Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Konspektai   (8,16 kB)

Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas. Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis. Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą. Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės duoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija. Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi. Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų. Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis. Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas. Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą. Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo efektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose. Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas. Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus Rudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas. 1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios... Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro. Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas. Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės stilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas. Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša.

Dailė  Konspektai   (8,85 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (15,35 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)

Valstybės biudžeto išlaidos Valstybės biudžeto išlaidos – ekonominiai santykiai, susidarantys perskirstant biudžeto pajamas. Valstybės išlaidos yra tiesiogiai susijusios su valstybės funkcijomis ekonomine, socialine, politine prasme. Todėl valstybės išlaidos yra skirtos svarbiausiems visuomenės poreikiams tenkinti. Apibrėžimas Valstybės biudžeto išlaidos – tai tiesioginės valstybės išlaidos, kadangi yra tenkinamos iš biudžeto. Netiesioginės valstybinės išlaidos tenkinamos iš valstybinių įmonių pajamų. Didesnę reikšmę turi tiesioginės valstybės biudžeto išlaidos. Tačiau racionalus valstybės biudžeto išlaidų (tiesioginių) ir valstybinių įmonių išlaidų (netiesioginių) tenkinimo santykis turi sudaryti finansiniu atžvilgiu protingą įvairių ekonominių interesų balansą, užtikrinti aukštą bet kurios finansavimo formos panaudojimą. Rinkos ekonomikos sąlygomis valstybė finansiniu reguliavimu gali iš esmės mažinti valstybės biudžeto išlaidas, keisti jų sudėtį ir struktūrą, labiau tenkinti netiesioginių valstybės išlaidų poreikius. Valstybė biudžeto išlaidas turi skirti investicijoms, ekologiškai švarioms technologijoms diegti, socialinėms kultūrinėms programoms ir t.t. Jomis turi būti užtikrintas glaudus ryšys tarp valstybės pajamų ir valstybės išlaidų. Šis ryšys išreiškiamas kiekybiniu pajamų ir išlaidų palyginimu, taip pat jų poveikiu viena kitai. Viena vertus, biudžeto išlaidų apimtį labai limituoja į biudžetą patenkančios pajamos. Dėl to svarbu sudaryti tokias biudžeto išlaidų apimtis ir tokius jų panaudojimo terminus, kurie užtikrintų visuomenės ekonominį ir socialinį aukštesnį vaidmenį sprendžiant iškilusius uždavinius su minimaliomis išlaidomis ir maksimaliu efektu. Tik tinkamai naudojamos išlaidos skatina gamybos augimą, Valstybės išlaidų paskirtis Tikslinė išlaidų paskirtis reiškia, kad valstybės išlaidos vykdomos griežtai atsižvelgiant į pagrindines kryptis, numatytas finansų plane. Pavyzdžiui, pagrindinėmis valstybinių išlaidų kryptimis komercinėje sferoje gali būti piniginių lėšų įdėjimai apyvartinėms lėšoms finansuoti, o nekomercinėje srityje – darbo užmokesčiui finansuoti. Atsižvelgdama į vykdomą ekonominę politiką valstybė numato prioritetus vienų ar kitų poreikių tenkinimui ir įstatymais reglamentuoja jų tenkinimo tvarką. Išlaidų grįžtamumo principas reiškia, kad lėšos, panaudotos ūkio, socialinės sferos ir kitiems tikslams, turi duoti finansinę grąžą. Finansinio ekonomijos rėžimo laikymasis reiškia, kad pageidaujamas maksimalus rezultatas turi būti pasiektas minimaliomis išlaidomis. mokslo plėtrą, kadrų politikos tobulinimą ir kt. Valstybės biudžeto išlaidų struktūra Biudžeto išlaidų struktūra skirstoma pagal: 1) programas, 2) valstybines funkcijas, 3) ekonominę klasifikaciją. Išlaidų skirstymas Valstybė numatytiems tikslams ir priemonėms įgyvendinti išlaidas skisto pagal ekonomines, socialines programas. Toks išlaidų grupavimas pagal ekonomines programas leidžia suformuoti biudžeto išlaidų proporcijas, jas keisti siekiant teigiamų poslinkių ekonomikoje. Išlaidų grupavimas pagal socialines programas parodo, kad vyriausybė valstybės valdyme siekia socialinių funkcijų. Atsižvelgiant į tai, ko siekiama, valstybinio biudžeto išlaidos skirstomos į ūkio, socialines kultūrines, gamybos, valdymo. Šių išlaidų struktūra daugelį metų pagal minėtas grupes yra stabili. Rinkos sąlygomis turi didėti valstybės funkcija, orientuota į konkretų žmogų. Todėl turi didėti biudžeto išlaidos socialinei sferai ir žmonių socialinei apsaugai. Rinkos sąlygomis valstybė turi atsisakyti visų programų finansavimo iš vieno biudžeto, asignavimai iš vieno biudžeto turi būti skirti tik svarbiausiems prioritetiniams tikslams įgyvendinti, sudaryti kuo geresnes galimybes socialinei ir gamybinei infrastruktūrai plėtoti. Valstybės biudžeto išlaidų grupavimas pagal ekonominės klasifikacijos straipsnius numato jų detalizavimą rengiant išlaidų sąmatą kiekvienai programai įgyvendinti.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (77,71 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

