Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 145 rezultatai

Temos aktualumas. Tapimas savarankišku ir suaugusiu – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų sąlygotas procesas, kuris vieniems paaugliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems- sunkus, ilgas ir ypatingai daug pastangų reikalaujantis vyksmas. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie augantiems vaikų globos namuose, tapimas savarankišku ir suaugusiu yra dar sudėtingesnis procesas. Gyvenant globos namuose, paauglystės laikotarpiui būdingos fiziologinio, psichologinio, pedagoginio, socialinio pobūdžio problemos, ypač jos išryškėja, kai sukakus pilnametystei paaugliams reikia juos palikti (Samašonok, Gudonis, (2006, 2007), Samašonok, Žukauskienė, (2004), B.Kairienė (2002), A.Juodaitytės (2002); V.Vaitekonienės (2001), R.Žukauskienė, O.Leiputė ir O.Malinauskienė (2001)).
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (72 psl., 129,78 kB)
Praktinis biologijos darbas. Darbo tikslas: Ištirti, kaip aplinkos veiksniai veikia pušies spyglio ilgį.
Biologija  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,51 kB)
Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)
Arklių veislės
2010-02-18
Arklių protėviai buvo maži - beveik tokio dydžio kaip lapė. Keista ar ne? Tik vėliau jie išsivystė iki dabartinio arklio dydžio ir formų. Arklio gimtinė laikoma Šiaurės Amerika. Archeologiniai duomenys liudija, kad arkliena buvo plačiai vartojama maistui. Beje arklieną žmogaus organizmas pasisavina daug lengviau nei kitų gyvulių mėsą. Šiandieniniai arkliai yra kilę iš kelių rūšių laukinių arklių: Prževalskio laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (55 psl., 821,22 kB)
Žinių vadyba nėra naujas fenomenas, jos istorija prasideda nuo seniausių civilizcijų, tačiau tik XX amžiuje garsiai pradėta kalbėti apie jos poreikį. Šis poreikis atsirado, kai buvo įvertinta sėkminga žmonių veikla organizcijose, kuriai sėkmę lėmė gebėjimai kurti, organizuoti, išsaugoti ir naudotis informacija, žiniomis bei sukaupta patirtimi. Žinių vadyba daro didelį poveikį išsivysčiusių šalių ekonomikai ir įmonių vidinei veiklai, nes įmonės sekmė visada priklausė nuo joje esančių žinių.
Administravimas  Referatai   (24 psl., 41,74 kB)
Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.
Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)
Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.
Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)
Informacija
2010-01-19
Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus, aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą mums suteikia tam tikros informacijos. Apibrėžti informacijos sąvoką nėra lengva. Pirmiausia todėl, kad ji abstrakti, pirminė, vartojama daugėliui kitų savokų apibūdinti. Antra, informacijos turinys daugiareikšmis, įgyjantis įvairiausių prasmių. INFORMACIJA – tai žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžių arba žiniasklaidos priemonėmis: perspaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių tinklus. Ji kilusi iš lotynų kalbos žodžio informatio , reiškiančio “iškaiškinimmas, pranešimas, pavaizdavimas”. Šitaip informacija nusakoma daugėlyje populiarių knygų, enciklopedijų. Tai konkretesnė apibrėžtis, ji pabrėžia žmogaus atliekamą intelektinį darbą – žinių skleidimą. Informacija apibrėžiama per žinias, tačiau informacija nėra visiškai tas pats, kas ir žinios. Kompiuteriuose saugomą ir apdorojamą informaciją vadiname duomenimis. Svarbi sąvoka – informacijos vertė. Ji priklauso nuo žmogaus požiūrio, t.y. esti subjektyvi: kas vienam atrodo labai svarbu, kitam tai gali būti nereikšminga. Žmogus informacijos vertę sieja su įgyjamu naujų žinių kiekiu. Vertiname tokią informaciją, kuri sako ką nors nauja, dar mums nežinoma, kai ji pradeda spręsti iškilusius klausimus, problemas. Informacija – sudėtingas pasaulio reiškinys. Labiausiai mums rūpi klausimas, iš kur gauti informacijos, kaip ją atrinkti, pertvarkyti, panaudoti, kaip perteikti, paskleisti kitiems. Taigi, mus domina atkyvi informacija, -tokia, kuri atsiranda bendraujant ir kuri reikalinga žmonių ryšiams palaikyti. Informacija ir komunikacija – du neatsiejami dalykai, glūdintys pačioje gyvenimo ir viso pasaulio egzistencijos esmėje. Kiekvienas individas sąveikauja su aplinka, o kiekviena sąveika tam tikru požiūriu yra individų ryšys bei keitimasis informacija. Ryšiai tarp žmonių turi ypatingą prasmę ir nusakomi komunikacijos sąvoka. Kadangi informacija įvairi, tai ir jos savybių gali būti labai daug. Būdingiausios: 1. Informacijos pokyčiai ( senėjimas, nuvertėjimas ) laikui bėgant. 