Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.

Istorija  Referatai   (10 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Makedonų imperatorių dinastija užkariauja plačią teritoriją, ir rytinis Viduržemio jūros regionas vėl atgauna buvusią valdžią. Bazilijaus II mirties metais (1014) Konstantinopolis nepaprastai turtingas; čia sutiksi įvairiausių tautų pirklių, čia vyksta didžiausi pasaulio turgūs. Auksinė Konstantinopolio moneta, nomisma, vakariečių vadinama bezantu, laikoma etalonu nuo Baltijos iki Raudonosios jūros. Bet XI a. imperijai vėl iškyla grėsmė. Prekyba ima garsėti ir Venecija. Iš Vakarų atkeliavę kryžiuočiai, užuot palaikę bizantiečius prieš turkus, žiūri vien savo naudos. Dar blogiau! Apakinti Konstantinopolio turtų ir stumiami venecijiečių, 1204 m. balandžio 13 d. jie Konstantinopolį užgrobia ir ima žudyti bei plėšti miesto gyventojus. Norėdamas išsigelbėti, imperatorius traukiasi į Mažają Aziją, į Nikėją. 1261 m. jis susigrąžina Konstantinopolį. Tačiau neilgam. Arabai ir vakariečiai pakerta prekybinę Bizantijos galią. Be to, atkakliai į Bizantijos imperiją veržiasi tiurkai, ir netrukus jų spaudimas pasidaro neatlaikomas; būdami Mažosios Azijos šeimininkai, 1348 m. turkai pereina Dardenelų sąsiaurį, paima Balkanus, vėliau galutinai užgrobia Konstantinopolį, ir mažutė, apkarpyta Bizantijos imperija 1453 m. nustoja egzistavusi. Bizantijos valdymas Bizantijos imperatorius, išrinktas liaudies senato ir kariuomenės, naudojasi didele valdžia, kurią tariasi gavęs iš Dievo. Jo vieta žemėje – Dievo vietos dangiškojoje valstybėje atspindys. Imperatorius griežtai valdo Bažnyčią, vadovauja jos galvai patriarchui, pirmininkauja pasitarimuose ir kišasi į religinius ginčus, gindamas tikrąjį – ortodoksų – tikėjimą. Bizantijoje nežinomos kovos, Vakaruose supriešinusios imperatorių ir popiežių, su kuriuo, beje, Rytų krikščionys 1054 m. nutraukia santykius. Rytų ir Vakarų Bažnyčios atsiskiria: tai graikų schizma. Imperatoriaus dvariškiai paklūsta griežtam ceremonialui. Per didžiąsias šventes imperatorius kaip Kristus kviečia prie savo stalo dvylika svečių, nuplauna keliems iš anksto parinktiems vargšams kojas. Atėjęs pas jį svetimos šalies ambasadorius irgi turi laikytis neįprasto ritualo. Administracija puikiai sutvarkyta, padalyta į finansų, pašto ir užsienio reikalų bei karo padalinius, kurie vadinasi sekreta. Imperatoriaus kanceliarija – jos vedėjo pareigos pačios garbingiausios – viršesnė už visus. Valstybės pajamas sudaro prekių mokestis (10 proc.) ir žemės mokestis, priklausantis nuo žemės vertės. Jį moka valstiečiai – pagrindinė gyventojų dalis. Kariuomenėje tarnauja valstiečiai, per tarnybos laiką aprūpinami iš mokesčių, ir samdiniai, kurių vis daugėja: tai bizantiečiai, turkai, variagai, frankai, normanai. Imperatorius save laiko ir visuotiniu suverenu, krikščioniškojo pasaulio valdovu. Tautų vadas ir tėvas, jis skirsto jas