Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

Geografija  Referatai   (24,44 kB)

Geografinė padėtis Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose - Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose - Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka. Istorija 2000-1000 pr. Kr. - italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. - etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. - legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. - trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. - Julijus Cezaris - karaliaus, „imperatoriaus" sinonimas; 27 m. pr. Kr. - Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 - Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 - germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 - arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 - vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 - Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 - Leonardo da Vinčio „Mona Liza". 1600 - Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 - inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 - Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 - Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 - Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra - Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 - paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 - respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė - švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už" respubliką balsavo 54, „už" monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 - grąžintas Triestas; 1960 - Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 - „Raudonosios brigados" nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 - septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 - rinkimų reforma; 1994 sausis - šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba). Klimatas didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis - atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas). Vidaus vandenys Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios - vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas - aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis - 400 m, kai kurių dugnas yra žemiau jūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai - smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.Margas Italijos dirvožemio žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų - kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose - gėlės ir rododendrų krūmai. Augalija ir gyvūnija Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrųnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Èirèėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.

Geografija  Rašiniai   (207,42 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

„Kaip rodo apskaiciavimai, vien Prancuzijoje, turejusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventoju, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyciu ir beveik penki šimtai abatiju“ (John W.Baldwin „Viduramžiu kultura“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatineti bažnycias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip isišelo, kad iki XIII a. pabaigos tai galejo rimtai pakenkti miestu ekonomikai. Ši XII a. statybos energijos proverži lydejo naujas meno stilius, kuri jo priešai veliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujuma, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytu bažnyciu. Anglijoje neišliko saksu laikotarpiu pastatu. Taciau Anglijoje išsilaipine normanai atsigabeno ir statybos stiliu, kuri ju karta buvo sukurusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus emesi itvirtinti savo galia, statydami vienuolynus ir prie ju bažnycias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakaru Europoje - romaniniu. Klestejo šis stilius daugiau kaip šimtmeti po normanu užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnycias, kad jos ilgiau tarnautu. Vietoj mediniu, ugniai neatspariu stogu jie state akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikejo masyviu muro sienu. Del sienu storio buvo imanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasieniu varpiniu lydimos romanines bažnycios stukso lyg tvirtoves prieš Šetona ir jo kohortas – toks ivaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvus romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko ju tikslus. Tvirtos bažnycios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaube altoriu. Tamsoje vienuoliai, užsižiebe liturgines žvakes, ola primenancius skliautus pripildydavo sakralios giesmiu ir maldu muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išoreje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulpturomis. Romanines bažnycios sudaro visai kitoki ispudi nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikines kolonos, i jas remesi tiesus antablementai. Romaninio stiliaus bažnyciose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi i masyvius stulpus. Tiek šiu bažnyciu išore, tiek ju vidus daro didžiules jegos ispudi. Cia mažai puošybos, nedaug net langu, tik tvirtos vienalytes sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnycios - tai galingi, aki režiantys akmeniniai murai, pastatyti neseniai iš pagoniu tikejimo atsivertusiu valstieciu ir kariu žemese; jos atrodo tarsi kovojanciosios bažnycios idejos isikunijimas, o ta ideja skelbia, kad bažnycios paskirtis žemeje – tai kova su tamsos jegomis ligi pat Paskutinio teismo diena ateisiancios triumfo valandos. Prancuzijoje romanines bažnycias imta puošti skulpturomis. Visa, kas priklause bažnyciai, turejo aiškia paskirti ir reiške tiksliai nusakomas idejas, susijusias su bažnycios duktrina. Ši stiliu išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnycios, esncios Arlyje, Pietu Prancuzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprturos ne negali buti naturalios, grakcios ir lengvos kaip antikiniai kuriniai. Bet iškilmingas ju masyvumas daro figuras tik ispudingesnes. Nereikia ne ilgai žiureti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmoniu samone giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulpturos dera prie pastato didybes. Nors ir turedamas regioniniu bruožu tokiuose kraštuose kaip Šiaures Italija, Pietu Prancuzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu isiskvebe beveik i visa Vakaru Europa. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestu suklestejimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karu laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksciau, ir daugelis XII a. menininku bande imituoti Rytu bažnycios itakoje sukurtus didingus šventuju atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartejes prie Rytu meno idealu, kaip tuomet, kai pacioje Europoje klestete klestejo romaninis stilius.

