Referatas apie senovės Graikijos kariuomenę, jos sudėtį, karių ginklus, strategiją bei taktiką. Turinys Įvadas 3 Karybos pradžia 4 Karybos pobūdis 5 Kariuomenė 6 Graikų karių šarvai 8 Graikų karių pagrindiniai ginklai 9 Strategija.............................................................................................................................................10 Taktika................................................................................................................................................11 Išvados................................................................................................................................................14 Literatūros sąrašas..............................................................................................................................15

Istorija  Referatai   (14 psl., 33,59 kB)

Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus. Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posedyje lapkričio 14d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti. Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratinės Lietuvos niekas negalės pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietyja nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Atsitraukiančios Vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų kariuomenė. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 m. pabaigoje pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštą nuo naujos invazijos. Žūtbūt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius. Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23d., nes tą dieną išleistas I-asis tuo reikalu įstatymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio II-ojo kabineto pirmininku buvo Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Kai Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2d. atšaukė Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, valdymo formos klausimą ji paliko spręsti steigiamajam seimui. Tą pačią dieną Valstybės Taryba priėmė “ Laikinės Konstitucijos pamatinius dėsnius”, kuriais ji pasiėmė suverininės Lietuvos galią. Vyriausius laikinės valstybės organus sudarė Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos prezidiumas - iš prezidento ir dviejų viceprezidentų ir ministerių kabinetas atsakingas prieš Valstybės Tarybą. Tačiau suirutė didžiojo karo pabaigoje, įsiveržimas į Lietuvą raudonosioos armijos, mūsų kariuomenės pasitraukimas iš Vilniaus, ilgos okupacijos padarinys - skurdas ir įvairūs organizaciniai sunkumai trugdė valstybės tvarkomąjį darbą. Ir administracijai perimti ir pirmajai kariumeniai bei policijai suorganizuoti, tremtiniams iš Rusijos grąžinti ir visiems kitiems vyriausybės reikalams reikėjo rasti lėšų. Nesant dar sutvarkyto mokesčių renkamojo aparato, teko ieškoti paskolos. Ją suteikė Darlehnskasse-Ost bankas. Šita paskola įgalino vyriausybę atlikti pirmuosius valstybės organizacinius darbus ir gintis nuo bolševikų antplūdžio. Tokiose nenormaliose sąlygose negalint rinkti steigiamojo seimo, teko jo vaidmenį laikinai pavesti vadinamajai konferencijai. Konferencija turėjo išklausyti Valstybės Tarybos ir laikinės vyriausybės pranešimus, aptarti steigiamojo seimo sušaukimo sąlygas ir dėsnius, žemės reformą ir išrinkti trūkstamus Valstybės Tarybos narius. Tokia konferencija susirinko 1919 m. pradžioje Kaune. Valstybę tvarkyti ir toliau buvo palikta Valstybės Tarybai, prezidento pareigas einančiam jos prezidiumui ir ministerių kabinetui. 1919 m. balandžio 4d. laikinės konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo pakeisti, būtent, vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo, buvo įsteigtas valstybės prezidento organas. Tą pačią dieną Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu. Netrukus steigiamojo seimo rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo savo darbą atlikti ligi liepos pabaigos. Įstatymas buvo paskelbtas 1919 m. lapkričio mėnesio 20d. Atstovų turėjo būti renkama po vieną nuo 15000 gyventojų. Rinkimai į steigiamąjį seimą buvo paskelbti jau 1920 m. pradžioje, o renkamosios dienos nustatytos balandžio mėnesį. Iš 112 išrinktų atstovų – 59 buvo krikščionių demokratų bloko, 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai. Susirinkęs gegužės 15d. steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratin respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikinę konstituciją, kuri buvo prezidento A. Smetonos paskelbta 1920 m. birželio 10d. Prezidentą turėjo rinkti steigiamasis seimas, tačiau, ligi jis buvo išrinktas jo pareigas ėjo seimo pirmininkas Stulginskis. Lenkų puolimo metu. 1920 m. spalio mėnesį, steigiamasis seimas padarė pertrauką ir įkūrė vadinamąjį mažąjį seimą iš steigiamojo seimo pirminiko ir šešių renkamų narių, kurie perėmė einamuosius steigiamojo seimo darbus.