į seseris, dukteris arba drauges, nelygu kokį rangą joms pats suteikia. Kaip imperatorius priima svetimšalį "Svetimšalių" svečių priėmimas puikiai parodo, kas tai yra visuotinė krikščioniškosios imperijos valdžia. Ilgai laukęs ir perėjes begalinius koridorius, svetimos šalies ambasadorius, sargybinių lydimas, atsiduria priešais imperatorių. Kaip ir valdiniai, imperatiškojo asmens pagarbos ženklan jis turi visu ilgiu išsitiesti prieš valdovą ant žemės, taip jį pagarbindamas. Po to gali atsistoti. Tada jam atsiveria įspūdingas reginys: imperatoriaus postas, mechanizmų veikiamas, pakyla, sujuda liūtai, grifonai ir auksiniai paukščiai; imperatorius vilki baltais ir purpuriniais drabužiais, kadaise angelo atneštais Konstantinui; jo purpurinis apavas papuoštas auksiniais ereliais. Išvydęs tokį vizdą, lankytojas, be abejonės, praranda amą, bet juk jis vis vien neturi teisės kreiptis į imperatorių, kuris jam kalba per tarpininką. Konstantinopolis Imperijos sostinė Konstantinopolis naudojasi ypatinga padėtimi; pastatyta prie Bosforo sąsiaurio, ji yra jūros ir sausumos kelių, jungiančių Aziją su Vakarais, kryžkelė. Į šį miestą iš visų keturių pasaulio šalių plūsta žmonės ir prekės. Jūros supamą miestą lengva ginti: tiek iš jūros, tiek iš sausumos pusės jį saugo tvirta siena su bokštais. Be gyvenamųjų namų, mieste yra viešųjų pastatų, rūmų, hipodromas ir keli šimtai bažnyčių; tarp jų pati didžiausia Šventosios Sofijos: jos kupolas siekia 61 m. aukščio. Konstantinopolio gyventojai aistringai mėgsta arklių lenktynes, vykstančias hipodrome. Hipodromas pastatytas pagal Romos didžiojo cirko (Cirkus Maximus) planą ir gali sutalpinti 30 000 – 50 000 žiūrovų. Imperatorius dalyvauja lenktynėse ir įvairiuose pasirodymuose; čia jis kartais kreipiasi į savo liaudį. Sirgaliai pasidalija į keturias, vėliau į dvi grupuotes – mėlynuosius ir žaliuosius, kurių kiekviena atstovauja politiniai srovei; kartais hipodromas tampa jų susidūrimų vieta. Kelios didelės portikais apstatytos gatvės jungia įvairius forumus; šalutinės, neaiškios krypties gatvelės siauros ir nelabai patogios. Turtingieji gyvena prabangiuose rūmuose su kolonadomis puoštais vidiniais kiemais, vargšai – tamsiuose ankštuose būstuose virš krautuvių ir dirbtuvių. Kelių butų gyvenamieji namai gana reti. Miestas aprūpinamas vandeniu akvedukais ir didžiulėmis cisternomis, tačiau vandens vis tiek neužtenka, ir vandens nešėjas – įprastas reginys gatvėje. XII a. mieste gyvena 400 000 gyventojų; tai pats didžiausias krikščioniškas miestas; bet jo erdvė užstatyta ne visa: čia plyti daugybė sodų ir keletas laukų. Mieste šimtai krautuvių ir šilko audimo dirbtuvių. Šilko audėjo amatas pats garbingiausias. Amatininkų bendrijos apskritai yra gerai organizuotos ir gamina prabangos dalykus, kurie žavi gausiai į sostinę plūstančius užsieniečius, daugiausia pirklius: sirus, egiptiečius, rusus, italus; mat jie, kaip buvę