Užimtumo ir socialinės apsaugos plėtotė yra nepaprastai svarbi siekiant bendrųjų ilgalaikių ekonomikos plėtotės tikslų. Viena, ji pati yra išvestinė iš bendros ūkio raidos ir nuo jos priklauso: sėkminga ūkio raida sukuria darbo vietas, taip pat suteikia galimybes užtikrinti reikiamą socialinės apsaugos lygį tiems žmonėms, kurie dėl nuo jų nepriklausomų priežasčių negali pragyventi iš darbo ir kitokių pajamų. Tačiau, kita vertus, teisinga užimtumo ir socialinės apsaugos politika iš esmės gali paskatinti visos šalies ūkio plėtotę. Užimtumo iniciatyvos, palankių sąlygų samdomam ir savarankiškam užimtumui sudarymas yra vienas iš svarbiausių ekonomikos plėtotę lemiančių veiksnių. Racionali socialinės apsaugos politika, teisingai derinanti pajamų netekusių žmonių apsaugą su paskatų darbui sudarymu taip pat ženkliai gali veikti šalies ekonomikos raidą. Suprantant užimtumo ir socialinės apsaugos politikos reikšmę ilgalaikei ekonomikos plėtotei, šioje strategijoje siekiama pateikti reikšmingiausias jos ateities plėtotės kryptis, kuriomis einant būtų sudarytos geriausios sąlygos plėtoti šalies ekonomiką. 1. Socialinė ekonominė situacija. SSGG (SWOT) ANALIZĖ Apžvelgus pakitimus, įvykusius per nepriklausomybės dešimtmetį, galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika Lietuvoje įsitvirtina, ir šis procesas negrįžtamas. Stiprybė – veikianti ir turinti ateities perspektyvas rinkos ekonomika, sudaranti pagrindą žmonėms užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis bei tinkamai finansuoti socialinės apsaugos sistemą. 1.1. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies socialinę situaciją, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Nuo jo daug priklauso gyventojų pajamų lygis, įvairių socialinių programų vykdymo galimybės. Kita vertus, pats BVP yra daro veikiamas tokių socialinių veiksnių kaip užimtumo lygis, bendra socialinė šalies padėtis. Socialinės situacijos įvertinimui svarbus ne tik pats BVP dydis vienam gyventojui, bet ir jo palyginimas su kaimyninių šalių tokiu pat rodikliu. Norint padaryti tokį palyginimą BVP perskaičiuojamas pagal perkamosios galios standartus. Kaip matyti iš Eurostato duomenų, pateikiamų 1 lentelėje, Lietuva gerokai atsilieka nuo ES pasiekto lygio. 2000 m. vienam gyventojui Lietuvoje sukurto BVP dalis sudarė 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio (1995 m. buvo 28 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet atsiliko nuo tokių šalių kaip Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Estija. Turint galvoje, kad 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos BVP, tenkančio vienam gyventojui, yra tas lygis, žemiau kurio esanti šalis gali tikėtis pagalbos iš struktūrinių fondų, galima manyti, kad Lietuva bent jau iki 2010–2015 m. gali gauti šių fondų paramą. 1 lentelė. Šalių kandidačių į ES bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui Eurų pagal PGS ES–15=100 proc. 1996 1997 1998 1999 2000 1996 1997 1998 1999 2000 Lietuva 6000 6600 7100 7000 7500 32 34 35 33 33 Latvija 4800 5400 5700 6100 6700 26 28 28 29 30 Estija 6200 7100 7700 7800 8600 34 37 38 37 38 Lenkija 6600 7300 7800 8300 8900 36 37 38 39 39 Čekija 11 900 12 100 12 200 12 400 13 200 64 62 60 59 59 Slovakija 8500 9300 9800 10 200 10 800 46 48 48 48 48 Vengrija 8500 9200 9800 10 600 11 500 46 47 48 50 51 Slovėnija 11 800 12 800 13 500 14 500 15 600 64 66 67 68 69 Bulgarija 5400 5100 5500 5700 6300 29 26 27 27 28 Rumunija 5300 5100 5000 5000 5200 29 26 25 24 23 Kipras 15 400 16 000 17 000 18 100 19 400 83 83 84 85 86 Iš viso vidutiniškai 6400 6800 7100 7200 7600 34 35 35 34 34 ES – 15 18 500 19 400 20 300 21 300 22 500 100 100 100 100 100 Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje leidžia tikėtis gauti ir panaudoti socialinei ekonominei plėtotei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. 1.2 Biudžeto socialinės orientacijos mastas Socialinės srities plėtotės požiūriu labai svarbu matyti ne tik BVP dydį, bet ir tai, kokia jo dalis tenka socialinėms programoms ir reikmėms. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, socialinės problemos sprendžiamos daugiausia per valstybinį sektorių (valstybės, savivaldybių biudžetų bei Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšomis). Konsoliduoto bendro šalies biudžeto pajamų santykis su BVP Lietuvoje 2000 m. buvo 30,2 proc. Tuo pat metu Latvijoje – 37,5, o Estijoje – 36,4 proc. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad konsoliduoto biudžeto pajamų surinkimo lygis Lietuvoje santykiškai žemas. Tai, be abejo, riboja socialinės apsaugos galimybes, taip pat stambių užimtumo ir socialinių programų vykdymo išgales. Dėl nepakankamo biudžeto pajamų surinkimo susidaro paradoksali situacija: mokesčių našta Lietuvoje palyginti didelė, o biudžeto dalis, palyginti su BVP, mažesnė negu kaimyninėse šalyse. Socialinės ir užimtumo plėtotės požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių politika Lietuvoje orientuota į didelę mokesčių naštą, uždedamą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei netiesiogiai per pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizus. Didelės mokesčių normos ne tik mažina iniciatyvą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą bei neoficialų užimtumą.

Ekonomika  Straipsniai   (88,08 kB)

Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.

Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

Vadovavimo stiliaus įvertinimas Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. Norint įvertinti vadovavimo stilių, reikia ir asmenybės, ir vadovo praktinės veiklos analizės. Mūsų naudojama metodika leidžia nustatyti šiuos vadovavimo stilius: • autokratinį; • konsultuojantį; • dalyvaujantį; • deleguojantį. Personalo įvertinimą atlieka psichologė – konsultantė Nomeda Ausmanienė. 1992 m. baigtas Vilniaus Universitetas, suteikta psichologo, psichologijos dėstytojo kvalifikacija. Nuo 1998 m. – VDU socialinių mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos psichologų sаjungos narė, vadovėlių „Psichologija studentui“, „Bendravimo psichologija“ bendraautorė. Nuo 1996 m. dirba personalo atrankos ir įvertinimo srityje. Per penkerius sėkmingos veiklos metus įgijome didelę patirtį ir daugelio firmų pasitikėjimą, surandant ir atrenkant darbuotojus. Jei ieškote darbo arba norite jį pakeisti, kviečiame kreiptis į Noriu personalo sprendimų grupės narį „Noriu darbo“. Taip pat mes padedame surasti darbą studentams, auklėms (namų šeimininkėms). Turėdami Jūsų anketinius duomenis, teiksime darbo pasiūlymus, atitinkančius Jūsų pageidaujamas sаlygas. Ieškantiems darbo siūloma: 1. Nemokamas dalyvavimas viešose atrankose. Skiltyje "viešos atrankos" rasite informaciją apie šiuo metu vykdomas atrankas Kaune ir Vilniuje: skelbiamas pareigas, darbo pobūdį, kandidatams keliamus reikalavimus ir kt. Norinčius dalyvauti ir atitinkančius pozicijai keliamus reikalavimus, prašome siųsti gyvenimo aprašymą (CV) atrankos skelbime nurodytais kontaktais bei nuorodą, į kurias pareigas pretenduojate. Neradus Jums tinkamos darbo vietos skelbiamose atrankose siųskite mums gyvenimo aprašymą, nurodykite pageidaujamas veiklas ir būsite pakviesti dalyvauti tolimesnėse atrankose. 2. Aktyvi darbo paieška - tai galimybė išgirsti kur kas daugiau ir įvairesnių darbo pasiūlymų nei skelbiama viešose atrankose. Ši paslauga skirta tiek bedarbiams, tiek dirbantiesiems, ieškantiems perspektyvesnio darbo. Darbo paieškos sąlygos: • atvykus, sudarius sutartį ir sumokėjus registracijos mokestį, darbo pasiūlymai teikiami 4 mėn., o neįsidarbinus šiuo laikotarpiu, darbo paieškos sutartis nemokamai tęsiama dar 2 mėnesiams; • neribotas darbo pasiūlymų skaičius. Informacija studentams: • nemokama registracija noriu darbo duomenų bazėje aukštojo mokslo absolventams nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d., magistratūros studentams – visus metus; • pastovaus, sezoninio ir dalinio užimtumo darbo pasiūlymai. Informaciją apie laisvas darbo vietas, rasite skiltyje "darbo pasiūlymai" . • Detalesni duomenys teikiami tik užsiregistravus PASIRUOŠIMAS POKALBIUI SU DARBDAVIU Bet kokio, net pirmo pokalbio privalote išmanyti apie organizacijos veiklą. Pasidomėkite apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinokite apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis. Įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pamėginkite išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Turėtumėte žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galite sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį. Neapsiribokite vien spaudiniais. Pakalbėkite su žmonėmis, kurie dirba jus dominančioje srityje. Kuo daugiau per pokalbį žinosite apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarysite pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad jums pasiūlys darbą. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti jūsų sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį. Dažniausiai pateikiami klausimai Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs. “Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Atminkite, kad darbdaviui neįdomu, ar jūs save laikot linksmu žmogumi, ar mėgstate sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jūs tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Pasinaudokite proga ir apibendrinkite savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį. “Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakykite truputį linksmiau, išryškindamas paskutinę silpnybę, kurią jau įveikėte. “Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar jūs rimtai nusprendėte ir organizacija turės naudos, jus pasamdžius. Dabar jums pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą kuo išsamiau pagrįskite skaičiais, faktais. Savo kvalifikaciją susiekite su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet nesakykite, kad domitės dideliu atlyginimu arba jums galima mažiau mokėti. Užsiminkite, kad jums paliko didelį įspūdį tai, ką skaitėte ir girdėjote organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius. “Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami jūsų reakciją į užduodamą klausimą. Stenkitės kalbėti apie savo įgūdžius pasitikėdamas savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, paminėkite, kad esate laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugebate parduoti produkciją, kaip kiti darbuotojai įvertino jūsų sugebėjimą vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokiа informaciją, kuri nebuvo paminėta jūsų gyvenimo aprašyme. “Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Sakykite tiesą ir nekritikuokite buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei jus atleido, nereikia teisintis. Jei tebedirbate, prisipažinkite pašnekovui, kad jūsų dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir paprašykite, kad neprasitartų jūsų darbovietei anksčiau už jus pačius. Jei jus atleido ekonominiais sumetimais, užsiminkite, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jums naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus. ”Kiek jūs uždirbdavote?” Sakykite atvirai. Pripažinkite, kad tikitės didesnio atlyginimo. “Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patartume atidėti, kol pasiūlys darbą. Derybos dėl atlyginimo - paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėkite pagrindinę derybų taisyklę: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori jus įdarbinti. Taip pat jūs sužinosite, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jūs pretenduojate. Niekada nediskutuokite apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, pasakykite, kad jūs vis dar bandote išsiaiškinti, ką tiksliai jums reikės daryti, ir neapsisprendėte, kiek jūsų paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, atsakykite klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų jums mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, atsakykite: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą jums galėtų pasiūlyti. Išgirdę apytikslį dydį, pasiprašykite didžiausios siūlomos sumos. KAIP PARUOŠTI GYVENIMO APRAРYMĄ Gyvenimo aprašymas yra vienas iš svarbių dalykų, prisistatant darbdaviui. Gyvenimo aprašymą pradėkite nuo