Referatai, kursiniai, diplominiai
Nikelis(Ni)
2013-05-25
8 skaidrės apie nikelį. Vieta periodinėje lentelėje, atomo sandara ir kt.
Chemija  Paruoštukės   (8 psl., 489,14 kB)
Kiaušinio cheminės sudėties analizė;savarankiškas darbas. kokybė ir kiekybė;
Chemija  Analizės   (14 psl., 77,57 kB)
Aliuminis
2013-04-05
Aliuminis (Al). Kas tas aliuminis? Aliuminis - žmogui ir gamtai.11 skaidrių
Chemija  Pateiktys   (11 psl., 177,87 kB)
Projektui apie azoto trąšas. Jų nauda bei žala gamtai.
Chemija  Projektai   (2 psl., 7,61 kB)
Rūgštieji lietūs
2013-03-10
Pristatymas apie rūgščiuosius lietus, jų poveikį,susidarymą, rūgštieji krituliai Lietuvoje. 11 skaidrių.
Chemija  Pristatymas   (11 psl., 794,52 kB)
Anglies monoksidas ir dioksidas. Fizikinės,cheminės savybės. 13 skaidrių.
Chemija  Pateiktys   (13 psl., 385,27 kB)
Gamtiniai angliavandenilių šaltiniai Nafta Nafta Lietuvoje Naftos panaudojimas Naftos perdirbimas Oktaninis Skaičius 19 skaidrių
Chemija  Referatai   (19 psl., 1,04 MB)
15 skaidrių: Angliavandeniai Polisacharidai Krakmolas Cheminės savybės Fizikinės savybės Naudojimas Celiuliozė Cheminės savybės Fizikinės savybės Naudojimas Išvados Naudota literatūra
Chemija  Referatai   (15 psl., 251,39 kB)
Tiriamasis darbas apie bulvių traškučius ir jų sudedamųjų medžiagų žalą žmogaus organizmui. 21 skaidrė
Chemija  Tyrimai   (21 psl., 489,29 kB)
14 skaidrių apie tai, kaip rašyti referatus.
Chemija  Pristatymas   (14 psl., 116,31 kB)
Chemija. Geležis
2012-11-15
Iš geležies istorijos Geležies atominė sandara Geležies rūda Pagrindinės geležies rūdos Geležies paplitimas Geležies junginiai ir jų panaudojimas Geležies cheminės ir fizinės savybės Geležis žmogaus organizme
Chemija  Kita   (11 psl., 27,87 kB)
32 skaidrės apie alkinus, nesočiuosius angliavandenius.
Chemija  Pristatymas   (32 psl., 2,71 MB)
Šis testas (be atsakymų)skirtas tiems kurie nori pasikartoti bendrąsias dujų savybes, pakartoti išeitą kursą. Šiame teste rasite: • Viska apie dujų gavima, gavimo būdus. • Dujų savybes. • Vandenilio ir deguonies gavimą pramonėje ir laboratorijoje. • Uždavinių skaičiavimą, taikant formulę V=n • VM. • Dujų rinkimo budus.
Chemija  Testai   (5 psl., 13,29 kB)
Kompostas
2012-09-27
12 chemijos skaidrių apie kompostą.
Chemija  Pateiktys   (12 psl., 1,53 MB)
Vaistų kūrimas
2012-05-09
Naujų vaistų kūrimas yra svarbus šiuolaikinės medicinos bei farmacijos uždavinys. Deja, kol kas tai labai brangus ir ilgas procesas, tačiau taikant vis tobulėjančias biotechnologijas, genetinius tyrimus, informacinę vaistų gamybą, vaistų kūrimas turėtų supaprastėti ir taip būtų sumažinta įvairių gydymo metodų kaina. Nauji vaistai bus veiksmingesni, mažiau toksiški, sutrumpės jų klinikiniai tyrimai, bus prieinamesni ligoniams, pagerės įvairių sunkių ir šiuo metu nepagydomų ligų gydymas. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti vaistų kūrimo teoriją, pagrindus, veikimo mechanizmus, farmakologijos principus, vaistų klasifikaciją bei vartojimo būdus tam, kad būtų galima lengviau suprasti, kaip vaistas veikia organizme, koks ilgas jo kelias iki pardavimo ir kaip sunku atrasti tinkamą junginį konkretiems simptomams gydyti.
Chemija  Referatai   (13 psl., 161,46 kB)
Pavojingi kroviniai – tai specifinės medžiagos arba gaminiai, pakraunant ir iškraunant arba transportuojant gali sprogti, sukelti gaisrą ir sugadinti transporto priemones. Todėl saugant, perkraunant ar gabenant tokias medžiagas būtina laikytis specialių reikalavimų. Šie reikalavimai nurodyti tam tikrų krovinių gabenimo taisyklėse (ADR, I, 2011). Mano pasirinktoji gabenimui medžiaga yra Gyvsidabris, jis pagal pavojingumo lygį priskiriamas aštuntajai pavojaus klasei.
Chemija  Referatai   (18 psl., 100,07 kB)
Etanolio istorija
2012-03-26
Fermentacijos būdu gauti alkoholiniai gėrimai buvo žinomi jau priešistoriniais laikais, būtent alus – Babilonijoje prieš 4000 m.pr.m.e., ką patvirtina receptai rasti ant molio lentelių. Vynas buvo vartojamas Klasikinėje Graikijoje per pusryčius arba per simpoziumus, o I a.pr.m.e.alkoholiniai gėrimai buvo daugumos Romos gyventojų dietos dalis. Kad ir kaip ten bebūtų, Romėnai ir Graikai vyną vartodavo praskiestą vandeniu (1 dalis vyno – 1 dalis vanduo, 1 dalis vyno – 3 dalys vandens). Vandens pavirtimas vandeniu per Kūčias yra vienas iš stebuklų, susijusių su Jėzumi Naujajame Testamente, o jo simbolinis vyno gėrimas per Paskutinę vakarienę padarė vyną būtina Katalikų komunijos dalimi. Remiantis Persų matematiko Omar Knayyam (1040 – 1131) eilėraščiais, vynas, dažniausiai parduodamas krikščionių smuklininkų, buvo itin populiarus Islamiškose šalyse, nepaisant to, kad koranas griežtai draudė vartoti alkoholinius gėrimus. Vyno produkcija po Romos imperijos žlugimo atitenka į vienuolių rankas.
Chemija  Pateiktys   (344,34 kB)
Nesudėtingas ir suprantamas darbas apie riebalus
Chemija  Projektai   (7 psl., 17,78 kB)
Chemijos referatas apie gamtinius ir dirbtinius pluostus, ju panaudojimas.
Chemija  Referatai   (8 psl., 198,3 kB)
Stiklas ir keramika
2011-04-11
Stiklo ir keramikos analize, gamyba, istoriniai duomenys, Lietuva.
Chemija  Pristatymas   (7 psl., 201,29 kB)
Žalioji arbata
2011-04-06
Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje.
Chemija  Namų darbai   (2 psl., 8,4 kB)
Naftos frakcijos ir distiliavimas.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 1,1 MB)
Trąšos tai - medžiagos, kurios įterptos į dirvą, gerina augalų augimą ir vystymąsi. Trąšos veikia dviem būdais - tiekdamos augalų paimamas mineralines medžiagas ir gerindamos dirvožemio struktūrą.
Chemija  Pristatymas   (14 psl., 76,79 kB)
Svarbiausia problema, šiuo metu jaudinanti visuomenę, susijusi su mus supančios aplinkos kokybės blogėjimu. Visais savo evoliucijos laikais žmogus buvo glaudžiai susijęs su aplinka. Kasdien naudojami dideli vandens kiekiai ne tik buityje, bet ir pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje, gamybos technologiniuose procesuose. Lietuvoje kasmet susidaro apie 250 mln. m3 nuotekų, kurias prieš išleidžiant į vandens telkinius būtina išvalyti. Šiuo metu Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje yra 703 valymo įrenginiai. 90% iš jų yra kaimo vietovėse ir nedidelio našumo. Apie 50% nevalytų vandenų išleidžiama iš mažų nuotekų valyklų. Toks neatsakingas elgesys padaro daug žalos aplinkai t.y. vyksta eutrofikacijos procesai , o tuo pačiu blogina geriamo vandens kokybę ir sukelia nemažai kitų neigiamų veiksnių (padidėja gyventojų sergamumas, blogėja produkcijos kokybė, išauga išlaidos vandens objektų priežiūrai. Keičiasi landšafto sąlygos ir pan.). Nevalytos nuotekos išleidžiamos į atvirus vandenis, kur egzistuoja daug sudėtingų gyvųjų organizmų sistemų. Kintant aplinkai šios organizmų sistemos gali kisti, o kartais natūralių gamtinių sistemų pokyčiai gali būti negrįžtami. Todėl nutekamųjų vandenų valymo tikslas yra išvalyti nuotekas, atitekančias į valymo įmonę taip, kad jos neužterštų priimančiųjų vandens telkinių. Šio darbo tikslas – apskaičiuoti atitekančiu į valymo įmonę nuotekų užterštumus ir suprojektuoti nuotekų valymo įrenginius, kuriame gyvena 150000 gyventojų.
Chemija  Kursiniai darbai   (37 psl., 1,51 MB)
viskas apie nafta .
Chemija  Referatai   (12 psl., 28,72 kB)
Halogenai
2011-01-25
Halogènai (gr. hals 'druska' + genos 'giminė'; pažodžiui 'sudarantis druskas') - elementai, VIIA grupės nemetalai, sudarantys druskas, - fluoras, chloras, bromas ir jodas (seniau, o ir šiandien kai kuriuose šaltiniuose halogenams priskiria ir astatą, tačiau šis ne visada priskiriamas prie halogenų grupės, nes yra pusmetalis), turintys panašią išorinio elektronų sluoksnio struktūrą, taigi ir bendras chemines savybes.
Chemija  Referatai   (3 psl., 9,1 kB)
Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.
Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)
Atsinaujinančios ir alternatyvios energijos šaltiniai skirstomi į : 1. Saulės energiją 2. Vėjo energiją 3. Hidroenergiją 4. Biodujas 5. Biokurą 6. Biodegalus 7. Geoterminę energiją 8. Bangų mušos energiją 9.Potvynių ir atoslūgių energiją
Chemija  Pateiktys   (32 psl., 1,58 MB)
Karboksirūgštys
2010-11-30
Karboksirūgštys – organinės rūgštys, turinčios karboksilo grupę -C(=O)OH, paprastai rašomą -COOH (arba -CO2H). Priklausomai nuo jų karboksigrupių skaičiaus karboksirūgštys skirstomos į monokarboksi-, dikarboksi-, trikarboksi- ir polikarboksirūgštis. Organinės rūgštys, kuriose karboksigrupė susijungusi su sočiojo angliavandenilio likučiu, vadinamos sočiosiomis karboksirūgštimis, kai su nesočiuoju, - nesočiosiomis karboksirūgštimis, o kai su aromatiniu likučiu, - aromatinėmis karboksirūgštimis (arenkarboksirūgštimis).
Chemija  Referatai   (10 psl., 17,34 kB)
Cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimas – cheminių medžiagų ir preparatų priskyrimas vienai ar daugiau pavojingumo kategorijų pagal jų savybes, taip pat priskyrimas cheminei medžiagai ir preparatui pavojingumo simbolių, nuorodų ir rizikos frazės ar frazių, kuriomis apibūdinamas cheminės medžiagos ar preparato keliamas pavojus. Darbo objektas: Kenksmingos cheminės medžiagos. Darbo tikslas: Išanalizuoti kenksmingas chemines medžiagas.
Chemija  Referatai   (11 psl., 160,2 kB)
Azotinės trašos
2010-11-13
Augalų augimo paslaptys nuo seno domino mokslo žmones. Antikinės Graikijos filosofai aiškino, kad augalams reikia vandens, žemės ir ugnies. O 16-ojo amžiaus pradžioje patirta, kad augalams reikia druskų, tačiau kokių, liko neaišku. 18-ojo amžiaus pabaigoje ir 19-ojo amžiaus pradžioje jau daugiau mokslininkų pradėjo aiškinti augalų augimo sąlygas. Pradėta rengti tyrimo stotis, kur prasidėjo sistemingi tyrimai. Lietuvoje agrochemijos mokslo pradžia tenka laikyti 1924 metus, kai buvo įkurta dirvožemio-agrochemijos katedra Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje. Katedrai vadovavo prof. V. Ruokis. Ypač sparčiai agrochemijos mokslas pradėjo vystytis po antrojo pasaulinio karo. Šioje srityje dirbo V. Vazalinskas, K. Plesevičius, V. Zalys, B. Baginskas ir daugelis kitų.
Chemija  Referatai   (9 psl., 16,67 kB)
Peptidai
2010-11-10
Visų gyvųjų organizmų, pradedant bakterijomis ir baigiant žmogumi, baltymai yra makromolekulės, sudarytos iš L-α-aminorūgščių, kurios tarpusavyje sujungtos peptidiniais ryšiais. Jie sudaro apie 50% sausos ląstelių masės. Kiekvienoje ląstelėje gali būti keletas tūkstančių baltymų, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Baltymai yra linijiniai polimerai, sudaryti iš L-α-aminorūgščių. Tačiau dėl sąveikos tarp atskirų polipeptidinės grandinės sričių ir atskirų polipeptidinių grandinių, baltymų molekulės struktūra yra daug sudėtingesnė negu kitų polimerų. Norint geriau suvokti baltymų struktūrą, ji skirstoma į keletą struktūros lygių – pirminę, antrinę, tretinę ir ketvirtinę. Šių struktūrų visuma ir nulemia realią baltymo molekulės struktūrą. Kiekvienas struktūros lygis skiriasi ryšių prigimtimi ir kitomis ypatybėmis.
Chemija  Referatai   (28 psl., 304,69 kB)
Deimantas
2010-10-19
Deimantas [pranc. aiamant < gr. adamas (kilm. adamantos)], grynuolių klasės mineralas, kristalinė anglies (C) modifikacija, anglies alotropinė atmaina. Priemaišos: silicio, magnio, kalcio, aliuminio, geležies, titano oksidai; intarpai grafitas, magnetitas, olivinas, piropas. Šios alotropinės atmainos anglies atomai vienodais atstumais nutolę vienas nuo kito. Tai labai taisyklingos sandaros kristalai, nes keturi anglies atomai tarsi sudaro taisyklingą geometrinę figūrą – tetraedrą. Todėl ir deimanto tankis didesnis negu grafito, o ypač skiriasi jų kietumas. Deimantas yra kiečiausias gamtoje randamas mineralas. Juo galima įrėžti visus metalus, stiklą.
Chemija  Pateiktys   (15 psl., 621,59 kB)
Vanduo yra svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita, mityba, kvėpavimas, virškinimas ir kitos biocheminės reakcijos. Be vandens gyvybė negali egzistuoti. Nors vandens išteklių turime labai daug, net 2/3 planetos paviršiaus, tačiau jo apsaugos klausimai aktualūs. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Vilniaus gyventojas per parą suvartoja maždaug 350 l vandens. Per užterštą vandenį plinta ligos.
Chemija  Referatai   (8,23 kB)
Kalcis
2010-10-06
Kalcio aprašymas>>> Kalcis Ca, periodinės elementų sistemos 2 grupės šarminiu žemės metalų pogrupio cheminis elementas. Atominis skaičius 20, atom. masė. Oksidacijos laipsnis jurginuose + 2. Žemės plutoje yra 2,96℅; tai penktas pagal gausumą elementas. Gamtoje randamas tik mineraliniu pavidalu. Jo svarbiausios rūdos yra klintys, marmuras, kreida, dolomitas, gipsas, dioksidas, fosforitas, apatitas ir kt. Kalcis yra sidabriškai baltos spalvos metalas. (APIMTIS 3PSL)
Chemija  Kita   (28,15 kB)
drusku hidrolize teorija, aprasymas, kas yra hidrolize, hidrolizes tipai. Hidrolizes reakciju rasymo pavyzdziai, reakciju lytys, hidrolize stadijomis. Silpnu baziu ir stipriu rugsties drusku hidrolize, silpnos bazes ir silpnos rugsties hidrolize. kontroliniai klausimai, uzduotys. Vandens kieumas, jo salinimas. Reakciju lygyts. Pavyzdziai ir uzdaviniai, isspresti su pavyzdziais ir aprasymu... Darbas geras... Gali buti panaudotas mokymuisi....Taip pat sumazinus galima panaudoti shperai :)
Chemija  Konspektai   (53,64 kB)
Realieji skysčiai, tekėdami vamzdžiais arba aparatais, dalį savo mechaninės energijos sunaudoja hidrauliniams pasipriešinimams nugalėti. Tekant skysčiams, susidaro energijos nuostoliai, kurie apskaičiuojami naudojantis eksperimentiniais duomenimis ir empirinėmis skaičiavimo lygtimis. Laboratorinį bandymo stendą sudaro trijų atšakų vamzdynas, sujungtas su vandens rezervuaru. Bandymas atliekamas vienoje nurodytoje vamzdyno atšakoje, esant dviems skirtingoms debito reikšmėms. Debitas keičiamas vamzdyno gale esančiu čiaupu. Debitas matuojamas 3 kartus ir apskaičiuojamas vidurkis.
Chemija  Kita   (8,01 kB)
Labai daug visokiausių reakcijų lygčių, rūgštys, baziniai oksidai, hidroksidai, rūgštiniai oksidai, labai daug formulių ir kitu reikalingų dalykelių.
Chemija  Paruoštukės   (22,73 kB)
Chemija ir mityba
2010-10-06
Rasinys apie chemija ir mityba.... Riebalai. Baltymai. Angliavandeniai. Mineralinės medžiagos. Kalcis. Fosforas. Geležis. Natris ir valgomoji druska. Kalis. Literaturos sarasas. (APIMTIS 2PSL)
Chemija  Rašiniai   (3,97 kB)
Baltymų sandara
2010-10-06
Baltymus sudaro nuosekliai sujungtos aminorūgštys. Visos baltymus sudarančios aminorūgštys turi vienodą, visoms joms būdingą dalį. Ši dalis turi laisvas grupes -NH2 (amino grupė) ir -COOH (karboksilo grupė). [Iliustracija Ris26] Vienos aminorūgšties amino grupei susijungus su kitos rūgšties karboksilo grupe susidaro peptidinė jungtis. Aminorūgštims jungiantis į ilgą grandinėlę susidaro polimerinė molekulė - polipeptidinė grandinė. Viename polipeptidinės grandinės gale lieka laisva -NH2 (tai N-galas) ir -COOH (C-galas).
Chemija  Straipsniai   (12,53 kB)
Atomai
2010-10-06
Erdvės dalis, kurioje rasti elektroną yra didžiausia tikimybė, vadinama elektrono orbitale. Valentiniai elektronai - elektronai, orbitalėse turintys didžiausią energiją. Bendros metalų savybės: metalai linkę atiduoti valentinius elektronus ir virsti teigiamais jonais. Dauguma metalų reaguoja su rūgštimis, o metalų oksidai ir hidroksidai - su rūgštimis arba rūgštiniais oksidais ir sudaro druskas. Žemyn, į kairę stiprėja elementų metališkosios ir oksidų bazines sąvybės. Atomo spindulys - pusė atstumo tarp 2 vienodų atomų centrų. Periodai - periodinės elementų lentelės horizontalios eilės, grupės - vertikalūs stulpeliai. Periodo numeris sutampa su elektronų sluoksnių skaičiumi.
Chemija  Konspektai   (4,13 kB)
Viskas apie sidabra. Paruoštas kaip lanksinukas. Trumpai ir aiškiai. Pvz. apie sidabra kaip metalą, jo savybės reakcijas it kt. Keletas įdomybių apie sidabrą. Jo privalumai ir trūkumai kaip metalo.
Chemija  Kita   (49,69 kB)
1-as chemijos kolis
2010-10-06
Valentingumas. Kovalentines jungties kryptis. Orbitalių hibridizacija. Joninis ryšys. Metališkasis ryšys. Vandenilinis ryšys. Elemento santykinė atominė masė. Pagrindinis kvantinis skaičius. Mažiausios energijos principas. Atomu ir jonu matmenys. Metališkosios elementu savybės. Nemetališkos chem. elementu savybės. Kleckovsio taisyklė. (APIMTIS 1 PSL)
Chemija  Paruoštukės   (10,43 kB)
Sidabras
2010-09-23
Sidabras (Argentum, Ag), periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Atomų skaičius 47, atominė masė 107,868. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, labai retai +2 , +3. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai Ag107 (51,35%) ir Ag109 (48,65%) ; jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės.
Chemija  Referatai   (9 psl., 32,91 kB)
Kompiuterio sandara
2010-06-07
Pagrindinės kompiuterio techninės įrangos dalys. Sisteminis blokas. Išoriniai informacijos kaupikliai. Informacijos įvesties įrenginiai. Informacijos išvesties įrenginiai.
Chemija  Pateiktys   (21 psl., 1,63 MB)
Aliuminis
2010-06-02
ALIUMINIS – vienas iš labiausia paplitusių žemės plutos elementų: trečias po deguonies ir silicio ir pirmas iš metalų. Jis yra vienas iš gausiausių žemės plutos elementų ir sudaro 7,9% jos masės. Aliuminis gaunamas iš aliuminio rūdų: boksito, kaolinito, korundo. Gamtoje aliuminis randamas tik junginiuose. Svarbiausia mineralų grupė - putnagai. Tai vieni iš aliumosilikatų, kurie sudaro apie 50% Žemės plutos masės.
Chemija  Referatai   (8 psl., 168,98 kB)
Urano referatas, skirtas chemijos pamokai.
Chemija  Pateiktys   (18 psl., 3,03 MB)
Chemijos projektas. Esterių panaudojimas: Kvepalų gamybai. Kosmetikos gamybai. Maisto pramonėje. Medicinos preparatų gamybai. Lakų gamyba.
Chemija  Pateiktys   (24 psl., 289,73 kB)
Deimantai
2010-04-15
Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras.
Chemija  Referatai   (10 psl., 221,44 kB)
Rūgštys
2010-03-20
Rūgštys tai medžiagos, galinčios atskelti tik protonus. Rūgštys yra sudėtinės medžiagos, susidedančios iš vandenilio jonų ir rūgščių liekanų. Rūgštys yra molekuliniai kovalentinio ryšio junginiai.
Chemija  Pateiktys   (19 psl., 242,89 kB)
Rūgštusis lietus – lietus, kurio lašuose padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis; paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5. Toks lietus iškrinta tada, kai sieros ir azoto oksidai, kuriuos į orą išskiria jėgainės ir transporto priemonės, reaguoja su ore esančia drėgme. Šios dujos patenka į vandens apytakos ratą ir gali būti toli nuneštos vėjo, o tada iškristi rūgštaus lietaus arba sniegopavidalu. Toks lietus apnuodija arba pražudo ežerų, upių ir miškų gyvūnus, sunaikina aplinkinius augalus. 90% rūgščiojo lietaus sukelia žmonės.
Chemija  Referatai   (5 psl., 535,52 kB)
Sidabras
2010-02-02
Sidabras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ag (lot. argentum), eilės numeris 47, brangusis metalas. Tai sidabriškai baltas, lankstus ir minkštas (kiek kietesnis už auksą) metalas. Sidabro elektrinis laidumas didesnis už vario, bet kaip laidininkas nenaudotas dėl kainos.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 1,7 MB)
Buityje naudojami cheminiai produktai (buitinė chemija), užteršta aplinka daro žmonėms nuolatinį nematomą, tačiau žalojantį poveikį. Matomi, todėl labiau suvokiami pavojai nutinka, kai pavojingos medžiagos patenka į aplinką staiga ir netikėtai: pažeidus jų naudojimo, saugojimo tvarką, įvykus avarijoms pramoniniuose ar komerciniuose objektuose, laboratorijose, transporte, teroro akto metu.
Chemija  Referatai   (7 psl., 18,47 kB)
Cheminių reakcijų lentėlėje pateikti reakcijų pavyzdžiai, indikatorių spalvų pasikeitimai.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,24 kB)
Удобрения
2010-01-04
Минеральные удобрения – источник различных питательных элементов для растений и свойств почвы, в первую очередь азота, фосфора и калия, а затем кальция, магния, серы, железа. Все эти элементы относятся к группе макроэлементов („Макрос” по-гречески – большой), так как они поглощаются растениями в значительных количест-вах. Кроме того, растениям необходимы другие элементы, хотя и в очень небольших количествах. Их называют микроэлементами („Микрос” по-гречески – маленький). К микроэлементам относятся марганец, бор, медь, цинк, молибден, иод, кобальт и неко-торые другие. Все элементы в равной степени необходимы растениям. При полном от-сутствии любого элемента в почве растение не может расти и развиваться нормально. Все минеральные элементы участвуют в сложных преобразованиях органических ве-ществ, образующихся в процессе фотосинтеза. Растения для образования своих органов – стеблей, листьев, цветков, плодов, клубней – используют минеральные питательные элементы в разных соотношениях. В почвах обычно имеются все необходимые растению питательные элементы. Но часто отдельных элементов бывает недостаточно для удовлетворительного роста растений. На песчаных почвах растения нередко испытывают недостаток магния, на торфяных почвах – молибдена, на черноземах – марганца и т. д. Недостаток элементов восполняется при помощи удобрений. Почвенную кислотность устраняют при помощи углекислых солей кальция и магния. Применение минеральных удобрений – один из основных приемов интенсивно-го земледелия. С помощью удобрений можно резко повысить урожаи любых культур на уже освоенных площадях без дополнительных затрат на обработку новых земель. При помощи минеральных удобрений можно использовать даже самые бедные, так назы-ваемые бросовые земли. Всем живым организмам необходимы вещества, регулирующие скорость био-химических реакций. Микроэлементы и входят в состав таких веществ, например фер-ментов. Действие их многообразно. Например, железо, марганец и цинк входят в состав некоторых ферментов – катализаторов окислительно-восстановительных реакций. Же-лезо способствует образованию хлорофилла. При внесение ничтожных количеств мо-либдена урожайность бобовых резко возрастает. Соединения молибдена повышают каталитическую активность ферментов, участвующих в реакциях связывания атмо-сферного азота бактериями. Вырабатываемые химической промышленностью минеральные удобрения под-разделяются на: а) фосфорные (главным образом простой и двойной суперфосфаты и преципи-тат); б) азотные (сульфат аммония, аммиачная селитра, кальциевая и натриевая се-литры); в) калийные (хлористый калий и смешанные калийные соли); г) борные, магниевые и марганцевые (соединения и соли, содержащие эти эле-менты).
Chemija  Referatai   (13,6 kB)
Vario peptidai
2010-01-04
Molekulė, atkurianti odą! Ar kada klausėte savęs, kodėl vaikų oda tokia lygi ir graži? Kodėl ji taip skiriasi nuo suaugusių? Viena esminių priežasčių ta, kad mažųjų odos regeneracijos potencialas yra žymiai didesnis. Deja, tačiau su amžiumi odos atkūrimo procesai vyksta vis lėčiau, o įvairūs jos pažeidimai gali išlikti metus ar netgi dešimtmečius. Daktaras Lorenas Pikartas Nors jau anksčiau buvo žinoma, jog varis reikalingas tokio svarbaus antioksidacinio fermento kaip superoksiddismutazės (SOD) veikimui ir buvo ištirta nemaža peptidų, besijungiančių su variu, tačiau GHK-Cu molekulės atradėju yra laikomas daktaras L.Pikartas, kuris jau 1970m. susidomėjo organizmo senėjimu. Tuo metu daktaro L.Pikarto grupė dirbo su kraujo ląstelėmis ir eksperimentų eigoje atrado peptidus, kurių jaunos ląstelės turėjo daugiau negu senos. Vėliau mokslininkai išsiaiškino dar vieną įdomų dalyką: senąsias ląsteles galima išlaikyti ilgiau tiesiog papildžius jas šiais peptidais. Visgi prireikė dar 15 metų, tam kad išsiaiškinti, kaip gi veikia šie peptidų kompleksai. Dabar žinoma, kad vario peptidai yra signalas atsistatyti odai, kaulams ir plaukų folikulams. Galimas daiktas, jog jie gali būti universalus stimuliatorius visų audinių atstatymo procesuose. GHK –Cu vaidmuo daug platesnis negu augimo faktoriaus. Pavyzdys pažeista oda. Iš pradžių pažeistoje vietoje formuojasi krešulys. Po to pažeistuose audiniuose pradeda generuoti aktyvios deguonies formos, kurios išvalo žaizdą nuo bakterijų. Vėliau ląstelės pradeda gaminti TGF-beta (transformuojantis augimo faktorius), kuris pažadina odą, kad gamintųsi randas. Ir viso šio proceso metu pažeistame audinyje kaupiasi vario peptidai, kurie tam tikru momentu stabdo ir laisvųjų radikalų, ir TGF-beta produkciją. Beje, laisvųjų radikalų poveikis pradiniuose žaizdų gijimo etapuose taip pat labai svarbus. Daktaras L.Pikartas teigia, kad gijimo procesą galima smarkiai pagreitinti iš pradžių naudojant oksidaciją stiprinančius agentus, o vėliau vario peptidinius kompleksus. Nors sunku patikėti, tenka pripažinti, kad šios molekulės veikimo spektras gali būti toks platus. Vario peptido veikimą, po to kai šį atrado, daktaras L.Pikartas ir jo grupė, tyrinėjo daugelis mokslininkų įvairiose pasaulio šalyse. Tyrimai buvo atliekami Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, duomenis, kad GHK-Cu stimuliuoja nervinių ataugų augimą, gauti Prancūzijos mokslininkų, informaciją apie angiogenezės stimuliavimą - JAV Nacionaliniame onkologijos institute ir t.t. Glycil-L-histidyl-L-lizin-Cu molekulė atsinaujinimo aktyvatorius Ši molekulė – GHK-Cu, dar kitaip vadinama vario peptidiniu kompleksu, yra pirminis odos atsinaujinimo proceso aktyvatorius. GHK-Cu ir tam tikri peptidiniai kompleksai vis dažniau naudojami kosmetikos priemonėse odai ir plaukams, taip pat dermatokosmetologinių procedūrų, kaip antai dermabrazija, cheminis ir lazerinis odos šveitimas metu, tam kad vyktų spartesnis žaizdos gijimas. GHK-Cu pasižymi stipriu apsauginiu ir regeneruojamuoju efektu odai bei plaukų folikulams, kaulams, virškinimo traktui, kepenims, kitiems organizmo organams. GHK-Cu natūraliai galima aptikti žmogaus kraujo plazmoje, seilėse ir šlapime. Plazmoje šis peptidinis kompleksas yra surištas su albuminu. Įdomu tai, kad dvidešimtmečio plazmoje jo koncentracija yra 200 ng/ml, o šešiasdešimtmečio apie 80 ng/ml. Amino rūgščių seka, kuri yra būdinga vario peptidiniam kompleksui, iš esmės yra tokia pati, kaip ir uždegiminiuose procesuose dalyvaujančiuose, trapląstelinės terpės, tokiuose kaip kolagenas, trombospondinas baltymuose, taip pat fibrino alfa grandinėje, interleukine-4, odos kolagenazėje, osteonektine ir kitose molekulėse. Biocheminis GHK-Cu veikimas Vario peptidinis kompleksas dalyvauja daugelyje odos atsinaujinimo biocheminių reakcijų. Įdomiausia, kad šio peptido veikimo spektras labai platus ir įvairus. Jis pasižymi intensyviu priešuždegiminiu poveikiu, „išjungia“ pradinę žaizdos išvalymo ir rando susidarymo fazę. GHK-Cu aktyvuoja mRNR transkripciją ir transliaciją spartesnei metaloproteinazių, kurios naikina pažeistus baltymus ir tarpląstelinės terpės baltymų – kolageno, elastino, proteoglikanų gamybai. Peptidas taip pat atlieka chemoatraktanto vaidmenį, kadangi į pažeistą vietą pritraukia audinį atstatančius makrofagus, stimuliuoja angiogenezę ir reinervaciją (nervinių galūnėlių augimą). GHK-Cu pastebimai padidina pažeistoje zonoje esančius plauko folikulus bei šalia jų esančias riebalines liaukas. „Pro Cyte“ kompanijos ir Amerikos trichologų draugijos išleisti GHK-Cu preparatai efektyviai stimuliuoja plaukų augimą („Tricomin“) bei naudojami atliekant plaukų transplantacijas („Graftcyte“).
