Amerikiečių privataus ir korporacinio verslo sistemos pagrindas yra kapitalo rinkos. Verslininkai ieško investitorių tarp asmenų, turinčių atliekamų finansinių išteklių ir siekiančių juos investuoti netgi į rizikos elementų turintį verslą. Tam JAV egzistuoja fondų biržos. Išvystytos biržų sistemos sąlygomis laisvas trumpalaikis kapitalas gali būti investuotas į ilgalaikius objektus. Tuo pat metu VP turėtojai gali parduoti juos už pinigus arba gauti bankuose palūkanas. Pastovus kapitalo judėjimas ir VP savininkų kaitaliojimasis sąlygoja investicijų skirstymą ir perskirstymą tarp atskirų ekonomikos šakų ir sferų. JAV fondų biržos ir jose vykdomos operacijos Fondų rinkos struktūra Fondų birža - reguliariai funkcionuojanti finansų rinka, kur VP savininkai per tarpininkus (jų vaidmenį atlieka biržos nariai) sudaro pirkimo-pardavimo sandorius. Operacijos biržoje atliekamos su ribotu VP kiekiu. Kotiruotis leidžiama tik toms kompanijoms, kurios patenkina nustatytus reikalavimus. Biržoje nekotiruoti popieriai cirkuliuoja neužregistruotų VP rinkose. Ryšiams su jomis palaikyti naudojami informacijos kanalai ir komunikacijos sistemos. Šiuo metu JAV aktyviai funkcionuoja 9 užregistruotos nacionalinės fondų biržos (žr. 1 pav.). Stambiausia iš jų - Niujorko fondų birža (NYSE - New York Stock Exchange). Jai priklauso daugiau kaip 80% biržų apyvartos. Dauguma jos narių sudaro firmos - NYSE narės. Išskyrus keliasdešimt aktyviai cirkuliuojančių labai vertingų rinkos akcijų, Amerikos fondų biržoje iš esmės prekiaujama nedidelių kompanijų VP, kurie pagal rinkos vertę ir dienos apyvartą žymiai nusileidžia NYSE kotiruojamiems VP. Akcijų vertė Amerikos fondų biržoje vidutiniškai 20 dolerių (NYSE - 32 doleriai). Kitos biržos priklauso vadinamosioms regioninėms biržoms, kurios atsirado susijungus viename ekonominiame rajone išsidėsčiusioms vietos biržoms. Apie Spokano biržą, kurioje cirkuliuoja daugiausia vietos kompanijų akcijos, paprastai neužsimenama dėl labai nežymios metinės apyvartos, o Čikagos biržoje dabar prekiaujama tik opcionais. 1 pav. Amerikos fondų biržos Iš pradžių regioninės biržos atrodė kaip dviejų tipų fondų rinkos. Jos buvo svarbiausios smulkių, dažniausiai vietos kompanijų išleidžiamų VP rinkos, o kartu vaidino vaidmenį pagalbinių, papildomų rinkų stambių kompanijų akcijoms, kotiruojamoms NYSE ir Amerikos fondų biržoje. Bet šitą vaidmenį regioninės biržos prarado aštuntojo dešimtmečio pradžioje, atsiradus NASDAQ (National Association Of Securities Dealers Automated Quotation - dilerių nacionalinės asociacijos automatinio VP kotiravimo sistema) sistemai, kuri sudaro nebiržinės apyvartos pagrindą. Nebiržinė rinka įeina į JAV stambiausių fondų rinkų trejetą (drauge su Niujorko ir Amerikos fondų biržomis) ir yra trečioji pagal dydį fondų rinka pasaulyje. 1986 m. pagal metinę apyvartą (378,2 mlrd. dolerių) NASDAQ pralenkė tik Niujorko ir Tokijo fondų biržos (atitinkamai 1388,8 ir 1000,5 mlrd. dolerių). Dabar NASDAQ yra nedidelių, taip pat augančių kompanijų vertybinių popierių stambiausia rinka. NASDAQ sistemoje cirkuliuojančių akcijų vidutinė kaina - 10 dolerių. Tuo būdu didelę dalį apyvartos regioninėse biržose sudaro Niujorko ir Amerikos fondų biržose kotiruojami VP. 1978 m. visos JAV biržos (išskyrus Čikagos ir Spokano), taip pat ir NASDAQ, sujungtos į vieningą komunikacijų sistemą ITS (International Trading System). Tai buvo svarbus žingsnis kuriant JAV nacionalinę rinkų sistemą.  Fondų biržos organizavimas Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus Įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kurimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinės kompanijos. Jos atstovauja savo klientų interesus perkant ir parduodant VP, bet taip pat gali atlikti biržų operacijas savo sąskaita. Brokerinės kompanijos atlieka operacijas tiek savo tarnautojų ( brokerių ) pagalba, tiek padedant nepriklausomiems, akredituotiems biržoje brokeriams. Dalyvavimas biržoje suteikia galimybę pirkti ir parduoti, vietos biržoje kainą lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Taisyklės, reguliuojančios vietų pirkimą ir pardavimą biržoje, skirtingose biržose yra skirtingos. Pavyzdžiui, kandidatas į NYSE narius privalo turėti dviejų biržos bendrasavininkių rekomendacijas. Be to, jis privalo valdyti kapitalą, kurio pakaktų pirkti vietą iš nutarusio ją parduoti biržos nario. Pretendento kandidatūrą ( jo finansinę padėtį ir asmenines savybes ) svarsto naujų narių priėmimo komitetas. Priimtas į biržą naujas narys gali pasirinkti bet kurią biržų veiklos sritį. Pirkdami vietą, biržos nariai įgyja teisę sudarinėti VP sandorius biržos operacijų salėje. Pašaliniai asmenys į biržą prekiauti neįleidžiami. Įvairios brokerinės firmos biržoje turi nevienodą vietų skaičių. Įgyjamų vietų kiekis priklauso nuo to, kokio didumo vienoje ar kitoje brokerinėje firmoje prekybos VP apimtys. Firmos gali pirkti vietas ne tik vienoje, o iš karto keliose biržose, taip pat kitų šalių biržose. Vietos kaina kinta sutinkamai su ekonomine konjunktūra - aktyvios fondinės prekybos laikotarpiais kainos kyla, silpnos prekybos laikotarpiu - smunka. Ši kaina priklauso ir nuo biržos dydžio. Pavyzdžiui, Čikagos fondų biržos narystė 1996 m. birželį kainavo 28000 dolerių, o didžiausios JAV biržos NYSE narystės kaina siekė 1 mln. dolerių. Dar išskiriamas ir metinis biržos nario mokestis, taip pat priklausantis nuo ekonominės būklės ir biržos apyvartos. Fondų biržos nariai ir jų funkcijos Fondų rinkose veikia dviejų tipų tarpininkai: brokeriai ir dileriai. Tačiau Vakarų literatūroje tarpininkams priskiriami tik dileriai; brokeriai vadinami agentais, nes jie veikia ne savo vardu, o tik sutinkamai su gautomis instrukcijomis vykdo individualių arba institucinių investuotojų užsakymus. Beje, jie nerizikuoja ir už savo veiklą gauna komisinių. Kitaip negu brikeriai, dileriai veikia savo vardu, perka ir parduoda VP savo sąskaita: įsigyja akcijų arba obligacijų viena kaina, o parduoda kita. Skirtumas tarp kainų sudaro pelną arba nuostolį. Dilerio veiklą lydi dvejopa rizika: ar pavyks parduoti pirktų popierių, o jeigu pavyks, tai kokia kaina. Brokeris gali vykdyti operacijas taip vadinamų specialistų pagalba. Brokeriai vykdo brokerinių firmų klientų užsakymus, o tiksliau, jie perduoda specialistams iš brokerinių firmų biuro į biržos operacijų salę suplaukusius klientų įpareigojimus pirkti ( parduoti ) vienokius ar kitokius VP. Biržoje galima sutikti įvairių brokerių (žr. 2 pav.). “Flor brokeriai” - biržos firmų-dalyvių tarnautojai, kurie operacijų salėje vykdo užsakymus, gautus biuruose iš firmų ir perduotus vykdyti. “Bond-flor” brokeriai specializuojasi obligacijų operacijose. Nepriklausomi brokeriai vykdo užsakymus kitų brokerių, kai tie patys nepajėgia atlikti per didelės apimties darbų, ir firmų, kurios neturi tarnautojų - biržos narių. Specialistas - dar vienas biržos nario tipas. Jis specializuojasi operacijose su tam tikru VP (dažniau vienu, kartais keliais). Stambiose biržose kiekvienas VP priskirtas kokiam nors specialistui, kuris turi monopolinę teisę sudarinėti sandorius šioje biržoje. Specialistas vykdo dvejopą funkciją: brokerio ir dilerio. Kaip brokeris specialistas yra agentas, priimantis ir vykdantis užsakymus pirkti (parduoti) tam tikrus VP. Dalis komisinių, kuriuos brokeriai gauna iš klientų, perduodama specialistams kaip užmokesti už suteiktas paslaugas. Antrasis specialisto vaidmuo, kurį atliekant jam tenka būti dileriu, daug sudėtingesnis. Specialistui-dileriui reikia siekti, kad jam priskirtu VP būtų prekiaujama, kiek tai įmanoma, sąžiningai ir eisingai. Iš specialisto reikalaujama pirkti (parduoti) savo sąskaita taip, kad laikinos pasiūlos ir paklausos “jo” VP disbalanso pasekmės būtų minimalios. Visais kitais atvejais jam draudžiama prekiauti savo sąskaita. Specialistai perka savo sąskaita, kai “jų” VP kaina pradeda smarkiai kristi, ir parduoda, kada kaina pradeda netikėtai kilti. Tačiau iš specialistų nerikalaujama priešintis kainų kritimui ar kilimui, jų funkcija yra tik sušvelninti netikėtą kainų pokytį ir palaikyti tolygų jų judėjimą. Kai to neįmanoma padaryti dėl labai didelio gautų užsakymų disbalanso, birža gali sustabdyti prekybą tuo (tais) vertybiniu popieriu (popieriais) arba atidėti rinkos atidarymą. Taigi vieno ar kito VP kainų judėjimą biržoje turi lemti ne specialisto prekyba, o tam popieriui gaunamų užsakymų judėjimas, t.y. santykis tarp pasiūlos ir paklausos. Biržose specialistai paprastai būna susivieniję į padalinius. Padaliniai gali susidėti iš atskirų asmenų ( vieno ar keleto žmonių ), partnerių, korporacijų “bendrų sąskaitų” ( joint accounts ), “suvienytų knygučių” ( combined books ). “Bendroji sąskaita” paprastai reiškia bendrą įmonę, į kurią gali įeiti atskiri asmenys ( du ar daugiau ), partneriai arba korporacijos. Dalyviai įrašo gaunamus užsakymus atskirose “knygutėse”, bet turi bendrą sąskaitą ( trading account ). “Suvienyta knygutė” - atvirkščiai: dalyviai turi savo atskiras sąskaitas, bet vieną bendrą “knygutę”. Šalia specialistų ir brokerių funkcionuoja dar keletas atmainų jos narių, kurie vykdo operacijas savo sąskaita ir panašiai kaip specialistai yra įpareigoti biržos taisyklių numatytais atvejais “uždaryti atotrūkį tarp kainų”. Biržose atliekamos operacijos Paprastai brokeriui pavedama įvykdyti užsakymą palankiausia kaina, kuri gali būti pasiekta pateikus užsakymą “prekybinėje minioje”, kur prekiaujama dominančiu VP. Tokie užsakymai vadinami “market” (rinkos) užsakymais. Be to išskiriami “limit” ir “stop” užsakymai. “Limit” užsakymas pateikiamas rinkoje tada, kai klientas nurodo užsakymo