Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 1542 rezultatai

Lietuvių kalba yra labai sena ir nepaprasta, įdomi tuo, kad buvo naikinama, tačiau išliko.
Valstybės ir tautos bendrauja ir bendradarbiauja, todėl globalizacijos sąlygomis visos kalbos patiria stiprų kitų kalbų poveikį. Elgiamasi nevienodai: vieni jo bijo ir stengiasi kratytis, kiti, pavyzdžiui, kaimynai lenkai, nebijo svetimų žodžių invazijos. Lietuvai būdingas nuo XX a. pradžios įsigalėjęs purizmo principas: jeigu turi savą, to, kas svetima, nevartok. Bendrinė kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros) kalba. Jau žinome bendrinę literatūros kalbą, tobulą grožinį stilių, kuriam tvirtus pamatus padėjo K. Donelaitis
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 13,93 kB)
2013 m. lietuvių kalbos įskaita TEMA: Kalbininkas Aleksas Girdenis teigė, kad „išnykusi tarmė yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nei klaboj nebepasijartos; miršta ir tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys“. Argumentuotai pritarkite arba paneikite šiai minčiai. Pradėdama norėčiau apibrėžti patį tarmės terminą. Tai kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje, bet kartu ir tame regione gyvenančių žmonių sukurtas unikalus reiškinys, jų dvasios kūrinys. Tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik savo žodynu, bet ir fonetika, morfolofija ar net sintakse...
Viešojoje erdvėje diskutuojama apie menkstančią jaunimo pagarbą kalbai. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, paaiškinkite, ar tokia nuomonė yra pagrįsta
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (10 psl., 26,78 kB)
Referatas sociolingvistikai. Aptariami kalbines nuostatas ir kalbos prestižą lemiantys veiksniai. 1. Įvadas 2. Įžanga 3. Kas yra kalbinės nuostatos? 4. Kalbos prestižo sąvoka 5. Kas lemia kalbų prestižą ir formuoja kalbines nuostatas? 6. Kodėl svarbu kurti kalbos įvaizdį? 7. Kalbos normos ir jos prestižas 8. Lietuvių kalbos prestižas 9. Išvados 10. Literatūros sąrašas
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 16,31 kB)
Kursinis darbas apie prancūzų kalbos politiką, požiūrį į regionines kalbas. (Teorinė dalis, darbas prancūzų kalba)
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (19 psl., 24,12 kB)
Kalbos dalys
2013-02-09
Kalbos dalių brėžinys su pavyzdžiais.
Lietuvių kalba  Projektai   (1 psl., 14,93 kB)
Keletas pagrindinių lietuvių kalbos gramatikos taisyklių.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 9,8 kB)
Referatas tema "Naujųjų skolinių vartojimo problemos". Specialybės kalba.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 83,47 kB)
Lietuvių kalbos rašybos taisyklės.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (42 psl., 82,11 kB)
kūno kalba
2012-05-21
ĮVADAS. 3 1. KŪNO KALBOS SAMPRATA 4 2. GESTŲ KILMĖ 5 3. SVARBIAUSI KŪNO GESTAI 6 3.1 VEIDO LYTĖJIMAS RANKOMIS 6 3.2 RANKŲ BARJERAI IR PLAŠTAKŲ GESTAI 8 3.3 KOJŲ BARJERAI 11 4. KŪNO KALBOS FALSIFIKAVIMAS 13 5. Kaip atpažinti melagį? 14 5.1 Apgaulės ženklai 15 Melą išduodanti kūno kalba: 15 5.2 Emocijų ir žodžių prieštara 15 5.3 Sąveikos ir reakcijos 15 5.4 Verbalinis kontekstas ir turinys 16 5.5 Kiti melo ženklai 16 6. Tarpkultūriniai bendravimo skirtumai 17 6.1 Kaip elgtis svečioje šalyje 17 7. Svarbiausi kūno Kalbos žodžiai 19 7.1 Žvilgsnis 19 7.2 Žaidimai su cilindriniais objektais 19 IŠVADOS. 20 NAUDOTA LITERATŪRA 21
Administravimas  Referatai   (21 psl., 43,2 kB)
2011m lietuviu kalbos įskaitos tema 10kl: Lietuvoje kasmet skiriamos Nacionalinės premijos kultūros ir meno kūrėjams. Atskleiskite Nacionalinės premijos svarbą ir naudą tautos ir valstybės pažangai.
2012 kalbos įskaita potemė - Kompiuteriniai žaidimai.
Internetinės kalbos poveikis šiandien ir įtaka ateičiai. Kompiuteris vis labiau tampa mūsų kasdieninio gyvenimo - darbo, buities, laisvalaikio pramogų dalimi. Informacinės technologijos daro įtaką mūsų gyvensenai, kultūrai, netgi mąstymo būdui. Paprastą ranka rašomą laišką pakeitė elektroninis, o norint pabendrauti su draugais ar šiaip nepažįstamais žmonėmis, užtenka namie turėti kompiuterį ir internetą. Nors internetu naudojasi daugelis žmonių, ne daugelis vartoja taisyklingą lietuvių kalbą internetinių pokalbių svetainėse. Pagrindiniai minusai internetinėje erdvėje: nenaudojamos rašytinės lietuviškos raidės, žodžiai trumpinami, taip pat į kalbą įsimaišo ir užsienio kalbų.
Kalbos kultūra  Referatai   (6 psl., 18,22 kB)
10 kl. lietuvių kalbos iskaita Lietuvių kalbos istorija gali būti įdomi.
Kalbos rengimosi schema.
lietuvių kalbos potemė, kalbos 7, Kompiuterio išradimas.
Įvadas Kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 3 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų kalbų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas Vilniaus universiteto studentas, užsienietis. Ir ji yra tikrai didelė. Lietuvių kalba yra labai turtinga bei sena ir turi ilgą istoriją... XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas. Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas (F. Bopp), danas Rasmus Kristianas Raskas (R. K. Rask) ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbei. Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi. Turinys I. Įvadas............................................................................................................................................3 II. Rytų Prūsijos lietuvių tarmės.........................................................................................................4 III. Svarbūs lietuvių kalbos mokslo įvykiai...........................................................................................5 IV. F. Kuršaičio lietuvių kalbos tyrinėjimai..........................................................................................7 V. A. Šleicherio lietuvių kalbos tyrinėjimai........................................................................................8 VI. Lietuvių nuopelnai lietuvių kalbai..................................................................................................9 VII. Išvada..........................................................................................................................................10 VIII. Naudotos literatūros sąrašas.......................................................................................................11
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 65,97 kB)
Lietuviu kalbos poteme nr.14 Šiandien vis dažniau prabylama apie skaitmeninę knygą vietoj įprastos. Ką jūs manote apie knygą Skaityklėje skaitymo kultūros požiūriu? Kokių permainų žmogui gali atnešti tokie pokyčiai.
1. KALBA 1. „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“. Vilnius, 2011). Ką apie tai manote? Argumentuokite savo požiūrį.
1. KALBA 13. Dažnai lietuvių kalbos politika kritikuojama dėl to, kad neskubama įsileisti svetimžodžių. Ar jūs esate kada nors „pristigę“ žodžių? Ką manote apie gimtosios kalbos galimybes apimti visą žmogiškąją realybę, reikšti abstrakčias idėjas, jausmus?
1. KALBA 15. Dažnai kalbos kultūra suvokiama siaurąja prasme – kaip kalbos norminimo disciplina. Tačiau ji gali būti suprantama ir plačiau – kaip žmogaus galimybė skleistis gražia, etiška kalba. Ką manote apie šias dvi sampratas, su kuria susiduriate dažniau, kuri jums artimesnė, patrauklesnė? Argumentuokite savo nuomonę.
1. KALBA 1. „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“. Vilnius, 2011). Ką apie tai manote? Argumentuokite savo požiūrį.
tarmes
2012-03-22
Kalba 1. 2011 m. paskelbti tarmių metais.Ką žinote apie tarmių tyrinėjimus ir jų svarbą kalbai? Tarmė-kurios nors kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje.Ji yra visavertė kalbinio bendravimo sistema turinti savo žodyną ir gramatiką. Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija, o tarmių tyrėjai-dialektologai. Tarmes svarbu tirti kalbos, praktikos sumetimais: jos yra neišsenkamas šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, visų pirma žodynui gausinti. Todėl Etninės kultūros globos taryba siekdama, kad gyvoji tarmių tradicija ir jos puoselėjimas Lietuvoje būtų suvokiama kaip vertybė, kaip nacionalinės tapatybės ir pilietiškumo išraiška, 2010 m. sausio 12 d. nutarė siekti, kad 2011 metai būtų paskelbti Tarmių metais, kurių tikslas – puoselėti ir saugoti tarmę kaip gyvąją tradiciją ir pakelti tarmės prestižą. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose yra pastebima daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų. Vienur tie nukrypimai nežymūs, kitur jų yra tiek daug, kad tarmiškai kalbantį žmogų sunku, o kartais net ir visai neįmanoma suprasti. Tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik savo žodynu ,bet ir fonetika ,morfologija ,net sintakse . Kiekviena tauta turi daugiau ar mažiau tarmių ir patarmių. Tarmės yra kalbos istorinės raidos produktas. Jos atsiranda dėl to, kad kalba įvairiose vietovėse kinta labai nevienodai: vienoje kalbos ploto dalyje atsiranda vienokių, kitoje – kitokių naujovių. Tuose plotuose, kurių kalba patiria daugiau įvairių pakitimų, ilgainiui susiformuoja atskiros tos pačios kalbos atmainos – jos ir vadinamos tarmėmis. Kur tik kalboje yra tarmių skirtumų, ten ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo kokia nors kliūtis žmonėms bendrauti: gamtinė (upė, ežeras, bala, miškas), politinė (valstybės siena), administracinė (gubernijų, apskričių, parapijų, dvarų ribos).
Lietuvių kalbininkai, santrauka egzaminui. A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (3 psl., 15,19 kB)
Ar pritartumėte minčiai, kad lietuvių kalbai negresia rimtas pavojus, kol ją gina Valstybinės kalbos įstatymas ir saugo kalbininkai. Savo nuomonę pagrįskite. Gavau 10
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 13,01 kB)
Referatas su iliustracijomis apie Vilniaus universitetą
Istorija  Referatai   (13 psl., 164,83 kB)
neverbaline kalba
2011-05-17
psichologija
Psichologija  Referatai   (12 psl., 329,75 kB)
Moksleiviams, sugrįžusiems į Lietuvą, yra sudaromos galimybės tęsti mokslus bendrojo lavinimo mokyklose. Jiems suteikiama pagalba, padedant įveikti atsiradusius programų skirtumus. Užsienyje įgyto pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pasiekimus nustato mokykla, į kurią kreipėsi mokinys, pageidaujantis tęsti mokslą. Jei reikia įveikti kurių nors dalykų programų skirtumus, mokyklos mokytojų taryba, atsižvelgdama į mokinio pageidavimus, sudaro sąlygas mokiniui įveikti atsilikimą ir atsiskaityti.
Kita  Referatai   (7 psl., 19,2 kB)
Žymiausi romėnai
2011-05-04
Čia aprašyti trys žymiausi romėnai : Markas Tulijus Ciceronas, Publijus Vergilijus Maronas ir Liucijus Anejus Seneka. Jų trumpa biografija ir svarbiausi bruožai
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 24,95 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Klabos tema. 6 potemė.
Fortūnos duktė Manau knygos nagrinėjimą reikėtų pradėti autorės netiesioginiais žodžiais. Ji sakė, kad Eliza, gali gerai atstovauti autorę kitame gyvenime. Allende praleido septynerius metus moksliniams tyrimams ir parašė savo penktąjį romaną, kuriame ji aprašo, jaunos moters ieškojimą savęs, pažinimo istoriją. Allende taip pat mano, kad knygoje ji išreiškė savo kovą apibrėžti feminizmo vaidmenį savo gyvenime. Knygoje, Eliza keliauja psichologinę kelionę per laiką ir erdvę, taip kaip ji keliauja iš Čilės į Aukso karštinę Kalifornijoje. Ši kelionė taip pat yra dvasinis ieškojimas. Eliza, pažadina save į žmogaus pasaulio nuotykius ir agresiją, tobulina save ir sugrįžta į naują apibrėžimą: būti laisvai ir nepriklausomai moteriai.
Filologija  Referatai   (5 psl., 21,67 kB)
ANTE- Anteklizė [lot. ante - prieš + gr. klisis - palinkimas] - plati, lėkšta Žemės plutos sluoksnių pakiluma platformoje. Antenatalinis [lot. ante - prieš + natalis - gimimo] - vykstantis iki kūdikio gimimo, to laikotarpio, susijęs su tuo laikotarpiu. DE- Deaeracija [lot.de- šalinimas + aeracija –vėdinimas, prisotinimas oro ] - ištirpusių dujų (deguonies, anglies dioksido) šalinimas iš vandens, kuris tiekiamas į garo generatorius ir šiluminį tinklą, kad nesukeltų metalo korozijos. Deartikuliacija [lot.de- šalinimas + lot. articulus - sąnarys] - sąnario pašalinimas. CON- ; (KON-) Koncentracija [angl. concentration < lot. con - su, kartu + centrum - centras] - sukaupimas, sutelkimas, sutirštinimas. Koncentrinis [lot. con - su, kartu + centras] - turintis bendrą centrą.
Filologija  Referatai   (7 psl., 23,53 kB)
Lietuviu kalbos iskaitos poteme apie anglu kalbos plitima pasaulyje, gautas ivertinimas-10
Prieš pradėdant kalbėti ir tyrinėti abstraktų mąstymą, reikėtų, pirmiausia, apibūdinti pačią mąstymo sąvoką. Tačiau čia kyla sunkumų, nes skirtingais laikotarpiais požiūris į mąstymą keitėsi, dėl to atsirado skirtingos mąstymo psichologijos teorijos. Psichologijos žodyne pateikiamas toks mąstymo apibrėžimas: Mąstymas - individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. "Mąstymą tiria kelios mokslo šakos. Filosofija tiria mąstymo galimybes pažinti pasaulį. Formalioji logika tiria svarbiausias mąstymo formas, t. y. sąvoką, sprendimą ir samprotavimą. Sociologija nagrinėja istorinę mąstymo raidą, susijusią su įvairių visuomenių socialine struktūra. Fiziologija tiria, kaip smegenų mechanizmai atlieka mąstymo aktus. Psichologija tiria mąstymą kaip pažintinę veiklą, rūšiuoja ją pagal apibendrinimo dydį, priemonių pobūdį ir jų naujumą subjektui, subjekto aktyvumą, mąstymo adekvatumą tikrovei" (Psichologijos žodynas, 1993, p. 161-162).
Psichologija  Laboratoriniai darbai   (15 psl., 28,85 kB)
Etiketas,jo pagrindai, geros manieros, kaip reikia bendrauti ir ka reikia zinoti isvykstant i uzsieni.
Kita  Referatai   (17 psl., 41,36 kB)
Tema: Kalba. Potemė: 10. Anot filosofo Arvydo Juozaičio, kalba susaisto žmogų su žmogumi, o gyvuosius – su mirusiaisiais ir ateinančiaisiais. Paaiškinkite, kaip suprantate tokią kalbos galią.
Lietuviu kalbos 2011 metu kalba. tema - kalba. poteme 6. gavau 10 :D 6. Kalbotyros mokslo atstovas Deividas Kristalas teigia: „Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį.
KALBA 4. Lietuviai nuolat bendravo su rusais, lenkais ir vokiečiais. Vadinasi, lietuvių kalboje turi būti jų kalbų pėdsakų. Pagrįskite šį teiginį konkrečiais kalbų duomenimis.
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Kalba nėra ir negali būti statiška, baigtinė. Bet kuri gyva kalba nuolatos kinta. Dabartinės lietuvių kalbos raidos požymių – ir vos pastebimų, ir labai ryškių – esama įvairiuose kalbos lygmenyse, bet judriausia – leksika. Lietuvių kalboje, kaip ir mūsų kaimynų kalbose, per metus randasi begalė naujažodžių, ir pasiskolintų, ir pasidarytų savomis žodžių darybos priemonėmis. Būtent pokyčiai ir rodo lietuvių kalbą esant gyvą.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Kalbos kitimas yra būdingas visoms pasaulio kalboms, neišskirtis ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba, kaip ir kitos, skurdėja: nyksta tarmės, priešdėliai, priesagos, veiksmažodinės formos, įvardžiai, būdvardžiai ir daiktavardžiai. Lietuvių kalba yra darkoma įvairiomis svetimybėmis. Joje atsirado nemažai angliškų žodžių, susirašinėdami internetu nenaudojame lietuviškų raidžių, net televizijoje tenka girdėti nemažai necenzūrinių ir svetimų mūsų gimtajai kalbai žodžių. Dažnai kalboje galime išgirsti, kad žodžiai yra trumpinami, „nukandamos“ jų galūnės. Visai tai darko lietuvių kalba, todėl reiktų stengtis vengti tokių svetimybių. Turime grožėtis savo kalba, ją turtinti ir skleisti visame pasaulyje, tegul visi sužino kokia nuostabi mūsų kalba ir kokios nepakartojamas yra mūsų tarmės!
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, nuorodomis, aprašymais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Konspektas apie mokslinį stilių
Kita  Konspektai   (2 psl., 9,81 kB)
Tarmės bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą. Tarmės labai svarbios, nes yra lietuvių kalbą gaivinantis ir turtinantis šaltinis. Taigi nebe reikalo 2011m paskelbti tarmių metais. Šiandien yra būtina tarmėms skirti kuo didesnį dėmesį reikia jas tyrinėti, aprašinėti, taip prisidėti prie jų išsaugojimo. Yra svarbu žinoti su kokiomis problemomis susiduria tarmės, kad galėtume užkirsti joms kelią. Nes be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas, o tai yra labai svarbu norint puoselėti ir geriau pažinti lietuvių kalbą.
kultura poteme nr1 Vienintelis dalykas, gebantis apjungti ištisas tautas, apjuosti milžiniškas teritorijas, sujungti kultūras yra kalba. Tai – archajinis aruodas, pilnas neregėtų gėrybių: raidžių, žodžių, garsų ir ženklų. Kalba švelniai liūliuoja nuskriaustąjį ir tarytum rykštė skrodžia piktadariui per veidą. Vienintelis moralus būdas prisiliesti prie jos, būti jos bendrakeleiviais išbandymų kely, yra mokėti ją. Kalba visais laikais buvo mėtoma ir vėtoma, iš jos ne kartą pasityčiota ir išjuokta. Deja, ir dabar iškilo reali grėsmė pažeisti kalbą – milžinišku tempu į mūsų kalbą integruojasi skoliniai ir svetimybės. Taigi, kaip kinta llietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms?
Kalbejimas lietuviu iskaitai tema “Kaip vertinamas lietuviu menas pasauliniame kontekste„ skaidres
Komunikacijos
2011-04-12
Lietuvių kalbos valstybinio egzamino įskaitos kalba
Tai nėra pilnai parašyta kalba. Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Daznai literaturoje kalbama apie meile. Remdamiesi konkreciais kuriniais pasvarstykite, kokia meiles samprata dazniause lietuviu literaturoje. Turinys • Įvadas........2psl. • Meilė tėvynei Maironio kūryboje............3psl. • Meilė tėvynei Just. Marcinkevičiaus kūryboje...........5psl. • Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“...........7psl. • Meilė tėvams, Apučio „Dobilė“.............8psl. • Išvados.........9psl. • Naudota literatūra........10psl.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,29 kB)
Puikiai žinome, kad Lietuvoje vartojama ne tik bendrinė kalba, bet ir tarmės: žemaičių bei aukštaičių, kartais išskiriamos ir dzūkų bei suvalkiečių. Tarmė – tai kalbos teritorinė, istoriškai susiformavusi atšaka, visavaertė kalbinio bendravimo sistema, turinti savo žodyną ir gramatiką. Jau nuo viduramžių Lietuvoje buvo žinomos dvi pagrindinės tarmės, kurių skirstymo pradininku
tai 12oku kalbejimo poteme ,,Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,22 kB)
2011m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai. Tai 10kl. kalbėjimo potemė, iš šio darbo gavau gerą pažimį. Kadangi 2011 metai paskelbti tarmių metais, nusprendžiau kalbėti apie tarmes. Dabar mano pagrindinė užduotis atskleisti tarmių svarbą ir kaip jos yra tyrinėjamos. Šie metai turbūt neatsitiktinai paskelbti tarmių metais – žmonės pradėjo domėtis lietuvių kalbos istorija ir tarmėmis, todėl atsirado būtinybė jas tyrinėti ir aprašinėti. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės, ne visi kalba vienodai. Skirtingose Lietuvos vietose galime pastebėti daug visokių nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų – tai tarmiškas kalbėjimas.
Pastaruoju metu pastebėta, kad vartojama labai daug informacinių technologijų anglų kalbos skolinių. Todėl nusprendėme sukurti kompiuterinių žargonų žodyną, kuris padėtu orientuotis vyresnio amžiaus žmonėms, bei padėtu pažengusiems vartotojams parašyti rašto darbus taisyklinga lietuvių kalba. Projekto tikslai: 1. Sukurti kompiuterinių terminų žargonų duomenų bazę. 2. Žargonų išvedimas pagal abėcėlę. 3. Sukurti paiešką pagal vartotojo įvestus simbolius. 4. Sukurti galimybę vartotojui papildyti žargonų duomenų bazę. 5. Duomenų bazės peržiūrą pagal kategorijas: žargonai – lietuviški terminai arba lietuviški terminai – žargonai. 6. Sukurti funkciją kuri leistu vartotojui atsispausdinti norimus žargonus ir jų vertimą.
Kita  Projektai   (25 psl., 348,27 kB)
Kalbejimas 12kl tema "kaip kinta lietuviu kalba keiciantis komunikacinems rysio priemonems"
Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)
Esė apie kalbą
2011-04-09
Mokiklinis esė apie kalbą
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 8,25 kB)
Kalbu kontaktai
2011-04-08
Turinys Įvadas.........................................................................................................................................3 1. Kalbų kontaktai......................................................................................................................4 2. Kalbų kontaktų tipai ir rūšys..................................................................................................6 3. Kalbų kontaktų rezultatai.......................................................................................................9 3. 1. Skoliniai...........................................................................................................................10 3. 2. Interferencija....................................................................................................................10 3. 3. Mišrios kalbos..................................................................................................................12 3. 4. Kalbų ir dialektų išstūmimas...........................................................................................14 Išvados.....................................................................................................................................16 Literatūra ir šaltiniai.................................................................................................................17
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (18 psl., 27,98 kB)
Kalba ir amzius
2011-04-08
yra sektiek duomenu apie iskaitos poteme "kaip kinta lietuviu kalba keiciantis visuomenes komunikacines reiksmes" nzn gal pades jums.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 26,96 kB)
Ar negresia lietuvių kalbai prūsų kalbos likimas
Lietuvių kalba  Referatai   (1 psl., 8,99 kB)
Pagalbinė medžiaga 12 kl. kalbėjimo įskaitai. Tema: kalba, potemė NR. 4. Gana daug informacijos apie lietuviu kalbos iskaita: skoliniai, tarptautiniai žodžiai, svetimybės. Tekstas be lietuviškų raidžių!!!
tai 12oku kalbejimo poteme ,,Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.
Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)
Miško grožis Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,83 kB)
Jaunimas ir suaugusieji kalba dviem skirtingomis kalbomis
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,85 kB)
Gana daug informacijos apie lietuvių įskaitos potemę: Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmės? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 12,36 kB)
Kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, pereinamos nuostatos ir temos, - jas antrapologai laiko stiliumi, - atspindi vidinę kultūros struktūrą, panašiai kaip asmenybė – žmogų. Įvairių kultūros sferų stiliuje: socialinėse ir politinėse institucijose, religijoje, mene, filosofijoje, literatūroje ir sykiu vyraujančiose idėjose, tikėjimuose ir individualiuose nuostatose regėti vidinė kultūros raida. Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančio kultūros paskirties klausimas, meno, literatūros tradicija, paties rašytojo pasaulėžiūra.
Filologija  Analizės   (9 psl., 25,86 kB)
Teises teorijos rasto darbas
Teisė  Referatai   (13 psl., 42,14 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
Su Lietuvos, o 1417 m. ir Žemaitijos krikštu visiš¬kai pasikeitė iki tol buvę duoto žodžio ir paproti¬nės teisės santykiai. Prirei¬kė rašytinių dokumentų ne tik valstybės vadovams ku¬nigaikščiams, bet ir visiems žemvaldžiams. Todėl dar iki 1410 m. Žalgirio mū-šio lietuviai pradėjo ieško¬ti mokslo Vakarų šalių uni¬versitetuose. Profesorius Va¬clovas Biržiška išrinko lie¬tuvių, studijavusių užsie¬nio universitetuose pavar¬des, kurios 1987 m. Ame¬rikoje išleistos atskira kny¬ga. XVI - XVII a. tarp stu¬dentų Vakarų universite¬tuose buvo ir žemaičių. Pa¬vyzdžiui, 1540 m. Kroku¬vos universitete įsirašė Jur¬gis Vitė iš Alsėdžių („Geor¬gais Vitti de Olschady dioc. Mednicensis").
Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 21,2 kB)
Kalbos mirtis
2011-03-21
Pasaulyje, įvairiais skaičiavimais, yra nuo 6000 iki 7000 egzistuojančių gyvųjų kalbų. Paskutiniais duomenimis, šiandien pasaulyje yra 6909 kalbos........
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 256,92 kB)
Rašinys apie Lenkijos okupacijos (1920-1939) pasekmės Rytų Lietuvai.
Istorija  Rašiniai   (4 psl., 10,74 kB)
Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.
Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)
Knyga ir mes
2011-03-02
Apie knygą ir mus
Lietuvių kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,31 kB)
ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)
Darbas apie mirtį LDK.
Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
Derybų menas
2011-02-13
Derybos tai - bendravimo procesas, kurio metu partneriai, remdamiesi skirtingais tikslais bei pozicijomis ,siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą.
Vadyba  Namų darbai   (28 psl., 49,39 kB)
Danija
2011-02-02
Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).
Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)
Aiškiausiai žmogus mąstymo galią parodo kalba – ženklų sistema. Tai žmogaus dovana, kurios pagalba galime reikšti savo mintis, jausmus. Jokie ženklai, gestai, mimikos negali pasakyti tiek daug, kiek gali žodžiai. Aiškiausiai mūsų mąstymo galią rodo kalba – ištarti, parašyti ar gestais parodyti žodžiai ir būdai, kaip mes juos deriname mąstydami ir bendraudami. Žmonės nuo seno didžiuodamiesi skelbia, kad kalba juos iškelia virš visų kitų gyvūnų. Naomas Chomsky (1972) teigia, kad „Tyrinėdami žmonių kalbą, mes priartėjame prie to, ką būtų galima pavadinti žmogaus esme, prie tų proto savybių, kurios, kiek mums žinoma, yra žmogaus savitumas“. Pasak kognityvinio mokslo atstovo Steveno Pinkerio (1990), „kalba yra brangakmenis pažinimo karūnoje“.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 23,25 kB)
Antikos teatras
2011-01-17
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)
Henrikas Nagys
2011-01-11
Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“ gimtajame krašte.
Literatūra  Referatai   (11 psl., 13,71 kB)
Kritikų smekiamas, bet milijonų skaitytojų garbinamas, geriausiai nūnai pasaulyje perkamų knygų rašytojas P.C. tikina, jog šis jo romanas „ minučių“ geriau nei kitos jo knygos atskleidžia žmogaus ir likimo ryšį.. Romanas „ Vienuolika minučių“ iš kitų jo romanų išsiskiria sandara: tai lyg ir įprastas siužetas, susijęs su pagrindinės veikėjos, Marijos apmąstymais ir jos „darbu Šveicarijoje, kuris gretinamas su jos dienoraščiu. Ir prasideda ir baigiasi romanas kiek neįprastai, gerai žinomu pasakos elementu: „ Vieną kartą gyveno...“
Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 23,65 kB)
Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausių žmonių daiktų medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, ir gilyn į tautą, į jos kalbą kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų (žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpatauja galingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labai vingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodėme, blogiu, bausme. Jis pamato ,kad kelyje yra daug užtvarų, kad vieno laisvė susiduria su kito laisve, kad būtinos sutartys, susitarimai, įstatymai. Tai irgi kelio gairės.
Psichologija  Pristatymas   (5 psl., 11,13 kB)
Ginčo menas – sunkus dalykas. Tai sunkiau negu pasakyti kokią kalbą ar paskaitą, kur jokių prieštaravimų nėra. Mėgstama ginčytis, bet retai kada mokama tai daryti. Nagrinėjant ginčo kalbas vartojami keli terminai: debatai, polemika, diskusija, disputas.
Kita  Pateiktys   (30 psl., 3,21 MB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.
Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)
Filosofija
2010-12-09
Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)
Jaunimas – tai socialinė grupe, kuri užtikrina perimamumą ir raidą visuomenėje. Jaunimas (16-29 metų amžiaus) sudaro 22% visų Lietuvos gyventojų. Daugelis savrbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai nėra labai paprastas uždavinys jaunam žmogui. Todėl, vis daugiau jaunimo palieka Lietuvą ir vyksta dirbti į užsienį. Šiame savo referate apžvelgsiu problemas iškylusias jaunimui siekiant integruotis į Lietuvos darbo rinką. T.y. nedarbas, maži atlyginimai ir t.t..
Administravimas  Referatai   (17 psl., 624,46 kB)
Salomėja Nėris
2010-11-30
Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 11 17 Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. 1921-22 m. mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,, Ateities žiedai “. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokosi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ” Anksti rytą “. Tais pačiais metais išleistas antrasis, sterotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 37,01 kB)
Kuršių kalba
2010-11-30
Baltų kalbos priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimai. Baltų kalbos šakai priklauso gyvosios - lietuvių, latvių kalbos ir mirusios- prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 milijonai žmonių. Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių mažai ką žinome. Dauguma XIX a. tyrinėtojų kuršius laikė lybiais. Ši nuomonė buvo vyraujanti iki pat 1912 m. Latvių kalbininkas Endzelynas yra pirmasis, kuris įrodė, kad kuršiai nebuvo nei lietuviai, nei latviai, bet atskira baltų kiltis, kuri yra lyg jungiamoji grandis tarp latvių ir lietuvių kalbų.
Kita  Referatai   (5 psl., 8,7 kB)
Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje. Išsibarstę po visą pasaulį, žmonės palaipsniui užmirštų tai vienus, tai kitus dalykus, o svarbiausia lietuvių kalbą.. Jei išorinė aplinka labai stipri, net ir “didžiausi” lietuviai gali pamiršti ar visai nebeatminti gimtosios kalbos.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)
Baltai
2010-11-18
Baltų kalbų grupė sudaro indoeuropiečių kalbų šeimą. Baltų kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios - prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mln. žmonių. 3,5 milijono lietuvių ir 1,5 – latvių. Bendravimo kalba. Kuria kalba susišnekėdavo mūsų protėviai? Lietuviai su kuršiais? Su prūsais? Su jotvingiais? Žiemgaliais? Galit paklaust, ar apskritai su jais šnekėdavo? Ir dar kaip šnekėdavo! Savaime aišku, kad tarpusavyje bendrauta baltų kalbomis. Baltus jungė prekybos saitai, jungė ir skyrė karo reikalai, žygiai į kaimynų žemes.
Istorija  Pateiktys   (14 psl., 870,16 kB)
Šiandien tiek mokyklos bendruomenei, tiek visuomenei nekyla abejonių, jog būtina valdyti vaikų socialinę aplinką, siekiant kuo labiau užtikrinti saugumo poreikį, laiku pastebėti ir sustabdyti neigiamų reiškinių plitimą ugdymo institucijose. Pasak N. Janulaitienės (1987), kurią cituoja I. Leliūgienė (2002), kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia, visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. G. Navaitis (1997) analizuodamas vaikų išgyvenamus psichologinius sunkumus, atkreipė dėmesį, kad dažnai jie mini nesupratimą; skundžiasi, jog tėvai ir pedagogai klaidingai vertina jų elgesio motyvus, nepritaria pomėgiams, neteisingai baudžia ir pan. Be to vaikai lengviau nei suaugusieji pasiduoda įvairioms įtakoms, jautresni vertinimams ir pajuokai. Kitaip tariant pasižymi didesniu jautrumu išoriniams savo elgesio ir savijautos „programavimui“. Toks nekontroliuojamas ir aplinkinių ne visiškai įsisąmonintas „programavimas“ dažnai nepalankus vaikui.
Pedagogika  Referatai   (11 psl., 17,59 kB)
Klausa
2010-11-07
Klausa - sugebėjimas girdėti. Ją turi daugybė gyvūnų, skiriasi tik girdėjimo dažnių intervalai. Žmogus gali pasakyti iš kurios pusės sklinda garsas, dėl to, kad į vieną ausį ateina stipresnis garso bangos signalas, o į kitą silpnesnis. Ir tam nebūtina taikyti laiko intervalų skirtumo per kurį signalas pasiekia skirtingu laiku, kad išgautume stereoskopinį girdėjimą. Tačiau mokslininkai seniai ginčijasi, kaip gali žmogus išgirsti tokį trumpą intervalą, papuolantį į skirtingas ausis, kai žmogaus smegenų neuronų dažnis žymiai mažesnis nei turėtų būti, kad galėtų užfiksuoti laiko skirtumus garso signalo atėjimo tarp dviejų ausų.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (5 psl., 8,56 kB)
Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)
Nuoseklus muzikinis auklėjimas bendrojo lavinimo mokyklose, neatsiejant jo nuo dorinio ir estetinio lavinimo. Vaiko gebėjimų atskleidimas, kūrybinių galių ugdymas, individualybės formavimas, – tai svarbiausia kiekvieno mokytojo darbe[1]. Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Šiame darbe atskleidžiami psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Muzika  Kursiniai darbai   (45 psl., 94,14 kB)
Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokius matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina. Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos.
Psichologija  Referatai   (18 psl., 28,67 kB)
Vyro ir moters stereotipinį vaizdavimą, atpažįstamą žemesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių ir skaitinių tekstuose, galima įvardinti taip: 1. Moterys vaizduojamos tik namų aplinkoje. 2. Tekstuose teigiami vyro ir moters vaidmenį atitinkantys vadinamieji vyriškumo ir moteriškumo bruožai. Iškalbingos iliustracijos, kuriose regime ir stereotipinį šeimos modelį (abu tėvai ir du vaikai), ir kiekvieną šeimos narį, atitinkantį vyro ir moters vaidmens stereotipą: vyras skaito laikraštyje apie krizę Europoje, o moteris, pasirišusi prijuostę, lūkuriuoja su pyragu rankose (R. Dominauskaitė, R. Juodišiūtė. Lietuvių kalba V klasei (163 psl.).
Sociologija  Analizės   (9 psl., 18,1 kB)
PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.
Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)
varbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus.
Socialinis darbas  Referatai   (25 psl., 62,87 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Lietuvos istorinės asmenybės - patartina pakartoti prieš egzaminą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 23,17 kB)
Antanas Baranauskas
2010-05-30
Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)
Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai lietuvių kalba pirmą kartą tapo valstybine. Valstybinės kalbos statusas 1922 m. buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Padidėjo jos svarba, funkcijos, įvairėjo vartojimo sritis. Lietuvių kalba imta vartoti administracinėse įstaigose, teismuose, kariuomenėje, įsitvirtino mokyklose. Išryškėjo bendrinės kalbos atmainos: kanceliarinė kalba, mokslo kalba, publicistikos kalba ir kt. Pradedama kurti lietuviška terminija.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 13,07 kB)
Viešųjų kalbų paskirtis, turinys ir forma lėmė kalbų klasifikavimą. Vienose kalbose aptariamos politinio gyvenimo sritys, kitose dominuoja buities, moralinės problemos, trečiųjų paskirtis- teisiniai svarstymai. Vienų kalbų tikslas priimti sprendimus ir juos praktiškai įgyvendinti, kitos kalbos turi grynai pažintinį pobūdį, siekia teorinių apibendrinimų, dar kitais atvejais kalbėtojui svarbu tik informuoti, paliekant klausytojui galimybę rinktis sprendimus: priimti nutartis ir jas vykdyti arba nepriimti, daryti teorinius apibendrinimus arba ne.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 21,53 kB)
Saulius Šaltenis
2010-05-23
Biografija. Rašytojas gimė Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje. Redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,5 MB)
Kasdieniniame gyvenime mes turime poreikį bendrauti tarpusavyje - dalintis idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Kaip yra pasakęs K. Abrecrombie, „Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu”.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 23,23 kB)
Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.
Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)
Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)
Visi žinome, kas yra muzika iki tol, kol nemėginame išreikšti žodžiais. Pamėginę suprantame jog vieningos nuomonės nėra. Nes tai, kas vienam- muzika, kitam yra tik garsų kratinys. Muzika, tai menas, kuris perteikia formos grožį bei išreiškia mintis ar jausmus garsų junginiais. Tačiau čia apibrėžimas nepilnas, nes atskiro garso nelaiko muzika. Daugeliui žmonių tiek Vakaruose tiek Rytuose iš muzikos tikisi daugiau. Jiems neužtenka kontempliuoti, klausantis tik vieno garso, nors ir labai gražius jausmus jis žadintų.
Muzika  Namų darbai   (9 psl., 18,86 kB)
Japonija
2010-05-11
Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)
Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška. Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose. Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (22 psl., 40,69 kB)
Visiems gerai žinomas lietuvių rašytojas, Mikalojus Daukša, yra pasakęs: „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Ši rašytojo trumpa mintis mum daug ką pasako. Kalba yra valstybės pamatas. Kiekvienos šalies pilietis privalo mokėti savo gimtąją kalbą, kad ir kur būtų.. Manau, kad ir lietuvių emigrantai turėtų savo vaikus mokyti lietuvių kalbos. Nesvarbu, ar jie Norvegijoje, ar Anglijoje, ar kitoje pasaulio šalyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,82 kB)
Infliacija yra laikoma viena opiausių makroekonomikos problemų. Norint išnagrinėti šią problemą, visų pirma reikia išsiaiškinti daugelį dalykų. Šio mano darbo objektas yra ‘Infliacija, jos priežastys, atmainos ir antiinfliacinė politika Lietuvoje”, todėl iš pradžių šioje mano temoje bus nagrinėjama infliacijos esmė, jos tempai, formos, matavimo būdai. Toliau aptariamos infliacijos priežastys ir pereinama prie infliacijos ir nedarbo ryšio bei infliacijos pasekmių aiškinimo. Ir galiausiai pereinama prie infliacijos mažinimo būdų. Kyla klausimas, ar infliaciją galima “pažaboti” ir kontroliuoti? Kadangi infliacija yra laikoma problema, turi būti ir jos sprendimo būdai ir kaip bandoma ją įveikti ir su ja kovoti.
Ekonomika  Referatai   (26 psl., 130,03 kB)
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Tariant [k'], balso stygos būna prasiskleidusios ir oras, pučiamas iš plaučių, jų nevirpina. Tariant šį duslųjį priebalsį, prasiskleidusios balso stygos nekliudo oro srovei ir ji gali skverbtis pro kliūtis su didesne jėga. Balso stygų virpesius, tariant šį priebalsį, galima aiškiai justi prisilietus pirštais prie gerklų arba užsikimšus ausis. Šiuo būdu lengva nustatyti priebalsio duslumą.
Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 253,39 kB)
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)
Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.
Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)
Savo kalbą norėčiau pradėti J.Jablonskio žodžiais: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemone, be jos negali būti visuominės, pažangos, kultūros. Nėra buvę laikų, kuriais visuominė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuominės egzistavimo sąlyga. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri dydina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“- teigė Mikalojus Daukša. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtu svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 5,11 kB)
Lietuvių kalbos įskaita. Tema 'Kultūra', potemė 'Patriotizmas - taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite'
Etika  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,69 kB)
Kalbos ir tarminės tapatybės klausimai, su jais susijusios kalbos problemos tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse pastaruoju metu yra atsidūrusios dėmesio cente. Tiriamas kalbų vartojimas ir jo ryšiai su tarmine tapatybe stiprėjančios globalizacijos situacijoje. Stengiamasi parodyti, kad tarmiškumą svarbu išsaugoti visose gyvenimo sferose, kadangi nykstantys kaimai, bendrinės kalbos įsigalėjimas vis labiau siaurina tarmių vartojimo erdvę, o mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje – vis mažėja. Dėl šių priežasčių būtina stengtis išlaikyti tarminę tapatybę, ja didžiuotis ir neleisti kitiems jos menkinti, nes tai mūsų kultūros, istorijos, literatūros, o svarbiausia asmenybės pagrindų dalis. Tarmės yra tai, kuo mes turime didžiuotis savo šalyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 8,01 kB)
Patriotizmas
2010-04-13
Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)
Užtenka pasiklausyti kaip šneka jaunimas. Dauguma jaunuolių lyg susitarę kalba jiems būdinga kalba, kurioje gausu įvairių trumpinių, rusiškų ar angliškų keiksmažodžių, ar tiesiog užsienio kalbų žodžių su sulietuvintomis galūnėms. Tai „gatvės kalba“, kuri jaunimui kaip popoliariausia ir nepastebima mada. Šią kalbą vartojantys jaunuoliai jaučiasi kietesni, labiau verti dėmesio, bando išsiskirti iš kitų. Dažnai jų pasakytų žodžių nesupranta mokyjai ar net jų pačių tėvai, kurie po pirmą kartą išgirstų replikų nežino ką turėtų jaunuoliui atsakyti. Savaime aišku jog nerastume nė vienos knygos parašytos „gatvės kalba“, tačiau pasistengus galutume surašyti ištisą žodyną iš jaunuolių išgalvotų žodžių.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (4 psl., 7,82 kB)
Dauguma jaunuolių lyg susitarę kalba jiems būdinga kalba, kurioje gausu įvairių trumpinių, rusiškų ar angliškų keiksmažodžių, ar tiesiog užsienio kalbų žodžių su sulietuvintomis galūnėms. Tai „gatvės kalba“, kuri jaunimui kaip popoliariausia ir nepastebima mada. Šią kalbą vartojantys jaunuoliai jaučiasi kietesni, labiau verti dėmesio, bando išsiskirti iš kitų.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 6,01 kB)
Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)
Amžius ir kalba
2010-04-11
Referato formos rašinys įskaitos potemei. Kalba, visų pirma, yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, leidžianti bendrauti, susikalbėti, suprasti vieniem kitus skirtingų kartų atstovams, gyvenantiems tuo pačiu laikotarpiu. Žinoma, perduodama kalba kinta – ji gyva. Kiekviena karta keičia kalbą, pritaikydama ją prie gyvenimo aplinkybių, situacijų. Kalbos baigties – tradicijos nutraukimo – atvejai akivaizdžiai parodo, kad tarp kartų vis dėlto yra spraga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 20,33 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitai. Kalba – musų sielos veidrodis, tokius žodžius dažnai mokytoja kartoja per literatūros pamokas. Bet jaunimui galime padaryti išimtį. Dauguma jaunuolių, kaip susitarę kalba tik jiems būdinga kalba, kuri neabejotinai skiriasi nuo suaugusiųjų.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,06 kB)
Jaunimo kalba
2010-04-08
Kalba ko gero svarbiausia bendravimo priemonė, kuri mums labai padeda atlikti komunikacinę funkciją. Tai lyg mūsų sielos veidrodis. Ir nors kalba egzistuoja jau gana ilgai ji nuolat keičiasi. Bet ko gero mes daugiau pastebime tų pokyčių į blogąją pusę...
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,28 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Miestas traktuojamas ne kaip demografinė ar ekonominė, bet labiau kaip visuomeninė, socialinė kategorija. Miestas tai specifinė teritorinė visuomenės forma, atliekanti tam tikras, visuomeninio darbo pasidalinimo apibrėžtas, funkcijas ir formuojanti savo užimtą erdvę taip, kad ji leistų kuo palankiau vykdyti tas funkcijas ir kuo nuodugniau tenkinti savo bendrus poreikius. Miestas – tai visuomenės kūrinys, tai santykinai didelis, tankiai apgyvendintas įvairiasluoksnis teritorinis derinys. Miestiečių kasdieniai oficialieji tarpusavio kontaktai (darbe, aptarnavimo sferoje, viešajame transporte), daugiausia paviršutiniški, trumpalaikiai, anonimiški.
Sociologija  Referatai   (7 psl., 19,06 kB)
Specialiojo pedagogo praktikos ataskaita.
Pedagogika  Ataskaitos   (41 psl., 62 kB)
Lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą ,,Metai”. Donelaičio visas gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje ( dbr. Kaliningrado srityje). Gimė Lazdynėliuose gausioje laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Kneiphoto katedros mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją ir lankė lietuvių kalbos seminarus. Tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 395,6 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Graikų literatūra
2010-03-07
Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis".
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 17,5 kB)
Justinas Marcinkevičius – vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros veikėjų. Jo kūryba ir veikla apima gan platų arealą. Jis yra poetas, dramaturgas, vertėjas. Pagrindinė jo kūrybos tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta, kultūra, žmogus, tėvynė. Tai žmogus, nepabūgęs rašyti savo kūrinius, remdamasis nacionalistinėmis vertybėmis, nepaisant to, kad tuo metu buvo lietuvių literatūros sąstingis - „Brežnevinis” laikotarpis.
Literatūra  Analizės   (1 psl., 5,69 kB)
Kolokacijos - tai žodžių junginiai, dažnai pasitaikantys sakytinėje ir rašytinėje kalboje, sukuriantys naują semantinę reikšmę ir skirstomi pagal savo funkciją ir sandarą. Kaip ir kiti kalbos vienetai, verčiant yra transformuojamos naudojant pagrindinius vertimo trasformacijų tipus – perkėlimą, pakeitimą, įterpimą ir praleidmą. Šio darbo tikslas – išrinkti kolokacijas, sudarytas iš veiksmažodžio ir daiktavardžio analizuojant Europos Sąjungos dokumentus ekologijos tema, pastebėti ir analizuoti kolokacijų vertimo transformacijas. Darbo uždaviniai – apžvelgti įvairių autorių teorinius požiūrius, susijusius su darbo objektu, pateikti asmeninę sampratą, apžvelgti transformacijų dėsningumus ir susisteminti bei apibendrinti tyrimo duomenis.
