Referatai, kursiniai, diplominiai
Hablo teleskopas
2012-04-17
Glausta, bet koncentruota informacija apie galingiausią egzistuojantį teleskopą. 17 skaidrių, daug vaizdinių pavyzdžių.
Astronomija  Pateiktys   (17 psl., 753,42 kB)
Saturnas
2012-03-25
Saturno puikiai paruostos skaidres
Astronomija  Kita   (10 psl., 344,98 kB)
pristatymas yra apie "zvaigzdziu evoliucija" Jis yra skyrtas fizikos pamokai, astronomijos skyriui (galas knygos).
Astronomija  Pateiktys   (15 psl., 1,52 MB)
Venera
2010-12-12
Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Ši planeta kartais yra vadinama Žemės seserimi. Planeta yra šiek tiek mažesnė už Žemę. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje. Palydovų neturi.
Astronomija  Projektai   (12 psl., 867,48 kB)
Merkurijus
2010-12-12
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita. Saulės apšviestas paviršius įkaista iki 700 K (430 °C) perihelyje ir iki 560 K afelyje. Planeta susiformavo maždaug prieš 4 milijardus metų.
Astronomija  Pateiktys   (14 psl., 1,13 MB)
Venera
2010-10-06
Venera žinoma nuo senovės. Planeta pavadinta romėnų meilės deivės Veneros vardu. Kadaise mūsų senoliai Venerą vadino Aušrine (prieš patekant Saulei) arba Vakarine (Saulei nusileidus). Jie dainose dainavo apie dvejetą žvaigždžių: "Aušrinė ugnį pakūrė, Vakarinė patalą klojo". Tokią pat klaidą darė ir senovės graikai. Vakare jie Venerą vadindavo Hesperiu, o ryte Fosforu (šviesos nešėju). Jos astronominis simbolis ♀(moteriškumo ypatybių emblema – Veneros veidrodis). Įvertinimas 9 balai (APIMTIS 5PSL)
Astronomija  Referatai   (14,67 kB)
Venera
2010-10-06
Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. ...(APIMTIS 3PSL)
Astronomija  Konspektai   (7,48 kB)
Mėnulis
2010-10-06
Mėnulis - vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje... (APIMTIS 6 PSL)
Astronomija  Referatai   (780,44 kB)
Galaktikos
2010-10-06
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 milijardų žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Saulė nėra nei itin šviesi, nei labai silpna žvaigždė. Saulė, be abejonės, senesnė už Žemę. Galaktika tikriausiai yra dar senesnė, nors konkrečių žinių apie jos ankstyvąją istoriją neturima. Galaktika yra plokščia sistema. Žiūrint iš skirtingų erdvės taškų, mūsų Galaktika atrodytų nevienodai. Jei būtų žiūrima iš šono, ji būtų panaši į diską su branduoliu viduryje. Žiūrint į Galaktiką kampu, disko forma išliktų, bet matytųsi plačiai išskleistos spiralinės vijos....(APIMTIS 3PSL)
Astronomija  Referatai   (11,58 kB)
Žemė
2010-10-06
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) - apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos.....(APIMTIS 2PSL)
Astronomija  Konspektai   (8,43 kB)
Venera
2010-09-29
Artimiausios Žemėi kaimynės Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 mln. km (Žemės – 150 mln. km). Iš visų planetų Veneros orbita mažiausiai skiriasi nuo apskritiminės, todėl jos nuotolis nuo Saulės kinta labai mažai. Saulę Venera apskrieja per 225 Žemės paras. Žemės stebėtojui dangaus skliaute Venera nuo Saulės nenutolsta toliau negu 48°, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarine žvaigždė) arba rytais (Aušrinė žvaigždė). Planeta labai gerai atspindi Saulės spindulius. Už Venerą mūsų padangėje ryškiau spindi tik Saulė ir Mėnulis. Kadaise mūsų senoliai Venerą vadino Aušrine (prieš patekant Saulei) arba Vakarine .Jos astronominis simbolis ♀(moteriškumo ypatybių emblema – Veneros veidrodis). Neveltui senovės žmonės davė jai gražuolės romėnų meilės deivės Veneros vardą.
Astronomija  Referatai   (9 psl., 206,95 kB)
Marsas
2010-09-28
Marsas (sen. lietuvių pavadinimas Žiezdrė) - ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta. Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama "raudonąja planeta". Planetos pavadinimas kilęs nuo romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo). Atitinkamai pavadinti ir Marso palydovai Fobas ir Deimas, kurie graikų mitologijoje yra Arėjo sūnūs, lydintys jį mūšyje. Panašiai kaip priešdėlis geo- kalbant apie dalykus, susijusius su Žeme, Marso atžvilgiu naudojamas priešdėlis areo-, pvz., areologija kaip geologijos atitikmuo.
Astronomija  Pateiktys   (13 psl., 589,68 kB)
Astronimijos raida
2010-09-28
Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.
Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)
Be devynių didžiųjų planetų, aplink Saulę skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes.
Astronomija  Referatai   (14 psl., 180,22 kB)
Saturnas
2010-05-27
Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Sandara. Kampinis skersmuo kinta tarp 14.5″ ir 20″. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (96.3% tūrio), helio (3.25%), metano, amoniako, etano ir kitų dujų. Pa­viršių ištisai dengia amoniako, vandens ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių.
Astronomija  Pateiktys   (11 psl., 293,02 kB)
Kelionė dangumi
2010-05-09
Saulės sistemos sudėtis. Įdomūs faktai. Saulė – mūsų motina. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę Žemėje. Ji teikia žemei šiluma ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Ten vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis. Lietuvių tautosakoje Saulė buvo vadinama motule. Moksliniai faktai. Saulė yra viena iš maždaug 200 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. Visatos mastu Saulės vaidmuo nereikšmingas – ji viso labo tik geltona G 2 spektrinės klasės žvaigždė.
Astronomija  Referatai   (95 psl., 3,74 MB)
Saulė
2010-04-20
Saulė simbolizuoja visa ko motiną, tiesos šviesą, dienos valdovę, didybę, auksą. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę žemėje. Ji teikia žemei šilumą ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Saulėje vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis.
Astronomija  Pateiktys   (8 psl., 849,48 kB)
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K.
Astronomija  Referatai   (7 psl., 132,8 kB)
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K. Žvaigždės spektras vaivorykštės pavidalo juostelė - gaunama spektrografu išsklaidžius jos skleidžiamą šviesą pagal bangų ilgį. Ištisiniame spektre matyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios - M spektrinės klasės žvaigždės. Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro dvi žvaigždės, o daugianarę nuo 3-7 žvaigždžių. Dvinarės arba daugianarės sistemos būna fizinės ir optinės. Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą , optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokių gravitacinių ryšių ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žvaigždės skirstomos į vizualiąsias, spektrines, užtemdomąsias, astrometrines. Žvaigždžių masę galima apskaičiuoti pagal 3-ąjį Keplerio dėsnį, tik reikia žinoti dvinarių žvaigždžių orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Pačių karščiausių pagrindinės sekos žvaigždžių masė lygi 50Mo, o vėsiausių - 0.1Mo, supermilžinių - nuo 10Mo iki 50Mo. Žvaigždžių dydį (skersmenį) galima apskaičiuoti remiantis Stefano or bolcmano dėsniu, kai žinoma žvaigždės paviršiaus temperatūra ir šviesis. Didžiausios žvaigždės yra raudonosios M spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu saulės iki 1000 kartų. Mažiausios - baltosios nykštukės, kurios savo dydžiu kartais prilygsta žemei ar net mėnuliui. Žvaigždžių išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7%) ir helis (23.7%). kitų elementų - deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6%. be normaliųjų yra keletas rūšių anomaliųjų žvaigždžių. Jų spektruose matyti ryškios anglies, geležies, silicio, chromo ir kitų elementų linijos. Tai rodo, kad tos žvaigždės turi šių elementų dešimtis ar net šimtą kartų daugiau negu normaliose. Nemetalingų Žvaigždžių atmosferose sunkiųjų elementų yra šimtus ir tūkstančius kartų mažiau negu saulės atmosferoje. Žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintamosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį - į pulsuojančias ir sproginėjančias. Pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia, tuo metu kinta jų spindesys, temperatūra ir spektrinė klasė. Yra kelių rūšių pulsuojančios žvaigždės: cefeidės, virginidės, lyridės ir kitos. sproginėjančių žvaigždžių spindesys per labai trumpą laiką padidėja daugybę kartų: novų - nuo 9 iki 19 ryškių, supernovų - daugiau negu 20 ryškių. Staiga sužibusių novų spindesys po to mažėja laipsniškai kelerius metus, kol pasiekia pradinį. Sprogusios supernovos vietoje lieka maža neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė. Saulė - vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Šerdį supa 3 sluoksniai: pirmuoju - energija pernešama į išorę spinduliais, antruoju - dujų konvekcija, o trečiasis sluoksnis - atmosfera, kurią galima suskirstyti į fotosferą, chromosferą ir vainiką. Saulės paviršiuje maždaug kas 11.2 metų vyksta reiškiniai, susiję su jos aktyvumo kitimu. Tai saulės fotosferos dėmės, žibintai, chromosferos flokuliai ir žybsniai, vainiko protuberantai. Saulės dėmėmis vadinamos tamsios fotosferos sritys, apsiaustos šviesosnio pusšešėlio. Dažniausiai jos atsiranda poromis ar grupėmis. Aplink dėmes susidaro trumpalaikiai šviesūs dariniai - žibintai, o virš jų, chromosferoje, - flokulai, protuberantai ir žybsniai. Protuberantais vadinamos saulės disko pakraštyje matomos į vainiką besiveržiančios dujų masės. Chromosferos žybsniai trunka keletą valandų. Jie sukelia radijo ryšio trukdymus, polines pašvaistes, magnetines audras. Šie reiškiniai veikia žemės klimatą, gyvūniją, augmeniją, žmones. Žvaigždžių evoliucija XX amžiaus pradžioje daugelis astronomų manė, kad žvaigždės evoliucionuoja taip, kaip rodo Hercšprungo ir Raselo diagrama (Raktas), t. y. evoliucijos pradžioje jos yra baltos ir spindulingos, o pabaigoje — raudonos ir silpnos. Pagal šią teoriją, žvaigždė atsiranda, kondensuojantis tarpžvaigždinėms dujoms ir dulkėms. Veikiant gravitacijai, šis dulkių ir dujų gumulas traukiasi, jo gelmės kaista. Žvaigždė pradeda šviesti kaip didžiulė labai išsiplėtusi M spektrinės klasės raudonoji milžinė. Ji traukiasi ir kaista tol, kol pasiekia pagrindinės žvaigždžių sekos viršų, o po to vėsta, kol virsta blyškia M nykštuke. Galiausiai ji visai atšąla. Saulės masės žvaigždės evoliucija Dabar žinoma, kad ši iš pažiūros gan įtaigi žvaigždžių evoliucijos teorija yra visiškai neteisinga. Raudonosios milžinės, tokios kaip Betelgeizė, nėra jaunos. Priešingai, jos labai senos, išeikvojusios energijos atsargas; tai yra jau paskutiniųjų evoliucijos stadijų. Žinant, kad žvaigždės spinduliuoja energiją, gautą jų gelmėse vykstančių branduolinių reakcijų metu, o evoliuciją lemia pradinė iš kosminio ūko susidariusios žvaigždės masė, didelės ir mažos masės žvaigždžių evoliucija skiriasi. Vienintelis bendras jų evoliucijos bruožas yra tas, kad visos žvaigždės susidaro iš dujų ir dulkių debesų, tarp kurių geriausiai žinomas Didysis Oriono (liet. Šienpjovių) ūkas.
Astronomija  Referatai   (133,56 kB)
Žvaigždės
2009-12-23
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos, jų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždės spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždių gelmių į paviršių skverbiasi dviem būdais – konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link.
Astronomija  Pateiktys   (864,61 kB)
Žemė ir mėnulis
2009-12-23
Žemė. Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Apie Žemės sandarą, paviršių ir atmosferą jau daug sužinojote mokydamiesi geografijos, fizikos, chemijos, todėl čia ją, kaip planetą, apibūdinsime glaustai. Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės centre yra branduolys, dalijamas į vidinį ir išorinį. Vidinis yra kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis — skystas. Žemės Šiaurės ašigalis yra 45 metrais toliau nuo Žemės centro negu Pietų ašigalis. Iš dirbtinių Žemės palydovų atlikti matavimai parodė, kad kalnų ir duobių yra ir vandenynuose. Antai Indijos vandenyne yra beveik 40 m gylio duobė, o pietų Atlante — tokio pat dydžio vandens kalnas. Spėjama, kad Mėnulio vardas gali būti kilęs iš žodžio mainulis, t. y. nuolat besikeičiantis. Mėnulį nuo seno garbino daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai. Nemažai Mėnulio kulto reliktų yra likę lietuvių tautosakoje. Užkalbėjimuose Mėnulis vadinamas dievaičiu, dangaus karalaičiu. Sakmėse jis kartais vaizduojamas kaip Saulės vyras. Beveik visada siejamas su derlingumu, vaisingumu, sveikata.
Astronomija  Pateiktys   (16,21 kB)
Visatos modeliai
2009-12-23
Pradžioje Žemė buvo plokščia. Bet tada ji kažkur turėjo baigtis, nebent manytume ją nusitęsusią iki begalybės. Tačiau begalybė yra dar neaiškesnė koncepcija – ir iki pat Viduramžių žmonės baiminosi, kad Žemės pakraščiai gali nukristi. Kas yra už tų pakraščių, buvo nežinoma. Dangus stebino ir įkvėpdavo. Žydų, krikščionių ir islamo religijos laikosi požiūrio, kad Visata gana jauna. Vyskupas Usher paskaičiavo Visatos amžių esant 4004 m. pr.m.e. - sudėdamas ST žmonių metus. Šį požiūrį palaiko ir tai, kad žmonijos kultūra ir technologija tebesivysto (ir gana sparčiai). Jei pradžia būtų anksčiau, mes būtume daug labiau išsivystę. Prieš 6 tūkst. metų šumerai Žemę padėjo Visatos centre. Vėliau šį Visatos įvaizdį perėmė babiloniečiai ir graikai. Bet graikai buvo pirmieji, išsakė mintį, kad Žemė yra rutulys. Apie 340 m.pr.m.e. Aristotelis (Apie dangaus kūnus) aprašė, kaip iš tolumos atplaukia laivai. Be to jis nustatė, kad Mėnulio užtemimus sukelia Žemės šešėlis. Trečia, keliautojai liudijo, kad šiauresniuose kraštuose Šiaurinė yra pakilusi aukščiau. Graikų filosofai, kaip Aristotelis, laikė Visatą neturint pradžios. Ji buvo, yra ir bus amžinai. Va tik katastrofos nuolat nubloškia žmoniją į jos pradžią... Pitagoriečiai ir Aristarchas iš Samos (apie 270 m.pr.m.e.) buvo pasiūlę heliocentrinį Visatos modelį. Apie 150 m. Klaudijus Ptolomėjus (Ptolomaeus) pasiūlė savo geocentrinės Visatos (panašios į svogūną) modelį. Planetų orbitų nuokrypius bandė paaiškinti jų sukimusi apie savo centrus. Ši sistema dominavo iki pat 16 a. Tačiau 1514 m. lenkų astronomas N.Kopernikas vėl pasiūlė heliocentrinį modelį. Saulė juda dangumi dėl Žemės sukimosi apie savo ašį. Vėliau G.Galilėjus (1564-1642) sukūrė teleskopą ir atrado 4 Jupiterio palydovus. 1594 m. vokiečių astronomas Johanas Kepleris nurodė, kad planetos juda ne apskritimais, o elipsėmis. Vokiečių fizikas Boltzmann atrado dėsnį, vadinamą Antruoju termodinamikos - entropijos kiekis Visatoje nuolat didėja. Tai veda prie išvados, kad Visata turi pradžią, nes kitaip joje tvyrotų visiškas chaosas. Keplerio modelis įsigalėjo 17 a. Niutonas nustatė gravitacijos dėsnius. Bet, pagal visuotinį traukos dėsnį, žvaigždės traukia viena kitą ir visos turėtų sukristi į vieną tašką. Todėl visata buvo laikoma begaline su tolygiai pasiskirsčiusiomis žvaigždėmis. Tačiau stebėjimai tai neigė, nes egzistuoja galaktikos ir žvaigždžių spiečiai. Tad Einšteinas specialiojoje reliatyvumo teorijoje įvedė "kosmologinę konstantą", anuliuojančią tą trauką. Bet vėliau jis sakė, kad tai buvo jo didžiausia gyvenimo klaida. Ptolomėjaus Visata Koperniko sistema Ar Visata begalinė? Kas už jos ribų? Kas buvo iki jos? Ar tada buvo laikas ir erdvė? Šiuos klausimus kėlė ir svarstė I.Kantas (1724-1804), padaręs išvadą, kad atsakymai yra anapus žmogiškojo pažinimo. Šiuolaikinėje astronomijoje stebima Visata yra baigtinė, susikūrusi kažkur prieš 12-15 mlrd. Metų "Didžiojo sprogimo" metu, kai ji pradėjo plėstis (tai 3-me dešimtmetyje nustatė E.Hubble (1889-1953), atradęs raudonąjį poslinkį). Tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų - kuo tolimesnės, tuo greičiau. Atstumas tarp galaktikų didėja. Iki sprogimo, erdvės ir laiko sąvokos yra beprasmės.
Astronomija  Rašiniai   (65,37 kB)
Teleskopai
2009-12-23
Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.