Bizantijos valdiniai, turi teisę įsikurti mieste. Aristokratai ir stambūs žemvaldžiai Konstantinopolyje užima privilegijuotą padėtį. Jie be galo niekina pirklius ir amatininkus, kurie, nors dažnai ir turtingi, tenkinasi veikiau kuklia vieta visuomenėje. Mieste taip pat glaudžiasi skurdžių ir plėšikų, bet policija dirba gerai: svetimšalui Konstantinopolyje gyvenimas atrodo malonus ir ramus. Konstantinopolis garsėja aukštųjų mokyklų lygiu; jam teko svarbus vaidmuo perduodant graikų ir romėnų kultūrą, kurios kūriniai saugomi, kopijuojami ir platinami iš pradžių arabiškame musulmoniškajame, o vėliau ir krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Bizantijos meno spindesys Bizantijos meno spindesys pasireiškia bažnyčiose ir kai kuriuose viešuosiuose pastatuose. Krikščionys, iškentę persekiojimus ir katakombas, triumfuoja, Bažnyčia susijungia su imperatoriaus valdžia. Prireikia naujų kulto vietų. Senųjų šventyklų panaudoti neįmanoma: jų vidus buvo skirtas tik dievų statuloms, o visos apeigos ir šventės vyko lauke, aikštėje. Krikščionių bažnyčiose turi tilpti visi tikintieji, todėl jie pasirenka senąją baziliką, keturkampį pastatą su apside. Lyg tol bazilika buvo kartu ir turgavietė, ir teismas. Ji pasirodė besanti ideali Dievo tarnybai; krikščionys bazilikomis ir toliau vadina tokio plano pastatus. Taip pat jie perima ir graikiško kryžiaus formos planą su kupolu susikirtimo taške; joje koncepcija atėjusi iš Rytų. Abu bažnyčių tipai turi bendrų grynai bizantiškų bruožų: medinę laikančią konstrukciją, įgalinančią statyti labai aukštus pastatus su plačiais langais, ir santūrią išorę: plytų sienos be jokios puošybos ir be skulptūrų, nebent su viena kita arkatūra. Užtat koks spindesys viduje: marmuro kolonos, spalvotas tinkas (stiukas), žėrinčios freskos, spindinčios mozaikos auksiniame fone. Tačiau jokių statulų: reikia nutraukti ryšį su pagoniška tradicija ir Biblijos pasmerktais jos stabais. Nuomonės išsiskiria dėl tapybos, kurią popiežius Grigalius Didysis vadino "spalvota knyga" apie šventuosius Evangelijos epizodus (VI a. pabaiga); jis sakė: "Tapyba beraščiams gali būti tuo, kuo Biblija yra mokantiems skaityti". Kai kurie Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Jonas Damaskietis, eina dar toliau ir kalba apie paveikslo šventumą, tvirtina randą tapyboje dangiškojo pasaulio atspindį. Paraidžui suprasti, šie tvirtinimai plačiuose sluoksniuose virsta griežtomis taisyklėmis; reikalaujama laikytis tradicijos ir atsižvelgti į kai kurias normas: nustatoma tam tikra personažų žvilgsnio kryptis, poza, tinkamos spalvos; pavyzdžui, mėlyna gama skiriama Šv. Mergelei. Tačiau menininkai, nors jų kūrybinė fantazija egiptiečių pavyzdžiu ir labai varžoma, ikonose išreiškia visą savo talentą. Bizantijos menas turi įtakos slavų pasaului bei vakarinėms teritorijoms, ilgai išbuvusioms imperijos priklausomybėje: Venecijai, Ravenai, Pietų Italijai.