Kita  Kursiniai darbai   (17 psl., 52,89 kB)
Samprotavimo temos
2010-02-26
Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai.
Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 201,13 kB)
Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandarą tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos).
Fizika  Referatai   (6 psl., 225,56 kB)
Filosofijos teorija
2010-02-12
Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
Biografija. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r .). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.
Lietuvių kalba  Projektai   (34 psl., 938,85 kB)
XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.
Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)
Viruso veikimo principas Kompiuteris, užkrėstas virusu, kuris plinta elektroninių paštu kaip taisyklė būna prijungtas prie interneto. Populiariausias viruso plitimo būdas – siųsti laiškus su juose prisegtais viruso failais žmonėms, kurie yra įvesti į adresų knygelę. Virusas pakeičia siuntėjo el. pašto adresą, todėl viruso gavėjas nemato tikrojo siuntėjo ir dažnai apkaltina visai nekaltą žmogų. Neskubėkite daryti išvadų, jei iš draugo gavote virusą, tikrasis siuntėjas gali būti ir ne jis. Išsiaiškinti kas yra tikras siuntėjas nesunku, tereikia pažiūrėti laiško papildomą informaciją (header) ir ten galima rasti IP adresą, iš kurio siųstas laiškas su virusu. Pasitaiko atvejų, kai gavėjas gauną virusą pats nuo savęs, pasižiūrėjus papildomą laiško informaciją bus nesunku įsitikinti, kad laiškas siųstas ne iš jūsų kompiuterio. Jei viruso siuntėjas turi jūsų pašto adresą savo adresų knygelėje, jis apsimetė jumis. Kovoti su šiomis blogybėmis nėra labai pigu, bet namų sąlygomis galima išvengti piniginės tuštinimo pasinaudojus nemokamais antivirusais namams, pvz.: AVG (www.grisoft.com). Taip pat galima atsargiau atidarinėti prisegtus failus prie laiškų pasinaudojant šiais patarimais: • Neatidarinėkite failų su plėtiniais: exe, pif, bat, com, vbs, hta. • Neatidarinėkite failų, kurie atsiųsti iš nežinomo adresato, arba to failo jūs nelaukėte. Dažnai siuntėjas parašo ką jis siunčia, kitu atveju yra didelė tikimybė, kad tai virusas. • Jei turite antivirusinę programą, pradžioje patikrinkite failą ar jis „švarus“. • Laiškai su virusais dažniausiai būna angliški, būkite budrūs. • Jei laiškas tuščias arba jame prirašyta neaiškių frazių, prie laiško prisegtas failas, o siuntėjas nežinomas – greičiausiai tai laiškas su virusu. Kiekvienas žinome, kad norint apsisaugoti nuo virusų reikia turėti gerą antivirusinę programą, o dar svarbiau yra ją atnaujinti. Įsitikinkite, jog ji yra atnaujinta. Atnaujinimas reikalingas papildyti naujų virusų sąrašus, kad jie būtų atpažinti. Jei viruso sukūrimo data bus naujesnė nei jūsų antiviruso atnaujinimas – tikėtina, kad jo nepastebės antivirusas ir jūsų kompiuteris bus užkrėstas. Požymiai, kurie rodo, jog jūsų kompiuteris apkėstas: • Neveikia antivirusinė programa arba ji negali atsinaujinti. • Sulėtėjo kompiuterio darbas. • Neveikia kai kurios operacinės sistemos funkcijos. • Kompiuteris ilgai kraunasi arba pats išsijunginėja. • Interneto greitis žymiai sulėtėjęs. Nemokami ONLINE antivirusai Jei neturite antivirusinės programos ir nenorite jos instaliuoti, galite pasinaudoti ONLINE antivirusu. Šis antivirusas atsisiunčiamas per puslapį ir leidžia patikrinti jūsų kompiuterio failus. Šio antiviruso privalumai – nereikia instaliuoti jo į kompiuterį, kiekvieną kart juo naudojantis esi tikras, kad jis yra atnaujintas. Minusai – netikrina jūsų elektroninio pašto- ir failų realiuoju laiku. Jis virusą aptinka ne tada kai jis bando „įlysti“ į kompiuterį, bet kada jau yra įlindęs. Online Antivirusas dažnai neveikia, jei kompiuteris yra jau apkrėstas. Šiuo antivirusu galite pasinaudoti čia: • housecall.trendmicro.com – gana spartus ir patogus antivirusas, deja dažnai pasitaikydavo, kad jis neveikdavo. • www.pandasoftware.com/activescan - geras ir patogus antivirusas. • www.ravantivirus.com/scan - turbūt sparčiausias iš čia išvardintų. SPAM`as – nepageidaujami laiškai Be virusų, jūsų elektroniniame pašte dažnai papuola reklaminiai laiškai (SPAM), jie būna ne tik angliški, lietuviški, bet ir kiniški ar kitos kalbos. Klausimas – iš kur reklamos siuntėjas gavo jūsų el. pašto adresą? Dažniausiai el. pašo adresai gaunami iš: • Jūsų internetinio puslapio, kur paskelbti kontaktai. Šiuo atveju rekomenduojame neskelbti elektroninio pašto adreso tekstiniu būdu. Rodykite savo adresą kaip piešinėlį, tokiu atveju nepavyks adresų rinkėjams automatiškai pamatyti jūsų adreso. • Registravotės įvairiose internetinėse svetainėse, dažniausiai loterijose, nemokamose pramogose. Apsisaugoti šiuo atveju galite turėdami dvi pašto dėžutes – vieną skirtą tokios registracijoms, kur bus siunčiamas SPAM`as ir kurią tikrinate retai, bei dėžutę, kuria naudojatės dažnai. • Naujienų konferencijose, diskusijose nurodę tikrąjį savo el. pašto adresą. Šiuo metu paplitęs apsisaugojimo būdas – į savo el. pašto adresą įvedant papildomų simbolių, pvz. vardas#@takas.lt, jei žmogus, dalyvaujantis diskusijoje norės jums parašyti laišką, jis ištrins nereikalingus simbolius ir laiškas pasieks jus. • Iš trečių rankų. PVZ. Jūs pranumeravote žurnalą internetu, kur buvote nurodęs savo el. pašto adresą. Žurnalo redakcija už tam tikrą mokestį perdavė adresus savo partneriams. Apsisaugojimui nuo SPAM`o yra sukurtos specialios programos, kurios pagal sukurtas taisykles filtruoja gaunamus laiškus ir juos suskirsto. Tiesa sakant išbandęs jų tris - nusivyliau, nei viena tinkamai neapsaugojo manęs nuo šiukšlių. Dažnai geras laiškas buvo palaikytas SPAM`u, o SPAM`as – geru laišku. Tad bent jau kol kas nerekomenduoju naudoti antiSPAM programų – sumokėsite daug, o naudos bus mažai. Viena labiausiai man patinkančiu antiSPAM sistemų yra įdiegta google mail sistemoje (www.gmail.com), ji gan teisingai nuspėja kur yra SPAM`as ir 90% jų nepraleidžia. Didelis pliusas, kad šis el. paštas yra nemokamas ir didelės talpos. SPYWARE, ADWARE Kas tai yra Spyware? („spy“ – iš anglų kalbos „sekti“). Interneto kenkėjiškų programų pavadinimų yra tiek daug, jog nesunku pasimesti (spyware, adware, parasites, malware, scumware, worms, trojans, keyloggers), dėl to sunku atrinkti kas yra kas. Spyware - tai programa, kuri seka jūsų veiklą, paspaudimus, slaptažodžius, kreditinių kortelių numerius ir kt. ir dažnai siunčia šią informaciją Spyware`o sukūrėjams. Kūrėjų tikslas – kuo daugiau sužinoti apie vartotoją, kartais sužinoti slaptą informaciją, kad vėliau ja galėtų pasinaudoti. Dažniausiai informacija renkama statistikai rinkti, kad galima būtų analizuoti interneto rinką ir vartotojų elgesį. Kas tai yra Adware? („Advertising-supported software“ iš anglų kalbos – reklamą palaikanti programinė įranga). Tai programa, kuri skirta reklamuoti tam tikrus produktus ar paslaugas. Adware pastebėti nesunku, jų yra kelios rūšys: • Iššokinėjantys langai su reklamomis (dažnai pasitaiko ir erotinėmis). • Papildomi mygtukai interneto naršyklėje (BUY, SEARCH ir kt.). Šių papildomų funkcijų kūrėjai teigia, kad jos yra naudingos vartotojui. Iš tikrųjų yra atvirkščiai, tokių mygtukų pagalba rasite tik pasiūlymus pirkti ir visai ne to ko jūs ieškote. • Pradinis interneto naršyklės puslapis nustatomas į visai jums neįdomų, o pakeisti jo neišeina. • Per prievartą siūlomos interneto svetainės pagal tematiką. PVZ surenkate adresą BMW.COM, o jums atidaro BUYCARS.COM svetainę. Spyware ir Adware plinta tuo pačiu būdu: • Kartu su nemokamomis programomis, kurias atsisiunčiate iš interneto ir galvojate, kad jos tikrai nemokamos. Iš tikrųjų jos mokamos – jūs už jas sumokate savo nervais ir laiku – atsiranda aukščiau aprašytos problemos. • Vaikštant po warez (piratų), porno ir kt. puslapius. Yra du būdai „prisiveisti“ nepageidaujamų programų, o kartais ir virusų: 1. Norint pamatyti nuotraukas, filmukus ar kitą jus dominančia informaciją siūloma instaliuoti papildomus modulius, kurie leis jums pasiekti tikslą. Neapsigaukite ir niekada nesutikite su šiais siūlymais. 2. Turint neatnaujintą operacinę sistemą ar interneto naršyklę, kenkėjiškos programos gali pasinaudoti jos skylėmis ir instaliuotis į jūsų kompiuterį net nepaklaususios. Šiuo atveju rekomenduojama naudoti nemokamą MOZILLA FIREFOX (www.mozilla.org) interneto naršyklę, nes ji nėra tokia populiari kaip Internet Explorer, o dauguma kenkėjiškų programų kaip tik ir yra kuriamos populiariausiai interneto naršyklei. Kaip matome, Spyware ir Adware yra pakankamai kenkėjiškos programos, kurios gali atimti daug laiko ir nervų. Yra nemažai būdų kovoti su jomis. Paprastam vartotojui geriausia naudoti nemokamas antiSpyware programas, pvz. „Spy-bot search and destroy“ (http://security.kolla.de), „Ad-aware“ (www.lavasoftusa.com). Tereikia jas instaliuoti, atnaujinti ir patikrinti kompiuterį. Deja jos neišvalo kompiuterio 100%, bet tikrai padeda atsikratyti bent dalies šiukšlių. Yra sukurtas įrankis daugiau išmanantiems vartotojams, vadinamas HijackThis (www.spywareinfo.com/~merijn), su juo galima 100% išvalyti kompiuterį pasirenkant kokius komponentus reikia ištrinti, bet tai ne visi žino ir gali sugadinti sistemą, dėl to nerekomenduojamas, jei nesate tikras, kad žinote ką darote. Šis aprašymas sudarytas naudojantis mano patirtimi. Galite rasti neaiškumų ar netikslumų, iš anksto atsiprašau. Tikiuosi jums ši informacija bus naudinga ir palengvins kompiuterinį gyvenimą!
Informatika  Straipsniai   (12,56 kB)
Tibetas
2010-01-19
Tibetiečių kilmė Labai mažai žinoma apie tibetiečių kilmę. Esama nuomonės, jog tibetiečiai genetiškai giminingi mongolams, tačiau akivaizdi ir kitų tautų įtaka (atsižvelgiant į geografinę Tibeto padėtį, tai turėtų būti Centrinės arba Pietryčių Azijos tautos. Tokias prielaidas patvirtina ir genetiniai tibetiečių tyrimai, kuriuos 2000 m. atliko Su, Bing ir kiti: nustatyta, jog tibetiečių Y chromosomos yra daugialypės kilmės -tiek iš Centrinės Azijos, tiek ir iš Rytų Azijos. Tibetiečių bruožai Tibetiečiai paprastai yra rudos odos, juodų, šiek tiek banguotų ar garbanotų plaukų, gana aukštų skruostikaulių ir rudų akių, tačiau kai kurie tibetiečiai yra šviesiai rudų ar žalių akių (paveldėtų iš mongolų). Vyrai paprastai augina vešlius ūsus, tačiau retą barzdą. Tradiciškai jie pešioja savo barzdą pincetu. Klajokliai – avių ir jakų augintojai – pina ilgus plaukus. Tibetiečiai pasižymi gebėjimu išgyventi didžiausiose aukštumose ir atsparumu šalčiui. Toks gebėjimas, be abejonės, yra sąlygotas nepaprastos Tibeto plokščiakalnio aplinkos. Pastaruoju metu mokslininkai stengiasi atskirti kultūrinį ir genetinį šio prisitaikymo faktorius. Jie atrado geną, kuris pagerina hemoglobino prisotinimą deguonį; taip pat įrodė, jog iki penkerių metų tibetiečių vaikai auga greičiau nei kiti vaikai. Kalba Tibetiečių kalba (tibet. བོད་སྐད) priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių pogrupiui. Tibetiečių kalbą vartoja apie 6 mln. gyventojų Kinijoje (Tibetas (Xīzàng, 西藏自治区), Činghi (Qīnghǎi, 青海), Gansu (Gānsù, 甘肃), Sičuanas (Sìchuān, 四川) ir Junnanas (Yúnnán, 云南), Indijoje, Butane, Sikime, Kašmyre, Ladake ir Nepale. Mongolijoje tibetiečių kalba yra laikoma klasikine budizmo kalba ir buvo plačiai vartojama iki dabar. Botijų kalba (dzongkha, རྫོང་ཁ) kalba apie 500 000 žmonių Butane (valstybinė kalba), Indijoje ir Nepale. Botijų kalba taip pat priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai ir yra labai artima tibetiečių kalbai. VII a. pirmasis Tibeto imperatorius Songtsan Gampo pasiuntė vieną iš savo pasiuntinių Tonmi Sambota į Indiją, kad sukauptų žinių apie budizmą. Tuomet pasiuntinys, visų manymu, sukūrė tibetiečių raštą, paremtą devanagari (sanskrito kalba: देवनागरी) rašto sistema. Taip pat Tomni Sambota parašė tibetiečių kalbos gramatiką, besiremiančią sanskrito (sanskrito kalba: संस्कृतम्) kalbos gramatika. Dabartinė kalba (vartojama nuo IX a.) buvo naudojama išversti slaptus budistų tekstus, gabenamus iš Indijos į Tibetą. Rašto sistema buvo skirta VII a. kalbai, kuri nuo dabartinės kalbos skyrėsi įvairiais aspektais. VIII a. pr. budistų tekstai, parašyti sanskrito kalba, buvo gabenami per Himalajus ir raštingi žmonės juos kruopščiai vertė į tibetiečių kalbą. Tekstų antplūdis baigėsi XI a., kai indų originalūs tekstai buvo naikinami per musulmonų antplūdį. Vis dėlto, budizmo tekstai, meno, meditacijų ir filosofijos tradicijos buvo beveik galutinai perduotos Tibetui. Kinų invazija į Tibetą ir jų bandymai sunaikinti budizmo vienuolynų įtaką privertė daug pažengusių meditacijos mokytojų ir mokinių pabėgti į vakarus. Kartu jie pasiėmė pačius svarbiausius dharma tekstus ir šventus meno kūrinius. Šie darbai yra saugomi įvairiose Vakarų šalyse, daugiausia Tibeto budistų centruose, o jų kopijos yra prieinamos didžiausiose bibliotekose. Šie tekstai yra parašyti klasikine tibetiečių kalba. Pirmasis sanskrito-tibetiečių kalbų žodynas (Mahavyutpatti) pasirodė IX amžiuje. Ksilografija, kilusi iš Kinijos, buvo naudojama ir Tibete bei vis dar naudojama kai kuriuose Tibeto vienuolynuose. Tibetiečių literatūra yra daugiausia susijusi su budizmu. Literatūrą sudaro vertimai iš sanskrito, kinų kalbų bei originalūs tibetiečių darbai. Taip pat yra literatūros darbų apie bon religiją – seniausius Tibeto dvasinius papročius. Ypač nepaprastas tibetiečių literatūros žanras yra gter-ma (tibet. གཏེར་མ་) – tai tekstai, kurie parašyti senovės mokytojų ir manoma, jog keletą šimtmečių slėpti atokiose olose. Kalba, kuria šiuo metu kalbama, yra vadinama šnekamoji tibetiečių kalba. Dėl kalbos dialektų žmonės iš plačiai nutolusių regionų sunkiai supranta vienas kitą. Yra keturi tibetiečių kalbos dialektai, o pagrindinis tibetiečių kalbos dialektas yra sostinės Lhasa regione.
Geografija  Referatai   (193,83 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Actekai
2010-01-13
Actekai (astekai) – Mezoamerikos tauta, XIV-XVI a. pr. centrinėje Meksikoje sukūrusi civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu. Svarbiausias civilizacijos miestas – Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.
Istorija  Pateiktys   (40 psl., 206,08 kB)
Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.
Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)
Portugalija
2009-12-09
Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128m. susikūrė Portugalijos valstybė. XV-XVI amžiais Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas.
Geografija  Referatai   (12 psl., 87,66 kB)
Emigracija
2009-12-09
Lietuvai gerai pažįstamas reiškinys – emigracija vėl ima kelti rūpestį. Per pastaruosius penkiolika metų iš šalies išvyko apie 300 tūkst. gyventojų. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais, atrodo, tik suaktyvino šią problemą. Ir ji gali aktualėti dar labiau. Ši tema mane sudomino, nes šiuo metu yra ypač svarbi, todėl manau, kad ir valdžia šiai problemai spręsti turėtų skirti daugiau laiko ir lėšų.
Sociologija  Referatai   (3 psl., 16,84 kB)
Sokratas
2009-12-03
Sokrato apologija patraukia ir savo literatūriniu subtilumu, kalbos grožiu. Tiek iš vertėjo bei komentarų autoriaus pastabų, tiek iš paties teksto vertimo akivaizdu, jog literatūros formai išlaikyti šiame leidime buvo skirta itin daug dėmesio ir jėgų. Todėl tikėtina, kad naujai išleista „Sokrato apologija“ sužibės ir ne kartą ją anksčiau skaičiusiųjų rankose.
Filosofija  Referatai   (3 psl., 10,84 kB)
Martynas Mažvydas. Biografija. 1539 – 1542 m. dėstė Vilniaus evangelikų aukštesniojoje mokykloje. Studijuodamas parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei”. 1549 m., kaip nemokantis vokiečių kalbos, buvo paskirtas kunigu į Ragainę (Panevėžio rajonas). M. Mažvydo nuopelnai Lietuvai. Mažvydas yra pirmasis lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas. Išleido PIRMĄJĄ lietuvišką knygą. Gyvendamas Ragainėje išleido daugiau lietuviškų knygų. Buvo lietuviškos raštijos pradininkas. Suformavo giesmių poetikos ir eilėdaros pagrindus.
Lietuvių kalba  Projektai   (24 psl., 3,1 MB)
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, valstiečio šeimoje, kurioje augo su trimis broliais ir viena seserimi. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. A. Baranausko, įžymaus XIX a. lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė – viena prieštaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Poetas labiausiai išgarsėjo savo kūriniu ,,Anykščių šilelis“.
Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 12,91 kB)
Prancūzija
2009-11-14
Ekonomika. Realigija. Kultūra. Kalbos. Demografija. Politinė sistema. Gamtiniai ištekliai. Žemės ūkis. Kas Prancūzija išskiria iš kitų ES šalių. Gyventojai. Pramonė. Transportas. Svarbiausių lankytinų gamtos ir kūltūros objektų apibūdinimas. Eifelio bokštas. Europos sąjunga yra dvidešimt septynių valstybių ekonominė bei politinė bendrija. Šioje bendrijoje ne tik yra įstojusios didžiausios Europos valstybės, bet ir mažiausios. Mano referato tikslas yra atskleisti Prancūzijos šalies ypatumus. Gilintis į šios šalies ekonomiką,demografiją,kultūrą,žemės ūkį ir į jos gyventojus.
Geografija  Referatai   (12 psl., 255,3 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirti“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtumėme įvardinti, kaip laimingą. Tai rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje tai nėra įteisinta. Šiandien eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.
Filosofija  Namų darbai   (10 psl., 20,51 kB)
Ergonomika
2009-10-07
Terminas ergonomika kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ergo – darbas, nomos – dėsnis. Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių, darbo procese naudojančių įvairias technines priemones, psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus. Remiantis ergonominių tyrimų išvadomis, tobulinamos darbo priemonės, kuriamos patogios darbo vietos ir optimalios darbo aplinkos sąlygos, didinančios darbo našumą, tausojančios dirbančiojo sveikatą, mažinančios įtampą ir nuovargį.
Elektronika  Konspektai   (18 psl., 57,07 kB)
Fonetinės. Sintaksinės. Semantinės. Vaizdingoji leksika. Aliteracija. Paralelizmas. Metafora. Frazeologizmas. Asonansas. Pakartojimas. Metonimija. Nutylėjimas. Personifikacija. Deminutyvai. Ironija.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,4 kB)
Motiejus Valančius
2009-10-02
Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. Jis yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.).
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 28,47 kB)
Leksika (gr. lexikos – žodinis, lexis – žodis )– tai kurios nors kalbos žodžių visuma. Vieni iš kalbą sudarančių žodžių sluoksnių yra: skoliniai, barbarizmai, vertalai ir semantizmai. Leksikos normos nusistovi natūraliai ir aprašomos žodynuose bei specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė ir vartotina. Nemaža dalis žodžių išlikę net iš indoeuropiečių prokalbės. Skoliniai – žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų. Išskiriamos dvi skolinių grupės: senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai. Barbarizmai – neįteisinti bendrinėje kalboje žodžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 40,77 kB)
15 anglų kalbos tekstų kalbėjimui.
Anglų kalba  Namų darbai   (5 psl., 15,04 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Kalba
2009-09-14
Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo galimybių, lankstumo ir kitų kokybių iš visų gyvūnų tik žmogus turi kultūrą, su kuo aš visai nesutinku, tačiau dabar kalbėsiu tik apie vieną iš penkių pagrindinių žmonių kultūros komponentų - apie kalbą.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)
Pagalbinė informacija ruošiantis kalbėjimui apie tarmes. Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.
Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanika“) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje. Ją parašė lotyniškai Danielius Kleinas. XVII – XVIII a. išėjusios Lietuvių kalbos gramatikos: Kristupo Sapūno 1791m., Povilo Fridriko Ruigio 1747m., Kristijono Gotlibo Milkaus 1800m. Pirmasis Lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje 1620m. autorius Konstantinas Sirvydas. Tai trijų kalbų žodynas: lietuvių, lenkų, lotynų kalbų. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant kalbą. Tai vienintelis žodynas buvęs iki XIXa. Lietuvių ir vokiečių kalba F. Hako (1730), P. Ruigio (1747), K. Milkaus (1900).
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,64 kB)
Maironis
2009-09-11
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,54 kB)
K. Donelaitis
2009-09-11
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,15 kB)
Pagrindinės kompiuterio dalys: atmintis, įvedimo įrenginys, išvedimo įrenginys, aritmetinis-loginis įrenginys, valdymo įrenginys. Sveikieji skaičiai kompiuteryje vaizduojami dvejetainiu kodu, skaičiui skiriant kažkokį kiekį baitų, priklausomai nuo to, kokiam tipui priskiriamas skaičius. Norint pavaizduoti neigiamus skaičius, reikalingas papildomas kodas. Jis reikalingas tam, kad būtų galima atimtį išreikšti sudėtimi. Norint užrašyti neigiamą dvejatainį skaičių, reikia žinoti, kiek bitų skiriama teigiam skaičiui.
Informatika  Konspektai   (14 psl., 27,77 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Programavimo kalbos: procedūrinės (ankstyvos Fortran versijos. Pagrindą sudaro funkcijos. Programos kodo ilgis iki kelių tūkstančių eilučių. Struktūrinės (Pascal, C, Fortran, Basic, COBOL). Pagrindą sudaro blokai (procedūros) ir duomenys, priskirti tiems blokams. Programos kodo ilgis iki 50 tūkstančių eilučių. OOP (C++, Java, Visual Basic). Struktūrinis programavimas: struktūrinio programavimo požymiai: programos lengvai suprantamos, testuojamos, modifikuojamas. Struktūrinio programavimo taisyklės naudojamos single-entry/single-exit valdymo struktūros.
Informatika  Konspektai   (86 psl., 39,68 kB)
Pateikiamas dažniausiai vartojamų italų kalbos žodžių rinkinys su lietuviškais atitikmenimis.
Kitos kalbos  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 15,64 kB)
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)
Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .
Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)
Pateikiama šių autorių įžangos interpretacijoms: B. Radzevičiaus, Kazio Bradūno, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Balio Sruogos, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Janinos Degutytės, Antano Škėmos, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, Maironio, Kristijono Donelaičio, Vytauto Mačernio, Henriko Radausko
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 12,3 kB)
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,85 kB)
Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.
Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)
Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)
Kombinatorika. Grafų teorija. Būlio funkcijų ir schemų teorija. Kodavimo teorija. Algoritmų teorija. Aibės, funkcijos ir sąryšiai. Matematinės logikos pradmenys.
Matematika  Konspektai   (101 psl., 1,04 MB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Po Liublino unijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą stipriai veikė įsiveržusi lenkų kultūra. Lenkijos kultūra darė kur kas didesnę įtaką negu patys gyventojai lenkai, kurių po unijos LDK visuomenėje daugėjo palyginti lėtai. Lenkų kalba iš esmės pakeitė visą etnolingvistinę situaciją. LDK imta vis plačiau vartoti lenkų kalbą. XVII a. pabaigoje ne tik aukštieji LDK pareigūnai, bet ir eiliniai bajorai, geriau ar blogiau jau mokėjo lenkų kalbą. Tai leido Respublikos seimui 1697 m. įteisinti lenkų kalbą kaip oficialią LDK raštinių kalbą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,74 kB)
XVI amžiuje ir XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi ir vienalaikiai procesai. Viešame valstybės gyvenime sustiprėjo lenkų kalbos vartojimas. Kartu tuo pat metu pradėti spausdinti ir lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, stengtasi lietuvinti net sulenkėjusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,86 kB)
Jėzuitus į Lietuvą iš Lenkijos 1569 metais pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1598 metais iš Lenkijos jėzuitų provincijos buvo sudaryta Lietuvos viceprovincija. Greitai ji savo dydžiu praaugo Lenkijos jėzuitų provinciją. Pradžioje Lietuvos provinciją sudarė 7 kolegijos ir rezidencijos, 3 misijų stotys ir 284 vienuoliai. Šis disciplinuotas ir veiklus ordinas Lietuvoje nepaprastai sparčiai augo. Praėjus 40 metų jis turėjo jau 16 kolegijų ir rezidencijų tinklą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vienuolių skaičius pasiekė 599.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,84 kB)
Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimas susijęs su dviem spaudos židiniais Prūsijos kunigaikštystėje, Karaliaučiuje ir Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sostinėje. Pirmasis lietuviškos knygos židinys – Karaliaučius. 1547 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmoji lietuviška knyga yra religinio mokymo vadovėlis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,87 kB)
Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)
Renesanso, o ypač reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi etninė LDK inteligentija parengė dirvą lietuviškai raštijai ir lietuviškoms knygoms atsirasti. Stambus XVI amžiaus lietuviškos protestantiškos pakraipos knygos leidybos centras buvo Karaliaučiuje. Čia dirbo lietuvių raštijos pradininkai – išeiviai iš LDK – M. Mažvydas, S. Rapalionis, A. Kulvietis. Per 1547 ir 1600 metus lietuvių kalba buvo išspausdinta 30 knygų. 8 iš jų buvo atspausdintos LDK, o net 22 – Prūsijoje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,95 kB)
Iki XIX a. pabaigos lietuvių raštija neturėjo bent apyvienodės rašybos. Nebuvo ir lietuvių bendrinės literatūrinės, ką jau kalbėti apie šnekamąją, kalbos. Didžiojoje Lietuvoje vyravo raštai žemaičių tarmėmis, daugiausia laikytasi lenkiškų rašybos tradicijų. Dar 6 dešimtmečio pabaigoje Kazanėje dirbusiam žemaičiui Andriui Ugenskiui (1816–1878), lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio šalininkui, kilo mintis pritaikyti lietuvių rašybai slaviškąjį (rusiškąjį) raidyną.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,99 kB)
1864 m. pavasarį daugiausia M. Muravjovo ir jo pakviesto Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo pastangomis buvo parengta tolesnių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte „programa“, kurią jos šalininkai, remdamiesi anksčiau aptartąja rusifikatoriška LDK istorijos samprata, pavadino „rusų pradų atkūrimu“. Gegužės mėnesį, kada programai pritarė Vakarų komitetas, ją patvirtino ir caras Aleksandras II. Vakarų kraštas, taigi ir jam priklausančios etninės Lietuvos žemės, buvo paskelbtos „nuo amžių“ rusų žeme.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,42 kB)
Nors po 1905 m. Rusijoje atsirado parlamentinės konstitucinės santvarkos elementų, .t. y. dviejų rūmų parlamentas (Valstybės Taryba ir Valstybės Dūma), caro „dovanoti“ Pagrindiniai įstatymai, arba konstitucijos prototipas, bet caro rankose liko visi pagrindiniai bemaž neribotos valdžios svertai. Tik įstatymus caras turėjo leisti kartu su Valstybės Dūma. T. y., kai veikė dūma, ji priiminėjo visus įstatymus, bet jie įsigaliodavo tik Valstybės Tarybos ir caro patvirtinti.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,64 kB)
Tautinis atgimimas
2009-09-03
Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)
Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis mažai tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Beveik visos vidurinės mokyklos vėl buvo perduotos vienuolynams. Pradinės mokyklos – jų etnografinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 – ir toliau buvo prižiūrimos parapijų klebonų.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 9,39 kB)
1841 m. S. Daukanto ir kitų lietuvių liaudies švietimo gimtąja kalba reikalui neabejingų pastangomis Vidaus reikalų ministerija leido steigti prie Žemaičių vyskupijos bažnyčių pradines mokyklėles, kuriose šalia tikybos pradžiamokslio leista mokyti skaityti lietuviškai. Tiesa, su ta sąlyga, kad kartu vaikai bus supažindinami ir su rusų abėcėle.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 1,62 kB)
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Žiniasklaida  Konspektai   (3 psl., 6,91 kB)
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusi konferencija, J. Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais principais ir etnografinėse sienose. Tuo metu dar nebuvo galutinai aiškios Lietuvos valstybės etnografinės sienos ir jas dar reikėjo nustatyti. Bendresnio pobūdžio teritorijų suvokimas, suprantama, buvo. Jis siekė XIX a. paskutinio ketvirčio tautinio atgimimo laikmetį.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,39 kB)
Lietuvos, vėliau – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas tapo pagrindiniu šalies mokslo centru. Čia susitelkė beveik visi žymiausi Lietuvos mokslininkai, išskyrus žemės ūkio specialistus, kurie darbavosi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Kauno universitete dėstė žymiausi to meto Lietuvos kalbininkai, savo darbus pradėję dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Iki 1926 m. Kauno universitete dirbo vienas svarbiausių bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Jonas Jablonskis.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,81 kB)
Atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje buvo rengtasi 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą atkurti kaip svarbiausią Lietuvos mokslo ir švietimo įstaigą. 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kuriame buvo skelbiama, jog universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Tačiau 1919 metais, lenkams užėmus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto. Jį atkūrė lenkų valdžia, sykiu suteikdama Stepono Batoro vardą – tuo norėta pabrėžti, jog universitetas yra lenkiškas, įkurtas lenkų karaliaus.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,28 kB)
Nepriklausomoje Lietuvoje toliau veikė nemažai dar XX a. pradžioje įsteigtų mokslo draugijų. Viena svarbiausių, žinoma, buvo 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), tačiau jai didžiulį smūgį sudavė Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos – mat draugijos centras buvo Vilniuje. Daugelis aktyviausių LMD narių išsikėlė į Kauną, kur tapo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrėjais bei dėstytojais. Vilniaus krašte likusios draugijos veiklą gerokai varžė lenkų valdžia.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,89 kB)
Lietuvos Mokslų akademija (LMA) buvo įsteigta Lietuvai jau praradus nepriklausomybę – 1941 m. sausio 16 d. Tai buvo trečioji Mokslų akademija Sovietų Sąjungoje po Ukrainos ir Baltarusijos. Mokslų akademijai buvo perduotos visos panaikinto Lituanistikos instituto įstaigos ir turtas. 1941 m. kovo mėn. patvirtintame LMA statute skelbiama, kad „Mokslų Akademija betarpiškai priklauso Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai, kuriai kiekvienais metais pateikia savo veikimo apyskaitą“.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,33 kB)
Lietuvių mokyklos užsienyje atsirado skirtingais laikotarpiais, skirtingomis aplinkybėmis. Dalis lietuviškų mokyklų buvo įsteigta pačiame Lietuvos pasienyje, tačiau kaimyninių šalių teritorijose. Šiose srityse nuo seno gyveno lietuvių tautybės gyventojai, čia veikė ir jų mokyklos. Ryškiausias pavyzdys – Lenkijai priklausantis Punsko-Seinų kraštas. Tačiau didžioji lietuvių išeivių dalis atsidūrė kituose kraštuose ieškodami geresnio gyvenimo, slėpdamiesi nuo caro valdžios persekiojimų ar Antrojo pasaulinio karo metais į Vakarus pasitraukę nuo bolševikų okupacijos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,57 kB)
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,26 kB)
My SQL
2009-09-02
Apraš sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje (MySQLlt1.doc) rasite tokius skyrelius: literalai, vartotojo kintamieji, stulpeliai, SELECT ir WHERE operatoriuose naudojamos funkcijos. Antrojoje dalyje rasite įvairių sintaksių aprašymus.
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (46 psl., 283,18 kB)
Telekomunikacijų modelis. Telekomunikacijų paslaugos. Paslaugų klasifikacija. Telekomunikacijų tinklai. Telekomunikacijų tinklų struktūros. Telekomunikacijų tinklo projektavimo planas. Telefoninio perdavimo traktas. Elektroakustinis pagrindai. Aukstoelektriniai ir elektroakustiniai keitikliai. Anglinis mikrofonas. Elektromagnetinis telefonas. Galiniai įrenginiai. Vietinis efektas. Telefono aparato tobulinimo kryptys. Elefono atsakikliai. Bevieliai telefonai. Video konferenciniai įrenginia. Faksimiliniai aparatai. Žynybinės telefonų stotys. Automatinės komutacijos principai.Komutaciniai prietaisai naudojami stotyje sujungimų sudarymui. Skaitmeninės komutacijos principai. Skaitmeninių signalų kanalų komutacija. Erdvinė skaitmeninio signalo komutacija. Laikinė skaitmeninių signalų komutacija. aldančiųjų įrenginių sudarymo principai.
Informatika  Paruoštukės   (3 psl., 568,56 kB)
Telefono aparatai
2009-09-01
Darbo tikslas: susipažinti su TA paskirtimi, veikimo principu ir konstrukcija, taip pat numerių rinkiklio veikimo principu ir konstrukcija. Darbo užduotis: išsiaiškinti telefono stoties užėmimo principus. Išsiaiškinti numerio informacijos perdavimo būdus. Išnagrinėti telefono aparato veikimą pagal principinę schemą. Išsiaiškinti kaip veikia vietinio efekto pašalinimo schema. Išsiaiškinti kaip veikia numerių rinkikliai ir kaip perduodama numerio rinkimo informacija. Susipažinti su šiuolaikinių TA ypatumais.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 126,1 kB)
Viešas kalbėjimas
2009-09-01
Viešųjų informacinių kalbų pristatymas bei problemos. Geriausios informacinės kalbos: tikslios, aiškios, prasmingos, įsimenančios. Pasiruošimas viešai kalbėti prasideda nuo tikslo nustatymo bei iš to išplaukiančių bendrų ir specifinių tikslų išsikėlimas. Bendri tikslai apima informavimą, svarstymą, įtikinimą. Nustatant specifinius tikslus, reikėtų atsakyti į tokį klausimą: kokių aš tikiuosi rezultatų po viešo bendravimo? ko tikiuosi iš savo pasisakymo?
Sociologija  Pateiktys   (24 psl., 16,13 kB)
Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį.
Istorija  Referatai   (6 psl., 12,85 kB)
Pagrindinės filosofijos sąmpratos, jų apibrėžimai.
Filologija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 25,95 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Antanas Baranauskas
2009-08-27
Antano Baranausko gyvenimas ir veikla nėra eilinė rašytojo biografija. Ji labai prieštaringa ir vaizdžiai kalba, kokiomis nepalankiomis aplinkybėmis vystėsi lietuvių literatūra. A. Baranauskas kūrė labai sudėtingo istorinio laikotarpio sąlygomis, ties dviejų epochų – atgyvenusio feodalizmo ir besiformuojančio kapitalizmo slenksčiu. Jis buvo žinomas ne tik kaip Antanas Baranauskas, bet ir kaip Baranowskis, Baranauskis, Baronas. Būdavo galima rasti pasirašius: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.
Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 22,63 kB)
Kalbos vaizdinės raiškos priemonės. Poetinė sintaksė. Eilėdara. Žodžiai, kurie skirtingai skamba, bet reiškia tą patį vadinami sinonimais. Antonimai - tai priešingos reikšmės žodžiai. Epitetas - tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą. Tokie epitetai, kurie pridedami prie tų pačių žodžių, vadinami nuolatiniais (močiutė sengalvėlė). Vieno daikto ar reiškinio sugretinimas su kitu daiktu - palyginimas. Metafora - perkeltinės prasmės žodžiai ar posakiai, kurių vaizdai paremti daiktų ar reiškinių panašumu.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,22 kB)
Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji - mūsų tautos lakštingala. S. Nėries kūryba - tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardo. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.
Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 10,27 kB)
Stilių sąveika
2009-08-20
Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 15,72 kB)
Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.
Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)
“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,36 kB)
Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą. Kalbos pagal teksto funkcijų dominantę. Informacinė funkcija. Apeliacinė funkcija. Estetinė funkcija. Informacinės kalbos. Apeliacinės kalbos. Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug ir kiekvienas mėginimas jas susisteminti yra tik apytikslis, sąlyginis. Esama įvairių klasifikacijų, bet apsistoti ties viena yra sunku. Klasifikuojant viešąsias kalbas paprastai remiamasi trijų matų sistema, atsižvelgiama į: parengimo būdą; tematiką ir oratoriaus veiklos sritį; teksto funkcijų dominantę.
Komunikacijos  Konspektai   (5 psl., 7,58 kB)
Vincas Kudirka
2009-08-12
Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla. “Varpo” siela. Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius. Vincas Kudirka – rašytojas. Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą. Iš motinos – meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, "gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.
Istorija  Referatai   (7 psl., 370,39 kB)
Dvidešimtas amžius įėjo į istoriją ne kaip kruvinų revoliucijų, niokojančių karų, gyvybės naikinimo tobulos industrijos, o kaip neprievartinių pergalių prieš prievartą amžius. Jėgos, slypinčios aktyvioje neprievartoje, suvokimas, gebėjimas ją apgalvotai panaudoti, sprendžiant socialinius ir politinius konfliktus. Žengiant galbūt jau XX a. paskutinius žingsnius, labai svarbu nesustoti, negrįžti atgal, suprasti ir įtikinti kitus, kad neprievarta yra vienintelė alternatyva prievartai. Prievarta kaip sąvoka specialioje literatūroje vartojama plačiąja prasme.
Filosofija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 11,95 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
ISDN (Integrated Services Digital Network) – skaitmeninis visuminių paslaugų tinklas. Integrated - visuminis, t.y. per ISDN galima naudotis visų telekomunikacijų tinklų teikiamomis paslaugomis ir galimybėmis bei kitomis ISDN paslaugomis ir funkcijoms. Services – tai paslaugos, nes šis tinklas orientuotas į įvairiapusių paslaugų pateikimą vartotojui. Digital – tai skaitmeninis, t.y. informacijos perdavimas yra skaitmeninis iki pat abonento ISDN telefono ar kito galinio įrenginio.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 57,71 kB)
Pirmosios lietuviškos knygos, jų kūrėjai. Just. Marcinkevičiaus kūryba. Poetinės dramos "Mažvydas" analizė. Indoeuropiečių kalbų šeima. Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a. pab., priėmus krikščionybę, bet originalių lietuviškų tekstų ar vertimų būta labai nedaug, tik patys reikalingiausi tikybiniai tekstai. XVI amžius mums paliko maždaug 20 lietuviškų religinių knygų. Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniuje lietuvių humanistams. Tam įtakos turėjo Vokietijoje prasidėjusi reformacija. Jos šalininkai reikalavo, kad apeigos bažnyčioje būtų atliekamos ne lotynų, o krašto žmonių kalba. Reformacijos pradininkas - Martynas Liuteris.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,02 kB)
Romantizmo literatūros ypatybės. A. Mickevičiaus vieno kūrinio analizė. B. Sruogos asmenybė ir kūryba. Pasirinkto kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Baltų kalbos. Romantizmas - XVIII a. pab. - XIX a. pr. Vakarų Europos kryptis, kuri reiškėsi literatūroje, dailėje, mene, muzikoje. Romantizmas protestuoja prieš švietėjų racionalumą, prieš kasdienybės buitiškumą ir menkystę, socialinės tikrovės priešiškumą asmenybei. Etinis romantiko principas - būti nepaklusniam ir nepatenkintam, grumtis su priespauda, veržtis į išganingą tobulybę ar svajonę. Nerasdami idealo savo meto visuomenėje, romantikai susidomi folkloru, istorija, bibliniais mitais, tuo, kas paslaptinga, nepaprasta, žmogaus protui neprieinama, jaučiama tik intuityviai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,53 kB)
Istorija
2009-08-01
Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)
Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Būtent tik šių poetų eilėraščius gali duoti analizuoti - interpretuoti per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą (oficialus sąrašas iš 2009 m. NEC). Įžangos originalios, universalios (tinka bet kuriam poeto eilėraščiui) ir tokio ilgio, kokio ir reikia 400-450 žd. interpretacijai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 9,92 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiuolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 54,63 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
Napoleonas Bonapartas (1769 rugpjūčio 15– 1821 gegužės 5) buvo prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu - lapkričio 11 paskirtas I-osios Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 gegužės 18 tapo Prancūzijos Imperatoriumi,Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 balandžio 6, taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 20 - birželio 22. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo.
Istorija  Referatai   (2 psl., 8,37 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Present Indefinite. Past Indefinite. Future Indefinite. Future Indefinite In the Past. Present Continuous. Past Continuous. Future Continuous. Future Continuous in the Past. Perfect Tenses Present Perfect. Past Perfect. Future Perfect. Perfect Continuous Tenses. Present Perfect Continuous. Past Perfect Continuous. Future Perfect Continuous. Future Perfect Continuous in the Past. Present Indefinite vartojamas su laiko aplinkybėmis always, often, usually, regulary, daily, etc. Pavyzdžiui: I usually get up at 7 o’clock. Nick always helps his friends.
Anglų kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,25 kB)
Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). Jo tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu.
Istorija  Referatai   (10 psl., 25,16 kB)
Maironis
2009-07-16
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)
Paskaitų konspektai. Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai. Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika. Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai. Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio suvokimas. Sąmonė ir jos būsenos. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas. Atmintis. Atminties tipai. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Atminties stadijos: įsiminimas, laikymas, atgaminimas. Atminties treniravimas. Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas, hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos lygiai. Kalbos vystymasis. Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys, socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos. Emocinės išraiškos.
Psichologija  Konspektai   (30 psl., 47,76 kB)
Keletas poetinio "Aš" aspektų. Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,61 kB)
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.
Istorija  Konspektai   (7 psl., 13,67 kB)
Ciceronas
2009-07-13
Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)
Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Sūduvos krašte. Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą.
Lietuvių kalba  Referatai   (2,03 kB)
Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis padėjo tvirtą pagrindą mūsų bendrinei kalbai. J. Jablonskis – pirmasis mokytas lietuvis kalbininkas praktikas. Pasak Z. Zinkevičiaus, „visa Jablonskio veikla – tai ištisa epocha lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Zinkevičius 1992: 155).
Lietuvių kalba  Referatai   (8,97 kB)
Nuo senų laikų bandoma išsiaiškinti, kas yra mikčiojimas, kaip atsiranda, kokios priežastys jį sukelia. Įvairių autorių duomenimis, pasaulyje mikčioja 2-3 % žmonių. Lietuvoje tai siekia iki 4-5 %. Daugiausia mikčioja vaikai, ikimokyklinio amžiaus. Ir dažniausiai mikčioja berniukai ir vyrai. Pati sąvoka mikčiojimas apibrėžiama kaip sunkus ir komplikuotas sutrikimas. Tačiau tai ne tik sunkus sutrikimas – tai ir labai sudėtinga problema, reikalaujanti daug pastangų. Mikčiojimą gali sukelti įvairios priežastys – vienas labai jaudinantis įvykis arba besitęsiantis stresas – gali sutrikdyti daugelio iš mūsų šneką.