įvykdymo kainą. Iš brokerio reikalaujama įvykdyti sandorį šita užsakovo nustatyta kaina arba palankesne, jeigu tai bus įmanoma. Gali atsitikti, kad kliento perduotas užsakymas tuo momentu yra neįvykdomas. Tokiu atveju užsakovui teks laukti tol, kol rinkoje nusistovės jo nurodyta kaina (arba artima jai). Tačiau brokeris nepasilieka poste šito laukti, jis palieka užsakymą specialistui. “Stop” užsakymai pateikiami siekiant apriboti galimus nuostolius. Pavyzdžiui, jeigu klientas bando pakelti kainą, bet bijo nuostolių dėl netikėto kainų smukimo, jis pateikia užsakymą parduoti kaina, keliais punktais žemesne už einamąją rinkos kainą. Jeigu jo nuogastavimai pasitvirtins, tai pasiekus šią kainą užsakymas turi būti nedelsiant įvykdytas. Tačiau nėra visiškos garantijos, kad “stop” užsakymas bus įvykdytas nurodyta kaina, nes tam gali sutrukdyti specialisto anksčiau gauti analogiški užsakymai. Neįmanoma bus įvykdyti “stop” užsakymo tuo atveju, jei kainos staigiai kris. Be anksčiau minėtų būna mišraus, hibridinio tipo užsakymų. Į biržą patenkantys “market” užsakymai paprastai įvykdomi labai greitai, skirtingai nuo “limit” ir “stop” užsakymų, kuriuos brokeriai dažnai perduoda specialistams. Dažniausiai JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipai: Opcionas. Tai sandorius, suteikiantis teisę (bet ne įsipareigojimą) investoriui parduoti arba pirkti VP iš anksto nustatyta kaina kontrakte nurodytu laiku. Pirkėjas šiuo atveju laukia kontrakte nurodytų VP kainų pakilimo ir tikisi gauti pelną dėl kurso pasikeitimo. Tuo tarpu pardavėjas laukia šių VP kainų kritimo. Jis gali gauti pelną dėl kursų numatyto sutartyje ir sutarties įsigaliojimo momento skirtumo. Šie sandoriai paprastai sudaromi siekiant gauti kursų pasikeitimo sumą arba apdrausti biržos klientus nuo materialinių nuostolių, esant staigiems akcijų kursų svyravimams. Fjučerinis sandoris. Tai atitinkamų VP pirkimo-pardavimo susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo tiksliai nustatytu laiku ateityje. Fondų biržose fjučeriniai sandoriai baigiasi kursų skirtumo nuo susitarimo sudarymo momento iki nustatytos sandoryje datos išmokėjimo. Jeigu VP kursas pakyla - tai išlošia pirkėjas, nukritus kursui pelną gauna pardavėjas. Arbitražiniai sandoriai. Jie susiję su pelno gavimu dėl kurso skirtumo skirtingose biržose. Pirkėjas įsigyja VP biržoje, kurioje jų kursas žemesnis, ir parduoda biržose, kuriose šių VP kursas yra didesnis. Fondo arbitražas didina VP paklausą biržose su žymiai žemesniu kursu ir didina jų pasiūlą biržose su žymiai didesniu kursu. Rezultate gaunamas VP kursų skirtingose biržose suvienodėjimas. Paketiniai sandoriai. Kai kuriose biržose, būtent Niujorko fondų biržoje, numatoma galimybė sudaryti sandorių dėl VP paketo, sudaryto iš 500 pavadinimų VP - 126000 akcijų. Jų kaina nustatoma pagal kiekvieno VP pardavimo dienos kursą. Tokie paketai skirti dideliems pirkėjams ir ilgalaikėms investicijoms. Paketo pirkėjai įgyja teisę gauti dividentus ir balso teisę, numatytą akcininkams. Viena iš svarbiausių sąvokų, atliekant operacijas, yra VP kursas. VP kursas - tai kaina, kuria sudaromas VP sandoris. Jų pirkimas-pardavimas iš tikrųjų yra operacija, suteikianti teisę gauti pelną, duodamą šių VP. Todėl VP kursas tiesiogiai priklauso nuo VP pelningumo. Nevertinant konjunktūrinių faktorių, VP kaina paprastai tiesiogiai proporcinga VP pelnui ir atvirkščiai proporcinga diskonto tarifui. Reikia įvertinti ir tai, jog paprastųjų akcijų kursas gali labiau svyruoti, tuo tarpu kai priveligijuotų akcijų ir obligacijų, turinčių fiksuotą pelną, kursas yra labiau stabilus. Operacijų vykdymo schema Atliekant operacijas fondų biržoje dalyvauja įvairūs rinkos dalyviai: Centrinis depozitoriumas - institucija, kurios paskirtis organizuoti, vykdyti bei kontroliuoti dematerializuotą VP judėjimo apskaitą. Klizingo bankas - institucija, kurios paskirtis vykdyti piniginius atsiskaitymus pagal biržoje sudarytų sandorių tarp brokerinių kompanijų (BK) rezultatus. Garantinis fondas - iš biržoje veikiančių BK įnašų suformuotas piniginis fondas, kurio pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad visi biržoje sudaryti sandoriai būtų įvykdyti, t.y. pirkėjas gautų jiems priklausančius VP (ar atitinkamą kompensaciją), o pardavėjas - atitinkamas pinigines lėšas. Operacijų su VP kontrolės komisija (SEC) - institucija, ginanti investorių interesus ir užtikrinanti tinkamą VP rinkos funkcionavimą. Klientas - pirkėjas arba pardavėjas, kuris naudojasi brokerio paslaugomis perkant-parduodant VP. Brokerinė kompanija - specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su VP bei konsultavimas VP emisijos ir apyvartos klausimais. Brokeriu vadinamas BK įgaliotą asmenį, išlaikiusį SEC organizuotus kvalifikacinius egzaminus ir atstovaujantį BK perkant-parduodant VP. 3 pav. Operacijų vykdymo schema Biržų veiklos reguliavimas Fondų rinkų veiklą reguliuoja valstybė ir pačios rinkos, kadangi visos biržos yra savivaldiškos organizacijos. Kiekvienoje biržoje yra savikontrolės sistema, kuri kuri apima stebėjimą, pasirinktinius patikrinimus, ataskaitų sudarymą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų veiklos kontrolei. Kadangi specialistai turi monopolinę teisę į jų “knygutėse” esančią informaciją ir teisę sudaryti sandorius savo sąskaita, dažnai iškyla jų objektyvumo ir bešališkumo klausimas. Todėl biržos nustato atitinkamus reikalavimus, susijusius su specialistų dilerine funkcija. Antai specialistai neturi pirkti (parduoti) kokia nors nustatyta kaina savo sąskaita, kol jie neįvykdys visų iš klientų gautų analogiškų užsakymų ta pačia kaina. Specialistų prekybinė praktika kruopščiai kontroliuojama. NYSE kasdien skaičiuojama, kokį VP dienos visuminės apyvartos procentą sudaro specialistų įvykdyti sandoriai, fiksuojami absoliutūs VP kainos pokyčiai, atotrūkiai tarp pirkėjo ir pardavėjo kainos. Kas ketvirtį kiekvienas NYSE užregistruotas specialistas privalo pateikti finansinę ataskaitą. Bloga ataskaita, išaiškinti taisyklių pažeidimai gali būti pretekstas VP tarp specialistų perskirstyti. Pelningiausios, aktyviausios akcijos bus pasiūlytos specialistams, pateikusiems išsamias, detalias ataskaitas, patvirtinančias, kad šie specialistai sąžiningai vykdo savo įsipareigojimus biržai. Kartą per metus tikrinamos “knygutės”. Tačiau kai rinkoje išryškėja nerimą keliantys simptomai, kontrolė sugriežtinama. Antai vienu laikotarpiu NYSE kasdien tikrino kapitalo lygį kiekviename specialistų padalinyje. Biržos nariai, užregistruoti kaip specialistai, turi būti pajėgūs vienu laiku pirkti savo sąskaita 5000 įprastų akcijų kiekvienoje laidoje, kurioje jie specializuojasi. Minimalus kiekvieno specialisto kapitalas turi 25% viršyti tokiam pirkimui būtiną sumą. Visose rinkose nuolat stebimas indeksų judėjimas. 1989 m. Dou-Džonso indekso lygis krito 190 punktų. Investuotojams tai reiškė maždaug 180 mlrd. Dolerių praradimą. To, žinoma, nepalyginsi su akcijų kurso kritimu 1987 m. spalio 19 d., kuris sukėlė jų nuvertėjimą 500 mlrd. dolerių. Dou-Džonso indeksas tą dieną krito 508 punktais. Bet tokio kritimo, koks pažymėtas “juodąjį pirmadienį”, jau negalės būti, nes NYSE labai operatyviai reagavo į 1987 m. spalio įvykius ir įdiegė mechanizmą, kuris automatiškai nutraukia visas biržos operacijas, jeigu Dou-Džonso indeksas krinta daugiau kaip 250 punktų. Biržų veiklą kontroliuoja operacijų su VP kontrolės komisija (SEC), kuri įpareigoja biržas registruotis. Registruojantis biržos turėjo pateikti komisijai žinias apie savo organizacinę struktūrą, priėmimo į narius tvarką, savireguliavimo sistemą. Norint gauti leidimą leisti į apyvartą, visi VP (išskyrus tuos, kuriuos išleidžia federalinė vyriausybė, vietinės valdžios organai, valstybės remiamos korporacijos) turi būti registruojami SEC. Komisijai pateikiami duomenys apie kompanijos šakinę priklausomybę, organizacinę struktūrą, finansinę būklę, apie VP ankstesnes laidas, apie šios laidos ir trejų artimiausių metų laidų sąlygas, apie direktorių tarybos nariams, vadūnams, stambaus masto akcininkams priklausančių akcijų paketų apimtį. JAV gali būti išleisti bet kokie VP, jeigu žinios pateiktos SEC, nes komisija neturi įgaliojimų uždrausti popierių leidybą. Jos uždavinys yra tik rinkti informaciją ir tikrinti, ar kompanijos pateikti duomenys yra išsamūs ir patikimi. Tačiau į biržą VP priimami tik iš tų kompanijų, kurios atitinka kotiruotės reikalavimus. NYSE tokius reikalavimus pirmąkart paskelbė dar 1869 m. Dabar šioje biržoje kotiruojamos akcijos žinomų, pirmaujančių savo šakoje kompanijų, turinčių ne mažesnį kaip 16 mln. dolerių aktyvą, ne mažiau kaip 1 mln. išleistų į apyvartą akcijų, yra 2000 žmonių, įsigijusių 1000 ir daugiau akcijų. Kompanijos pajamos (prieš sumokant mokesčius) už paskutinius metus turi sudaryti mažiausiai 2,5 mln. dolerių. Tokius griežtus reikalavimus atitinka tik nedaugelis kompanijų. 1987 m. NYSE kotiravosi 1647 kompanijų akcijos, tuo tarpu šalyje yra daugiau kaip 3 mln. akcinių įmonių. JAV biržos akcentuoja techninę-informacinę reikalo pusę, sudarymą patikimesnių informacinių sistemų, įgalinančių operatyviai reaguoti į biržų konjunktūros svyravimus. Išvados Šiame referate, remiantis JAV pavyzdžiu, apžvelgėme VP rinkos centrinės dalies- fondų biržos- veiklą. Fondų birža yra vienas svarbiausių mechanizmų, kuris rinkos ekonomikoje suvienuja investicinių fondų pasiūlą ir paklausą, o santaupas paverčia investicijomis. Fondų birža apsaugo VP rinką nuo nesąžiningų operacijų, suteikia garantijas visiems šios rinkos dalyviams. Tai reiškia, kad įvykdžius sandorį biržoje pirkėjas visada gaus VP, o pardavėjas- pinigus.

