Pagalbinė medžiaga 12 kl. kalbėjimo įskaitai. Tema: kalba, potemė NR. 4. Gana daug informacijos apie lietuviu kalbos iskaita: skoliniai, tarptautiniai žodžiai, svetimybės. Tekstas be lietuviškų raidžių!!!

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (5 psl., 14,92 kB)

tai 12oku kalbejimo poteme ,,Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 10,18 kB)

Lietuviu kalbos rasinys "Ar menas daro žmogų geresniu"?

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 9,91 kB)

rašinėlis.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,14 kB)

Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaita tema: "Ar teisus poetas Donatas Petrošius sakydamas, kad „geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą negu 10 vidutiniškų.“ Atsakymą pagrįskite 2-3 kino filmų pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,8 kB)

Graikų mitai. Čia rasite aprašymus pagrindinių 12 Olimpo dievų.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 29,72 kB)

Kasdien didėja susidomėjimas naujomis kompiuterių galimybėmis. Kompiuteriai naudojami valstybinėse ir privačiose institucijose, mokyklose ir universitetuose, buityje. Daugeliu atvejų, be kompiuterio nebeįsivaizduojama darbo vieta. Kompiuterį sukūręs žmogus dabar sėdi prie jo ir labai dažnai pamiršta, kur esąs. Kompiuterio pagalba gali užsisakyti prekių, įsigyti būtiniausių daiktų, susirasti draugų, žaisti, o pagaliau net šeimą sukurti. Patogu ir greita. Mokslininkai apskaičiavo, kad taip bendraudamas su kompiuteriu žmogus per pusmetį gali prarasti ryšius su jį supančiu gyvuoju pasauliu. Tačiau informatikos specialistų ir ypač medikų nuomone, kompiuterių turėtojams yra iškilęs rimtas pavojus sveikatai. Todėl, dirbdami kompiuteriu, ir nesilaikydami tam tikrų standartų reikalavimų, higienos normų ar specialistų rekomendacijų, vartotojai gali pakenkti savo sveikatai. 40% ilgai dirbančių žmonių skundžiasi akių negalavimais, apie 60% vargina sprando raumenų įsitempimas, pečių ir nugaros skausmai. Daugeli kompiuterininku kamuoja neaiškus sveikatos sutrikimai, jie tampa nervingi, jaučiasi išsekę ir blogai miega. Ką daryti, kad šis sudėtingas darbo įrankis būtų ne tik svarbiausias pagalbininkas. Žmogaus darbas kompiuteriu gali būti vertinamas, kaip sistemos „žmogus – kompiuteris“ sąveika.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (15 psl., 62,36 kB)

Kursainis darbas apie seimos , kaip artimiausios socialines aplinkos itaka moksleiviu fiziniam aktyvumui

Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (25 psl., 81,98 kB)

Apie muge

Dailė  Kalbėjimo temos   (2 psl., 7,27 kB)

Streso samprata. Stresas, jo įtaka sveikatai. Stresų priežastys, požymiai, įveikimas. Metodų parinkimas priklausomai nuo temos, besimokančiųjų amžiaus, žinių, gebėjimų, vertybinių nuostatų. Praktikinė pamoka.Pamoka skirta labiau atsipalaidavimui ir streso įveikimui. Kovai su juo.

Etika  Paruoštukės   (6 psl., 28,05 kB)

Įvadas, Kelionės organizavimas į Helsinkį, Apgyvendinimo galimybės, Maitinimosi galimybės, Lankytinos vietos, Išvados

Kita  Referatai   (15 psl., 85,65 kB)