Chemija  Rašiniai   (4,22 kB)
Vanduo
2010-01-04
Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis). Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc. Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs aštuntą. Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai. Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę. Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas. Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo. Vilniaus gręžinių vanduo – geros kokybės. Jame yra, nors ir nedaug, dešimt žmogui reikalingų mikroelementų: chloridų, kalcio, magnio, molibdeno, cinko, vario, chromo, fluoridų, nikelio. Iš sugedusio čiaupo degtuko srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens. Vilniaus miesto vandentiekio ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ir didžiausių respublikoje. Jei ištiestume visus vandens bendrovės eksploatuojamus vamzdynus, pasiektume Paryžių. Vanduo yra medžiaga randama visur Žemėje ir būtina visoms žinomoms gyvybės formoms. Apie 70 procentų Žemės paviršiaus yra padengta vandeniu. Vandens yra ir kitose Saulės sistemos ir tolimesniuose kūnuose, ledo pavidalu. Vandens svarba žemiškajai gyvybei leido daugeliui daryti prielaidą, kad vandens skystame pavidale egzistavimas kituose kosminiuose kūnuose gali suteikti pakankamas sąlygas nežemiškai gyvybei. Įprastinėje temperatūroje ir slėgyje vanduo yra skystas. Kitos dažnos vandens formos yra ledas, sniegas ir garai. Vandens molekulinė formulė yra H2O, t.y. vandens molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo. Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su vandeniu: poilsis vasarą prie vandens telkinių, vaikų mokymas, plaukimo baseinai ir kt. Visur būtina mokėti plaukti. Be to, dažnai tenka mokyti plaukti kitus. Tam reikia žinių ir praktinių įgūdžių. Vanduo, bespalvis ir beskonis skystis. Tai gyvybės ir visos gamtos pagrindas. Vanduo užima apie šešiasdešimt procentų viso žemės paviršiaus ploto. Dauguma gyvūnų ir augalų gyvena vandenyje. Visų jų didelę dalį sudaro vanduo, kuris papildomas įvairiomis maisto medžiagomis. Be vandens, kaip ir be oro, negalėtų gyventi ir vystytis nė vienas organizmas.
Chemija  Paruoštukės   (4,16 kB)
Trąšos (3)
2010-01-04
Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.
Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)
Trąšos
2010-01-04
Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.
Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)
Titanas
2010-01-04
Titanas yra devintasis pagal paplitimą cheminis elementas Žemėje (sudaro 0,6% Žemės plutos masės), kurio atominis numeris 22, cheminis simbolis – Ti. Tai lengvas, tvirtas, blizgantis, atsparus korozijai baltai, sidabriškai metalinės spalvos metalas. Titanas yra naudojamas lengvuose, mechaniškai atspariuose lydiniuose (dažniausiai su geležimi ir aliuminiu), o labiausiai paplitęs junginys – titano dioksidas – baltuose pigmentuose. Periodinė grupė 4 Atomo numeris 22 Išvaizda Sidabriškas, žvilgantis Atomo savybės Atominė masė (Molinė masė) 47,867 а.m.v. (g/mol) Atomo spindulys 140 pm Jonizacijos energija (pirmas elektronas)657,8(6,82) kJ/mol (eV) Elektronų konfigūracija[Ar] 3d2 4s2 Cheminės savybės Kovalentinis spindulys 136 pmJono spindulys(+4e)68 (+2e)94 pm Elektroneigiamumas 1,54 (pagal Paulingą) Elektrodo potencialas 0 V Oksidacijos laipsniai 4
Chemija  Pateiktys   (46,44 kB)
KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ ANALIZINĖ CHEMIJA Analizinės chemijos paskirtis yra medžiagos cheminės sudėties tyrimas. Analizė skirstoma i kokybinę ir kiekybinę. Kokybinės analizės uždavinys – aptikti elementus junginiuose ir cheminius junginius – mišiniuose; kiekybinės analizės uždavinys – nustatyti santykinius elementų kiekius junginiuose ir cheminių junginių – mišiniuose. Tirpalo kocentracija vadinami medžiagos kiekį, esantį tam tikrame tirpalo arba tirpiklio masės vienete (masės koncentracija), arba tam tikrame tirpalo tūryje (tūrio koncentracija). Skaičiuojant tirpalo koncetraciją, ištirpusios medžiagos kiekis išreiškiamas įvairiais vienetais: gramais (tam tikrame tripiklio arba tirpalo kiekyje), procentais, grammolekulėmis (moliais), gramekvivalentais. Kiekybine analize vadinama analizinės chemijos dalis, skirta analizuojamos medžiagos kiekybiniai sudėčiai nustatyti. Kiekybiniams nustatymams dažniausiai panaudojamos tos pačios cheminės reakcijos, kaip ir kokybinei analizei. Svorio analizė pagrįsta tuo, kad nustatoma bandinio sudedamoji dalis, išskiriama iš tirpalo žinamos cheminės sudėties nuosėdomis. Žinant gautų nuosėdų masę, apskaičiuojamos tos sudedamosios dalies kiekis. SŪRELIAI IR JŲ RŪŠYS Saldūs tepiamieji lydyti sūriai (sūreliai) gaminami iš katik pagamintos įvairaus riebumo varškės, sviesto ir skoninių priedų: kavos, kakavos, vaisių, sulčių, medaus, riešutų, vanilino ir kt. Norint suteikti pastovią plastišką konsistenciją, karšta sūrio masė homogenizuojama, kartais pridedama stabilizatorių – agaro arba želatinos. Tepiamieji sūriai paprastai būna 20-30 proc. riebumo, gaminamas šokoladinis, „Voveraitė“ (su medumi ir riešutais), kavos, vaisinis, „Birutė“ (su medumi ir razinomis) sūris. Lydyti koncervuoti sūriai yra 45-50 proc. riebumo sūriai. Jie būna pasterizuoti ir sterilizuoti.
Chemija  Analizės   (15,4 kB)
ĮVADAS Polimerų pramonės produktus naudojame kiekvieną dieną, dažniausiai net nesusimąstydami, kaip gaminamos vienos ar kitos medžiagos, polietileninės pakuotės, kurių gausu kiekvienoje parduotuvėje ir kt. Šiandien vis didejant polimerų pramonės produkcijos paklausai, kasdien didinama ir pasiūla. O kada gi buvo pradėtas gaminti šiandien neatsiejamas nuo mūsų buities polietilenas ir jo gaminiai? Polietilenas pirmą kartą buvo susintetintas vokiečių chemiko Hanso fon Pechmano (Hans von Pechmann) 1898 metais, jam kaitinant diazometaną. Pirmasis pramonei pritaikomas polietileno sintezės būdas buvo atsitiktinai atrastas Eriko Foseto (Eric Fawcet) ir Redžinaldo Gibsono (Reginald Gibson) 1933 metais. Jie labai aukštame slėgyje kaitino eteno ir benzaldehido mišinį. Visgi, jų eksperimentą pavyko atkartoti tik 1935 metais, nes polimerizaciją sukėlė atsitiktinai į sistemą pakliuvęs deguonis. Pramoninė polietileno gamyba pradėta 1939 metais. Vėliau polietileno gamyba tobulėjo atrandant vis efektyvesnius katalizatorius polimerizacijai, leidusius gaminti polietileną daug žemesniame slėgyje. POLIMERŲ SANDARA Daugelio vienodų molekulių susijungimas į didesnes vadinamas polimerizacijos reakcija. Stambiamolekulinės medžiagos, iš kurių sintetinami polimerai, vadinami monomerais. Stambiamolekulinių medžiagų molekulės (polimerai) dar vadinami makromolekulėmis (graikiškai žodis ,,makros“ reiškia didelis). Polimeras sudarytas iš daugybės struktūrinių grandinių. Rašant polimero formulę, nurodoma struktūrinė grandinė, o skaičius n rodo, kiek molekulių susijungė vykstant polimerizacijai. Skaičius n, parodantis, kiek monomero molekulių susijungia į makromolekulę, vadinamas polimerizacijos laipsniu. Daug kartų pasikartojančios makromolekulėje atomų grupės vadinamos struktūrinėmis grandimis. Polimerizuojant nesočiuosius junginius, turinčius pakaitų, gautame polimere pastarieji gali būti išsidėstę chaotiškai. Susidaro stereonereguliariosios struktūros polimeras. Stereonereguliarąja ši struktūra vadinama todėl, kad radikalai CH3 – išsidėstę netvarkingai (ir vienoje, ir kitoje grandinės pusėje). Dažniausiai susidaro stereonereguliarūs polimerai. Stereoreguliariosios struktūros polimerų savybės daug geresnės nei stereonereguliariųjų, bet norint gauti tokius polimerus reikia ypatingų sąlygų (katalizatorių, slėgio, temperatūros). Pagal savo geometrinę formą polietileno ir polipropileno polimerai priklauso linijiniams polimerams, nes grandys jų molekulėse nuosekliai sujungtos į grandinę viena paskui kitą. Taip pat susiduriama su šakotais ir erdviniais polimerais; pastariesiems būdinga tai, kad linijinės molekulės juose sujungtos tarpusavyje cheminėmis jungtimis. Linijinės molekulės ilgis tūkstančius kartų didesnis už jos skersmenį. Tokia labai padidinta molekulė atrodytų kaip 1 mm skersmens ir keleto metrų ilgio siūlas. Tik nereikia pamiršti, kad linijinės struktūros molekulės nėra išsidėsčiusios vienoje tiesėje: mes jau žinome, kad anglies atomų grandinė sudaro zigzaginę liniją, be to, molekulės paprastai labai išlenktos įvairiomis kryptimis, kartais net susivijusios į kamuolį. Polimerų molekulinės masės sąvoka turi tam tikrų ypatybių. Polimerizuojantis į makromolekules, susijungia ne griežtai pastovus monomero melekulių skaičius: į vienas grandines susijungia daugiau, į kitas susijungia mažiau molekulių, žiūrint, kada nutrūksta polimero grandinė. Dėl to gaunamos įvairaus dydžio, taigi ir įvairios masės, molekulės. Todėl paprastai nurodoma tokios medžiagos molekulinė masė – tai tik vidutinė molekulinė masė, nuo kurios nukrypsta į vieną ar į kitą pusę atskirų molekulių masė. Pavyzdžiui, jeigu polimero molekulinė masė 28 000, tai jame gali būti molekulių, kurių molekulinė masė 26 000, 28 000, 30 000 ir t.t. Žinodami polimerų molekulinės masės ypatybes, galime pasakyti, ar polimerizacijos laipsnis yra pastovus dydis visoms vieno ar kito polimero molekulėms.
Chemija  Referatai   (17,66 kB)
Spaudos dažai
2010-01-04
Didelę reikšmę užtikrinant spaudos leidinių kokybę turi spausdinimo procesas, kurio svarbiausia medžiaga yra spaudos dažai, kadangi pastarieji tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Todėl spaudos produkcijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, ar gerai spaustuvininkas žino spaudos dažų savybes, jų paruošimo spausdinimui taisykles ir nuo to, kaip greitai jis sugeba pašalinti defektus, atsirandančius dėl blogos dažų kokybės arba netinkamo jų paruošimo. Šiame darbe ir bus nagrinėjama spaudos dažų tema. Visų pirma apžvelgsiu dažų fizikinę ir cheminę struktūrą, aprašysiu pigmentus ir dažalus bei riebaluose tirpius dažalus. Vėliau trumpai apibūdinsiu dažų gamybos technologiją, tačiau dėl vietos stokos per daug į cheminę struktūrą bei technologijas ir prietaisus nesigilinsiu. Tuomet panagrinėsiu dažų rūšis bei jiems keliamus bendriausius reikalavimus. Plačiausiai apžvelgsiu dažų savybes (optines, struktūrines bei mechanines, savybes, dažų fisavimąsi ir dažų sluoksnio stabilumą atsapaude), jų nustatymą, tam naudojamus būdus ir prietaisus. 1. Dažų fizikinė ir cheminė struktūra Spaudos dažai – tai koloidinė sistema arba vienalytė masė, susidedanti iš dažančiosios medžiagos arba pigmento (dispersinės fazės), rišiklio (dispersinės terpės) bei tam tikrų priedų. Pigmentas suteikia dažams reikalingą spalvą, o rišiklis užfiksuoja pigmentą popieriaus ar kito posluoksnio paviršiuje ir suteikia dažams spausdinamąsias ypatybes, todėl velenėliais (iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos) dažai plonu sluoksniu paskleidžiami spaudos formos paviršiuje ir, spaudžiant spaudos cilindrui, nuo formos arba ofsetinio cilindo pereina ant popieriaus paviršiaus. Mažo klampumo giliaspaudės dažai sudrėkina spaudos formos paviršių ir gerai užpildo visas, net mažiausias, jos įdubas; plieninis rakelis visiškai nubraukia dažų perteklių nuo spaudos formos tarpinių elementų. Kaip rišikliai naudojami lakai, t.y. dervų tirpalai aliejuose arba organiniuose tirpikliuose. Pigmentas ne tik tolygiai pasiskirstęs rišikyje, bet ir patikimai jame stabilizuotas, t.y. kiekviena pirminė pigmento dalelė apsupta ištiso stipraus apsauginio apvalkalėlio, susidedančio iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių, kurių visada yra rišiklyje. Tarp pigmento dalelių, apsuptų apsauginiais apvalkalėliais, yra šiek tiek rišiklio, kuris suteikia dažams reikalingą takumą ir geras spausdinamąsias savybes, nes, velenėliams ištrinant dažus ir jais dengiant, trintis atsiranda ne tarp kietų pigmento dalelių, o tame rišiklio tarpsluoksnyje, t.y. vietoj sausosios trinties yra skysčio trintis. Pigmento dalelės su apsaugniais apvalkalėliais tarsi slysta viena kitos atžvilgiu. Nesant apsauginių apvalkalėlių, pigmento dalelės susijungia į kietus grumstelius. Tuomet dažai prastai voluojasi, gali užkimšti rastrinę klišę su smulkia rastro liniatūra ir net susisluoksniuoti (pigmentas nusėda ant statinių ir bidonų dugno). Į kai kuriuos poligrafinius dažus dedama sikatyvų, kad, veikiant oro deguoniui, sparčiau vyktų plėvėdaros procesas. Spalvotuose dažaluose gali būti užpildų (pvz., bario sulfato ir aliuminio hidroksido), kurie išryškina pigmento spalvą, pagerina spausdinamąsias ypatybes ir atpigina dažus. Į juodus dažus, be pagrindinio pigmento (suodžių), dedama papildomų pigmentų, kad juoda spalva būtų sodresnė ir kad būtų geresnis atspaudo atspalvis. Juodi dažai sodrinami intensyviais mėlynais ir violetiniasi pigmentais, taip pat mažo tirpumo dažalais. Kokį pasirinkti papildomąjį pigmentą, daugiausia priklauso nuo rišiklio. Be to, į dažus galima dėti įvairių pagalbinių medžiagų, pavyzdžiui, pastos, kad sumažėtų lipnumas, kad dažai neteptų popieriaus, kad pagerėtų spausdinamosios ypatybės ir kt. 2. Pigmentai ir dažalai Pigmentai. Tai vandenyje ir organiniuose tirpikliuose netirpūs spalvoti, juodi ar balti labai dispersiški kristalinės struktūros milteliai. Jie gali būti organiniai arba neorganiniai. Pigmentai vartojami poligrafinių, industrinių, statybinių ir meninių dažų, spalvotųjų pieštukų gamybai, taip pat plastmasėms, gumai, sintetiniams pluoštams dažyti. Organinius pigmentus reikia skirti nuo dažalų. Dažalai. Tai sausų dažančių miltelių pavidalo organiniai junginiai. Nuo pigmentų skiriasi tuo, kad tirpsta vandenyje, o kartais ir organiniuose tirpikliuose, aliejuose, ir pasidaro sodrūs spalvoti tirpalai. Dažalais daugiausia dažomi siūlai ir audiniai. Be to, iš kai kurių dažalų gaminamos netirpios spalvotos nuosėdos – lakiniai pigmentai, kurie naudojami kaip pigmentai poligrafinių dažų gamybai. Organiniai pigmentai ir dažalai – arba dažančiosios medžiagos – sudėtingi junginiai, kuriuose aromatiniai radikalai ir jų aksochrominės grupės sujungti chromoformomis (tai gali būti azogrupė, cinoidinis žiedas ir kt.). Pagal vartojimo sąlygas dažančiosios medžiagos skirstomos į technines grupes: organinius pigmentus, dažalus (bazinius, rūgštinius, lakinius, riebaluose tirpstančius ir kt.). Pagal chromoforų cheminę sandarą bei pobūdį dažančiąsias medžiagas galima skirstyti į chemines klases, kurių šiame darbe plačiau nenagrinėsiu. Organinių pigmentų ir dažalų labai daug – keletas tūkstančių. Poligrafiniams pigmentams ir dažalams keliami dideli koloristiniai reikalavimai, jų gamyba turi būti netoksiška ir ekonomiška; be to, jie turi tikti trijų ir keturių spalvų spaudai bei automatizuotiems poligrafiniams procesams. Šiuos reikalavimus atitinka maždaug 15 markių organiniai pigmentai ir dažalai. Dirbtiniai neorganiniai pigmentai – tai labai dispersiškos vandenyje netirpios spalvotos ir baltos kai kurių metalų (geležies, titano, aliuminio, chromo, švino, bario ir kt.) druskos ir oksidai. Iš jų poligrafinių dažų gamybai naudojamas mėlynasis miloris, įvairių rūšių balti pigmentai ir užpildai. Prie neorganinių pigmentų priskiriamas ir juodasis pigmentas – suodžiai, aliuminio ir bronzos pudra bei milteliai. Poligrafiniams pigmentams keliami reikalavimai. Jie ypač dideli, ypač spalvos, dispersiškumo, atsparumo šviesai ir skaidrumo požiūriu. Pageidautina, kad spalvotieji pigmantai būtų artimo spektro spalvoms atspalvio ir kiek galima sodresni. Purpuriniai, žydri ir geltoni pigmentai, skirti dažų triadai, turi būti skaidrūs. Visi pigmentai turi būti atsparūs vandeniui, minkštos struktūros, t.y. lengvai susimaišyti su rišikliais. Pigmentų aliejaus imlumas turi būti ne per daug didelis, nes į dažus bus neįmanoma įdėti reikalingo kiekio pigmento. Taip pat pageidautina, kad pigmentai būtų atsparūs šarmams, rūgštims, alkoholiams, šilumai, dažai greitai džiūtų bei būtų ekonomiški. Lakiniai pigmentai. Tai dvivalenčių ir trivalenčių metalų rūgštinių dažalų netirpios druskos arba kai kurių bazinių dažalų kompleksinės druskos. 3. Riebaluose tirpūs dažalai Bazinių dažalų bazėmis, kurios netirpsta vandenyje, bet tirpsta kaitinamos oleino ir nafteno rūgštyse, sodrinami juodi laikraščių, knygų ir kai kurie kiti iškiliaspaudės dažai, taip pat ofsetiniai dažai, kurie į atspaudą susigeria tik selektyviuoju būdu. Riebaluose tirpūs intensifikatoriai geri tuo, kad nedidina dažų klampumo, todėl nereikia mažinti suodžių dozės. Be to, nuo jų pagerėja spausdinamosios ypatybės. Jie stabilizuoja pigmentus, dėl to dažai geriau fiksuojasi atspauduose. Tačiau esant riebaluose tirpių intensifikatorių pertekliui, dažai gali prasisunkti į kitą atspaudo pusę. 4. Dažų gamybos technologija Gaminant dažus, pigmentai gerai sumaišomi su rišikliu įvairių konstrukcijų maišymo mašinomis, paskui gauta aliejinė pasta pertrinama dažų trynimo veleninėmis mašinomis arba rutuliniais malūnais. Čia pigmentai dezagreguojami, t.y. jų antrinė struktūra suskaidoma į pirmines daleles (kristaliukus), jos stabilizuojamos solvatiniais apvalkalėliais iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių. Šių medžiagų visada yra rišiklyje. Pirminės pigmento dalelės turi būti susmulkintos, nes kitaip dažai neteks sodrumo ir pasidarys prastesnės spalvos. Geriausi minkštos struktūros pigmentai, nes, intensyviai ir ilgai trinant kietus pigmentus, dažai pasidaro prastesnės kokybės, sumažėja įrenginių našumas, susidaro elektros energijos nuostoliai. 4.1. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai Orasausiai spalvoti pigmentai arba suodžiai kruopščiai sumaišomi su lakais ir kitais rišiklio komponentais galingomis greitaeigėmis maišymo mašinomis. Mišiniai palaikomi tam tikrą laiką, kad pigmentas geriau prisigertų rišiklio, po to pertrinami dažų trintuvėmis. Kaip sutrinti dažai, tikrinama pleišto pavidalo prietaisu. Naujesnėje dažų gamybos technologijoje taikomi rutuliniai malūnai pigmentams rišikliuose dezagreguoti. Pigmentai sumaišomi su rišikliais planetiniais maišytuvais. Po to pasta (mišinys) patenka į rutulinį malūną, paskui pertrinti dažai dar kartą leidžiami pro trivelenę dažų trintuvę, kad taptų vienalytiškesni ir kad iš jų pasišalintų oro burbuliukai, kurių visuomet susidaro trinant dažus rutuliniuose malūnuose. 5. Dažų klasifikavimas ir nomenklatūra Klasifikavimas. Atsižvelgiant į spaudos būdą, dažai skirstomi į penkias svarbiausias klases: skirtus ofsetinei spaudai, iškiliaspaudei, giliaspaudei, fleksografinei spaudai, trafaretinei spaudai. Šių klasių dažai pasižymi skirtingomis ypatybėmis: klampumu, lipnumu, fiksavimosi greičiu ir pobūdžiu, atsparumu drėgmei. Atsižvelgiant į spausdinimo greitį, ofsetiniai dažai skirstomi į dvi grupes: skirti spausdinti ritininiame popieriuje ir skirti spausdinti lakštiniame popieriuje. Iškiliaspaudės dažai, atsižvelgiant į spaudos mašinų konstrukciją ir spausdinimo greitį, taip pat skirstomi į dvi grupes: rotacinius ir plokščiaspaudės dažus. Pagal spaudos formos pobūdį ir paskirtį kiekvienos grupės dažai skirstomi į šias rūšis: lakštinius, knyginius bei žyrnalinius, iliustracinius, triadinius, kartografinius, dažus pakuotėms spausdinti, viršelinius dažus ir kt. Dažai būna spalvoti, juodi ir balti. Makroporingam ir mikroporingam popieriui, polimerinėms plėvelėms, skardai gaminami skirtingi dažai. Nomenklatūra. Dažams žymėti priimta tam tikra indeksavimo (numeracijos) sistema. Dažų indeksas rodo jų paskirtį, spalvą, kartais ir spausdinamąsias savybes. Ofsetinių, iškiliaspaudės ir giliaspaudės dažų indeksą sudaro šešiaženklis skaičius. Pirmasis skaitmuo žymi, kokio būdo spaudai skirti dažai: 1 – iškiliaspaudei; 2 – ofsetinei spaudai; 3 – giliaspaudei. Antrasis skaitmuo rodo spausdinimo mašinos tipą: 1 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 20 tūkst. per valandą; 2 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 40 tūkst. per valandą; 3 – knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 9 tūkst. per valandą; 4 - knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 25 tūkst. per valandą ir kurioje yra džiovinimo įtaisas; 5 – lakštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 7 tūkst. per valandą; 7 – plokščiaspaudė, kurios spausdinimo greitis iki 2 tūkst. ciklų per valandą. Trečiasis skaitmuo reiškia atliekamo darbo pobūdį: 1 – matinis, 2 – blizgus, 3- foninis, 5 – kartografinis. Ketvirtasis skaitmuo rodo rūšį popieriaus, kuriame numatoma spausdinti šiais dažais: 1- laikraštinis, 2 – antrojo numerio spaudos popierius, 3 – pirmojo numerio spaudos popierius, 4 – plonas kreidinis popierius, 5 – įprastinio lygumo kreidinis popierius, 6 – kreidinis superblizgusis popierius. Penktasis ir šeštasis skaitmenys rodo dažų spalvą (jie atskirti nuo pirmųjų keturių skaitmenų brūkšneliu): 1-9 – juodi, 10-19 – oranžiniai, 20-29 – raudoni, 30-39 – mėlyni, 40-49 – žali, 50-59 – geltoni, 60-69 – rudi, 70-79 – violetiniai, 80-89 – balti. Pavyzdžiui, indeksu 2413-26 žymimi raudoni ofsetiniai dažai, skirti ritininėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama pirmojo numerio popieriuje; indeksu 1313-01 žymimi juodi iliustraciniai dažai, skirti iškiliaspaudei rotacinėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama nekreidintame popieriuje. 6. Dažams keliami techniniai reikalavimai Ofsetiniams ir iškiliaspaudės dažams keliami šie svarbiausi techniai reikalavimai: 2. Dažai turi būti vienalyčiai, gerai pertrinti, slankios aliejinės pastos pavidalo, kad glaistytuvu nubrauktų dažų paviršius būtų lygus tarsi veidrodis. 3. Klampumas turi atitikti spausdinimo greitį; be to, kuo didesnis spausdinimo greitis, tuo mažiau klampūs ir lipnūs turi būti dažai. 4. Dažai turi laiku ir gerai užsifiksuoti popieriaus arba kito posluoksnio paviršiuje. 5. Dažų spalva ir atspalvis turi atitikti nustatytą etaloną. 6. Juodų dažų optinis tankis turi būti kuo didesnis, bet ne mažesnis kaip 1,6. 7. Dažai turi būti atsparūs šviesai. 8. Triadiniai dažai (dažai, skirti trispalvei ir keturspalvei spaudai) turi būti skaidrūs. 9. Ofsetiniai dažai turi netepti tarpinių (nespausdinamųjų spaudos formos elementų) ir nesudaryti emulsijos su drėkinamuoju skysčiu. Drėkinamasis skystis gali šiek tiek emulguotis dažuose, tačiau neleistina, kad nuo to pablogėtų spausdinamosios ypatybės. 10. Dažų sudėtyje neturi būti toksiškų ir nemalonaus kvapo organinių tirpiklių. 11. Spausdinant dažai turi neišpešioti popieriaus paviršiaus, t.y. jie neturi būti pernelyg lipnūs. 12. Dažai turi gerai maišytis dažų dėžėje tuomet, kai dirba spausdinimo mašina, ir nedulkėti patekę tarp dažų velenėlių. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai dažniausiai gaminami kaip greitai užsifiksuojantys. Ofsetiniams dažams vartojami pakankamai sodrūs, vandeniui atsparūs pigmentai ir šiek tiek klampesni bei lipnesni rišikliai, todėl dažai nesudaro emulsijų su drėkinamuoju skysčiu ir netepa spaudos formos tarpinių (nespausdinamųjų) elementų. Tačiau griežtos ribos tarp ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų nėra. Pavyzdžiui, bet kurie ofsetiniai dažai tinka analogiškomis sąlygomis ir iškiliaspaudei, bet ne visi iškiliaspaudės dažai tinka ofsetui. Taigi tikslinga į asortimentą įeinančius kai kuriuos iškiliaspaudės dažus pakeisti universaliais, tinkamais spausdinti ne tik ofsetu, bet ir iškiliuoju būdu. 7. Dažų savybės ir jų nustatymas 7.1. Optinės dažų savybės Optinės dažų ypatybės yra šios: spalva, skaidrumas (dengiamoji geba – dydis, atvirkščias skaidrumui) ir atspaudo dažų sluoksnio blizgumas. Dažų spalva. Tai svarbiausia dažų spausdinamoji ypatybė, nes popieriuje ar kitame posluoksnyje turi būti gautas geras spalvotas atspaudas. Spausdinant juodais dažais, svarbiausia, kad atsapudas būtų kuo juodesnis. Objektyviai atspaudo dažų spalvą galima nustatyti prietaisais, t.y. atlikus spektrofometrinius arba kolorimetrinius matavimus. Tačiau visuomet labai svarbus ir vizualinis atspaudų, atspausdintų reprodukcijų spalvų skalės vertinimas, nes sunku įsivaizduoti, kad kas nors tobuliau suvoktų spalvinius pojūčius negu žmogaus akis. Juk ir milijonai skaitytojų tik vizualiai vertina spausdintą produkciją. Spektrofometrais gaunamos spektrofometrinės atspindžio kreivės. Iš šių kreivių galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kolorimetrais (arba densitometrais, turinčiais tris šviesos filtrus) spauda vertinama pagal tai, kiek bandinyje yra standartinių spalvų (mėlynos, žalios ir raudonos), po to jau galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kokią kontrolės sistemą pasirinkti, priklauso nuo jos paskirties ir dažų techninių sąlygų. Poligrafinių dažų gamyklose naudojami laboratoriniai automatiniai spalvos analizatoriai, kuriais, be gana sudėtingų apskaičiavimų, tikrinant atspaudų dažų spalvą, nustatomi visi reikalingi rodikliai, tarp jų ir spalvos nuokrypis nuo standartuose pateiktų normatyvų. Tuomet nebereikia kasdien sistemingai prietaisais tikrinti triadinių dažų optinių konstantų poligrafijos įmonėse, kadangi šiuos duomenis joms pateikia poligrafijos dažų gamyklos. Nustatant triadinių dažų kokybę ir jų tinkamumą atkurti spalvotą originalą, naudojamos triadinių dažų spalvų skalės. Spalvų skalės – tai triadinių dažų atspaudai – individualūs, dvigubi ir trigubi (kartais su ketvirtąja spalva – juoda arba pilka) esant skirtingam spausdinamųjų elementų tankiui, taigi ir skirtingam sodrumui. Keturspalvės spaudos procesui tikrinti naudojamas densitometras “Makbet”, kuriuo išmatuojamas spalvų skalės atspaudų optinis tankis, kurį vėliau galima palyginti su normatyvais. Blizgumas. Dažų blizgumas daugiausia priklauso nuo to, ar lygus, ar šiurkštus atspaudo paviršius. Kuo lygesnis atspaudo paviršius, tuo jis bus blizgesnis ir sodresnis. Taip yra todėl, kad matiniai paviršiai krintančius į juos spindulius ne tik atspindi, bet ir išsklaido, o blizgūs atspindi kaip veidrodis. Atspaudas tuo labiau blizga, kuo lygesnis ir tankesnis popierius, kuo greičiau užsifiksuoja dažai, kuo labiau mikroporingas (kapiliarus) kreidinio popieriaus paviršius. Ofsetiniame nekreidiniame popieriuje atspaudas būna matinis net spausdinant bilzgiaisiais dažais. Atspaudų dažų blizgumas poligrafijos įmonėse nustatomas vizualiai. Atspaudai skirstomi į dvi kategorijas – blizgius ir matinius. Netikslinga čia naudoti gana sudėtingą ir sunkiai eksploatuojamą gonifometrinį blizgomatį ŌĮ. Poligrafinių dažų skaidrumas. Dažų skaidrumas (kaip ir neskaidrumas arba dengiamoji geba) priklauso nuo pigmento ir rišiklio lūžio rodiklių skirtumo. Jeigu šie rodikliai beveik sutampa, tai dažai bus skaidrūs, jeigu jie smarkiai skiriasi – dengiamieji. Dažų skaidrumas žinomas iš anksto ir visų partijų vienodas. Todėl jam nustatyti netikslinga taikyti daug darbo reikalaujančią laboratorinę metodiką pagal standartą. Dažų dažomosios galios bandymas. Tai juose esančios dažomosios medžiagos koncentracijos nustatymas. Atliekant šį bandymą, dažai maišomi su cinko baltalais, nes dviejų vienodos spalvos dažų dažomosios galios skirtumas ypač išryškėja sumaišius juos su cinko balatalais. Todėl bandomieji ir etaloniai dažai sumaišomi su vienodu kiekiu trintų cinko baltalų (1 g dažų, 10 g cinko baltalų), tuomet palyginamas jų spalvos sodrumas bei atspalvis. Etaloninių ir bandomųjų dažų sodrumui suvienodinti į sodresnį pavyzdį pridedama atitinkamai daugiau baltalų. Tuomet dažomąją galią galima išreikšti procentais etalononių dažų atžvilgiu. 