Referatai, kursiniai, diplominiai
Monerai
2013-05-27
Skaidrės apie monerų karalystę.
Biologija  Projektai   (22 psl., 327,96 kB)
Grybai
2013-05-13
Grybai - didelė gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Anksčiau ji buvo laikyta augalų dalimi, bet vėliau išskirta į atskirą – grybų karalystę. Šiandien grybų priskaičiuojama per 100 000 rūšių. Kasdieniniame gyvenime naudojamasi grybų nauda arba pastebimos jų veiklos pasekmės.
Biologija  Pristatymas   (27 psl., 1,04 MB)
Refleksas
2013-04-28
Biologijos skaidrės (15) apie refleksą. Kas yra refleksas, reflekso lankas, neuronas, reflekso laikas ir kt.
Biologija  Pristatymas   (15 psl., 1,02 MB)
Bičių nuodai
2013-04-17
Bičių nuodai. Viskas apie medų, jo sudėtį ir vartojimą.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 9,38 kB)
Darbo tikslas – nustatyti makrofitų vaidmenį zoobentoso bendrijų struktūrai seklioje rytinių Kuršių marių įlankoje. Uždaviniai : 1) Aprašyti tyrimų rajono dugno faunos įvairovę ir sutinkamumą;2) Atlikti tiriamosios zonos zoobentoso bendrijų stuktūros analizę;3) Nustatyti makrofitų vaidmenį dugno faunos bendrijoms;4) Palyginti dugno faunos bendrijų kaitą laiko atžvilgiu.
Biologija  Kursiniai darbai   (35 psl., 101,63 kB)
Bronchitas
2013-03-04
Kas tai? Bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų. Piežastys: Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija, kuri gali komplikuotis bakterine infekcija... 7 skaidrės
Biologija  Pristatymas   (7 psl., 72,72 kB)
Šių unikalių baltymų tyrimai prasidėjo 1962 metai, kai Ritoza pastebėjo, kad padidinus temperatūrą nuo 25ºC iki 32ºC, drozofilų lervų chromosomose mikroskopu matomos naujos aktyvios sritys. Tai reiškė, kad temperatūra indukuoja naujų genų raišką. Šių genų produktai vadinami streso baltymais.
Biologija  Pristatymas   (24 psl., 659,99 kB)
Biologijos projekto medžiaga apie žmogaus vaisiaus vystymąsi ir gimimą.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 15,52 kB)
Pušunų lentelė
2013-01-12
Dekoratyviosios dendrologijos pušunų lentelė. Augalo pavadinimas; savaiminis/ nesavaiminis; pavidalas ir aukštis Sėklų daigumas %; žiedai Reiklumas dirvožemiui Šviesa Atsparumas šalčiui; užterštam orui; ligom; vėjovartai Augimo sparta; gyvenimo trukmė Medienos savybės ir praktinis pritaikymas Gražiausios veislės
Biologija  Pateiktys   (24 psl., 25,33 kB)
17 skaidrių apie juodligę, meningitą, Laimo ligą.
Biologija  Pateiktys   (17 psl., 305,17 kB)
Darbas biologijos laboratoriniams. Du poskyriai binauralinės klausos tyrimui ir vidinės ausies klausos tyrimui.
Biologija  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 16,73 kB)
Dantų ligos
2012-12-17
Biologijos skaidrės apie dantų ligas. Dantų ėduonis; Pulpitas; Periodontitas; Parodontozė; Informaciniai šaltiniai
Biologija  Pateiktys   (13 psl., 1,34 MB)
Veido kaulai
2012-11-16
Išsamus darbas apie veido kaulus. 21 skaidrė.
Biologija  Pristatymas   (21 psl., 2,86 MB)
ŽIV kaip biologinės rizikos veiksnys, ŽIV plitimo keliai, prevencija.
Biologija  Referatai   (8 psl., 23,63 kB)
Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos sudarančios genetinę medžiagą yra DNR ir baltymai.
Biologija  Referatai   (3 psl., 10,8 kB)
Antibiotikai
2012-11-07
Teorinė medžiaga apie antibiotikus. 11 skaidrių.
Biologija  Pateiktys   (11 psl., 680,97 kB)
Žmogaus virškinimo sistema. Virškinimas burnoje ir skrandyje.Virškinimas – didelių netirpių maisto molekulių skaidymas į mažas tirpias maisto molekules, kurios jau gali būti įsiurbiamos į kraują. 27 skaidrės.
Biologija  Projektai   (27 psl., 3,59 MB)
18 skaidrių apie augalų ir gyvūnų klonavimą.
Biologija  Pateiktys   (18 psl., 365,57 kB)
Viskas aiškiai aprašyta apie selekcijos genetiką, 7 skaidrės.
Biologija  Pristatymas   (7 psl., 430,81 kB)
"Pauksciai
2012-05-02
Paukščiai specializuota aukštesniųjų stuburinių klasė. Tai dvikojai, šiltakraujai, kiaušinius dedantys stuburiniai, kuriems būdingos plunksnos, sparnais virtusios priekinės galūnės, bedančiai snapai ir tuščiaviduriai kaulai. Jie kilo iš archozaurų grupės roplių, tačiau įgiję progresyvių požymių, tapo nepanašūs į savo protėvius.
Biologija  Referatai   (8 psl., 13,97 kB)
Tai tvarkingos pateiktys apie trijų tipų ląsteles ir jų organoidų atliekamas funkcijas. 28 skaidrės.
Biologija  Pateiktys   (28 psl., 2,97 MB)
Referatas apie jaguarą, 10kl. biologijos darbas apie jaguarų ekoliginę nišą, gyvenamają vietą, dauginimasi ir t.t
Biologija  Referatai   (3 psl., 377,05 kB)
Biotechnologija - tai integruotas gamtos ir technikos mokslų taikymas, kada, naudojant organizmus, ląsteles, jų dalis ar jų molekulinius analogus, yra kuriami naudingi produktai. Tai yra ypatingai svarbus mokslas šiuolaikiniam pasauliui. Jis remiasi daugelio mokslų žiniomis tai biochemijos, mikrobiologijos, genetikos, chemijos ir kitais.
Biologija  Referatai   (20 psl., 31,73 kB)
Alkoholis
2012-04-18
Pagrindinis alkoholinių gėrimų ingredientas etanolis yra bespalvis, beskonis ir bekvapis cheminis junginys.Tai cukraus ir mielių fermentacijos reakcijos šalutinis produktas. Etanolis - galingas slopinantis preparatas - jis lėtina ir slopina galvos ir stuburo smegenų funkcijas (tai neturi nieko bendra su depresija, prašom nepainioti!). Smegenų funkcijų slopinimas prasideda nuo aukštesniųjų smegenų funkcijų - mąstymo, suvokimo, veiksmų kontrolės ir t.t. Žemesniojo lygmens smegenų funkcijas reguliuoja žemiau esančios smegenų dalys, kurios, kaip pamenate, kontroliuoja pagrindines organizmo funkcijas, įskaitant kvėpavimą ir sąmonę. Išgėrus pakankamą kiekį alkoholio, jo poveikis prasiskverbia ir į jas bei ima slopinti jų veiklą.
Biologija  Namų darbai   (5 psl., 63,18 kB)
Anolitas sėkmingai pritaikytas tvartų, maisto pramonės perdirbimo įmonių, nuotekų ir kanalizacijos vandenims nukenksminti, jis visai nekenksmingas aplinkai, gamtai ir augalams. Todėl įterpiant anolitą į nutekamuosius vandenis, jie ne tik nukenksminami, bet ir nepažeidžiamas biologinis fonas. Anolitu apdorotomis nuotekomis galima laistyti ganyklas, įterpiant jas į dirvą. Įvadas Vanduo - labiausiai paplitusi Žemėje medžiaga. Ji dengia 2/3 Žemės paviršiaus. Gėlo vandens atsargos Žemėje nedidelės. Tuo tarpu didėjant žmonių skaičiui ir plėtojantis pramonei, vis daugiau vandens suvartojama ir kartu užkrečiama. Vanduo įprastas mūsų gyvenime. Vartojame jį net nesusimąstydami, koks svarbus jo vaidmuo žmogaus organizmo veikloje. Daugybė vandens suvartojama sanitarinėms higieninėms ir buitinėms reikmėms, gamybai, technologiniams pramonės, statybos ir transporto procesams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Dabar yra žinomas jonizuotas vanduo t.y. šarminis ir rūgštinis. Jonizuoto vandens reikšmė yra didelė. Jonizuotas šarminis vanduo (katolitas) turi silpną neigiamą elektros krūvį ir pasižymi šarminėmis savybėmis. Jis dar vadinamas gyvuoju vandeniu. Šarminis vanduo minkštas, bekvapis, lietaus skonio. Jonizuotas rūgštinis vanduo (anolitas)- tai rūgštaus skonio, su būdingu rūgšties ir silpnu chloro kvapu vanduo.
Biologija  Referatai   (11 psl., 19,5 kB)
rūgštieji lietūs
2012-04-01
Referatas ekologijos paskaitai
Biologija  Kursiniai darbai   (9 psl., 17,65 kB)
Vegetatyvinių augalų dauginimo būdų aprašymas
Biologija  Referatai   (28 psl., 1,46 MB)
SODO AUGALŲ VEISLIŲ, ĮRAŠYTŲ Į NACIONALINĮ AUGALŲ VEISLIŲ SĄRAŠĄ, CHARAKTERISTIKOS
Biologija  Pristatymas   (19 psl., 26,66 kB)
Nariuotakojai
2012-03-01
Įdomi prezentacija apie įdomius ir unikalius nariuotakojus.
Biologija  Pateiktys   (794,25 kB)
Lietuvos paukščių pavadinimai bei jų rūšys. Tik sąrašas
Biologija  Konspektai   (53 kB)
zmogaus evoliucija
2012-01-16
Žmogaus evoliucija Turinys Žmogaus evoliucija Paleoantropologijos istorija Rūšių sąrašas Kaikurių rūšių aprašymas Sahelanthropus Australopitekai Senasis žmogus ( homo habilis ) Žmogus ( homo sapiens ) Homo floresiensis
Biologija  Pateiktys   (171,57 kB)
ŽEMDIRBYSTĖS SĖJOMAINŲ KURSINIS DARBAS (Kėdainių rajono Pernaravos apylinkės Pernaravos kaimo Ričardo Grigaliūno Kazio žemės)
Biologija  Kursiniai darbai   (14 psl., 37,44 kB)
Duobagyviai (Cnidaria): Hidrų (Hydra) biologinė charakteristika Duobagyviuose išsivystė pirma nervinė sistema gyvūnų istorijoje. Hidra. Dydis iki 7 mm. Sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių – ektodermos ir endodermos. Endoderma sudaryta iš epidermio (išorinio sluoksnio) ir gastrodermio (vidinio sluoksnio). Šie du sluoksniai atskirti mezoglėja. Išoriniame sluoksnyje yra daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Gasatrodermis. Gilavandenes hidros. Paprastoji hidra (Hydra vulgaris) Morfologija. Judėjimas. Kvėpavimas ir šalinimas vyksta difuzijos būdu per epidermį. Dauginimasis. Gonados. Regeneracija.
Biologija  Referatai   (9 psl., 116,28 kB)
Nelytinio dauginimosi reikšmė Vegetatyvinis dauginimasis Vegetatyvinio dauginimosi būdai Vegetatyvinio dauginimosi pranašumai ir trūkumai
Biologija  Pristatymas   (16 psl., 615,08 kB)
Protistų sandaros ir reiškmės palyginimas. Protistų skirstymas. Pirmuonys. Pirmuonių sandara bei reikšmė. Dumbliai. Dumblių sandara bei reikšmė.
Biologija  Pateiktys   (25 psl., 861,27 kB)
Audinių grupės
2011-04-15
Audinių grupės, Audinių gr. Skirstymas, Audinių pavadinimas, Sudaro Tarpląst. Medžiaga, Ląst. Išvaizda, sandara, rūšis Audinio funkcija
Biologija  Konspektai   (2 psl., 11,26 kB)
Penkios karalystės
2011-04-12
Penkios karlystės, trumpas aprašas
Biologija  Analizės   (15 psl., 860,2 kB)
Darbe supažindinama su gyvūnų danga ir organizmų prisitaikymu prie aplinkos. Aptariami gyvūnų maskuotės ypatumai, žinduolių plaukų sandara.
Biologija  Pateiktys   (53 psl., 7,42 MB)
zmogaus fiziologija
Biologija  Pristatymas   (9 psl., 1002,51 kB)
Dumbliai, jų sandara, dauginimasis ir ekologija.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 14,32 kB)
Genetines ligos
2011-04-10
esu nuobodus tinginys tingintis visko ieskoti :D
Biologija  Pristatymas   (17 psl., 21,4 kB)
Kvėpavimo sąvoka apjungia visus procesus, susijusius su: Deguonies pristatymų iš išorinės aplinkos į ląstelių vidų Anglies dioksido pašalinimu iš ląstelės į aplinką
Biologija  Pristatymas   (22 psl., 605,35 kB)
Kraujotakos sistema – viena iš organų sistemų, aprūpinanti organizmo ląsteles maisto medžiagomis ir pašalinanti nenaudingus apykaitos produktus. Šią užduotį vykdo kraujas, nes jis – cirkuliuojantis audinys. Kraujagyslės organuose ir audiniuose sudaro uždarą sistemą, kuriomis kraują varinėja širdis. Per kraujotakos sistemą į ląsteles patenka ir hormonai, ir kitos medžiagos, reikalingos ląstelių veiklai reguliuoti. Tekėdamas kraujas padeda palaikyti įvairių organizmo audinių fizikinių ir cheminių savybių pusiausvyrą, pavyzdžiui, pastovią kūno temperatūrą. Tačiau įvairios maisto medžiagos organizme paskirstomos atsižvelgiant į kiekvieno organo funkcinę būklę.
Biologija  Referatai   (9 psl., 22,05 kB)
Kartais kokia nors populiacija ima netikėtai greitai augti. Toks staigus individų pagausėjimas, kai populiacija darosi neįprastai didelė, vadinamas demografiniu sprogimu.
Biologija  Namų darbai   (3 psl., 10,12 kB)
Mitoze ir audiniai
2011-04-04
Biologijos "špargalkė" iš Mitozės bei Augalų ir Gyvūnų Audinių.
Biologija  Paruoštukės   (1 psl., 9,1 kB)
Oro tarša
2011-03-30
Oro tarša,ir naujausi duomenys bei taršos poveikis žmogui
Biologija  Pristatymas   (15 psl., 897,05 kB)
Šamas
2011-03-30
išsamus paaiškinimas apie žuvis-šamus.
Biologija  Pristatymas   (17 psl., 792,22 kB)
Genas. DNR
2011-03-27
Genas – DNR dalis, užkoduojanti tam tikro baltymo molekulės savybes, ir atitinkantis kokį nors organizmo požymį;
Biologija  Pristatymas   (10 psl., 785,77 kB)
Žmogaus evoliucija
2011-03-27
Žmogaus kilmės linija prasideda nuo australopitekų, atsiradusių ir išsivysčiusių rytinėje Afrikoje
Biologija  Pristatymas   (33 psl., 786,53 kB)
vanduo augaluose
2011-03-22
Tai santraupa,apie vandens apytaka augale,viskas ka reikia zinoti sia tema,ruosiantis Augalu biologijos egzaminui.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 82,58 kB)
Osmoso tyrimas
2011-03-08
Osmoso tyrimas. Projektinis darbas atliktas su bulvėmis. Tikslas, išvados, atsakymai į klausimus. Įvertintas 10
Biologija  Tyrimai   (3 psl., 7,25 kB)
Biomai- Tundra
2011-03-05
„Biomai“ Tundra: Susipažinti su tundrą Sužinoti apie tundros gyvūnija Tundros augalija Išsiaiškinti tundros klimatą Biomų pasiskirstymas pasaulyje Nykstančios rūšys Išsaugojimo būdai
Biologija  Projektai   (23 psl., 3,37 MB)
Tai yra svetimos maistui medžiagos, atsitiktiniu arba kitokiu būdu patekę į maistą. Šioje maisto teršalų grupėje yra sunkieji metalai, cheminės medžiagos, augalinės ir gyvūninės kilmės toksinai, grybų ir grybelių toksinai, atskirai aptariama nitratai, nitritai ir nitrozaminai.

Biologija  Pateiktys   (14 psl., 11,89 kB)
Bakterijos
2011-01-25
Kiekviena bakterija sudaryta iš vienos ląstelės, šią dengia membrana, o virš jos yra tvirta apsauginė sienelė. Ląstelę gali supti prigludusi gleivių kapsulė arba laisvas drebutiškas apvalkalas. Šie dangalai ją apsaugo nuo nepalankių aplinkos veiksnių.Dauguma bakterijų turi judėti skystoje terpėje pritaikytus ilgesnius žiuželius. Bakterijos neturi branduolio. Tačiau citopazmoje yra tankesnė sritis, vadinama nukleoidu, o joje - žiedinė dvivijė DNR grandinė – bakterijos prokariotinė chromosoma.Bakterinėje ląstelėje nėra eukariotinei ląstelei būdingų organoidų, išskyrus daugybę mažyčių ribosomų, atliekančių baltymų biosintezę.
Biologija  Pateiktys   (10 psl., 77,38 kB)
Alkaloidai
2011-01-19
Galbūt dėl apribojimų, jų naudojimas nėra taip plačiai paplitęs Vakarų Herbal Medicine. Alkaloidai randami nuo 15% iki 30% visų žydinčių augalų, ir yra ypač būdinga kai šeimas, tokias kaip Pupiniai, Liliaceae, Solanaceae ir Ranunculaceae. Plačiausiai pasitaikančių šių Alkaloidai berberine ir kofeino.
Biologija  Referatai   (10 psl., 29,39 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.
Biologija  Pateiktys   (20 psl., 94,02 kB)
Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Jie yra užkrečiamų ligų sukėlėjai, galintys užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Virusai yra dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 8,83 kB)
Maumedis
2010-11-28
Maumedžiai – tai gana dideli ir stambūs spygliuočiai medžiai, kurių spygliai visai ne dygūs, o minkšti ir švelnūs. Iš kitų spygliuočių išsiskiria tuo, kad nėra visžaliai, mat žiemai, kaip lapus, numeta savo spyglius. O visas maumedžių grožis slypi Tikrai išskirtinis augalas, nepaklūstantis kitų spygliuočių gyvenimo dėsniams. Ir ne vien dėl nukrentančių spyglių. Maumedžiai augina nepaprastai gražiai ir netikėtai atrodančius rausvos spalvos kankorėžius (vyriški kankorėžiai yra geltoni, o moteriški – rausvi arba žalsvi). Kuomet kankorėžiai dailiai sunoksta, būna apvalūs, cilindriški arba elipsės (kiaušiniški) formų.
Biologija  Referatai   (8 psl., 385,2 kB)
Anatomija
2010-11-23
Galvos raumenys; • Kaklo raumenys; • Nugaros raumenys; • Krūtinės raumenys; • Pilvo raumenys; • Viršutinės galūnės raumenys; • Apatinės galūnės raumenys.
Biologija  Pateiktys   (26 psl., 376,79 kB)
Virusai
2010-11-21
Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Jie yra užkrečiamų ligų sukėlėjai, galintys užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Virusai yra dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai.
Biologija  Pateiktys   (15 psl., 465,14 kB)
Apie augalus.
Biologija  Pateiktys   (10 psl., 987,57 kB)
Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairių gamtos procesų. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikrą tvarką. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemės organizmai daro didžiulę įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamtą, supratęs visa tos sistemos tvarką ar esmę, jis galėtų suprasti ir tai, kaip jis galėtų jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija. Ekologijos sąvoka:Ekologija - tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Čia analizuojamas ne tik aplinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos, bet ir žmo¬gaus veiklos poveikis aplinkai.
Biologija  Referatai   (9 psl., 12,44 kB)
Augalinėje ląstelėje esantys kristalai yra neorganinės kilmės intarpai, sudaryti iš organinių ir neorganinių rūgščių. Dažnai jie yra specifinės sandaros ir yra budingas augalų rūšiai požymis. Augalinėse ląstelėse kristalus dažniausiai sudaro kalcio oksalatai, arba kalcio karbonatai. Kristalų susidarytas tai vienas iš kalcio kaupimosi ląstelėse būdų. Kalcio oksalato kristalai kaupiasi tik augalinės ląstelės vakuolėse. Kai augalinės ląstelės vakuolėse susikaupia ypač didelis kalcio oksalatų kiekis, jie išsiskiria būdingų kristalų pavidalu. Kristalai dažniausiai kaupiasi tuose augalo organuose, kurie yra keičiami: lapuose, svogūnų lūkštuose, žievėje.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 697,71 kB)
Šiek tiek didesnis už baltąjį kiškį. 4-6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė - balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės - ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Akuotplaukiai truputį ilgesni. Patinai panašūs į pateles.
Biologija  Pateiktys   (24 psl., 6,73 MB)
Pleištinio laumžirgio santykiai su aplinka, jo sistematika.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 115,96 kB)
Uoslė
2010-10-06
Uosles jutimo sistema,jo dalys, veikimas.Su paveiksleliais Jutimo organus sudaro trys dalys: Receptoriai, esantys jutimo organuose; Laidinė dalis, sudaryta iš juntamųjų neuronų dendritų; Centrinėje nervų sistemoje esantys atitinkami žieviniai centrai. Jutimas – procesas Cheminiai pojūčiai Uoslė – Nosis uoslės ląstelių schema Uoslinis epitelis Uoslės nervas
Biologija  Referatai   (18,97 kB)
Spygliuočiai
2010-10-06
Spygliuočių sandara, dauginimasis, oro tašos poveikis spygliuočių ir lapuočių miškams.>> Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys... (APIMTIS 1PSL)
Samanos
2010-10-06
Samanos - paplitusios beveik visame pasaulyje. Auga daugiausia drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, uolų, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos dažnai sudaro ištisinę dangą ir sukuria savitą gamtovaizdį. (APIMTIS 1PSL)
Biologija  Konspektai   (3,39 kB)
Simbiozė – tai rūšių gyvenimas kartu. Ją sudaro parazitizmas, komensalizmas ir mutualizmas. Tam, kad geriau suprastume SIMBIOZĖS ir MUTUALIZMO sąvokas, taip pat turėtume trumpai apžvelgti parazitizmą ir komensalizmą, kadangi, kaip jau mineta, simbiozę sudaro parazitizmas, komensalizmas ir mutualizmas. Trumpai apžvelgę parazitizmo ir komensalizmo sąvokas, bei plačiau mutualizmo, galėsime nustatyti tapatumus ir skirtumus tarp simbiozės ir mutualizmo, bei geriau suprasti simbiozę ir galbūt dar papildyti apibrėžimą. Darbe pateikiami mutualizmo pavyzdžiai, kurie turėtų padėti įsisavinti šias nagrinėjamas sąvokas, bei iliustruos visą darbą.
Biologija  Referatai   (277,8 kB)
Kas yra ZIV ir AIDS? ZIV-zmogaus imunodeficito virusas. Jo sukeliama liga vadinama AIDS- akvizitiniu imunodeficitosindromu. KOKIAIS BUDAIS VIRUSAS NEPLINTA? Zaidziant, lieciant vienas kita,kosejant, ciaudint, buciuojantis, per prakaita ar verkiant, valgant uzsikretusiojo paruosta maista, ikandus krauja siurbiantiems vabzdziams. NEUZSIKRESITE BENDRAI NAUDODAMIESI: Tuoletu, vonia, dusu, sauna, baseinu, indais ir stalo irankiais, suolais, rasymo priemonemis , knygomis. Sporto irankiais ir irenginiais. (APIMTIS 2PSL)
Biologija  Rašiniai   (4,53 kB)
medziokles plotai
2010-10-06
Medžioklės plotai yra žemė, miškai ir vandenys, kuriuose gyvena ar gali gyventi medžiojamoji faunos ir gali būti vykdoma medžioklė. Miestų, gyvenviečių, vienkiemių, kapinių, urbanizuotų kaimų, naudojamų gamybinių ir kitų pastatų teritorijos, miestų ir gyvenviečių parkai, valstybiniai rezervatai Lietuvoje nėra medžioklės plotai. Žemės savininkai ir valstybinės žemės valdytojai, suderinę su rajonų ar miestų valdybomis ir valstybinį medžiojamosios faunos naudojimą reglamentuojančiomis organizacijomis, prireikus gali leisti medžioti ir ne medžioklės plotuose. Atskiri įstatymai reglamentuoja zoologinio profilio draustiniuose bei apsauginėse valstybinių rezervatų zonose. (APIMTIS 8PSL)
Biologija  Referatai   (20,21 kB)
Pagal Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių Direktyvas saugomos ir Lietuvoje sutinkamos gyvūnų rūšys ir jų apsaugos bei naudojimo ypatumai. Lithuanian species included into EU Habitat and Bird Directives and their national and international conservation status (APIMTIS 19PSL)
KĖKŠTAS Mažesnis už varną, rusvai pilkas, su juodais sparnais, uodega, baltu antuodegiu ir skersinėmis juostomis sparnuose. Sparno priekyje ryškiai mėlyna, su juodais dryžiais dėmė.... Gyvena mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose, laukų apsauginiuose želdiniuose, parkuose bei stambesniuose miestų želdiniuose, ypač jei ten yra spygliuočių. Kėkštai akylūs ir labai triukšmingi paukščiai. Čaižiu čerškimu įspėja miško gyventojus apie kiaunės, lapės, pelėdos ar žmogaus pasirodymą. Veisimosi metu elgiasi ypač atsargiai ir tyliai Rudenį ir žiemą kėkštai gyvena nedidelėmis grupelėmis, po 3-5 (10) paukščius, arba poromis. Jie aplanko žvėrių šėryklas, pamiškės sodybas, lesyklėles. Kėkštų balsai labai įvairūs. Antroje žiemos pusėje, pavasarį, o kartais ir rudenį galima išgirsti juos kniaukiant arba šnypščiant. Kėkštas pamėgdžioja varnėną, suopį, net gervių klyksmą. Giesmė tyli.
Biologija  Referatai   (290,29 kB)
Gyvūnų evoliucija
2010-10-06
Žemės plutos formavimosi ir lydymosi idėja, su kuria susijęs kontinentinių plokščių judėjimas, pranoksta mūsų vaizduotę ir didumu, ir mase judančių luitų, taip pat didžiule energija, kuri priverčia judėti visą šią sistemą. Vis dėlto ne mažiau stebina mus ir gyvųjų organizmų evoliucija, vykstanti per visą Žemės istoriją;ji apima daugybę organizmų ir sudėtingiausius biocheminius procesus, kurių visuma formuoja Gyvybę...(APIMTIS 3 PSL)
Biologija  Referatai   (6,65 kB)
Baltymai
2010-10-06
Baltymų klasės, pavyzdžiai, funkcijos ir lokalizacija. jungiamojo audinio tarplastelinės medžiagos komponentas, esantis kauluose, sausgyslėse ir kremzlėse. Įeina į odos, plunksnų, nagų, plaukų sudėtį. Elastinėse skaidulose funkcionuoja kaip struktūrinis elementas. Yra seilėse, tai lipnus sekretas - gleivės
AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) yra retroviruso – žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga, kuriai būdinga stipri imunosupresija, lemianti indikacines ligas, antrinius navikus ir neurologinius pokyčius. ŽIV – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai. Išskirtos dvi genetiškai skirtingos ŽIV formos/tipai: ŽIV–1 ir ŽIV–2. ŽIV–1 yra labiausiai paplitęs Europoje, JAV ir Centrinėje Afrikoje, ŽIV–2 – Vakarų Afrikoje. Nustatyta, jog viruso tipas turi įtakos klinikinei ŽIV infekcijos eigai. ŽIV–1 tipo sukelta liga greičiau progresuoja iki AIDS. ŽI viruso tipai dar turi subtipus. Pavyzdžiui, nustatyta, jog ŽIV-1 subtipas C lengviau plinta heteroseksualių santykių metu, nei subtipas B. Lietuvoje vyrauja ŽIV–1 subtipas A, tačiau jau yra nustatytas ir subtipas B. Identifikavus viruso subtipus šalyje, galima tiksliau detalizuoti individualias ir bendras prevencijos priemones.
Biologija  Referatai   (70,52 kB)
Įvadas. Audiniai. Sėkla. Augalų dauginimasis. Dauginimasis sėklomis. Žiedynai. Žiedinio augalo vystymasis. Žiediniai, arba gaubtasėkliai, augalai ir jų klasifikacija. Žiedinių augalų kartų kaita. Išvados. Naudota literatūra
Biologija  Referatai   (15,77 kB)
Gliukokortikoidai
2010-09-13
Tai yra steroidinės (hormoninės) priešuždegiminės medžiagos, kurių paprastai organizme gamina antinksčiai. Preparatai: Kortizonas, hidrokortizonas, prednizolonas, prednizonas, triamcinolonas, deksametazonas, flumetazonas, fluocinolonas, beklametazonas, flutikazonas. Gliukortikoidų klasifikacija. Veikimo mechanizmas. Nepageidaujamas poveikis Lokalių kortikosteroidų sukeliamos nepageidaujamos reakcijos.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,04 kB)
Bakterijos
2010-05-25
Bakterijos. Klasifikacija. Sandara. Reikšmė.
Biologija  Pateiktys   (16 psl., 114,26 kB)
Fermentas – baltyminis katalizatorius, pagreitinantis gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir gyvasis organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti.
Biologija  Referatai   (8 psl., 289,85 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.
Biologija  Referatai   (14 psl., 42,85 kB)
Bakterijos
2010-04-28
Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.
Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)
Ląstelės nediferencijuotos, turi didelius branduolius, o jų medžiagų apykaita greita. Gaminamųjų audinių ląstelės nuolat dalijasi ir diferencijuojasi, virsta įvairių audinių ląstelėmis, prisitaiko atlikti skirtingas funkcijas. Taip augalai auga, ilgėja ir storėja. Gaminamajam audiniui priklauso brazdas, teikiantis naujas ląsteles medienai ir karnienai.
Biologija  Pateiktys   (19 psl., 593,97 kB)
Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.
Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)
Dykumų biomas
2010-04-11
Dykuma – tai aukšto slėgio sritys, paplitusios vidurio, subtropinio ir tropinio klimato juostose, kur dangus beveik visada giedras, lyja retai. Dykumose nuolat arba periodiškai karšta. Temperatūra šilčiausiu metu siekia iki 38 - 42°C. Šalčiausiu metu vis tiek teigiama. Pučia smarkūs vidutiniškai 10m/s ir dažnai pastovios krypties vėjai. Per metus iškrinta ne daugiau kaip 250mm kritulių.
Biologija  Referatai   (2 psl., 7,61 kB)
Kalmarai - galvakojų moliuskų būrys. Geri plaukikai. Minta žuvimis, vėžiagyviais. Gaudomi maistui. Jų mėsa beveik kaip jautiena. Būryje yra 28 šeimos, apie 300 rūšių. Architeutis yra didžiausias galvakojis pasaulyje. Aštuonkojai - galvakojų (Cephalopoda) moliuskų būrys. Kriauklės neturi. Ant 8 čiuopiklių esantys siurbtukai be stiebelių. Būryje yra 14 šeimų ir 289 rūšys.
Biologija  Referatai   (6 psl., 59,29 kB)
Biotechnologija - tai bet kurios technologijos, kurios naudoja biologines sistemas ar gyvus organizmus produktams modifikuoti ar gaminti ar perdirbti specifiniam naudojimui. Miško biotechnologijos tikslas suderinti palyginti naujas tyrimų kryptis su tradiciniais selekciniais tyrimais.
Biologija  Pateiktys   (8 psl., 1,49 MB)
Avitaminozė
2010-03-31
Žiemą ar ankstyvą pavasarį su maistu žmogaus organizmas gauna mažesnį vitaminų kiekį, kadangi vartojama daugiau konservuotų produktų. Net ir šviežiose daržovėse, jas laikant per žiemą, po truputį mažėja vitaminų. Vitaminai yra biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Organizmas vitaminų beveik negamina, beveik nekaupia, todėl jų reikia nuolat gauti su maistu.Norint, kad organizmas gautų pakankamą kiekį vitaminų, būtina laikytis sveikos mitybos reikalavimo ne mažiau kaip penkis kartus per dieną valgyti šviežių vaisių, uogų, žalumynų ir daržovių.
Biologija  Namų darbai   (4 psl., 31,42 kB)
Genų inžinerija
2010-03-21
2007 m. Klonuoti pirmieji makakų embrionai. Po to pasirodė pranešimų, kad genetikams pavyko gauti embrioninių kamieninių ląstelių iš žmogaus odos ląstelių. Mokslininkams pirmą kartą iš suaugusio vyro odos ląstelių pavyko sukurti klonuotus žmogaus embrionus, skelbia britų dienraštis „The Independent".
Biologija  Pateiktys   (10 psl., 1,06 MB)
Žmogaus evoliucija
2010-03-17
Žemė per savo kelių milijardų metų amžių yra gyvenusi svarbių kokybinių permainų laikotarpius, kai rasdavosi naujos, sudėtingiau organizuotos geosferos. Vienas iš tokių kaikotarpių – planetos jaunystė, prieš 3 milijardus metų. Tada, baigiant jai augti, susikaupė daug vidinio karščio, atsirado magmos židinių, ėmė veržtis vulkanai, formuotis atmosfera ir hidrosfera, kurioje netrukus atsirado gyvybė.
Biologija  Referatai   (10 psl., 514,97 kB)
Gamta ir žmogus
2010-03-14
Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.
Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)
Praktinis biologijos darbas. Darbo tikslas: Ištirti, kaip aplinkos veiksniai veikia pušies spyglio ilgį.
Biologija  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,51 kB)
Visos gamtos dovanos - vaisiai, uogos ar daržovės - turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui.
Biologija  Referatai   (12 psl., 22,15 kB)
Fotosintezės šviesos ir tamsos fazės. Elektromagnetinis spektras. Fotosintezei naudojama regimoji šviesa. Regimoją šviesą sudaro įvairaus ilgio bangos. Fotosintezei dažniausiai naudojami mėlynieji ir raudonieji spinduliai. Skiriamos dvi žaliūjų augalų fotosintezės pigmentų grupės: chlorofilai (a ir b ) ir karotinoidai (karotinas, ksantofilas – jie sugeria mėlynuosius spindulius).
Biologija  Pateiktys   (18 psl., 825,31 kB)
Vėžiai yra didžiausi ir vertingiausi gėlųjų vandenų bestuburiai gyvūnai, didelis mūsų gamtos turtas. Vėžiai vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant ekosistemų veiklą, nes būdami visaėdžiai suvartoja daug detrito ir vandens augalų. Jie daro didelį ekologinį poveikį vandens telkinių būklei: veikdami kaip katalizatoriai organinių medžiagų apykaitoje prisideda prie telkinių dugno aeravimo ir eutrofikacijos lygmens mažinimo. Pasaulio gėlųjų vandenų telkiniuose paplitę 593 rūšių vėžiai, iš jų per 10 rūšių veisiami ir auginami vartojimui.
Biologija  Pateiktys   (22 psl., 976,15 kB)
Miegas
2010-02-06
Miegas, periodiška ramybės būsena, kurios metu centrinė nervų sistema, ribodama ryšius su aplinka, padeda organizmui atkurti savo jėgas. Raumenys ir judesiai per miega išjungiami. Psichinė veikla išlieka ir iš dalies suvokiama kaip sapnas. Miegant ritmiškai keičiasi smegenų žievės ir požievio branduolių aktyvumas, vidaus organų veikla, kraujotaka. . Miego mechanizmą, ypač lėtojo aktyviojo miego fazių kaitą, reguliuoja smegenų kamieno branduoliai. Per juos miegą veikia signalai iš įvairių smegenų sričių ir viso organizmo. Miegas susijęs su daugeliu fiziologinių procesų, pvz., baltymų biosintezė (ji suaktyvėja aktyviojo miego metu), augimu (prieš užmiegant ir lėtojo miego metu IV stadijoje išsiskiria daugiau somotoropino hormono), įsiminimu (manoma, kad lėtojo miego IV stadijoje, o ypač aktyviojo miego metu, įtvirtinama atmintis). Sapnų turinys ir praėjusios dienos emocinė įtampa yra glaudžiai susiję; tai lyg psichologinė reakcija į emocinį stresą. Miego metu kaitaliojasi alfa, teta ir delta smegenų bangos.
Biologija  Referatai   (10 psl., 20,55 kB)
Augalų karalystė
2010-02-03
Augalai – daugialąsčiai organizmai. Dauguma jų turi organus (šaknis, lapus ir kt.) ir audinius (laidžiuosius ramstinius ir kt.). Augaluose yra chlorofilo, todėl organinių junginių jie pasigamina patys. Augalai yra nejudrūs. Plikasėkliai Plikasėkliai (lot. Gymnospermae) – eukariotų domeno augalų karalystės augalai. Priklauso sėklinių induočių grupei. Plikasėkliai kitaip vadinami spygliuočiais.
Biologija  Referatai   (39 psl., 1,96 MB)
Tiriamas kaštonų genų kitimas
Biologija  Laboratoriniai darbai   (1 psl., 10,19 kB)
Žmogaus vystymasis
2010-01-04
Pirmykščiai žmonės turi daug ką bendrą su beždžionėmis – be kita ko, ilgas rankas, pirštus ir dideles smegenis – tad akivaizdu, jog mes kilę iš bendro protėvio. Šis protėvis, ko gero, buvo panaši į orangutangą būtybė, gyvenusi Afrikos pievose. Kada mūsų protėvis atskyrė nuo beždžionių, nežinoma – nedaug tesama iškasenų, kurios padėtų šią paslaptį atskleisti. Šiaip ar taip, žmonės biochemiškai tokie panašūs į gorilas ir šimpanzes, jog dauguma mokslininkų mano, kad tai bus įvykę mažiau kaip prieš šešis milijonus metų. Dabar panagrinėsime kaip vystėsi žmogus: Australopitekas seniausias hominidų (į žmogų panšių būtybių) amžius siekia apie 3,5 milijonų metų. Visi jie vadinami Australopitekais, t.y „pietų beždžionės”, - mat pirmosios jų kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje. Tarp ankstyviausių ir žymiausių – patelė, vadinami Liusi, 1970 metais rasta Hadare, Etiopijoje. Australopitekų būta kur kas žemesnių negu šiuolaikinis žmogus (vos metro ūgio), o jų smegenys buvo ne ką didesnės už beždžionės. Tačiau vaikščiojo jie stačiomis ir, galimas daiktas, sumaniai naudojosi akmenimis pasirūpinti maisto. Sumanusis žmogus (homo habilis) maždaug prieš du milijonus metų pasirodo pirmosios tikrai žmogiškos būtybės. Jos aukštesnės, o jų smegenys didesnės negu australopitekų. Be to, jos naudojo akmens įrankius: raižė jais kailius savo apdarui, kapojo mėsą maistui ir rentėsi šiokius tokius būstus. Geriausiai žinomas vadinamasis homo habilis, t.y. „sumanusis žmogus”, - pagal iškasenas, aptiktas Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Bet, aišku, gali būti ir dar neatrastų šio protėvio palaikų. Statusis žmogus ir protingasis žmogus (Homo erectus) maždaug prieš pusantro milijono metų pasirodo hominidas, aukštaūgis kaip šiuolaikinis žmogus, vadinamas Homo erectus statusis žmogus. Homo erectus moka įkurti ugnį ir gaminti valgį; jis medžioja ilgomis medinėmis ietimis ugnyje grūdintu antgaliu. Bet šių hominidų smegenys mažesnės už mūsų. Pirmieji hominidai, kurių smegenys didelės kaip ir mūsų, vadinami Homo sapiens protingieji žmonės, pasirodė maždaug prieš 300000 metų. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog panaši mūsų DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) rodo, jog visi nūdieniai žmonės yra kilę iš vienos moters, pramintos Ieva, kuri gyveno Afrikoje prieš 200000 metų. Kiti nesutinka:mat homo erectus kaulų rasta ne tik Afrikoje, bet ir Azijoje bei Europoje, - tad Homo sapiens, skirtingose pasaulio šalyse vystėsi atskirai. Geriausiai žinomas pirmykštis Homo sapiens yra Homo sapiens neanderthalis (Neandertalio žmogus), kuris pasirodė maždaug prieš 100000 metų. Jo būta stambiaveidžio, masyvaus kūno. Ir jo smegenys buvo didesnės už mūsų; jis dėvėjo drabužius ir mokėjo tapyti. Pirmieji fiziškai tapatūs mums žmonės, vadinami Homo sapiens, pasirodė maždaug prieš 30000 metų. Dabar panagrinėsim kaip kito žmogus: Kaip kito galva? Tyrinėjant žmogaus vystymosi kelią, daug dėmesio skiriama kaukolei. Pavyzdžiui, Homo erectus burnos forma rodo, jog kalbėti jis negalėjo. Pirmųjų hominidų kaukolės primena beždžionių ir mažesnės už šiuolaikinio žmogaus kaukolę – taigi ir jų smegenys buvo mažesnės. Australopitekas turėjo 500 kub. cm tūrio smegenis (kaip ir šių laikų beždžionė). Palyginkime jas su 750 kub.cm (Homo habilis), 1000 kub. cm (Homo erectus), 1500 kub. cm (neandertaliečio) ir 1400 kub. cm šiuolaikinio žmogaus smegenimis. Pirmykščių hominidų kaukolės žandikaulis smarkiai atsikišęs, burna didelė, o kakta žema. Hominidui vystantis veidas plokštėja – dėl to labiau atsikiša nosis. Žandikauliai traukiasi, burna tampa mažesnė, o kakta, didėjant smegenims, aukštėja. Pirmieji žodžiai. Kai kas sako, jog pirmieji žodžiai buvęs meilės murmesys. Kitų nuomone, pirmiausia pradėta mėgdžioti gyvūnų garsus. Tačiau to sužinoti neįmanoma, kaip ir to, kada žmonės pirmą sykį prabilo. Kruopščiai tyrinėjant pirmųjų hominidų kaukolę, peršasi mintis, kad maždaug prieš 4 milijonus metų pasirodęs australopitekas kalbėti negalėjęs. Kaip ir žmogbeždžionė, šis hominidas neturėjo gerklės, kuria būtų įstengęs tarti kalbos garsus. Šiaip ar taip, Neandertalio žmogus, pasirodęs maždaug prieš 70000 metų, tikriausiai jau tarė keletą aiškesnių garsų. Mokslininkai apskritai sutaria, kad žmonės pirmą sykį prabilę prieš 50000 – 30000 metų. Tačiau galbūt jie bendraudavę ženklais ar kitaip jau gerokai anksčiau. Rašyti žmonės išmoko tik maždaug prieš 5000 metų. Akmeniniai įrankiai ir ginklai. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog pirmųjų hominidų įrankiai galėję būti kauliniai. Tačiau pirmieji hominidai naudojo akmenį ir medieną – štai kodėl ankstyviaysias žmogus priešistorės periodas pavadintas akmens amžiumi. Prieš tris milijonus metų australopitekas nuskelia kumščio dydžio apvalaus gargždo akmenėlio kraštą, galbūt gamindamasis šiokį tokį ginklą. Bet pirmieji tikri įrankiai – dviašmeniai kirvukai, Homo erectus pagaminti kitu akmeniu nuskeliant titnago drožles ir taip išaštrinant briauną. Tokie kirvukai tikriausiai buvo naudojami dobti stambius žinduolius, tokius kaip mamutas, doroti jų mėsą ar sviesti į juos per medžioklę. Vėliau Homo erectus iš vieno titnago luistelio įsigudrina suformuoti keletą dailių ašmenų, stuksendamas akmeniu formuojant gaunamos aštrios kaip skustuvas atskalos, kurias galima pririšti prie medinio koto ir taip pasigaminti ietį. Praeities beieškant. Dauguma pirmųjų hominidų palaikų rasta Afrikoje. Ypač daug jų aptikta Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Čia rasti tiek australopiteko, tiek Homo habilis palaikai drauge su pėdsakais, kurių amžius siekia tris milijonus metų. Tačiau Homo erectus palaikų aptikta visoje Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Neandertalio žmogus savo vardą gavo pagal Neanderio slėnį Vokietijoje, kur pirmąsyk buvo rasti jo kaulai. Pirmykščiam žmogui rūpėjo, kaip išgyventi kintamoje, dažnai nepalankioje aplinkoje, rasti maisto sau ir skyrė nuo gyvūnų. Tikriausiai jis gearai žinojo medžiojamus žvėris ir šį tą išmanė apie apie augalus. Taigi pirmykščio žmogaus gamtos pažinimas apsiribijo medžiokle, žemdirbyste ir primityviu gydymu.
Biologija  Konspektai   (7 kB)
Įvairių pasaulio tautų (Kinijos, Graikijos, Mesopotamijos it kt.) mitai turi savo dievus – žmogaus kūrėjus. Dievas sukūrė žmogų ir pasak Biblijos. ~ Kreacionistinė teorija aiškina, kad pasaulį ir organizmų įvairovę sukūrė Dievas. Visos dabar gyvenančios rūšys tebėra nuo to laiko beveik nepasikeitusios, nebent nežymiai. Žmogus ir beždžionė kilę iš skirtingos kilmės protėvių. Teorija remiasi tikėjimu Dievu Kūrėju. ~ Evoliucijos teorija gimė Graikijoje, vėliau buvo plėtojama XVIII a. Išbaigtą formą įgavo XIX a. anglo Čarlzo Darvino veikale ‘‘Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos budu‘‘ (1859). Pagal šią teoriją, Saulės sistema ir gyvybė atsirado per milijonus metų. Vienaląsčiai organizmai evoliucionavo į bestuburius, paskui į varliagyvius, roplius, žinduolius, primatus. Tokiame evoliucijos kelyje žmogus ir beždžionė išsivystė iš bendro protėvio. Teorija turi trūkumų, nes nesurastos trūkstamos grandys.
Biologija  Rašiniai   (2,92 kB)
Tikslai 1.Sužinoti kuo daugiau apie virusą ŽIV. 2.Sužinoti kaip yra perduodamas ŽIV, keliantis virusas. 3.Sužinoti kokie ŽIV simptomai. 4. Sužinoti kokios dar infekcijos gali lydėti AIDS. Ivadas XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje pasirodžius ŽIV, plačioji visuomenė sužinojo apie imuninę sistemą daugiau negu ankstesnės kartos kada nors svajojo sužinoti. ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas - tai virusų grupė, kuri perduodama apsikeičiant kūno skysčiais. ŽIV tiesiogiai nenužudo; jis nužudo suardydamas savo šeimininko imuninę sistemą ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligas sukeliantiems mikrobams paplisti organizme. Nepažeistą imuninę sistemą turintys individai paprastai patys apsigina nuo grybelinių infekcijų, bakterijų ir netgi išsigimusių kūno ląstelių. Infekuoti ŽIV to padaryti negali, todėl jie pasiduoda žalingiems įsibrovėliams. Efektyvi imuninė sistema yra būtina visoms rūšims. Homeostazė būtų neįmanoma, jei neegzistuotų būdai atsilaikyti prieš galimą parazitų ir (arba) toksinų įsigalėjimą. Imunitetui priklauso visi įmanomi savigynos būdai, tarp jų ir limfinės sistemos teikiama parama. Žinduolių limfinei sistemai priklauso viena kryptimi limfagyslėmis tekanti limfa, limfmazgiai ir keletas kitų organų. Be apsauginės reikšmės, limfinei sistemai priklauso ir kelios kitos gyvybinės funkcijos. Ji užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai būtų grąžinti atgal į kraujotaką. Ji taip pat plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujagyslių sistemą. Šio viruso perdavimo būdai aiškiai nustatyti. Jis perduodamas per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju; per kontaktą su tam tikrais skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai (sėkla ir makšties sekretu); per placentą vaisiui; per motinos kraują gimdymo metu; maitinant krūtimi. Kalbant apie lytinę elgseną, pavojingiausi yra analiniai santykiai., nes per tokį lytinį aktą lengva pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl tos pačios priežasties pavojinga ir heteroseksualinis aktas - lengva pažeisti makšties gleivinę. Per įplyšimą virusas gali patekti iš vieno žmogaus kraujo į kito žmogaus kraują. Be to, makštyje gali būti žaizdelių ar opų, sukeltų kitų lytiniu būdu plintančiu ligų, apie kurias moteris gali ir nežinoti. Visos šios žaizdelės, opos, įplyšimai duoda virusui galimybę pereiti iš vieno organizmo į kitą. Mažiausiai pavojingas, bet vis dėlto rizikingas yra oralinis seksas. Virusas gali prasiskverbti pro žaizdeles ar opas burnoje. Kalbant apie lytinius santykius, svarbu pažymėti, kad kai du žmonės lytiškai santykiauja, tai reiškia, kad jie santykiauja su visais ankstesniais vienas kito partneriais ir tų partnerių partneriais, turėtais per pastaruosius 10 – 12 metų! Kodėl? Todėl, kad kuris nors iš visų šių žmonių galėjo perduoti virusą kitam asmeniui, o šis dar gali būti nesusirgęs, vadinasi, ir nežinoti, kad yra užsikrėtęs. Ligos požymiai gali pasireikšti po 10 ar 12 metų, nors virusas visą laiką gyvena žmogaus organizme. Ir žmogus gali perduoti jį kam nors kitam. Bet koks kontaktas su ŽIV nešiotojo krauju kelia grėsmę užsikrėsti šiuo virusu. Tai gali atsitikti bendrai naudojantis adatomis ar kitais panašiais daiktais, per kontaktą su mėnesinių krauju ar sužeisto žmogaus krauju. Vis dar egzistuoja pavojus užsikrėsti ŽIV perpilant kraują (tam kuriam kraujas pilamas). Įsidėmėtina, kad žmogus užsikrečia ŽIV dėl savo poelgių, o ne dėl vienokių ar kitokių savo ypatybių. Tai reiškia, kad kiekvienas , kieno elgesys kelia pavojų susidurti su virusu, gali juo užsikrėsti. Nesvarbu, ar tas žmogus vyras ar moteris, senas ar jaunas, heteroseksualus ar homoseksualus. Žmogus negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus; per tualeto sėdynę; gerdamas vandenį iš fontanėlio; liesdamas infekuoto žmogaus ašaras ar prakaitą; kasdamas tą patį sumuštinį; gerdamas iš tos pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas asmuo, ar naudodamasis su juo tuo pačiu rankšluosčiu – nebent ant šių daiktų būtų šviežio kraujo. Įmanoma, bet mažai tikėtina užsikrėsti ŽIV bučiuojantis. Tam būtinas kontaktas su krauju. Kartais žmonės baiminasi, kad gali užsikrėsti sportuodami – jeigu palies kieno nors kraujo. Rašant šias eilutes tokių atvejų dar nebuvo dokumentiškai užfiksuota. Ore virusas greitai žūsta – kraujui uždžiūvus, jis jau būna nustojęs gyvuoti. Kraują galima nuvalyti 10% chlorkalkių tirpalu.
Biologija  Referatai   (33,79 kB)
Žinduolių klasė
2010-01-04
Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).
Biologija  Konspektai   (9,16 kB)
1.Įžanga Pagrindinis šio darbo tikslas – supažindinti su žieduotojų kirmėlių vystymų. Šiame darbe stengiamasi aptarti polichetų lervos vystias, jai būdingas ypatybes. Iš ko išsivysto lerva, iš ko metatrochofora. Koks dalijimasis. 2. žieduotųjų kirmėlių vystymasis (Polichetų dauginimasis ir vystymasis) 2.1 Lytiniai organai Didžioji polichefų dauguma yra skirtalyčiai. Jų lytiniai organai, skirtingai nuo plokščiųjų ir net apvaliųjų kirmėlių, yra labai paprastos sandaros. Vienų polichetų lytinės liaukos išsivysto visuose kūno segmentuose, kitų — tiktai priekinės arba dažniau tiktai užpakalinės kūno dalies segmentuose. Lytinės liaukos išsivysto peritoneiniame epitelyje. Segmento sienelės ir iš pradžių būna pridengtos iš viršaus šiuo epiteliu. Po to, susidarant lytinėms ląstelėms (kiaušiniams arba spermatozoidams), epitelis plyšta ir lytinės ląstelės iškrinta į kūno ertmę" Daugumos polichetų apvaisinimas yra išorinis ir kopuliacijos nebūna. Kopuliacija pasitaiko tiktai kai kuriuose polichetuose, ir tokiu atveju lytinio, aparato sandara būna šiek tiek sudėtingesnė, nes patelės turi sėklų maišelius, o patinai- kopuliacinį organą, pvz.: Saccocirus. Lytiniai produktai- kiaušiniai ir spermatozoidai — į vandenį patenka įvairiais būdais. Daugelio tiesiog plyšta subrendusių lytinių produktų prisipildžiusio segmento sienelės. Kitais atvejais būna lytiniai piltuvėliai — celomoduktai. Labai dažnai, kaip jau buvo pažymėta, lytiniai produktai išteka nefromiksijomis. Labai įdomus yra daugelyje polichetų stebimas epitokijos reiškinys. Pavyzdžiui, Nereis įprastinė dugninė forma, kai subręsta lytiškai, labai smarkiai pakinta. Kirmėlės kūnas diferencijuojasi į dvi dalis: priekinę — atokinę, nesudarančią lytinių produktų, ir užpakalinę — epitokinę, kurios nareliuose vystosi lytinės liaukos. Šios dvi kirmėlės kūno dalys ir išore griežtai skiriasi viena nuo kitos. Labiausiai pakinta epitokinės dalies nareliai. Dėl šerelių skaičiaus padidėjimo ir plėvelių išsivystymo epitokinės dalies parapodijos virsta plaukomomis galūnėmis. Šiuose segmentuose žarnynas degeneruojasi. Raumenys taip pat redukuojasi. Tokios nerašomos kaip atskira polichetų „rūšis“ gavusi Heteronereis pavadinimą.
Biologija  Referatai   (90,09 kB)
Vitaminai (2)
2010-01-04
Vitaminai ir mikroelementai - tai kiekvieno žmogaus organizmui būtinos biologiškai aktyvios medžiagos. Padidėjęs nuovargis dažniausiai būna susijęs su vitaminų stoka, todėl labai svarbu, kad kiekvienas žmogus kasdien valgytų subalansuotą ir organizmui tinkamą maistą. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, mažakraujystės, vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumo, privalome kasdien savo maisto racioną praturtinti vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis.Cinkas - būtinas natūralus elementas susijęs su normaliu vitaminų pasisavinimu. Cinkas palaiko lytinių liaukų vystymąsi bei jų funkcijas, greitina nudegimų gijimą, stiprina ,regėjimą, užtikrina geležies pasisavinimą hemoglobino gamybai, padeda stabdyti ir gydyti reumatizmą, virškinimo organų opaligę, skatina plaukų, nagų augimą, padeda gydyti šlapimo takų ligas, palaiko reguliarų menstruacijų ciklą, teigiamai veikia senatvinį atminties susilpnėjimą. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin, kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar tai nėra taisyklė. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais(Vitaminas B) buvo pavadintas vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminai gali būti skirstomi į dvi grupes: tirpūs vandenyje ir tirpūs riebaluose. Dėl to maisto racionas, kuriame visiškai nėra riebalų, gali nebūti visiškai sveikas. --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminas A – grupė riebaluose tirpstančių panašios cheminės struktūros medžiagų, iš kurių svarbiausia – retinolis. Vitamino A provitaminas – beta karotinas, iš kurio kepenyse gaminamas vitaminas A.Vitaminas A būtinas ląstelėms augti ir daugintis. Jis užtikrina normalią epitelinių audinių (oda ir gleivinė) būklę. Trūkstant vitamino A, oda ir gleivinė sausėja, odoje atsiranda įtrūkimų, labai sumažėja atsparumas infekcijoms. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie daug laiko praleidžia prie televizorių, kompiuterių ekranų ir kurių akys vos ne kiekvieną sekundę turi reaguoti į kontrastinius šviesos dirgiklius. To pasekmė – didelis vitamino A poreikis. Kadangi per daugelį milijonų metų akis įgijo gyvybiškai svarbaus jutimo organo reikšmę, joje išsivystė ypač tankus kraujagyslių tinklas, kuris reikalingas tam, kad būtų tiekiamas vitaminas A.
Biologija  Rašiniai   (4 kB)
Vitaminai
2010-01-04
Žiemą ar ankstyvą pavasarį su maistu žmogaus organizmas gauna mažesnį vitaminų kiekį, kadangi vartojama daugiau konservuotų produktų. Net ir šviežiose daržovėse, jas laikant per žiemą, po truputį mažėja vitaminų. Vitaminai yra biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Organizmas vitaminų beveik negamina, beveik nekaupia, todėl jų reikia nuolat gauti su maistu.Norint, kad organizmas gautų pakankamą kiekį vitaminų, būtina laikytis sveikos mitybos reikalavimo ne mažiau kaip penkis kartus per dieną valgyti šviežių vaisių, uogų, žalumynų ir daržovių. Riebaluose tirpiais vitaminais (pvz., A, D, E) organizmas aprūpinamas, jei racione nestinga pieno produktų, rupaus malimo grūdų gaminių, riebios žuvies, augalinio aliejaus. Neginčytina, kad subalansuota mityba yra geriausias būdas patenkinti organizmo poreikius vitaminams. Kita vertus, net ir racionaliai maitinantis yra gana sunku įvertinti, ar mityba iš ties yra pilnavertė. Dėl nualinto dirvožemio daržovėse, vaisiuose, grūdinėse kultūrose gali stigti biologiškai aktyvių medžiagų. Vitaminų kiekis gali labai sumažėti dėl netinkamo maisto produktų laikymo, patiekalų paruošimo. Be to, vis daugiau vartojama perdirbtų, konservuotų, rafinuotų produktų, įvairių pusfabrikačių, kuriuose vitaminų, mineralų bei kitų žmogaus organizmui būtinų medžiagų kiekiai yra labai sumažinti.Puiki galimybė aprūpinti organizmą reikalingomis biologiškai aktyviomis medžiagomis – papildomai vartoti vitaminų preparatų. Geriausia rinktis ne pavienius vitaminus, bet kompleksinius jų preparatus. Be to, vartojant vieno vitamino preparatus, organizme gali sutrikti kitų vitaminų pusiausvyra. Būtina pastebėti, kad geriamus vitaminus organizmas įsisavina geriausiai.