Istorija  Referatai   (9,92 kB)

Patys graikai galvojo iš kur eina idėjos tokiems pasiekimams. Daugelis manė, kad daug kas perimta iš Egipto, Rytų. Kita vertus patys graikai pastebėjo, kad jų vystymasis eina kita linkme, nei likusio civilizuoto pasaulio. Pvz.: pradeda skirtis nuo filipiniečių (nors tas pats raštas ir t.t.). Graikijos iškilimas buvo esminis posūkis pasaulio civilizacijos istorijoje. Jų pranašumas jau išriškėjo jau karų su Perisja metu (privertė ją pereiti prie gynybos). Jėga vienybėje, o ne teritorijoje. Aleksandras Makedonietis visiškai sugriovė Persų valstybę ir užėmė jos teritoriją. Jų pasirodymas artimuosiuose rytuose reiškė Artimųjų Rytų civilizacijos pabaigą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų, Europos, Indijos ir Kinijos c-jos pradėjo vystyti kultūrinę sąveiką. Tuo laiku nusistovėjo.Tuo laikotarpiu nusistovėjo tam tikra pusiausvyra tarp šių civilizuotų visuomenių, kuri egzistavo iki 1500 m. Šią pusiausvyrą pažeidė Europa – ji pradėjo užkariauti pasaulį. Graikus civilizacija buvo dalijimosi į Rytus ir Vakarus pradžia. Tikrasis Graikijos civilizacijos gimimas vyko Archaikos laikotarpiu. (8-6 a.pr.m.e). Tada atsirado nauji socialiniai, ekonominiai, kultūriniai bei politiniai reiškiniai, kurie skyrė graikų civilizacija nuo kitų. Esminis dalykas suformavęs graikų civilizacijos ypatumus – graikijos poliai. Nauji reiškiniai: pinigų ir rinkos sitema; klasinė vergovė, liaudies suvereniteto idėja; polio tapimas pagrindine politinės organizacijos forma, demokratinė santvarka. Archaikos laikotarpiu susiformavo pagr. Moralės principai ir estetikos idealai, kurie viešpatavo iki krikščionybės atsiradimo. Atsirado mokslas ir filosofija, pagrindiniai literatūros žanrai, teatras, sportas. T.y. sukurti antikinės kultūros pagrindai Plintant geležiniems įrankiams, vystėsi žemdirbystė, nuo jos atsiskyrė amatai. Naudota moneta. Nebuvo vieningos piniginės sistemos. Kelios sistemos. Tuo laikotarpiuGraikijoje formavosi etninė sąvimonė. Graikai pasivadino bendru helenų vardu. Etninės sąvimonės apraiška – olimpinės žaidinės (nuo 776 pr.m.e.). Į jas rinkdavosi tik helenai. Pagrindinis to meto graikų etikos bruožas – kolektyvizmo ir sąmoningumo suvienijimas. Graikai gyvenimo neįsivaizdavo be bendruomenės, be polio. Sąmoningumas suprantamas kaip aukojimasis ir ištikimybė poliui. 8-6 a.pr.m.e.atsirado orderinė architektūra. Orderis – architektūrinės kompozicijos tipas. Pagrindinis akcentas – kolonos. Pagrindiniai orderiai: jonėnų ir dorėnų. Atsirado monumentalioji skulptūra. Vyravo 2 tipai: nuogo vyro (kurosas); drapiruotu drabužiu apvilktas moters kūnas (Kora). Didelę reikšmę skyrė visuomeninių statinių (ypač šventyklų) statybai: šventykla statoma polio dievams - globėjams. Bendragraikišką reikšmę turėjo dvi šventyklos: Delfų ir Olimpijos. Delfuose veikė orakulas. Į šventyklas nešdavo aukas, dovanas, todėl jū teritorijos tapo savotiškais muziejais. Graikų šventyklos buvo ne maldos namais, o dievų buveine. Apeigos vykdavo lauke. 