7.2. Struktūrinės bei mechaninės dažų ypatybės Dažų struktūrinės bei mechaninės (deformacinės) ypatybės yra šios: klampumas, struktūrinis klampumas, plastiškumas, elastingumas, lipnumas.Ypatybės vadinamos struktūrinėmis mechaninėmis todėl, kad jos priklauso nuo struktūros, kurią sudaro pigmentas, tolygiai pasiskirstęs rišiklyje. Šiai ypatybių grupei priklauso ir sutrynimo laipsnis (dažuose neturi būti rupių dalelių) bei kiekis emulsinio vandens, stabiliai pasiskirsčiusio dažų masėje. Klampumas. Tai vidinė trintis, kuri atsiranda tarp skysčio sluoksnių tuomet, kai jie, atitinkamos mechaninės apkrovos veikiami, slenka vienas kito atžvilgiu. Kuo stambesnės skysčio molekulės, tuo didesnis jų sąlyčio paviršius ir tuo didesnė tarp jų trintis, todėl didesnis ir klampumas. Struktūrinis dažų klampumas. Koloidinės sistemos struktūrinė klampa – nepastovus dydis: ji priklauso nuo mechaninių įtempimų bandant. Kai apkrova nedidelė, tuomet dažų struktūra ?ra labai iš lėto, todėl spėja atsistatyti. Taigi dažų klampumas šiame intervale esti stabilus ir nedidelis. Kai įtempimai labai dideli ir dažų struktūra visiškai suyra, klampumas pasidaro stabilus ir minimalus, nebepriklausantis nuo mechaninių įtempimų. Ištirti struktūrinį dažų klampumą galima specialiais laboratoriniais prietaisais. Tačiau šie prietaisai sudėtingos konstrukcijos, brangūs; be to, juos turi aptarnauti labai kvalifikuoti darbuotojai ir prižiūrėti mechanikas ir elektrikas. Todėl dažų kokybei ir jų tinkamumui spaudai įvertinti kasdieninėje praktikoje naudojamas tik efektyvusis klampumas paprastu ir gana tiksliu Lorėjaus viskozimetru; be to, cechuose vis dar taikomi sąlyginio klampumo bandymų metodai, t.y. stebimas krintantis rutuliukas ir matuojamas dažų sklidumas. Dažų sklidumo bandymas. Nustatytos masės dažų lašas užlašinamas ant stiklinės plokštelės, kurios skersmuo apie 70 mm ir storis 3-5 mm, užklojamas tokia pat antra plokštele, ant jos uždedamas 350g masės pasvaras ir įdedama į termostatą, kuriame palaikoma 30o C temperatūra. Po 5 minučių pasvaras nukeliamas ir išmatuojamas dažų dėmės skersmuo milimetrais. Kuo didesnis dėmės skersmuo, tuo mažesnė dažų struktūrinė klampa, tuo mažiau jie struktūruoti. Iš sklidumo galima apytiksliai nustatyti dažų struktūrines bei mechanines ypatybes – klampumą ir plastiškumą, tinkamumą spaudai atitinkamomis sąlygomis. Dažų lipnumas. Tai dažų adhezinių ir kohezinių savybių derinys. Adhezija, arba prilipimas (paviršiaus ypatybė) – tai jėga, kuria dažų arba klijų sluoksnis prilimpa prie popieriaus, velenėlių, spaudos formos paviršiaus. Kohezija, arba sluoksnio stiprumas (erdvinė ypatybė) – tai medžiagos dalelių sukibimas koloidinės arba polimerinės sistemos sluoksnyje. Lipnūs yra tie dažai ir klijai, kurie gerai sukimba su paviršiumi (adhezija) ir sudaro pakankamai (bet ne per daug) stiprų sluoksnį (kohezija). Lipnumas labai svarbus spausdinimo procese, nes nuo jo priklauso dažų sutrynimo kokybė, jų dengiamoji geba ir geba pereiti nuo formos ant popieriaus. Nelipnūs dažai spaudos mašinos dažų aparate neperkeliami nuo vieno velenėlio ant kito, tiesiog dengia juos kaip plastiškas tepalas. Ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų adhezija visada stipresnė negu kohezija. Todėl, pereidami nuo velenėlio ant velenėlio, ant spaudos formos paviršiaus ir ant popieriaus, dažai visada atirtūksa sluoksnio viduje (vadinamasis kohezinis trūkimas). Nuo dažų adhezinių ir kohezinių savybių tinkamo derinio priklauso spausdinimo proceso “drėgnu ant drėgno” kokybė. Dažų adhezija stipresnė tuomet, kai didesnio elastingumo rišiklis, t.y. kai jame gausudervų ir labai klampių alkidų, ir silpnesnė tuomet, kai didesnė pigmentų ir užpildo koncentracija. Dažų kohezija stipresnė tuomet, kai juose yra didesnė pigmentų ir užpildų koncentracija, taip pat kai rišiklyje gausu stambiamolekulinių komponentų. Taig lipnumas tam tikru mastu priklauso ir nuo klampumo. Dažų lipnumas nustatomas dvejopai – lipnumo matuokliu ir įtaisu ???. Dažų lipnumo bandymas įtaisu ??? – tai stebėjimas, kaip dažai išpešioja tiražinio ir etaloninio popieriaus paviršių. Tiražinio ir etaloninio popieriaus stiprumas nevienodas ir žinomas iš anksto. Pertrynimo laipsnis. Ar yra rupių, nesutrintų pigmento dalelių, patikrinama prietaisų su pleištiniu grioveliu. Truputis dažų įpilama į įdubą ir greitai paskirstoma po visą griovelį ta kryptimi, kuria mažėja gylis. Tuomet rupios, nesutrinto pigmento dalelės dažų sluoksnyje paliks pėdsakus, t.y. brūkšnelius. Griovelio gylis mikrometrais tose vietose, kur prasideda brūkšneliai, ir bus dažų pertrynimo laipsnio rodiklis. Vandens kiekio tyrimai. Kiek dažuose yra vandes, tiriama Dino ir Starko metodu. Į specialų prietaisą sudedama 10 g bandomųjų dažų ir 40 ml ksilolio. Pakaitinus šį mišinį, jis ima garuoti. Garai kondensuojasi specialioje gaudyklėje. Vanduo ksilole netirpsta, todėl jis, būdamas sunkesis, susikaupia gaudyklės dugne. Pagal gaudyklės padalas nustatomas išgaravusio iš vandens dažų tūris ir apskaičiuojama, kiek dažų masėje yra vandens (*). 7.3. Dažų fiksavimasis atspaude Dažų fiksavimasis. Tai plėvelės susidarymas atspaudo paviršiuje. Stipri elastinga nenutrinama dažų plėvelė popieriaus paviršiuje susidaro vykstant fizikiniams ir cheminiams reiškiniams. Dažų fiksavimasis tikrinamas jau minėtu įtaisu ??? arba visiško užsifiksavimo užsifiksavimo reguliatoriumi. Bandant įtaisu ???, dažų užsifiksavimo laipsnis nustatomas taip: prie ką tik atspausto bandomųjų dažų atspaudo po 30s, 5 min ir 10 min prispaudžiama švari popieriaus juostelė ir išmatuojamas joje gautas dažų dėmės optinis tankis. Naudojant dviejų rūšių etaloninį popierių – mikroporingą ir makroporingą, nustatoma dažų geba sudaryti plėvelę arba susigerti selektyviuoju būdu. Bandant laboratoriniu fiksavimosi registratoriumi, atspaudas įtvirtinamas ant automatinio reigstratoriaus būgno, kurį suka laikrodžio mechanizmas. Prie atspaudo, kuriame dar nevisiškai užsifiksavo dažai, tam tikra jėga prispaudžiamas nedidelis slenkantis guminis strypelis, paliekantis jo paviršiuje spiralės pavidalo pėdsaką. Pažymimas laikas, kai strypelis nebepalieka pėdsako. Šis laikas ir nustato dažų užsifiksavimo atsapudo paviršiuje greitį. Dažų oksidacinė polimerizacija. Ji nustatoma stebint, ar susidaro stipri nelipni dažų plėvelė nesugeriančiame paviršiuje, pavyzdžiui, stiklo paviršiuje (kambario temperatūroje). Kokiu greičiu vyksta oksidacinės polimerizacijos procesas, nustatoma pagal laiką, per kurį susidaro stipri nelipni plėvelė. Tai nustatoma ridinėjant 10 mm skersmens plieninį rutuliuką dangos paviršiuje 10-15o kampu arba bandant atplėšti plėvelę. Sausos stiprios plėvelės susidarymo greitis stiklo paviršiuje – labai svarbus kokybės rodiklis tų dažų, kurių rišiklyje yra nesočiųjų komponentų. Be to, taikant šį paprastą metodą, galima beveik tiksliai vizualiai patikrinti prieš šviesą dažų spalvą ir atspalvius, nustatyti, ar jie nenukrypsta nuo etalono. 7.4. Dažų sluoksnio stabilumas atspaude Atsparumas šviesai. Tai atspaudo dažų spalvos atsparumas išsklaidytai dienos šviesai ir tiesioginiams saulės spinduliams. Dažų atsparumas šviesai priklauso nuo atsparumo šviesai to pigmento, iš kurio jie pagaminti, ir šiek tiek nuo koncentracijos: kuo didesnė pigmento koncentracija dažuose, tuo jie atsparesni šviesai. Todėl praskiesti dažai visada mažiau atsparūs šviesai negu koncentruoti. Nustatant atsparumą šviesai, dažai veikiami tiesioginės saulės spinduliais arba išsklaidytąja dienos šviesa. Prieš tyrimą atspaudas perpjaunamas pusiau: viena dalis kartu su etalonu pritvirtinama prie planšetės, kurią veikia šviesa, kita laikoma aplanke. Kartkartėmis eksponuojamų atspaudų spalva palyginama su atspariais šviesai etalonais ir aplanke esančio atspaudo spalva. Dažų plėvelės stiprumas. Skiriamas plėvelės trapumas, lankstant atspaudus, ir paviršiaus atsparumas trynimui. Kaip žinoma, ilgai vartojamų leidinių, pavyzdžiui, vaikiškų knygų, žurnalų, albumų ir kt., dažų sluoksnis pamažu nusitrina, tarsi nubyra. Pridėjus alkidinių polimerų ir polimerizuotų aliejų, dažų plėvelės pasidaro stiprios, netrapios. Todėl kietos dervos, sudarančios trapias plėveles, visada derinamos su alkidiniais polimerais ir polimerizuotais aliejais. Yra keli laboratoriniai prietaisai dažų plėvelės atsparumui trinčiai išbandyti. Jie pagrįsti tuo, kad atspaudo paviršius ilgiau ar trumpiau veikiamas trintimi. Standartinėmis sąlygomis jį trina šliaužiklis, slankiojantis į priekį ir atgal arba sukdamasis. Plėvelės atsparumas trinčiai nustatomas pagal tai, kiek jos paviršių pažeis trinantysis šliaužiklis po tam tikro skaičiaus judesių ciklų. Dažų plėvelės netrapumas. Norint nustatyti, ar netrapi dažų plėvelė, atspaudas gerąja puse sulenkiamas 180o kampu ir per sulenktą vietą švelniai pabraukiama lygiu daiktu. Atlenkus atspaudą, toje vietoje, kur buvo sulenkta, turi nebūti įtrūkimų. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui. Dažų atsparumas šarmams svarbus tuomet, kai spausdinamos šarmingų produktų etiketės: muilo, skalbimo miltelių, tabako gaminių ir kt. Dažai turi būti atsparūs rūgštims tuomet, kai ofsetinėje spaudoje vartojami labai rūgštūs drėkinamieji tirpalai, taip pat kai atspaudus gali veikti rūgštys, pavyzdžiui, konditerijos gaminių pakuotė. Dažų atsparumas rūgštims ir šarmams priklauso nuo pigmentų atsparumo šiems cheminiams reagentams. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui nustaomas tokiu būdu. 50x50 mm didumo atspaudai 5 minutėms panardinami į 5* šarmų arba rūgščių vandeninius tirpalus. Po to jie išimami iš tirpalo ir nusausinami gabalėliu sugeriamojo popieriaus. Išdžiovinus kambario temperatūroje, atsižvelgiant į tai, kiek pasikeitė bandinio spalva palyginti su ankstense jo išvaizda, nustatomas atsparumas šarmams arba rūgštims. Atspaudo dažų atsparumas alkoholiams, vandeniui ir aliejams. Skiriams dažų atsparumas vandeniui, pavyzdžiui, ofsetinėje spaudoje jis susijęs su pigmento atsparumu vandeniui, ir atspaudų atsparumas vandeniui, daugiausia priklausantis nuo plėvėdario netirpumo vandenyje. Kai užsifiksavę atspaudai dar turi būti nulakuoti spiritiniais lakais, labai svarbus dažų atsparumas alkoholiui, kuris priklauso nuo pigmento atsparumo alkoholiui. Visi svarbiausieji pigmentai neatsparūs alkoholiui, visi kiti - daugiau ar mažiau atsparūs. Pigmentų atsparumas aliejams – tai pigmentų netirpumas aliejuose ir rišikliuose. Atsparumas aliejams svarbus tik tuomet, kai spausdinamos įvairių riebalų ir riebių produktų etiketės. Kitais atvejais pigmentų atsparumas aliejams neturi reikšmės, tuo labiau, kad spalvoti dažai gerinami aliejuose tirpiais intensifikatoriais. Šiems atsparumams nustatyti iš visiškai užsifiksavusių atspaudų išpjaunami 50x50 mm dydžio gabaliukai ir tarp dviejų stikliukų suglaudžiami su keliais filtruojamojo popieriaus lapeliais, suvilgytais alkoholiu, vandeniu arba aliejumi. Ant viršaus uždedamas 100g pasvaras. Po 24 valandų atspaudai išimami. Pagal tai, kiek nusidažė antrasis filtruojamojo popieriaus lapelis, daroma išvada, ar bandomieji dažai atsparūs alkoholiui, vandeniui arba aliejui. Išvados Popierius ir dažai – tai medžiagos, be kurių poligrafijos produkcijos gamyba būtų neįmanoma. Spaudos dažų svarba nenuginčijama, kadangi dažai tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Šiame darbe ir buvo nagrinėjami spaudos dažai. Kadangi populiariausias, pigiausias ir dažniausiai naudojamas spaudos būdas yra ofsetas (po jo – giliaspaudė), šiame darbe šios spaudos formos dažams buvo teikiamas didesnis dėmesys. Spaudos dažai – tai koloidinė sistema, kurią sudaro pigmentai arba dažalai, dervos ir aliejai bei įvairūs priedai, kurie suteikia dažams pageidaujamą atspalvį, ryškumą ir kitas reikiamas savybes. Spaudos dažai turi daug savybių, kurios yra reglamentuojamos specialiomis instrukcijomis. Specialiais prietaisais galima nustatyti tokias optines dažų savybes, kaip spalva, skaidrumas, blizgumas, dažomoji galia bei mechanines savybes, prie kurių priskiriama klampumas, sklidumas, lipnumas, pertrynimo laipsnis, vandens kiekis, bei ypatybės, svarbios spausdinant ir vartojant: atsparumas šviesai, dažų plėvelės netrapumas, atsparumas vandeniui, aliejams, rūgštims, šarmams, alkoholiams, oksidacinė polimerizacija, dažų fiksavimasis atspaude. Visos šios savybės ir jų normatyvų išmanymas poligrafininko darbe nulemia spaudos kokybę, o tai yra labai svarbu dabartinėmis konkurencinės ekonomikos sąlygomis.
Chemija  Referatai   (24,44 kB)
Silikatai
2010-01-04
Gamtoje silikatai yra labiausiai paplitę junginiai. Jie sudaro 97% Žemės plutos.Silikatai, į kurių sudėtį įena Al2O3, vadinami aliumosilikatais. Silikatų formulių pavyzdžiai: Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2 koalinas, CaO ∙ 3MgO ∙ 4SiO2 asbestas, K2O ∙ Al2O3 ∙ 6SiO2 lauko špatas. Stiklas gaunamas kaitinant iki 1400 oC baltojo smėlio SiO2, sodos Na2CO3 ir klinčių arba kreidos CaCO3 mišinį specialiose krosnyse. Soda pažemina mišinio lydymosi temperatūrą, kreida padidina stiklo tvirtumą ir sumažina tirpumą vandenyje. 6SiO2 + CaCO3+ Na2CO3→ Na2O ∙ CaO ∙ 6SiO2 + 2CO2 . Išlydita masė laikoma, kol visiškai išsiskirs CO2 dujos. Uzrašytoji stiklo formulė yra aptikslė. Ji artima paprastojo, langų, butelių stiklo sudėčiai. Paprastajame stikle būna 60-70 % SiO2, 10-13 % šarminių metalų oksidų, 10-15 % žemės šarminių metalų oksidų. Vandenyje tirpūs tik šarminių metalų silikatai. Na2SiO3 arba K2SiO3 tirpalas vadinamas skystuoju stiklu. Jis gaunamas lydant silicio oksidą su soda arba jį veikiant koncentruotu natrio šarmo tirpalu: nSiO2 + Na2CO3→ Na2O ∙ nSiO2 + CO2. (n=1÷4), SiO2 +2NaOH→ Na2SiO3 + H2O. Sumaišius stiklo pluoštą su sintetinėmis organinėmis dervomis, gaunamos konstrukcinės medžiagos – stikloplastai. Jie 3-4 kartus lengvesni už plieną, bet panašaus tvirtumo. Iš stikloplastų gamina vamzdžius, kurie nekoroduoja ir atlaiko didelį hidraulinį slėgį. Silikatinis arba portlandcementas – viena iš dažniausiai vartojamų cemento rūšių. Portlandcementas gaminamas iš gamtoje plačiai paplitusių klinčių CaCO3 ir molio Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2, kurie maišomi santykiu 3:1, arba panašios cheminės sudėties gamtinės medžiagos – mergelių. Žaliavų mišinys paruošiamas iš tiksliai dozuotų klinčių ir molio bei papildomai pridedama medžiagų. Paruoštas žaliavų mišinys rūpestingai smulkinamas šlapiuoju būdu į kurį pridedama cheminių medžiagu – malimo aktyvatorių. Po to žaliavų mišinys dedamas lėtai sukamoje cilindro formos krosnyje.Krosnis šiek tiek pasvirus, todėl pakrautas į viršutinę jos dalį žaliavų mišinys iš lėto slenka į apatinį krosnies galą, pro kurį pučiamas kuras, kuris juda priešpriešiais žaliavų mišiniui. Dedamas žaliavų mišinys krosnyje pereina penkias palaipsniui aukštėjančios temperatūros zonas. Iš pradžių išgaruoja drėgmė, išsiskiria chemiškai sujungtas vanduo, paskui gamtiniai mineralai skyla į oksidus, o šie reguoja vieni su kitais. Aukščiausia temperatūra penktoje zonoje apie 1450 oC. Čia vyksta dalies medžiagų lydymasis; apie 1/3 jų yra skystos fazės. Gautoji medžiaga sudaro grūdėtą masę, vadinama cemento klinkeriu. Portlandcemento klinkeris susideda iš keleto dirbtinių mineralų, iš kurių svarbiausi: trikalcio silikatas 3CaO∙ SiO2, dikalcio silikatas 2CaO∙ SiO2, trikalcio aliuminatas 3CaO∙ Al2O3, tetrakalcio 4CaO∙ Al2O3∙ Fe2O3. Be šių mineralų cemento klinkeryje yra dar kitų medžiagų ir žalingų priemaišų, bloginančių cemento savybes, pavyzdžiui, magnio ir šarminių metalų oksidų. Nuo klinkerio minerologinės sudeties labai priklauso cemento savybės. Trikalcio silikatas aktyviai reaguoja su vandeniu ir labai greitai kietėja, įgydamas didelį tvirtumą. Dikalcio silikatas mažai aktyvus, kietėja labai iš lėto. Kietėjimo produktai pirmomis savaitėmis ir mėnesiais nėra stiprūs, per keletą metų jų stiprumas nuolat didėja. Tetrakalcio aliumoferitas kietėja lėtai, bet greičiau negu dikalcio silikatas. Stipresni ir jo kietėjimo produktai. Aktyviausias yra trikalcio aliuminatas.jis labai greitai kietėja, bet kietėjimo produktai nestiprūs. Keramika vadinami įvairūs gaminiai iš molio Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2O be priedų arba su įvairiais priedais tvirtumui padidinti. Tai plytos, čerpės, atsparios ugniai medžiagos, puodžių dirbiniai, keraminiai vamzdžiais, fajansas, porcelianas, elektroizoliacinė ir puslaidininkų keramika.Pagrindinė reakcija, vykstanti degant moliui: 3[Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2O]→ 3Al2O3 ∙ 2SiO2 +4SiO2 +6H2O↑. Porceliano dirbiniai formuojami iš švaraus, išvalyto kaolino, sumaišyto apytiksliai su tokiu pat kiekiu kvarco ir lauko špato. Degama apie 1200 oC temperatūroje. Po pirmojo degimo dirbiniai panardinami į tyrės pavidalo smulkiai sumalto lauko špato K2O∙ Al2O3∙ 6SiO2 ir vandens mišinį. Po to jie antra karta talpinami į krosnį ir kaitinami apie 1400 oC temperatūroje. Čia glazūros ir dirbinio masės lauko špatas lydosi ir beveik visiškai užpildo keramikos akutes. Glazūruoti gaminiai gražūs, blizga, geriau apsaugoti nuo užteršimo, atsparūs rūgštims bei šarmams.
Chemija  Konspektai   (6,25 kB)
Sidabras (2)
2010-01-04
Sidabro savybės Asirijoje sidabras vadintas šventuoju dievų metalu.Mėnulio pavadinimas iki šiol išlikęs sidabro nitrato(Ag+NO3) preparatui(liapisui),kuris naudojamas gydymui ir anglų kalba vadinamas lunar caustic.Alchemikai šį junginį vadino pragaro akmeniu(lapis infermalis ).Senojoje Graikijoje sidabrą vadino "argyros" nuo žodžio argos(liet.baltas,blizgantis). Senovės Romoje sidabras vadintas "argentum",šis pavadinimas chemijoje išliko iki dabar,o sidabro simbolis ir yra šio žodžio santrumpa Ag. Sidabras (Argentum, Ag), periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Atomų skaičius 47, atominė masė 107,868. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, labai retai +2 , +3. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai Ag107 (51,35%) ir Ag109 (48,65%) ; jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Ag yra baltas (melsvo atspalvio),ypatingo metalinio blizgesio(poliruotas sidabras atspindi 95% krintančios į jį šviesos) metalas.Minkštas (pagal kietumą yra tarp aukso ir vario,kietumas pagal Mokso skalę 2,5-3),labai tąsus,plastiškas,kalus. Sidabras geriausiai iš metalų praleidžia elektros srovę. Chemiškai nelabai aktyvus. Veikiamas halogenų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz.,sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag2S ).Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina: Ag+2HNO3 = AgNO3 +NO3 +H2 O Į sidabro nitrato tirpalą pridėjus šarmo, susidaro tamsiai rudos sidabro oksido nuosedos: 2AgNO3 +2NaOH= 2NaNO3 +Ag2 O+H2 O Sidabras - grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsidabrio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi - susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Sidabras pasižymi antibakterinėmis savybėmis, sidabro jonai valo organizmą. Apie tai pasakoja viena Aleksandro Makedoniečio laikų istorija.Jo kariuomenė,užkariaudama vieną valstybę po kitos,pasiekė Indiją,bet turėjo grįžti atgal,nes pradėjo siausti vidurių ligos.Nesuprantama buvo tai,kad sirgo eiliniai kariai,bet ne viršininkai,nors viršininkų aprūpinimas ir gyvenimo sąlygos buvo tos pačios,kaip ir eilinių karių.Skirtumas buvo tik toks,kad viršininkai naudojo sidabrines,o eiliniai – alavines taures.Sidabrą laikome netirpiu,bet visiškai netirpių medžiagų nėra.Taigi reaguodamas su vandeniu Ag keičiasi su juo jonais ir išnaikina ligų sukėlėjus.Netgi senovės egiptiečiai žaizdas gydė sidabrinėmis plokštelėmis.Vanduo ilgai negenda laikomas sidabriniame inde,taigi sidabras - mikroorganizmų priešas. Beto sidabras pasižymi gydomosiomis savybėmis : neleidžia anksti pasenti,ramina susijaudinimą ir susirūpinimą Sidabras pasižymi nepaprastomis optinėmis savybėmis, jis iš visų žinomų metalų turi didžiausią šviesos atspindžio gebą, todėl naudojamas veidrodžių gamybai.Kvadratiniam metrui veidrodžio reikia 7-10 g. sidabro.Kadaise veidrodžius gamindavo iš poliruoto metalo lakštų, paprastai vario arba bronzos. Atvaizdai tokiuose veidrodžiuose nebūdavo ryškūs, nes nemaža šviesos susigerdavo, o dėl paviršiaus nelygumų atvaizdai būdavo labai iškreipti. Šiais laikais veidrodžiai daromi kitaip. Jie daromi iš poliruoto stiklo, padengiant jo užpakalinį paviršių plonyčiu sidabro arba kartais ir aliuminio sluoksneliu. Taip stiklas apsaugo metalą, o būdamas labai lygaus paviršiaus dar ir neiškraipo vaizdo. Todėl šie veidrodžiai žymiai geresni.
Chemija  Referatai   (29,27 kB)
Sidabras
2010-01-04
Sidabras (Argentum),Ag, periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Savybės: baltas, blizgantis, sunkus, minkštas, kalus, nerūdijantis metalas, pats geriausias elektros ir šilumos laidininkas, chemiškai nelabai aktyvus, gerai atspindi šviesą. Naudojamas: monetoms kalti, juvelyriniams dirbiniams, stalo reikmenims, veidrodžiams gaminti. Taip pat reikalingas fotografijoje, kine, elektroje ir medicinoje. Randamas: grynas ir junginiuose. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai 107 Ag (51,35%) ir 109 Ag (48,65%); jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Sidabro lydiniai gaminami: su Cu; Zn; Au; Ni ir kt. Skyla į AgBr; AgCl; AgI. Ag jonai naikina mikrobus. Monetiniai metalai. Visais laikais metaliniai pinigai dažniausiai būdavo gaminami iš Cu, Ag ir Au, nes šie metalai atsparūs korozijai, nesusidėvi. Atsparumą korozijai lemia šių metalų standartiniai potencialai (žr. lentelę). Visų jų redukcijos potencialai teigiami, jų jonai lengvai redukuojasi iki laisvo metalo, o pačius metalus sunku oksiduoti. Atsparumas oksidacijai kitaip gali būti pavadintas taurumu. Taurusis metalas. Sidabras, vienas iš pirmųjų atrastų metalų, vertinami dėl grožio ir dėl retumo. Sidabras ne toks vertingas kaip auksas ar platina. Vienas didžiausių jo trūkumų yra tai, kad jis greitai pajuoduoja. Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Būna aukso, stibio, gyvsidabrio, bismuto, vario priemaišų. Kristalai (taisiklingi pasitaiko retai) kubinės singonijos, kubo, oktaedro, dodekaedro formos. Dažniau randamas išlenktų, susuktų kristalų, netaisiklingos formos grudelių, plokštelių, dendritų ir kitos formos agregatų pavidalo. Plokštės pavidalo sidabro grynuolis, rastas Š. Čilėje, svėrė 1420 kg. Ag kaupiasi vid. t-ros hidroterminiuose telkiniuose, kvarco gyslose, sulfidinių švino ir cinko telkinių oksidacijos zonose, rečiau sąnašinuose. Sidabras sulfidų veikiamas pajuoduoja. Veikiamas halogėnų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz., sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Tačiau sidabras ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag2S). Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina: Ag(k.)+2HNO3(aq)= AgNO3(aq)+NO3(d.)+H2O(s.)