Astronomija  Referatai   (12,44 kB)
SAULĖS SISTEMA Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometoidai, meteroidai, tarplanetinė medžiaga, šių objektų gravitaciniai ir magnetiniai laukai, elektromagetiniai spinduliai sudaro saulės sistemą. Saulės sistema tai: Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai: 60 palydovų, daugiau kaip 2000 mažųjų planetėlių – asteroidų, skriejančių tarp Marso ir Jupiterio orbitų, bei apie 1000 kometų, nardančių įvairiomis kryptimis. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svabūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. XVII a. teko galutinai atsisakyti teiginio, kad Žemė yra pasaulio centras, ir pripažinti, kad tai tik eilinė Saulės sistemos planeta. O Niutonui įrodžius, kad danguje, kaip ir Žemėje, galioja tie patys mechanikos dėsniai, fizikams iškilo problema moksliškai paaiškinti Saulės sistemos kilmę. XVIII a. antroje pusėje filosofas I. Kantas ir matematikas bei fizikas P.S. Laplasas išplėtojo hipotezę, kad Saulė ir jos planetos susidarė iš pirminio besisukančio dujų debesies. Veikiant visuotinės traukos jėgai, debesis traukėsi, o dėl sukimosi jis susiplojo. Debesies centre susidarė centrinis kamuolys, iš kurio išsivystė Saulė, o likęs aplinkinis diskas, traukdamasis ir sukdamasis, sutrūkinėjo į dujų bei dulkių žiedus, kurie ilgainiui virto planetomis. Kanto ir Laplaso idėjos išliko ligi šių dienų. Vėlesni astronomijos ir fizikos tyrimai įgalino tiksliau apibrėžti šią hipotezę, nors ji ligi šiol nėra virtusi griežta, vienareikšmiška teorija, netgi egzistuoja įvairūs jos variantai. Saulės sistemoje susidarė dvi grupės planetų. Pirmąja grupę sudaro palyginti mažos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenyas yra nuo 12 756 km iki 4878 km . Šios planetos turi daug bendų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis nei Marso ar Veneros. Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saulę ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties, ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis. Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų,vadinamų asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Toli už asteroidų zonos skrieja didžiosios planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų masės tokios didelės, (išskyrus Plutoną) kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio vandenilio kiekius. Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai. Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis. Kadangi Saulė yra eilinė žvaigždė, o planetos susidarė ne atsitiktinio susidūrimo, o dėsningos evoliucijos keliu, tai labai tikėtina, kad ir daugelis kitų vienišų žvaigždžių turi planetas. Deja, netgi artimiausios žvaigždės yra nutolusios nuo mūsų per keturis ir daugiau šviesmečių, tad kol kas netgi didžiausios skiriamosios gebos teleskopais neįmanoma įžiūrėti šalia jų mažų tamsių objektų (kosminiu Hablo teleskopu buvo tik pastebėta rudoji nykštukė, skriejanti aplink raudonąją milžinę. Planeta periodiškai trikdo žvaigždės spinduliavimą, tuos pokyčius ir buvo mėginta pastebėti. Prieš keletą dešimtmečių buvo paskelbta, kad aptikta planeta prie vienos iš artimiausių žvaigždžių - Barnardo žvaigždės, tačiau paaiškėjo, kad tie stebėjimai buvo netikslūs. Atradimas, kaip dažnai būna, įvyko ne ten, kur buvo tikimasi. 1994 m. buvo aptiktos trys Žemės dydžio planetos, skriejančios aplink pulsarą - neutroninę žvaigždę. Neįmanoma patikėti, kad jos buvo susidariusios prieš žvaigždės kolapsą ir išlikusios sprogimo metu, tačiau jų susidarymą po sprogimo irgi sunku paaiškinti; tai kol kas mįslė astrofizikams. Netrukus buvo pakankamai patikimai įrodyta, kad planetos egzistuoja ir prie keleto įprastinių žvaigždžių; tai pasirodė besančios didelės, kaip Jupiteris, planetos, skriejančios arti savo žvaigždžių (kas visai nebūdinga Saulės sistemai). Taigi planetų sistemos, matyt, gali būti labai skirtingos, ir jų susidarymo teoriją teks dar tikslinti ir pildyti. Referate, bandysime aptarti vieną iš mažųjų vidinių planetų – Venera. Jos sandarą, atmosferą, paviršių, dydį. Taip pat paanalizuosime Veneros istoriją, magnetinį lauką, tempratūrą ir jos pokyčius, naujausius duomenis apie šią planetą. Kartu pateikiame Veneros modelį, testą ir kryžiažodį. Tikimės, kad šis referatas suteiks daug naudingų žinių apie planetą ir visą Saulės sistemą.
Astronomija  Referatai   (102,68 kB)
Saulė
2009-12-23
Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką. Kai kurie protuberantai pasiekia 1mln. Kilometrų aukštį virš fotosferos. Protuberantai dažnai susiję su stambiomis Saulės dėmių grupėmis. Laikosi tarp skirtingų magnetinių polių. Protuberantų išsiveržimas priklauso nuo Saulės vainiko aktyvumo. Protuberantai gali būti kaip simptomai neramumų, kurie vėliau įtakoja žemės magnetinį lauką. Liepsnos Pats įdomiausias įvykis Saulėje, tai Saulės blyksėjimai. Paprastai blykstelėjimas vyksta nuo 5 iki 10 minučių ir energijos išskiria sulyg milijonu vandenilinių bombų. Didžiausias blyksnis tęsiasi iki kelių valandų ir jo energijos užtektų aprūpinti elektros energija visas Jungtines Amerikos valstijas 100 000 metų. Detaliai šis procesas nėra išnagrinėtas, tačiau manoma, kad tai sukeliama didelio energijos kiekio, kuris atsiranda dėl magnetinių laukų viršutiniuose Saulės sluoksniuose. Jau išanksto pastebimi maži blykstelėjimais kelis kartus per dieną, kur vyks dideli išsiveržimai. Didesni išsiveržimai gali vykti toje pačioje vietoje kartą per kelias savaites. Ir kas tai bebūtų, energijos išskiriama tiek, kad tai daro didelę įtaką žemei. Blyksniai dažnai stebimi infroraudonųjų spindulių pagalba, tačiau matomas spinduliavimas yra tik dalelė to kas vyksta Saulės blyksnio metu. Sprogimo metu materija įkaista iki 107 K. Tokioje temperatūroje išmetamas didelis kiekis Rengeno spindulių ir labai trumpų ultravioleto bangų. Kartu išmetamos elektringos dalelės, pagrinde protonai ir elektronai, kurie išlekia į Saulės sistemą 500 -1000km/s greičiu. Saulės blyksnių poveikis Žemei Pats akivaizdžiausias poveikis Žemei, tai šiaurės pašvaistė. 1989m milžiniško blyksnio , kuris įvyko Saulės aktyvumo maksimumo metu, padariniai buvo matomi net Arizonoje (pietuose 320 ) - tai aiški pašvaistė. Paprastai pašvaistė pasirodo Žemės poliuose, nes įkrautos dalelės linkusios patekti į atmosferą per magnetinius laukus ir prasiskverbia į žemiausią aukštį per polius. Tik kartais pašvaistės pasirodo JAV pietuse. Įkrautos dalelės sąveikauja su žemės magnetiniu lauku ir jį keičia. Žemės magnetinio lauko pasikeitimai priverčia keisti elektros srovę. Labiausiai tai įtakoja ilgus elektros laidus. Saulės blyksniai gali sukelti net ir gaisrą elektrinėse. Kaip tik dėl šios priežasties 1989 vasarį dalis Montrealo ir Quebeco provincijų liko be elektros energijos. Žmonės mato kartais ir dar keistenius įvykius: automatinės garažų durys atsidaro be priežasties, ar sutrinka telefono linija. Padidėjas ultravioleto ir Rengeno spindulių kiekis gali pakenkti atmosferai (ypatingai jonosferos sluoksniui.). Radiobangų ir trumpųjų radiobangų perdavimas gali būti nutrauktas. Tais pačiais, 1989 metais radio ryšio nebuvo 24 valandas. Trumposios radiacijos bangos išsiskyrusios blyksnio metu įkaitina išorinę atmosferos dalį. 1981m labai didelis blyksnis buvo pastebėtas šatlo “Columbia” skrydžio metu. Astronautai skrydžio metu atlikę bandymus nustatė, kad blyksnis, kuris vyko 3 valandas įkaitino žemės atmosferą 260 metrų aukštyje iki 2200 K, kai tuo tarpu normaliai temperatūra būna 1200K. To padariniai labai įvairūs. Įkaitus atmosferai ji išsiplėčia ir pasiekia skriejančius palydovus, kurie dėl padidėjusios trinties priartėja prie žemės, nusileidžia į žemesnį aukštį. Didelius nuostolius teko patirti 1989m. kai dėl atmosferos plėtimosi iš 19 000 objektų skriejančių aplink žemę neteko 11 000. Per tokius blyksnius ir atmosferos plėtimasį netenkama daug palydovų, kurie dėl šios priežasties nusileidžia į žemesnį aukštį kur jie sunaikinami dėl trinties į atmosferą. Saulės aktyvumas yra kritinis faktorius skaičiuojant palydovų ir kitų skraidančių objektų tarnavimo laiką. Blyksniai taip pat gali pakenkti astronautams , jei jie tuo metu keliautų į Marsą. Akivaizdu, kad būtų naudinga nustatyti kada Saulė pasieks savo aktyvumo maksimumą, ir kada įvyks blyksnis. Astronomai skiria labai daug dėmesio tam, tačiau kaip bebūtų jiems nepavyksta tiksliai nustatyti kad tai įvyks. Aktyvūs rajonai Saulės dėmės, blyksniai ir šviesūs rajonai Saulės chromosferoje ir vainike pasirodo kartu. Visų jų ilguma ir platuma sutampa, tačiau jų aukščiai Saulės atmosferoje skirtingi. 1989m vasarą blyksnis pasirodė toje vietoje, kur buvo didelė grupė Saulės dėmių. Tokios nepaprastos vietos Saulėje vadinami aktyviais rajonais. Kol mes nežinome dėl ko susiformuoje tokie rajonai, mes nežinome, ar būtent tai sukelia stiprų magnetinį lauką. Saulės dėmių maksimumo metu, protuberantai , blyksniai ir stiprūs magnetiniai laukai pasirodo dažniau, jų pasirodymas yra pusiauregulerus ciklas - 22 metai. Saulės ciklas labai glaudžiai susijęs su magnetizmu Saulėje . Ir tik besikeičiantis Saulės magnetinis laukas apsaugo nuo daugelio kitų Saulės galimų veiksnių. Nors astronomai turi nemažzi žinių apie Saulės magnetinį lauką, vis dar lieka daug nežinomybės. Saulės magnetinis laukas Ar Saulė yra kintanti žvaigždė? Saulė yra vienas iš keleto tikrai pastovių objektų mūsų kasdieniniam gyvenime. Ji kyla tiksliai laiku, kurį galime tiksliai apskaičiuoti. Kiekvieną dieną ji išskiria pastovų energijos kiekį į Žemę šildydama ją ir palaikydama gyvybę. Bet ar iš tiesų Saulė pastovi? Diena iš dienos, metai po metų ir t.t.? O gal jos išskiriama energija kinta ? Ar šie kitimai yra pakankamai dideli, kad įtakotų žemės klimatą? Mes jau žinome, kad visos Saulės išskiriamos energijos kiekio pakitimai, jeigu jie egzistuoja, bus nepastebimi, neapčiuopiami. Gyvybės egzistavimas žemėje rodo , kad paskutiniu metu nebuvo didesnių klimato pokyčių. Tačiau yra vis daugiau įrodymų, kad ilgalaikiai Saulės skleidžiamos energijos pokyčiai turi įtakos žemei. Saulės dėmių skaičiaus kitimai Astronomai ištyrė istorinius įrašus, kad nustatytų Saulės dėmių kitimą ilgesniais intervalais nei 11-12 metų ryšium su Saulės aktyvumo ciklu. Yra įrodymų , kad vidutinis Saulės dėmių skaičius buvo žymiai mažesnis 1645-1715m. negu dabar. Šį ypatingai žemo aktyvumo intervalą pirmas pastebėjo Gustav Sporer 1887m. ir E.W. Maunderis 1890m. ir dabar jis vadinamas Maunderio minimumu. Saulės dėmių skaičius per pastaruosius 4 amžius kito (13.20 pav.). Pagal paveikslėlyje pateiktus duomenis matosi, kad pirmoje pusėje 19 amžiaus Saulės dėmių skaičius taip pat buvo šiek tiek mažesnis negu dabar. Šis periodas vadinamas mažuoju Maunderio minimumu. Kai Saulės dėmių skaičius yra didelis, Saulė yra aktyvi ir daugeliu kitų atvejų, taip pat šis aktyvumas tiesiogiai veikia Žemę. Kaip matėme pašvaistes iššaukia įkrautos dalelės iš Saulės žemės magnetosferoje. Energetiškai įkrautos dalelės greičiausiai išmetamos iš Saulės, kai Saulė yra aktyvi ir dėmių skaičius yra didelis. Tarp Saulės dėmių skaičiaus ir pašvaisčių pasirodymo dažnumo yra stiprus ryšys. Istoriniai apskaičiavimai rodo, kad pašvaisčių aktyvumas buvo nenormaliai žemas keleto dekadų metu, Maunderio minimumo periode. Geriausias kiekybinis ilgalaikių Saulės aktyvumo kitimų įrodymas ateina iš radioaktyvios anglies C14 izotopo tyrinėjimų. Žemė yra pastoviai bombarduojama kosminių spindulių, kurie yra didelę energiją turinčios dalelės, tame tarpe protonai ir sunkesniųjų elementų branduoliai. Kosminių spindulių apimtis iš kitų šaltinių (be Saulės) pasiekiančių viršutinius atmosferos sluoksnius priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kai Saulė yra aktyvi, įkrautos dalelės lekia tolyn nuo Saulės į Saulės sistemą, nešdamos stiprų Saulės magnetinį lauką kartu su savimi.Šis magnetinis laukas saugo Žemę nuo ateinančių kosminių spindulių. Žemo aktyvumo metu, kai Saulės magnetinis laukas yra silpnas didesnis kiekis kosminių spindulių pasiekia Žemę. Kai energetinis kosminių spindulių dalelės pasiekia viršutinę atmosferą, jos sukelia keleto skirtingų radioaktyvių izotopų atsiradimą (pasigaminimą). Vienas iš tokių izotopų yra C14 , kuris gaunamas kai azotas yra veikiamas didelės energijos- kosminių spindulių. C14 pasigaminimo laipsnis yra didesnis , kai Saulės aktyvumas yra mažesnis ir Saulės magnetinis laukas neapsaugo žemės nuo kosminių spindulių. Dalis radioaktyvios anglies yra anglies dioksido molekulių sudėtyje, kurios galiausiai pereina į medžius fotosintezės metu. Matuojant radioaktyvios anglies kiekį medžių rievėse, mes galime apskaičiuoti istorinius Saulės aktyvumo lygius. Vizualinį Saulės dėmių skaičiaus skaičiavimų korialecija su anglies - 14 skaičiavimais per paskutinius 300 metų rodo, kad Saulės aktyvumas iš tikrųjų yra pagrįstas. Kadan gi anglies dioksido molekulės absorbavimas iš atmosferos ar vandenyno į augalus užtrunka apie 10 metų, tai ši technika negali duoti rezultatų apie 11 metų Saulės ciklą. Ji gali būti naudojama ilgalaikių (virš kelių dekadų) pokyčių saulės aktyvumo stebėjimui. Anglies 14 kiekio matavimai medžių rievėse dabar pasiekė apie 8000 metų į praeitį. Šio laikotarpio eigoje buvo Saulės aktyvumo pokyčių ir Saulė tam tikru metu buvo tuo pat metu ir daugiau ir mažiau aktyvi negu yra dabar. Matavimai patvirtina, kad C14 kiekis buvo neįprastai didelis ir Saulės aktyvumas atitinkamai mažas, per abu : Maunderio minimumą ir Mažąjį Maunderio minimumą. Per paskutinius tūkstantį metų aktyvumas buvo taip pat žemas 1410-1530 metais ir 1280-1340metais. Tarp 1100 ir1250, Saulės aktyvumas galėjo būti net aukštenis negu yra dabar. Saulės kitimai ir Žemės klimatas Viso Saulės aktyvumo kitimai atrodo yra gerai ištyrinėti. Ar šie kitimai turėjo tiesioginį poveikį Žemei ar jos klimatui ? Ilgai buvo žinoma , kad Maunderio Minimumo laikotarpis buvo ypatingai žemų temperatūtų laikotarpis Europoje - tokių žemų, kad šis periodas aprašomas kaip Mažas Ledo Amžius. Temzės upė Londone užšalo mažiausiai 11 kartų per 17-tą amžių, ledas buvo atsiradęs vandenynuose ties pietrytiais Anglijos krantais ir žemos vasarų temperatūros lėmė trumpus augimo sezonus ir skurdžius derlius. Visas žemės klimatas buvo taip pat neįprastai šaltas nuo 1400m. iki 1510m. ir šis periodas buvo vienas iš žemų Saulės aktyvumo periodų taip pat. Labiausiai tikėtinas Saulės ir Žemės klimato priklausomybės kelių yra - per Saulės ryškumo kitimus. Jeigu Saulė išspinduliuoja mažiau energijos , tuomet logišką būtų tikėti , kad žemėje šalčiau. Ar Saulė tampa šaltesne, mažesnio aktyvumo metu, kaip reikėtų paskaičiuoti Mažajam Ledo Amžiui ? Kai kas gali tikėtis priešingai atsitinkant. Labiausiai pastebimi pokyčiai didelio aktyvumo metu, kai yra Saulės dėmių skaičiaus padidėjimas ir Saulės dėmės yra šaltesnės nei jas supanti Saulės paviršiaus dalis. Tačiau yra dar vienas efektas. Saulės dėmių maksimumo metu atsiranda ir didelis kiekis blyksnių, karštų vietų, vadinamų pliažais. Kuris efektas yra svarbesnis ? Ar Saulės ryškumas sumažėja , kai ji yra aktyvi ir Saulės dėmės blokuoja dalį radiacijos? Ar Saulės ryškumas didėja dėl papildomos radiacijos iš karštų pliažų? Ryšys tarp Saulės aktyvumo ir ryškumo buvo nustatytas tik neseniai iš matavimų, kuriuos atliko palydovai skriejantys apie Žemę. Saulės ryškumo pasikeitimai yra per maži , kad būtų patikimai išmatuoti nuo Žemės. Dėl Saulės energijos, perduodamos Žemės atmosferos, paskaičiavimo nepatikimumo. Tikslūs matavimai iš kosmoso rodo, kad Saulės ryškumas kinta laiko ribose nuo savaičių iki mėnesių nuo 0.1% iki 0.5% ypatingais atvejais. Trumpalaikiai ryškumo pokyčiai (susiję su Saulės sukimusi) gali būti teisingai apskaičiuoti paprastai žinant kuri paviršiaus frakcija yra padengta dėmėmis. Saulė yr blankesnė, kai yra daugiau Saulės dėmių. Matavimai taip pat rodo, kad yra laipsniškas bendras ryškumo mažėjimas, lydimas Saulės aktyvumo mažėjimo. Kitais žodžiais tariant, Saulės ciklo metu nuo Saulės dėmių maksimumo iki minimumo padidėjusi emisija, kuri yra dėl mažesnio Saulės dėmių skaičiaus yra didesnė už kompensuotą dėl sumažėjusios emisijos iš pliažų ir kitų šviesių vietų. Bendra energija išspinduliuota iš Saulės yra mažiausia, kai ji yra mažiausio aktyvumo. Šie stebėjimai paremia idėją, kad Maunderio Minimumas iš tikrųjų susijęs su Mažuoju Ledo Amžiumi. Neįprastai šaltos temperatūros tuo metu reiškia Saulės ryškumo sumažėjimą apie 1%. Atrodo toks ryškumo sumažėjimas galėjo nulemti ilgą sumažinto Saulės aktyvumo periodą. Tačiau yra daugybė kitų fenomenų, kurie taip pat veikia visą klimatą, tame tarpe ir Žemės orbitos formos kitimai, anglies dioksido kiekis atmosferoje ir atmosferos skaidrumo pokyčiai dėl ugnikalnių išsiveržimų metu išmetamų dulkių. Dėl Žemės atmosferos cirkuliacijos, vietiniai objektai gali skirtis nuo globalių efektų. Taip pat gali būti dideli vasarų ar žiemų atšiaurumų skirtumai, kurie gali užmaskuoti ilgalaikes tendencijas. Mes dar esame labai toli nuo kiekybinio modelio, pagal kurį Saulės pasikeitimai parodytų Žemės klimato pokyčius.