6 a.pr.m.e. Graikijoje atsirado filosofija. Esminis mąsrtymo pasikeitimas – bandymas atsisakyti mitinio pasaulėvaizdžio. Bandymas pasaulį suvokti remiantis priotu ir patyrimu. Pradedama analizuoti. Žmogus galėjo bandyti suvokti savo būtį. Pimasis žinomas graikų filosofas – Talis. Pirmieji filosofai – natūrfilosofai (Demokritas, Herakleitas). Jie bandė aiškinti gamtą ja pačia. Jų išvados buvo svarbios mokslui. Nuo 5.a.pr.m.e. filosofijos kryptis keitėsi. Svarbiausią vietą užėmė žmogus (Aristotelis, Sokratas) Atsirado tragedija ir komedija, teatras. Jo pražia susijusi su religija – su dievo Dionizo kultu. Jo garbiai buvo giedama ditirambais. pagr. Daininkas chorifėjas ir choras. Dioniso kultas Atėnuose tapo valstybiniu kultu, todėl apiegoms buvo parinkta lygi vieta – teatras. Graikų pomėgis vaidinimams, varžymoms buvo labai didelis. Mėgo kultūrines varžybas. Sukūrė alfabetinį raštą. Graikų visuomenė daug raštingesnė nei Rytų. Jie į raštą žiūrėjo kaip į amatą, ne kaip į šventą dalyką. Vergija buvo įprastinė institucija. Vergų atikoje buvo 113. Antikoje galiojo nelygybės principas. Tai atrodė normalu. Nelygybės principas pasireiškė vergų ir laisvųjų atskyrimu. Vergas – tarpinė būtybė tarp žmogaus ir daikto. (“kalbantis daiktas”). Nedaug vergų gimusių vergystėje. Jais tampama už skolas, kaip karo belaisviai, arba perkami. Moterų diskriminacija. Moteris neturėjo pilietybės teisių, negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime, negalėdavo paveldėti. Patriarchalinė visuomenė. Toks požiūris, moteris negalėjo prilygti kariams (iš čia žemesnė padėtis). Vėliau moteris tapo naudingų vedybinių sandorių priemone. Moteris buvo laikomos psichologiškai silpnesnėmis. Spartos moterys buvo pranašesnės už Atėnų. Jos turėjo teisę ištekėti už kelių brolių, nesantuokiniai vaikai buvo sulyginami su santuokiniais. Nelygybė tarp laisvųjų žmonių (piliečių ir nepilieičų). Rašto sistemos atskiruose poliuose šiek tiek skyrėsi. Tiktai 403 m.pr.m.e. Euklido buvo įvesta bendra rašto sistema visuose poliuose. Suklestėjimas klasikos laikotarpiu – 6/5 a.pr.Kr.Polių ekonominio, kultūrinio, politinio klestėjimo metai. Polis – piliečių bendruomenė. Polio pagr. – antikinė nuosavybės forma.JI bubo dvilypė – kartu ir kolektyvinė ir individuali. Aukšč. žemės savininkas – bendruomenė; individualiu savininku – 1) politinis kolektyvas sutapo žemės savininku kolektyvu. Netenki žemės – nesi pilietis. 2)Politinė ir karinė polio organizacija. Pilietis, žemės savininkas kartu yra ir karys. 3) Polių autarkija – ekonominis savarankiškumas, poreikiai tenkinami iš vidinių resursų. Tai garantuoja laisvę. 4) Respublikinė valdymo forma. Graikų poliai – pirmosios respublikos. 5) mažumos paklusimas daugumai. Ostrakizmas (šukių teismas) – tautos susirinkime buvo balsuojama ar iškelti pilietį iš šalies ar ne. SOLONO REFORMOS: 1)Panaikinama skolinė vergovė – užtikrinama asmens laisvė. 2)cenzinė reforma – politinės teisės priklausė nuo turto dydžio, atsižvelgiama ne tik į žemę, bet ir pinigines pajamas iš amatų, prekybos. Turtingi nariai galėjo eiti į valdžią (plečiama demokratijos bazė). 