Biologija  Rašiniai   (4,28 kB)
Viruso sandara: Virusai yra neląsteliniai organizmai, o bakterijos- laisvai gyvenantys ląsteliniai organizmai, Visi virusai susideda iš mažiausiai dviejų dalių: išorinės kapsidės, sudarytos iš baltymo dalelių ir vidinės šerdies - nukleorūgšties (DNR arba RNR, bet ne iš abiejų kartu). Kai kurie turi išorinį membraninį apvalkalą, kapsidė (sudaryta iš baltymo) fermentai RNR ar DNR DNR būna tik augaliniuose virusuose, o RNR – gyvūniniuose. Bakteriofagai – virusai parazituojantys bakterijose. Du vystymosi ciklai (augalų virusai): 1. Lizės ciklas (5 stadijos): a. Prisitvirtinimas (prie šeimininko ląstelės); b. Įsiskverbimas (DNR patenka į kitos ląstelės vidų); c. Biosintezė (gaminasi viruso dalys); d. Brendimas (viruso dalių surinkimas); e. Atsiskyrimas; 2. Lizogeninis – virusas kurį laiką gali nesidauginti, tai latentinė būsena, vėliau dauginasi su šeimininko DNR ir jo kopijų randama visose pasidauginusiose ląstelėse (jos vadinamos lizogeninėmis) Retrovirusai – gyvūnų virusai, sudėtyje turintys RNR. Esminis skirtumas – dažniausiai patenka visas virusas į šeimininko ląstelę, o ne atskiros jo dalys. Virusai sukelia užkrečiamas augalų, gyvūnų, taip pat ir žmogaus ligas. Tūkstančių įvairių virusų sukeltas ligas atpažinti yra sunku. Dažnai pasekmės dėl virusinio užkrato ir reikiamų medžiagų stokos yra panašios. Daugelis žmonių virusinių ligų yra kontroliuojamos, t.y. stabdomas jų plitimas iki žmogaus ir pačiame žmoguje: skiepijama vakcinomis ir vartojami antivirusiniai vaistai. Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai, kurie gali augti tik gyvų ląstelių viduje, pavyzdžiui, viščiuko embrione arba ląstelių (audinių) kultūroje. Bakteriofago lizės ciklo stadijos yra prisitvirtinimas, įsiskverbimas, biosintezė, subrendimas ir atsiskyrimas. Bakteriofago lizogeninio ciklo metu viruso DNR neapibrėžtam laikui įsijungia į bakterinę DNR, tačiau esant tinkamomis sąlygomis gali pereiti į lizės ciklą. Membraninį apvalkalą turintiems gyvūnų virusams yra būdingas skirtingas dauginimosi ciklas. Apvalkalo pašalinimas išlaisvina viruso genomą, o viruso dalelės iš ląstelės pasišalina pumpuravimu. RNR retrovirusai turi fermentą, atvirkštinę transkriptazę, kuri atlieka genetinės informacijos perrašymą(transkripciją). Ji pagaminaa DNR (RNR kopiją), kuri įsiterpia į šeimininko DNR. AIDS sukelia virusas, priklausantis retrovirusams. Dažniausios virusų sukeltos ligos: 1. Lytiškai plintantis virusai: a) Sifilis išryškėja praėjus 2-3 savaitėms po užsikrėtimo. Yra aktyviosios sifilio formos, kurios pasireiškia bėrimais lyties organų srityje. Vėliau bėrimai atsiranda apie išeinamąją angą, burnos gleivinėje, kitose kūno vietose, delnuose, paduose, padidėja limfmazgiai, gali nuslinkti plaukai. Išbertų vietų neniežti, neskauda, po kurio laiko jie išnyksta. Sifilis gali prasidėti slapta, be požymių, pvz., kai ligonis gydomas nuo vienos iš lytiškai plintančių ligos, neatlikus tyrimų dėl sifilio. Slapta sifilio forma diagnozuojama atlikus kraujo tyrimą. Toks ligonis, nežinodamas, kad serga sifiliu, užkrečia ir savo lytinius partnerius. Negydomas arba blogai gydomas sifilis pakenkia vidaus organams, regėjimui, klausai, nervų sistemai. Serganti ir negydoma nėščia moteris sifiliu gali užkrėsti vaisių. Gimęs kūdikis lieka invalidas visą gyvenimą. Sifilis - pagydoma liga. Svarbu kuo anksčiau jį diagnozuoti ir pradėti gydyti. b)Gonorėja pasireiškia 3-5- ąją dieną po užsikrėtimo. Moterys gali nepastebėti pirmųjų gonorėjos požymių, todėl praeina ilgesnis laiko tarpas iki ligos. Gonokokai gali pažeisti ne tik lyties organus, bet ir gerklę, akis, išeinamosios angos gleivinę. Tipiškiausias simptomas – atsiradusios pūlingos išskyros vyrams - iš šlapimkanalio, moterims - iš makšties, skausmingas šlapinimasis. Dažnai moterims sutrinka mėnesinių ciklas. Esant vangioms ligos formoms, simptomų gali nebūti arba jie yra neryškūs. Kai ligonis pats bando gydytis, pakinta ligos požymiai. Negydant ar neteisingai gydant gonorėją kyla komplikacijos – lėtinis šlapimo kanalo, sėklidžių ir jų priedų, prostatos, gimdos priedų uždegimas, sąnarių pakenkimas, nevaisingumas. Be komplikacijų gonorėja išgydoma lengvai ir greitai. Būtina nustatyti, ištirti ir gydyti lytinius partnerius. c)Chlamidioze užsikrečiama lytiniu būdu. Nėščios moterys gali užkrėsti kūdikius gimdymo metu. Buityje - per patalynę, rankšluosčius neužsikrečiama. Apie 30 proc. užsikrėtusiųjų ligos simptomų nėra. Praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo vyrams atsiranda negausios skaidrios išskyros iš šlapimkanalio, nemalonus jutimas šlapinantis. Jei liga negydoma, moterims gali komplikuotis į mažojo dubens organų uždegimą, nevaisingumą, priešlaikinį gimdymą. Vyrams negydoma chlamidiozė gali komplikuotis sėklidžių ir jų priedų uždegimu, prostatos uždegimu, nevaisingumu. Vyrams ir moterims gali atsirasti akies gleivinės, sąnarių uždegimas, Reiterio sindromas, kai pakenkiami sąnariai, akys ir šlapimo takai, kuris dažniausiai išsivysto vyrams. Nustačius pacientui chlamidiozę, jo lytinis partneris turi būti patikrinamas ir profilaktiškai gydomas. d)Trichomonozė pasireiškia praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Ši infekcija vyrams dažniausiai jokių nemalonių pojūčių nesukelia, nors jie yra infekcijos nešiotojai ir gali ligą platinti, patys to nežinodami. Ligos simptomai vyrams gali pasireikšti nemaloniais pojūčiais šlapinantis, paraudimu apie išorinę šlapimkanalio angą, negausiomis išskyromis, o moterims - gausiomis išskyromis, išorinių lytinių organų perštėjimu. Liga pagydoma, bet būtina gydyti lytinius partnerius. e)Herpeso viruso infekciją (herpesas) sukelia 2 tipų virusai. Pirmojo tipo virusas pažeidžia lūpas, burnos gleivinę, veido odą. Peršalus dažnai paūmėja šio viruso infekcija. Antrojo tipo virusas dažniau pažeidžia genitalijas: varpą, apyvarpę, makštį, gimdos kaklelį, šlapimo takus. Šio tipo virusas perduodamas dažniausiai lytinių santykių metu. Patekęs į sveiką gleivinę virusas po 2 valandų pradeda daugintis, po 10 – 15 valandų žmogus jau gali užkrėsti kitą, nors pats dar nejaučia jokių ligos simptomų. Herpeso virusu užsikrečiama visam gyvenimui. Nesukeldamas jokių požymių, jis tūno nervų ląstelėse. Lytinio Herpeso viruso sukelti simptomai atsiranda nusilpus žmogaus imuninei sistemai. Praėjus 3-6 dienoms po užsikrėtimo atsiranda bėrimas ant išorinių lyties organų, gali padidėti kirkšnių limfmazgiai. Tyrimų pagalba būtina pirmiausia ištirti dėl sifilio ir ŽIV infekcijos (žmogaus imunodeficito viruso). Liga kartojasi. Tai priklauso nuo imuninės sistemos stiprumo. Kai kraujo serume nustatomi Herpeso viruso antikūnai, skiriamas specifinis gydymas, kuris padeda greičiau pašalinti varginančius ligos požymius, pailgėja intervalai tarp ligos pasikartojimo. Pastebėję lyties organų išbėrimus turite kreiptis tik pas dermatovenerologą. f) Lytinių organų karpas sukelia virusas. Yra žinomos kelios dešimtys šio viruso tipų. Naujausių tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie papilomos viruso tipai gali sukelti tiesiosios žarnos ir gimdos kaklelio vėžį. Virusai, sukeliantys gimdos kaklelio vėžį, nustatomi naujais nukleininių rūgščių tyrimo metodais, gimdos kaklelio epitelio pakitimai pastebimi atlikus citologinius tyrimus. Po užsikrėtimo lytinių organų aštriagalvėmis karpomis dažniausiai po 2-3 mėn., o kartais 8 mėn., ant lyties organų gleivinės ir odos atsiranda plokščių darinių arba smailiagalvių išaugų. Negydant karpų daugėja, jos išauga didelės, nuo menkiausių traumų kraujuoja, jose kaupiasi bakterijos, pradeda niežėti, atsiranda deginimo jausmas, nemalonus kvapas. Pastebėjus reikėtų kreiptis pas gydytoją dermatovenerologą. Dermatovenerologas nustatys, ar tai yra virusinė aštriagalvė, ar sifilinė plokščioji kondiloma. Sergančio žmogaus partneris (ė) visada turi pasitikrinti. Gydymas nesunaikina viruso, todėl pacientas privalo tikrintis kartą per 3 metus. g)Hepatitą B sukelia virusas, kuris pažeidžia kepenis. Užsikrečiama naudojant nesterilius švirkštus, medicinos instrumentus. Dažnai užsikrečiama lytinių santykių metu, kai pažeidžiama gleivinė. Virusas randamas seilėse, sėkloje, makšties išskyrose. Būna viruso nešiotojai, kurie neserga, bet gali lytinių santykių metu užkrėsti kitus asmenis. Diagnozė patvirtinama atliekant specifinius tyrimus. Nuo hepatito B viruso yra vakcina, kuri pakankamai efektyvi. Todėl lytiškai aktyviems asmenims - narkomanams, gaunantiems daug injekcijų, ir jų lytiniams partneriams rekomenduojama skiepytis nuo hepatito. h)Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir AIDS. ŽIV sukelia virusas. AIDS yra paskutinė ligos stadija. ŽIV virusas sugriauna žmogaus imuninę sistemą, todėl organizmas nebegali priešintis bet kokiai infekcijai. Užsikrečiama lytinių santykių metu, naudojant nesterilius švirkštus, adatas, darant tatuiruotes. Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, gali jaustis gerai keletą metų. Tai priklauso nuo organizmo atsparumo. Tyrimai apie ligą rodo praėjus 2-3 mėn. po užsikrėtimo. AIDS specifinių simptomų taip pat nėra, gali būti tik bendri: nuovargis, prakaitavimas naktimis, temperatūra, krinta svoris, padidėja limfmazgiai, atsiranda viduriavimas, sausas kosulys, odos pleiskanojimas, bėrimas, panašus į herpeso. Šiems simptomams ilgai nepraeinant, reikia patikrinti kraują dėl ŽIV. Specifinio gydymo nėra. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, pradedamos taikyti profilaktinės priemonės nuo kitų infekcijų, reguliuojama mityba, darbo ir poilsio režimas, tuo didesnė tikimybė, kad AIDS nepasireikš ilgesnį laiką. 2. Ore plintantis virusai: a)Gripas yra oro lašeliniu keliu plintanti ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, kuria kiekvienais metais suserga ir nuo kurios visame pasaulyje miršta daug žmonių. Tipiški gripo požymiai yra staiga pakilusi temperatūra, šaltkrėtis, silpnumas, stiprus galvos ir raumenų skausmas, kartais - varginantis sausas kosulys. Epidemijos registruojamos kiekvieną žiemą kurių metu paprastai nukenčia apie 5-15 proc. gyventojų. Įprastinių epidemijų metu gripas kelia rimtą grėsmę sveikatai, ypač labai jaunų ir labai senų žmonių sveikatai, taip pat gali grėsti lėtinėmis ligomis sergančių ir pagyvenusių žmonių gyvybei. Apie 80 proc. mirčių nuo gripo tenka vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių grupei. Gripo epidemija kyla beveik kasmet gruodžio – kovo mėnesiais ir trunka keletą savaičių. Kasmet Lietuvoje gripas pagal kliniką diagnozuojamas vidutiniškai 100 tūkst. žmonių dar 350- 480 tūkst. nustatomos ūmios virusinės kvėpavimo takų infekcijos. Kiekvieną sezoną registruojami 1-4 mirčių nuo gripo atvejai. Statistiniai duomenys dėl laboratorinės diagnostikos nepakankamumo ir ligonių gydymosi nesikreipiant į gydytojus nėra tikslūs todėl manoma kad sergančiųjų ir komplikacijų skaičius turėtų būti nepalyginimai didesnis. b)Vėjerupiai. Varicella zoster virusinė infekcija – tai ūmi virusinė liga, sukeliama varicella zoster viruso, pasižyminti dideliu užkrečiamumu ir pasireiškianti dviem klinikinėmis formomis: vėjaraupiais ir juostine pūsleline (herpes zoster). Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu per kvėpavimo takus, kai sergantysis kosti ir čiaudo. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai: per odą, liečiant bėrimus.Pirmą kartą užsikrėtus Varicella zoster virusu (VZV) susergama vėjaraupiais. Dažniausiai serga vaikai. Vėjaraupių inkubacinis periodas trunka 11-21 dieną. Vėliau pakyla temperatūra, ir odą bei gleivines išberia niežtinčiomis pūslelėmis. Vidutiniškai bėrimas turi 200-300 elementų, sunkesniais atvejais jų skaičius gali siekti 500. Beria apie 5 dienas. Gali kamuoti ir pykinimas bei vėmimas. Vėjaraupių eiga dažnai būna lengvos formos. Tačiau kartais liga gali būti sunki, komplikuota ir mirtinai pavojinga, jei pažeidžiami vidaus organai (plaučiai, kepenys), smegenų dangalai, prisidėjus antrinei bakterinei infekcijai, jei liga komplikuojasi odos ir minkštųjų audinių pūlingais susirgimais (dėl to vėliau lieka randai odoje). Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra 25 kartus didesnė nei vaikams. VZV infekcija itin pavojinga asmenims, kurių imuninės sistemos funkcija yra sutrikusi. Vėjaraupiai nėštumo metu gali būti persileidimo, priešlaikinio gimdymo, negyvo vaisiaus gimimo, apsigimimų, pvz., galūnių deformacijos, akių ir centrinės nervų sistemos vystymosi sutrikimų priežastis. Dėl to ir vos gimęs kūdikis gali susirgti vėjaraupiais. c) Peršalimas Mūsų kraštui būdingi permainingi orai, tai vėjuotos, tai šaltos dienos. Taigi, dažniausiai sakome, jog “peršalome” – varva nosis, skauda gerklę, galvą, prasideda kosulys. Dažniausia šių negalavimų priežastis – virusai, kurie sukelia viršutinių kvėpavimo takų ligas. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio žmogaus, galime net nežinoti nuo ko, nes ore sklaido daugybė smulkių lašelių su virusinės ligos sukėlėjais. Taip pat jie nusėda ant daiktų. Įtakos susirgti turi ir bendra organizmo būklė – nuovargis, neigiamos emocijos, netinkama mityba, nusilpęs imunitetas, organizmo vietinis peršalimas (pvz., kojų), vaikų, senyvas amžius. d) Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.Priežastys Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan BAKTERIJOS Bakterijos - tai ląstelės. Bakterijos sandara: Išorė: plazminė membrana, fibrijos, žiuželiai, sienelė, kapsulė (pilna gleivių);Vidus: citozolis, nukleotidas (DNR grandinė), plazminė (papildomi DNR žiedai), ribosomos.Bakterijos dauginasi skildamos pusiau.Paveiktos nepalankių sąlygų bakterijos sudaro endosporas.Anaerobinės bakterijos – negali augti aplinkoje su O2 (deguonimi), aerobinės – atvirkščiai.Autotrofai – sintetina organines medžiagas iš neorganinių. Svarbiausi žemės autotrofai – augalai.Heterotrofai – nesintetina organinių medžiagų, jiems reikia gatavų organinių junginių (pvz.: angliavandenių, baltymų ir t.t.). Pagal formą bakterijos skirstomos: 1. Rutuliai _ kokai. Jai rutuliai išsidėstę po du _ diplokokai ( gonorėja ). Jai rutuliai išsidėsto vynuogių kekės forma _ stafilokokai. Jai grandinėle _ streptokokai. 2. Lazdelės _ bacilos ( tuberkuliozės, žarnyno ). 3. Spirilos formos ( sifilio ). 4. Išlenktos formos. Bakterijų dauginimasis: 1. Dalijimasis pusiau. Pirmiausia dalijasi nukleoidas, o po to citoplazma. Dauginimosi greitis priklauso nuo išorinių sąlygų. Palankiausiomis sąlygomis dalijasi kas 20 _ 30 min. 2. Lytinis. Taip dažniausiai dauginasi žarnyno lazdelės. Lytinio dauginimosi metu DNR fragmentai gali mutuoti: Bakterijų mityba: 1. Autotrofinis _ kai iš mineralinių medžiagų gamina organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) fototrofinis ( kai organines medžiagas sintetina gaudamos šviesą, pvz.: melsvabakterės, purpurinės bakterijos ); b) chemotrofinis ( kai energiją gauna iš cheminių reakcijų, pvz.: azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, sierosbakterės, gelžbakterės ). 2. Heterotrofinis _ kai naudoja organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) saprofitinis _ kai minta negyvomis organinėmis medžiagomis. Tai _ puvimo bakterijos, rūgimo bakterijos, acto rūgšties bakterijos; b) parazitai _ kai minta gyva organine medžiaga. Tai augalų ir gyvūnų ligų sukėlėjai. Bakterijų gyvenamoji aplinka: 1. Ore. Bakterijos gali patekti net į biosferą. Ore randama skarlatinos, tuberkuliozės, anginos ir k.t. bakterijų; 2. Dirvožemyje. Azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, puvimo bakterijos, stabligės bakterijos. Stabligės bakterijos gyvena simbiozėje su kai kuriais gyvūnais. Jos gyvena karvės, arklio, avies, slieko žarnyne. Užsikrėtus stablige stabligės lazdelės dauginasi kraujyje ir smegenyse. Stabligės lazdelės išskiria labai stiprius toksinus ( vienus iš pačių stipriausių pasaulyje ). Stabligė yra nepagydoma, nuo jos kasmet Lietuvoje miršta apie penkis žmones. Tačiau yra sukurtos vakcinos nuo stabligės; 3. Vandenyje. Jame randama choleros vibrionų, dizenterijos, vidurių šiltinės lazdelės, bruceliozės sukėlėjai; 4. Gyvūnų organizme. Žarnyno lazdelės, kurios skaido celiulioze ir gamina B grupės vitaminus, ypač vitaminą B12 . Ir dar gali gyventi žmogaus ligas sukeliančios bakterijos. Kokai _ pūlingi susirgimai, angina. Bakterijų nauda: 1. Skaido negyvas organines medžiagas; 2. Šaknų gumbeliuose fiksuoja azotą; 3. Padeda žolėdžiams suvirškinti maistą (celiuliozę); 4. Žmogaus žarnyne išskiria tam tikrus vitaminus ir fermentus. Melsvabakterės pirmosios išskyrė O2 į pirmykštę atmosferą ir pirmosios prisitaikė gyventi sausumoje. Bakterijos - tai ląstelės. Monerų karalystei priklauso bakterijos, tarp jų ir melsvabakterės. Bakterijos ląstelėje nėra branduolio ir kitu membraninių organoidų, randamų eukariotinėje ląstelėje. Ląstelės sienelėje yra glikopeptido. Bakterijos dauginasi nelytiškai - skildamos pusiau; genetinės medžiagos rekombinacija gali vykti dėl konjugacijos, transformacijos ar transdukcijos. Tačiau pagrindinė genetinės įvairovės atsiradimo priežastis yra mutacijos. Kai kurios bakterijos sudaro endosporas, kurios ypač atsparios ardymui, ir todėl genetinė medžiaga gali išlikti nepalankiausiomis sąlygomis. Bakterijų poreikis (ir pakantumas) deguoniui yra nevienodas. Egzistuoja obligatiniai (visiški) anaerobai, fakultatyviniai (daliniai) anaerobai ir aerobinės bakterijos. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę arba chemosintezę. Vienos fotosintetinančios bakterijos (melsvabakterės) deguonį išskiria, kitos (purpurinės ir žaliosios sierabakterės) - ne. Chemosintetinančios bakterijos oksiduoja neorganinius junginius, pavyzdžiui, vandenilio sulfidą, kad gautų reikalingas energijos maisto medžiagoms gaminti. Šių bakterijų daugiausia aptinkama karštosiose versmėse. Paveiktos nepalankių aplinkos sąlygų, kai kurios bakterijos sudaro endosporas (gr. endon - viduįe + spora - sėkla). Citoplazmos dalis ir chromosomos kopija netenka vandens (išdžiūva), ją apgaubia trys stori apsauginiai sporos dangalai. Likusi bakterijos ląstelės dalis suyra, ir spora patenka į aplinka. Sporos išgyvena pačiomis atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis - dykumos karštyje ir sausroje, virimo temperatūroje, ašigaliu ledynuose ir veikiant ultravioletine spinduliuote. Jos išlieka gyvos labai ilgai. Kai 1300 metu senumo juodligės spora sudygsta, ji dar gali sukelti stiprią infekciją (dažniausiai tarp galvijų ir avių). Dygdama spora sugeria vandenį ir išauga iš sporos dangalų. Per keletą valandų ji tampa bakterijos ląstele, kuri toliau gali daugintis skildama pusiau. Žmonėms ypač pavojingas apsinuodijimas maistu, kuriame yra botulino, išsiskiriančio dygstant endosporoms maisto konservuose. Ši liga, vadinama botulizmu, yra mirtina, nors pasitaiko retai. Sporų susidarymas nėra dauginimosi būdas, bet jis leidžia išgyventi ir išplisti naujose vietose. Kai kurios bakterijos plinta judėdamos žiuželiais. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai ir saprofitiniai skaidytojai, todėl jos būtinos maisto medžiagų apykaitai ekosistemose. Jų medžiagų apykaita yra tokia intensyvi, kad žmonės jas naudoja įvairioms nereikalingoms medžiagoms skaidyti ir naujoms gaminti. Daug heterotrofiniu bakterijų yra simbiontai. Mutualinės azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. Tačiau kai kurie simbiontai parazituoja ir gali sukelti augalų ir gyvūnų ligas. Archėjų ir bakterijų palyginimas Pagal molekulinius duomenis skiriami trys evoliuciniai domenai: bakterijos (Bacteria), archėjos (Archaea) ir eukarijai (Eukarya). Be to atrodo, kad archėjos labiau giminingos eukarijams nei bakterijoms. Visos, ir bakterijos, ir archėjos yra prokariotai (neturi branduolio). Archėjų ląstelių sienelėse nerandama glikopeptido, o bakterijų ląstelių sienelėse jo randama, be to, jos turi vienodų genų su eukarijais. Trijų tipų archėjos gyvena atšiauriomis aplinkos sąlygomis: bedeguonėse pelkėse (metaną išskiriančios archėjos), sūriuose ežeruose (halofilai) bei karštose siera turtingose versmėse (termoacidofilai). Bakterijų sukeltos ligos: a) Reumatas – bakterijų (streptokokų) išprovokuota alerginė uždegiminė liga, pažeidžianti širdį, sąnarius, smegenis, odą bei kitus organus. Šia liga gali susirgti įvairaus amžiaus, bet dažniausiai jauni (7-15 metų) žmonės. Užsienyje ši liga vadinama reumatine karštine. Šią ligą gali sukelti: 1) A grupės β hemolizinis streptokokas – tai bakterija, kuri dažniausiai sukelia anginą, bet gali sukelti prienosinių ančių uždegimą (sinusitą), ausies uždegimą ar kitą infekcinę ligą. 2) Paveldimumas (dažnai reumatu serga keli šeimoms nariai). 3) Pakitęs žmogaus atsparumas dėl, pavyzdžiui, blogų buities sąlygų (ankštas, šaltas, drėgnas butas, didelis žmonių susitelkimas), peršalimo, nepakankamos mitybos. Persirgus angina ar kita streptokoko sukelta liga, organizmas prieš bakteriją pradeda gaminti specialias ją žudančias medžiagas (antikūnus). Tačiau dėl tam tikrų paveldėtų žmogaus genetinių ypatybių, šios medžiagos pradeda žaloti ne tik bakteriją, bet ir paties žmogaus audinius (širdies raumenį ir vožtuvus, sąnarius, poodį, odą, smegenis), sukeldamas šių organų uždegimą ir pažeidimą. Tai vadinama imuninėmis alerginėmis reakcijomis. Reumatas pažeidžia širdies vožtuvus ir sukelia širdies ydas! b) Infekcinis endokarditas – vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga. Ligą gali sukelti įvairios bakterijos (streptokokas,stafilokokas)argrybeliai. Mūsų organizme (burnoje, žarnyne, ant odos) gyvena daug bakterijų, kurios paprastai nekenksmingos. Kai kurių medicininių procedūrų metu (pvz., traukiant dantį, atliekant burnos, stemplės operacijas, tiriant skrandį ar žarnyną endoskopu, atveriant įvairius pūlinius ir pan.), į kraują patenka bakterijos, kurios per kelias minutes sunaikina žmogaus gynybinės sistemos. Tačiau, jei žmogus jau turi pažeistus širdies vožtuvus (serga širdies yda) arba organizmo atsparumas yra sumažėjęs (tai būdinga narkomanams, badaujantiems, ligų išsekintiems žmonėms ir kt.), šios bakterijos apsigyvena širdies vožtuvuose arba endokarde ir sukelią kraujo užkrėtimą.
Biologija  Konspektai   (140,08 kB)
Virusai
2010-01-04
Virusas Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Virusai yra dar mažesni už bakterijas,todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai Viruso sandara Virusai negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie vadinami neląsteline gyvybės forma. Virusas sudarytas iš nukleorūgšties, kurią supa baltyminis apvalkalas. Nukleorūgštyje slypi genai, kurie svarbūs virusui dauginantis.Virusai dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Viruso dauginimasis Virusas artinasi prie ląstelės. Virusas prisitvirtina prie ląstelės membranos irpro ją įleidžia savo nukleorūgštį. Ląstelės viduje virusas gamina savo nukleorūgštis. Ląstelėje aplink kiekvieną nukleorūgštį susidaro baltyminis apvalkalas. Ląstelės membrana plyšta, išėję nauji virusai puola kitas ląsteles.
Biologija  Pateiktys   (45,19 kB)
Virškinimas
2010-01-04
Virškinimas - procesas, kurio metu maistas yra susmulkinamas ir suskaidomas, netirpios medžiagos virsta tirpiomis. Žmogus turi gerai išsivysčiusią virškinimo organų sistemą, kurią sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos. Virškinimo traktą sudaro: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas ir išeinamoji anga. Virškinimo liaukos yra šios: seilių liaukos, skrandžio liaukos, kepenys, kasa, plonųjų žarnų liaukutės. Liaukų pagaminti fermentai netirpias maisto medžiagas paverčia tirpiomis. Virškinimo metu atpalaiduojama maiste sukaupta energija. Burna – sudaryta iš burnos ertmės, kurioje už dantų ir jų liaukų juda liežuvis, ir burnos prieangio, kurį apriboja lūpos, dantų lankai bei žandai. Burnos sieneles sudaro gleivinė, kaulai (gomurys, dantys ir dantų lankai, viršutinis ir apatinis žandikauliai) bei raumenys ( žandiniai, lūpų, minkštojo gomurio). Po burną dengiančiu epiteliu gausu mažųjų seilių liaukų, kurios išskiria nedidelį kiekį seilių ir nuolat drėkina burnos gleivinės paviršių. Ryklė – už burnos ertmės yra ryklė. Tai piltuvo pavidalo 15 cm ilgio vamzdelis. Yra nosinė, burninė ir gerklinė dalys. Nuo minkštojo gomurio šonų žemyn, liežuvio ir šonų link, tęsiasi ryklės gleivinės klostės, arba lankai, o iš apačios yra liežuvio šaknis. Ryklė tęsiasi iki VI kaklo slankstelio ir žemiau pereina jo pereina į stemplę. Stemplė – tai maždaug 25 cm ilgio raumeninis vamzdelis, priekinėje stuburo dalyje prasideda nuo VI kaklo ir baigiasi ties XI krūtinės slanksteliu. Apatinėje krūtinės dalyje stemplė perveria diafragmą ir įsilieja į skrandį. Skrandis – tai plačiausia virškinamojo kanalo dalis. Skiriama jo pradinė dalis, skrandis, į kurią įsilieja stemplė, plačiausia dalis – dugnas, ilgiausia dalis – kūnas, kuris siaurėdamas į dešinę ir pereina į prievartį. Skrandis yra kairiojoje viršutinėje pilvo ertmės dalyje. Plonojo žarna – nuo skrandžio tęsiasi apie 5-6 m ilgio vamzdis – plonoji žarna. Skiriamos trys jos dalys: dvylikapirštė žarna – taip vadinama todėl, kad yra maždaug dvylikos pirštų ilgio. Tuščioji žarna ir klubinė žarna, pasibaigiančios klubine aklosios žarnos anga, pro kurią virškinamas maistas išsilieja į storąją žarną.
Biologija  Namų darbai   (7,8 kB)
Vilkas. Lapė
2010-01-04
BIOLOGIJOS DARBAS Gyvūnų įvairovė HIPOTEZĖ. Vilkas labiau prisitaikęs gyvūnas prie aplinkos sąlygų ir labiau išsivystęs plėšrūnas, negu rudoji lapė. VILKAS Canis lupus Proporcingi kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės, pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo giliai įkritusios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat yra apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas šuoliais, pakelia ją iki nugaros lygio, tačiau neužriečia. Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juodas. Tamsiausia yra nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių galai pridengia šviesius vilnaplaukius.Vilko kaukuolei būdinga masyvi veidinė dalis ir palyginti nedidelė ir siaura smegeninė dalis. Žandikauliai ir dantys gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs, plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros masyvios. Dantų formulė: I 3/3 C1/1 P 4/4 M 2/3=42. Dantys stiprūs, ypač stambūs galūdiniai. Iltys vidutinio aukščio. Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu yra naktiniai gyvūnai. Medžioja dažniausiai temstant, o jei medžioklė nesekminga užsitesia ir naktį. Po sekmingos medžioklės vilkai ilsisi saugioje vietoje, tačiau medžioja ir dieną, jei esa alkani. Su jaunikliais žvėrys pasidaro sėslūs, tačiau paaugus vilkiukams, juos pasiima kartu į medžioklę, taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo teritoriją, kurią žymi šlapimu, o jos dydis priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių. Medžiodami daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Ypatingai pasižymi rega, negu kiti šuninių šeimos atstovai. Gerai girdi ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką. Vilkai dažniausiai badauja žiemos metu, esa labai ištvermingi, neėdę gali išbūti iki savaitės ir daugiau, tačiau progai stengiasi kuo daugiau prisiėsti. Plėšrūnai minta stambiais gyvūnais, nes medžioja ne pavieniui, o užpuldami auką būriais. Vilkai su partnerėmis nesiskiria visą gyvenimą. Šių gyvūnų pavojingiausia liga yra pasiutligė. Mitybinių konkurentų vilkai turi, tai: lūšis, lapė, usūrinis šuo ir kiti. RUDOJI LAPĖ Vulpes vulpes Jos liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės nei usūrinio šunies. Snukis ištisęs ir smailus. Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas yra balkšvai ar juosvai pilki. Uodega atrodo tamsesnė už gyvūno nugarą (uodegos galiukas visuomet baltos spalvos), nes akuotplaukių viršūnės juodos. Lapės kaukuolė ilga, žema, o žiūrint iš profilio, jos viršutinė linija beveik horozantali. Viršugalvio keteros ryškesnė tiktai užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai išsivysčiuse pakaušio ketera. Dantų formulė: I 3/3 C 1/1 P 4/4 M 2/3=42. Lapės dantys didesni, negu usūrinių šunų, galūdiniai gerai išsivystę, o iltys ilgos. Kai kaukuolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės prasikiša gerokai žemiau apatinio žandikaulio viršutinio krašto, o paskutinis apatinis krūminis dantis visiškai mažas. Lapė sėslus gyvūnas urvus kasa pati dirvožemį, kartais apsigyvena kartu su barsukais, nes nėra tinkamų vietų kast urvams. Žveries paros aktyvumas priklauso nuo mitybos sąlygų ir saugumo, medžioja dieną, jei aplinkui ramu. Medžioja viena, ne būriais, laimikis nėra įspūdigas – gyvūnas tenkinasi įvairiais graužikais, vabzdžiais, paukščiais, stirnų jaunikliais, kiškiais. Savo jauniklius veda ir prižiūri, kol subręsta, manoma, jog patinas neprižiūri savo jauniklių. Lapės mitybinių konkurentų turi daug – tai visi plėšrieji žvėreliai, paukščiai, kurie minta smulkiais gyvūnais. IŠVADOS. Rudoji lapė ir vilkas yra labai gerai išsivystę kaip plėšrūnai – pasižymi aštriais jutimo organais, ištverme, tobulais dantimis (ilgi iltiniai dantys leidžia lengvai sugriebti ir sudraskyti auką), laibos, stiprios kojos padeda gyvūnui gretai judėti, tyliai sėlinti, maskuojanti spalva leidžia plėšrūnui nepastebimam priartėti prie aukos, tad beveik nėra didelio skirtumo tarp lapės ir vilko – prisitaikę medžioti abi gyvūnų rūšys vienodai, tačiau tarpusavio dvikovoje nugalėtų vilkas, nes jis stambesnis ir stipresnis, tačiau lapė yra daugiau dinamiškesnė, nei pastarasis grobuonis, juk ji medžioja daug smulkesnius gyvūnus ir jos judėjimas yra daugiau manivringesnis. Kadangi vilkai medžioja būriais, išstumtas iš grupės vilkas greičiausiai žūtų, o lapė medžioja viena, tiktaise mokydama jauniklius nelieka medžioklėje vieniša. Vilkai nėra sėslūs gyvūnai, tai reiškia prastai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, nes toje pačioje teritorijoje nesugeba išsimaitinti esant ėdesio stygiui. Lapei taip pat sunku prasimaitinti, nes ji turi daugiau mitybinių konkurentų, negu vilkai. Nors ir kokie šie gyvūnai būtų išsivystę, tačiau abėji turi vienokių ar kitokių trūkumų, tai nepatvirtina mano hipotezės, nes, pavyzdžiui, vilkas atsiskyręs ar išvytas iš bandos negali pragyventi ir greičiausiai žūva, o tuo tarpu lapė, nors ir gerai sekasi medžioti vienai, tačiau turi daugiau konkurentų negu vilkas, kurie mažina gyvūno išlikimo tikimybę.
Biologija  Rašiniai   (6,37 kB)
Vegetarizmas
2010-01-04
Maitinimasis- būtina sąlyga organizmui normaliai augti, vystytis ir funkcionuoti. Vartodami įvairų maistą, aprūpiname savo organizmą reikalingomis medžiagomis, kaip pavyzdžiui vitaminais, mineralais, baltymais, riebalais ar pan. Jeigu nori būti sveikas, negalima maitintis bet kuo, reikia žinoti, kiek ir kokių medžiagų žmogus turi gauti per parą. Tarkim, nustatyta, kad per parą žmogus turi gauti apie 2-3 gramus kalcio, magnio 270-400mg, geležies 10-15 gramų. Pritrūkus geležies žmogui gali išsivystyti mažakraujystė. Kad ši liga neužkluptu mūsų, kasdien vartojame mėsą ir jos produktus, kurioje gausu šios medžiagos. Tačiau, yra žmonių, kuriems moraliniai įsitikinimai neleidžia valgyti mėsos. Jie maitinasi tik augaliniu maistu. Tie žmonės yra vegetarai. Jie įsitikinę, kad vartodami augalinį maistą gyvena ilgesnį, sveikesnį ir humaniškesnį gyvenimą. Pasaulyje vegetarai sudaro apie 10% žmonių. Manoma, kad Lietuvoje jų yra apie 5 %. Galvoju, kad ir Ramygalos gimnazijoje yra nevalgančių mėsos mokinių. AR VERTA TAPTI VEGETARU? Dėl šio klausimo žmonių nuomonė visada skyrėsi į dvi dalis: verta ir neverta. Manau, atsakymas yra paprastas ir aiškus : visur yra ir gerųjų ir blogųjų pusių. Mokslininkų duomenimis, vegetarai dažniausiai nerūko ir negeria alkoholinių gėrimų, vien dėl to jų sveikata yra geresnė nei visaėdžiu žmonių. Be to, vegetarai retai turi antsvorio, nes augaliniame maiste daugiau maistinių skaidulų, kurios mažina cukraus ir riebalų rezorbciją organizme. Mažiau šie žmonės serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Neabejotina, kad vegetarai yra humaniškesni, nes atsisako vargyti tai, kas buvo gyva. Taip pat šie žmonės labiau linkę rūpintis aplinka. Vienintelis vegetarizmo trūkumas – griežta mitybos priežiūra. Daugelis prieš tapdamas vegetaru mano, jog atsisakęs mėsos ir toliau sveikai gyvens. Vegetarizmo gyvensena reikalauja pastangų. Žmogus turi „skaičiuoti“, prisiminti kokių medžiagų negavo šiomis dienomis. Vegetarai dažniausiai rizikuoja susirgti mažakraujyste. Šia liga galima susirgti, kai organizmui trūksta geležies, kurios gausu mėsoje. Gaila, tačiau ne visi žino, jog geležies taip pat gausu sojoje, iš kurios, kaip ir mėsos geležį lengvai pasisavina organizmas.
Biologija  Analizės   (90,12 kB)
Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).
Biologija  Referatai   (669,28 kB)
Vandens augalai
2010-01-04
Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.
Biologija  Referatai   (12,76 kB)
Triušiukai
2010-01-04
Iš viso žinoma apie 50 įvairių ligų, kuriomis suserga triušiai. Jeigu tavo augintinis rimtai negaluoja būtina kreiptis į veterinarą. Triušio negalavimo priežastys dažniausiai būna blogas maitinimas, laikymas tik narve, psichologinės traumos. Atsiminkite, jog daug lengviau susirgimą perspėti, nei gydyti. Teisingas rūpinimasis savo augintiniu, laikymas geromis sąlygomis, subalansuota mityba – jūsų triušiuko geros sveikatos ir nuotaikos rezultatas. Ką reikia daryti, norint matyti sveiką ir linksmą triušį: Sveiko triušio pirkimas arba tikrinimas pas veterinarą iškart įsigijus. Reguliarus narvo valymas. Patartina tai daryti 1-2 kartus per dieną. Periodiškai keisti gultą, kai jis išsipurvina. Šukuoti (ypatingai jei tai angorinis triušis) Prieš maitinant, reguliariai tikrint, ar sausas maistas nesugedęs. Triušiai labai liguistai reaguoja į supuvusį ar supelijusį pašarą. Triušius reikia skiepyti nuo miksomatozės ir virusinio kraujavimo. Abi šios ligos yra virusinės ir dažniausiai baigiasi mirtimi. Skiepyti reikia kartą per metus. Geriausia pavasario pabaigoj, kai padidėja galimybė susirgt. Ligos požymiai: Išskyros iš akių ar nosies; Išskyros iš ausų; Susivėlęs ar nešvarus kailis; Sunkumai ėdant arba tekančios seilės; Sunkus kvėpavimas; Skystos išmatos; Keistas elgesys ar neįprastas apetitas; Didelis troškulys; Dažniausi negalavimai. Sloga. Triušiai dažnai serga kvėpavimo organų ligomis, ypač jeigu būstas prastai vedinamas. Taip pat slogą gali sukelti įvairios bakterijos tokios, kaip stafilokokai (Staphylococcus aureus), eruginozė (eurugenosa) ir kitos. Sloga sergančio triušio nosis nuolat varva, kvėpavimas sunkus. Nors antibiotikai kuriam laikui gali suardyti bakterijų balansą pilve, tai geriausias būdas išgydyti slogą Tačiau negalima savavališkai skirti antibiotikus, būtina pasitarti su gydytoju ir griežtai laikytis nurodymų. Gydymas antibiotikais turi tęstis keletą savaičių ir dar kelias dienas po to, kai dings simptomai, kad įsitikintume, jog kiek galima daugiau bakterijų buvo panaikinta. Jei nutrauksime gydymą per anksti, liks stipriausios bakterijos ir liga gali atsinaujint. Tokiu atveju, bakterijos pradės daugintis ir bus atsparios antibiotikams. Netgi tokia, iš pirmo žvilgsnio nesunki liga, kaip sloga, gali pereiti prie tokio gyvybei pavojingo susirgimo, kaip pneumonija ar sisteminės infekcijos. Todėl svarbu laiku pasirūpinti savo mažuoju draugu. Šilumos smūgis. Labai svarbu ypatingai prižiūrėti savo augintinį vėlyvo pavasario ir vasaros metu. Triušiai jautresni karsčiui nei šalčiui. Požymiai atsiranda netikėtai. Triušis atsisako valgyti, mažai ir lėtai juda, o po to visai guli nejudėdami. Jeigu triušiukas atrodo nukeipęs, leisgyvis, tai gali reikšti, jog triušis gavo šilumos smūgį. Jei triušis stipriai perkaito, jį ima drebuliai ir dažniausiai, jei nėra suteikta pagalba, triušis miršta. Tai yra būdinga, jei kūno temperatūra pakilo iki 44-450. Būtent dėl to svarbi yra perkaitinimo prevencija. Ką daryti, kad triušis negautų šilumos smūgio: Svarbu, kad narve būtų vandens bei pavėsis, kuriame galima būtų pasislėpti. Negalima palikt triušio visai dienai lauke, ypač jei oras gana karštas. Įmeskite į gertuvę kelis ledo gabaliukus. Jeigu Jūsų triušiukas angorinis, geriausia būtų jį vasaros metu apkirpti Svarbu, kad Jūsų augintinis gautų pakankamą kiekį daržovių. Jei triušis laikomas narve, svarbu, kad patalpos būtų vedinamos.
Biologija  Referatai   (289,77 kB)
Garso bangos perneša energiją, kurią galima panaudoti. Kalbą ir muziką galima perduoti daugybe būdų, todėl garsas – efektyvi ryšio priemonė. Ultragarsas (aukšto dažnio garsas, kurio žmogus negirdi) padeda šikšnosparniams, delfinams ir banginiams orientuotis erdvėje, nes jie evoliucijos eigoje įgijo aktyvios ultragarsinės echolokacijos sistemas. Garsas yra tam tikra kinetinės energijos (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi. Susidūrus automobiliams jų paviršiai pradeda virpėti, ir išgirstame smūgio garsą; muzika iš radijo imtuvo sklinda dėl to, kad virpa jo garsiakalbio membrana; kalbame ir dainuojame virpant balso stygoms gerklose. Garso stiprumo lygis matuojamas decibelais (dB). Prietaisas matuoja garso stiprumą, susijusį su garso bangos slėgio skirtumu – garsiniu slėgiu.
Biologija  Pateiktys   (497,49 kB)
The Ibis
2010-01-04
Nipponia nippon Endangered Until the late 1800s, this ibis nested over a huge area of mainland Asia and Japan. With the cutting of pine woodlands, where it nested, and the use of pesticides in rice paddies and marshlands, which were its feeding grounds, the bird's numbers declined drastically. It is now designated in Japan as a Special Bird for Protection, and in Korea as National Treasure No. 198. It also has full legal protection in the former USSR. Currently, there are about 40 birds in the wild which survive in South Shaanxi, China. The Sacred Ibis (Threskiornis aethiopicus) is a species of wading bird of the ibis family, Threskiornithidae, which breeds in sub-Saharan Africa, SE Iraq and formerly in Egypt, where it was venerated and often mummified as a symbol of the god Thoth. It has also been introduced into France, Italy, Spain, United States (S.Florida) and Australia. The bird nests in tree colonies, often with other large wading birds such as herons. It builds a stick nest often in a Baobab and lays 2-3 eggs. The Sacred Ibis occurs in marshy wetlands and mud flats, both inland and on the coast. It will also visit cultivation and rubbish dumps. It feeds on various fish, frogs and other water creatures, as well as insects. An adult individual is 68 cm long with all-white body plumage apart from dark plumes on the rump. The bald head and neck, thick curved bill and legs are black. The white wings show a black rear border in flight. Sexes are similar, but juveniles have dirty white plumage, a smaller bill and some feathering on the neck. This bird is usually silent, but occasionally makes some croaking noises. The introduced and rapidly growing populations in southern Europe are seen as a potential problem, since these large predators can devastate breeding colonies of species such as terns. They also compete successfully for nest sites with Cattle and Little Egrets. The adaptable Ibises supplement their diet by feeding at rubbish tips, which helps them to survive the winter in these temperate regions. The Sacred Ibis is one of the species to which the Agreement on the Conservation of African-Eurasian Migratory Waterbirds (AEWA) applies.
Biologija  Pateiktys   (1,49 MB)
Sveikata ir grožis
2010-01-04
Beveik trečdalį savo gyvenimo praleidžiame miegodami ir tai tikrai ne laiko švaistymas. Kokybiškas miegas yra būtinas gerai savijautai. Miegant pailsi ne tik mūsų kūnas, bet ir smegenys. Suaugusio žmogaus organizmas privalo kasnakt ilsėtis ne mažiau kaip 7 valandas, vaiko – 12 valandų, o paauglio – 9 valandas.Toks poilsis užtikrins atsparumą įvairioms infekcijoms ir normalų funkcionavimą. JAV Nacionalinis Sveikatos ir Mitybos tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie miegojo 5 valandas per naktį ir mažiau, buvo 73 procentais labiau linkę tukti nei tie, kurie miegodavo 7-9 valandas. ”Tyrimo metu pastebėta, kad net valanda miego gali turėti įtakos: žmonės miegantys 6 valandas per naktį buvo 27 procentais labiau linkę tukti, nei tie, kurie miegodavo 7-9 valandas, o mažiausiai miegantys - net 63 procentais daugiau linko į nutukimą”, - teigia Kolumbijos universiteto medicinos profesoriai Steven’as Hymsfield’as ir James’as Gangwisch’as. Ryšį tarp miego stokos ir nutukimo paaiškina faktas, kad miego trūkumas sumažina leptino (sotumo hormono, kuris malšina apetitą) kiekį. Leiskite sau pasilepinti ilgesnėmis miego valandėlėmis, neskubėkite daryti rytinės mankštos, o naktimis nekankinkite savęs kofeinu, ypač dabar, atostogų metu!
Biologija  Referatai   (232,34 kB)
Sveika mityba
2010-01-04
Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą. Būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie lietuvių mitybą atsirado XVI a. Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimo pradininkas buvo V. Lašas. 1933 m. Lietuvos ūkininkų mityboje baltymai sudarė 11% paros raciono, riebalai - 17% ir angliavandeniai - 70%. Respublikinio mitybos centro 1997 – 1998 metais atliktais suaugusiųjų Lietuvos žmonių gyvensenos ir faktinės mitybos tyrimais nustatyta, kad Lietuvos suaugusiųjų žmonių mityba ypač pasikeitė: smarkiai padidėjo riebalų ir sumažėjo angliavandenių suvartojimas, maiste atsirado daug sveikatai nepalankaus cholesterolio, mityba pasidarė neracionali ir nesubalansuota. Psichologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad žmonės valgo dėl sekančių priežasčių: Energijai ir maisto medžiagoms papildyti. Relaksacijai (valgydamas jaučia atsipalaidavimą). Bendraujant (susirenka prie skaniais valgiais dengto stalo); Savęs įvertinimui (valgo labai brangius maisto produktus, pvz,: 5 kartus per dieną juoduosius ikrus). Nesėkmių kompensavimui (nesiseka šeimoje, darbe). Reakcijos į stresą (50% žmonių streso metu valgo daugiau ir dėl to nutunka). Maistą priima kaip dovaną (mažam vaikui už gerą darbą duodamas saldainis). Valgo dėl estetinio poreikio (gražiai dengtas stalas, papuoštas maistas). Sveikos mitybos principai ir pagrindinės taisyklės
Biologija  Referatai   (44,35 kB)
Sveika gyvensena
2010-01-04
Sveika gyvensena Įžanga Praeityje sveikata žmogui reikšdavo vien beskausmę būklę. Šiandien šio žodžio prasmė yra daug platesnė. Sveikata suprantama kaip gera fizinė, psichinė ir socialinė žmogaus būklė. Sveikata – tai asmeninis žmogaus turtas. Jis priklauso nuo genetikos, fizinių, socialinių bei ekonominių veiksnių, o daugiausiai nuo žmogaus elgsenos. Žmonės skirtingai elgiasi su savo sveikata. Ne visi žino kaip reikia ja rūpintis, bet ir žinantis ne visada tai daro. Per daug paviršutiniškas žiūrėjimas į savo sveikatą ir savitvardą, atveda prie daugybės fizinių ir psichinių ligų. Protingai organizuodami savo gyvenimą, žmonės galėtų išvengti daugybės rūpesčių ir gyventų ilgiau. Tai sveika žinoti ir vaikams ir suaugusiems. Ką daryti kad būtum sveikas? Labai svarbu yra rūpintis kūno ir aplinkos švara, atitinkamai maitintis, daug judėti, vengti blogų įpročių( rūkimo, alkoholio ir narkotikų vartojimo),laikytis saugos taisyklių, draugiškai elgtis su aplinkiniais ir t. t. Šių principų laikymąsi savo kasdieniniame gyvenime vadiname sveika gyvensena . Nuo Antrojo pasaulinio karo pasiekta didžiulė medicinos technologijos pažanga, bet ji pirmiausia nukreipta gydyti ūmias ligas, tačiau neapsaugo nuo jų. Ši situacija nebuvo planuota, bet susidarė dėl tam tikrų aplinkybių. Galbūt paveikė tai, kad gyventojai persikėlė iš kaimo į miestą, kas sąlygojo gyvenimo būdo permainas. Gryną orą iškeitėme į smogą, o fizinę veiklą pakeitė televizija. Užuot ėję į darbą pėsčiomis, mes naudojamės visuomeniniu transportų arba važiuojame nuosavu automobiliu. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta stipriau rūkyti, padidėjo alkoholio vartojimas, paplito narkomanija. Mūsų visuomenė gyvena sočiai ir nuolaidžiauja savo silpnybėms. Mes per daug rūkome, per daug geriame ir per daug valgome. Sportas – tai sveikata Daugelis serga sporto renginių „narkomanija“. Tik dalis žmonių sportuoja, o dauguma mėgsta vien stebėti, kaip mankštinasi kiti. Pernelyg daug žmonių savaitgaliais vien žiūri, bet patys nedalyvauja sporto renginiuose. Seniai žinoma, kad judėti sveika. Judant suaktyvėja medžiagų apykaita, mankštinami sąnariai, sustiprėja raumenys, sunaudojama daugiau kalorijų, išsiskiria hormonai, teigiamai veikiantis mūsų savijautą. Bet nereikėtų pamiršti saiko, antraip rezultatas bus priešingas – susižeisite arba susirgsite. Todėl vadovaukitės šūkiu: „ Sportuoti reikia saikingai, bet reguliariai“. Dauguma gyvūnų nejaučia fizinės mankštos stygiaus, bet žmogus yra kitoks gyvūnas. Esame keisti padarai. Mes galime būti įsitikinę, kad mums reikia fizinės veiklos, galime suprasti, kad truputis mankštos palaikys gerą kūno formą ir suteiks daugiau gyvumo ir darbingumo, galime sutikti, kad mankštai verta paskirti šiek tiek mūsų laiko ir pastangų. Tačiau mes vis vien randame daugybę pasiteisinimų, kad išvengtume fizinės veiklos. Taip mes labai save nuskriaudžiame. Vienoje savo dramų Šekspyras pastebėjo, kad prarandame tai, ko nenaudojame.
Biologija  Rašiniai   (8,24 kB)
Strazdas Giesmininkas (turdus philomelos) Pasirinkau rašyti darbą apie strazdą giesmininką, todėl, kad turėjau nuo senų laikų nufotografavus nuotrauką jo kiaušinėlių. Kiaušiniai man atrodė labai įdomūs, gražūs, nebuvau ankščiau tokių mačiusi, todėl nusprendžiau jais pasidomėti. Tik neseniai sužinojau, kad tai — strazdo giesmininko kiaušiniai. Šiuos kiaušinius radau ir nufotografavau 2006m birželio vidury Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajone esančiame kaime — Puvočiuose. Lizdas su kiaušiniais rastas miške po pušimi ant žemės, prie pat pušies kamieno. Manau, kad šis darbas man yra svarbus ir naudingas tuo, kad tiesiog įgysiu daug daugiau žinių apie paukščius, ar bent jau apie vieną jų, nes anksčiau nėra tekę jais domėtis. Strazdas giesmininkas priklauso gyvūnų (animalia) karalystei, chordinių (chordata) tipui, paukščių (aves) klasei, žvirblinių (passeriformes) būriui, strazdinių (turdidae) šeimai, strazdų (turdus) genčiai, o jo rūšis — strazdas giesmininkas (turdus philommelos). Strazdo giesmininko viršutinė kūno pusė pilka, žalsvo atspalvio, apatinė balta tik kaklas ir krūtinė gelsvi, išmarginti retomis juosvomis dėmelėmis, snapelis rusvas, o kojos šviesiai rudos. Patelė ir patinėlis atrodo vienodai. Šie paukščiai paprastai sveria 65-100g, jų kūno ilgis kartu su uodega yra 23cm, o sparnelių plotis 33-36cm. Strazdas giesmininkas turi puikų ir gražų balsą lyginant su kitais paukščiais. Jo balsas skamba lyg trumpos melodijos frazės ,viena jo frazė susideda iš trijų cyptelėjimų, tokias frazes dažnai kartoja. Strazdai giesmininkai — trumpai gyvenantys paukščiai. Jie gyvena apie 3-4 metus, tačiau kai kurie nugyvena ir ilgiau .Seniausias strazdas giesmininkas laisvėje nugyveno 13 metų ir 9 mėnesius. Strazdas giesmininkas dažnas paukštis. Dažniausiai gyvena miškuose arba netoli jų. Dažnai įsikuria ir mieste, parkuose, soduose. Aktyvus dieną. Lengvai pastebimas paukštis beveik visais metų laikais, tačiau žmogaus arti neprisileidžia. Mėgsta tupėti aukštuose medžiuose, iš kur gerai matyti vietovė ir galima lengvai pastebėti artėjantį pavojų. Giesmininkams ypač patinka spygliuočiai medžiai ir miškai, ypač eglynai. Kadangi strazdas giesmininkas priklauso žvirblinių būriui, nenuostabu, kad maisto dažnai ieško ant žemės grakščiai judėdamas didokais šuoliais. Staigiais snapo judesiais į šalis drabsto senus lapus ar pernykštę žolę ir iš po jų renka įvairius dirvožemių bestuburius. Purioje žemėje renka vabzdžius, vikšrus, sliekus, minkštakūnius, gaudo žiogus. Lesa mėlynių uogas, soduose nokstančius serbentus, medlievas, vyšnias, šaltekšnius, šermukšnius bei obuolius. Veisimosi periodu minta sliekais. Sausringais metais maistas įvairesnis- tai įvairūs vabalai (dažniausiai karkvabaliai), drugių vikšrai, sparvos, rečiau laumžirgių lervos, smulkūs moliuskai. Antroje vasaros pusėje didelę maisto dalį sudaro uogos- žemuogės, avietės, mėlynės, ievų vaisiai. Spanguolės ir kt. Uogomis maitina ir vėlesnių vadų jauniklius. Rudenį minta šermukšnių, mėlynių, bruknių uogomis. Tačiau ir žiemą, ir rudenį svarbiausias maistas yra šermukšnių uogos. Nuo jų derliaus priklauso kaip ilgai strazdai užsibus rudenį ir pasiliks žiemoti. Strazdai giesmininkai yra labai jautrūs šalčiui ir ypač atšiaurioms žiemoms. Rudeninį traukimą į šiltus kraštus strazdai giesmininkai pradeda rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Strazdų giesmininkų patelės per metus peri du kartus. Peri laikotarpiuose nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio. Strazdai labai aktyviai gina savo lizdus. Kai kurie tik garsiai rėkia. Lizdus suka ant žemės jei būna tinkama paklotė, dažnai po medžiais, pastatų vijokliuose arba krūmynuose. Lizdą krauna tik patelė. Lizdas būna labai tvarkingai susuktas iš medžio šakelių įvairių žolių ir samanų. Tada sutvirtinamas purvu. Purvas tolygiai paskirstomas ant vidinių lizdo sienelių ir sumaišomas su sutrūnijusių medžių skiedrelėmis ir lapais. Paprastai strazdų patelės vieno perėjimo periodu padeda 4-5 kiaušinius, tai yra, kasdien po vieną. Vos padėjusi pirmą kiaušinį jį jau pradeda perėti. Perėjimas trunka 13-14 dienų. Išsiritus jaunikliams juos maitina abu tėvai. Dažniausiai jie būna maitinami kirmėlėmis, vikšrais, o nepalankiomis sąlygomis ir rečiau — vaisiais ir uogomis. Po savaitės jaunikliai jau moka puikiai skraidyti o po dviejų savaičių jaunikliai palieka lizdą. Tačiau visiškai savarankiški tampa tik po trijų savaičių po to kai palieka lizdą. Strazdas yra naudingas girių giesmininkas. Naikina kenksmingus vabzdžius, platina uoginius krūmus ir medžius. Žalos žmogui beveik nedaro, na tik galbūt, kaip ir visi paukščiai, mėgsta užklysti į daržą ar soda palesti obuolių ar tiesiog nurinkti nuo jūsų derliaus įvairius smulkius šliužus kenkėjus. Keletas faktų apie strazdus:  Strazdai labai gudrūs paukščiai. Kai nori valgyti jie minta net sraigėmis: sudaužo i akmenis kiautą o tada sulesa.  Patinėliai strazdai gieda net būdami vandenyje.  Strazdai yra nemažai valstybių ir valstijų nacionaliniai paukščiai, pavyzdžiui, Kosta Rika — rusvasis strazdas, Turkija — baltabruvis strazdas, Švedija — juodasis strazdas, Norvegija — vandeninis strazdas.  Strazdas giesmininkas – viena iš Lietuvoje leidžiamų gaudyti paukščių rūšių.
Biologija  Rašiniai   (521,84 kB)
Skruzdėlės
2010-01-04
Skruzdėlės Skruzdėlės - tai smulkūs plėviasparniai vabzdžiai, pasižymintys formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Stiebelis, jungiantis krūtinę su pilveliu, yra su statmena plokštele arba su dviem mazgeliais. Sparnai gerokai ilgesni už pilvelį. Antenos alkūninės, su ilgu stiebeliu. Skruzdėlės turi nuodingąją liauką, tačiau geluonį turi ne visos rūšys. Burnos organai graužiamieji. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotųjų patinų bei patelių ir iš besparnių darbininkių. Darbininkės yra lytiškai nesubrendusios patelės. Jos rūpinasi lizdų statyba, maisto rinkimu, jauniklių maitinimu bei priežiūra. Skruzdėlynus įsirengia pastatų aukštų perdangose, žemėje, prie balkonų, pamatų plyšiuose. Iš ten prasiskverbia į gyvenamąsias patalpas ir, ieškodamos maisto, teršia produktus. Faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis) Tai mažiausia Lietuvoje aptinkama skruzdėlė. Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl gali gyventi ir vystytis tik šildomose patalpose. Faraoninės skruzdėlės motinėlė būna iki 5 mm, blyškiai gelsvai ruda. Iš pradžių ji turi sparnus, o po poravimosi juos numeta. Motinėlė gyvena apie 250 - 270 dienų. Per tą laiką ji sudeda iki 350 kiaušinėlių. Patinai būna 2,8 – 3,0 mm, tamsiai rudi, turi dideles akis, gyvena apie 3 savaites. Tuo pat metu lizde būna kelios dešimtys patinų ir net keli šimtai besparnių motinėlių. Daugiausia lizde būna skruzdėlių darbininkių (iki 2000). Jos 1,8 – 2,5 mm, blyškiai gelsvos. Faraoninės skruzdėlės gyvenimo ciklas Faraoninės skruzdėlės labai ėdrios. Jos ėda viską: miltus ir duonos produktus, cukrų, medų, mėsą, sūrį ir kt. Labai mėgsta pūlingas žaizdas, pragulas, todėl dažnai apsigyvena ligoninių chirurgijos skyriuose. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius. Darbininkės, neturėdamos maisto, iš pradžių ėda savo lervas, lėliukes, vėliau minta kritusiomis draugėmis. Faraoninės skruzdėlės veisiasi antisanitarinėmis sąlygomis. Ypač jos pavojingos ligoninėse, nes gali užkrėsti sterilius įrankius, baltinius, platinti įvairias bakterijas ir virusus. Jų įkandimas žmogui skausmingas, paskui niežti, iššoka pūslelės. Ypač nuo jų nukenčia vaikai.
Biologija  Analizės   (44,81 kB)
Veislė, tai dirbtiniu būdu sukurta individų visuma (populiacija), kuriai būdingas produktyvumas, morfologiniai ir fiziologiniai požymiai. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga naudojama selekcijoje, tuo sėkmingiau ir daugiau galima išvystyti naujų veislių ir tuo efektyvesni jos rezultatai. Pagrindiniai augalų selekcijos metodai yra hibridizacija ir atranka. Paprastai šie metodai taikomi kartu. Yra dvi atrankos formos: masinė ir individualioji. Masine atranka iš pradinės medžiagos atrenkama visa grupė individų, turinčių pageidaujamus pokyčius. Masinė atranaka dažniausiai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Jos metodu negalima gauti genotipiškai vienarūšės medžiagos. Individualiaja atranka atrenkami individai su dominuojančiais požymiais ir išauginami jų palikuonys. Tai labiausiai tinka savidulkiams. Gyvūnų selekcija pagrįsta paveldimuoju kintamumu bei atranka. Tačiau gyvūnų selekcija turi tam tikrų savitumų, priklausančių nuo gyvulių organizmų prigimties: 1. naminiai gyvuliai dauginasi tiktai lytiniu būdu; 2. jų palikuonys nėra gausūs. Gyvūnų selekcijai svarbus eksterjeras – gyvulių išorinių formų suma. Gyvulių prijaukinimas – pirmasis selekcijos etapas. Vieni gyvuliai kilę iš laukinių protėvių. Prijaukinimas gerokai susilpnina natūralios atrankos kintamumą, kurį žmogus panaudojo jam reikalingų požymių dirtiniai atrankai. Vykdant gyvulių selekciją, svarbu žinoti genetinį tikslą. Kryžmadulkių augalų savidulka. Savidulka sustiprina paveldimiąsias savybes. Augalų savidulka ir gyvulių giminingų individų kryžminimas mažina gyvybingumą, o skatina išsigimimą. Viena iš prižasčių, daugelis genų pereina į homozigotinę būklę. Organizmuose nuolat vyksta mutacijos, daugumos jų būna recisyvinės. Jos akivaizdžiai nepasireiškia, nes jos yra heterozigotinės būsenos. Savidulka dažnai sėkmingai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Iš pradžių išvedamos homozigotinės linijos, kuriose įsitvirtina pageidaujami požymiai. Po to kryžmiškai apdulkinamos skirtingos savidulkės linijos. Daugeliu atvejų iš karto gaunami labai derlingi hibridai. Toks metodas vadinamas tarplinijine hibridizacija. Esmė ta, kad pirmoji hibridinė karta yra gyvulingesnė. Todėl efektas mažėja. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga, tuo efektyvesnė atranka. Poliploidija. Daugelis kultūrinių augalų poliploidai (kviečiai, bulvės). Tolimoji hibridizacija. Kryžminami tos pačios rasės individai, tačiau galima gauti hibridus sukryžminos vienos genties skirtingų rūšių individus(kvietį su aviža). Tačiau tolimieji hibridai paprastai būna nevaisingi. Pagrindinės nevaisingumo priežastys, kad negali normaliai tęsti tolimųjų hibridų lytines ląsteles. Naujų augalų rušių chromosomos būna nepanašios, nes negali konjuguotis, dėl to sutrinka mejozės procesas. Tada parenkamos skirtingos atrankos kryptys, reproduktoriai, laikomos įvairios kryžminimo sistemos. Parenkant reproduktoriui, svarbu atsižvelgti į jų geneologiją. Pagal pradinius požymius gana tiksliai galima nustatyti reproduktorinį genotipą. Dirbant gyvulių selekcijos darbą, naudojami įvairūs kryžminimo tipai: negiminingas ir giminingas. Negiminingas – tos pačios veislės arba skirtingų veislių gyvulių kryžminimas, darant griežtą atranką, padeda išlaikyti hibridų savybes. Giminingas – kai kryžminamos pradinės formos: broliai su seserimis arba tėvai su jų palikuonimis. Toks kryžminimas taikomas kai reikia paremti daugumą veislės genų į homozigotinę būseną. Taip įtvirtinami vertingi požymiai, kuriuos išsaugo homozigotiniai palikuonys. Tačiau dėl to gyvuliai susilpnėja, pasidaro neatsparūs išoriniams poveikiams. Naminių gyvulių heterozė – padidintas gyvulingumas. Jis pasireiškia, kryžminant skirtingų rūšių individus, pirmosios kartos hibridai gerai vystosi, būna gyvybingi tačiau ši savybė sekančioje kartoje neišlieka. Biotechnologija – vadiname žmogui reikalingų medžiagų gamybą, pagrįstą tobuliausiais biologiniais procesais. Čia kompleksiškai taikomi didžiausi mikrobiologijos, biochemijos, inžinerinių mokslų laimėjimai. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės). Bioreaktoriuose maitinamosiose terpėse jie gamina baltymus, fermentus, maisto preperatai ir t.t. svarbus mikroorganizmų indėlis aprūpinant gyvulius pašariniais baltymais. Bakterijos ir mielės pagamina daug baltymų, kurie turi aminorūgšties lizino, todėl naudojami kaip vertingi pašaliniai priedai. Didelę reikšmę biotechnologijai turi metodai, vadinami ląstelės inžinerija. Taikant šį metodą, iš organizmo paimtos ląstelės pernešamos ant specialiai paruoštų maitinamųjų terpių, kurių aplinkoje jos gyvena ir dauginasi. Tokios ląstelinės kultūros naudojamos vertingoms medžiagoms gauti. Ląstelinės kultūros naudojamos ląstelių kryžminimams. Taikant specialius būdus, galima sujungti ląsteles skirtingos kilmės organizmų, kurių kryžminimas lytiniu būdu yra neįmanomas. Ląstelių inžinerijos mokslas – tai visiškai naujas hibridų gavimo būdas, sujungiant į vientisą sistemą ne lytines, o somatines ląsteles. Tad žmogui atsiveria galimybės sukurti naujas kultūrinių augalų formas. Gyvūnų hibridinių ląstelių gavimas atveria naujas perspektyvas, ypač medicinai. Pvz.: taikant ląstelių kultūros metodą, gauti vėžio ląstelių ir kraujo ląstelių – limfocitų hibridai. Panaudojant hibridinias ląsteles galima gauti vertingas vaistinias medžiagas, kurios padidina organizmo atsparumą infekcijoms. Biotechnologijoje plačiai taikomas genų inžinerijos metodas. Jis atlieka genotipo pertvarkymus. Inžinerijos metodai yra sudėtingi. Eksperimentai atliekami su prokariotais ir virusais. Taikant vieną iš metodų, galima į organizmo genotipą įterpti arba pašalinti atskirus genus arba jų grupes. Į genotipą įterpus naują geną, galima ląstelę priversti sintetinti baltymus, kurių anksčiau ji nesintetino. Pvz.: į žarnų lazdelės genotipą pavyko įterpti geną iš žmogaus genotipo. Šis genas kontroliuoja insulino sintezę angliavandenių apykaitoje. Kai kurios bakterijų rūšys pasižymi sugebėjimu paimti iš oro azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Iškilo uždavinys – genus, kurie kontroliuoja oro azoto fiksavimą, įterpti į genotipą tų dirvos bakterijų, kurios neturi šių genų. Išsprendus šį uždavinį bus galima pertvarkyti dirvų teršimą. Biotechnologijos reikšmė yra didžiulė, nes ji padeda žmogui spręsti rimtas problemas. Mikrobiologijos bazėje vystosi ištisa pramonės šaka – mikrobiologijos pramonė. Pradedama gaminti mikrobiologijos augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonės, bakterinės trąšos, pašariniai preparatai, fermentai.
Biologija  Konspektai   (7,37 kB)
Sausos akys
2010-01-04
Sausos akys Mūsų akys yra nuolat drėkinamos tam tikro drėkinamojo sluoksnio - ašarų plėvelės, kuri saugo akis nuo įvairių infekcijų. Ragenoje atsiradus sausai vietelei, akys iš karto reaguoja į tai, lyg į svetimkūnį - parausta, bijo šviesos, dega. Vilniaus Antakalnio universitetinės ligoninės oftalmologė, medicinos mokslų daktarė Gražina Marė Petkūnienė teigia, kad kas penktam pacientui diagnozuojama vadinama sausos akies liga. Tai reiškia, kad žmogaus akys yra nepakankamai drėkinamos, būtent dėl ašarų plėvelės sutrikimo - nepakankamo drėgmės kiekio. Senstant akys sausėja savaime, tad dauguma vyresnių nei 40 metų žmonių jau gali pajusti pirmus akių sausumo ligos požymius. 75 proc. vyresnių nei 65 m. žmonių gerai žino, kas yra sausos akys. Tiems, kurie dirba su kompiuteriais, dažnai žiūri televizorių, dievina kompiuterinius žaidimus, akys sausėja dėl nepakankamo mirksėjimo. Normaliai žmogus mirksi apie 12-15 kartų per minutę, o įsistebeilijus į ekraną mirksime daug rečiau. Kokie simptomai: • Sunku atsimerkti rytais • Jaučiamas skausmas mirkčiojant • Akys bijo šviesos • Mato tai geriau, tai blogiau • Akių niežėjimas • Nuolatinis akių skausmas • Sunkūs vokai Kodėl aky sausėja: • Vasarą akis sausina karštas oras, vėjas, dulkės, dūmai, oro kondicionieriai • Žiemos metu būtina saugotis šalčių, sausinančių akis, drėkinti patalpų orą. • Dėl įvairių vaistų • Širdies ligų Kaip gali atsirasti sauso akys: • Nešiojant kontaktinius lęšius • Įvairūs akių uždegimai • Kitos ligos taip pat gali būti akių sausėjimo priežastis Ką daryti jei akys sausėja: • Kuo daugiau mirksėti (akys bus drėkinamos natūraliai) • Naudoti akių lašus, kitaip vadinamais Dirbtinės ašaros(akys bus drėkinamos dirbtiniu būdu) Vadinama sausų akių liga - viena iš šio amžiaus nelaimių - yra sunkiai diagnozuojama, kadangi sausos akys būna ir sergant kitomis ligomis. Drauge su kitomis ligomis sausos akys vadinamos chroniška liga - sausų akių sindromu, praktiškai nepagydoma liga. Tad saugokite savo akis nuo sauso oro, dūmų, vėjo, drėkinkite kambarių orą, nepamirškite dirbtinių ašarų ir kuo dažniau mirksėkite.
