1. Baziniai oksidai reaguoja su rūgštimis ir susidaro druska bei vanduo: CuO+H2SO4→CuSO4+H2O 2. Metalų, kurie aktyvumo eilėje yra iki magnio, oksidai reaguoja su vandeniu ir susidaro šarmai: Li2O+H2O→2LiOH 1. Rūgštiniai oksidai reaguoja su tirpiomis bazėmis ir susidaro druska ir vanduo: CO2+Ca(OH)2→CaCO3↓+H2O 2. Dauguma rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu ir susidaro rūgštis: P2O5+3H2O→2H2PO4 Medžiagos, su kuriomis reaguoja rūgštys 1. Su indikatoriais 2. Su metalais. Jei metalas aktyvumo eilėje yra prieš vandenilį, reakcijoje išsiskiria vandenilis ir susidaro druska (išimtis HNO3) 3. Su baziniais oksidais. Reakcijoje susidaro druska ir vanduo 4. Su bazėmis (neutralizacijos reakcija). Susidaro druska ir vanduo 5. Su druskomis. Pagal rūgščių stiprumo eilę kiekviena dešiniau esanti rūgštis gali išstumti kairiau esančią druską:1 H2SO4, HNO3, HCl, H3PO4, H2SiO3, H2CO3, H2S, H2SiO3 6. Kaitinamos kai kurios rūgštys skyla ir susidaro rūgštinis oksidas ir vanduo

Chemija  Konspektai   (12,58 kB)

Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas. Nikelis yra visuose organizmuose: augaluose vidutiniškai 5•10-5% žaliosios masės, sausumos gyvūnuose1•10-6%, jūrų gyvūnuose - 1,6•10-4%. Daugiausia nikelio yra lapinėse daržovėse. Augaluose jo funkcija menkai ištirta. Žmogaus ir gyvūnų organizme nikelis svarbus kraujodarai. Jo perteklius pašaruose sukelia avių ligą keratitą. Nikelio rūdos, mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas nikelis. Skiriamos sulfidinės vario-nikelio rūdos ir silikatinės. Sulfidinėse vario-nikelio rūdose svarbiausi mineralai yra pentlanditas, mileritas, kubanitas, pirotinas ir t.t. Jų telkiniai susiformuoja iš bazines magmos. Nikelio kiekis rūdose nuo 0,3% iki 4%. Be nikelio ir vario, iš šių rūdų gaunamas kobaltas, auksas, platina, paladis, rodis, siera. Silikatinių nikelio rūdų telkiniai susidaro iš ultrabazinių uolienų dūlėjimo plutoje. Jų pagrindiniai mineralai (silikatai ir oksidai):nontronitas, kerolitas, serpentinas… Kai kuriose telkiniuose silikatinės nikelio rūdos turi daug geležies 50-60%, o nikelio 1-1,5%. Nikelis yra svarbiausias nikelio lydinių komponentas. Dažniausiai vartojami nikeliniai lydiniai su variu, chromu, molibdenu, kobaltu, aliuminiu, titanu. Jie plastiški, stiprūs, atsparūs korozijai. Skiriami liejamieji ir deformuojamieji nikeliniai lydiniai. Pagal paskirtį ir vieni, ir kiti būna konstrukciniai, elektrotechniniai, kaitrai atsparūs ir specialieji. Būdingiausi konstrukciniai nikelio lydiniai-monelis. Jame yra 68% nikelio, 28% vario, 2,5 % geležies , 1,5% mangano. Iš jo daromos stiprios, atsparios korozijai detalės, vartojamos chemijos, naftos pramonėje medicinos, laivų statyboje. Iš elektrotechninių nikelio lydinių-aliumelio, chromelio, konstanto, kopelio, nichromo gaminamos termoporos, reostatai, varžymų ritės, kaitinimo elementai. Kaitrai atsparūs - nimonikai ir hastelojai. Iš jų daromos durų dujų turbinų ir kitų jėgos įrenginių detalės, kurioms tinka dirbti iki 12500C temperatūros chemiškai agresyvioje aplinkoje. Specialiesiems nikelio lydiniams priklauso ryškių magnetinių savybių lydiniai: perminvaras, vartojami matavimo prietaisų, telefono ir radijo technikos detalėms gaminti; alniai ir alnikai- nuolatiniams magnetams gaminti; invaras, turintis pastovų šiluminio plėtimosi koeficientą, iš jo daromos matavimo ir kitų tiksliųjų prietaisų detalės; elinvaras, jis turi pastovų tamprumo modulį, todėl iš jo galima daryti laikrodžių spyruokles. Nikelis priklauso feromagnetikams. Feromagnetikai, tai kristalinės medžiagos, kurių atomai priešpaskutiniuose elektriniuose sluoksniuose turi nesukompensuotus sakinius. Feromagnetikus sudaro šie elementai:geležis, nikelis, kobaltas, gadolinis, disprozis, erbis, tulis, holmis, terbis. Feromagnetikams būdinga įmagnetėjimo sotis. Kiekvienas feromagnetikas turi Kiuri temperatūrą. Nikelio Kiuri temperatūra yra 3580C. Dažnai mes girdime, kad koks nors daiktas yra nikeliuotas. Nikeliavimas, tai elektrocheminis ir cheminis nikelio nusodinimas ant metalinių ir nemetalinių dirbinių paviršiaus. Būna dviejų rūšių nikeliuojama, elektrolizuojant nikelio sulfato, chlorido ir kitų druskų tirpalus su įvariais priedais, o antras būdas yra redukuojant tuos tirpalus su įvariais reduktoriais, pvz.: natrio hiposfitu. Tačiau dažniausiai nikeliuojam elektrocheminiu būdų.Nikelio danga yra atspari šarmų, neoksiduojančių rūgščių, nekarštų ir neturinčių ištirpusio deguonies druskų tirpalų, halogenų, sieros ir jos dioksido poveikiui.Gaunamos matinės, pusiau blizgios ir blizgiosios, vienasluoksnės, dvisluoksnės ir trisluoksnės nikelio dangos. Visa tai priklauso nuo elektrolizės rėžimo ir elektrolito sudėties. Norint gauti nikelio dangą, atspariasnę korozijai, kaitrai, atmosferos poveikiui, kietesnę už kitas nikelio dangas arba turinčių specifinių savybių, pvz: veliūro tipo arba matinė juoda nikelio danga gaunama į elektrolizuojamą tirpalą pridėjus organinių emulsijų arba neorganinių medžiagų. Dažniausiai nikeliavimas komponuojamas su kitais elektrocheminiais nusodinimais, pvz.:plienas, cinko lydiniai iš pradžių variuojami, o paskui nikeliuojami, aliuminio lydiniai- bronzuojami, nikeliuojami ir chromuojami. Nikeliavimas vartojamas plieno gaminių, cinko, aliuminio, magnio ir kitų lydinių, keramikos, plastikų, stiklo apsaugai nuo korozijos, apdailai, gaminių paviršiaus savybių gerinimui.