3)Testamentas – svarbus privatinei nuosavybei 4) Tautos susirinkimo vaidmuo. Galima apeliacinė teisė. 5)Amatų stiprinimas: įstatymas dėl dykinėjimo. (atima pilietybė); įstatymas suteikiantis pilietybę užsieniečiams amatininkams; tėvai įpareigoti mokyti vaikus amato, o vaikai globoja tėvus senatvėje. Po Solono reformų politinių teisių apimtis priklausė ne nuo kilmės, o nuo turto. Graikijoje atsirado privačios nuosavybės santykiai. Graikai pradėjo skirtis nuo finikiečių, Indijos, Kinijos. Tai paskatino politinių, teisinių institucijų kūrimąsi. Suformuota demokratinė savivaldos sistema. Kiekvienas pilnateisis pilietis turėjo dalyvauti valstybės valdyme. Gerbiamas žmogaus orumas. Sukurti pilietinės visuomenės pagrindai. Solono reformos sudarė platesnes sąlygas Atėnuose atsirasti demokratijai. Atėnų pasiekimai siejami su stratego Periklio vardu. “Strategas” gr. reiškia ne tik karo vadą. Jų žodis buvo svarbus tautos susirinkime. Įtaka pasiekima įtikinimo būdu. Puikus oratorius. Strategų pareigos – lyg ministro pimininko. Tautos susirinkimo nutarimai – įstatymas. Periklis buvo gabus, išsilavinęs, protingas, patriotiškas. Pasiekė politinio lyderio postą ir buvo įtakingas. Tautos susirinkimas aukščiausias organas. Dalyvavo pilieičiai vyrai nuo 20 m. Vyko kas 10 dienų. Sprendžiami visi svarbūs klausimai. Visiems piliečiams garantuojamos lygios teisės. Tai – didelis laimėjimas. Demokratija ribota, bet plati lyginat su Rytais, kur klausimus spręsdavo monarchas, valdovas. 1) 6 a.pr.Kr. atsirado laisvė (abstrakčia prasme) /nuo prievolių/kariuomenės/drėkinimo kanalų. Atėnuose: mąstymo laisvė, polio laisvė – Graikų polyje yra įžvelgiamos šiuolaikinės vakarų demokratijos ištakos. Tačiau ji ir skiriasi nuo šių laikų demokratijos: ankščiau – tiesioginė, dabar – atstovaujama. 2) nebuvo asmens ir visuomenės atskirumo. Suplakti dalykai. 3) Nebuvo atskirumo tarp valstybės ir visuomenės; 4) Nebuvo individo autonomijos, ir ją ginančių įstatymų. Turėjo įtakos kultūros raidai. JI klesti. Teatras, atsiradęs ankščiau, suklestėjo, tapo masiniu. Teatrai atsirado ir kituose graikų poliuose. Didelės salės – 44 – 170 tūkst. žm. Atėniečiams tai buvo pramoga, laisvalaikio leidimo forma.Vyravo varžytuvių dvasia. Ji padarė c-ją tokia, kokią ją mes matome dabar. Galimybės ir norai neriboti. Kuo daugiau patirta, tuo žmogus laimingesnis. Pagr. Teatro bruožus lėmė didelės salės. Aktoriai avėjo batus storais padais. Svarbų vaidmenį atliko choras, nes aktoriaus balso nesigirdėdavo. Daromos kaukės. Galima šaipytis iš poltinių veikėjų, gyvenimo negerovių. 5 a/prm.e. Atėnų teatras pasiekia viršūnę.(Atėnai tapo iškiliausiu vso civilizuoto pasaulio miestu). Nemėgo vaidinti smurtinių scenų. Mirtis – už scenos. Atsirado pastatai chorui, aktoriams, bet teatras liko atvira erdve po dangumi. Polio santvarkos pranašumas išryškėjo karuose su persais. Bendros graikų valstybės nebuvo, bet kai iškilo grėsmė, poliai – susivienijo ir įveikė didžiulę Persiją. Tai įrodo, kad polio santvarka, pilietinės teisės padėjo pasiekti tai, ko nepasiekė didelė monarchinė Persija.