Ekonomika  Referatai   (18,26 kB)

Žinoma, su sąlyga, kuomet ekonomika funkcionuoja normaliai, o tai reiškia kad visuomenė sugeba paskirstyti savo išteklius taip, kad patenkintų savo gyvybinius visuomenės poreikius, kuriuos suprantame kaip fizinių – emocinių, psichologinių – socialinių ir dvasinių poreikių visumą ir tuo pačiu pasiekti objektyvią gamybos ir vartojimo struktūrą. Jei ekonomika funkcionuoja nenormaliai, o tai atsitinka dėl tokių svarbių priežasčių kaip: 1.) Visuomenės poreikių neteisingo prioriteto nustatymo tvarkos 2.) Kuomet nebeveikia ekonominės sistemos saugiklių sistema. Kas yra saugikliai ? Tai svertai, apsaugantys gamybą ir patį gyvenimą (teisiniai, finansiniai (mokestis nuo pelno, PVM) momentai). Saugikliams būtina priskirti etiką, moralę, dorovę. Gamybos kategoriją galima nagrinėti siaurai ir plačiai, priklausomai nuo analizės keliamų tikslų. Siaurai gamybos kategoriją leis arba vers nagrinėti tik labai konkretų gamybos aktą, veiksmą, vykstantį atskirame gamybiniame, ekonominiam vienete. Gamybos kategorijos nagrinėjime plačiąja prasme reiškia tokių svarbių sferų kaip tiesioginės produktų gamybos, jų mainų, pasiskirstymo ir perskirstymo bei vartojimo sferų nagrinėjimą. 2. GAMYBOS VYSTYMOSI ETAPAI Šiuo metu priimta išskirt gamybos technologijos evoliucijoje 5 etapus. 1.) 1785m – 1835m. Šiuo laikotarpiu buvo sukurtos naujos technologijos lengvojoj pramonėj ir pradėta intensyviai naudoti vandens energiją. 2.) 1835 – 1890m. Gamyba plačiai modernizuojama panaudojant garo variklį, ne tik geležinkelių transporte, bet ir visų rūšių produktų gamyboje. Greta smulkių firmų kūrėsi ir stambios, kuriose buvo užimta daugiau kaip 1000 darbininkų. Masiškai pradėjo kurtis AB ir pradėjo klestėti naujos verslininkystės formos. 3.) 1890 – 1940 Pramonės gamyboje pradėta naudoti plačiai elektros energija, vystėsi mašinų gamyba, elektronikos pramonė bei chemijos. Susiformavo tokios didžiulės firmos kaip: trestai, karteliai ir sindikatai. Smulkias firmas pramonėj “prarydavo” stambiosios ir ekonomikoj pradeda įsigalėti monopolijos ir oligopolijos. 4.) 1940 – 1990 Energetikos plėtojimui naudojama nafta ir jos produktai. Prasideda nauja era, kurią žymi masinių ryšio priemonių gamyba ir naujų sintetinių medžiagų gamyba. Pradėti gaminti ir plačiai taikyti kompiuteriai ir programos jiems, radarai karo tikslams, o paskui ir taikiems. Pastatyti greitkeliai, automagistralės, aerouostai. Rinkoje pradeda vyrauti oligopolijos kapitalas. Atsiranda tarptautinės nacionalinės korporacijos, tiesiogiai investuojančios į įvairių šalių rinkas. 5.) 1990 –iki dabar. Šiuolaikinė gamyba pasižymi naujausių mokslo ir technikos laimėjimų diegimu tokiose srityse kaip mikrobiologija, mikroelektronika, informatika, biotechnologija, genų inžinerija, naujų energijos rūšių pritaikymo, kosminės erdvės įsisavinimo, įv. ryšių sistemų plėtojimo srityse, tenkant didžiuliam krūviui palydovinėms sistemoms. Tokios sparčios gamybos technologijos kitimo ypatybės, būdingos 20a. pabaigai, suteikia žmonijos egzistencijai iš esmės naujas egzistencijos sąlygas, kadangi leidžia: 1.) tenkinti poreikius begaliniai tikslios, lanksčios ir produktyvios gamybos dėka 2.) ypatingo informatyvumo sąlygomis. 3.) nepaprastai ryškūs šiuolaikinių ekonominių ir finansinių ryšių tamprumas makroekonominiame lygmenyje. Modernizavimo tipai yra 2: A–pionieriškasis. Tai suteikiantis vystymosi impulsą šalies gamyboje vykstant nuolatinei kovai už pasaulines realizavimo rinkas. Šiuo tipu pasižymi šalys lyderės, įvaldžiusios ekonominį potencialą pagal paskutinį mokslo ir technikos žodį. Jos yra aktyviausios konkurentės, naudojančios pažangiausias technologijas, o tai reiškia kad ir pačias brangiausias. B–besivejančios modernizacijos tipas. Būdingas šalims, kurios nuolat keičia gamybos technologiją, naudodamos kitų sukurtąsias. Šį tipą galim išskirti dar į 2 rūšis: 1 rūšis–jai charakteringas organiškumas modernizavime ta prasme, kad poreikis kyla natūraliai (stichiškai). 2 rūšis – modernizavimo iniciatorius yra valstybė. Jis visiškai priklauso nuo valstybės finansavimo pobūdžio ir požiūrio. 3. GAMYBOS VEIKSNIAI, FUNKCIJA IR PLANAS Šiuolaikinėje ekon. teorijoje gamybos veiksnius skirstyti galima labai įvairiai ir pakankamai detaliai. Šio amžiaus pradžioje buvo išskiriami tokie pagrindiniai gamybos veiksniai: žemė, darbas, kapitalas. Savo modelyje naudosime darbą ir kapitalą. Kadangi gamyba 20a. metu labai sudėtingėjo ir jos vykdymui bei plėtojimui didžiulę reikšmę pradėjo daryti idealūs gamybos veiksniai, kurie iš esmės priklausė darbo kaip gamybos veiksnio pateikimui, todėl gamybos veiksnių nagrinėjimo spektras labai platėjo. Mes juos papildysim tokiais veiksniais kaip mokslas, informacija, technologija, o taip pat vadybinė veikla ir kt. Žemė – tai natūralus gamybos veiksnys, duotas mums iš anksto ir nesantis žmonių veiklos rezultatas. Jis, naudojamas gamybos proceso metu, įgyja papildomas savybes. Darbas suprantamas kaip bet kokia žmogaus fizinė ar protinė veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Kapitalas suprantamas kaip žmogaus darbo pertvarkytas gamtos objektas ir pritaikytas tolimesniam perdirbimui arba dalyvavimui žmonėms reikalingų gėrybių kūrime. Kad gamyba vyktų sklandžiai, yra būtini ne tik patys konkretūs gamybos veiksniai, bet ir žinios, kaip tuos gamybos veiksnius sujungti, kad jų panaudojimas duotų verslo numatytą rezultatą. Vadinasi, ekonomikos teorija ir nukreipia gamintojų žinias gamybos veiksnių derinio parinkimo linkme.