Chemija  Konspektai   (8,35 kB)

Lantanas – La (lot. lanthanum, gr. Lantano – slepiu). Lantanas – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo III grupės elementas, e.n. 57, atominė masė 138,91, oksidacijos laipsnis +3. Oksido pavidalo lantaną atrado 1839 m. K. Mozanderis. Gamtoje lantanas randamas kaip sudėtingas mineralas – monacitas. Lantanas – kalus ir tąsus metalas. Kambario temperatūroje skaido vandenį. Lengvai tirpsta praskiestose rūgštyse . Ceris – Ce (lot. cerium pagal Cereros planetą, augl.). Ceris – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, atominė masė 140,12, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrado 1803m. M. Klaprotas ir nepriklausomai nuo jo J. Berselijus ir V. Hizingeris. Labiausiai paplitęs ir plačiausiai naudojamas lantanidų grupės elementas. Pagrindinė žaliava – monacitas. Ceris – minkštas, pilkos spalvos metalas, chemiškai aktyvus. Ceris vartojamas specialių (didelio plastiškumo ir atsparumo kaitrai) lydinių gamyboje, veikliosioms radioaktyvaus spinduliavimo netamsėjantiems stiklams, elektros laukų elektrodams, žiebtuvėlių akmenėliams gaminti ir t.t. Cerio (IV) druskos – stiprūs oksidatoriai, vartojami ir kiekybinėje analizėje titrimetriniu metodu (cerimetrija) įvairiems reduktoriams nustatyti. Prazeodimis – Pr (lot. praseodymium, gr. Prasinos – žalias ir gr. didimos – dvynis). Prazeodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 59, atominė masė 140,907, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrastas 1895m.. Naudojamas stiklo ir porceliano, specialių rūšių plieno ir karščiui atsparių magnio lydinių gamyboje. Neodimis – Nd (lot. neodymium, gr. Neos – naujas ir gr. Didumos – dvigubas). Neodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 60, atominė masė 144,24, oksidacijos laipsnis +3. Atrastas 1895 m.. Neodimis – sidabriškai baltas metalas, cheminėmis savybėmis panašus į kitus lantanidus. Neodimio druskos turi violetinį atspalvį. Neodimis naudojamas metalurgijoje, stiklo ir porceliano gamyboje, radioelektronikoje ir kt. Prometis – Pm (lot. prometium). Prometis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės radioaktyvus elementas, e.n. 61. Pirmą kartą chemiškai išskirtas izotopas 147Pm (T ½ = 2,6 m)*¹. 1947m. iš kitų elementų radioaktyvių izotopų mišinio, susidariusio, skylant uranui branduoliniame reaktoriuje. Gamtoje neaptiktas. Pavadintas mitinio dievo Prometėjo vardu. Cheminėmis savybėmis panašus į neodimį ir kitus lantanidus. Izotopas 147Pm – radioaktyvi, nuodinga medžiaga susidaranti, sprogstant atominiai bombai. Samaris – Sm (lot.samarium). Samaris – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 62, atominė masė 150,35, oksidacijos laipsnis +3 ir +2. Samaris pavadintas pagal rūdą samarskitą, kuriame jis pirmą kartą buvo aptiktas (rūda pavadinta pagerbiant rusų inžinierių Samorskį.). Elementą atrado 1879 m. Lekokas de Buabodranas, grynas išskirtas 1901 m.. Sm (II) junginiai – stiprūs reduktoriai. Samaris vartojamas kaip specialus priedas kai kuriuose lydinuose, gaminant lakus, katalizatorius, atominėje technikoje jo oksidų dedama į branduolinių reaktorių apsaugines keramikines