2. Informacijai netinka adityvumo ( sudėties ) principas, t.y. jei gauname tą pačią informaciją iš dviejų šaltinių, jos nebus dvigubai daugiau. 3. Informacijai netinka komutatyvumo ( perstatymo ) principas, t.y. jei apdorojame informaciją A, o paskui – informaciją B, tai gauti rezultatai gali nesutapti su rezultatais, gautais, jei pirma apdorotume informaciją B, po to – A. 4. Informacijos turinys nepriklauso nuo jos saugojimo būdų (laikmenų ), taip pat nuo pateikimo formos. Informacija gyvuoja pagal tam tikrus dėsnius – esminius sąryšius, glaudžiai susijusius su informacijos savybėmis. Dažniausiai kalbama apie tris dėsnius: informacijos kiekio augimą, senėjimą ir sklaidą. Informacija sparčiai gausėja. Kasdien pasaulyje išleidžiami tūkstančiai laikraščių, žurnalų, knygų, per radiją, televiziją nuolat transliuojamos žinios, įvykių apžvalgos, kompiuterių tinklais siunčiami laiškai, vyksta diskusijos. Informacija sensta: ji atsiranda, būna ir pranyksta. Dažnai ne visai sunyksta, o tampa bazinėmis žiniomis kitai pakopai. Dauguma žinių bėgant laikui tampa nereikalingos, praranda savo vertę. Tačiau, mokslinei informacijai tai ne visuomet būdinga, - nors prabėgo daug laiko, iki šiol nepaseno nei Archimedo, nei Niutono dėsniai. Informacijos sklaidos dėsnį 1934 metais suformulavo anglų mokslininkas S. Bredfordas. Jis nagrinėjo mokslinę literatūrą ir pastebėjo, kad tik 50% straipsnių, kuriuose aptariamos elektrotechnikos problemos, buvo publikuoti specialiuosiuose tos mokslo šakos žulnaluose. Kiti 25% straipsnių buvo išspausdinti įvairių kitų mokslo šakų žurnaluose, likusieji 25% buvo pateikti daugelyje kitų žurnalų. Paaiškėjo, kad panašiai yra ir su kitomis temomis – informacija išsisklaido, maždaug tik pusė jos paskelbiama toms temoms skirtuose leidiniuose. Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą, daugiausia pasitelkus kompiuterį, vadinamas informatika. Terminu “informatika”, pradėtu vartoti prieš trejetą dešimtmečių įvairiose šalyse, buvo įvardytas mokslas, susijęs su informacija. Prancūzijos akademija 1966m. patvirtino terminą “informatique”, kuris atitiko anglišką terminą ”computer science” ( kompiuterių mokslas, tiksliau – skaičiavimai kompiuteriu ) . Vokietijoje apie 1968m. prigijo terminas “Informatik”, nusakantis informacijos tvarkymą panaudojant kompiuterius. Beveik tuo pat metu šį terminą ėmė vartoti rusai ( informatika ), lenkai ( informatyka ), ispanai ( informatica ), italai ( informatica ), austrai ( Informatik ). Lietuvoje informatikos terminas ypač paplito nuo 1986m., kai bendrojo lavinimo mokyklose atsirado toks kursas. Iki tol šį terminą vartojo bibliotekininkai. Lietuvoje dar vartojamas žodis “kompiuterija” – juo apibūdinamas grynai praktinis darbas su kompiuteriu. Tačiau informatikos terminas apima ir teorinį , ir praktinį darbo su informacija pobūdį, taip pat ir kimpiuterių taikymą. Informatikos raida Metai Įvykiai 1945 1947 1948 1952 1965 1976 1979– 1980 1981 1981 1986 1989 1996– 1997 Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elekroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos ) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”. Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus. T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ). JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. Lietuvoje įkurta neakyvaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla. Informatikos kursas pradėtas mokyti visose Lietuvos mokyklose. Pradėtos organizuoti tarptautinės moksleivių informatikos olimpiados. Lietuvoje vykdomas mokyklų kompiuterizavimo projektas: visos vidurinės mokyklos gauna bent po vieną kompiuterį su išversta į lietuvių kalbą įranga ( OS/2 operacinė sistema ). Informacija klasifikuojama pagal tai,kas, koks šaltinis perduoda informaciją. Šiuo požiūriu skiriamos penkios informacijos rūšys: 1. Elementarioji – tai seniausia ir paprasčiausia informacijos rūšis. 