Istorija  Konspektai   (6,09 kB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

ANTRASIS PASAULINIS KARAS Antrasis pasaulinis karas vyko šiais metais : Prasidėjo – 1939 metų rugsėjo 1 dieną Ir baigėsi – 1945 metų rugsėjo 2 dieną Svarbiausios jo priežastis buvo :  Versalio taikos nutarimas  Fašismo ideologija  Vakarų Europos nuolaidžiavimo politika  Komunizmo baimė Antrasis pasaulinis karas baigėsi tuo , kad 1945 metų rugsėjo 2 dieną buvo kapituliuoja Japonija. Oficiali Antrojo Pasaulinio karo pradžia yra 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Vokietijos armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Tačiau tikroji šio karo istorija prasidėjo anksčiau. 1933 m. nusenęs Vokietijos prezidentas Paulis fon Hindenburgas paskyrė Alfą.Hitlerį kancleriu. Nuo pat Hitlerio atėjimo 1933 m. į valdžią Europoje tvyrojo būsimo karo grėsmė. Hitleris ir jo nacistinė ideologija reklamavo karą, vaizduodama jį kaip aukščiausią nacijos gyvybingumo išbandymą. Hitleris atsisakė laikytis 1919 m. Versalio sutarties. Vokiečiai greitai pajuto Hitlerio troškimą atkurti kariuomenę. 1935 m. buvo įvesta karo prievolė, ignoruodama Versalio sutarties sąlygas, Vokietija slapta ginklavosi. Greitai Hitleris praktiškai panaudojo savo kariuomenę – 1936 m. jis grąžino vokiečių kareivius į Reino sritį.Britanijai ir Prancūzijai nespėjus reaguoti, Hitleris smogė vėl – 1938 m. Vokietijos kariuomenė įžengė į Austriją ir visą šalį įjungė į nacistinį reichą. Tais pačiais metais kilo ginčas dėl Sudetų krašto, kuris priklausė Čekoslovakijai, tačiau į jį reiškė pretenzijas Hitleris, remdamasis tuo, kad, anot jo, ten persekojami vokiškai kalbantys gyventojai. Hitleris įspėjo Britaniją ir Prancūziją, kad karas bus neišvengiamas, jeigu jie neįtikins Čekoslovakijos vyriausybės užleisti Sudetų kraštą Trečiajam Reichui. Mainais Hitleris įsipareigojo garantuoti likusios Čekoslovakijos nepriklausomybę ir pažadėjo, kad nebus jokio karo. Tačiau tai buvo melas. Užsitikrinęs Britanijos ir Prancūzijos nuolankumą Adolfas Hitleris 1938 m. spalio 5 d. įvedė savo kariuomenę į Sudetų kraštą, o 1939 m. kovo 15 d. Hitleris užgrobė likusią Čekoslovakiją. 1939 m. Hitlerio dėmesys nukrypo į Lenkijos ir Rytų Europos užkariavimą. Sovietų Sąjunga, bijodama vis didėjančios Vokietijos grėsmės, labai troško atnaujinti Pirmojo Pasaulinio karo Britanijos, Rusijos ir Prancūzijos sąjungą.Tačiau vesdamas derybas su sąjungininkais Stalinas tuo pačiu metu pradėjo slaptas derybas su nacistais. Vokietija, norėjusi pulti Lenkiją, turėjo užsitikrinti, jog sovietai neateis padėti lenkams.Stalinas taip pat troško dalyvauti sunaikinant Lenkiją ir pasinaudoti galimybe sustiprinti sovietų poziciją Baltijos jūros regione. Du diktatoriai greitai sudarė slaptą paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 22 d., kuriuo pasidalijo Rytų Europą.Jie numatė padalyti Lenkiją perpus, ir tuomet Rusija galės laisvai išplėsti savo įtaką Latvijai, Estijai, Lietuvai ir Suomijai.