Viena iš daugelio žmogaus poilsio formų – turizmas bei kelionės. Keliaudami žmonės siekia naujų įspūdžių, žinių, nori pažinti kraštą. Vandens turizmas visame pasaulyje yra viena populiariausių sporto ir aktyvaus poilsio rūšių. Vandens turizmas reikalauja fizinių ir dvasinių jėgų, greitos reakcijos, ištvermės, sugebėjimo prisitaikyti prie greitai besikeičiančios situacijos, siejasi su didesne ar mažesne rizika, nuotykiais ir aišku suteikia galimybę žavėtis gamta. Vandens turizmas mūsų šalyje yra nepakankamai populiari turizmo rūšis. Lietuva tūkstančio ežerų ir upių kraštas, bet šiandien tai – dar neišnaudoti gamtos ištekliai. Nedidele valtele arba baidare galima apkeliauti visą respubliką, nes daigeis ežerų jungiami pertarais bei upėmis vienas su kitu. Nors visame pasaulyje vandens turizmas sparčiai populiarėja, Lietuvos vandens turizmas yra menkai išplėtotas. Buvo perplaukta Šešupės upe, per visą Marijampolės apskritį nuo Lenkijos – Lietuvos iki Kaliningrado – Lietuvos pasienio. Buvo fiksuojama plaukimo trukmė, kilometražas, kliūtys, fotografuojamos apylinkės, aplankomi paupyje esantys lankomi objektai. Maršruto ilgis: 97m. Trukmė 4dienos. Darbo tikslas: Parengti maršrutą Šešupės upe Uždaviniai: • Pristatyti kaip lankytiną objektą • Parengti maršrutą • Organizuoti laisvalaikį Objektas: Vandens maršrutas – Šešupės vingiais Metodai: Literatūros šaltinių anali

Geografija  Namų darbai   (22 psl., 212,02 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.

Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes. Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės - Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 5 kB)

Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 13,1 kB)

Mokslo ir gamybos pažanga didele dalimi priklauso nuo reikiamas savybes turinčių kietųjų medžiagų, todėl kietojo kūno tyrimams fizikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Bemaž puse pasaulio fizikų šiuo metu užsiima kietojo kūno fizika. Jie tiria kietųjų medžiagų struktūrą ir jos ryšį su mechaninėmis, elektrinėmis ir magnetinėmis, optinėmis savybėmis, kietuosiuose kūnuose vykstančius reiškinius. Kietieji kūnai gali būti kristaliniai arba amorfiniai.

Fizika  Konspektai   (7 psl., 58,57 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.

Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą „Metai“, kuris paliudijo apie lietuvių literatūros buvimą. Šią poemą sudaro keturios pagrindinės dalys apie metų laikus,tai: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kiekvienoje iš jų pasakojama apie ponus,prievaizdus bei būrus: jų darbus ir papročius,kaip jie vargsta ir ilsisi,kenčia ar linksminasi. Taigi pagrindiniu šio kūrinio obejktu tampa žmogaus gyvenimas,kuris yra sugretinamas su pačia gamta.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,76 kB)

matematikos referatas apie pitagora ir jo teoremas. as gavau 10 :) Pitagoras Samietis gyveno VI a.pr.m.e. Tikslią datą pasakyti yra tikrai sunku. Vos ne kiekviena skirtinga knyga pateikia ir skirtingą Pitagoro gimimo - mirimo datą. Bet tai galbūt ir nėra jau taip svarbu. Pitagoras buvo garsus graikų filosofas ir matematikas. Šiam mokslininkui bei jo mokiniams priskiriami sveikųjų skaičių ir proporcijųsvarbių savybių atradimai. Iš tiesų, biografinės žinios apie Pitagorą yra labai negausios ir ne visai patikimos. Jis daug keliavo po Rytų šalis, lankėsi Egipte ir Babilonijoje. Senovės graikų rašytojas istorikas ir matematikas Jamblichas (III m.e.a.) "Pitagoro biografijoje" pasakoja, kad pastarasis mokėsi aritmetikos, muzikos, astronomijos ir kitų mokslų Babilonijoje. (APIMTIS 2.5 PSL)

Matematika  Referatai   (6,8 kB)

Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)

Žemaičių dainos dažniausiai daugiabalsės, skambios, melodingos, muzikalinksma. Būdingi atskirų garsų, skiemenų pratęsimai, atsikvėpimai viduryje žodžio, įvairūs melodiniai papuošimai. Paplitęs dainavimo būdas, kai pradeda vienas asmuo, po to įstoja kiti pritariamuoju balsu. Pusę posmelio dainuoja vyrai, kitą pusę – moterys.