Astronomija  Konspektai   (9,25 kB)
Planetos
2009-12-23
MERKURIJUS Svylantis pasaulis Merkurijus - artimiausia Saulei planeta, pavadinta romėnų prekybos, keliautojų dievo vardu. Jis aplink Saulę skrieja ištęsta orbita: planetos priartėja prie Saulės iki 46 mln. km ir nutolsta iki 70 mln. km. Merkurijus Saulę apskrieja per 88 žemiškas paras, o apie savo ašį, kuri beveik nepasvirusi lyginant su Žeme, apsisuka per 59 paras. Saulinė para Merkurijuje trunka 176 žemiškas paras. Kitaip sakant, Merkurijaus para trunka dvejus jo metus! Merkurijus - maža planeta, tik tolimasis Plutonas dar mažesnis. Net didieji Jupiterio ir Saturno palydovai savo tūriu didesni už Merkurijų, kurio spindulys 2440 km, t. y. 2,6 karto mažesnis už Žemės spindulį ir vos 1,4 karto didesnis už Mėnulio spindulį. Merkurijaus masė 18 kartų mažesnė už Žemės, tačiau jo vidutinis tankis yra didelis ir artimas Žemės tankiui - 5430 kg/m3. Planetos modelis, paremtas šiais skaičiais ir palyginimu su Žemės sandara, rodo, kad Merkurijaus vidų turėtų sudaryti didelis, maždaug 1600 km spindulio geležies ir nikelio lydinio branduolys ir virš jo esanti palyginti plona silikatų mantija. Merkurijaus paviršius išmargintas daugybe apskritų įvairaus dydžio smūginių kraterių. Yra kraterių, kurių skersmuo siekia 200 km. Nuo kai kurių stambių kraterių spinduliais eina mažų, antrinių, kraterių grandi¬nės. Paviršiuje matyti daugiau negu 20 didelių įdubų - negilių žemumų, kažka¬da išmuštų stambių meteorinių kūnų ar asteroidų ir užlietų prasiveržusios lavos. Įdubos taip pat nusėtos vėlesnio laikotarpio smūginių kraterių, jas juosia iki 2 km aukščio kalnų žiedai. Didžiausios įdubos, vadinamos Kaitros jūra, skersmuo net 1300 km. Merkurijaus reljefui savitumo teikia nuo 20 iki 500 km ilgio ir iki 3 km aukščio statūs skardžiai. Tai, matyt, planetos paviršiaus raukšlės, atsiradusios planetai vėstant ir traukiantis. Apskritai Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio, tačiau Mėnulyje nėra ilgų skardžių, o Merkurijuje krateriai retesni ir palyginti mažiau smulkių kraterių. Vadinasi, bombarduojančių kūnų dydžių pasiskirstymas ties Merkurijum buvo kitoks negu Mėnulio aplinkoje. Kai Merkurijus priartėja prie Saulės, jo paviršius ties pusiauju vidurdienį įkaista iki 430 C, o vidurnaktį temperatūra krinta iki -170 C. Tai didžiausia parinė temperatūros kaita, kokia yra žinoma Saulės sistemoje. Taip negalėtų būti, jei planeta turėtų šilumą sulaikančią atmosferą. Merkurijus jos neturi, nes per ilgą dieną dujos įkaista taip, kad net sunkiausios molekulės įgyja didelius greičius ir išsisklaido kosmose. Tiesa Merkurijuje aptinkama vandenilio ir helio dujų, galbūt pagrobtų iš Saulės vėjo, bei natrio ir kalio garų, išlaisvintų iš uolienų veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams. Pagal šiluminį radijo spinduliavimą nustatyta, kad jau keliadešimties centimetrų gylyje ir dieną, ir naktį Merkurijaus temperatūra beveik ta pati. Taigi jo paviršinis sluoksnis yra labai blogas šilumos laidininkas. Kaip ir Mėnulyje, jį greičiausiai sudaro smulki sutrupintų uolienų medžiaga. Merkurijaus paviršius yra labai tamsus - atspindi vos 7% Saulės šviesos. Aptiktas ir Merkurijaus magnetinis laukas. Jis yra maždaug 200 kartų silpnesnis negu Žemės. Dipolio ašis su planetos sukimosi ašimi sudaro 12° kampą. Labai neaiški šio lauko kilmė. Žemės magnetinis laukas siejamas su karštu, skystu metaliniu branduoliu ir palyginti greitu sukimusi apie ašį. Merkurijuje metalinis branduolys yra, bet, tikriausiai, jis šaltas ir kietas (maži kūnai greitai vėsta), be to, Merkurijus sukasi labai lėtai. Panašu, jog reikia ieškoti kitokio šios planetos magnetinio lauko atsiradimo šaltinio. O galbūt Merkurijaus branduolys (ar jo dalis) yra dar skystas?
Astronomija  Referatai   (368,37 kB)
Galaktikos samprata Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų sistema. Laikoma, kad galaktikose būna nuo 10 milijonų iki trilijono žvaigždžių, besisukančių aplink galaktikos gravitacinį centrą. Astronomai nustatė, kad kosmose yra iki 100 milijardų – įvarių formų ir dydžių galaktikų, susitelkusių į spiečius. Galaktikų tipai Astronomai klasifikuoja galaktikas keliais būdais, tačiau dažniausiai pagal formą. Daugiau kaip pusė žinomų galaktikų yra elipsinės, tai yra sferinės arba ovalios formos. Kiti dažni tipai – spiralinės (kaip ir mūsų gimtoji galaktika Paukščių Takas, Andromedos galaktika, M81, M101) ir skersinės spiralinės galaktikos, per kurių centrą eina medžiagos skersė. Ketvirtam tipui, vadinamam netaisyklingosiomis galaktikomis, priskiriamos tos, kurios netinka nė vienam iš minėtų tipų. Netaisyklingosios galaktikos formos neturi, tačiau turi labai daug dujų ir dulkių (žymiausios netaisyklingosios galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis). Spiralinės ir skersinės spiralinės galaktikos toliau skirstomos į keturias grupes pagal centro dydį ir vijų susisukimo aplink centrą glaudumą. Elipsinės galaktikos dalijamos į aštuonis potipius nuo E0 iki E7. E0 galaktikos beveik rutulio formos, o E7 galaktikos panašios į suplotą ovalą.
Astronomija  Referatai   (355,33 kB)
Paukščių Takas
2009-12-23
Paukščių Tako susidarymas Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši proto galaktika pradėjo suktis, greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindinai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad tos kurios formuodamosi sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis. Paukščių Tako struktūra Giedrą naktį galima stebėti per visą dangų nusidriekusią blyškiai švytinčią juostą, vadinamą Paukščių Taku. Įvairiais metų laikais jo padėtis dangaus skliaute kinta, pavyzdžiui, žiemos danguje jis driekiasi per Kasiopėją, Persėją, Vežėją, tarp Dvynių ir Oriono Vienaragio ir Laivagalio link. Ši juosta buvo pavadinta Paukščių Taku dėl to, kad rudens ir pavasario vakarais driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius — maždaug sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda, o pavasarį parskrenda paukščiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky Way). Pasak graikų mito, iš deivės Heros, nesutikusios maitinti Heraklio, krūtų ištryškęs pienas nusidriekė išilgai dangaus skliauto. Kas gi iš tikrųjų yra Paukščių Takas? Jo prigimtį mėginta paaiškinti dar senovės Graikijoje, tačiau VI a. pr. Kr. pirmasis teisingai ją suprato Pitagoras (Pythagoras). Jis tvirtino, kad tai yra labai gausus silpnai šviečiančių žvaigždžių telkinys. 1609 m. išradęs teleskopą, G. Galilėjus patvirtino, kad Paukščių Takas sudarytas iš žvaigždžių. Galiausiai jo sandara buvo paaiškinta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Paukščių Takas — tai ne tik milžiniškos žvaigždžių sankaupos vaizdas iš šios sankaupos vidaus. Kartu jis yra daugelio žvaigždžių projekcija dangaus sferoje. Erdvinė tų žvaigždžių sistema vadinama Galaktika (gr. galaktikos — pieniškas, pieninis). Ją sudaro apie 300 milijardų žvaigždžių. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių Visatoje įvairiomis kryptimis nuo jos, yra ir daugiau. Jei pasisektų į mūsų Galaktiką žvilgtelėti iš šalies dideliu atstumu, tai ji atrodytų kaip didžiulis iškilas plonais pakraščiais lęšis, nuo kurio vieno krašto iki kito yra apie 120 000 šviesmečių. Pakraščiuose jo storis siekia vos kelis šimtus šviesmečių. Arti centro toks „lęšis“ sustorėja, virsta dideliu 3000—6000 šviesmečių spindulio kamuoliu. Visą Galaktikos „lęšį“ gaubia apie 80 000 šviesmečių spindulio sferoidas — suplotas rutulys, kuriame susispietę tik 5 % visų Galaktikos žvaigždžių. Už šio sferoido dar yra 700 000 šviesmečių spindulio Galaktikos vainikas, sudarytas iš tolimų žvaigždžių sankaupų ir neišaiškintos kilmės nematomos medžiagos. Kaip atrodytų mūsų Galaktikos nuotrauka iš išorės, galbūt galima įsivaizduoti pagal kaimyninių galaktikų nuotraukas. 28 000 šviesmečių atstumu nuo Galaktikos centro yra Saulė, kuri su visa savo sistema aplink šį centrą skrieja 220 km/s greičiu. Vieną ratą aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimis, Saulė padaro per 230 milijonų žemiškųjų metų. Tiek trunka galaktiniai metai. Per savo gyvavimo 4.7 milijardo metų laikotarpį ji apskriejo Galaktikos centrą tik 20 kartų. Tuo laikotarpiu formavosi ir visa Saulės sistema. Taigi ir ji yra vos 4,7 galaktinių metų amžiaus. Visos galaktikos, kurių struktūrą galima įžiūrėti, susideda iš žvaigždžių: tai liudija, kad žvaigždžių susidarymas dujų debesyje, medžiagai pasiekus tam tikrą tankį, yra labai tikėtinas. Jį, matyt, lemia smūginių bangų sukeliami sutankėjimai, kurie, tarsi nuo kalno besiritanti sniego gniūžtė, sužadina grandininį medžiagos sulipimo procesą - kuo labiau auga kosminio gniužulo masė, tuo stipresnė darosi jo trauka ir tuo daugiau jis pritraukia naujos aplinkinės medžiagos. O slegiamai medžiagai gniužulo centre smarkiai įkaitus, prasideda branduolinės reakcijos - žvaigždė įsižiebia.
Astronomija  Referatai   (590,63 kB)
Neptūnas
2009-12-23
Neptūnas Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno temperatūra 38 K. Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4,8 g/cm3, temperatūra 12 000 K. Neptūną Vandenio žvaigždyne 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 laipsnio nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų nepriklausomai vienas nuo kito apskaičiavo prancūzas U. Leverjė ir anglas Dž. Adamsas. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV kosminė stotis Voyager 2. Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės – 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C. Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės, o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą. Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška – joje tilptų Žemė. Klausimai: 1.Kelintas pagal nuotolį nuo Saulės yra Neptūnas? Ats.: aštuntas. 2. Koks opozicijoje Neptūno ryškis? Ats.: siekia tik 7,6 ryškio. 3. Kokia Neptūno temperatūra? Ats.: 38K. 4. Koks Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės? Ats.: 4497 milijonai kilometrų. 5. Koks Neptūno skersmuo? Ats.: 49 500km.
Astronomija  Testai   (4,65 kB)
Meteorai
2009-12-23
Dideliu greičiu (11—72 km/s) įlėkęs į Žemės atmosferą, meteoroidas dėl trinties smarkiai įkaista ir sudega virsdamas švytinčiu meteoru, arba bolidu (gr. bolis (kilm. bolidas) — svaidomoji ietis), kurį galima matyti kaip „krintančią žvaigždę“. Be pavienių mete Ant Žemės kasmet nukrinta iki 100 000 t meteoritų
Astronomija  Konspektai   (329,54 kB)
Merkurijus
2009-12-23
Nuotolis nuo saules (vid.) - 57,9mln.km Skriejimo greitis - 47,9km/s Apskriejimo periodas - 87,97d. Apsisukimo periodas - 58,78d. Matomumas Didžiausias spindesio ryškis - 1,9 Matomas 1h prieš saulėtekį arba 1h po saulėlydžio. Pamatyti sunku, nes nelabai ryškus, skendi ryto žaroje arba vakaro prieblandoje. Planetos sandara Natris, kalis, alavas, švinas, kadmis, siera, gyvsidabris ir kt.sudaro planetą. Natrio ir kalio garai, bei vandenilio, helio, deguonies, neono, argono dujomis sudaro planetos atmosferą. Merkurijus turi didelį 3600km skersmens geležies ir nikelio branduolį. Planetos dydis Pusiaujo skersmuo - 4880km Ašigalinis skersmuo - 4880km Temperatūra Dieną, kai Merkurijus būna arčiau Saulės,tuomet Saulė jo paviršių įkaitina iki 450laips.C. Naktį - temperatūra nukrinta iki -170 laipsnių C. Taip atsitinka todėl, kad Merkurijus turi labai retą atmosferą. Ties ašigaliais yra vietų, kur beveik visada temperatūra būna neaukščiau kaip -160laips.C. Metų laikų kaita Nėra,nes orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis. Magnetinis laukas 200-300 kartų silpnesnis nei žemės. Palydovai Neturi.
Astronomija  Pateiktys   (70,49 kB)
Mėnulis
2009-12-23
Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nieko nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%). Mėnulio kilmės hipotezė Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu. Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 - 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas. Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 - 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones. Skrydžiai į Mėnulį Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų. Pirmieji automatinių stočių tyrimai Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį. Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas. TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” - aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”. Žmonės Mėnulyje Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį. 1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis - profesonalas geologas. Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP. Mėnulio peizažas Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą. Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki - 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės. Mėnulio sandara “Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas - jiems maždauk po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi nevienodai. Mėnulio paviršius Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono” astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių vadinama vulkanine, o antroji - meteoritine, arba smūginė. Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai, pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės. Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa, šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai rikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug. Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių: Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4 milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra - jai 3,8 milijardo metų. Lava Mėnulio jūrose Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos dar nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8 milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos. Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar. Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų mozaika. Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli (daugiausia smūginiai) krateriai. Mėnulio evoliucija Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia. “Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau - net pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera, arba dalinio išsilydimo zona: virš jos - stora Mėnulio mantija, kurią dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui nusilpo. Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų išsidėstymo. Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius - tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą - nepaprastai įdomią panoramą. Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai, sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas - jis atspindi vidutiniškai 7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos. Šiaurės pusrutulis Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros - Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys. Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai - Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias - Beselio krateris tik 39 km. skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis) kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje! Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris. Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą rankeną. Pietų pusrutulis Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo - vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre. Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km., aukštis 240m. Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų. Nematomoji Mėnulio pusė Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai, skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna - 3” nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn. Mėnulio panorama Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante daugiause plyti jūros lygumos. Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V. Haršelis (1738 - 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu. Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai. Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos, nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio 1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius, kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos; tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės. Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti, ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo žinoma. Fotografavimas iš kosminių aparatų Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis” Luna - 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta, besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir trys sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis tūkstančius nuotraukų. Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota 21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra (Mare Tranquillitatis) - “Apolono-11” nusileidimo vieta. Krateriai su spinduliais Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė, dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių, griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys - taip gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek aukštesnė negu Mėnulio sričių. Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio, bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra kalnų rajone, o Teofilas - didelės kraterių virtinės narys. Mėnulio tyrinėjimai “Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo įmanomą tada padaryti - tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota. Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio bazes. Sunkumai Mėnulyje Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme. Svarbiausia kliūtis - Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo, kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio bazė galės veikti savarankiškai. Mėnulio bazių kūrimas Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis palankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų ne tuščią vietą. Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų” skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu. Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko, dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma, kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos. Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt, ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart silpnesnei traukos jėgai. Gyvenimas Mėnulyje Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje. Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis, cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų, tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje. Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera; Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai - žodžiu, visų mokslo sričių atstovai. Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100 metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero, jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį. XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių skirtų įvairiausiems tikslams.