Pedagogika  Referatai   (9,27 kB)
Kalba ir raštas turėjo didelę reikšmę žmonių pasaulyje. Be kalbos ir rašto mes sunkiai įsivaizduotume vieni kitų bendravimą, pažinimą ir daugelį kitų su kalba ir raštu susijusių dalykų. Jau nuo senovės laikų, kuo daugiau buvo išsimokslinęs, apsiskaitęs žmogus, tuo labiau jis buvo vertinamas ir gerbiamas. Šiandieniniame gyvenime raštas ir kalba yra vieni iš svarbiausių žmogaus išsilavinimo bruožų. Todėl šie du bruožai yra ganėtinai svarbūs žmogaus raidai, jo vystymuisi ir išsimokslinimui.
Istorija  Referatai   (2,87 kB)
Dabartinė Lietuvos muzikinio ugdymo sistema pradėta kurti po 1966 m. Sovietų vyriausybės potvarkio "Dėl tolesnio vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos gerinimo" , kuriuo remiantis buvo priimti nutarimai parengti naujas mokymo programas ir vadovėlius. Išsami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos muzikinio ugdymo sistemos analizė pateikta jos kūrėjo E. Balčyčio ( 1986, 1993, 2000 ) darbuose. Vienas iš pagrindinių principų, lėmusių Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos savitumą ir vertę, yra etninės muzikinio ugdymo tradicijos tęstinumas.
Muzika  Referatai   (5,25 kB)
Mes naudojame teisingumo lenteles, kai norime nustatyti ar formulė tapačiai teisinga, ar iš duotų formulių išplaukia kita formulė. Tačiau, kad įrodyti, ar formulė yra tapačiai teisinga, ar formulė logiškai išplaukia, dažnai yra paprasčiau taikyti teoremas. Jeigu mums reikia įrodyti, kad formulė nėra tapačiai teisinga ar logiškai išplaukia, mums nereikia sudarinėti pilnos teisingumo lentelės. Tereikia surasti tinkamą eilutę, kuri tai įrodytų. Jeigu vis dėlto tenka atlikti daug skaičiavimų pagal teisingumo lenteles, tai galima panaudoti metodą, pagreitinantį skaičiavimą. Jo esmė tokia, kad t ir k reikšmės priskiriamos vienintelei raidei.
Matematika  Konspektai   (5,08 kB)
Teiginys – tai toks sakinys, kuris yra arba teisingas, arba klaidingas. Tačiau ne visi sakiniai yra teiginiai, o tik tie, kurie reiškia sprendimą apie daiktą ar reiškinį. Jei daiktui iš tikrųjų būdinga tai, ką mes apie jį sprendžiame, šį sprendimą reiškiantis sakinys yra teisingas. Pvz., sakinys "Vilnius yra Lietuvos sostinė". Jei daiktui nėra būdinga tai, ką mes apie daiktą sprendžiame, sakinys yra klaidingas.
Matematika  Konspektai   (4,3 kB)
Kodai
2009-07-09
Kodas, kaip procesas, yra užkodavimas (kodavimas) ir dekodavimas. Tai tiesioginis ir atvirkštinis procesai. Kodavimui dažniausiai naudojami skaičiai, kodiniai pažymėjimai. Iš tikrųjų kodai yra organizuotų zenklų sistemos. Šios sistemos paklusta taisyklems, kurias pripazįsta visi kodą vartojancios bendruomenes nariai. Tai reiskia, kad tiriant kodus daznai pabreziamas socialinis komunikacijos matmuo.
Komunikacijos  Referatai   (5,19 kB)
Vokietija
2009-07-09
Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km VFR sienos ilgis 3758 km Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai Jūros iš šiaurės vakarų - Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų - Baltijos jūra Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km) Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)
Geografija  Referatai   (20,76 kB)
1857 metų pavasarį Lietuvos visuomenę sujaudino neeilinis įvykis – vienos turtingiausių šio krašto giminių atstovas, Lahoisko (tuomet – Minsko gubernija, Barysavo apskritis) savininkas grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) savo paties dirbtuvėje pasigamintais laivais išsirengė į kelionę... Neries upe. Tuomet mažai ką galėjo nustebinti didikų, o ir ne tik didikų, pažintinės kelionės po Vakarų Europą, taip pat po gerokai tolimesnius, egzotiškus kraštus.
Geografija  Referatai   (12,77 kB)
Suomija
2009-07-09
Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, institucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų kalbos yra abi oficialiosios. 93% kalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, kalba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai). Lapiai, arba samiai, — tai tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas.
Geografija  Konspektai   (5,58 kB)
Vaiko raida
2009-07-09
2-3- jų metų vaiko asmenybės užuomazgos, savimonės raida. Savarankiškumo – gėda ir abejonės. S.Freudas, A.Adleris tvirtina kad asmenybė susiformuoja anksti, jau kūdikystėje ir vaikystėje, iki 3 metų ar vėliausiai iki 5 metų. Šiame amžiuje vaikas jau daug ko išmoksta, ne tik vaikščioti, bet ir laipioti, atidarinėti, stumdyti, mėtyti. Jis džiaugiasi savo naujais sugebėjimais ir siekia daryti pats( savasis aš), atlikti ką nors naudingo ne tik sau, bet ir vienmečiams, suaugusiems, bet yra ryškus kopijavimas aplinkinių. Jis bando sužinoti ką gali savo aplinkoje valdyti, tvarkyti, ko ne. Jei suaugusieji leidžia daryti ką jis nori, vaikui išsiugdo jausmas, kad jis valdo savo kūną, poreikius, savo aplinką.
Psichologija  Konspektai   (3,65 kB)
Graikija
2009-07-09
Graikijos menas, maždaug 3000pr.Kr. Egėjo jūros pakrantėje ėmė kurtis savita kultūra, vadinama Kretos-Mikėnų vardu-ankstyvasis antikos etapas. Ji gyvavo iki XII a. pr. Kr., kol ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Šios kultūros žymiausi architektūros paminklai Troja ir Knoso rūmai. Rūmų sienos puoštos daugybe freskų. Kretiečiai buvo puikūs keramikai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Kūrė molines vazas, dekoruodami jūrų motyvais. Antikinis menas pradėjo formuotis VII a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a. Išskiriamos 3 epochos: archainė(VII-VI a. pr. Kr.),klasikinė(V-IV a. pr. Kr.), helenistinė(III-I a. pr. Kr.). Graikų kultūra paplito toli už jos ribų.
Geografija  Konspektai   (7,28 kB)
Kanceliarinė kalba
2009-07-09
Visais laikais bendravimas buvo svarbiausias, nes tik nuo jo priklauso perduodama informacija ir žmonių santykiai. Bendravimas nėra vienos rūšies. Jis yra tikrai labai įvairus ir kiekvienu momentu reikia jausti, kur ir kaip reikia bendrauti. Tikrai visi gerai žino, kaip skiriasi darbdavio su darbuotoju ir gerų draugų bendravimas.
Etika  Referatai   (7,8 kB)
Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems.
Etika  Referatai   (22,11 kB)
Jei jau Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė ir jūra prasideda, yra tartum karūna ant galvos. Luisas Vaz De Camoes. Bendri Portugalijos duomenys. Portugalija – pietvakarių Europos valstybė – respublika (Europos Sąjungos narė nuo 1986m.). Portugalija ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km.), o kitą šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km.).
Etika  Referatai   (11,05 kB)
Kiekviena įmonė turi įvairių rūšių turto – pastatų, įrengimų, atsargų, pinigų ir pan., priklausomai nuo įmonės veiklos pobūdžio. Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja. Turto savininkai yra suinteresuoti, kad jis būtų saugus. Viena iš saugumo kontrolės priemonių yra turto patikrinimas natūra. Toks tikrinimas vadinamas inventorizacija (iš lotynų kalbos žodžio "inventorium" – sąrašas, aprašas).
Apskaita  Referatai   (4,73 kB)
Bendravimas – tai veikla, kurios reikia mokytis. Ši veikla turi savo dėsnius, kuriuos būtina išmanyti, taisykles, kurias būtina sąmoningai taikyti tam, kad su mažiausiomis nervų pastangomis, bendraudamas su žmonėmis, pasiektum didžiausią efektą (Razauskas, ??). Bendravimas – asmenybės socialinio įsitvirtinimo forma ir priemonė. Svarbiausias bendravimo tikslas yra empatija (Stulpinas, 1995). Ušinskis (1959) teigė, kad "odis – pagrindinė žmogaus vystymosi priemonė".
Sportas  Referatai   (5,1 kB)
Kalba nepaliaujamai kinta. Tai būdinga visiems jos klodams. Tą kitimą aiškiai matome palyginę skirtingų epochų tekstus ar gramatikas.Vienų kalbos elementų (pvz., žodyno) kitimas tam tikru mastu priklauso nuo gyvenamosios epochos, kitų (morfologinių, sintaksinių) neretai būna susiję su vidiniais kalbos struktūros poslinkiais, bet daugelio iš jų, ypač fonetikos, kitimą greičiausiai lemia ne kuri viena, bet keletas priežasčių.
Administravimas  Referatai   (4,83 kB)
Lietuvos istorinės sąlygos susiklostė taip, kad ilgus jos amžius raštvedyboje buvo vartojamos svetimos kalbos: lotynų, vokiečių, senoji slavų, lenkų, rusų. XIX a. antroje pusėje įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas, buvo unifikuota raštvedyba, visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose buvo įvesta valstybinė vokiečių kalba.
Administravimas  Referatai   (5,23 kB)
Šią temą pasirinkau, kadangi manau jog raštvedyba ir dokumentai yra labai reikalingas ir svarbus dalykas, o ypač šiomis dienomis. Gerai sutvarkytoje įmonėje, įstaigoje ir pačioje valstybėje dokumentų tvarkymas yra labai svarbus dalykas. Pačios raštvedybos pagrindas yra dokumentų klasifikavimas, standartizavimas, raštų registravimas. Dokumentų klasifikavimo sistema turi būti vieninga visoms įstaigoms. Blogai suklasifikuotų dokumentų ieškojimas atima begalę laiko.
Administravimas  Referatai   (4,83 kB)
Globalizacija - procesas, reiškinys, tam tikras fenomenas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų (socialinių) darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Politologija  Referatai   (16,55 kB)
Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė. "Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida" (J.Palionis "Kalbos mokslo pradmenys" 1985) Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.
Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas "Metus" 1818 metais, įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo K. Donelaičio asmens ir kūrybos populiarumas, kai 1964 metais buvo minimos 250-osios jo gimimo metinės.
Lietuvių kalba  Referatai   (9,7 kB)
Rengimasis kalbai
2009-07-09
Rengimasis kalbai prasideda nuo temos pasirinkimo. Labai svarbu, kad gerai išmanytume tą dalyką, apie kurį kalbėsime. Jis turi būti įdomus mums patiems: tik apie tai, kas mums svarbu, kas mus jaudina, galima kalbėti įdomiai, patraukiant klausytoją. Kaip pasirinkti tema? Geriems oratoriams, įdomiems žmonėms temą paprastai pasiūlo kokio nors renginio organizatoriai: jie žino to žmogaus gebėjimus, kompetenciją, jaučia, kas būtų įdomu susitikimo dalyviams.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,47 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Onomasiologija
2009-07-09
Bendriniai žodžiai konotuoja esminius pavadinamų dalykų požymius, ir jų ryšys su pavadinamais dalykais išryškėja tik per sąvoką, pvz., sąvokas išreiškiantys žodžiai stalas, namas, medis ir kt. sukelia žinomų daiktų asociacijas, žmogus, juos išgirdęs, sąmonėje fiksuoja diferencinius žodžiais pavadintų objektų požymius.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,39 kB)
Feminizmas
2009-07-09
Feminizmą galima apibrėžti įvairiai. Kiekvienas žmogus jį supranta skirtingai. Feministes kai kurie keikia (dažniausiai vyrai), tačiau ištikrųjų net nežino, ką reiškia būti feministe. Čia pateikiami įvairūs feminizmo apibūdinimai trumpai, kad galėtumėte susipažinti su šiuo judėjimu: Feminizmas, kaip visuomeninis judėjimas, kovojo dėl moterų emancipacijos ir siekė įtvirtinti moterų veiklą.
Lietuvių kalba  Referatai   (20,95 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Mikalojus Daukša – ryški asmenybė pradiniame lietuvių raštijos formavimosi etape ( žr. priedas Nr.1). Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI a. Gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jis iškili ir didelė asmenybė Lietuvos istorijoje. Nagrinėjama asmenybė įsipina į Renesanso epochos visumą. Tuo laikotarpiu didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – M. Daukša.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (17,26 kB)
Lietuvių kalba
2009-07-09
Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų - 320 mln., ispanų - 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos. Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.
Lietuvių kalba  Testai   (5,1 kB)
Vertybės yra tikslo suvokimas, pagrindiniai įsitikinimai, prasmės atskleidimas, veiklos tikslai ir toks gyvenimo turinys, kokio atskiros žmonių grupės ar sluoksniai trokšta ir siekia. Pagrindinės vertybės yra: laisvė, atsakomybė, lygybė, išsimokslinimas, darbas, draugystė, nuosavybė, taika, tolerancija, laimė, meilė… V. Sezemanas teigia, jog vertybių pažinimas sudaro etikos, estetikos, religijos, filosofijos objektą (plg. 8, 299). "Vertybės – tai tie bendri pradmenys, kurie realizuojasi atskiruose konkrečiuose kultūros reiškiniuose ir padariniuose ir nuo kurių pareina šių konkrečių fenomenų reikšmė ir vertė" (t.p. 299).
Lietuvių kalba  Namų darbai   (10,42 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus - rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (11,79 kB)
Kalbotyros įvadas
2009-07-09
Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks. Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,03 kB)
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)
Rašyba
2009-07-09
Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,36 kB)
Vaikų kalba
2009-07-09
Šiame darbe, pasitelkiant šaltiniais, aprašomi ir nagrinėjami vaikų kalbos raidos ypatumai. Be to, trumpai aptariamas kalbos ir mąstymo ryšys bei pateikiamos vaikų kalbos lavinimo galimybės. Tiriama ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba. Tyrimas vyksta pokalbio forma. Bendraujama su penkerių, šešerių ir septynerių metų vaikais. Parenkama jiems artima pašnekesio tema. Pokalbis užrašomas.
Kažkada asembleris buvo kalba, be kurios buvo neįmanoma priversti kompiuterį kažką padaryti. Laikui bėgant situacija keitėsi. Atsirasdavo naujos programavimo kalbos, kurios buvo patogesnės bendraujant su kompiuteriu – tokios kaip C, Basic, Delphi... Tačiau asembleris, skirtingai nuo kitų programavimo kalbų, nemirė, tuo labiau jis iš principo negalėjo mirti. Kodėl? Todėl, kad asembleris – tai mašininio kodo simbolinė išvaizda. Visi procesai kompiuteryje vykdomi tik mašininio kodo komandomis (instrukcijomis).
Informatika  Kursiniai darbai   (5,37 kB)
Prieigos ir perdavimo sistemų sąsajos. Abonentinė prieiga tinklo operatoriui turi labai didelę reikšmę, kadangi į abonentinę prieigą investuojama apie 70%, telekomunikacijų išlaidų. Paprasčiausiu atveju iki abonentų paklojamas varinių porų kabelis. iš kurio kiekvienas abonentas gauna individualią abonentinę liniją. Naudojant optinį kabelį (FTTL), galima gauti didelį pluoštą kanalų arba įrengti plačiajuostį traktą. Tuo atveju abonentų prijungimo sistemoje brangiausiai kainuoja paskutiniai metrai iki abonento.
Informatika  Konspektai   (4,56 kB)
Java
2009-07-09
Apžvelkime Java kalbos pagrindines teigiamybes ir trūkumus, lygindami ją su kol kas populiariausia programavimo kalba C++. Paprastumas 1) Java neturi adresų (rodyklių) aritmetikos. Java dirba tik su tais objektais, su kuriais ryšys palaikomas per kintamuosius. Taigi Java kintamasis savaime nėra objektas, bet tik nuoroda į objektą.
Informatika  Konspektai   (5,26 kB)
Erazmas Rotardamietis yra žymiausias vokiečių humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį. Šių metų Liepos mėn.12 d. sueina 471 metų ,kai Bazelyje mirė Erazmas Roterdamietis, 70 savo amžiaus metus bebaigdamas. Jo veikla paliko pėdsakus ir pedagogikos moksle, jam rūpėję ir etikiniai, moraliniai, bei religiniai dalykai, o visų pirma krikščioniškas humanizmas.
Filosofija  Referatai   (12,92 kB)
Antanas Maceina
2009-07-09
"Filosofija gyvuoja jau keletą tūkstantmečių, bet aš nežinau tokio meto , kad jai būtų buvusi uždėta princesės karūna ar kad jai būtų plojusi minia. Dažniausiai filosofijai tekdavo kuklus tarnaitės vaidmuo. Iš pradžių ji buvo teologijos, paskui mokslo, o galiausiai ideologijos tarnaitė. Todėl jai nereikia nei komplimentų, nei liaupsių. Filosofija visų pirma yra dviejų laisvos dvasios žmonių dialogas...
Filosofija  Referatai   (7,18 kB)
Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.
Filosofija  Referatai   (19,93 kB)
Kas yra filosofija ir ko ji verta-ginčitjamas dalykas.Žodis yra graikiškos kilmės ir dažniausiai verčiamas,kaip "išminties meilė".... Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu,galime nušviesti dvi vienas kitai priešingas filosofines pozicijas:empirizmas-suabsoliutinta juslumo,racionalizmas-racionalumo aspekta.Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose.
Filosofija  Referatai   (14,72 kB)
Pirmą kartą terminas humanismus buvo pavartotas 1808 metais vokiečių leidėjo F. Niethammerio. Šio termino negalima painioti su sąvoka humanis. Šis vardas veikiausiai kilo iš senesnio termino humanities, kuris kai kuriuose tekstuose buvo rašomas ir kaip studia humanitatis. Į studia humanitatis įtraukiama daugelis mokyklinių disciplinų- gramatika, retorika, poezija ir moralinė filosofija.
Filosofija  Konspektai   (5,31 kB)
Džonas Lokas (1632 – 1704). Tai pirmas rimtas Dekarto oponentas iš empirikų. Jo pažiūros artimesnės 18 amžiui nei 17 amžiui. Jis Oksfordo universiteto auklėtinis, dėstytojas (tutorius). Užsiiminėjo diplomatinėmis misijomis. Domėjosi teologija, bažnyčios ir valstybės santykiu. Studijavo mediciną. Buvo vyriausybės narys. Visada rasdavo laiko intelektualiniams ieškojimams ir filosofijos tekstams.
Filosofija  Konspektai   (5,06 kB)
Filosofija atsirado maždaug prieš 2500-3000 metų, ji išsirutuliojo per gana ilgą laikotarpį. Kaip tik dėl to, filosofijai atsirasti reikėjo tam tikrų prielaidų. Platono teigimu, siena iš tokių prielaidų būtų nuostaba. Jis sako, kad svarbiausia yra tai, kad žmogus pažvelgęs į tikrovę nustemba. Kita prielaida, Aristotelio teigimu, yra nežinojimas. Kaip tik dėl to, kad jo išvengtų, žmogus ir tapo filosofu.
Filosofija  Konspektai   (5,98 kB)
Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.
Sociologija  Kursiniai darbai   (21,21 kB)
Žmogaus teisės, teisinė santvarka ir demokratija yra glaudžiai susiję. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms charakterizuoja demokratiją. Teisinė santvarka, kuri kuria savus įstatymus ir jų tvirtai laikosi, remiasi pagrindiniais bei tarptautiniais įstatymais,- t.y. žmogaus teisėmis,- charakterizuoja demokratinę santvarką. Plačiąja prasme, demokratija žmonių grupėje reiškia dialogo egzistavimą: tarp valstybės ir jos piliečių, tarp valdžios ir valdomųjų bei tarp asmenų, turinčių skirtingus įsitikinimus.
Sociologija  Referatai   (20,26 kB)
Rinkos tyrimas
2009-07-09
Šiuo metu maitinimo keitiklių poreikis nuolat auga ir UAB “Technogama” su savo techniniais sprendimais yra labai stipriai pažengusi į priekį. SPAB “Lietuvos geležinkeliai” ne tik domisi mūsų gaminamais keitikliais, bet ir labai aktyviai prisideda prie techninių sąlygų, atitinkančių geležinkelių reikalavimus, sukūrimo. Visi keitiklių bandymai buvo sėkmingi. Labai aktyvus bendradarbiavimas su LR Krašto apsaugos ministerija (KAM).
Rinkodara  Referatai   (6,78 kB)
Vienas svarbiausių švietimo reformos tikslų – ugdyti savarankišką, savimi pasitikinčią, kūrybingą asmenybę. Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Asmenybe jis tampa nuėjęs sudėtingą ir gana ilgą indiviudalios raidos kelią. Žmogus vystosi ir tobulėja visaip: ir veikdamas, ir atspindėdamas pasaulį, ir vis geriau pažindamas, ir bendraudamas, ir įvairiai sąveikaudamas su aplinka bei žmonėmis.
Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpa istoriją. Ji pradėjo formuotis 5a. pr.Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats žodis psichologija kilo iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Taigi psichologija lietuviškai reiškia ,,sielos mokslas" , o išsamiau: psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų dėsnius ir mechanizmus. Psichologija - tai mokslas apie mane.
Psichologija  Referatai   (8,33 kB)
Vaiko raida
2009-07-09
Kiekvienas vaikas- asmenybė. Neretai apie tos pačios šeimos vaikus yra sakoma: „Vienas vaikas kaip vaikas, o kitas...“. Kodėl taip yra? Anot psichologų kaltas vienodas požiūris į vaikus. Kiekvienas vaikas- asmenybė. Tai nepakartojamo temperamento ir charakterio savybių visuma bei skirtumai, vyraujančių interesų glaudus ryšys su psichologinėmis savybėmis, tai protinės veiklos, polinkių ir fiziniai skirtumai. Įvairios išvaizdos ypatybės, pavyzdžiui, mažas ūgis, nutukimas, liesumas, veido bruožai, fizinis grožis ir kt.
Psichologija  Referatai   (9,34 kB)
Kalbos turėjimas atskiria žmogų nuo gyvūno. Elementari gyvūnų psichinė veikla visada remiasi konkrečiais objektais, kuriuos jie mato, jaučia ir pan. Žmogaus elgsena skiriasi nuo gyvūnų pirmiausia tuo, kad daugelis sudėtingiausių psichinių procesų formuojasi ir vyksta kalbinės veiklos pagrindu ir tiesiogiai priklauso nuo kalbos. Būtent atsiradus kalbai, galima atitrūkti nuo jutiminio suvokimo, kuriuos galima išreikšti žodžiais, t.y. sąvokomis (Kaffemanas, 2001).
Mąstymas ir kalba
2009-07-09
Mąstymo ir kalbos tyrimai yra viena iš psichologijos krypčių, kur aiškus interfunkcinių santykių supratimas yra labai svarbus. Tol, kol mes nesuprasime mąstymo ir pasaulio tarpusavio ryšio, negalėsime atsakyti, ar net iškelti specifinių klausimų šioje srityje. Keista, tačiau psichologija niekuomet netyrė šių santykių detaliai ir kruopščiai. Bendrai inerfunkciniai santykiai dar nėra gavę dėmesio, kurio jie nusipelno.