2. Genetinė – sudėtinga informacijos rūšis, kurią tiria atskiras mokslas genetika. 3. Biologinė informacija. Ji reikalinga gyvojo organizmo egzistencijai, išlikimui bei giminės pratęsimui. 4. Semaninė, arba socialinė informacija. Tai informacija, kurią skleidžia bei vartoja žmogus arba visuomenė. 5. Kompiuterinė informacija. Jos šaltinis yra žmogaus sukurtas prietaisas. Ši informacija reikalinga žmogui, jis kuria ją ir ja naudojasi. Pagal tai, kokia informacija saugoma laikmenose ( bet kuri priemonė – materialus daiktas – informacijai saugoti, pvz., knyga, kasetė, diskelis, vaizdajuostė ), kaip ji apdorojama, skiriamos keturios bendriausios rūšys: tekstinė, skaitmeninė, vaizdinė, garsinė. Tekstinę informaciją sudaro įvairiausi tekstai, skaitmeninę – skaičiai, matematinės formulės, vaizdinę – schemos, piešiniai, paveikslai, garsinę – muzikos įrašai, kalbų tekstai, įvairūs natūralūs ar dirbtini garsai. Informacijos šaltiniu vadiname tai, iš ko gauname informacijos. Šie šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes: 1. Gamtos reiškiniai ( saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis ). 2. Informacija, gaunama tiesiai iš žmonių bendravimo, pvz., mokinio ir mokytojo pokalbis. 3. Informacija, gaunama iš dokumento, pvz., skaitant knygą, žiūrint filmą, klausantis radijo įrašo. Informacija įgyja prasmę tik tuomet, kai vartojama: vieni ją perduoda, kiti gauna. Šitaip vyksta informacijos mainai – aktyvus procesas, kuriameturi dalyvauti bent du dalyviai: informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Kad mainai galėtų vykti, tarp siuntėjo ir gavėjo turi būti tam tikra terpė – mainų kanalas. Mainų sąvoka artima komunikacijai, tik pastarosios dalyviai – vien žmonės, o mainuose gali dalyvauti bet kas. Svarbu suvokti, kokie veiksmai gali būti atliekami su informacija. Dažniausiai minimi penki veiksmai – informacijos procesai: kaupimas, saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. Visi jie labai reikšmingi visuomenės gyvenime. Kiekvienas jų turi savo istoriją: ilgainiui kito šiame procese naudojamos priemonės ir metodai. Informacija perduodama pranešimu – konkrečia jo išraiška. Pranešimas siunčiamas tam tikru signalu. Jų gali būti įvairiausių: kalba, raštas, šviesa, radijo bangos, elektros srove, o ši – vėl garsu. Pranešimai siunčiami tik tokiais signalais, kuriuos gali priimti gavėjas.perduodami pranešimai koduojami. Kodavimas – tai vienos abėcėlės ženklų keitimas kitos abėcėlės ženklais. Kodavimas reikalingas tam, kad pranešimas būtų perduodamas kuo tiksliau, kad jis būtų kuo mažiau iškraipomas, kad jį suprastų gavėjas ir kad būtų galima persiųsti pasirinktu mainų kanalu. Koduojant dvejetainiais simboliais ( tai aktualu kompiuteriams ), iš n dvejetainių simbolių galima sudaryti 2n skirtingų kombinacijų, t.y. galima užkoduoti abėcėlę, turinčią ne daugiau kaip 2n ženklų. Informacija – abstrakti sąvoka. Tačiau mums rūpiją išmatuoti. Vienas matavimo būdų – nežinojimo mažinimas. Informacijos kiekis, kurį duoda vienas iš dviejų vienodai tikėtinų atsakymų į klausimą, pvz., “taip” arba ”ne”, vadinamas bitu. Jis taip pat yra kompiuterio mažiausias matavimo vienetas. Aštuoni bitai subaro vieną baitą. Kompiuteris gali būti puikus žmogaus pagalbininkas kaupiant, saugojant, apdorojant, perduodant ar ieškant informacijos. Tačiau ir patiems reikia išsiugdyti tam tikrus darbo su informacija įgūdžius:atskirti esminę informaciją nuo perkeltinės, greitai ją įvertinti, mokėti naudotis įvairiomis informacinės technilogijos priemonėmis. Kompiuteryje esančią bei juo apdorojamą informaciją įprasta vadinti duomenimis. Sakoma, kad į kompiuterį įvedame ir iš jo gauname duomenis, o ne informaciją, nes kompiuteryje informacija susijusi su konkrečiu vaizdavimu – kodavimu. Vadinasi, konkretesniems dalykams išreikšti vartojame duomenų sąvoką, abstraktesnius – vadinti INFORMACIJA.