Muzika  Pristatymas   (6 psl., 699,5 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Kinijos Civilizacija: Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Rašytiniai Kinijos istorijos šaltiniai siekia 1500 pr. m. e.. Pagrindiniai civilizacijos židiniai formavosi prie Chuanchės (Geltonosios) ir Jangdzės (Mėlynosios) upių. Kinijoje atsiradusios paveldimosios dinastijos sukūrė biurokratinę sistemą, kuri didele dalimi rėmėsi konfucianizmu. Kiniją vienijo rašytinė kalba, o šnekamieji vietiniai dialektai smarkiai skyrėsi vienas nuo kito. Tradicinė kinų istoriografija Kinijos istoriją periodizuoja pagal valdžiusias dinastijas Šang (In) dinastija (tradiciškai 1600–1046 pr. m. e.) Iš šio laikotarpio išliko rašytinių šaltinių, kuriuose randama žinių apie to meto politiką, ekonomiką, kultūrą, religiją, geografiją, astronomiją, meną, mediciną. • Aristokratija gyvendavo aptvertuose miestuose, turėjo kovos vežimus. Ją išlaikė valstietija – tai rodo, kad visuomenė buvo jau gana stratifikuota. • Šang astronomai atrado Marsą, įvairių kometų. Sukurta daug muzikos instrumentų. • Svarbi Šang laikotarpio naujovė – bronza ir gaminiai iš jos. Bronziniai indai naudoti aukojimuoseVėlyvajam Šang būdingas dekoravimas simetriškomis gyvūnų figūromis. • Šang religija buvo šamanistinio pobūdžio. Stiprus protėvių kultas. Svarbiausi aukojimai būdavo susiję su mirusiais valdovais. Hierarchijos viršūnėje buvo Šangdi – „aukščiausiasis protėvis“, su kuriuo bendrauti teisę turėjo tik valdovas. Ritualai neapsieidavo ir be kruvinų aukų. Kartu su valdovu būdavo palaidojami ir šimtai jo valdinių (galbūt vergų). • Šang dinastiją įkūrė maištininkas, nuvertęs paskutinį Sia valdovą. Pasak Shiji, Šang sostinių buvo septynios. „In“ vadinamas paskutiniosios sostinės laikotarpis (sostinė perkelta valdant Pan Geng). Jis laikomas išskirtinio klestėjimo metu. Šang dinastija valdė didelę šiaurinės Kinijos teritoriją, nuolat vykdavo karai su kaimyninėmis gyvenvietėmis bei klajokliais iš Vidurinės Azijos stepių. Paskutinis In valdovas nusižudė, kai jo armiją nugalėjo Džou kariuomenė. Pasak legendų, prie Džou prisijungė išdavikai iš Šang armijos. Žlugus In, likę klano nariai pasikeitė pavardę iš buvusios Dzi į tą, kuria vadinosi jų žlugusi dinastija – In. Klanas išliko ir net tarnavo naujajai Džou dinastijai. Džou dinastija: • Džou – Kinijos dinastija, valdžiusi po Šang ir prieš Čin dinastiją, maždaug nuo XI amžiaus iki 221 m. pr. m. e. • Džou dinastiją įkūrė Dzi šeima. Jos sostinė buvo Hao, netoli dabartinio Sianio. Džou daug ką perėmė iš Šang (In) kultūros ir išplėtė ją nemažoje teritorėje į šiaurę nuo Jangdzės upės. 722 m. pr. m. e. sostinė perkelta į Rytus, į Luojangą. • Džou dinastija valdė ilgiau nei bet kuri kita Kinijos istorijoje. Jos valdymo metu Kinijoje imama susiformuoja „Dangaus mandato“ idėja: valdovas („Dangaus sūnus“) valdo gavęs teisę iš Dangaus, tačiau Dangus gali atsiimti mandatą iš valdovo, kuris pasirodo esąs netinkamas. Šioje koncepcijoje Dangus (Tian) jau yra aukščiau už Šang dinastijos aukščiausiąjį protėvį Šangdi. • Vakaruose ne kartą mėginta Džou politinę sistemą pavadinti „feodaline“, tačiau ji išties buvo kitokia. Ko gero patogiausia jai vartoti kinišką terminą – fengdzian (pinyin: fengjian). Politinė sistema nebuvo vienoda visu laikotarpiu. • Džou laikotarpiu imta gaminti iš geležies. Intensyviai plėtojama žemdirbystė.