Psichologija  Konspektai   (5,12 kB)
Psichologija - moksiąs apie sielą. Žodis "psichologija" kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose "psichologijos" terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu.
Psichologija  Konspektai   (22,17 kB)
Vaikų kalbos raida
2009-07-09
Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška. Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose. Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (4,91 kB)
Daug tyrinėtojų domisi nesugebančiais bendrauti vaikais, kurie pasitraukia iš juos supančios aplinkos ir pasineria į save. Matydami tokiu vaikus, kurie vadinami autistais, dažnai susimąstome kodėl taip yra, kodėl vaikas taip užsisklendžia savyje nuo jį supančio pasaulio, kokios viso to priežastys? Tačiau iki šiol dar niekas nesugebėjo aiškiai ir tiksliai atsakyti į šį klausimą. Autizmas yra sunkiausias iš vystymosi sutrikimų.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (5,03 kB)
Dar palyginti neseniai įvaizdžio formavimo pastangos daugeliui švietimo organizacijų vadovų atrodė nebūtinos. Moksleiviai į bendrojo lavinimo mokyklas buvo paskirstomi rajoniniu principu, aukštosios mokyklos niekada nesiskundė norinčiųjų studijuoti trūkumu, ir gal tik daliai profesinių mokyklų iškildavo moksleivių kontingento sudarymo problemų, tačiau ir šiuos sunkumus joms padėdavo spręsti profesinio orientavimo kabinetai. Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi.
Pedagogika  Referatai   (12,56 kB)
Bendrojo lavinimo mokyklos tikslas - išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, pozityviai keisti Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje. Šio tikslo siekiama vedant vaiką per visas ugdymo pakopas: priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą. Priešmokyklinio ugdymo tikslas - laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi, ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymuisi mokykloje.
Pedagogika  Referatai   (8,87 kB)
Žmonių bendravimą jūs įsivaizduojate kaip kalbėjimą ir klausymą; kalbant apie skaitymą ir rašymą, galvojate apie žodžius, jų pagalba išreikštas mintis. Kalba yra tik viena bendravimo forma. Mes bendraujame ir be žodžių – tai bežodinis (neverbalinis) bendravimas. Bežodinis bendravimas dažnai vyksta drauge su žodžiais: kalbėdami mes šypsomės ar suraukiame antakius, atrodome susirūpinę ar patenkinti. Mes naudojame ir kūno kalbą – pasilenkiame prie kalbančiojo, pasukame galvą į kalbančiojo pusę ar pan.
Pedagogika  Konspektai   (3,03 kB)
Ugdymą apsprendžia ne tik pasaulėžiūra, ne tik vietos sąlygos ar laiko reikalai, bet ir tautybė. Ugdymas visuomet buvo tautiškas, bet ne visada tautinis. Tautiškas auklėjimas – siekia tautos dvasią ir patirtį perkelti į auklėtinio protą ir širdį. Tautinis – siekia ugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukimą ir įgyvendinti jos idealą – tautinę darną. Tautų išskyrimas iš žmonijos ir tautinės sąmonės atbudimas yra būtinos tautinio auklėjimo prielaidos. Senovėje buvo auklėjama kastai (rytų kultūrose) arba valstybei (Senovės Graikija ir Roma).
Pedagogika  Konspektai   (3,91 kB)
Edukologija
2009-07-09
Pradedant pedagogikos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais. Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos - vaikas ir aigen - vesti. Graikų kalboje paidagogike - ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a. Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti - mokslu apie jaunosios kartos ugdymą.
Pedagogika  Konspektai   (5,34 kB)
2000 m. kovą Europos Taryba Lisabonoje numatė Europos sąjungos politiką ir veiksmus. Buvo prieita išvada, kad sėkmingą perėjimo prie žiniomis pagrįsto ūkio ir visuomenės turi lydėti perėjimas prie mokymosi visą gyvenimą. Tai patvirtina, kad Europa neginčijamai įžengė į Žinių amžių ir kad tai turės įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui.
Pedagogika  Analizės   (4,99 kB)
Mesopotamija
2009-07-09
4000 - 2000m. pr. Kr. datuojamos megalitinių monumentų konstrukcijos, tokios kaip Stounhedžo Šiaurės Europoje, akivaizdžiai liudijo, jog šių struktūrų statytojai buvo išprūsę matematikos, astronomijos bei mitologijos srityse. Žinios, kurias jie buvo įgyję, galų gale buvo perduotos besusiformuojančioms Mesopotamijos tautoms ir virto vakarų astrologijos pagrindu. Senovinė astrologija Mesopotamijoje.
Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius. Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose. Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Istorija  Referatai   (14,55 kB)
Simonas Stanevičius (1799 - 1848) Simonas Stanevičius - vienas iškiliausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, pasakėčios žanro klasikas. S.Stanevičius gimė 1799m. Kanopėnų kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Apie Simono vaikystę mažai žinoma. Tikslių žinių, kur jis gavo pradinį išsilavinimą, nėra. Reikia manyti, kad jis 2-3 žiemas mokėsi vienoje seniausių šiame krašte Viduklės parapinėje mokykloje, kurioje gimtąja kalba buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos ir tikybos. L. Jucevičiaus tvirtinimu S. Stanevičius mokslus ėjęs Raseiniuose.
Istorija  Namų darbai   (5,47 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
Šio darbo pagrindinis tikslas – ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais. Dirbtinė kalba – tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai arba visa žmonija [6, p. 24].
Filologija  Referatai   (5,33 kB)
Žydų kalba Idiš
2009-07-09
Vokiečių kalbos atšaka yra žydų – vadinamasis idiš (jiddisch). Ji atsirado vokiečių aukštaičių kalbos pamatu VIII – IX a., veikiama ir vokiečių žemaičių tarmių. Ši kalba turi hebrajų kalbos ir įvairių vietinių (lenkų, rusų, lietuvių) kalbų priemaišų, ji vartojama vidurinėje ir rytinėje Europoje (virš 2,3 mil. žmonių). To pagrindu yra skiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų).
Filologija  Referatai   (5,59 kB)
Galininko jungimasis prie veiksmažodžių su prielinksniais yra kur kas laisvesnis negu tiesioginis, mažiau priklauso nuo to, ką reiškia veiksmažodis (jis gali būti ir negalininkinis), pvz., eiti į mišką, gali būti būdvardis – panašus į tėvą. Neiginys ir kitos transformacijos nepakeičia galininko kilmininku (neiti į mišką, ėjimas į mišką). Taigi prielinksnio junginio narių santykiai visai kitokie, negu junginio be prielinksnio.
Filologija  Referatai   (5,12 kB)
Japonų raštas
2009-07-09
Japoniškai kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų) ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Pagal kai kuriuos skaičiavimus japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).
Filologija  Referatai   (4,53 kB)
Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs filosofai, rašytojai, kalbininkai. Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu.
Filologija  Referatai   (4,42 kB)
Danija
2009-07-09
Yra šalis, kuri atrodo niekuo – nei upių ilgumu, nei kalvų aukštumu, nei ežerų gilumu, nei kalbos skambumu – nepranoksta Lietuvos. Ji nėra didesnė plotu, nėra daug gausesnė gyventojų skaičiumi. Jos atstumas iki Šiaurės poliarinio rato vos ne toks pat kaip ir iš Lietuvos. Tačiau Danijoje yra nemažai dalykų, kurie stebina ir traukia pasaulio žmonių širdis ir protus. Iš tiesų kokį jumoro jausmą turi turėti danai, kad aukščiausią Danijos kalvą, nesiekiančią nė 200 metrų aukščiau jūros lygio, pavadintų "dangų remiančia" (išvertus originalo pavadinimą).
Geologija  Referatai   (5,36 kB)
Pasaulio kalbos
2009-07-09
Pasaulyje yra per 3000 kalbų,kurios pagal kilmę grupuojamos į daugelį kalbų šeimų. Kiekviena šeima apima iš vienos kalbos vadinama prokalbe,kilusios ir dėl skirtingos raidos nutolusias kalbas. Didžiausia iš šeimų-indoeuropiečių kalbos.16-19 a.(europiečių kolonizacijos laikais)jos išplito visuose žemynuose. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika jos šalių,iš kurių dabar didžiausia yra indoiranėnų kalbos.
Geologija  Referatai   (4,7 kB)
Edukologija
2009-07-09
Pradedant edukologijos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais. Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos - vaikas ir aigen - vesti. Graikų kalboje paidagogike - ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a. Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti - mokslu apie jaunosios kartos ugdymą.
Fizika  Konspektai   (5,17 kB)
Susidūrus su leksika ir semantika, savaime aišku kyla mintis, kaip padaromi nauji žodžiai,, ir, aišku, kokia yra jų reikšmė. Į daugelį šios srities klausimų atsako palyginti naujas mokslas, vadinams žodžių daryba. Žodžių daryba yra: pirma, naujų žodžių ir turimų žodžių darymo taisyklės ir būdai, antra, mokslas apie naujų žodžių susidarymą. Įsižiūrėkime, koks santykis yra kalboje tarp giminiškų žodžių, padarytų vienas iš kito.
Filologija  Referatai   (5,73 kB)
Jau kelis dešimtmečius nenutyla kalbos ir ginčai, plūsta kritikos srautai dėl Kastanedos parašytų knygų, kuriose jis iš esmės pateikia Toltekų mokymo pradmenis – žmonijos evoliucijos gaires. Be abejo, Kastaneda minėtą mokymą pateikė taip, tokia apimtimi ir tik tiek, kiek jam buvo ir leista pačiam žinoti, kiek buvo galima tuo metu apie šį mokymą atskleisti žmonėms.
Filologija  Referatai   (5,53 kB)
Frazeologizmai
2009-07-09
Jau esame matę, kad kalboje yra įvairių žodžio vartojimo būdų, paverčiančių jį ryškia stilistine priemone. Yra žodžių, kurie ekspresyvūs bei vaizdingi savaime. O ar nėra kalboje žodžių junginių, kurie būtų pastovūs vaizdų, emocijų reiškėjai? Junginių, vaizdingų bei raiškių “be niekur nieko”, be konteksto? Taip, tokių junginių yra didelis lobynas. Jo vardas – frazeologija. Žodžių junginių skiriami du pagrindiniai būriai: laisvieji ir nelaisvieji.
Filologija  Referatai   (4,54 kB)
Yra įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pavyzdžiui, galima ją apibūdinti kaip ,,vaizdingą“ aprašymą išmonės prasme – aprašymą, kuris nėra tikroviškas. Tačiau reikalingas kitas požiūris, literatūrą reikėtų apibrėžti ne pagal tai kiek ji išgalvota ar vaizdinga, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia "organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu". Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastiną kalbą, tolydžio atitolsta nuo kasdienės šnekos.
Filologija  Referatai   (7,63 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Present Simple – everyday/year, often, sometimes, usually, seldom, always, never, at weekends, on Mondays …Po when, as, while, before, after, as soon as, until, if; taip pat po who, which, that pgr. sakinys būsimasis, o šalutinis būtinai esamasis. Present Continuous (to be talking) – now, at the(this) moment; su įsiterpusiais always, constantly, for ever. Present perfect (to have talked) – just, already, yet, lately, recently, so far, ever, never, before. Baigtam veiksmui su today, this morning/afternoon/evening/week/month/year, kai jie reiškia nepasibaigųsį laiką. Nepasibaigusiam veiksmui su for ir since.
Anglų kalba  Konspektai   (4,32 kB)
Teisėsauga - tai tam tikrų institucijų, taikančių teisinės prievartos ir teisinės gynybos priemones veikla, kuria siekiama užtikrinti normalų teisinės sistemos funkcionavimą. Teisėsauga- tai specialių valstybės institucijų ir nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti tam tikras jai priklausančias funkcijas, veikla, užtikrinant teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą. Teisėsaugos institucijos yra specialios valstybės institucijos ir nepriklausomi asmenys, užtikrinantys teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą.
Teisė  Konspektai   (18,75 kB)
Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų. Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai.
Teisė  Konspektai   (20,46 kB)
Vienuolynų muzika
2009-07-09
Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynuose pradėtas puoselėti muzikos menas darė įtaką Europos profesionaliosios muzikos raidai. Didžiuosiuose vienuolynuose susiformavo grigališkasis choralas, vystėsi daugiabalsumas bei kompozicinės technikos ir muzikinės kalbos mintis. Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vienuolynai buvo svarbūs bažnytinės muzikos židiniai. Įkurti ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje, jie skleidė tikėjimą, o giedojimas tapo neatskiriama apmąstymų bei maldų dalis.
Muzika  Konspektai   (5,73 kB)
Logika
2009-07-09
Logika – termino kilmė graikiška (logikė), nuo žodžio l o g o s – žodis, sąvoka, tvarka, persmelkianti ir būtį ir žmogaus sąmonę. Šia prasme terminą Logika pradėjo vartoti dar Herakleitas (apie 544 – 483 m. pr. Kr). Taigi etimologiškai – logiškas, vadinasi sąmoningas, atsakingas prieš Būtį, žmogaus mąstymas. Mąstymas tik tuomet logiškas, kai savimi išreiškia didžiąją Kosminę pasaulio tvarką, Būties tvarką. Taigi Herakleitas logikos kaip filosofinio termino autorius suteikia šiai sąvokai ontologinį turinį.
Matematika  Konspektai   (18,92 kB)
XXI amžių pasaulis pasitiko didžiule informacinių technologijų pažanga. Žmonėms bendraujant per atstumą, ėmė vyrauti elektroninės ryšių priemonės, radikaliai išsprendusios nuotolio ir laiko problemą. Vis daugiau verslo organizacijų, nuo stambių korporacijų iki smulkių įmonių, neįsivaizduoja savo veiklos be kompiuterinių sistemų ir interneto. Šio kursinio darbo tikslas – pabandyti apžvelgti kompiuterinių sistemų ir interneto panaudojimą kasdieninėje verslo aplinkoje išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir Lietuvoje.
Tarptautinių žodžių žodyne prezentacija apibrėžiama kaip pareiškimas, pasiūlymas, pristatymas. Prezentaciją taip pat galima būtų apibūdinti kaip kelią, sujungiantį idėjas ir informaciją į vieną bendrą grupę. [8] Šiandien turime tikrai daug priežasčių, verčiančių mus atidžiau pažvelgti į prezentacijų ruošimo svarbą ir skirti kur kas daugiau dėmesio negu anksčiau. Vis dažniau šis informacijos pateikimo būdas naudojamas tiek privačiuose tiek ir valstybiniuose segmentuose. Pagrindiniai prezentacijos uždaviniai yra informuoti, bei įtikinti.
Vieša kalba
2009-07-09
Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią. Šiuo metu yra pažymimi penki viešųjų kalbų tipai ir rūšys: 1. Socialinės politines kalbos: a. socialinis politinis pranešimas; b. ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime);
Komunikacijos  Referatai   (10,06 kB)
Šiame globalizacijos laikmetyje su skirtingų kultūrų atstovais susiduriama ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir versle. O kur skirtingos kultūros, ten ir tarpkultūriniai barjerai, t. y. kliūtys, trukdančios suprasti kitą kultūrą. Kaip barjerus galima išskirti: verbalinę ir neverbalinę kūno kalbą, socialines taisykles, tarpusavio santykius, vertybes, sampratas ir t. t. Kultūriniai sunkumai atsiranda dėl to, kad visuomenė mums įdiegė tam tikras sampratas ir vertybes, kurios mus savaip apriboja ir paženklina.
Komunikacijos  Referatai   (4,23 kB)
Italija
2009-07-09
Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės - Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje. Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui.
Geografija  Rašiniai   (6,33 kB)
Spartų turizmo augimą sąlygoja keletas veiksnių: globalizacija, demografiniai pokyčiai ir transporto raida. Įvairūs tyrimai konstatuoja, kad pagal apsilankiusių turistų skaičių Europa užima pirmaujančias pozicijas. Turizmas svarbus daugelio Europos regionų plėtrai. Pasaulinės turizmo plėtros tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus kruizinio turizmo poreikis padidėjo. Tyrimuose minima, kad kruizų skaičius nuolat auga ir matomos jo galimybės dar augti.
Geografija  Kursiniai darbai   (23,56 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Izraelis
2009-07-09
Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų.
Geografija  Referatai   (17,44 kB)
Italija
2009-07-09
Italija - Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos.
Geografija  Namų darbai   (16,79 kB)
Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Švietimo finansavimo šaltiniai: Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai; Kitos lėšos. Finansavimas tai lėšų pervedimas į asignavimų valdytojų vadovaujamų biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų sąskaitas jų programoms vykdyti arba tiesioginis biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų išlaidų ir įsigyjamo turto apmokėjimas iš biudžetų (iždo) sąskaitų. Asignavimai tai biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžetų lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniams metams gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką, Valstybės įždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,94 kB)
Joga
2009-07-09
Kas yra joga? Žodis „Joga“ kildinamas iš Sanskrito šaknies „yug“, kuri reiškia „sujungti ar suvienyti“. Šiame kontekste turima omenyje proto ir kūno vienybė, individualios žmogaus sąmonės susiliejimas su Visatos universaliąja. Hatha joga vadinama ypatinga teorinių doktrinų ir fizinių praktikų sistema, vystanti gyvybinę energiją (prana) ir jos tėkmę žmogaus kūne. Sakoma, kad šios įgimtos gyvybinės energijos koncentravimas ir gebėjimas sustabdyti nuolatinį jos nuotėkį, pažadina kūne slypinčias energijas, psichines ir dvasines galias.
Sportas  Referatai   (22,22 kB)
Mano tikslas savarankiškai susipažinti su namų darbo tema “Įmonės bylų nomenklatūra ir bylų sudarymas” . Pakalbėsiu apie instituciją, kuri rengia raštvedybą reglamentuojančius dokumentus, apie bylų nomenklatūros ir bylos sampratą, kaip jos rengiamos. Papasakosiu bylų formavimo pagrindinius principus, bylų įforminimo taisykles, kurias būtina žinoti ir jų laikytis, norint bylas įformint taisyklingai ir tvarkingai. Taip pat dar vienas svarbus dalykas yra dokumentų ekspertizė, kuri parodo: dokumentą naikinti ar saugoti.
Administravimas  Referatai   (4,81 kB)
Dokumentų valdymas arba raštvedyba pradėjo kurtis jau XIa. Kartu kūrėsi ir lietuviškoji kanceliarinė kalba, kuri derino bendruosius lietuvių kalbos ir specialiuosius kalbos reikalavimus. Kanceliarinę kalba formuoti padėjo leidinys „Gimtoji kalba“. Darbo tema - dokumentų tekstų ypatybės. Dokumento tekstas yra svarbus, nes kiekvienas vadybininkas turi mokėti parašyti dokumentą, kuris atitinka standarto ir bendrinės kalbos bei teisinės terminologijos reikalavimus. Ši tema apima: bendruosius dokumentams keliamus reikalavimus, verslo raštų ypatumus.
Administravimas  Referatai   (5,01 kB)
Įmonės, rengdamos dokumentus, susiduria su svarbiausiu dokumento rekvizitų – dokumento tekstu. Kuo aiškiau, trumpiau, tiksliau, konkrečiau ir taip toliau, parašytas tekstas, tuo labiau galime tikėtis sklandesnio bendradarbiavimo su dokumento gavėju ir su dokumentu susijusiais (dokumente paminėtais) asmenimis. Kiekviena dokumentų rūšys (tvarkomieji, organizaciniai, informaciniai) turi tam tikrą teksto įforminimo struktūrą ir reikalavimus.
Administravimas  Referatai   (4,92 kB)
Bendravimas - tai kiekvienam iš mūsų įprasta kasdieninė veikla. Norime ar to nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame. Bendravimas - tai gyvybinė veikla, kuri mums reikalinga kaip kvėpavimas ar miegas. Be jo neapsieinama nė vienoje situacijoje kaip ir tokioje, kai atsiduriame sveikatos priežiūros įstaigoje, ten pacientui gali prireikti įvairaus bendravimo. Jam gali prireikti patarimo,nuraminimo, rekomendacijos ar draugiško pokalbio, todėl slaugytoja privalo ne tik puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu.
Medicina  Kursiniai darbai   (4,57 kB)
Vaikų autizmas – vienas sunkiausių sutrikimų, su kuriais susiduria vaikų psichiatrai. Šią negalią sukelia organiniai centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimai, atsiradę dėl genetinių priežasčių, įgimtų infekcijų. Svarbu žinoti, kad psichologinės priežastys, akušerio klaidos ar prasta naujagimio priežiūra čia niekuo dėtos. 10-14 naujagimių iš 10 000 gimsta su šiuo CNS defektu. Referatas įvertintas 10 (puikiai). Darbas buvo pristatytas Klaipėdos universitete.
Medicina  Referatai   (22,29 kB)
Ar kiekvienas suvokiame, kas yra menas?.. Menas gali būti suprantamas kaip: 1.Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais (dailė) 2.Kuri nors kūrybinio tikrovės atspindėjimo vaizdais sritis (vaizduojamasis menas, Taikomasis menas) 3.Mokėjimas dailiai nepriekaištingai gerai, ką daryti, meistiškumas (Aktorystės menas, Karo menas, Vadovavimo menas, Bendravimo menas) 4.Užminimas, mįslė.
Kita  Rašiniai   (2,32 kB)
Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves.
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais...
1. Pagrindinės grožinės literatūros savybės 2. Literatūrinio vaizdavimo įvairovė 3. Spalva ir garsas vaizdo struktūroje 4. Kūrinio struktūra 5. Loginis kūrinio sluoksnis Tema Problema Idėja Emocinis turinys 6. Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis Veikėjai Fabula Fabulos elementai Nefabuliniai kūrinio komponentai Kūrinio kompozicija Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) Kūrinio laikas ir erdvė 7. Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis – raiškos planas) Bendros pastabos Fonetinė kalbos organizacija Poetinė leksika Poetinė sintaksė Intonacija Tekstas
Skyrybos taisyklės
2009-07-09
Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis). Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose.
Lietuvos rašytojai
2009-07-09
"Tyliųjų sprogdintojų" laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.
Jau Antikos laikais pastebėta, kad vienos tautos žmonės toje pačioje teritorijoje gali kalbėti nevienodai. Lietuvių kalba taip pat ne visur vienoda. Keliaujant per Lietuvą, nesunku įsitikinti, kad žmonės įvairiose vietose šneka vis kitaip, ir kuo toliau jie vienas nuo kito gyvena, tuo sunkiau tarp savęs susikalba 1 Tiksliai nustatyti, kada viena ar kita tarmė atsirado, yra sudėtinga.
Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių). Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones.
Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų, kad suprastų kitus ir jį supančia aplinką. Tačiau viskas nėra labai paprasta. Mes, norėdami gerai išmokti gimtąją ar svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę. Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose – žodynuose, kur surašoma informacija apie tuos žodžius. Darbas buvo pristatytas universitete, gavau 9. Jis gali būti panaudotas atskirai paskaitų medžiagai, kursiniui ar referatui.