Chemija  Referatai   (240,51 kB)
Si - silicis
2010-01-04
Tai pilki blizgantys kieti, bet trapūs kristalai SiO2. Sunkiai lydus puslaidininkis, chemiškai patvarus ir įprastose sąlygose reaguoja tik su labai stipriais oksidatoriais Si + 2F2  SiF4 Tirpsta šarmuose Si + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + H2 Taip pat tirpsta mišinyje HF/HNO3 3Si + 4HNO3 + 18HF  3Na[SiF6] + 4NO + 8H2O SiF4 + 2HF  H2 [SiF6] Aukšt. temper, Si reaguoja su nemetalais Si + C  SiC (korborundas) Jungtis Si-Si priešingai jungtims C-C yra silpnos ir aplamai Si ir jo junginiai savybėmis panašūs B ir jo junginiams. Nedideliais kie-kiais elementinis Si naudojamas lydiniuose, pvz.: plienas ir špižius. Junginiai. Su H2 Si tiesiogiai sureaguoja todėl jo vandeniliniai junginiai, kurių bendra formulė yra SinH2n+2 , pvz.: SiH4 , silanai, iš kurių svarbiausias silanas, gaunami metalų silicidus veikiant rūgštimis Mg2Si + 2H2SO4  2MgSO4 + SiH4 Silanai yra lakios, nuodingos, ore užsidegančios medž. SiH4 + 2O2  SiO2 + 2H2O Jie taip pat H2O ir šarmuose hidrolizinasi SiH4 + 3H2O  SiO2 H2O + 3H2 SiH4 + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + 4H2 Binariniai Si junginiai su metalais silicidai gaunami sulydant metalus arba jų oksidus su Si arba metalą sulydant su SiO2 2MgO + 2Si  Mg2Si + SiO2 2Mg + Si  Mg2Si Kai kurie iš jų Mn2Si, Fe3Si yra labai kieti ir ugniai atsparūs. Pramonėje labiausiai pritaikomas SiC, karborundas, kuris gauna-mas kaitinant 2000oC kvarcinį smėlį su C SiO2 + 3C  2CO + SiC Jo kristalo gardelė panaši į deimanto ir jis naudojamas šlifavimui. Su halogenais Si sudaro tetrahalogenidus SiX4. SiF4 gaunamas šil- dant smėlį su CaF2 ir H2SO4 CaF2 + H2SO4  CaSO4 + 2HF SiO2 + 4HF  SiF4 + H2O SiCl4 kaitinant smėlį su C Cl atmosferoje SiO2 + 2C + 2Cl2  2CO + SiCl4 SiF4 – bespalvės, patvarios dujos, o SiCl4 – bespalvis, ore rūgstantis, troškinančio kvapo skystis. Abu hidrolizinasi H2O SiF4 + H2O  SiO2 xH2O + 4HF SiF4 + 2HF  H2[SiF6] Heksafluorsilicio r. H2O patvari ir stipri r., jos druskos, išskyrus šarm. m. ir Ba, yra tirpios vandenyje 2KCl + H2SiF6  K2SiF6 + 2HCl Deguoniniai Si junginiai. Si sudaro SiO ir SiO2 - patvarus ir egzistuoja eilėje modifikacijų. Įprasta k.t. yra  SiO2 - kvarcas. Jeigu išlydytas kvarcas staiga ataušinamas gaunamas kvarcinis stiklas, kuris pasižymi labai mažu terminiu koeficientu, todėl šis stiklas nesutrūksta staiga atšaldant ir jis naudojamas cheminių indų ir aparatūros gamybai, taip pat optikoje. Si atomai kvarce kovalen- tinėmis jungtimis susijungęs su 4 O2 atomais, esančiais tetraedo viršūnėse, o šie tetraedai susijungę viršūnėmis per O2 atomą. Kvarcas yra labai kietas, chemiškai inertiškas, jį veikia tik HF SiO2 + 4HF  SiF6 + 2H2O SiF4 + 2HF  H2SiF6 ir jis tirpsta šarmuose SiO2 + 2NaOH  Na2SiO3 + H2O Paprasčiausi yra meta ir orto silikatai, kurie susidaro sulydant SiO2 su baziniais oksidais. SiO2 + Me2O  Me2SiO3 (meta) SiO2 + 2Me2O  Me4SiO4 (orto) Tik orto silikatai sudaro paprastą tetraedrinį joną SiO44-, o meta yra polimerinės m-gos. Paveikus silikatus r. susidaro įvairios Si r. Paprasčiausia yra orto Si r., piro arba di H6Si2O7, tri H8Si3O13 Na4SiO4 + 2H2SO4  2Na2SO4 + H4SiO4 Meta Si r. (H2SiO3)n yra polimeras ir labai silpna, todėl net pačios silpniausios r. išstumia ją iš jos druskų Na2SiO3 + CO2 + H2O  H2SiO3 + Na2CO3 H2O tirpūs tik š.m. silikatai. Išdžiovintos ir praplautos Si r. nuosėdos gaunamos skaidrių gabaliukų pavidalo SiO2- silikogelis. Labai poringasd, didelio paviršiausir vienas iš plačiausiai naudojamų absorbentų. Silikatų f-lės dažnai užrašomos kaip m-gų sudarytų iš oksidų. Panaudojimas. Keramika - tai molio, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kaolinas pritaikymas. Statybinė - plytos, drenažo vamzdžiai, čerpės, porcelianas. Cementas gaunamas kaitinant iki sukepimo molį su klintimis, po to sumalus gaunamas cementas. Jį sudaro Ca ir Al silikatai, kurie kietėja dėl hidratacijos ir hidrolizės. Cemente bazinių oksidų suma santykiauja su rūgštinių oksidų suma kaip 2:1. Paprastas stiklas gaminamas iš balto smėlio, sodos ir klinčių. Vietoj sodos naudojant potašą gaunamas kalio stiklas. Jis sunkiau lydosi ir atsparesnis chemikalams, todėl naudojamas elektros lempučių ir specialių indų gamybai. Derinant stiklo pluoštą su plastmasėmis gaunami stiklo plastikai. Jie žymiai lengvesni už plieną ir pasižymi tvirtumu.
Chemija  Konspektai   (6,24 kB)
Rūgštys
2010-01-04
Mūsų aplinkoje yra daugybė žinomų ir vartojamų rūgščių. Jų yra vaisiuose, daržovėse, pieno produktuose. Tai obuolių, rūgštynių, citrinų, pieno, sviesto, vyno, acto, kavos ir kitos rūgštys. Žmogaus organizme yra askorbo rūgšties (vitamino C), aminorūgščių (įeina į baltymų sudėtį). Žmogaus skrandyje yra druskos rūgšties. Ji padeda virškinti maistą ir naikina bakterijas. Vasarą nesėskite prie skruzdėlyno, nes ilgai jį įsiminsite: skruzdės ne tik įkanda, bet dar ir išvirkščia nuodų, kurių sudėtyje yra skruzdžių rūgšties HCOOH. Tropikų voras, gelbėdamasis nuo priešų, trykšteli skysčio, kuriame yra 84% acto rūgšties CH3COOH. Buityje naudojama daug įvairių rūgštinių valiklių. Lietaus vanduo taip pat truputį rūgštus, nes ore esantis anglies dioksidas tirpsta lietaus lašeliuose ir sudaro tirpalą – silpną anglies rūgštį. Po vasaros griaustinio lietaus vanduo taip pat parūgštėja, nes jame susidaro azoto rūgšties. Dėl žmogaus veiklos susidarę įvairios rūgštys teršia atmosferą, daro žalą gamtai ir statiniams. Taip pat nemažai kasdieninių namų apyvokos priemonių yra bazės, pvz.: soda, potašas, amoniako tirpalas. Nustatyti, ar tirpalas yra rūgštinis ar šarminis, galima, pavyzdžiui, vadinamuoju lakmuso popierėliu – sudrėkinus jį tuo skysčiu. Jei violetinis popierėlis parausta, skystis rūgštus; o jei pamėlynuoja, - šarminis. Daugumos rūgščių skonis esti rūgštus, o bazių dažniausiai “muiliškas”. Vis dėl to ragauti, norint nustatyti, ar medžiaga rūgštis, ar bazė – ne per geriausia išeitis. Mat rūgštys ir bazės gali labai graužti audinius. Bazei ar rūgščiai patekus ant odos gleivinės, reikia tučtuojau nuplauti tą vietą vandeniu. Ypač svarbu ilgai ir kruopščiai skalauti įtiškus į akis, kitaip gali pakenkti regėjimui. Bazės paprastai esti pavojingesnės nei rūgštys. Kai kurios rūgštys ir bazės, leidžiamos naudoti maisto produktų gamyboje – kaip maisto priedai, yra pateiktos sąraše medžiagų, kurias šiandien priimta laikyti saugiomis naudoti. Pavojingos žmonių sveikatai, degios, pavojingos aplinkai medžiagos žymimos specialiais ženklais. Pavojingų medžiagų sąraše yra ir rūgščių, ir bazių. Rūgštieji lietūs kenkia ir gamtai, ir statiniams. Ežerai ir upeliai ilgainiui tampa rūgštūs, t.y.jų vandens pH sumažėja, o tai kenkia žuvims bei augalams. Žuvys geriausiai jaučiasi, kai pH didesnis kaip 5, o nukritus pH vertei žemiau 3, žūsta. Daugumos mokslininkų nuomone, rūgštieji krituliai yra ir vis didėjančio medžių nykimo priežastis. Medžių šaknis, lapus ar spyglius pažeidžia rūgščios iškrintančių teršalų dalelės. Pastaraisiais 10-20 metų buvo rimtai susirūpinta rūgščiųjų lietų problemomis. Visoje Vakarų Europoje kiekvieną sekundę į atmosferą išmetama apie 2 tonas NO2 bei SO2. Oro tarša yra tarptautinė problema, nes teršalai nepaiso valstybinių sienų. Dujiniai teršalai vėjo išnešiojami labai toli – sieros ir azoto dioksidai gali iškristi net už 2000 km atstumu nuo savo “gimtinės”. Tik 4proc. Danijoje kasmet į atmosferą išmetamo NO2 iškrinta pačioje Danijoje. Užtat daug jo gaunama iš Anglijos. Ir kitos šalys “keičiasi” teršalais. Daugiausią rūgščių į Lietuvą atneša pietvakarių vėjai iš Lenkijos, kurioje kurui vartojama akmens anglis. Sieros oksido išmetimą galima apriboti mažinant degaluose esančios sieros kiekį dar prieš sudeginant degalus. Kitas kelias – valyti dūmus jau po degimo. Šis metodas taikomas kūrenamosiose elektrinėse. Dūmai iš elektrinės praleidžiami pro vandeninį kalcio hidroksido tirpalą. Druskos rūgštį žinduolių skrandyje atrado viduramžių alchemikas Žanas Baptista Helmontas. Jis atskleidė skrandžio sulčių rūgštingumo svarbą virškinimui. Druskos rūgštį pramoniniu būdu pradėta gaminti XVI a., vokiečiui chemikui technologui Johanui Glauberiui atradus natrio chlorido ir sieros rūgšties reakciją. Vėliau druskos rūgštį imta gaminti iš vandenilio chlorido, kuris buvo sintetinamas iš vandenilio ir chloro – pašalinių kaustinės sodos gamybos produktų. Anglies rūgštis, arba karbonato (IV) rūgštis, H2CO3 yra be galo nepatvarus junginys. Vandeniniame tirpale ji praktiškai būna tik H3O+ ir HCO3 jonų pavidalo. Anglies (IV) oksido tirpimas – grįžtamoji reakcija. Kambario temperatūroje beveik visa H2CO3 (~99%) yra suskilusi į CO2 ir H2O. Oksonio jonų koncentracija anglies (IV) oksido prisotintame vandenyje yra tokia, kurios pakanka, kad lakmusas nusidažytų raudonai, bet ji yra per maža, kad metilo oranžinis nusidažytų avietine spalva. Beveik visas mineralinis vanduo yra su angliarūgšte (taip buityje vadinamas CO2). Jos pridedama pilstant vandenį versmės vietoje. Angliarūgštė pagerina mineralinio vandens skonį, tiksliau sakant, padeda išlaikyti tokį koks jis buvo vandeniui ištryškus iš žemės. Angliarūgštė dezinfekuoja vandenį (trukdo bakterijoms daugintis), pagerina jo gydomąsias savybes, paspartina medžiagų rezorbciją į kraują,skysčių pašalinimą iš organizmo. Gydoma ir angliarūgštės vandens voniomis. Vartojamas dirbtinis angliarūgštės vanduo – vanduo, prisotintas CO2.
Chemija  Referatai   (18,19 kB)
Periodinė cheminių elementų lentelė. Simbolis. Elementas. Atominis numeris.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (59,28 kB)
1. Baziniai oksidai reaguoja su rūgštimis ir susidaro druska bei vanduo: CuO+H2SO4→CuSO4+H2O 2. Metalų, kurie aktyvumo eilėje yra iki magnio, oksidai reaguoja su vandeniu ir susidaro šarmai: Li2O+H2O→2LiOH 1. Rūgštiniai oksidai reaguoja su tirpiomis bazėmis ir susidaro druska ir vanduo: CO2+Ca(OH)2→CaCO3↓+H2O 2. Dauguma rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu ir susidaro rūgštis: P2O5+3H2O→2H2PO4 Medžiagos, su kuriomis reaguoja rūgštys 1. Su indikatoriais 2. Su metalais. Jei metalas aktyvumo eilėje yra prieš vandenilį, reakcijoje išsiskiria vandenilis ir susidaro druska (išimtis HNO3) 3. Su baziniais oksidais. Reakcijoje susidaro druska ir vanduo 4. Su bazėmis (neutralizacijos reakcija). Susidaro druska ir vanduo 5. Su druskomis. Pagal rūgščių stiprumo eilę kiekviena dešiniau esanti rūgštis gali išstumti kairiau esančią druską:1 H2SO4, HNO3, HCl, H3PO4, H2SiO3, H2CO3, H2S, H2SiO3 6. Kaitinamos kai kurios rūgštys skyla ir susidaro rūgštinis oksidas ir vanduo
Chemija  Konspektai   (12,58 kB)
Osmosas ir difuzija ląstelėje. Vanduo į ląstelę gali patekti dviem būdais: 1. brinkstant biokoloidams, didėjant jų hidratacijos laipsniui; 2. dėl ląstelės osmosinių savybių. Ląstelės osmosinės savybės priklauso nuo ląstelinėse sultyse ištirpusių medžiagų. Sultys pripildo vakuolę ir įgalina ląstelę siurbti vandenį osmoso būdu. Tai pagrindinis gyvosios ląstelės apsirūpinimo vandeniu būdas. Dujose ir skysčiuose molekulės bei jonai nuolat juda dėl kinetinės energijos. Pusiausvyros sąlygomis jų judėjimas chaotiškas. Tačiau jei dujų mišinyje ar tirpale susidaro kažkurios medžiagos koncentracijos gradientas, tai dalelių judėjimas tampa kryptingas (jos juda koncentracijos mažėjimo kryptimi), ir vadinamas difuzija. Dėl difuzijos išsilygina medžiagų koncentracija tam tikroje ertmėje. Difunduoja ne tik ištirpusios medžiagos dalelės, bet ir tirpiklio molekulės. Ten, kur didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija, vandens molekulių yra mažiau. Vanduo difunduoja ištirpusių medžiagų koncentracijos didėjimo kryptimi. Jei tirpalą nuo vandens atskirtume pusiau laidžia membrana, tai vanduo difunduos į tirpalą. Pusiau laidžios membranos gali būti gamtinės ir dirbtinės. Vandens difuzija pro pusiau laidžią membraną, sąlygojama koncentracijos gradiento, vadinama osmosu. Difuzija priklauso nuo ištirpusių medžiagų koncentracijos gradiento. Termodinamiškai tiksliau šį gradientą išreikšti cheminiu potencialu. Medžiagos energetinis lygis, atspindimas difuzijos greičio, vadinamas medžiagos cheminiu potencialu. Vandens potencialo komponentas , kurį lemia ištirpusios medžiagos, vadinamas osmosiniu potencialu. Vakuolizuotoje ląstelėje osmosiškai aktyvaus tirpalo funkciją atlieka vakuolėje esančios ląstelinės sultys. Jose visada yra ištirpusių medžiagų: cukrų, organinių rūgščių, druskų. Ląstelės siurbiamas osmoso būdu vanduo patenka į vakuolę. Šiame kelyje vanduo įveikia tris struktūras: plazmolemą, tonoplastą ir citoplazmą. Jėga, kuria apibūdinamas ląstelės geba siurbti vandenį osmoso būdu, vadinama siurbiamąja jėga.
Chemija  Paruoštukės   (3,49 kB)
1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (3,92 kB)
1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.
Chemija  Namų darbai   (29,14 kB)
UAB “Kauno vandenys“ UAB „Kauno vandenys“ yra viena didžiausių šalies vandentvarkos įmonių. Bendrovės prižiūrimi vandentiekio tinklai pagal ilgį yra antri po Vilniaus. Ji eksploatuoja 1105,5 km vandentiekio tinklų, beveik 940 km buitinių, pramoninių ir lietaus nuotekų tinklų. Per parą iš požeminių vandens šaltinių išgaunama daugiau kaip 66 tūkst. m3 vandens. Dauguma bendrovei keliamų tikslų sėkmingai įgyvendinama. Šiandien didžioji dalis Kauno gyventojų geria geros ir labai geros kokybės vandenį, atitinkantį Europos Sąjungos reikalavimus. Po 8 statybos metų 1999 m. užbaigta nuotekų tinklų statyba ir pradėta eksploatuoti Kauno vandenvalos įmonės 1-oji eilė– mechaninio valymo įrenginiai (232 tūkst. m³/d). Pasiektas pirminis tikslas ženkliai sumažinti atvirų vandens telkinių teršimą nevalytomis miesto nuotekomis. Nuotekos šiuo metu yra valomos mechaniniu ir cheminiu būdu. Tokiu būdu nutekamųjų vandenų užterštumas sumažinamas iki 80 mg/l pagal BDS 7 , pagal suspenduotas medžiagas – iki 30 mg/l, fosforą – 1,5 mg/l, t. y. antropogeninis krūvis atviriesiems vandenims sumažėjo apie 2 kartus. Upėse pradėjo ženkliai gausėti vandens gyvūnija. Dar daugiau nuotekos bus išvalomos tik tada, kai bus įgyvendinta antroji projekto dalis – pastatyti biologinio nuotekų valymo įrenginiai. Marvelės nuotekų valykloje biologinio valymo įrenginius planuojama pastatyti iki 2007 metų pabaigos. Pilnai įgyvendinus šį projektą vanduo galės būti išvalomas iki 95 proc., t. y. tiek, kiek numato Europos Sąjungos normatyvai. Dėl to sumažės Nemuno ir Neries upių teršimas nuotekomis, o tai suteiks galimybę atgaivinti ir pritaikyti šių upių pakrantes rekreacijai bei turizmui, sumažins gyventojų sergamumą užkreĿiamomis ligomis, padidins vandenų ir pakrančių faunos bei floros įvairovę ir kiekį. Mechaninis nuotekų valymas Į nuotekų valyklą iš miesto nuotekos atiteka trimis vamzdžiais, kurių skersmuo 1,2 m. Stambūs nešmenys sulaikomi grotose, kurių tankumas 3 mm. Taip prakošus nuotekas sulaikoma apie 0,6 tn/parą įvairių plaukiojančių atliekų, kurios anksčiau patekdavo į Nemuną. Smėlis nusodinamas aeruojamose smėliagaudėse. Nešmenys nusausinami presu, o smėlis separatoriumi ir visos šios atliekos išvežamos specialiomis mašinomis į Lapių sąvartyną. Toliau nuotekos keliauja požeminiu 3x2 m g/b kanalu į paskirstymo kamerą, iš kurios nukreipiamos į pirminius sėsdintuvus Kiekvieno sėsdintuvo pralaidumas valant nuotekas su koaguliantu - 3500 m3/val. Koaguliantu naudojamas bazinio aliuminio sulfato tirpalas, sandėliuojamas reagentų ūkyje. Koaguliantas dozavimo siurbliais įterpiamas į nuotekas prieš pirminius sėsdintuvus. Koaguliantas naudojamas sėsdinimo procesui paintensyvinti ir fosforo pašalinimui. Esant reikalui gali būti atliekamas išvalytų nuotekų dezinfekavimas natrio hipochlorito tirpalu. Iki šiol bendrovėje „Kauno vandenys“ nuotekos valomos mechaniniu būdu. Dėl to į Nemuno vandenis dar patenka apie 25% teršalų.
Chemija  Analizės   (73,6 kB)
Nikelis ni
2010-01-04
Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas. Nikelis yra visuose organizmuose: augaluose vidutiniškai 5•10-5% žaliosios masės, sausumos gyvūnuose1•10-6%, jūrų gyvūnuose - 1,6•10-4%. Daugiausia nikelio yra lapinėse daržovėse. Augaluose jo funkcija menkai ištirta. Žmogaus ir gyvūnų organizme nikelis svarbus kraujodarai. Jo perteklius pašaruose sukelia avių ligą keratitą. Nikelio rūdos, mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas nikelis. Skiriamos sulfidinės vario-nikelio rūdos ir silikatinės. Sulfidinėse vario-nikelio rūdose svarbiausi mineralai yra pentlanditas, mileritas, kubanitas, pirotinas ir t.t. Jų telkiniai susiformuoja iš bazines magmos. Nikelio kiekis rūdose nuo 0,3% iki 4%. Be nikelio ir vario, iš šių rūdų gaunamas kobaltas, auksas, platina, paladis, rodis, siera. Silikatinių nikelio rūdų telkiniai susidaro iš ultrabazinių uolienų dūlėjimo plutoje. Jų pagrindiniai mineralai (silikatai ir oksidai):nontronitas, kerolitas, serpentinas… Kai kuriose telkiniuose silikatinės nikelio rūdos turi daug geležies 50-60%, o nikelio 1-1,5%. Nikelis yra svarbiausias nikelio lydinių komponentas. Dažniausiai vartojami nikeliniai lydiniai su variu, chromu, molibdenu, kobaltu, aliuminiu, titanu. Jie plastiški, stiprūs, atsparūs korozijai. Skiriami liejamieji ir deformuojamieji nikeliniai lydiniai. Pagal paskirtį ir vieni, ir kiti būna konstrukciniai, elektrotechniniai, kaitrai atsparūs ir specialieji. Būdingiausi konstrukciniai nikelio lydiniai-monelis. Jame yra 68% nikelio, 28% vario, 2,5 % geležies , 1,5% mangano. Iš jo daromos stiprios, atsparios korozijai detalės, vartojamos chemijos, naftos pramonėje medicinos, laivų statyboje. Iš elektrotechninių nikelio lydinių-aliumelio, chromelio, konstanto, kopelio, nichromo gaminamos termoporos, reostatai, varžymų ritės, kaitinimo elementai. Kaitrai atsparūs - nimonikai ir hastelojai. Iš jų daromos durų dujų turbinų ir kitų jėgos įrenginių detalės, kurioms tinka dirbti iki 12500C temperatūros chemiškai agresyvioje aplinkoje. Specialiesiems nikelio lydiniams priklauso ryškių magnetinių savybių lydiniai: perminvaras, vartojami matavimo prietaisų, telefono ir radijo technikos detalėms gaminti; alniai ir alnikai- nuolatiniams magnetams gaminti; invaras, turintis pastovų šiluminio plėtimosi koeficientą, iš jo daromos matavimo ir kitų tiksliųjų prietaisų detalės; elinvaras, jis turi pastovų tamprumo modulį, todėl iš jo galima daryti laikrodžių spyruokles. Nikelis priklauso feromagnetikams. Feromagnetikai, tai kristalinės medžiagos, kurių atomai priešpaskutiniuose elektriniuose sluoksniuose turi nesukompensuotus sakinius. Feromagnetikus sudaro šie elementai:geležis, nikelis, kobaltas, gadolinis, disprozis, erbis, tulis, holmis, terbis. Feromagnetikams būdinga įmagnetėjimo sotis. Kiekvienas feromagnetikas turi Kiuri temperatūrą. Nikelio Kiuri temperatūra yra 3580C. Dažnai mes girdime, kad koks nors daiktas yra nikeliuotas. Nikeliavimas, tai elektrocheminis ir cheminis nikelio nusodinimas ant metalinių ir nemetalinių dirbinių paviršiaus. Būna dviejų rūšių nikeliuojama, elektrolizuojant nikelio sulfato, chlorido ir kitų druskų tirpalus su įvariais priedais, o antras būdas yra redukuojant tuos tirpalus su įvariais reduktoriais, pvz.: natrio hiposfitu. Tačiau dažniausiai nikeliuojam elektrocheminiu būdų.Nikelio danga yra atspari šarmų, neoksiduojančių rūgščių, nekarštų ir neturinčių ištirpusio deguonies druskų tirpalų, halogenų, sieros ir jos dioksido poveikiui.Gaunamos matinės, pusiau blizgios ir blizgiosios, vienasluoksnės, dvisluoksnės ir trisluoksnės nikelio dangos. Visa tai priklauso nuo elektrolizės rėžimo ir elektrolito sudėties. Norint gauti nikelio dangą, atspariasnę korozijai, kaitrai, atmosferos poveikiui, kietesnę už kitas nikelio dangas arba turinčių specifinių savybių, pvz: veliūro tipo arba matinė juoda nikelio danga gaunama į elektrolizuojamą tirpalą pridėjus organinių emulsijų arba neorganinių medžiagų. Dažniausiai nikeliavimas komponuojamas su kitais elektrocheminiais nusodinimais, pvz.:plienas, cinko lydiniai iš pradžių variuojami, o paskui nikeliuojami, aliuminio lydiniai- bronzuojami, nikeliuojami ir chromuojami. Nikeliavimas vartojamas plieno gaminių, cinko, aliuminio, magnio ir kitų lydinių, keramikos, plastikų, stiklo apsaugai nuo korozijos, apdailai, gaminių paviršiaus savybių gerinimui.