Informatika  Referatai   (11,23 kB)
Auditas 2
2009-12-29
Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė. Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio: 1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju. 2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos; 3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas. 4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius - auditorius; Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms - tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo. Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo.. Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą. 1. Audito reikšmė ir būtinumas Auditas - tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas - auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai. Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo - dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo - nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams. Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo. Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio. Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus. Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse. Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą. Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti - tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti - toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t. Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. 2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas. Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius: 1.Visuomeniniai audito tikslai 2. Pagrindinis audito tikslas 3. Konkretūs audito tiksl Pagrindinis audito tikslas - analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų - konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių. Auditinė veikla - tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą. Audito rezultatas - tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų - gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma. AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas. 3. Audito planavimo schema Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema. Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas. Audito planavimo schema Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį. Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai: 1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai; 2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai; 3) sutartys ir kontraktai. Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina. Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne. Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus. Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo. Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas. Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia). Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems. Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo. 4. Audito organizavimo etapai Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema. 1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas Pirminis audito veiklos planavimas Bendro duomeno apie klientą rinkimas Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas Bendro audito plano ir audito programos paruošimas 2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis Jei atsakymas “taip” - testuojami kontroliniai momentai Jei atsakymas “ne” - ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas) Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė 3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas 4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas Įsipareigojimo patikrinimas Po balansinio įvykio patikrinimas Rezultato įvertinimas Audito išvados sudarymas 1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis - sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus. 2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą. 3 Stadija. Užduotis - gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės. 4 Stadija. Užduotis - apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą. 5. Audito darbo dokumentai Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) - tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą. Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro: 1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra; 2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo; 3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas; 4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas; 5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė; 6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė; 7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai; 8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas; 9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras; 10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos; 11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos; 12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais; 13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos. Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes: 1) Nuolat tvarkomi dokumentai; 2) Audito administraciniai dokumentai; 3) Audito informacijos dokumentai. Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt. Audito administraciniai dokumentai - tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa. Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai. 6. AUDITO IŠVADOS Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada - tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.” Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai: 1. Pavadinimas. 2. Adresas. 3. Finansinės informacijos aprašymas. 4. Naudojamo audito standarto aprašymas. 5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas. 6. Parašas. 7. Auditoriaus adresas. 8. Išvados data. Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis: 1. Neribota išvada (unqualified); 2. Apribota išvada (qualified); 3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse). Neapribota auditoriaus išvada - tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga. Apribota auditoriaus išvada - tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo. Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais. Auditoriaus išvados pavyzdys Neapribota audito išvada a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė b) Auditoriu išvada Firmos nariams c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio… d) puslapiuose auditą pagal audito standartus. e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą. f) Auditoriai (vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas) g) ……….(data) Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.