dangas. Europis – Eu (lot. europium, pagal Europos pavadinimą). Europis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 63, atominė masė 151,96, oksidacijos laipsnis +2 ir +3. Europis sudarytas iš dviejų stabilių izotopų 151Eu (47,77 %) ir 153 Eu (52,23 %). Europis – metalas. Druskos – rusvos arba šviesiai geltonos spalvos. Gadolinis – Gd (lot. Godolinium, pagal suomių chemiką Gadoliną). Gadolinis ¬– D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 64, atominė masė 157,25, oksidacijos laipsnis +3. 1880m. atrado Ž. Morinjakas. Gadolinis sudaro oksidą Gd2O3. Gadolinio druskos bespalvės. Chloridas, sulfatas, nitratas, acetatas, tirpsta vandenyje. Vartojamas atominėje pramonėje apsaugai nuo neutronų. Terbis – Tb (lot. Terbium). Terbis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 65, atominė masė 158,924, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Kaip ir kiti lantanidai, terbis chemiškai labai aktyvus. Vartojamas kartu su kitais lantanidais įvairiuose lydiniuose, liuminoforuose*², stiklo, lakų, dažų ir kt. gamyboje. Disprozis – Dy (lot. disprosium, gr. disprositas – sunkiai prieinamas). Disprozis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 66, atominė masė 162,50, oksidacijos laipsnis +3. Atrado 1886 m. Tekokas de Buabodranas. Disprozis – stipriausias paramagnetikas iš visų žinomų medžiagų.

Chemija  Rašiniai   (148,5 kB)

Jodą gavo 1811 m. B. Kurtua (Prancūzija). Graikiškai “iodes” reiškia violetinis. Jodo randama mažais kiekiais natrio, kalio ir magnio druskose. Nedaug jo yra jūrų vandenyje 2 mg •1-1), jūrų augalijos pelenuose (0,4%, jūrų kopūstuose – 0,5%),naftingų rajonų gruntiniuose vandenyse. Daug jodo (10-50 mg •1-1) randama požeminiuose vandenyse. Jodas, kaip ir bromas, gaunami oksiduojant vandenilio jodidą HI, pramonėje – jodidus veikiant chloro tirpalu. Kambario temperatūroje jodas yra tamsiai violetiniai etališko blizgesio kristalai. Kaitinimas sublimuojasi – virsta violetiniais garais. Vėsdami jodo garai neskystėdami kristalinasi. Jodas vandenyje tirpsta blogai, geriau – organiniuose tirpikliuose ( benzone, anglies disulfide, alkoholyje, eteryje). Krakmolą jodas nudažo mėlynai. Jodas – chemiškai aktyvus elementas, su daugeliu metalų sudaro druskas – jodidus. Daug jodo suvartoja kino juostų ir fotografinio popieriaus pramonė. Alkoholiniu jodo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, o jodo organiniai junginiai vartojami skydliaukės ligos gydyti. Svarbiausias jodo junginys yra vandenilio jodidas HI. Jis gerai tirpsta vandenyje, - susidaro vandenilio jodido rūgštis, stipriausia iš visų vandenilio halogenidų. HI – bespalvės, aštraus kvapo,nepatvarios dujos. Jodo profilaktiką t.y. skydliaukės įsotinimą stabiliuoju jodu, kad ji negalėtų pasisavinti (asimiliuoti) radioaktyviojo jodo, būtina pradėti kaip galima anksčiau, geriausia tuomet, kai yra paskelbiamas specialus Civilinės saugos departamento nurodymas per informacines priemones (radiją, televiziją ir kt.). Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai stabiliojo jodo preparatai vartojami prieš patenkant (įkvėpiant arba su maistu) radioaktyviajam jodui į žmogaus organizmą.