Istorija  Rašiniai   (78,38 kB)

Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus. Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posedyje lapkričio 14d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti. Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratinės Lietuvos niekas negalės pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietyja nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Atsitraukiančios Vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų kariuomenė. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 m. pabaigoje pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštą nuo naujos invazijos. Žūtbūt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius. Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23d., nes tą dieną išleistas I-asis tuo reikalu įstatymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio II-ojo kabineto pirmininku buvo Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Kai Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2d. atšaukė Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, valdymo formos klausimą ji paliko spręsti steigiamajam seimui. Tą pačią dieną Valstybės Taryba priėmė “ Laikinės Konstitucijos pamatinius dėsnius”, kuriais ji pasiėmė suverininės Lietuvos galią. Vyriausius laikinės valstybės organus sudarė Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos prezidiumas - iš prezidento ir dviejų viceprezidentų ir ministerių kabinetas atsakingas prieš Valstybės Tarybą. Tačiau suirutė didžiojo karo pabaigoje, įsiveržimas į Lietuvą raudonosioos armijos, mūsų kariuomenės pasitraukimas iš Vilniaus, ilgos okupacijos padarinys - skurdas ir įvairūs organizaciniai sunkumai trugdė valstybės tvarkomąjį darbą. Ir administracijai perimti ir pirmajai kariumeniai bei policijai suorganizuoti, tremtiniams iš Rusijos grąžinti ir visiems kitiems vyriausybės reikalams reikėjo rasti lėšų. Nesant dar sutvarkyto mokesčių renkamojo aparato, teko ieškoti paskolos. Ją suteikė Darlehnskasse-Ost bankas. Šita paskola įgalino vyriausybę atlikti pirmuosius valstybės organizacinius darbus ir gintis nuo bolševikų antplūdžio. Tokiose nenormaliose sąlygose negalint rinkti steigiamojo seimo, teko jo vaidmenį laikinai pavesti vadinamajai konferencijai. Konferencija turėjo išklausyti Valstybės Tarybos ir laikinės vyriausybės pranešimus, aptarti steigiamojo seimo sušaukimo sąlygas ir dėsnius, žemės reformą ir išrinkti trūkstamus Valstybės Tarybos narius. Tokia konferencija susirinko 1919 m. pradžioje Kaune. Valstybę tvarkyti ir toliau buvo palikta Valstybės Tarybai, prezidento pareigas einančiam jos prezidiumui ir ministerių kabinetui. 1919 m. balandžio 4d. laikinės konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo pakeisti, būtent, vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo, buvo įsteigtas valstybės prezidento organas. Tą pačią dieną Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu. Netrukus steigiamojo seimo rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo savo darbą atlikti ligi liepos pabaigos. Įstatymas buvo paskelbtas 1919 m. lapkričio mėnesio 20d. Atstovų turėjo būti renkama po vieną nuo 15000 gyventojų. Rinkimai į steigiamąjį seimą buvo paskelbti jau 1920 m. pradžioje, o renkamosios dienos nustatytos balandžio mėnesį. Iš 112 išrinktų atstovų – 59 buvo krikščionių demokratų bloko, 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai. Susirinkęs gegužės 15d. steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratin respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikinę konstituciją, kuri buvo prezidento A. Smetonos paskelbta 1920 m. birželio 10d. Prezidentą turėjo rinkti steigiamasis seimas, tačiau, ligi jis buvo išrinktas jo pareigas ėjo seimo pirmininkas Stulginskis. Lenkų puolimo metu. 1920 m. spalio mėnesį, steigiamasis seimas padarė pertrauką ir įkūrė vadinamąjį mažąjį seimą iš steigiamojo seimo pirminiko ir šešių renkamų narių, kurie perėmė einamuosius steigiamojo seimo darbus.