Chemija  Konspektai   (8,35 kB)
Natris
2010-01-04
Naujajame Testamente minima medžiaga neter, kuri buvo naudojama skalbimui. Ta pati medžiaga, kuri buvo žinoma dar senajame Egipte, minima graikų (Aristotelis, Dioskoridas) nitron pavadinimu, o senovės romėnų (Plinijus) buvo vadinama nitrum . Visais šiais atvejais, matyt, kalbama apie sodą, t.y. natrio karbonatą ir, iš dalies, apie potašą, kurio tuo metu nesugebėta atskirti nuo sodos. Arabų alchemikai vietoje termino nitrum vartojo natron . Alchemiko Geberio (14-15 a.) rankraščiuose greta pirmą kartą pavartoto termino soda sutinkamas pavadinimas alkali. Alchemikams priimtiniausi buvo pavadinimai, atspindintys atitinkamų medžiagų kilmę. Pvz., potašas gautas iš vyno akmens, buvo vadinamas sal tartari, o gautas iš augalų pelenų – sal vegetable. Nuo 1600 m. šarminių metalų druskos vadinamos sal lixiviosium, iš kurio kilo vokiškas žodis “Laugensalz”. Skirtumus tarp natrio (valgomosios druskos) ir kalio, kuris tuo metu karbonatų pavidalu buvo gaunamas iš augalų pelenų, pirmasis pažymėjo Štalis (Stahl, 1660-1734 m.) 1702 metais. Dviejų elementų egzistavimą eksperimentiškai pirmasis įrodė Diumelis de Monso (Duhamel de Monceau, 1700-1781 m.) . Markgrafas 1758 m. nustatė, kad šie elementai skirtinga spalva nudažo liepsną. Klaprotas (Klaproth, 1797 m.) pirmą kartą įrodė, kad kalis, nepaisant tuo metu paplitusio pavadinimo alkali vegitable , sutinkamas ir mineraluose. 18 amžiuje chemikai žinojo jau daug įvairių natrio druskų. Natrio druskos plačiai buvo naudojamos medicinoje, apdorojant odas, audinių dažymui. Tačiau iki 19 a. elementas vis dar nebuvo atrastas. Šis metalas buvo per daug aktyvus, todėl tradiciniais cheminiais metodais jo išskirti nepavykdavo. 1807 m. lapkričio 19 d. Karališkosios draugijos posėdžio metu seras H. Devis (Davy) Paskelbė atradęs du naujus elementus – natrį ir kalį. Tai padaryti jam pavyko elektros srovės pagalba, panaudojant vienintelį tuo metu pastovios srovės šaltinį – Voltos stulpą. D. Mendelejevas apie šį atradimą rašė: “Sujungdamas su teigiamu (vario ar anglies) poliumi gabalą drėgno (siekiant padidinti laidumą) natrio šarmo ir išskaptavęs jame įdubimus, pripildytus jame gyvsidabrio, sujungto su stipraus Voltos stulpo neigiamu poliumi, Devis pastebėjo, kad tekant srovei, gyvsidabryje tirpsta įpatingas metalas, mažiau lakus už gyvsidabrį ir sugebantis skaldyti vandenį, vėl sudarydamas natrio šarmą”. Devis pirmasis ištyrė natrio ir kalio savybes, pažymėdamas jų sugebėjimą lengvai oksiduotis, ir nurodė, kad natrio garai užsidega ore. Nepaisant to, kad H. Devio atradimas buvo didžiulis atardimas chemijoje, to meto technikai jis nedavė apčiuopiamos naudos. Juolab, kad niekas ir nežinojo, kokią naudą aplamai gali duoti minkšti ir labai aktyvūs bei užsidegantys ore, veikiant vandeniui, metalai. PAPLITIMAS GAMTOJE Kadangi natris lengvai oksiduojasi, laisvas apčiuopiamais kiekiais gamtoje nesutinkamas. Įvairių junginių pavidale natris sudaro 2,64% visos žemės plutos masės. Natrio pėdsakai aptikti Saulės atmosferoje ir tarpžvaigždinėje erdvėje. Tirpių druskų pavidale hidrosferoje natris sudaro ~2,9%, esant bendram 3,5-3,7% jūros vandens druskingumui. Baltijos jūros vandenys turi tik 0,6-1,7% NaCl, kai tuo tarpu Viduržemio jūros vandenyse jo yra iki 3%, o Raudonojoje jūroje iki 3,5%. Uždarose jūrose šios druskos kiekis dar didesnis. Negyvosios jūros vandenyse greta kitų druskų yra ~20% NaCl. Absoliutus kiekis natrio jūros vandenyse sudaro ~1,5·1016 tonų. Žemės plutoje natris sutinkamas įvairių druskų pavidale. Svarbiausios iš jų: natrio chloridas NaCl (akmens druska, galitas), natrio sulfatas Na2SO4·10H2O (mirabilitas, glauberio druska), natrio nitratas NaNO3 (Čilės salietra), natrio-aliuminio heksafluoridas 3NaF·AlF3 (kriolitas), tetraboratas Na2B4O7·10H2O (boraksas, tinkalas), silikatai – lauko špatai Na[AlSi3O8] (albitas), nefelinas Na[AlSiO4], sodalitas Na3[Al3Si3O12]·NaCl, neozanas Na3[Al3O12]·Na2SO4, gajuinas Na3[Al3Si3O12]·(Na2, Ca)[So4], lazuritas (ultramarinas) Na3[Al3Si3O12]·Na2S2, skapolinas Na3[Al3Si9O24]·NaCl ir kt. Kartu su Ca, Si, Ba, Mg, Al ir retaisiais elementais natris įeina į gamtinių silikatų sudėtį. Nedideli natrio kiekiai yra augaluose, pvz., tūkstantlapio (Achillea milleofillium) žolėje rasta tik 0,0006% Na. Šviežioje jūros žolėje (Zostera morina) yra 0,547%, o jos pelenuose 16,78% Na. Natrio junginiai, daugiausia natrio chlorido pavidale, sutinkami gyvūnų organizmuose. Taip, pvz., kraujo plazmoje natrio jonai sudaro 0,32%, kauluose 0,6%, raumenų audiniuose 0,6-1,5%. Papildydamas natūralius Na nuostolius, žmogaus organizmas kasdien turi suvartoti 4-5 g natrio NaCl pavidale. Natrio druskų žaliavų šaltiniai plačiai paplitę Žemėje. Dideli valgomosios druskos klodai slūgso buvusios SSRS teritorijoje (Brianskas-Bachmačius, Ileckas prie Orenburgo, Usolė prie Permės, Sibiras; druskinguose ežeruose – Eltono (26% NaCl), Baskunčiako, JAV (Teksaso valstija, Nju Meksikas, Oklahoma, Kanzasas ir kt.), Austrijoje. Mirabilitas, tenarditas sutinkamas Kara-Bogazgoloje, Sibire, JAV (vakarinės valstijos), Sicilijos saloje, Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje. Salietros klodai yra Pietų Amerikoje (Peru, Čilė). Didžiulės mineralo Na2CO3·NaHCO3·2H2O atsargos yra Šiaurės Afrikoje (Šiaurės vakarai nuo Kairo, Alžyras, Sudanas, Libanas), Armėnijoje, Sibire, JAV (Nevados ir Kalifornijos valstijos) ir kitur. GAVIMAS Nepaisant H. Devio atradimo, labaratorijose natris iki 1824 metų buvo retenybė, kol Erstedas nustatė, kad gryną aliuminį galima gauti, redukuojant aliuminio chloridą natriu. Nuo to laiko natrio gavimo technologinių procesų vystymasis tiesiogiai priklausė nuo aliuminio gavimo pramonės vystymosi. Tačiau vėliau aliuminio redukavimui imta naudoti kalį, ir natrio gamyba vėl sumažėjo. Tik po 32 metų A. S. Devilis ir R. Bunzenas įrodė, kad aliuminio gamyboje vis dėl to geriau naudoti natrį, negu kalį. Pagal Devilio metodą natris buvo gaunamas redukuojant sodą anglimi. Kastneris (Castner) 1886 m. šį procesą patobulino, bet po kelių mėnesių amerikietis Holas (Holl) ir prancūzas Eru (Erout) pasiūlė elektrolitinį aliuminio gavimo būdą. Taigi, natrio poreikis rinkoje vėl krito. Tam, kad periodinės elementų lentelės elementas N0 11 vėl grįžtų į gamybines sferas, reikėjo mažiausiai dviejų dalykų: 1) naujų panaudojimo sričių, kurioms būtinai reiklingas natris, ir 2) efektyvių pigaus natrio gavimo būdų. Kastneris 1890 m. patobulino elektrolitinį natrio gavimo iš kaustinės sodos procesą, o 1895 m. Niujorko valstijoje buvo pastatyta gamykla, gaminanti šiuo metodu natrį. Šiuolaikinį natrio gavimo iš išlydyto natrio chlorido procesą pasiūlė Daunsas (Downs) su bendraautoriais. Vieno kilogramo natrio kaina nukrito nuo 4,5$ 1890 m. iki 0,35$ 1953 metais. Tokiu būdu, natris tapo pigiu metalu, o tuo pačiu ir nebrangia žaliava chemijos pramonėje. Jo gamyba nepaliaujamai augo. Taip pvz., pagal Devilio būdą 1885 m. buvo gaminama 5500-6000 kg per metus, Kastnerio – 1888-1900 m. apie 150 t per metus. 1913 metais Europoje jau buvo gaminama 4200 t, o JAV – 1800 t natrio per metus. Pasaulyje 1927 m. buvo gaminama 27 tūkst. tonų natrio. Antrojo pasaulinio karo metais natrio gamyba JAV žymiai išaugo dėl jo panaudojimo natrio cianido ir tetraetilšvino gamybai. Šiuo metu JAV gaminama virš 100 tūkst. tonų natrio per metus, pasaulyje ~200 tūkst. tonų. Gavimo būdai. Yra daug metalinio natrio gavimo iš jo junginių būdų. Ankstesniuose procesuose jo gamybai buvo naudojamas natrio šarmas; tuo tarpu šiuolaikinėje gamyboje daugiausiai naudojamas natrio chloridas. Natris gali būti gaunamas veikiant jo druskas anglimi ar kitais reduktoriais prie temperatūrų, viršijančių jo lydimosi temperatūrą (termocheminės redukcijos procesai) arba elektrolizės būdu. Terminės redukcijos procesai. Gmelino (Gmelin) žinyne nurodoma, kad šiuo metodu natris gali būti gaunamas praktiškai iš bet kurio jo junginio. Natrio karbonatą galima redukuoti medžio anglimi arba koksu, sumaišytu su geležimi; sidabru, aliuminiu arba magniu. Aukštesnėse temperatūrose aliuminis, magnis, kalcis, kalcio hidridas, silicidas ar kalcio karbidas redukuoja natrio chloridą iki metalo. Susmulkinta geležis, ferosilicis, kalcio karbidas ir koksas redukuoja natrį iš išlydito natrio hidroksido. Pagal Gmeliną, natrio silikatas, sulfidas, sulfatas ir cianidas aukštoje temperatūroje irgi gali būti redukuoti iki metalo. Pramoninę reikšmę turi natrio karbonato (kalcinuotos sodos) redukcijos procesas, reduktoriumi naudojant anglį. Procesas vyksta pagal sumarinę reakciją: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO(DH0298=231 kcal/g·mol). Reakcija stadijinė: Na2CO3 ® Na2O + CO2 CO2 + C = 2CO Na2O + C ® 2Na + CO Technologinio proceso aprašymą galima rasti specialioje literatūroje. Patentuose siūloma kalcinuotos sodos reakciją vykdyti su anglimi, ištirpdyta išlydytoje geležyje, naudoti medžio anglį ar vykdyti procesą esant sumažintam slėgiui, panaudojant vakuminius siurblius. Natrio karbonato redukcijos procesas 1100°C temperatūroje vykdomas, greitai šaldant gautus natrio garus iki temperatūros, žemesnės už 700°C. Paminėtinas apie 30 metų naudotas Devilio (H. Deville) procesas, panaudojantis natrio karbonato, medžio anglies ir kalkių mišinį, ir Dou (Dow) natrio gavimo procesas, distiliuojant išlydytą natrio karbonato ir anglies mišinį. Kastnerio procesas – vienas iš svarbiausių termocheminių kaustinės sodos (natrio hifroksido) redukcijos procesų. Tai patobulintas Devilio procesas, kuriam charakteringas geresnis reaguojančių medžiagų kontaktas, o pats procesas vyksta prie žemesnių temperatūrų pagal reakciją: 6NaOH + FeC2 ® 2Na2CO3 + Fe + 3H2 + 2Na. Kituose technologiniuose prcesuose geležies karbidas 1000°C redukuoja natrio hidroksidą pagal lygtį: 3NaOH + FeC2 ® 3Na + Fe + 3/2H2 + CO + CO2 . Metalinio natrio gavimui iš natrio hidroksido naudojami įvairūs reduktoriai – grynas kalcio karbidas, jo mišinys su natrio chloridu arba gryna anglis 4NaOH + 2C ® Na2CO3 + 2Na + 2H2 + CO . Termocheminiuose natrio gavimo redukcijos procesuose plačiai naudojamas natrio chloridas arba kiti jo halogeniniai junginiai. Šių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: 2NaCl + CaC2 ® CaCl2 + 2Na + 2C 6NaF + Al ® 3Na + AlNa3F6 2NaCl + CaO + C ® 2Na + CaCl2 + CO 2NaCl + Pb ® PbCl2 + 2Na. Kituose technologiniuose procesuose įvairių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: Na2B4O7 + 7C ® 2Na + 7CO + 4B Na2S + CaO + C ® 2Na + CaS + CO Na2S + CaC2 ® 2Na + CaS + 2C 2NaCN + Fe ® 2Na + FeC2 + N2 3Na2O2 + 2C ® 2Na2CO3 + 2Na 7Na2O2 + 2CaC2 ® 2CaO + 4Na2CO3 + 6Na 2NaNO2 + 3CaC2 + 6NaF ® 2NaCN + 4CO + 3CaF2 + 6Na 2NaNO2 + 3CaCl2 + 3Na2S ® 2NaCN + 4CO + CaS + 6Na. Natrio gavimas elektrolizės būdu. Šiuo metu tai pagrindinis pramoninis natrio gavimo būdas. Natris gaunamas, elektrolizuojant sulydytą natrio hidroksidą arba natrio chloridą. Elektrolizės metu prie geležies ar nikelio katodų išsiskiria natris, o ant grafito anodo, priklausomai nuo elektrolizuojamų medžiagų, išsiskiria deguonis arba chloras. Katodas 4Na+ + 4e ® 4Na Anodas 4OH– – 4e ® 2H2O + O2 4Cl– – 4e ® 2Cl2 Pirmą kartą elektrolizės būdu natris buvo gautas iš natrio hidroksido (Kastnerio metodas). Šiuo atveju ant anodo vyksta 1) reakcija. Vandeniui difundavus per vonią, ant katodo vyksta antrinė reakcija su natriu: 2Na + 2H2O ® 2NaOH + H2 . Sumarinė reakcija: 4NaOH ® 2Na + 2NaOH + H2 + O2 . Kadangi vanduo reaguoja su puse susidariusio natrio, jo išeiga praktikoje neviršija 50% teorinės reikšmės, o kitos pašalinės reakcijos išeigą gali sumažinti ir dar daugiau. Kastnerio elektrolizeris pavaizduotas piešinyje. Aparatas sudarytas iš apšildomo geležinio indo, kuriame yra išlydytas natrio hidroksidas. Indo apačioje yra geležinis strypas (katodas), kurį gaubia geležinis cilindras (anodas). Elektrolizeryje dar yra trumpas geležinis cilindras, pagamintas iš geležinio tinklo. Pastarasis gaubia viršutinę, pastorintąją katodo dalį ir apsaugo, kad susidaręs ant katodo metalinis natris nepatektų ant anodo. Dėl mažo savo lyginamojo svorio, susidaręs metalinis natris pašalinamas nuo išlydytos masės viršaus. Ant anodo kraunasi OH– jonai ir skiriasi deguonis bei vanduo. Didelė vandens dalis išgaruoja. Dalį vandens skaldo srovė, todėl, be natrio, ant katodo skiriasi ir vandenilis. Išeidamas pro vidinio cilindro dangtį, vandenilis užsidega. Sunkiosios išlydytos masės priemaišos kaupiasi apatinėje elektrolizerio dalyje. Žemiausiuose sluoksniuose kaupiasi atšalęs natrio hidroksidas. Kaip pažymėjo pats Kastneris, svarbu, kad elektrolizerio temperatūra kiek galima mažiau viršytų natrio lydimosi temperatūrą. Priešingu atveju natris maišosi su išlydyta mase ir, veikiamas deguonies, oksiduojasi. Kastnerio elektrolizeris nuo 1891 metų iki 1920 metų buvo žymiai patobulintas, nes tai buvo vienintelis procesas, turintis praktinę reikšmę. Kastnerio elektrolizeris yra paprastos konstrukcijos, elektrolizės procesas vyksta prie žemų (320-330°C) temperatūrų. Pagrindinis jo trūkumas – naudojama palyginus brangi žaliava – švarus natrio hidroksidas. Todėl pastarąjį išstūmė kiti procesai, panaudojantys natrio chloridą. Natrio chlorido elektrolizės procesai. Dar Faradėjus 1883 m. atliko eksperimentus, siekdamas gauti natrį elektrolizės būdu iš natrio chlorido. Literatūroje pateikiama visa eilė patentų apie natrio chlorido elektrolizę. Viena iš labiausiai pavykusių elektrolizerių konstrukcijų – Daunso elektrolizės kamera. Daunso technologinio proceso privalumai – naudojama pigi žaliava (NaCl), susidaro vertingas šalutinis produktas (Cl2 dujos) ir pasiekiama didelė natrio išeiga pagal srovę. Be to sėkmingai išspręsta įrenginių apsaugos nuo korozijos problema. Kadangi metalinis natris aukštose temperatūrose tirpsta išlydytame natrio chloride, būtina kiek galima daugiau sumažinti jo lydimosi temperatūrą. Beje, dėl šios priežasties ilgą laiką nepavyko išskirti natrio iš išlydyto natrio chlorido. Pasirodė, kad pridėjus kalcio chlorido, lydymosi temperatūrą galima žymiai sumažinti – nuo 800°C iki ~600°C. Elektrolizės vonios lydimosi temperatūros sumažinimui įvairūs autoriai siūlė prie natrio chlorido pridėti CaCl2; KCl ir žemės šarminių metalų; KCl ir Na2CO3; KCl ir NaF, KF; NaF ir žemės šarminių metalų chloridų, Na2CO3 . Norint gauti gerus rezultatus, elektrolizinant išlydytą NaCl, būtina: anodas turi būti pagamintas iš grafito numatyti būdus chlorui pašalinti iš anodinės erdvės katodas turi būti metalinis, pageidautina iš geležies numatyti būdus, kaip pašalinti natrį iš katodinės erdvės ir apsaugoti jį nuo galimos sąveikos su oksidatoriais visos elektrolizerio dalys privalo būti atsparios ugniai tarp elektrodinių polių lydynyje neturi būti jokių metalinių dalelių. Daunso elektrolizės kamera pavaizduota piešinyje: Kamera sudaryta iš akmeninio indo, kuriame yra grafitinis strypas A (anodas) ir iš šonų geležiniai katodai K. Anodą dengia geležnis gaubtas 1 ant jo tinklelis 2, skiriantis anodinę ir katodinę erdves. Chloridų mišinys išlydomas elektros pagalba. Išsiskyręs ant katodo natris kyla į viršų ir geležiniais vamzdžiais 3,4 patenka į surinkėją 5. Tokiu būdu skystas natris apsaugomas nuo oro poveikio. Išlydytas natris turi iki 1% kalcio. Lėtai aušinant metalą, kalcio kiekis sumažinamas iki šimtųjų procento dalių – gaunamas techninės kvalifikacijos švarumo elementas. Toliau filtruojant 105-110°C temperatūroje, gaunamo natrio švarumas siekia 99,9% . Gaunamas chloras yra švarus, jį galima suslėgti ir panaudoti. Elektrolizei naudojama ~7V įtampa, metalo išeiga pagal srovę siekia 80-85% . Vienam kilogramui natrio gauti reikalinga apie 11kW val energijos. Paminėtini Akerio (Acker C.), Aškrofto (Ashkroft E.), Mak-Nito (Mc Nitt R.), Danielio (Daneel H.), Siuardo (Seward C.O.), Cibo (Ciba) ir kitų autorių sukurti elektrolizeriai natriui gauti. Elektrolizės būdu natrį galima gauti iš išlydyto natrio karbonato, natrio tetraborato, natrio nitrato, natrio cianido, natrio sulfato ir natrio sulfido arba dvigubos elektrolizės metodu iš nevandeninių jo druskų tirpalų (gautas natrio junginys arba jo amalgama antrą kartą elektrolizinama). FIZINĖS SAVYBĖS Gamtoje sutinkamas tik vienas stabilus izotopas Na23. Bombarduojant natrį neutronais, susidaro b aktyvus izotopas Na24 (skilimo pusperiodis T1/2=15,06 val). Iš viso žinomi 6 radioaktyvūs izotopai. Na22 skildamas spinduliuoja pozitronus – teigiamas daleles, kurio masė artima ellektrono masei (T1/2=2,58 metų). Simbolis Na Atominis numeris 11 Atominė masė 23 (tiksli 22,989768) Masės numeris 23 Protonų skaičius 11 Elektronų skaičius 11 Neutronų skaičius 12 Išorinių e konfigūracija 3s1 Atominis radiusas, Å 1,86 Jono radiusas, Å 0,92 Jonizacijos energija, eV Na0 ® Na+ ® Na2+ ® Na3+ ® Na4+ 5,09; 46,65; 71,3; 99,0; Spektrinės linijos, Å (intesyvi geltona) 5890; 5896 Elemento tipas baltas metalas Kristalinės gardelės tipas kūbinė centruota Būvis kambario temperatūroje kietas Tankis, Kg/m3 971 (H2O=1000) Kietumas 0,5 (deimantas=10) Virimo temperatūra, K 1156,1 (883°C) Lydimosi temperatūra, K 370,96 (97,96°C) Šiluminė talpa 0,29 (H2O=1) Specifinis šiluminis laidumas, W/m·K 1230 Elektrinis laidumas 21 (Hg=1) Specifinė varža, W m 4,3·10-8 Normalusis elektrodo potencialas, V –2,71 Magnetinės savybės paramagnetikas Dielektrinė skvarbtis 60 Temperatūrinės priklausomybės Tankio, Kg/m3 (kieto) dt=0,9725–0,0002011t–0,00000015t2 (skysto) dt=0,9490–0,000223t–0,0000000175t2 Klampumo, puazai (skysto) lgh= –1,09127+382(t+313) Paviršiaus įtempimo, din/cm g=202–0,1t Šiluminio laidumo, kal/cm·s·laipsn°C (kieto) k=0,324–0,00040t (0–97,83°) (skysto) k=0,2166–0,000116t (iki 500°) Elektrinės varžos, mW·cm (kieto) r=4,777+0,01932+0,00004t2 (0-97,83°) (skysto) r=6,225+0,0345t (iki 400°) Dujiniame būvyje (purpurinė spalva) natris sudarytas, daugiausia, iš vienatomių molekulių. Dimerų Na2 skaičius didėja, didėjant temperatūrai (600°K–0,008 dalis Na2; 650°K–0,013; 700°K–0,019; 750°K–0,025). Natrio dujų slėgis labai mažas (mm Hg stulp.)–1,199·10-7 (100°C); 3,958 (500°C); 1998 (1000°C). CHEMINĖS SAVYBĖS Išorinio elektroninio sluoksnio struktūra leidžia manyti, kad natris neturėtų prisijungti elektronų. Kita vertus, vienintelio elektrono atidavimas turėtų vykti gana lengvai, susidarant vienvalenčiam katijonui. Natris iš tiesų lengvai atiduoda savo valentinius elektronus (po vieną vienam atomui) ir pasižymi ryškiomis redukcinėmis savybėmis. Natrio hidroksidas – stipri bazė. Taigi, natris turi pilną kompleksą metalams būdingų cheminių savybių. Tai patvirtina ir fizinės šio elemento savybės. Cheminis natrio aktyvumas didelis. Kai kurios natrio reakcijos su neorganinėmis medžiagomis pateikiamos lentelėje: Elementas Cheminė saveika su Na Deguonis reaguoja gana greitai Azotas nereaguoja Vandenilis greita reakcija, temperatūra virš 300°C Vanduo greita reakcija Anglis reaguoja prie 800-900°C Amoniakas lėtai reaguoja Anglies monoksidas nesant NH3 nereaguoja Anglies dioksidas reaguoja Halogenai: Fluoras užsidega Chloras reaguoja Bromas lėta reakcija (praktiškai nevyksta) Jodas nereguoja Sieros rūgštis šalta koncentruota intensyvi reakcija šalta praskiesta labai intensyvi reakcija Natrio reakcijoms su specifinėmis neorganinėmis medžiagomis skirta daug apžalginių straipsnių. Ypač gausiai tyrinėtos natrio reakcijos skystame amoniajake. Reakcija su vandeniu. Kambario temperatūroje natris energingai reaguoja su vandeniu, susidarant natrio hidroksidui ir skiriantis vandeniliui. Reakcijos metu išsiskyrusios šilumos užtenka natriui išlydyti. Esant dideliam natrio paviršiaus kontaktui su vandeniu, reakcija lydima sprogimo. Natris taip pat reaguoja su paprastu ledu, o vandenilio skyrimąsis nustoja, tik atšaldžius ledą iki -200°C. Kai kurių autorių duomenimis, reaguoti su vandeniu natris pradeda prie -80°C. Natrio reakcijos su vandeniu: Na + H2O ® NaOH + 1/2H2 šiluma DH0298= –33,67 kcal; skysto natrio su vandens garais –45,7 kcal. Natrio reakcija su vandeniu plačiai taikoma praktikoje. Taip pvz., su natriu pašalinami drėgmės pėdsakai iš transformatorinių tepalų. Geri rezultatai gauti džiovinant natriu propilo, izoamilo, fenoksibutilo ir metilo spiritus. Natris gali būti panaudojamas vandens šalinimui iš piperidino ir kitų aminų. Drėgmės šalinimui iš reagentų naudojami ir natrio-kalio lydiniai. Paskirsčius natrį kietame nešėjuje, patogu juo sausinti dujas. Įdomu pažymėti, kad 1920 metais Vokietijoje vietoje degtukų buvo gaminamos natrio lazdelės. Jos buvo pardavinėjamos sausai įpakuotos. Norint įdegti ugnį, reikėjo atkirsti nedidelį gabalėlį šių lazdelių ir patalpinti ant sudrėkinto vandeniu popieriaus lapo. Natrio reakcijos su vandeniu pagalba buvo gauti vandenilio izotopai. Reakcija su deguonimi. Drėgname ore metalinis natris greitai praranda savo sidabrinę spalvą ir tampa blankiai pilku, padengtu oksido plėvele. Ši plėvelė sugeria drėgmę ir anglies dioksidą iš oro, susidarant natrio hidroksidui ir karbonatui. Kaitinamas sausame ore natris užsidega, kai temperatūra artima jo virimo temperatūrai. Vykstant oro ar deguonies sąveikai su natriu, susidaro jo oksido ir peroksido mišinys. Esant žemesnei nei 160°C temperatūrai ir nepakankant deguonies, susidaro tik natrio oksidas. Ilgą laiką buvo manoma, kad susidaro tik du deguoniniai natrio junginiai – oksidas Na2O ir peroksidas Na2O2. Vėliau nustatyta, kad egzistuoja ir peroksidas NaO2. Be to, egzistuoja ir natrio ozonidas NaO3. Išlydytas natris lengvai dega paprastoje atmosferoje – susidaro tiršti oksido dūmai. Iš pradžių, matyt, susidaro natrio peroksidas, kuris reaguoja su metalinio natrio pertekliumi susidarant oksidui. Natrio reakcijų termodinamika su deguonimi pateikiama žemiau: 2Na(k) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0298= –100,7 kcal 2Na(sk) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0400= –104,2 kcal 2Na(k) + O2(d) ® Na2O2(k) DH0298= –120,6 kcal . Natrio ozonidas gaunamas, leidžiant ozoną per natrio tirpalą skystame amoniake. Susidaro oranžinės ar tamsios spalvos nuosėdos. Kai kurių autorių nuomone, natris savaime užsidega ozono atmosferoje. Praktinį pritaikymą turi tik natrio peroksidas (stiprus oksidatorius). Iš pradžių jis buvo naudojimas šiaudinių skrybėlių blukinimui, dabartiniu metu naudojamas celiuliozės masės balinimui popieriaus gamyboje, kadangi jam reaguojant su vandeniu susidaro natrio peroksidas: Na2O2 + 2H2O ® 2NaOH + H2O2 + 34 kcal . Žinomi sekantys natrio peroksido junginiai: Na2O2; Na2O2·H2O; Na2O2·2H2O; Na2O2·8H2O . Natrio peroksidas naudojamas izoliuojančiose dujokaukėse ir povandeniniuose laivuose kaip deguonies šaltinis: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2 + 111kcal . Labaratorijose Na2O2 naudojamas stipriu oksidatoriumi, lydant metalus. Reakcija su vandeniliu. Natris pradeda absorbuoti vandenilį maždaug 200°C temperatūroje, o 300-400°C temperatūroje proceso greitis suintensyvėja. Jei nesiimama specialių priemonių natrio dispergavimui, aplink jį susidaro kieto natrio hidrido plėvelė ir reakcija sustoja. Natrio hidrido gavimo reakcija yra grįžtama: 2Na + H2 = 2NaH. Susidarymo šiluma 13,8-15,69 kcal/mol . Kadangi reakcija grįžtama, norint gauti produktą, vandenilio slėgis turi būti didesnis už natrio hidrido disociacijos slėgį. Natrio hidridas yra stiprus reduktorius, ypač aukštesnėse temperatūrose. Jis reaguoja su daugeliu oksidatorių, halogenais ar įvairiais jų kovalentiniais junginiais. Natrio hidridas redukuoja sieros rūgštį iki sieros vandenilio ir laisvos sieros. Metalurgijoje vartojamas oksidinių plėvelių pašalinimui nuo paviršiaus. Kasmet sunaudojama virš 1000 t natrio hidrido. Reakcijos su halogenais. Natrio sugebėjimas reaguoti su halogenais nevienodas. Susilietęs drėgnas natris ir fluoras užsidega. Fluoro atmosferoje natris pasidengia fluorido plėvele. Su chloru natris nereaguoja –80°C temperatūroje. Su sausu chloru kambario temperatūroje natris reaguoja silpnai, tačiau išlydytas – dega chloro atmosferoje susidarant natrio chloridui. Natrio reakcija su bromu vyksta tik ant paviršiaus ir 300°C temperatūroje. Kai kurie autoriai nurodo, kad jungiantis šiems elementams, gali įvykti net sprogimas. Lydimas jodas ir natris nereaguoja, bet 300-360°C temperatūroje gali vykti paviršinė reakcija. Termodinaminės natrio reakcijos su halogenais: Na(k) + 1/2F2(d) ® NaF(k) DH0298= –136,0 kcal Na(k) + 1/2Cl2(d) ® NaCl(k) DH0298= –98,23 kcal Na(k) + 1/2Br2(sk) ® NaBr(k) DH0298= –86,03 kcal Na(k) + 1/2J2(k) ® NaJ(k) DH0298= –68,84 kcal . Reakcijos su amoniaku. Natrio reakcija su amoniaku, esant kokso, kurios metu susidaro natrio cianidas, yra viena iš svarbiausių pramonėje šio metalo reakcijų (žr. skyr. “natrio junginiai ir jų panaudojimas”). Tiesa, pastaruoju metu ciano vandenilio rūgštis gaunama tiesioginės sintezės metu, ir šios reakcijos reikšmingumas šiek tiek sumažėjo. Tirpdamas skystame amoniake, natris disocijuoja į teigiamus metalo jonus ir elektronus, kurie yra sugaudomi tirpiklyje. Natrio kompleksiniai junginiai su metalais yra aprašyti daugelio autorių specialioje literatūroje. Žemose temperatūrose labiausiai koncentruoti natrio tirpalai yra sudaryti iš dviejų fazių: praskiestos-tamsiai mėlynos dugne ir virš jos koncentruotos-bornzos spalvos. Natrio tirpalai skystame amoniake skirstomi į dvi kategorijas – katalizinius ir nekatalizinius. Aktyvūs metalai, tokie kaip geležis, kobaltas ir nikelis skaldo tamsiai mėlyną natrio tirpalą amoniake – susidaro natrio amidas. Šia reakcija pagrįstas vienas iš pramoninių natrio amido NaNH2 gamybos būdų. Didžiausi amido kiekiai pagaminami tiesioginės amoniako ir natrio sąveikos metu: 2Na + 2NH3 ® NaNH2 + H2 . Reakcija gali būti vykdoma trimis metodais – esant aukštai 300-400°C (išlydytas natris ir dujinis amoniakas), vidutinei 140-170°C (skystas natris ir dujinis amoniakas) ir žemai -30°C (kietas natris ir kietas amoniakas) temperatūroms. Išlydytas NaNH2 pasižymi dideliu reakcingumu. Jis reaguoja su anglies monoksidu, susidarant natrio cianidui, su anglies dioksidu – susidaro natrio ciano amidas, natrio karbonatas ir natrio cianatas. Išlydytas natrio amidas reaguoja su stiklu. Natrio amidas naudojamas sintetinio dažo indigo, vitamino A ir kitų organinių junginių sintezėje. Kitos reakcijos. Siera , selenas ir teliūras energingai reaguoja su natriu, susidarant sulfidams (Na2S, Na2S2, Na2S3, Na2S4 ir Na2S5), selenidams ir teliūridams. Kambario temperatūroje natris nereaguoja su anglimi, tačiau 800-900°C temperatūroje natrio garai su anglimi sudaro karbidus Na2C2. Natrio junginiai su grafitu išreiškiami formulėmis NaC8 ir NaC16. Natrio sąveika su azotu normaliomis salygomis nevyksta. Yra duomenų, kad iki 300°C sausas azotas natrio atžvilgiu išlieka inertiškas. Aukštesnėse temperatūrose susidaro du reakcijos produktai: natrio azidas NaN3 ir natrio nitridas Na3N. Šildant natrį su fosforu be oro, susidaro fosfidas. Oro astmosferoje reakcija lydima