Biologija  Paruoštukės   (4,5 kB)
Lapai susideda iš vieno ląstelių sluoksnio, yra bekočiai, su menka gysla. Neturi nei kutikulos, nei apytakinių audinių, HOH ir min.m. siurbia visu paviršiumi arba rizoidais, o kyla jis kapiliarais, kurie susidaro lapeliams prigludus prie stiebo. Auga prisitvirtinusios rizoidais, bet jie neatlieka šaknų vaidmens. Daugelis samanų - hidrofitai. Be to, jų lapeliuose yra chloroplastų su chlrofilu, lapelių sienelės - celiulioidinės. Nelytinis dauginimasis: vegetatyviškai dauginasi gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, kurie susidaro lapo viršūnėse, pažastyse. Taip pat sporomis. Sporai sudygus, išauga pirminis podaigis. Jame susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Lytinis dauginimasis: būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas (lyt. karta) - tai yra pati samana. Anteridžiai - vyr. lyt. org., kur vystosi spermatozoidai, ir archegonės - mot. lyt. org., jose po apvaisinimo (tik HOH padedant) kurį laiką vystosi zigota. Iš jos išauga belapis kotelis - sporangijakotis, ant kurio viršūnės susiformuoja sporangė. Ten bręsta sporos. Sporofitas (kojele įaugęs į gametofitą) - (nelytinė karta) - pusiau parazitas, nes maisto medžiagas jam tiekia moteriškas gametofitas. Sporiniai induočiai Sudėtingesnės sandaros už samanas augalai. Visi jie stuomeniniai - medžiai, krūmai, žolės. Visi turi stiebą, lapus, šaknis. Stiebuose yra iš HOH indų sudarytas savitas apytakinis audinys. Tai - daugiamečiai augalai. Stiebas ir lapai padengti epidermiu su žiotelėmis, po kuriuo išsidėstę asimiliaciniai, ramstiniai ir apytakos audiniai. Pirmą kartą augalų pasaulyje čia aptinkami tikrieji indų kūleliai, sudaryti iš medienos su tracheidėmis, o kai kurių paparčių - ir tikraisiais indais - trachėjomis. Karnieną sudaro labai įvairios sandaros rėtiniai indai. Lapų ląstelėse yra chlorofilo. Nelytinis dauginimasis: vegetatyvinis - specialiais vegetatyvinio dauginimosi pumpurais, atskirų augalo dalių atsiskyrimu. Lytinis dauginimasis - kartų kaita: Sporofitas (nelytinė karta) išaugina sporanges su sporomis. Pačių primityviausių sp. ind. sporangės išauga ūglių viršūnėse, labiau išsivysčiusių - ant lapų, vadinamų sporofilais. Sporangės gerai apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų nepalankių sąlygų. Jų viduje išsivysto sporos - izosporos arba heterosporos. Vienų sp. ind. sporangėse subręsta visos vienodos sporos (izosporos), kitų skirtingos (heterosporos). Sporofitas visada vienanamis. Iš sporų išauga gametofitas (lytinė karta). Sporinių induočių gametofitas vadinamas polaiškiu. Polaiškyje susiformuoja anteridžiai ir archegonės. Iš izosporų išauga dvilyčiai gametofitai. Iš heterosporų išauga vienalyčiai gametofitai: iš mikrosporų - vyriškieji, su anteridžiais, iš makrosporų - moteriškieji, su archegonėmis. Polaiškiai būna labai nedideli, žali arba bespalviai, niekuomet nebūna suskirstyti į stiebą, lapus, šaknis. Sp. ind. archegonės ir anteridžiai paprastesni negu samanų, nugrimzdę į gametofito audinį. Polaiškis sulaiko lietaus ar rasos vandens lašus. Spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių (archegonių) ir jas apvaisina. Susidaro zigota, kuri greitai sudygsta, ir iš jos išauga sporofitas, t.y. pats augalas. Panašu į samanų kartų kaitą, tik archegonės ir anteridžiai paprastesni. Lietuvoje paplitę sporiniai induočiai: Pataisas šarkakojis, pataisas varinčius, pelkinis atgirinis, dirvinis asiūklis, pievinis asiūklis, miškinis asiūklis, balinis asiūklis, kelminis papartis, pelkinis papartis, smailialapis papartis, paprastasis blužniapapartis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis, ežerinė slepišerė. Į Raudonąją knygą įrašyti šie sporiniai induočiai: statusis atgiris, patvankinis pataisiukas, ežerinė slepišerė, didysis asiūklis, šakotasis varpenis, daugiaskiltis varpenis, mažasis varpenis, virgininis varpenis, šerinė kalnarūtė, miškinis spyglainis.
Biologija  Konspektai   (5,14 kB)
Samanos (2)
2010-01-04
Samanos- nedideli zali augaulai megstantys Pauksme.Zalia spalva jiems kaip ir zaliadum- Bliams suteikia pigmentas clorofilas.Chloro- Filo turinciose lastelese vyksta fotosinteze Todel samanos pacios apsirupina oraganinemis Medziagomis.Samanos turi stiebus,lapus ir Netikras saknis rizoidus tdl yra priskiriamos Augalams. - visus zemeje augancius augalus galima suskir styti i dvi grupes. 1. augalai kurie turi retinius indus ir vandens indus (laidziuosius audinius.) 2.Paprastos sandaros auglai,kurie tokiu indu neuti.Siai augalu grupei priklauso samanos. Vanduo ir jame istirpe junginiai samanu stiebuose ir Lapuose juda ne tik indais bet ir skverbiasi ir lasteles I lastele.Toks skysciu judejimas yra letas tdl lasteles Gali buti nepakankamai aprupinamos vandeniu del Soios priezasties samanos niekuomet neuzauga dideles. Misko samanos. Spygliuosciu miskuose ir pelkiu pakras- Ciuose auga samanos geguzliniai.Siu samanu stiebai status Tankiai apauge mazais lapais.Apatineje stiebu dalyje yra Siuliskos ataugos rizoidai. Jais geguzliniai tik isitvirtina Dirvoje.Vandeni sios samanos siurbia stiebais ir lapais. Vasaros viduryje geguzlinio virsuneje uzauge dezutes. Jose subresta sporos, kuriomis samanos dauginasi.Sporos Yra labai smulkios ir lengvos, tdl isbyrejusias jas isnesioja Vejas.Patekus i palankias salygas sporos sudygsta.Jai Pakanka dregmes samanos padengia zemes pavirsiu istisiniu Zaliu kilimu.Be geguzliniu musus miskuose yra silsmanes Plunkses ir kt samanos.Visu savo pavirsiumi siurbdamos Vandeni samanos nemaziai jo sukaupia.Sukaupta dregme Jos garina po truputi tdl misko paklote yra dregna net per Sausras. Pelkese istisinius kilimus sudaro kitos samanos Kiminai.Sios samanos neturi rizoidu.Ju nedidlei Stiebai issisakoje ir apauge smulkiais zalsvais Lapeliais.per mikroskopa galima pastebeti,kad Lapeliai sudaryti is dvieju skirtingu lasteliu. 1. zalios spalvos lasteles yra siauros ir ilgos.Jos susijungusios galais ir sudaro tinkla.siu lasteliu cita- plazmoje yra hloroplastu kuriuose vyksta fotosinteze. Zaliosiomis lastelemis organiniai junginiai pasiekia Kimino stieba. 2.tarp zaliuju lastele issidesciusiios dideles ir skaidrios Lasteles.Jos yra megyvos.siu lasteliu citoplazma suirusi Likusios tik sieneles su angelemis per kurias lastele siurbia Vandeni.sukauptu vandeniu skaidriosios lasteles aprupina Zaliasias lasteles o karstomis dienomis garindamos vandeni Vesina augala.negyvos lasteles mazdaug sudaro 2/3 lapo turio. Panasios sandaros lasteliu yra ir kiminu stiebuose, Del tokios sandaros kiminai sugeria lb daug vandens(20-25 Kartus daugiau negu patys sveria,) kiminu virsunes auga Aukstyn o apatines dalys atmirsta.Sios samanos isskiria organi- Niu rugsciu kurios neleidzia vystytis puvimo bakterijoms.Mazai Deguonies turincioje aplinkoje atmirusios kiminu dalys visiskai Nesuskaidomos ir pamazu slugsta.ilgainiui susidaro pusiaus suirusi Mase durpes kurias zmogus naudoja kurui zmes ukyj ir kt, 1.samanos ir kerpes ardo kietas uolienas todel yra svarbios Dirvozemio susidarymui. 2.miskuose samanos sulaiko dregme saugo nuo issdziuvimo grybiena. 3.smulkkus gyvunai samanose suranda prieglobsti,is jus lizdus suka Voveres ir misko pauksciai. 4.kiminines pelkes kaip milzinisa kempine pavasari sugeria dregma O atejus vasaros karsciams ja po truputi atiduoda.
Biologija  Paruoštukės   (4,97 kB)
Samanos
2010-01-04
Samanos – paplitusios beveik visame pasaulyje. Auga daugiausia drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, uolų, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos dažnai sudaro ištisinę dangą ir sukuria savitą gamtovaizdį. Samanos daugiausia daugiamečiai augalai. Gniužulas paprastai nuo 1 mm iki keliolikos cm dydžio. Tik kai kurių vandenyje augančių epifitinių samanų stiebas būna iki 60 cm ilgio. Neturi šaknų. Prie substratų prisitvirtinusios rizoidais. Primityviausių samanų gniužulas yra plokštelės pavidalo, labiau išsivysčiusios samanos turi stiebą ir lapus. Samanos dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Samanoms būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas. Jame susidaro anteridžiai ir archegonės. Daugelis samanų yra dvinamiai augalai. Spermatozoidai pasiekia kiaušialąstę tik per vandenį. Zigota kurį laiką vystosi archegonėje. Vėliau iš jos išauga sprofitas, vadinamas sporogonu. Samanų sporofitas kojele įaugęs į gametofitą; jis yra pusiau parazitas. Iš sudygusios sporos išauga šakoto siūlo arba plokštelės pavidalo darinys – pirminis prodaigis arba protonema. Joje susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Jie gali išaugti ir iš regeneravusių gametofito arba sporofito ląstelių – antrinio prodaigio. Samanos auga lėtai, tik viršūne; apatinės dalys sunyksta. Samanos ir kerpės geriau negu kiti augalai pakelia sausrą. Svarbios dirvodarai. Su kerpėmis ardo uolas ir akmenis, sukelia jų dūlėjimą. Pirmosios pradeda augti išdegusiuose plotuose, nualintose dirvose, saugo jas nuo erozijos. Samanai žūvus, dirvožemyje lieka jų susintetintų org. medžiagų, pelkėse iš samanų likučių susidaro durpės. Samanos greit sugeria ir sulaiko drėgmę, miškuose po jomis gerai išsilaiko grybiena, augalų sėklos, gyvena maži gyvūnai. Pievose samanos rūgština dirvožemį, blogina aeraciją, skatina jų pelkėjimą, slopina kitus augalus, yra nepageidaujama pašarų priemaiša. Gyvūnai jų neėda. Kai kurios samanos vartojamos šilumai izoliuoti, pakavimui. Samanos kildinamos iš dumblių. Tai labai sena augalų grupė. Samanas tiria botanikos šaka briologija.
Biologija  Rašiniai   (3,57 kB)
Sacharozė
2010-01-04
Sacharozė, arba valgomasis cukrus,-paprastasis angliavandenis, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės; tai saldus, konservuojantis ir nervų sistemą stimuliuojantis produktas. Žmogaus organizme (skrandyje) fermentų pagalba sacharozė suskaidoma iki monosacharidų. Vartojimas Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Moteriai, dirbančiai lengvą darbą, rekomenduojama per dieną suvartoti ne daugiau 200 kcal turinčių saldumynų. Vyrai atitinkamai savo kūno masei gali suvartoti daugiau, vaikai - mažiau. O geriausia alternatyva - saldumynus pakeistii šviežiais ar džiovintais vaisiais, turinčių organizmui svarbių mineralinių ir balastinių medžiagų, vitaminų. Žmonėms, sergantiems diabetu, nepatartina vartoti cukraus. Jis gali būti pakeičiamas sorbitoliu ir ksilitoliu. Valgomojo cukraus vartojimo pavidalai • Kristalinis cukrus - nuo 1840 metų gaminamas baltas cukrus. Tarpinėje stadijoje kristalai yra gelsvi ir su daug priemaišų, vėliau jis pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas, taip pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia baltumo. 99,7% šio cukraus sudaro sacharozė. • Cukraus pudra (miltinis cukrus) - labai smulkių grūdelių cukrus, naudojamas tik nuo XX a. pradžios. • Cukraus kristalai - gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai gaunami nevienodo stambumo skaidrūs kristalai. • Geltonasis arba rudasis cukrus - ne visai išgrynintas cukrašvendrių cukrus. Reikšmė • Sacharozė yra puikus energijos šaltinis. • Sacharoze galime paskaninti maistą. • Per didelis sacharozės vartojimas gali būti viršsvorio priežastimi. • Sacharozė gali paskatinti senatvės diabeto atsiradimą. • Daug ir dažnai vartojant sacharozės skatinamas dantų ėduonies atsiradimas. Įdomu Cukrus gali būti ne tik gaminama, bet ir kaupiama augaluose medžiaga. Tropikuose cukrų kaupia cukranendrės (Saccharum officinarum). Daugiausia jų auginama Kuboje ir Brazilijoje. Mūsų kraštuose cukrumi turtingiausi augalai yra cukriniai runkeliai (Beta vulgaris subsp. vulgaris convar. vulgaris var. altissima Doll). Jie turi 17-20 proc. cukraus. Iš tonos cukrinių runkelių gaunama apie 155 kg rafinuoto cukraus, kuris turi 99,9 % sacharozės ir ne daugiau 0,4 % vandens. Žmogus per metus vidutiniškai suvalgo 36 kg cukraus: 6 kg gauna tiesiai iš pakelio, o likusius 30 kg - nespastebimai kartu su gėrimais ir saldumynais, kepiniais ir konservais, saldžiomis sriubomis ir padažais, pusgaminiais ir sausais pusryčiais. Per dieną tai sudarytų 33 kubelius cukraus arba tiek, kiek jo būtų galima gauti iš vieno cukrinio runkelio.
Biologija  Konspektai   (5,65 kB)
Rūšys skiriasi viena nuo kitos daugeliu požymių. Būdingi rūšies požymiai ir savybės vadinami kriterijais. 1) Morfologinio kriterijaus pamatas - vienos rūšies individų išorinės ir vidinės sandaros panašumas. Tačiau vienos rūšies individai kartais būna tokie skirtingi, kad tik pagal morfologinį kriterijų ne visuomet pavyksta nustatyti jų rūšį. Be to, esama rūšių, morfologiškai panašių, bet jų atstovai nesikryžmina vieni su kitais. Tai - rūšys antrininkės. Tyrinėtojai randa jų visose sistematinėse grupėse. Pvz. juodųjų žiurkių yra 2 rūšys antrininkės - su 38 ir 42 chromosomomis. Taigi pagal morfologinį požymį negalima atskirti, kurios rūšies atstovą nagrinėjome. 2) Kariologinis kriterijus - tai kiekvienai rūšiai būdingas chromosomų rinkinys, tikslus jų skaičius, matmenys ir forma. 3) Fiziologinio kriterijaus pamatas - vienos rūšies individų visų gyvybinės veiklos procesų, pirmiausia dauginimosi, panašumas. Skirtingų rūšių atstovai paprastai nesikryžmina arba jų palikuonys esti nevaisingi. Tai yra todėl, kad skiriasi jų lytinio aparato sandara, dauginimosi laikas ir kt. Tačiau gamtoje esama rūšių, kurios kryžminasi ir veda vaisingus palikuonis (kai kurios kanarėlių, kikilių, tuopų, gluosnių rūšys). Taigi norint nustatyti, kuriai rūšiai priklauso individai, vien fiziologinio kriterijaus neužtenka. 4) Geografinis kriterijus - tam tikras arealas, kurį rūšis užima gamtoje. Jis gali būti didelis arba mažas, neištisinis arba ištisinis. Esama rūšių, gyvenančių visur, ir dažnai tai priklauso nuo žmogaus veiklos (daugelis piktžolių, kenksmingųjų vabzdžių rūšių). Bet ir geografinis kriterijus negali būti svarbiausias nustatant rūšį. 5) Ekologinio kriterijaus pamatas - rūšies gyvenamosios aplinkos veiksnių sistema (ekologinė niša). Pvz., pievose ir laukuose auga aitrusis vėdrynas; drėgnesnėse vietose auga šliaužiantysis vėdrynas, pelkėtose vietose - dedervinis vėdrynas 6) Etologinis kriterijus - individų elgsenos ypatybės (veisimosi laikas, tuoktuvinių žaidimų pobūdis ir kt.). 7) Genetinis kriterijus - vienos rūšies individai tarpusavyje kryžminasi, ir jų palikuonys būna vislūs. Rūšis yra genetiniu požiūriu izoliuota sistema: tarp skirtingų rūšių genų mainai nevyksta. Dabartiniu metu mokslininkai surado ir kitokių rūšies kriterijų, padedančių tiksliau nustatyti rūšies vietą organinio pasaulio sistemoje (pagal skirtingus baltymus ir nukleinines rūgštis). Individo rūšiai nustatyti nepakanka kurio nors vieno kriterijaus; tik iš jų visumos, iš to, kaip jie vienas kitą papildo, galima teisingai apibūdinti rūšį. Laisvai besikryžminančių vienos rūšies individų grupuotė, ilgai gyvenanti tam tikroje arealo dalyje ir daugiau ar mažiau izoliuota nuo kitų tos pačios rūšies grupuočių, vadinama populiacija. Vienos populiacijos organizmai gyvena vienoje teritorijoje ir naudojais tais pačiais ištekliais. Jie priversti turėti tam tikrus tarpusavio santykius, kurie dažnai būna naudingi kartu gyvenantiems organizmams. Organizmams lengviau gyventi grupėse, negu pavieniui, t.y. organizmai kooperuojasi arba bendradarbiauja. Kooperacija yra būdingesnė gyvūnams negu augalams. Gyvūnai dažnai bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. Pvz., vilkai medžioja gaujomis, ypač žiemą, kai rasti maisto sunkiau. Tai padeda jiems lengviau ir greičiau sugauti auką. Gerai žinomas pempių, kovų, kirų kolonijos, į kurias susitelkę paukščiai gali nesunkiai apsiginti nuo bet kokio priešo. Bendradarbiavimas ne tik padeda lengviau apsirūpinti maistu ir apsiginti. Daugelis gyvūnų, ypač paukščių gali gintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšies paukščiai. Be abejo, daug lengviau būryje ir partnerį susirasti. Daugelio rūšių vidurūšinių santykių pobūdis priklauso nuo populiacijos tankio. Kol jis mažas, visiems individams išteklių pakanka, jų santykiuose dominuoja kooperacija, todėl palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. Tačiau kai populiacija pasidaro tokio tankio, kad nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir išsenka maisto ištekliai, gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai dėl patelių. Toks rungtyniavimas vadinamas vidurūšine konkurencija. Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios. Todėl populiacija vėl sumažėja. Taigi vidurūšinė konkurencija, vykstanti dėl išteklių stokos yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. Pvz., aiškiai matyti vidurūšinė konkurencija tankiame eglyne ar pušyne. Čia augantys medžiai konkuruoja dėl šviesos, mineralinių medžiagų ištirpusių vandenyje ir vandens. Vienų šaknys labai išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, tankiai augančios pušys, trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos, jos arba žūva, arba labai lėtai auga. Netiesioginė konkurencija t.y. kai organizmai nesirungia vienas su kitu tiesiogiai, bet reaguoja į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius, kurie ir jam reikalingi. Tačiau kartais tarp gyvūnų vyksta tiesioginė konkurencija, jie tiesiogiai varžosi vienas su kitu dėl teritorijos - vietos, kurią gyvūnas užsiima, gyvena ir gina nuo savo gentainių arba kitų rūšių individų. Savo teritorijos užėmimas ir jos gynimas būdingas daugeliui gyvūnų. Pvz.: kai kurioms žuvims, ropliams, žinduoliams, bendruomeniniams vabzdžiams. Kova vyksta dėl patogiausių teritorijų, t.y. tokių, kuriose pakanka vietos slėptuvėms arba lizdams, gausu maisto. Dažniausiai jų ieško patinai . Tačiau išsikovoti gerą teritoriją gali tik stiprūs, labiausiai prisitaikę individai. Dažniausiai būna tik ritualinė: balsu, pozomis, gyvūnai įrodinėja savo teises į teritoriją. Aršios kovos vyksta vilkų, liūtų, šunų populiacijose, kai kova baigiasi vieno arba abiejų priešininkų mirtimi. Įžengęs į teritoriją gyvūnas ir išsikovojęs ją paženklina įvairių liaukų skysčiu arba kitais būdais. Tai turi įspėti neprašytą svečią, kad teritorija užimta. Patinai dažnai kovoja dėl patelių. Konkurencija - kova dėl būvio.
Biologija  Konspektai   (5,72 kB)
Įvadas Dėl daugelio priežasčių mes vis labiau tolstame nuo gamtos, nepažįstame jos.Ekologinės problemos-dirvų ir vandens rūgštėjimas, mirštantys miškai, jūros užteršimas, žuvų , paukščių žūtys tai pėdsakai, kuriuos žmogus palieka gamtoje. visiems.Rūgštūs lietūs yra netik vietinė, bet ir globalinė problema, su kuria susiduria daugelis pasaulio regionų. Deginant kurą išsiskyrusios sieros dioksido dujos gali keliauti šimtus kilometrų ir tokiu būdu tai galima pajusti visur.Vienoje šalyje susidaręs sieros dioksidas gali sunaikinti kitos – gretimos šalies mišku.Žuvys ežeruose gali išnykti net ir tada, jei kuras deginamas toli nuo jų esančiose elektrinėse. TIKSLAS 1.Išsiaiškinti rūgščių lietų daromą žalą. UŽDAVINIAI 1.Išsiaiškinti kas yra rūgštieji lietūs. 2.Suvokti rūgščių lietų poveikį vandenims. 3.Išsiaiškinti kaip rūgštūs lietūs kenkia miškams. 4.Suprasti kokia žala daroma aplinkai. 5.Išsiaiškinti poveikį žmogaus sveikatai. 6.Gebėti apsisaugoti nuo rūgščių lietų. Rūgštieji lietūs Rūgštieji lietūs – visi rūgšties turintys krituliai(lietus, sniegas, šlapdriba, rūkas).Iš vietinių taršos šaltinių į orą patenkantys sieros ir azoto oksidai, veikiami saulės spinduliuotės bei ore esančių kitų cheminių priemaišų ir drėgmės virsta sieros ir azoto rūgštimis, kurios iškrinta su krituliais.Šiai ekologiniai problemai neegzistuoja valstybių sienos.Europoje susiformavusi rūgščiųjų kritulių zona jungia D.Britaniją, Olandiją, Vokietiją, Skandinavijos ir Baltijos šalis.(V.Stravinskienė“Ekologijos ir aplinkos žodynėlis“). Tiksliau, tai krituliai su atskiestu dviejų stiprių rūgščių – sieros bei azoto – tirpalu. Antropogeninės kilmės rūgščių lietų pH yra 4 – 4.5 . pH vertės poslinkis apie 1.0 (pvz. nuo 5.6 iki 4.6) reiškia vandenilio jonų kiekio padidėjimą 10 kartų. 70 procentų šių rūgščių susidaro oksiduojantis sieros dioksidui ir vandenilio sulfidui, 30 procentų – iš įvairių azoto oksidų ir kitų junginių. Dažniausiai SO2 išskiria tradicinės elektrinės, o NOx – automobiliai. Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Pagrindinės teršiančios medžiagos, iš kurių formuojasi rūgštieji lietūs, yra sieros ir azoto oksidai, kurių pagrindinė dalis patenka į aplinką deginant organinį kurą .Rūgštusis lietus susidaro, kai sieros dioksidas (SO2) ir azoto oksidai patenka į atmosferą, ir susimaišę su vandeniu chemiškai pakinta. Iš šio vandens susidaro debesys. Užterštas vanduo patenka į žemę su lietumi ar sniegu. Toks lietus didina dirvos rūgštingumą ir gali sutrikdyti ežerų ar upelių cheminį balansą. Iš esmės rūgštusis lietus yra bet kokie krituliai su labai mažu pH (rūgštingumu). Anglies dioksidas (CO2) išsiskaido ir susidariusi silpna angliarūgštė.(H2CO3) vandens pH sumažina iki 5,6 arba daugiau (įprastinis lietaus vandens pH – 6). Kita vertus, dėl natūralių rūgšties šaltinių rūgščiojo lietaus pH gali nukristi ir iki 4,5. Lietaus vandenyje, atsižvelgiant į savaime ore esančias medžiagas, turėtų būti maždaug 5–6,5 pH Taigi rūgštusis lietus susidaro tada, kai debesį, kartu ir kritulius užteršia cheminės medžiagos – azoto arba sieros rūgštis. Jas į orą išleidžia fabrikai ir automobiliai. Užterštas debesis gali lyti už tūkstančio ir daugiau kilometrų nuo teršimo šaltinio. Su lietumi rūgštys patenka ant žemės paviršiaus, apnuodija upių bei ežerų vandenį, žaloja pastatus, kenkia augalams ir dirvožemiui. Labiausiai šie lietūs kenkia Šiaurės Vakarų ir Centrinei Europai, rytinei Šiaurės Amerikos daliai, kai kurioms Azijos vietoms.
Biologija  Analizės   (47,94 kB)
Rožė
2010-01-04
Rožės - erškėčio (Rosa) genties dekoratyviniai augalai. Vakarų pasaulyje erškėčiams priklausanti rožė laikoma kilmingiausia gėle; rožės (ypač raudonosios) simbolizuoja meilę. Rožės naudojamos parfumerijoje, taip pat puokštėms daryti, dovanojamos įvairiomis progomis. Kultūrinės rožės būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žaliųjų rožių (Rosa 'viridis'). Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą. Istorija Seniausi radiniai yra 32-35 mlm. metų senumo fosilijos iš Colorado Rockies, kuriose matosi rožių lapelių atspaudai. Rožių sukultūrinimo vieta yra Kinija; Konfucijus (551-479 m. pr. m. e.) rašo apie rožių auginimą karališkuose Pekino soduose. Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį. Romos imperijos laikais Italijoje rožės (Rosa canina, gallica, alba) augintos parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Po Romos imperijos žlugimo rožių kaip vaistinių augalų auginimas išliko tik vienuolynų soduose. Karolis Didysis 794 m. savo Capitulare de villis vel curtis imperialibus nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tame tarpe ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose. Rožės buvo baltos arba rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje.
Biologija  Rašiniai   (69,05 kB)
Ropliai
2010-01-04
Išorine sandara driežai primena uodeguotuosius varliagyvius, tik jų kūnas grakštesnis. Priekyje nusmailėjusi galva su liemeniu jungiasi trumpu storu kaklu. Snukio gale yra pora šnervių. Driežų uosle geriau išvystyta, negu varliagyvių. Akis kaip ir visu sausumos stuburinių, saugo vokai. Driežai turi trečiąjį voką-pusiau skaidrią mirksėjimo plėvelę, kuri visą laiką drėkina akies paviršių. Už akių yra apvalus būgnelis. Driežo klausa labai jautri:menkiausias šlamesys, sukeltas ropojančio vabzdžio, patraukia driežo dėmesį. Driežas kartkartėmis iškiša iš burnos ilgą, ploną dvišaką liežuvį – lytėjimo organą. Driežo galūnės sudarytos iš tų pačiu dalių, kaip ir varlės galūnės. Kiekviena koja turi po penkis pirštus, plėvelių tarp jų nėra. Visą driežo kūną dengia sausa oda su raginiais žvyneliais, kurie ant snukio ir pilvo panašūs į gana stambius skydelius. Pirštų galuose iš raginio sluoksnio susidarę nagai. Nagais driežas kabinasi laipiodamas. Raginė danga trukdo gyvūnui augti, todėl driežas 4-5 kartus per vasara išsineria. Vidinė sandara-Daug kuo panaši į varliagyvių, nors kai kurios organų sistemos iš esmės skiriasi. Driežas turi 8 kaklo slankstelius, todėl gali judinti galvą. Prie krūtinės slankstelių iš abiejų pusių jungiasi po šonkaulį. Kitas šonkaulio galas kremzle suaugęs su neporiniu krūtinkauliu. Susidaro krūtinės ląsta, sauganti gyvūno plaučius ir širdį. Driežai Kvėpuoja tik plaučiais, o ne oda. Plaučiu sandara sudėtingesnė, negu varlės: jie karėti, todėl jų duju apykaitos paviršius yra didesnis. Širdis trijų skyrių: Ją sudaro du prieširdžiai ir skilvelis. Kitaip nei varliagyviu, driežo skilvelis turi nepilną vidinę pertvarėlę, dalijančią jį į dešiniąją, veninę dalį ir kairiąja, arterine dalį. Driežo plaučiai ir širdis gana sudėtingos sandaros, medžiagų apykaita jo organizme vis tiktai gana lėta ir priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl šiltu oru driežas būna aktyvūs, o jam atvėsus, pasidaro nepaslankūs. Driežo virškinimo, šalinimo ir nervų sistemos sandaros panašios, kaip ir varliagyvių atitinkamos sistemos. Galvos smegenų smegenėlės, reguliuojančios pusiausvyrą ir judesius, šiek tiek labiau išsivysčiusios, negu varliagyvių, nes driežas yra judresnis ir jo judesiai daug įvairesni. Ropliai veisiasi sausumoje, ir spermatozoidus patinėliai įleidžia pateliai į koalą. Spermatozoidai pasislenka kiaušintakiu ir įsiskverbia I kiaušialąstes. Roplių kiaušialąstės apvaisinamos patelės organizmo viduje. (vidinis apvaisinimas būdingas visiems sausumos gyvūnams). Gegužes ar birželio mėnesį vikriojo driežo patelė padeda nuo 5 iki 15 apvaisintu kiaušinėlių, kuriuos užkasa negilioje duobutėje arba palieka toje slėptuvėje, kur praleido naktį. Roplių kiaušiniai gana dideli. Vikriojo driežo jie apvalaini, iki 1,5 cm ilgio. Kiaušinyje yra trynys, kurio maisto medžiagų atsargomis minta ir vystosi gemalas. Kiaušinis aptrauktas odine plėvele, apsaugančia jį nuo išdžiuvimo. Išsirita mažas panašus į suaugusį driežiukas. Driežais minta įvairus paukščiai, žinduoliai ir gyvatės. Jeigu persekiotojui pavyksta pačiupti driežą už uodegos, jos dalis nulūžta, ir tai driežą išgelbsti. Uodegos numetimas-refleksas I skausmą. Ji numeta, lūžus per vidurį vienam slanksteliui. Raumenys apie žaizda susitraukia, ir kraujas neteka. Paskui uodega vėl atauga, regeneruoja. Prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų: Dauguma roplių –tipiški sausumos gyvūnai. Kitaip nei varliagyviu, jų gerai išsivystę plaučiai. Ropliai nekvėpuoja oda. Todėl jiems nereikia reguliaria drėkinti odos. Ropliai veisiasi sausumoje. Todėl jie dažnai apsigyvena toli nuo vandens telkinių. kai kurie ropliai gyvena vandenyje, visi vandens ropliai kvėpuoja atmosferos oru, o veistis išropoja I sausumo, kur deda kiaušinius. Žinoma apie 6000 rūšių dabartiniu roplių, be to, rasta daugybė senoviniu išnykusiu šios klasės atstovų liekanų. Žvynaroplių būrys. Jų kūną dengia žvynai. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Gyvatės turi geluoni tai yra pakitusios seilių liaukos. Gyvatė turi plona ilga dvišakį liežuvį (jutimo organą). Taip pat „nuodingąjį dantį‘ per kuri suteka nuodai.
Biologija  Referatai   (7,23 kB)
1979 metais įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įtrauktos 30 nykstančių augalų ir 42 gyvūnų rūšys. Įtraukta žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, silkiažuvių bei vabzdžių retos bei nykstančios rūšys, bet neįtraukta nei viena moliuskų rūšis. 1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 1992 metais išleistoje papildytoje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašytos 4 moliusų rūšys, priklausančios pilvakojų (Gastropoda) ir dvigeldžių (Bivalvia) klasėms. Tai sausumos moliuskų Aukštaakių (Stylomatophora) būrio atstovai: Didysis arionas (Arion empiricum (Ferussac,1819)) ir Didysis šliužas ( Limax maximus (Linne 1758)). Taip pat Plokštėtažiaunių būrio (Eulamellibranchia) atstovai: Gėlavandenė perluotė (Margaritifera margaritifera( Linne, 1758)) bei Pleištinė geldutė (Unio tumidus ( Retzius, 1788)). Arion empiricum, Limax maximus bei Unio tumidus priskirtos 2 kategorijai, kuri reiškia, kad rūšis yra sparčiai nykstanti. Tuo tarpu Margaritifera margaritifera priskirta 0 kategorijai – kai manoma, jog rūšis greičiausiai yra išnykusi. Raudonojoje knygoje pateiktas šių rūšių paplitimas, biologija, biotopas, gausumas, apsauga. Arion empiricum nurodyta tik 1 radimvietė: Minijos slėnis, kairysis krantas prie Salantos žiočių. Rasta keli individai. Tačiau nėra pateikta papildomų duomenų apie pakartotiną radimą toje pačioje ar kitose Lietuvos vietų, kad galima būtų spręsti apie rūšies populiacijos gausumo pokytį laikui bėgant. Nurodyta, kad rūšis izoliuotomis populiacijomis paplitusi Latvijoje, Suomijoje, Anglijoje. Kaip apsauga rūšiai, nurodoma išsaugoti biotopą, miške prie Minijos atliekant tik rinktinius kirtimus. 1992 metais būtų buvę tikslingiau įtraukti šią rūšį prie ieškotinų Lietuvoje ( Šatkauskienė, 2001), nes nuo pirmųjų malakologinių tyrinėjimų ji buvo traktuojama kaip galima Lietuvos malakofaunai, bet nerasta ( Šivickis (1960) rūšies nerado, tik teigė, kad gali būti, nes arealas – Vakarų ir Vidurio Europoj). Knygoje teigiama, kad Limax maximus rastas 4 radimvietėse: izoliuotomis populiacijomis Juodkrantėje, Vilkijos apylinkėse, Kaune ir Vilniuje, kuriose šliužas neretas, bet jo populiacijos nedidelės, ir todėl visoje Lietuvoje jis negausus. Rūšies arealas apima didelę Europos dalį, Šiaurės Afriką, įvežtas į Š.Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją. Tačiau tai, kad rūšis negausi, dar neapsprendžia, kad ji sparčiai nyksta. Tad tikslingiau būtų buvę šią rūšį priskirti 4 kategorijai – retoms, nepakankamai ištirtoms rūšims, kurių dėl duomenų stokos negalima priskirti aukštesnei ( 1-3) kategorijai. Šivickio (1960) duomenimis, rūšis randama Vidurio Europoje, aptikta Estijoje, Latvijoje, taip pat teigia, kad ją rado Molendorfas ties Kaunu, tačiau pats profesorius nerado. Margaritifera margaritifera, spėjama, jau išnyko. 1992 metų Lietuvos raudonojoj knygoj (1992) teigiama, kad įrašyta į tarptautinę Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas. Paplitusi Baltosios ir Barenco jūros baseino vakarinėje dalyje, Baltijos jūros baseine, Atlanto baseino šiaurinėje ir vakarinėje dalyse. Lietuvoje šio šimtmečio pradžioje aptikta Verknės upelėje, o 1990 metais – Švenčionių rajone. Spėjama , kad anksčiau gyvenusi Mituvoje aukščiau Jurbarko. 1992 metų duomenimis buvo žinoma 1 populiacija. Nykimo priežastimi nurodyta vandenų teršimas buitinėmis, pramoninėmis atliekomis, intensyvus žemės ūkio chemizavimas. Galimas ir neigiamas ondatrų (Ondatra zibethicus) poveikis. Pagrindinis limituojantis veiksnys – tinkamų biotopų stygius. Profesoriaus Šivickio (1960) duomenimis, Margaritifera margaritifera buvo rasta ne tik Verknės upelyje, bet remiantis žmonių pasakojimais, aptikta Mituvoje, aukščiau Jurbarko. Jo manymu, ji galėtų būti ir Dubysoje, jos aukštupyje. Unio tumidus Retzius, Raudonosios Knygos (1992) duomenimis, paplitusi Europoje, išskyrus šiaurę ir šiaurrytinę dalį, o Lietuvoje randama Žeimenoje, Merkyje, Neries aukštupyje, Šventojoje, jų įlankose, kur silpna vandens srovė ir dumblas ant smėlėto dugno. Raudonojoje Knygoje rašoma, kad populiacijos dar pakankamai gausios, bet jų sparčiai mažėja. Kaip apsaugos priemonė nurodoma neužteršti upių pramoniniais ir buitiniais vandenimis bei reguliuoti ondatrų gausumą geldučių radimvietėse.
Biologija  Referatai   (292,77 kB)
Protingasis žmogus
2010-01-04
Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.
Biologija  Referatai   (9,32 kB)
Darbo tikslai: panagrinėti du ląstelių tipus, surasti jų panašumus ir skirtumus, pateikti konkrečių pavyzdžių, informaciją pateikti glaustai. Ląstelių skirstymas. Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys))2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)). Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara.•protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais). •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: membranos įlinkiai, tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai), mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra), plazmidės (individualūs junginiai), branduolio ekvivalentas, citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė), matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga), ribosomos (baltymų gamybos vieta), mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros), mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės), žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai), paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.), ląstelės sienelė
Biologija  Referatai   (107,09 kB)
Darbo tikslai •panagrinėti du ląstelių tipus •surasti jų panašumus ir skirtumus •pateikti konkrečių pavyzdžių •informaciją pateikti glaustai Ląstelių skirstymas Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. augalo ląstelė gyvūno ląstelė Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara •protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais) •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: • membranos įlinkiai •tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai) •mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra) •plazmidės (individualūs junginiai) •branduolio ekvivalentas •citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė) •matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga) •ribosomos (baltymų gamybos vieta) •mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros) •mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės) •žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai) •paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.) •ląstelės sienelė
Biologija  Referatai   (110,11 kB)
TIPAS/ KLASĖ/ ATSTOVAS KŪNO SANDARA KŪNAS DANGA, RAUMENYS, JUDĖJIMAS VIRŠKINIMAS KVĖPAVIMAS Sarkodiniai/ Amebos/ Didžioji ameba Kūnas sudarytas iš pusiau skystos citoplazmos, kurios viduje yra vienas branduolys. Citoplazma skirstoma į ektoplazmą ir endoplazmą . Neturi skeleto, tačiau daug amebų turi kiautus. Turi nepastovias kūno išaugas-pseudopodijas. Neturi pastovios kūno formos-jų išvaizda nuolat keičiasi. Ektoplazmos paviršius yra sutirštėjęs ir sudaro ploną paviršinę plėvelę-plazmolemą, kiti sekretuoja kriaukles ar skeleto darinius. Juda pseudopodijų pagalba. Minta dumbliais, bakterijomis ar kitais pirmuoniais(yra ir parazituojančiu) Maistą paima pseudopodijomis, kurių skaičius nėra pastovus. Mitybos būdas-fagocitozė(kietų maisto dalelių paėmimas) bei pinocitozė(skystų maisto dalelių paėmimas). Virškinimas vyksta virškinamojoje vakuolėje Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Žiuželiniai/ Euglenos/ Žalioji euglena Ji yra verpstės formos, užpakalinis jos galas nusmailėjęs.Pastovi kūno forma. Citoplazmoje yra chromatoforų, kuriose yra chlorofilo grūdelių. Turi viena branduolį. Priekiniame ląstelės gale yra rezervuaras, kuriame įsilieja greta esančių pulsuojančių vakuolių turinys. Aplink pulsuojančią vakuolę išsidėsčiusios surenkamosios vakuolės, kurios surenka skystį ir perduoda jį į centrinę pūslelę.Turi du žiuželius, kurių vienas žymiai ilgesnis. Kūną dengia pelikulė. Ląstelę į priekį varo žiuželio judesiai. Miksotrofai(gali maitintis autotrofiškai ir heterotrofiškai). Chromatoforose esančių smulkiųchlorofilų dėka gali vykdyti fotosintezę, kurios produktas-artima krakmolui medžiaga. Tamsoje paraamilo grūdelių smarkiai sumažėja, ir ji pradeda maitintis tik organinėmis maisto medžiagomi osmoso būdu-heterotrofiškai ištirpusiomis organinėmis medžiagomis, susidarančiomis pūvant įvairiems negyviems organizmams. Visu kūno paviršiumi vandenyje ištirpusiu deguonimi. Sporagyviai/ Kokcidiniai/ Maliarinis plazmodijus Pastovi kūno pastovi. Dauguma neturi lokomotorinių organų. Turi vieną branduolį. Kai kurių kūną dengia pelikulė. Minta eritrocitų hemoglobinu. Blakstienuotieji/ Infuzorijos/ Klumpelė Pastovi kūno forma. Juda dėka blakstienėlės. Klmpelės kūną dengia pelėkulė. Po pelėkule yra pailgos pūslelės-trichocistos, kurias sudirginus, pro pelėkulėje esančias angeles, jos išmeta ilgus standžius, į aukos kūną susmingančius siūlus. Turi du branduolius-vegetatyvinį(makro) ir generatyvinį(mikro) Makrobranduolyje gausu DNR su poliploidiniu chromosomų skaičiumi, čia susidaro informacinė ir kitos RNR, kurios dalyvauja baltymams sintetinantis ribosomose. Šio branduolio pagrindinė funkcija- vegetatyvinė. Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi, todėl jų skaičius diploidinis. Toks branduolys dalyvauja lytiniame procese-konjugacijoje. Citoplazmoje dažniausiai būna dvi pulsuojančios vakuolės. Turi peristomą-prieburnio duobutę, ląstelinę burną-citostmą, iš jos maistas patenka į citofarinksą (ląstelinė ryklė), kurios gale yra virškinamoji vakuolė Kūną dengia pelikulė. Juda sinchroniškai judant blakstienėlėms. Minta smulkiais dumbliais, bakterijomis. Jos priekinės dalies šonu eina griovelis, kuris veda į prieburnio duobutę-peristomą, aplink kurį išaugusios ilgos blakstienėlės virpa ir kartu su vandeniu varo smulkias maisto daleles į peristomos gale esančią angelę-ląstelinę burną(citostomą). Iš citostomos maisto dalelės patenka į ryklę(citofariksą), kurios gale yra virškinamosios vakuolės. Virškinimo vakuolės su maisto dalelėmis ląstelės citoplazmoje migruoja. Maistą virškina vakuolėse esantys fermentai. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Duobagyviai/ Hidragyvių/ Hidra Sudarytas iš: -ektodermos(joje yra epitelinės- raumeninės, dilgiosios (knidocitai), nervinės, lytinės, bei tarpinės ląstelės) -mezoglėjos (atraminė funkcija) -ektodermos(joje yra liaukinės ir virškinamosios-raumeninės ląstelės). Būdingas audinių lygis. Ląstelės diferencijuotos. Spindulinė simetrija, vienaangiai gyvūnai. Kūną epitelinės raumeninės ląstelės. Juda susitraukinėjant raumeninėms skaiduloms, kurių turi epitelinės raumeninės ir virškinamosios raumeninės ląstelės. Susitraukus skaiduloms, kunas sutrumpėja, o jei susitraukia vienoje pusėje, kūnas pakrypsta į tą pusę. Čiuptuvai sugauna grobį ir nuneša jį į gastralinę ertmę liaukinės entodermos ląstelės į gastralinę ertmę išskiria fermentus-prasideda ertminis virškinimas su žiuželiais esančios entodermos ląstelės sukelia vandens bangas ir priartina maisto medžiagas. Pseudopodijas turinčios ląstelės apgaubia maisto daleles-susidaro virškinamoji vakuolė-prasideda viduląstelinis virškinimas kitoms ląstelėms maisto medžiagos perduodamos difuziškai. Visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Deguonis, judant citoplazmai, yra nunešamas į mitochondrijas, kur vyksta viduląstelinis kvėpavimas. Plokščiosios kirmelės/ Blakstienotosios kirmelės/ Baltoji planarija Trys gemaliniai lapeliai (ektoderma, mezoderma, entoderma), organų sandaros lygmuo, tačiau specializuotų kvėpavimo ir apytakos organų sistemų nėra. Necelomianiai gyvūnai(celomas-virškinimo organus supanti kūno ertmė, išklota iš mezodermos kilusiu epiteliu). Kūno paviršių dengia blakstienėlės. Dvišalė simetrija. Turi odos raumenų maišelį (raumenys suaugę su oda). Odoje yra gerai išsivysčiusios vienaląstės gleivinės liaukos. Yra trys raumenio audinio sluoksniai-išorinis žiedinis, vidinis išilginis bei įstrižas sluoksnis, kurių dėka kirmėlė gali atlikti judesius. Didesnės planarijos juda pilvinėje pusėje ir šonuose esančiomis blakstienėlėmis. Daugybė liaukučių išskiria gleives, kurios padeda judėti. Maistą aptinka čiuopiklinės ataugos grobis apviniojamas viso kūno ar įklimpsta gleivėse per burną iškišama raumeninga rykė maistas nunešamas į trijų atšakų žarnyną vyksta tarpląstelinis ir viduląstelinis virškinimas. Virškinimo sistema aklina. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi vndenyje ištirpusiu deguonimi. Plokščiosios kirmėlės/ Kaspinuočiai/ Kiaulinis kaspinuotis Kūną sudaro daugybė narelių. Kūno gale yra galvutė-skoleksas, kurio kabliukais r vagelėmis, kaspinuotis prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žemiau galvutės nuolat auga nauji nareliai. Odos-raumenų maišelio sluoksnis labia plonas. Tegumentą dengia daugybė mikroišaugų. Tegumente yra įvairių virškinimo frmentų, be to, kaspinuočių tegumenta sišskiria antiproteolitinius fermentus, apsaugančius parazitą nuo suvirškinimo šeimininko žarnyne. Neturi virškinimo sistemos. Paimą maistą glaudaus kontakto su šeimininko žarnynu būdu, per mikroišaugas, esančias tegumente. Medžiagų pasisavinimas vyksta dviem būdais: pinocitozės ir difuzijos. Jų maisto medžiagas pagrinde sudaro angliavandeniai, kurių trūkumui ie parazitai labai jautrūs. Bioenergetiniai procesai vyksta glikolizės būdu. Baltymai gaunami iš šeimininko žarnyno, bet juos gali sintetinti ir patys. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu. Apvaliosios kirmėlės/ Nematodai/ Žmoginė askaridė Tai pseudocelominiai gyvūnai( kūno ertmė neturi sienelių, tai tik skysčio pripildyta erdvė, kurioje yra virškinimo ir dauginimosi organai. Neturi specializuotų prisitvirtinimo organų-laikosi šeimininko žarnyneremdamasi aštriais savo kūno galais į žarnyno sieneles. Turi odos- raumenų maišelį, kuris sudaryta siš kutikulos, hipodermos ir raumenų. Kutikula atlieka išorinio skeleton funkciją ir apsaugo nuo mechaninių ir cheminių dirgiklių. Hipodermoje aktyviai vyksta medž. Apykaitos procesai bei intensyvi biosintezė. Ji taip pat apsaugo helmintą nuo kenksmingų medž. Po hipoderma yra išilginiai raumenys, todel gali judėti tik rangydamosi. Skeleto vaidmenį atlieka ir kūno viduje esantis skystis, kuris yra slegiamas, todėl kūnas yra stangrus, nuolat išlaiko formą. Brna(su trijomis lūpomis) ryklė stemplė žarna šalinamoji anga pas pateles ir kloaka pas patinus. Minta šeimininko žarnyne esančiomis medžiagomis. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu Žieduotosios kirmelės/ Mažašerės/ Žeminis sliekas Turi celomą (antrinė kūno ertmė, pilnai išklota mezodermos. Jam esant virškinimo sistema ir kūno sienelė juda nepriklausomai viena nuo kitos). Tai segmentuoti gyvūnai (celomas padalintas pertvarėlėmis-septomis). Kūno sandaros planas-vamzdelis vamzdelyje. Turi odos-raumenų maišelį. Odoje yra daug gleives išskiriančių liaukų, kurios apsaugo odą nuo išdžiūvimo ir sumažina trintį. Celomas atlieka hidrostatinio skeleton vaidmenį. Odoje yra ir jutimo nervų galūnėlės. Kiekvienas slieko narelis, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį, turi šerelius, kurie padeda jam judėti.Susitraukus išilginiams raumenims, segmentai išsiplečia ir šereliai įsminga į substratą; kai susitraukia žiediniai raumenys, šereliai įtraukiami ir tie segmentai pajuda į priekį. Burna(kuri padengta pirmojo segmento išauga-skiaute) raumeninga ryklė(į ją atsiveria trys poros kalkinių laiukų, jų išskyros neutrolizuoją į stemplę patekusį humusą) stemplė gurklys (kaupiamas maistas) skrandis (smulkinamas maistas) žarna (su tiflozoliu-žarnos raukšle, kuri padidina įsiurbiamąjį paviršių) šalinamoji anga. Specialių kvėpavimo organų nėra. Dujų mainai vyksta difuziškai per drėgną odą,, kurioje išsidėstęs tankus kapiliarų tinkles. Minkštakūniai/ Dvigeldžiai/ Bedantė Bilateralinė simetrija. Celomas yra labia redukuotas-išlikusi tik širdį suoanti ertmė. Kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurios nugarinėje pusėje sujungtos raiščiu, o pilvinėje laisvos. Galva redukuota. Kraiuklę suglaudžia 1-2 suveriamieji raumenys ir sandariai uždaro prie dangtelio esantis užraktas. Neturi radulės.. Cefalizacija menkai išreikšta. Kūną dengia kriauklė(mantijos išskirtas kiautas, sudarytas baltymo ir kalcio karbonato ei vidinio parlamuo sluoksnio. Žiauninis aparatas įsiurbiamasis sifonas (mantijos blakstienėlės virpėdamos verčia vandenį pro sifoną į mantijos ertmę link burnos) burna skrandis (I jį atsiveria du stambių kepenų skiaučių latakai, bei jame kristalinis kūnelis, gaminantis virškinimo fermentus) dalis maisto patenka per latakus į kepenis, kur yra virškinamas bei įsiurbiamas žarna, kuri perveria širdį ir baigiasi analine anga, ji atsiveria tiesiai į kloakinį sifoną. Kvėpavimo organai-ktenidinės žiaunos. Jos turi po vieną porą išorinių ir vidinių lapelių. Žiaunų epitelis turi blakstienėles, juo taip pat padektos burnos skiautės ir mantijos vidinis paviršius. Blakstienėlės padeda varinėti vanens srovę mantijos ertmėje. Pro žiauninį sifoną patekęs vanduo atneša deguonį. Minkštakūniai/ Pilvakojai/ Vynuoginė sraigė Kūnas minkštas, nenariuotas. Galima išskirti šias kūno dalis: galvą, liemenį ir koją arba Visceralinę masę(vidaus organus), Mantiją-dangalą iš visų pusių supantį visceralinę masę, Redukuotas celomas (išlikusi tik širdiplėvė). Kriauklė ne tik saugo kūna nuo mechaninių sužalojimų, bet ir neleidžia jam išdžiūti. Koja susitraukinėja iš priekio atgal, išsiskiria gleivės, palengvinančios judėjimą ir taip gyvūnas juda pirmyn. Burna(radulė-raumeningas organas su dantukasi, skirtais maisto paėmimui, smulkinimui) ryklė( į ją atsiveria seilių liaukos) stemplė(kai kurių virtusi gurkliu) skrandis (sudarytas iš vidurinės žarnos priekinės dalies. Jame yra kutikulos dantukų, sudarančių mamalinį skrandį. Į jį atsiveria kepenų latakai, kepenyse vyksta viduląstelinis virškinimas, kaupiami angliavandeniai, riebalai) žarna (į ją ativeria virškinamoji liauka) šalinamoji anga. Kvėpavimo funkciją atlieka mantija, dengianti mantijos ertmę, kuri sudaro pilvakojų plaučius.
Paukščiai
2010-01-04
Paukščiai vystėsi aukštutiniame triase bei juros laikotarpiu. Manoma, kad paukščiai evoliucionavo iš dinozaurų teropodų, tiksliau iš Maniraptorių grupės. Vienas paukščių kilmės iš dinozaurų įrodymų – XIX amžiaus gale rastos Juros periode gyvenusios primityviausios žinomos paukščių rūšies archeopterikso (Archaeopteryx) liekanos. Jis kaip ir šiandieniniai paukščiai turėjo sparnus. Šios rūšies liekanos buvo rastos Solnfoheno aukštutinės juros laikotarpiu. Jis buvo pavadintas pagal savo plunksnas: Archaeopteryx reiškia senovinės plunksnos arba „archainiai“ sparnai. atskirų fosilinių egzempliorių prekybos istorija, radinių aprašai ir pavadinimai atspindi kreacionistų ir biologinės evoliucijos šalininkų kovas. Ar Archaeopteryx gali būti laikomas tiesioginiu paukščių protėviu, iki šiol nėra galutinai aišku. Kiti kreidos periodo paukščiai – Confuciusornithidae, Enantiornithes, Ichthyornis, Hesperornithiformes, nemokėję skraidyti, bet sėkmingai sklandę. Oda ir jos dariniai: Paukščių oda plona ir sausa, dėl to skrydžio metu lengvai juda raumenys. Odoje nėra liaukų, išskyrus antuodegyje esančią pasturgalinę liauką. Snapas sudarytas iš tvirtos raginės makšties. Jo forma labai priklauso nuo maisto rūšies ir nuo maisto paėmimo būdo. Pirštai su nagais, o taip pat pastaibis apaugęs žvynais, kurie savo sandara panašūs į roplių. Plėšriųjų paukščių nagai būna dideli ir aštrūs, o medžiuose gyvenančių rūšių – plonesni ir ilgesni, nes tokiais nagais paukštis geriau išsilaiko ant šakų. Bėgiojančių paukščių, tokių kaip strutis, nagai platūs ir plokšti. Jie yra tikras ginklas. Būdingiausias paukščių raginis darinys – plunksnos. Iš pradžių išsivysto pūkinės plunksnos, kurios greitai virsta kontūrinėmis. Jaunikliai paprastai būna neryškių spalvų, patelės taip pat, tuo tarpu patinų šis apdaras gana spalvotas. Paukščio kūnas padengtas dengiamosiomis plunksnomis, saugančiomis nuo mechaninių pažeidimų. Jos taip pat svarbios kūno šilumai palaikyti. Plunksnos yra negyvas darinys, todėl jos susidėvi, išblunka ir keičiamos naujomis. Suaugę paukščiai šeriasi 1-3 kartus per metus, ypač pasibaigus veisimosi periodui. Antuodegyje esančios pasturgalinės liaukos išskiriamu sekretu tepamos plunksnos, kad neįmirktų. Ši liauka ypač svarbi žąsiniams paukščiams, tuo tarpu vištinių, karvelių – sunykusi, o stručių ir einių – visai redukuota. Paukščių skeletas pritaikytas skraidymui, todėl daugelis kaulų pripildyti oro, o kaulų čiulpai išnykę. Kaulai sudaro 8-9 proc. paukščių kūno svorio (plg. kai kurių žinduolių rūšių kaulai sudaro 30 proc. kūno svorio). Kaklą sudaro 11-25 slanksteliai, jis labai lankstus. Krūtinės slanksteliai tarpusavyje susinėrę nejudamai. Šonkauliai su kablinėmis ataugomis, apatinėje dalyje prisitvirtinę prie krūtinkaulio, kurio apačioje yra stambi ketera. Prie keteros prisitvirtinę stambūs poriniai raumenys nuleidžiantys sparnus. Silpnesni poraktikauliniai raumenys sparnus pakelia. Paukščių gerai išvystyti kaklo ir krūtinės raumenys, tarpšonkauliniai raumenys keičia paukščio krūtinės ląstos apimtį jam kvėpuojant. Kryžmens dalį sudaro 11-12 suaugusių slankstelių, uodegos – 6-9 laisvi slanksteliai. Be to, uodegos dalyje yra į viršų pariesta kaulinė atauga, prie kurios tvirtinasi vairuojamosios plunksnos. Kaukolės kaulai vientisi, be siūlių, su didelėmis akiduobėmis. Snapas sudarytas iš antsnapio ir posnapio. Pečių juostą sudaro raktikauliai, varnakauliai ir mentės. Visi šie kaulai svarbūs kaip tvirta atrama sparnams. Sparno skeletas sudarytas pagal penkiapirštės galūnės planą. Tik išlikę trys pirštai, o kiti kaip ir laisvi riešo kaulai yra suaugę. Paukščių dubuo atviras, nes gaktikauliai su sėdynkauliais nesusijungia. Tai yra susiję su dėjimu, kad lengviau galėtų praleisti kiaušinį stambiu kietu kevalu. Šlaunikaulis ir blauzdikaulis ilgi, šlaunies raumuo tvirtas. Šeivikaulis sunykęs ir priaugęs išilgai blauzdikaulio. Suaugę čiurnakauliai sudaro pastaibį. Kojos dažniausiai keturpirštės, pirmasis pirštas atlenktas atgal.
Biologija  Pateiktys   (309,81 kB)
Papartis
2010-01-04
Paparčiam taip pat reikalinga tam tikra šiluma. Juos reikia laikyti vasarą šiltoje, o žiemą ne vėsesnėje kaip 18°C patalpoje. Inkstpapartis iškenčia žiemą, jei temperatūra nenukrinta žemiau -12 C. Papartis geriausiai auga šviesioje, pusiau ūksmingoje vietoje. Šiam augalui reikia vienodai drėgnos žemės ir mažiausiai 50% drėgmės aplinkos. Kovo - rugpjūčio mėnesiais gausiai laistyti kambario temperatūros vandeniu. Nuo spalio mėnesio lieti saikingiau, tačiau šaknys visuomet turi būti drėgnos. Kas savaitę truputį patręšti. Jo būklė priklauso nuo to kur jis laikomas: vonios kambaryje, virtuvėje , prie viryklės, vėsioje orandžerijoje. Šį augalą kartais apninka amarai, skydamariai, voratinklinės erkės. Plačiaragis. Šis taip pat žaliasis, kambarinis papartis priklauso polypodiaceae, šertvinių šeimai. Jo tėvynės yra Australija, Peru, Madagas-karas ir Naujoji Gvinėja. Natūraliomis sąlygomis plačiaragis auga ant kamienų ir medžių šakų ir ima savo maistą iš sutrūnijusių augalų dalių. Sterilūs lapai būna plokšti, apvalūs ir glaudžiai susijungę vienas su kitu, pilkai žali vaisingieji lapai išauga platūs. Lapų skrotelė yra padengta miltingais baltais žvyneliais. Šiam paparčiui visi metai turi būti šalti, o žiemą ne mažiau 16°C temperatūra.
Biologija  Referatai   (506,27 kB)
Ozono sluoksnis
2010-01-04
Trumpai apie ozoną ir atmosferą Yra žinoma, kad ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius. Prieš milijonus metų atmosferoje susiformavęs ozono sluoksnis leido naujoms gyvybės formoms plisti po visą planetą. Deja, dabar dėl žmogaus veiklos šis apsauginis skydas yra ,,skylėtas“, per jį skverbiasi pražūtingi UV spinduliai. Nuo tada, kai buvo atrasta ozono skylė bei šiltnamio efektas, paaiškėjo, kad natūralius klimato procesus veikia ne tik gamtos dėsniai, bet juos trikdo ir žmogaus veikla. Žmonija keičia klimato pusiausvyrą lemiančius faktorius tokiu greičiu, kokio niekada nebuvo. Ir blogiausia, kad tą daro negalėdama numatyti tokios veiklos pasekmių. Atmosfera – tai Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, veikiamas Žemės traukos, jis sukasi kartu su Žeme. Nustatyti viršutinės atmosferos ribos nėra įmanoma, tačiau teoriškai ja yra laikomas 1000 kilometrų aukštis. Šiame aukštyje atmosfera pereina į kosminę erdvę. Kylant aukštyn atmosferoje sąlyginai yra išskiriami keli sluoksniai (arba sferos): troposfera, stratosfera, mezosfera, termosfera, egzosfera. Šie sluoksniai pereina vienas į kitą ir juos skiria tropopauzė, strapopauzė, mezopauzė, termopauzė. Ozono atmosferoje yra nuo pat Žemės paviršiaus iki maždaug 180 km. aukščio, bet jis pasiskirstęs labai netolygiai – didžiausia jo koncentracija stratosferoje. Visuotinis klimato atšilimas arba „šiltnamio efektas“ – mitas ar tiesa? Saulės energija įtakoja orus ir klimatą žemėje, ji šildo žemės paviršių, o žemė išspinduliuoja energiją atgal į kosmosą. Atmosferoje esančių dujų (vandens garų, anglies dioksido ir kt.) dalelės absorbuoja dalį žemės išspinduliuojamos energijos ir taip palaiko šilumą apie žemę. Jeigu to nebūtų, žemėje būtų kur kas šalčiau ir negalėtų egzistuoti dabartinė gyvybė. Tačiau problema iškyla tuomet, kai tokių dujų kiekis atmosferoje ženkliai padidėja. Pramonei sparčiai besivystant anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidėjo 30%, metano – daugiau nei 50%, azoto oksido – 15%. Tai didina šilumos sulaikymą atmosferos sluoksnyje, t.y. mažiau šilumos yra išspinduliuojama į kosmosą. Kokios klimato atšilimo pasekmės? Dėl padidėjusios temperatūros gali kilti daug nepageidaujamų pasekmių: neprognozuojamas klimatas, dauguma žemės ūkiui šiandien naudojamų žemių virstų dykumomis, daug žemės paviršiaus būtų užtvindyta tirpstant poliariniams ledynams, padaugėtų miškų gaisrų, ligų, sausrų, išnyktų kai kurios ekosistemos ir t.t.