Reikalas turėti bendrą visų rašomąją kalbą ypač aktualus pasidarė tautinio atgimimo pradžioje. Terminas „bendrinė kalba“ atsirado maždaug 1927 metais, o pasiūlė jį Pranas Skardžius. Pagrindinis jos požymis yra bendrumas visai tautai. Kalba yra svarbiausioji žmonių bendravimo priemonė, visuomenės „kovos ir vystymosi įrankis“. Kuo turtingesnė, kuo labiau ištobulinta ir kuo geriau žinomos ir aiškios jos paslaptys, tuo geriau ji tarnauja žmonėms.
Skoliniai lietuvių kalboje yra nevienalytis leksikos sluoksnis: vienas iš jų yra svetimybės, turinčios lietuviškų bruožų bei kalbininkų taisomi jau seniai, kiti - atėję į mūsų kalbą kaip tarptautiniai žodiai. Mano tiriamasis darbo objektas yra skoliniai biznis, biznesmenas, biznirius. Tai svetimybės (kitaip barbarizmai), kurios neatitinka lietuvių kalbos normų ir lieka už jos ribų. Biznis, biznesmenas, biznierius turi adekvačius pakaitalus, t.y. verslas, verslininkas. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota.
Pagrindiniai literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniai kūriniai ar jų ištrauko ir negrožiniai kūriniai. Moksleiviams yra atskleidžiama įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologijos, filosofijos, istorijos, šiuolaikinės visuomenės) problematika bei literatūrinio kalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Literatūrinio ugdymo procese siekiama, kad moksleiviai per literatūrą patirtų savo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis ir suprastų, kad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinio prasmes, pajusti ir atskleisti kalbos raiškos galias yra asmeniškai vertingos, intriguojančios.
Kalbos kultūra
2009-07-09
Norėdami išugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, turime nuolat rūpintis jo kalbos kultūra. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtų svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio, rastume pačią tinkamiausią sintaksinę konstrukciją, kad kalba būtų skambi lyg muzika. Tai padaryti stengėsi kalbininkas J. Jablonskis.
Lietuvių kalba  Referatai   (5,13 kB)
Leksika
2009-07-09
Leksika – tai kurios nors kalbos žodžių visuma. Lietuviškai tarptautinį žodį „leksika“ galėtume pakeisti žodžiu „žodynas“, nors jis turi kiek platesnę reikšmę. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių. Jų iš esmės yra trys grupės: - Nevartotinos svetimybės, kurias vadinsime barbarizmais, kad atskirtume nuo vartotinų svetimybių.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (5,16 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Pirmieji M. Daukšos gyvenimo metai ir studijos Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje.
Lietuvių kalba  Testai   (5,36 kB)
Daugelio tyrinėtojų nuomone, graikų stebuklo priežastimi galėtų būti ir jų politinė santvarka. Antikinis demokratinis polis – tai nedidelė visateisių piliečių bendruomenė, kurios visi nariai galėjo prisidėti prie valstybės valdymo. Visi gyventojai turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, visi kartu gynė savo giraites, pastatus, mitus ir legendas. Polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Nors visi turėjo besąlygiškai paklusti įstatymams, bet supratimas, jog visų teisės vienodos, kad garantuotos kiekvieno piliečio turto ir asmens neliečiamumas, graikams kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus.
Lietuvių kalba  Testai   (24,75 kB)
Chorinis dainavimas kaip žodžių ir muzikos sintezė – viena labiausiai preinamų ir žinomų meno sričių. Jis, kaip kolektyvinio atlikimo menas, savo prigimtimi yra masinis menas. Chorinis dainavimas organiškai įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir yra neatskiriama visos mūsų kultūros sudėtinė dalis. Chorai mobilizuoja ir jungia žmones aktyviai kūrybinei veiklai, vienija jų mintis, jausmus ir valią. Jie nuo senų laikų buvo galingas ginklas prieš išnaudojimą, politinę ir socialinę priespaudą.
Lietuvių kalba  Testai   (11,28 kB)
Homonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: baras „lauko ruožas“ ir baras „nedidelis restoranas“, kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“, nerti „lįsti į vandenį“ ir nerti „megzti“; angl. bank „bankas“ ir bank „upės krantas“; vok. lesen „skaityti“ ir lesen „rinkti“; pranc. cousin „pusbrolis“ ir cousin „uodas“. Homonimai gali būti įvairiai klasifikuojami.
Lietuvių kalba  Konspektai   (14,24 kB)
-ietis Reikšmė, vartojimas 1. Dažniausiai reiškia asmenų pavadinimus pagal gyvenamąją vietą. Yra tam tikras darybos dėsningumas: jeigu šalies ar krašto pavadinimas baigiasi -ija, gyventojų pavadinimas neturi priesagos -ietis. Pvz.: airis (nes Airija), anglas (nes Anglija), estas (nes Estija), graikas (nes Graikija) ir kt. Išimtys: 1) Vartojama dvejopai: australas ir australietis, brazilas ir brazilietis, kinas ir kinietis.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,59 kB)
Aliteracija - vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje Paralelizmas - dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiagrečiai. Jis artimas palyginimui, tik čia tartum brėžiamos dvi lygiagretės linijos. Metafora - tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas. Frazeologizmas - pastovus vientisos reikšmės vaizdingas žodžių junginys.
Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica". Ją lotynų kalba parašė Karaliaučiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių parapijos klebonas Danielius Kleinas (1609 — 1666). Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika.
Mokslas ir pažanga
2009-07-09
Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų - Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas - genčių žudynėse Afrikoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (23,91 kB)
Baltai
2009-07-09
Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas F. Neselmanas knygoje Die Sprache der alten Preusen (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.
Lietuvių kalba  Analizės   (11,18 kB)
20 amžiaus antrosios pusės technikos stebuklas – kompiuteris. Jis pateikia glaustą informaciją, daug žinių, aprėpia viso pasaulio erdvę... Be abejo, tai žmogaus proto kūrinys. Baisiausias šiuolaikinių kompiuterių inžinierių frankenšteinų košmaras – ateitis, kai kompiuterių pagrindu gyvuojantys organizmai gali tapti pranašesniais už žmones. Kompiuteris verčia mus gyventi sparčiau.
Informatika  Referatai   (11,03 kB)
Rašto atsiradimas
2009-07-09
Raštas - tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema,leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą,fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą.Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje.Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą,tautų literatūros,mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus,atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.
Informatika  Referatai   (6,32 kB)
Algoritmai
2009-07-09
Algoritmas – tai nurodymų seka tam, kas turės atlikti užduotį. Algoritmas – tai aiškūs ir tikslūs nurodymai, kaip ir kokių veiksmų seką reikia atlikti norint pasiekti užsibrėžtą tikslą arba išspręsti suformuluotą uždavinį. Algoritmas – tai aiškiai suformuluotas taisyklių rinkinys kuriam nors tikslui pasiekti. Informacijos (duomenų) apdorojimo taisyklės vadinamos algoritmais.
Informatika  Referatai   (1,53 kB)
Tikiu, kad nemažai jūsų mokat ar bent jau esat matę vieną ar kitą programavimo kalbą. Tačiau kaip ir visų inžinerinių objektų istorijoje, iki dabartinės situacijos vedė ilgas ir nelengvas kelias. Programavimas pradėjo vystytis su pirmaisiais programuojamais pianinais, o programavimas šiandienos plačiąja prasme atsirado su pirmosiomis elektroninėmis skaičiavimo mašinomis.
Informatika  Referatai   (6,31 kB)
VU ekonomikos fakulteto 3 kurso informacinių sistemų praktinis darbas. PMXML – tai duomenų apibrėžimas projekto valdymo sistemoms. PMXML konsorciumas parėmė standartą ir jis oficialiai buvo sukurtas 2000 metais, „Pacific Edge Software Inc”. Projekto valdymo XML standartas leidžia lengvai dalintis ir perduoti projekto valdymo duomenis. Taip pat jis bendrauja su kitais standartais, kas padeda įsitvirtinti projekto valdymo veiklumai tarp kitų. PMXML duomenų apibūdinimas susideda iš keturių pagrindinių projekto valdymo duomenų tipų ir keleto šalutinių.
Informatika  Namų darbai   (5,38 kB)
Duomenys - tai objektyviai egzistuojantys faktai ir dydžiai. Žinios - tai žmogaus proto abstrakcija apie duomenis, jų prasmę, naudą ir sąryšį. Informacija - tai duomenys ir žinios kai jie kaupiami, perduodami ir keičiami. Informacinės priemonės: 1.kalba 2.raštas 3.vaizdo ir garso informacija. 1945m. buvo sukurta pirma Eniac mašina.
Informatika  Konspektai   (3,05 kB)
Algoritmo sąvoka
2009-07-09
Algoritmas tai nurodymų seka tam kas turės atlikti užduotį. Aloritmas tai aiškūs ir tikslūs nurodymai kaip ir kokių veiksmų seką reikia atlikti norint pasiekti užsibrėžtą tikslą arba išspręsti suformuota uždavinį. Pats žodis algoritmas kilo 9a.arabų matematiko ir astronomo Mohamedo ibn musos al chorezmio lotyniškais rašmenimis parašyto vardo Algorithmi.
Informatika  Konspektai   (1,78 kB)
Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors blogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.
Filosofija  Referatai   (11,82 kB)
Pasaulis be galo didelis ir įvairus. Pojūčiais ir protu suvokiame begalę daiktų ir reiškinių, matome gausybę formų ir spalvų, girdime tūkstančius įvairiausių garsų. Pasaulis sudėtas iš gausybės elementų, kuriais laisvai operuojame sąmonėje ir praktinėje veikloje. Daiktus ir reiškinius jungiame į grupes, nustatome tarp jų tam tikrus ryšius. Šį procesą galime vadinti kategorizacija.
Filosofija  Referatai   (7 kB)
Filosofija — mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams. Filosofijos problematika apima tokius klausimus kaip kas yra būtis ir tiesa (metafizika ir logika), gėris ir moralumas (moralė), žinojimas, tiesa bei grožis (estetika).
Filosofija  Namų darbai   (6,1 kB)
Šis darbas buvo pristatomas Šiaulių kolegijoje. už šį darbą gavau 10. Konspektas: apie biografija, apie jo būties supratimą, meną, metafiziką. Būtis suprantama ir „išsakoma“ iš žmogaus. Būtis suvokiama kaip buvimas, kaip žmogaus egzistencija. Žmogus aktyviai kuria būtį. „Vėlyvasis“ Kūryba vertinama kaip „posūkis“. Heidegeriui netrūksta nei logiško griežtumo, nei pastangų argumentuoti. Žmogus suprantamas iš būties, kuri čia iškyla kaip daiktų panorama. Būtis nepaslėptis. Pačios būties, pasaulio ir daiktų švytėjimas nuslopina žmogaus aktyvumą. Pati būtis atsiveria žmogui. Žmogus pasyviai priima būtį. Žmogus „būties piemuo“.
Filosofija  Konspektai   (2,79 kB)
Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.
Filosofija  Konspektai   (23,24 kB)
Tikrovė: yra savižudybės pavojų keliantys ženklai. Prieš savižudybę daugelis įspėja apie tai savo artimuosius. Mitas: žmonės, kurie kalba apie susinaikinimą, suicidinius jausmus - nenusižudo. Tikrovė: pagal statistinius duomenis iš 10 nusižudžiusiųjų - 8 žmonės aiškiai kalbėjo apie savižudybę. Mitas: savižudžiai tikrai nori mirti.
Filosofija  Analizės   (5,14 kB)
Kas yra filosofija? Filosofija – išminties meilė. Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra ne išminčiai, o mylintys išmintį. Išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint specialių žinių. Šią orientaciją ypač teikia mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis. Išmintį charakterizuoja ne vien išlavintas mąstymas, bet ir dorinis apsisprendimas.
Filosofija  Analizės   (4,93 kB)
Šizofrenija
2009-07-09
Šizofrenija (lot. schizophrenia, iš gr. schizo- skaldau, phren- protas) – tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmus, mąstymą, suvokimą, valią ir emocijas. Specialistų teigimu, dažniausiai šizofrenija serga jautrios nervų sistemos, aukštos kultūros ir subtilios dvasios žmonės. Ligoniai būna neramūs, uždari, mažai bendrauja su aplinkiniais, emociškai nepastovūs, viskuo nepatenkinti.
Biologija  Referatai   (17,94 kB)
Germanai
2009-07-09
Germanai (lot. germani), indoeuropiečių genčių grupė. Pavadinimo etimologija neaiški, jis greičiausiai keltiškos kilmės. I a. pr. m. e. gyveno teritorijoje tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros, taip pat pietinėje Skandinavijoje. Rašytiniuose šaltiniuose IV a. pr. m. e. pirmą kartą minimos germanų gentys – vandalai, vizigotai, ostrogotai ir langobardai.
Teologija  Referatai   (8,01 kB)
Pranciškus Skorina
2009-07-09
Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas 2003 Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje. Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų.
Teologija  Referatai   (14,22 kB)
Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)
Panašu, jog šeima šiandien yra tapusi keistai susvetimėjusia tema. Viena vertus, visi žino, kas ji yra. Juk kiekvienas (bent kol kas) turime motiną, tėvą, dažnas - taip pat ir seserų ar brolių, vaikų. Kita vertus, jei paklaustume, kam apskritai reikalinga šeima, kokį vaidmenį jį atlieka žmogaus, bendruomenės gyvenime, kaip ji perkeičia žmonių tarpusavio santykius – tikrai retas sugebėtų atsakyti.
Sociologija  Kursiniai darbai   (14,39 kB)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitus politinei sistemai, Lietuvos ekonominė būklė patyrė daug nuosmukių. Daugeliui žmonių tampa vis sunkiau rasti darbą, kurio užmokestis, darbo sąlygos ir socialinės garantijos tenkintų jų poreikius. Todėl pastaruoju metu Lietuvoje labai opia problema tampa jaunų žmonių emigracija į užsienį.
Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti.
Sociologija  Namų darbai   (7,73 kB)
Negalės rūšys
2009-07-09
Pirmiausia norint kalbėti apie neįgalumą reikia apsibrėžti, kas apskritai yra negalė ir kaip ji suvokiama. Labai dažnai vartojami neteisingi termi­nai, painiojamos įvairios sutrikimų ir sutrikusių asmenų grupės. Tai sukelia painiavą. To­dėl vis aktualesnis tampa terminų klausimas. Socialinio darbo žodyne neįgalumas apibūdinamas kaip fizinė ar protinė kliūtis, kuri trukdo ar riboja individo gebėjimą funkcionuoti kaip kiti (Berker, 1995).
Sociologija  Analizės   (4,06 kB)
Dažnai mes girdime frazes „meniškos sielos“, „jis tikras menininkas“ ir pan. Taip, daugelis iš mūsų vartoja šias frazes, tačiau kiekvienas vis kitaip suvokia, kas yra menas. Menas supa mus kiekvieną dieną, valandą, minutę. Lietuvių kalbos žodyne menas apibūdinamas kaip kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais. Tačiau menas - tai ne vien dailininko sukurtas paveikslas, fotografo fotografijos, choreografų pastatytas šokis.
Sociologija  Analizės   (5,7 kB)
Mus supanti erdvė, kitaip tariant daiktinė aplinka, daro labai didelę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, ji veikia mūsų psichologinę būseną, mes esame jautrūs erdvei, kuri mus supa net pačiose elementariausiose gyvenimiškose situacijose. Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė dalis.
Psichologija  Kursiniai darbai   (11,43 kB)
Kūno kalba
2009-07-09
Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė.
Psichologija  Kursiniai darbai   (15,24 kB)
VDU psichologijos katedra. Įvertintas 9. Kas yra intelektas? Lot. intellectus – supratimas, pažinimas. D. Veksleris vienoje iš savo knygų rašo, jog neįmanoma apibrėžti intelekto, jį galima įvertinti iš jo pasireiškimų. Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Pagal D. Vekslerį intelektas yra individo sugebėjimas mąstyti ir adekvačiai elgtis savo aplinkoje. Tai apima visas psichikos veiklos sritis.
Psichologija  Kursiniai darbai   (12,09 kB)
Visais laikais žodinis bendravimas turėjo savo vertę: jei buvo bendraujama ne dėl malonumo, tai darbo sumetimais ar siekiant naudos. Mūsų darbo tikslas: išskirti verslo partnerių bendravimo būdus ir juos paanalizuoti. Verslininkai dėl laiko stokos dažnai bendrauja ne tiesiogiai, o laiškais. Šie laiškai rašomi laikantis tam tikrų reikalavimų, kurių nedera pamiršti nei vienam geram verslininkui.
Psichologija  Referatai   (12,78 kB)
Atmintis
2009-07-09
Išsamus skaidrių pristatymas apie atmintį. Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Nuo įsiminimo labai priklauso atgaminamos medžiagos kiekis ir kokybė.
Psichologija  Konspektai   (8,91 kB)
Psichologija
2009-07-09
I PASKAITA. Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai. Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi?
Psichologija  Konspektai   (23,92 kB)
Mąstymas ir kalba
2009-07-09
Mąstymo sąvoka, ryšys mąstymo su kalba, mąstymo formos, mąstymo rūšys, mąstymo vystymąsis, J. Piago teorija. Mąstymas- tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis pocesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo. Mąstymas yra aukščiausias žmogaus veiklos reguliavimo ir savireguliacijos būdas. Mąstymu aptinkame tai, ko negalime įžiūrėti arba kas lieka neaišku, neįsisąmoninta ir nesuprasta.
Psichologija  Konspektai   (3,03 kB)
Skaitymas mokymo programoje yra vienas iš pagrindinių kalbinės veiklos būdų. Skaitydami tekstą, mokiniai pakartoja garsus, raides, žodyną ir gramatiką, įsimena rašybą. Skaitymas gali būti išnaudotas kaip viena iš geriausių priemonių ugdyti mokinių komunikaciją užsienio kalba. Įvairių pratybų pagalba skaitymas skatina mokinius kalbėti, reikšti savo nuomonę, prieštarauti, klausyti, diskutuoti. Dauguma pratybų, skirtų skaitymui, yra orientuojamos lavinti mokinių kalbinius įgūdžius ir remiantis visomis keturiomis kalbinėmis rūšimis.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (4,97 kB)
Šiaulių universitetui. Edukplogijai antram kursui skirtas darbas. Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.). Tyrimai rodo, kad auklėjimo procese formuojama asmenybės pozicija turėtų būti vertinama žinių apie tinkamą elgesį, paties elgesio ir šio elgesio motyvų lygmenimis.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (21,61 kB)
Šiame darbe pristatysiu 5 programas, kuriomis vadovaujantis dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Taip pat aptarsiu kiekvienos programos tikslus bei turinį. Tai yra: 1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Ši programa skirta priešmokyklinio ugdymo pedagogams, o taip pat skiriama tėvams(globėjams). Ji padės geriau suprasti priešmokyklinio amžiaus vaiko ugdymosi reikmes, pagalbos teikimo būdus, leis kurti kokybiško ugdymo(si) sąlygas.
Pedagogika  Referatai   (22,01 kB)
Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, gyvendamas jis įgyja asmens ypatybes, pastovi sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Žmogus negimsta jau susiformavusia asmenybe, asmuo tampa ja, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Pedagogika  Referatai   (7,73 kB)
Kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Pedagogas turi stengtis išsaugoti ir puoselėti visus vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu.
Pedagogika  Referatai   (21,17 kB)
Klaipėdos kolegija, socialinė psicholigija, 2 kursas. Pagal vaikų teisių konvenciją, kiekvienas vaikas pasaulyje turi teisę į pragyvenimo lygį, reikalingą dėl jo fizinio, protinio, dvasinio ir socialinio vystimosi. Didelę įtaką turi faktorius, kokioje aplinkoje auga vaikas. O kartais vaiko namai tampa baimės šaltiniu. Atviras blogas elgesys su vaiku yra vienas iš sensacingų dalių vaiko psichologijoje.
Pedagogika  Referatai   (7,32 kB)
Leksika
2009-07-09
Lietuvos švietimas išgyvena reformų laikotarpį – svarbias ir sudėtingas transformacijas. Tai pokyčiai, susiję su ugdymo kokybės gerinimu. Ugdymo turinį sąlygoja pagrindinis lietuvių kalbos mokymo tikslas – ugdyti komunikacinę kompetenciją. Trys kompetencijos sritys – komunikacinė, sociokultūrinė ir lingvistinė – sudaro ugdymo turinį ir mokymo procese reiškiasi kaip kompleksiškai išsiugdomų ir vieni kitus sąlygojančių gebėjimų visuma.
Vidinė klb. integracija, garso ir raidės kurso uždav. Integracija – dalių atstatymas į visumą. Pradžios m-kloje nuo gramatizavimo pasukta į kalbos praktinį vartojimą, visapusišką vaiko kalbinį ugd. Mokome kalbos neatsiejant nuo visos v. kalbos, nuo aplinkos integruojant su kt. mokymo dalykais, ypač su pasaulio paž., tai atspindi programų temos, vadovėlių tekstai, pokalbių temos, užduotys, veiklos būdai, atskirų dalykų derinimas.
Pedagogika  Paruoštukės   (8,92 kB)
Šiandien pasaulyje vykstant sparčiam globalizacijos bei visapusiško modernėjimo procesui, pedagogikos mokslui tenka savita ir itin prasminga misija. Žmonių bendruomenei dabar, kaip ir bet kuriame jos civilizacijos raidos etape, būdingas jaunosios kartos ugdymas perteikiant kultūrą bei jos vertybes. Taigi ugdymas ir socializacija yra pagrindiniai mechanizmai, kurių dėka mūsų jaunojoje kartoje yra užtikrinamas kultūros perimamumas bei tęstinumas.
Gera pradžia – viso gyvenimo pagrindas. ( J. Pikūnas) Vaikas ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Tačiau labai greitai išaiškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas, kuris padės susipažinti su jį supančiu pasauliu. Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikams būdingi įvairūs jutimai.
Pedagogika  Diplominiai darbai   (21,86 kB)
Pedagogika
2009-07-09
Pedagogika - ugdymo mokslas ir menas. Svarbiausios sąvokos. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Pedagogika - žodis kilęs iš graikų kalbos. "Paidos" - vaikas, „agein" - vesti, ty. vaiko vedimas tobulėjimo keliu. Terminu pradėtas naudoti XVII a. pabaigoje kai buvo išleistos pirmosios knygos, pagrindinė iškurių I. Kanto paskaitos „Apie pedagogiką". Tarp pedagogų nuolat vyko ginčai - pedagogika mokslas ar menas.
Pedagogika  Konspektai   (4,92 kB)
Pedagogikos teorija
2009-07-09
Pedagogika ir jos objektas. Žodis “PEDAGOGIKA” kilęs iš graikų kalbos žodžių PAIS, PAIDOS (vaikas); AGEIN (auklėti). Pedagogika, išvertus iš graikų kalbos, reiškia ugdymas; ugdymo menas. Šiandien sakoma – ugdymo mokslas. Pedagogika, kaip mokslas, tiria ugdymą kaip visuomeninį reiškinį. Lietuvoje žodis pedagogika reiškia vaiko ugdymas, tačiau yra ir suaugusiųjų ugdymas, vadinasi, žodis pedagogika neapima visų gyvenimų tarpsnių, todėl buvo pasiūlyta suaugusiųjų mokymą vadinti andragogika.