Chemija  Referatai   (16,89 kB)

Druska – cheminis junginys, susidedantis iš katijonų ir anijonų, turinčių priešingą elektros krūvį.Katijonas – teigiamą krūvį turintis jonas.Tai metalo jonas.Pvz: Na+ arba organinis katijonas NH4+.Kai kurie paplitę katijonai ir jų druskų pavadinimai: NH4+ (amonio) Ca2+ (kalcio) Mg2+ (magnio) K+ (kalio) Na+ (natrio) Anijonas – neigiamą krūvį turintis jonas.Tai halogenų atomai.Pvz.:Cl-,Br-, arba atomų junginys pvz.: SO4 2-, NO3- arba organinis jonas pvz.: CH3COO-. Kai kurie paplitę anijonai bei jų sudaromųjų druskų pavadinimai: CI- (chloridai) SO3 (2-) (sulfatai) CO3 (2-) (karbonatai) HCO3- (hidrokarbonatai) NO3 (nitratai) PO4 (3-) (fosfatai) CH3COO- (acetatai) Druskos yra joninės kristalinės struktūros medžiagos.Metalo joną katijoną ir rūgšties liekaną – anijoną sieja joninis, o anijono atomus – polinis kovalentinis ryšys.Druskų patvarumas priklauso nuo metalo aktyvumo (vietos metalų įtampų eilėje) ir nuo anijono prigimties. Kuo aktyvesnis metalas, tuo jo druskos termiškai patvaresnės. Chloridai yra termiškai atsparūs. Tik amonio jonai gali suirti kaitinant amonio druskas. Kaitinamas mėgintuvėlyje kristalinis amonio chloridas NH4Cl sublimuojasi panašiai kaip jodas. Tačiau jodo sublimacija yra fizikinis reiškinys, o amonio chlorido sublimacija – grįžtamoji cheminė reakcija. Kaitinamas amonio chloridas skyla į chloro vandenilį ir amoniaką. Amoniakas ir chloro vandenilis išgaruoja, o prisilietę prie šaltų mėgintuvėlio sienelių vėl susijungia: kaitinimas NH4Cl (k) → NH3 (d) + HCl (d) šaldymas Pastaroji lygtis išreiškia bendrą amonio druskų savybę : visos amonio druskos kaitinamos skyla į amoniaką ir atitinkamas rūgštis. Keletas chloridų lydymosi ir virimo temperatūros:

Chemija  Referatai   (14,76 kB)