to, kas esate, koks jūsų išsilavinimas ir patirtis bei kokį darbą norėtumėte dirbti. Apibūdinkite savo ankstesnį darbą, pažymėkite, kas labiausiai ir mažiausiai patiko. Trumpai pristatykite, kokių įgijote žinių ir įgūdžių, pagalvokite, koks darbas jums idealiai tiktų, kokioje organizacijoje jums labiau patiktų dirbti - didelėje ar mažoje. Ruošdamiesi prisistatymui pamąstykite, kodėl siekiate karjeros, ką labiausiai norėtumėte veikti, kokie Jūsų planai po vienerių, dviejų, trejų ar net po penkerių metų? Gyvenimo aprašymas skirstomas į kelias dalis: biografinius duomenis, buvusios darbinės veiklos, įgytos patirties ir išsilavinimo apraрymą. Svarbiausia dalis yra Jūsų profesinio gyvenimo santrauka. BIOGRAFINIAI DUOMENYS Tai Jūsų vardas, pavardė, namų adresas ir telefonas. Net jeigu Jūsų dabartinis darbdavys žino, kad ieškote darbo, geriau nurodyti namų, o ne darbo telefono numerį. Jei namuose neturite autoatsakiklio, vertėtų jį įsigyti, kad siūlantys darbą galėtų palikti praneрimą. Nenurodykite savo fizinių duomenų: amžiaus, ūgio ar svorio. Jie nėra nereikalingi. Jei auginote vaikus ir dėl to buvo pertraukų Jūsų karjeroje, parašykite apie tai atskirai. TARNYBA IR PATIRTIS Ankstesnes darbovietes surašykite chronologine tvarka. Sаrašą pradėkite nuo paskutinės savo darbo vietos. Nurodykite įstaigų pavadinimus, adresus, pareigas ir įsidarbinimo laiką. Apibūdinkite savo veiklos sritį ir pasiekimus. Reikėtų nurodyti savanoriškus darbus ir kito pobūdžio veiklą. Nepamirškite parašyti, kokios užsienio kalbų žinios, ar dirbate kompiuteriu ir kontoros įranga. Nors dirbti su kompiuteriu privalo net ir aukščiausio rango tarnautojai, nurodykite šiuos įgūdžius tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai susiję su Jūsų darbu. Jeigu Jūsų darbas nebus susijęs su raštine, neminėkite sekretorei reikalingų įgūdžių, pavyzdžiui, kad mokate spausdinti mašinėle. Amerikiečiai mėgdavo kaitalioti darbus karjeros sumetimais. Tačiau dažnai darbus keičiantį žmogų gali palaikyti nepastoviu ar nekompetentingu darbuotoju. Jei Jūsų gyvenimo aprašyme darbo vietų sаrašas neįprastai ilgas, būkite pasiruošęs tai paaiškinti. Darbdaviai nelabai mėgsta darbuotojus, keičiančius darbą, kai kiti pasiūlo didesnį atlyginimą. Būtinai paaiškinkite, kad darbą keitėte karjeros ar asmeniniais, bet ne finansiniais sumetimais. IŠSILAVINIMAS Jei esate baigęs vidurinę mokyklа, nurodykite jos pavadinimą ir adresą. Jei turite aukštąjį išsilavinimą, nerašykit apie vidurinę, bet pradėkit nuo mokslinio laipsnio bei vardo ar mokslinio darbo. Į sаrašą galite įtraukti po aukštojo mokslo įgytas žinias ir laipsnius. Datas galite rašyti arba ne. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nuogąstauja, kad datos pabrėš jų amžių ir pakenks per pokalbį. Jeigu ką tik baigėte mokyklą, galite plačiau apžvelgti savo išsilavinimą: pažymių vidurkį (jei jis geras), dėstytas disciplinas, apdovanojimus ir pagyrimus bei papildomo ugdymo veiklą. Jei Jūs ką tik baigėte universitetą ir pakeitėte tik vienа ar dvi darbovietes, pirmiausia apibūdinkite savo išsilavinimą. KARJEROS TIKSLAI Jei turite konkrečių karjeros tikslų, gyvenimo aprašymo pradžioje apibūdinkite juos vienu-dviem sakiniais. Kita vertus, karjeros tikslų galite ir nenurodyti, nes tai gali Jus varžyti. Svarbiausia, niekuomet apie tikslus nekalbėkite miglotai, pavyzdžiui: “Pritaikyti vadybininko sugebėjimus” arba “Gilinti savo žinias (…) ir (…)”. REKOMENDACIJOS Jei Jūsų darbdavys sutinka parašyti rekomendaciją, nedvejodami sutikite. Kitais atvejais rekomendaciją gali parašyti žmogus, kuris puikiai Jus pažįsta: buvęs dėstytojas, kolega arba advokatas. Kaip ieškoti darbo Nors darbo ieškojimas galėtų būti nuostabus, nuotykių kupinas laikas, daugeliui šis procesas sukelia nemažą nervinę įtampą. Baisiausia, kad jus tirs ir vertins, gal net pripažins esant netinkamą, nesvarbu, ar praradote senаjį darbа, ar ką tik baigėte universitetą, ar tik ieškote naujų išmėginimų. Nerimas sumažės, jei rūpestingai suplanuosite savo veiksmus ir blaiviai vertinsit situaciją. Žinokite, svarbiausia - gerai save pažinti. Pamąstykite, kokių turite ypatingų gabumų, ką mėgstate veikti, kuo jūs rimčiausiai domitės ir, žinoma, ką geriausiai mokate. Susidarykite savo privalumų sаrašą ir tuomet ieškokite tokio darbo, kurį dirbdamas tuos gabumus galėtumėt pritaikyti. Dar labai daug žmonių jaučiasi nelaimingi dėl savo darbo, nes niekuomet nesusimąsto, ką jie norėtų veikti. Didelė klaida yra tapti teisininku vien todėl, kad tai jūsų tėvo profesija, arba viešbučio vadybininku, nes šias pareigas jums pasiūlė. Ieškodami darbo žinokite, kad jums reikės varžytis su kitais. Ne kiekvienas mėgsta konkurenciją ar protingai reaguoja. Užsitęsę ieškojimai įbaugina net labiausiai savimi pasitikinčius. Jeigu jūs organizuotas ir informuotas žmogus ir į šį procesą žiūrite kaip į kasdieninio gyvenimo dalį, mažiau bijosite konkurentų ir padidinsite galimybes gauti norimą vietą. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl keliа į virрūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs. Taigi darbo ieškojimą vertinkite ne kaip mūšį, bet kaip nuoseklias pastangas susirasti užsiėmimą, labiausiai atitinkantį jūsų gebėjimus ir patirtį. Sistemingos pastangos, išsamus gyvenimo aprašymas ir teigiamas požiūris į ateitį padės kalbėtis su bet kokiu darbdaviu. Šiandien darbdaviams rasti gerą darbuotoją taip pat sudėtinga, kaip ir žmogui – gerą darbą. Jei prieš dvejus metus darbo vietų paklausa stipriai viršijo pasiūlą, tai šiandien stebima atvirkštinė situacija: per dieną gaunama beveik dvigubai daugiau darbdavių užsakymų negu užsiregistruoja ieškančiųjų darbo. Šaltinis: Noriu personalo sprendimų grupė Norėdami rasti gerus darbuotojus laisvoms darbo vietoms užimti darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir išradingumo. Nors oficiali bedarbystė Lietuvoje gana didelė (12,6 %), tačiau reali situacija kiek kitokia, kadangi šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos darbininkai, tuo tarpu specialistų trūksta. Todėl vykdant aukštos kvalifikacijos darbuotojo paiešką, dažnai nepakanka pasinaudoti darbo biržos ir net įdarbinimo agentūros paslaugomis, o tenka kreiptis į specialistus, atliekančius profesionalią darbuotojų atranką bei turinčius informacijos apie kvalifikuotus įvairių sričių specialistus. 1 NORIU DARBO duomenų bazę sudaro užsiregistravę klientai, o ja naudotis darbdaviai gali nemokamai 2 CV duomenų bazė formuojama iš gaunamų gyvenimo aprašymų, o jos resursais darbdaviai gali pasinaudoti vykdant atranką. Vadybininkų paklausa rinkoje jau dabar viršija pasiūlą, o buhalterių, vadovų, kvalifikuotų darbininkų reikia daugmaž tiek, kiek ir yra ieškančiųjų tokio darbo. Bet tikriausiai kiekvienam susidūrusiam su personalo paieška aišku, jog iš vieno ar dviejų kandidatų atsirinkti tinkamą darbuotoją beveik neįmanoma...