Biologija  Referatai   (61,49 kB)
Oro tarša (2)
2010-01-04
Žmogui visais laikais nedavė ramybės trys klausimai: kas yra jis pats? Kas yra pasaulis? Koks turi būti žmogaus santykis su aplinka, kurioje jis gyvena? Aplinkai įvardyti Žmogus sukūrė nemaža prasmingų terminų: žemė gamta, biosfera, technosfera, ekosistema bei kitų. Tačiau daugiausi rūpesčių dabar kelia pati vidinė aplinkos būklė, kuri labai sutrikdyta, pažeista. Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų degradavimą, išsaugotume ekologiškai pilnavertę, švarią aplinką? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vienu svarbiausiu žmogaus filosofinių apmąstymu, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai neduoda žmonėms ramybės visuose pasaulio kraštuose , bet dar ne visi Žemės gyventojai, taipogi pas mus, suvokia ekologinės krizės didžiule grėsme žmonijos ateičiai ir dar mažiau yra linkę ką nors daryti, kad padėtis šioje srityje gerėtų. Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad beveik kiekviename žingsnyje susiduriame įvairiomis abejingumo gamtai apraiškomis. Tiek žmonių psichologijoje, tiek jų dorovinėje sąmonėje, tiek viešojoje nuomonėje dar daug inercijos, senų mąstymo, vertinimo ir elgsenos stereotipų, kurie nesiderina su įtempta dabartine ekologine situacija. Daugeliui tikresnės atrodo įprastinės pažiūros, ir daugelis nori gyventi taip, kaip gyveno iki šiolei, juolab, kad aplinkosauga kelia naujų sunkumų bei nepatogumų, verčia perkainoti vertybes, riboti poreikius, saikingiau gyventi, žiūrėti toliau ir giliau. Šio darbo tikslas ir uždavinys – susipažinti su šiuo metu labai rimta problema – oro tarša, ir jos mažinimo priemonėmis. 1. ORO TARŠOS MAŽINIMO PRIEMONĖS Oro kokybė ir klimato kaita. Oro kokybė vertinama lyginant išmatuotą teršalų koncentraciją su nustatytomis užterštumo normomis - ribinėmis vertėmis. Miestų ore nuolat matuojama azoto oksidų (NO2, NO ir NOX), sieros dioksido (SO2), kietųjų dalelių (KD10), anglies monoksido (CO), ozono (O3), benzeno, švino koncentracija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padidintas oro užterštumas kietosiomis dalelėmis įtakoja sergamumo kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjimą. Oro užterštumas smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis Europos šalyse kelia didžiausią nerimą. Lietuvoje, nors vidutinė metinė KD10 koncentracija neviršija nustatytos ribinės vertės (RV), tačiau neretai viršijama paros RV (50 μg/m3). Didžiuosiuose miestuose, ypač prie intensyvaus eismo gatvių, KD10 koncentracija viršija RV dažniau nei leidžiama (35 paras per metus). Vidutinis dienų skaičius per metus (paskutiniųjų 3 metų vidurkis) kai buvo viršyta KD10 koncentracijos paros ribinė vertė rodo, kad Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje tokių atvejų buvo daugiau nei 35 paros. Šioms problemoms spręsti visais lygmenimis – valstybės, savivaldybių ir vietiniu (įmonių) – taikomos priemonės oro kokybei gerinti. Valstybės lygiu taikomoms priemonėms priskirtina: LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytas mokesčio juridiniams asmenims, naudojantiems biokurą, netaikymas.
Biologija  Referatai   (22,18 kB)
Oro tarša
2010-01-04
Darbo tikslas: Kuo daugiau sužinoti apie oro taršą; Kokie yra didžiausi oro teršėjai; Sužinoti kas yra rūgštūs lietūs; Kokia yra ozono problema; Sprendimo būdai. Oro tarša Normalia atmosferos sudėtimi laikoma tokia, kai čia esama apie 78% azoto, 21% deguonies, kiek mažiau kaip 1% argono ir šiek tiek helio, neono, kriptono. Degant kurui, j aplinką išsiskiria anglies monoksidas (80%), angliavandeniliai (15%), azoto oksidas (5%), nedideli kiekiai švino, benzpireno ir kt. nuodingų medžiagų. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrė apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus. Lietuvoje teršėjai pagrindiniai būtų šie: “Ignalinos atominė elektrinė”, “Zarasų šilumos tinklai”,gamykla “Achema”, “Mažeikių nafta” ir kt...
Biologija  Pateiktys   (171,07 kB)
Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.
Biologija  Konspektai   (7,35 kB)
Organizmas
2010-01-04
Tikslai: • daugiau sužinoti apie kūno dangą – odą; • išsiaiškinti žmogaus griaučių sandarą ir ją dengiančia raumenų sistemą; • sužinoti apie žmogaus organizme pulsuojančią kraujo sistemą; • išsiaiškinti kvėpavimo reikšmę organizmui; • daugiau sužinoti apie šalinimą ir šalinimo organus. I. Kūno danga 1.) Odos sandara ir funkcijos. Oda- pats didžiausias kūno organas ( jos paviršius yra 1,5- 2 m2 ). Oda atsinaujina iš vidaus ir nuolat keičiasi. Ją sudaro trys sluoksniai: epidermis, derma ir hipoderma. EPIDERMIS - tai danga, apsauganti tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Epidermyje nėra kraujagyslių, todėl jį maitina limfa, tekanti pro bazalinę membraną. RAGINIS SLUOKSNIS. Raginiame sluoksnyje ląstelės suplokštėjusios, negyvos. Sluoksnio storis apie 0,03 mm. BLIZGUSIS SLUOKSNIS. Labai plonas, jis yra tarsi siena tarp negyvų ir gyvų ląstelių. GRŪDĖTASIS SLUOKSNIS.Sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas. DYGLIUOTASIS SLUOKSNIS. Pats storiausias epidermio ląstelių sluoksnis. Sudarytas iš jaunų ląstelių. Per tarpląstelinius plyšius teka limfa, kuri ir atneša maisto medžiagų, o nusineša panaudotąsias. BAZALINIS SLUOKSNIS. Ląstelių sluoksnis, kur ląstelės energingai dalijasi. Bėgant metams, vykstant hormonų pokyčiams, patologiniams procesams, dalijimasis lėtėja. Tuomet sumažėja elastingumas ir atsiranda raukšlių. Šiame sluoksnyje yra melanino, kuris nulemia odos atspalvį. DERMA ( tikroji oda ). Ją sudaro tankiai persipynusios kolageninės ir elastinės skaidulos, kurios ir yra odos karkasas. Šiame sluoksnyje daug nervų galūnėlių ir didelis kapiliarų tinklas. Viršutinis dermos sluoksnis suformuoja reljefą (pirštų antspaudai). HIPODERMA. Poodinis ląstelynas, jungiamojo audinio sluoksnis. Įvairiose vietose nevienodo storio. Vokų, lūpų srityje, ant ausų jo nėra. Riebalinis sluoksnis atlieka šilumos reguliavimo funkcijas, yra maisto medžiagų sandėlys. Kaip tik čia susidaro celiulitas. ODOS FUNKCIJOS: 1. Apsauginė (nuo nepalankių veiksnių: mechaninių, cheminių, šiluminių, šviesos). 2. Kvėpavimo. 3. Oda atlieka kondicionieriaus vaidmenį (per parą oda išgarina 800g vandens garų). 4. Šalinimo 2.) Odos sužalojimai. Odos sužalojimai:  Įbrėžimai  Įpjovimai  Nubrozdinimai  Nuotrynos (tai pūslelės ar nedidelo odos sustorėjimai, susidarę dėl trynimo)  Nuospaudos (nedideli antodžio sustorėjimai ir suragėjimai.)
Biologija  Referatai   (612,89 kB)
Oras
2010-01-04
Oras Tai dujų mišinys sudarantis Žemės atmosferą. Oro litro svoris yra 1,293 g. Sudėtis: 78,3% azoto, 20,9 % deguonies, 0,03% anglies dioksido, 0.94 % argono, taip pat nedideli kiekiai vandenilio, helio, neono ir kitų dujų. Ore taip pat yra vandens garų, dulkių ir dujinių teršalų. Juo palaikomas organizmo gyvybingumas. Atsinaujinančios energijos naudojimas Tiesioginis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas (pvz., biodegalų), Elektros ir šilumos gamyba naudojant vėją, vandenį ir kt. AEŠ, Galutinis energijos naudojimas – namų ūkio, pramonės, paslaugų, žemės ūkio ir transporto sektoriuose sunaudojama energija. AEŠ taip pat sudaro elektros ir šilumos paskirstymo nuostoliai ir kuro suvartojimas elektrai ir šilumai gaminti.
Biologija  Analizės   (199,15 kB)
Žmogaus kūno paviršiaus plotas yra maždaug 1,5 m². jis padengtas oda. Oda, vadinama bendrąja organizmo danga. Tai labai svarbus organas, nes apsaugo kūną nuo įvairių žalingų fizinių ir biologinių faktorių, aktyviai dalyvauja vandens apykaitoje, termoreguliacijoje. Per odą pasišalina dalis medžiagų apykaitos produktų, pro ją organizmas kvėpuoja. Odoje kaupiasi energetinės medžiagos, sintezuojami ir kai kurie vitaminai. Pagaliau oda yra svarbi eksterorecepcijai, nes per ją gaunama daug informacijos apie mus supančią aplinką. ODOS SANDARA Oda susideda iš dviejų sluoksnių. Paviršinis sluoksnis, vadinamas epidermiu, o gilusis – tikrąja oda. Jie skiriasi ne tik struktūrą, bet ir kilme. Epidermis išsivysto iš išorinio gemalinio lapelio – ektodermos, o tikroji oda – iš vidurinio gemalinio lapelio – mezodermos. Epidermis sudarytas iš ragėjančių daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Paviršinis jo sluoksnis nuolat nusitrina (pleiskanoja) ir atauga. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storiausias, padų – bene storiausias. Giliau esančiose epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Kai kuriose kūno paviršiaus srityse pigmento yra daugiau, pavyzdžiui, kapšelio, krūties spenelių, apie išeinamąją angą oda yra daug tamsesnė už aplinkinę. Skirtingų žmonių rasių spalva priklauso nuo odos pigmento kiekio. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos ir kūno sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Tikrąją odą sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių ir lygiųjų raumeninių skaidulų. Joje skiriami du sluoksniai. Paviršinis, esantis arčiau epidermio, tikrosios odos sluoksnis yra nežymiai dantytas. Dangteliai, atsisukę į epidermį, vadinami speneliais, o pats sluoksnis – speneliniu. Speneliai išsidėsto tam tikromis odos linijomis, kurių kontūrai matyti ir odos paviršiuje. Spenelinės linijos ryškiausios yra delnuose, paduose ir pirštų delniniuose bei padiniuose paviršiuose, kur jos sudaro specifinį kiekvienam žmogui piešinį. Mokslas, tiriantis šiuos odos linijų piešinius, vadinamas daktiloskopija. Kitose kūno srityse spenelinės linijos sudaro įvairios formos keturkampius ir trikampius laukelius. Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu arba tiesiog paodiniu ląstelynu. Jame kaupiasi riebalai, kurie susidaro organizmui termostatinės sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai storas būna pilvo, sėdmenų, padų srityse, kitose kūno vietose paodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų. (S. Pavilonis ir kt. „Žmogaus anatomija“V., 1996m.)
Biologija  Referatai   (26 kB)
Nikotinas
2010-01-04
Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.
Biologija  Referatai   (15,01 kB)
Narkotikai
2010-01-04
NARKOTIKAI - tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikai vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas! Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 metais. Visos jos vadinamos narkotikais, nors kai kurios, pavyzdžiui, kanapės ar kokainas, neturi “narkotinio” poveikio, nes nesukelia sąstingio ir mieguistumo. Dėl šios priežasties terminu “narkotikai” tarptautiniuose įstatymuose apibrėžiamos specialiai kontroliuojamos narkotinės medžiagos, nepaisant jų pirminio poveikio psichikai. Pagal šią konvenciją, daugiau nei 100 medžiagų yra priskiriamos narkotikams: kanapės ir kanapių derva, opiumas, morfijus, heroinas ir visa eilė natūralių ir sintetinių opiatų, kokos medžio lapai ir kokainas. Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos narkotikams, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių vienintelę Jungtinių Tautų narkotikų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, "Extasy"? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartumėt, kad tai narkotikai. Pavyzdžiui, namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų - kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumėtės žvalesni ir energingesni. Alkoholis ir tabakas taip pat yra narkotikai. Medžiagos, kurias vadintumėte tikrais narkotikais - heroiną, kokainą ir "Extasy" - labai skirtingos. Laikydami ar vartodami tokius narkotikus, pažeisite įstatymą, galite net mirti. Prie tokių medžiagų galite priprasti ir be jų negalėsite normaliai jaustis. Jus gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ( ar blogos ) savijautos, pristingate narkotikų, vėl perkate ir šitaip be galo. Narkotikai brangūs, dažnai pinigų jiems tenka prasimanyti nusikalstamais būdais. Jūs rizikuojate dar ir todėl, kad niekada negalite žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto. Mirusieji negali kalbėti. Liūdna, b Psichotropinėmis med˛iagomis tarptautinėje bendruomenėje apibrė˛iamos med˛iagos, kurias kontroliuoja 1971 metų Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvencija (United Nations Convention on Psychotropic Substances). Pagal šią konvenciją, psichotropinėms priskiriamos virš 100 med˛iagų: amfetaminas, fenmentrazinas (phenmentrazine) ir panašūs sintetiniai centrinės nervų sistemos stimuliatoriai, barbitūratai, benzodiazepinai (benzodiazepines), ecstasy, LSD ir kiti sintetiniai haliucinogenai, chloro hidratas ir daugelis kitų med˛iagų. Kai naujos narkotinės med˛iagos tampa plačiai naudojamos ne medicinos rinkoje, jos gali būti tarptautiniu mastu kontroliuojamos, įtraukiant į Psichotropinių med˛iagų konvencijos sąrašus. Tokį sprendimą priėmė Jungtinių Tautų narkotikų komisija. Psichotropinių med˛iagų sąrašai yra atnaujinami beveik kiekvienais metais. Visos narkotinės med˛iagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos psichotropinėms, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Kitos med˛iagos Medicininiai vaistai yra naudojami ligų profilaktikai, diagnozavimui ir gydymui. Juos gali išrašyti gydytojai specifiniams tikslams, receptų išrašymas yra grie˛tai kontroliuojamas. Sąvoka “tinkamas medicininis gydymas” įvairiose šalyse gali skirtis. Kai kurie medicinoje naudojami vaistai, pavyzd˛iui, morfijus, gali būti kontroliuojami kaip narkotikai; kiti, pavyzd˛iui, amfetaminas, kaip psichotropinės med˛iagos. Sintetinių “sukurtų narkotinių med˛iagų” (“Designer drugs”) poveikis panašus į narkotikų ar psichotropinių med˛iagų. Jos “kuriamos” specialios cheminės struktūros ir daro stiprų poveikį psichikai, nepaisant to, daugelyje šalių yra nekontroliuojamos. Kai šios med˛iagos patenka į rinką, paprastai dar nebūna administracinių ir baud˛iamųjų priemonių, draud˛iančių jų gamybą, platinimą arba vartojimą. Šiai grupei priklauso tūkstančiai med˛iagų. Kai kurios jų ilgainiui gali tapti valstybės kontroliuojamomis. Catha edulis ir kiti intoksikuojančių savybių turintys augalai nekontroliuojami tarptautiniu lygiu, tačiau kontroliuojami kai kuriose valstybėse, pavyzd˛iui, Prancūzijoje ir Švedijoje. Kai kurie grybai, turintys psichotropinių med˛iagų psilocibino (psilocybine) ir psilocino (psilocine) kai kuriose šalyse nekontroliuojami. Tolerancijos išsivystymas – tai apsauginė organizmo reakcija į nuodingą, pakartotinai vartojamą narkotinę medžiagą. Dėl šios priežasties susilpnėja įprastos dozės sukeliamas poveikis. Narkomanas pajunta, kad gali “pakelti” daugiau narkotiko; norėdamas patirti ankstesnį poveikį, jis turi suvartoti daugiau. Abstinencijos ar susilaikymo simptomai – stiprios organizmo ir smegenų adaptacinės reakcijos, narkomanui išblaivėjus po pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo. Jos gali trukti kelias dienas (kai kuriais atvejais net savaites), kartais neapsieinama be gydytojų pagalbos. Kai kuriais atvejais abstinencijos simptomai gali kelti grėsmę gyvybei. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, - bet koks kontroliuojamos medžiagos vartojimas ne medicinos tikslais, t.y. ne pagal receptą arba priešingai medicininėms rekomendacijoms. Priklausomybė nuo narkotikų – nekontroliuojamas troškimas patirti narkotinės medžiagos sukeliamą psichinį poveikį. Priklausomybė gali išsivystyti skirtingu greičiui, priklausomai nuo narkomano asmenybės, narkotinės medžiagos poveikio, vartojimo intensyvumo ir kitų veiksnių. Priklausomybė turi didelę įtaką narkomano elgesiui; priklausomą narkomaną sunku gydyti. Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su (vėliau tampančia) narkotine medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma. Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį. Sąvoką „įžengimo narkotikai“ išrutuliojo abstinencijos gynėjai, norėdami sulaikyti jaunuolius ir nuo narkotikų su nedideliu priklausomybės potencialu vartojimo. 8-ame dešimtmetyje buvo teigiama, kad hašišas esąs įžengimo narkotikas. Kiekvienas, kuris pradeda kanapėmis, vėliau esą griebiasi ir stiprių narkotikų. Tačiau didelis marihuanos rūkalių skaičius palyginti su santykinai negausiu priklausomų nuo opiatų būreliu nuo pat pradžių padarė šią tezę neįtikimą. Už tos hipotezės glūdi įsitikinimas, kad narkotikų vartotojai negali valdyti savo elgesio; kad pabandę (nelegalių) narkotikų, jie pasmerkti eiti iš anksto nulemtu keliu nuo švelnių prie stipresnių narkotikų. Jei taip būtų, bet koks šviečiamasis darbas, bet kokia terapija būtų beprasmiški. 4 tarpsnių modelis Pasak Wille’o, priklausomybė nuo narkotikų praeina keturias fazes: pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Elgesys remiasi skatinančia vienminčių grupės laikysena. Narkotikų veikiamas asmuo jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą. Antroje stadijoje, kritinėje pripratimo fazėje, pozityvus narkotikų poveikis iš lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais (nuo narkotikų). Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Išryškėja koncentracijos, sugebėjimo reaguoti ir atminties sutrikimai. Trečiąją fazę, vadinamąją priklausomybės stadiją, charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnai čia įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas. Ketvirtoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje, chroniškoje nykimo stadijoje, aiškiai suprastėja narkotikų asimiliavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai. Vis labiau šlyja kūno funkcijos.
Biologija  Konspektai   (132,23 kB)
Narkomanija
2010-01-04
Narkomanija – tai susirgimas, kuriam budingas potraukis ir priklausomybe ivairioms psichoaktyvioms medziagoms, taciau tai nera liga, tai tik ligos simptomas. Narkotikai- chemines medziagos, sukeliancios centrines nervu sistemos introksikacija ar panasiu psichiniu funkciju pokyti. Narkomanai-zmones priklausantys nuo narkotiniu medziagu. Narkomanija, narkotikai, narkomanai- siuos zodzius girdime kasdien. Tik kas tai yra, kokios narkotiku vartojimo priezastys, niekas tiksliai negali pasakyti. Narkomaanijos priezasciu pradeta ieskoti dar XIX a. viduryje, taciau dar ir siandien nesuformuota bendra ju koncepcija. Narkotikai plinta labia greitai. Viena is pagrindiniu nelegaliu narkotiku plitimo priezasciu Lietuvoje yra ta, kad pastaruoju metu gerokai paplito narkotiku tranzitas per musu saly is Rytu ir Vakaru. Paplito nauji narkotikai, tokie kaip: heroinas, kokaininas, psichotropines medziagos. Ziuredama statistika galeciau teigti, kad Lietuva istiko narkomanijos epidemija. Nukentejusiuju nuo jos zmoniu skaicius sparciai dideja. Per ketverius metus vartojimas padidejo beveik penkerius kartus. Kasdien visuomeneje daugeja socialiniu, sveikatingumo, teisiniu problemu, susijusiu su nelegaliu narkotiku vartojimu. Klesti kvaisalu platintojai, o narkomanai, neturedami pinigu siulomai prekei, plesia ir vagia. Todel nusikaltimu, susijusiu su narkotinemis ar psichotropinemis medziagomis, skaicius dideja. Taip pat dideja nusikalstamumas, susijes su neteiseta prekyba narkotikais. Skaiciai dideja kismet, o mes, dazniausiai, jauciames bejegiai, noredami ka nors pakeisti. Salies ekonomikos, socialines sferos ir zmoniu gyvenimo permainos keicia visuomenes poziuri i daugeli reiskiniu, taip pat ir narkotines medziagas. Narkotiniu medziagu vartojimas plintane tik tarp suaugusiuju, bet ir tarp moksleiviu. Populiariausi narkotikai jaunimo tarpe yra marihuana, taciau plinta ir stipriai veikiantis nelegalus narkotikas heroinas, kuris labia greitai sukelia priklausomybe. Nemaziau populiarus yra ir amfetaminai bei ekstazi. Pastaraisiai metais narkotikai masiskai pradeti platinti mokyklose, diskotekose, vakareliuose, naktiniuose klubuose, pramogu centtruose. Siandieninis moksleivis apie narkotikus zino kur kas daugiau nei jo tevai ar mokytojai ir del didziulio platintoju tinklo gali nesunkiai ju isigyti. Moksleiviai informuoti kur ir is ko galima isigyti narkotiku, okai kurie ju isigija net mokykloje. Vaikai yra labiausiai pazeidziama visuomenes dalis. Per paskutinius penkerius metus narkomanu amzius Lietuvoje sumazejo nuo 25-eriu iki 14-os – 16-os metu. Uzfiksuoti ir 10-ies – 12-os metu narkotikus vartojantys vaikai ir netgi kudikiai, gime su narkomanijos sindromu. Tai rodo, kad narkotines ir psichotropines medziagas vartoja vis jaunesni zmones. Narkotikai-populiariausi svaigalai ju tarpe, nusinesantys tuksatancius jaunu gyvybiu. Daugelis pedagogu vis dar vengia kalbeti apie narkotikus, bandydami apsaugoti mokyklos varda. Vietoj vaiko savigarbos bei saviraiskos formavimo, kai kurie molkytojai bando vaikus aukleti gasdinimu, pamokymais bei draudimais. Tuo tarpu jaunuju narkomanu tevai vidutiniskai tik po dvieju metu suzino, kad vaikai vartoja narkotikus. Suzinoje, dazniausiai del savo nezinojimo ir baimes, bando juos atstumti ar atsiriboti nuo ju.
Biologija  Referatai   (90,51 kB)
Mitozė
2010-01-04
1. Kas yra mitozė? a) haploidinių ląastelių susidarymas; b) lytinių, diploidinių ląstelių susidarymas; c) nelytinių, diploidinių chromosomų rinkinį turinčių ląstelių susidarymas; d) nelytinių arba lytinių ląstelių susidarymas. 2. Kokios yra mitozės fazės? a) profazė,metafazė,anafazė, telofazė; b) mifazė,anufazė,tilifazė, interfazė; c) alifazė, metalizė, interfazė, tefonazė; d) profalizė, metalizė, telefolizė, interfazė. 3. Kas įvyksta pirmoje fazėje? (skč. 1) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; c) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; d) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje. 4. Kas įvyksta antroje fazėje? (skč. 2) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 5. Kas įvyksta trečioje fazėje? (skč. 3) a) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas; b) sudvigubėjusios chromosomos chromatidės atsiskiria per jas jungusią centromerą, susidaro dvi dukterinės chromosomos. Vyksta citokinezė; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 6. Kas įvyksta ketvirtoje fazeje? (skč. 4) a) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų; b) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje; c) vyksta interfazė; d) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; 7. Kuo šiuo dauginimosi būdu dukterinė ląstelė panaši į motininę? a) Šios ląstelės neturi panašumų; b) identiškos; turi tiek pat ir tokių pačių chromosomų; c) turi viena chromosoma mažiau, nei motininė ląstelė; d) turi viena chromosoma daugiau, nei motininė ląstelė. 8. Ką žymi raidė „a“? a) chromosomą; b) DNR; c) branduolio apvalkalą; d) centromerą. 9.Kodėl trečioje ir ketvirtoje fazėje nebesimato, to ką žymi raidė „a“? a) suyra; b) užgožia chromosomos; c) užgožia citoplazma; d) išsiplėčia iki ląstelės dydžio. 10. Kaip vadinasi laikotarpis kai ląstelė rengiasi dalytis? a) interfazė; b) kariokinezė; c) citokinezė; d) antifazė. 11. Kurioje fazėje vyksta DNR replikacija? a) interfazėje; b) kariokinezėje; c) citokinezėje; d) antifazėje. 12. Kas vyksta, kai DNR replikuoja? a) DNR skyla pusiau; b) DNR padvigubėja; c) DNR išsiskaido į keturias dalis; d) DNR susitraukia. 13. Iki kada gaminasi DNR kopija? a) interfazės metu iki mitozės; b) profazės metu iki metafazės; c) metafazės metu iki cikonizės; d) nuo kariokinezės iki telofazės. 14. Kuris teiginys apie DNR neteisingas? a) tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ir perduodantis kitoms kartoms b) saugoma informacija apie DNR sintezę; c) transportuoja aminorūgštis į ribosomas; d) saugo informaciją apie aminorūgsčių seką baltymuose. 15. Kurie organizmai dauginasi nelytiniu būdu? a) tik pirmuonys; b) tik daugialąsčiai; c) hidra, ungurys, drugelis; d) pirmuonys, bakterijos, vienaląsčiai. 16. Kokie yra nelytinio dauginimosi pranašumai? a) palikuonys skiriasi nuo tėvų; b) gerai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų; c) palikuonys trumpiau gyvena nei tevai; d) greit pasidaugina, nereikia eikvoti energijos ieškant partnerio. 17. Koks yra pilnas DNR pavadinimas? a) ribonukleorūgštis; b) deoksiribonukleorūgštis; c) monoribonukleorūkštis; d) diribonukleorūgštis. 18. Kuris teiginys apie mitozę yra neteisingas? a) dauginimuisi reikalingas tik vienas tėvinis organizmas; b) palikuonys identiški motininiai ląstelei; c) reikalingas apvaisinimas prieš dalijantis; d) efektivus tada, kai aplinka nekinta. 19. Koks yra trūkumas mitozės dauginimosi būdu? a) palikuonys identiški tėviniam individui, todėl jiems būdingi tie patys trūkumai; b) lėtai dauginasi; c) reikia daug energijos; d) reikia šilumos. 20. Kai susidaro dvi naujos dukterinės ląstelės, kokį chromosomų rinkinį jos turi? a) monoploidini; b) diploidini; c) haploidini; d) poliploidini.
Biologija  Testai   (17,43 kB)
Žmonijos istorija Žmonijos istorija yra išlikimo istorija. Siauresne prasme tai istorija apie tai, kur jie gyveno ir ką valgė. Tai istorija apie maistą ir žmonių klajones jo beieškant. Tiksliai nėra žinoma kada prasidėjo žmogaus evoliucija. Manoma, kad neandertaliečiai, pirmieji mums žinomi humanoidai, atsirado prieš 500 000 metų. Galbūt dar anksčiau. Žinome, kad žmogaus priešistorė prasidėjo Afrikoje. Ten radosi būtybės panašios į žmones- mūsų protėviai. Pirmykštis gyvenimas buvo trumpas, pavojingas ir žiaurus. Žmonių mirtį sukeldavo daugybė priežasčių- ligos, parazitai, žvėrių antpuoliai, gimdymas, kaulų lūžiai, todėl jie mirdavo jauni. Pirmykščiams žmonėms buvo nepaprastai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Jų dantys buvo trumpi ir buki- nepritaikyti pulti. Kitaip nei dauguma mitybos grandinės konkurentų, jie nepasižymėjo nei dideliu greitumu, nei jėga ar vikrumu. Iš pat pradžių didžiausias žmogaus privalumas buvo įgimtas sumanumas, kuris vėliau peraugo į loginį mąstymą. Neandertaliečiai, greičiausiai, valgė neapdorotą maistą - laukinius augalus, lervas, plėšrių žvėrių laimikio likučius. Jie greičiausiai buvo aukos, o ne plėšrūnai, ypač kalbant apie infekcijas ir parazitų poveikį. Daugelis Afrikoje sutinkamų parazitų ir infekcijų neskatino imuninės sistemos prieš juos gaminti specialių antikūnų, galbūt dėl to, kad pirmykščių žmonių kraujo grupė buvo O, taigi jų organizmo apsauginį mechanizmą sudarė įgimti antikūnai. Kilnodamiesi iš vienos vietos į kitą pirmykščiai žmonės buvo priversti pritaikyti savo mitybos racioną prie kintančių sąlygų. Naujas maistas skatino virškinamojo trakto ir imuninės sistemos permainas. Jos buvo būtinos norint išgyventi ir prisitaikyti naujoje vietoje. Šie pokyčiai atsispindi kraujo grupių istorijoje. Pasirodo, jos atsirado kritiniais žmogaus raidos momentais: O Žmogaus pakilimas į maisto grandinės viršūnę. A Perėjimas nuo medžioklės ir rankiojimo prie sėslesnės agrarinės gyvensenos. B Rasių jungimasis ir judėjimas iš Afrikos į Europą, Aziją, Ameriką. AB Dabartinis labai skirtingų žmonių grupių susimaišymas. Kiekvienos grupės kraujyje slypi genetiškai užkoduota informacija apie mūsų protėvių mitybą ir elgseną. Nors nuo pirmykščių žmonių mus skiria didelis laiko tarpas mes iki šiol jaučiame jų polinkių ir įpročių įtaką. Žinodami juos mes galime suprasti dietos pagal kraujo grupę logiką. O- Seniausia kraujo grupė Maždaug 40 000 m pr. kr. atsiradę mūsų protėviai kromanjoniečiai iškėlė žmogaus giminę į mitybos grandinės viršūnę, padarydami žmogų pavojingiausiu plėšrūnu žemėje. Jie pradėjo medžioti organizuotomis gaujomis, per trumpą laiką išmoko gaminti ginklus ir naudoti įrankius. Šios priemonės suteikė žmonėms pranašumų, peržengusių jų įgimtų fizinių galimybių ribas. Žmonės gyveno misdami mėsa. Per labai trumpą laiką savo medžioklės plotuose jie išžudė visus stambiuosius žvėris. Didėjant žmonių skaičiui konkurencija dėl mėsos pasidarė labai įtempta. Žmonės tapo didžiausi priešai vienas kitam. Turtingų medžioklės plotų vis mažėjo. Prasidėjo rasinė žmonių migracija. Prieš 30 000m., šiltėjant klimatui, žmonės patraukė iš Afrikos į Europą ir Aziją. Šio judėjimo rezultatas buvo pagrindinės, O kraujo grupės populiacijos, kuri tebėra vyraujanti ir šiandien, pasklidimą po planetą.
Biologija  Referatai   (62,16 kB)
Mikrobiologija
2010-01-04
Tuberkuliozė.Sukelėjęs priklauso mikobakterijoms(sporofitai) gyvenantys dirvoje,vandenyje,maiste.Patogeninėms mikobakterijoms priklauso tuberkuliozės,raupsų,paratuberkuliozės sukėlėjai.Tuberkuliozės sukėlėjai polimorfiškos,tiesios ar lenktos lazdelės.dėl didelio lipidų ir vaškų kiekio jos atsparios rugštims ir šarmams.Tuberkuliozės sukėlėja aptiko 1882m.R.Kochas.Skiriamos 5 rūšys:žmonių,galvijų,paukščių,pelių iršaltakraujų.Tuberkuliozės sukėlėjų optimali temp.:37-38 žmogaus,38-38 galvijų,39-41paukščių.Reiklios mitybinei terpei,auga lėtai,pradžioj nematomos mikrokolonijos,vėliau išauga į matomas,augimui būtini mineralai-mg,K,S,P,Fe ir glicerolis.Pačios gamina:esterazes,lipazes,dehidrazes,ureanazes,proteazes,kal aktazes,todėl skaido riebalus ir organines rugštis,agl.balt..Fermentuoja etanolį,glicerolį,ir daugelį angl.Tuberkuliozes sukėlėjai gamina endotoksinus-temp.atsparius baltymus tuberkulinus, kuriu toksiskumas reiškiasi tik serganciame organ.Patogeninių mikobakterijų virulentiškumo veiksniai yra polisacharidiniai komponentai,cord faktorius,kurie ardo užkrėsto organizmo ląstelių mitoch.ir trikdo kvėpavimo ir fosforilinimo fkcjas.Tub.atsparios išdžiūvimui,išsilaiko2-7mėn.Nera jautrios UV.Uzmusa sviesa saules per pora val,virinant zuva iskart, esant 60-70 C per 15-30min.Zmogaus mikrobaterijom uzsikreciama – oro laseliniu budu nuo sergancio, gvuliu mikrobakt.-per serganciu karviu nevirinta pinea,pauksciu-per netinkamai paruosta mesa.Inkubacijos laikotarpis 15-30d.Serganciu vistu kaiusiniai naudojami tik konditerijos gaminaims kur auskta temp; mesa nevartojama. Bruceliozė.Bakterijos priklauso Brucella genčiai,pavadintą anglų moksl.D.Briuso(1886).Smulkios,besporės,nejudrios, earobinės lazdelės.Svarbesnės avių ir ožkų,priklausomai nuo turimų antigenų ir biochem savybių dar skirstomos į biovarus.Brucelių rūšys patogeniškiausios atitinkamai gyvulių rušei, bet gali sukelti ir kitu rušių gyvūliams bei žmonėms.Žmonėms pavojingiausios avių ir ožlų.Brucelės gali augti paprastose mitybinėse terpėse 36-38temp.,ph 6,6-7,4.Neatsparios fiziniams ir chem.veiksniams.Skysčiuose esant 60C temp, žusta per 15-30min.O virinant momentaliai..Dezinfekcijai naudojami chemikalai užmuša greitai.Dirvoje isbūna gyvos 3mėn,vandenyje 5 men.Nejautrios šalčiui.Labai invaziškos gali prasiskverbti pro virškinamojo trakto, plaučių,akių nepažeistas gleivines,oda.Jų somatinį antigeną sudaro sacharidinis-lipidinis-polipeptidinis kompleksas,kuriame yra saviti A ir M antigenai.Aptiktas L antigenas tapatus salmonelių Vi antigenui.Galvijam,kiaulems iravims sukelia aborta,sąnarių pokycius,sėklidžių uždegimą.Į aplinką bakt.patenka su išskyromis pienu.Žmonės per maista,apdorojant skerdiena,melžiant.Inkubacinis laikas 2-4sav.Liga prasideda nepastebimai karščiavimu,silpnumu,prakaitavimu,apsnūdimu, sanariu skausmu, nemiga, irzlumu, galvos berimu,kepenu ir blužnies patinimu. Juodligė.Sukėlėjęs priklauso Bacillus genčiai(atrakso bacila)1876m.i6skyr4 Kochas.Stambios,nejudrios lazdel4s,sudaran2ios kapsules ir sporas.Aptinkamos 3ju formu:1)vegetatyviniu2)sporu3)izoliuotu sporu.Mitybin4 terp4 35-37temp.ph7.2-7.6.Priskiriamosfakultatyviems anaerobams.Sintetina fermentus:lipaze,amilaze,proteazes,=elatinaze,dehidraze,citochromoksidaze,peroksidaze,kalaktaze irt.t.Fermentuoja:gliukoze,maltoze,l4tai sacharoze,trehaloze,fruktoze ir dekstrina.Neatsaparios i6or4s poveikiams.Gamina egzotoksina susidedanti is 3ju faktoriu(I,II,III),kuriu kiekvienas turi aiskia antigenine funkcija ir yra serologiskai aktyvus.Egzotoksinai ardo fagocitus,pazeidzia CNS,sutrikdo metabolizma.Invazines bacilos savybes lemia išskiriami egzofermentai ir kapsulinis D glutamo rugšties polipeptidas.Bacila lengvai prasiskverbia pro odos plysius ir gleivines.Serga žmonės ir visu rusiu gyvuliai.Liga gali platinti krauja siurbiantys vabzdžiai. Įplautimas. Lėtinė neporakanopių ir porakanopiu liga,reiskiasi opu ir mazgeliu susidarymu.Srga ir žmonės.Sukėlėjas-burkholderia.-stambi,nejudri,gramteigiama,besporė lazdele,aerobas.Optimali augimo temp.37,ph6,8-7,2.Neatsparios aplinkos veiksniams.Patogeniskuma lemia gaminamas endotoksinas.Zmones uzsikrecia turedami tiesiogini kontakta,per uzkresta mesa;liga paisiresikia kaip vietinis pulinys ar plauciu uzdeg,bet laiku negydziu,mirstma.Nustacius liga,skerdienos produktai sunaikinami,patoalpos,irenginiai dezinfekuojami,darbuotojai tikrinami mediciniskai. Tuliaremija. Infekcinė graužikų,kailiniu zvereliu kai kuriu naminiu gyvunu ir zmoniu liga.Sukėlėjęs Francisella tularensis-1912m.Makojo ir Čepino.Nedidelės polimorfinės,nejudrios,gramneigiamos aerobinės lazdelės.Terpė 36-37temp.ph7,0-7,2 mažai biochem.aktyvios. Taluremijos sukelejo Vi antigenas panasu I analogiska bruceliu antigena. Sukelejo patogeniskumas sietinas su endotoksino gamyba.Zmones uzsikrecia per apkrestus maito produktus,per oda, ligos platintojai grauzikai.Uzsikrecia liesdamas,apdorodams skerdiena,nes bakterija gali prasiskverbti pro oda,gleivine.Zmogus serga suniai, auskta temp,silpnumas,pasveiksta.Kovojimas su liga-naikinimas ziurkiu ir peliu.Nustacius skredykloje,produktai sunaikinami,patalpos dezinfekuojamos,darbininkai tikrinami mediciniskai.
Biologija  Paruoštukės   (17,38 kB)
Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogen, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes auglinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. Šis vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fiziį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai  Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą.  Žmogaus maiste turi būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą.  Norint išvengti nutukimo, reikia didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų sistemą.  Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, tiksliai nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos.  Negalima valgyti per daug gyvulinių riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių ir per mažai augalinių riebalų, pieno bei pieno produktų, vaisių, daržovių.  Didelę žalą organizmui daro bado dietos.  Būtinai reikia valgyti pusryčius.  Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Svorio kontroliavimas Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.
Biologija  Referatai   (27,63 kB)
1.Kokia augalo sienelės funkcija? a)apsauginė; b)ląstelei suteikia atramą; c)abu atsakymai. 2.Kokia yra fosfolipido galvutė? a) polinė hidrofilinė; b)nepolinė hidrofilinė; c)polinė hidrofobinė. 3.Ką ląstelėje daro baltymai fermentai? a)perneša medžiagas per koncentracijos gradientą nenaudojant ATP; b)atpažįsta ląsteles; c)katalizuoja medžiagas 4.Ląstelė laidi ? a)jonams ir baltymams b)vandeniui ir mažoms lipiduose tirpioms molekulėms; c)jonams ir gliukozei. 5.Difuzija tai? a)medž.ląstelių judėjimas iš didesnės koncentracijos į mažesnę; b)medž.ląstelių judėjimas iš mažesnės į didesnę; c) medž.ląstelių judėjimas pro pusiau pralaidžią membraną. 6.Jei mineralinių medžiagų koncentracija dirvožemyje yra didesnė negu augalo šaknyse,tai kuriuo būdu jos skverbiasi į augalo ląsteles? a)aktyviosios pernašos; b)difuzijos; c)pinocitozės. 7.Hipertoniniame tirpale augalo ląstelių vakuolės netenka vandens ir plazminė membrana atsitarukia nuo sienelės.Kas tai yra? a)turgoras; b)osmosas; c)plazmolize 8.Kieno dėka augalas palaistytas įgauna atramą? a)turgoro; b)osmoso; c)difuzijos. 9.Kaip verdančiame vandenyje pakinta verdamo burokelio ląstelė? a)ląstelė išsiplėčia; b)suyra jos plazminė membrana; c)ląstelė susitraukia. 10.Paaiškinkite kas atsitiks ligoniui jei jam į kraują bus perpiltas mažėsnės koncentracijos tirpalas? a)ląstelė plazmolizuosis; b)įvyks hemolizė; c)pasidarys izotoninis tirpalas. ATSAKYMAI: 1.C 2.A 3.C 4.B 5.A 6.B 7.C 8.A 9.B 10.B
Biologija  Testai   (3,58 kB)
Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.
Biologija  Konspektai   (9,34 kB)
Tačiaunei vienos, nei kitos tiesiogiai organiniuose junginiuose akumuliuotos energijos panaudoti negali, ji atsilaisvina tik organiniams junginiams skylant. Ši energija visada panaudojama pagrindinės ląstelės energetinės medžiagos ATP sintezei. Naudojami organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O arba tarpinių produktų (pvz., etilo alkoholio). O gauta ATP panaudojama įvairiems ląstelės poreikiams. Organinius junginius ląstelės skaido tiek aerobinėm, tiek anaerobinėm sąlygom. Procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O aerobinėmis sąlygomis, o atsipalaidavusi energija naudojama ATP sintezei, vadinamas kvėpavimu. Kvėpuojant dažniausiai skaidomi angliavandeniai, o iš jų - heksozės (C6H12O6 - gliukozė). Pirmoji stadija yra anaerobinė: C6H12O6  C3H6O3 + Q, kur 60% Q išsiskiria šilumos pavidalu, o 40% Q panaudojama 2ADP+P2+Q2ATP reakcijai. Antroji stadija užrašoma lygtimi (kur Pi - neorganinis fosfatas): 2C3H6O3 + 6O2 + 36ADP + 36Pi  6CO2 + 36ATP + 42H2O Taip kad iš viso aerobinio kvėpavimo metu iš ADP susintetinamos 2+36=38 ATP molekulės. Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl kvėpavimas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje, jose esančių organoidų - mitochondrijų dėka. Mitochondrijos vadinamos ląstelės energetinėmis jėgainėmis. Mitochondrijos - tai viduląstelinės oksidacijos centrai, jose egzistuoja kvėpavimo ir ATP sintezės sistemos. Kiekvieną mitochondriją gaubia apvalkalėlis, sudarytas iš dviejų membranų. Vidinė sritis vadinama matriksu, o vidinės membranos raukšlės - kristomis. Kristose ir matrikse, veikiant įvairiems fermentams, vyksta kvėpavimo procesai. Įvairiems poreikiams ląstelės sunaudoja apie 30% išsiskyrusios energijos, kita energijos dalis virsta šiluma, kuri savo ruožtu greitina chemines reakcijas. Kartais dalis energijos gali virsti šviesa (jonvabaliai). Anaerobinis organinių medžiagų skaidymas vadinamas rūgimu. Tai procesas, kai organinė medžiaga skaidoma ne iki CO2 ir H2O, bet iki tarpinių produktų. Rūgimo produktų cheminė prigimtis priklauso nuo organizmo ypatumų. Anaerobinis organinių junginių skaidymas nenaudingas dėl mažos energijos išeigos (18 kartų mažiau efektyvus nei aerobinis). Daugumai mikroorganizmų rūgimas yra pagrindinis ar net vienintelis energijos gavimo būdas. Rūgimo produktai jų gyvybinių funkcijų neveikia, tačiau labai didelė rūgimo produktų koncentracija pražūtinga net patiems mikroorganizmams (pvz., mielės žūva, kai jos pagamina 16 - 17% alkoholio). Energijos virsmai organizme Medžiagų ir energijos apykaita yra svarbiausia gyvybės egzistavimo sąlyga, viena svarbiausių gyva ir negyva skiriančių savybių. Medžiagų (energijos) apykaita susideda iš dviejų viens kitam priešingų procesų - asimiliavimo (anabolizmo) ir disimiliavimo (katabolizmo). Asimiliavimas. Sintezė sudėtingų junginių iš paprastesnių, organinių iš neorganinių, vienų organizmų pagamintų medžiagų pavertimas kitų organizmų specifinėmis medžiagomis. Asimiliavimas būne dvejopas - autotrofinis ir heterotrofinis. Svarbesnis yra autotrofinis, nes šiuo būdu iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės ar kitą energiją, gaunama pirminė organinė medžiaga - pirminė produkcija. Heterotrofinis asimiliavimas daug paprastesnis. Iš esmės tai vienų organinių medžiagų vertimas kitomis. Disimiliavimas. Sudėtingų organinių medžiagų (junginių) skaidymas į paprastesnius junginius, arba galutinius skilimo produktus CO2 ir H2O, bei atpalaidavimas jų molekulėse akumuliuotos energijos, būtinos ląstelių gyvybei palaikyti. Dėl to asimiliavimas vyksta vienodai ir autotrofinėse, ir heterotrofinėse ląstelėse. Asimiliavimas ir disimiliavimas yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausantys procesai. Disimiliavimui naudojami asimiliavimo produktai. Jei asimiliuojama daugiau nei disimiliuojama, tai šis asimiliacijos produktų perteklius organizme kaupiasi atsarginių medžiagų pavidalu (pvz., augalai kaupia krakmolą. Svarbiausios atsarginės medžiagos: baltymai, riebalai ir angliavandeniai). Toks kūno masės (biomasės) prieaugis vadinamas produkcija. Tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis. Mūsų kūno masė didėja, kai augame arba tunkame. Kai organizmas asimiliuoja tiek, kiek disimiliuoja, biomasė nekinta. Organinę medžiagą gali produkuoti iš tikrųjų tik producentai (gamintojai), kurių dauguma - žalieji augalai. Visi kiti organizmai - tik vartotojai. Kai didėja augalo masė, tai masės prieaugis - pirminė, arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus arba kitų vartotojų masės didėjimas - antrinė, tretinė ir t.t produkcija. Vartotojai tik perdirba maiste esančias organines medžiagas į savo kūno medžiagas, o patys jų neprodukuoja. Ta energija, kuri yra sukaupta vartotojų kūnuose, buvo augalinėje biomasėje, jie ją tik pasisavino, o ne patys pagamino. Todėl ji nėra pirminė.
Biologija  Konspektai   (5,36 kB)
Kvėpavimas (2)
2010-01-04
Kvėpavimas – tai procesas, kai organiniai junginiai panaudojant O2 skaidomi iki CO2 ir H2O, o atsipalaidavusi energija naudojama darbui atlikti ir kaupiama ATP pavidalu Kaip kvėpuoja įvairūs organizmai Bakterijos Bakterijos gali gyventi anaerobinėje ir aerobinėje aplinkoje, kvėpuodamos atmosferos deguonimi, visu kūno paviršiumi. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę, kurios metu išskiria O2 Protistai PIRMUONYS: AMEBA – kvėpuoja difuzijos būdu vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu i citoplazmą pro visą kūno paviršių. Deguonis padeda suskaidyti maisto medžiagas. Išsiskiria energija, reikalinga organizmo gyvybinei veiklai. Taip pat difuzijos būdu CO2 ląstelės pašalinamas. KLUMPELĖ – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. DUMBLIAI: Visi dumbliai vykdo fotosintezę, todėl deguonimi apsirūpina pati jį pasigamindama. Grybai Pagal poreikį deguoniui grybai gali būti anaerobai ir aerobai. Grybai kvėpuoja visu paviršiumi, difuzijos būdu. Augalai Pro žioteles, pro kurias vyksta dujų mainai, paimamas atmosferos deguonis ir išskiriamas CO2. Augalų šaknys difuzijos būdu kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Gyvūnai Duobagyviai: Kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Kirmėlės: PLOKŠČIOSIOS KIRMĖLĖS – neturi specialių kvėpavimo organų, kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Parazitinės gali gyventi ir bedeguonėje terpėje, kvėpuoja rūgimo būdu. APVALIOSIOS KIRMĖELĖS – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Parazitinės kirmėlės – prisitaikusios gyventi ir bedeguoninėje terpėje. ŽIEDUOTOSIOS KIRMĖLĖS – kvėpuoja atmosferos deguonimi, per drėgną odą. VARLIAGYVIAI Kvėpuoja atmosferos deguonimi. Kvėpavimo organai- plaučiai ir oda. Plaučiai panašus į maišelius, sienelėse gausu kraujagyslių. Plaučiai silpnai išsivystę, todėl kvėpavimas per odą yra labai svarbus. Dujų apykaita gali vykti tik tada, kai oda drėgna. Vandenyje varliagyviai kvėpuoja tik drėgna oda. ROPLIAI Ropliai turi plaučius ir kvėpuoja jų pagalba. Jų plaučiai – korėti. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽUVYS Iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų plyšius, esančius ryklės sienelėse, ir skalauja kvėpavimo organus- žiaunas. Išdžiuvę žiaunų lapeliai negali praleisti deguonies ir anglies dioksido. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi. PAUKŠČIAI Skraidantiems paukščiams reikia daugiau deguonies, todėl jų kvėpavimo sistema yra sudėtingesnė. Be įprastų plaučių, paukščių organizme yra oro maišai. Jie susijungę su plaučiais. Šie oro maišai padeda paukščiui su kiekvienu įkvėpimu gauti kuo daugiau O2. Dujų apykaita juose nevyksta. Jie tėra šviežio oro saugykla. Paukščiui įkvėpus oras per plaučius patenka į oro maišus, paskui iš galinių oro maišų per plaučius pereina į priekinius ir yra iškvėpiamas. Taigi, šviežias ir O2 prisotintas oras patenka į plaučius ir iškvėpimo iš oro maišų metu. ŽINDUOLIAI Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai ir plaučiai. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽMOGUS Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai (kuriais oras patenka į plaučius) ir plaučiai, kuriuose vyksta dujų apykaita. Kvėpavimo organai: • Kvėpavimo takai: nosies ertmė, nosiaryklė, gerklos, trachėja, bronchai • Plaučiai
Biologija  Referatai   (213,49 kB)
Kvėpavimas (2)
2010-01-04
Kvėpavimas- tai procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O, o atsipalaidavusi energija naudojama darbui atlikti. Viduląstelinis kvėpavimas- tai procesas, kuriam vykstant angliavandeniai ar kiti apykaitos produktai skaidomi, tuo pat metu susidarant ATP.Ląstelėje esančios medžiagos oksiduojasi(atiduoda elektronus), fermentai nutraukia gliukozės atomus siejančius ryšius ir tuomet atsipalaiduoja energija. Viduląstelinio kvėpavimo būdai: Aerobinis kvėpavimas - procesas, kurio metu, dalyvaujant deguoniui, gliukozė, esanti ląstelėje, suskaidoma į vandenį ir anglies dioksidą. Atpalaiduojama daug energijos.  Anaerobinis kvėpavimas(rūgimas) – procesas, kuriam vykstant gliukozė suskaidoma be deguonies ir susidaro pieno rūgštis (laktatas) arba etilo alkoholis. Atsipalaiduoja mažai energijos. Aerobinio kvėpavimo lygtis : C6H12O6 + 6CO2 à 6CO2 + 6H2O + energija Aerobinio kvėpavimo eiga I etapas – glikolizė Vieta: ląstelės citozolyje Pradinė medžiaga: gliukozė Procesai: gliukozė suskyla į 2 piruvato molekules ir atpalaiduota energija sukaupiama 2 ATP molekulėse. Rezultatas: 2ATP molekulės ir 2 piruvato molekulės. II etapas – pereinamoji reakcija Vieta: mitochondrijų matrikse Pradinė medžiaga: 2 piruvato molekulės Procesai: piruvato molekulės verčiamos acetilo grupe. Rezultatas: iš vienos gliukozės molekulės susidaro 2 anglies dioksido molekulės III etapas – Krebso ciklas Vieta: mitochondrijų matrikse Pradinė medžiaga: piruvatų molekulės Procesai: -piruvatas suskyla iki anglies dioksido -atskilę elektronai ir H+ prijungiami prie FAD ir NAD à FADH ir NADH ir nunešami į elektronų pernašos sistemą. IV etapas – elektronų pernašos sistema Vieta: mitochondrijų kristose Pradinė medžiaga: elektronai ir protonai, judantys elektronų pernašos sistemoje Procesai: - elektronų pernašos sistemoje elektronai judėdami nuo vieno baltymo nešiklio ant kito atiduoda savo energiją prie ADP prijungti P ir susidaryti ATP.
Biologija  Paruoštukės   (18,89 kB)
Kvėpavimas
2010-01-04
Jos vidų išklojančios ląstelės taip pat turi virpamųjų blakstienėlių,kurios nuolat banguoja ir gaudo įkvėptame ore dar likusias dulkelias.Trachėja šakojasi į du vamzdelio formos bronchus.bronchai šakojasi į dar smulkesnius vamzdelius,kurių galai užsibaigia pūslelėmis,vadinamomis alveolėmis.Alveolių sienelės sudarytos iš vieno ląstelių sluoksnio ir apraizgytos plonomis kraujagyslėmis-kapilerais.Plaučiuose yra apie300 milijonų alveolių.Arterijos,kuriomis veninis kraujas atiteka iš širdies į plaučius,juose išsišakoje į daugybę kapiliarų,kurių sienelės sudarytos tik iš vieno ląstelių sluoksnio.Anglies dioksidas per kapilerų sieneles iš kraujo dėl difuzijos juda į alveolių sienelių ląstelias,o iš jų-į alveolių vidų.Tuo pačiu metu alveolėse esančio oro deguonis dėl difuzijos pro alveolių ir kapilerų sieneles veržiasi į kraują.tokiu būdu veninis kraujas virsta arteriniu. KVĖPAVIMO REAKCIJOS Viena svarbiausių ląstelėje esančių medžiagų-gliukozė.Dalyvaujant deguoniui gliukozė suskaidoma iki anglies dioksido ir vandens.Šių reakcijų metu išlaisvinama gliukozės molekulėje esanti energija.Gliukozės skaidymo svarbiausios reakcijos vyksta mitochondrijose.Šiuose organoiduose gliukozėje esanti energija paverčiama ląstelei prieinama forma.Štai kodėl mitochondrijose dažnai vadinamosląstelėje jagainėmis,t.y.įrenginiais energijai gauti.Kvėpavimo reakcijų metu gali būti skaidoma ne tik gliukozė,bet ir kiti su maistu gauti anglevandeniai,riebalai bei baltymai.Reakcijoje susidaręsanglies dioksidas difuzijos būdu iš audinių ląstelių patenka į krauja,kuris jį nuneša į plaučius.Kvėpavimo raekcijų metu susidaręs vanduo dėl difuzijos juda iš ląstelės į ląstelę,kol patenka į kraują.Inkstuose kraujas atiduoda vandens perteklių,kuris pašalinamas iš organizmo. Gliukozė+deguonis=anglies dioksidas+vanduo+energija KAIP KVĖPUOJA VIENALĄSČIAI? Oro deguonis pro plazminę membraną difuzijos būdu patenka į amebos ląstelę.kvėpavimo reakcijų metu mitochondrijose susidaręs anglies dioksidas ir vanduo difuzijos būdu pašalinamas pro plazminę membraną į aplinką. LĄSTELINIS KVĖPAVIMAS Bet kuri organų sistema vykdydama jai būdingas gyvybins funkcijasnaudoja energiją.Daugiausia jos sunaudojama raumenų,virškinimo,nervų sistemos ląstelės.Energija naudoja ir biocheminių reakcijų grandinėse sisteninant arba skaidant medžiagas.Tas nuostabus energijos nešėjas yra ATP-adenozintrifosforo rūgštis,kaupianti energiją makroerginėse jungtyse.Kvėpuojant vyksta substrato oksidinimas.Kvėpavimui būtinas deguonis ir oksidinimas substratas.Aukštesnieji augalai ir givūnai kvėpuoja.Tai reiškia,kad nešikliai iš oro įkvėpimo sistemų deguonį atneša į ląsteles.
Biologija  Konspektai   (4,76 kB)
Kompiuteris ir sveikata Lietuvoje 2000 metų pradžioje buvo instaliuota apie 230000 kompiuterių. Įvertinant tai, kad daugelis šių kompiuterių yra kolektyviai naudojami mokyklose, biuruose ar namuose, realiai šiuo metu apie pusė milijono Lietuvos gyventojų dalį laiko arba net ir visą darbo dieną praleidžia kompiuterių aplinkoje. Asociacijos INFOBALT duomenimis pastaraisiais metais kasmet Lietuvoje buvo nuperkama ir instaliuojama apie 30000-40000 kompiuterių. Žemiau pateiktoje diagramoje parodyta, kaip pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje augo bendras kompiuterių kiekis. Nemažas darbuotojų būrys įvairiose Lietuvos institucijose kasmet tampa kompiuterių vartotojais. Įvertinant bendrąją informacinės visuomenės kūrimo Europoje ir Lietuvoje tendenciją, galima prognozuoti, kad kompiuterinės įrangos plitimo tempai ateityje dar sparčiau augs. Daugės kompiuterizuotų darbo vietų, atsiras naujos kompiuterių klasės mokyklose ir universitetuose, vis daugiau ekonominių, valdymo, projektavimo, mokymo, kūrybos uždavinių padės spręsti intelektualaus darbo įrankis - kompiuteris. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja piliečiai privačiam naudojimui. Prie bute instaliuoto kompiuterio ilgas valandas leidžia studentai, moksleiviai ir net darželinukai. Europos Sąjungos valstybėse kompiuterizacijos tempai yra gerokai spartesni. Lietuva 1999 metais pagal šimtui šalies gyventojų tenkančių kompiuterių kiekį pakankamai smarkiai atsiliko ne tik nuo pirmaujančių šiuo požiūriu Europos Sąjungos valstybių, bet ir nuo kaimyninių valstybių - kandidačių į Europos Sąjungą, kaip tai parodyta kitoje diagramoje. Aišku, kad kompiuterizacijos procesai Lietuvoje turės spartėti, nes to reikalauja pasaulinės ekonomikos vystymosi tendencijos, Europos Informacinės visuomenės kūrimo planai. Žiūrintys į šį visuotinio kompiuterizavimo procesą skeptiškai, kelia klausimą - ar darbo vietoje atsiradęs kompiuteris visada yra tik nesavanaudiškas pagalbininkas. Populiarus Vokietijos žurnalas FOCUS rašė, kad eilinis darbuotojas visos savo darbinės karjeros metu darbo vietoje išbūna iki 65 000 valandų. Neretai to darbuotojo veiklos erdvė yra smarkiai apribota tarp stalo krašto ir sienos, sėdima ant išklerusios kėdės ne visada gerai vėdinamoje ir pakankamai apšviestoje patalpoje. Įvertinant tai, kad mūsų kompiuterių klasės ar biurai su kompiuterizuotomis darbo vietomis neretai organizuojami be didesnių investicijų - paprasčiausiai ant darbo stalo atsiranda kompiuteris - tada skeptikas ir klausia - ar kartu su kompiuteriu į darbo vietą neateina papildoma rizika sveikatai. Nagrinėjant publikacijas kompiuterizuotų darbo vietų organizavimo bei vertinimo tema, galima tik stebėtis tokių publikacijų įvairiomis kalbomis gausa. Darbo vietų organizavimui visose šalyse skiriamas didelis dėmesys, nes nuo to priklauso darbuotojo sveikatos stovis, o tai tiesiogiai lemia ir darbo rezultatus. Publikacijos rodo, kad daugelyje šalių, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje dirbančiojo priešais displėjų sveikatingumo klausimai nagrinėjami ypač aštriai. Vokietijoje darbas priešais displėjų yra įtauktas į keturiasdešimties labiausiai pavojingų ir kenksmingų profesijų sąrašą. Tai akivaizdžiai demonstruoja nagrinėjamos problemos aktualumą ir svarbą.
Biologija  Rašiniai   (37,93 kB)
Kinų medicina
2010-01-04
KAIP TEISINGAI MAITINTIS (tradicinės kinų medicinos patarimai) Ar kiekvieną dieną valgote tuos pačius ar panašius maisto produktus? O gal, suvalgę tam tikro maisto, jaučiatės pernelyg pavargę ar atvirkščiai - energingi? Ar kada nors nustebę svarstėte kodėl, suvalgius vos keletą kalorijų, jums vis viena sunkiai pavyksta numesti svorio ar netgi dar blogiau - jūs ir toliau sėkmingai pilnėjate? TCM požiūris į maistą yra unikalus, jis labai skiriasi nuo mūsų standartinės vakarietiškos mitybos koncepcijos. Be mums žinomų maistinių medžiagų (angliavandenių, baltymų, vitaminų ir mineralų, ir pan.), maistas dar pasižymi ir energetinėmis savybėmis, kurios priklauso nuo augimo sezono, spalvos, struktūros, skonio, ir stimuliuojančiai veikia įgimtas organines funkcijas. Tradicinė kinų medicina (TKM) - mokslas, gyvuojantis jau apie 4000 metų, ji efektyviai ir sėkmingai pritaikoma visame pasaulyje. Tai ne tik akupunktūra, moksa (karščio terapija), herbologija ir Qigong (čigun), jos sudėtinė dalis yra ir maisto terapija. Senais laikais Kinijoje akupunktūristai (TKM gydytojai) turėjo rūpintis gera pacientų sveikata. Jei jų pacientai susirgdavo, jie negaudavo atlyginimo, taigi mokymas ir aktyvus dalyvavimas visapusiškame paciento sveikatos palaikyme buvo ypatingai svarbūs dalykai, o maistas buvo ir tebėra viena pagrindinių sveikatos palaikymo išlygų. Daugelį pacientų vargina alergija, migrena, pripratimas prie kavos, cigarečių, cukraus, nuovargis, stresas ir daugelis kitų negalavimų. Dažnai norėtųsi jų paklausti: "Ką jūs valgote? Kaip dažnai valgote? Kada valgote?" ir t.t. Neretai daugelis žmonių valgo tik du kartus per dieną - paprastai nevalgydami pusryčių, ar tik išgerdami porą puodelių kavos priešpiečio valandomis. Galbūt jie dar sukremta kokį saldumyną ir salotų porciją. Visa tai popietinėmis valandomis apvainikuojama ledo šaltumo gazuotais gėrimais, kava, ir dar, galbūt jau vakare, pora taurių vyno ar alaus bokalu. Jie tikriausiai mano, kad maitinosi gerai ir sveikai, nes valgė salotų. Kai kurie iš jų, paklausti, ar jų maistas buvo baltymingas, atsakytų: "valgiau makaronų ar avižinių dribsnių", o juk tai iš tiesų nėra baltymai. Jei mes iš tikrųjų paisome Hipokrato nuomonės, kad vaistai turėtų būti mums kaip maistas, o maistas turėtų būti vaistas, tai dauguma iš mūsų nuskriaudžiame save, nevalgydami tokio mums labai svarbaus, gydančio, sveiko maisto. Be to, mūsų kūnui reikia pakelti didelį emocinį ir fizinį krūvį (dirbame 50, 60, 70 valandų per savaitę be gyvybinio pastiprinimo sveiku maistu). Žmonės nebejaučia, kaip turėtų suderinti mitybą, atsižvelgdami į sezono ypatumus. Prieš tai, kai buvo išrastas šaldytuvas, tam tikri maisto produktai buvo valgomi atitinkamo sezono metu, o dabar gi mes net nežinome, ką tai reiškia. Mūsų senovės protėviai, tame tarpe ir kinai, skrupulingai stebėjo ir studijavo gamtą, jos poveikį mūsų sveikatai. Rezultatas - visas senovės medicinos mokslas byloja apie gyvenimą harmonijoje su gamta, ir apie tai, kad harmoningai sugyvendami su gamta būsime sveiki ir ilgai gyvensime. Penki elementai Senaisiais laikais kinai sukūrė penkių elementų teoriją. Šie elementai sąveikauja tarpusavyje sukūrimo cikle, iš jų susidaro visos kitos substancijos. Tie elementai yra: ugnis, vanduo, žemė, metalas, medis. Visi jie pasižymi skirtingomis savybėmis. Kiekvienas elementas yra siejamas su kuriuo nors organu, spalva, planeta, pasaulio kryptimi, sezonu ir t.t. sudėtingame atitikmenų derinyje, kuris tarnauja kinams kaip patogi įsiminimo priemonė (žr.lentelę).
Biologija  Referatai   (45 kB)
Kedras
2010-01-04
Senovėje romėnai itin vertino riešutus, neva tai – dievų maistas, kurį gali vartoti tik privilegijuoti asmenys. Senovės Egipte riešutai buvo teikiami kaip dovanos. Renesanso epochos metu riešutais gydytas galvos skausmas, nes kai kurių riešutų branduoliai priminė žmogaus smegenų formą. Na, o mes, naujojo tūkstantmečio žmonės, mielai kremtame šį maistą ir sėkmingai naudojame patiekalų bei maisto produktų gamyboje. Beje, riešutų „stebuklingosios“ sąvybės nėra tik mitas, nes moksliniais tyrimais įrodyta, kad kai kurios rieštutų sudedamosios medžiagos, apsaugo žmogaus organizmą nuo širdies ligų ir vėžinių susirgimų. Į mūsų kraštą riešutai patenka iš Turkijos, Italijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Irano. Lietuvoje natūraliai auga tik lazdynai, tačiau kažin ar dažnas iš mūsų riešutauja. Daug greičiau ir paprasčiau šio sveiko maisto nusipirkti parduotuvėje. Prekyvietėse galima išsirikti nelukštentų, nuvalytų, pagardintų prieskoniais, sūdytų ir įvairių rūšių riešutų mišinių. Pabandysime atsakyti į klausimą, kuo riešutai naudingi mūsų organizmui Tai sidabrine pušis, spygliais panašus į maumedį, kankorežiais – į kėnį. Auga Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Himalajų, Atlaso kalnuose, tačiau kedrą galima pamatyti ir Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Jo kankorėžiai yra statinės ar kiaušinio formos. Kankorėžiuose subręsta riešutai. Jie renkami rugsėjo – spalio mėnesiais, kol nėra šalčių, nes pašalę riešutai glogai laikosi, pelija, apkarsta. Švieži ir gerai išdžiovinti riešutai skaldomi ir valgomi kaip skanėstas, iš jų spaudžiamas vertingas aliejus.