Ekonomika  Paruoštukės   (527,31 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.

Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)

ĮVADAS Ekonomika tai mokslas apie turtą ir turtėjima. Ekonomika nagrinėja žmonių veiklą, kaip žmonės, norėdami turėti Geidžiamų dalykų, gamina prekes ir jomis keičiasi. PALŪKANOS Palūkanos – tai mokestis už naudojimąsi pasiskolintais pinigais. Šio mokesčio dydį nusako palūkanų norma, tai yra sutarti metiniai procentai nuo pasiskolintos sumos. a) paprastos palūkanos: tai palūkanos skaičiuojamos tik nuo pasiskolintos sumos. Pvz. Pasiskolinus 2000litų su 10% palūkanų norma po metų reikės grąžinti 200litų daugiau nes palūkanos yra 2000:100x10= 200(Lt). Todel gražinant suma po metų bus 2000+200=2200(Lt). b)sudėtines palūkanos: tai palūkanos skaiciuojamos nuo palūkanu. Pvz. Jei investavau 100litų su 3% palūkanų. Tai po metu turėsiu 103 litus, o po to palūkanos skaiciuojamos jau nuo 103litų. PASKOLOS IR PIRKIMAS IŠSIMOKĖTINAI Paskolos-tai tam tikra paskolinta pinigų suma už kuria mokami metinei procentai. Pirkimą išsimokėtinai galima laikyti pirkėjo skolinimasį is pardavejo tam tikrą pinigų sumą, kuri lygi prekės kainos ir pradinio įnašo skirtumui. Per sutarta laiką palūkanos už paskolintus pinigus kartu su likusia prekės kainos dalimi grąžinama mėnesineis įnašais. d)pastoviųjų palūkanų paskolos: kai mokama vienoda pinigų suma kiekviena mėnesį nuo paimtos paskolos dydžio. Pvz. Jei paėmei 100litų su 10% palūkanų tai mokėsi 10litū palūkanų kiekvieną mėnesį. e)mažėjančių palūkanų paskolos: tai tokios palūkanos kurios pastovei mažėja ir skaičiuojamos nuo sumos kuri liko įnešus paskutinę įmoką. Pvz. Jei paėmei 100litų su 10% palūkanų tai mokėsi pirma mėnesį 10litų o kita mėnesi jau bus skaičiojama nuo 90litų. Tai jau reikės mokėti 9litus ir t.t. f)pirkimas išsimokėtinai-tai savotiška paskolų forma: Prekės kaina surandama prie pradinio įnašo pridėjus menesinį įnaša padauginta iš laiko. Pvz. a)Jei prekės kaina išsimokėjus 5000litų terminas buvo 24mėnesių, kas mėnesį buvo mokama po 50litų. 5000-24x50=3800(Lt) Tai buvo pradinis įnašas. b) mėnesinio įnašo dydį skaičiuojame taip: Iš galutinės sumos atimame pradinį įnašą ir daliname iš termino. (5000-3800):24=50(Lt) mėnesinio įnašo dydis yra 50litų. c)palūkanų suma skaičiojame taip:iš prekės kainos kuri yra perkant išsimokėtinai atėmus prekės kaina perkant iš kart. 5000-4500=500(Lt) tai palūkanų suma yra 500litų.

Ekonomika  Rašiniai   (6,78 kB)

Rodikliai. Finansiniai metai. Praėję finansiniai metai. Pasikeitimai. Absoliutus dydis. Įvykdymas. Augimas. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Per vienerius metus gautinos sumos. Kitas trumpalaikis turtas. Pinigai ir pinigų ekvivalentai.