Istorija  Konspektai   (8,44 kB)

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.

Istorija  Referatai   (15,45 kB)

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.

Istorija  Referatai   (10 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

ŽEMĖ – tai Žemės plutos (litosferos) dalis, apimanti sausumos plotus bei paviršinius vidaus ir teritorinius vandenis, ir apibrėžiama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Vertinant žemę kaip teisinių santykių objektą, ji suprantama kaip konkreti teritorija, naudojama žmogaus ir valstybės bei savivaldybės institucijų veiklai. Ši veikla skirtinga saugomose teritorijose, žemės ūkio ir miškų ūkio produkciją išauginančiose teritorijose, plotuose, kur eksploatuojamos naudingosios iškasenos, durpynai ir vandens telkiniai, taip pat plotuose, kur žemė reikalinga ne jos gamtinėms ir ūkinėms savybėms panaudoti, o tik kaip teritorija statiniams ir įrenginiams išdėstyti.

Kita  Pagalbinė medžiaga   (14 psl., 32,28 kB)

Visi gyvybiškai svarbūs procesai vyksta vandeniniuose organinių medžiagų tirpaluose. Vanduo svarbus kraujo gamybai, maisto virškinimui ir pasisavinimui, organizmo šilumos balanso palaikymui, medžiagų apykaitos produktų pašalinimui ir t.t. Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat atstatyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį. Sumažėjus organizme vandens 1 – 2%, jaučiamas troškulys, netekus 5% vandens, aptemsta sąmonė, o netekus 12 - 20% , organizmas žūva. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį.

Aplinka  Kursiniai darbai   (23 psl., 8,39 MB)

Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo. Neįmanoma remiantis tik protu išmąstyti vienintelės teisingos būties teorijos taip pat logiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai įrodyti visų filosofinės minties sklaidos krypčių bûtinumo.

Filosofija  Referatai   (8 psl., 27,65 kB)

Atmosferos oras – tai vienas iš aplinkos komponentų, turintis esminės įtakos visos aplinkos ir žmonijos egzistavimui. Jis saugo žemę nuo neigiamo poveikio iš kosmoso, nuo atšalimo ir staigių temperatūros svyravimų, sąlygoja klimatą konkrečioje vietovėje ir žemėje apskritai. Įstatymai naudojimo ir apsaugos objektu pripažįsta atmosferos orą-dujų mišinį, esantį žmogų supančioje išorinėje aplinkoje (atmosferoje) ir atliekantį svarbias ekologines, ekonomines bei sveikatos apsaugos funkcijas. Skirtinai nuo kitų gamtos objektų, atmosferos oras negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektas. Kaip natūralus dujų (azoto, deguonies, argono, anglies dvideginio, helio, metano, neono) ir jose esančių kietų bei skystų dalelių (aerozolių) mišinys, atmosferos oras laikytinas materialiniu objektu, daiktu. Atmosferos oras yra priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 34,2 kB)

Karjera apibūdina pasisekimą gyvenime, bei sėkmingą veiklą. Asmeninę karjerą pasiekti sudėtinga, todėl būtina ją planuoti ir vystyti. Karjeros vystymas, kaip visą gyvenimą trunkantis procesas, žinių visuomenėje tampa ypač aktualus dėl darbo rinkos kaitos, gebėjimų prisitaikyti bei tobulinti profesinius gebėjimus. Už savo karjerą atsakingas kiekvienas žmogus, tačiau organizacija taip pat dalyvauja savo darbuotojų karjeros planavimo procese. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje dar tik pradedama plačiau diskutuoti apie asmeninės karjeros planavimo ir vystymo galimybes, bei atsirandančias problemas, koncentruojant dėmesį į klausimą, ar reikia, kokia iš to nauda?

Vadyba  Kursiniai darbai   (27 psl., 68,94 kB)

Organizacijos veiklos rezultatus lemia tikslai, racionalios ir įvykdomos užduotys, veiksmingas personalas, optimali organizacijos struktūra bei produkcijos gamybai taikoma technologija. Tikslai - tai pirmoji universali organizacijos charakteristika. Orgazacijos vadovybė tikslus nustato planavimo proceso metu ir išdėsto jų esmę darbuotojams. Kai tikslai aiškiai apibrėžti ir suprantami, personalas gali sukoncentruoti savo intelektines ir fizines jėgas jiems įgyvendinti. Organizacijos nariams reikalingi nekintami, aiškūs rėmai, kuriuose jie gali dirbti kartu ir siekti organizacijos tikslų. Labai dažnai manoma, kad svarbiausias organizacijos tikslas - gauti pelną.

Vadyba  Analizės   (8 psl., 78,21 kB)

Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą.