Biologija  Rašiniai   (21,26 kB)
Beveik kiekvienas į namus parsivežtas augalas sukelia šeimininkams sunkumų. Kad ir kokia palanki būtų aplinka namie, ji neprilygsta toms šiltnamio sąlygoms, kuriomis augalas buvo išaugintas. Šiltnamyje aplinkos sąlygos griežtai kontroliuojamos: palaikoma atmosferos drėgmė, kai tai būtina, geras apšvietimas, augalais kasdien rūpinamasi. Jei vadovausitės šiais nurodymais prižiūrėdami kambarinius augalus, išvengsite nesėkmių. Žinovo patarimai Keletą gerų patarimų apie bendrą augalų priežiūrą gali suteikti profesionalus augintojas. Visų pirma daigyno darbuotojas imasi atsargumo priemonių, kad apsaugotų šiltnamį nuo kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Dirvožemį, kuriame sodinami daigai, jis sterilizuoja garais, o vazonus kruopščiai nušveičia arba naudoja naujus. Beveik visiems augalams, ypač žydintiems, būtinas tinkamas apšvietimas. Tada jie gerai auga. Profesionalus šiltnamio darbuotojas, sudarydamas augalams tokias apšvietimo sąlygas, kokių jiems reikia, vengia tiesioginių saulės spindulių. Esant reikalui stiklas uždengiamas medžiaga, teikiančia pavėsį. Šiltnamis visuomet šildomas, palaikoma ypatingiems augalams būtina temperatūra. Daigyno darbuotojas rūpinasi augalų būkle, todėl rūpestingai juos suvynioja ir sudeda į dėžę, kad šie pirkėjo namus pasiektų nenukentėję, puikios kokybės. Šeimininkai, norėdami, jog augalai tokie ir išliktų, turėtų juos tuoj pat išvynioti. Deja, dažnai to nepaisoma ir augalams ima trūkti šviesos. Iš daigyno išvežtiems augalams kartais tenka nukeliauti šimtus kilometrų. Per tą laiką jie gali išdžiūti, todėl nedelsdami patikrinkite, ar netrūksta vandens. Kai kurie augalai stebėtinai greitai išdžiūva. Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama pačių augalų auginimui, o ne vien jų naudojimui namams papuošti. Todėl jau tapo įprasta skirti tam visą kambarį. Kontroliuojant jame apšvietimą, temperatūrą, oro drėgmę, tinkamai laistant galima užauginti įvairiausių augalų, tiek žydinčių, tiek lapuočių. Laistymas Jei augalas išdžiūvo, iš laistytuvėlio nedideliu snapeliu pilkite vandenį tiesiai ant dirvožemio paviršiaus. Liekite tol, kol jo perteklius ims sunktis pro drenažo angeles vazono apačioje. Jei augalas perdžiūvęs, panardinkite jį į kibirą vandens. Prieš pradėdami šią procedūrą įsitikinkite, ar nykščiai liečia dirvožemio paviršių. Laikykite vazoną panardintą tol, kol nustos kilti oro burbuliukai. Augalui perdžiūvus tokią procedūrą galima kartoti per kiekvieną laistymą (galbūt du ar tris sykius per savaitę). Augalus, nemėgstančius kalkių, patartina laistyti lietaus vandeniu. Nors tai nėra taip svarbu. Gležnų augalų, tokių kaip sanpaulijos, nevalia laistyti labai šaltu vandeniu tiesiai iš čiaupo. Geriausia pripilti jo į indą ir palikti per naktį šiltame kambaryje arba kelias valandas palaikyti šalia radiatoriaus. Augalams laistyti netinka nei labai šaltas, nei karštas vanduo. Tręšimas Jūsų augalas išaugintas daigyne, kuriame buvo reguliariai tręšiamas. Tą patį reikia daryti ir namie, antraip jis nublanks ir ims nykti. Šiandien trąšų pasirinkimas yra be galo didelis, todėl dažnai sunku nuspręsti, kurios tinkamiausios jūsų augalams. Namų sąlygomis, ko gero, labiau tiktų skystosios trąšos, nes augalai jas lengviau pasisavina. Galima pirkti ir miltelius, tirpinamus vandenyje. Dar viena galimybė - naudoti palengva išsiskiriančias trąšų tabletes ar strypelius. Jie įkišami tiesiai į dirvą, kad augalai gautų reikiamų medžiagų ilgą laiką. Tai patogu, kai vazonai pastatyti sunkiai prieinamoje vietoje arba kai namų šeimininkai - užuomaršos. Augalus galima tręšti ir per lapus. Tokios trąšos nepakeičiamos jautrią šaknų sistemą turintiems augalams, pavyzdžiui, daugeliui mažesnių paparčių.
Biologija  Straipsniai   (14,98 kB)
Jutimo organai
2010-01-04
Charakterizuoti odos sluoksnius.Pateikti receptorių pavyzdžius, esančius įvairiose odos plotuose bei sluoksniuose. Oda susideda iš dviejų sluoksnių:paviršinio-epidermio ir giliojo-tikrosios odos.Odoje yra tam tikrų darinių(plaukų, nagų prakaito ir riebalinių liaukų)Epidermis-tai daugiasluoksnis plokščiasis epitelis iš kelių eilių ląstelių.Jo pamatinio sluoksnio ląstelės sugeba daugintis, po pasidalijimo jos slenka linkpaviršinių sluoksnių. Po epidermiu yra tikroji oda(derma) susidedanti iš paviršinio spenelinio ir gilesnio tinklelinio sluoksnių.
Biologija  Namų darbai   (22,95 kB)
Platanas Platanas priskiriamas plataninių šeimai. Mokslinėse knygose rašoma, kad kreidos ir terciaro periodu platanai buvo plačiai paplitę Šiaurės pusrutulyje. Tą patvirtina Aliaskoje, Grenlandijoje, Vidurio Europoje, Sibire ir kitur rasti lapų atspaudai.Dabar sunku pasakyti, kokios čia žaliavo platanų rūšys iš dabar esančių dešimt. Tačiau galėjo augti ir jau išnykusios rūšys. Platanai – aukšti medžiai su galingu vainiku, teikiančiu pavėsį. Juos sodino graikai ir persai, todėl mokslininkai nebežino, ar išlikę auga natūraliose augimo vietose, ar sodinti. Platanų lapai yra dideli, karpyti. Nuo šakų ir stiebų plokštelėmis nusilupa žievė, todėl medžiai atrodo lyg marmuriniai. Įdomu, kad vasarą jauni ūgliai nudžiūva, o kitais metais išauga iš žemiau esančių pumpurų. Lapai savo kiauraviduriais kotais lyg gaubtuvėliais apgaubia pumpurus ir saugo nuo išdžiūvimo ir sužalojimo. Lapkočiai ir jauni ūgliai apauga plaukeliais, kurie pavasarį atitrūksta ir sklando ore. Jie gali sukelti akių, nosies, kvėpavimo takų ligas, todėl miestuose platanai auginami retai. Platanų žiedai vienalyčiai, vyriškieji būna gelsvi, o moteriškieji – raudoni. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisiai – riešutėliai, kurių apvalkalėliai atsidaro pavasarį, ir sėklos paplinta po apylinkes. Patekusios į vandenį jos išbrinksta ir sudygsta. Vakarinis platanas. Šiaurės Amerikoje yra vienas iš didžiausių lapuočių, siekiančių 50 m aukštį. Kero platanai labiausiai panašūs į iškastinių terciaro laikotarpio platanų liekanas. Tai gal seniausi ir Lietuvoje augę platanai? Kultūrinius platanus augina Anglijoje ir kt. Susikryžminus vakariniam ir rytiniam plantamui, XVII a. paplito klevalapiai platanai. Šie platanai sodinami ir miestuose. Beja, jie auginami Gdanske, Minske, Rostove prie Dono. Išvestos glaustašakės, mažalapės ir kitos formos. Platanai gyvena iki 2 tūkstančių ir daugiau metų. Senstančių platanų, kaip ir ąžuolų, vidus išpūva. Seni platanai ima auginti kelis stiebus. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje žaliuoja septynių stiebų platanas, vadinamas ,,Septyniais broliais“, jo vainikas yra apie 40 m skersmens. Platano mediena būna gelsva, rausva. Naudojama automobilių pramonėje, tarai, baldams, šaukštams ir kitkam gaminti. Mėginta platanus auginti ir Lietuvoje. Vakariniai platanai auga Pavilnyje ir Klaipėdoje. Pavilnyje išaugo 4 m aukščio medelis, tačiau nušalo ir vėl ataugo. Iki 1393 m. Kauno botanikos sode žaliavo dideli platanai. Didelis platanas augo Išlauže (Prienų r.). Klevalapiai platanai auginti Kauno botanikos sode. Paprastasis skirpstas Paprastasis skirpstas priskiriamas guobiniams. Kartais jį vadina guoba skirpstu. Tai jau viduriniajame pleistocene (380 – 110 tūkst. m. pr. Kr.)augęs medis, turintis iki 30 m aukščio, per 1,5 m drūtumo liemenį ir giliai suaižėjusią žievę. Jauni ūgliai būna rudi, žalsvi, pilki ar plaukuoti su liaukelėmis, žvilga. Jaunų šakelių žievė esti lygi, kartais turi kamštinių išaugų. Pumpurai išauga ovalūs, buki, jų žvyneliai rusvi, pilki ar plaukuoti. Lapai būna kiaušiniški, atvirkščiai kiaušiniški, rombiniai, 3 – 12 cm ilgio, pjūkliškais kraštais, kurių viršus būna šiurkštus, apačia apaugus plaukeliais, kartais pagysliai turi liaukučių. Lapkočiai esti 4 – 13 mm ilgio, plaukuoti. Kuokeliniai žiedai telkiasi kuokštuose. Prasiskleidžia balandžio – gegužės mėn. Vaisių sparnuotės būna atvirkščiai kiaušiniškos, pilkos, liaukingos, viršutinėje sparnuotės dalyje yra riešutėlis. Nuo kalninės guobos skiriasi didesniais lapais, lygiomis viršūnėmis, mažiau plaukuotomis ir plonesnėmis šakutėmis, labiau suaižėjusia žieve, smulkesniais lapais ir ilgesniais lapkočiais. Dauguma skirpsto antrinių gyslų šakojasi, o vinkšnos mažai šakojasi arba nesišakoja. Skirpsto sparnuotė auga trumpakotė, dvigubai didesnė. Skirpstai, kitaip nei guobos ir vinkšnos, gerai atželia iš šaknų. 1000 sėklų sveria 8 – 10 g. Kartais 1 ha pomiškio išauga iki 20 tūkstančių medelių. Žvėrys nekliudo, o šalnos retsykiais pakanda metūgius, žiemos speigai suskaldo balaną. Leidžia iki 8 m gylio pagrindines ir paviršines šaknis, todėl atlaiko stipriausius vėjus.
Biologija  Referatai   (7,23 kB)
Gulbė giesmininkė
2010-01-04
Reta, pastoviai perinti rūšis. Atsargus, už gulbę nebylę baikštesnis paukštis. Iš tolo nuo gulbės nebylės atskiriama pagal tiesų kaklą bei geltonas dėmes snapo šonuose. Gulbės giesmininkės kliksėjimas girdimas iš toli, paukščiai kliksi skrisdami, tačiau labiausiai – poravimosi metu. Gulbė giesmininkė Lietuvoje yra besikurianti rūšis. Pradėjo perėti prieš 15 metų. Dabar kasmet peri iki 20 porų. Retai peri didesniuose ežeruose, dažnesnė žuvininkystės ūkių tvenkiniuose, pelkėtuose ežeruose bei tvenkiniuose. Pamaryje gausesnė migracijų metu. Rūšiai svarbu turėti saugias, žmonių mažai lankomas perėjimo vietas, taip pat saugias apsistojimo vietas migracijų metu. Gulbė giesmininkė (lot. Cygnus cygnus).
Biologija  Rašiniai   (14,64 kB)
Gorilos
2010-01-04
Gorila(gorilla gorilla)-pati stambiausia iš primatų.Patinų ūgis gali siekti net 2 metrus,rankų mostas 2,6 m. Svoris nuo 140 iki 270kg.Žinoma gorilų patelės daug mažesnės.Gyvenimo trukmė 35 metai.Smegenų apimtis nuo 500 iki 750 cm3.Tai viena artimiausių apimčių žmogaus smegenims.Stebėjimai parodė,kad egzistuoja ir kiti labai stebėtini panašumai su žmonėmis.Mes ir gorilos esame beuodegiai,turime po 5 pirštus ant kiekvienos kojos ir rankos dantų skaičius 32.Nuodugnesni tyrimai rodo,kad 96%žmogaus ir gorilos genų yra vienodi.Nežiūrint į tai ,kad vystimosi raida išsiskyrė apie 8 mln metų atgal.Gorilų kailis juodas.Žinomas tik vienas atvejis kada 1966m,buvo pagautas albinosas,jis buvo perduotas parkui kur pragyveno 37m,Pas šį padarą buvo 6 vaikai ir daugybė anūkų,tačiau nei vienas nebuvo šviesios spalvos. Gorilos išsisikiria į tris rūšis: Rytų lygumų gorilos(Gorilla gorilla manyema).Gyvena Kongo rytuose laisvėje likę 5000. Kalnų gorilos(Gorilla gorilla beringei).Gyvena kalnuose 1650-3850 aukštyje.Vienietėje vietoje Kongo,Ugandos ir Ruando sankirtoje.Populiacija 380vnt laisvėje ir 420 nelaisvėje.Kalnų gorilų plaukas pats ilgiausias. Vakarų ilgumų gorilos(gorilla gorilla gorilla) 1900mPirmieji keliautojai pabuvoję vidurio Afrikoje pasakojo apie neisivaizduojamo dydžio bezdžionesvaikštinėjančias Kongo,Ruandos ir Ugandos kalnuose.Pasakojimuose buvo aprašyti baisūs padarai kurie žudo žmones.Pirmoji gorila buvo nušauta 1902m,ir tai buvo paminėtas kaip didviriškas poelgis po to į Afriką pradėjo plūsti įvairaus plauko keliautojai su tikslu nušauti „baisųjį padarą“.Gorilų galvos ir plaštakos buvo laikomos kaip trofėjai.Ypatingą naikinimo banga atplūdo kartu su pirmu pasauliniu karu,kada žudyti Afrikos gyvūnus buvo tiesiog madinga.Ši rūšis taip ir liko paslaptis tyrinėtojams. 1959-1960 Džordžas Šaleris savo knygoje aprašė kalnų gorilų gyvenimą ir jų rūšis.Jis sugriovė neteisingą gorilų reputaciją.Žmonės pagaliau suprato,kad šie padarai vieni ramiausių ir protingiausių gyvūnų,turintys intelektą ir savo emocijas.Po ilgų naikinimo metų pagaliau sunaikintas žudiko ir agresyvumo vardas.Atsirado norinčių suprasti gorilas.Buvo įsteigtas nacionalinis parkas apjungiantis tris šalis:Kongą,Ugundą ir Ruandą.Goriloms išskirtas plotas tęsiasi api 40 km ilgyje ir 20km plotyje.Kongo pusėje gorilas žudė sukilėliai,dėl maisto.1970 pradėjus skaičiuoti rūšis pastebėta kad jų liko tik 1000,o 1975m buvo likę apie 520 vienetų.Šiuo metu populiacija sumažėjusi iki 320,tačiau didelių pastangų dėka populiacija buvo pagyvinta iki 10 procentų t.y. iki 380vnt. Tačiau didžiausią indelį į gorilų apsaugą davė Diana Foosei.Ji 13 metų gyveno kartu su gorilomis.1985 m jai perpjovė brakonieriai gerklėę.Foosey stebėjimai padėjo suartėti žmogui ir gorilai.Tik šios tyrinėtojos dėka mes visdar galime matyti gorilas.
Biologija  Rašiniai   (133,89 kB)
Gyvūnų vystymasis
2010-01-04
Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.
Biologija  Konspektai   (7,46 kB)
Gyvybės kilmė
2010-01-04
Žemėje gyvena milijonai įvairiausių augalų ir gyvūnų. Iš kur jie visi atirado? Žmogus bandė atsakyti į šį klausimą ne vieną šimtmetį. Daugelis mokslininkų mano, kad patys pirmieji gyvi organizmai atsirado iš negyvų cheminių medžiagų. Prieš daugiau kaip milijoną metų susidarė junginiai, kurie gebėjo save kopijuoti. Tai davė pradžią tam tikrai evoliucijai, kuri galiausiai atvedė prie pirmykštės tikrosios gyvybės. Šiandien gyvybė Žemėje pasižymi stulbinančia įvairove. Kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo natūralią buveinę ir guvensenos būda. Pavyzdžiui, vieni augalai tarpsta dykumose, kitiems labiau patinka šaltos ir drėgnos vietos. Kiekvienas gyvas organizmas puikiai derinasi prie savo aplinkos. Svarbiausias evoliucijos mokslo istorijoje įvykis buvo XIX a. anglų gamtininko Č. Darvino 1842 – 1853 m. paskelbta evoliucijos teorija. Jis iškėlė mintį, kad per milijonus metų augalų ir gyvūnų rūšys laipsniškai kito (evoliucionavo), prisitaikydamos prie aplinkos. Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtų jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali tuėti didelius lapus, kurie padėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galymybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka. Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gyvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba suranda naują buveinę. Taip Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairiausiu augalų ir gyvūnų rūšių. Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvinas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, o tarp jų būna ilgi laikotarpiai , kai pokyčiai vos pastebimi. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Visoje Žemės istorijoje per palyginti trumpą laikotarpį išnyko daugybė rūšių. Didžiausias masinis išnykimas buvo permo ir triaso periodo krizė, įvykusi maždaug prieš 245 milijonus metų. Maždaug prieš 65 milijonus metų per kreidos periodo išnykimą išmirė dinozaurai. Niekas nežino, kas sukėlė šiuos įvykius. Kai kurių mokslininkų nuomone, kreidos periodo išnykimas įvyko po klimato pokyčio, kurį sukėlė nukritęs meteoritas.
Biologija  Referatai   (19,31 kB)
Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.
Biologija  Referatai   (176,61 kB)
Galvos smegenys (2)
2010-01-04
Galvos smegenys – encephalon Pailgosios smegenys – medulla oblogata Tiltas – pons Vidurinės smeganys – Mesencephalon Smegenėlės – cerebellum Tarpinės smegenys – diecephalon Didieji galvos smegenų pusrutuliai –hemispheria cerebri Didžioji smegenų jungtis – corpus collosum Nervų sistema formuojasi iš išorinio gemalinio lapelio – ektodermos. Iš ektodermos susidaro nervinė plokštelė. Užsilenkus plokštelės pakraščiams ir jiems susijungus susidaro pirminis nervinis vamzdelis. Jis nutįsta per visą embriono nugarą, nuo galvinio galo iki uodeginio, ir yra nugaros ir galvos smegenų užuomazga. Galvinis vamzdelio galas pasidalina į 3 pūsleles: Pagal buvimo vietą kamiene skiriama: 1) Viršutinioji dalis, kurią sudaro: • Keturkalnė • Dangtis • Smegenų burės • Smegenėlės 2) Vidurinė kamieno dalis: • 4-as smegenų skilvelis • Branduolių grupės priklausančios ekstrapiramidinei sistemai, tinkliniam dariniui • Visi kylantieji į galvos smegenų pusrutulius laidai • Kai kurie nusileidžiantieji laidai 3) Apatinė dalis: • Dalis tilto • Pailgosios smegenys • Nusileidžiantieji laidai – jungia galvos smegenis su nugaros smegenim • Skersinis tilto laidas – jungia tiltą su smegenėlėmis Smegenų kamieno funkcijos: 1) Prasideda didžioji dalis galvinių nervų 2) Randami centrai,kontroliuojantys daugelį vegetacinių ir virškinimo funkcijų 3) Dalyvauja skausmo suvokimo mechanizme 4) Reguliuoja raumenų tonusą ir refleksus, su kuriais susijusi kūno padėtis, pusiausvyros išlaikymas. 5) Smegenų kamiene išsidėstęs tinklinis darinys, miego ir būdravimo centrai Pailgosios smegenys Tai nugaros smegenų tąsa, kurios pagrindas atkreiptas į tiltą, o viršūnė be ryškios ribos pereina į nugaros smegenis. Tai vieta, jungianti galvos smegenis su nugaros smegenimis. Pailgosiose smegenyse randamos : • Priekinė vaga • 2šoninės vagos • Užpakalinė vaga
Biologija  Konspektai   (13,21 kB)
Galvos smegenys
2010-01-04
Masė Žmogaus galvos smegenys sveria 1020-1970 g. Vidutiniškai vyrų galvos smegenys sveria - 1438 g, moterų - 1263 g. Tačiau iš smegenų svorio negalima spręsti apie asmens intelektualines savybes. Gamtoje yra daug gyvūnų, kurių galvos smegenų svoris didesnis nei žmogaus. Dramblio smegenys sveria 4917 g, banginio - 6800 g. Lyginant galvos smegenų svorio santykį su kūno svoriu, žmogus yra tobulesnis nei kiti gyvūnai. Veikla Smegenys yra aktyviausias žmogaus organas. Jo veiklai reikia didelio deguonies ir energijos kiekio. Apie 20 % kraujo širdis perduoda smegenims; todėl jau trumpalaikis aprūpinimo deguonimi nutrūkimas sąlygoja smegenų veiklos sutrikimus, ir po keletos minučių gali būti konstatuojama smegenų mirtis. Smegenys pasižymi didele adaptacija ir lankstumu. Vienas smegenų pusrutulis gali perimti kito pusrutulio darbą, jei šis negali funkcionuoti. Per visą savo gyvenimą žmogus išnaudoja vos kelis procentus visų neuronų. Nustatyta, kad netgi intensyviai treniruojant protinius sugebėjimus, negali būti išnaudojama daugiau kaip 20 % visų esamų galimybių. sistemoje sudaro laidus, o periferinėje nervų sistemoje -nervus. Galvos smegenys (lot. encephalon) - centrinės nervų sistemos dalis. Jos skirstomos į šias dalis: • pailgosios smegenys (myelencephalon) • užpakalinės smegenys (metencephalon) • vidurinės smegenys (mesencephalon) • tarpinės smegenys (diencephalon) • galinės smegenys, arba didieji pusrutuliai (telencephalon). Pailgosios ir užpakalinės smegenys sudaro rombines smegenis (rhombencephalon). Užpakalinės smegenys - tai tiltas (pons) ir smegenėlės (cerebellum). Kiekviena galvos smegenų dalis atlieka tam tikrą funkciją, jos glaudžiai tarp savęs susijusios. Smegenis sudaro apie 100 milijardų nervinių ląstelių, kurios susietos tarpusavyje sinapsėmis (apie 100 biliardų). Kiekvienas neuronas gali būti pasiekiamas daugiausia per keturis žingsnius nepriklausomai nuo pradinio atskaitos taško. Kasmet apie 0,5-1% nervinių ląstelių žūsta.
Biologija  Referatai   (138,66 kB)
Fotozintezė
2010-01-04
Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos. Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP. Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2. Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 - 2500 metų. Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medž. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”.
Biologija  Konspektai   (4,46 kB)
Fermentai (2)
2010-01-04
Fermentas – baltyminis katalizatorius, pagreitinantis gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir gyvasis organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti. Fermentų sudėtis ir savybės Šiuo metu ištirta apie 2000 fermentų. Kaip ir baltymai, fermentai turi sudėtingą erdvinę struktūrą. Gamtinė fermentų struktūra lemia didelę jų aktyvinančią funkciją. Įvairiais faktoriais ją suardžius, dingsta fermento aktyvumas. Fermentai, kaip visi katalizatoriai, reakcijos metu nėra nei sunaudojami, nei pagaminami. Jie nekeičia reakcijos pusiausvyros, o tik padidina reakcijos greitį. Tik fermentams būdinga tai, kad jie sąveikauja griežtai tik su tam tikrais substratais, yra stereo specifiški. Jie yra jautrūs temperatūros, terpės pH pokyčiams. Fermentų aktyvumas yra reguliuojamas modifikuojant (pvz.: fosforilinant, metilinant), veikiant inhibitoriais (bet kuri cheminė medžiaga mažinanti reakcijos greitį) ar aktyvatoriais, keičiant fermento kiekį (baltymai organizme po tam tikro laiko degraduojami; sintetinami tik esant induktoriui) ir kt. Fermentas yra aktyvus tik tam tikroje temperatūroje.Tai temperatūrai didėjant fermentas ima denatūruotis ir nebeatlieka savo funkcijos.Kylant temperatūrai reakcijos greitis greitėja ir yra didesnė galimybė substratui ir fermentui susidurti. reakcijų greitis priklauso nuo aktyvių fermentų kiekio.Jei yra pakankamai substrato ir tam tikra temperatūra ir pH tai rekcijos greitis bus proporcingas fermentų koncentracijai. Fermentai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius. Paprastieji fermentai susideda tik iš baltymų. Tai virškinimo sistemos fermentai: amilaze, pepsinas, tripsi-nas. Sudėtingieji fermentai susideda iš baltyminės dalies, vadinamos apofermentu, ir nebaltyminės, kuri vadinama kofaktoriumi. Kofaktoriai, kurie yra silpnai susiję su baltymine fermento dalimi, vadinami kofermentais. Jie gali lengvai pereiti nuo vieno fermento prie kito. Fermento katabolinį aktyvumą lemia ne visa jo molekulė, o tik nedidelė jos dalis, vadinama aktyviuoju centru. Be aktyviojo centro, daugelis fermentų turi reguliacinį centrą, dar vadinamą alosteriniu centru. Prie jo gali prisi-ungti mažamolekuliniai junginiai ir pakeisti jo struktūrą bei aktyvumą. Fermentai, turintys alosterinį centrą, dažniausiai yra metabolininų reakcijų grandinės pradžioje ir lemia jų vyksmo greitį. Tokie fermentai yra svarbiausi. Jiems priklauso anaerobinės apykaitos fermentas fosfofruktokinazė. Jo alosteriniai reguliatoriai yra AMP, ATP ir kitos medžiagos. Kofermentai pagal savo sudėtį yra skirstomi į dvi dideles grupes - vitamininiai ir nevitamininiai. Atskiri kofermentai įeina į sudėtį padidintos biologinės vertės produktų, kurie vartojami sportininkų mitybai, norint pagerinti energijos gamybos me-chanizmų veiklos atsigavimą, formuojant specifišką kūno konstrukcijos tipą. Fermentams būdingas didelis katalizinis aktyvumas, veikimo specifiškumas ir jų aktyvumo reguliavimas. Dėl didelio katalizinio aktyvumo kai kurių cheminių reakcijų greitis padidėja mili- jonus kartų. Pavyzdinė gali būti grįžtamoji angliarūgštės sintezės ir skilimo reakcija: CO2 + H2O = H2CO3. Viena eritrocitų karboanhidrazės molekulė gali suaktyvinti iki l05 CO2 molekulių per sekundę, todėl šios reakcijos greitis gali padidėti lO7 karto. Fermentų veikla yra specifiška, nes fermentas gali katalizuoti tik vieno tipo chemines reakcijas. Dėl to ląstelėje daug cheminių reakcijų vyksta vienu metu sava tvarką. Fermentai skirstomi į absoliutaus, santykinio, stereocheminio ir grupinio specifiškumo fermentus. Absoliutaus specifiškumo fermentai suaktyvina tik vieno substrato apykaitą. Santykinio specifiškumo fermentai katalizuoja tokias pačias skirtingų substratų reakcijas. Stereocheminis fermentų specifiškumas — pats didžiausias fermentų veiklos specifiškumas. Fermentas veikia tik vieną iš keleto substratų izomerų. Pvz., glikolizės fermentai katalizuoja tik gliukozės D-izoformas ir neveikia jos L-izoformų. Grupinio specifiškumo fermentai veikia substratus, turinčius vienodus ryšių tipus ir molekulių sandarą. Pvz., cholinesterazė skaido eterinį ryšį daugelyje substratų, kurie turi cholino. Fermentų aktyvumo pokyčiai lemia tikslesnį metabolinių procesų vyksmo grei- čio ir krypties reguliavimą.
Biologija  Referatai   (289,02 kB)
Eutanazija
2010-01-04
Eutonazija Terminas eutonazija kilo iš graikiškų žodžių “eu” ir “thanatos” , kurie išvertus reikštų “gera mirtis”. Hipokratas minėjo eutonaziją Hipokrato Priesaikoje, kuri buvo parašyta apie 300-400 metus pr.Kr. Eutonazija-tai neskausmingas ar beveik beskausmis žmogaus ar gyvūno gyvenimo nutraukimas. Tokios temos kaip eutonazija ar abortas yra vengiamos, tačiau visi supranta ir žino, kad tai egzistuoja.Vieni su tokiais medicinos sprendimais sutinka, kiti tam priešinasi ir kritikuoja taip besielgiančius.Kiekvienas žmogus turi savo nuomone, savo principus, savo UŽ ir PRIEŠ. Šiuo metu eutonazija legaliai veikia Australijoje(nuo 1996-10),Belgijoje(nuo 2002-10),Nyderlanduose(nuo 2002).Labiausiai tokių gyvybės nutraukimų pasitaiko JAV.Duomenys rodo,kad eutonaziją pripažįsta apie 60% amerikiečių.Daugelyje šalių eutonazija neįteisinama ir netoleruojama dėl religinio požiūrio.Labiausiai jai prieštarauja protestantai ir katalikai. Argumentai už eutonaziją: • Pasirinkimas: Pasirinkimas yra svarbiausias demokratijos principas ir laisvės pagrindas. • Finansavimas:Tai pogiau nei visą laiką laikyti žmogų prijungtą prie aparatų. • Neskausminga: Suleidžiant injekcija greitai ir neskausmingai nutraukiamos ligonio kančios. • Pagalba kitiems: Šiandien daugelyje šalių ligoninėse nėra pakankamai vietos. Daktarų energija ir ligoninių lovos reikalingesni tiems,kurių gyvybes dar galima išgelbėti , nei žmonėms,kurie nebeturi vilties išgyvent. Argumentai prieš eutonaziją: • Hipokrato Priesaika: Kiekvienas gydytojas privalo prisiekti ir garantuoti eutonazijos tinkamumą,tuo pačiu atvirai pripažindamas apie eutonazijos galimus padarinius. • Moralė: Kaikurie žmonės laiko eutonaziją visišku žmogaus moralės normų nepaisymu Šis požiūris įvardija eutonaziją, kaip tiesioginę žmogžudystę ar sąmoningą savižudybę . • Teologija: Dauguma religijų ir eutonaziją, ir savižudybę laiko nuodėme. • Kompetentingumas: Eutonazija gali būti įvykdyta tik esant sąmoningo paciento sutikimui, t.y. jis puikiai ir aiškiai suvokia savo sprendimo motyvus bei supranta eutonazijos galimus padarinius ir reikšmę. Apie eutonaziją kiekvienas esame girdėjęs. Kiekvienas turi teisę kritikuoti ar palaikyti.Tačiau, mano nuomone, nė vienas negali būti tikras, kad jo nuomonė teisingiausia, net jei ir bandytumėme atsižvelgti į visus moralės principus ar religijos nuostatus.Kol nesi tiesiogiai su tuo susidūręs, nesupranti tikrosios situacijos, net negali įsivaizduot kaip yra ištikrųjų. Ir nors viliuosi, kad mano mirtis bus natūrali, aš palaikysiu eutonazijos idėja tol,kol bus žmonių,kurie renkasi būtent tokįa pabaigą. Kiekvienas turi teisę rinktis, o galimybę pasirinkti kaip numirti gauna-nevisi...
Biologija  Rašiniai   (5,75 kB)
Erkės
2010-01-04
Erkės yra smulkūs, dažniausiai mikroskopinio dydžio (iki 5mm) voragyviai. Nemažai erkių yra kultūrinių ir dekoratyvinių augalų kenkėjų, grūdų ir jų produktų gadintojų, žmogaus ir gyvūnų parazitų. Paprastai tarp galvakrūtinės ir pilvelio nėra suaugimo žymės. Kai kurių erkių pilvelis nariuotas. Burnos organai priklausomai nuo mitybos būdo būna duriamieji, siurbiamieji ar graužiamieji – siurbiamieji. Erkės vystosi keliomis fazėmis: Kiaušinio, lervos, pronimfos, nimfos ir suaugėlio (imago). Kai kurių erkių rūšių pronimfos nepalankiomis sąlygomis gali virsti hipopusais, kurie yra atsparūs nepalankioms erkei oro sąlygoms. Neretai parazitinių erkių lervos minta smulkių graužikų krauju, nimfos – kiškių, voveraičių, o suaugusios – stambių žinduolių ir žmogaus krauju. Erkės vystymasis Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke
Biologija  Pateiktys   (431,65 kB)
Erkės
2010-01-04
Iš visų voragyvių erkės yra smulkiausi gyvūnai, kartais mikroskopinio dydžio. Daugumos erkių ne tik nesegmentuotas pilvelis, bet ir krūtingalvė suagusi su pilveliu. Tai galima paaiškinti parazitiniu erkių gyvenimo būdu. Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke. Kai kurių erkių nimfa gali būti nejudri, primenanti vabzdžių lėliukę. Kūdrose ir ežeruose galime matyti stambokas, ryškios spalvos, greitai plaukiančias, raudonas vandenines erkes, kurios minta vėžiukais ir vabzdžių lervomis. Vandens erkių lervos parazituoja vandens vabzdžiuose ir jų lervose. Dauguma erkių - ligų platintojai. Ypač pavojingos kraują siurbiančios erkės, kurios sukelia susierzinimą, niežėjimą, yra įvairių pavojingų ligų pernešėjai. Viena iš gerai žinomų erkių - šuninė erkė (Ixodes ricinus). Prisisiurbusi karaujo, patelė (patinas labai mažas) gali pailgėti iki 1cm. Sugebėjimas prisisiurbti kraujo susijęs su viduruinės žarnos sandara, nuo kurios eina aklosios išaugos, užpildančios kraujo prisisiurbusios erkės kūną. Tik prisisiurbusi kraujo, patelė gali dėti kiaušinius. (Dažniausiai žemės pavišiuje). Iš kiaušinių išsiritusios lervos parazituoja ant įvairių gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės šliaužioja augalais ir užpuola stambius gyvūnus ar žmogų. Šuninė erkė, įsisiurbusi į odą, sukelia niežulį ir paraudimą. Šuninė erkė ir kitos Iksodinių grupės erkės gali būti sunkių ligų - piroplazmozių pernešėjos. Boophilus erkė (paplitusi Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje) perneša parazitą Babesiella bovis, kuris sukelia galvijų piroplazmozę, žinomą “kruvinojo šlapimo” arba erkinės karštligės vardu. Todėl apsikrėsti erkiniu encefalitu ar Laimo liga galima geriant užsikrėtusios ožkos ar karvės nevirintą pieną. Pavolgyje, Ukrainoje paplitusi erkė Dermacentor coballi perneša parazitą Babesia caballi, kuris sukelia arklių piroplazmizę, gali būti bruceliozės ir tuliaremijos pernešėja. Vidurinėje Azijoje paplitusi erkė Ornithodorus papillipes yra erkinės grįžtamosios šiltinės sukėlėja. Šios ligos sukėlėjai- spirochetos- erkių dažniausiai pernešamos ne tik nuo žmogaus žmogui, bet ir nuo įvairių žinduolių, kurie nuo spirochetų neserga, bet yra spirochetinės infekcijos rezervuaras. (Žiukės, kirstukai, dygliuočiai, šakalai ir kt). Ornithodorus erkės gyvena žmonių būstuose, įvairiuose gyvulių pastatuose, olose Ir kt. Šios erkės gali badauti apie metus laiko, todėl užpuola žmogų net tuose pastatuose, kuriuose jau seniai nesilankė nei žmogus, nei gyvuliai. 1940 m. E.Pavlovskio buvo nustatyta Ixodes persulkatus erkė, pernešanti encefalitą. Šio viruso infekciją Ixodes genties erkės perduoda kraujo čiulpimo metu. Encefalito židiniais gali būti rudieji pelėnai, ežiai, burundukai, strazdai, bukučiai. Manoma, kad ši erkė yra ir dėmėtosios šiltinės, tuliaremijos, kt. ligų pernešėja. (Marselio dėmėtąją šiltinę sukelia Rhipicephalus sanguineus erkė). Encefalitą taip pat gali pernešti ir šuninė erkė Ixodes ricinus. Nors Lietuvoje dažniausiai erkinį encefalitą platina paprastos Lietuvoje gyvenančios erkės. Seniau buvo manoma, kad pastarąją liga gali pernešti tik taiginės erkės. Kitą erkių grupę sudaro niežinės erkės, jos neperneša įvairių ligų sukėlėjų, tačiau pačios yra žmonių ar gyvulių kančių kaltininės. Tokioms erkėms priklauso žmogaus niežinė erkutė (Sarcoptes scabiei), kuri yra vos 0.5 mm dydžio ir, lengvai įsiraususi į žmogaus epidermio raginį sluoksnį, išgraužia 2-3 cm dydžio takus. Erkės prasiskverbia tose vietose, kur oda ploniausia: tarpupirščiuose, galūnių sąnarių vidinėse pusėse, pažastyse ir kt. Čia patelė deda kiaušinius. Kiaušinis vystosi 3-3.5 dienas ir iš jo išsirita šešiakojė lerva, po kurios seka dvi nimfos stadijos ir suaugusi erkė. Visas ciklas užtrunka apie 40 dienų. Išsiritusios lervos epidermyje išgraužia naujus takus, išeina į odos paviršių ir vėl skverbiasi į odą. Patinai takų nesudaro, nes tik apvaisinę pateles, žūva. Niežai yra labai kankinanti ir varginanti liga, užleista sumažina darbingumą. Nukasymai, odos pažeidimai gali tapti naujų infekcijų vartais. Niežinių erkių rūšys, parazituojančios gyvulių odoje, gali parazituoti ir žmogaus epidermyje. Tai: arklinės niežinės erkės (Sarcoptes equi), šuninės (S. canis), kiaulinės (S. suis). Erkės (voragyvių būrio žalingi atstovai) nesibaigia vien kraujasiurbėmis ar niežinėmis. Didelę žalą daro grūdinės erkės, kurios veisiasi grūdų saugyklose, kur yra pakankamai drėgmės (13.5 %) ir šilumos. Namų salygomis aptinkamos miltinės ir sūrinės erkės, kurios naikina atitinkamus maisto produktus. Erkės gali būti vynuoginių ar ankštinių augalų kenkėjai. Dulkinės erkės, gyvenančios dulkėse, senoje patalynėje, senuose pliušiniuose vaikų žaisluose ar net senuose balduose sukelia žmogui astmą ar kitus, su kvėpavimo sistema susijusius, susirgimus. Šiuo metu erkės net naudojamos sūrių gamyboje. Lietuvoje nėra nei vieno rajono, kuriame nebūtų Laimo ligą, erkinį encefalitą platinančių erkių. Kai kurios erkės gali būti užsikrėtusios keliomis ligomis, tačiau labai retai galima jas abi perimti. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus L. Motiejūno, Lietuvoje šių ligų paplitimo priežąstis - paskutiniųjų karštų vasarų pasėkmė, nes erkėms plisti buvo susidariusios labai palankios klimato sąlygos. Medicina kol kas nepajėgi išgydyti erkinį encefalitą, gydytojai gali tik sustabdyti šios ligos progresavimą ir galimas komplikacijas. Lietuvoje jau keletas žmonių mirė nuo šios ligos, ne vienas yra užkrėstas. Daugiau kaip 1/10 visų Lietuvos erkių platina vieną ar kitą ligą. Erkių užsikrėtimas įvairiuose Lietuvos rajonuose %: Marijampolės 25%; Klaipėdos 17.7%; Panevėžio 21%; Tauragės 39%. Ligas platinančių erkių taip pat rasta Neringoje, Juodkrantėje, Palangoje. Yra miškų, kuriouse net kas antra erkė yra užsikrėtusi: Dubingių, Tauragės rajono kai kurie miškai. Taip yra ir tokių, kuriuose užsikrėtusių erkių nerandama. Tai daugiausia sausi pušynai, o erkės ypač mėgsta mišrų mišką su sodria augmenija. Erkės ligą “paveldi”, todėl ligos židiniai gali būti labai stabilūs šimtmečiais. Labiausiai erkės puola žmogų nuo balndžio iki spalio mėnesio pabaigos. Tačiau didžiausias jų aktyvumas - antrąją liepos ir pirmąją rugpūčio pusę nuo 11 iki 14 valandos. Po pietų jos nurimsata, o į dienos pabaigą vėl tampa aktyvesnės. Erkėms labiau patinka saulėtos ir šiltos dienos, jos nemėgsta rasos, lietaus ir drėgmės. Apsisaugojimo būdai: • Visų pirma, einant į mišką, reikia protingai apsirengti: rankogalius reikia užveržti, kelnių klešnes sukišti į tamprias kojines, kaklą apsaugoti aukštu megztinio kaklu. Nes pakibusios ant kojų, erkės pradeda slinkti aukštyn, ieškodamos plikos odos, į kurią galėtų įsisiurbti. Erkėms labai patogu ir lengva įsisiurbti tose kūno vietose, kur oda ploniausia: pažastyse, pakinklyje ar užausyje. • Yra specialūs preparatai, kuriais pasitepus erkės žūva. Šios priemonės neturint, grįžus iš miško, reikia labai rūpestingai apžiūrėti savo kūną, nes manoma, kad erkė tik tada perduoda ligą, kai įsisiurbusi išbūna 5 valandas. • Nuo erkių perduodamų ligų galima ir pasiskiepinti, tačiau imunitetą žmogus įgis tik po keleto męnesių. Seniau buvo manoma, kad erkę reikia patepti aliejumi, ir ji, negaudama oro, atleidžia žnyptus, pasidaro lengvai ištraukiama. Tačiau švedai tvirtina, kad erkė, negaudama oro, vemia, ir į žaizdą patenka daugiau mikrobų. (Dabar dar diskutuojama erkės ištraukimo klausimu). Pirmieji Laimo liga užsikrėtę žmonės Lietuvoje buvo nustatyti 1987 metais. Šiems žmonėms ant kūno atsirasdavo dėmių, skaudėdavo sąnarius. Pirmą kartą Laimo liga buvo nustatyta 1976 metais JAV Laimo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Prof. Stere’as tyrė to miestelio gyventojus, vienas po kito sergančius sąnarių uždegimu ir 1982 galutinai nustatė ligą, pavadindamas miestelio vardu.
Biologija  Konspektai   (8,99 kB)
Ekosistema
2010-01-04
Kiekviena bendrija gyvena ją supančioje negyvojoje aplinkoje. Ežero organizmams tokia terpė yra vanduo, miško gyvybei – oras ir dirva. Kai keičiasi terpė, priversta keistis ir bendrija. Bendriją sudarantys organizmai ir juos supanti negyvoji aplinka yra labai susiję tarpusavyje ir sudaro visumą, vadinamą ekologine sistema arba tiesiog ekosistema. Organizmų tarpusavio santykius ir ryšius su negyvąja gamta tiria ekologija. autotrofai (gamintojai) – organizmai, gaminantys sudėtingus organinius junginius iš paprastų molekulių, naudodamiesi išoriniu energijos šaltiniu (šviesa ar neorganinių junginių cheminių reakcijų energija). heterotrofai (vartotojai)– organizmai, kurie jų augimui ir vystimuisi reikalingą anglį išgauna iš organinių junginių.
Biologija  Pateiktys   (1,04 MB)
Dvyniai (2)
2010-01-04
Kas yra APVAISINIMAS? Apvaisinimas – dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo) susidarymas. Tai yra naujos gyvybės pradžia, kuomet yra nulemiama būsimo individo lytis (kurią lemia vyriškoji lytinė ląstelė) ir kiti požymiai. Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moters kiaušialąstė ir vyro spermatozoidas. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas. Gametų susitikimą aktyvuoja kai kurios cheminės medžiagos, kurias išskiria moters lytinių takų ląstelės. Kodėl DVYNIAI? Jei apvaisinamos dvi kiaušialąstės, ima vystytis du gemalai ir gimsta dvyniai. Tokie dvyniai vadinami dizigotiniais. Tačiau gali atsitikti taip, kad pačioje vystymosi pradžioje gemalas pasidalija į dvi dalis – tada gimsta genetiškai identiški monozigotiniai dvyniai. Kokie būna DVYNIAI? • Dizigotiniai dvyniai išsivysto, kai vienu metu du subrendusius kiaušinėlius (kiaušialąstes) apvaisina du spermatozoidai ir susiformuoja dvi zigotos. Jie gali būti skirtingos lyties ir panašūs vienas į kitą ne daugiau, nei įprasti broliai ar seserys. • Monozigotiniai dvyniai – vystymosi pradžioje gemalas pasidalija į dvi (labai retai – į daugiau) dalis ir gimsta identiški dvyniai. Jie yra vienodo genotipo ir lyties, labai panašūs, kad sunku vieną nuo kito atskirti. ĮDOMŪS FAKTAI APIE DVYNUKUS : • Pasaulyje gyvena mažiausiai 125 milijonai dvynukų, trynukų ir ketvertukų. • Apie 25% identiškų dvynių yra veidrodiniai dvyniai. Jų plaukai krenta į skirtingas puses, jie turi veidrodinio tipo pirštų antspaudus ir jeigu vienas yra dešiniarankis, tai kitas – kairiarankis. Tačiau identiški dvyniai turi beveik vienodus protinius sugebėjimus. Tokie dvyniai dalinasi 100% DNR. • Neidentiški dvyniai gimsta dažniau nei identiški. Tikimybė turėti identiškus dvynius yra viena iš 285. Be to, vyresnio amžiaus moterys turi didesnių šansų pagimdyti dvynukus. • JAV yra virš 150 identinių dvynių, susituokusių taip pat su identiniais dvyniais. • Iki 22% dvynukų yra kairiarankiai? Ne, tarp dvynukų kairiarankių yra apie 10%. • Dvynukai dažnai gimsta 22 dienomis ankščiau.
Biologija  Konspektai   (115,44 kB)
Duobagyviai
2010-01-04
Duobagyviai Duobagyviai (lot. Cnidaria, Coelenterata) – tikrųjų daugialąsčių (Eumetazoa) gyvūnų tipas. Kūnas vamzdelio tipo, viename gale atviras, kitame – aklinas, sudarytas iš dviejų ląstelių sluoksnių: ektodermos ir entodermos, tarp kurių yra mezoglėja. Vidinė kūno ertmė išklota entoderma, vadinama gastraline ertme. Priekiniame jos gale atsiveria burnos anga, kuri spinduliškai apsupta čiuopiklių su dilgiosiomis ląstelėmis – knidocitais. Todėl duobagyvių kūno simetrija vadinama spinduline. Maistas pro burną patenka į gastralinę arba žarninę ertmę ir pradedamas virškinti. Maistas visiškai suvirškinamas entodermos ląstelėse, o nersuvirškinti likučiai pašalinami pro burną, nes nėra analinės ertmės. Nervų sistema difuzinio tipo, sudaryta iš padrikai po visą kūną išsidėsčiusių nervinių ląstelių, kurios tarpusavyje jungiasi ataugomis ir sudaro nervinių ląstelių rezginį. Dauginasi nelytiniu ir lytiniu būdu. Nelytinis dauginimosi būdas vadinamas pumpuravimusi. Po jo dažnai susidaro didelės individų kolonijos (pvz., koraliniai polipai). Duobagyviai – vandens gyvūnai. Dažniausiai gyvena jūrose, kai kurios rūšys aptinkamos ir gėluose vandenyse. Dauguma jų sėslūs, gyvena prisitvirtinę prie vandenyje panirusių daiktų. Kai kurie, lankstydami savo kūną, sugeba lėtai judėti (pvz., hidra) arba plaukioti reaktyviniu būdu (pvz., medūzos). Koraliniai polipai turi tvirtus skeletus ir sudaro dideles kolonijas – rifus, atolus (Didysis barjerinis rifas). Hidra Hidra (lot. Hydra) – plėšriųjų duobagyvių (Cnidaria) gentis. Dydis iki 7 mm. Sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių – ektodermos ir endodermos. Išoriniame sluoksnyje yra daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Vidiniame sluoksnyje yra skirtingų tipų ląstelių: nervinių, lytinių, virškinamųjų, odos raumenų. Hidrai būdinga regeneracija ir reagavimas į dirginimus. Juda versdamasi per galvą (nuo pado ant čiuptuvų ir t.t.). Hidros kūno centre tarp spinduline simetrija išsidėsčiusių čiuptuvų yra burnos anga, per kurią patenka maistas ir pašalinamos atliekos. Minta dafnijomis, tačiau gali praryti net žuvų mailių. Hidra gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Lytiniu budu dauginasi esant nepalankiam metui, kuomet susiformavusi zigota gali virsti cista ir laukti, kol atsiras tinkamos sąlygos. Nelytiniu būdu – pumpuravimusi. Gyvena tvenkiniuose, ežerų įlankose ant plūduriuojančių vandens lapų, po akmenimis. Lietuvoje aptinkamos šios rūšys:  Gėlavandenė hidra (Hydra vulgaris)  Žalioji hidra (Hydra circumcincta) Koralai Koralai – duobagyvių (lot. Cnidaria) tipo, koralinių polipų (Anthozoa) klasei priklausantys gyvūnai.  Jūros vėduoklė („Gorgonia sp.“) dėl išskleistų oranžinių čiuptuvų koralas savo forma primena vėduoklę.  Raguotieji koralai (lot. Acropora nasuta) kalkinį skeletą turinčių koralinių polipų kolonija, siekianti iki 1 m aukščio. Dauginasi pumpuravimo būdu arba dėdami kiaušinius į vandenį. Maitinasi naktimis lervomis, nedideliais organizmais, kuriuos nužudo dilgiaisiais čiuptuvais, ir koralų viduje augančiais dumbliais. Raguotieji koralai yra labai trapūs, dažniausiai auga koralinių rifų priedangoje. Koralų kolonijų atšakos panašios į elnio ragus. Paplitę tropinio klimato juostos jūrose.  Raudonieji koralai (lot. Corallium rubrum) sudaryti iš baltų koralų, turinčių juodą, rausvą, raudoną kalkinį skeletą. Užauga iki 50 cm aukščio. Gyvena iki 200 m gylyje Viduržemio jūroje.  Symphyllia (lot. Symphyllia) apvalios formos, raižytu paviršiumi, siekiantys 2 m skersmens koralai panašūs į milžiniškas smegenis. Juos sudaro kelios eilės polipų, ant kurių išilgai išsidėsčiusios čiuptuvų eilės. Apačioje polipų burna suformuoja gilias įpjovas. Dėl apvalios formos jiems nebaisios potvynio bangos ir povandeninės srovės. Paplitę tropinio klimato juostos jūrose.  Tubastrea (lot. Tubastrea aurea) auksinės spalvos koralai.
Biologija  Referatai   (106,26 kB)
Dirvožemio tarša
2010-01-04
Dirvožemio sandara Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių-mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis - gamtinė uoliena. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvulinės kilmės. Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai Dirvožemyje natūraliai yra daug cheminių elementų. Juos galime rasti įvairių junginių forma. Daugelio cheminių elementų labai reikia gyvūnų ir augalų augimui. Svarbiausi makroelementai yra fosforas, kalis, azotas, siera, kalcis ir kt. Daugelio cheminių elementų rezervai dirvožemyje nedideli, kiek daugiau yra kalio. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Kuo ir kaip teršiame dirvožemį? Iš pramonės į aplinką, o tuo pačiu ir į dirvožemį, patenka daug įvairių teršalų. Tai: Pavojingos atliekos (jos dažnai nėra tinkamai tvarkomos). Pavojingos cheminės medžiagos (jos patekusios į orą, anksčiau ar vėliau nusėda ant žemės, arba išsilieja įvairių nelaimingų atsitikimų metu). Sunkieji metalai (kadmis, švinas, chromas, varis, cinkas, gyvsidabris, arsenas išmetami su atmosferos teršalais, ypatingai iš šiluminių elektrinių, metalo ir chemijos pramonės, atliekų deginimo įrenginių ).
Biologija  Pateiktys   (700,38 kB)
Dieta
2010-01-04
Daugelis, turinčių viršsvorio problemų, dažnai yra pasiruošę griebtis bet kokių būdu atsikratyti nereikalingų kilogramų. Vienas tokių būdu, beje, itin populiarus šiais laikais – įvairios lieknėjimo kapsulės, mikstūros, milteliai, pleistriukas bei panašūs preparatai. Besirenkant sau tinkamiausią variantą, atkreipti dėmesį į šaltinio patikimumą. Be to, atminti, kad norėdami pasiekti gerų rezultatų, turėtume tam skirti tam nemažai laiko ir įdėti pastangų. O svarbiausiai duoti sau laiko. Tai mano planavimo tikslas yra: per 5 dienas atsikratyti 3 – 5 kg. Mano individualios planavimo galimybės vyks 5 dienas pradedant nuo pirmadienio,nes geriausiai laikyti dietos nuo pradžios savaitės ir iki penktadienio atsikratyti užbrėžtus kilogramus. Nusprendus laikytis, svarbiausiai ištverti visą jo kursą. Laikytis dietos ne taip paprasta,nes turi kontroliuoti save, ką tu valgai, kaip vadinama savikontrolė, netgi galima asmeniškai skaičiuoti kalorijas ir taip pat vadovautis sveikos mitybos principais, kurie paskatins įveikti suplanuotą veiklą. Per daug nepasikliauti draugų patarimais ir bet kuriomis dietomis, kurios galėtų pakenkti sveikatai. • Pirmasis sveikos mitybos - nuosaikumas. Tai pagrindinis sveikos mitybos principas. Svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, gali gerėti neigiama poveikį sveikatai. • Antrasis principas – įvairumas. Su maistu būtina gauti apie 40 maisto medžiagų. Nė vienas maisto produktas neturi absoliučiai visų maisto medžiagų. Jos gaunamos valgant įvairų maistą. Vartojant ir augalinius, ir gyvulinius maisto produktus bus patenkinami organizmo poreikiai šioms medžiagoms. • Trečias principas – balansuotumas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų,mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose. Masto medžiagų poreikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, atliekamo darbo. Vadovaujantis ne tik savo galimybėmis, bet ir šiais principais pabandysiu pradėti savo numatytą veiklą. Bet jei rimtai apsisprendžiau numesti nereikalingų kilogramų, bet nenorėdama pakenkti savo sveikatai ar net psichinei pusiausvirai, reikėtų įsiklausyti į savo organizmą. Ir turėčiau atsižvelgti į jo bioritmą, nuo kurio priklauso mano savijauta. 2 įvykiai antradieniui: ▲ 1 įvykis: įsirašyti į sporto klubą ▲ 2 įvykis: skaičiuoti kalorijas Antradienis – antroji diena 1 įvykis: įsirašyti į sporto klubą ♠ Svarbios asmeninės vertybės – pastangos atsikratyti numatomais kilogramais. ♠ Vidinės galios – gebėjimas ir noras sportuoti. Žinios apie sportą, sportuojant atsiranda daugiau energijos ir galima greičiau sulieknėti. ♠ Išoriniai sąlygos – gražus žmogus išsiskiria minioje, kartais ne vien protu,bet ir daug dėmesio yra skiriama ir grožiui. Grožis ir sveikata labai suderinami dalykai. ♠ Trukdžiai – (vidiniai) – tingėjimas, išoriniai – tolimas kelias iki sporto klubo ir vėl tingėjimas, ilgas laikas su draugėmis plepėjimas prie kavos puodelio. ♠ Trukdžių įveikimo galimybės – pabandyti atsispirti ilgam pokalbiui, prieš einant į sporto klubą nesusitikinėti su draugėmis.
Biologija  Referatai   (19,11 kB)
BOTAURUS STELLARIS: STATUSAS. 3 kategorija. Reta specifiško biotopo rūšis, kurios tankį limituoja paukščių teritorinio elgesio ypatybės. Įrašyta į Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas.Ši rūšis skaidoma į du porūšius, iš kurių vienas, B.s. stellaris, gyvena Europoje ir Azijos vakaruose iki Irtyšiaus slėnio, kitas, B.s. orientalis, toliau į rytus. Priklauso garninių paukščių būriui. Keistiems ir nepaprastiems paukščiams priklauso baublys. Jame viskas keista, pradedant minkštomis, puriomis plunksnomis, labai gausiomis ir ilgomis kaklo priekinėje dalyje, bet retomis kaklo užpakalyje. Keistosjo jo labai didelės ilgais pirštais žalios kojos ir smailus kaip yla žalias snapas, be to, dar geltonos gyvatiškos išraiškos akys.Dėl purių gausių plunksnų jis atrodo labai didelis,nes iš priekio šios plunksnos labai ilgos ir tankios, sudaro lyg platų skydą, einantį vis platyn nou galvos iki pagurklio ir pasibaigiantį ilgoka barzda, kurią turi visi šios šeimos paukščiai. Pakaušyje auga skirtingos plačios plunksnos. Jų kūno ilgis 600-700mm; sparnų tarpugalvis 1060-1110mm; patino suglausto sparno ilgis 320-350mm; patelės 300-326mm; vidutinio riebumo patinas sveria 1100-1400 g, patelė apie 900 g. Dėl sudėtingo rašto baublio spalva aprašyti labai sunku. Aplamai vyrauja gelsvai palšai molinė spalva, įvairiu juodu raštu išmarginta. Viršugalvis yra juodas. Krūtinėje pailgos juosvos dėmės; papilvė nedėmėta šviesi. Nugaros irpečių plunksnos išmargintos juosvais dryžiais ir dėmėmis.Rainelė geltona. Jaunikiai išsirita apaugę ilgais plaukais. Prie akių, kaklo srytyje ir kūno šonuose - pliki ploteliai, mažai pūkų kūno apačioje. Kojos melsvai žalios.
Biologija  Referatai   (8,12 kB)
Dauginimasis
2010-01-04
AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais
Biologija  Konspektai   (5,71 kB)
Dantų priežiūra
2010-01-04
Svarbiausios dantų priežiūros taisyklės ▪ Dantis reikia valyti bent po pagrindinių valgymų ir ne trumpiau kaip 3 minutes. ▪ Po 2-3 mėn. šepetėlį pakeiskite nauju. ▪ Dantų pastoje turėtų būti fluoro ir neturėtų būti abrazyvinių medžiagų (balinančios pastos). ▪ Visavertė dantų priežiūra neapsieina be dantų siūlų ir specialaus skalavimo skysčio. ▪ Cukraus turintys užkandžiai skatina karieso atsiradimą. Dėmesio: tiek jogurtas ar dribsniai, kiek ir saldinti gėrimai, gali turėti daug cukraus. ▪ Becukrę kramtomąją gumą geriausia kramtyti iškart po smaguriavimo saldumynais apie 20 min. Tai atitolina karieso atsiradimą. ▪ Du kartus per metus dantis reikia profilaktiškai pasitikrinti pas dantų gydytoją. Dantų ėduonis ir jo atsiradimo priežastys Dantų ėduonis (kariesas) – viena iš labiausiai paplitusių dantų ligų. Jos priežastys – dantų apnašos, angliavandeniai ir individualus imlumas ėduoniui. Apnašos – tai nematoma plėvelė iš maisto likučių, mikrobų, seilių sudėtinių dalių. Nevalant ar neatidžiai nuvalius dantis, apnašos kaupiasi tarpdančiuose, dantų vagelėse, ties dantenų kraštu. Dantų apnašose yra daugybė bakterijų. Jos skaldo cukrų iki rūgščių, kurios tirpina kietuosius danties audinius. Taip vystosi ėduonis. Dėl ilgalaikio dantų minkštojo apnašo poveikio atsiranda blogas burnos kvapas, neestetiškai atrodo dantys, dantenos, vystosi ėduonis ir periodonto ligos. Atsiminkite, gera burnos higiena – pigiausias dantų gydytojas. Įrodyta, kad vieno danties gydymas nuo vaikystės iki senatvės – plombų keitimas, dantų šaknų gydymas, danties išrovimas, protezas yra 50 kartų brangiau negu to danties profilaktika ir jo išlaikymas sveiku. Siekiant išlaikyti sveiką dantį, reikia tikrai labai nedaug – jis turi būti švarus.
Biologija  Rašiniai   (4,92 kB)
Chromosomos sandara
2010-01-04
Chromatiną sudaro DNR siūlai, besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi, nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Nuo pirminės persmaukos priklauso chromosomos forma - ji gali būti lygiapetė (metacentrinė), nelygiapetė (submetacentrinė), lazdelės formos (akrocentrinė). Jei yra antrinių persmaukų - policentrinė. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėm, o chromosomos, kuriom jie skiriasi, vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas, antruoju atveju vyr. lyt. individas. Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos homogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kai kuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspręs tai, kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T.Morganas, tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus, esančius X chromosomoje, ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo geno norma, esanti X chromosomoje, yra dominantinis genas. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąstes apvaisinus spermatozoidais su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos. Dar pasitaiko lytinių chromosomų pertekliaus arba trūkumo anomalijų. Jos pasireiškia psichikos sutrikimu, išorės skirtumu (aukšti / žemi). Individas gali turėti tik 1X arba 1Y chromosomą (turintis tik 1X chromosomą individas būna negyvybingas). Pertekliaus anomalijos gali būti susijusios su X arba Y chromosomomis. Susiję su X: X trisomija (47XXX, pasitaiko 48XXXX ar 49XXXXX). Ši anomalija pasireiškia augimo ir vystymosi sutrikimu. Susiję su Y: Kleinfelterio sindromas. Taip pat pasitaiko kelių rūšių 47XXY, 48XXXY, 48XXYY, 49XXXXY. Pasireiškia augimo, proto sutrikimais.
Biologija  Konspektai   (16,08 kB)
Chromosomos
2010-01-04
Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos sudarančios genetinę medžiagą yra DNR ir baltymai. Chromatiną sudaro DNR siūlai besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Ilgiausia žmogaus chromosoma 10 pm. Joje esančios DNR molekulės ilgis - 16 cm. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėn, o chromosomos kuriom jie skiriasi vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. Chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas ( ), antruoju atveju vyr. lyt. individas ( ). Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos heterogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kaikuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspęs tai kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma ) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos. Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T. Morganas tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus esančius X chromosomoje ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo genas esantis X chromosomoje yra rececyvinis. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąsčių apvaisi apvaisintų spermatozoidai su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos.
Biologija  Konspektai   (6,62 kB)
Chlamidiozė
2010-01-04
Chalamidiozė,užkrečiama liga,pažeidžianti akis,burną,lytinius organus, šlapimtakius, žarnos gleivinę, bet dažniausiai gimdos kaklelį. Šią ligą sukelia bakterijos, kurios, panašiai kaip gonokokai, sukelia lytinių organų gleivinių uždegimą.Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus,per lytinius santykius,chlamidijomis užtreštus daiktus(patalynę,rankšluosčius,rūbus),rankas.Serganti ar ligos sukėlėjus nešiojanti motina per gimdymą užkrečia savo naujagimį.
Biologija  Pateiktys   (673,52 kB)
Biotiniai santykiai
2010-01-04
Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.