Vadyba  Analizės   (8 psl., 26,74 kB)

Komentarai: pardavimų auditas; pardavimo pajamų auditas; sąnaudų ir išlaidų auditas; mokesčių auditas. Atsižvelgiant į išsamias daugelio autorių publikacijas bei nežymius teisės aktų pokyčius pardavimų apskaitos atžvilgiu, tampa aišku, jog pasirinkta tema nėra pirmą kartą apibendrintas, anksčiau nenagrinėtas klausimas. Vis dėlto, įvertinus naujai įsigaliojusius įstatymus ar jų pakeitimus bei išstudijavus pastarųjų metų literatūrą, tema įgyja šiek tiek naujumo. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti pardavimų audito esmę, reikšmę, būtinumą, tikslus ir aplinką. Referate keliami tokie uždaviniai: 1. pristatyti pagrindines pardavimų audito operacijas; 2. išanalizuoti svarbiausius pajamų audito atlikimo aspektus; 3. aptarti pagrindinius pardavimo pajamų pripažinimo apskaitoje atvejus; 4. išsiaiškinti esminius pardavimo išlaidų ir sąnaudų sąvokų skirtumus; 5. aptarti pagrindinius pardavimo sąnaudų pripažinimo apskaitoje atvejus; 6. išanalizuoti parduotų prekių savikainos apskaičiavimo audito esmę; 7. pateikti mokesčių audito ypatumus; 8. atskleisti pasirinktų mokesčių audito eigą. Darbas suskirstytas į tris teorinius skyrius, kuriuose išsamiai analizuojami pardavimų audito klausimai, glaustai apibendrinama pateikta informacija. Visose darbo dalyse aptartos pagrindinės pardavimų audito temos: reglamentavimas, pajamų ir sąnaudų pripažinimas, mokesčių, įtraukiamų į kitos veiklos sąnaudas, auditas. Ruošiant šį referatą, buvo remiamasi įvairiais šaltiniais: knygomis, internetu, teisės aktų baze ir kita. Analizuojant literatūrą, daugiausiai aktualios informacijos pavyko rasti norminiuose teisės aktuose. Pagrindiniai apibrėžimai, pardavimų audito atlikimo eiga - pastovesnė ir rečiau besikeičianti informacija, todėl jos buvo ieškota knygose. Literatūros sąraše nurodyti tik tie šaltiniai, kurie buvo panaudoti darbe. Pardavimų auditas Pardavimų ir pirkėjų skolų ciklas Pardavimų auditas – atsakinga ir sudėtinga audito sritis, glaudžiai susijusi tiek su parduotos produkcijos uždirbtomis pajamomis, tiek su pirkėjų skolomis. Norint suprasti pardavimų audito metodiką, būtina išsiaiškinti pardavimų ir skolų ciklų esmę. Nors šie ciklai susieti su įmonių veiklos ypatybėmis, tačiau visoms įmonėms būdingi esminiai principai. Literatūroje dažniausiai nurodomi šie pagrindiniai pardavimų ir pirkėjų skolų ciklų etapai: o Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas o Pardavimų skolon patvirtinimas o Prekių išsiuntimas o Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas o Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas o Apmokėjimų registravimas o Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas o Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas laikomas pardavimų ciklo pradžia. Svarbu, kad užsakymai būtų laiku ir teisingai įregistruoti užsakymų žurnale ar kituose apskaitos registruose. Auditorius turi skirti pakankamai dėmesio šiam etapui, kad galėtų įsitikinti, ar įmonės vadovybė derina turimų atsargų kiekius su užsakytos produkcijos kiekiais, ar nėra neįregistruotų užsakymų. Tokie užsakymai gali sukelti pirkėjų nepasitenkinimą, kartu sumažės ir pajamos. Pardavimų skolon patvirtinimas reiškia, kad prieš išsiunčiant prekes įgaliotas darbuotojas privalo ne tik patvirtinti, bet ir įvertinti pardavimus skolon. Šio proceso silpna kontrolė dažnai lemia didelius atidėjimus abejotinoms pirkėjų skoloms ir beviltiškų skolų nuostolius. Prekių išsiuntimo etapu svarbiausia ne tik laiku išsiųsti prekes, bet ir teisingai išrašyti prekių siuntimo dokumentus. Juose turi būti pateikta informacija apie pirkėją, prekių kiekius ir fizines savybes, atsakingų asmenų parašai ir išsiuntimo data. Išsiuntimo dokumentų originalas išsiunčiamas pirkėjui, o kiti egzemplioriai – atsakingoms įmonės tarnyboms. Įmonėms patartina tam tikto laikotarpio pabaigoje rengti patvirtintų, tačiau neįvykdytų užsakymų ataskaitą. Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas. Išrašomos sąskaitos – pagrindinis dokumentas, kuriuo pripažįstami pardavimai ir pirkėjų įsiskolinimai. Todėl auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos išrašytos laiku ir teisingai, ar užpildyti visi rekvizitai. Svarbu, kad sąskaitos būtų išrašomos visoms išsiųstoms prekėms, kad vienai prekių siuntai nebūtų išrašyta daugiau nei viena sąskaita ir kad sąskaitoje pateikta skolos suma būtų tiksli. Įmonėms derėtų sudaryti ir pardavimų ataskaitas už tam tikrą laikotarpį, kuriose pardavimai būtų paskirstyti pagal tam tikrus požymius (prekių rūšį, pirkėjus, pardavimų agentus ir kt.). Tokia pati informacija turi būti registruojama pirkėjų skolų žiniaraštyje, kuriame ji detalizuojama pagal atskirus pirkėjus. Todėl bet kuriuo atveju galima pateikti informaciją apie pirkėjų likutį laikotarpio pradžioje, įvykdytas operacijas per laikotarpį ir likutį laikotarpio pabaigoje. Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas. Šiuo etapu dažnai būna, kad pirkėjas pareiškia nepasitenkinimą gautų prekių kokybe. Prekių tiekėjas arba priima atgal parduotas prekes, arba suteikia nuolaidą pirkėjui. Svarbu, kad prekių grąžinimai ir suteiktos nuolaidos būtų laiku įregistruotos prekių grąžinimų ir nukainojimų žurnale bei pirkėjų skolų žiniaraštyje. Rekomenduojama grąžintas prekes sandėliuoti atskirai ir joms taikyti kitas kontrolės procedūras norint išaiškinti, kodėl pirkėjų nepatenkino prekės. Apmokėjimų registravimas apima grynųjų pinigų gavimą ir jų įnešimą į banką bei jų registravimą apskaitos registruose. Pasitaiko nemažai atvejų, kai ne visi gauti grynieji pinigai įregistruojami apskaitos registruose arba tam tikra suma laiku neįnešama į banką. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas išskiriamas todėl, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai pirkėjas nepadengia skolų. Atidėjimai abejotinoms pirkėjų skoloms turi padengti beviltiškų skolų nuostolius, tenkančius einamųjų metų pardavimams. Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas taip pat labai svarbus. Įmonės vadovybė įsitikinusi, kad pirkėjas dėl įvairių priežasčių neapmokės skolų, jas nurašo. Paprastai taip atsitinka kai pirkėjas bankrutuoja, o teisminės institucijos neranda turto, kuriuo galėtų padengti skolas. Tada svarbu, kad įmonės vadovybė parengtų dokumentą, kuris buhalterijai būtų pagrindas nurašyti skolas kaip beviltiškas. Auditorius turi gerai žinoti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapus bei jų ypatybes, ypač juose vykstančių operacijų dokumentinį įforminimą. Jis turi patikrinti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo vidaus kontrolės sistemą. Svarbiausios procedūros, kurias turi atlikti auditorius kiekvienu ciklo etapu Kiekvienu pardavimo ir pirkėjų skolų ciklo etapu auditorius turi atlikti tam tikras procedūras. Tikrindamas pirkėjų užsakymų gavimą ir registravimą, jis turi nustatyti, ar visi pirkėjų užsakymai tinkamai, tiksliai ir laiku įregistruojami užsakymų registravimo žurnaluose. Tai leidžia nustatyti neįvykdytus užsakymus. Auditorius taip pat turi patikrinti, ar užsakymų įregistravimo dokumentai buvo patvirtinti darbuotojo, kuris atsakingas už pardavimų skolon suteikimo ir prekių išsiuntimo kontrolę. Ši patikrinimo procedūra svarbi, nes padeda sumažinti abejotinų ir beviltiškų pirkėjų skolų nuostolius. Pardavimų skolon patvirtinimo etapu auditorius turi nustatyti, ar įmonėje yra atsakingas darbuotojas, turintis patvirtinti užsakymą, kad galima būtų išsiųsti prekes. Įmonėje turėtų būti nustatytos griežtos kiekvienam pirkėjui pardavimo skolon ribos. Prekių išsiuntimo etapu auditorius turi patikrinti, ar prekių gabenimo važtaraščiai buvo sunumeruoti didėjančia tvarka, ar griežtai apskaitomi. Sąskaitų pirkėjams išrašymo ir pardavimų registravimo etapu auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos pirkėjams tiksliai ir teisingai išrašomos, ar jos tiksliai apskaitomos, be to, ar atsakingi darbuotojai jas periodiškai tikrina. Taip pat reikia įsitikinti, ar išrašomi prekių grąžinimo dokumentai, jeigu pirkėjas dėl tam tikrų priežasčių grąžino prekes. Tikrindamas prekių grąžinimus ir nukainojimus auditorius pirmiausia turi išsiaiškinti, ar prekių grąžinimai ir sąskaitos nuolaidos buvo teisingai ir laiku įregistruotos, ar įmonėje yra atsakingas asmuo, kuris nagrinėtų priežastis, kodėl pirkėjai grąžino prekes. Apmokėjimų registravimo etapo svarbiausias auditoriaus uždavinys – nustatyti, ar įmonėje buvo atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų priėmimo funkcijų. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimo ir registravimo etape auditorius turėtų įsitikinti, ar įmonėje nustatomi būdai abejotinoms skoloms vertinti. Naudojami du būdai: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis būdas naudojamas tada, kai žinoma kiekvieno pirkėjo finansinė būklė. Kiekvienas skolininkas atidžiai stebimas, nagrinėjami jo veiklos rezultatai. Šis būdas efektyvus kai yra nedaug skolininkų. Suprantama dažniausiai įmonės turi daug skolininkų, todėl netiesioginis būdas yra labiau rekomenduotinas. Auditorius, tikrindamas atidėjimus, turi nustatyti, ar įmonė vėluojantiems mokėti pirkėjams siunčia žodinius ir raštiškus kvietimus sumokėti skolas, ar apie tai informuoja įmonės teisininkas. Be to, norint atlikti beviltiškų pirkėjų skolų nurašymą, auditoriui privaloma žinoti įmonės vadovybės atsakomybės laipsnį tokioms skoloms nurašyti. Pardavimų vidaus kontrolės sistemos įvertinimas Auditorius, tikrindamas pardavimų vidaus kontrolės sistemą, turi įsitikinti: Įrašų pilnumu – ar visi pardavimai užregistruoti realiai egzistuojantiems pirkėjams. Įrašų tikslumu – ar teisingai užfiksuotos pardavimų datos, kainos, kiekiai, pirkėjai išrašomuose pirkėjams ir įmonės dokumentuose. Leidimais atlikti operaciją – ar visi įregistruoti pardavimai atspindi realius prekių išsiuntimus realiems pirkėjams, ar jie patvirtinti atsakingo asmens. Turto apsauga – tiktai turintys tam teisę asmenys gali prieiti prie gautinų sumų įrašų. Vienas iš svarbiausių vidaus kontrolės sistemos uždavinių pardavimų ir pirkėjų skolų cikle – užtikrinti tinkamą darbuotojų atsakomybės ir funkcijų atskyrimą. Tai padeda įmonei apsisaugoti nuo tyčinių ir atsitiktinių piktnaudžiavimų. Todėl svarbu, kad pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapais atliekamas funkcijas atliktų skirtingi darbuotojai. Ypač griežtai turėtų būti atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų gavimo registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų gavimo funkcijų. Daug dėmesio reikia skirti tikėtinų ir netikėtų pardavimų nukrypimų analizei. Tikėtini nukrypimai dažniausiai būna susiję su įmonės veiklos sezoniškumu, o netikėti – dažniausiai nėra paaiškinami (pavyzdžiui, kokį mėnesį labai daug parduodama arba pardavimai tapo daug pelningesni). Auditorius turi išsiaiškinti tokių nukrypimų priežastis ir veiksnius. Siekiant įvertinti pardavimų vidaus kontrolės sistemos efektyvumą, tikslinga apskaičiuoti kai kuriuos santykinius rodiklius. Rekomenduojama apskaičiuoti tam tikrų laikotarpių pardavimus pagal atskiras prekių rūšis, gautinų sumų ir pardavimų santykį, pardavimų ir atidėjimų blogoms paskoloms santykį, pardavimų ir beviltiškų skolų skolų santykį ir kt. Praktika rodo, kad neretai ataskaitinio laikotarpio pardavimai būna įregistruoti kitame laikotarpyje arba atvirkščiai. Tai gali būti padaryta sąmoningai arba netyčia. Toks tam tikrų sumų įregistravimas gali sumažinti arba padidinti audituojamo laikotarpio pelną. Todėl auditorius turėtų nustatyti ir įvertinti įmonės vidaus kontrolės procedūras, kurios užtikrintų pardavimų ir pirkėjų priskyrimą tinkamam laikotarpiui. Jei operacijų dokumentai (sąskaitos, važtaraščiai) sunumeruoti didėjančia tvarka, šį testą atlikti nesunku. Jeigu prekių išsiuntimo dokumentai nesunumeruoti didėjančia tvarka, o prekių išsiuntimo ir sąskaitų registravimo funkcijos neatskirtos, tai patikrinti, ar pardavimai priskirti tinkamam laikotarpiui, labai sunku. Pardavimo pajamų auditas Kiekvienos įmonės veiklos tikslas – parduoti prekes ir iš to uždirbti pajamų bei pelno. Žodis “prekės” finansinėje apskaitoje suprantamas ne tik kaip prekės siaurąja prasme, t.y. anksčiau iš kitų įmonių nupirktos perparduoti skirtos vertybės, bet ir kaip klientams suteiktos paslaugos ar įmonėje pagaminta produkcija, parduota tretiesiems asmenims. Vadinasi, prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamas. Pajamos LR Buhalterinės apskaitos įstatyme apibrėžtos, kaip ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, t.y. turto padidėjimas ar įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus . Didžiausią lyginamąjį svorį bendroje pajamų sumoje sudaro pardavimų pajamos, kurioms priskiriamos visos gautos pinigų sumos, kitoks turtas, taip pat ir pirkėjų įsipareigojimai sumokėti, susiję su parduotomis per ataskaitinį laikotarpį prekėmis. Pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas patikrinimui auditorius turi skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Privaloma patikrinti šių pajamų gavimo ciklo svarbiausias operacijas: 1. prekių ir paslaugų pardavimą; 2. prekių ir paslaugų apmokėjimą; 3. prekių grąžinimą ir pirkėjų pretenzijų priėmimą. Atliekant prekių ir paslaugų pardavimo auditą, būtina ištirti klientų užsakymus, užsakymų patvirtinimus, prekių išsiuntimo sąlygas bei operacijas. Prekių išsiuntimas – svarbiausia ūkinė operacija, parodanti savų atsargų praradimą. Kadangi daugelis įmonių pardavimo apimtį apskaito pagal prekių išsiuntimą, tai svarbu įforminti tam tikru transporto dokumentu. Atliekant prekių ir paslaugų apmokėjimo auditą pirmiausia reikia patikrinti grynųjų pinigų gavimą ir jų įdėjimą į banką. Grynus pinigus gali priimti įmonės personalas arba tiesiogiai bankas. Pinigai gali patekti į įmonę paštu, čekiais, pervedimais į banko sąskaitą. Auditorius turi palyginti pervestas pinigų sumas su įregistruotomis. Tikslinga atlikti ir prekių grąžinimo bei pirkėjų pretenzijų patikrinimą. Šiam darbui auditoriai dažnai neskiria didesnio dėmesio. Tačiau akivaizdu, kad prekių grąžinimas ir pirkėjų pretenzijos ne tik didina įmonės nuostolius, bet ir formuoja neigiamą įvaizdį apie įmonės produkcijos kokybę, darbo organizavimą ir kt. Esant didelei konkurencijai, šis veiksnys labai svarbus. Todėl auditorius turi patikrinti, ar buvo prekių grąžinimo atvejų, ar pirkėjai nepareiškė pretenzijų. Svarbu išaiškinti, kokios prekės dažniausiai grąžinamos, kokias pretenzijų priežastis dažniausiai nurodo pirkėjas, ar šias pretenzijas įmonės vadovybė svarsto, ar naudoja tam tikras priemones. Patikrinus atskiras pajamų gavimo ciklo operacijas, svarbu išsiaiškinti ir patį ciklą, būtent: o pardavimų apimtį; o pirkėjų skaičių ir jų potencialias galimybes pirkti; o pardavimų sąlygas; o konkurencingumo lygį; o pajamų gavimo valdymo ir kontrolės sistemą ir kt. Auditoriams paprastai būna sunkiausia išaiškinti susietus su grynais pinigais piktnaudžiavimus, kurie kurie įvyko dar prieš įplaukas įregistruojant apskaitos registruose. Pajamų ciklas apima daug ūkinių operacijų. Pirmiausia, pirkėjų užsakymų registravimą, prekių pristatymą pirkėjams, sąskaitų klientams pateikimą, pirkėjų skolų įregistravimą, apmokėjimą už prekes, apmokėjimo ir išsiųstų prekių sumų sutikrinimą, pardavimų kreditan tvarkymą ir kt. Šių operacijų teisingas atlikimas priklauso nuo vidaus kontrolės sistemos būklės. Todėl auditorius turi kruopščiai patikrinti vidaus kontrolės funkcionavimą, atkreipdamas ypatingą dėmesį į darbuo tojų pareigų atskyrimą: dviejų ar daugiau pareigų suteikimas vienam darbuotojui sudaro palankias sąlygas atsirasti klaidoms ir apgaulėms. Audito teorija dažniausiai rekomenduoja 2 vidaus kontrolės sistemos, susietos su pajamų gavimu, patikrinimo variantus: 1. Pajamų ciklo operacijų klausimyno sudarymą. 2. Vienos operacijos pavyzdžio išsamų patikrinimą. Pajamų ciklo operacijų klausimyną tikslinga sudaryti taip, kad galima būtų gauti atsakymus apie pajamų buvimą, pilnumą, teises ir įsipareigojimus, įvertinimą ir pateikimą bei atskleidimą apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje. Vienos operacijos pavyzdžio pajamų cikle nagrinėjimas turi apimti pardavimo operacijos atlikimo nuo pirkėjo užsakymo gavimo, kredito suteikimo, prekių išsiuntimo, sąskaitos pateikimo, pardavimų ir pirkėjų skolų iki apmokėjimo gavimo įregistravimo patikrinimą. Nesvarbu, kuris variantas bus pasirinktas, bet svarbu, kad būtų gaunama patikima ir pakankama informacija apie pajamų gavimo vidaus kontrolės struktūrą. Tokia informacija padės parinkti konkrečias pajamų ciklo kontrolės procedūras, kurios užkirstų kelią galimoms klaidoms, padėtų jas aptikti ir ištaisyti. Pardavimo pajamų pripažinimo auditas Auditorius, atlikdamas pajamų auditą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtinta Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka. Ji nustato, kad visas įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas privaloma registruoti apskaitoje bei pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus. Reikėtų pažymėti, kad įmonių, tvarkančių apskaitą pagal kaupimo principą, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo pajamų pripažinimo bei apskaitos tvarką reglamentuoja ir nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojantis 10 – asis Verslo apskaitos standartas. Jame teigiama, jog pajamos, vadovaujantis kaupimo principu, apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Remiantis minėtais norminiais aktais, auditorius pirmiausia turi įsitikinti, ar pajamos kaupiamos teisingai. Priešingu atveju, neteisingas pajamų kaupimas gali turėti dvejopą efektą: 1. Pajamos gali būti pripažįstamos per anksti arba per vėlai, ne tuo laikotarpiu. 