Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.

Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)

Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas. Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis. Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą. Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės duoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija. Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi. Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų. Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis. Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas. Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą. Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo efektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose. Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas. Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus Rudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas. 1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios... Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro. Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas. Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės stilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas. Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša.

Dailė  Konspektai   (8,85 kB)

Pradžioje Žemė buvo plokščia. Bet tada ji kažkur turėjo baigtis, nebent manytume ją nusitęsusią iki begalybės. Tačiau begalybė yra dar neaiškesnė koncepcija – ir iki pat Viduramžių žmonės baiminosi, kad Žemės pakraščiai gali nukristi. Kas yra už tų pakraščių, buvo nežinoma. Dangus stebino ir įkvėpdavo. Žydų, krikščionių ir islamo religijos laikosi požiūrio, kad Visata gana jauna. Vyskupas Usher paskaičiavo Visatos amžių esant 4004 m. pr.m.e. - sudėdamas ST žmonių metus. Šį požiūrį palaiko ir tai, kad žmonijos kultūra ir technologija tebesivysto (ir gana sparčiai). Jei pradžia būtų anksčiau, mes būtume daug labiau išsivystę. Prieš 6 tūkst. metų šumerai Žemę padėjo Visatos centre. Vėliau šį Visatos įvaizdį perėmė babiloniečiai ir graikai. Bet graikai buvo pirmieji, išsakė mintį, kad Žemė yra rutulys. Apie 340 m.pr.m.e. Aristotelis (Apie dangaus kūnus) aprašė, kaip iš tolumos atplaukia laivai. Be to jis nustatė, kad Mėnulio užtemimus sukelia Žemės šešėlis. Trečia, keliautojai liudijo, kad šiauresniuose kraštuose Šiaurinė yra pakilusi aukščiau. Graikų filosofai, kaip Aristotelis, laikė Visatą neturint pradžios. Ji buvo, yra ir bus amžinai. Va tik katastrofos nuolat nubloškia žmoniją į jos pradžią... Pitagoriečiai ir Aristarchas iš Samos (apie 270 m.pr.m.e.) buvo pasiūlę heliocentrinį Visatos modelį. Apie 150 m. Klaudijus Ptolomėjus (Ptolomaeus) pasiūlė savo geocentrinės Visatos (panašios į svogūną) modelį. Planetų orbitų nuokrypius bandė paaiškinti jų sukimusi apie savo centrus. Ši sistema dominavo iki pat 16 a. Tačiau 1514 m. lenkų astronomas N.Kopernikas vėl pasiūlė heliocentrinį modelį. Saulė juda dangumi dėl Žemės sukimosi apie savo ašį. Vėliau G.Galilėjus (1564-1642) sukūrė teleskopą ir atrado 4 Jupiterio palydovus. 1594 m. vokiečių astronomas Johanas Kepleris nurodė, kad planetos juda ne apskritimais, o elipsėmis. Vokiečių fizikas Boltzmann atrado dėsnį, vadinamą Antruoju termodinamikos - entropijos kiekis Visatoje nuolat didėja. Tai veda prie išvados, kad Visata turi pradžią, nes kitaip joje tvyrotų visiškas chaosas. Keplerio modelis įsigalėjo 17 a. Niutonas nustatė gravitacijos dėsnius. Bet, pagal visuotinį traukos dėsnį, žvaigždės traukia viena kitą ir visos turėtų sukristi į vieną tašką. Todėl visata buvo laikoma begaline su tolygiai pasiskirsčiusiomis žvaigždėmis. Tačiau stebėjimai tai neigė, nes egzistuoja galaktikos ir žvaigždžių spiečiai. Tad Einšteinas specialiojoje reliatyvumo teorijoje įvedė "kosmologinę konstantą", anuliuojančią tą trauką. Bet vėliau jis sakė, kad tai buvo jo didžiausia gyvenimo klaida. Ptolomėjaus Visata Koperniko sistema Ar Visata begalinė? Kas už jos ribų? Kas buvo iki jos? Ar tada buvo laikas ir erdvė? Šiuos klausimus kėlė ir svarstė I.Kantas (1724-1804), padaręs išvadą, kad atsakymai yra anapus žmogiškojo pažinimo. Šiuolaikinėje astronomijoje stebima Visata yra baigtinė, susikūrusi kažkur prieš 12-15 mlrd. Metų "Didžiojo sprogimo" metu, kai ji pradėjo plėstis (tai 3-me dešimtmetyje nustatė E.Hubble (1889-1953), atradęs raudonąjį poslinkį). Tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų - kuo tolimesnės, tuo greičiau. Atstumas tarp galaktikų didėja. Iki sprogimo, erdvės ir laiko sąvokos yra beprasmės.