Ekonomika  Referatai   (161,16 kB)

Tuo pat metu galingą vystymosi impulsą įgauna integruota veikla, kompanijų lygyje: vis augantis tarptautinis konkurencinis lygis, verčia kompanijas ieškoti kelių, būdų jungti savo potencialus, galimybes ir bendradarbiavimą, siekiant išgyventi rinkoje. Dalykinių ryšių nustatymas tarp atskirų šalių kompanijų ir įvairaus integracijos laipsnio struktūrų sukūrimas - viena iš pagrindinių organizacinių strategijų paskutiniais dešimtmečiais. Bendradarbiaudamos tarp savęs, firmos dažniausiai kuria strateginius aljansus. Nuo 1980 metų jų pajamos vidutiniškai augo kasmet daugiau kaip 25 % . Siekis į didesnes integracijas išryškėjo paskutiniais dešimtmečiais, tarp kitko ryškiai susiliejus JAV, Europos ir Azijos firmoms ir bankams (tiek kiekio, tik ir apimties atžvilgiu). Paskutiniais pavyzdžiais galėtų būti Citibank ir Travels bankų grupių, telekomunikacinių kompanijų Word Comp ir MCI, autogigantų Daimber ir Chrysler, naftos kompanijų Bitish Petroulem ir Amoco apsijungimas. Svarbiausia tai, kad šiuose susitarimuose ir, o ypatingai stambaus mąsto, dominuoja jų tarptautinis, tarpnacionalinis pobūdis, ko pasekoje atsiranda transnacionalinės korporacijos. Čia aptarsime pagrindines tarptautinio verslo organizavimo formas – integruotas struktūras, realizuojančias strateginius verslo tikslus. PAGRINDINĖS INTEGRACIJOS TARPTAUTINIAME VERSLE FORMOS Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios, tame tarpe lanksčios tarptautinės kooperacijos formos, kurioms priklauso: • Licenzinė sutartis – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas; • Gamybos tęsimas – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų; • Kontraktas – menedžmentas, vieno kitam iš partnerių teisių menedžmento srityje perdavimas; • Frančizė – licenzijos tam tikrai veiklai išdavimas, suteikiant papildomą palaikymą valdymo, marketingo, technologijos srityse; • Strateginiai aljansai – formali arba neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t., ar tai siekiant “masės” efekto rinkoje, ar kitų tikslų; • Bendra įmonė - viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekianti sukurti naują kompaniją, kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. Tarptautiniai strateginiai aljansai Tarptautinis strateginis aljansas (TSA) – tarporganizacinis susitarimas bendradarbiauti palyginti ilgą laiką, kuris numato bendrą resursų panaudojimą ir/ arba dviejų ar daugiau savarankiškų esančių dviejose ar daugiau šalių organizacijų valdymo struktūrą, skirtą bendram uždavinių sprendimui, kurie susiję su kiekvienos organizacijos misija. Plačiąja prasme TSA priklauso funkciniai susitarimai ( pvz., bendri moksliniai tiriamieji, bandymo – konstruktoriniai darbai, gamybos vystymas, produkcijos tobulinimas ir kt.), susitarimai kuriant naujas organizacijas (pvz. bendras įmones), taip pat ir susitarimai nekuriant naujų organizacijų ( pvz. pasikeitimas akcijomis). Tokiu būdu, TSA yra funkcinės struktūros grindžiamos formaliu ar neformaliu susitarimu. Tarptautinis strateginis aljansas skiria: • Partnerių kilmę (bent jau iš dviejų šalių); • Kiekvieno partnerio strateginę reikšmę. Istoriškai tarptautiniai aljansai buvo viršesni už nacionalinius. Europos sąjungos šalyse, kai buvo kuriama bendra rinka pasireiškė tarptautinių ir nacionalinių aljansų hibridinė forma. Vedančiosios Europos nacionalinės firmos įstojo į konsorciumus, kad bendrai reaguotų į JAV ir Japonijos konkurentų mestus iššūkius. Europos vidaus tarpfirminiame bendradarbiavime buvo eilė bendrų mokslo – technikos programų, tame tarpe ESPRIT ( informacinės technologijos), BRITE ( naujos medžiagos), RACE (telekomunikacijos). Anot amerikiečių ekonomisto D. Miure[3], 1989-1992 m. iš JAV firmų buvo sukurta 778 strateginiai aljansai, kurių 61 % buvo tarptautiniai, t.y. buvo sukurti tarp Amerikos ir kitų šalių firmų. Klasifikuojant pagal šalių ir regionų skaičių apie 57 % iš bendro aljansų skaičiaus sudarė aljansai tarp Amerikos ( iš vienos pusės) ir Vakarų Europos arba Japonijos (iš kitos pusės) firmų. Strateginė aljanso reikšmė jos dalyviams pasiekiama per tarporganizacinius susitarimus, kurie: • Kompensuoja silpnąsias dalyvių puses arba jiems suteikia konkurencinę pirmenybę; • Atitinka ilgalaikius partnerių strateginius planus. Praeityje firmų sąjunga, žiūrint iš motyvacijos pozicijų, kuriant jas dažnai buvo ribota. Dažniausiai tikslu buvo tam tikrų prekių pardavimo apimčių didinimas. Tačiau pradedant 1980 m., kuriant aljansus, kompanijos vis dažniau siekia didesnių tikslų. Bendradarbiaudama firma – dalyvis gali įsiskverbti į naujas rinkas, prieiti prie naujų technologijų, gauti tam tikrą ekonomiją dėl “masės (apimties) efekto”, įveikti tarpvalstybinius ir investicinius barjerus greičiau negu veikdami savarankiškai, ar pigiau. TSA kompanijoms tapo gyvybiškai svarbia organizacine valdymo struktūra, kurios pagalba jos lengviau įgyvendina savo strateginius tikslus. Tokiu būdu geriau panaudojami savo firmų vidiniai resursai, pagerėja santykiai su bet kuriais partneriais ( ar tai būtų eiliniai dalyviai, ar atitinkamo lygio konkurentai). Nepriklausomai nuo aljanso struktūros ir formos visiems aljansams būdinga tam tikra integracija tarp partnerių. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tarptautiniai tarporganizaciniai susitarimai, kad juos būtų galima klasifikuoti kaip TSA?: • Partnerių resursų tarpusavio kombinacija turi būti nukreipta vertybių sukūrimui, kurių bendra vertė viršytų atskirų partnerių sukurtas vertes, kai jie atskirai naudos resursus. Tokia bendra veikla ypač paplitusi daugelyje šiuolaikinių veiklos sričių, o ypač aukštų technologijų pramonės šakose; • Antra savybė pasireiškia tuo, kad dvi ar daugiau organizacijų, apsijungusių norėdamos įgyvendinti suderintus tikslus, pasilieka nepriklausomomis suformavus aljansą; • Trečioji – kad firmos – partneriai bendrai pasidalija naudą, gaunamą iš aljanso veiklos ir vykdo bendrą veiklos kontrolę; • Ketvirtoji savybė – organizacijos-partnerės nuolatos remia vieną ar kelias aljanso strateginės veiklos kryptis, pvz., naujų technologijų, produkcijos gamybos ir t.t. vystymas. Pažymėtina, kad nei vienas iš aljanso partnerių negali kontroliuoti kitų partnerių priimamų verslo strateginių sprendimų. Jei taip atsitinka, aljansas tampa labiau integruota kooperavimo forma – finansų - pramonine grupe, kurioje dominuoja valdančioji, pagrindinė, vedančioji kompanija. Tarptautiniai strateginiai aljansai vaidina gana svarbų vaidmenį pagrindinėse pasaulio ekonomikos srityse. Tai akivaizdu pasižiūrėjus, kaip TSA pasiskirsto pagal šakas: • Kompiuterių gamyba – 7,3 %; • Farmacija – 6,8 %; • Gavybinė pramonė – 5,9 %; • Automobilių gamyba – 5,4 %; • Maisto produktai ir gėrimai – 4,6 %; • Aerokosminė pramonė – 4,1 %; • Metalurgija – 4,0 %; • Telekomunikacijos – 8,0 %; • Pramogų industrija – 6,2 %; • Finansai – 5,3 %; • Programinių produktų gamyba – 2,6 %; • Elektroenergetika, dujos, vandens tiekimas – 1,9 %. Palyginti didelė TSA koncentracija – kompiuterių gamyboje, farmacijos pramonėje, automobilių gamyboje, aerokosmoso pramonėje ir paslaugų sferoje aiškinama tuo, kad kompanijos ieško bendradarbiavimo norėdamos sumažinti savo veiklos kaštus, bei riziką. Daugianacionalinė kompanija Daugianacionalinė kompanija (DNK) – yra viena iš labiausiai sudėtingų tarptautinių verslo organizacijų formų. Tokia kompanija, per tarptautinius ryšius, įsiskverbia į užsienio rinkas tiek prekybos, tiek ir gamybinės veiklos srityse. Tokiu būdu, daugianacionalinė kompanija, vadovaudamasi globaline verslo filosofija, plečia savo ūkinę veiklą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. Skirtingų DNK organizavimas, formos ir struktūros ypatumai gali būti gana įvairūs. Tačiau galima