Astronomija  Referatai   (21,61 kB)
1. Kaip kitaip vadinamos mažosios planetos? 2. Koks mažiausias saulės sistemos kūnų skersmuo turi būti,kad priskirti prie mažųjų planetų? 3. Kelios mažosios planetos turi lietuviškus vardus? 4. Parašykite bent du lietuviškus mažųjų planetų vardus. 5. Kaip vadinami dangaus kūnai su uodegomis? 6. Ar pavojinga Žemei susidurti su kometa? 7. Koks asteroidas buvo atrastas 1801m? 8. Kaip vadinamas reiškinys,kai visas,ar bent dalis, Mėnulio patenka į Žemės šešėlį? 9. Kelintais metais Lietuvoje buvo matomas visiškas saulės užtemimas : a) 1954m. Birželio 16d. b) 1954m. Birželio 30d. c) 1983m.gegužės 23d? 10. Kokie du Lietuvos astronomai atrado pirmąją kometą? 11. Kurioje Saulės sistemos vietoje skrieja daugiausia asteroidų? 12. Kuo skiriasi meteorai nuo meteoritų? 13. Ar galima pamatyti žvaigždę tarp Mėnulio „ragų“? 14. Kokios fazės būna Mėnulis jo užtemimo metu? 15. Kokios fazės būna Mėnulis Saulės užtemimo
Astronomija  Testai   (4,23 kB)
Asteroidas Asteroidas (gr. asteroeides – žvaigždiškas) – mažosios planetos, maži (iki 1000 km skersmens) Saulės Sistemos kūnai, skriejantys elipsinėmis orbitomis (orbitos plokštumos posvyris ~10 laipsnių). Saulės sistemoje atrasta tūkstančiai asteroidų (2005 m. lapkričio mėnesį buvo užregistruota virš 305 000 asteroidų). 12 712 turi pavadinimus, kiti numeruojami. Ne visi asteroidai skrieja ties asteroidų žiedu. Kai kurie iškrypsta toli nuo jo, kaip, pavyzdžiui, Erotas, Ikaras, Hidalgas, Amūras, Apolonas. Asteroidų sukimosi apie savo ašį būdingi periodai 4–20 h. Yra sferoido, pailgos ar netaisyklingos formos; paviršius kietas, nusėtas smūginiais krateriais. Asteroidai neturi atmosferos. Suminė žinomų asteroidų masė sudaro ~5% Mėnulio masės. Didesni asteroidai: Paladė, Vesta, Higiėja, Davida. Atrasta apie 30 asteroidų, kurių skersmuo >200 km, ir ~250 asteroidų, kurių skersmuo >100 km. Suminė pastarųjų masė sudaro ~90% visų atrastų asteroidų masės. Kometa Kometa – kosminis kūnas, panašus į asteroidą, tačiau sudarytas iš ledo. Mūsų – Saulės sistemoje – kometos turi ištįsusias elipsines orbitas, kurių didžioji dalis yra už Plutono. Kometos sudarytos iš vandens, metano ir anglies dioksido ledo su mineralinėmis priemaišomis. Žodis „kometa“ yra kilęs iš graikų kalbos, kur kometes reiškia „ilgaplaukis“ (aster kometes – ilgaplaukė žvaigždė) – tai yra užuomina į kometos uodegą.
Astronomija  Referatai   (1,76 MB)
Mažosios planetos, arba asteroidai Be 9 didžiųjų planetų, aplink saulę sukasi dar daug mažųjų planetų, arba asteroidų, kurių skersmuo ne didesnis kaip 1000km. Daugelis jų skrieja beveik apskritomis orbitomis tarp Marso ir Jupiterio tačiau kai kurių orbitos ištęstos elipsės, todėl vieni iš asteroidų afelyje nuskrieja iki Saturno,o kiti perihelyje priartėja prie Saulės arčiau negu Žemė,Venera ir net Merkurijus. Du asteroidai atrasti tarp Urano ir Neptuno orbitų.Iki šiol užregistruota daugiau kaip 5000 asteroidų,kurių skersmuo nuo 1km iki 1000km. Didieji asteroidai beveik apskritos formos.Jie susidarė, matyt, kartu su planetomis. Mažieji- netaisyklingos formos luitai. Tai didesnių asteroidų nuolaužos, atsiradusios šiems susidūrus. Bendra visų asteroidų masė sudaro tik apie 0,0005 Žemės masės.didžiausi asteroidai yra šie: Cerera (960910km dydžio) Paladė(570530500km), Vesta (580530470km),higėja (490km). Maždaug 1000 asteroidų skersmuo yra didesnis negu 30km, o maždaug 200- didesnis negu 100km.Net ir didžiausi asteroidai nematoma plika akimi, tačiau kai kurios galima įžvelgti pro žiūroną.Opozicijos metu Cereros ryškis 7,4, paladės-8,0, o Vestos- kartais net 5,5, nes jos paviršius gana baltas ir atspindi 26% į ją krintančios Saulės šviesos.Cerera ir Paladė atspindi vos 7-8%šviesos. Asteroidų atspindys priklauso nuo paviršiaus uolienų cheminės sudėties. Asteroidai pavadinami įžymių žmonių, valstybių, miestų vardais.yra trys”lietuviški” asteroidai: Lietuva, Čiurlionis ir vilnius. Pirmieji du atrasti 1975m o trečiasis-1978m.Krymo astrofizikos observatorijoje.kai kurie asteroidai praskrieja netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis 1991m amerikiečių kosminė stotis “Galilėjus”pirma kartą perdavė į Žemę asteroido Gaspros nuotraukas. Tai akmeninis 1219 km dydžio luitas, kurio paviršiuje matosi daug apskritų kraterių. Meteoroidai ir meteoritai atsirado prieš milijonus metų. Stambaus meteoroido kritimas prieš 65mln. Metų galėjo būti dinozaurų žuvimo priežastis. Ypač daug panašių į astroblemas meteoritinių smūginių kraterių yra Mėnulyje, Merkurijuje ir planetų palydovuose, kur jų nestabdo atmosfera. Kai į Žemės atmosferą įlekia daug meteoroidų, skriejančių lygiagrečiomis trajektorijomis, stebėtojui atrodo, kad visi jie išlekia iš vieno dangaus sferos taško, vadinamų leonidais, drakomidais,perseidais ir t.t. pagal žvagždynus, kuriuose yra jų radiantai.Kartais tokie srautai sukelia meteorų lietų tuomet per minutę galima pamatyti šimtus ir net tukstančius meteorų. Meteoroidų srautai susidaro suirus kometom Kometos Komatomis vadinami mažų asteroidų dydžio Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės. Kometos branduolys,arba kometoidas susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir mažų meteoroidų. Kai kometoidas, skriejantis ištęsta elipsine ar paraboline orbita, priartėja prie Saulės tokiu nuotoliu kaip Jupiteris ar Marsas, sušalusios dujos (metanas, anglies oksidas, amoniakas,cianas, vanduo ir kt.) ima garuoti ir branduolį apsupa iki 50000km skersmens dujų skraistė, vadinama kometos galva. Sproginėdamos įkaitusios dujos išmeta iš branduolio į erdvę taip pat anglies bei silikatų dulkių ir mažų akmenėlių. Saulės vėjas ir Saulės šviesos slėgimas išstumia iš kometos dalį dujų, kurios sudaro vieną arba kelias kometos uodegas, visada nukreiptas į priešingą Saulei pusę.jos nutįsusios milijonus kilometrų.Praskriedamas arti Saulės, kometoidas kaskart netenka dalies savo masės.Pagaliau jis suyra ir virsta meteoroidų srautu.
Astronomija  Rašiniai   (7,41 kB)
PowerPoint prezentacija. Tikslas. Šviesos greitis. Kreivaeigis judėjimas saulės sistemoje. Planetų judėjimas. Keplerio dėsniai. Saulės greitis. Regimasis mėnulio judėjimas. Regimasis planetų judėjimas. Merkurijus. Venera. Žemė. Marsas. Jupiteris. Saturnas. Uranas. Neptūnas. Plutonas. Atsteroidai. Kometos. Išvados. Dirbtiniai žemės palydovai. Pirmas kosminis greitis. Žmogus veržiasi link žvaigždžių. Žvaigždės toli. Bilietas į vieną pusę. Nemechaninė kelionė. Kam to reikia.
Astronomija  Pateiktys   (419,89 kB)
Pro teleskopą Fobas ir Deimas atrodo kaip maži, į žvaigždes panašūs taškai; priš prasidedant kosminiaims skrydžiams, didelį susidomėjimą kėlė jų orbitos. Fobas skrieja aplink Marsą nutolęs vidutiniškai 9380 km nuo planetos centro, taigi atstumas tarp Fobo ir Marso paviršiaus yra maždaug toks pat kaip ir tarp Londono ir Adeno. Fobo skriejimo aplink Marsą pariodas 24h 37 min, Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Marso danguje Fobas pateka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Virš horizonto jis išbūna tik 4,5 h; per tą laiką praeina daugiau negu pusė jo fazių ciklo. Nuo vieno Fobo patekėjimo iki kito praeina truputį daugiau kaip 11h. Regimas Fobo skersmuo niekad neviršija 12,3`, t.y. jis mažesnis negu pusės iš Žemės matomo Mėnulio skersmens. Šviesos kiekis, kuris atsispindėjęs nuo Fobo krinta į Marso paviršių maždaug toks, kokį Žemei siunčia Venera. Per metus Fobas 1300 kartų kerta Saulės skritulį, nuo vieno jo krašto iki kito pereidams per 19 s. Netgi būdamas aukščiau Marso horizonto, Fobas ilgai skendi planetos šešėlyje, o didesnėje negu 69o platumose jo išvis nesimato. Fobo orbita beveik apskrita, į Marso pusiaujo plokštumaą pasvirusi daugiau nei 1o. Deimas – mažesnis ir labiau nutolęs (23500 km) nuo Marso centro negu Fobas; Marsą apskrieja per 30 h 14 min, virš Marso horizonto išbūna 2.5 paros. Nuo jo į Marso paviršių krinta mažiau šviesos, negu Sirijus atsiunčia Žemei. Marse esantis stebėtojas vargiai galėtų ižiūrėti Deimo fazes. Deimo skersmuo maždaug 12 km. Dėl Marso palydovų kilmės tebesigičijama. Tai gali būti asteroidai, iš asteroidų žiedo patekę į Marso traukos lauką. 1945 m. nustatyta, kad Fobas po truputi spirale artėja prie Marso ir kada nors nukris į planetą. Manyta, kad Fobą stabdo labai reta Marso atmosfera. Tokiu atveju Fobo masė turėtu būti labai maža, o iš to būtų galima daryti išvadą , kad Fobas, ko gero, yra marsiečių įrenkta tuščiavidurė kosminė stotis. Tokią hipotezę pateikė žymus tarybinis astronautas Josifas Šklovskis (1916-85). Hipotezė platesnio pripažinimo nesusilaukė; kosminiai skrydžiai į Marsą ją galutinai paneigė. “Marinerio-9” atradimai Pirmąją tikslią informaciją apie Marso palydovus perdavė “Marineris-9”, kuris priartėjo prie Marso 1971 m. pabaigoje ir tapo jo dirbtiniu palydovu. Artėdamas prie Marso, “Marineris-9” nufotografavo Fobą ir Deimą. Paaiškėjo, kad abu jie yra netaisiklingos formos. Fobas primena milžinišką bulvę, kurios matmenys 28x18 km; jo paviršius nustas kraterių, kurių didžiausias yra 6.5 km skersmens ir vadinamas Stikini vardu. Fobo žemėlapyje pažymėta daugiau kaip 50 darinių, iš kurių 7 turi oficialius pavadinimus: tai Rošo, Vendelio, Todo, Šarlpso, D’Aresto, Stikini krateriai ir Keplerio kalnagūbris. Reljefas nelygus – aukščio skirtumas siekia 20 % Fobo spindulio. Fobas sukasi sinchroniškai, atsisukęs į Marsą ta pačia puse; į Marsą nukreipta ilgoji Fobo ašis. Paslaptingi krateriai Fobo kraterių kilmė kolkas tiksliai nenustatyta. Buvo pasiūlita meteoritų smūgių hipotezė. Japonų astronomo S. Mijamotos nuomone, krateriai yra įgriuvos, atsiradusios obui vėstant. Laikantis smūgių hipotezės reikėtų pripažinti, kad Fobas yra smarkiai nukentėjęs: Stikini kraterio skersmuo beveik prilygsta ketvirtadaliui Fobo skermens. “Vikingo-2” orbitinis modulis 1976 m. rugsėjo mėn. praskriejo 880 km nuotoliu nuo Fobo ir nufotografavo 40 m dydžio paviršiaus darinius. Jų pobūdis leidžia manyti, kad Fobas panašus į kietą uolą; pagrindinė medžiaga, iš kurios jis sudarytas, - bazaltai. Pabėgimo nuo Fobo greitis lygus vos 20 km/h, jame neaptikta jokių atmosferos pėdsakų. Mažasais palydovas, kaip ir tikėtasi, nusėstas kraterių; steigmena buvo keisti rėžiai ir mažų kraterių virtinės. Panašios kraterių virtinės yra Mėnulyje, Marse ir Merkurijuje; taip pat yra antrinių kraterių , susidariusių po smarkių smūgių, tačiau ne taip paprasta paaiškinti, kodėl atsiranda antriniai krateriai mažame kūne, kurio trauka labai silpna. Deimas panašus į Fobą, tiktai mažesnis. Jame tai pat yra kraterių, du didžiausi pavadinti Svifto ir Volterio vardais; šie rašytojai XVIII a. teisingai spėjo, kad Marsas turi du palydovus. Abi didžiosios planetos turi gausias palydovų šeimynas: Jupiterį lydi 16, Saturną – 17 palydovų. Jų yra didelių ir mažų. Keturi iš jų – Jupiterio palydovai Ijo, Ganimedas ir Kalista bei Saturno palydovas Titanas – yra didesni už Mėnulį. Jupiterio palydovai Keturis didžiausius Jupiterio palydovus – Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų pastebėjo Galilėjas Galilėjus (1564-1642). Visus juos būtų galima žiūrėti plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Beveik tuo pačiu metu juos pastebėjo Simonas Marjius (1570-1624), tad kurį laiką buvo diskutuojama dėl atradėjo prioriteto. Galbūt dėl šios priežasties Marijaus duoto palydovų pavadinimai ilgai nebuvo vartojami. Galilėjaus atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. Kadangi jų orbitos yra Jupiterio pusiaujo plokštumoje, jie rikiuojasi eilute. Šių palydovų judėjimą lengva stebėti. Palydovas gali slinkti Jupiterio skrituliu, atsidurti anapus planetos ir pasislėpti už jos, jį gali užtemdyti Jupiterio šešėlis. Taip pat nesunkiai pastebimi palydovų šešėlių transitai. Minėtieji palydovai pro teleskopus matomi kaip mžai skrituliukai; pro didelius teleskopus galima pamatyti didžiausias jų paviršiaus deteles. 1973-74 m. juos iš arti nufotografavo “Pionieriai”, o 1979 m. – “Vojadžeriai”. Ganimedas – didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė. Taigi daug mažesnis ir juo vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. “Pionierius-10” atrado plonytę Ijo atmosferą bei jonosferą, kuriai sąveikaujant su Jupiterio magnosfera, sukeliami papildomi radiotriukšmai. Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. Penktasis palydovas, kurį 1892 m. atrado Edvardas Barnardas (1857-1923), skrieja skrieja arčiau planetos negu Ijo; jo vidutinis nuotolis nuo Jupiterio centro yra vos 181300 km, o apskriejimo periodas 11 h 57 min. Šio palydovo skersmuo maždaug 200 km, taigi pro mažus teleskopus jo pamatyti neįmanoma. Jis vadinamas Amaltėja. Dar arčiau Jupiterio skrieja Metija ir Adrastėja, kurias 1979 m. atrado “Vojadžeriai”, Jie tai pat atrado maždaug 100 km skersmens Tebę, skriejančią tarp Amaltėjos ir Ijo, Kiti 8 į asteroidus panašūs Jupiterio palydovai skrieja labiau nutolę nuo planetos negu Kalista, keturi iš jų – ir priešinga kryptimi. Tai verčia manyti, kad šie kūnai buvo pagauti iš asteriodų žiedo. Be to, jie yra labai toli nuo Jupiterio (išorinis net 23.7 mln. km), juos stipriai veikia Saulės trauka, todėl jų orbitos labai ištęstos (ekcentrinės). Saturno palydovai Saturno palydovų šeimyna kitokia negu Jupiterio. Joje tik vienas palydovas Titanas yra planetos dydžio ir tik vienas Febė – panašus į asteroidą. Kiti palydovai yra vidutinio dydžio. Titaną 1655 m. atrado olandų astronomas Kristianas Heigensas (1629-1665). Jį galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Titanas skrieja aplink Saturną beveik apskrita 1.22 mln. km spindulio orbita, pasvirusia 0.5o į planetos pusiaujo ir jos žiedų plokštumą. Apskriejimo pariodas lygus 15 d 22 h ir 41 min. Titano skersmuo 5150 km, taigi jis didesnis už Mėnulį, ir už Merkurijų. Totanas – unikalus, nes vienintelis iš planetų playdovų turi atmosferą. Jos pagrindinis sandas – azotas. Atmosfers slėgis ties tiano paviršiumi didesnis už mums įprasą. Nepaisasnt žemos temperatūros, dujos iš Titano atmosferos palangva nuteka į aplinkinę erdvę, o pati atmosfera atsinaujina. Dujų molekulės negali ištrūkti iš Saturno tarukos lauko ir veikiausiai pasilieka titano orbitoje; galimas dalykas, kad skriedams aplink Saturną, Titanas surenka neekėjusias dujas, todėl jo atmosfera tankis beveik nekinta. Titano atmosfera, kaip irVeneros, nepermatoma, todėl 1980-81 m.prei Titano lankęsi “Vojadžeriai” negalėjo nufotografuoti jo paviršiaus. Kiti Saturno palyovai Trys vidiniai palydovai – Atlantas, Prometėjas ir Pandora, kurios 1980 m. atrado “Vojadžeris-1”, yra 40-100 km skersmens.Epimetėjo, Jano, Mimo, Encelado, tetijos ir Dionės paviršiuje daug ledo. Iš jų didžiausia Tetija (skersmuo 1060 km) ir Dionė (skersmuo 1120 km). Kiek didesnė už Titaną kaimynė Rėja, bet ji perpus mažesnė už Mėnulį. Toliau už Titaną skrieja nedidukas (apie 300 km) Hiperionas, dar toliau – Japetas (1460 km); pastarasis spindi ryškiau būdamas į vakarus nuo Saturno. Išorinis Saturno palydovas Febė skrieja beveik 13 mln. km nuotoliu nuo Saturnoir yra vos 220 km skersmens. Jos skriejimo kryptis priešinga planetos sukimosi krypčiai, taigi Febė, matyt, yra pagautas asteroidas. Urano palydovai Žinių apie Urana pagausėjo po “Vojadžerio-2” vizito prie šios planetos. 1986 m. sausio mėnesį ši stotis perdavė Urano ir jo didžiųjų palydovų nutrauka. Iki šiol buvo žinomi 5 Urano palydovai; “Vojadžeris-2” atrado dar 10, taigi kolkas žinoma, kad Uranas turi 15 palydovų. Iš jų didžiausias yra Titanija (skersmuo 1590 km), po jo eina Oberonas (1550 km), Umbrielis (1190 km), Arielis (1160 km) ir Miranda (485 km). Najai atrasti palydovai yra maži, vos 40-160 km skersmens. “Vojadžeris-2” atrado ir tyrė Urano magnetinį lauką, fotografavo jo žiedus, atrastus 1977 m. iš Žemės. Neptūno palydovai Neptūnas turi 8 palydovus. Palydovas Nereidė skrieja labai ištęsta orbita, jo skersmuo 340 km. “Vojadžeris-2” atrado dar 6 palydovus, kurių didžiausias - Protėjas – yra 420 km skersmens. Kiti penki palydovai netaisiklingos formos, jų matmenys nuo 200 iki 50 km. Atrasti taip pat trys Neptūno žiedai, kurių nuotolis nuo planetos centro nuo 42000 km iki 63000 km. Įdomu, kad žieduose medžiagos tankis nevienodas, todėl kaikur yra tirštesni segmentai.