liepsnos – susidaro natrio fosfatas. Reaguojant natriui su fosforu, gali būti gaunami sekantys junginiai: NaP3, Na2P5 ir Na3P . Raudonasis fosforas reaguoja su natriu skystame amoniake; susidaro NaP3·3NH3. Šildant su selenu, susidaro įvairūs natrio selenidai: Na2Se, Na2Se2, Na2Se3, Na2Se4 ir Na2Se6. Natris redukuoja daugelį metalų (išskyrus Al, Mg ir šarminius žemės metalus) iš jų oksidų. Pastaruoju metu padidintas dėmesys skiriamas sunkiai besilydančių metalų (pvz., titano, cirkonio ir kt.) gavimo tyrinėjimams, panaudojant reduktoriumi natrį. Metalinis natris energingai reaguoja su daugeliu neorganinių halogeninių junginių. Tokių reakcijų metu šiuolaikinėje miltelių metalurgijoje gaunama geležis, cirkonis, berilis ir kt. metalai. Reakcija su geležimi vyksta pagal lygtį: FeCl3 + 3Na ® Fe + NaCl . Kai kurios reakcijos su organiniais junginiais. Natris yra plačiai naudojamas organinėje sintezėje. Natrio panaudojimas organinėse reakcijose yra plačiai aprašytas specialiuose apžvalginiuose darbuose. Svarbiausia dabartiniu metu pramoninę reikšmę vis dar turi natrio panaudojimas tetraetilšvino gamybai, kuris pasižymi antidetonacinėmis motorinio kuro savybėmis. Pagrindinė reakcija yra 4PbNa + 4C2H5Cl ® (C2H5)4Pb + 3Pb + NaCl . Kitos svarbesnės natrio reakcijos ir susidarę produktai pateikiami lentelėje: Reakcija Produktas Esterių susidarymo iš alkoholiatų C6H5CH2OC2H5 Fitigo sintezė (alkilaromatinių angliavandenilių gavimas) C6H5C2H5 Alkilinimo (aukštesniųjų šakotųjų spiritų ir eterių gavimas) CH3COCH(C2H5)CO2C2H5 Kondensacijos su alkoholiatais (esterių C2H5CH(CO2C2H5) 2 gavimas) CH3COCH2CO2C2H5 CH3COCH2COCO2C2H5 Perkino sintezė (cinamono rūgščių gavimo) C6H5CH=CHCO2H Pinakolo sintezė pinakolas Orto skruzdžių eterio sintezė HC(OC2H5)3 Ketonų gavimo iš rūgščių druskų sausos (CH3) 2CO destiliacijos būdu (C6H5)2CO Praktinę reikšmę turi natrio reakcijos su alkoholiais, kurių metu gaunami alkoholiatai vėliau panaudojami įvairių esterių sintezei. Reaguodamas natris su kai kuriais polihalogeniniais angliavandeniliais sprogsta. Pvz., natrio-kalio lydinio su anglies tetrachloridu mišinio jautrumas sprogimui yra 150-200 kartų didesnis, negu sprogstamojo gyvsidabrio. Natrio ir kalio sprogimo reakcija su chloroformu panaudojama bomboje. Literatūroje galima sutikti ir kitas sprogstamasias sistemas su natriu. NATRIO PANAUDOJIMAS Metalinis natris (grynas ar jo lydiniai su kitais metalais) plačiai panaudojamas pramonėje. Ilgą laiką dižiausias natrio kiekis (lydinys 10% Na ir 90% Pb) buvo sunaudojamas tetraetilšvino ir įvairių esterių gamyboje bei natrio cianido gamyboje. Kadangi metalinis natris lydosi prie 98°C temperatūros, o verda tik 883°C, jis plačiai panaudojamas šilumos nešėju aviacijos variklių vožtuvuose, liejimo mašinų plunžerių aušinimui, o taip pat eilėje cheminių procesų, užtiktrinant tolygų šildymą 450-650°C temperatūroje. Dėka aukštos virimo temperatūros, mažo neutronų sugaudymo radiuso ir didelio šilumos atidavimo koeficiento natris panaudojamas skystu šilumos nešėju branduolinėje energetikoje. Pvz., amerikietiškose atominėse povandeninėse valtyse panaudojami energetiniai įrenginiai su natrio kontūrais. Reaktoriaus viduje išsiskyrusi šiluma įkaitina natrį, kuris cirkuliuoja tarp reaktoriaus ir garo generatoriaus ir aušdamas gamina vandens garus, panaudojamus garo turbinai sukti. -Metalurgijjoje natris naudojamas įvairiems metalams redukuoti ir jų junginiams gauti. Pvz., švino lydinys, turintis 0,58% Na; 0,04% Li; 0,73% Ca yra labai kietas ir naudojamas vagonų ašių guoliams gaminti. Charakteringas natrio garų švytėjimas naudojamas specialiuose šviestuvuose. Pažymėtina, kad paleidžiant kosminį palydovą į Mėnulį 1959 m. buvo išleistas natrio dujų debesis, pagal kurio švytėjimą buvo tikslinama pastarojo trajektorija. Organinėje sintezėje natrio panaudojimas prasidėjo nuo kondensacijos reakcijų – 1850 m. Viljamsonas gavo eterius. Viurcas 1885 m. sintezavo 2,5-dimetilheksaną iš 2-etilbrompropano ir natrio, o Fitigas 1863 m. šį principą panaudodo alkil aromatinių angliavandenilių sintezėje. Kitas klasikinis pavyzdys – Klaizeno 1863 m. kondensacijos reakcija, kurios metu susintetintas acto rūgšties etilo esteris. Natrio organiniai junginiai yra daugelio vaistinių preparatų sudėtyje (norsulfazolas, natrio salicilatas ir kt.), fiziologiniuose tirpaluose. Radioaktyvus natrio izotopas Na24 naudojamas medicininėje diagnostikoje ir kai kurių leukemijos formų gydimui. Analitinis nustatymas. Natrio jonus tirpale nustatyti sudėtinga, visų pirma, dėl didelio daugumos druskų tirpumo. Kokybiškai natris dažnai nustatomas pagal charakteringą geltonos liepsnos spalvą. Natrį nustatyti galima ir mikroskopo pagalba pagal nusodintų trietanol aminodinitrocikloheksafenoliatų kristalų formą. Kiekybinis natrio nustatymas svorio metodu grindžiamas jo nusodinimu dvigubomis uranilo druskomis. Kiekybiškai natris nustatomas šiais metodais: uranilacetatiniu (nusodinamas NaZn(UO2)3(CH3COO)9·6H2O) magnio uranilacetatiniu (nusodinamas NaMg(UO2)3(CH3COO)9·6H2O ) modifikuotu uranilacetatiniu centrifūginiu poliarografiškai redukuojant uranilo joną panaudojant dihidroksi vynoakmens rūgštį panaudojant kalio-cezio-bismuto nitratą radiometriškai chromotografiškai liepsnos fotometrijos nefeliometriniu mikroanalizės kalorimetriniu spektrometriniais (rentgeno struktūr. analizė, BMR ir kt.) Saugumo technika. Dirbant su natriu, būtina laikytis tam tikrų saugumo priemonių. Natris laikomas po inertinio skysčio sluoksniu (žibalas ir pan.) pervežamas tik uždaruose induose ir specialiai įrengtuose cisternose. Darbo su natriu metu reikia naudoti specialius rūbus, gumines pirštines, akinius ar apsaugines kaukes. Darbo vietose privalo būti priešgaisrinis inventorius, o gesintuvai užpildyti sausu natrio chloridu, natrio karbonatu, grafitu ir pan. Ugnį gesinti vandeniu, esant natrio, kategoriškai draudžiama, nes gali įvykti sprogimas. NATRIO JUNGINIAI, JŲ GAVIMAS, SAVYBĖS IR PANAUDOJIMAS Natrio junginiai labai paplitę gamtoje. Kaip minėta, jie randami natrio chlorido, natrio nitraro, natrio sulfato, įvairių lauko špatų ar kitokių mineralų pavidalu. Praktikoje plačiai panaudojamos šio metalo druskos. Junginiai. Natrio jonas yra bespalvis, teigiamas, vienvalentis. Beveik visos druskos tirpsta vandenyje. Silpnųjų rugščių druskų tirpalai dėl hidrolizės turi šarminę reakciją. Natrio hidridas (žr. skyr. “reakcija su vandeniliu”). Natrio oksidas, peroksidas (žr. skyr. “reakcija su deguonimi”). Natrio hidroksidas. NaOH – balta, kristalinė, trapi ir labai higroskopinė medžiaga, kurios lyginamasis svoris 2,13 (g/cm3). Laboratorijose naudojama lazdelių, žirnelių arba žvynelių pavidale. Natrio hidroksidas lydosi, o prie aukštesnių temperatūrų išgaruoja. Tirpinant vandenyje, susidaro įvairūs hidratai (nuo vienos iki septynių molekulių vandens) ir išsiskiria dideli šilumos kiekiai. Toks tirpalas vadinamas natrio šarmu . Jis sugeria iš oro anglies dioksidą ir virsta karbonatu: 2NaOH + CO2 ® Na2CO3 + H2O . Natrio hidroksido tirpumas: 0 20 100 °C 42 109 342 % (g NaOH 100g H2O) Natrio hidroksidas ardo odą, audinius, popierių ir kitas organines medžiagas. Gavimas. NaOH gaunamas, elektrolizuojant valgomosios druskos NaCl vandeninius tirpalus. Prie geležinio katodo skiriasi vandenilis, o prie grafitinio anodo – chloras. Ant elektrodų vyksta sekančios reakcijos: Anodas Cl– – e ® 1/2Cl2 Katodas 1) H+ + e ® 1/2H 2) H2O = H+ + OH– 3) H2O + e ® 1/2H2 + OH– Iš pateiktų lygčių matyti, kad katodinės reakcijos mechanizmas sudėtingesnis, negu anodinės. Kadangi vandenilio išsiskyrimo viršvoltažis žymiai mažesnis už natrio, vandenilis skiriasi ant katodo. Dėka to, atsilaisvina atitinkamas kiekis hidroksilo jonų. Sumarinis katodinis procesas aprašomas lygtimi 3) . Pasišalinus iš tirpalo Cl– jonams, (dėl jų išsikrovimo ant anodo) tirpale susikaupia ekvivalentinis kiekis natrio jonų. Pastariesiems susijungus su OH– jonų pertekliumi katodinėje srityje, kaupiasi natrio hidroksidas. Svarbu, kad elektrolizės produktai negalėtų susimaišyti, nes laisvas chloras su natrio hidroksidu gali duoti natrio hipochloritą – NaOCl. Šiai reakcijai užkirsti siūlomi sekantys būdai: diafragminis, būgninis ir gyvsidabrinis. Plačiausiai naudojamas diafragminis būdas elektrolizerio sritims atskirti labiausiai paplitusiose Europoje Simenso-Biliterio kamerose. Literatūroje pateikiamas detalus įvairių konstrukcijų elektrolizerių aprašymas. Techninis natrio šarmas taip pat gaunamas virinant sodos tirpalą su gesintomis kalkėmis: Na2CO3 + Ca(OH)2 ® 2NaOH + CaCO3 . Reakcijai pasibaigus, tirpalas nupilamas nuo kalcio karbonato nuosėdų ir išgarinamas. Tokiu būdu gautas šarmas vadinamas “kaustine soda”. Natrio hidroksidas plačiai naudojamas technikoje muilui virti, dažų pramonėje, šilkui gaminti, naftos produktams valyti, farmacinių gaminių pramonėje, laboratorijose. Virinant šiaudus ar medieną su natrio šarmu, gaunama celiuliozė popieriaus pramonėje. Natrio chloridas – valgomoji druska, tirpi kristalinė medžiaga. Tirpumas mažai kinta nuo temperatūros. Kasamas iš žemės NaCl vadinamas akmens druska (halitas). Žinomiausios kasyklos yra Šiaurės Vokietijoje, Veličkoje (Lenkija), buvusioje SSRS (Užbaikalė, Solikamskas). Gavimas. Natrio chloridas gaunamas, pagrindinai, trimis būdais: 1) kalnakasybos būdu gautą halitą perdirbant ar išgarinant gamtinius tirpalus, 2) tirpdant po žeme ir išgarinant akmens druską, 3) iš sūriųjų jūros ir ežerų vandenų – garinant ar išsodinant šaldant NaCl iš tirpalų. Techniniams poreikiams NaCl daugiausia gaunamas pirmuoju būdu – šiuo atveju NaCl šalutinis produktas, gaunant kalio druskas. Akmens druska yra užteršta kalcio ir magnio sulfatais. Ekenominiais sumetimais natrio chlorido gavimui naudojama tik švari, turinti 98-99% NaCl, akmens druska. Labiau užteršta druska neišgaunama, o paliekama šachtoje. Valgomoji druska, kurios švarumui taikomi didžiausi reikalavimai, gaminama išgarinant natūralius ar dirbtinius druskingus tirpalus. Dabartiniu metu, daugeliu atveju, tirpalai persotinami akmens druska. Grynas natrio chloridas ne higroskopinis – tik priemaišos “padaro” šią druską drėgna. Natrio chloridas kristalinasi taisyklingų kūbų pavidale, specifinis svoris 2,17. Virš lydimosi temperatūros (801°C) pastebimai lakus. Valgomoji druska būtina gyvam organizmui, ypač dominuojant augalinės kilmės produktams mytybos racione. Todėl jos pridedama į galvijų maistą. Daug NaCl sunaudojama maisto pramonėje sūdymui, konservavimui. Medicinoje naudojamas fiziologinis druskos tirpalas – 0,9% NaCl. Didžiuliai NaCl kiekiai sunaudojami pramonėje beveik visų kitų natrio junginių gamybai. Tai svarbiausia žaliava chloro ir druskos rūgšties, sodos, natrio hidroksido ir kt. junginių gamybai. Pramonėje natrio chloridas naudojamas muilo ir organinių dažų išsūdymui, metalurginiuose procesuose, odų sūdymui, molinių dirbinių glazūravimui, sniego tirpimo pagreitinimui, šaldomųjų mišinių gamybai ir t.t. Natrio karbonatas. Na2CO3 – balti milteliai, kurių lyginamasis svoris 2,4-2,5, lydimosi temperatūra ~850°C. Jie gerai tirpsta vandenyje, tirpdami šyla, nes susidaro dekahidratas. Na2CO3 vadinamas kristaline ar skalbiamaja soda. Žinomi mono- ir hepta- hidratai. Nedideli sodos kiekiai randami gamtoje kai kurių ežerų vandenyje (Kalifornija, Sibiras). Ovenso ežere (Kalifornijos valstija) sodos kiekis vandenyje siekia 100 mln. tonų. Ežerų vandenyse be sodos yra hidrokarbonato. Kai kuriose vietose sutinkami dvigubi hidrokarbonato ir karbonato junginiai Na2CO3·NaHCO3, vadinami trona. Natrio karbonato yra kai kuriuose jūros augaluose. Prieš šimtą metų soda dažnai buvo gaunama iš jūros žolių pelenų. Gavimas. Dabartiniu metu ji gaminama vadinamuoju Solvėjaus (amoniakiniu) būdu iš NaCl. Į koncentruotą NaCl tirpalą slegiant leidžiamas amoniakas ir anglies dioksido dujos, kurios gaunamos kaitinant kalkakmenį: NaCl + NH3 + CO2 + H2O ® NaHCO3 + NH4Cl . Mažai tirpus NaHCO3 nusėda, o NH4Cl lieka tirpale. Kaitinant NaHCO3, gaunama bevandenė kalcinuota soda: 2NaHCO3 ® Na2CO3 + CO2 + H2O . Susidaręs NH4Cl kaitinamas su gesintomis kalkėmis: 2NH4Cl + Ca(OH)2 ® CaCl2 + 2H2O + 2NH3 . Regeneruotas amoniakas ir CO2 , gautas kaitinant NaHCO3 , gražinami į gamybą. Tokiu būdu sodą 1863 m. gavo belgas Solvėjus. Gaunama soda yra labai švari. Senesnis Leblano (1791 m.) metodas, pagal kurį akmens druska apdorojama sieros rūgštimi 2NaCl + H2SO4 ® Na2SO4 + 2HCl . Gautas natrio sulfatas sumaišomas su kalcio karbonatu bei anglimi ir lydomas krosnyje Na2SO4 + 2C ® Na2S + CO2 ; Na2S + CaCO3 ® Na2CO3 + CaS . Atšaldyta masė paveikiama vandeniu – nusėda netirpus CaS. JAV soda buvo gaunama iš kriolito, kaitinant su kalkakmeniu: Na3AlF6 + 3CaCO3 ® Na3AlO3 + 3CaF + 3CO2 . Gautas natrio aliuminatas skaldomas vandeniu ir anglies dioksidu: 2Na3AlO3 + 3H2O + 3CO2 ® 3Na2CO3 + 2Al(OH)3 . Soda yra vienas svarbiausių produktų chemijos pramonėje. Dideli jos kiekiai sunaudojami stiklo, tekstilės, naftos, muilo, popieriaus pramonėje, taip pat vandens mikštinimui garų katiluose. Soda – pagrindinė žaliava gaminant tokius natrio junginius kaip natrio hidroksidą, natrio tetraboratą, fosfatą, tirpų stiklą ir kitus. Cheminėse laboratorijose plačiai naudojama lydymams paverčiant netirpius silikatus, sulfatus ir kt. uolienas tirpiais karbonatais. Namų ūkyje naudojama kaip valymo priemonė. Natrio hidrokarbonatas. NaHCO3 arba geriamoji soda – balti blogai tirpstantys šaltame vandenyje milteliai. Gamtoje NaHCO3 aptinkamas daugelio gydomųjų šaltinių vandenyje. Vandeniniai tirpalai turi silpnai šarminę reakciją. Vandeniniame tirpale (arba šlapias) natrio hidrokarbonatas lėtai išskiria CO2. Virš 65°C CO2 skyrimąsis tampa energingas. Gavimas. Natrio hidrokarbonatas gaunamas leidžiant anglies dioksidą per šaltą sotų Na2CO3 tirpalą: Na2CO3 + CO2 + H2O ® 2NaHCO3 . Natrio hidrokarbonatas – tarpinis produktas, gaminant natrio karbonatą Solvėjau būdu. Natrio hidrokarbonatas vartojamas gaivinamiems gėrimams, vaistams gaminti. Pagrindinė užpildančioji medžiaga tablečių gamyboje yra NaHCO3. Anksčiau geriamoji soda buvo naudojama skrandžio rūgštingumui mažinti. Natrio cianidas. Didžiausi metalinio natrio kiekiai po tetraetilšvino ir sudėtingų esterių gamybos sunaudojami natrio cianido gamybai. NaCN – tai nepaprastai nuodinga, balta, kristalinė medžiaga. Lydimosi temperatūra 564°C, virimo temperatūra 1500°C. Virš 600°C NaCN pradeda skilti ir azoto atmosferoje disocijuoja, išsiskiriant azotui, natrio karbidui, natriui ir angliai. Vandenyje vyksta natrio cianido hidrolizė. Gavimas. Pramoniniu būdu natrio cianidas gaunamas reaguojant natriui, amoniakui ir koksui. NaCN gamybai gali būti panaudojamas bet kuris iš šių būdų: Iš natrio, anglies ir azoto junginių. Tai plačiai palitęs būdas. Iš natrio karbonato pagal Bušerio metodą: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO 2Na +2C ® Na2C2 Na2C2 + N2 ® 2NaCN Na2CO3 + 4C + N2 ® 2NaCN + 3CO CaCN2 + 2NaCl + C ® CaCl2 + 2NaCN CaCN2 + CaC2 + Na2CO3 ® Ca(CN)2 + 2CaO + Na2O + 4C Ca(CN)2 + CaO + Na2O + 4C ® 2NaCN + 3CaO + 4C . Šis metodas buvo naudojamas pramonėje. Iš metalų nitridų, natrio ir anglies. Iš metalų karbidų ir natrio druskų, esant azoto. Dažniausiai naudojamas kalcio karbidas. Iš kitų cianidų. Pirmą kartą natrio cianidas buvo gautas iš kalcinuotos sodos ir kalio ferocianido. Redukuojantmetalų oksidus: MO + 2C + Na + 1/2N2 ® M + NaCN + CO . Kastnerio metodas. Pagal šį metodą reaguoja azotas su įkaitintos anglies ir natrio mišiniu. Vietoje azoto kartais naudojamas amoniakas. Šis procesas, kuriame susidaręs natrio amidas reaguoja su medžio anglimi, susidarant NaCN, dabartiniu metu plačiausiai naudojamas grynam natrio cianidui gauti. Procesas vyksta pagal lygtis: 2NaNH2 + C ® Na2CN2 + 2H2 Na2CN2 + C ® 2NaCN . Natrio cianidas panaudojamas neorganinėje ir organinėje cheminėje technologijoje, metalurgijoje ir kitose srityse. Neorganinėje technologijoje jis panaudojamas ciano vandenilio rūgšties gamyboje. Organinėje technologijoje NaCN naudojamas nailono gamyboje. Metalo apdirbamojoje pramonėje NaCN naudojamas įvairioms galvaninėms dangoms gauti, auksui iš rūdų gauti, plieno paviršiaus sukietinimui. Natrio sulfatas. Na2SO4 – bespalviai kristalai, sudarantys keletą modifikacijų. Žinomas metastabilus hidratas Na2SO4·7H2O, kuris iškrenta iš koncentruotų natrio sulfato tirpalų juos atšaldžius iki 12°C. Na2SO4 sudaro kietus tirpalus su daugeliu druskų (Li2SO4, K2SO4, Na2CO3), o taip pat dvigubas druskas su kitais sulfatais; kai kurie iš jų sutinkami gamtoje: Na2SO4·MgSO4·4H2O (astrachanitas), Na2SO4·CaSO4 (glauberitas), Na2SO4·3K2SO4 (glazeritas), 2Na2SO4·2Na2CO3 (berkeitas). Gamtoje Na2SO4 randamas mineralo mirabilito Na2SO4·10H2O, tenardito Na2SO4 bei kitų mineralų pavidalu, aptinkamas taip pat ištirpęs įvairiuose šaltiniuose. Kaip pašalinis produktas, dideliais kiekiais jis gaunamas gaminant druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Gaminant kalio chloridą, pašaliniais produktais yra NaCl ir MgSO4. Šaldant šį tirpalą (t<32°C) kristalizuojasi Na2SO4·10H2O druska: 2NaCl + MgSO4 = MgCl2 + Na2SO4 . Kaitinama virš 32°C ši druska lydosi nuosavame kristalizaciniame vandenyje, sudarydama bevandenę druską. Natrio sulfatas lengvai sudaro persotintus tirpalus. Natrio sulfatas, turintis kristalizacinio vandens, vadinamas Glauberio druska. Šią druską dar 1658 m. išskyrė Glauberis, gamindamas druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Įdomu pažymėti, kad bevandenio natrio sulfato ir jo dekahidrato pusiausvyros temperatūra yra griežtai fiksuota – 32,383°C. Ją galima pasiekti ir atkartoti be vargo visada. Tirpdamas vandenyje, kristalinis natrio sulfatas stipriai atšaldo vandenį (–18,86 kcal/mol). Jis kartais naudojamas kaip šaldančioji priemonė. Technikoje dažniausiai naudojamas bevandenis natrio sulfatas. Dideli jo kiekiai sunaudojami stiklo, celiuliozės, odų, tekstilės, mineralinių dažų gamyboje ir kt. Bevandenis natrio sulfatas naudojamas dujoms ir kitoms medžiagoms gaminti. Jis taip pat vartojamas medicinoje ir veterinarijoje. Natrio hidrosulfatas. Rūgštus natrio sulfatas NaHSO4 – bespalvė, lengvai tirpstanti druska susidaro, šildant natrio chloridą su koncentruota sieros rūgštimi: H2SO4 + NaCl ® NaHSO4 + HCl . Stipriau kaitinamas su natrio chloridu, pereina į neutralų sulfatą: NaHSO4 + NaCl ® Na2SO4 + HCl . Šildomas hidrosulfatas netenka vandens – susidaro pirosulfatas Na2S2O7, kuris skyla iki sulfato ir sieros trioksido: 2NaHSO4 ® Na2S2O7 + H2O Na2S2O7 ® Na2SO4 + SO3 . Natrio hidrosulfatas ir pirosulfatas vartojami mažai tirpių junginių cheminėje analizėje. Natrio sulfitas. Na2SO3 – bespalviai heksagonalinės sistemos kristalai, pakankamai gerai tirpstantys vandenyje (21g 100g H2O, 20°C). Temperatūrų intervale nuo –3,45 iki 33,4°C kristalizuojasi heptahidrato pavidale – Na2SO3·7H2O. Natrio sulfato tirpalai turi šarminę reakciją, juos rūgštinant, išsiskiria SO2. Natrio sulfitas – stiprus reduktorius. Vandeniniuose tirpaluose jį lengvai oksiduoja deguonis. Natrio sulfitas gaunamas vykstant Na2CO3 ir SO2 tirpalų sąveikai. Sotinimas vykdomas tol, kol gaunamas 45-47% NaHSO3 tirpalas. Tirpalas neutralizuojamas soda ir šaldant kristalinamas Na2SO3·7H2O. Bevandenis natrio sulfitas gaunamas išgarinant koncentruotą tirpalą. Vartojamas fotografijoje, vaistų pramonėje, medicinoje ir sintetinių pluoštų gamyboje. Natrio tiosulfatas (kartais neteisingai vadinamas hiposulfitu). Na2S2O3 – tai bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Kaitinamas iki 300°C skyla į Na2SO3 + S; 600°C – į Na2SO4 + Na2S5 . Iki 120°C atsparus oro poveikiui, o prie didesnių temperatūrų oksiduojasi. Iš vandeninių tirpalų prie skirtingų temperatūrų kristalinasi įvairūs hidratai – Na2S2O3·1/2H2O; Na2S2O3·2H2O; Na2S2O3·5H2O. Žinoma visa eilė metastabilių jo hidratų. Natrio tiosulfatas – stiprus reduktorius. Stiprūs oksidatoriai jį oksiduoja iki sulfato, vidutinio stiprumo – iki sulfato ir sieros, o silpni (pvz., jodas) – iki tetrationato Na2S4O6. Tuo paremtas jo taikymas tūrinėje analizėje (jodometrija). Vandeniniai tirpalai turi neutralią reakciją; juos parūgštinus išsiskiria siera. Gaunamas tirpdant susmulkintą sierą karštame natrio sulfito tirpale Na2SO3 + S ® Na2S2O3 arba reaguojant natrio hidrosulfidui su bisulfitu: 2NaHS + 4NaHSO3 ® 3Na2S2O3 + 3H2O . Natrio tiosulfatas plačiai vartojamas fotografijoje vaizdo fiksavimui, t.y. jo apsaugojimui nuo tolesnio šviesos poveikio. Šio proceso metu jis tirpdo sidabro halogenidus, susidarant Ag kompleksiniams junginiams pagal schemą: 2Na2S2O3 + AgHal ® Na3[Ag(S2O3) 2] + NaHal . Natrio tiosulfatas naudojamas tekstilės pramonėje chloro pėdsakų pašalinimui audinių balinimo metu, medicinoje,veterinarijoje ir kaip analitinis reagentas. Natrio nitratas. NaNO3 vadinamas Čilės salietra. Dideliais kiekiais randamas Ramiojo vandenyno pakrantėse, Čilėje, Egipte ir kitur. Tai bespalviai gerai tirpūs vandenyje heksagonalinės struktūros kristalai. Lydimosi temperatūra 308°C. Virš lydimosi temperatūros skyla į NaNO2 ir O2. Dar aukštesnėse temperatūrose skyla į Na2O2 ir Na2O. Natrio nitratas gerai tirpsta skystame amoniake. Sudaro lengvai besilydančius eutektinius mišinius su daugeliu druskų, yra stiprus oksidatorius. Pramonėje gaunamas oksiduojant azoto rūgštimi natrio nitritą, gautą absorbuojant azoto oksidus šarmuose. Dideli kiekiai gaunami, sodą veikiant azoto rūgštimi. Naudojamas kaip azotinės trąšos ar komponentas grūdinimo voniose metalurgijoje ir oksidatorius stiklo pramonėje. Kiti junginiai. Natrio nitritas. NaNO2 – bespalviai ar silpnai gelsvi kristalai; vidutinio stiprumo oksidatorius. Nuodingas. Gaunamas garinant azoto oksidų prisotintus šarmų tirpalus. Naudojamas dažų, jodo gamyboje, maisto pramonėje ir medicinoje. Natrio silikatas. Silikatai aprašomi bendra formule xNa2O·ySiO2 (x,y= 1-3) . Gaunami kristalinant atitinkamos sudėties stiklus. Vandeniniai silikatų tirpalai vadinami skystu stiklu ir gaunami maišant įvairiais santykiais Na2O ir SiO2. Plačiai vartojami gaminant įvairius stiklus ir kaip plovimo priemonė cheminėje technologije. Natrio fosfatas. Ortofosforo rūgštis sudaro tris natrio druskas – NaH2PO4, Na2HPO4 ir Na3PO4 . Kaitinant NaH2PO4, gaunamas Na2H2P2O7 ir polimerinis natrio metafosfatas (NaPO3)x, x=2-6. Kaitinamas Na2HPO4 pereina į pirofosfatą Na4P2O7. Praktinę reikšmę turi pentanatrio trifosfatas Na5P3O10 . Dauguma fosfatų tirpūs vandenyje. Gaunami neutralizuojant kalcinuotos sodos ir natrio hidroksido tirpalus fosforo rūgštimi. Natrio fosfatai naudojami, daugiausia, kaip plovimo ir vandenį minkštinančios priemonės. Natrio fosfatai taip pat naudojami rūdų sodrinimui, tekstilės ir odų pramonėje, įvairiose maisto pramonės šakose, fotografijoje, elektrolitiniuose procesuose. Natrio fluoridas. NaF – bespalviai kristalai, mažai tirpūs vandenyje. Gamtoje sutinkamas mineralo viljonito pavidale, įeina į kriolito ir kitų mineralų sudėtį. Gaunamas lydant lauko špatus su soda ir silicio dioksidu. Naudojamas medienos koncervavimui, kovoje su žemės ūkio kenkėjais, fliusų ir emalių gamyboje, vandens fluoravimui. Natrio bromidas. NaBr – bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Sudaro hidratus – NaBr·2H2O ir NaBr·5H2O. Gaunamas natrio šarmo tirpalus veikiant bromu, esant reduktorių. Naudojamas medicinoje ir fotografijoje. Natrio jodidas. NaJ – gerai tirpstantys vandenyje kristalai. Veikiamas šviesos ir deguonies geltonuoja, išsiskiriant jodui. Higroskopinis. Gaunamas tūrinės reakcijos tarp Fe3J8 ir Na2CO3 metu. Vartojamas medicinoje. Natrio hopofosfitas. NaH2PO2·H2O – bespalviai labai higroskopiški kristalai, gerai tirpūs vandenyje. Kaitinamas virš 200°C skyla. Natrio hipofosfitas – stiprus reduktorius. Reduokuoja Au, Ag, Pt, Hg, As; aktyviai reaguoja su stipriais oksidatoriais. Gaunamas iš kalcio hidroksido ir fosforo ar kalcio dihidrofosfito ir sodos. Neorganinėje chemijoje plačiai vartojamas reduktorius; labiausiai paplitęs reduktorius cheminiuose metalų (Cu, Ni, Ag, Au, Pd) nusodinimo porcesuose. TAI ĮDOMU D. Mendelejevas apie natrį. Daugiau nei prieš 100 metų Mendelejevas rašė: “Metalinio natrio gavimas priklauso prie svarbiausių chemijos atradimų ir ne vien tik todėl, kad tai išplėtė mūsų suvokimą apie paprastus kūnus, bet svarbiausia, kad natryje matyti tos cheminės savybės, kurios silpnai išreikštos kituose gerai žinomuose metaluose.” Neorganinė fotosintezė. Deginant natrį sausame ore prie didelių temperatūrų, gaunamas natrio peroksidas Na2O2, kuris pasižymi stipriomis oksidacinėmis savybėmis. Reaguojant natrio peroksidui su anglies dioksidu, vyksta procesas atvirkščias kvėpavimui: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2, t.y. surįšamas anglies dioksidas ir išsiskiria deguonis. Visiškai kaip fotosintezėje. Natrio laidai. Natrio laidumas tris kartus mažesnis, negu vario. Bet natris devynis kartus lengvesnis. Be abejo, plonų elektrinių laidų iš natrio niekas nedaro. Tačiau gaminti magistralinius “laidus” didelėms srovėms perduoti, matyt tikslinga. Tokie “laidai” – metaliniai ar polietileniniai vamzdeliai, pripildyti natrio. Svarbiausia, šie laidai yra pigesni už varinius. Natris vandenyje. Visiems žinoma, kas bus įmetus natrio gabalėlį į vandenį. Tačiau natrio reakcija su vandeniu – ne vien pavojingas užsiėmimas. Priešingai, ši reakcija dažnai būna naudinga. Su natriu patikimai šalinami vandens pėdsakai iš transformatorinių alyvų, spiritų, eterių ir kitų medžiagų, o panaudojant natrio amalgamas (natrio ir gyvsidabrio lydinį) greitai galima nustatyti drėgmės kiekį daugelyje junginių. Amalgama su vandeniu reaguoja žymiai lėčiau. Drėgmės kiekis nustatomas pagal išsiskyrusio vandenilio tūrį. Natrio žiedas apie Žemę. Žemėje laisvas natris nesutinkamas. Tačiau viršutiniuose atmosferos sluoksniuose – 80 km aukštyje – nustatytas sluoksnis atominio natrio. Tokiame aukštyje praktiškai nėra nei deguonies, nei vandens pėdsakų, su kuriais natris galėtų reaguoti. Spektriniais metodais natrio buvo aptikta tarpžvaigždinėje erdvėje. Natris ir auksas. Tuo metu, kai buvo atrastas natris, alchemija jau buvo nemadinga, ir paversti natrį auksu jau nebuvo bandoma. Tačiau dabartiniu metu aukso gavimui sunaudojama nemažai natrio. Aukso rūda apdorojama natrio cianido tirpalu, kuris gaunamas iš elementaraus natrio. Auksas išskiriamas iš kompleksinių natrio cianido tirpalų, panaudojant cinką. Prieš 20-30 metų aukso gamybai buvo sunaudojama kasmet apie 20 tūkst. t metalinio natrio. Natrio butadieninis kaučiukas. 1928 metais pirmą kartą pagamintas sintetinis kaučiukas, gautas polimerinant 1,3-butadieną, panaudojus polimerizacijos proceso katalizatoriumi natrį. Natris ir plovimo priemonės. Pradinėmis medžiagomis sintetinių plovimo priemonių gamyboje dažniausiai būna aukštesnieji alkoholiai t.y., alkoholiai, kurių molekulės sudarytos iš ilgos anglies atomų grandinės. Pastarieji gaunami redukuojant atitinkamas rūgštis natriu.