Maitinimasis- būtina sąlyga organizmui normaliai augti, vystytis ir funkcionuoti. Vartodami įvairų maistą, aprūpiname savo organizmą reikalingomis medžiagomis, kaip pavyzdžiui vitaminais, mineralais, baltymais, riebalais ar pan. Jeigu nori būti sveikas, negalima maitintis bet kuo, reikia žinoti, kiek ir kokių medžiagų žmogus turi gauti per parą. Tarkim, nustatyta, kad per parą žmogus turi gauti apie 2-3 gramus kalcio, magnio 270-400mg, geležies 10-15 gramų. Pritrūkus geležies žmogui gali išsivystyti mažakraujystė. Kad ši liga neužkluptu mūsų, kasdien vartojame mėsą ir jos produktus, kurioje gausu šios medžiagos. Tačiau, yra žmonių, kuriems moraliniai įsitikinimai neleidžia valgyti mėsos. Jie maitinasi tik augaliniu maistu. Tie žmonės yra vegetarai. Jie įsitikinę, kad vartodami augalinį maistą gyvena ilgesnį, sveikesnį ir humaniškesnį gyvenimą. Pasaulyje vegetarai sudaro apie 10% žmonių. Manoma, kad Lietuvoje jų yra apie 5 %. Galvoju, kad ir Ramygalos gimnazijoje yra nevalgančių mėsos mokinių. AR VERTA TAPTI VEGETARU? Dėl šio klausimo žmonių nuomonė visada skyrėsi į dvi dalis: verta ir neverta. Manau, atsakymas yra paprastas ir aiškus : visur yra ir gerųjų ir blogųjų pusių. Mokslininkų duomenimis, vegetarai dažniausiai nerūko ir negeria alkoholinių gėrimų, vien dėl to jų sveikata yra geresnė nei visaėdžiu žmonių. Be to, vegetarai retai turi antsvorio, nes augaliniame maiste daugiau maistinių skaidulų, kurios mažina cukraus ir riebalų rezorbciją organizme. Mažiau šie žmonės serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Neabejotina, kad vegetarai yra humaniškesni, nes atsisako vargyti tai, kas buvo gyva. Taip pat šie žmonės labiau linkę rūpintis aplinka. Vienintelis vegetarizmo trūkumas – griežta mitybos priežiūra. Daugelis prieš tapdamas vegetaru mano, jog atsisakęs mėsos ir toliau sveikai gyvens. Vegetarizmo gyvensena reikalauja pastangų. Žmogus turi „skaičiuoti“, prisiminti kokių medžiagų negavo šiomis dienomis. Vegetarai dažniausiai rizikuoja susirgti mažakraujyste. Šia liga galima susirgti, kai organizmui trūksta geležies, kurios gausu mėsoje. Gaila, tačiau ne visi žino, jog geležies taip pat gausu sojoje, iš kurios, kaip ir mėsos geležį lengvai pasisavina organizmas.

Biologija  Analizės   (90,12 kB)