Pedagogika  Konspektai   (5,05 kB)
Mokymo(si) metodai • Tai mokytojo ir mokinių bendros veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus. • [teaching methods] – vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti. Jovaiša L., Vaitkevičius Pedagogikos terminai. K., 1993. p.125. Tarptautinių žodžių žodynas.,V.,2001.
Siekdama gerinti vaikų užimtumą, ugdyti jų saviraišką, stiprinti ugdymo institucijų ryšį su vietos bendruomene, didinti rizikos vaikų adaptacijos ir reabilitacijos visuomenėje galimybes, Švietimo ir mokslo ministerija nuolat didina finansavimą neformaliajam švietimui ir ugdymui.
Pedagogika  Analizės   (4,72 kB)
Darbe lyginami Lietuvos ir Austrijos švietimo sistemos. Kiekvienos pasaulio šalyje yra skirtinga švietimo sistema. Tad šiame referate stengsiuosi pažvelgti ir įžvelgti tarp Austrijos ir Lietuvos didžiausius skirtumus. Švietimo sistema parodo kiekvienos šalies lygį. Tik nuo švietimo sistemos priklauso šalies ateitis, nes tik nuo to, kokias galimybes jaunuoliai turi mokytis, koks mokymo lygis, priklauso busimų specialistų parengimas, ir kaip jie pabaigę dirbs savo darbą.
Pedagogika  Analizės   (12,48 kB)
O pirmiausia tradiciškai padūsausiu, jog „Pirmosios knygos“ serijoje per metus išleidžiama tik viena poezijos knyga, kai vertų knygos jaunųjų poetų Lietuvoje tikrai daugiau nei vienas ar du. Štai ir Donato Petrošiaus „iš tvermės D“ teko skaityti gal prieš porą metų, kai turėjau garbės būti komisijos pirmajai knygai atrinkti nariu. Jau tada poeto eilėraščiai buvo verti, kad pasiektų skaitytoją knygelės pavidalu, tačiau komisija nusprendė pirmenybę suteikti Agnei Žagrakalytei ir jos opusui „Išteku“.
Mechanika  Referatai   (6,35 kB)
Pasirinkome šį projektinį darbą, nes mūsų tikslas buvo dar daugiau sužinoti apie Molėtų pagrindinę mokyklą, apie jos ateities planus, popamokinę veiklą, vaikų užimtumą, pakalbinti direktorių ir vaikus, sužinoti kaip mokykloje kinta vaikų skaičius, bei sužinoti apie mokyklos praeitį.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,37 kB)
Šiame darbe norėčiau aptarti ir palyginti, šių dviejų skirtingų epochų literatūros atstovus: N. Makiaveli ( Renesanso atstovas) ir Žaną žaką Ruso ( švietimo epocha). Pagrindinis šio darbo tikslas iškirti N. Makiavelio ir Ž. Ž. Ruso kūrybos panašumus ir skirtumus.
Istorija  Referatai   (10,31 kB)
Viduramžiai
2009-07-09
Viduramžiai - istorinė epocha, esanti tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai ( vakaru Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais: Didžiaisiais geografiniais atradimais ,Renesansu ir Reformacija. Viduramžiais visa valdžia buvo bažnyčios rankose , kai kurie kunigai varžėsi net su turtingais bajorais.
Istorija  Referatai   (8 kB)
Ši teorinė įžanga, mano nuomone, yra būtina norint atsiriboti nuo predestinacijos principo ir apžvelgti kuo objektyviau 19-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių požiūrio į žydus kategorijas, nesiejant jų su Antrojo pasaulinio karo metų ekscesais. Tokiam mano nusistatymui pritartų ir V.Berenis: "Akivaizdu, kad ši koncepcija yra pritempta.
Istorija  Analizės   (5,4 kB)
Darbas parašytas III kurso, Istorijos fakulteto medievistikos fakulteto studentės Eglės Vertelytės, turbūt aktualus tik besidomintiems viduramžiais. Darbas gavo 10 - vienintelė pastaba, išvadų trūkumas.
Istorija  Analizės   (6,43 kB)
Darbas, kuriuo supažindinama su A. Smetonos publicistika, jos aktualumu ir problemų pateikimu. Rašytas VU Žurnalistikos studijoms. Įvertintas gerai. Iš tiesų žmonės Antaną Smetoną prisimena kaip autoritarinio režimo Lietuvoje įtvirtintoją, bet ne kaip publicistą. Tik po 1940 metų įvykiu žmonės galėjo geriau susipažinti su jo publicistika, jo, kaip prezidento kalbomis, nusibrėžtomis valstybės valdymo gairėmis, ideologinėmis pozicijomis.
Istorija  Analizės   (4,83 kB)
Šiame referate norėčiau apžvelgti specifinę šiuolaikinio jaunimo leksiką, tai yra, žargoną. Žargonas – prancūzų kalbos žodis, reiškiantis iškraipytą kalbą. Žargoninė leksika, arba žargonybės tai yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje.
Filologija  Referatai   (5,96 kB)
Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų - Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą. Darbe remiamasi daugiausia kritiniais darbais, tačiau cituojami ir originalūs šių autorių veikalai bei jų pamąstymai apie retoriką ir oratorinių kalbų keliamus reikalavimus.
Filologija  Referatai   (5,25 kB)
Tai yra referatas iš leksikologijos, jis buvo įvertintas 9 balais, vienintelis trūkumas - nepakankamai gerai išanalizuota žodžių daryba.
Filologija  Referatai   (5,1 kB)
Dramos analizė-referatas. S.Becketto pirmoji drama „Belaukiant Godo" (En attendant Godot) (1953), priklauso absurdo teatro klasikai. Anksčiau rašęs romanus „Merfis" (Murphy) (1947), „Molojus" (Molloy) (1951), „Malonas miršta" (Malone meurt) (1952), S.Beckettas ima domėtis teatro galimybėmis - kaip lakoniška forma perteikti gyvenimo beprasmybės idėją. Gimė pietiniame Dublino priemiestyje.
Filologija  Analizės   (6,57 kB)
Tai Rolan Bartes esė "Teksto malonumas" analizė. „Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo...
Filologija  Analizės   (7,54 kB)
Pagrindinės anglų kalbos gramatikos taisyklės. Present Simple laikas vartojamas reikšti įprastam,pasikartojančiam arba nuolant vykstančiam veiksmui dabartyje ,bet nebūtinai vykstančiam kalbos momentu. Teigiamajame sakinyje veiksmažodis vartojamas pirmąja forma(bendratis be dalelytės to), tik vienaskaitos trečias asmuo(he,she,it) turi galūnę es. Klausiamieji ir neigiamieji sakiniai sudaromi su pagalbiniu veiksmažodžiu do, o trečias asmuo su did. Pats veiksmažodis nesikeičia.
Darbas įvertintas 10 balų, rašytas 2006 metais. Mūsų dabarties visuomenės gyvenimas kinta ypač sparčiai. Globalizacijos, informacinių technologijų amžiuje švietimas išgyvena esmines permainas. Pasak M.Lukošienės “šiandien vertinimo klausimas itin aktualus ir kartu opus[...]kokybiškas, giluminis ir humaniškas vertinimas, nestabdantis žmogaus plėtotės, orientuojantis pozityvia, konstruktyvia linkme, yra sudėtingas šiandieninio ugdymo klausimas“ (M.Lukšienė, 2000, 387).
Anglų kalba  Kursiniai darbai   (15,14 kB)
PI vartojamas su laiko aplinkybemis always, often, usually, regulary, daily, etc. Pvz. I usually get up at 7 o’clock. Nick always helps his friends.• Neigiamoji forma vartojama su prieveiksmiais never, seldom, rarely, sometimes.
Anglų kalba  Konspektai   (4,38 kB)
Pagrindiniai anglų kalbos laikai santraukoje.
Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus. Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“.
Anglų kalba  Analizės   (5,33 kB)
Semantizmai- žodžiai, vartojami netinkama reikšme. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi).
Anglų kalba  Analizės   (5,18 kB)
Šatrijos Ragana
2009-07-07
Svarbiausi gyvenimo faktai. Kūryba. Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 8,33 kB)
Jonas Jablonskis
2009-07-07
Jonas Jablonskis (1860-1930) buvo žymus lietuvių kalbininkas. 1885 metais baigęs Maskvos universitetą, jis dėl to pusketvirtų metų negavo darbo. Nuo 1889 metų vargais negalais įsikūrė Mintaujoje, bet 1896 metais, įtartas ryšiais su lietuvių nelegaliuoju, anticariniu veikimu, iškeliamas dar toliau nuo savo krašto – į Taliną. O 1900 metais jam sudaroma byla, ir caro aktu ištremiamas dvejiems metams i Pskovą.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,75 kB)
Jonas Jablonskis – tai nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio skurdo ir vargo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 8,68 kB)
Diskurso analizė
2009-07-07
Diskurso samprata. Pokalbio analizė. Diskursą labai sunku apibrėžti ir apibūdinti kaip vienos mokslo šakos objektą. Diskursas – tarpdisciplininis dalykas, maža to – jis yra visur. Diskursas vyksta visur ir visada, jis apima visus gyvenimo atvejus. Lingvistiniu požiūriu diskursas suprantamas kaip teksto lingvistika plačiąją prasme. Jis apima visas keturias kalbinės veiklos rūšis: kalbėjimą, skaitymą, rašymą ir klausymą. Šiame darbe didžiausias dėmesys bus kreipiamas į kalbėjimą, t.y. į sakytinį diskursą.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 19,02 kB)
Kūrimo istorija. ES organai ORGANAI (įstaigos ). Lietuvos integracija į ES. Naujų Europos Sąjungos narių priėmimo ir dalyvavimo joje teisinės sąlygos. Europos sutartis ir jos reikšmė teisinei Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos. 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1d., kai valstybės narės ją ratifikavo, buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Europos Sąjungos sutartyje nurodoma, kad ši sutartis yra nauja pakopa kuriant pačią glaudžiausią Europos žmonių sąjungą, kurioje piliečiai turi plačiausias teises dalyvauti priimant sprendimus. Sąjungos tikslas - nuosekliai ir solidariai reguliuoti santykius tarp valstybių ir jų piliečių.
Politologija  Referatai   (10 psl., 16,25 kB)
Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas. Kompiuterinės programos sąvoka. Kompiuterinės programos, kaip kūrybinės veiklos rezultatas. Autorinės teisės taikymas kompiuterinėms programos. Kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektai. Teisių į kompiuterinę programą apsauga. Autorinė teisinė kompiuterinių programų apsauga. Autoriaus asmeninės neturtinės ir turtinės teisės. Programos naudojimas. Teisių į kompiuterinę programą gynimas. Kolektyvinė turtinių teisių apsauga. Autorinės teisės galiojimo laikas. Kompiuterinių programų teisinės apsaugos reglamentavimas tarptautinėje teisėje.
Informatika  Kursiniai darbai   (24 psl., 26,88 kB)
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuodamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 32,5 kB)
Informacijos ir informatikos samprata. Pranešimai ir signalai. Diskretieji ir tolydieji dydžiai. Informacijos kaupimo, saugojimo, perdavimo ir apdorojimo priemonės. Informacijos matavimas, matavimo vienetai. Informacijos kiekis. Informacijos kodavimas. Informacinio modeliavimo samprata. Informacinės technologijos raida. Kompiuteris ir informacinė visuomenė. Kompiuterio atmintinė, jos talpa ir matavimo vienetai. Kompiuterio programinė įranga. Jos paskirtis, klasifikacija. Operacinės sistemos ir jų paskirtis. Taikomoji programinė įranga. Algoritmo sąvoka ir savybės. Uždavinių sprendimo kompiuteriu etapai. Algoritmavimo bei programavimo kultūros elementai.
Informatika  Konspektai   (9 psl., 32,05 kB)
Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)
Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)
Daiktavardis. Pradinė daiktavardžio forma (vns. vard.). Kalbos dalis (daiktavardis). Skyrius (bendrinis ar tikrinis). Giminė (mot. ar vyr.). Linksniuotė, skaičius, linksnis. Kuo eina sakinyje. Būdvardis. Pradinė forma (vns. vard.). Kalbos dalis (būdvardis). Paprastasis ar Įvardžiuotinis. Linksniuotė. Laipsnis. Giminė, skaičius, linksnis. Kuo eina sakinyje.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,13 kB)
Palydovinės sistemos architektūra. Retransliatorių klasifikacija. Pagrindiniai retransliatoriams keliami reikalavimai. Skaidrūs ir regeneruojantys retransliatoriai. Skaidrūs retransliatoriai. Pagrindiniai regeneruojančių ir skaidrių retransliatorių skirtumai. Skaitmeninis signalų apdorojimas palydoviniuose retransliatoriuose. Skaitmeninio signalų apdorojimo sritys. SSA palydovinėse telekomunikacijose.
Elektronika  Referatai   (14 psl., 111,03 kB)
CDMA technologija
2009-06-04
Kai duomenis reikia perduoti labai dideliais atstumais, retransliacijos stotys įrengiamos palydovuose, nes aukštai esanti palydovo antena gali būti matoma iš dideliu atstumu nutolusių antžeminių stočių. Kadangi atmosfera nėra stora, todėl į palydovą siunčiamas ir iš jo grąžinamas signalas nusilpsta ne taip kaip žemės paviršiuje. Čia gerokai sumažėja atmosferos ir pramonės trikdžiai, todėl ryšys kokybiškesnis ir patikimesnis negu paprastas bevielis. Tai kodinis kanalų sutankinimas – atskyrimas. CDMA kanalai sutampa ir laiko, ir dažnio srityje. Juos išskirti padeda kanaliniai signalai, Volšo funkcijos, kodai, kurių pavyzdžiai priėmimo pusėje turi būti žinomi.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 121,7 kB)
Telefono aparatai
2009-06-04
Darbo tikslas: susipažinti su TA paskirtimi, veikimo principu ir konstrukcija, taip pat numerių rinkiklio veikimo principu ir konstrukcija. Darbo užduotis: išsiaiškinti telefono stoties užėmimo principus; išsiaiškinti numerio informacijos perdavimo būdus; išnagrinėti telefono aparato veikimą pagal principinę schemą; išsiaiškinti kaip veikia vietinio efekto pašalinimo schema; išsiaiškinti kaip veikia numerių rinkikliai ir kaip perduodama numerio rinkimo informacija; susipažinti su šiuolaikinių TA ypatumais.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (11 psl., 393,78 kB)
Perduodamų signalų rūšys. Komutacinių prietaisų tipai. Komutacija, naudojant erdvinį atskyrimą. Komutacinio lauko struktūra.
Elektronika  Brėžiniai   (2 psl., 69,51 kB)
Telefoninio perdavimo traktai. Kalbos signalų charakteristikos. Ausies pagrindinės savybės. Akustoelektriniai ir elekroakustiniai keitikliai. Anglinis mikrofonas. Elektromagnetinis telefonas. Kontroliniai klausimai ir užduotys.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 241,19 kB)
Siemens Hicom PBX įrenginiai yra skirstomi į tris klases: Hicom 100, Hicom 150, Hicom 300. Hicom 100 serverių klasė yra skirta mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms, serveris maksimaliai gali aptarnauti 56 abonentus. Hicom 150 serverių klasė skirta vidutinio dydžio ir didelėms įmonėms, serveris maksimaliai gali aptarnauti 256 abonetus ir iki 50 galinių duomenų perdavimo įrenginių. Hicom 300 serverių klasė skirta tik didelėms įmonėms.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,9 kB)
Indoeuropiečiai
2009-05-27
Indoeuropiečių prokalbė. Baltai. Baltų vardas. Baltų kilmė. Baltų protėvynė. Baltų protautės ir prokalbės skilimas. Slavai. Germanai. Keltai. Italikai. Graikai. Trakai ir frigai. Ilyrai. Tocharai ir hetitai. Arijai. Indai. Iranėnai. Skitai. Prieš šešetą - aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.
Istorija  Konspektai   (20 psl., 226,06 kB)
K.Donelaitis “Metai”. Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”. Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose”. Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 36,73 kB)
"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.
Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)
Po reformų ir baudžiavos panaikinimo Lietuvos valstiečiai buvo nepatenkinti. Dvarininkai kaip ir anksčiau išnaudojo mažažemius valstiečius. Valstiečiai buvo nepatenkinti ir valdžios uždėtais dideliais mokesčiais, piketinių laisvių apribojimu, carinės administracijos savivaliavimu. Lietuvių tautos tautiniam atgimimui nemažą įtaką turėjo ir lenkų tautos tautinis- nacionalinis judėjimas. Yra gramatinių klaidų.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 3,24 kB)
Kalbėjimas kaip įsikūnijimo modusas. Juslinio suvokimo samprata. Praeities dalyvavimas suvokimo dabartyje ir stiliuje. Koegzistencija jusliškai suvokiamoje erdvėje ir stiliuje. Kalbant apie kūno fenomenologiją literatūros tekste, kūną galima aptarti ne vien kaip įsispaudžiantį į tematinį lygmenį, bet ir į kūrinių formą. Literatūrinis stilius, tropai gali būti svarstomi ne tik kaip savarankiška literatūros tradicija, bet kaip iš kūno kylantis, juslinės patirties ugdomas ir į ją apeliuojantis fenomenas.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 42,38 kB)
Neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo kaita Lietuvoje. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemos. Socialinių nuostatų į negalę formavimosi mechanizmai. Socialinė politika negaliai palengvinti. Neįgalumas ne tik asmens, bet ir visuomenės problema. Sociokultūrinė aplinka sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centre. Darbo centro veikla, siekiai ir tikslai. Švietimas – ugdymas. Muzikos terapija. Darbo terapija. Kineziterapija. Laisvalaikis, poilsis ir kultūrinė veikla. Socialinio darbuotojo ir šeimos bendradarbiavimo galimybės. Socialinis darbuotojas – tai pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais.
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (62 psl., 96,18 kB)
Skuodo sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras. Sociokultūrinė aplinka. Darbas dirbtuvėse. Buities darbai. Švietimas - ugdymas. Kineziterapija. Muzikos terapija. Meno terapija. Laisvalaikis, poilsis, kultūrinė veikla. Bendravimo būdai. Šeimos dalyvavimo darbo centro gyvenime privalumai ir bendradarbiavimo galimybės. Dėl iš vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą.
Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (25 psl., 33,83 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,74 kB)
Įvadas. Klaidos. Nevartotinos svetimybės (barbarizmai). Vertalai. Semantizmai. Žodžių daryba: su priešdėliais, būdvardžių priesagos. Skaitvardžiai. Įvardžiai. Linksnių vartojimo klaidos. Padalyvis. Išvados.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (9 psl., 20,31 kB)
Pirmieji genealoginės kalbų klasifikacijos mėginimai. Lyginamasis – istorinis metodas kalbotyroje. Indoeuropiečių kalbų šeima. Indoeuropiečių šeimos kalbos. Neindoeuropiečių kalbų šeimos. Vienišos kalbos. Pasaulyje priskaičiuojama apie 3000 kalbų. Tačiau nurodyti jų tikslų skaičių yra sunku, netgi neįmanoma, nes ne visos pasaulio kalbos yra pakankamai ištirtos, ir dažnai neaišku, ar kokios nors nedidelės etninės grupės kalba yra savarankiška, ar tiktai kurios kitos kalbos tarmė. Taip pat, iki šiol dar nėra nustatytų tvirtų lingvistinių kalbos ir tarmės atskyrimo kriterijų. Todėl vienų ta pati kalba gali būti laikoma savarankiška, o kitų – tam tikra tarme.
Kitos kalbos  Referatai   (20 psl., 183,69 kB)
Tai yra baigiamasis C++ programavimo kurso darbas, kurio metu reikia sukurti realiai veikiančią programą, kuri sugebėtų atlikti tam tikras funkcijas, tokias kaip: skaičiuoti vidurkį, rūšiuoti pagal atitinkamus pavadinimus, sudėti, atimti ir panašiai. Pagrindinėje formoje galimas pagrindinių duomenų įvedimas jų apdorojimas ir rezultato gavimas. Taip pat galutiniai rezultatai išsaugomi duomenų bazės lentelėse.
Informatika  Kursiniai darbai   (12 psl., 263,11 kB)
Retorinis kreipinys. Retorinis klausimas. Retorinis sušukimas. Inversija. Išvardijimas. Laipsniavimas. Kartojimas. Anafora. Epifora. Simploka. Asindetonas. Polisindetonas. Paralelizmas. Antitezė. Periodas. Elipsė. Nutylėjimas. Palyginimas. Tropai. Metafora. Metonimija. Įasmeninimas. Hiperbolė. Litotė. Alegorija. Simbolis. Ironija. Epitetas. Sinonimai, antonimai. Deminutyvas. Naujadarai. Tarmybės. Onomatopėja. Aliteracija. Asonansas.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 14,93 kB)
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įsigaliojimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įgyvendinimo tvarka. Bendrosios nuostatos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas. Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamos veikos stadijos ir formos. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Bausmė. Bausmės skyrimas. Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas. Baudžiamosios atsakomybės senatis. Teistumas. Nusikaltimai žmogaus gyvybei.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (122 psl., 94,85 kB)
Žiniasklaida
2009-04-19
Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.
Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.
Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)
"Altorių šešely" konspektas
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 43,63 kB)
Lietuvių liaudies dainų veikėjai. 8 klasės referatas, dar trūksta kokių priedų, pavyzdžiui lietuvių liaudies dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 14,54 kB)
Pagalba ruošiantis anglų kalbos egzamino kalbėjimo daliai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 19,36 kB)
Kontekstai. • A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ - vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 11,96 kB)
Maironis
2008-10-28
Maironis, jo biografija, kūryba, veikla.
Lietuvių kalba  Referatai   (16 psl., 34,38 kB)
Apie Donelaitį
2008-10-28
K. Donelaičio asmenybė, lietuviškumo gynimas "Metuose“
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,47 kB)
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)
Tradicinio ir modernaus eilėraščio lyginimas, padės pasiruošt lietuvių kalbos egzaminui.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,13 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)
Kristijonas Donelaitis – “Metai”, Maironis – “Pavasario balsai”, “Jaunoji Lietuva” fragmentai, Šatrijos Ragana – “Sename dvare”, Vaižgantas – „Pragiedruliai“, Jonas Biliūnas – apsakymai, apysaka “Liūdna pasaka”, Vincas Krėvė – “Skirgaila”, Vincas Mylolaitis Putinas – “Altorių šešėly”, “Tarp dviejų aušrų”, Jurgis Savickis - novelės, Salomėja Nėris – “Diemedžiu žydėsiu”, “Prie didelio kelio”, Henrikas Radauskas – “Fontanas”, “Strėlė danguje”, Antanas Vaičiulaitis - novelės, Balys Sruoga – “Dievų miškas”, Antanas Škėma – “Balta drobulė”, Justinas Marcinkevičius – “Mažvydas”, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (7 psl., 17,14 kB)
Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)
Studijos.lt rekomenduoja