Dailė  Referatai   (17,89 kB)

Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.

Dailė  Referatai   (11,97 kB)

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.

Aplinka  Referatai   (16,99 kB)

Ignas Šeinius yra literatūrinis pseudonimas, sudarytas pagal gimtojo kaimo pavadinimą. Ignas Šeinius - prozininkas, kūręs XX a. Priklausė estetizmo – impresionizmo – simbolizmo generacijai, kuri vykdė reikšmingą, nors ir pasyvią lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją. Šis rašytojas vienas pirmųjų prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.

Kalbos kultūra  Konspektai   (4 psl., 24,48 kB)

Jis – vyskupas, sielų ganytojas, žmonių švietėjas, vargšų globėjas ir didis blaivybės apaštalas. Bet jis ganė ir kūnus, nes suprato, kad dvasia nuo kūno šioje žemėje neatskiriama, todėl rūpinosi ir žmonių ekonominiais reikalais. Jis suprato, jog mažosios tautos, tokios kaip Lietuva, gali būti galingos savo dvasia, todėl savo veikloje ypač akcentavo dvasios sritį. Jis rengė tautą kultūros kovoms, dėl to mokykla, knyga, sakykla jam buvo galingiausi tų kovų ginklai.

Kita  Referatai   (12 psl., 31,46 kB)

Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti darbus savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir daugeliui geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių.

Geografija  Referatai   (11 psl., 20,12 kB)

Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!

Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)

Pagalbinė informacija ruošiantis kalbėjimui apie tarmes. Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (6 psl., 77,12 kB)

Pagrindinės kompiuterio dalys: atmintis, įvedimo įrenginys, išvedimo įrenginys, aritmetinis-loginis įrenginys, valdymo įrenginys. Sveikieji skaičiai kompiuteryje vaizduojami dvejetainiu kodu, skaičiui skiriant kažkokį kiekį baitų, priklausomai nuo to, kokiam tipui priskiriamas skaičius. Norint pavaizduoti neigiamus skaičius, reikalingas papildomas kodas. Jis reikalingas tam, kad būtų galima atimtį išreikšti sudėtimi. Norint užrašyti neigiamą dvejatainį skaičių, reikia žinoti, kiek bitų skiriama teigiam skaičiui.

Informatika  Konspektai   (14 psl., 27,77 kB)

Elektros krūvis. Elektrinė konstanta. Elektrostatinis laukas. Elektrinis dipolis. Elektrinio lauko stiprio vektoriaus srautas. Gauso teorema laukui vakuume. Begalinis tolygiai įelektrintos plokštumos elektrostatinio lauko stiprio skaičiavimas taikant Gauso teoremą. Darbas, atliekamas perkeliant krūvį elektriniame lauke. Elektrostatinio lauko vektoriaus cirkuliacija (lauko potencialumas). Elektrostatinio lauko potencialas. Taškinio krūvio potencinė energija ir lauko potencialas, ekvipotencialinis paviršius, potencialo vienetas. Elektrinio lauko stiprio ir potencialo ryšys (potencialo gradiento samprata).

Fizika  Konspektai   (37 psl., 649,92 kB)

Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.

Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)

Patologija yra mokslas apie ligas: jų priežastis (etiologija), išsivystymo mechanizmus (patogenezė), ląstelėse ir audiniuose sukeltus pakitimus (morfologija), morfologinių pažeidimų funkcinius padarinius, stebimus klinikoje. Sveikata: visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės geros savijautos būsena, t.y. subjektyvus fizinių ir dvasinių pažeidimų nebuvimas ar atitinkamų liguistų pakitimų nebuvimas. Adaptacija: reakcija į fiziologinius ar patologinius dirgiklius, įskaitant padidintą ar sumažintą krūvį.

Medicina  Konspektai   (8 psl., 18,13 kB)

Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Metaboliniai pažeidimai. Navikai ir į navikus panašūs procesai. Sąnariai. Chroninės uždegiminės sąnarių ligos. Degeneracinės sąnarių ligos. Kristalų artropatijos. Skeleto muskulatūros patologija. Sąnarių, sausgyslių, burzų navikai ir į navikus panašūs pažeidimai. Minkštųjų audinių navikai.

Biologija  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)

Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.

Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)

Sokratas, Platonas ir Aristotelis tapo trimis atskaitos taškais. Platono mokykla (Akademija) usiėmė epistemologijos, metafizikos ir etikos studijomis; Aristotelio licėjus paniro į empirines studijas. Šalia jų svarbesniosios buvo epikūriečių (kurie gyvenimo tikslą matė malonumuose) ir stoikai (įkurta Zenono ir kuriems gyvenimas turėjo būti užpildytas išmintimi bei dora) mokyklos. Stoikai buvo savo šlovės viršūnėje 1 a.pr.m.e - 1 a.m.e. laikotarpiu, kai konservatyvieji romėnai laikė, kad stoikų doros siekimas yra rimtesnis už epikūriečių mokymus.

Filosofija  Konspektai   (3 psl., 6,86 kB)

Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)

Progresyvistinės mokyklos JAV 19a.pab.-20a.pr., jų lyginamoji analizė. Pestalocio laiško pedagoginė-psichologinė analizė. Mokykla ir pedagoginė mintis Lietuvoje 13-17a. Kelių pasirinktų užsienio šalių švietimo sistemų lyginamoji analizė. Danijos švietimo sistemos charakteristika. Fiorsterio moralinio auklėjimo pedagogika, jo patarimai pradedantiems mokytojams. Lyginamoji analizė: Lietuvos, Anglijos mokyklų bei Danijos “Bifrost” mokyklos praktinė lyginamoji analizė; pagrindiniai šių mokyklų ugdymo principai ir metodai, istorinės ištakos.

Pedagogika  Paruoštukės   (4 psl., 15,02 kB)

Pirmieji poledynmečio žmonės atsinešė ne tik savąją materialinę kultūrą, bet ir gyvenimo būdo suformuotus vaizdinius apie juos supantį pasaulį. Rytų Pabaltijo paleolito kultūrai, kaip ir kitų etnosų istorinei raidai, buvo būdingas totemistinis tikėjimas. Totemas – mitinis protėvių genties globėjas, tapęs bendruomenės simboliu. Dažniausiai totemai buvo žvėrys, rečiau augalai ar gamtos reiškiniai. Religinis jausmas čia pasireiškia tuo, kad tikima žmogaus ir žvėries draugyste bei pagalba. Toteminio žvėries mėsą galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,1 kB)

1506 metais mirė įpėdinio nepalikęs Aleksandras. LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. Šitaip buvo pažeistas 1501 m. Melniko aktas dėl bendrų abejoms valstybėms valdovo rinkimų. Tiesa, Melniko aktas niekada nebuvo patvirtintas LDK seime. Lenkų didikai skubėjo išrinkti Žygimantą Augustą ir Lenkijos karaliumi bijodami, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kunigaikštystės unija. 1506 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje Žygimantas Senasis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,81 kB)

Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,17 kB)

Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai. Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,19 kB)

XVI amžiuje ir XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi ir vienalaikiai procesai. Viešame valstybės gyvenime sustiprėjo lenkų kalbos vartojimas. Kartu tuo pat metu pradėti spausdinti ir lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, stengtasi lietuvinti net sulenkėjusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,86 kB)

Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)

Kolegijos viduramžiais buvo šių dienų vidurinės mokyklos atitikmuo. Jos skirstytos į du tipus: 5-ių klasių nepilnos ir 7-ių klasių pilnos. Pirmojo tipo kolegijose buvo retorikos, poetikos bei trys gramatikos klasės, o antrojo tipo mokyklose 3 metus mokydavo filosofijos ir 4 metus – teologijos. Trijų skyrių (humanitarinis, filosofijos ir teologijos) kolegijos galėjo gauti ir akademijos teises. Pirmąją kolegiją Lietuvoje dar 1539 metais Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. Joje mokėsi apie 60 jaunuolių (bajorų ir miestiečių vaikai).

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,6 kB)

Renesanso, o ypač reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi etninė LDK inteligentija parengė dirvą lietuviškai raštijai ir lietuviškoms knygoms atsirasti. Stambus XVI amžiaus lietuviškos protestantiškos pakraipos knygos leidybos centras buvo Karaliaučiuje. Čia dirbo lietuvių raštijos pradininkai – išeiviai iš LDK – M. Mažvydas, S. Rapalionis, A. Kulvietis. Per 1547 ir 1600 metus lietuvių kalba buvo išspausdinta 30 knygų. 8 iš jų buvo atspausdintos LDK, o net 22 – Prūsijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,95 kB)

Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)

1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.

Politologija  Konspektai   (3 psl., 6,3 kB)