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K. Žvaigždės spektras vaivorykštės pavidalo juostelė - gaunama spektrografu išsklaidžius jos skleidžiamą šviesą pagal bangų ilgį. Ištisiniame spektre matyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios - M spektrinės klasės žvaigždės. Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro dvi žvaigždės, o daugianarę nuo 3-7 žvaigždžių. Dvinarės arba daugianarės sistemos būna fizinės ir optinės. Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą , optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokių gravitacinių ryšių ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žvaigždės skirstomos į vizualiąsias, spektrines, užtemdomąsias, astrometrines. Žvaigždžių masę galima apskaičiuoti pagal 3-ąjį Keplerio dėsnį, tik reikia žinoti dvinarių žvaigždžių orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Pačių karščiausių pagrindinės sekos žvaigždžių masė lygi 50Mo, o vėsiausių - 0.1Mo, supermilžinių - nuo 10Mo iki 50Mo. Žvaigždžių dydį (skersmenį) galima apskaičiuoti remiantis Stefano or bolcmano dėsniu, kai žinoma žvaigždės paviršiaus temperatūra ir šviesis. Didžiausios žvaigždės yra raudonosios M spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu saulės iki 1000 kartų. Mažiausios - baltosios nykštukės, kurios savo dydžiu kartais prilygsta žemei ar net mėnuliui. Žvaigždžių išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7%) ir helis (23.7%). kitų elementų - deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6%. be normaliųjų yra keletas rūšių anomaliųjų žvaigždžių. Jų spektruose matyti ryškios anglies, geležies, silicio, chromo ir kitų elementų linijos. Tai rodo, kad tos žvaigždės turi šių elementų dešimtis ar net šimtą kartų daugiau negu normaliose. Nemetalingų Žvaigždžių atmosferose sunkiųjų elementų yra šimtus ir tūkstančius kartų mažiau negu saulės atmosferoje. Žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintamosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį - į pulsuojančias ir sproginėjančias. Pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia, tuo metu kinta jų spindesys, temperatūra ir spektrinė klasė. Yra kelių rūšių pulsuojančios žvaigždės: cefeidės, virginidės, lyridės ir kitos. sproginėjančių žvaigždžių spindesys per labai trumpą laiką padidėja daugybę kartų: novų - nuo 9 iki 19 ryškių, supernovų - daugiau negu 20 ryškių. Staiga sužibusių novų spindesys po to mažėja laipsniškai kelerius metus, kol pasiekia pradinį. Sprogusios supernovos vietoje lieka maža neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė. Saulė - vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Šerdį supa 3 sluoksniai: pirmuoju - energija pernešama į išorę spinduliais, antruoju - dujų konvekcija, o trečiasis sluoksnis - atmosfera, kurią galima suskirstyti į fotosferą, chromosferą ir vainiką. Saulės paviršiuje maždaug kas 11.2 metų vyksta reiškiniai, susiję su jos aktyvumo kitimu. Tai saulės fotosferos dėmės, žibintai, chromosferos flokuliai ir žybsniai, vainiko protuberantai. Saulės dėmėmis vadinamos tamsios fotosferos sritys, apsiaustos šviesosnio pusšešėlio. Dažniausiai jos atsiranda poromis ar grupėmis. Aplink dėmes susidaro trumpalaikiai šviesūs dariniai - žibintai, o virš jų, chromosferoje, - flokulai, protuberantai ir žybsniai. Protuberantais vadinamos saulės disko pakraštyje matomos į vainiką besiveržiančios dujų masės. Chromosferos žybsniai trunka keletą valandų. Jie sukelia radijo ryšio trukdymus, polines pašvaistes, magnetines audras. Šie reiškiniai veikia žemės klimatą, gyvūniją, augmeniją, žmones. Žvaigždžių evoliucija XX amžiaus pradžioje daugelis astronomų manė, kad žvaigždės evoliucionuoja taip, kaip rodo Hercšprungo ir Raselo diagrama (Raktas), t. y. evoliucijos pradžioje jos yra baltos ir spindulingos, o pabaigoje — raudonos ir silpnos. Pagal šią teoriją, žvaigždė atsiranda, kondensuojantis tarpžvaigždinėms dujoms ir dulkėms. Veikiant gravitacijai, šis dulkių ir dujų gumulas traukiasi, jo gelmės kaista. Žvaigždė pradeda šviesti kaip didžiulė labai išsiplėtusi M spektrinės klasės raudonoji milžinė. Ji traukiasi ir kaista tol, kol pasiekia pagrindinės žvaigždžių sekos viršų, o po to vėsta, kol virsta blyškia M nykštuke. Galiausiai ji visai atšąla. Saulės masės žvaigždės evoliucija Dabar žinoma, kad ši iš pažiūros gan įtaigi žvaigždžių evoliucijos teorija yra visiškai neteisinga. Raudonosios milžinės, tokios kaip Betelgeizė, nėra jaunos. Priešingai, jos labai senos, išeikvojusios energijos atsargas; tai yra jau paskutiniųjų evoliucijos stadijų. Žinant, kad žvaigždės spinduliuoja energiją, gautą jų gelmėse vykstančių branduolinių reakcijų metu, o evoliuciją lemia pradinė iš kosminio ūko susidariusios žvaigždės masė, didelės ir mažos masės žvaigždžių evoliucija skiriasi. Vienintelis bendras jų evoliucijos bruožas yra tas, kad visos žvaigždės susidaro iš dujų ir dulkių debesų, tarp kurių geriausiai žinomas Didysis Oriono (liet. Šienpjovių) ūkas.

Astronomija  Referatai   (133,56 kB)

Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams. Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį. Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt. Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų - jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”. VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100C temperatūroje užverda - virsta garu. Daugiau nei 1500C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15C, tankis 998,23 kg/m3 (20C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2OH++OH-; K=[H+][OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo). Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį (hidratacija), vnadens veikiami, skyla - vyksta hidrolizė, arba nuo jų pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose (akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais, sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami, koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį (F2+H2O 2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 - 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 - 500 l per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose - susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą, išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina be vandens. Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%) Medūzos 95 - 98 Dumbliai 90 - 98 Augalų lapai 78 - 86 Žuvys apie 70 Žmogus (ir kiti žinduoliai) 63 - 68 Smegenys pilkoji medžiaga baltoji medžiaga apie 84 apie 72 Raumenys apie 75 Griaučiai 20 - 40 Vabzdžiai 45 - 65 Javų sėklos 12 - 14 Samanos, kerpės (anabiozės būsenoje) 5 - 7 VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS Aplinkos poveikis Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę. Vanduo, kurį geriate Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas, ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį minkštinti specialiai. Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus reguliariai keiskite. Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik šviežią vandenį. Sveika mityba Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio, 0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus rekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną. Įtaka sveikatai Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai - mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama, vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminio vandens užterštumo padariniai Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.