2. Pajamos gali būti pripažįstamos tada, kai abejojama, ar jos iš tikrųjų uždirbtos. Taip gali įvykti, kai pajamos pripažįstamos vienu laikotarpiu, bet paaiškėjus, kad jos nėra uždirbtos, apskaitomos kitu laikotarpiu. Tokiu būdu padidinamos vieno laikotarpio pajamos ir kito laikotarpio sąnaudos. Kad parduotos produkcijos ar atliktų paslaugų pajamos būtų pripažintos uždirbtomis, turi būti įvykdytos šios sąlygos: turi būti baigti visi svarbiausi produkcijos gamybos darbai; tikimybė, kad nebus apmokėta už parduotas prekes turi būti nedidelė; pardavėjas pirkėjui turi būti perdavęs visą su produkcija susijusią riziką bei esamą ir būsimą naudą iš šios produkcijos; pardavėjas privalo nebekontroliuoti parduotos produkcijos kainos, o tikimybė, kad ji bus grąžinta arba, kad ją reikės papildomai apdoroti ir patirti reikšmingų sąnaudų, yra labai menka; tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti jos dydį; sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kada pardavėjas ima nebevaldyti ir nebekontroliuoti prekių, o pirkėjas tampa atsakingas už prekes ir perima prekių nuosavybės teikiamą naudą. Šis momentas aptariamas pirkimo pardavimo sutartyje. Daugeliu atvejų rizika perduodama kartu su nuosavybės teise į parduotas prekes, tačiau rizikos perdavimas gali nesutapti su nuosavybės teisių perdavimo momentu. Jeigu įmonė neperduoda rizikos, susijusios su parduodamomis prekėmis, sandoris nelaikomas pardavimu ir pajamos nepripažįstamos. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad pardavus prekes bus gauta ekonominės naudos. Kai kuriais atvejais tokia tikimybė neatsiranda tol, kol negaunami pinigai arba kol neišnyksta abejonės. Pavyzdžiui, gali būti neaišku, ar užsienio vyriausybė suteiks leidimą pervesti sumas, uždirbtas užsienio šalyje. Jei toks leidimas gaunamas, abejonės išnyksta ir pajamos pripažįstamos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skolų suma, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos . Pagal palyginimo principą, pajamos ir sąnaudos, susijusios su tuo pačiu sandoriu, turi būti pripažįstamos tą patį ataskaitinį laikotarpį. Sąnaudos pripažįstamos tuomet, kai jos uždirba atitinkamas pajamas. Tačiau pajamos negali būti pripažintos, jeigu negalima patikimai įvertinti sąnaudų. Tokiomis aplinkybėmis visos už parduotas prekes jau gautos sumos yra pripažįstamos įsipareigojimais arba būsimų laikotarpių pajamomis. Paslaugų teikimo pajamos, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikimo rezultatas gali būti patikimai įvertintas, ar ne, pripažįstamos skirtingais būdais: 1. Kai paslaugų teikimo sandoris užbaigiamas tą patį laikotarpį, kurį buvo pradėtas, pajamos pripažįstamos tą patį laikotarpį ir įvertinamos sutartyje nurodyta suma. 2. Kai pagal paslaugų teikimo sandorį paslaugos teikiamos ilgiau negu vieną ataskaitinį laikotarpį, pajamos proporcingai paskirstomos tiems laikotarpiams, kurių metu buvo teikiamos paslaugos. 3. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad suteikus paslaugas bus gauta ekonominės naudos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skola, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos. 4. Jeigu paslaugų teikimo sandorio patikimai įvertinti negalima, tuomet pajamomis pripažįstama suma, lygi išlaidoms, kurias tikimasi atgauti. Pelnas nepripažįstamas. 5. Jei patikimai įvertinti sandorio negalima ir nėra galimybių atgauti (susigrąžinti) patirtų išlaidų, jos pripažįstamos sąnaudomis. Pajamos šiuo atveju nepripažįstamos. Sprendžiant pajamų pripažinimo tvarką, tenka atsižvelgti ir į gamybos ciklo trukmę. Įmonėse, kur jis trumpesnis nei vieneri metai, pajamų uždirbimo momentu laikytinas produkcijos pardavimo ar paslaugų suteikimo momentas. Išsiųsta produkcija jau laikoma parduota ir pajamos už ją ar suteiktas paslaugas apskaitoje ir atskaitomybėje laikomos uždirbtomis (gautomis), nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. Jei pirkėjui prašant prekių išsiuntimas atidedamas, pajamos gali būti įregistruotos iki jas išsiunčiant, tačiau tik tuo atveju, jei produkcija visiškai pagaminta ir nereikia atlikti jokių papildomų darbų norint ją parduoti. Produkcija laikoma parduota, jeigu pirkėjas sumoka už perkamas prekes iš karto arba be esminių papildomų sąlygų įsipareigoja sumokėti vėliau (abi sandorio pusės pasirašo atitinkamą dokumentą: sąskaitą-faktūrą, važtaraštį ar kt.). Jei prekių pardavimo sutartyje numatyta, kad jos turi būti nugabentos (sumontuotos, patikrintos ir pan.) pirkėjui, pardavimo momentu laikomas produkcijos pristatymo užbaigimo, kurį patvirtina pirkėjas, pasirašęs darbų perdavimo-priėmimo aktą ar kitą dokumentą, momentas. Jeigu nurodytieji papildomi darbai labai paprasti (pvz. buitinės technikos prijungimas), pajamų uždirbimo momentu gali būti laikomas produkcijos perdavimo pirkėjui momentas. O jeigu parduotos produkcijos instaliavimas neįeina į šios produkcijos kainą, pajamos, susijusios su jos montavimu, patikrinimu ar kitais darbais, laikomos uždirbtomis tik po to, kai pirkėjas patvirtina, jog šie darbai atlikti . Kai gamybos ciklas ilgesnis nei vieneri metai, pajamos pripažįstamos pagal faktiškai atliktų darbų procentą, nebūtinai pilnai pagaminus produkciją. Pajamos už suteiktas paslaugas pripažįstamos jas atlikus ir surašius atitinkamą dokumentą. Pinigai, iš anksto gauti už išsiųstiną produkciją ar suteiktinas paslaugas laikomi įplaukomis ir apskaitoje fiksuojami kaip įmonės įsipareigojimai pirkėjams. Pajamos, kaip jau buvo minėta, pripažįstamos tik nuo pardavimo momento. Prekių mainų atveju, pajamos uždirbamos, kai mainomos prekės perduodamos pirkėjui. Tuo tarpu pajamos už žemės ūkio produkciją, jeigu yra nusistovėjusios stabilios šios produkcijos kainos rinkoje, gali būti pripažįstamos, vos tik ši produkcija pagaminama. Prenumeratos atveju – išsiuntus produkciją užsakovui ar suteikus atitinkamas paslaugas. 804 LR Vyriausybės nutarime numatyta, kad jei esant didelei rizikai, pinigai nebus gauti, pajamų pripažinimą galima atidėti vėlesniam laikotarpiui, o apskaitoje fiksuoti tik pradinę įmoką ir vėlesnius mokėjimus. Į uždirbtas pajamas už parduotą produkciją neturi būti įskaitytas:  pirkėjų sumokėtas PVM;  prekybinės nuolaidos (diskontai), kuriomis pasinaudojo pirkėjai;  prekių grąžinimo bei nukainojimo sumos. Taigi pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo. Parduodant prekes išsimokėtinai, esant didelei rizikai negauti pinigų, pajamų ir sąnaudų pripažinimui taikomi du pagrindiniai būdai – sąnaudų padengimo ir eilinės įmokos. Taikant sąnaudų padengimo būdą tol, kol iš pirkėjo gauta suma nepadengia parduotos produkcijos savikainos, apskaitoje nepripažįstamas pardavimo pelnas. Tuo tarpu, pasirinkus eilinės įmokos būdą, dalis kiekvieno gauto mokėjimo laikoma pelnu iš pardavimų išsimokėtinai. Iki šiol minėti pajamų pripažinimo apskaitoje atvejai, remiantis 804-uoju LR Vyriausybės nutarimu tiko tik ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens teises turintiems ūkio subjektams. Naujasis pelno mokesčio įstatymas leidžia įmonėms pajamas pripažinti taikant pinigų apskaitos principą. Tokiu atveju pajamos pripažįstamos pagal faktišką pajamų gavimo momentą, kuriuo laikomas sumokėjimo pinigais, atsiskaitymo natūra (mainais į kitas prekes, paslaugas ar kt.), įsipareigojimų perdavimo arba kitokio atsiskaitymo už patiektas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar pan. momentas . Jeigu įmonė yra PVM mokėtoja, jos pajamos apskaitomos be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas gali būti sumokama ne visa išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma, o tik tos sumos dalis, tai šią dalį pajamoms priskirti reikia iš karto, nelaukiant kol bus sumokėta visa suma. Likusi sąskaitoje nurodytos sumos dalis pajamoms bus priskirta, kai skolininkas ją sumokės. Įmonei gavus išankstinį apmokėjimą (avansą) už numatomas patiekti prekes, suteikti paslaugas, tai gauta suma nepripažįstama pajamomis, o buhalterinėje apskaitoje parodomas įmonės įsipareigojimas (skola) pirkėjui. Ši iš anksto gauta suma pajamomis bus pripažinta tą momentą, kai pirkėjui bus suteiktos paslaugos ar patiektos prekes. Jeigu bus patiekta tik dalis prekių arba suteikta tik dalis paslaugų, tai įmonės pajamomis pripažįstama ne visa iš anksto gauta suma, o tik jos atitinkama dalis.

