Psichologijos metodų laboratorinis darbas Diskutuojančių žmonių sąveikos mažojoje grupėje stebėjimas pagal R.F.Bales metodiką Įvadas.Metodika.Rezultatai ir jų analizė.Išvados.Literatūros sąrašas.Priedai

Psichologija  Laboratoriniai darbai   (15 psl., 58,47 kB)

Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)

Turinys Įvadas.........................................................................................................................................3 1. Kalbų kontaktai......................................................................................................................4 2. Kalbų kontaktų tipai ir rūšys..................................................................................................6 3. Kalbų kontaktų rezultatai.......................................................................................................9 3. 1. Skoliniai...........................................................................................................................10 3. 2. Interferencija....................................................................................................................10 3. 3. Mišrios kalbos..................................................................................................................12 3. 4. Kalbų ir dialektų išstūmimas...........................................................................................14 Išvados.....................................................................................................................................16 Literatūra ir šaltiniai.................................................................................................................17

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (18 psl., 27,98 kB)

Graikų mitai. Čia rasite aprašymus pagrindinių 12 Olimpo dievų.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 29,72 kB)

ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ

Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)

Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.

Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.

Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)

Šiuo metu mūsų pasaulis labai ištobulėjęs. Pramonė, ekonomika viskas sparčiai plečiasi. Nuolatinis ekonomikos augimas užtikrina žmonių gėrovę, tačiau dėl didėjančių žmonijos poreikių vis sparčiau naudojami gamtiniai ištekliai ir susidaro vis daugiau atliekų. Šie procesai vyksta taip greitai, kad aplinka nebesugeba atnaujinti išteklių ir sutvarkyti atliekų. Tai kelia šaliai aplinkosaugos problemas.

Aplinka  Referatai   (11 psl., 74,4 kB)

Nanotechnologijos yra tarpdisciplininė taikomojo mokslo ir technologijų šaka, apimanti darbą su mažomis medžiagų dalelėmis - nanodalelėmis, matuojamomis nanometrais (viena milijardinė metro dalis) bei jų pritaikymą technologijose. Nanotechnologijos apima medžiagas ir objektus ne didesnius nei apytiksliai 100nm. Nanotechnologijos remiasi taikomosios fizikos, medžiagų mokslo, koloidų mokslų, įrangos fizikos, supramolekulinės chemijos, šiek tiek mechanikos ir elektrotechnikos disciplinomis.

Vadyba  Namų darbai   (8 psl., 13,01 kB)

1953 metais pravėrė duris Duonos kombinatas. Veikusiose kepyklėlėse buvo nesudėtingi įrengimai, mašinos pavaduodavo tik dalį rankų darbo, todėl per parą spėdavo iškepti apie 3 tonas duonos. Simnas, Daugai tuomet duoną kepėsi atskirai savo kepyklose. Netoli Duonos kombinato buvo įrengtas ir vaisvandenių cechas, kuris aprūpino Alytaus miesto ir kaimų gyventojus. Nuo 1953 metų spalio iki 1954 metų rugsėjo kepyklos vedėju dirbo V.Senkus, kuris vėliau 13 metų vadovavo Alytaus miesto vartotojų kooperatyvui, vėliau Duonos kombinatui vadovavo A.Remeikis, J.Lazauskas, nuo 1973 m. liepos 2 d. A.Pugačiauskienė. Dabar įmonei vadovauja direktorius R.Adomavičius. UAB "Alytaus duona" turi senas tradicijas - kepa duoną dideliais kepalais ant ajerų lapų, plikytą, dėl ko ji nesensta. Duonos tešla ruošiama natūraliais raugais. Kad duona būtų aromatingesnė, į ją dedama natūralaus salyklo, kmynų, sėmenų, sėlenų, kalendros, todėl duona skani ir kvapni.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 113,6 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

ALIUMINIS – vienas iš labiausia paplitusių žemės plutos elementų: trečias po deguonies ir silicio ir pirmas iš metalų. Jis yra vienas iš gausiausių žemės plutos elementų ir sudaro 7,9% jos masės. Aliuminis gaunamas iš aliuminio rūdų: boksito, kaolinito, korundo. Gamtoje aliuminis randamas tik junginiuose. Svarbiausia mineralų grupė - putnagai. Tai vieni iš aliumosilikatų, kurie sudaro apie 50% Žemės plutos masės.

Chemija  Referatai   (8 psl., 168,98 kB)

Šio referato tyrimo objektas buvo fotografijos raida Lietuvoje XIX amžiuje. Darbo tikslu pasirinkta aprašyti fotografijos raidą Lietuvoje minėtu laikotarpiu. Tokios laiko ribos pasirinktos norint iššiaiaiškinti kaip fotografija mūsų šalyje kito nuo jos pradžios iki tol, kol pradėjo plisti tarp platesnių visuomenės sluoksnių ir tapo komercine (1890 metų – brolių Čižų fotosalono suklestėjimo). Referato tikslui įvykdyti buvo pasirinkti šie uždaviniai.

Fotografija  Referatai   (10 psl., 27,44 kB)

Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.

Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)

Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras.

Chemija  Referatai   (10 psl., 221,44 kB)

Gyvulių skerdimo egzaminui.

Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)

Nukleorūgštys yra svarbiausias gyvosios gamtos komponentas, perduodantis paveldimą informaciją. Nukleorūgščių tyrimai prasidėjo po to, kai Šveicarų mokslininkas F. Myšeris 1869 metais iš ląstelių branduolių išskyrė rūgštinių savybių medžiagą ir pavadino ją nukleinu. Vėliau ši medžiaga buvo pavadinta nukleorūgštimi. Nukleorūgštys – stambiamolekuliai junginiai, sudaryti iš monomerinių vienetų, vadinamų nukleotidais. Kitaip nukleorūgštys dar galima vadinti polinukleotidais.

Aplinka  Kursiniai darbai   (19 psl., 1,28 MB)