Aplinka  Referatai   (26,27 kB)

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai. Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti. Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos - iki 100, choleros - iki 15, bruceliozės - iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais. Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15-30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8-10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė. Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.

Aplinka  Referatai   (7,21 kB)

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.

Aplinka  Referatai   (16,99 kB)

Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.

Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)

"Žmogus ir vanduo" - tai darbas, aprašytas apie vandenį Lietuvoje ir pasaulyje iš cheminės, geografinės, biologinės, medicininės pusių, jo tarša, ciklas ir kita svarbi informacija.

Chemija  Pateiktys   (10 psl., 20,71 kB)

Aprašykite ir paaiškinkite dielektrikų lyginamosios varžos priklausomybę nuo temperatūros. Apibrėžkite temperatūrinio lyginamosios varžos koeficiento sąvoką.Išdėstykite segnetoelektrikų poliarizacijos ypatybes, lyginant su paprastų dielektrikų. Kas tai yra Kiuri taškas, bei histerezė? Ir pan.

Kita  Namų darbai   (21 psl., 209,18 kB)

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais ­ konvekcija ir spinduliavimu.Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,13 kB)

Kietieji kūnai. Kristalų rūšys. Monokristalų savybės. Kristalinių kūnų struktūra. Skirtingos rikiuotės. Klaidos. Kristalų auginimas. Kristalų inkubatoriai. Skystieji kristalai. Deformacijos. Mokslo ir gamybos pažanga didele dalimi priklauso nuo reikiamas savybes turinčių kietųjų medžiagų, todėl kietojo kūno tyrimams fizikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Bemaž pusė pasaulio fizikų šiuo metu užsiima kietojo kūno fizika. Jie tiria kietųjų medžiagų struktūrą ir jos ryšį su mechaninėmis, elektrinėmis ir magnetinėmis, optinėmis savybėmis, kietuosiuose kūnuose vykstančius reiškinius.

Fizika  Konspektai   (7 psl., 58,97 kB)

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)

Mineralinių trąšų savybės. Azoto trąšos. Fosforo trąšos. Kalio trąšos. Mineralinių trąšų vidutinės normos lauko augalams. Mineralinės trąšos nemažiau svarbios negu organinės. Dideliuose ūkiuose, kuriuose yra nuo fermų labai nutolusių laukų, iki šiol užtekdavo vien mineralinių trąšų. Organinių trąšų nuošalūs laukai negaudavo ištisus dešimtmečius. Mineralinės trąšos svarbios įvairiais požiūriais. Tais metais, kai neįterpiamos organinės trąšos, mineralinės yra svarbiausias maisto šaltinis.

Biologija  Referatai   (9 psl., 13,51 kB)

Žvaigždės yra didelės masės (10'28 – 10'32 kg) ir skersmens (3•10'5 – 10'9 km) įkaitusios plazmos rutuliai, spinduliuojantis elektromagnetinius spindulius (šviesos, ultravioletinius, rentgeno, infraraudonuosius), elektringąsias daleles (žvaigždinį vėją – daugiausia protonus ir elektronus) ir neutrinus. Žvaigždės yra sudarytos iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais.

Astronomija  Referatai   (5,83 kB)

Augalija: tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Didžiausi miestai (tūkst.gyv.): Roma - 2623, Milanas - 1189, Neapolis - 1014, Turinas - 956, Palermas - 669, Genuja - 629, Bolonija - 402, Florencija - 394, Baris - 345, Venecija - 321. Gyventojų tankumas (žm./kv.km.): Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių. Religijos: 91% gyventojų yra katalikai, iš kitų - protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000). ŽYMŪS PASTATAI: Romoje : Koliziejus, Romos forumas, Panteonas, Angelo Pilis, Šv. Petro Bazilika, Šv. Morkaus bazilika (Venecija), Monrealės katedra (Sicilija). Antikinis miestas "Pompėja" atkastas ir lankomas turistų.

Geografija  Referatai   (4,21 kB)

Maistas teikia žmogui energijos, reikalingos augti, fiziniam aktyvumui (darbui) ir gyvybinėms organizmo funkcijoms (kvėpavimui, kraujo cirkuliacijai, virškinimui, nuolatinei kūno temperatūrai palaikyti, mąstyti). Be to, maistas aprūpina organizmą statybinėmis medžiagomis.