Apskaita  Kursiniai darbai   (43,85 kB)

Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.

Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)

Padengimo fondo sudarymas, kai įnašai kinta pagal geometrinę progresiją. Skolos padengimas kintančiais periodiniais mokėjimais Y (periodiniai mokėjimai pasirenkami kiekvienam periodui skirtingi). Sudarykite du obligacijų portfelius (3 skirtingų obligacijų) ir juos palyginkite, nustatydami jų bendrąjį pelningumą.

Finansai  Uždaviniai   (8 psl., 184,63 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.

Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia. Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001 m. lapkričio 06 d.

Apskaita  Referatai   (15 psl., 79,45 kB)

Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.

Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)

Tarptautinės prekybos apribojimų esmė. Tarptautinės prekybos apribojimų metodai: muitai, kvotos, licenzijos, laisvanoriškis susitarimai, valstybės pirkimai, reikalavimai vietiniams komponentams, techniniai barjerai, mokesčiai ir rinkliavos. Pagrindinis valstybės uždavinys reguliuojant užsienio prekybą yra padėti eksportuotojams kiek galima daugiau išvežti produkcijos ir riboti importą tikslu mažinti užsienio prekių ir paslaugų konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Ekonomika  Pateiktys   (42 psl., 79,91 kB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.

Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)

Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis mažai tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Beveik visos vidurinės mokyklos vėl buvo perduotos vienuolynams. Pradinės mokyklos – jų etnografinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 – ir toliau buvo prižiūrimos parapijų klebonų.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 9,39 kB)

Sovietų Sąjungos kariuomenei 1940 m. vasarą okupavus Lietuvą, prasidėjo jos sovietizacija. Naujieji krašto šeimininkai nedelsiant ėmėsi pertvarkyti ir švietimo sistemą – siekė sugriauti nepriklausomybės laikais nusistovėjusią tvarką, pertvarkyti ją Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Švietimo pertvarka buvo patikėta naujai vadovybei: švietimo ministru (vėliau liaudies komisaru) paskirtas rašytojas A. Venclova, jo pavaduotojais – pedagogas J. Žiugžda ir poetas L. Gira. Naujai valdžiai ištikimi žmonės į vadovaujantį švietimo darbą atėjo ir apskrityse.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,45 kB)

Dar 1988 metais buvo parengta „Lietuvos TSR vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“, pagal kurią bendrąjį lavinimą buvo numatyta pertvarkyti demokratiniais pagrindais bei grindžiant nacionaline kultūra. Ši švietimo samprata buvo pavadinta „Tautinės mokyklos koncepcija“. Toliau ši koncepcija vystyta jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuomet švietimui teko svarbus uždavinys: keisti visuomenės mąstymą, ugdyti demokratijos vertybes, diegti naujas politines ir ekonomines žinias. 1991 m. birželį buvo priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,25 kB)

Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)

Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.

Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)

Regioninė politika – teoriniai aspektai. Regiono sąvoka. Regioninės politikos sąvoka. Regioninė plėtra. Ekonominė regionų plėtra. Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika (Regioninės plėtros įstatymas) “APSKRITYS”. Regionų grupavimo kategorijos: Pagal homogeniškumą - regionus suformuoja tam tikros zonos (plotai), pasižyminčios tam tikromis tik joms būdingomis savybėmis (ekonominėmis, socialinėmis ar politinėmis. Pagal centriškumą - populiacija bei ekonominė veikla koncentruojasi ties specifiniais veiklos centrais (miestais, didmiesčiais);Pagal planavimą - nusako regionus administravimo bei politine išraiška.

Ekonomika  Pateiktys   (62 psl., 104,44 kB)

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)

Palūkanų norma pinigų sumai paprastai išreiškiama kaip procentinė dalis sumos, sumokama už pinigų naudojimą vienerių metų laikotarpiu. Palūkanų normos gali būti skiriamos ir kitiems laiko tarpams, vadinamiems palūkanų laikotarpiais. Palyginkime paprastų ir sudėtinių palūkanų skaičiavimo būdus, akcentuojant pinigų vertės kitimą laike. Paprastosios palūkanos. Palūkanos, kurios mokamos paskolą grąžinant yra proporcingos laiko tarpui, kuriam pagrindinė suma yra skolinama.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 16,01 kB)

Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.

Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiuolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 54,63 kB)