Istorija  Konspektai   (6,09 kB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

1794 m. Tulono išvadavimas. Pasaulis pirmą kartą sužino apie Napoleoną, Bonapartui suteikiamas generolo laipsnis. 1795 m. spalis. Monarchistų maištas. Napoleonas turėdamas kur kas mažesnę kariumenę jį numalšina. Paskelbiama nauja kostitucija, išrinktas naujas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, vykdomoji valdžia atitenka 5 asmenų tarybai

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,45 kB)

Benitas Musolinis atėjo į valdžią Italijoje. Josifas Stalinas ateina į valdžią Rusijoje. Lokarno sutartis (nustatytos Vokietijos sienos su Prancūzija ir Belgija). Vokietija įstoja Į Tautų sąjungą. Japonija užkariauja Kinijai priklausančią Mandžūriją. Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9,68 kB)

Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!

Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)

Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.

Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)

Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus ir Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po Durbės mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, o Livonijos ir Kryžiuočių ordinų pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai. Prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,1 kB)

Algirdas didžiojo kunigaikščio sostą paliko vyriausiajam savo ir Julijonos sūnui – Jogailai. Įsitvirtinti jame Jogailai teko pačiam. Šalia jo valstybės gyvenime tebesireiškė Kęstutis. Pavojingiausia padėtis klostėsi kare su kryžiuočiais. Ordinas teberengė galingus žygius į Lietuvos gilumą. 1379 m., kai Ordinas eilinį kartą grasino Vilniui, Jogaila ryžosi pirmajam naujosios politikos žingsniui. Vasarą Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Vakarus ir Ordino valstybėje aptarė abiejų valstybių santykius bei Lietuvos krikšto galimybes.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,09 kB)

1506 metais mirė įpėdinio nepalikęs Aleksandras. LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. Šitaip buvo pažeistas 1501 m. Melniko aktas dėl bendrų abejoms valstybėms valdovo rinkimų. Tiesa, Melniko aktas niekada nebuvo patvirtintas LDK seime. Lenkų didikai skubėjo išrinkti Žygimantą Augustą ir Lenkijos karaliumi bijodami, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kunigaikštystės unija. 1506 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje Žygimantas Senasis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,81 kB)

Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,82 kB)

1795 m. Rusija norėjo prisijunti visą LDK teritoriją, tačiau šiam jos norui pasipriešino Prūsija, kuri reikalavo Žemaitijos ir Užnemunės. Per derybas Rusija užleido Prūsijai Užnemunę. Prūsijos Karalystėje iš šios Lietuvos dalies ir Prūsijai tekusių Lenkijos žemių buvo sudaryta Naujosios Rytų Prūsijos provincija, susidedanti iš dviejų departamentų: Polocko ir Baltstogės (Bialystoko).

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,74 kB)

Krašto, ypač valstiečių ir kitų neprivilegijuotųjų luomų, padėtį sunkino Rusijos valstybiniai mokesčiai (jie, lyginant su LDK laikais, padidėjo bene 3 kartus) bei rekrutų į Rusijos kariuomenę prievolė. Pagrindinis buvo 1812 m. įvestas vadinamasis pagalvės mokestis. Jį mokėti reikėjo nuo kiekvieno neprivilegijuotojo luomo vyriškio, arba nuo vadinamosios revizinės sielos.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,62 kB)

1831 m. lapkričio mėnesį Varšuvoje prasidėjo sukilimas dėl Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo. Sėkmės atveju valstybę norėta atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Formaliai autonominės Lenkijos Karalystės sukilimą galima laikyti ir Lenkijos-Rusijos karu, nes iš Lenkijos pusės veikė legalios valdžios struktūros bei reguliari kariuomenė.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,95 kB)

Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, kai Vokietija iškėlė naujus reikalavimus. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gubernatoriaus valdžią, kėlė ir kitus reikalavimus, kurių esmė – nevaržyti antilietuviškos vietos nacių veiklos. Lietuvos vyriausybė apie šį Berlyno kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klaipėdos sutarties signatares D. Britaniją ir Prancūziją.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,72 kB)

Senovės antikoje kuriantis ir keičiantis imperijoms, neišvengiamai vykdavo karai, mūšiai dėl didesnių imperijos teritorijų, turto, vergų ir t.t. Augančioms imperijoms reikėjo vis daugiau materialinių resursų, reikėjo vis daugiau žmonių, karių. Imperatorių užmojai buvo vis didesni. Ta puikiai atspindi ir III a. prieš Kristaus gimimą. Kai šiaurinėje ir pietinėje viduržiemio jūros pusėse kūrėsi ir plėtėsi dvi galingos imperijos, tai Kartaginos ir Romos. Joms besiplečiant neišvengiamai susidūrė ir šių imperijų interesai į naujų teritorijų, bei viduržiemio jūros valdymą.