Įvadas Biomasė yra vienas labiausiai paplitusių ir plačiausiai naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių. Biomasė yra fotosintezės produktas. Kasmet fotosintezės metu augalų stiebuose, šakose ir lapuose sukaupiamas energijos kiekis, keletą kartų didesnis už pasaulio energijos poreikius. Biomasė išsiskiria iš kitų energijos šaltinių tuo, kad tai akumuliuota saulės energija. Medienos pavidalo biomasė yra seniausiai žmonijos naudojamas energijos šaltinis. Tradicinis ir labiausiai paplitęs energijos gamybos iš biomasės būdas yra tiesioginis jos deginimas. Plėtojantis pramonei ir didėjant gamybos apimtims biomasė pamažu buvo išstumta labiau koncentruotų energijos šaltinių – akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų. Biomasė- kas tai yra? Bioenergetika- įvairios sistemos, konvertuojančios biomasės išteklius į kurą, šilumą, elektros energiją ir autotransporto degalus. Biomasė- žemės ūkio (įskaitant augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagas), mikškų ūkio ir kitų susijusių pramonės šakų produktai ir atliekos ar šių produktų bei atliekų biologiškai skaidoma dalis, taip pat pramoninių ir buitinių atliekų biologiškai skaidoma dalis. Biokuras – iš biomasės pagaminti degūs dujiniai, skystieji ir kietieji produktai, naudojami energijai gaminti. Biodegalai – biokuras, tinkamas naudoti vidaus degimo varikliuose kaip degalai. Dažniausiai vartojamos biodegalų rūšys yra bioetanolis, biodyzelinas, biodujos, bioetiltretbutileteris (ETBE). Bioetanolis – etanolis (etilo alkoholis), pagamintas iš biomasės ir (ar) biologiškai skaidomos atliekų dalies, skirtas naudoti kaip biokuras. Lietuvoje bioetanolis gaminamas iš grūdų. Biodyzelinas – metilo (etilo) esteris, pagamintas iš augalinės kilmės aliejų ar gyvūninės kilmės riebalų, prilygstantis dyzelino kokybei, skirtas naudoti kaip biokuras. Lietuvoje biodyzelinas (rapsų metilo esteris – RME) gaminamas iš rapsų sėklų. Biodujos – dujos, pagamintos iš biomasės ir (ar) biologiškai skaidomos atliekų dalies, kurios gali būti išgrynintos iki gamtinių dujų kokybės, arba medienos dujos, skirtos naudoti kaip biokuras. Organinės atliekos. Organinėms atliekoms, tinkamoms anaerobiškai apdoroti, priskiriamos visos organinės atliekos, susidarančios žemdirbystėje, gyvulininkystėje, dalis miestų komunalinių atliekų, miestų vandens valymo įmonių dumblas bei maisto pramonės įmonių technologinės atliekos (jei jos nepanaudojamos pašarams ar kitiems tikslams). Anaerobinio organinių atliekų apdorojimo technologijų taikymas nėra alternatyvajų kaupimui sąvartynuose, tačiau įgalina sumažinti sąvartynų plotus, atliekų kenksmingumą, jų neigiamą poveikį aplinkai. Biomasės konversiją į naudingą energiją galima pavaizduoti trim etapais: biomasė – biokuras – bioenergija.
Biologija  Referatai   (54,14 kB)
Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų. Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms. Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių. Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų 1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija. 1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus. Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams. 2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose. Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose. Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose, Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas. Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.
Biologija  Konspektai   (45,74 kB)
Biologijos testas
2010-01-04
1. Kur varliagyviai gali daugintis ir vystytis? a) tik sausumoje b) tik vandenyje c) tik medžiuose 2. Kas yra kačių lytėjimo organai? a) ūsai b) letenos c) kailis 3. Kuo yra padengtas žuvų kūnas? a) žvynais b) oda c) kailiu 4. Kodėl varliagyvio oda yra drėgna ir gleivėta? a) nes per odą ji kvėpuoja b) nes tai jai padeda susirasti maisto c) nes taip varlės oda neišsausėja 5. Kas gyvatei padeda gaudyti grobį ir apsiginti nuo plėšrūnų? a) dantys b) nuodingieji dantys c) liežuvis 6. Nuo ko saugo gyvūnų kūną plaukų danga ir poodinis riebalų sluoksnis? a) nuo plėšrūnų b) nuo išsausėjimo c) nuo peršalimo 7. Į kokias dvi klases skirstomos žuvys? a) kremzlines ir kaulines b) stuburines ir bestuburines c) laukines ir namines 8. Kas padeda žuviai nardyti? a) šoninė linija b) plaukiojamoji pūslė c) vėžiagyviai 9. Kas varliagyviams padeda judėti sausumoje? a) nugaros oda b) žiaunos c) didelės galūnės ir tvirti raumenys 10. Kas saugo roplius nuo išdžiūvimo ir įmirkimo? a) sausa nelaidi oda b) nuodingi dantys c) kietas kiautas 11. Kur dauginasi ropliai? a) vandenyje b) sausumoje c) ore 12. Kokie gyvūnai yra paukščiai? a) šaltakraujai b) bekraujai c) šiltakraujai 13. Kokie svarbiausi žinduolių bruožai? a) pieno liaukos ir kūno plaukuotumas b) akys ir energingumas c) tinka abudu variantai 14. Kokių liaukų yra žinduolių odoje? a) riebalinių, prakaito, kvapiųjų ir pieno liaukų b) tik prakaito ir riebalinių liaukų c) tik pieno liaukų 15. Kas sudaro rėmą dideliems sparnus judinantiems raumenims prisitvirtinti? a) tvarkingai išsidėstę plunksnos b) lengvi ir tvirti griaučiai c) sunkūs ir dideli kaulai 1. Kokie gyvūnai yra tobuliausi chordinių tipo atstovai? a) bestuburiai b) pirmuonys c) stuburiniai 2. Kiek vystimosi stadijų yra būdinga kaulinėms žuvims? a) 2 b) 3 c) 4 3. Kas padeda žuviai orientuotis vandenyje? a) plaukiajamoji pūslė b) šoninė linija c) pelekai 4. Kiek menkė gali išneršti ikrų? a) iki 7 mln. b) iki 8 mln. c) iki 9 mln. 5.Kokiame vandenyje gali gyventi ir vystytis varliagyviai? a) tik sūriame b) tik skaidriame c) tik gėlame 6. Ko reikia varliagyviams, kad raumenys intensyviai dirbtų? a) daug deguonies b) daug vandens c) daug maisto 7. Kaip vadinamos iš ikrų išsiritusios varliagyvių lervos? a) buožgalviais b) bekoju buožgalviu c) maža varle 8. Kaip yra vadinama vienintelė Lietuvoje gyvenanti nuodinga gyvatė? a) žaltys b) taipanas c) angis 9. Kuo kvėpuoja ropliai? a) žiaunomis b) plaučiais c) oda 10. Kuo uodžia gyvatė? a) nosimi b) oda c) liežuviu 11. Kas skrendant paukščiams padeda kvėpuoti? a) oro maišai b) plaučiai c) žiaunos 12. Kas daro paukščio kūną aptakų? a) nedidelės dengiamosios plunksnos b) labai didelės plasnojamosis plunksnos c) labai didelės vairuojamosios plunksnos 13. Kam yra pritaikyti paukščių kvėpavimo sistema ir griaučiai? a) vaikščiojimui žeme b) skrydžiui c) maitinimuisi 14.Kokios paukščio plunksnos labiausiai saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų? a) pūkinės b) kontūrinės c) dengiamosios 15. Kas yra tik žinduoliams būdingas odos darinys? a) oda b) žvynai c) kailis
Biologija  Testai   (5,66 kB)
Biologija (3)
2010-01-04
Biologija Antra dalis Gyvūnai. Didžiausia karalystė, aptinkama beveik visur. Ko gero yra reikšmingiausia gamtai gyvybės forma. Juos tiria zoologija. Pintys, duobagyviai. Sudaryti iš dviejų ląstelių sluoksnių. Ląstelės sudaro paprastus audinius. Turi dilgiąsias ląsteles. (pintys- durlės; duobagyviai- medūzos, aktinijos, koralai. ) Duobagyviai dauginasi pumpuruodamiesi ir lytiniu būdu. Kirmėlės. Skirstomos į: plokščiąsias(kaspinuočiai,siurbikės,planarijos.); žieduotąsias(sliekai, dėlės, tubifeksai); apvaliąsias(askaridės, spalinės,trichinos.) Turi raumenis. Parazitinės kirmėlės. Būna vidinės ir išorinės. Šios kirmėlės labai vislios, pritaikiusios prie organizmų. Moliuskai. Tai minkštakūniai gyvūnai, turintys kriauklę. Skirstomi į: pilvakojus(sraigė,didžioji kūdrinukė, šliužai); dvigeldžius(perluotė,bedantė,midija.); galvakojai(kalmarai, sepijos,aštuonkojai.). Nariuotakojai. Vėžiagyviai. Kūnas sudarytas iš atskirų narelių. Chitininė danga sudaro išorinius griaučius. Jie turi penkias pora krūtinės kojų, galvakrūtinę ir pilvelį, kvėpuoja žiaunomis. Voragyviai. Kvėpuoja trachėjomis ir plaučiais. Kūna sudaro galvakrūtinė, pilvelis, keturios poros krūtinės kojų. Pvz.: skorpionai,šienpjoviai,solpūgos,erkės,vorai. Vabzdžiai. Kūno dalys- galva, krūtinė,pilvelis, trys poros krūtinės kojų. Turi dvi poras sparnų. Kvėpuoja trachėjomis. Vystosi pilno kitimo būdu(kiaušinėliai-lervos-vikšrai-lėliukės-drugiai.) ir nepilno kitimo būdu, kuriame nėra lėliukės stadijos. Vabzdžiai visur. Tai gausiausia gyvūnų grupė. Vieni naudingi, kiti atneša tik žalos. Bitės, skruzdėlės- bendruomeniniai vabzdžiai. Stuburiniai gyvūnai. Jie priklauso chordiniams. Jų chordą pakeičia stuburas. Pvz. Žuvys,varliagyviai,ropliai,paukščiai,žinduoliai.
Biologija  Konspektai   (7 kB)
Biologija (2)
2010-01-04
Biologija . Pirmoji dalis. 1. Žvilgsnis į organizmą. Visi organizmai sudaryti iš ląstelių. Kai kuriuos organizmus gaOrganizmailima pamatyti tik per mikroskopą(vienaląsčius). Daugialąsčiai sudaryti iš daugybės ląstelių, darniai veikiančių drauge. Augalų ląstelės yra kitokios nei gyvūnų. Augalai yra gamintojai, nes gamina org.medžiagas, išskiria deguonį. Turi chloroplastų, kuriuose vyksta fotosintezė. Gyvūnai yra vartotojai. Jų kūną sudaro ląstelių audiniai, iš audinių sudaryti organai,o iš jų organų- organų sistemos. Visos jos sudaro organizmą. Gyvybės istorija. Žemė susiformavo prieš 4,5 mln.metų. Pirmoji gyvybė atsirado vandenyje, tai buvo paprasta ląstelė. Fosilija- tai įvairiais laikotarpiais gyvenusių augalų, gyvūnų liekanos ar antspaudai. Organizmai sudaryti iš ląstelių. Vieni organizmai vienląsčiai, o kiti daugialąsčiai. Ląstelės dalys: sienelė,plazminė membrana,citoplazma, branduolys. Citoplazmoje yra organelės- mitochondrijos, chloroplastai, centrinė vakuolė. Chromosomos yra branduolyje. Ką ląstelės veikia? Augalų ląstelės - jos vykdo fotosintezę,pasigamina org.medžiagas. Gyvūnų ląstelės naudoją kitų organizmų pagamintas maisto medžiagas. Ląstelėms kvėpuojant išskiriama energija, kuri joms reikalinga augimui,judėjimui, dalijimuisi. Medžiagos juda į ląstelę ir iš jos. Difuzija- netvarkingas molekulių judėjimas, iš ten kur jų daugiau , tenai kur jų mažiau. Osmosas- tai vandens molekulių difuzija pro atrankiai laidžią membraną. Darbas išvien. Audinys- tai vienodos sandaros ląstelės, atliekančios tą patį ar panašų darbą. Jis skirstomas į epitelinį(dengia,saugo kūno paviršių), raumeninį(dėl jo organizmas gali judėti),kaulinį(tvirtina kaulus), kraujas(skystasis audinys), nervinis(iš jo sudarytos smegenys). Augalai turi tik dengiamąjį,asimiliacinį, apytakinį audinius. Gamtos karalystės. Moneros- bakterijos, melsvabakterės. Jos yra vienaląstės,vykdo fotosintezę,bet dauguma bakterijų negali pasigaminti org.medžiagų pačios. Protistai- dumbliai, vienaląsčiai protistai .vienaląsčiai, daugialąsčiai, paprastos sandaros organizmai, ląstelės turi branduolius,vieni yra gamintojai, o kiti vartotojai. Grybai- kepurėtieji grybai,mikrogrybai, kerpės. dauguma daugialąsčiai, ląstelės su branduoliais audinių nesudaro. Yra nejudrūs, minta kitų organizmų pagamintais organiniais junginiais. Augalai- magnolijūnai,pušynai,sporiniai induočiai, samanos. daugialąsčiai, ląstelės turi branduolius. Turi audinius, organus, nejudrūs. Turi chlorofilo, vykdo fotosintezę. Kai kurie augalai žydi, brandina sėklas. Gyvūnai- žinduoliai, paukščiai,ropliai,varliagyviai, žuvys,nariuotakojai,moliuskai,kirmėlės, duobagyviai, pintys.Daugialąsčiai, ląstelės su branduoliais. Dauguma turi audinius, organus, jų sistemas. Yra judrūs, minta kitų organizmų pagamintomis medžiagomis. Organizmų klasifikacija. Gyvūnų klasifikavimo lygmenys yra: gentis, šeima,būrys, klasė, tipas, karalystė. Atradimai gamtoje. Yra atrasta tik šeštoji dalis visų Žemėje esančių organizmų.
Biologija  Konspektai   (7,69 kB)
Biologija
2010-01-04
Fotosintezę įtakojantys veiksniai ir fotosintezės reikšmė. a) pagrindiniai fotosintezę lemiantys veiksniai. Reikalinga šviesa, CO2 bei temperatūra. Šviesos fazėje chlorofilas sugeria saulės šviesą ir jos energiją pavercia ATP, taip pas suskaidoma vandens molekulė i H2 bei O2. Tamsos fazėje ATP bei H2 panaudojamas iš CO2 sudaryti anglavandenius. Šios fazės vyksta tol, kol pakanka energijos, vandenilio bei anglies dioksido. Svarbi fotosintezei šiluma, nes procese dalyvaujančių fermentų aktyvumas priklauso nuo temperatūros. Bet jei temperatūra per aukšta, fermentai gali denatūruoti b) augalų lapų prisitaikymas aktyviai vykdyti fotosintezę. Lapo paviršius sudarytas iš skaidrių ląstelių, pro jas lengvai praeina šviesa. Pagrindinis lapalakščio audinys – mezofilis. Jis susideda iš dviejų dalių – stačiojo bei puriojo mezofilių. Stačiasis susideda iš pailgų ląstelių, purusis iš netaisyklingai išsidėsčiusių su gausiais tarpuląsčiais. Dideli tarpuląsčiai padidina puriajame mezofilyje paviršių, reikalingą dujų apykaitai., Šių dviejų sluoksnių ląstelėse gausu chloroplastų, todėl čia intensyviai vyksta fotosintezė. Lapo apačioje, epidermyje, yra žiotelių, per kurias dujos patenka į augalą ir iš jo išeina. Kiekviena žiotelė turi dvi varstomąsias ląsteles, kurios žiotelės plyšį atidaro arba uždaro. Augalų lapai prisitaiko prie aplinkos, kurioje augalas auga. Jie erdvėje išsidėsto taip, kad beveik neuždengia vienas kito, kad vienas kitam netrukdytų vykdyti fotosintezės. Toks lapų išsidėstymas vadinamas lapų mozaika. c) fotosintezės reikšmė atmosferos dujų apykaitai Fotosintezės metu susidaro junginiai, kurie daugumai augalų ir gyvūnų yra vienitelis panaudojamas energijos šaltinis. Fotosintezės metu sunaudojamas CO2, susidaro O2. Fotosintezė padeda reguliuoti anglies dioksido ir deguonies keikį atmosferoje.
Biologija  Rašiniai   (1,21 MB)
Biokultūra
2010-01-04
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą. Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų - noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines - empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas. Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį. Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai. Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais. Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija). Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes - magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų. Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus: a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”; b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis; c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos; d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus; e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos. Kultūra pasiekia naują lygį. Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi. Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės - keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių. Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda. Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus. Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną. Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys - kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu - garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės - užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai. Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai. Aukštesniųjų centrų atjungimas Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum - smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius - gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros. Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu - naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex - žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę. Įgimtas elgesys virsta išmoktu Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis. Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis. Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė. Mokymasis ir mėgdžiojimas Ankstyvas būdas mokytis - tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų - senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga. Mokėti mėgdžioti - sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai. Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui - vienoks maistas joms yra košeris, kitoks - nekošeris (hebr. kašer - tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi. Aukštesni kultūros lygiai Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus: 1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą; 2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra - įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų. Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti. Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti. Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos. Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra - tai sistema. Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. 1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai. 2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės. Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename. Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis. Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis. Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas - žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija. Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė - ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė - karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.
Biologija  Konspektai   (11,59 kB)
Batai
2010-01-04
„Apsiavęs žmogus įgyja greičio, jėgos ir vikrumo“ Senovės posakis BATŲ ISTORIJA Nuo priešistorinių laikų žmogui reikėjo apvynioti savo pėdas, kad apsaugotų jas nuo grublėtos žemės, akmenų, vabzdžių ir t. t., kai jis vaikščiojo, persekiojo žvėris. Manoma, kad pirmykštis žmogus, matydamas aplink gulinčias gyvūnų odas, nupjovė letenas, išgremžė mėsą ir kaulus ir įkišo savo pėdas į jas. Surišti su ilga, stipria augalo virkščia tokie „batai“ nenukrisdavo. Žvėrių kailio apvyniojimas Akmens amžius iki 3000 m. pr. Kristų. Pirmas žinomas apavo vaizdas yra 15 000 metų prieš Kristų senumo piešiniai Ispanijos olose. Juose pavaizduotas vyras odiniais batais ir moteris su batais iš kailio. Seniausia archeologų surasta avalynė buvo iš Egipto. Senovės Egipte sandalus darydavo iš supintų palmių lapų, su dirželiais ties kulkšnimis ir pirštais. Egiptietiški palmių lapų batai Geležies amžius, 1200-500 m. pr.Kristų. Per maždaug 8000 metų rašytinės (oficialios) istorijos žmonija sukūrė neįtikėtiną avalynės įvairovę. Graikų ir romėnų kultūrose avalynės stilius priklausė nuo avėtojo amžiaus ir socialinės padėties. Krikščioniška rengimosi koncepcija radikaliai skyrėsi nuo klasikinės. Remiantis krikščioniška morale, buvo nuodėminga rodyti kūną. Taigi, po VIII m. e. amžiaus batai, dengiantys pėdas, pakeitė iki tol avėtus sandalus. Nuo XIV a., avalynė buvo pradėta puošti tekstile ir plona oda. Batai dėvimi norint išreikšti asmeninį statusą. Tai tapo aiškiu stiliaus ir elegancijos demonstravimu. Gimė mada! XIV a. smailianosių batų mada pasklido po visą Europą. Buvo netgi išleistas įsakas, reglamentuojantis bato ilgį priklausomai nuo avėtojo turtingumo ir socialinio statuso. Ilgiausio bato rekordas pasiektas viduramžiuose. Tada batas pasiekė 2 pėdų ilgį (1 pėda – 30,5 cm). Ilga bato nosis buvo nepatogi nešioti, žmonės krisdavo ant veidų, todėl smulki grandinėlė, pritvirtinta prie bato priekio ir prikabinta prie kojos, laikė bato priekį virš žemės. Smailianosis batas ant stovo (medpadžio). Taip žmonės išvengdavo purvo. Kai smailianosiai batai išėjo iš mados, XV a. pab. Šiaurės Europoje juos pakeitė batai plačiu priekiu. Neįprasta moterų mada, buvo populiari XVI a. Venecijoje. Tai platforminės šlepetės. Aukščio rekordas priklauso Viduramžių ir Renesanso epochos batams, kurių pado aukštis siekė 30 colių aukštį (1 colis – 2,54 cm.). Moterys vaikščiojo su dviem tarnaitėm, kad galėtų pasiremti abiem rankom ir nenukristų. XVI a. Anglijoje, jeigu nuotaka suklastodavo savo ūgį avėdama batus storu padu, vyrui buvo suteikta teisė anuliuoti santuoką. Su laiku ši mada atslūgo ir XVII a. pr. kulnai tapo ir vyriškos, ir moteriškos avalynės standartu. XX amžius. 1920-ieji buvo audringiausias amžiaus laikotarpis. Masinė gamyba ir sintetinių medžiagų vystymasis kiekvienam suteikė galimybę įsigyti gražių rūbų ir avalynės. Kojos tapo svarbiausias dalykas madoje. Batų stilius buvo įtakojamas Čarlstono, kuris pareikalavo saugiai sutvirtintų batų žemu kulnu ir uždaru priekiu. Vakariniai bateliai buvo smailianosiai, aukštu, ties viduriu susiaurėjusiu kulnu ir viena maža traukta saga. Taip pat populiarūs buvo iškirpti papuošimai, T-formos dirželis. Naudojant ryškius audiniai ir žvilgančią oda – neretai ir metalo spalvos – buvo sukurti įdomiausi kada nors matyti batai. Batų gamybai buvo naudojama dauguma prabangių medžiagų: brokatas, satinas, šilkas, velvetas. Batai buvo puošiami metaliniais perdygsniavimais, siuvinėjimais ir ornamentais iš karoliukų. Kulnai dažnai buvo meno kūriniai. Jie buvo dekoruojami nėriniais, netikrais briliantais ir kitais gražiais, blizgiais dalykais.
Biologija  Referatai   (364,67 kB)
Banginiai
2010-01-04
Banginiai) – žinduolių) būrys. Pasaulyje 85 rūšys. Lietuvoje prie Baltijos jūros krantų pasitaiko paprastoji jūrų kiaulė ir baltasis delfinas .Banginiai skirstomi į du pobūrius: • Banginių sistematika Pobūris. Bedančiai banginiai, arba ūsuotieji banginiai Šeima. Glotnieji banginiai Banginių elgesys Iki šiol banginių elgesys yra mažai suprantamas. Tyrinėdami į krantą išmestų ar sužvejotų banginių kūnus mokslininkai neblogai pažino šių žinduolių anatomiją ir fiziologiją, tačiau kol kas nedaug žinoma apie jų elgseną. Pagrindinė priežastis yra ta, jog nepaprastai sudėtinga studijuoti gyvūnus, kurie daugiausiai laiko praleidžia giliai vandenyje, dažnai toli nuo žemės. Tačiau padedant šiuolaikinėms technologijoms pradedama atskleisti kai kurias šių gyvūnų gyvenimo paslaptis. Šokimas iš vandens Humpback banginio šokimas iš vandens Banginiai kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal sukeldami vandens purslus. Tai vadinama „laužymu“ (tiesioginis vertimas iš anglų k.) ir neabejotinai yra vienas įspūdingiausių banginių veiksmų vandens paviršiuje. Dažniausiai banginių stebėtojams tai vienintelė galimybė pamatyti visą banginį. Skirtingos banginių rūšys tokį veiksmą atlieka skirtingai, tai priklauso ir nuo banginių dydžio. Mažesni gali iššokti pakankamai aukštai, didesni paprastai išmeta į orą 2/3 savo kūno ir krenta ant pilvo arba persisukę krenta ant šono. Ne visos banginių rūšys atlieka tokius triukus ore, o apskritai pomėgis šokinėti nebūtinai priklauso nuo dydžio, tarkime, nedidelius Minke rūšies banginius daug rečiau galima pamatyti šokinėjančius negu trečius pagal dydį Humpback banginius. Pastebėta, kad kai vienas banginis nors kartą iššoka iš vandens, kiti dažniausiai pradeda daryti tą patį. Užfiksuota, kad Humpback banginiai tiek maitinimosi, tiek veisimosi teritorijose per „pasirodymus“ yra iššokę per 200 kartų; tai neįtikėtinas skaičius, turint omenyje, kad vienas toks banginis vidutiniškai sveria kaip 400 žmonių. Šokimas iš vandens kol kas išlieka vienu paslaptingiausių banginių elgsenos elementų. Tačiau mokslininkai iškėlė kelias šio elgesio hipotezes: tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, komunikacijos būdas, žuvų vaikymas, apsivalymas nuo apnikusių parazitų, savo jėgos parodymas arba paprasčiausiai pasilinksminimas. Mokslininkų įsitikinimu yra ne viena priežastis.
Biologija  Rašiniai   (65,04 kB)
Baltyminiai augalai
2010-01-04
Dažniausiai trūkstamų baltymų kiekį stengiamasi nusipirkti iš užsienio, nes baltymų deficitas gyvuliams skiriamuose pašaruose per metus sudaro vidutiniškai apie 25 – 30 proc., o tai yra gana didelis kiekis. Perkami sojų, saulėgrąžų rupiniai ar išspaudos. Tačiau tai pabrangina gaminamos produkcijos savikainą, mažina pašarų gamybos apimtį bei potencialų dirvožemio derlingumą. Dažniausiai iš užsienio įvežama produkcija yra pasenusi, todėl tenka abejoti jos pašarine verte bei efektyvumu. Be to, esant žemoms gyvulininkystės produktų supirkimo kainoms ūkininkas nepajėgia papildomai nupirkti baltyminių priedų iš užsienio. Iš dabartiniu metu dažniausiai įvežamų baltyminių priedų sojų rupiniai yra baltymingiausi. Gyvulių racionams papildyti baltymais bei amino rūgštimis to užtenka, nors ir Lietuvoje auginamų augalų rūšių bei jų produktų, kurių beveik tokio pat pakaitalo pakaktų. 1. Baltymų biologinė vertė ir baltymingi pašarai Be baltymų negali būti gyvybės. Negalima jų pakeisti kita maisto medžiaga. Dabar pasaulyje trūksta apie 40 proc. maistingų baltymų, ir šis deficitas kol kas nemažėja. Baltymų trūkumas maisto produktuose sukelia fiziologinius ir funkcinius žmogaus organizmo sutrikimus, sulaiko augimą ir vystymąsi, pagreitina fizinį ir ypač protinį išsekimą. Todėl labai svarbu vystyti gyvulininkystę, didinti gyvulių produktyvumą ir tenkinti baltymų poreikius. Šiuo metu didžiausia baltymingų pašarų dalis (apie 90 proc.) gaunama iš augalininkystės produkcijos. Jos išsivystymo lygis nulemia ir gyvulininkystės produktų gamybą. Baltymingų pašarų gamybos pagrindą sudaro ankštiniai augalai. Tačiau kai kurie ūkiai nesilaiko jų racionalaus kaupimo bei ruošimo principų, didina mažai baltymingų augalų plotus. Gyvulinės kilmės baltymingų pašarų, išskyrus pieną bei jo perdirbimo atliekas, ūkiai beveik nenaudoja. Pramoniniai kombinuotieji pašarai dažnai būna nepakankamai baltymingi. Pašarų baltymingumą galima padidinti ankštinių augalų grūdais (koncentratais) ir žoliniais pašarais, tačiau pašarų vertė priklauso ne tik nuo baltymų ar maistinių medžiagų kiekio, bet ir nuo skoninių savybių, augalo vegetacijos laikotarpio, atitinkamų antimaistinių medžiagų, virškinamumo, gyvulio medžiagų apykaitos bei produktyvumo galimybių. Pavyzdžiui, butonizacijos tarpsnyje karvės sunaudoja po 2,5 kg ganyklinės žolės, o žydėjimo metu – po 2 kg sausosios medžiagos 100 kg svorio. Kartu mažėjant virškinamumui, sumažėja ir atitinkamų medžiagų pasisavinimas. Žolinių pašarų mišiniai 20 – 30 proc. geriau virškinami ir pasisavinami nei atskirai varpiniai ar ankštiniai. Tai paaiškinama nepakankamu maistinių medžiagų santykiu ir nemaistinių medžiagų persisotinimu. Tuomet ne tik blogai pasisavinamos baltyminės medžiagos, bet blogėja gyvulio sveikatingumas bei produktyvumas. Optimalūs angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiai padidina baltymų bei amino rūgščių efektyvumą racione. Kiekvienos rūšies gyvuliams reikalingi tokie baltymai, kurių sudėtyje yra jiems būtinų nepakeičiamų amino rūgščių. Iki šiol per mažas dėmesys skiriamas amino rūgščių pilnavertiškumui racionuose, ir dėl to daugeliui gyvulių tenka padidinti proteinų normas ir dar labiau padidinti baltymų trūkumą. 2. Baltymų problemos sprendimo būdai Apie baltymų problemos sprendimo Lietuvoje būdus pastaraisiais metais susiformavo trys nuomonės: 1. Dauguma siūlė baltymingus augalus auginti Lietuvoje, siekiant pakeisti importuojamus iš užsienio sojų, saulėgrąžų ir kitus baltymingus pašarus. 2. Mokslininkai selekcininkai propagavo intensyvesnį sojų veislių selekcinį darbą, siūlydami sojas pradėti auginti Lietuvoje. 3. Tretieji manė, jog neverta auginti vietinių baltymingų pašarų, nes geriau juos importuoti iš užsienio. Baltymingų pašarų platesnis auginimas bei jų racionalus naudojimas gyvuliams ir paukščiams šerti padėtų spręsti baltymų problemą gyvulininkystėje, sumažintų sojų rupinių ir kitų baltymingų žaliavų importą. Todėl Lietuvoje šiuos sojų, saulėgrąžų rupinius siekiama pakeisti rapsų išspaudomis, taip pat žirnių, vikių, lubinų, pašarinių pupų, rapsų grūdais. Nors pagal baltymų kiekį (38 – 48,5 proc. žaliųjų proteinų SM), biologinį vertingumą ir nepakeičiamas amino rūgštis sojos yra vienos geriausių, bet termiškai neapdorotos jos yra netgi nuodingos. Sojose esantis mažamolekulinis oligopeptidas trikdo skydliaukės veiklą, o kai racione nepadidinamas vitamino D kiekis, gyvulių prieaugis ir paukščiai gali susirgti rachitu (nors pakanka kalcio ir fosforo). Šviežiose sojų pupelėse yra vitamino E antagonisto, sukeliančio kepenų nekrozę ir raumenų distrofiją. Yra duomenų, kad ir iškaitinti sojų rupinių baltymai trukdo organizmui pasisavinti cinką, manganą, varį ir geležį. Taigi, per trumpai pakaitinus sojų pupeles, lieka per daug nemaistingų medžiagų, o perkaitinus – sumažėja amino rūgščių pasisavinimas. JAV paukštininkai ieško sojos produktų pakaitalų ir dėl kitų priežasčių: juose stinga mineralinių medžiagų, vitaminų, o amino rūgščių azotas itin prastai pasisavinamas. Be to, iš organizmo jį išskirdami, paukščiai tampa liguisti. Aplinka labiau užteršiama amoniaku, todėl vien didesnis proteinų kiekis pašare dar neapsprendžia biologinės vertės. Įvežtinių sojų rupinių pakeitimo galimybes vietiniais pašarais teigiamai vertina Vakarų Europos ir Lietuvos mokslininkai vadovaudamiesi tyrimų duomenimis. Lietuvoje auginamų žirnių, vikių, pašarinių pupų, pašarinių alkaloidų turinčių lubinų, lęšių grūduose ir žaliojoje masėje gausu baltymų. Pavyzdžiui, žirnių grūduose gali būti iki 20 – 28 proc., vikių – 28 – 33 proc., pašarinių pupų – 27 – 35 proc., lęšių – 32,2 proc., pašarinių geltonžiedžių lubinų – net 36 – 45 proc. žaliųjų proteinų. Žirnių bei pupų proteinuose lizino rasta 0,61 – 1,08 proc. daugiau nei sojų rupiniuose. Naudojant ankštinius koncentruotuose pašaruose, padengiamas kitų grūdų baltymų trūkumas. Ankštinių augalų baltymai dažnai geriau pasisavinami nei varpinių javų baltymai. Pakeitus sojų rupinius rapsų išspaudomis ir žirnių miltais veršelių augimas nesumažėja, o pašarų sąnaudos būna beveik tokios pat. Šiuo atveju starterinių pašarų kaina sumažėja 6,58 proc. Kombinuotuose pašaruose pakeitus sojų rupinius lubinų ar pupų miltais, azotinių ir angliavandenių fermentacijos procesai karvių didžiajame prieskrandyje nekito. Nekito ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas. Naudojant žirnių, pupų, rapsų išspaudų, vikių, lubinų priedus arba jų atitinkamus mišinius galima gauti nemažus kiaulių svorio priedus, kaip ir naudojant sojų rupinius. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos. Nustatyta, kad vietoj sojų ar saulėgrąžų rupinių į kombinuotuosius pašarus pirmoje kiaulių penėjimo pusėje lubinų miltų galima dėti 15 proc., pupų – 20 proc., antroje penėjimo laiko pusėje – atitinkamai 20 ir 25 proc. Pakeitus sojų rupinius pašarinėmis pupomis ar pašariniais lubinais, broilerių produktyvumas nesumažėja. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos, nepakinta ir broilerių išgyvenamumas. Nustatyta, kad bekoninės kiaulės šeriamos pašarų daviniu, kuriame yra 10 – 13 proc. žirnių miltų, per parą priauga mažiausiai šimtu gramų daugiau, nei kiaulės, kurių racione vyrauja varpiniai augalai. Vadinasi tradiciškai nusistovėjęs vienpusis gyvulių šėrimas yra nuostolingas. Tik pakankamas ir optimalus įvairių maisto medžiagų racionas gali užtikrinti rentabilią gyvulininkystės produktų gamybą. Pašarų baltymingumas gali būti padidintas naudojant ir mūsų pramonės gamybos atliekas, pavyzdžiui, rapsų išspaudas, kurių į penimų kiaulių racionus galima dėti iki 10 – 15 proc., paršavedėms – iki 10 proc. Techninių veislių rapsų išspaudų ar rupinių į koncentruotus pašarus galima dėti penimoms kiaulėms iki 4 – 5 proc., paršavedėms – ne daugiau kaip 2,5 – 3 proc. Linų sėmenų išspaudų nujunkytiems paršams ir vyresnėms kiaulėms galima būtų duoti iki 5 – 10 proc. sauso pašaro davinio, jeigu nėra alkaloido linamarino. Perkant rapsų ar linų išspaudas reikėtų reikalauti pažymos apie gliukozinolatų, eruko rūgšties ar alkaloido linamarino buvimą. 3. Pašarų mišinių sudarymas Varpinių augalų baltymingumą ir ėdamumą galima padidinti auginant juos su ankštiniais. Vien su ankštinių augalų rūšių grūdais ne visada galima sudaryti optimalų amino rūgščių balansą, o ankštinių ir varpinių augalų mišiniai gali papildyti trūkstamą rūgščių kiekį. Optimalūs ankštinių ir varpinių augalų santykiai padidina derlių iš ploto vieneto ir gerina pašarų virškinamumą. Daugumos daugiamečių žolynų amino rūgščių sudėtis ir santykis, nuo kurių priklauso ir ėdamumas, skiriasi dėl to, kad įvairios augalų rūšys įvairiais metais skirtingai stelbia varpinius ar ankštinius. Pavyzdžiui, pastebėta, kad ožiarūčiai antraisiais ir trečiaisiais naudojimo metais intensyviai stelbia ankštinius ir varpinius, kai santykis buvo 75 : 25. Su ankštinėmis geriau konkuruoja šunažolės ir tikrieji eraičinai. Ankštinių augalų mišinių šieną reikėtų naudoti žiemą, kai kartu šeriamas varpinių augalų silosas. Praktikoje dažnai ankštinių ir varpinių augalų mišiniai sudaromi iš nevienodo ilgaamžiškumo žolių rūšių sėklų. Dažniausiai pirmais ir antrais naudojimo metais daugiamečių žolių pasėliuose vyrauja vien ankštinės, o trečiais ir vėliau – vien varpinės. Tad reikėtų pasėti dalį varpinių ir ankštinių žolių mišinių santykiu po 50 proc. Koreguojant žolyno rūšinę sudėtį, reikia atsižvelgti į dirvožemio granuliometrinę mechaninę sudėtį ir tipą bei kokybės balą, gyvulininkystės gamybinę kryptį, ekonomines ir ekologines sąlygas. Pagal ėdamumą ankštinių augalų mišiniuose labiau pageidautinos daugiametės svidrės ir motiejukai. 4. Pilnaverčiai baltymai, reikalingi gyvulių maisto racionui Baltyminę pašaro kokybę apsprendžia ne vien tik žaliųjų ar virškinamųjų proteinų kiekis, bet ir amino rūgščių sudėtis bei jų tarpusavio santykis. Kai kurios amino rūgštys, kaip lizinas, metioninas, argininas, triptofanas, histidinas, treoninas, leucinas, izoleucinas, valinas, fenilalaninas, yra nepakeičiamos, jas gyvuliai turi gauti su pašaru. Cistinas, glicinas, alaninas, serinas, prolinas, asparaginas, glutamo rūgštys ir kt. gali būti pakeistos kitomis priklausomai nuo molekulinės sandaros panašumo. Prieskrandžiuose esančios mikrofloros dėka atrajojantys gyvūnai gali tenkintis ne tokiu baltymingu pašaru. Planuojant pašarų davinius tenka atsižvelgti į gyvulių rūšį. Reikėtų prisiminti, kad ne tik amino rūgščių trūkumas, bet ir jų perteklius neigiamai veikia gyvulio organizmą. Savaime aišku, kad kai kurių amino rūgščių kiekis priklauso nuo pašarų baltymingumo. Kuo davinyje mažiau baltymų, lyginant su fiziologiniu jų poreikiu, tuo daugiau reikės amino rūgščių. Kai kurių amino rūgščių didžiulis perteklius arba jų trūkumas būna gyvulius ganant vienarūšėse (augalų atžvilgiu) ganyklose bei šeriant vien varpinių ar ankštinių augalų pašarais (persotinimas). Nepakeičiamos amino rūgštys dalyvauja baltymų, vitaminų, fermentų, hormonų sintezėje, kaip vienas iš sudėtinių komponentų angliavandenių, riebalų ir mineralinių medžiagų apykaitoje. Kuo daugiau nepakeičiamų amino rūgščių augaluose, tuo jie pilnavertiškesni. Atrajojančių gyvūnų prieskrandžiuose esanti mikroflora sintetina daugumą amino rūgščių. Todėl mažo produktyvumo galvijai mažiau reaguoja į amino rūgščių trūkumą. Tačiau prieskrandžiuose esanti mikroflora negali kompensuoti labai produktyvių karvių ir intensyviai auginamo prieauglio nepakeičiamų amino rūgščių poreikio. Prieaugliui ypatingai trūksta lizino, metionino ir triptofano, o produktyvioms karvėms reikia ir izoleucino, histidino, valino. Kuo didesnis racione pašarinių komponentų kiekis, tuo daugiau ir įvairesnių amino rūgščių gauna gyvuliai, tačiau be baltyminių pašarinių komponentų vargu ar galima patenkinti produktyvių gyvulių poreikius. Amino rūgščių pasisavinimas priklauso ir nuo gyvulių rūšies, amžiaus bei jų fiziologinės būklės. Pavyzdžiui, jauniems paršeliams ir veršeliams papildomai geriau duoti gyvulinės kilmės priedų. Iš jų prieauglis amino rūgštis pasisavina geriau nei iš augalinių. Nors žoliniuose pašaruose gali būti ir pakankamas amino rūgščių kiekis, tačiau dėl blogo ląstelienos virškinimo jas blogai pasisavina kiaulės ir paukščiai. Jiems geriau tinka grūdiniai pašarai, išspaudos, rupiniai, turintys nedaug ląstelienos. Įvairios amino rūgštys turi skirtingą poveikį gyvulių organizmui, pavyzdžiui, trūkstant lizino, sutrinka gyvulių reprodukcija, gyvuliai netenka apetito, blogai auga, atrofuojasi raumenys, mažėja kalcio kiekis kauluose, nors racione jo yra pakankamai. Viščiukus ištinka paralyžius. Lizino būna beveik tiek pat pieno milteliuose, mėsos kaulų milteliuose ir beveik tiek pat, kaip ir sojų rupiniuose. Tik gaila, kad šiuo metu, esant mažoms mėsos perdirbimo įmonėms, skerdyklų atliekos ne visur tinkamai perdirbamos į pašarus. Gausu lizino lęšių grūduose, lubinuose, pašarinėse pupose, žirniuose, vikiuose, burnočiuose. Karvės, gaudamos pakankamai liucernų, seradėlių, esparcetų bei dobilų, neturėtų justi lizino trūkimo. Histidinas skatina ląstelių dauginimąsi, intensyviau auga prieauglis. Histidino daugiau nei sojų rupiniuose, kuriuose histidino kiekis yra 10,2 g/kg, yra lieso pieno milteliuose ( 13,3g/kg) ir mėsos kaulų miltuose ( 11,3g/kg, priklausomai nuo mėsos ir kaulų santykio žaliavoje), lęšių (11,1g/kg) ir pupų (10,8g/kg) grūduose. Nedaug nuo jų atsilieka lubinai, burnočiai, kulkšnės, vikiai, dobilai, žirniai, geltonžiedės liucernos, seradėlės, esparcetai. Taigi gyvulių histidino poreikį galima patenkinti. Arginino dėka gaminasi insulinas. Iš arginino gali sintetintis prolinas ir asparaginas. Tačiau šios rūgštys gaminasi tik tada, kai organizmui pakanka arginino. Arginino gausu lubinuose (31,6 g/kg), mėsos kaulų miltuose (31,1 g/kg), lęšiuose (22,2 g/kg), vikiuose, pašarinėse pupose, linų sėmenyse, žirniuose. Trūkstant triptofano vystosi katarakta, sutrinka patinų lytinė veikla, vystosi anemija. Ir čia galėtume išsiversti be importinių sojų rupinių, turėdami mėsos kaulų miltų, lieso pieno miltelių, lubinų, linų sėmenų, vikių. Be to, gausiau triptofano yra dar apie 10 Lietuvoje augančių augalų rūšių. Tik jų reikėtų 3 – 5 kartus daugiau, nei sojų rupinių. Žuvų miltuose triptofano yra net dvigubai daugiau ( 10,2 g/kg), nei sojų rupiniuose (5,1 g/kg) ar mėsos kaulų miltuose (5,64 g/kg). Esant pakankamai metionino kiekiui efektyviau sunaudojami pašarai. Daugiau metionino net tris kartus daugiau nei sojų rupiniuose yra žuvų miltuose, (324 proc.), saulėgrąžų išspaudose (161 proc.), lieso pieno ir mėsos kaulų miltuose atitinkamai (145 ir 107 proc.), burnočiuose (109 proc.). Pakankamai jų daug lęšių grūduose, garždeniuose, geltonžiedėse liucernose, lubinuose, linų sėmenyse, pašarinėse pupose, seradėlėse, rapsų rupiniuose, baltuosiuose dobiluose, žirniuose. Naudojant kaip priedą nors vieną iš paminėtų pašarų, galima pakankamai apsirūpinti metioninu. Valinas reguliuoja nervų sistemą. Trūkstant valino gyvuliai netenka apetito, liesėja. Ankštiniuose augaluose jo yra pakankamai, todėl naudojant ankštinių augalų žolinius ar grūdinius pašarus valino turėtų pakakti. Ypač daug valino yra žuvų miltuose 35,2 g/kg, kai tuo tarpu sojų rupiniuose 17,7 g/kg. Mažiausiai šios amino rūgšties yra pašariniuose runkeliuose, tik 0,29 g/kg. Trūkstant leucino ir izoleucino, blogai vystosi raumenys. Ypatingai jo reikėtų jauno amžiaus gyvuliams, ypač lytinio brendimo metu, kada intensyviai vystosi raumenys, tačiau ir tuomet prieaugliui pridėjus šiek tiek gyvulinės kilmės priedų, o vėliau į pašarų racioną – lubinų, rapsų rupinių, vikių, pašarinių pupų ar žirnių, gyvuliai šių amino rūgščių stygiaus nejus. Lyginant kitų kultūrų leucino ir izoleucino kiekius su sojų rupiniais procentais, tai jų yra daugiau žuvų miltuose atitinkamai (102 ir 188 proc.), o saulėgrąžų išspaudose izoleucino (101 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose leucino atitinkamai (2 - 1,8 proc.), izoleucino (1,5 - 1,3 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi leucino ir izoleucino r. kiekiams gyvulių racionui gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,5 kg žuvų miltų ir net 76,8 kg pašarinių runkelių. Fenilalaninas ir tirozinas turi įtakos skydliaukės ir antinksčių veiklai, baltymų apytakai. Trūkstant fenilalanino, dalį jo poreikio gali pakeisti tirozinas, tačiau kompensacija įvyksta esant tirozino pertekliui. Todėl vertinant racionus pagal skirtingų amino rūgščių kiekį, tikslinga žinoti ir suminį amino rūgščių kriterijų pašaruose, nors įvairių amino rūgščių organizmo poreikis yra skirtingas. Lyginant kitų kultūrų fenilalanino kiekį su sojų rupiniais procentais, tai jo yra daugiau žuvų miltuose (164 proc.) ir saulėgrąžų išspaudose (108 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose, tik (1 - 2 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi fenilalanino kiekiui gyvuliams gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,6 kg žuvų miltų ir net 77,8 kg pašarinių runkelių. Kaip matome importuojamus sojų rupinius galima pakeisti ir Lietuvoje auginamomis kultūromis, taip pat saulėgrąžų išspaudomis, žuvų miltais, mėsos kaulų miltais, lieso pieno miltais, lubinais, žirniais, pašarinėmis pupomis. Amino rūgščių kiekis priklauso ne tik nuo augalo rūšies, generatyvinės ar vegetatyvinės dalies, bet ir nuo dirvožemio, klimatinių sąlygų, vegetacijos tarpsnio, tręšimo, pašaro gamybos technologijos ir gyvulių pasisavinimo galimybių. Nustatant amino rūgščių poreikį, reikėtų atsižvelgti į pateiktus kriterijus, pavyzdžiui, naudojant šieną, pagamintą iš peraugusios žolės, davinio kiekį reikėtų atitinkamai padidinti.
Biologija  Referatai   (13,35 kB)
Balinė pelėda
2010-01-04
Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Perėjimo metu sutinkama šlapiose krūmuotose pievose, tarpinio tipo pelkėse, paupėse, paežerėse. Kai kur peri kultūrinėse pievose ar dirvonuose. Šiltomis žiemomis gali neišskristi iš Lietuvos. Lietuvoje peri negausiai: iki šiol surasta apie 10 šios rūšies lizdų. Rūšiai būdingi kas 5 – 7 metus ar dar rečiau pasikartojantys daugiamečiai gausos svyravimo ciklai, kai balinės pelėdos stebimos visose joms tinkamose buveinėse. Peri ant žemės, pilna dėtis yra 3-10 kiaušinių. Peri nuo antrojo kiaušinio, todėl vienos vados jauniklių amžius skiriasi. Maždaug 2 savaičių jaunikliai palieka lizdą ir slapstosi žolėse prie jo. Pelėdos minta peliniais graužikais, paukščiais, varlėmis, vabzdžiais. Nemažai jų lizdų ir vadų sunaikina pavasariniai žolės gaisrai, varniniai paukščiai, šeškai, lapės, mangutai. Svarbu išsaugoti šių pelėdų perėjimo vietas ir jose reguliuoti plėšrūnų skaičių.
Biologija  Rašiniai   (11,07 kB)
Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau pralaidi plėvelė - reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi. Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja), chemosintezės funkcijas. Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos. Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos (purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas. Daugelis bakterijų turi iš citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius - judėjimo skystyje organoidus. Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki 100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų - fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų. Bakterijos citoplazma sudaryta iš H2O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas - tai bakterijos chromosoma. Nukleoide yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu, jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš dviejų dalelių - didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje. Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie vartojami, kai aplinkoje nėra maisto. Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu - dalijimosi. Pirmiausia replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų (maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.). Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas), transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos - tai bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė. Bakterijos turi įtakos azoto apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos, kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai, kurie tai daro - azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai - tai gumbelinės bakterijos, gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.
Biologija  Konspektai   (71,3 kB)
Bakterijos
2010-01-04
Bakterijos - lot. Bacteria, gr. Bakterion (lazdelė) Karalystė – Monerų. Tai – prokariotiniai organizmai. Nustatyta apie ~5000 rūšių. Bakterijas tiria mikrobiologijos skyrius – bakteriologija Klasifikacija Rutulinės Lazdelinės Spiralinės Siūlinės Kt. Skirstymas Rutulinės bakterijos (kokai). Paprasčiausios. Sudarytos iš vienos ląstelės. Diplokokas – porinė bakterija, susidariusi bakterijoms besidalijant viena kryptimi.
Biologija  Pateiktys   (114,25 kB)
Gaminamieji audiniai susidarę iš pirminių audinių arba pastoviųjų audinių, vadinami antriniais. Pastovieji audiniai sudaro visus augalo organus. Jie skirstomi: 1) dengiamieji; 2) pagrindinis audinys; 3) apytakos; 4) sekrecijos. Gyvulinis organizmas vystosi iš apvaisinto kiaušinio - zigotos, jai dalijantis. Pirmuoju vystymosi momentu dalijimosi būdu atsiradusios ląstelės yra panašios, tačiau vėliau jos pradeda diferencijuotis ir pasidaro skirtingos. Atsiranda 3 gemaliniai lapeliai - ektoderma, entoderma ir mezoderma. Iš jų ir vystosi įvairūs organizmo audiniai: epitelinis, jungiamasis, kremzlinis, kaulinis, raumeninis, nervinis. Dengiamąjį audinį turi tiek augalai, tiek gyvūnai. Augalų dengiamasis audinys skirstomas į: 1) epitelinis (apriboja augalą nuo aplinkos) 2) žiauberis 3) epiblema 4) egzodermis (dengia šaknų paviršių). Gyvūnų dengiamasis audinys yra oda. Ją sudaro epidermis, kurį sudaro epitelinis audinys. Epitelinis audinys skiria išorinį ir vidinį organizmo paviršių nuo aplinkos. Oda apsaugo organus nuo mechaninių sužalojimų, neleidžia organizmui netekti vandens, prasiskverbti į kūną pašalinėms medžiagoms. Oda - vienas jutimo organų, joje yra įvairių receptorių. Oda atlieka šalinimo funkciją ir padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą. Augalai ir gyvūnai turi ramstinį audinį. Ramstinis audinys sutvirtina augalų organus. Ramstinį audinį sudaro ląstelės su labai sustorėjusiomis sienelėmis. Vienos ramstinio audinio ląstelės yra stiebų karnienoje, lapkočiuose ir lapalakščių gyslose, kitos - medienoje. Stiebų ir šaknų žievės dalyje išsidėsčiusi sklerenchima vadinama karnienos plaušais, o medienoje - medienos plaušais. Gyvūnų ramstiniams audiniams būdinga tvirta ir tanki tarpląstelinė medžiaga. Kremzliniame audinyje tarpląstelinė medžiaga yra standi, suteikia jam standumą, tvirtumą. Kremzliniame audinyje nėra kraujagyslių ir nervų ir maitinimas vyksta difuzijos būdu. Kaulinis audinys atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas. Pasižymi kietumu, tvirtumu ir tam tikru elastingumu. Kaulinis audinys su kremzliniu audiniu sudaro skeletą. Jis taip pat sudarytas iš ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos. Tačiau ir augalai, ir gyvūnai turi tik jiems būdingų audinių. Pagrindinis audinys. Iš jo sudaryta didžioji dalis viso augalo organų. Jis skirstomas į: a)asimiliacinį - vykdo fotosintezę, b)sandėlinį - ląstelėse kaupiasi maisto medžiagų atsargos, c)siurbiamąjį - jis yra šaknų siurbimo zonoje, kur vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis patenka į siurbiamąją parenchimą, d)orinį - būdinga augalams, augantiems vandenyje, būdingi stambūs oro pripildyti tarpuląsčiai. Oras reikalingas vandenyje esančioms augalo dalims kvėpuoti. Apytakos audiniai: a)rėtiniai indai, kuriuos sudaro gyvos, siauros ląstelės, jais teka organinės medžiagos, b)vandens indai - jais teka vanduo ir mineralinės medžiagos. Sekrecijos audiniai. Juose nuolat gaminasi įvairios medžiagos, kurias vienas organizmas panaudoja, o kitas pašalina. Sugeba išskirti kai kurias medžiagas į aplinką (pieną, sakus, eterinius aliejus, dervas). Raumeninis audinys susijęs su jungiamuoju ir nerviniais audiniais. Jis susideda iš raumeninių skaidulų. Jis skirstomas į lygųjį ir skersaruožį. Skersaruožiai yra griaučių ir širdies, o lygieji išsidėstę visuose organuose. Jie sugeba susitraukti. Nervinis audinys. Jį sudarančios ląstelės vadinamos neuronais. Neuronas sudarytas iš kūno ir citoplazminių ataugų. Neuronų kūnai išsidėstę centrinėje nervų sistemoje. Jie sudaro galvos ir stuburo smegenų vadinamąją pilkąją medžiagą. Ilgosios ataugos sudaro galvos ir stuburo smegenų baltąją medžiagą. Kitų neuronų ilgosios ataugos sudaro skaidulas - nervus. Pagrindinė savybė - jaudrumas ir laidumas. Reguliuoja organų veiklą. Neuronai priima, saugo ir apdoroja informaciją.
Biologija  Konspektai   (4,78 kB)
Įžanga Pasirinkau projektą apie maisto produktus, kad sužinočiau apie konservantus, kurie žymimi E raide ant maisto produktų etikečių. Tikslas – sužinoti kas yra konservantai. Mano pasirinkta konkreti tema - natūralūs konservantai mėsoje Surinktą informaciją pateiksiu tekstiniame dokumente ir skaidrėse Uždaviniai: 1. Sukurti anketai klausimus apie maisto priedus ir apklausti žmones. 2. Surasti informaciją apie natūralius konservantus, jų žymėjimą. 3. Sužinoti, kokį poveikį daro žmogaus organizmui konservantai. Dėstymas Projektinės veiklos pradžioje sudarau veiksmų planą kuris padėtų pasiekti rezultatų. Bendra projekto tema –maisto priedai, konservantai. Informacijos daugiausiai ieškojau internete, raktiniai žodžiai „konservantai“, „konservantai mėsoje“. Darbą pradėjau nuo anketos klausimų apie maisto priedus kūrimo. Pateikiu anketos pavyzdį: Anketos pavyzdys (įrašykite atsakymus) 1 Ar žinai iš ko gaminamas maistas ? 2 Ar žinai iš kur jie gabenani? 3 Ar kiek ko yra medžiagų maiste ? 4 Ar žinai kokio senumo maistą duoda ? 5 Ar žinai kokių priedų yra maiste ? 6 Ar žinai kur gaminamas maistas ? 7 Ar žinai kaip vadinasi maisto priedai ? 8 Ar žinai kokie maisto priedai tinkami vartoti ? 9 Ar žinai kurie maisto priedai natūralūs ? 10 Ar žinai kiek hemikalų deda į maistą ? 11 Ar žinai kiek deda tikro maisto? Anketos rezultatai Aš sukuriau anketas, norėdamas sužinoti, ką kiti žmonės žino apie konservantus ir ar jiems įdomu apie konservantus maiste. 70% apklaustųjų atsakė, kad žino apie konservantus ir jų žalą organizmui. 30% apklaustųjų atsakė, kad nežino. Konservantai mėsoje Šiandien parduotuvių daugiau negu seniau. Dabar maisto produktai supakuoti gražiai. Tačiau nekiekvienas susimasto, kas dedama į mėsos gaminius. Bet yra žmonių, kuriems svarbu, kas dedama į maistą. Aš per projektų pamokas sužinojau, kas dedama į mėsos gaminius. Lietuvoje leidžiama vartoti 380 maisto priedų ir daug iš jų dedama į mėsos gaminius. Mano darbo tikslas išaiškinti kas yra konservantai ir koki poveikį jie daro žmogaus organizmui. Patariama vengti mėsos gaminių su nitratu tiems,.kurie serga migrena ir alergijomis.Geriausias maistas-tai šviežas maistas. Konservantai (E-200-299) – medžiagos, prailginančios maisto produkto vartojimo trukmę, apsaugo maisto produktus nuo mikroorganizmų sukeliamo gedimo. Konservantai naudojami: 1. Norint gyventojus aprūpinti kuo įvairesniais maisto produktais. 2. Išvengti greito maisto produktų gedimo.
Biologija  Namų darbai   (12,58 kB)
Įvadas Rašau šį referatą norėdama, kad mono bendraamžiai daugiau sužinotų apie anoreksiją, jos gydimo būdus, nes tai tampa vis didesnė problema tarp paauglių. Referato tikslai: • Paaiškinti bendraamžiams kas yra anoreksija; • Paaiškinti ligos priežastis; • Supažindinti su anoreksijos gydimo būdais. Anoreksija (tiksliau, nervinė anoreksija) – tai mūsų civilizacijos liga, kasmet nusinešanti vis daugiau gyvybių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Liga kyla dėl noro suliesėti, neadekvataus savęs vertinimo, kai žmogus mano esąs per storas. Sergantieji šia liga visiškai iškreiptai vertina savo išvaizdą (liesa, kaip skeletas mergina mano esanti stora), būdingi hormoniniai sutrikimai. Nervinę anoreksiją nulemia asmenybės vystymąsis, o šį įtakoja aplinka, santykiai su tėvais, giminaičiais. Yra teorija, kad paauglys, atsisakydamas maisto, stengiasi save kontroliuoti, bet daug dažniau jis siekia kontroliuoti artimiausius žmones, taip teigdamas: "Aš esu". Šis sutrikimas dažnai pasireiškia, po pirmojo lytinio akto ar pirmųjų mėnesinių. Anoreksikai nepripažįsta to, kad jie serga šia liga, todėl aplinkiniams gali būti sunku suprasti, kad jų tarpe yra anoreksija sergantis žmogus. Kai kuriems anoreksija sergantiems žmonėms atsiranda haliucinacijos, kurios pradeda stelbti realų pasaulį. Pirmieji ligos požymiai atrodo nepavojingi, tačiau ir į juos reikia atkreipti dėmesį: • žmogus vartoja labai daug daržovių, • pernelyg rūpinasi savo išvaizda , • vadovaujasi įvairiomis nesąmoningomis svorio formulėmis. Vėliau bando suliesėti bet kokia kaina – kamuoja save dietomis, geria actą, daro „iškrovos“ dienas (visiškai nieko nevalgo). Iš pradžių būna viena „iškrovos“ diena, po to dvi ar trys... vėliau prasideda „iškrovos“ savaitės ar net mėnesiai. Verta sunerimti, kai mergaitė: • liguistai ima bijoti sustorėti; • staiga netenka svorio; • jai sutrinka mėnesinių ciklas, lytinis brendimas; • pavalgiusi, kad nepriaugtų svorio, dirbtinai sukelia vėmimą; • piknaudžiauja vidurių laisvinamaisiais preparatais. Statistika Anoreksija yra gana dažna liga. Dažniausiai serga moterys (1-2 proc.), daug rečiau vyrai (0,1 proc.). Dažniausiai suserga 12-18 metų merginos, tačiau serga ir vyresnės moterys, taip pat vaikai, kurie prisižiūri filmų, juos paveikia kiti vaikai ar suaugusieji. Ypač jautrūs yra žmonės, kurių profesija susijusi su grakščiu kūnu (šokėjai, modeliai, atletai ir kt.) - 5-18 proc. Ligų baigiasi mirtimi. Jei nesigydoma, anoreksija tampa chroniška liga maždaug 40 proc. ligonių. 20-30 proc. pasveiksta savaime, t.y. svoris normalizuojasi, tačiau psichiniai ir socialiniai sutrikimai išlieka. Nuo septinto dešimtmečio ši liga diagnozuojama dažniau. Negalima vienareikšmiškai atsakyti kokios yra priežastys.
Biologija  Analizės   (10,49 kB)
Anatomija
2010-01-04
1)Kaulą sudarantys audiniai. Kaulinis,skaidulinis ir purusis,kremzlinis,riebalinis,retikulinis,nervinis,kraujas. 2)Pagal vystymąsi,sandarą ir funkciją kaulų jungtys skirstomos į: a)nepertraukiamos arba tiesioginės-sinartozės;b)pertraukiamos arba tiesioginės-diartozės;c)pusiau sąnarys-sinfizė. 3)Iš ko sudarytas sąnarys? a)sąnariniai paviršiai.Juos dengia hialinė kremzlė;b)sąnarinė kapsulė.Ji gaubia besijungiančius sąnarinius paviršius;c)sąnarinė ertmė.Ji yra tarp sąnarinių paviršių ir kapsulės;d)sąnariniai priklausiniai.Tai įvairūs papildomi dariniai tiek pačiame sąnaryje,tiek aplink jį.Jie yra:1)diskai ir meniskai.Diskai apvalūs,o meniskai pusmėnulio formos;2)raiščiai;3)sąnarinės lūpos.Jos kaip sąnarinių paviršių tęsinys;4)raumenų sausgyslės.Jos tvirtina sąnarius ir lemia jų kryptį,judesį. 4)Sąnarių klasifikacija: a)vienaašiai sąnariai;b)dviašiai sąnariai;c)daugiaašiai sąnariai. 5)Kokie yra daugiaašiai sąnariai? a)rutulinis sąnarys;b)riešutinis sąnarys;c)plokščias sąnarys 6)Kokie sąnariai sudaro alkūnės sąnarį? a)žąstinis alkūnkaulio sąnarys;b)žastinis stipinkaulio sąnarys;c)proksimalinis stipininis sąnarys. 7)Kas sudaro raumenį? Raumuo yra organas,kurį sudaro pluoštai skersaruožių raumeninių skaidulų,sujungtų jungiamuoju audiniu. 8)Kokia yra pagalbiniai raumenų įtaisai? a)sausgyslės;b)raumens fascija;c)skaidulinės ir tepalinės sausgyslių makštys;d)tepaliniai maišeliai;e)raumeninis skridinys;f)sezamoidiniai kaulai. 9)Kur yra sezamoidiniai kaulai ir kokią funkciją jie atlieka? Sezamoidiniai kaulai atsiranda sausgyslių gilumoje,arčiau jų prisitvirtinimo vietos.Jie padidina prisitvirtinimo prie kaulo kampą ir kartu raumens jėgos petį. 10)Kuo skiriasi paprastieji raumenys nuo sudėtinių? Paprastieji raumenys sudaryti iš vieno pilvelio ir dviejų sausgyslių,o sudėtiniai turi keletą pilvelių ir sausgyslių. 11)Pagal funkciją raumenys skirstomi: a)lenkiamieji;b)tiesiamieji;c)pritraukiamieji;d)atitraukiamieji;e)sutraukiamieji;f)atgręžiamieji. 12)Ką vadiname raumenimis antagonistais ir sinergistais? Atskirus raumenis ar raumenų grupes,atliekančius priešingos krypties judesius,vadiname antagonistais.Raumenys,kurie atlieka bendrą darbą,tos pačios krypties judesį,t.y.išsidėstę vienoje ašies judėjimo pusėje,vadinami sinergistais. 13)Kas sudaro kraujo apytakos sistemą? Širdis ir kraujagyslių sistema. 14)Arterijos skirstomos į: a)magistralines;b)ekstraorganines-jos eina nuo magistralinės iki organo;c)intraorganines-išsišakoja pačiuose organuose;d)šalutines-jos eina šalia magistralinių arterijų. 15)Kokia yra anastomozių funkcija? Jos yra svarbus organizmo prisitaikymo prie žalojančio aplinkos poveikio reiškinys. 16)Kokia yra šalutinių arterijų reikšmė? Esant reikalui,jos išsiplečia ir padeda magistralinei arterijai organus aprūpinti krauju arba visiškai pavaduoja pagrindinį kamieną. 17)Iš ko sudaryta kraujagyslių sienelė? a)vidinę sienelę sudaro vienasluoksnis plokščias epitelis-endotelis;b)vidurinis sluoksnis-raumeninis,jį sudaro lygiojo raumeninio audinio ląstelės;c)išorinį sluoksnį sudaro purusis jungiamasis audinys-adventicija. 18)Širdies topografija. Ji yra priekinio tarpuplaučio apatinėje dalyje,ant diafragmos sausgyslinio centro,tarp abiejų krūtinplėvės ertmių,apsupta širdplėvės ir fiksuota stambiųjų kraujagyslių. 19)Kokie sluoksniai sudaro širdies sienelę? a)vidinis-endokardas,iškloja visas širdies ertmes taip pat sudaro vožtuvus;b)vidurinis-miokardas,sudarytas iš širdies skersaruožio raumeninio audinio;c)išorinis-epikardas-tai uždaras maišas,kuris dengia širdį iš visų pusių. 20)Kur,kokie yra vožtuvai ir kokią funkciją jie atlieka? Buriniai vožtuvai yra skilveliuose-dešiniajame triburis,kairiajame dviburis.Skilveliams susitraukiant,vožtuvai uždaro prieširdines skilvelių angas ir neleidžia kraujui grįžti į prieširdžius.Pusmėnuliniai vožtuvai yra aortos ir plaučių kamieno angose.Kai jų kraštai susiglaudžia,kraujas negali grįžti iš stambiųjų kraujagyslių atgal į skilvelius. 21)Kokie mazgai sudaro laidžiosios sistemos kompleksą? a)sinusinis prieširdžio mazgas;b)prieširdinis skilvelio mazgas;c)prieširdinis skilvelio pluoštelis;d)dvi Hiso kojytės;e)Purkinje skaidulos.PASTABA:mazgas yra a) ir b),o kiti yra pluoštai ir skaidulos.Neištryniau,nes bus naudinga žinoti 22)Į kokia pagrindines dalis dalijama aorta? a)kylančioji aorta;b)aortos lankas;c)nusileidžiančioji aorta. 23)Kokios didžiosios arterijos sudaro nusileidžiančiąją aortą? a)krūtinės aorta;b)pilvo aorta;c)vidaus organų arterijos;d)dešinioji bendroji klubo arterija;e)kairioji bendroji klubo arterija. 24)Kokios arterijos prasideda nuo kylančiosios aortos? a)dešinioji vainikinė arterija;b)kairioji vainikinė arterija. 25)Kokios arterijos sudaro bendrąją miego arteriją? a)išorinė miego arterija ir jos šakos;b)vidinė miego arterija ir jos šakos. 26)Kokios pagrindinės arterijos sudaro aortos lanką? a)žasto ir galvos kamienas;b)kairioji bendroji miego arterija;c)kairioji paraktinė arterija. 27)Kokios yra didžiosios venos? a)apatinė tuščioji vena;b)viršutinė tuščioji vena. 28)Kokie venų baseinai sudaro didįjį kraujo apytakos ratą? a)širdies baseinas;b)viršutinės tuščiosios venos baseinas;c)apatinės tuščiosios venos baseinas. 29)Viršutinės tuščiosios venos baseiną sudaro: a)žastinės galvos venos (jos yra 2);b)galvos ir kaklo venos (stambiausia šios srities vena yra vidinė jungo vena,kurią sudaro veidinė vena,užžandinė vena).