Chemija  Referatai   (9,29 kB)

Gyvsidabris su daugeliu metalų sudaro kietuosius ir skystuosius lydinius,vadinamus amalgamomis. Jis nesudaro amalgamų su kobaltu, nikeliu, geležimi, platina,paladžiu, tantalu, siliciu, reniu, vanadžiu, volframu, beriliu, titanu, manganu, molibdenu. Kai kurių amalgamų sudėtis yra pastovi. Amalgamų naudojimas: Labai lengvai amalguojami. Hg2Na lengvai skaido vanduo. Reakcijų vandeniniuose tirpaluose reduktorius.

Chemija  Konspektai   (4,35 kB)

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt.

Chemija  Konspektai   (5,37 kB)

Briliantas - apdirbtas deimantas, turintis ne mažiau 57 briaunų. Šiomis dienomis, briliantai naudojami kaip brangakmeniai papuošalams arba kaip talismanas, turintis mistinių galių.nkstyvoji istorijaBriliantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti maždaug prieš 3000 metų Indijoje, kur briliantai buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą.Viduramžiais briliantai kurį laiką buvo naudojami medicininiams tikslams.

Chemija  Konspektai   (5,59 kB)

Gamtoje silikatai yra labiausiai paplitę junginiai. Jie sudaro 97% Žemės plutos.Silikatai, į kurių sudėtį įena Al2O3, vadinami aliumosilikatais. Silikatų formulių pavyzdžiai: Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2 koalinas, CaO ∙ 3MgO ∙ 4SiO2 asbestas, K2O ∙ Al2O3 ∙ 6SiO2 lauko špatas. Stiklas gaunamas kaitinant iki 1400 oC baltojo smėlio SiO2, sodos Na2CO3 ir klinčių arba kreidos CaCO3 mišinį specialiose krosnyse. Soda pažemina mišinio lydymosi temperatūrą, kreida padidina stiklo tvirtumą ir sumažina tirpumą vandenyje. 6SiO2 + CaCO3+ Na2CO3→ Na2O ∙ CaO ∙ 6SiO2 + 2CO2 .

Chemija  Konspektai   (2,62 kB)

Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize.

Chemija  Konspektai   (2,64 kB)

Gydomasis purvas - natūralus gamtinis gydomasis veiksnys. Gydymui naudojamas durpinis purvas. Durpės yra ilgai trunkančio augalinių organizmų irimo (beveik nepatenkant deguoniui) produktas. Gydomųjų durpių veikimo mechanizmų paaiškinimui yra įvairių hipotezių. Šiuo metu manoma, kad purvo procedūros, veikdamos per odos mechaninius, šiluminius, cheminius, skausminius ir kitus receptorius, sukelia sudėtingas refleksines reakcijas. Pirmiausia pradeda veikti trofiniai (audinių mitybos) refleksai.

Kita  Referatai   (5,13 kB)

Jodas - tai mikroelementas ir žmogui jo reikia nedaug-150 mikrogramų per parą. Visame žmogaus kūne yra 10-20 miligramų jodo, daugiausia – skydliakėje (jos harmonų tiroksino (T4) ir tironino (T3) sudėtyje). Jodas buvo atrastas 1911 metais jūros dumbliuose ir greitai pradėtas vartoti kaip vaistas. Dar senovės graikų ir romėnų laikais pastebėta, kad jūros kopūstų milteliais galima gydyti "gūžį".

Pramonė  Referatai   (3,13 kB)

Visos daržovės pagal valgomasias dalis skirstomos į dvi grupes: 1) vaisinės, kai maistui vartojami jų vaisiai, ir 2) vegetatyvines, kai maistui skiriami lapai, stiebai ar kitos augalo dalys. Prie vaisinių daržovių priskiriamos pomidorinės, moliūginės, ankštinės ir grūdinės daržovės. Pomidorinės daržovės – pomidorai, baklažanai, pipirai.

Pramonė  Referatai   (4,05 kB)

Ekosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos.

Biologija  Referatai   (11,91 kB)

Paprastai dirvožemis apibrėžiamas kaip viršutinis žemės plutos sluoksnis, sudarytas iš mineralinių dalelių, organinių medžiagų, vandens, oro ir gyvųjų organizmų. Tai sąlyčio paviršius tarp žemės, oro ir vandens, kuriame yra didžioji biosferos dalis. Dirvožemis formuojasi be galo lėtai, tad jį galima laikyti neatsinaujinančiu ištekliu. Iš jo gauname maistą, biomasę ir žaliavas. Jis yra žmonijos veiklos ir kraštovaizdžio pagrindas. Dirvožemis yra labai sudėtinga ir kintanti terpė.

Biologija  Referatai   (8,55 kB)