Istorija  Rašiniai   (5,07 kB)

Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu. Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.

Politologija  Referatai   (16,73 kB)

Algirdas didžiojo kunigaikščio sostą paliko vyriausiajam savo ir Julijonos sūnui – Jogailai. Įsitvirtinti jame Jogailai teko pačiam. Šalia jo valstybės gyvenime tebesireiškė Kęstutis. Pavojingiausia padėtis klostėsi kare su kryžiuočiais. Ordinas teberengė galingus žygius į Lietuvos gilumą. 1379 m., kai Ordinas eilinį kartą grasino Vilniui, Jogaila ryžosi pirmajam naujosios politikos žingsniui.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3,33 kB)

Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė.

Istorija  Konspektai   (5,02 kB)

Mėgindamas suprasti kuo gyveno SSRS per pusšimtį metų po karo pastebėjau, kad visa SSRS istorija, beveik iki 1989-ųjų metų yra vien tik užsienio politika, kuri buvo pakankamai dinamiška aktyvi ir įžūli. Tuo tarpu viduje visas gyvenimas tarsi ir sustojo, bent tai nedaro nieko įdomaus, kas galėtų dominti šiuolaikinį vidutinį pilietį. Dar daugiau rinkdamas medžiagą šiam darbui, pastebėjau, jog pačių SSRS žlugimo priežasčių reikia ieškoti ne viduje, bet išorėje ir pirmosios priežastys, kurios trukdė SSRS dominavimui pasaulyje (ačiū Dievui), buvo jos nesėkmingoje užsienio politikoje.

Istorija  Analizės   (5,62 kB)

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys - augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis - Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms.

Geografija  Referatai   (7,12 kB)

Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraščio) geografinė padėtis yra trijų žemynų sąvartoje: kontinentine dalimi glaudžiai susijusi su priešakine Azija, rytinės sritys siekia Sirijos - Mesopotamijos stepę, šiaurinė dalis - Mažąją Aziją, o pietinė dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių.

Geografija  Rašiniai   (12,01 kB)

Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje veikusios organizacijos veiklą. Šaulių sąjungos įkūrimo data laikoma 1919 m. birželio 27 d. >Be karinio mokymo tarpukaryje šauliai plačiai vykdė tautos kultūrinimo darbą, taip pat aktyviai sportavo. Pasitraukę šauliai bei patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai apie Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą paskelbė Čikagoje. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, Kaune vykusiame mitinge buvo oficialiai paskelbtas Šaulių sąjungos atkūrimas.

Sportas  Referatai   (5,9 kB)

Per Pirmąjį pasaulinį karą jau 1915 m. rudenį visą Lietuva teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė. Taigi realiu bei visišku Lietuva suverenu tapo kaizerinės Vokietijos vyriausybė. Todėl pirmoji valstybė, iš kurios Lietuva Taryba ryžtingai siekė gauti pirmą tarptautinį teisinį pripažinimą, buvo Vokietija.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5,01 kB)

Pirmasis partizaninio karo etapas: 1944 07-1946 05. Antrasis etapas: 1946.05 – 1948.11. Trečiasis etapas: 1948 11-1953 05. Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą. Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD, NKGB), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai, pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos. Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 8,49 kB)

Indoeuropiečių prokalbė. Baltai. Baltų vardas. Baltų kilmė. Baltų protėvynė. Baltų protautės ir prokalbės skilimas. Slavai. Germanai. Keltai. Italikai. Graikai. Trakai ir frigai. Ilyrai. Tocharai ir hetitai. Arijai. Indai. Iranėnai. Skitai. Prieš šešetą - aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.

Istorija  Konspektai   (20 psl., 226,06 kB)