Istorija  Konspektai   (16,73 kB)

Aukštaitiškas etiketas Kaip pasakojo lektorė, prie tradicinio aukštaitiško stalo sėdintieji visuomet buvo labai draugiški ir vieningi. Tik dabar, anot jos, lietuviai susvetimėjo ir valgyti pradėjo iš atskirų indų. Senovėje visa šeimyna kabindavo iš vieno dubens ir jautėsi labai patogiai, o į svečius užsukę kaimynai atsinešdavo tik savo šaukštus. Turėdami nedaug indų žmonės išsiversdavo netgi ir per vestuves, krikštynas, kitas dideles šventes.Todėl ir kavinių lankytojai visai nepyksta, kai virš vieno dubens kyla tikras šakučių ir šaukštų mūšis. Pasak J.Samulionytės, dabar žmonėms sunkiai sekasi darniai valgyti vieną patiekalą, juos „sugadino“ indų gausa ir etiketo taisyklės.Muziejininkės teigimu, aukštaičiai prarado ir didelę dalį savo, kaip svečio, savigarbos.„Anksčiau aukštaičiai turėjo tokį didelį „onorą“, kad prie stalo prisėsdavo tik pakvietus tris kartus. Tiek pat reikėdavo juos raginti ir valgyti. „Pakvietė lyg neateitum“, – sakydavo svečiai, jei juos paprašydavo mažiau kartų“, – apie išdidų senolių būdą pasakojo J.Samulionytė. Sėsdami prie stalo aukštaičiai niekada nelinkėdavo savo svečiams „skanaus“, jie sakydavo „skalsaus“. Toks palinkėjimas, lektorės teigimu, labai aktualus ir šiandieniniams pietums, kai persivalgymas vis dažniau lietuviams tampa antsvorio problema. Įdomu, ar aukštaičiai pirma pradėjo dainuoti ar alų ragauti? Nes Aukštaitija, ypač Biržų rajonas – tai aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus, o alaus paskanauti galėsite net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste – Utenoje yra didžiulė alaus darykla „Utenos alus“. O turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo narys. Tad jei norėsite pasimėgauti regiono tradiciniais patiekalais Įvairių iškilmių metu pagrindiniu gėrimu, aišku, būdavo alus. Nė vienas aukštaitis savo švenčių neįsivaizduodavo be šeimininko gaminto alaus. Net atsiradus pirmiesiems fotografams, svečiai pozuodavo tik prie šio gėrimo ąsočio – nuo stalo nuimdavo visas vaišes. Su alumi visi baliai prasidėdavo ir baigdavosi. Neišgėrę jo svečiai į maistą net nežiūrėdavo.Dabar įprasta, kad per Kūčias šio gėrimo gerti negalima, o senovėje būtent alų per šią šventę gurkšnodavo – kad avys kuo daugiau ėriukų atsivestų. O per Vėlines išgertas alus turėdavo užtikrinti gerą kitų metų miežių derlių. KULTŪRA Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje žmonių gyventa jau IX-VIII tūkstantmetis prieš Kristų. Daugiau kaip dešimties tūkstantmečių žmonių veiklos pėdsakai ir daugybės kartų kultūrinis palikimas šiandien yra viena iš didžiausių parke saugomų vertybių. Čia galima sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą akmens amžiuje, jų kovas su kalavijuočiais viduramžių laikotarpiu, bei 18-20 a. Aukštaitiškais papročiais, tradicijomis, verslais bei tautosaka. Gilią senovę ir didingą praeitį mena gausybė istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų. Aukštaitijos tradicinė muzika Šis regionas išsiskiria savitomis muzikavimo tradicijomis. Čia buvo giedamos archajišką muzikinę bei poetinę formą išlaikiusios polifoninės sutartinės, greta vokalinės gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Ypatinga stilistine įvairove pasižymėjo vestuvių iškilmes lydėjusios dainos bei instrumentinė muzika. Aukštaičių vestuvinės dainos buvo dainuojamos dažniausiai pritariant tercijomis. Vestuvinius maršus, polkas, valsus atlikdavo įvairių sudėčių instrumentiniai ansambliai Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

Istorija  Rašiniai   (7,19 kB)