Chemija  Referatai   (108,99 kB)
Anksčiau kartu su nafta išsiskiriančios dujos nebuvo naudojamos ir jas ten pat verslovėje degindavo. Dabar šios dujos surenkamos, nes jos, kaip ir gamtinės dujos, yra puikus kuras ir vertinga cheminė žaliava. Kartu su nafta išsiskiriančių dujų panaudojimo ribos daug platesnės, negu gamtinių, nes jų sudėtis yra įvairesnė. Kartu su nafta išsiskiriančiose dujose yra mažiau metano, negu gamtinėse, todėl jose žymiai daugiau kitų angliavandenių – etano, propano, butano, pentano. Todėl, chemiškai perdirbus dujas, galima gauti daugiau medžiagų, negu iš gamtinių dujų. Kad su nafta išsiskiriančios dujas būtų galima racionaliau panaudoti, jos išskirstomos į paprastesnės sudėties mišinius. Pentano, heksano ir kitų angliavandenių, kurie normaliomis sąlygomis yra skysti (iš dalies jie išgaruoja iš naftos su dujomis), mišinys sudaro vadinamąjį dujinį benziną. Toliau atskiriamas propano ir butano mišinys. Atskyrus dujinį benziną ir propano-butano mišinį, lieka vadinamosios sausosios dujos, kurias sudaro daugiausia metanas su etanu ; kitų angliavandenilių priemaiša nedidelė. Dujinio benzino, kuriame yra labai lakių skysčių angliavandenilių, primaišoma į benzinus, kad jie geriau užsiliepsnotų, paleidžiant variklį. Suskystintas propanas ir butanas naudojamas kaip didelio kaloringumo dujinis kuras. Sausosios dujos, kurių sudėtis panaši į gamtinių dujų, naudojamos acetilenui, vandeniliui ir kitoms medžiagoms gauti, o taip pat kaip kuras. Iš dujų, išsiskiriančių kartu su nafta, cheminiam perdirbimui gaunama ir individualių angliavandenilių – etano, propano, n-butano ir kt. Iš jų gaunami neprisotintieji angliavandeniliai. Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Iš šių vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurio žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios dujos vėliau taip pat virsta rūgštimi.
Chemija  Konspektai   (9,33 kB)
Nafta
2010-01-04
Nafta Žemės plutoje susidaręs aliejaus konsistencijos, degus, savito kvapo skystis. Sudėtingas įvairių angliavandenilių, deguonies, sieros ir azoto junginių mišinys. Didžąją dalį (83 – 87%) sudaro skysti, sotieji angliavandeniliai, arba parafinai (nuo C5H12 iki C15H32), cikliniai (naftenai) ir aromatiniai angliavandeniliai, kuriuose būna ištirpusių dujinių (meteno, etano, propano, butano) ir kietų (nuo C16H34 iki C35H72) angliavandenilių. Pagal vyraujančius angliavandenilius nafta skirstįoma į: • Parafininę; • Naftelinę parafininę; • Naftelinę aromatinę; • Parafininę naftelinę aromatinę; Naftoje būna deguonies (nafteninės ir dervinės rūgštys), sieros (merkaptanai, sulfidai, teofenas, policikliniai sieros junginiai), azoto (piridinas, hidropiridino ir hidrochinilino homologai). Naftoje dar būna mineralinių priemaišų ir vandens. Naftos fizikinės savybės priklauso nuo cheminės ir frakcinės sudėties. Spalva – nuo geltonos iki tamsiai rudos. Stingimo temperatūra nuo +30 iki –60 °C (kuo daugaiu naftoje parafino, tou aukštesnė). Tankis 830 – 970 kg/m³. Degimo šiluma 43,7 – 46,2 MJ/kg. Specifinė šiluminė talpa 1,7 – 2,1 J/kg•K. Dielektrinė skvarba 2 – 2,5, specifinis elektrinias laidumas 0,3•10ˉ18 - 2•10ˉ10 S/m. Kinematinė klampa 1,2 •10ˉ6 - 55•10ˉ6 m²/s (50 °C). Užsiliepsnojimo temperatūra nuo –35 iki 120 °C (priklauso nuo naftos frakcinės sudėties ir sočiųjų garų slėgio). Nafta tirpsta organiniuose tirpikliuose, su vandeniu sudaro emulsiją. Skirstymas: pagal sieros kiekį – nesieringa (iki 0,5% sieros), sieringa (0,5 - 2%) ir labai sieringa (>2%); Pagal tankį – lengvoji (tankis iki 870 kg/m³), vidutinė (871 – 910 kg/m³),sunkioji (>910 kg/m³). Naftos perdirbimas būna pirminis ir antrinis. Pirminis perdirbimas yra dviejų etapų distiliacijarektifikacijos kolonose, antrinis (naftos ir jos produktų) – krekingas ir riformingas. Prieš perdirbimą iš naftos pašalinama druskos, vanduo, ji stabilizuojama (tik lengvoji nafta). Druskos pašalinamos vandeniu: jis ištirpina naftoje esenčias druskas, o su nafta sudaro emulsiją. Iš emulsijos vanduo šalinamas taip: pridedama deemulsiklių (pvz., fenolio), kaitinama iki 100 – 140 °C ir el. Dehidratoriuje veikiama elektriniu lauku (150 – 300 kV/m); emulsija suyra ir nuo naftos atsiskiria vanduo. Nafta stabilizuojama, nudistiliuojant propano ir butano, kartais ir pentano frakcijas. Nafta distiliuojama 2 rektifikacijos kolonose; I kolonoje – atmosferos slėgyje, II kolonoje – vakuume (8 – 10,5 kPa). Iš pradžių nafta įkaitinama vamzdinėje krosnyje iki 300 – 350 °C ir distiliuojama rektifikacijos kolonoje. Kolonos viršuje susirenka benzinas, ligroinas, žibalas ir gazolis, apačioje – mazutas (~50% viso naftos kiekio). Mazutas pakaitinamas kitoje vamzdinėje krosnyje iki 400 – 420 °C ir distiliuojamas antroje rektifikacijos kolonoje: išsiskiria alyvos, lieka gudronas (~30% mazuto kiekio). Antiniu naftos ir jos produktų perdirbimu gaunami nesotieji ir aromatiniai angliavandeniliai. Pvz.: krekingu perdirbant naftą, mazutą, sotieji angliavandeniliai dėl slėgio ir temperatūros poveikio skyla į mažesnės molekulinės masės angliavandenilius; riformingu mažaoktanis benzinas ir ligroinas perdirbamas į daugiaoktanį benziną arba aromatinius angliavandenilius; alkilinimu, izomerizacijair kitomis cheminėmis reakcijomis iš naftos angliavandenilių gaunamos pradinės medžiagos alkoholių, cheminio pluošto, sintetinio kaučiuko, organinių rugščių sintezei, dažų, plastikų, ploviklių gamybai. Iš naftos produktų priemaišos (etileniniai angliavandeniliai, sieros junginiai) šalinamos kaitinant vandenilio atmosferoje ir padidintame slėgyje. Daugumos mokslininkų nuomone, nafta susidaro per daugelį milijonų metų Žemės plutoje 1,3 – 6,0 km gylyje, 50 – 140 °C temperatūroje iš planktono, esančio vandenyse ir jų dugno naftos telkinių, tačiau tik 1/6 telkinių geologiniai ištekliai viršija 3 mln. tonų (galima išgauti 25 – 50 % naftos). 27 pramoninių telkinių pirminiai išžvalgyti ištekliai viršija 0,5 mlrd. Tonų išžvalgytų užsienio naftos išteklių ~88% yra maždaug70 didžiųjų telkinių. 55% visų žinimų naftos išteklių yra mezozojaus, 25% - kainozojaus uolienose. Prognoziniai ištekliai (kurie gali būti išgauti šiuolaikiniais metodais) pasaulyje yra iki 500 mlrd tonų (1975), išžvalgyti ištekliai 87,8 mlrd tonų (1977). Užsienyje daugiausia naftos yra (mlrd. t.): Saudo arabijoje 22, Kuveite 12, Jungtinių Arabų Emiratuose 12, Irane 9, JAV ~5, Irake ~5.
Chemija  Referatai   (18,99 kB)
Šiandien maisto gamintojai naudoja apie 3000 įvairių maisto priedų... Kai kurie yra gerai žinomi – druska, cukrus, vanilė, mielės, acto rūgštis... Apie kitus yra girdėję nedaugelis, pvz., apie natrio benzoatą, karageniną, guaro dervą... Jie naudojami siekiant tam tikro tikslo: konservantai pailgina produkto vartojimo trukmę, apsaugo nuo mikroorganizmų sukeliamo gedimo; -      kvapo ir skonio stiprikliai sustiprina produkto kvapą ir (arba) skonį: prieskoniai, saldikliai; -      dažikliai suteikia produktui spalvą ar ją atgaivina; -      maistingosios medžiagos: vitaminai, mineralai; -      medžiagos „patrauklesniam“ produktui pagaminti: emulsikliai, tirštikliai, kietikliai, lipnumą reguliuojančios medžiagos, stabilizatoriai, stingdikliai....
Chemija  Pateiktys   (1,15 MB)
Klausimai 1.Cheminė reakcija, kuri vyksta veikiama šviesos? 2.Kaip vadinamas reiškinys, kai anglies dioksidas virsta deguonimi? 3.Kokios medžiagos daugiausia mūsų kūne? 4.Reiškinys, kai dėl fizinio ar cheminio poveikio pakinta baltymo struktūra? 5.Kas yra pagrindinis angliavandenilių šaltinis? 6.Kaip vadinami junginai, kuriuose yra hidroksilo ir karbonilo grupiu,o jų benroji formulė Cn (H2O)m? 7.Kaip vadinami skistieji riebalai? 8.Cheminis junginys skirtas kovoti su kenkejais? 9.Kokio tipo maistas yra pats kaloringiausias? 10.Žemės rutulį dengiantis sluoksnis?
Chemija  Namų darbai   (17,05 kB)
Įžanga Pomidoras – bulvinių šeimos vienmetis žolinis augalas stačiu, šakotu 40-120 cm aukščio stiebu, neporomis plunksniškais lapais, pailgais plunksniškai karpytais lapeliais, geltonais žiedais, stambiais, sultingais raudonais arba geltonais vaisiais. Dabar auginama keli šimtai raudonvaisių ir geltonvaisių pomidorų veislių. Vaisiuose yra nuo 2,1 iki 6,50 cukrų, azotinių medžiagų, nuo 0,26 iki 1,09 organinių rūgščių (daugiausia citrinos ir obuolių), kalio, fosforo, geležies druskų, 7,62 mg  karotino, nemažai vitaminų, vitamino C pomidorai turi beveik tiek pat, kiek citrinos ir apelsinai. Šia temą pasirinkau norėdama sužinoti kuo daugiau apie pomidorą: kuo jis mums naudingas kaip maisto produktas, kokių mineralinių ir organinių medžiagų jis turi reikalingų mūsų organizmui. Visas chemines medžiagas aprašysiu cheminėje sudėtyje. Bandysiu sužinoti kokiomis cheminėmis reakcijomis jos atpažystamos. Pagrindinė pomidorų maistinė medžiaga – angliavandeniai. Lauke auginami pomidorai angliavandenių sukaupia daugiau negu šiltnamiuose. Pomidorų skonis priklauso nuo cukraus ir rūgščių kiekio bei jų santykio. Kuo daugiau cukraus ir mažiau rūgščių, tuo skonis geresnis. Iš rūgščių daugiausia susikaupia citrinos ir obuolių, o pernokusiouse vaisiuose būna rūgštynių, vyno, pieno ir kt. Spalvą suteikia karotinas, likopinas (7,8 mg %), ksantofilas ( 0,16 mg ). Kintant šių medžiagų kiekiui ir santykiui, pasikeičia ir vaisių spalva. Neprinokusiuose vaisiuose būna tomatino ir solanino, dėl to jie neskanūs. Be lentelėse nurodytų vitaminų, pomidoruose susikaupia vitamino U – 1,1 – 3,2 mg %. Pomidoruose yra obolių, gintaro, skruzdžių ir pieno rūgščių, etilo alkoholio ir gliukozės. Svarbūs yra dehidrazės ir pektolitiniai fermentai (pastarieji reguliuoja pektininių medžiagų kokybinius ir kiekybinius pakitimus). Organizme oksiduojantis 100 gramų pomidorų, išsiskiria 14 – 19 kcal energijos. Pomidorų kokybinis vertinimas Pomidoruose yra pirmos, antros ir trečios grupės katijonų, taip pat antros grupės anijonų. Pirmai analiziniai katijonų grupiai priklauso K, Na, Mg katijonai. Ši grupė neturi grupinio regento,galinčio vienu metu nusodinti šiuos katijonus. Šių katijonų druskos tirpsta vandenyje. Na , K pirmos grupės katijonai įeina į žnyplinių junginių sudėtį ir vis plačiau naudojami stabilizuojant maisto spalvą, aromatą, tekstūrą. Antrai analiziniai katijonų grupiaipagal sulfidinį susiskirstymo metodą priklauso Ca ir kt. katijonai. Rementis katijonų suskirstymu rūgščių ir bazių metodu, šis ir kiti antros grupės katijonai periodinėje elementų sistemoje randasi antros grupės pagrindiniame pogrupyje, tai yra žemės šarminiai metalai. Trečiai analiziniai katijonų grupiai priklauso Fe ir kt. trečios grupės katijonai. Šio katijono grupinis regentas – ( NH)S (amonio sulfidas). Sulfidai, kurious sudaro trečios grupės katijonai, netirpsta vandenyje, bet tirpsta praskiestose stipriose rūgštyse. Cl , S  yra antros grupės anijonai.
Chemija  Namų darbai   (18,3 kB)
Lantanas – La (lot. lanthanum, gr. Lantano – slepiu). Lantanas – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo III grupės elementas, e.n. 57, atominė masė 138,91, oksidacijos laipsnis +3. Oksido pavidalo lantaną atrado 1839 m. K. Mozanderis. Gamtoje lantanas randamas kaip sudėtingas mineralas – monacitas. Lantanas – kalus ir tąsus metalas. Kambario temperatūroje skaido vandenį. Lengvai tirpsta praskiestose rūgštyse . Ceris – Ce (lot. cerium pagal Cereros planetą, augl.). Ceris – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, atominė masė 140,12, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrado 1803m. M. Klaprotas ir nepriklausomai nuo jo J. Berselijus ir V. Hizingeris. Labiausiai paplitęs ir plačiausiai naudojamas lantanidų grupės elementas. Pagrindinė žaliava – monacitas. Ceris – minkštas, pilkos spalvos metalas, chemiškai aktyvus. Ceris vartojamas specialių (didelio plastiškumo ir atsparumo kaitrai) lydinių gamyboje, veikliosioms radioaktyvaus spinduliavimo netamsėjantiems stiklams, elektros laukų elektrodams, žiebtuvėlių akmenėliams gaminti ir t.t. Cerio (IV) druskos – stiprūs oksidatoriai, vartojami ir kiekybinėje analizėje titrimetriniu metodu (cerimetrija) įvairiems reduktoriams nustatyti. Prazeodimis – Pr (lot. praseodymium, gr. Prasinos – žalias ir gr. didimos – dvynis). Prazeodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 59, atominė masė 140,907, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrastas 1895m.. Naudojamas stiklo ir porceliano, specialių rūšių plieno ir karščiui atsparių magnio lydinių gamyboje. Neodimis – Nd (lot. neodymium, gr. Neos – naujas ir gr. Didumos – dvigubas). Neodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 60, atominė masė 144,24, oksidacijos laipsnis +3. Atrastas 1895 m.. Neodimis – sidabriškai baltas metalas, cheminėmis savybėmis panašus į kitus lantanidus. Neodimio druskos turi violetinį atspalvį. Neodimis naudojamas metalurgijoje, stiklo ir porceliano gamyboje, radioelektronikoje ir kt. Prometis – Pm (lot. prometium). Prometis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės radioaktyvus elementas, e.n. 61. Pirmą kartą chemiškai išskirtas izotopas 147Pm (T ½ = 2,6 m)*¹. 1947m. iš kitų elementų radioaktyvių izotopų mišinio, susidariusio, skylant uranui branduoliniame reaktoriuje. Gamtoje neaptiktas. Pavadintas mitinio dievo Prometėjo vardu. Cheminėmis savybėmis panašus į neodimį ir kitus lantanidus. Izotopas 147Pm – radioaktyvi, nuodinga medžiaga susidaranti, sprogstant atominiai bombai. Samaris – Sm (lot.samarium). Samaris – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 62, atominė masė 150,35, oksidacijos laipsnis +3 ir +2. Samaris pavadintas pagal rūdą samarskitą, kuriame jis pirmą kartą buvo aptiktas (rūda pavadinta pagerbiant rusų inžinierių Samorskį.). Elementą atrado 1879 m. Lekokas de Buabodranas, grynas išskirtas 1901 m.. Sm (II) junginiai – stiprūs reduktoriai. Samaris vartojamas kaip specialus priedas kai kuriuose lydinuose, gaminant lakus, katalizatorius, atominėje technikoje jo oksidų dedama į branduolinių reaktorių apsaugines keramikines dangas. Europis – Eu (lot. europium, pagal Europos pavadinimą). Europis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 63, atominė masė 151,96, oksidacijos laipsnis +2 ir +3. Europis sudarytas iš dviejų stabilių izotopų 151Eu (47,77 %) ir 153 Eu (52,23 %). Europis – metalas. Druskos – rusvos arba šviesiai geltonos spalvos. Gadolinis – Gd (lot. Godolinium, pagal suomių chemiką Gadoliną). Gadolinis ¬– D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 64, atominė masė 157,25, oksidacijos laipsnis +3. 1880m. atrado Ž. Morinjakas. Gadolinis sudaro oksidą Gd2O3. Gadolinio druskos bespalvės. Chloridas, sulfatas, nitratas, acetatas, tirpsta vandenyje. Vartojamas atominėje pramonėje apsaugai nuo neutronų. Terbis – Tb (lot. Terbium). Terbis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 65, atominė masė 158,924, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Kaip ir kiti lantanidai, terbis chemiškai labai aktyvus. Vartojamas kartu su kitais lantanidais įvairiuose lydiniuose, liuminoforuose*², stiklo, lakų, dažų ir kt. gamyboje. Disprozis – Dy (lot. disprosium, gr. disprositas – sunkiai prieinamas). Disprozis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 66, atominė masė 162,50, oksidacijos laipsnis +3. Atrado 1886 m. Tekokas de Buabodranas. Disprozis – stipriausias paramagnetikas iš visų žinomų medžiagų.
Chemija  Rašiniai   (148,5 kB)
Kačiukas – iš kai kurių šiltųjų kraštų augalų, pavyzdžiui kaučiukmedžių, gaunama arba sintetinama derva, gumos žaliava. Kaučiukas patentuotas 1813 m. balandžio 29d. Dažniausiai jis gaunamas iš brazilinio kaučiukmedžio pieno sulčių – latekso (jame kaučiuko yra apie 35%). Pieno sultys gaunamos suraižius augalų žievės pientakius. Pagal vartojimą kaučiukas skirstomas į bendros ir specialios paskirties kaučiuką. Natūraliojo kaučiuko molekulę sudaro susijungusios nesočiojo angliavandenilio izopreno C5H8 molekulės, kurios molinė masė 1,4 – 2,6 mln., o tankis 910 – 920 kg/m3. Natūralusis kaučiukas labai tamprus – santykinis pailgėjimas 700 – 900%. Jis gerai tirpsta benzine, benzole, dichloretane, anglies tetrachloride ir kituose organiniuose tirpikliuose, tačiau netirpsta nei vandenyje, nei alkoholiuose. Kaučiukas lengvai reaguoja su deguonimi, ozonu, halogenais, vandeniliu, sieros junginiais. Sintetinis kaučiukas gaunamas polimerizuojant įvairius monomerus – butadieną, izopreną, izobutileną, etileną, propileną, akrilo nitrilą. Sintetinis kaučiukas pirmą kartą pagamintas 1928 metais. Sintetinio kaučiuko savybes lemia cheminė sudėtis ir gamybos būdas. Kaučiukas gali būti atsparus tempimui ir dilinimui, nelaidus dujoms, atsparus oksidacijai, atsparus tirpalams ir benzinui, atsparus šilumai ir šalčiui. Gumos, pagamintos iš sintetinio kaučiuko, tinkamos vartoti labai plačiame temperatūrų intervale (nuo -150°C iki 250°C). Sintetinis kaučiukas įeina į klijų sudėtį. Jie yra tinkami vartoti temperatūrų intervale nuo -20°C iki +70°C. Iš sintetinio kaučiuko gumos gaminama laidų ir kabelių izoliacija. Skystojo sintetinio kaučiuko yra antikorozinių dangų sudėtyje. Produktas, gaunamas iš kaučiuko, suodžių, kreidos, alyvos, kaolino, cinko ir kitų chemikalų, vadinamas nevulkanizuota guma. Viso egzistuoja apie 200 nevulkanizuotos gumos rūšių, tokių kaip:  butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo kalciui ir trinčiai;  chloropreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo atmosferai ir tepalams;  etilenpropileninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo šarmams, rūgštims bei atmosferai;  izopreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  natūralus kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  nitrilinis butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo tepalams;  stirolinis kaučiukas, kuris naudojamas bendros paskirties gumos gamybai, suteikia atsparumo trinčiai, + 100° temperatūrai; Iš kaučiuko gumos gaminamos padangos: sunkiasvorių sunkvežimių, lenktyninių automobilių, lėktuvų (dažniausiai gaminamos iš natūraliojo kaučiuko gumos). Taip pat avalynė, higienos reikmenys, mašinų detalės, žaislai, sviediniai. Iš natūraliojo kaučiuko gumos gaminami medicinos reikmenys: chirurginės pirštinės, zondai, kateteriai, kraujo perpylimo vamzdeliai. Kaučiukas yra labai populiarus, naudojant jį kaip dangą. Tai viena atspariausių dėvėjimuisi dangų. Įvairiais bandymais buvo įrodyta, kad kaučiukinės dangos atlaiko labai didelius krūvius ir nepakeičia savo pirminių charakteristikų. Kadangi šios dangos yra pagamintos iš natūralių medžiagų jos yra nealergizuojančios ir rekomenduojamos naudoti ligoninėse, virtuvėse, mokymo įstaigose. Paklotų kaučiukinių dangų nebereikia nei vaškuoti, nei kaip nors kitaip apdoroti. Šios dangos taip pat labai atsparios ugniai, degančios cigaretės žymių nelieka visiškai, o gaisro atveju danga neišskiria pavojingų medžiagų. Puikios silikoninio kaučiuko savybės leidžia jį labai plačiai naudoti įvairiose pramonės srityse techninėms detalėms gaminti ar jų paviršiams padengti silikonine danga. Silikonas buvo išrastas šeštajame dešimtmetyje. Silikoninis kaučiukas, arba tiesiog silikonas, cheminiu požiūriu yra labai inertiškas, atsparus aplinkos poveikiui: deguoniui, ozonui, vandeniui ir šviesai, gali būti naudojamas esant ir aukštoms (+260oC), ir žemoms temperatūroms (-70oC). Jis pasižymi puikiomis elektroizoliacinėmis savybėmis, atsparumu trinčiai. Dėl puikių plastinių savybių silikonas leidžia atkartoti įvairiausias formas, pagaminti ar padengti silikonine danga pakankamai sudėtingo reljefo ir dizaino gaminius. Silikoninė danga apsaugo detales nuo korozijos. Tai labai ekologiška medžiaga, todėl neveltui ji naudojama protezų gamybai.