Astronomija  Referatai   (10,48 kB)
Galaktika
2009-12-23
[Paukščių takas]: daugybės silpnų žvaigždžiųč nematomų pavieniuič telkinys /balzgana juosta nakties danguje, matoma tamsiomis be Mėnulio naktimis. Rudens vakarais driekiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link (maždaug sutampa su migruojančių paukščių skridimo kryptimi). Tai milžiniškos disko pavidalo žvaigždžių sistemos-Galaktikos-projekcija dangaus sferoje Galaktiką sudaro šimtai milijardų žv. ,jų spiečių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų-ūkų. Saulė su savo planetomis skrieja aplink Galaktikos centrą. Galaktikos žv. tankiausiai susispietusios disko formos erdvės dalyje(disko skersmuo~100000šm). Žv. tankis Galaktikoje nevienodas, o tarpžvaigždinėje erdvėje yra šviesą sugeriančių dulkelių debesų, todėl PT atrodo kaip šviesi juosta. PT siauriausias ir silpniausiai spindi žiemą ir pavasarį, o ryškiausias-vasarą ir rudenį. PT dangaus sferą dalija į dvi maždaug lygias dalis. [Galaktikos sandara]: Galaktiką sudaro diskas ir jį supantis mažesnio tankio sferoidas. Šis truputi suplotas. Sferoido spindulys apie 80000 šm.Disko ir sferoido centrai sutampa.Disko žvaigždių tankis didėja artėjant prie Galaktikos centro.Centro link storėja ir diskas.Taip apie Galaktikos centrą susidaro centrinis žvaigždžių telkinys čspindulys apie 8000 šm.Jame žvaigždės susispietusois kelis kartus tankiau negu palei Saulę.Iš viso Galaktikoje yra apie 250 milijardų žv.Daugiausiai žv. yra diske.Galaktikos diską sudarančios žvaigždės ir ūkai skrieja aplink Galaktikos centrą apskritomis orbitomis.Saulės nuotoliu nuo Galaktikos centro greitis yra 220 mln.km/s,ji vieną kartą apskrieja aplink centrą per 230 mln. metų.Mūsų Galaktika yra spiralinė sistema.Jos diske didelės masės karštos žvaigždės ,supermilžinės ir dujų bei dulkių debesys išsidėstę spiralės formos vijomis.Galaktikos centro pusėje artimiausia yra Šaulio vija , o anticentro pusėje –Persėjo vija. Galaktikos sferoidą iš visų pusių gaubia Galaktikos vainikas ,kurio spindulys 700 000šm. [Žvaigždžių spiečiai]: Spiečiai- vienodos kilmės erdvinės žvaigždžių grupės,susietos gravitacijos lauku.Pagal erdvinį tankį jie skirstomi:padrikieji ir kamuoliniai .Padrikuosius sudaro 10ir 100,o kamuolinius –1000 ir 100tūkst.žvaigždžių.Padrikųjų skersmuo yra 10-50 šm.eilės,o kamuolinių 3-4 kartus didesnis.Padr. daugiausiai yra Galaktikos diske,o kamuol.-sferoide ir centriniame telkinyje.Padr. spiečių ir disko pavienių žvaigždžių beveik apskritos.Kamuol. spiečiai skrieja aplink Galaktikos centrą ištęstomis elipsinėmis orbitomis. [Tarpžvaigždinė medžiaga]: Galaktikos disko plokštumoje yra tarpžvaigždinės dujos sudaro 99 ir dulkės 1 tarpžvaigždinės medž. masės. dalis šios medž tolygiai pasiskirstę diskeč o kitadalis telkiasi į didesnio ar mažesnio tankio debesis spiralinėse vijose. Duju ir Saulės paviršiaus cheminė sudėtis labai panaši: 74vandenilio, 24helio, 2sunkesniųjų elementų. Dulkes susideda išmetalų ir jų oksidų, Si junginių ir grafito. Kaikurias jų dengia ledo ar sušalusio amonniako sluoksnelis. Dulkės sugeria ir išsklaido už jų esančių žv. šviesą, todėl žv. šviesumas susilpnėja ir jos atrodo raudonesnės. Kai dulkių debesis labai tankus gali visai užstoti toliau esančių žv. ir emisinių ūkų šviesą ir atrodyti kaip dėmės PT-ko ar ūko fone. Jei greta dulkių debesies esanti žv. apšviečia jo priekinę dalį, tai tamsus debesis virš šviesiu atspinžiu ūku. [Visata]: Plija akimi lietuvoje matoma 1galaktika-Andromedos ūkas (Didysis ir Mažasis Magelano debesys-plika akimi matomi pietų pusrotuly) Pagal išvizdą galaktikos skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Spiralinės (žymimos raide S) panašios į mūsų galaktiką. Pagal centrinio telkinio ir disko matmenų santykį spiralinės galaktikos skirstomos į Sa, Sb, Sc, Sd. Mūsų galaktika- Sb. Spiralinių galaktikų skersmuo 20.000-150.000šm. Elipsinės(žymim raide E) Žvaigždžių tankis didėja artėjant nuo pakraščių link centro Skersmuo-5.000-200.000šm. Netaisyklingosios (žymimos I) be jokios simetrijos, ašies arba centrinio telkinio Skersmuo-5.000-30.000šm. Pekuliarinės turi aktyvius branduolius, jose yra įv formos sprogiminių padarinių. Kvazarai- viena aktyvųjų galaktikos rūšių.daugelis- l. tolimi visatos objektai nutolę per milijardus šv. Jie yra l. stipriai spinduliuojantys galaktikų branduoliai. Spinduliavimo negalim paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranguolinėmis reakcijomis. [Galaktikų grupės ir spiečiai]: apie 30 įvairaus dydžio ir įv. tipų galaktikų nutolusių nuo mūsų galaktikos per 6.5mln. šv sudaro Vietinę galaktikų grupę. Galaktikų grupės, debesys ir pavienės galaktikos sudaro galaktikų spiečius(jie susideda iš 100ų ir 1000čių galaktikų). [Visatos plėtimasis]: greitis tiesiog proporcingasnotoliui r Shy dėsnį nusako Hablo dėsnis: r=v/H; H=75km/s*Mpc. Kai galaktikos tolimo v<50.000km/s v=cz (c=3x108m/s; z=**/*0-raudonasis poslinkis) Visatos amžius –laikas nuo visatos plėtimosi pradžios. Visų tolimųjų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę (tai rodo, kad galaktikos tolstanuo mūsų dideliu v). [NEW]: Reliatyvistinė astrofizika tiria kosminius reiškinius, susijusius su greičiais arimais šviesos greičiui. Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ka tik aprėpia danguje galingiausi pasaulioteleskopai, vadinama –Metagalaktika
Astronomija  Konspektai   (9,51 kB)
Galaktika
2009-12-23
Jame žvaigždės susispietusois kelis kartus tankiau negu palei Saulę.Iš viso Galaktikoje yra apie 250 milijardų žv.Daugiausiai žv. yra diske.Galaktikos diską sudarančios žvaigždės ir ūkai skrieja aplink Galaktikos centrą apskritomis orbitomis.Saulės nuotoliu nuo Galaktikos centro greitis yra 220 mln.km/s,ji vieną kartą apskrieja aplink centrą per 230 mln. metų.Mūsų Galaktika yra spiralinė sistema.Jos diske didelės masės karštos žvaigždės ,supermilžinės ir dujų bei dulkių debesys išsidėstę spiralės formos vijomis.Galaktikos centro pusėje artimiausia yra Šaulio vija , o anticentro pusėje –Persėjo vija. Galaktikos sferoidą iš visų pusių gaubia Galaktikos vainikas ,kurio spindulys 700 000šm. [Žvaigždžių spiečiai]: Spiečiai- vienodos kilmės erdvinės žvaigždžių grupės,susietos gravitacijos lauku.Pagal erdvinį tankį jie skirstomi:padrikieji ir kamuoliniai .Padrikuosius sudaro 10ir 100,o kamuolinius –1000 ir 100tūkst.žvaigždžių.Padrikųjų skersmuo yra 10-50 šm.eilės,o kamuolinių 3-4 kartus didesnis.Padr. daugiausiai yra Galaktikos diske,o kamuol.-sferoide ir centriniame telkinyje.Padr. spiečių ir disko pavienių žvaigždžių beveik apskritos.Kamuol. spiečiai skrieja aplink Galaktikos centrą ištęstomis elipsinėmis orbitomis. [Tarpžvaigždinė medžiaga]: Galaktikos disko plokštumoje yra tarpžvaigždinės dujos sudaro 99 ir dulkės 1 tarpžvaigždinės medž. masės. dalis šios medž tolygiai pasiskirstę diskeč o kitadalis telkiasi į didesnio ar mažesnio tankio debesis spiralinėse vijose. Duju ir Saulės paviršiaus cheminė sudėtis labai panaši: 74vandenilio, 24helio, 2sunkesniųjų elementų. Dulkes susideda išmetalų ir jų oksidų, Si junginių ir grafito. Kaikurias jų dengia ledo ar sušalusio amonniako sluoksnelis. Dulkės sugeria ir išsklaido už jų esančių žv. šviesą, todėl žv. šviesumas susilpnėja ir jos atrodo raudonesnės. Kai dulkių debesis labai tankus gali visai užstoti toliau esančių žv. ir emisinių ūkų šviesą ir atrodyti kaip dėmės PT-ko ar ūko fone. Jei greta dulkių debesies esanti žv. apšviečia jo priekinę dalį, tai tamsus debesis virš šviesiu atspinžiu ūku. [Visata]: Plija akimi lietuvoje matoma 1galaktika-Andromedos ūkas (Didysis ir Mažasis Magelano debesys-plika akimi matomi pietų pusrotuly) Pagal išvizdą galaktikos skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Spiralinės (žymimos raide S) panašios į mūsų galaktiką. Pagal centrinio telkinio ir disko matmenų santykį spiralinės galaktikos skirstomos į Sa, Sb, Sc, Sd. Mūsų galaktika- Sb. Spiralinių galaktikų skersmuo 20.000-150.000šm. Elipsinės(žymim raide E) Žvaigždžių tankis didėja artėjant nuo pakraščių link centro Skersmuo-5.000-200.000šm. Netaisyklingosios (žymimos I) be jokios simetrijos, ašies arba centrinio telkinio Skersmuo-5.000-30.000šm. Pekuliarinės turi aktyvius branduolius, jose yra įv formos sprogiminių padarinių. Kvazarai- viena aktyvųjų galaktikos rūšių.daugelis- l. tolimi visatos objektai nutolę per milijardus šv. Jie yra l. stipriai spinduliuojantys galaktikų branduoliai. Spinduliavimo negalim paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranguolinėmis reakcijomis. [Galaktikų grupės ir spiečiai]: apie 30 įvairaus dydžio ir įv. tipų galaktikų nutolusių nuo mūsų galaktikos per 6.5mln. šv sudaro Vietinę galaktikų grupę. Galaktikų grupės, debesys ir pavienės galaktikos sudaro galaktikų spiečius(jie susideda iš 100ų ir 1000čių galaktikų). [Visatos plėtimasis]: greitis tiesiog proporcingasnotoliui r Shy dėsnį nusako Hablo dėsnis: r=v/H; H=75km/s*Mpc. Kai galaktikos tolimo v<50.000km/s v=cz (c=3x108m/s; z=**/*0-raudonasis poslinkis) Visatos amžius –laikas nuo visatos plėtimosi pradžios. Visų tolimųjų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę (tai rodo, kad galaktikos tolstanuo mūsų dideliu v). [NEW]: Reliatyvistinė astrofizika tiria kosminius reiškinius, susijusius su greičiais arimais šviesos greičiui. Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ka tik aprėpia danguje galingiausi pasaulioteleskopai, vadinama –Metagalaktika [žvaigždžių judėjimas ervėje]: saulės, skriejančios orbita aplink Galaktikos centrą, kaimyninės žvaidždės nuolat keičiasi. Kiekvienos žvaigždės judėjimo greitį Saulės atžvilgiu galima išskaidyti į 2 dedamasias: tangentinį(liestinį) ir radialinį (spindulinį) greičius. Tangentinis v apibūdina savąjį žvaigždės judėjimą(statmeną regėjimo spinduliui kryptimi). Dėl žvaigždžių savojo judėjimo kinta artimų Saulei žvaigždžių išsidėstymas danguje. Kuo tolimesnė žvaigždė, tuo mažesnis jos savasis judėjimas. Jei žinomas žvaigždės nuotolis, pagal savąjį jos judėjimą galima rasti tangentinį jos v: V1=4,74*r (V1-tangentinis v (km/s), *- savasis judėjimas per metus r- žvaigždės nuotolis (paralaksas) Radialinis v apskaičiuojamas pagal spektro linijų poslinkį (dėl Doplerio efekto) Kai žvaigždė artėja prie stebėtojo linijos pasislenka į violetinių bangų pusę, kai tolsta- į raudonųjų bangų pusę. Poslinkio dydis su radialiniu v susijęs taip: [*-*0]/ *0=Vr/c (*-išmatuotas bangos ilgis, *0-laboratorinis bangos ilgis c-šv. V ) Kai žvaigždė tolsta, radialinis v>0, kai artėja v<0. Žinant žvaigždės tangentinį ir radialinį greičius, galime rasti erdvinį v Saulės atžvilgiu: v= v2 r+ v2 t ir sin*= Vt/V. [galaktikų susidarymas]: Prieš didįjį sprogimą visata buvo singuliarios (ypatingos) būsenos ir be galo tanki. Elementariosios dalelės, elektromagnetinio spinduliavimo kvantai (fotonai), taip pat visi keturi mums žinomi laukai - gravitacijos, elektromagnetinis, stiprusis ir silpnasis - susidarė per pirmąsias sekundes po didžiojo sprogimo. Praėjus ½ miliono metų, spinduliavimas atsiskyrė nuo medžiagos. Išliko reliktinis spinduliavimas 1 mm ilgio radijo bangų diapazone. Po 250 mln metų dujos pradėjo telktis į progalaktinius gniužulus, o iš jų susiformavo pirmosios galaktikos. Vėliau, suskilus progalaktikoms, iš mažesnių gniužulų susidarė pirmosios žvaigždės ir jų spiečiai. Iš pradžių progalaktiniai dujų gniužulai buvo maždaug sferinės formos. Iš jų susiformavo elipsinės galaktikos bei spiralinių galaktikų sferoidai. Tų progalaktikų, kurios pradėjo tvarkingai suktis aplink savo ašį, dujinė medžiaga susiplojo ir sudarė sukimosi plokštumas - spiralinių galaktikų diskus. Progalaktikos, kurios lėtai sukosi apie savo ašį, liko elipsinėmis. [žvaigždžių susidarymas]: susidaro iš dujų gniužulų, besitraukiančių ir tankėjančių dėl gravitacijos jėgos veikimo. Bet kuris dujų ir dulkių debesis negali būti vienalytis. Dėl atsitiktinio dujų masių judėjimo, jame atsiranda tankesnės vietos, kurių gravitacijos jėga ima traukti aplinkinę medžiagą. Taip susidaro įvairaus dydžio jos gniužulai (globulės). Globulėms toliau traukiantis, centrinė jų dalis įkaista ir ima skleisti infraraudonuosius spindulius, o jos pačios virsta prožvaigždėmis. Kai medžiagos tankis būna 1010 molekulių 1 cm3 ir daugiau, gniužulas tampa neskaidrus spinduliavimui, temperatūra ir slėgis jo centre ima greitai didėti, traukimasis sulėtėja. Tada gniužulas ima spinduliuoti regimąją šviesą (patampa žvaigžde). Masyviausios žvaigždės (50 M) traukiasi kelis mln metų. Saulės masės žvaigždės - 20- 30 mln metų. Tos, kurių masė 0,1 M - kleis šimtus mln metų. [žvaigždžių evoliucija]: kuo žvaigždės masė didesnė, tuo jos centre temperatūra didesnė ir greičiau dega vandenilis. Masyviausios O spektrinės klasės žvaigždės pagrindinėje sekoje būna tik apie 1 mln metų, saulės tipo žvaigždės - 10 mlrd metų, o M spektrinės klasės nykštykės - 100 mlrd metų. Kai žvaigždės, kurios masė tokia pat kaip saulės, centre vandenilis baigia degti, susidaro helio širdis. Dėl gravitacijos ji ima trauktis, jos temperatūra - kilti. Besiveržiant iš gelmių energija plečia virš šerdies esančius sluoksnius. Žvaigždė ima sparčiai didėti, stiprėja šviesis, mažėja paviršiaus temperatūra. Per kelias dešimtis ar šimtus mln metų ji virsta raudonąją milžine. Horizontaliojoje sekoje žvaigždė turi du branduolinės energijos šaltinius - centre dega helis, sferiniame sluoksnyje aplink helio šerdį - vandenilis virsta heliu. Kai helis žvaigždės centre baigiasi, ji palieka horiontaliąją seką ir asimptotine seka vėl artėja prie raudonųjų milžinų sekos. Tuo metu ji turi 2 energijos šaltinius. Gilesniame sluoksnyje dega helis, aukštesniame vandenilis virsta heliu. Abu šie sluoksniai artėja prie paviršiaus. Pagaliau išoriniai sluoksniai neatlaiko energijos srauto, atitrūksta nuo žvaigždės ir burbulo ar žiedo pavidalu išsisklaido. Iš jų susidaro planetiškasis ūkas. Užgesus branduolinėms reakcijoms, žvaigždė susitraukia iki žemės dydžio ir virsta labai tankia baltąją nykštuke. [planetų sistemos susidarymas]: saulę supusio žiedo vidurinėje dalyje per kelis mln metų susidarė šimtai dulkių sankaupų, vadinamų planetesimalėmis. Jos madaug 10 - 100 km dydžio. Planetesimalės suartėdavo ir veikiamos gravitacijos susidurdavo bei susiliedavo į didesnius kūnus proplanetas. Šis procesėlis truko apie 100 mln metų. Kometoidai susidarė saulę supusio disko išoriniame pakraštyje iš ledinių ir silikatinių medžiagų. Po to susiformavusių didžiųjų planetų gravitacijos laukas pakeitė jų orbitas ir nubloškė jas toli nuo saulės. Saulės sistemos planetos susiformavo kartu su saule prieš 4,7 mlrd metų iš to paties prožvaigždinio dujų ir dulkių gniužulo, kurio liekanos sudarė proplanetinį diską. Žemės grupės planetos ir asteroidai susidarė iš metalų, jų oksidų ir silikatų, nes disko viduryje, kur svyravo aukšta temperatūra, ledinės dalelės sublimavo. Didžiosios planetos susiformavo toli nuo saulės iš ledinių ir apledėjusių dulkių. Didžiųjų planetų atmosferų sudėtis nuo pat susidarymo išliko iki šiol nepakitusi. Žemės grupės planetų pradinės atmosferos neišliko. Jų dabartinė cheminė sudėtis susidarė dėl vėlesnių sudėtingų fiinių ir cheminių procesų. Daugelis planetų palydovų ir jų žiedai susiformavo kartu su planetomis iš proplanetinių dujų ir dulkių gniužulų. Dalis palydovų yra buvę asteroidai, vėliau pagrobti planetų gravitacijos lauko. [gyvybė visatoje]: svarbiausios sąlygos gyvybei atsirasti: žvaigždės cheminė sudėtis turi būti panaši į saulės; svarbu, kad žvaigždė užimtų vietą pagrindinėje sekoje. Žvaigždė turi būti pakankamai sena; reikia, kad šalia žvaigždės būtų planeta arba planetos gyvybės zonoje (nei per karšta, nei per šalta); planeta turi būti vidutinės masės; planetos orbita aplink centrinę žvaigždę turi būti artima apskritimui. Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 mln civilizacijų. Pirmu atveju artimiausia žemei civilizacija turi būti maždaug už 500 šm, o antru - už 100 šm. [antropinis principas]: teigia, kad fizinės sąlygos visatoje nuo pat jos atsiradimo buvo tokios, kad maximaliai padėtų atsirasti gyvybei ir išsirutulioti protingoms būtybėms.