Biologija  Paruoštukės   (10,15 kB)
Alkoholizmas (2)
2010-01-04
Kodėl alkoholis ir kiti svaigalai plinta jaunumo tarpe? Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme: – bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose. – Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“. Taigi narkotiku taip pat galima vadinti alkoholį. Dažnai girdime sakant: „Kartą pamėgini ir tu jau narkomanas“. Ne, nuo vieno karto niekas priklausomu netampa. Tačiau reikia suprasti motyvą, paskatinusį žmogų taip pasielgti. Dažnai girdžiu: „Tokia puiki šeima, o sūnus/dukra narkomanas/ė “. Pasirodo, šioje šeimoje ne taip jau viskas gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tėvai, turintys pinigų (o pinigai šiaip sau neatsiranda), didesnę laiko dalį praleidžia darbe arba užsiėmę savo reikalais. Vaikui yra būtinas supratimas ir bendravimas, kurį jis randa gatvėje. Jeigu vaiko dvasinė energija silpna, gavęs antrą ar trečią dozę, jis įsitraukia į svaigalų vartojimą. Taigi, atsiranda bėda. Apsidairykite, kiek jaunų žmonių mokosi, dirba - jų dvasinė energija užpildyta ir jiems nelieka laiko gerti. Tas pats nutinka ir vyresnio amžiaus žmonėms: dieną darbas, vakare - sodas. Jie turi kuo užsiimti, jų dvasinė energija užpildyta. Kai trūksta dvasinės energijos, pradeda veikti fizinė. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį, jo fermentacinis ciklas įsijungia tik dalyvaujant alkoholiui ir pagrindinė apykaita be šito nevyksta. Jei žmogus staigiai nustoja gerti, jis tikrai suserga. „Persilaužimas“ - tai būsena, kai nutrūksta fermentacinio proceso grandinė ir organizmas nustoja funkcionuoti, tai labai baisus dalykas. Alkoholizmą gydyti sunku. Kinai siūlo tokius žmones gydyti, atkuriant fizinės (IN) ir dvasinės (JAN) energijų pusiausvyrą. Kai padidėja dvasinė energija, grįžta gyvybinė energija. Kas yra alkoholizmas? Alkoholizmas - tai liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausia serga 20 – 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau - moterys bei paaugliai. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5 – 10 m. piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tuomet ligonis geria vienas, slapčia ir bet kokį alkoholį. Dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enterokolitas, hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, impotencija, rečiau būna širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ( pažeidžiamas širdies raumuo, sutrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija ). Pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.
Biologija  Referatai   (36,36 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą. Skiriamos 3 girtumo stadijos Lengvo girtumo stadija prasideda, kai į organizmą patenka 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina.
Biologija  Pateiktys   (66,01 kB)
Žmogaus akis – žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Skirtingai nuo daugelio gyvūnų akių, žmogaus akis sudėtingesnės sandaros, geriau skiria spalvotą vaizdą. Akį dengia trys sluoksniai arba dangalai: išorinis - odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis, dengiantis didumą akies paviršiaus; plonas vidurinis - gyslainė, kuriame daug kraujagyslių ir pigmento; vidinis - tinklainė, kuriame yra regos receptoriai. Akies dalys ir funkcijos Lęšiukas - laužia ir fokusuoja šviesos spindulius. Lęšiukas (lot. lens) - akies dalis. Skaidrus, minkštos konsistencijos kūnas, praleidžiantis spindulius į akį, juos suglaudžiantis ir dalyvaujantis akomodacijoje. Savo forma primena išgaubtą lęšį. Akyje lęšiukas yra už rainelės, užpakaliniu paviršiumi atsirėmęs į stiklakūnio priekinėje dalyje esantį įdubimą. Labiausiai iškilę priekinio ir užpakalinio lęšiuko paviršiaus taškai vadinami lęšiuko poliais. Abu polius jungia 3,6 mm ilgio lęšiuko ašis, ekvatorius, kurio skersmuo apie 9 mm. Prie lęšiuko ties ekvatoriumi prisitvirtinęs lęšiuko pasaitėlis. Lęšiuką dengia kapsulė - labai plona elastinga plėvelė. Priekiniame paviršiuje kapsulė storesnė. Lęšiukas auga visą gyvenimą, senosios jo dalys centre susispaudžia, lęšiukas storėja, sunkėja. Sulaukus 25-30 metų, jau išsiskiria lęšiuko branduolys, kuris, žmogui senstant, didėja ir kietėja. Kinta lęšiuko spalva. Naujagimio lęšiukas skaidrus, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Lęšiukas neturi nervų ir kraujo indų, jį difuziškai maitina vandeningas skystis, esantis akies kamerose.
Biologija  Referatai   (194,83 kB)
Akis
2010-01-04
Žmogaus akis – žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Akį dengia trys sluoksniai arba dangalai: išorinis – odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis, dengiantis didumą akies paviršiaus; plonas vidurinis – gyslainė, kuriame daug kraujagyslių ir pigmento; vidinis – tinklainė, kuriame yra regos receptoriai. Trumparegystė – liga, kai tolimi daiktai matomi neryškiai arba matomi per dūmus. Daikto vaizdas susidaro ne tinklainėje, o priešais ją, nes lęšiukas būna per daug išgaubtas (įgyta trumparegystė) arba akies obuolys pailgėjęs (įgimta trumparegystė). Šis regėjimo defektas ištaisomas akiniais su sklaidomaisiais lęšiais.
Biologija  Pateiktys   (283,09 kB)
Ekologinė biotechnologija – tai gyvųjų organizmų ir biologinių pęrocesų ekologija. Ekologinė biotechnologija nagrinėja mikroorganizmų prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, mikroorganizmų ekologiją, vandens valymą, kietų atliekų nukenksminimą, dirvos užteršimą ir teršalų kilmę. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės).
Biologija  Referatai   (5 psl., 12,05 kB)
Auga Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje gausiai paplitęs. Auga įvairiose miškuose. Auginamas parkuose, soduose, pakelėse, auga lapuočių, spygliuočių bei mišrių miškų trake, pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, paežerėse, drėgnuose, gerai vėdinamose dirvožemiuose.
Biologija  Referatai   (1 psl., 21,55 kB)
Paaiškinkite, kodėl vanduo skverbiasi į šaknies ląsteles. Nurodykite, kokios vandens savybės lemia, kad jis gali judėti stiebu aukštyn? Nurodykite, kaip vandens judėjimo stiebu greitis priklauso nuo augalo lapų skaičiaus. Iliustracijoje raide B pažymėkite lapo skersiniame pjūvyje pavaizduotą žiotelę. Nurodykite lapo gyslų reikšmę augalų lapų atliekamoms funkcijoms.
Biologija  Testai   (461,07 kB)
Атмосфера
2009-11-10
Физические свойства. Состав атмосферы. История образования атмосферы. Появление жизни и кислорода. Баланс кислорода. Азот. Благородные газы. Загрязнение атмосферы. Строение атмосферы.
Biologija  Projektai   (8 psl., 198,66 kB)
KRAŠTOVAIZDIS - tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Darbo tikslas: išnagrinėti žmogaus poveikį natūraliam kraštovaizdžiui; Darbo uždaviniai: apžvelgti žmogaus labiausiai paveiktas geografines zonas; urbanizacija ir jos poveikis kraštovaizdžiui; kraštovaizdžių žalojimo pasekmės.
Biologija  Projektai   (15 psl., 264,08 kB)
Bronchitas .Bronchitas, arba “virusinė bronchopneumopatija”. Bronchų išsiplėtimas. Vaikų astma. Mukoviscidozė. Skrandžio ir stemplės refliuksas. Kosulys.
Biologija  Referatai   (4 psl., 11,55 kB)
Ląstelė
2009-11-02
Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.
Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)
Fotosintezė
2009-10-21
otosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose. Organinės medžiagos sintetinamos iš CO2 ir H2O, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenilis gliukozė.
Biologija  Referatai   (1 psl., 4,46 kB)
Ląstelės plazminės membranos reikšmė organizmams yra labai didelė ir svarbi. Plazminė membrana atlieka daug įvairių funkcijų, tokių, kaip : medžiagų transportavimas, apsauginė funkcija, atpažinimo funkcija, medžiagų srauto reguliavimas.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 5,67 kB)
Genetika
2009-10-11
Genetika – biologijos mokslo šaka, tirianti genus, paveldimumo dėsnius, kintamumą. Terminą „genetika“ paveldimumo tyrimams apibūdinti pirmą kartą pasiūlė anglų mokslininkas William Bateson (1905 m. balandzio 18 d.) laiške, rašytame Adam'ui Sedgewick'ui. Genų nulemtas paveldimumas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmų išvaizdai bei elgesiui. Tam tikrą įtaką daro aplinkos poveikis bei atsitiktiniai faktoriai.
Biologija  Referatai   (5 psl., 17,83 kB)
Deimantas
2009-10-03
Juvelyrikos dirbiniai Lietuvoje paplito žalvario amžiaus pradžioje (1600 m. pr. Kr.). Iš žalvario ir sidabro (kartais aukso) buvo daromi įvairūs papuošalai (antkaklės, apyrankės, segės, antsmilkiniai, žiedai, smeigtukai, kabučiai). Buvo puošiami taip pat ginklai, kario aprangos dalys, žirgo kamanos.
Biologija  Referatai   (11 psl., 138,38 kB)
Dinozaurai
2009-09-20
Dinozaurai yra keturkojų gyvūnų grupė prie 65 mln. metų dominavusi žemės ekosistemoje. Dinozaurai buvo gyvybingi padarai, turėję ieškotis maisto, gintis nuo priešų ir globoti savo jauniklius-kaip ir dabartiniai gyvūnai. Joks žmogus nėra niekada regėjęs gyvo dinozauro, bet kaip jie atrodė ir kaip elgėsi mes šį tą žinome iš fosilijų ir kitų aptiktų liekanų.
Biologija  Projektai   (11 psl., 423,81 kB)
Paukščiai yra vienintelė stuburinių grupė (išskyrus šikšnosparnius), gebanti ne tik sklandyti. Bet ir skraidyti. Tai plunksnomis apaugę šiltakraujai gyvūnai, išliekantys aktyvūs nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros. Priklausomai nuo to, kaip paukščiai reaguoja į metų laikus, skiriamos trys jų pagrindinės grupės: sėslieji paukščiai, klajokliniai paukščiai, keliauninkai paukščiai. Paukščiai žieduojami tam, kad būtų galima sužinoti, kur paukščiai žiemoja. Ant kojos užmaunamas lengvas žiedas su numeriu ir po to jis vėl paleižiamas į laisvę.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 7,11 kB)
Augalų tarpusavio santykius su aplinka tiria augalų ekologija. Aplinkos elementai, turintys įtakos augalo egzistavimui vadinami ekologiniais veiksniais. Kiekvieną augalą supa abiotinė arba negyvoji aplinka ir biotinė arba gyvoji aplinka. Augalo augimo vietos ekologinių veiksnių visuma vadinama augaviete. Atskirų augalų augavietes galima nusakyti, nurodant su kokia augalų bendrija arba kraštovaizdžio tipu jie susiję, pvz., aukštapelkė, ąžuolynas, dykuma, smėlio kopos. Augavietę reikia skirti nuo biotopo.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,82 kB)
Didelė lelijažiedžių šeima, kuriai priklauso 120 genčių ir 5600 rūšių pasaulyje. Lietuvoje užregistruota šios šeimos 14 genčių ir 97 rūšys. Daugelis viksvinių rūšių auga dideliais sąžalynais, formuoja visų klimato juostų užpelkėjusių vietovių augalinę dangą. Viksvinių šeimos atstovai – daugiametės, šakniastiebinės žolės, neturi antrinio storėjimo. Kai kurie atstovai pasiekia 1,5 – 4 m aukščio. Daugelio viksvinių atstovų audiniuose nustatyti silicio junginiai, todėl jie mažai vertingi kaip pašaras.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 7,63 kB)
Ši augalų grupė kildinama iš erškėčiažiedžių. Šiame poklasyje patalpinti labai specializuoti magnolijūnai. Jų vainikėlis visada suaugtinis, žiedo dalių skaičius nekintantis. Šeima notreliniai (Lamiaceae): pasaulyje žinoma apie 200 genčių ir apie 3500 rūšių. Lietuvoje užregistruota 27 gentys ir 70 rūšių. Šios šeimos atstovus lengva pažinti pagal dvilūpį vainikėlį, priešinį lapų išsidėstymą ir keturbriaunį stiebą. Notrelinių šeimos rūšys plačiai paplitę visame pasaulyje. Didžiausia jų rūšių įvairove pasižymi Viduržiemio jūros regionas.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,41 kB)
Dilenijažiedžių poklasis – vienas iš stambiausių dviskilčių klasės poklasių. Senoviniai dilenijažiedžiai panašūs į magnolijažiedžius ir, manoma, kad kilo iš šios augalų grupės. Daugelis dilenijažiedžių poklasio šeimų labai specializuotos ir jų žiedo ypatybės labai skiriasi nuo magnolijažiedžių. Šiam poklasiui priklauso 95 šeimos. Šeima Bastutiniai (Brassicaceae): pasaulyje šios šeimos žinoma 380 genčių ir apie 3000 rūšių. Lietuvoje užregistruota 40 genčių ir 87 rūšys. Šios šeimos atstovai paplitę visame pasaulyje.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,52 kB)
Šiai klasei priklauso 8 poklasiai, daugiau nei 400 šeimų. Dažniausiai žiedų narių yra 4 arba 5. Žiedadulkė turi 3 vageles. Sėkla turi 2 sėklaskiltes. Lapo gyslotumas tinkliškas. Pirminiai indų kūleliai stiebe išsidėsto ratu. Mediena turi antrinį storėjimą. Magnolijažiedžių poklasiui priskiriami archaiškiausi augalai. Dabartiniai magnolijažiedžiai yra kažkada klestėjusios primityvių žiedinių augalų grupės liekanos. Manoma, kad išmirę magnolijūnai buvo kitų magnolijūnų šakų pradininkai.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,77 kB)
Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų.Tokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 13,45 kB)
Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų. mTokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,6 kB)
Šioje klasėje yra du poklasiai. Vienas poklasis apima išmirusius augalus, o kitas – dabartinius augalus. Dabartiniai atstovai apima žinomiausius ir ūkiškai vertingiausius augalus. Pagal paplitimą tai antra augalų grupė po magnolijūnų. Turtingiausia rūšimis pušūnų grupė. Jie atsirado karbono periodo pabaigoje, klestėjo mezozojuje. Šiuo metu jų yra 560 genčių. Dažniausi yra pušies (Pinus), kėnio (Abies), eglės (Picea) ir maumedžio (Larix) atstovai, kurių įvairove pasižymi abi Ramiojo vandenyno pakrantės, ypač Kinija.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 8,42 kB)
Sėkliniai augalai dalijami į du skyrius: pušūnus ir magnolijūnus. Pušūnai – augalai, kurie dauginasi neapsaugotomis, plikomis sėklomis. Magnolijūnai dauginasi sėklomis, kurias apsaugo vaisius. Sėklinių augalų tobulesnis ir labiau vystymosi cikle įsigalintis sporofitas, o gametofitas redukuotas. Gametofitas vystosi sporofite. Pušūnai – tai pažangi augalų grupė evoliucijos požiūriu. Jų aukštą išsivystymą rodo naujos struktūros – sėklos atsiradimas. Sėklinių augalų pranašesni nei sporiniai augalai, nes jų lytinis procesas nebepriklauso nuo lašelių pavidalo vandens buvimo.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,42 kB)
Pataisūnai – viena iš seniausių dabartinių aukštesniųjų augalų grupių. Manoma, kad pataisūnai atsirado devono periodo viduryje. Didesnė dalis pataisūnų egzistavo paleozojuje. Tai buvo gigantiški medžiai. Žinomas iškastinių sumedėjusių pataisūnų atstovas Lepidodendron. Kolonos pavidalo kamienas siekė 30 m, kamieno skersmuo ties pamatu siekė metrą. Vainiką sudarė daugybė dichotomiškai šakotų šakų. Jauno medžio kamienas buvo tankiai apaugęs ilgais yliškais lapais. Šie išmirę pataisūnų atstovai (kartu su išmirusiais papartūnų ir asiūklūnų atstovais) sąlygojo akmens anglies susidarymą.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 19,25 kB)
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)
Grybų karalystė
2009-09-10
Tikrieji grybai (Fungi arba Mycota) skirstomi į 4 skyrius: chitridiomikotus (Chytridiomycota), zigomikotus (Zygomycota), aukšliagrybūnus (Ascomycota) ir papėdgrybūnus (Basidiomycota). Skyrius chitridiomikotai (Chytridiomycota) apjungia primityviausius grybus. Jų fosilijos, labai primenančios dabar gyvenančius grybus, datuojamos Devonu. Jie atsirado prieš 400 mln. metų. Dauguma šio skyriaus atstovų gyvena vandenyje, parazituodami vandens grybus, dumblius, aukštesniuosius vandens augalus ir bestuburius.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 17,63 kB)
Botanikos ir mikologijos mokslo šakos tiria augalus ir grybus. Augalai ir grybai yra gyvosios gamtos organizmų grupės. Šie organizmai kaupia cheminių junginių ir saulės spindulių energiją. Augalai – autotrofai, kaupia energiją, gamindami organinius junginius iš neorganinių medžiagų fotosintezės būdu. Grybai – heterotrofai, kurie gauna energiją iš gatavų organinių medžiagų, jau pagamintų autotrofų. Energija gaunama ir organinių junginių irimo procese, dažniausiai dvejopai – rūgimu ir kvėpavimu.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,83 kB)
Pagal M.Adansono principus visi duomenys, neišskiriant nė vieno požymio, turėtų būti panaudoti klasifikacijų kūrimui. Praktiškai,trūkstant laiko, dauguma taksonomistų priversti išsirinkti požymius. Daug diskusijų sukelia vertingiausių požymių parinkimas. Skaitmeninės taksonomijos atstovai mano, kad mes dar nepasiekėme tokios pakopos, kad tradicinius metodus išstumtų taksometriniai. Ankstyvieji taksonomistai manė, kad kai kurie požymiai (esminiai požymiai, nusakantys organizmo esminę kilmę) taksonomiškai svarbiausi.
Biologija  Konspektai   (13 psl., 20,14 kB)
Augalų sandara
2009-09-10
Žiedadulkių sandarą, žiotelių tipus nagrinėja tokios botanikos šakos, kaip anatomija ir morfologija. Manoma, kad nelogiška dirbtinai atskirti skirtingus augalų sandaros aspektus botanikoje. Šie dalykai nagrinėjami kartu: morfologija ir anatomija, reproduktyvinių ir vegetatyvinių organų sandara, šiuolaikinių ir iškastinių augalų sandara (neobotanika ir paleobotanika) bei brandžių ir besivystančių augalų sandara. Šiai sričiai priklauso įvairios specializuotos mokslo šakos tokios, kaip palinologija, embriologija ir morfogenezė.
Biologija  Interpretacijos   (9 psl., 18,78 kB)
Organizmai pavadinami pagal principus, pateiktus trijuose pagrindiniuose leidiniuose – Tarptautiniame Zoologinės Nomenklatūros Kodekse (ICZN), Tarptautiniame Bakterijų Nomenklatūros Kodekse (ICNB) ir Tarptautiniame Botaninės Nomenklatūros Kodekse (TBNK). TBNK apima visus augalus, grybus, gleivūnus, melsvadumblius, gali būti nesusipratimai su Euglenophyta organizmais. Dabartinio TBNK taisyklės datuojamos nuo 1930 metų Tarptautionio Botaninio Kongreso Kembridže. Pastarosios grindžiamos Paryžiaus Botaninio Kongreso, vykusio 1867 metais, nuostatomis.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 12,72 kB)
1966 m. vokiečių entomologas V.Henigas išleido “PHYLOGENETIC SYSTEMATICS”. Taip vadinama filogenetinė sistematika daugiau žinoma kladistikos pavadinimu, kurį pasiūlė E.Mayras. Pradžioje ją populiarino zoologai, bet nuo 1970 metų daug botanikų, ypač JAV, pripažino kladistikos principus. Atskiras, bet artimas kladistikai yra W.H.Wagnerio– pagrįstos divergencijos (groundplan divergence) metodas. Nė vienas dalykas negali rungtyniauti su kladistika dėl sukeltų nuomonių skirtumų ir ginčų, ypač asmeninių.
Biologija  Konspektai   (11 psl., 14,92 kB)
Sistematika
2009-09-10
Mūsų dienomis būtų sunku aprėpti gyvojo pasaulio įvairovę, jei nebūtų sugalvota ir įgyvendinta sistema, kaip sugrupuoti gyvuosius organizmus, o vėliau, naudojantis tokia sistema, lengvai juos atpažinti. Tokį tikslą sau kelia biologijos mokslo šaka – sistematika. Skirtingi mokslininkai nevienodai suvokia sistematikos apimtį. Vieniems sistematika – mokslas, kurio tikslas aprašyti ir pavadinti visus egzistuojančius ir išmirusius organizmus bei suklasifikuoti pagal įvairius rangus. Kiti sistematikos mokslo turinį supranta plačiau ir dalija į dvi atšakas – taksonomiją ir sistematiką.
Biologija  Konspektai   (9 psl., 16,93 kB)
Nepavykus sukurti griežtai filogenetinę augalų klasifikaciją ir ateityje nesitikint tokią sukurti, daugelis botanikų ėmė galvoti, kad reikėtų argumentuotai pagrįsti fenetinę klasifikaciją. Šis požiūris sutapo su nepriklausomu skaitmeninės taksonomijos (ar taksometrijos, taksimetrikos, fenetikos) metodų pristatymu. Pirmą kartą juos pritaikė Peteris Snytas (Sneath), Čarlzas Mičeneris (Michener) ir Robertas Sokalis (Sokal) bakterijoms ir bitėms. Toks sutapimas padėjo įsitvirtinti skaitmeninei taksonomijai, daugeliu požiūrių atitinkančiai fenetinę klasifikaciją.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 16,07 kB)
Chromosomų duomenys gali būti apžvelgti dviem būdais, naudojamais klasifikacijos tikslams. Pirma, tai yra griežtai anatominė informacija – chromosomų skaičius tiek pat svarbus, kiek ir vaislapėlių skaičius. Antra, jos sudaro ypatingą informacijos tipą, nes nuo chromosomų skaičiaus ir homologinių chromosomų elgesio mejozėje dalinai priklausys hibridų vaisingumo lygis, tuo pačiu kryžminimosi bei populiacijų kintamumo tipai. Antrasis būdas svarbesnis biosistematikai (filogenetiniams tyrimams), nei taksonominiams(fenetiniams)tyrimams.
Biologija  Konspektai   (13 psl., 19,76 kB)
Viena sparčiausiai besivystančių augalų taksonomijos sričių – augalų chemotaksonomija, žinoma dar chemosistematikos, fitochemijos, cheminės augalų taksonomijos ar sistematikos pavadinimais. Šios mokslo šakos tikslas – panaudoti cheminę informaciją augalų klasifikacijų tobulinimui. Chemotaksonomija, kaip mokslas, išsivystė per paskutinius trisdešimt metų. Nenuostabu, jog manoma, kad jos pateikiama informacija svaresnė, vadinasi, svarbesnė, nei morfologiniai ar citologiniai duomenys.
Biologija  Konspektai   (17 psl., 24,43 kB)
Augalų dauginimasis kryžminimasis gali būti pavadintas būsenos tipu, kai tarpusavyje kryžminasi to paties ar dviejų taksonų augalai. INBRYDERIAI – augalai, kurie dažniausiai brandina sėklas, save apvaisindami (savidulkiai). AUTBRYDERIAI – tie augalai, kurie subrandina sėklas,įvykus kryžminiam apvaisinimui (kryžmadulkiai). Kryžminimosi dauginimosi sistema yra svarbi dėl trijų priežasčių: pirma, tarpusavio kryžminimosi mastas sąlygoja kintamumo tipą, o tuo pačiu taksonų apimtį. Antra, suvokiant dauginimosi sistemą, lengviau suprasti taksono sudėtingumą.
Biologija  Konspektai   (19 psl., 31,63 kB)
Kiekvienas augalų taksonas turi tam tikrą paplitimo tipą. Giminingų rūšių užimti plotai, paplitimo plotų sutapimas arba atsiskyrimas turi įtakos grupės klasifikacijai, ypač jei nagrinėjama jos evoliucija. Geografinis paplitimas turi didelės praktinės reikšmės. Paprastai renkami, kataloguojami herbariumuose ir aprašomi Florose tik tam tikrų teritorijų augalai. Tokiu būdu sistematikai tampa ne tik taksonų, bet ir regionų specialistais.
Biologija  Konspektai   (14 psl., 22,26 kB)
Norint suvokti ir įsigilinti į šiuolaikinę augalų taksonomiją, praverstų trumpai susipažinti su augalų taksonomijos istorija. Absoliučiai visi botanikos istorikų darbai stengiasi suskirstyti taksonomiją į eilę periodų, išsiskiriančių žymiais įvykiais ir darbais. Jų tarpe K. Linėjaus “Augalų rūšys” (Species Plantarum, 1753), Č. Darvino – “Rūšių kilmė, veikiant natūraliai atrankai” (Origin of Species by Means of Natural Selection, 1859), pakartotinis G. Mendelio genetikos dėsnių 1900 m. ar skaitmeninės taksonomijos paskelbimas 1957 m., iliustruoja laipsnišką augalų taksonomijos raidą.
Biologija  Konspektai   (16 psl., 32,01 kB)
Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Metaboliniai pažeidimai. Navikai ir į navikus panašūs procesai. Sąnariai. Chroninės uždegiminės sąnarių ligos. Degeneracinės sąnarių ligos. Kristalų artropatijos. Skeleto muskulatūros patologija. Sąnarių, sausgyslių, burzų navikai ir į navikus panašūs pažeidimai. Minkštųjų audinių navikai.
Biologija  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)
Zoologija
2009-09-10
Tipas chordata (chordiniai). Potipis akrania (bekaukuoliai). Klasė galvachordžiai. Potipis vertebrata (stuburiniai). Klasė kremzlinės žuvys (chondrichthyes). Klasė kaulinės žuvys (osteichthyes). Sausumos stuburiniai – keturkojai – tetrapoda. Klasė varliagyviai amphibia. Tikrieji sausumos stuburiniai amniotai (ropliai, paukščiai, žinduoliai). Klasė reptilia (ropliai). Klasė aves (paukščiai). Klasė mamalia (žinduoliai). Žemesnieji žinduoliai.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,13 kB)
Gimdos susitraukimai skatina pasmegeninę liauką (hipofizę) išskirti daugiau hormono oksitocino, kuris dar sustiprina gimdos susitraukimus, stumiančius vaisių link gimdos kaklelio. Nėštumo metu gimdos raumeninės ląstelės padidėja ~40 kartų, tad gimda tampa itin raumeningu organu. Vaismaišis trūksta sąrėmių metu arba jį turi prapjauti pribūvėjai. Paprastai prasidedančio gimdymo ženklas yra arba savaiminis vaisiaus vandenų išbėgimas, arba iš gimdos kaklelio išeinantis gleivių kamštis. Paskutiniu metu vaisius gimdoje paprastai būna galva žemyn, veidu į priekį.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 16,95 kB)
Apvaisintas žmogaus kiaušinėlis dalijasi lyg paprasčiausia didelė ląstelė. Kiaušinėlis turi pakankamai dalijimui ir kitai gyvybinei veiklai būtinų medžiagų, tad embrioninio vystymosi pradžioje ląstelėms augti nereikia, pakanka sudvigubinti DNR ir mitoziškai pasidalinti, sudvigubinti ir pasidalinti... Toks mitozinis ląstelės dalijimasis, kai interfazėje ląstelės neauga, vadinama skilimu. Skylant susidarančios blastomerai vis smulkėja.
Biologija  Konspektai   (9 psl., 23,17 kB)
Eukariotinėms ląstelėms išlaikyti formą ir suderintai kryptingai judėti padeda sudėtingas baltyminių siūlų tinklas, vadinamas citoskeletu. Citoskeletas yra labai kislus - kai kurios jo dalys gali labai sparčiai susidaryti ar suirti, prisitaikydamos prie ląstelės poreikių. Citoskeletą galima taip pat pagrįstai vadinti "citomuskulatūra", kadangi jo dėka ląstelė juda: ląstelės gali šliaužioti (pvz., audinių kultūroje), keisti savo formą ir atlikti mechaninį darbą (raumeninių ląstelių susitraukimas), keisdamos savo formą formuoti besivystantį gemalą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 13,66 kB)
Kraujas
2009-09-10
Kraujas skiriasi nuo kitų audinių tuo, kad jisai skystas. Tuo jis panašus tik į limfą. Kraujas neretai priskiriamas prie jungiamųjų audinių, kadangi turi daug tipų ląstelių ir daug tarpląstelinės medžiagos. Be to, jis embrioninio vystymosi metu susidaro iš mezenchimos - gemalinio pradinio jungiamojo audinio. Egzistuoja vienas kraujo skirtumas nuo jungiamųjų audinių - kraujo tarpląstelinė medžiaga neturi skaidulų ir drebutinio užpildo. Tačiau šis skirtumas nėra toksai didelis - kraujas kartais turi skaidulų. Jos susidaro kraujui krešint.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 20,36 kB)
Aktinas ir miozinas pirmą kartą buvo aptikti raumenyse, bet vėliau paaiškėjo, kad jie egzistuoja visose ląstelėse. Ploni aktino siūlai sudaro lyg citozolio "kaulus", o stori miozino siūlai - citozolio "raumenis". Aktinas ir miozinas nėra vieninteliai citoplazminiai "kaulai" ir "raumenys". Tas funkcijas atlieka ir kiti baltymai. Aktino siūlų pluošteliai įvairiomis kryptimis nusidriekia citozolyje, juostomis ar tinklais sutvirtina iš vidaus ląstelės membraną.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,75 kB)
Tarpląstelinė medžiaga kaului suteikia mechaninį tvirtumą ir sudaryta iš: baltyminių skaidulų (kolagenas), kurios suteikia elastingumo ir stangrumo, organinio užpildo osteoido (jį sudaro proteoglikanai) ir užpildą kietinančių mineralinių druskų, kurios suteikia kietumo. Pagrindinės druskos – kalcio fosfatas bei kalcio karbonatas. Šios ir kitos druskos sudaro hidroksiapatito kristalėlius. Ištirpinus mineralines druskas kaulas pasidaro lankstus (ilguosius kaulus net galima užrišti mazgu).
Biologija  Konspektai   (5 psl., 22,34 kB)
Jungiamųjų audinių pavadinimas gerai atspindi jų esmę. Jų tarpląstelinės medžiagos baltyminės gijos suteikia didelį tvirtumą, todėl jungiamieji audiniai gali mechaniškai tvirtai sujungti kitus audinius. O Itin tvirti jungiamieji audiniai – kaulinis, kremzlinis ir kai kurie kiti– tinka atraminei ir šarvinei funkcijoms. Jungiamųjų audinių sandara labai įvairi, tačiau jiems būdingi kai kurie bendri bruožai: daug tarpląstelinės medžiagos, tarpląstelinė medžiaga turi baltyminių skaidulų, paprastai daug ląstelių tipų.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,34 kB)
Lyties formavimasis
2009-09-10
Žmogaus lytį lemia homologinių chromosomų pora vadinama lytinėmis chromosomomis. Individai, turį X ir Y lytines chromosomas, tampa vyrais, o turį X ir X - moterimis. Belytiškumo stadija. Pradžioje besivystantis žmogaus organizmas neturi lyties. Lytis užrašyta genotipe chromosomų rinkiniu XY, tačiau besivystantis embrionas lyties neturi. Ir lytinės liaukos pradžioje būna “bendros” - nei moteriškos, nei vyriškos. Į jas imigruoja pirmykštės lytinės ląstelės, tačiau iš jų gali susidaryti tiek kiaušinėliai, tiek spermatozoidai.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 10,72 kB)
Senatvė ir mirtis
2009-09-10
Senatvė, laikoma, prasideda 75-ais gyvenimo metais. 70 metų žmogus paprastai būna apie 2-3 centimetrus žemesnis. Tarp 70 ir 80 metų žmogus būna dukart silpnesnis, nei buvo 25 metų, jo plaučių tūris sumažėja taip pat dukart. Mokslininkai mano, kad pašalinus tris pagrindines vyresnio amžiaus ligų grupes - širdies susirgimus, vėžį ir infarktus bei insultus, vidutinis žmonių amžius pailgėtų tik 5-10 metų, palyginus su dabartiniais 72 metais. Yra daugiau priežasčių, kurios sukelia senatvę ir mirtį. Pasaulyje vis daugiau žmonių pasensta, ir vis aktualesnė darosi gerontologija - mokslo šaka tirianti senstančio organizmo pokyčius.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 77,09 kB)
Kombinacinis kintamumas eukariotiniuose organizmuose paprastai susijęs su lytinių dauginimusi, o lytinis dauginimasis - su mejoze ir apvaisinimu. Lytinio dauginimosi kombinacinio kintamumo dėsningumus aprašė XIX amžiaus čekų vienuolis G.Mendelis. Paveldėjimo dėsningumus jis tyrė kryžmindamas žirnius. Kombinacinis kintamumas nuo XIX amž. tiriamas hibridologiniu metodu - organizmus kryžminant ir nagrinėjant kiekvienos poros palikuonis bei jų požymius.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,64 kB)
Sankryža. Susidarant gametoms mejozės pirmojo dalijimosi profazėje vyksta sankryža. Sankryžos metu į bivalentą susiglaudusių homologinių chromosomų chromatidės kryžiuojasi ir apsikeičia chromatidžių fragmentais. [žr. skyrelį "Mejozė I" skyriuje "Mejozė"]. Pirmoje anafazėje tolstančios chromosomos jau būna nebe tokios, kokios buvo prieš profazę I. Prieš profazę I kiekvienos chromosomos abi chromatidės buvo visiškai vienodos. Po sankryžos visos 4 bivalentoje esančios chromatidės būna skirtingos.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 22,45 kB)
Sudėtingesnės analizės reikia nagrinėjant dihibridinį kryžminimą. Dihibridinis kryžminimas nuo monohibridinio skiriasi tuo, kad tiriamas ne vieno, o dviejų genų paveldėjimas. O tiriant dviejų genų paveldėjimą sutinkamos galimos dvi skirtingos situacijos. Vienu atveju tiriami genai yra skirtingose homologinių chromosomų porose, antruoju atveju – vienoje homologinių chromosomų poroje.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 28,29 kB)
Citoskeletas
2009-09-10
Eukariotinėms ląstelėms išlaikyti formą ir suderintai kryptingai judėti padeda sudėtingas baltyminių siūlų tinklas, vadinamas citoskeletu. Citoskeletas yra labai kislus - kai kurios jo dalys gali labai sparčiai susidaryti ar suirti, prisitaikydamos prie ląstelės poreikių. Citoskeletą galima taip pat pagrįstai vadinti "citomuskulatūra", kadangi jo dėka ląstelė juda: ląstelės gali šliaužioti (pvz., audinių kultūroje), keisti savo formą ir atlikti mechaninį darbą (raumeninių ląstelių susitraukimas), keisdamos savo formą formuoti besivystantį gemalą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 13,66 kB)
Imuninė sistema
2009-09-10
Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo. Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 23,73 kB)
Kaip ir visi audiniai, kaulinis audinys sudarytas iš ląstelių ir tarpląstinės medžiagos. Tarpląstinė medžiaga. Ji kaului suteikia mechaninį tvirtumą. Ji sudaryta iš: baltyminių skaidulų (kolagenas), kurios suteikia elastingumo ir stangrumo ir jas sutvirtinančių mineralinių druskų, kurios suteikia kietumo. Dauguma druskų - tai kalcio fosfatas bei kalcio karbonatas. Šios ir kitos druskos sudaro hidroksiapatito kristalėlius. Ištirpinus mineralines druskas kaulas pasidaro lankstus (ilguosius kaulus net galima užrišti mazgu).
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,97 kB)
Genetikai organizmus apibūdina dviem terminais – genotipu ir fenotipu. Genotipas - tai organizmo (ląstelės) genetinės informacijos (genų) visuma. Fenotipas – visų organizmo ar ląstelės požymių visuma. Fenotipas yra realizuota, įgyvendinta genetinė informacija. Organizmo požymiai yra organizmo ypatumai, kuriuos galima įvertinti (išsiaiškinti), suskaičiuoti ar išmatuoti. Kiekvienas organizmas turi labai daug požymių, nes kiekvienas organizmas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš daugelio dalių, kuriose vyksta sudėtingi reiškiniai.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 21,78 kB)
Oda
2009-09-10
Žmogaus odai spalvą suteikia trys veiksniai: tamsus pigmentas melaninas, kurį gamina ir kaupia odos ląstelės melanocitai, geltonas pigmentas karotenas, pro epidermį prasišviečiantis kraujas. Šakoti melanocitai yra išsidėstę giliausiame epidermio sluoksnyje. Tačiau ne visa oda yra vienodai ryškiai nudažyta melaninu. Šviesiausia oda dengia delnus ir padus. O daugiausia melanocitų turi krūčių spenelių, išorinių lytinių organų oda. Melaninas taip pat nudažo plaukus, o akyse - rainelę ir pigmentinį sluoksnį po tinklaine.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 11,87 kB)
Nerviniai impulsai
2009-09-10
Visos gyvos ląstelės yra jaudrios - jų plazminės membranos elektriškai reaguoja į dirginimus. Šią savybę ląstelių membranoms suteikia membranose esantys transportiniai baltymai - siurbliai ir kanalai [Žiūrėkite 03 skyrių]. Ši savybė ryškiausiai išreikšta nervinėse ir raumeninėse ląstelėse. Šioms ląstelėms jaudrumas leidžia atlikti jų funkcijas. Elektriški reiškiniai neuronų membranose būtini informacijai apdoroti ir perduoti, o raumeninėms atneša signalą, kada susitraukti.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 22,45 kB)
Banguotosios papūgėlės būna keturių spalvų – žalios, geltonos, žydros ir baltos. Nagrinėjant paveldimumą pasirodė, kad papūgėlių plunksnų spalvą lemia 2 genai. Genas F lemia geltoną plunksnų spalvą, o genas O - žydrą. Abiejų genų dominuojantys aleliai dominuoja visiškai. [Visų spalvų banguotųjų papūgėlių nuotraukos - įdėti į lentelę vietoj spalvos aprašymo?] Kryžminant baltą ir žalią papūgėles F2 kartoje gali atsirasti geltonos ir žydros papūgėlės - naujos spalvos, kurių neturėjo "seneliai". Su šiais kryžminimais galima sugalvoti uždavinių. Kitas atvejis - vienas genas slopina kitą geną.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 27,23 kB)
Lyties lėmimas
2009-09-10
Manoma, kad pirmiausia atsirado abilyčiai organizmai, kuriuose gaminosi ir vyriškos, ir moteriškos gametos. Tik kai kurių sistematinių grupių organizmai specializavosi pagal atliekamas dauginimosi funkcijas į dvi grupes. Viena grupė (vyriški individai) ėmė gaminti tik vyriškas gametas, kita (moteriški individai) – tik moteriškas. Kiekvienai šių grupių būdingų su dauginimusi tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių požymių visuma vadinama lytimi. Daugelio rūšių individai individualaus vystymosi pradžioje gali vystytis abiem kryptimis - gali tapti tiek vyriškos lyties individu, tiek moteriškos.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 7,11 kB)
Iš skylančios zigotos susidarančios ląstelės neprisitaikiusios jokioms specifinėms funkcijoms atlikti. Vėliau, gemalui sudėtingėjant, ląstelės ima specializuotis tam tikroms funkcijoms atlikti. Vienos ląstelės tampa epitelinėmis ląstelėmis, kitos - raumeninėmis, ir t.t. Prisitaikydamos ląstelėse ima gaminti citoskeletinius baltymus, kurie keičia ląstelės formą, suteikia reikiamą tvirtumą, sudaro viduląstelines gabenimo sistemas, reikalingus fermentus bei signalus priimančius receptorinius baltymus.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,01 kB)
Lytinių ląstelių gametų susidarymas vadinamas gametogeneze: vyriškųjų gametų susidarymas vadinamas spermatogeneze, o moteriškųjų - oogeneze. Spermatozoidas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir žiuželio. Galvutės priekyje yra akrosoma - specializuota Goldžio komplekso pūslelė su fermentais, padedančiais prasiskverbti į kiaušinėlį. Galvutės centre yra kompaktiškas branduolys su haploidiniu chromosomų rinkiniu. Kaklelį sudaro žiuželio pamatėlis ir apie jį susisukusios viena ar kelios mitochondrijos, tiekiančios ATP judėjimui. Judėdamas žiuželis varo spermatozoidą galvute pirmyn.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,19 kB)
Mejozė
2009-09-10
Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)
Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik todėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis - daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,5 kB)
Virusai
2009-09-10
Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)
Ląstelės yra organizmus sudarančios “plytos”, taigi, atrodytų, mažiausia gyvybės forma. Tačiau ir ląstelių viduje neretai apsigyvena dar smulkesnės ląstelės ar neląsteliniai organizmai. Viduląsteliniai dumbliai. Kai kurių bestuburių gyvūnų rūšių ląstelėse neretai gyvena vienaląsčiai dumbliai. Viduląstelinių dumblių neretai turi sėslūs vandens gyvūnai, gyvenantys vandenyje, kur mažai planktono. Tai duobagyviai (koraliniai polipai, kai kurios hidros), dvigeldžiai moliuskai, pirmuonys.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 12,32 kB)
Ląstelės pagal sandarą skirstomos į dvi grupes - prokariotines ir eukariotines. Eukariotinių ląstelių sandara aprašyta ankstesniuose skyriuose. Prokariotines ląsteles turi bakterijos ir melsvabakterės. Jų ląstelės yra paprastesnės sandaros. Prokariotinės ląstelės: mažesnės už eukariotines, turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų, neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.), neturi branduolio, turi vieną chromosomą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 19,86 kB)
Plastidės
2009-09-10
Augalinės ląstelės turi tik joms būdingų dvimembranių organoidų - plastides. Plastidės kaip ir branduoliai bei mitochondrijos turi dvigubą membraną, DNR ir ribosomų. Plastidžių DNR žiedinė, ribosomos tokios pat, kaip prokariotinių ląstelių. Smulkios bespalvės ar blyškiai žalios proplastidės būdingos šaknų ir ūglių augimo kūgelių ląstelėms. Proplastidės yra nespecializuotos chloroplastų, leukoplastų, chromoplastų pirmtakės. Augimo kūgelio ląstelei augant ir diferencijuojantis, proplastidės didėja, jų vidinė membrana sudaro gilius įlinkimus, kurie atsiskiria ir sudaro vidinę membraninių pūslelių (tilakoidų) sistemą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 22,03 kB)
Augalinė ląstelė
2009-09-10
Kitas eukariotinių ląstelių tipas - augalinės ląstelės. Jos susintetina didžiąją dalį Žemės biosferos organinių medžiagų. Fotosintetinti organines medžiagas iš neorganinių geba tik augalinės ląstelės ir dalis prokariotų. Bendroji augalinės ląstelės sandara tokia pati, kaip ir gyvūninės ląstelės. Du esminiai skirtumai yra augalinėms ląstelėms būdingos plastidės ir ląstelės sienelės. Tačiau augalinės ląstelės turi ir daugiau ypatumų.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,75 kB)
Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų [žr. 07_NR]. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos (replikacijos), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 61,25 kB)
Gyvūnų mityba
2009-09-10
Maiste yra šios gyvybiškai svarbios medžiagos: energetinės ir statybinės (naudojamos energijai gauti ir kaip C atomų šaltinis sintezei): angliavandeniai (daugiau energetiniai), baltymai (daugiau statybiniai), lipidai (daugiau energetiniai). Kitos (naudojamos kai kuriems baltymams sintetinti, tarpląstelinei medžiagai mineralizuoti, kaip nešikliai ar fermentų nepeptidinės dalys): vitaminai (reguliaciniai), mineralinės druskos (dalis statybinės, dalis reguliacinės), vanduo (universalus tirpiklis). Nukleorūgštys virškinamos ir panaudojamos, bet maiste jų gali ir nebūti.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,42 kB)
Ląstelėms būdinga biologinių sistemų savybė prisitaikyti prie aplinkos. Tiek vienaląsčių, tiek daugialąsčių organizmų ląstelės evoliucijos eigoje prisitaikė optimaliai veikti jas supančioje aplinkoje. Vienaląsčių ląstelės prisitaikiusios veikti kaip savarankiški organizmai. Jos sąveikauja su aplinka: ima reikalingą maistą ir mineralines medžiagas, ginasi nuo pavojų, ieško savo rūšies atstovų, jei jie reikalingi dauginimuisi, renka informaciją užduotims. Tvarko savo vidinį metabolizmą.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 19,91 kB)
Gyvosiose ląstelėse vyksta aibės fermentinių reakcijų, kuriomis ląstelės sintetina būtinas medžiagas ir nukenksmina nereikalingas, gamina ląstelei būtiną energiją. Visų šių reakcijų visuma yra vadinama metabolizmu . Tačiau ląstelė nėra maišas, kuriame atsitiktinai, kaip papuolė veikia visokie fermentai. Metabolizmas - labai organizuota ir tikslinga ląstelės ar organizmo reakcijų visuma, kurioje dalyvauja suderintos ir valdomos fermentų sistemos.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,78 kB)
Mitochondrijos
2009-09-10
Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. raumenų ląstelėse. 1898 m. buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime. Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz., kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai. Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos. Paprastai jos būna 1,5-10 *m ilgio ir 0,25-1,0 *m skersmens.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,65 kB)
Glikolizė
2009-09-10
Ląstelės citozolyje ir tarp ląstelių esančiame audinių skystyje visuomet yra gliukozės, aminorūgščių, lipidų ir kt. medžiagų. [Kiek?] Iš kur ten atsiranda šios medžiagos? Visi heterotrofiniai organizmai jas gauna iš aplinkos pro virškinimo sistemą. Žmogaus organizme žarnyno epitelio ląstelės įsiurbia gliukozę, aminorūgštis, gliceriną, riebalų rūgštis, nukleotidus ir kitas smulkiamolekules medžiagas iš žarnos ertmės ir perduoda jas kraujui. Kraujas jas išnešioja po organizmą - pro plonytes kapiliarų sieneles šios medžiagos patenka į tarpuląsčius užpildantį audinių skystį.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,85 kB)
Lizosomos
2009-09-10
Nuo Goldžio komplekso atsiskiria smulkios vakuolės, prikrautos koncentruotų fermentų organinėms molekulėms skaidyti. Jie vadinami rūgščiomis hidrolazėmis, kadangi hidrolizuoja makromolekules rūgščioje terpėje. Lizosomose aptikta virš 50 skirtingų fermentų rūšių, jie gali visiškai ar beveik visiškai suskaldyti daugumą biologinių organinių medžiagų (baltymus, polisacharidus, lipidus, nukleino rūgštis, jų derinius ir darinius). Šie fermentai tuo metu būna dar neaktyvūs ir neturi ką skaidyti, todėl juos talpinančios vakuolės vadinamos pirminėmis lizosomomis .
Biologija  Konspektai   (3 psl., 12,12 kB)
Ląstelės mityba - tai procesas, kurio metu ląstelė iš aplinkos gauna maistmedžiages. Maistmedžiagėmis vadinamos medžiagos, iš kurių ląstelė sintetina jai reikalingas molekules ir/ar išgauna energiją. Be to, maiste gali būti ląstelės gyvybinę veiklą reguliuojančių medžiagų. Ląstelės, kurios anglies atomus savo organinėms medžiagoms sintetinti ima iš maisto organinių medžiagų, vadinamos heterotrofinėmis. Jos energiją paprastai išgauna iš organinių medžiagų, paimtų iš aplinkos. Tokios yra gyvūnų, grybų ir didžiumos bakterijų ląstelės .
Biologija  Konspektai   (2 psl., 15,04 kB)
Visos ląstelės turi endoplazminį tinklą, kuris sudaro daugiau kaip pusę visų ląstelės membranų. Endoplazminis tinklas - didžiulis šakotas išsiraizgęs uždaras maišas, turintis vieną bendrą ertmę. Nuo citozolio endoplazminio tinklo ertmę skiria vienguba membrana. Endoplazminis tinklas paprastai sluoksniais supa branduolį, tie sluoksniai kiek primena svogūno lukštus. Be to, EPT jungiasi su branduolio apvalkalu, ir EPT ertmė pereina į apvalkalo tarpumembranio ertmę. Nuo branduolio vidaus ETP ertmę skiria vienguba membrana.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,6 kB)
Transliacija vadinamas iRNR dekodavimas - amino rūgščių jungimas į polipeptidinę grandinę, skaitant nukleotidų seką po tris nukleotidus, vadinamus kodonais. Baltymų biosintezę imta suvokti 6-jame šio amžiaus dešimtmetyje. Tam pagrindu buvo trys svarbūs atradimai. Polas Zamečnikas su bendradarbiais tyrė, kurioje ląstelės vietoje sintetinami baltymai. Norėdami tai sužinoti, jie įšvirkšdavo žiurkėms radioaktyvių amino rūgščių. Po kiek laiko jie užmušdavo žiurkes, susmulkindavo kepenų ląsteles ir centrifuguodavo jas. Centrifuguojant trintų ląstelių masė susisluoksniuoja pagal dalelių tankį ir formą.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 18,15 kB)
Genai
2009-09-10
Genas - tai DNR grandinės dalis, kurioje užrašyta aminorūgščių išsidėstymo baltymo polipeptidinėje grandinėje seka arba tRNR ar rRNR nukleotidų seka. Chromosomose beveik visi genai - tai baltymų genai su baltymų pirminės struktūros informacija. Tik maža dalis genų saugo informaciją apie baltymų sintezei būtinų ribonukleorūgščių (ribosominės RNR ir transportinės RNR) molekulių sandarą. Tai rRNR ir tRNR genai. Taigi, genas yra DNR dalis, pagal kurią sintetinama veikianti RNR molekulė.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 14,31 kB)
Nukleino rūgštys
2009-09-10
Nukleorūgščių makromolekulės yra informacijos nešikliai - jose saugoma genetinė informacija, jos padeda genetinę informaciją realizuoti bei perduoti ją palikuonims. Jas sudaro monomerai nukleotidai. Nukleotidai. Nukleotidas - tai molekulė, sudaryta iš trijų medžiagų - azotinės bazės, monosacharido (ribozės ar dezoksiribozės) ir fosforo rūgšties - molekulių liekanų. Nukleorūgščių azotinės bazės yra purinai (adeninas ir guaninas, jų molekulės dvižiedės) ir pirimidinai (citozinas, timinas, uracilas, jų molekulės pagrindas vienžiedis).
Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,21 kB)
Būtina, lengviausiai matoma eukariotinės ląstelės dalis - branduolys. Ląstelėse jis būna vienas, nors kai kuriems organizmams (pvz., infuzorijoms) būdingi du branduoliai. Kai kurios specializuotos ląstelės gali būti daugiabranduolės (pvz., skersaruožių raumenų skaidulos). Labai nedaug gyvų eukariotinių ląstelių branduolio neturi - tokios būna kai kurios suaugusios specializuotos ląstelės - žinduolių eritrocitai, augalų rėtinių indų ląstelės. Branduolio skersmuo paprastai būna 10-20 *m. Branduolys susideda iš: branduolio apvalkalo, nukleoplazmos, chromosomų, randuolėlių.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 11,89 kB)
Baltymas nėra kieta konstrukcija - polipeptidinės grandinės sąranga yra judri. Vidinės globulės sritys šiek tiek juda viena kitos atžvilgiu keičiantis aplinkos sąlygoms. O paviršinės dalys yra dar judresnės. Tad tretinė struktūra gali keistis, ir būtent todėl baltymai gali atlikti daug savo funkcijų. Fermentas - tai reakciją greitinantis baltymas (baltyminis katalizatorius). Reakcijos greitis gali padidėti iki kartų. Substratas - molekulė, kurią fermentas paverčia kita molekule, produktu .
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,56 kB)
Baltymų sandara
2009-09-10
Baltymus sudaro nuosekliai sujungtos aminorūgštys. Visos baltymus sudarančios aminorūgštys turi vienodą, visoms joms būdingą dalį. Ši dalis turi laisvas grupes -NH2 (amino grupė) ir -COOH (karboksilo grupė). Vienos aminorūgšties amino grupei susijungus su kitos rūgšties karboksilo grupe susidaro peptidinė jungtis. Aminorūgštims jungiantis į ilgą grandinėlę susidaro polimerinė molekulė - polipeptidinė grandinė. Viename polipeptidinės grandinės gale lieka laisva -NH2 (tai N-galas) ir -COOH (C-galas).
Biologija  Konspektai   (4 psl., 16,25 kB)
Poliniai lipidai sudaro 20-80% membranų masės. Likę procentai - baltymai. Kam reikalingi membranų baltymai? Ir jei membraniniai lipidai taip puikiai atskiria ląstelę nuo aplinkos, tai kaip jos gauna ir šalina įvairias medžiagas? Membranų lipidai izoliuoja ląstelę nuo aplinkos. Visas kitas membranų funkcijas atlieka membraniniai baltymai. Jie gabena medžiagas bei perduoda signalus per membraną į ląstelių vidų ir laukan, katalizuoja reakcijas, sukabina kaimynines ląsteles į vieną visumą.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 13,11 kB)
Membranos
2009-09-10
Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios. Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla , o nuo alkoholio liekanos arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,33 kB)
Žemės gyvybė labai įvairi: vieni organizmai vienaląsčiai, kiti daugialąsčiai. Pvz., ameba teturi vieną ląstelę, o žmogus, manoma, apie 1014 ląstelių. Vienaląsčiai irgi nevienodi. Vienų ląstelės labai paprastos sandaros, tokie vienaląsčiai vadinami prokariotais. Kitų - sudėtingesnes, jie vadinami eukariotais. Visi daugialąsčiai - augalai, gyvūnai, grybai - yra eukariotai. Itin retai daugialąsčio organizmą sudaro vienodos ląstelės. Daugumos daugialąsčių organizmą sudaro daugelio atmainų ląstelės. Pavyzdžiui, histologai suaugusio žmogaus organizme priskaičiuoja apie 210 tipų ląstelių.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,78 kB)
Alcohol can play a major part in many people's social lives. That's why it's easy to forget that it's actually a very powerful drug. Technically speaking, it's a depressant which means it slows down your body's responses in all kinds of ways. Just enough can make you feel great, too much and it's all over.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,43 kB)
Žemės gyvybė negali egzistuoti be vandens. Daugiausia vandens yra gyvoje ląstelėje (apie 80%). Vanduo - svarbiausias ląstelės komponentas. Nuo vandens priklauso ląstelės fizikinės savybės - jos dydis, tamprumas. Vanduo aktyviai dalyvauja susidarant organinėms medžiagoms, pvz. baltymams. Vanduo yra svarbus kaip tirpiklis: daugelis medžiagų patenka į ląsteles iš aplinkos, ištirpusios vandenyje. Taip pat ištirpusios vandenyje panaudotos medžiagos pašalinamos iš ląstelių. Vanduo dalyvauja daugelyje cheminių reakcijų (baltymų, riebalų, angliavandenių skaidymas).
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,47 kB)
Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,23 kB)
Aplinkos tarša
2009-08-31
Daugelį metų į mus supantį pasaulį žiūrėjome kaip į naudojimo šaltinį. Žmogus yra plėšrūnas, galbūt plėšresnis už visus žinomus pasaulio grobuonis. Jis degino miškus, kad galėtų tose vietose sėti, žudė dramblius, kad gamintų iš jų biliardo rutulius ir šachmatų figūras, gaudė drugelius kambariams puošti. Dar visai neseniai sėmėme iš pasaulio kaip iš gausybės rago. Atrodė, kiek miško kirstume ar degintume, kiek gyvūnų naikintume, jų vis dar pakaks.
Biologija  Namų darbai   (4 psl., 9,49 kB)
Kiekviena ląstelė kvėpuoja, minta ir tam tikrą laiką auga. Beveik visos ląstelės gyvybei reikalingos ištirpusios medžiagos patenka pro ląstelės membraną. Toliau jos turi būti pernešamos iš vienos ląstelės į kitą, norint, kad organizmas normaliai funkcionuotų.
Biologija  Namų darbai   (2 psl., 5,47 kB)
Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,44 kB)
Kvėpavimas
2009-08-27
Kvėpavimas – procesas, kuriuo metu vyksta oksidacijos – redukcijos reakcija, skaidoma organinė medžiaga, susidaro anglies dioksidas, vanduo, išsiskiria energija.
Biologija  Namų darbai   (2 psl., 329,1 kB)
Kvėpavimo sistema
2009-08-27
Kvėpavimas – oksidacijos – redukcijos reakcija, kurios metu organinė medžiaga jungiasi su deguonimi, susidaro anglies dioksidas, vanduo, išsiskiria energija. Mums būtinas deguonis, tad mūsų kvėpavimas vadinamas aerobiniu kvėpavimu.
Biologija  Namų darbai   (3 psl., 7,71 kB)
Grybai
2009-08-27
Grybai yra eukariotai, bechlorofiliai, vienaląsčiai ir daugialąsčiai, turintys vieną ar keletą branduolių, nejudrūs organizmai. Grybų hifą sudaro ląstelės sienelė (mielių sudaryta iš celiuliozės, o pelėsinių grybų – iš chitino), branduolys, maisto medžiagų sankaupos (glikogenas), plazminė membrana, citoplazma, vakuolė, mitochondrijos, ribosomos, endoplazminis tinklas.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 59,55 kB)
A. Čarlsas Darvinas XIX a. pateikė rūšių susidarymo ir prisitaikymo prie aplinkos teoriją. Evoliucijos varomosiomis jėgomis jis laikė: paveldimą kintamumą, kovą už būvį ir gamtinę atranką. Dėl paveldimo kintamumo didėja organizmų adaptyvumas, o sąveikaujant su naturaliąja atranka evoliucijos metu kinta biologinė įvairovė Žemėje.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 3,37 kB)
Fotosintezė
2009-08-27
Darbas apie fotosintezę, su paveiksliukais. Fotosintezė – tai procesas, kuriam vykstant saulės šviesos energija naudojama organinių junginių sintezei iš neorganinių junginių. Tai saulės šviesos energijos virsmas organinių (cheminių) ryšių energija.
Biologija  Namų darbai   (2 psl., 1014,31 kB)
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)
Jau 1679 metais buvo nustatyta, kad pernešant cukrų iš lapų į šaknis dalyvauja žievė. Tai buvo išaiškinta „žiedinimo“ – žievinimo būdu. Nuo medžio (žemiau tos vietos, kur auga dauguma lapų) kamieno nulupus žievės, tiesiai virš pjūvio žievė išsipučia ir išsipūtusiame audinyje kaupiasi cukrus. Dabar mes žinome, kad nulupant žievės žiedą, toje vietoje pašalinama karniena, o mediena lieka sveika. Taigi „žiedinimo“ būdu gauti rezultatai rodo, kad karniena yra tas audinys, kuriuo pernešami cukrūs.
Biologija  Namų darbai   (2 psl., 6,02 kB)
Žinduoliai
2009-08-20
Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos. Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis.
Biologija  Referatai   (15 psl., 15,14 kB)
Briedis
2009-08-20
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukšta gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,35 kB)
Makroevoliucija
2009-08-20
Makroevoliucija - procesas, kurio metu iš rūšių susidaro naujos gentys, iš genčių naujos šeimos ir t.t. Makroevoliucijos procesai remiasi mikroevoliucijos procesais. Tai viršrūšinė evoliucija. Rezultatas - naujos sistematinės grupės. Embriologija - tyrinėja organizmų gemalų vystymąsi. Juo įrodomas biogenezės dėsnis (tai, kad organizmų gemalai pirmomis gemalo vystymosi stadijomis panašūs, o toliau besivystant jų požymiai tampa vis labiau panašesni į tos rūšies požymius).
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,88 kB)
Banginiai
2009-08-05
Banginio galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių. Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Patelė turi porą spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30 – 50 metų.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 123,89 kB)
Audinys – vienodos formos, sandaros ir kilmės ląstelių grupės, atliekančios tą pačią funkciją. Į audinio sudėtį įeina ir tarpląstelinė medžiaga. Epitelinis audinys skiria organizmą nuo aplinkos, dengia kūno paviršių, iškloja tuščiavidurių organų sieneles, įeina į daugumos liaukų sudėtį. Dengiamasis epitelis atlieka apsauginę funkciją ir yra: vienasluoksnis – būdingas bestuburiams; daugiasluoksnis – sudaro visų stuburinių kūno dangą; gleivinis epitelis – iškloja visą virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, urogenitalinės sistemos latakus.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 6,07 kB)
Atrodo, gyvybę nesunku apibrėžti: akivaizdu, kad arklys gyvas, o uolos gabalas - ne. Ilgą laiką narpliodami mįsliną gyvybęs prigimties klausimą, biologai įsitikino, kad visų organizmų skiriamasis požymis - gebėjimas, gavus reikiamą kiekį žaliavų, gaminti į save panašius.
Biologija  Referatai   (10 psl., 227,21 kB)
Kvėpavimas
2009-08-01
Kvėpavimo organuose vyksta dujų apykaita. Deguonis yra gyvybiškai svarbi medžiaga, būtina audinių ląstelėms gyvuoti. Deguonis patenka į organizmą iš išorės, ląstelėse vyksta oksidacijos procesai ir išsiskiria organizmui reikalinga energija. Tuomet susidaro anglies dvideginis, kuris šalinamas lauk.
Biologija  Referatai   (8 psl., 36,77 kB)
Virusai (lot, virus - nuodas) - įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule. Paveikslėlyje pavaizduotas DNR virusas su daugiakampės formos galvute ir spiraline uodegėle, paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200 nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas. Tačiau, jei tik bus galimybė įsiskverbti į šeimininko ląstelę, viruso kristalų dalelės taps užkrečiamos.