išskirti šiuos pagrindinius principus, kurie yra DNK pagrindas ir atskiriantis šią tarptautinio verslo formą nuo kitų tarptautinio verslo formų, tame tarpe ir TSA: • Korporatyvinė visuma, grindžiama akcinio dalyvavimo principu; • Orientacija į vieningą DNK strateginių tikslų įgyvendinimą ir bendrų strateginių uždavinių sprendimą; • Vieningos valdymo vertikalės buvimas (su skirtingu griežtumo laipsniu) ir vieningo valdymo centro buvimas (holdingo kompanijos, banko ar susijusių kompanijų pavidalu); • Neterminuotas DNK egzistavimas. Lygiagrečiai su terminu “daugianacionalinis” verslas, dažnai naudojama sąvoka “pasaulinis” ar “globalinis” verslas. Čia globalinės kompanijos menedžmentas suprantamas: • Naudoja globalinį, integruotą požiūrį į verslą, siekia rasti naujas rinkas, įvertinti galimas konkurentų grėsmes, ieško naujų resursų, kad išplėsti savo veiklą; • Siekia įtvirtinti kompanijos buvimą esminėse šalių (regionų) rinkose; • Ieško bendrų bruožų, kurie būdingi skirtingiems geografiniams regionams. Šiuo požiūriu, daugianacionalinė kompanija – tai holdingo kompanijos variantas, kuris vykdo savo ūkinę veiklą įvairiose nacionalinėse rinkose, ir per dukterinių padalinių vadybininkus siekia adaptuoti savo produktus ir marketingo strategiją vietiniams ypatumams. Lygiagrečiai su “daugianacionaline” ir “globaline” kompanija, mokslinėje ir specialioje literatūroje naudojama ir panašių sąvokų. Tai pagal tradiciją skirtingų šalių vyriausybinės organizacijos per dešimtmečius, firmoms, vedančioms verslą daugiau nei vienoje šalyje, naudojo “transnacionalinį” (transnacionalinė korporacija TNK) terminą. Pastaruoju metu šis terminas vartojamas kai kompanija charakterizuojama kaip globali ir kaip daugianacionalinė, t.y. kompanija kuri siekia “mąsto (apimties) efekto” globalios integracijos dėka ir tuo pat metu gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai (“daugiakultūrinė” DNK). Matomai šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Verslininkai, savo ruožtu, dažnai vartoja terminą “transnacionalinė korporacija”, kai susilieja dvi panašaus dydžio kompanijos, tačiau iš skirtingų šalių. Šiuo metu daugianacionalinės kompanijos, pasireiškiančios kaip transnacionalinės gamybos, prekybos, finansų ir mokslinio – tiriamojo profilio kompanijų grupės, yra ne tik išsivysčiusių šalių ekonomikos atrama, bet ir virto viena iš pagrindinių pasaulinio ūkininkavimo varomųjų. Taigi, jei 1976 m. DNK skaičius siekė 11 tūkstančių (su daugiau kaip 86 tūkst.padalinių įvairiose srityse), tai 1990 m. pradžioje jų skaičius viršijo 35 tūkstančius (147 tūkst.užsienio filialų). Šiandien pasaulyje veikia apie 40 tūkstančių DNK, turinčių 200 tūkst.padalinių 150 šalių [101]. Pasaulinėje ekonomikoje DNK lyderiauja pagal daugelį rodiklių. 1996 m. bendra pardavimų apimtis DNK sudarė 25 % pasaulio pardavimų apimties. Iš tikrųjų daugianacionalinės kompanijos pasaulio ekonomiką pavertė į ištisinę tarptautinę gamybą, suaktyvino mokslinį-techninį progresą, padidino produkcijos techninį ir kokybinį lygį, gamybos efektyvumą.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (10,52 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Klasikinės administracinės valdymo mokyklos (1920-1950) būdingas bruožas – organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir šiandien. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950m). Vienas šios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt. Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. Ši mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus. Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „menedžmentas” pradėjo naudoti žodį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių šeimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvai ypač reikšmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu požiūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą. 1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant iškeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis šiuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, kartu ir atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, užsibrėžia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų viršūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos užduotys ir uždaviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. 1 pav. Valdymo funkcijos Vadybininkas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima išsiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šitoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra žmogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus), ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė išaiškinant vystymosi tendencijas ir kryptis. Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruošiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės užtikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi. Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų priežastys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams pašalinti. Svarbu, kad laiku būtų sužinota apie esamus nukrypimus. Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji žmonės. Prie išorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė šalies padėtis, visuomenės, mokslo išsivystymo lygio. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle. 2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai Galima išskirti specifines vadybinio darbo ypatybes: 1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūšys: • Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė), • analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas), • informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos); 1. dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų žmonių darbą); 2. veiklos objektas – informacija; 3. darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika; 4. darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai. Atsižvelgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese išskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja žemesniųjų grandžių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui. Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus požymius, taip pat iš dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje užimamą vietą ir lygį. Šie požymiai nustato, ar vadovas gali būti aukščiausiojo, vidutiniojo ar žemiausiojo lygio. Atsakomybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki našta. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Išskiriamos tokios rizikos rūšys: • Pagal atsiradimo šaltinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reiškiniais, politiniais motyvais ir t. t; • Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.. Rizika mažinama šiomis kryptimis: • Nustatant rizikos atsiradimo vietas, priežastis ir šaltinį; • Iš anksto numatant nepageidaujamų reiškinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai; • Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai sumažinti; • Sudarant rizikos mažinimo veiksmų planą. 2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik už tam tikros valdymo funkcijos vykdymą. Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruošimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas. Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti žemutiniojo valdymo lygio,vidutinio, aukštesniojo ir aukščiausiojo lygio vadovus. Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle. Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dydžio, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukščiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o žemesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo aukštesnis lygis, tuo dažniau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (36,5 kB)

Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai

Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Pro teleskopą Fobas ir Deimas atrodo kaip maži, į žvaigždes panašūs taškai; priš prasidedant kosminiaims skrydžiams, didelį susidomėjimą kėlė jų orbitos. Fobas skrieja aplink Marsą nutolęs vidutiniškai 9380 km nuo planetos centro, taigi atstumas tarp Fobo ir Marso paviršiaus yra maždaug toks pat kaip ir tarp Londono ir Adeno. Fobo skriejimo aplink Marsą pariodas 24h 37 min, Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Marso danguje Fobas pateka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Virš horizonto jis išbūna tik 4,5 h; per tą laiką praeina daugiau negu pusė jo fazių ciklo. Nuo vieno Fobo patekėjimo iki kito praeina truputį daugiau kaip 11h. Regimas Fobo skersmuo niekad neviršija 12,3`, t.y. jis mažesnis negu pusės iš Žemės matomo Mėnulio skersmens. Šviesos kiekis, kuris atsispindėjęs nuo Fobo krinta į Marso paviršių maždaug toks, kokį Žemei siunčia Venera. Per metus Fobas 1300 kartų kerta Saulės skritulį, nuo vieno jo krašto iki kito pereidams per 19 s. Netgi būdamas aukščiau Marso horizonto, Fobas ilgai skendi planetos šešėlyje, o didesnėje negu 69o platumose jo išvis nesimato. Fobo orbita beveik apskrita, į Marso pusiaujo plokštumaą pasvirusi daugiau nei 1o. Deimas – mažesnis ir labiau nutolęs (23500 km) nuo Marso centro negu Fobas; Marsą apskrieja per 30 h 14 min, virš Marso horizonto išbūna 2.5 paros. Nuo jo į Marso paviršių krinta mažiau šviesos, negu Sirijus atsiunčia Žemei. Marse esantis stebėtojas vargiai galėtų ižiūrėti Deimo fazes. Deimo skersmuo maždaug 12 km. Dėl Marso palydovų kilmės tebesigičijama. Tai gali būti asteroidai, iš asteroidų žiedo patekę į Marso traukos lauką. 1945 m. nustatyta, kad Fobas po truputi spirale artėja prie Marso ir kada nors nukris į planetą. Manyta, kad Fobą stabdo labai reta Marso atmosfera. Tokiu atveju Fobo masė turėtu būti labai maža, o iš to būtų galima daryti išvadą , kad Fobas, ko gero, yra marsiečių įrenkta tuščiavidurė kosminė stotis. Tokią hipotezę pateikė žymus tarybinis astronautas Josifas Šklovskis (1916-85). Hipotezė platesnio pripažinimo nesusilaukė; kosminiai skrydžiai į Marsą ją galutinai paneigė. “Marinerio-9” atradimai Pirmąją tikslią informaciją apie Marso palydovus perdavė “Marineris-9”, kuris priartėjo prie Marso 1971 m. pabaigoje ir tapo jo dirbtiniu palydovu. Artėdamas prie Marso, “Marineris-9” nufotografavo Fobą ir Deimą. Paaiškėjo, kad abu jie yra netaisiklingos formos. Fobas primena milžinišką bulvę, kurios matmenys 28x18 km; jo paviršius nustas kraterių, kurių didžiausias yra 6.5 km skersmens ir vadinamas Stikini vardu. Fobo žemėlapyje pažymėta daugiau kaip 50 darinių, iš kurių 7 turi oficialius pavadinimus: tai Rošo, Vendelio, Todo, Šarlpso, D’Aresto, Stikini krateriai ir Keplerio kalnagūbris. Reljefas nelygus – aukščio skirtumas siekia 20 % Fobo spindulio. Fobas sukasi sinchroniškai, atsisukęs į Marsą ta pačia puse; į Marsą nukreipta ilgoji Fobo ašis. Paslaptingi krateriai Fobo kraterių kilmė kolkas tiksliai nenustatyta. Buvo pasiūlita meteoritų smūgių hipotezė. Japonų astronomo S. Mijamotos nuomone, krateriai yra įgriuvos, atsiradusios obui vėstant. Laikantis smūgių hipotezės reikėtų pripažinti, kad Fobas yra smarkiai nukentėjęs: Stikini kraterio skersmuo beveik prilygsta ketvirtadaliui Fobo skermens. “Vikingo-2” orbitinis modulis 1976 m. rugsėjo mėn. praskriejo 880 km nuotoliu nuo Fobo ir nufotografavo 40 m dydžio paviršiaus darinius. Jų pobūdis leidžia manyti, kad Fobas panašus į kietą uolą; pagrindinė medžiaga, iš kurios jis sudarytas, - bazaltai. Pabėgimo nuo Fobo greitis lygus vos 20 km/h, jame neaptikta jokių atmosferos pėdsakų. Mažasais palydovas, kaip ir tikėtasi, nusėstas kraterių; steigmena buvo keisti rėžiai ir mažų kraterių virtinės. Panašios kraterių virtinės yra Mėnulyje, Marse ir Merkurijuje; taip pat yra antrinių kraterių , susidariusių po smarkių smūgių, tačiau ne taip paprasta paaiškinti, kodėl atsiranda antriniai krateriai mažame kūne, kurio trauka labai silpna. Deimas panašus į Fobą, tiktai mažesnis. Jame tai pat yra kraterių, du didžiausi pavadinti Svifto ir Volterio vardais; šie rašytojai XVIII a. teisingai spėjo, kad Marsas turi du palydovus. Abi didžiosios planetos turi gausias palydovų šeimynas: Jupiterį lydi 16, Saturną – 17 palydovų. Jų yra didelių ir mažų. Keturi iš jų – Jupiterio palydovai Ijo, Ganimedas ir Kalista bei Saturno palydovas Titanas – yra didesni už Mėnulį. Jupiterio palydovai Keturis didžiausius Jupiterio palydovus – Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų pastebėjo Galilėjas Galilėjus (1564-1642). Visus juos būtų galima žiūrėti plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Beveik tuo pačiu metu juos pastebėjo Simonas Marjius (1570-1624), tad kurį laiką buvo diskutuojama dėl atradėjo prioriteto. Galbūt dėl šios priežasties Marijaus duoto palydovų pavadinimai ilgai nebuvo vartojami. Galilėjaus atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. Kadangi jų orbitos yra Jupiterio pusiaujo plokštumoje, jie rikiuojasi eilute. Šių palydovų judėjimą lengva stebėti. Palydovas gali slinkti Jupiterio skrituliu, atsidurti anapus planetos ir pasislėpti už jos, jį gali užtemdyti Jupiterio šešėlis. Taip pat nesunkiai pastebimi palydovų šešėlių transitai. Minėtieji palydovai pro teleskopus matomi kaip mžai skrituliukai; pro didelius teleskopus galima pamatyti didžiausias jų paviršiaus deteles. 1973-74 m. juos iš arti nufotografavo “Pionieriai”, o 1979 m. – “Vojadžeriai”. Ganimedas – didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė. Taigi daug mažesnis ir juo vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. “Pionierius-10” atrado plonytę Ijo atmosferą bei jonosferą, kuriai sąveikaujant su Jupiterio magnosfera, sukeliami papildomi radiotriukšmai. Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. Penktasis palydovas, kurį 1892 m. atrado Edvardas Barnardas (1857-1923), skrieja skrieja arčiau planetos negu Ijo; jo vidutinis nuotolis nuo Jupiterio centro yra vos 181300 km, o apskriejimo periodas 11 h 57 min. Šio palydovo skersmuo maždaug 200 km, taigi pro mažus teleskopus jo pamatyti neįmanoma. Jis vadinamas Amaltėja. Dar arčiau Jupiterio skrieja Metija ir Adrastėja, kurias 1979 m. atrado “Vojadžeriai”, Jie tai pat atrado maždaug 100 km skersmens Tebę, skriejančią tarp Amaltėjos ir Ijo, Kiti 8 į asteroidus panašūs Jupiterio palydovai skrieja labiau nutolę nuo planetos negu Kalista, keturi iš jų – ir priešinga kryptimi. Tai verčia manyti, kad šie kūnai buvo pagauti iš asteriodų žiedo. Be to, jie yra labai toli nuo Jupiterio (išorinis net 23.7 mln. km), juos stipriai veikia Saulės trauka, todėl jų orbitos labai ištęstos (ekcentrinės). Saturno palydovai Saturno palydovų šeimyna kitokia negu Jupiterio. Joje tik vienas palydovas Titanas yra planetos dydžio ir tik vienas Febė – panašus į asteroidą. Kiti palydovai yra vidutinio dydžio. Titaną 1655 m. atrado olandų astronomas Kristianas Heigensas (1629-1665). Jį galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Titanas skrieja aplink Saturną beveik apskrita 1.22 mln. km spindulio orbita, pasvirusia 0.5o į planetos pusiaujo ir jos žiedų plokštumą. Apskriejimo pariodas lygus 15 d 22 h ir 41 min. Titano skersmuo 5150 km, taigi jis didesnis už Mėnulį, ir už Merkurijų. Totanas – unikalus, nes vienintelis iš planetų playdovų turi atmosferą. Jos pagrindinis sandas – azotas. Atmosfers slėgis ties tiano paviršiumi didesnis už mums įprasą. Nepaisasnt žemos temperatūros, dujos iš Titano atmosferos palangva nuteka į aplinkinę erdvę, o pati atmosfera atsinaujina. Dujų molekulės negali ištrūkti iš Saturno tarukos lauko ir veikiausiai pasilieka titano orbitoje; galimas dalykas, kad skriedams aplink Saturną, Titanas surenka neekėjusias dujas, todėl jo atmosfera tankis beveik nekinta. Titano atmosfera, kaip irVeneros, nepermatoma, todėl 1980-81 m.prei Titano lankęsi “Vojadžeriai” negalėjo nufotografuoti jo paviršiaus. Kiti Saturno palyovai Trys vidiniai palydovai – Atlantas, Prometėjas ir Pandora, kurios 1980 m. atrado “Vojadžeris-1”, yra 40-100 km skersmens.Epimetėjo, Jano, Mimo, Encelado, tetijos ir Dionės paviršiuje daug ledo. Iš jų didžiausia Tetija (skersmuo 1060 km) ir Dionė (skersmuo 1120 km). Kiek didesnė už Titaną kaimynė Rėja, bet ji perpus mažesnė už Mėnulį. Toliau už Titaną skrieja nedidukas (apie 300 km) Hiperionas, dar toliau – Japetas (1460 km); pastarasis spindi ryškiau būdamas į vakarus nuo Saturno. Išorinis Saturno palydovas Febė skrieja beveik 13 mln. km nuotoliu nuo Saturnoir yra vos 220 km skersmens. Jos skriejimo kryptis priešinga planetos sukimosi krypčiai, taigi Febė, matyt, yra pagautas asteroidas. Urano palydovai Žinių apie Urana pagausėjo po “Vojadžerio-2” vizito prie šios planetos. 1986 m. sausio mėnesį ši stotis perdavė Urano ir jo didžiųjų palydovų nutrauka. Iki šiol buvo žinomi 5 Urano palydovai; “Vojadžeris-2” atrado dar 10, taigi kolkas žinoma, kad Uranas turi 15 palydovų. Iš jų didžiausias yra Titanija (skersmuo 1590 km), po jo eina Oberonas (1550 km), Umbrielis (1190 km), Arielis (1160 km) ir Miranda (485 km). Najai atrasti palydovai yra maži, vos 40-160 km skersmens. “Vojadžeris-2” atrado ir tyrė Urano magnetinį lauką, fotografavo jo žiedus, atrastus 1977 m. iš Žemės. Neptūno palydovai Neptūnas turi 8 palydovus. Palydovas Nereidė skrieja labai ištęsta orbita, jo skersmuo 340 km. “Vojadžeris-2” atrado dar 6 palydovus, kurių didžiausias - Protėjas – yra 420 km skersmens. Kiti penki palydovai netaisiklingos formos, jų matmenys nuo 200 iki 50 km. Atrasti taip pat trys Neptūno žiedai, kurių nuotolis nuo planetos centro nuo 42000 km iki 63000 km. Įdomu, kad žieduose medžiagos tankis nevienodas, todėl kaikur yra tirštesni segmentai.