Vadyba  Referatai   (14 psl., 421,19 kB)

Paradoksalu, tačiau interesų grupes apibrėžti yra lengviau, nei suprasti, ar šis apibrėžimas yra tikslus. Dėl interesų grupių vaidmens ir atliekamų funkcijų šiuolaikinėje valstybėje praktiškai neįmanoma atskirti jų veiklos ribų. Kur interesų grupių interesai prasideda ir kaip jie susiję su valstybės ar nacionaliniais interesais? Nepaisant šio klausimo problematiškumo, visiškai aišku, kad kiekviena interesų grupė deklaruoja savo tikslų, veiklos, funkcijų “visuomeniškumą”. Interesų grupės yra ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupių veikla yra svarbi veikla stabiliam politinės sistemos finkcionavimui.

Politologija  Referatai   (12 psl., 22,24 kB)

Lyderiavimas – tai vadovavimo būdas. Lyderio veiksmai skiria padėti grupei pasiekti savo uždavinius bei vadovo gebėjimas paveikti darbuotoju entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams. Dar lyderiavimas reiškia , kad kad lyderis prisiima atsakomybę dėl grupės uždavinių įgyvendinimo, todėl būtina, kad abi pusės nuolat pasitikėtų ir norėtų bedradarbiauti vienas su kitu. teigė R.Appleby (2003).

Administravimas  Referatai   (16 psl., 1,95 MB)

Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.

Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)

Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.

Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika - moterų prerogatyva. Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.

Istorija  Referatai   (13 psl., 23,41 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

„Automobilis – ne prabanga, o susisiekimo priemonė“ – ši kadaise didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio ištarta frazė jau tampa banaloka ir net praranda savo tikrąją prasmę. Tačiau automobilis iš ties daug kam būtinybė. Tiesa, šioks toks prabangos prieskonis vis tiek lieka: kainuoja ne tik pats automobilis, bet ir atsarginės dalys, eksploatacinės medžiagos, kuras. Būtent degalai suryja didžiausią dalį pinigų. Kitaip sakant, nepilsi – nevažiuosi, todėl dauguma vairuotojų savo automobiliams renkasi dujas.

Logistika  Referatai   (16 psl., 449,23 kB)

Žmogaus socialinio elgesio motyvai, jo reguliacija visais laikais domino tyrinėtojus praktiniu ir teoriniu požiūriu. Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimo būdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūros komponentų. Bendrąja prasme, yra nustatyta, kad žmogaus elgesį įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybinių orientacijų sistema.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 21,61 kB)

Verslo įmonės gamina tūkstančių pavadinimų produktus.Jų asortimentas priklausomai nuo įmonės yra labai įvairus. Jeigu jis nebūtų kaip nors susistemintas ir sugrupuotas, jį būtų sunku suprasti. Taip pat labai svarbu yra prekės brūkšninis kodas, nes jo buvimas ant prekės leidžia atskirti šalį, importuotoją, firmą – gamintoją, taip pat konkretų prekės numerį, kas sudaro galimybę pareikšti pretenzijas gamintojui.

Administravimas  Referatai   (18 psl., 25,73 kB)

Temos aktualumas. AB „Panevėžio statybos trestas“ – tai viena pirmaujančių statybos versle bendrovių, taip pat viena iš didžiausių statybos bendrovių Lietuvoje. Bendrovė atestuota pagal tarptautinius kokybės, aplinkosaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos vadybų sistemų reikalavimus. 2007 metais PST buvo skirtas Nacionalinis kokybės prizas už bendrovės politiką ir strategiją, taip pat vadybą, procesų ir išteklių valdymą, visa informacija apie esama padėti vidinėje rinkoje skelbiama viešai, taigi pasiringdamas šia tema nesuklydau, nes visa informacija kokios tik reikia parengti finansinės veiklos analizei galiu rasti lengvai ir greitai.

Finansai  Analizės   (17 psl., 75,1 kB)

Marketingo veiklos pagrindą sudaro: reikia nustatyti kokia produkcija gaminti? kokius reikia atlikti tyrimus, kad preke butu perkama? kaip organizuoti ryšius su visais rinkos dalyviais? kaip organizuoti prekių paskirstymą, kad butu patogu, greita? kaip nustatyti kaina? kaip organizuoti serviso tinklą? kaip organizuoti rėmimą?

Rinkodara  Paruoštukės   (7 psl., 13,06 kB)