Biologija  Referatai   (14 psl., 209,52 kB)
Visi Žemės organizmai skirstomi į daugybę rūšių. Viena nuo kitos atskirtos (kalnų, upių ir kitų kliūčių) tos pačios rūšies individų grupės vadinamos populiacijomis. Kiekviena populiacija prisitaikiusi prie savo aplinkos ir užima tam tikrą ekologinę nišą, kuri apibūdinama tokiais veiksniais, kaip jų gyvenamoji aplinka, maistas, konkurentai, parazitai, ją medžiojantys grobuonys, prisitaikymas prie negyvosios aplinkos veiksnių.
Biologija  Referatai   (7 psl., 45,23 kB)
Dinozaurai
2009-08-01
Šie nuostabūs ropliai, matyt, buvo labiausiai suklestėję iš kada nors gyvenusiųjų gyvūnų.Pirmieji dinozaurai gyveno maždaug prieš 225 milijonus metų, triaso periode, o juros ir kreidos periodu vystėsi vis daugiau jų rūšių. Didėjo dinozaurų kūno masė, jie plačiai paplito, kol kreidos periodo pabaigoje, maždaug prieš 65 milijonus metų, jie paslaptingai išnyko.
Biologija  Referatai   (10 psl., 252,5 kB)
Augalai
2009-08-01
Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.
Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)
Kvėpavimas
2009-07-18
Kvėpavimas - tai nenutrūkstantis biologinis procesas, kurio metu kvėpavimo organai ir kvėpavimo takai dalyvauja deguonies įsisavinime ir anglies dioksido pašalinime. Organizmas deguonį nuolat gauna iš aplinkos.
Biologija  Pateiktys   (14 psl., 621,16 kB)
Lipidai įeina į visų žmogaus organizmo ląstelių ir jų dalių sudėtį ir jų būtinai reikia gauti su maistu. Žmogui riebalų reikia ne tik dėl to, kad jie geras energijos šaltinis. Su riebaliniais komponentais žmogus gauna esminių riebiųjų rūgščių, kurių organizmas nesugeba pasigaminti. Su riebalais gauname riebaluose tirpstančių vitaminų, fosfolipidų, sterinų. Riebalai yra būtinas kai kurių biologiškai veiklių medžiagų organizme šaltinis. Riebalai yra būtini centrinės nervų sistemos veiklai. Pagaliau be riebalų ir maistas neskanus.
Biologija  Referatai   (8 psl., 58,64 kB)
Truputis paukščių migracijos tyrimo istorijos. Migravimo priežastys. Migravimo svarba paukščiams. Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkų paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. migravimas paveldimas.
Biologija  Kursiniai darbai   (9 psl., 597,26 kB)
Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra bendra. Vanduo tirpina mineralines druskas, įeina į ląstelių ir audinių sudėtį. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens. Senstant vyksta audinių dehidracija, o tai glaudžiai susiję su sulėtėjusia medžiagų apykaita. Pagrindinė vandens reikšmė ta, kad organizme jis sudaro terpę, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos. Įvairiausiuose mūsų audiniuose ir organuose vandens yra nevienodai.
Biologija  Referatai   (7 psl., 16,29 kB)
Mineralinių trąšų savybės. Azoto trąšos. Fosforo trąšos. Kalio trąšos. Mineralinių trąšų vidutinės normos lauko augalams. Mineralinės trąšos nemažiau svarbios negu organinės. Dideliuose ūkiuose, kuriuose yra nuo fermų labai nutolusių laukų, iki šiol užtekdavo vien mineralinių trąšų. Organinių trąšų nuošalūs laukai negaudavo ištisus dešimtmečius. Mineralinės trąšos svarbios įvairiais požiūriais. Tais metais, kai neįterpiamos organinės trąšos, mineralinės yra svarbiausias maisto šaltinis.
Biologija  Referatai   (9 psl., 13,51 kB)
Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdės yra vieni geriausiai pažįstamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių (Lapidoptera) būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – pleivasparnių (Hymenoptera) būriui. Dieninių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkverpiai.
Biologija  Referatai   (14 psl., 655,46 kB)
Moliuskai
2009-07-10
Pagrindinės žinios apie moliuskus. Klasė. Dvigeldžiai (Bivalvija arba Lamellibranchiata). Būrys. Tikrieji plokštėtažiauniai (Eulamellibranchia). Dvigeldžių moliukų virškinimas ir dauginimasis. Dvigeldžių judėsena.
Biologija  Referatai   (8 psl., 11,99 kB)
Audiniai
2009-07-09
Biologijos testas, 30 klausimų su atsakymų variantais ir teisingais atsakymais.
Biologija  Testai   (10 psl., 9,64 kB)
Bakterijų tipai
2009-07-09
Bakterijos - tai vienaląsčiai prokariotai. Jie neturi pilnai suformuoto branduolio, o ląstelės viduje yra DNR grandinė _ nukleoidas. Ląstelės viduje yra tik po vieną chromosomą, todėl bakterijos mutacija visada pasireikš fenotipiškai ( fenos _ išvaizda). Paprastos ląstelės mutacija: A_ aukštas; a_ ˛emas: iki mutacijos AABBCC, po mutacijos AaBBCC _ augalas bus aukštas, nes A dominantinis.
Biologija  Rašiniai   (2,45 kB)
Gamta - tai dalykas kurį kiekvienas žmogus turėtų saugoti vertinti ir neapsakomai branginti, tačiau toli gražu ne visi taip daro... Man rūpi kaip išsaugoti, gamtos grožį, kaip palikti naturalią nesuterštą aplinką, tieks kurie čia bus po mūsų... Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą.
Biologija  Rašiniai   (4,52 kB)
Kraujotaka
2009-07-09
Suaugusio žmogaus kūne yra apie penkis litrus kraujo. Kraujas – tai jungiamasis audinys, susidedantis iš skystos tarpląstelinės medžiagos – kraujo plazmos ir kraujo ląstelių (forminių elementų). Kraujo plazma yra gelsvos spalvos. Joje esti apie 90% vandens, kiti 10% - tai įvairūs baltymai, mineralinės druskos, taip pat maistinės medžiagos ir medžiagų apykaitos produktai, kuriuos nešioja kraujas. Anglies dvideginį perneša eritrocitai (raudonosios kraujo ląstelės), šiek tiek kraujo plazma. Kraujyje esama trijų rūšių ląstelių: raudonosios kraujo ląstelės, arba eritrocitai, baltosios kraujo ląstelės, arba leukocitai, taip pat kraujo plokštelės – trombocitai.
Biologija  Rašiniai   (6,83 kB)
Ląstelės
2009-07-09
Ląstelėse – organinės molekulės. Ląstelės sudarytos iš neorganinių ir organinių junginių. Neorganinėms molekulėms būdinga: 1. turi teigiamų ir neigiamų jonų 2. turi daug joninių jungčių 3. yra sudarytos iš nedaugelio atomų 4. yra susijusios su negyvąja gamta Organinėms molekulėms būdinga: 1. visuomet turi C ir H 2. dažnos kovalentinės jungtys
Biologija  Rašiniai   (4,72 kB)
Turbūt nėra Lietuvoje moksleivio ar mokytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Galima apie tai išgirsti ne tik mokykloje, gatvėje, bet ir per radiją, televiziją ar perskaityti laikraštyje, žurnale. Taigi, kiekvienas apie tai žinomo ir jau net susiformavo savo požiūrį į narkotikus bei jų vartojimą. Deja, tas požiūris retai paremtas tikrais faktais, medicininėmis, psihologinėmis žiniomis. Dauguma informacijos apie narkotikus perduodama iš lūpų į lūpas, remiantis kažkieno pasakojimais ar patyrimu.
Biologija  Rašiniai   (5,82 kB)
Kanapės
2009-07-09
Kanapės - tai vešlus dilgėlių ir apynių šeimos augalas. Jos kilusios iš Azijos, bet šiuo metu auga daugelyje kitų pasaulio vietų. Daug žmonių patys jų užsiaugina (nelegaliai !) Augalo lapai sudėtiniai, karpytais kraštais. Jau 2700 metais pr. Kr. kanapėmis Kinijoje buvo gydomi žmonės. Religiniais tikslais jos plačiai vartojamos Azijoje ir centrinėje Amerikoje. XIX a. Kanapė - tūkstantmečius žinomas augalas.
Biologija  Rašiniai   (2,97 kB)
Lietuvoje plinta rūkymas, alkoholinių ir kitų – nelegalių narkotikų vartojimas bei piktnaudžiavimas jais. Remiantis apskričių, rajonų savivaldybių administracijos švietimo skyrių bei atskirų mokyklų (apie 1917 švietimo įstaigų) ataskaitomis apie vykdomą prevencinę veiklą atlikta duomenų analizė.
Biologija  Rašiniai   (4,71 kB)
Baltasis ryklys
2009-07-09
Baltasis ryklys – jūrų gyventojas. Jis gerai jaučiasi šiltame vandenyje.Tam,kad užsitikrintų reikiamą deguonies kiekį,jis turi nuolat plaukioti.vandenyje sau lygių priešų neturi,todėl vos pasirodęs baltasis ryklys sukelia siaubą. Baltasis ryklys vadinamas "baltąją mirtimi",jis gyvena visose šiltosiose jūrose.Šis plėšrūnas puola ruonius,delfinus bei kitas žuvis,atakuoja mažus laivelius,gali sudraskyti ir žmogų. Beveik visi jūros gyventojai - galimos ryklių aukos.Pagrindinis ryklio maistas – jūros žinduoliai – delfinai,ruoniai,bet jis gaudo ir žuvis.
Biologija  Rašiniai   (2,2 kB)
Pelkės
2009-07-09
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Geobotaninių požiūrių pelkės – tai augalų bendrijos, būdingos augavietems su aukštu gėlo vandens lygiu, nepriklausomai nuo durpių sluoksnio. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija.
Biologija  Referatai   (5,37 kB)
Subalansuota, reguliari mityba sąlygoja harmoningą vaiko augimą, fizinį ir protinį brendimą, sugebėjimą mokytis, darbingumą. Netinkama mityba sutrikdo augimą, kaulų vystymąsi, mažina atsparumą ligoms. Štai, todėl labai svarbu, kad mokiniai...
Biologija  Rašiniai   (5,68 kB)
Paskutiniais dviem dešimtmečiais labai sparčiai vystantis biotechnologijos mokslui, buvo pradėti kurti ankščiau gamtoje niekada neegzistavę organizmai - šiandien vadinami genetiškai modifikuotais organizmais. Natūraliai gamtoje egzistuoja didžiulė įvairovė organizmų. Organizmu vadinamas bet koks biologinis vienetas, galintį daugintis ir perduoti genetinę medžiagą palikuonims.
Biologija  Referatai   (6,2 kB)
Maitinatės amerikietiškai, vadinasi, nesveikai. Tėvai primygtinai reikalauja, kad vaikai valgytų vaisius, daržoves, žuvį ir gertų pieną arba sultis, o vaikai priešgyniauja ir reikalauja kolos gėrimų su karštais mėsainiais. Amerikos gydytojai sunerimę dėl labai padidėjusio šalies vaikų nutukimo ir sergamumo diabetu. Vaikų mitybos sveikatingumu susirūpino ir kitų šalių mitybos specialistai.
Biologija  Referatai   (22,66 kB)
Kas yra mineralas? Ankstesnėse apybraižose akmenį – mineralą įvairių įvairiausioje aplinkoje. Negyvąją gamtą matėme šimtais visokiausių pavidalų. Ir vis dėl to mums buvo neaišku, ką šioje įvairioje ir sudėtingoje gamtoje reikia vadinti atskiru mineralu. Pasirodo, kad mūsų mokslas priskaičiuoja apie 3000 įvairių mineralų, bet maždaug 1500 iš jų sutinkama labai retai, ir tik 2-3 šimtai yra tie pagrindiniai su kuriais mes nuolat susiduriame.
Biologija  Referatai   (4,78 kB)
Ekosistema
2009-07-09
Ekosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos.
Biologija  Referatai   (11,91 kB)
Ekologija
2009-07-09
Šiuo metu, žmonijai atsidūrus prie ekologinės katastrofos ribos, ekologija ir gamtosauga tapo vienomis iš aktualiausių mokslo atšakų. Dėl to vis dažniau įvairiuose šalyse yra iškeliamas klausimas apie dabartinės ekologinės būklės pagerinimo metodus. Taip pat yra kuriamos įvairios gamtosaugos organizacijos, kurių tikslas yra ekologinės krizės atsiradimo priežasčių atradimas ir jų eliminavimas. Nelieka nuošalyje ir ekologinės etikos svarba, nes žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, ir jis turi laikytis tam tikrų gamtos etikos taisyklių.
Biologija  Referatai   (4,3 kB)
Nuodingieji grybai
2009-07-09
Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Svarbūs yra vadinamieji mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvūnijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles reikia vertinti kaip didelį turtą.
Biologija  Referatai   (7,4 kB)
Paprastai dirvožemis apibrėžiamas kaip viršutinis žemės plutos sluoksnis, sudarytas iš mineralinių dalelių, organinių medžiagų, vandens, oro ir gyvųjų organizmų. Tai sąlyčio paviršius tarp žemės, oro ir vandens, kuriame yra didžioji biosferos dalis. Dirvožemis formuojasi be galo lėtai, tad jį galima laikyti neatsinaujinančiu ištekliu. Iš jo gauname maistą, biomasę ir žaliavas. Jis yra žmonijos veiklos ir kraštovaizdžio pagrindas. Dirvožemis yra labai sudėtinga ir kintanti terpė.
Biologija  Referatai   (8,55 kB)
Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas – tai staigus,per kelias valandas ar dienas, išsivystęs inkstų funkcijos sutrikimas, lydimas uremijos (būklė, kai kraujyje padaugėja kreatinino, šlapalo) ir i šlapimo kiekio sumažėjimo. Ligos priežastys. Ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą gali sukelti daugelis priežasčių.
Biologija  Referatai   (2,57 kB)
Tai vieno žmogaus (donoro) inksto persodinimas kitam žmogui (recipientui). Ligos priežastys. Inkstą reikia persodinti tada, kai savi inkstai nebesugeba atlikti savo funkcijų ir nepašalina iš organizmo nereikalingų medžiagų. Esant ūmiam inkstų funkcijos nepakankamumui, inkstų veikla gali visiškai atsistatyti, tačiau, esant lėtiniam nepakankamumui, inkstų veikla vis blogėja ir reikia gelbėti žmogaus gyvybę atliekant dializes ar persodinant kito žmogaus inkstą.
Biologija  Referatai   (2,36 kB)
Ašarų liaukų gaminamas skystis (ašaros) drėkina jautrią regeną ir išplauna į ją patekusius smulkius svetimkūnius; ašarų perteklius ašariniu nosies lataku nuteka į nosies ertmę. Rainelės vidury esančia anga (vyzdžiu) šviesa patenka į akies vidų. Vyzdys prietemoje išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia. Fotoaparato lęšius atstoja akies priekinėje dalyje šviesos spindulius laužianti ragena, akies kamerų skystis ir lęšiukas. Pro lęšiuką prasigavusi šviesa eina per stiklakūnį – į drebučius panašią medžiagą.
Biologija  Referatai   (3,3 kB)
Virusas (lot. virus – nuodingas) neląstelinės sandaros mikroorganizmas, maža dalelė, užkrečianti gyvuosius organizmus. Virusai yra ląstelių parazitai, taigi jie gali daugintis tik įsibrovę į ląstelę ir perimdami jos kontrolę, nes neturi savaiminio dauginimosi mechanizmo. Terminas virusas dažniausiai nusako dalelytes, kurios užkrečia eukariotus (daugialąsčius organizmus ir dalį vienaląsčių. Žodis virusas kilo iš lotyniško virus, reiškiančio nuodus ir kitas žalingas medžiagas.
Biologija  Referatai   (6,48 kB)
Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alokoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos.
Biologija  Namų darbai   (6,64 kB)
Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km), kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos. Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą, hidrosferą ir litosferą.
Biologija  Namų darbai   (4,54 kB)
Sakoma, kad grožis reikalauja aukų, tačiau viskas turi ribas. Pernelyg griežtai laikantis dietų galima susirgti sunkiomis ligomis – anoreksija ir bulimija. Vis daugiau dėmesio šioms ligoms skiria spauda ir televizija: ligų atvejų vis daugėja, o padariniai gali būti labai liūdni. 5-18 proc. ligonių miršta, 40 proc. atvejų liga tampa chroniška. Truputis istorijos. Anoreksija pirmą kartą minima viduramžių epochoje.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Cukrinis diabetas
2009-07-09
Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai liga, sukeliama absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo, dėl ko sutrinka medžiagų, pirmiausiai angliavandenių, apykaita. Trūkstant insulino, gliukozė negali patekti į audinių ląsteles, todėl kraujyje padidėja gliukozės kiekis (hiperglikemija). Skiriami du cukrinio diabeto tipai: pirmas ir antras. I-am tipui būdingas absoliutus insulino trūkumas.
Biologija  Namų darbai   (3,5 kB)
Šiukšlių problema yra pakankamai aktuoli šiais laikais. Mes patys gyvename švarioje aplinkoje ir stengiamės ją išlaikyti. Tačiau šalyje yra daugybė plotų, kuriuos užima sąvartynai. Ten vežamos šiukšlės, atliekos iš visų miesto kampelių. Kiekvieną dieną susidaro atliekos, kurias mėtome į šiukšlių dėžę. Na, o tolesniu jų "likimu" nesirūpiname. Atliekos keliauja į savartynus, kur turėtų būti rūpestingai tvarkomos. Vakarų Europoje, JAV, Japonijoje miestų šiukšles pradėta tvarkyti prieš 15-20 metų. Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno reikiamai įrengto sąvartyno.
Biologija  Namų darbai   (1,17 kB)
Mikrobiologija
2009-07-09
Mikrobiologija (gr. mikros – mažas, bios - gyvybė, logos – mokslas) – mokslas apie mikroorganizmus (bakterijas, aktinomicetus, mieles ir pelėsinius grybus), kurios augina biotechnologai. Naujausiais bandymais panaudojami organizmai su perkeltais į chromosomas naujais genais, suteikiančiais jiems naujų savybių. Nors jau kelis tūkstančius metų mes naudojame mikroorganizmus vyno, duonos ar pieno produktų gamybai, tačiau dauguma biotechnologinių produktų buvo gauti tik XX a. paskutiniu ketvirčiu.
Biologija  Namų darbai   (3,66 kB)
Tabako rūkymas siejamas su dešimtimis mirtinų ligų. Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių apie 200 laikomi realiai kenksmingais sveikatai, o 40 yra patvirtinti A grupės kancerogenai. Tabake yra daug sveikatai kenksmingų medžiagų: nikotino, sieros vandenilio, anglies dioksido ir monoksido, kancerogeninių dervų, radioaktyviojo polonio ir kt. Tabako dūmuose esančios nuodingos medžiagos plaučiuose kartu su bronchų gleivėmis sudaro klijingus mišinius, vadinamus tabako dervomis, kurios, nusėsdamos bronchuose, pažeidžia jų virpamąjį epitelį.
Biologija  Namų darbai   (5,09 kB)
Vaistiniai augalai
2009-07-09
Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.). Silpnai kvepiantys žiedai viršūninėse, kabančiose, tankiose kekėse. Vainikėlis baltas, atviras, varpelio pavidalo, į išorę lenktomis skiautelėmis. Žydi birželio - rugpjūčio mėn. Vaisiai – raudonos, apvalios, blizgančios uogos su smulkiomis, pusmėnuliškomis sėklomis. Stiebas sumedėjęs, neaukštas; šakelės apvalios, jaunos žalsvos ir pūkuotos, vėliau paruduoja ir nuplinka. Lapai visžaliai, odiški, žemyn pasirietusiai kraštais, taškuota apatine puse.
Biologija  Namų darbai   (5,29 kB)
Cukrinis diabetas (CD) – viena sudėtingiausių, didelį medikų susidomėjimą kelianti mūsų amžiaus problema. Tai paaiškina šie faktoriai : • Nuolat didėja sergančiųjų CD (2010m. prognozuojama, jog pasaulyje bus beveik 240 milijonų sergančiųjų – dvigubai daugiau nei 1994 m.) • Vystosi ūmios ir lėtinės (vėlyvosios) komplikacijos, dėl kurių mirtingumas nuo CD yra trečioje vietoje po širdies ir kraujagyslių bei onkologinių susirgimų.
Biologija  Konspektai   (4,92 kB)
Dauginasi tik žmogaus organizmo ląstelėse. ŽIV - retrovirusų (lot. retro - atgal) šeimos atstovas. Šios grupės virusams būdinga atvirkštinė transkripcija. Retrovirusų sintezės seka: RNR DNR RNR baltymas. ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į ląstelę šeimininkę, viruso fermentas - atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR (kaip pagal matricą), sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę.
Biologija  Namų darbai   (5,2 kB)
Akys
2009-07-09
Akimis daug ką sužinome apie aplinkinį pasaulį.Kiekvienas akies obuolys yra 25mm skersmens,įstatytas kaukolės akiduobėn.Akyduobėse akys gali sukiotis,kad pamatytune daiktus viršuje,apačioje ir šonuose.Kiekviena akis turi judinamą lęšiuką ir kiek kitaip mato tą patį vaizdą.Abi akys veikia kartu;jas reguliuoja smegenys.Toka matymas vadinamas abiake rega.Per lęšiukus is lauko įėję šviesos spinduliai kuria vaizdą ant tinklainės - vidinio akies sluoksnio.Tinklainė verčia šviesą nerviniais signalais,kurie optiniais nervais keliauja į smegenis,ten sudarydami vaizdus.
Biologija  Konspektai   (1,52 kB)
Kultūra
2009-07-09
Kultūra - tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų). Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką "aš" ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Biologija  Konspektai   (7,27 kB)
Jos gyvena įvairiuose vandenyse, drėgnoje dirvoje, organinėse medžiagose. Nemažai jų – parazitai. Būdinga dvišalė simetrija. Kūną dengia kutikula, po ja yra 1 išilginių raumenų sluoksnis. Vietoj parenchimos yra pirminė kūno ertmė – schizocelis, kuris dažniausiai pripildytas skysčio. Schizocelyje išsidėstę vidaus organai. Turi vamzdelio formos žarnyną, kurios vienas galas prasideda burna, o kitas – baigiasi analine anga.
Biologija  Konspektai   (4,7 kB)
Virusai (lot, virus - nuodas) yra įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule. Paveikslėlyje pavaizduotas DNR virusas su daugiakampės formos galvute ir spiraline uodegėle, paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200 nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas.
Biologija  Konspektai   (5,13 kB)
Biosfera ir žmogus
2009-07-09
Biosfera - tai aplinka kurioje egzistuoja gyvybė. Ekobendrija- tai visi organizmai sutinkami tam tikroje teritorijoje. Ekosistema - tai ekobendrija su gyvenamaja aplinka. Ekosistema sudaro biota ir abijota. Kiekviena rūšis areole yra paplitus populiacijomis. Populiacijos paplitusios tose vietose kurios yra tinkamos tai rūšiai egzistuoti.
Biologija  Konspektai   (3,06 kB)
Genetika
2009-07-09
Genetikos pradininku laikomas Gregoras Mendelis, austrų vienuolis, 1865 m. pranešime "Versuche uber Pflanzenhybriden" ("Augalų kryžminimo eksperimentai") Brno gamtos istorijos draugijai nurodęs tam tikrų žirnių charakteristikų paveldimumo dėsningumus ir parodęs, kad jie gali būti aprašyti remiantis matematinės statistikos principais.
Biologija  Konspektai   (4,68 kB)
Genetikos samprata
2009-07-09
Pagrindinis genetikos uždaviniai – tirti genų perdavimą iš kartos į kartą, nustatyti, kaip genuose esanti informacija virsta požymiu. Genetika tiria vieną iš pagrindinių gyvų organizmų savybių – paveldimumą, todėl ji savaime atsiranda visų biologinių reškinių centre.
Biologija  Konspektai   (3,73 kB)
Maisto priedai
2009-07-09
Maisto priedai - tai medžiagos, kurios nėra vartojamos kaip atskiri maisto produktai ar kaip tipiniai maisto produktų ingredientai ir kurios įdėtos į maisto produktus technologiniais tikslais pačios ar jų dariniai tampa tokių maisto produktų sudėtine dalimi.
Biologija  Analizės   (4,87 kB)
Baltymai
2009-07-09
Tarp aminorūgščių susidaro tvirta kovalentinė jungtis, vad. peptidine jungtimi. Susidaręs aminorūgščių junginys, vad. peptidu. Peptidas sudarytas iš daugelio aminorūgščių yra polipeptidas. Visi baltymai yra polipeptidai, tai yra grandinės sudarytos iš daugelio dešimčių ar net šimtų aminorūgščių grandžių. Baltymų struktūriniai lygiai: 1) Pirminė – aminorūgščių liekanų išsidėstymo baltymo molekulėje nuoseklumas. 2) Antrinė – polipeptidinė grandinė susisuka į spiralę.
Biologija  Konspektai   (1,77 kB)
Riebalai
2009-07-09
Maisto riebalai - tai viena iš trijų pagrindinių maisto medžiagų, kurios kalorijų pavidalu teikia energiją mūsų organizmui (kitos dvi - tai baltymai ir angliavandeniai). Riebalų mes valgome su įvairiais produktais, tai pvz.: sviestas ant skrebučio ar plakta grietinėlė ant pyrago gabalėlio. Riebalai gali būti ir sunkiau pastebimi, jei yra "paslėpti" tokiuose produktuose kaip riešutai ar pienas. Jų yra ir sausainiuose bei tešlainiuose (aliejus ar sviestas).
Biologija  Konspektai   (4,23 kB)
Pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos oro taršos įtaka visuomenės sveikatai nagrinėjama įvairiais aspektais. Respublikoje vykdomi platesnės apimties Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai. Didžiuosiuose šalies miestuose vertinama ekologinė situacija ir analizuotas gyventojų ligotumas ir mirtingumas. Gyventojų sergamumo bei mirtingumo struktūroje lėtinės neinfekcinės plaučių ligos tarp kitų ligų yra trečioje penktoje vietoje.
Biologija  Analizės   (5,1 kB)
Sveika mityba
2009-07-09
Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą.
Biologija  Analizės   (4,93 kB)
Sociainės paslaugos - istorinės sociainio darbo organizavimo raidos elementas. Šiandien jos reiškia visuomenės teisinius įsipareigojimus teikti pagalbą, ją organizuoti laikantis išlaidų atpirkimo, įstaigų veiklos efektyvumo ir racionalumo principų. Socialinių paslaugų esmę, veiklos centrą, branduolį sudaro profesionalių arba savanorių, viešųjų, ne pelno arba pelno tiekėjų pagalbos veikla, atliekamas socialinis darbas. Socialinės paslaugos- socialinės apsaugos sistemos dalis, kuriomis siekiama panaikintį socialinę atskirtį, remti asmenų lygiateisiškumą, įtraukimą į bendruomenę teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms- seniems žmonėms, neįgaliesiems, rizikos grupių žonėms, vaikams, šeimoms ir pan.
Biologija  Analizės   (5,02 kB)
Žmogus nuo seno yra priklausomas nuo gamtos. Taip yra todėl, kad žmogaus egzistenciją gamtoje lėmė tik maksimalus žmogaus prisitaikymas prie gamtos t.y. įvairių gyvosios ir negyvosios aplinkos veiksnių. Šiais laikais,dėl įvairių technologijų plėtros, žmogus yra labai atsiribojęs nuo gamtos, tačiau civilizacijos raidai nepažengus tiek, kiek ji yra pažengus dabar žmonės labai darniai sugyveno su gamta. Šių žmonių įtaka gamtai nebuvo didelė, be to ir žmonių buvo labai nedaug.
Biologija  Analizės   (1,98 kB)
Pakenkimus sukelia teršalų emisijos; jos sustiprėja saulėtais metais, jei kenkia sausa depozicija. Kenkėjai (grybai, kinivarpos, tipografai) naudojasi medžio susilpnėjimu. Kenksmingos medžiagos nusėda daugiausia ant lapų ar spyglių arba ant dirvos ir šaknų. Primine lapų ir spyglių pakenkimo priežastimi laikomas ozono arba rūgštis sudarančių oksidų SO2 ir NO poveikis.
Biologija  Rašiniai   (2,95 kB)
Žuvų dauginimasis
2009-07-09
Akvariumas 10-50l talpos, priklausomai kiek žuvų norite laikyti bei stiklainis. Dvi ar tris poras patelių ir patinų vienos arba dviejų rūšių. Akvariuminis gruntas, smėlis, akmenukai. Filtras, termoreguletorius, termometras. Gyvūjų specialiai skirtų akvariumams augalų. Maistelis žuvims.
Biologija  Rašiniai   (1,86 kB)
Kokį gyvūnėlį paprastai nori auginti žmonės? Gražų ir įdomų, mielą ir draugišką, protingą ir paklusnų. Minkšto kailio žavesys, didelės nustebusios akys, mielas snukutis, meilė šeimininkui, gyvas intelektas ir nepakartojami charakterio bruožai suminkština kietaširdžius ir priverčia pamilti visam gyvenimui.
Biologija  Rašiniai   (2,31 kB)
Pagal savo vaidmenį gamtos junginių apytakos balanse visi organizmai skirstomi į tris grupes į tris: producentus (gamintojus), konsumentus (naudotojus, vartotojus) ir destruktorius (svaidytojus). Žalieji augalai, naudodami Saulės šviesą ir CO , sintetina organines medžiagas. Tai producetai. Gyvūnai yra konsumentai: jie vartoja gatavus organinius junginius savo sandaros (kūno) elementų sintezei.
Biologija  Rašiniai   (4,16 kB)
Nevalgomi grybai
2009-07-09
Aitrusis baravykas – Tylopilus felleus. Vaisiakūniai vidutinio didumo, panašūs į tikrinį baravyką, kartais ir į baravikinį lepšę. Kepurėlė 7 – 10 (15) cm skersmens, jauna apvaliai iškili, vėliau paplokščia, mėsinga, matinė, ruda, pilkai ruda, pilkai gelsva, gelsvai ruda. Vamzdeliai jaunų grybų balsvi, senesnių rožinės spalvos, tankūs.
Biologija  Rašiniai   (4,31 kB)
Paukščių gripas
2009-07-09
Bėgant amžiams pasaulyje periodiškai atsiranda ligų, kurios nusineša milijonus žmonių gyvybių. Jos vadinamos pandemijomis. Pasauline pandemija yra laikoma tokia liga, kuri vyrauja pasaulio mastu ir plinta tuo pačiu metu. Pandemijos priežastimi yra laikomas naujai atsirandantis virusas. Toks virusas būna visiškai naujas, t.y. turintis radikalių antigeninių pokyčių. Tai nebūdinga paprastam gripo virusui, kurio antigeninė kaita vyksta pastoviai. Pandemijos virusai sukelia žymiai sunkesnes ligas, lyginant jas su paprasto gripo virusų sukeliamomis.
Biologija  Rašiniai   (4,32 kB)
Vaikų pareigos. Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. 6.263 straipsnis. Pareiga atlyginti padarytą žalą 1. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. 2. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. 3. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. 6.263 straipsnis. Pareiga atlyginti padarytą žalą.
Biologija  Rašiniai   (2,48 kB)
Narkotikai
2009-07-09
Statistiniai duomenys liudija, kad per paskutinius 5 metus narkomanu skaicius Lietuvoje isaugo beveik 10 kartu. Dauguma narkomanu - jauni zmones, kuriu amzius nesiekia 35 metu. Tik 30% registruotu medicininese istaigose narkomanu yra virs 35 metu amziaus. Pokalbiai su besigydanciais narkomanais liudija, kad dauguma ju pradejo vartoti narkotikus dar paauglysteje. 1995 metais Pedagogikos Institutas dalyvavo Europos mokyklu projekte, tiriant rukymo, alkoholio ir narkotiku vartojimo paplitima moksleiviu tarpe.
Biologija  Rašiniai   (10,54 kB)
Moliuskai
2009-07-09
1979 metais įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įtrauktos 30 nykstančių augalų ir 42 gyvūnų rūšys. Įtraukta žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, silkiažuvių bei vabzdžių retos bei nykstančios rūšys, bet neįtraukta nei viena moliuskų rūšis. 1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 1992 metais išleistoje papildytoje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašytos 4 moliusų rūšys, priklausančios pilvakojų (Gastropoda) ir dvigeldžių (Bivalvia) klasėms.
Biologija  Rašiniai   (19,03 kB)
Augalai
2009-07-09
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą.
Biologija  Referatai   (6,81 kB)
Kvėpavimas
2009-07-09
Įkvepiant pirmiausia oras patenka į nosies ertmę.Nosies ertmės dengiamajame audinyje yra daug kraujagyslių,todėl, eidamas per nosį ,oras sušyla.Čia lieka dulkės,kurias virpėdamos pagauna nosies ertmės dengiamojo audinio ląstelių blakstienėlės.Toliau oras keliauja iš kremzlinių pusžiedžių sudarytų vamzdelių-tratchėja.
Biologija  Referatai   (1,86 kB)
Cukrinis diabetas
2009-07-09
Cukrinis diabetas (cukralige) – tai liga kuria sukelia apsoliutaus ar santykinio insulino trukumas. Sutrinka medžiagų, pirmiausia, angliavandenių, apykaita. Trukstant insulino, gliukozė negali patekti į audinių lasteles, todės kraujyje padidėja gliukozės kiekis. „Vidaus ligos“ medicinos akademijos studentams (1987) Cukrinis diabetas priskitrtas prie endokrininės sistemos ir vidaus ligų.
Biologija  Referatai   (3,92 kB)
Paskutiniu metu aplink labai daug kur girdžiu, kad gyvenimas nemielas, be prasmės, nevertas, vis tiek nieko geriau nebus. Pamąstai, juk niekas čia tavęs prirakinęs prie gyvenimo grotu nelaiko, savo rankose esi pats tu. Savižudybė, tai baimė gyventi ar drąsa numirti? Ar tikrai turime gyventi tiek kiek galime, o gal tik tiek kiek reikia?
Biologija  Rašiniai   (1,57 kB)
Ilgokai primiršto šio Lietuvos pakraščio regiono gamtos, istorijos, kultūros saugojimu bei puoselėjimu pradėta rūpintis tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Iš Šalčininkų miškų urėdijos administruojamų miškų, valstybiniams parkams ir draustiniams priskiriama 10020 hektarų. Be jų, saugomoms teritorijoms priskiriami gamtinio kraštovaizdžio objektai, buveinės bei gamtos išteklių sklypai, priešeroziniai ir apsauginiai miškai, iš viso saugomoms teritorijoms priskirtų miško plotas-16213 hektarų. Tai sudaro bemaž 30 proc. visų miškų ploto.
Biologija  Rašiniai   (2,76 kB)
Šizofrenija
2009-07-09
Šizofrenija (lot. schizophrenia, iš gr. schizo- skaldau, phren- protas) – tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmus, mąstymą, suvokimą, valią ir emocijas. Specialistų teigimu, dažniausiai šizofrenija serga jautrios nervų sistemos, aukštos kultūros ir subtilios dvasios žmonės. Ligoniai būna neramūs, uždari, mažai bendrauja su aplinkiniais, emociškai nepastovūs, viskuo nepatenkinti.
Biologija  Referatai   (17,94 kB)
Šiandien visame pasaulyje turbūt nėra nei vieno žmogaus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie AIDS (įgytą imuniteto deficito sindromą), dažnai vadinamą „XX – XXI amžiaus maru“. Žmogaus imunodeficito viruso infekcija, kaip užkrečiamoji liga žinoma nuo 1981 metų. Pasaulio sveikatos organizacija ŽIV infekciją pavadino pirmąja žmonijos istorijoje pandemija, nes liga išplitusi visuose žemynuose ir valstybėse.
Biologija  Referatai   (19,17 kB)
Vegetariška mityba
2009-07-09
Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką. Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyvenimą.
Biologija  Referatai   (15,06 kB)
Žinduoliai
2009-07-09
Prie Lietuvos žinduolių priskiriama per 70 rūšių gyvūnų. Jų daugėja ne taip sparčiai kaip paukščių. Rūšių kiekį gausina ne tik užklydę ar dirbtinai įkurdinti gyvūnai. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje rasti, matyt, čia visada gyvenę, bet neapibūdinti 2 rūšių graužikai: pelėnas dvynys ir mažoji miškinė pelė. Per paskutinį šimtmetį daugelis žinduolių rūšių patyrė ypatingus išbandymus – jų tai gausėjo, tai vėl mažėjo, kai kurie atsidūrė ties išnykimo riba, ne kartą teko imtis priemonių netgi gausioms populiacijoms apsaugoti.
Biologija  Referatai   (7,51 kB)
Du ląstelių tipai
2009-07-09
Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei.
Biologija  Referatai   (7,46 kB)
Erkės
2009-07-09
Erkės priklauso voragyviams ir yra gausiausia jų grupė. Daugumai erkių reikalingas kitas gyvas padaras, šiuo atveju gyvūnas arba žmogus, kurio krauju erkė maitinasi. Erkė yra ypatinga tuo, kad jai reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Jeigu įsisiurbusios erkės nepastebime, ji gali gerti kraują net iki 15 dienų. Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą.
Biologija  Referatai   (5,19 kB)
Aplinka ir sveikata
2009-07-09
Objekto aplinka – jo išorėje esančių, jį supančių, sąlygojančių ir įtakojančių aplinkybių, jėgų ir objektų visuma. Aplinka gali reikšti: Natūrali aplinka paprastai išreiškiama kaip aplinkuma. Tai terminas, palyginantis visus gyvus ir negyvus daiktus, kurie natūraliai atsirado Žemėje ar atskirose jos dalyse (pvz., natūrali aplinka kaime).
Biologija  Referatai   (6,72 kB)
Absoliučios apsaugos teritorijos steigiamos siekiant sudaryti visapusiškas sąlygas natūraliai gamtinių procesų eigai arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumui palaikyt i. Rezervatuose saugomi tipiški arba unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžiai, juose esantys paveldo objektai, vertingos natūralios ekosistemos, buveinės, laukinių augalų, gyvūnų ir grybų genofondai.
Biologija  Referatai   (8,83 kB)
Žaizda - tai minkštųjų kūno audinių sužalojimas, kuris būtinai sutrikdo odos vientisumą. Pagal žalojantį mechaninį faktorių žaizdos skirstomos: · Pjautos - jos dažniausiai būna lygiais kraštais, įvairaus dydžio ir gylio; · Durtos- nedidelės, bet gilios, galinčios sužaloti įvairius vidaus organus, kraujagysles ir nervus.
Biologija  Referatai   (3,73 kB)
Nariuotakojai
2009-07-09
Nariuotakojai (Arthropoda) – gausiausias rūšių skaičiumi gyvūnų karalystės tipas. Nariuotakojai – kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidos ledynus. Tai trisluoksniai, bilateraliniai gyvūnai, turintys segmentuotą kūną. Segmentai gali susilieti (oligomerizacija) ir sudaryti atskiras kūno dalis. Išsivysto nariuotos galūnės, vyksta raumenų diferenciacija (išsivysto skersaruožiai raumenys: atsiranda išorinis chitininis skeletas (egzoskeletas, apsaugantis nuo įvairaus poveikio, be to, prie jo prisitvirtina raumenys.
Biologija  Referatai   (10,13 kB)
Mokslininkai sugaišo nemažai metų, norėdami įsitikinti, kad kai kurias infekcines ligas sukelia ne bakterijos, o virusai. Kai pagaliau tai buvo įrodyta, reikėjo ieškoti visiškai naujo mokslinio požiūrio, norint suprasti, kaip virusas prasiskverbia į organizmą, sukelia vienokius ar kitokius simptomus ir kaip iš sergančio perduodamas sveikajam. Per šimtmečius ir netgi tūkstantmečius žmonija susidūrė su aibe virusinių ligų – ir visur paplitusių, ir retų, egzotinių, - bet nesuprato, kad jas sukelia virusai.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Ekologinis ugdymas
2009-07-09
Ekologija (terminas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių:oikos-namai ir logos-mokslas).Šiandien šiuo terminu vis daugiau apibūdinamos ir gamtos užterštumo problemos. Ekologija-mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio sąntykius. Ekologinio ugdymo procese,esminiai dalykai yra aplinkosauginių problemų svarstymas, žmogaus elgesio gamtoje vertinimas, praktinių gamtotyros ir aplinkosaugos gebėjimų formavimas.
Biologija  Namų darbai   (3,02 kB)
ŽIV infekcija priklauso ligoms, kuriomis galima užsikrėsti pažeidus odos ir gleivinių vientisumą todėl yra profesinio užsikrėtimo galimybė. Net vienas sveikatos priežiūros darbuotojo sąlytis su paciento krauju jau kelia susirūpinimą,...
Biologija  Referatai   (16,55 kB)
Dinozaurai
2009-07-09
Dinozaurai (lot. Dinosauria, "baisus roplys") - senovinių roplių grupė, atsiradusi prieš 200 mln. metų ir vyravusi sausumoje daugiau kaip 100 mln. metų. Išsivystė iš archozaurų (Archosauria). Prieš 65 mln. metų didžioji dauguma dinozaurų rūšių išnyko. Dinozaurai buvo tiek augalėdžiai, tiek plėšrūs. Turėjo labai mažas galvos smegenis.
Biologija  Namų darbai   (7,3 kB)
Žmogus
2009-07-09
Žmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos. Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik žmogui būdinga laikiniškumo atmaina – istoriškumas. Tik žmogus turi istoriją. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką. Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui.
Biologija  Namų darbai   (4,38 kB)
Manoma, kad organizmus sudarančios ląstelės dėl savo struktūros panašumo yra kilę iš vienos pirminės ląstelės – prokarioto ( bebranduolinės ląstelės ), atsiradusios Žemėje daugiau kaip prieš tris mlrd. metų. Sudėtingesnės sandaros eukariotinės ląstelės evoliucijos metu kilo iš simbiozės būdu besijungiančių prokariotinių ląstelių.
Biologija  Namų darbai   (2,29 kB)
Miegas ir sapnai
2009-07-09
Šiame darbe nagrinėsime miegą, jo sutrikimus bei kitus aspektus. Šio darbo tikslas - išnagrinėti ir išanalizuoti miegą, jo sutrikimus bei kitus aspektus. Šio darbo aktualumas - visi mes ilsimės ir miegame, o norint gerai paisėti būtina gerai išsimiegoti, o esant miego sutrikimams tai padaryti yra gan sudėtinga, tad žinant šiuos sutrikimus ir kaip juos pašalinti galėsime gerai pailsėti.
Biologija  Namų darbai   (1,5 kB)
Žemės planeta daugeliu požiūrių yra unikali. Skirtingai nuo kitų saulės sistemos planetų, žemėje yra vandens, ją gaubia atmosfera, joje gausu gyvųjų organizmų. Ta atmosferos, hidrosferos ir litosferos dalis, kurioje egzistuoja gyvybė yra vadinama biosfera. Fotosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose.
Biologija  Namų darbai   (12,76 kB)
Augalai kosmetikoje
2009-07-09
Paklausk savęs, kokie gyvenimo prisiminimai Tau maloniausi? Veikiausiai tai bus patirta palaima gamtoje. Vandens gurgėjimas, vėjo šniokštimas ar bangų mūša. Šaltukas, gnaibantis Jums veidą, ar paplūdimyje kūną švelniai glostantys saulės spinduliai, miegas palapinėje ir paslaptingi tamsos garsai. Rudens vaizdai ir garsai, viliojantys išeiti į mišką...
Biologija  Namų darbai   (5,72 kB)
Sveika gyvensena
2009-07-09
Sveika gyvensena yra plati sąvoka, apimanti ne vieną gyvenimo sritį. Daugelis nori gyventi sveikai, tačiau nežino nuo ko pradėti. Sveikos gyvensenos modelis pirmiausia atsiranda galvoje ir tik vėliau gali pereiti į konkrečius veiksmus. Tam reikia protiškai subręsti. Protiškai subręsti, kad galėtume teisingai sverti, kas labiau apsimoka – ar dabar gyventi nesveikai, žaloti savo organizmą ir senatvėje turėti krūvą sunkių lėtinių ligų, ar rūpintis savimi ir taip atitolinti senatvę ir prailginti gyvenimą.
Biologija  Namų darbai   (10,68 kB)
Grybai
2009-07-09
Kukurdvelkis - pumpotaukšlinių šeimos grybų gentis. Gana įdomus grybas, galintis išauginti iki 10 kg sveriantį vaisiakūnį, kuris iš pradžių būna baltas, o sendamas gelsvėja. Jo paviršius apaugęs smulkiais, minkštais plaukeliais arba lygus. Bręstant vaisiakūniui luobelė sutrūkinėja į atskirus gabalus ir grybas pamažu suyra. Auga ganyklose, parkuose, soduose, miškų pakraščiuose.
Biologija  Namų darbai   (1,79 kB)
Audiniai
2009-07-09
1. Epidermis dengia : a) senų augalų ir medžių paviršių b) nesumedėjusių žolinių ir jaunų sumedėjusių augalų paviršių c) tik žolinių augalų paviršių d) tik sumedėjusių augalų paviršių e) jaunų žolinių augalų ir sumedėjusių medžių paviršių 2. Išorinės sekrecijos (egzokrininės) liaukos išskiria sekretus į : a) tiesiog į kraują latakus arba ertmes c) ir į kraują ir į latakus d limfą e) kraują ir limfą
Biologija  Testai   (2,5 kB)
Organų sistemos
2009-07-09
1. Išvardink gyvų organizmų struktūrinius lygmenis eilės tavrka: a) audiniai, organai, organizmas, atomai, medžiagos, molekulės, organų sistemos, ląstelės. b) atomas, molekulės, medžiagos, ląstelės, audiniai, organai, organų sistemos, organizmas. c) atomas, molekulės, ląstelės, medžiagos, audiniai, organai, organų sistemos, organizmas. d) atomas, molekulės, ląstelės, medžiagos, organai, audiniai, organizmas, organų sistemos.
Biologija  Testai   (1,42 kB)
Augalų fiziologija
2009-07-09
Sėklavaisinių ir kaulavaisinių vaizmedžių, bei kai kurių sumedėjusių miško augalų sėklų nedaigumo laikotarpis yra ilgesnis nei keletas mėnesių. Šios sėklos nėra iki galo suformavusios gemalo, nesukaupusios jame pakankamai baltymų, aminorūgščių. Tokios būsenos sėklos kvėpuoja, jose pastebimas didelis fermentų aktyvumas, kinta baltymų struktūra, nukleino rūgštys panaudojamos naujų baltymų sintezei, suyra augimą stabdančios medžiagos.
Biologija  Namų darbai   (8,67 kB)
Virškinimas – tai procesas, kurio metu maistas yra susmulkinamas ir suskaidomas, o netirpios medžiagos virsta tirpiomis. Žmogaus virškinimo sistemą sudaro virškinimo traktas (burna, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas, išeinamoji anga) ir virškinimo liaukos (seilių liaukos, skrandžio liaukos, kepenys, kasa, plonųjų žarnų liaukutės), gaminančios fermentus.
Biologija  Namų darbai   (5,66 kB)
Ropliai
2009-07-09
Roplių oda sausa, beveik be liaukų. Epidermio viršutinį sluoksnį sudaro negyvos suragėjusios ląstelės. Raginis sluoksnis netolygus, storiausios vietos virtusios raginiais žvynais, gumburėliais, skydeliais. Tokia oda apsaugo nuo mechaninio žalojimo ir kartu lieka elastinga. Šis šarvas dar sustiprėja, kai po raginiais dariniais susiformuoja kaulinės plokštelės (turi krokodilai, vėžliai, kai kurie driežai).
Biologija  Testai   (3,59 kB)
Ekologija
2009-07-09
Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90.
Biologija  Testai   (3,75 kB)
Kraujotaka
2009-07-09
1. Kraujas į dešiniosios rankos kapiliarus atiteka iš širdies: A kairiojo prieširdžio; B dešiniojo skilvelio; C kairiojo skilvelio; D dešiniojo prieširdžio. 2. Plaučių vena kraujas atiteka į širdies: A dešinįjį prieširdį; B dešinįjį skilvelį; C kairįjį prieširdį; D kairįjį skilvelį.
Biologija  Testai   (2 kB)
Ekologija
2009-07-09
1. Kur gyvena azotą fiksuojančios bakterijos? A Ant kai kurių augalų šaknų. B Galvijų žarnyne. C Žmogaus kvėpavimo takuose. D Žmogaus žarnyne. 2. Yra skruzdėlių, kurios susmulkina medžių lapus ir ant jų įveisia grybų plantacijas. Skruzdėlės parūpina grybams maisto ir pačios minta tais grybais. Tokie grybų santykiai vadinami: A konkurencija;
Biologija  Testai   (3,75 kB)
Kvėpavimas
2009-07-09
Kvėpavimas – tai ląstelėse vykstantis procesas, kurio metu: A saulės šviesos energija sukaupiama angliavandeniuose; B dalyvaujant deguoniui išlaisvinama maisto medžiagose esanti energija; C iš aminorūgščių sintetinami baltymai; D suskaidoma vandens molekulė ir išsiskiria deguonis. 2. Azoto oksidais atmosferą labiausiai teršia: A gaisrai; B gyvenamųjų namų krosnys; C maisto pramonė; D automobilių transportas;< 3. Augalams kvėpuojant;
Biologija  Testai   (1,96 kB)
Temperamentas
2009-07-09
Psichologai mano, kad žmogaus temperamentas turi įtakos jo būklei ir sveikatai. Į temperamentus žmones suskirstė dar V a. Senovės Graikijoje gyvenęs Hipokratas. Anot jo, žmogaus būdą nulemia skysčių proporcija žmogaus organizme. Tad išskirti šie tipai: Sangvinikas ( gr. sanguis „kraujas“), melancholikas (gr.melas chole „juodoji tulžis“), cholerikas (gr. chole „tulžis“), flegmatikas (gr. flegma „gleivės“).
Biologija  Testai   (1,48 kB)
Kraujas
2009-07-09
Kas yra kraujas? Kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo kitų audinių? Kraujas yra skystas jungiamasis audinys sudarytas iš kraujo plazmos ir kraujo ląstelių. Kraujas panašus į kitus audinius tuo, kad sudarytas iš ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos, o skiriasi tuo, kad kraujas yra vienintelis skystas audinys. Apibūdinkite transportinę kraujo funkciją.
Biologija  Testai   (6,52 kB)
Biologija
2009-07-09
Biologija yra mokslas apie gyvąją gamtą, jоs dėsnius. Graikiškai βίος (bios) reiškia gyvybę ar gyvenimą, o λόγος (logos) – žodį, sąvoką, mokslą. Terminą Biologija pirmą kartą pasiūlė 1802 m. Žanas Baptistas Lamarkas ir G. R. Treviranas (nepriklausomai vienas nuo kito). Biologijos sritys. Biologija apima platų akademinių sričių spektrą: Anatomija (gr. anatomē – skrodimas) - biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo kūno sandarą. Skirstoma į augalų anatomiją (fitonomija) ir gyvūnų anatomiją (zootomija), kuriai priklauso ir žmogaus anatomija (antropotomija).
Biologija  Konspektai   (7,16 kB)
Augalai
2009-07-09
Samanos priskiriamos augalams, nes turi netikras šaknis(rizoidus), stiebą ir lapus, o taip pat turi chlorofilo, todėl atlieka fotosintezę. Rizoidai - įtvirtina dirvožemyje. Stiebas - siurbia vandeni ir palaiko augalo forma. Lapai - siurbia vandeni ir atlieka fotosintezę. Sporų dėžutė - formuoja sporas. Samanos sugeria ir kaupia vandeni taip drėkindamos dirvožemi, o iš kiminu formuojasi durpes.
Biologija  Konspektai   (1,57 kB)
Parazitologija
2009-07-09
Parazitologija (gr.parasitos – įnamis, veltėdis, logos – mokslas). Parazitologija – mokslas tiriantis parazitus, jų sandarą, gyvybinę veiklą, prisitaikymą gyventi šeimininko organizme, vystymosi ciklus, parazitizmo reiškinius, parazitų sukeliamas ligas. Parazitai skirstomi: 1.Tikruosius – tai organizmai, kuriems parazitinis gyvenimas yra būtina gyvenimo sąlyga ir jie su šeimininku susiję ilgą gyvenimo laiką, pvz.trichinelė, kaspinuočiai.
Biologija  Konspektai   (5,54 kB)
Atmintis
2009-07-09
Atmintis yra vienas iš psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiam save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryšyje su praeitim, dabartim ir ateitim. Šnekant bendriau, atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje.
Biologija  Konspektai   (3,22 kB)
Biologija
2009-07-09
Testas, pasitikrinti biologijos 9 klasės kurso žinias. 1. Kam reikalinga kraujotakos sistema? a) Kad dideliame organizme medžiagos būtų išnešiotos po visą kūną; b) Kad palaikytų šilumą kūne; c) Kad pašalintų nereikalingas medžiagas iš kūno; d) Kraujotakos sistema yra nereikalinga; 2. Kad medžiagos būtų išnešiojamos po visą organizmą, kraujotakos sistemai būtina indų sistema.
Biologija  Testai   (3,58 kB)
Sudėtinga gyvų būtybių struktūra prasideda ląstele, pagrindiniu gyvybės vienetu. Ląstelės sudarytos iš molekulių, kuriose yra atomai - mažiausi medžiagos vienetai, galintys jungtis chemiškai. Daugialąsčiuose organizmuose panašios ląstelės sudaro audinį, pavyzdžiui, nervinės ląstelės sudaro nervinį audinį. Audiniai sudaro organus, tarkim, susijungę įvairūs audiniai sudaro smegenis.
Biologija  Konspektai   (15,92 kB)
Biologija (bio.+ gr. logos — mokslas), gamtos mokslų šaka; mokslas apie gyvybę, kaip ypatingą materijos judėjimo formą. Tiria gyvybės kilmę, raidą ir įvairovę Žemėje, bendruosius jos reiškinius ir specifinius dėsnius, organizmų (mikroorganizmų, augalų, gyvūnų ir žmogaus) sandarą ir funkcijas, tarpusavio ryšius ir ryšius su negyvąja gamta.
Biologija  Konspektai   (7,45 kB)
Biologija
2009-07-09
Tikslas – supažindinti su šiuolaikinėmis biologinėmis problemomis ir atradimais evoliucijos, genetikos, biotechnologijos, imunologijos, ekosistemų funkcionavimo srityse ir padėti suprasti jų vaidmenį mus supančios gyvybės pokyčių kontekste bei naujausių biologijos pasiekimų praktinio taikymo galimybes.
Biologija  Konspektai   (6,7 kB)
Gyvybės įvairovė
2009-07-09
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.
Biologija  Konspektai   (17,68 kB)
Parazitologijos konspektas dėstomas KMU pirmakursiam. Bendros sąvokos, keleto parazitinių ligų aprašai. Maistas – tai kuras, kurio dėka gyvūnai išlieka gyvi. Jis teikia žaliavų augimui ir aprūpina ,,degalais" raumenis bei kūno viduje vykstančius procesus. Gyvūnai ėda be galo įvairų maistą - augalus, kitus gyvūnus, negyvas liekanas. Kiekviena gyvūnų rūšis savaip gauna jai reikiamo maisto. Ieškodami maisto, medžiotojai ir augalėdžiai kartais nukeliauja labai toli, tačiau kai kurie gyvūnai laikosi vienoje vietoje ir renka prie jų priartėjusį maistą. Suėstas maistas turi būti suvirškintas, kad gyvūnas galėtų įsiurbti maisto medžiagų.
Biologija  Konspektai   (7,8 kB)
Ląstelės - tai statybiniai blokai, iš kurių sudaryti beveik visi gyvi organizmai. Jos paprastai tokios mažos, kad be mikroskopo jų neįmanoma įžiūrėti, tačiau nepaisant mažyčio dydžio, jos nepaprastai sudėtingos. Kiekvieną ląstelę valdo genai, kurie paprastai būna ląstelės branduolyje cheminės medžiagos pavidalu, kuri vadinama DNR (deoksiribonukleorūgštis). Pačios mažiausios gyvos būtybės susideda tik iš vienos ląstelės. Didesnės gyvybės formos, tokios kaip augalai ir gyvūnai, turi milijonus ir netgi milijardus ląstelių, kurių daugelis specializuojasi atlikti tam tikrą darbą. Visos šios ląstelės veikia drauge, kad palaikytų gyvūno arba augalo gyvybę.
Biologija  Konspektai   (20,57 kB)
Klonavimas
2009-07-09
Pastaruoju metu klonavimas yra viena iš aktualiausių temų. Laikraščiuose ir žurnaluose galima surasti ne vieną straipsnį apie klonavimą, apie pirmąjį klonuotą kūdikį. Teoriškai, bet koks kopijavimas gali būti vadinamas klonavimu. Šis terminas dažniausiai vartojamas biologijoje. Čia jis apibrežiamas kaip vienodų organizmų gavimas. Vienodų - nebūtinai išoriskai identiškų. Mano žiniomis jau daugiau, kaip 100 metų, visų gyvų sutverimų savybes nulemia genai.
Biologija  Analizės   (5,1 kB)
Raumenų distrofija
2009-07-09
Žodis „distrofija” yra kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio blogą maitinimą. Kai pirmieji gydytojai 19-ame amžiuje bandė aprašyti raumenų ligas, be savo akių ir rankų, jie neturėjo jokių kitų įrankių. Daugeliu atvejų jie stebėjo raumenų nykimą ir galvojo, kad tai vyksta dėl nepakankamo jų maitinimo. Šiandien mes žinome, kad daugelis raumenų distrofijų atsiranda dėl defektų genuose, kurie atsakingi už baltymų, reikalingų normaliai raumens ląstelių veiklai, gaminimą.
Biologija  Konspektai   (8,64 kB)
Tikslas – supažindinti su šiuolaikinėmis biologinėmis problemomis ir atradimais evoliucijos, genetikos, biotechnologijos, imunologijos, ekosistemų funkcionavimo srityse ir padėti suprasti jų vaidmenį mus supančios gyvybės pokyčių kontekste...
Biologija  Konspektai   (9,23 kB)
Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.
Biologija  Konspektai   (22,04 kB)
Akis
2009-07-09
Akis yra svarbiausias jutimo organas. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse.
Biologija  Analizės   (5,59 kB)
Šizofrenija
2009-07-09
Šizofrenija ( lot. schizophrenia, iš gr. Schisis – skilimas, phrenos – dvasia, protas ) – tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmų, mąstymo, suvokimo bei valios sferas. Šiuo sutrikimu pasaulyje serga apie 1% žmonių. Ligos priežastys: Nėra vienos šizofrenijos priežasties. Labiausiai pagrysta yra teorija, kad esant paveldėtam polinkiui sirgti šizofrenija, nepalankūs aplinkos veiksniai ( gydymo traumos, galvos traumos, motinos nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos, psichologinės traumos ) sutrigdo smegenų vystimąsi ir subtiliai pažeidžia smegenų veiklą.
Biologija  Analizės   (4,04 kB)
Homeopatija
2009-07-09
Viena iš ryškiausių ir įspūdingiausių homeopatijos ir medicinos asmenybių – tai homeopatijos pradininkas Samuelis Hanemanas. Jis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Mes norėtume jus supažindinti su keletu jo gyvenimo faktų. Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 m. balandžio 10 d. Meisene (Saksonijoje).
Biologija  Analizės   (5,63 kB)
Į naują aplinką svetimžemiai augalai gali patekti žmogaus tiesioginės ir netiesioginės veiklos dėka. Dalis tokių augalų atsitiktinai patenka į naujas teritorijas, o kitos augalų rūšys yra tikslingai įvežami ir auginami. Vėliau šie augalai sulaukėja, pradeda augti kartu su vietiniais augalais ir gali net juos nukonkuruoti. Svetimžemiai augalai įsikuria žmogaus paveiktose augimvietėse, prie žmogaus gyvenviečių, kelių, anksčiau dirbamuosiuose laukuose, pievose.
Biologija  Analizės   (4,37 kB)
Mano bendraamžiai ir kiti mokyklos darbuotojai mažai pažįsta gydomųjų augalų, nelabai žino jų gydomąsias savybes, o jei ir pažįsta, tai nemoka vaistažolių paruošti. Darbo tikslas: Nustatyti, ar Alantos vidurinės mokyklos bendruomenės nariai vartoja vaistažoles, ar moka jas paruošti. Uždaviniai: Išsiaiškinti populiariausias vaistažoles ir kaip jas taisyklingai paruošti. Atlikti anketinę apklausą apie vaistažolių panaudojimą bei paruošimą Alantos vidurinės mokyklos bendruomenėje.
Biologija  Analizės   (1,2 kB)
Didysis baublys
2009-07-09
Didysis baublys (lot. Botaurus stellaris, angl. Great Bittern, vok. Rohrdommel) - garninių (Ardeidae) šeimos paukštis. Lietuvoje įvairiose vietose dar vadinamas: rėkliu, buku, kaukučiu, bubliu, ūpu, dūku. Gelsvai rudas, išmargintas įvairiomis tamsiomis dėmėmis. Viršugalvis juodas. Nuo žiočių kampo eina tamsiai ruda juostelė. Nugaros ir pečių plunksnos išmargintos juosvais dryželiais ir dėmėmis.
Biologija  Analizės   (2,24 kB)
Akis, jos sandara
2009-07-09
Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse.
Biologija  Analizės   (4,95 kB)
Paskutiniaisiais dešimtmečiais sparčiai naikinami natūralūs kraštovaizdžiai. Tūkstantmečius metų daugelį kraštovaizdžių ženklino valstiečių veiklos pėdsakai. Iki naujųjų laikų kraštovaizdis buvo atviresnis ir įvairesnis negu dabar. XIX šimtmetyje gausėjant gyventojams ir atsiradus permainoms technikoje buvo pradėta naudoti beveik visas žemdirbystei tinkamas žemes. Miškų sumažėjo taip smarkiai, kaip niekada iki tol ar vėliau.
Biologija  Analizės   (5,16 kB)
Alkoholis
2009-07-09
Išsami informacija apie alkoholio žalą žmogaus organizmui. Girtumas - apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs kiekvienas. Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus iš amžių glūdumos.
Biologija  Analizės   (5,45 kB)
Varliagyviai
2009-07-09
Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Visi jie 10–14 cm ilgio, patinėlis ant nugaros ir uodegos turi po skiauterę, kuri per nerštą padidėja. Patelės ant uodegos irgi turi skiauterę, tik mažesnę.
Biologija  Analizės   (7,05 kB)
Biologija
2009-07-09
Namų reikia visiems gyvūnams – mažiems ir dideliems. Kiekvienos rūšies gyvūnai turi skirtingus namus, kurie niekada nesikeičia. Net svetimoje aplinkoje, neįprastomis sąlygomis jie statomi iš tų pačių medžiagų, išlaikant tas pačias formas. Pagal šiuos požymius galima atpažinti rūšis. Matyt, ir patys gyvūnai šių požymių niekada nesupainioja ir jais vadovaujasi pasirinkdami buveines, ieškodami sau poros, partnerio.
Biologija  Analizės   (3,79 kB)
Svaigalai ir jaunas žmogus. Ką apie tai manote? Pagrįskite savo nuomone. Jauni žmones nori viską išbandyti. Juk taip smalsu.... Prieš bandydami, net nepagalvoja kokios gali būti pasekmės. Šiais laikais jaunimo problema - svaigalu vartojimas. Tai ne vien alkoholis, bet ir cigarečių rūkymas, netgi ir psichotropinių medžiagų vartojimas.
Biologija  Analizės   (3,52 kB)
Paprastasis moliūgas – vienametis žolinis augalas. Stiebas vijoklinis, apaugęs standžiais plaukeliais. Lapai dideli, šiurkštūs, pirštiškai penkiadaliai; greta lapų išauga šakoti ūseliai. Moliūgas gali vyniotis ant jam pasitaikančių kliūčių. Augalo žiedai vienalyčiai, dideli, geltoni, pavieniai, išauga laop pažastyse.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 43,3 kB)
Vaistinė ramunė
2009-07-03
Vaistinė ramunė – vienametis, 20-40 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė. Stiebas status, plikas, labai šakotas. Lapai pražanginiai, bekočiai, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti, pilki. Žiedai susitelkę į graižą. Kraštiniai graižo žiedai piesteliniai, liežuviški, balti, viduriniai