Astronomija  Konspektai   (9,34 kB)
Prie didžiųjų planetų priskiriami: 1. Jupiteris 2. Saturnas 3. Uranas 4. Neptūnas Jupiteris Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą. Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai – didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, o masė – 1331 kartą. Per opozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris danguje spindi kaip -2 ryškio gelsva žvaigždė. Pro teleskopą tuo metu jis atrodo kaip 45-50" dydžio skritulys, kurio paviršiuje nusidriekusios kelios lygiagrečios pusiaujui tamsesnės juostos. Jupiterio Sandara ir atmosfera Stebint Jupiterio palydovų orbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiterio tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis nei Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose – leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų.
Astronomija  Referatai   (271,92 kB)
Raidos etapai antikoje: saulės kalendorius, mėnulio užtemimas, paros padalijimas į 24 h.Pitagoro nuomonė apie plokščią žemę, geocentrinis pasaulio modelis. Atradimai viduramžį: teleskopai,suformuotas visuotinis traukos dėsnis, aptikta, kad veneroje yra atmosfera, atrasta urano planeta, atrasti Saturno žiedai ir palydovas. Astronomija pradėta dėstyti liet mokyklose 1753, universitetuos 1863 Vilniaus observatorija pastatyta 1753. saulės sistema: saulė žemės gr didž plutonas maž saulės planetos planetos sistemos kūnai merkurijus jupiteris asteroidai venera saturnas kometos žemė uranas meteroidai marsas neptūnas meteoritai Žemės grupės savybės: sudarytos iš silikatų ir metalų, skiriasi planetų matmenys ir tankis,yra mažesni, lėčiau sukasi aplink savo ašį, turi nedaug palydovų arba išvis neturi, gaubia retesnė atmosfera. Didžiųjų planetų savybės: sudarytos iš lengvųjų dujų( vandenilio, helio) bei trupučio sunkesnių medž. didesni matmenys, mažesnis tankis.greičiau sukasi aplink savo ašį, turi daugiau palydovų. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl joje nesikeičia metų laikai. Veneroje labai karšta, nes yra šiltnamio reiškinys- atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jos siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Merkurijus neturi palydovų Ekliptika-kai sukimosi ašis sudaro statmenį su sukimosi plokštuma, 23,5˚ kampą ir visą laiką nekeičia savo padėties. Mėnulis- gamtinis žemės palydovas, jame pabuvojo žmonės. Matome tik vieną mėnulio pusę, nes apskriejimo aplink žemę periodas (27,3 paros),sutampa su apsisukimo apie ašį periodui( 27,3) Pirmasis astronautas menulyje pabuvojo : gagarinis ir amstrongas(69) Marso palydovai- fobas ir deima Marse yra vandens molekulių ir geležies Didž palneta- jupiteris Šios planetos turi žiedus: saturnas, uranas Didžio raudonoji dėme- jupiteryje Plutono palydovas – charonas Tarp Marso ir Jupiterio yra asteroidų žiedas Asteroidas- tai saulės sistemos kūnas, skersmuo didesnis negu 1 km, sudarytas iš kietų uolienų, pats nešviečia, plika akimi nematoma, aplink saule skrieja elipse. Kometa- keisto pavidalo, su uodega, mažo asteroido dydžio dangaus šviesulys, uodeguota žvaigždė Kometos būna: trumpaperiodės ir ilgaperiodės( vienkartinės) Halio kometa kas 76m Kometos dalys: branduolys , galva, ir uodega Kometos uodega nukreipta nuo saulės, nes ją kreipia saulės vėjas ( iš saulės vainiko srūvanti plazma) ir šviesos slėgis Meteoroidas - kūnas skriejantis aplink saulę ar aplink planetas, mažesnis negu 1km skersmens Meteoras- tas pats meteoroidas tik jau patekęs į atmosferą ir dėl trinties degantis Meteoritas- pasiekęs žemės paviršių, nesudegęs meteoroidas. Skirstomi: akmeniniai; geležiniai; akmeniniai geležiniai; Astroblemomis- atsitrenkdami į žemę, dideli meteoritai, išmuša kraterius Metų laikų kaitą lemia: 1. pastovus 25,3˚ kampas tarp žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai ; 2. žemės skriejimas aplink saulę ; 3. nekintama žemės ašies padėtis erdvėje; Pavasario lygiadienis- kovo 20-21 d rudens lygiadienis- 09 22-23 d 06 21-22d – ilgiausia diena, trumpiausia naktis gruodžio 22-23d - trumpiausia diena, ilgiausia naktis Saulės dėmės- karštos vietos, kurias skiria viena nuo kitos vėsesni tarpai. Vėsesni tarpai ima didėti ir susidaro saulės dėmės, tai vyksta dėl temperatūros nelygumų Šiaurinė žvaigždė išsiskiria tuo, kad žvaigždės sukasi apie ašį, kuri nukreipta į ją. Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia Pilnas mėnulio užtemimas vyksta kai į žemės šešėlį pasineria visas mėnulis, o jei dalis- dalinis Visiškas saulės užtemimas vyksta kai jaunas mėnulis meta šešėlį į žemę. Kai ant žemės krinta mėnulio pusšešėlis matomas dalinis. Žvaigždės- tai didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Galaktikos- erdvinė žvaigždžių sistema. Ją sudaro 250milijardų žvaigždžių.
Astronomija  Konspektai   (5,89 kB)
Astronomija
2009-12-23
Astronomija – mokslas tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį. Žvaigždynas – tai žvaigždžių grupė su jai priklausančia erdvės dalimi. (88). Žv spindesio matas – ryškis(m). Ryškiausios 1 silpniausios 6. Tarp 2 vienetų ryškio skirtumas 2.5. spindesys (L). dangaus sfera – įsivaizduojama neriboto spindulio sfera.Vertikali linija einanti per stebėtoją, kerta dangaus sferą virš galvos esančiame zenito taške. Diametraliai priešingas zenitui yra nadyras. Plokštuma statmena linijai ir liečianti žemės paviršių stebėtojo vietoje tai horizonto plokštuma, o jos susikirtimo su dangaus sfera linija – horizontas. Jis d sferą dalija į regimąją (virš) ir neregimąją (žemiau). Plokkštuma, einanti per stebėtoją, pietų ir šiaurės taškus, zenitą ir nadyrą – dangaus dienovidinio plokštuma. Jos susikirtimo su dangaus sfera linija – dienovidinis. Dienov ir horiz plokštumų susikirtimo linija – vidurdienio linija. Pusapskritimis einantis per zenitą, šviesulį ir nadyrą – šviesulio vertikalis. D sfera su visais šviesuliais sukasi apie dangaus ašį, kertančią Dsferą 2 taškuose (šiaurės ir pietų ašigaliai). Didysis apskritimas kurio plokštuma yra statmena d ašiai, eina per stebėtoją vadinamas dangaus pusiauju.(ekvatorius). Dsferos apskritimas, kurio plokštuma yra lygiagreti dpusiaujo plokštumai vadinamas šviesulio dangaus lygiagrete (paralele). Horizontinės koordinatės aukštis ir azimutas. Aukštis h vertikalo lanko ilgis laipsniais tarp horizonto ir šviesulio. Matas laipsniai 0±90. Vietoj aukščio vartojamas zenitinis nuotolis z=90-h. azimutas nurodo jo vertikalo padėtį, horizonto lankas nuo pietų taško iki šviesulio vertikalo ir horiznto susikirtimo taško einant vakarų kryptimi nuo 0iki360. Šviesulio deklinacija * yra jo kampinis nuotolis nuo dangaus pusiaujo. Į šiaurę +, pietus – (+90-90) rektasencija * lankas matuojamas išilgai dangaus pusiaujo nuo pavasario lygiadienio taško iki šviesulio deklinacijos pusapskritimio
Astronomija  Paruoštukės   (2,73 kB)
Astrofizika
2009-12-23
Astrofizika yra labai svarbi fizikos mokslo dalis, labai daug prisidėjusi prie fizikos mokslo ugdymo, jo raidos, daug gilesnio ir universalesnio fizikos dėsnių supratimo. Pavyzdžiui, žvaigždžių spektrų tyrimai sąlygojo jonizacijos teorijos raidą, žvaigždžių energijos šalutinių paieškos stimuliavo branduolinės fizikos, tarpžvaigždinės medžiagos spektrų analizė padėjo aptikti atomų metastabiles būsenas, kosminių mazerių tyrinėjimai prisideda prie kvantinės elektronikos raidos, glaudžių dvinarių pulsarų sistemų stebėjimai sutvirtino mūsų žinias apie gravitacines bangas, žvaigždžių aktyvumo reiškinių, supernovų ir jų likučių ūkų, planetų magnetosferų, neuroninių žvaigždžių magnetosferų, galaktikų su aktyviais branduoliais stebėjimai teikia duomenų apie magnetohidrodinamines bangas, sudėtingą plazmos sąveiką su magnetiniais laukais, elektrintųjų dalelių greitinimą iki reliatyvistinių greičių, kosminių spindulių sąveiką su magnetiniais laukais, fotonais ir dujų dalelėmis. Gretinant reliktinių radijo fotonų charakteristikas su Metagalaktikos sandaros, jos plėtimosi duomenimis, kuriami ir tobulinami Mūsų Visatos kilmės ir evoliucijos scenarijai. O tai savo ruožtu daro didžiulę įtaką pieningosios lauko teorijos, supersimetrijos teorijos sukūrimui ir tobulinimui, bendrosios reliatyvumo teorijos, kvantinės lauko teorijos, teorinės fizikos žinių apie elementariąsias daleles bei jų sąveikas, apie fizikinį vakuumą tobulinimui. Dangau kūnai ir jų sistemos yra ypač gera fizikos laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip elgiasi materija esant nepaprastai įvairioms, kartais labai kraštutinėms Žemės laboratorijose toli gražu neįgyvendinamoms sąlygoms. Štai dujos ir dulkelės kai kuriose molekulinių debesų vietose yra atšalusios iki 10-20 K. ir priešingai, prieš pat supernovos sprogimą jos šerdyje temperatūra gali viršyti net 1011 K. vadinamųjų vainikinių dujų kontinuumas, užpildantis visą Galaktikos tūrį , yra tokio mažo tankio, kad kiekvienai šių dujų dalelei tenka po 1000 cm3 telpa net milijardas tonų masės. Astrofizikai susiduria su 1017 A/m stiprio magnetiniu lauku, su 1020 voltų elektrinio lauko įtampa su 1020 amperų stiprio elektros srovėmis. Astrofizikos laimėjimai įdomūs ir chemijos mokslui. Naudojantis astrofizikos metodais, planetose, kometose, žvaigždėse, tarpžvaigždinėje medžiagoje randama daug įvairių molekulių ir radikalų. Tarp jų yra daug tokių, kurios įdomios organinei chemijai ir net biologijai, bandančiai įminti gyvybės atsiradimo paslaptį. Tiriant planetas ir jų palydovus, astronomija labai glaudžiai persipina su geologija, geografija, geodezija, geochemija, geofizika. Galima sakyti, kad iš visų šių mokslų junginio susiformavo atskira planetas visapusiškai tirianti mokslo šaka – planetologija. Specifinis astronomijos bruožas – jos eksperimentų neįmanoma atlikti už saulės sistemos ribų. O ir saulės sistemos ribose eksperimentų galimybės kol kas dar labai labai nedidelės. Tai mėnulio, saulės ir kaikurių planetų radiolokacija bei kosminių aparatų lankymasis Mėnulyje, Veneroje ir Marse. Pro kitas planetas, asteroidusir kai kurias kometas kosminiai aparatais tik palyginti nedidelio atstumu praskriejo, į juos dar nepatekdami. Taigi, beveik visa informacija gaunama vien tik iš sugebėjimų. Daugiausia informacijos teikia elektromagnetinės bangos. Dažniausiai naudojami regimosios šviesos, artimieji ultravioletiniai (UV), artimieji infraraudonieji infraraudonieji (IR) spinduliai. Visis šie spinduliai sudaro vadinamąjį optinį spektro ruožą. Šiuos spindulius praleidžia atmosfera, ir todėl juos galima registruoti optiniais teleskopais iš žemės paviršiaus. Tolimųjų UV ir tolimųjų IR spindulių Žemės atmosfera nepraleidžia. Jie registruojami optiniais teleskopais, kosminių aparatų iškeltais virš žemės atmosferos, arba balionų ir lėktuvų pakeltais į aukštutinius atmosferos sluoksnius. Rentgeno spinduliams registruoti reikia specialios konstrukcijos teleskopų, iškeltų virš atmosferos. Gama spinduliai registruojami jau nebe teleskopais, o specialiais skaitikliais, irgi iškeltais virš atmosferos. Milimetrines, centimetrines, metrines ir dekametrines radijo bangas priima radijo teleskopai iš žemės paviršiaus. Informacijos atneša ir neutriniai, mus pasiekiantys iš saulės ir iš supernovų gelmių. Įvairiuose kosminiuose aparatuose įrengti specialūs detektoriai registruoja į Saulės patekusias kosminių spindulių daleles. Bandoma užregistruoti ir gravitacines bangas.
Astronomija  Rašiniai   (11,19 kB)
Kraštotvarka – tai priemonių visuma, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti. Kraštotvarkos tikslas – užtikrinti krašto, regiono ar kitokio teritorinio komplekso subalansuotą kokybinę ir kiekybinę plėtrą. Kraštotvarka suprantama kaip planavimo kompetencijos sritis, žmogaus veiklos, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas norint sukurti kultūrinį kraštovaizdį.
Astronomija  Referatai   (10 psl., 632,9 kB)
Kosmoso šiukšlės
2009-11-12
Įsivaizduokite kas dėtųsi, jei vairuotojai sumanytų palikinėti miesto gatvėse savo automobilius, kai juose baigėsi kuras. Kažkas panašaus vyksta geostacionariniame žiede, 35 800 km virš Žemės paviršiaus, kur gausėja senų, nebenaudojamų dirbtinių Žemės palydovų.
Astronomija  Projektai   (291,05 kB)
Uranas
2009-10-28
Power Point prezentacija apie Urano planetą. Uranas. Urano charakteristikos. Urano paviršius. Urano atmosfera. Įdomūs faktai apie Urano planetą. Urano palydovai. Urano tyrinėjimai.