Astronomija  Rašiniai   (65,37 kB)

Astrofizika yra labai svarbi fizikos mokslo dalis, labai daug prisidėjusi prie fizikos mokslo ugdymo, jo raidos, daug gilesnio ir universalesnio fizikos dėsnių supratimo. Pavyzdžiui, žvaigždžių spektrų tyrimai sąlygojo jonizacijos teorijos raidą, žvaigždžių energijos šalutinių paieškos stimuliavo branduolinės fizikos, tarpžvaigždinės medžiagos spektrų analizė padėjo aptikti atomų metastabiles būsenas, kosminių mazerių tyrinėjimai prisideda prie kvantinės elektronikos raidos, glaudžių dvinarių pulsarų sistemų stebėjimai sutvirtino mūsų žinias apie gravitacines bangas, žvaigždžių aktyvumo reiškinių, supernovų ir jų likučių ūkų, planetų magnetosferų, neuroninių žvaigždžių magnetosferų, galaktikų su aktyviais branduoliais stebėjimai teikia duomenų apie magnetohidrodinamines bangas, sudėtingą plazmos sąveiką su magnetiniais laukais, elektrintųjų dalelių greitinimą iki reliatyvistinių greičių, kosminių spindulių sąveiką su magnetiniais laukais, fotonais ir dujų dalelėmis. Gretinant reliktinių radijo fotonų charakteristikas su Metagalaktikos sandaros, jos plėtimosi duomenimis, kuriami ir tobulinami Mūsų Visatos kilmės ir evoliucijos scenarijai. O tai savo ruožtu daro didžiulę įtaką pieningosios lauko teorijos, supersimetrijos teorijos sukūrimui ir tobulinimui, bendrosios reliatyvumo teorijos, kvantinės lauko teorijos, teorinės fizikos žinių apie elementariąsias daleles bei jų sąveikas, apie fizikinį vakuumą tobulinimui. Dangau kūnai ir jų sistemos yra ypač gera fizikos laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip elgiasi materija esant nepaprastai įvairioms, kartais labai kraštutinėms Žemės laboratorijose toli gražu neįgyvendinamoms sąlygoms. Štai dujos ir dulkelės kai kuriose molekulinių debesų vietose yra atšalusios iki 10-20 K. ir priešingai, prieš pat supernovos sprogimą jos šerdyje temperatūra gali viršyti net 1011 K. vadinamųjų vainikinių dujų kontinuumas, užpildantis visą Galaktikos tūrį , yra tokio mažo tankio, kad kiekvienai šių dujų dalelei tenka po 1000 cm3 telpa net milijardas tonų masės. Astrofizikai susiduria su 1017 A/m stiprio magnetiniu lauku, su 1020 voltų elektrinio lauko įtampa su 1020 amperų stiprio elektros srovėmis. Astrofizikos laimėjimai įdomūs ir chemijos mokslui. Naudojantis astrofizikos metodais, planetose, kometose, žvaigždėse, tarpžvaigždinėje medžiagoje randama daug įvairių molekulių ir radikalų. Tarp jų yra daug tokių, kurios įdomios organinei chemijai ir net biologijai, bandančiai įminti gyvybės atsiradimo paslaptį. Tiriant planetas ir jų palydovus, astronomija labai glaudžiai persipina su geologija, geografija, geodezija, geochemija, geofizika. Galima sakyti, kad iš visų šių mokslų junginio susiformavo atskira planetas visapusiškai tirianti mokslo šaka – planetologija. Specifinis astronomijos bruožas – jos eksperimentų neįmanoma atlikti už saulės sistemos ribų. O ir saulės sistemos ribose eksperimentų galimybės kol kas dar labai labai nedidelės. Tai mėnulio, saulės ir kaikurių planetų radiolokacija bei kosminių aparatų lankymasis Mėnulyje, Veneroje ir Marse. Pro kitas planetas, asteroidusir kai kurias kometas kosminiai aparatais tik palyginti nedidelio atstumu praskriejo, į juos dar nepatekdami. Taigi, beveik visa informacija gaunama vien tik iš sugebėjimų. Daugiausia informacijos teikia elektromagnetinės bangos. Dažniausiai naudojami regimosios šviesos, artimieji ultravioletiniai (UV), artimieji infraraudonieji infraraudonieji (IR) spinduliai. Visis šie spinduliai sudaro vadinamąjį optinį spektro ruožą. Šiuos spindulius praleidžia atmosfera, ir todėl juos galima registruoti optiniais teleskopais iš žemės paviršiaus. Tolimųjų UV ir tolimųjų IR spindulių Žemės atmosfera nepraleidžia. Jie registruojami optiniais teleskopais, kosminių aparatų iškeltais virš žemės atmosferos, arba balionų ir lėktuvų pakeltais į aukštutinius atmosferos sluoksnius. Rentgeno spinduliams registruoti reikia specialios konstrukcijos teleskopų, iškeltų virš atmosferos. Gama spinduliai registruojami jau nebe teleskopais, o specialiais skaitikliais, irgi iškeltais virš atmosferos. Milimetrines, centimetrines, metrines ir dekametrines radijo bangas priima radijo teleskopai iš žemės paviršiaus. Informacijos atneša ir neutriniai, mus pasiekiantys iš saulės ir iš supernovų gelmių. Įvairiuose kosminiuose aparatuose įrengti specialūs detektoriai registruoja į Saulės patekusias kosminių spindulių daleles. Bandoma užregistruoti ir gravitacines bangas.

Astronomija  Rašiniai   (11,19 kB)

Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)

Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)