Astronomija  Referatai   (10,48 kB)

Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema

Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. Teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali buti gamtiniai-geografiniai, kultūriniai-istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip pat regionu siūloma laikyti žemyno teritorijos tam tikrą dalį arba atskirą valstybę.

Ekonomika  Analizės   (40 psl., 199,34 kB)

Plečiantis pasaulyje ekonomikai ir jos santykiams tarp įvairių valstybių, atsirado tarptautinė prekyba. Daugiau nei prieš 200 metų A. Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir panaudoti šalių ekonominius išteklius. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Komunikacijos  Referatai   (12 psl., 18,36 kB)

Temos analizė. Darbo srities analizė. Grafų teorijos sąvokos. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmas. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmas. Algoritmų sudėtingumas. Projekto dalis. Įrankių ir priemonių pasirinkimo analizė. Projekto (darbo) vykdymo planas. Pradinis projekto aprašymas. Darbo eigos aprašymas. Darbų eigos grafas. Problemų ir jų sprendimų aprašymai ir pagrindimai. Galutinio projekto stovio aprašymas. Darbo rezultatų analizė. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmo tyrimas . Tyrimas remiantis programos pateiktais rezultatais. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmo tyrimas, mažiau priklausomas nuo kompiuterio ir programinės įrangos. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmo tyrimas. Tyrimas remiantis programos pateiktais rezultatais. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmo tyrimas mažiau priklausomas nuo kompiuterio ir programinės įrangos.

Informatika  Diplominiai darbai   (50 psl., 1,08 MB)

Gyvybės draudimo sąvoka ir funkcijos. Pagal LR Draudimo įstatymą, „Gyvybės draudimas – tai turtinių interesų, susijusių su fizinio asmens gyvybe ir (ar) kapitalo kaupimu, draudimas, kai dėl draudiminių įvykių – apdraustojo mirties, draudimo sutartyje nustatyto termino pasibaigimo ar kitokio draudiminio įvykio mokamos vienkartinės arba periodinės draudimo išmokos.“

Administravimas  Namų darbai   (28 psl., 101,12 kB)

Personalo strategijos sudarymas – tai galimybė atidžiau įvertinti ir sėkmingiau pasitelkti organizacijoje glūdinčią žmonių galią. Svarbiausi organizacijos ištekliai yra žmonės, teikiantys savo darbą, talentą, kūrybiškumą ir energiją įmonei. Tad svarbiausia vadovų užduotis yra parinkti, mokyti bei lavinti žmones, kurie geriausiai padės įmonei pasiekti tikslus. Šiame darbe aptariama kaip vadovai verbuoja, parenka,moko ir tobulina organizacijos narius, nagrinėjamos darbuotojų diskriminacijos problemos, aiškinamasi su kokiais sunkumais susiduriama norint darbuotoją perkelti, paaukštinti, kokia yra darbuotojų motyvacija ir kokios problemos iškyla šiame etape.

Administravimas  Kursiniai darbai   (26 psl., 44,99 kB)

Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.

Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)

Sinchroninės mašinos yra tokios kintamosios srovės mašinos, kurių torius sukasi tokia pat kryptimi ir tokiu pačiu greičiu kaip magnetinis laukas, t. y. sinchroniškai. Kaip ir kitos elektros mašinos, sinchroninės mašinos yra inversinės — jos gali dirbti generatoriaus ir variklio režimu. Sinchroninės mašinos plačiausiai naudojamos kaip generatoriai. Galingi trifaziai sinchroniniai generatoriai yra visose elektrinėse: šiluminėse ir atominėse — turbogeneratoriai, kuriuos suka garo turbinos; hidroelektrinėse — hidrogeneratoriai, kuriuos suka vandens turbinos.

Elektronika  Kursiniai darbai   (12 psl., 146,61 kB)

Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)

Šaltojo vandentiekio sistemų klasifikavimas, pagrindiniai elementai ir jų paskirtis. Šaltojo vandentiekio schemos. Vandens skaitiklių parinkimas, vandens apskaitos mazgai: sudėtis, tipai, įrengimo taisyklės. Uždaromosios, reguliuojamosios, apsauginės, imamosios ir pripildomosios vandentiekio armatūros tipai (čiaupai). Slėgio didinimo ir išlyginimo įrenginiai. Pastatų gaisrinio vandentiekio sistemos. Vandentiekio vamzdžiai, jungliai. Šaltojo vandentiekio skaičiavimas: debitų nustatymas. Karšto vandentiekio sistemų klasifikacija, bendra schema ir pagrindiniai elementai. Centralizuotas karštas vandentiekis. Tūriniai ir sroviniai vandens šildytuvai. Karštojo vandentiekio sistemų skaičiavimo vartojimo ir apytakos režimuose principai.

Kita  Paruoštukės   (5 psl., 718,98 kB)

Šeima yra visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. Pasak, Šalkausko, tai visuomenės miniatiūra, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (IIIsk. 38 str.). Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, prieglobstis žmogui nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos. Nuo pat atsiradimo šeima buvo žmonijos kultūrinių, dorovinių vertybių, žmogaus psichologinės kultūros puoselėtoja ir skleidėja. Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima.

Socialinis darbas  Referatai   (16 psl., 27,33 kB)

Teorijos - tai žinių visuma, su kurių pagalba žmonių pasaulio suvokimo patirtis įgyja prasmės. Formaliai teorija - nuosekli teiginių visuma, pateikta taip, kad paaiškintų ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų. Johnas Clancy tokias žinias vadina "nematomomis galiomis", kad pabrėžtų keletą esminių teorijų panaudojimo atvejų, tų "neapčiuopiamų" būdų, kuriais mes suprantame pasaulį. Pirma, teorijos suteikia stabilumo mūsų patirties suvokimui.

Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,29 kB)