Astronomija  Pateiktys   (9 psl., 191,44 kB)
Meteoritas – dangaus kūnas, nukritęs ant Žemės paviršiaus. Per visą Žemės istoriją meteoritai nuolatos krito ant žemės paviršiaus. Kai kurie šių kritimų buvo katastrofiški. Žuvo beveik visi gyvi organizmai. Kai kurie meteoritų kritimai nepadaro jokios žalos, nes didžioji jų masės dalis sudega atmosferoje.
Astronomija  Referatai   (15 psl., 38,52 kB)
Aplink Saulę skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais (gr. aster — žvaigždė, eidos — pavidalas). Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Net 95 % mažųjų planetų skrieja elipsinėmis orbitomis aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio, vadinamame asteroidų žiede. Kai kurie asteroidai pralekia netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis.
Astronomija  Pateiktys   (35 psl., 3,6 MB)
Botanika
2009-09-14
Diagnostiniai raktai. Herbariumai. Biblioteka. Monografija. Revizija. Flora. Kritinė flora. Tyrimų raportai. Eksperimentinis\botanikos sodas. Daugelis mokslininkų galvoja, kad botanikų darbui nereikia didelių pinigų. Retai reikalinga išskirtinė įranga. Toks požiūris gali brangiai kainuoti taksonominiam darbui. Jam sunku gauti erdvės ir darbo jėgos. Tai iliustruojama trejopais veiklos laukais: sodu, herbariumu ir biblioteka.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 30,06 kB)
Žemė
2009-09-06
Power point programa padarytas pristatymas apie Žemę, jos sandarą, bendras žinias, jos magnetinį lauką, istoriją. Daug nuotraukų, darytų iš kosmoso, su muzika.
Astronomija  Pateiktys   (30 psl., 2,63 MB)
Seniausieji žvaigždėto dangaus įvaizdžiai, kuriuos sukūrė dar pirmykštės medžiotojų ir žvejų bendruomenės, buvo Meška ir Briedis. Manoma, kad šie pavadinimai – tų pačių žvaigždžių įvardijimai, kitę priklausomai nuo metų laiko. Meška atitinka vasarą, Briedis – žiemą. Įvaizdžiai simbolizavo netoli viena nuo kitos esančias žvaigždes. Medžiotojams Meška ir Briedis – kelrodės žvaigždės. Ir mūsų laikais šiaurinio Sibiro tautelės tebevadina šiuos žvaigždynus žvėrių vardais.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,66 kB)
Visata
2009-08-24
Visatos modeliai. Visatos amžius. Stacionari ir begalinė visata. Olberso fotometrinis paradoksas. Neimano gravitacinis paradoksas. Termodinaminis paradoksas. Einšteino ir Fridmano visatos modeliai. Nors kosmologijos elementų galima įžvelgti daugelio įžymiausių pasaulio mąstytojų pažiūrose, jos apžvalgą pradėsime nuo paties paprasčiausio, bet drauge ir sudėtingiausio visatos modelio. Tai begalinė laike ir erdvėje, stacionari ir tolydinė visata. Erdvė joje trimatė, euklidinė. Tokią visatą – tolygiai užpildytą žvaigždėmis ir galaktikomis euklidinę erdvę – nesunku įsivaizduoti, nors begalybės suvokimas ir sukelia kai kurių sunkumų.
Astronomija  Referatai   (4 psl., 7,07 kB)
Žvaigždės
2009-08-24
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais ­ konvekcija ir spinduliavimu.Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,13 kB)
Žemė Visatoje
2009-08-11
Žmogus - Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie - nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata - Žemė - Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų. Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 190,47 kB)
Saulės sistemą sudaro pati saulė ir devynios didžiosios planetos - merkurijus, venera, žemė, marsas, jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas, plutonas, taip pat daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.
Astronomija  Konspektai   (2 psl., 7,78 kB)
Neptūnas
2009-08-04
Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vidutiniu greičiu. Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5 kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 483,19 kB)
Astronomija
2009-08-03
Astronomija – mokslas tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį. Žvaigždynas – tai žvaigždžių grupė su jai priklausančia erdvės dalimi. Žvaigždyno spindesio matas – ryškis. Dangaus sfera – įsivaizduojama neriboto spindulio sfera.Vertikali linija einanti per stebėtoją, kerta dangaus sferą virš galvos esančiame zenito taške. Diametraliai priešingas zenitui yra nadyras.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,97 kB)
Žemės atsiradimas. Žemės pluta, arba litosfera. Atmosfera ir hidrosfera. Mėnulis. Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,5 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,28 kB)
Tai didžiausia ir masyviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį.
Astronomija  Referatai   (6,32 kB)
Marsas
2009-07-09
Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas sugriautas. Marsiečių nėra, ir spėjama, kad aukščiausia gyvybės forma, kuri įmanoma šioje planetoje, tėra labai primityvi organinė medžiaga. Bet veikiausiai ši planeta išvis negyva. Nepaisant to, iš visų planetų Marsas panašiausias į Žemę ir būtent jis turėtų būti pirmas pilotuojamų ekspedicijų tikslas po Mėnulio.
Astronomija  Referatai   (5,32 kB)
Mėnulis yra vienintelis gamtinis Žemės palydovas, artimiausias jai kosminis kūnas. Vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km, greitis 1,023 km/s. Apskriejimo periodas — žvaidždinis mėnuo — yra 27,3 vidutinės saulinės paros. Potvyniai būna į Mėnulį atgręžtoje ir priešingoje Žemės pusėje, atoslūgiai — 90 kampu į Mėnulio kryptį. Mėnulio skersmuo yra 3476 km, arba ¼ Žemės skersmens. Jo masė lygi 1/81,3 Žemės masės, o vidutinis tankis 3,3 g/cm , taigi 1,7 karto mažesnis negu vidutinis Žemės tankis.
Astronomija  Referatai   (3,01 kB)
Venera
2009-07-09
Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. 1. Venera ir Žemė beveik vienodos: jų matmenys, ir laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus skiriasi labai mažai. 2. Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.
Astronomija  Referatai   (3,11 kB)
Žvaigždės
2009-07-09
Žvaigždės yra didelės masės (10'28 – 10'32 kg) ir skersmens (3•10'5 – 10'9 km) įkaitusios plazmos rutuliai, spinduliuojantis elektromagnetinius spindulius (šviesos, ultravioletinius, rentgeno, infraraudonuosius), elektringąsias daleles (žvaigždinį vėją – daugiausia protonus ir elektronus) ir neutrinus. Žvaigždės yra sudarytos iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais.
Astronomija  Referatai   (5,83 kB)
Oro tarša
2009-07-09
Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos. Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia.
Astronomija  Referatai   (5,47 kB)
Žvaigždės — tai didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių cheminių elementų priemaiša. (Plazma (gr. plasma — lipdinys, darinys) vadinamos jonizuotos dujos, kuriose įvairiarūšių elektringųjų dalelių koncentracija yra vienoda, todėl sistema beveik neutrali.) Žvaigždės skleidžia elektromagnetines bangas (šviesos, ultravioletinius, Rentgeno bei infraraudonuosius spindulius) ir elektringąsias daleles (protonus bei elektronus). Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu ir išsiskiria milžiniška energija.
Astronomija  Referatai   (4,98 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Kiek sveria mėnulis Svoris – labai svarbi kūno savybė, tačiau jis priklauso ne tik nuo kūno. Juk kūną traukia Žemė. O jei būtume Mėnulyje, svoris būtų kitoks – beveik 6 kartus mažesnis negu įprastinis. Net ir Žemėje skirtingas įvairiose platumose. Pavyzdžiui, ašigalyje kūnas sveria 0,5% daugiau nei pusiaujyje.
Astronomija  Referatai   (5,44 kB)
Galaktikos
2009-07-09
Galaktikos – tai didelės žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos (dujų ir įvairiausių dulkių) sistemos, kurių narius sieja gravitacinė sąveika. Visatoje, manoma, yra ne mažiau, kaip 300 milijardai galaktikų. Visos galaktikos yra skirstomos į kelis pagrindinius tipus: elipsinės galaktikos, spiralinės galaktikos, netaisyklingos galaktikos. Lietuvos danguje plika akimi galima matyti vienintelę galaktiką – Andromedos galaktika (arba Didysis Andromedos ūkas).
Astronomija  Referatai   (4,44 kB)
Kometos
2009-07-09
Didelė kometa su ryškia galva ir uodega, nusidriekusia per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys, ir nesunku suprasti, kodėl kometos senovėje keldavo siaubą. Žmonės jas laikė nelaimių pranašais; ši baimė ir dabar gyva ten, kur įprasta primityvi gamtos samprata. Iš tikrųjų kometa ne toks jau didelis objektas. Ji susideda iš mažų daugiausia ledo, dalelių ir išretėjusių dujų. Žinomi keli atvejai, kai Žemė kirto kometos uodegą, nepatirdama nė menkiausio pavojaus.
Astronomija  Referatai   (5,1 kB)
Kaip pasiekti kosminius greičiu, kokie varikliai gali suteikti kosminiams aparatams tokius milžiniškus greičius? Esame pastebėję, kad dušo rankenėlė, paleidus vandenį, juda priešinga vandens srovei kryptimi; pripūstas vaikiškas balionas paleistas neužrištas skrajoja, blaškosi, lyg turėtų motorėlį; stovint ant riedučių ir metus sviedinį, nuriedama į priešingą pusę; šūvio metu parako dujos kulką išstumia pirmyn, o šautuvo tokia pačia jėga stumteli atgal (veikia III-asis Niutono dėsnis).
Astronomija  Referatai   (7,3 kB)
Marsas
2009-07-09
Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Aukštaičiai ją vadina Saulės dukra Žiezdre. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu. Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai.
Astronomija  Referatai   (2,4 kB)
Martynas Odlianickis Počobutas Kazio Odlianickio ir Elenos Globavičiūtės sūnus gimęs 1728 m. Gardino apskrityje, Šiaudinių kaime. Būdamas septyniolikos M. Počobutas baigė mokyklą Gardine ir prieš tėvo norą įstojo į Jėzuitų ordiną Vilniuje, kur 1751 m. baigė kolegijos kursą. Būdamas neturtingas jis ilgai dirbo Jėzuitams priklausančioje žvakių gamykloje, tačiau tuo pat metu gavo filologinį išsilavinimą. Tobulinosi Prahoje, kelerius metus akademijoje dėstė graikų bei lotynų kalbas. Išmokęs prancūzų kalbą, įsitvirtino aukštuomenės sluoksniuose.
Astronomija  Referatai   (4,03 kB)
Dangaus kūnai
2009-07-09
Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis. Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką.
Astronomija  Referatai   (5,35 kB)
"Kiekvienam Žvaigždės skirtingos. Keliautojams žvaigždės – tai kelio rodyklės. Kitiems tik menki žiburėliai. Mokslininkams žvaigždės – tai problemos…" (A. de Sent Egziuperi). Giedrą be Mėnulio naktį danguje matyti apie 2500 žvaigždžių . Vienos ryškios, tarsi žiburiai, kitos silpnutės, vos įžiūrimos, buriasi grupelėmis, švytinčiomis grandinėlėmis per dangaus skliautą nusidriekia.
Astronomija  Referatai   (5,23 kB)
Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės… Bežiūrint į žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų. Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį.
Astronomija  Referatai   (5,28 kB)
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05 24) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jo vardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasaulio sistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjo tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos mokslai bei technika.
Astronomija  Referatai   (5,45 kB)
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja. Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nore miesto gyventojai niekada jo aiškiai nemato – balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių šviesos.
Astronomija  Referatai   (5,27 kB)
Meteorai
2009-07-09
Mažesnio negu l km skersmens kūnai, skriejantys aplink Saulę ir planetas, vadinami meteoroidais (gr. meteoron — atmosferos reiškinys, eidos — pavidalas), arba meteoriniais kūnais. Tai kometų liekanos ar asteroidų nuolaužos. Dideliu greičiu (11—72 km/s) įlėkęs į Žemės atmosferą, meteoroidas dėl trinties smarkiai įkaista ir sudega virsdamas švytinčiu meteoru, arba bolidu (gr. bolis (kilm. bolidas) — svaidomoji ietis), kurį galima matyti kaip „krintančią žvaigždę“.
Astronomija  Referatai   (2,9 kB)
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.
Astronomija  Referatai   (5,25 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km. Mėnulio skersmuo 3476 km, jo spindulys – 1,737. 106. Mėnulio masė yra 7,37 . 1022 kg. Laisvojo kritimo pagreitis mėnulio paviršiuje – 1,623 m/s2. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau.
Astronomija  Referatai   (5,54 kB)
Marsas
2009-07-09
Ketvirtoji nuo Saulės planeta Marsas žinoma nuo senų senovės. Dėl rausvos Marso spalvos senovės romėnai ir graikai susiejo šią planetą su kruvinuoju karo dievu (graikų karo dievas – Arėjas, romėnų – Marsas). Aukštaičiai Marsą vadino Saulės dukra Žiezdre. Iki kosminių tyrimų epochos buvo manoma, kad Marsas yra tinkamiausia planeta nežemiškos gyvybės prieglobsčiui. Jau ankstyvieji Marso stebėjimai pro teleskopus parodė esant tvirtą planetos paviršių su aiškiomis nekintančiomis detalėmis: baltomis ašigalių kepurėmis, tamsiomis ir šviesiomis sritimis.
Astronomija  Referatai   (5,33 kB)
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu...
Astronomija  Referatai   (4,94 kB)
Igoris Sikorskis sraigtasparnių projektavimu ir statyba susidomėjo pirmame XX amžiaus dešimtmetyje. Savo pirmąjį sraigtasparnį pastatė 1909 metais. Su 18 kV „Anzani“ varikliu jis negalėjo pakilti nuo žemės. Antrasis sraigtasparnis pastatytas 1910 metais - jis vos galėjo pakilti pats. Suprasdamas, kad jam neužtenka žinių iškilusių problemų sprendimui konstruktorius grįžo prie lėktuvų.
Astronomija  Referatai   (7,42 kB)
Saulės elementai
2009-07-09
Žodis fotogalvaninis kilęs iš Graikų žodžio Šviesa ir fiziko A. Volto kombinacijos. Jis reiškia tiesioginį saules virtimą energija tai ir atlieka saules elementai. Virtimo procesas pagristas foto efektu kurį pirma karta atrado Alexander Bequerel 1839m. Fotoefektas apibudinamas teigiamų ir neigiamų krūvių nešėjų išlaisvinimu apšvietus paviršių.
Astronomija  Referatai   (4,36 kB)
Tabako dūmuose yra 4000 cheminių junginių. Svarbiausios tabako dūmų kenksmingos medžiagos yra: 1. Nikotinas – lengvai į kraujotaką patenkanti toksinė medžiaga, kuri stipriai veikia nervų sistemą. Jis skatina kraujagyslių spazmus ir pagreitina aterosklerozės atsiradimą. Svarbiausia yra tai, kad nikotinas sukelia priklausomybę. 2. Anglies viendeginis (smalkės) – kraujo nuodai. Jis susijungia su hemoglobinu, išstumdamas deguonį, ir pablogina audinių aprūpinimą deguonimi.
Astronomija  Referatai   (6,01 kB)
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) - apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos.
Astronomija  Referatai   (4,92 kB)
Galaktikų tipai
2009-07-09
Stebint vizualiai pro teleskopus arba žiūronus, galaktikos atrodo kaip miglotos, dažniausiai pailgos, maždaug elipsoido arba lęšio formos šviečiančios, į kraštus palaipsniui blunkančios dėmelės. 1755m. I. Kantas rašė, jog miglotos dėmelės danguje- tai atskiros žvaigždžių sistemos, panašios į Paukščių Tako Galaktiką. Jos visos sudaro Didžiąją paukščių takų sistemą. V. Heršelis 18a. pabaigoje visas danguje šviečiančias dėmeles pavadino ūkais, pradžioje neskirdamas, ar tai yra mūsų Galaktikos objektai- tarpžvaigždinės medžiagos debesys ir žvaigždžių spiečiai- ar svetimos galaktikos.
Astronomija  Referatai   (6,05 kB)
Astronomija
2009-07-09
XX amžiaus pradžioje astronomų tarpe vyko didžiulės diskusijos apie objektus, vadintus nebulomis. Kai kurie astronomai tikėjo, kad nebulos – tai tiesiog maži mūsų Galaktikos žvaigždžių spiečiai. Kiti nebulas laikė tolimais žvaigždžių spiečiais, didesniais nei pats Paukščių takas. 1924 metais E.Hablas išmatavo atstumą iki vienos iš nebulų – Andromedos nebulos. Hablas teigė, kad iki Andromedos – 2 milijonai šviesmečių.
Astronomija  Referatai   (4,72 kB)
Kas yra astronomija
2009-07-09
Ką tiria astronomija. Astronomijos ryšys su kitais mokslais, jos reikšmė. Astronomija(sudurtinis žodis , kilęs iš graikų kalbos žodžių astron-šviesulys ir nomos-dėsnis)-mokslas, tiriantis dangaus kūnų ir jų sistemų judėjimą, sandara, kilmę bei raidą.Jos sukauptos žinios taikomos praktiniams žmonijos poreikiams tenkinti. Astronomija-vienas seniausių mokslų. Jo pradmenys jau prieš kelis tūkstančius metų buvo žinomi babiloniečiams, egiptiečiams ir kinams, kurie taikė juos, matuodami laiką ir orientuodamiesi pasaulio šalių atžvilgiu.
Astronomija  Referatai   (3,17 kB)
Vokiečių aviakonstruktorius Ernst Heinkel gimė 1888 metų sausio 24 dieną Grunbach mieste (Viurtembergo žemėje), 1907 – 1911 metais mokėsi Štutgarto Aukštojoje Technikos mokykloje. 1908 metais susižavėjo aviacija – jį įkvėpė pirmieji Zeppelin`o dirižablių skrydžiai. 1909 metais pradėjo savo pirmojo lėktuvo statybą – tai buvo Farmano tipo biplanas. 1911 metais skrisdamas tuo lėktuvu patyrė avariją ir rimtai susižalojo. Bet jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių Vokietijoje, kurie patys pastatė ir skrido aeroplanu.