Ekonomika  Referatai   (22,89 kB)
Apskaita
2009-12-23
1.Paaiškinkite Bendrųjų apskaitos principų esmę. Bendrieji apskaitos principai (BAP) – tai taisyklės, kuriomis vadovaujamasi rengiant finansinę atskaitomybę. Bendrieji apskaitos principai – tai visuotinai pripažinti apskaitos principai.Apskaitos principų visuotinumas arba bendrumas reiškiasi dviem požiūriais. Pirmas ir svarbiausias – šiuos principus pripažįsta ir vienodai traktuoja visi ar bent absoliuti dauguma žmonių. Kai kuriose valstybėse šie principai netgi neįteisinami įstatymiškai, nes manoma, kad visi apskaitininkai be griežto valstybinio reglamentavimo jais vadovaujasi kaip savaime suprantamais. Tai daryti juos verčia sveika nuovoka ir praktinis būtinumas bei apskaitininkų darbo patirtis. Kitas bendrumo apsektas – bendraisiais apskaitos principais vadovaujamasi vedant įmonių finansinę apskaitą nepaisant jų dydžio, nuosavybės formos, gamybos technologinių bei orgabizacinių ypatumų. Tai labai svarbu, nes, remiantis finansinės apskaitos duomenimis, sudaroma finansinė atskaitomybė, pagal kurią sprendimus priima daugelis esančių ir potencialių įmonės savininkų, kreditorių. Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios apskaitos taisyklės. Patys bendriausi apskaitos principai apibrėžti Tarptautiniuose apskaitos standartuose. Tarptautiniuose apskaitos standartuose yra išskiriami trys fundomentalūs apskaitos principai: 1.Įmonės, įmonės tęsiamos veiklos, 2.Apskaitos pastovumo, 3.Pajamų ir sąnaudų kaupimo. 1. Įmonės, įmonės tęsiamos veiklos principas Įmonės principu reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto. Įmonės turtą ir jos veiklos rezultatus apskaitoje būtinai reikia atspindėti atskirai nuo savininko (ar savininkų ) turto ir jų asmeninės veiklos rezultatų. Įmonė yra atskiras apskaitos vienetas. Įmonės tęsiamos veiklos principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įkainotas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai nustatyti galima tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsisgijimo savikaina, aišku, atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Taigi įmonės tęsiamos veiklos principo požiūriu kiekvienos įmonės turtą objektyviai galima įvertinti tik atsižvelgiant į jo naudingumą įmonei uždirbat pajamas. 2.apskaitos pastovumo principas Apskaitos pastovumo principu reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, ir kad ji gana ilgai liktų nepakitusi. Apskaitos metodika ir technika yra nuolat tobulinama. Pagrindinė priežastis, dėl kurios pastovumo principą neginčytinu deklaruoja tiek Tarptautiniai apskaitos standartai, tiek Europos Sąjungos direktyvos bei LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, yra ta, kad dažnai keičiant apskaitos metodiką, jos duomenų pagrindu parengtos finansinės atskaitomybės vartotojai nežinotų, dėl kokių priežasčių gerėja (arba blogėja) įmonės veiklos rezultatai: dėl to, jog įmonė pradėjo geriau (ar blogiau) dirbti, ar tiesiog jos apskaitininkai, taikydami kitokius nei ankstesniais finansiniais metais apskaitos būdus, dirbtinai „išpūtė“ (arba sumenkino) veiklos rezultatus. Apskaitos pastovumo principas yra svarbus nustatant ryšį tarp bendrosios finansinės apskaitos ir apskaitos bei ataskaitinės informacijos pateikimo mokesčių tinkėjams.Apskaitininkai pirmiausia išveda įmonės veiklos rezultatą (pelną arba nuostolį) bendroje finansinėje apskitoje, o paskui mokesčių inspekcijoms nurodo, kiek ir dėl kokių priežasčių šis rezultatas skiriasi nuo apmokestinamojo. Todėl svarbiausias apskaitos uždavinys yra realiai atspindėti įmonėje susidariusią padėtį per ilgesnį laikotarpį, todėl apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį.
Apskaita  Namų darbai   (5,06 kB)
Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.
Teisė  Referatai   (30,58 kB)
Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)
Teorijos - tai žinių visuma, su kurių pagalba žmonių pasaulio suvokimo patirtis įgyja prasmės. Formaliai teorija - nuosekli teiginių visuma, pateikta taip, kad paaiškintų ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų. Johnas Clancy tokias žinias vadina "nematomomis galiomis", kad pabrėžtų keletą esminių teorijų panaudojimo atvejų, tų "neapčiuopiamų" būdų, kuriais mes suprantame pasaulį. Pirma, teorijos suteikia stabilumo mūsų patirties suvokimui.
Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,29 kB)
200 metų ekonominė sėkmė buvo matuojama tik fizinio kapitalo efektyvumo kriterijais. Pradžioje tai buvo pelnas ir investicijų grąža, vėliau atsirado modernūs akcininkų vertės analizės, ekonominės pridėtinės vertės analizės metodai. Dabar, prasidėjus naujosios žinių ekonomikos epochai, iškilo poreikis matuoti neapčiuopiamą turtą – Intelektualų kapitalą (IK), kitaip sakant žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas ir technologijos, visada buvo centrinė ekonominio augimo ašis. Spartėjantis technologinis progresas lemia tai, kad labai sutrumpėja gamybos ciklas ir išsivysčiusių šalių ekonomika ima vis labiau priklausyti nuo naujų žinių kūrimo, jų sklaidos ir panaudojimo greičio. Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Lietuvoje jau pradedama suvokti, kad firmos sėkmė pirmiausiai priklauso nuo dirbančių joje žmonių, kad svarbiausias dalykas - atrinkti tinkamiausią žmogų į tinkamiausią vietą.
Finansai  Referatai   (16 psl., 29,74 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Vadybos teorija
2009-09-07
Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.
Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)
Statybos ekonomika
2009-09-07
Statybos vaidmuo europos ūkio sistemoje. Statybos rinkos charakteristika. Statybos eksportas. Statybos reglamentavimas europos sąjungoje. Statybos procesų charakteristika. Statybos procesų valdymo modelis. Projektinių sprendimų optimizavimas. Statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Daugiakriteris statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Statybos procesų projektinių sprendimų optimizavimas. Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas. Dabartines grynosios vertes nustatymas. Vidines pelno normos nustatymas. Investiciju rentabilumo indeksu nustatymas.
Ekonomika  Paruoštukės   (3 psl., 2,5 MB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Šiame darbe aptariami parametrai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš apsisprendžiant pirkti skaitmeninę foto kamerą.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (18 psl., 495,45 kB)
Lyčių skirtumai
2009-08-31
Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų? Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės.
Sociologija  Straipsniai   (11 psl., 13,15 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Pasirinktos įmonės marketingo komplekso įvertinimas . Įmonės statuso apibudinimas, jos teikiamos paslaugos,asortimentas. Vartotojas (tikslinė rinka) ir vartotojų elgsena,veiksniai turintys įtakos įmonės vartotojo pirkimams sprendimai. Kainų politika. Paskirstymo politika. Rėmimo politika. Išvados ir pasiūlymai. Marketingo padalinys įmonėje. Marketingo padalinio vieta ir reikšmė įmonės organizacinėje valdymo struktūroje . Marketingo padalinio darbuotojų funkcijos. Marketingo padalinio veikla įmonėje. Rinkos tyrimas ir įvertinimas. Verslo aplinkos įvertinimas. Konkurentų analizė.
Rinkodara  Tyrimai   (40 psl., 56,14 kB)
Marketingo aplinkos samprata. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Socialinė aplinka. Kultūrinė aplinka. Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi gaminti ir vartotojams pateikti tokių prekių, kurios tenkintų jų poreikius ir jie norėtų ir galėtų jų įsigyti. Todėl įmonės vadovybė ir marketingo specialistai nuolat turi stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti.
Rinkodara  Referatai   (12 psl., 19,04 kB)
Marketingo tyrimai
2009-08-31
Marketingo tyrimų tikslus lemia problemos, kurių sprendimui jie yra pasitelkiami. Svarbių, strateginės reikšmės problemų sprendimui reikia daugiau ir tokios informacijos, kurią galima gauti tik tyrimų būdu, kai tuo tarpu kasdienės veiklos sprendimų priėmimui gali pakakti vien tos informacijos, kurią vadovas gali gauti iš įmonės apskaitos dokumentų, darbuotojų pranešimų. Dar kitais atvejais vadovai sprendimus gali priimti remdamiesi vien savo jau turimomis žiniomis, asmenine patirtimi arba tik intuicija.
Rinkodara  Konspektai   (15 psl., 70,17 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)