Astronomija  Referatai   (5,36 kB)
Jupiteris
2009-07-09
Toli anapus asteroidų žiedo skrieja didžiausia planeta Jupiteris. Jos masė daug didesnė negu visų kitų planetų suminė masė, todėl kartais sakoma, kad „Saulės sistema susideda iš Saulės, Jupiterio ir visokios smulkmės", Jupi¬terio vidutinis nuotolis nuo Saulės 778 mln, km, skriejimo aplink Saule periodas 11,86 m., sinodinis periodas (vidutinis laiko tarpas tarp gretimų' opozicijų) 399 d. Jupiterį patogu kasmet stebėti kelis mėnesius. Spin¬desiu jį pralenkia Venerą ir retkar¬čiais Marsą.
Astronomija  Referatai   (5,41 kB)
Sakoma: "miegas panašus į mirtį", "miegas yra mažoji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs. Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja.
Astronomija  Referatai   (3,74 kB)
Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų.
Astronomija  Referatai   (5,35 kB)
Žinių apie dangaus kūnus svarbiausias šaltinis yra jų skleidžiami šviesos spinduliai ir radijo bangos. Astronomijos sritis, tirianti kosminius objektus 300 - 900 nanometrų elektromagnetinių bangų ruože yra optinė astronomija. Jos pradžia buvo 1610 metais, kai Galilėjo Galilėjus sukonstarvo pirmąjį teleskopą ir pradėjo stebėti dangų.
Astronomija  Referatai   (5,26 kB)
Planetos
2009-07-09
1957 10 04 Į orbitą aplink Žemę paleistas pirmasis dirbtinis palydovas „Sputnik–1“ (TSRS); 1959 Pirmasis TSRS automatinis zondas „Luna 1“praskriejo pro Mėnulį; Pirmąkart perduotos nematomosios Mėnulio pusės nuotraukos iš zondo „Luna 3“; 1961 04 12 Rusas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju kosmonautu, kosminiu laivu „Vostok–1“ vieną kartą apskriejęs Žemės rutulį; 1962 Pirmasis JAV zondo „Ranger 4“ kontaktas su Mėnuliu; Pirmoji JAV tarpplanetinė stotis „Mariner 2“ sėkmingai praskriejo pro Venerą; 1963 Pirmosios kosmonautės V.Tereškovos (TSRS) skrydis į kosmosą laivu „Vostok 6“;
Astronomija  Referatai   (7,3 kB)
Visata
2009-07-09
Nors kosmologijos elementų galima įžvelgti daugelio įžimiausių pasaulio mąstytojų pažiūrose, jos apžvalgą pradėsime nuo paties paprasčiausio, bet drauge ir sudėtingiausio Visatos modelio. Tai begalinė laike ir erdvėje, stacionari ir tolydinė Visata. Erdvė joje trimatė, euklidinė. Tokią Visatą – tolygiai užpildytą žvaigždėmis ir galaktikomis euklidinę erdvę – nesunku įsivaizduoti, nors begalybės suvokimas ir sukelia kai kurių sunkumų. Iš pirmo žvilgsnio šie sunkumai atrodė daugiau psichologinio, negu fizinio pobūdžio. nUodugnesnė analizė atskleidė tris tokias Visatos ypatybes, kurių niekaip negalima buvo suderinti su stebejimų duomenimis. Tai stacionarios, begalinės Visatos paradoksai.
Astronomija  Referatai   (5,34 kB)
Saturnas
2009-07-09
Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniškai 9.64 km/s greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~500 m/s greičiu.
Astronomija  Referatai   (4,87 kB)
Marsas
2009-07-09
Marsas – tai Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu (1 lent.). Geriausiai matomas opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 25" kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių.
Astronomija  Referatai   (6,39 kB)
„Skrydžiai į žvaigždes“ - amžina žmogaus svajonė,kurios ryški šviesa sklinda iki mūsų iš amžių glūdumos.Ji atsispindi senovės Graikijos legendose ir mituose,indų poemos“Ramajana“eilutėse,senuosiuose rusų metraščiuose.Žmogus veržėsi į Saulę Ikaro sparnais.Tolimas,mįslingas ir rūstus žvaigždžių,didelių bei mažų planetų pasaulis šiandien atskleidžia savo paslaptis žmonėms,ima jiems ištikimai ir teisingai tarnauti.Žmogus apie Žemės rutulį paleido skriejančius palydovus,į tolimus žvaigždžių reisus pasiuntė automatinius robotus.Ir nors kelias į žvaigždes kasmet vis platėja,tačiau eiti juo nelengva.
Astronomija  Referatai   (5,53 kB)
Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius ar juos pergenant. Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio piešiniai ant uolų, akmens, kaulo žinomi iš paleolito; jie nupiešti maždaug prieš 20 000 – 30 000 metų.
Astronomija  Referatai   (5,35 kB)
Jupiteris
2009-07-09
Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40". Jupiterį gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2% metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno, vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo kristalų ir amonio hidrosulfido.
Astronomija  Konspektai   (5,08 kB)
Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas - plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų. Merkurijus. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairasių dydžių kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.
Astronomija  Referatai   (4,71 kB)
Merkurijus
2009-07-09
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 47.9 km/s vid. greičiu (lent.). Palydovų Merkurijus neturi, metų laikų taip pat,nes orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis,orbita gerokai ištęsta. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo ir yra nelabai ryškus, nes skendi ryto žaroje arba vakaro prieblandoje; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28 kampu.
Astronomija  Referatai   (4,8 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys, >matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av - sferinis Orto kometų debesis. Šio debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga.
Astronomija  Referatai   (3,79 kB)
Marsas
2009-07-09
Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Tai didžiausią susidomėjimą keliantis Žemės kaimynas, dėl rausvos spalvos pavadintas romėnų karo dievo vardu. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para - 24 h 37 min. Maždaug kas 15 metų Marsas ir žemė suartėja iki mažiausio 55 mln. km atstumo – įvyksta didžioji opozicija.
Astronomija  Referatai   (7,16 kB)
Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Senovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški originalūs planetų, žvaigždžių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams. Atgimimo epochos įtaka. Penkioliktojo amžiaus pabaigoje Vilnius tapo svarbiu politiniu ir kultūriniu centru Rytų Europoje.
Astronomija  Referatai   (6,96 kB)
Tamsioji materija
2009-07-09
Kosmologija - mokslas apie visatos pradžią, formavimąsi ir evoliuciją - šiuo metu yra labai painioje būklėje. Mokslininkai, naudodami skirtingus metodus, kad apskaičiuotų galaktikų mases, rado tam tikrų neatitikimų, kurie rodo, kad daugiau nei 90 procentų visatos yra tokios formos materija, kurios mes negalime matyti. Taigi šiuo metu mokslininkai nežino, kas sudaro daugiau nei 90 procentų visatos. Tai, žinoma, yra gana nesmagi situacija. Nors daug dalykų, kuriuos matome, mums jau tampa suprantami dėka didžiulių atradimų apie žvaigždžių susidarymą, galaktikų struktūrą.
Astronomija  Referatai   (4,74 kB)
Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Jau net ankstyvajame žalvario amžiuje žmogus statė primityvias observatorijas dangaus kūnams stebėti, manoma kad megalitinis statinys Stounhendže ir yra vienas iš ankščiausių Europoje statinių dangaus kūnams stebėti. Jo pagalba žmonės sudarinėdavo kalendorius. Vystantis civilizacijai vis augo žmogaus domėjimasis dangaus kūnais. Žmogus vis išrasdavo naujesnių, tobulesnių prietaisų savo poreikiams patenkinti. Taip atsirado daugybė astronominių prietaisų: astroliabija, kvadrantas, ir daugelis kitų.
Astronomija  Referatai   (5,15 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artimiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Mėnulio judėjimas Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d.
Astronomija  Referatai   (5,42 kB)
Saulė
2009-07-09
Vienas įspūdingiausių reiškinių Saulės vainike, tai iškyšuliai. Per amžius šie iškyšuliai buvo stebimi teleskopais Saulės užtemimų metu, kur jie pasirodydavo raudoni, ugnies pavidalo protuberantai iškildami aukštai virš Saulės. Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką.
Astronomija  Referatai   (6,2 kB)
Kometos ir meteorai
2009-07-09
Didelė kometa su didelia galva ir uodega, nusidriekusi per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys, ir nesunku suprasti, kodėl kometos senovėje keldavo siaubą. Žmonės jas laikė nelaimių pranašais; ši baimė ir dabar gyva ten, kur tarpsta primityvi gamtos samprata. Liaudis apie kometas. Žmonių dėmesį jau žiloje senovėje patraukė kometos (gr.kometes (aster) - "uodeguotos žvaigždės").
Astronomija  Referatai   (5,35 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Saulė – tai viena žvaigždė milijardus žvaigždžių jungiančioje sistemoje, kuri vadinama Galaktika arba Paukščių Taku (Milky Way).Saulė – tai įkaitusių dujų kamuolys.Saulė teikia žemei šviesą ir šilumą.Saulės spinduliai Žemę pasiekia per 8 minutes Saulė yra daug didesnė už Žemę, į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė 333 000 Žemės masių.Saulė turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5500 °C.
Astronomija  Referatai   (5,38 kB)
Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Senovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški originalūs planetų, žvaigždžių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams.
Astronomija  Referatai   (5,45 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis >nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Mėnulio judėjimas. Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą.
Astronomija  Referatai   (5,61 kB)
Juodoji skylė
2009-07-09
Поэтому внутренняя часть черной дыры причинно не связана с остальной Вселенной; происходящие внутри черной дыры физические процессы не могут влиять на процессы вне ее. Черная дыра окружена поверхностью со свойством однонаправленной мембраны: вещество и излучение свободно падает сквозь нее в черную дыру, но оттуда ничто не может выйти. Эту поверхность называют «горизонтом событий».
Astronomija  Referatai   (4,41 kB)
Paukščių takas
2009-07-09
Žvaigždėtas dangus nuo senų senovės traukė žmonių dėmesį. Stebėdami Saulę, Mėnulį, planetas ir žvaigždes žmonės ilgainiui išmoko skaičiuoti laiką, orientuotis sausumoje ir jūroje. Žvaigždžių konfigūracijos danguje senovės žmonėms atrodė labai paslaptingai ir skatino vaizduotę.
Astronomija  Referatai   (7,17 kB)
Astronomija
2009-07-09
Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas - plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.
Astronomija  Referatai   (5,05 kB)
Galaktika
2009-07-09
Astrofizikai, stebėdami tolimas visatos galaktikas, nutolusias milijardus šviesmečių nuo žemės, per pastaruosius metus aptiko nemažai tamsiosios energijos egzistavimo įrodymų. Tarptautinė mokslininkų grupė pasinaudojo Hubble teleskopo duomenimis, norėdama aptikti tamsiosios energijos pėdsakų mūsų galaktikos ribose.
Astronomija  Referatai   (5,28 kB)
Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį. Astronomija glaudžiai siejasi su praktiniais...
Astronomija  Referatai   (8,15 kB)
Žemė
2009-07-09
Kaip susidarė Saulės sistema? XVII a. teko galutinai atsisakyti teiginio, kad Žemė yra pasaulio centras, ir pripažinti, kad tai tik eilinė Saulės sistemos planeta. O Niutonui įrodžius, kad danguje, kaip ir Žemėje, galioja tie patys mechanikos dėsniai, fizikams iškilo problema moksliškai paaiškinti Saulės sistemos kilmę.
Astronomija  Referatai   (5,03 kB)
Raketos senovėje XXI a. pradžioje vienintele priemone, leidžiančia išvystyti pirmąjį kosminį greitį (8 km/s) lieka raketa. Nors idėja panaudoti raketas kelionėms į kosmosą atsirado XIX a. pabaigoje, bet pats raketos principas žinomas jau senovėje. Pirmąsias raketas sukonstravo, tikriausiai, senovės kiniečiai.
Astronomija  Referatai   (5,51 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Žvaigždėtas dangus nuo senų senovės traukė žmonių dėmesį. Stebėdami Saulę, mėnulį, planetas ir žvaigždes žmonės ilgainiui išmoko skaičiuoti laiką, orientuotis sausumoje ir jūroje.
Astronomija  Referatai   (22,97 kB)
Galaktikos
2009-07-09
Marsas - išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima,...
Astronomija  Referatai   (7,66 kB)
Astronomija
2009-07-09
Žvaigždžių vidaus sandara. Žvaigždės yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Jų paviršiaus temperatūra būna nuo 50-100 tūkst.
Astronomija  Referatai   (6,09 kB)
Marsas - išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga.
Astronomija  Referatai   (2,82 kB)
Žemė
2009-07-09
Daugelį amžių astronomijos atradimai skatino žmogaus vaizduotę. Ypač sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio ir patikėti, kad ji – rutulys, kurį galima apiplaukti. Iš tiesų, tiesioginių Žemės rutuliškumo įrodymų galima...
Astronomija  Referatai   (4,06 kB)
Kosmosas, visata iki šiol mums kelia beribį susidomėjimą bei nerimą. Mūsų mokslas nėra dar taip toli pažengęs, kad galėtume išsamiau išnagrinėti šią, Žemę supančią erdvę. Žinoma, įvairios technologijos taip greitai vystosi, tobulėja, kad galbūt po kurio laiko iš tiesų sugebėsime ištirti visatą, išsiaiškinti begalę dalykų, kuriuos, šiuo metu, mes vis dar laikome paslaptimis.
Astronomija  Referatai   (8,85 kB)
Marsas
2009-07-09
Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas - galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų...
Astronomija  Referatai   (17,7 kB)
Astronomija
2009-07-09
SAULĖS SISTEMA Sistemą sudaro Saulė, 9 planetos su 60 palydovų, daugiau kaip 2000 mažųjų planetėlių – asteroidų, skriejančių tarp Marso ir Jupiterio orbitų, bei apie 1000 kometų, nardančių įvairiomis kryptimis.
Astronomija  Referatai   (5,69 kB)
Geras referatas apie kosmonautikos įvikius, saulės sistemą, artimiausias žvaiždes, kosminius atstumus ir zodiako ženklus. Prie didžiųjų planetų priskiriami: 1. Jupiteris 2. Saturnas 3. Uranas 4. Neptūnas Jupiteris Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.
Astronomija  Referatai   (3,9 kB)
Marsas
2009-06-26
Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,07 kB)
Vadinamieji pirminiai kosminiai spinduliai - tai realityvistiniai protonai, elektronai, helio, taip pat negausūs sunkesniųjų elementų branduoliai, kurių kiekvieno energija ne mažesnė kaip šimtai megaelektronvoltų (MeV). Atlėkę iš Galaktikos platybių, Saulės, po truputį ir iš Jupiterio, jie iš visų pusių daužo Žemės atmosferą: kas sekundė į 1cm3 sminga kelios tokios reliatyvistinės. Daugumos kosminių spindulių dalelių energijos siekia kelis šimtus MeV-1 GeV. Dalelių su kelių gigaelektronvoltų energija yra jau truputį mažiau. Dar didesnių energijų link dalelių skaičius iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau mažėja.
Astronomija  Referatai   (6 psl., 9,02 kB)
Paukščių takas
2009-06-11
Danguje nusidriekusią balzganą juostą, ypač gerai matomą tamsiomis nemėnesėtomis naktimis, žino turbūt kiekvienas. Ją, žinoma, pastebėjo dar mūsų tolimi protėviai, kuriems dangus ir jo reiškiniai atrodė nesuprantami ir paslaptingi. Tačiau žmogui būdingas siekimas ieškoti bet kokio reiškinio priežasčių, stengtis viską paaiškinti. Taip atsirado pasakos ir mitai, kuriuose puikiai atsispindi mūsų bočių pažiūros į pasaulį, jo atsiradimą ir būtį.
Astronomija  Referatai   (3 psl., 5,71 kB)
Merkurijus. Venera. Žemė. Marsas. Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs mažesni kūnai, pvz.: kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvenė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad Visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Astronomija  Referatai   (9 psl., 106,21 kB)
Planetos
2009-06-10
Merkurijus. Venera. Žemė. Marsas. Merkurijus: lietuviškai Vaivora. Artimiausia saulei planeta. Nuotolis kinta nuo 46 iki 70 mln. km. Orbita gerokai ištęsta. Skersmuo 2,6 karto mažesnis už Žemės, o masė 18 kartų. Aplink saulę apskrieja per 88 dienas, o aplink savo ašį – per 59 dienas. Saulinė para trunka 176dienas. Paviršius labai panašus į mėnulio – nusėtas gausybe įvairaus dydžio, apskritų kraterių, susidariusių krintant stambiems meteoritams.
Astronomija  Konspektai   (1 psl., 3,62 kB)
Galaktikos
2009-06-08
Galaktikos pagal išvaizdą skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Arčiausiai mūsų galaktikos Didžiojo ir mažojo magelano debesų galaktikos, matomos pietų pusrutulyje. Visų tolimų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę. Tai rodo, kad galaktikos tolsta nuo mūsų dideliu greičiu.
Astronomija  Paruoštukės   (1 psl., 4,09 kB)
Žemė
2009-06-06
Žemė yra didžiausia ir masyviausia tarp vidinių planetų. Žemės masė yra 5,974 • 1024 Kg. Mažiausiai skiriasi Žemė ir Venera – jų masės santykis 1:0,82. Žemės tankis yra 5520 kg/m3, skersmuo – 12 756,3 km. Lyginant Žemę ir gretimas planetas, randama ne tik bendrų bruožų, bet ir žymių skirtumų. Pirmiausia Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera, kurioje gausu deguonies, azoto, ir temperatūra, tinkama mums žinomai gyvybės formai. Atstumas nuo Žemės iki Saulės yra vidutiniškai 149,6 mln. km. Jeigu Žemė būtų šiek tiek toliau nuo Saulės arba šiek tiek arčiau nuo jos, gyvybė nebūtų galėjusi plėtotis.
Astronomija  Referatai   (3 psl., 7,06 kB)
Astronomijos testas
2009-05-27
10 astronomijos klausimų su atsakymų variantais teisingais atsakymais.
Astronomija  Testai   (3 psl., 5,14 kB)
Kipras
2008-11-06
Prezentacinis projektas apie Kiprą.
Astronomija  Projektai   (2 psl., 3,43 MB)