Chemija  Rašiniai   (9,51 kB)
Karamelė
2010-01-04
Konditerijos gaminiams naudojamas cukrus, krakmolo sirupas, medus, vaisiai, uogos, riešutai, aliejingos sėklos (pavyzdžiui, sezamas), kakavos pupelės, pienas, kiaušiniai, maistinės rūgštys, miltai, kvapiosios medžiagos, maistiniai dažai. Konditeriniai gaminiai skirstomi į cukrinius (karamelė, saldainiai, šokoladas, irisai, dražė, pastilė, marmelado gaminiai, chalva, Rytų saldumynai) ir miltinius (sausainiai, meduoliai, pyragai, vafliai). Daugumą konditerinių gaminių galima ilgai laikyti, įpakuotus juos lengva transportuoti. Jie tinka vartoti turistams, sportininkams. Dietiniai gaminiai dažnai turi specialių priedų (pavyzdžiui, sergantiems mažakraujyste būna su hematogenu) arba turėti kitokią sudėtį (pavyzdžiui, sergantiems cukralige vietoj cukraus dedamas sorbitas ar ksilitas). Karamelė - konditerinis gaminys, ruošiamas iš karamelinės masės su įdaru arba be jo. Priklausomai nuo receptūros ir paruošimo būdo karamelė būna su įdaru, pieninė, minkšta, pusiau kieta, vitaminizuota ir gydomoji. Yra dvi pagrindinės karamelės grupės: 1. Ledinukai, kurie būna įvairios konfigūracijos bei formos. Ledinukų asortimentas pavaizduotas 2 lentelėje. Įvyniota Neįvyniota 1. Įvairios formos: Diušes Mėtinė Teatrinė 2. Tablečių formos tūtelės: Sportas 3. Figūrinė su pagaliuku: Gaidelis 1. Monpansjė su dailintu paviršiumi: Spalvoti žirneliai Barbarisas 2. Monpansjė sandariose dėžutėse arba paketuose: Avietės Serbentai 2 lentelė. Ledinukų asortimentas. 2. Karamelė su įdaru. Jos įdarai gali būti padaryti iš vaisių, likerio, medaus, pieno, riešutų, marcipano ir šokolado. Be to ji gali būti su vienu, dviem įdarais arba su įdaru, perteptu karameline mase. Iš asortimento geriausiai žinoma “Karvutė”, “Sniegelis:, “Žąsų kojelės”, “Vėžių kakleliai”, “Likerinė”. Pagal paviršiaus apsaugojimo būdą karamelė skirstoma į įvyniotą ir atvirą. Karamelės asortimentas yra gana didelis - virš 200 pavadinimų. Karamelės paruošimo procesas susideda iš šių operacijų: - karamelinio sirupo paruošimas; - karamelinės masės paruošimas ir apdirbimas; - įdarų paruošimas; - karamelinio batono formavimas; - karamelės atšaldymas ir paviršiaus apdirbimas; - įvyniojimas, fasavimas ir pakavimas. 2. KARAMELĖS GAMYBOS TECHNOLOGIJA Karamelinis sirupas yra didelės koncentracijos cukraus ir sirupo tirpalas. Jis gaunamas periodiniu arba nepertraukiamu būdu. Periodinis būdas dar skiriamas į: - sirupo paruošimą, iš anksto ištirpdžius cukrų vandenyje. Cukrus ištirpinamas vandenyje, tada pridedamas sirupas ir verdama iki tam tikro drėgnumo; - sirupo paruošimą, cukrų tirpdant sirupe. Cukrų ištirpinam iš anksto pašildytame sirupe, šiek tiek praskiestame vandeniu. Visas tirpalas virinamas iki tam tikro drėgnumo. Lygiai taip pat skirstomas ir nepertraukiamas būdas. Išnagrinėsime karamelinio sirupo nepertraukiamą paruošimo būdą, ištirpinant cukrų vandens-sirupo tirpale, ir veikiant spaudimui. Šiuo būdu gautas karamelinis sirupas ir masė yra žymiai aukštesnės kokybės nei ruošiant periodiniu būdu. Šiame etape reikalinga sirupo virimo stotis ŠSA-1 (žr. priedą, 1 pav.). Cukraus smėlis, iš anksto persijotas ir išvalytas nuo metalų priemaišų, periodiškai paduodamas į bunkerį 9. Iš ten jis keliauja į maišytuvą 8, kur paduodamas sirupas ir vanduo.Sirupas pašildomas iki 65oC. Spaudimas turi būti 0.20-0.25 MPa. Cukraus smėlio, sirupo ir vandens mišinio santykis, esant vidutinei drėgmei 18%, yra toks: Cukrus 20.3 Sirupas 10.2 Vanduo 3.7 Maišytuve visas mišinys sušildomas iki 70oC. Tada masė keliauja į virimo koloną 6. Čia galutinai ištirpsta cukraus smėlis. Maišytuvas šildomas garais, kurių slėgis 0.5 MPa. Paruoštas karamelinis sirupas ne didesnės nei 16% drėgmės per garų atskirtuvą 4 eina į paruošto sirupo surinktuvą 2. Jį pasiekusio sirupo temperatūra būna 110-115oC. Šio agregato gamybos ciklas neviršija 3.5 min. 2.3. Karamelinės masės paruošimas Karamelinė masė - masė, gaunama virinant karamelinį sirupą. Karamelinio sirupo drėgmė būna 13-16%, o karamelinės masės - 1-3%. Šio etapo esmė yra pašalinti nereikalingą drėgmę iš sirupo. Karamelinės masės gamyboje naudojami nepertraukiamo ir periodinio veikimo vaakuminiai aparatai. Išnagrinėsime gamybą, naudojant nepertraukiamo veikimo gyvatukinį vakuuminį aparatą 33A (žr. priedą, 2 pav.). Jis susideda iš trijų dalių, tarpusavyje sujungtų vamzdžiais: šildančioji I, garinančioji II ir atskiriamoji III. Pirmos dalies (virimo kolonos) viduje yra gyvatukas 3, kuriuo iš apačios į viršų teka sirupas. Iš viršaus į apačią paduodami garai, kurie šildo gyvatuką. Susikondensavę garai pašalinami pro kolonos apačią 10.Tekantis gyvatuku sirupas sušyla, užverda ir, susimaišęs su savo paties garais, patenka į vakuuminės kameros (II) viršutinę dalį. Slėgis kameroje 0.086-0.093 MPa. Veikiant oro išretinimui, iš sirupo toliau šalinama drėgmė. Paruošta karamelinė masė iš viršutinės vakuuminės kameros dalies suteka į apačią ir ten surenkama. Virinimo procesas tuo metu nesustabdomas, nes viršutinė kameros dalis atskiriama nuo apatinės pertvara. Karamelė surenkama kas 1.5-2 minutes. Vakuuminio aparato produktyvumas priklauso nuo šildančių garų spaudimo. Po surinkimo karamelinės masės temperatūra, priklausomai nuo receptūros, būna 106oC-126oC. Šiame gamybos procese vakuuminio aparato viduje susiformuoja karamelinės masės sluoksnis. Todėl darbo pabaigoje jis praplaunamas karštu vandeniu ir garais. Šį vandenį vėliau galima panaudoti įdarų gamyboje. 2.4. Karamelinės masės atšaldymas Iš vakuuminio aparato karamelinė masė paduodama į atšaldymo mašinos piltuvėlį. Atšaldymo mašina NOM-2 (žr. priedą, 3 pav.) yra skirta nepertraukiamam mechanizuotam karamelinės masės atšaldymui. Iš piltuvėlio karamelinė masė patenka tarp dviejų į skirtingas puses besisukančių šaldančių velenų. Po jų visa masė išteka 2-6 mm storio juostos pavidalu. Atšaldančios mašinos viduje teka 3-5oC vanduo, kurio temperatūra po atšaldymo būna ne didesnė nei 35oC. Šaldymo metu į karamelinę masę taip pat dedama kristalinė rūgštis ir dažai, kurie dozuojami specialiu dozatoriumi. Šaldymo procesas trunka 20-25s. Per tą laiką karamelinė masė atšaldoma nuo 105-135 iki 88-92oC. 2.5. Karamelinės masės minkymas Minkymo tikslas - tolygiai paskirstyti visus priedus, pašalinti oro burbuliukus ir suvienodinti temperatūrą visoje masėje. Tam naudojamas minkymo trasporteris (žr. priedą, 4 pav.). Jis susideda iš trijų dantytų velenų (2, 3, 4) virš transporterio juostos. Velenai skiriasi savo dydžiais ir sukasi skirtingais greičiais, todėl masė gerai išmaišoma, o temperatūra suvienodinama. 2.6. Karamelinio batono formavimas Karamelinio batono formavimas vyksta volavimo mašinoje KPN (žr. priedą, 5 pav.). Volavimo mašina skirta formuoti karamelinės masės porcijas kūgio pavidalo batonu. Karamelinė masė paduodama į volavimo mašinos lovį 2, kuriame yra šešios kūginės ašys. Jos periodiškai keičia savo sukimo pusę. Sukantis šioms ašims, karamelinė masė įgauna kūginio batono formą. 2.7. Karamelės formavimas Karamelinių gaminių formavimas - viena iš svarbiausių ir paskutinių karamelės gamybos stadijų. Jos esmė - gauti tam tikros formos ir dydžio gaminius. Tam naudojamos grandininės mašinos. Karamelės formavimo tokių mašinų pagalba principinė schema pavaizduota 1 schemoje. 1 schema. Karamelės formavimo principinė schema Karamelinė masė 1, kurios temperatūra 60-70oC, praėjus paskutinę kalibruojančių ritinėlių porą 3, patenka tarp dviejų specialių besisukančių grandinių 6 ir 13. Grandinių paviršius padengtas peiliais 5 ir 15. Atstumas tarp kaimyninių peilių priklauso nuo to, kokio dydžio norime turėti karamelę. Besisukdamos grandinės artėja viena prie kitos, o peiliai atitinkamai pjausto karamelę. Šiame etape naudojame grandininę linijinę pjaustymo mašiną (žr. priedą, 6 pav.), ir gauname “pagalvėlės” formos karamelinius gaminius. Prieš naudojimą grandinės sutepamos augaliniu aliejumi. Po darbo grandinės nuvalomos, nuplaunamos karštu vandeniu ir iššluostomos. Be to jas reikia periodiškai plauti natrio šarmo tirpalu. Šių mašinų privalumas yra tai, jog palyginus lengvai galima keisti karamelės formą ir dydį, keičiant grandinę. Tai padeda lengvai įvairinti produkcijos asortimentą. 2.8. Karamelės įvyniojimas ir pakavimas Paruošta karamelė yra higroskopinė. Tam, kad ilgai išsilaikytų kokybė, būtina ją įpakuoti. Galima įvynioti karamelę vieną ar po kelias į drėgmę nepraleidžiančius popierėlius arba į hermetinę tarą. Karamelės įvyniojimas. Karamelės vyniojimas į popierėlius apsaugo ją nuo garų, esančių aplinkoje, poveikio ir nuo nešvarumų. Taip pat jis suteikia estetinį vaizdą. Karamelė vyniojama į vieną ar du popierėlius. Išorinis popierėlis vadinamas etikete. Kad karamelė gražiau atrodytų, atskirų rūšių etiketėms naudojama folga. Yra keletas vyniojimo būdų: 1. 1-2 kartus persukant etiketės galus (žr. priedą, 7 pav., a); 2. “Banteliu” (žr. priedą, 7 pav., b); 3. Persukant tik vieną etiketės galą (žr. priedą,7 pav., c); 4. “Spynele” (žr. priedą, 7 pav., d); 5. “Vamzdeliu” (žr. priedą, 7 pav., e). Karamelės įvyniojimas vyksta įvairios struktūros vyniojimo mašinose. Verta tik pažymėti, jog karamelės temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 40oC, patalpoje oro drėgnumas turi neviršyti 60%, o etiketės turi būti aukštos kokybės. Karamelės pakavimas į hermetinę tarą. Karamelė taip pat galima pakuoti į įvairius indelius ir dėžutes. Paprastai indeliai daromi iš nerūdijančio metalo. Jei pakuojama į rūdijančio metalo indelius, būtina viduje patiesti pergamento ar parafinuotą popierių. Taip pat galima vidų tokios dėžutės nulakuoti. Kad indelis būtų dar hermetiškesnis, galima toje vietoje, kur dangtelis liečiasi su pačiu indeliu, užklijuoti banderolę. Karamelės fasavimas. Karamelę iki 500g fasuoja į kartonines dėžes. Įmonėse yra specialūs automatai, kurie iš išanksto paruoštų kartono lapų išlanksto dėžutes, atsveria tam tikro svorio karamelę, pripildo dėžes ir jas užklijuoja. Taip pat gali būti naudojami automatai, pakuojantys į celofaninius maišelius. III. GAMYBOS KONTROLĖ Žaliavos, reikalingos gamybai, bei paruošta produkcija yra kruopščiai kontroliuojamos. Tam įmonėje yra organizuojamos specialios tarnybos. Viso technologinio proceso kontrolę atlieka laboratorija. Dideliuose konditerijos fabrikuose būna bendra ir kiekvieno cecho atskirai laboratorijos, mažuose - tik bendra. Bendros laboratorijos pareigos yra: visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė; vandens, naudojamo gamybai, kokybė; visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių mikrobiologinė kontrolė; broko likvidacija ir atliekų mažinimas; cechų laboratorijų vadovavimas; naujų receptų kūrimas; taros kokybė. Cecho laboratorijos pareigos yra: į cechą patenkančių žaliavų kontrolė; technologinio proceso kontrolė; recepto atitikimo kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė. Kontrolėje naudojami fiziniai ir cheminiai metodai. Taip pat nustatoma ir karamelės spalva, skonis bei kvapas. IV. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA V. REIKALINGOS PATALPOS Kadangi karamelės gamyboje naudojamos srovinės mechanizuotos linijos, tai joms išdėstyti reikalingos didelės patalpos. Be šių patalpų dar reikia vietos: 1. Valdymo aparatui; 2. Med. punktui; 3. Buitinėms ir pagalbinėms patalpoms; 4. Atliekų sandeliams; 5. Žaliavų sandeliams; 6. Gaminių sandeliams; 7. Ventiliatorinei; 8. Elektros cechui; 9. Kompresorinei. VI. IŠLAIDOS I. Gamybos sąnaudos: 1. žaliavoms: cukrus; krakmolo sirupas; kvapiosios medžiagos; dažai; įdarai (jei yra). 2. pagalbinės medžiagos: etiketės; maišeliai; dėžutės; dėžės. 3. elektros energija; 4. kuras; 5. kitos išlaidos. II. Pridėtinės išlaidos: 1. atlyginimai su soc. draudimu; 2. amortizaciniai atskaitymai; 3. reklama; 4. eksploatacinės išlaidos. VII. IŠVADOS Aprašytas karamelės gamybos technologinis procesas yra gana sudėtingas ir turi būti vykdomas labai tiksliai. Todėl jis yra griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas. Technologinio proceso kontrolę vykdo specialios laboratorijos, taip pat jose daromi įvairūs bandymai. Verta pažymėti, kad karamelės gamyboje naudojamos pažangios mašinos ir įrengimai, todėl gauta karamelė yra labai kokybiška, geros estetinės išvaizdos bei gero skonio ir kvapo. Lietuvoje gaminama karamelė turi labai didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji yra eksportuojama į kaimynines šalis (Latviją, Baltarusiją, Rusiją), taip pat į Estiją, NVS šalis. Todėl pastoviai auga karamelės gamyba. Lietuvoje karamelę gamina AB “Klaipėdos konditerija”, AB ”Vilniaus pergalė”, AB “Naujoji rūta” (Šiauliai).
Chemija  Referatai   (20,78 kB)
Jodas
2010-01-04
Jodą gavo 1811 m. B. Kurtua (Prancūzija). Graikiškai “iodes” reiškia violetinis. Jodo randama mažais kiekiais natrio, kalio ir magnio druskose. Nedaug jo yra jūrų vandenyje 2 mg •1-1), jūrų augalijos pelenuose (0,4%, jūrų kopūstuose – 0,5%),naftingų rajonų gruntiniuose vandenyse. Daug jodo (10-50 mg •1-1) randama požeminiuose vandenyse. Jodas, kaip ir bromas, gaunami oksiduojant vandenilio jodidą HI, pramonėje – jodidus veikiant chloro tirpalu. Kambario temperatūroje jodas yra tamsiai violetiniai etališko blizgesio kristalai. Kaitinimas sublimuojasi – virsta violetiniais garais. Vėsdami jodo garai neskystėdami kristalinasi. Jodas vandenyje tirpsta blogai, geriau – organiniuose tirpikliuose ( benzone, anglies disulfide, alkoholyje, eteryje). Krakmolą jodas nudažo mėlynai. Jodas – chemiškai aktyvus elementas, su daugeliu metalų sudaro druskas – jodidus. Daug jodo suvartoja kino juostų ir fotografinio popieriaus pramonė. Alkoholiniu jodo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, o jodo organiniai junginiai vartojami skydliaukės ligos gydyti. Svarbiausias jodo junginys yra vandenilio jodidas HI. Jis gerai tirpsta vandenyje, - susidaro vandenilio jodido rūgštis, stipriausia iš visų vandenilio halogenidų. HI – bespalvės, aštraus kvapo,nepatvarios dujos. Jodo profilaktiką t.y. skydliaukės įsotinimą stabiliuoju jodu, kad ji negalėtų pasisavinti (asimiliuoti) radioaktyviojo jodo, būtina pradėti kaip galima anksčiau, geriausia tuomet, kai yra paskelbiamas specialus Civilinės saugos departamento nurodymas per informacines priemones (radiją, televiziją ir kt.). Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai stabiliojo jodo preparatai vartojami prieš patenkant (įkvėpiant arba su maistu) radioaktyviajam jodui į žmogaus organizmą.
Chemija  Referatai   (16,89 kB)
Hormonai
2010-01-04
Hormonas Hormonas – cheminis junginys gyvame organizme, kuris perneša informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą arba į ląstelių grupes. Visi daugialąsčiai organizmai (įskaitant augalus) gamina hormonus. Hormono molekulės yra išskiriamos tiesiai į kraują, kitus kūno skysčius arba gretimus audinius. Pagrindinės hormonų funkcijos: organizmo vystymosi ir elgsenos reguliavimas (pvz., augimas, seksualumas), organizmo prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (pvz., stresas), fiziologinių organizmo reakcijų reguliavimas (pvz., gliukozės kiekis kraujyje)
Chemija  Pateiktys   (252,39 kB)
Hologenai
2010-01-04
UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6,08 kB)
UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.
Chemija  Analizės   (10,64 kB)
Geigerio ir Miulerio skaitiklis. Šį 1928 m. Sukonstruotą prietaisą sudaro metalinis plonomis sienelėmis ar iš vidaus metalizuotas stiklinis vamzdelis (katodas). Jo viduje išilgai ašies ištemptas plonas metalinis siūlas (anodas). Vamzdelis pripildytas vandenilio, helio, argono ar kitų dujų. Tarp vamzdelio vidinio paviršiaus ir metalinio siūlo (t.y. tarp katodo ir anodo) įjungiamas aukštosios įtampos srovės šaltinis stipriam elektriniam laukui sukurti. Įskaitilį patekusi elektringoji dalelė,pvz, elektronas,jonizuoja dujas – atplėšia nuo jų atomų elektronus. Susidarę teigiamieji jonai juda katodo link,o elektronai - anodo link. Taigi atsiranda trumpalaikė elektros srovė, kuri sustiprinama ir perduodama į specialų skaičiavimo įrenginį. Tokiu būdu galima tiksliai užregistruoti į skaitiklį patenkančias daleles, kurios gali jonizuoti dujas.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2,83 kB)
Fotocheminis smogas
2010-01-04
SMOGAS Žodis smogas pradėtas naudoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke – “dūmai“ ir fog – “rūkas“. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas, net mirtinas; didina metalų koroziją, blogina matomumą. Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas cheminis reiškinys, kurį tiria daugybė įvairių šalių chemikų, tačiau dar nesurasti visi atsakymai. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Yra skiriami du miestų smogo tipai: 1) industrinis arba žiemos smogas; 2) fotocheminis arba vasaros smogas. FOTOCHEMINIS SMOGAS Fotocheminis smogas (Los Andželo tipo) – oro teršalų rūšis, susidaranti veikiant Saulės šviesai iš labai užteršto oro (rūko ir dūmų). Dažniausiai tokį smogą sukelia automobilių išmetamosios dujos. Šis smogas paprastai formuojasi sauso, saulėto ir karšto klimato zonose, vasaros metu, kai nėra vėjo ir kai užteršto oro sluoksniai nesimaišo, taip pat dėl foto cheminių procesų, vykstančių užterštame ore . Jis skverbiasi į kvėpavimo takus, mažėja organizmo atsparumas ligoms, netgi yra plastikai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos normatyvus šio smogo susidarymas reguliuojamas pagal požemio ozono koncentraciją ore. Ji neturi viršyti 200 μg/m3. Fotocheminį smogą sudaro pirminių (azoto oksidas, anglies monoksidas) ir antrinių (ozonas, formaldehidas) teršalų mišinys. Fotocheminis smogas susideda iš dūmų, automobilių deginių, dulkių, vandens lašelių. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis, o tokių reakcijų sukeltas smogas –fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose: N2 (d.) + O2 (d.) → 2NO (d.) Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO (d.), bet ir nesudegusio bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Reakcijoje susidaręs NO (d.) dalyvauja įvairiuose virsmuose ir tampa NO2 (d.). Pastarasis sugeria saulės spindulius ir skyla. Atsipalaidavę deguonies atomai dalyvauja ozono susidarymo reakcijoje, ozonas oksiduoja naujus NO (d.) kiekius: NO2 + saulės šviesa → NO + O O + O2 → O3 O3 + NO → NO2 + O2 Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono, įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Ašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Jei vyktų tik šios reakcijos, ozonas negalėtų kauptis, deja, jis ir PAN susidaro nevisiškai sudegus benzino angliavandeniliams. Dar nekalbėjome apie ypatingai aktyvias chemines daleles, vadinamuosius laisvuosius radikalus. Šios labai trumpai gyvuojančios ir nepaprastai reakcingos dalelės dalyvauja įvairiose cheminėse reakcijose. Prie laisvųjų radikalų formulių rašomas paryškintas taškas, vaizduojantis nesuporuotus elektronus. Radikalą sudaranti angliavandenilio molekulės liekana užrašoma raide R. Fotocheminiame smoge esantys O atomai reaguoja su angliavandenilių molekulėmis, susidaro radikalai RO∙, kurie dalyvauja tolesnėse reakcijose:
Chemija  Rašiniai   (8,23 kB)
1.PROBLEMA Jaigu į stiklinį indą įpiltume distiliuotą vandenį įdėtume į indą metalines plokšteles arba anglies strypelius sujungtą su lempute,jungikliu,ampermetru ir srovės šaltiniu (baterija)lemputė neužsidega.Kodėl taip yra ? 2.HIPOTEZĖ Gal distiliuotas vanduo neturi judriųjų krųvininkų,kurie gerai praleidžia elektros srovę. 3. BANDYMAI AR UŽDUOTYS SPĖJIMUI PATIKRINTI Su ta pačia schema į vandenį įberkime žiupsnelį valgomosios druskos,lemputė netrukus įsižiebia,grandine ima tekėti srovė nes atcirado judriųjų krūvininkų,o jai įbertume cukraus neįsižiebs.
Chemija  Namų darbai   (6,74 kB)
Druska – cheminis junginys, susidedantis iš katijonų ir anijonų, turinčių priešingą elektros krūvį.Katijonas – teigiamą krūvį turintis jonas.Tai metalo jonas.Pvz: Na+ arba organinis katijonas NH4+.Kai kurie paplitę katijonai ir jų druskų pavadinimai: NH4+ (amonio) Ca2+ (kalcio) Mg2+ (magnio) K+ (kalio) Na+ (natrio) Anijonas – neigiamą krūvį turintis jonas.Tai halogenų atomai.Pvz.:Cl-,Br-, arba atomų junginys pvz.: SO4 2-, NO3- arba organinis jonas pvz.: CH3COO-. Kai kurie paplitę anijonai bei jų sudaromųjų druskų pavadinimai: CI- (chloridai) SO3 (2-) (sulfatai) CO3 (2-) (karbonatai) HCO3- (hidrokarbonatai) NO3 (nitratai) PO4 (3-) (fosfatai) CH3COO- (acetatai) Druskos yra joninės kristalinės struktūros medžiagos.Metalo joną katijoną ir rūgšties liekaną – anijoną sieja joninis, o anijono atomus – polinis kovalentinis ryšys.Druskų patvarumas priklauso nuo metalo aktyvumo (vietos metalų įtampų eilėje) ir nuo anijono prigimties. Kuo aktyvesnis metalas, tuo jo druskos termiškai patvaresnės. Chloridai yra termiškai atsparūs. Tik amonio jonai gali suirti kaitinant amonio druskas. Kaitinamas mėgintuvėlyje kristalinis amonio chloridas NH4Cl sublimuojasi panašiai kaip jodas. Tačiau jodo sublimacija yra fizikinis reiškinys, o amonio chlorido sublimacija – grįžtamoji cheminė reakcija. Kaitinamas amonio chloridas skyla į chloro vandenilį ir amoniaką. Amoniakas ir chloro vandenilis išgaruoja, o prisilietę prie šaltų mėgintuvėlio sienelių vėl susijungia: kaitinimas NH4Cl (k) → NH3 (d) + HCl (d) šaldymas Pastaroji lygtis išreiškia bendrą amonio druskų savybę : visos amonio druskos kaitinamos skyla į amoniaką ir atitinkamas rūgštis. Keletas chloridų lydymosi ir virimo temperatūros:
Chemija  Referatai   (14,76 kB)
Dmitrijus Mendelejevas gimė-1834.11.08 Tobolske.Buvo Peterburgo universiteto, kuriame dėstė iki 1890m. chemijos profesorius.Mirė-1907.11.02 Peterburge,rusų chemikas. Periodinės elementų lentelės kūrėjas.Ji buvo sukurta 1869m. Periodinio dėsnio sukūrimas buvo svarbus teorinis atradimas, kuris leido suklasifikuoti elementus ir numatyti nežinomų cheminių elementų savybes.Mendelejevas-Peterburgo MA narys korespondentas (1876),Londono Karališkosios dinastijos,kitų užsienio šalių mokslų akademijų narys.1855m. baigė Peterburgo vyriausiąjį pedagogikos institutą,1857-59m. dėstė Peterburgo universitete.1859-61m. tobulinosi Heilberge.1864-66m.dėstė Peterburgo technologijos universitete;profesorius (1865m.),1866-90m.Peterburgo universitete.1890-92m. dirbo Jūrų m-joje,nuo 1892m.-Pavyzdinių matų ir svarsčių depe,kuris D.Mendelejevo iniciatyva 1893m. buvo perorganizuotas į Vyriausiuosius matų ir svarsčių rūmus (nuo 1934m.Metrologijos institutas). Septintas ir vėlesnieji dešimtmečiai –tai spartaus rusų fabrikinės pramonės vystimosi metas.Pramoninio ir visuomeninio pakilimo sąlygose vystėsi ir rusų gamtos mokslas.Stambiausia ir kartu būdingiausia gamtos mokslo figūra poreforminiame periode-tai D.I.Mendelejevas.Mendelejevo veikla atitiko naujuosius pramonės paklausus.Mokslinė naftos gavimo ir perdirbimo,anglies gavimo ir jos ekspotacijos organizacija,Uralo industrijos studijavimas,metrologija,kova dėl naujos specialistų paruošimo sistemos veikla,Rusų chemijos draugijos ir mokslinio žurnalo dalyvavimas kuriant rusų chemikų mokyklą-visa tai buvo būtina poreforminės pramonės techniniam augimui ir jos kiekybiniam vystimuisi.Tačiau Mendelejevo kūryba praaugo kapitalistinio ūkio paklausus ir galimybes.Iš esmės,čia ir įsikūnijo mokslo vystimosi prieštaravimai kapitalizmo sistemoje.Didysis mokslininkas,apibendrindamas ir vystidamas tas potencijas tokia jėga,kuri dera tik genijui,neišvengiamai išeina už siaurų savojo laiko ir net savo paties visuomeninės pasaulėžiūros rėmų. Mendelejevas sprendė rusų kapitalistinės pramonės uždavinius tokiu genialiu gilumu, platumu ir užsimojimu,kurios kapitalizmui neįkandamos.Mendelejevo kūrybos užsimojimai ypatingai ryškiai prieštaravo priešrevoliucinės Rusijos sąlygoms. Mendelejevas rašė apie požeminė gazifikacijatoje šalyje,kurioje atsilikusi pramonė buvo baudžiavinės santvarkos liekanų supančiota.Jis stengėsi pakelti dėstymą universitete į pirmaujančiųjų mokslo laimėjimo lygį, tačiau universitetas pasirodo buvo Delianovo policinės veiklos arena ir vadai jo neįsileido į Akademiją. Moksliniuose Mendelejevo veikaluose yra labai daug subjektyvinių,netgi autobiografinių dalykų. “Vandeninių tirpalų tyrinėjimas”padedamas darbo didikacijos motinai.Ta didikacija labai jausminga ir trumpai pasakoja apie jo gyvenimą.Kituose fizikos chemijos veikaluose nuolat pasitaiko nukrypimų ,subjektyvinių vertinimų,autobiografinių žinučių.Dar daugiau tokių tokių autobiografinių fragmentų turi Mendelejevo publicistinis palikimas.Fabrikinės pramonės apologija sustiprinama gamykloje praleistos vaikystėjes atsiminimai. Absoliutinis nuoširdumas, kraštutinis betarpiškumas,ryški individualinė maniera,bagalinė daugybė asmeniškų dalykųtokie neatskiriami Mendelejevo darbų bruožai.
Chemija  Referatai   (106,61 kB)
Deimantas
2010-01-04
Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį. Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas. Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. Motyvais. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Per daugelį metų juvelirikos menas labai ištobulėjo. Nuėje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę galime išvysti pačių įvairiausiu papuošalų (apyrankes, žiedus, kaklo kolje ir kita) bei aksesuarų, kurie yra pagaminti iš aukso, sidabro, platinos ir kitų tauriųjų metlų. Didžioji jų dalis būna puošti patčiais nuostabiausiais brangakmeniais (smaradais, deimantais, gintarais, safyrais ir t. t.). Pastaraisiais metais yra įdiegtos kelios naujos metalo liejimo technologijos. Šios naujovės leidžia brangius akmenis įsodinti (inkrustuoti) į taurų metalą, kas tradiciniais būdais yra neįmanoma. Dėka šio išradimo vienas į kitą (taip pat liejimo būdu) inkrustuojami ir skirtingi taurieji metalai - auksas, sidabras, platina. Todėl galima sukurti sudėtingesnių ir įvairesnių formų, aukštesnės kokybės dirbinius. DEIMANTAS Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras. Tai pats brangiausias gamtos kūrinys. Briliantus, kainuojančius 100 mln. JAV dolerių, lengvai paneš vienas žmogus, o tiek pat kainuojančiam auksui trnsportuoti prireiktu dviejų prekinių vagonų po 60 tonų. Todėl turtingieji savo kapitala investuoja į deimantus. Spalva. Deimantas yra grinuolių klasės mineralas. Jo cheminė sudetis – tai kristalinė anglies modefikacija. Deimantas atsparus rūgštims bei šarmams, kaitinamas ore sudega. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar geltonai. Brangiausi briliantai yra bespalviai, melsvi, o pigiausi – tamsiai rūdos spalvos. Deimantai būna bespalviu, pilku, melsvu, silpnai rausvu, žalsvu, geltonu, rudu iki juodos spalvos. Skaidrumas – nuo permatomo iki nepermatomos. Istorija. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje. Deimantus gaubia gausybė legendų, tikima jų magiška galia. Jie tapo turtingumo simboliu, todėl deimantų galima pamatyti beveik visose karūnose, brangakmenių lobynuose ir muziejų rinkiniuose. Tik XVa. flamandų mistras Berkenas suprato, kad deimanta galima gludinti tik deimantu. Nušlifuotas juvelyrinis deimanto kristalas vadinamas briliantu (prancūzu kalba „brillant“ – blizgantis). Brilianto forma – dvi pagrindais sudėtos piramidės nupjautomis viršūnėmis. Šlifuotas deimantas ima nepaprastai švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Deimanto vertę lemia spalva, forma ir masė. Randamas. Nuo senų laikų daugiausia deimantų buvo randama Haiderabado apylinkėse, tarp Pennaru ir Sonaken'o. Iš čia kilę daugelis visame pasaulyje žinomų brangakmenių. Šį regioną, dar vadiną „Golkonda“. XVIII a. pradžioje (1714 m.) deimantai buvo atrasti ir Brazilijoje, Diamantinos apylinkėse, Minas Žerajo (Minas Gerais) valstijoje, o vėliau ir Bahijo valstijoje. Čia deimantai kartu su auksu ir kvarcais randami upių sąnašynuose. Iki 1870 m. deimanto kristalų buvo randama tiktai upių žvirgžde Indijoje ir Brazilijoje. Iš Indijos yra kilę: garsusis „Didysis Mogolas“ (svoris 782,25 ct), rastas 1650 m.; „Nizamas“ (svoris 440 ct), - 1874 m.; „Viltis“ (Hope) (mėlynasis deimantas 44,50 ct); „Orlovas“ (189,62 ct), - 1680 m.; „Kohinoras“ (105,60 ct); šviesiai geltonas „Florentietis“, sveriąs 137,27 ct ir kiti žymūs akmenys. XIX a. Pabaigoje deimntai buvo aptikti Pietų Afrikoje kimbirlite. Kimberletas – tai uoliena, kurioje randama daugiausia deimantų. Ši vardą uoliena gavo nuo Kimberlio meisto pavadinimo. Uoliena aptinkama ugnikalnio „vamzdyje“, kurio gylis siekia 100 – 200 mylių. Nuo šiol Pietų Afrikos Republika tapo pagrindine deimantų tiekėja. Rusijoje deimntai randami Sibire, Lenos upės baseine. Dabar šiame rajone yra apie 800 deimantų kasyklų. Be to nemažai deimantų gaunama iš Kinijos. Jie kasami Šandungo ir Junano provincijose bei Hainano saloje. Šiandien Brazilija yra svarbus deimantų tiekėjas pramonei (kasami vadinamieji „karbonadai“). Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus bei istorijas. Dižiausias Brazilijoje rastas deimantas svėrė 3148karatus. Kiti Brazilijoje rasti deimantai buvo taip pat ispudingi. Pavizdžiui: „Prezidentas Vargas“, 726,6 (iš jo buvo nušlifuoti 29 atskiri akmenys), „Goja“ (Goias), 600 ct (iš jo liko 8 ct torsas), „Darcy Vargas“, 460 ct. Čia dar buvo rasti ir spalvotieji deimantai: violetinis „Tiros lilac diamond“, 12,25 ct, rožinės spalvos deimantas „Abaete“, 238 ct, žaliai geltonas „Maksimilianas“, 50 ct, šviesiai mėlynas „Brazilija“, 176,2 ct. Tūkstantmečio apyrankė "MILLENIUM". Pagaminta iš 750 prabos balto aukso, sverianti 185 gramus, puošta 28 briliantais Miniatiūriniai mechanizmai iš deimantų. JAV Energijos departamentui priklausančios laboratorijos mokslininkai pirmą kartą sukūrė mikromechanizmą iš amorfinio deimanto, kiečiausios pasaulyje po deimantų kristalų medžiagos. Jį gaminant buvo panaudoti silicio mikroelektronikos technologijos metodai. Pirmasis deimantinis mikromechanizmas yra šukos, kurių dantys juda pirmyn atgal keičiant prie jų prijungtos elektros įtampos poliarumą. Sandijos Nacionalinės laboratorijos specialistai sako, kad deimantas turi daug vertingų savybių. Jis labai atsparus dilimui, todėl deimantiniai mechanizmai veiks labai ilgai, apie 10 000 kartų ilgiau nei pagamintieji iš silicio. Be to silicis „limpa“ prie vandens, kuris tampa savotiškais klijais. Deimanto atvejų panašių problemų nekyla. Galiausiai, deimantas nėra piktybiškas biologijos požiūriu, todėl iš jo, pavyzdžiui, galima kurti miniatiūriškus, į žmogaus kūną implantuojamus prietaisus, kurie paskirstys vaistus nesukeldami jokių alergijos reakcijų. Deimantai yra kristaliniai ir amorfiniai. Sandijos mokslininkai pasirinko amorfinį deimantą, nes jo sintezei pakanka žymiai žemesnės temperatūros. Be to, dėl savo grublėto paviršiaus kristalinis deimantas netinka mikromechanizmams. Iš silicio pagamintus mikromechanikos prietaisus jau naudoja įvairiausiuose taikymuose, pradedant justukais, įjungiančiais automobiliuose oro pagalves, ir baigiant miniatiūriniais optiniais veidrodžiais, skirtais palydovinio ryšio sistemoms. Yra tikimasi, kad tokie prietaisai, pagaminti iš deimantų, bus patvaresni ir ateityje visiškai išstums silicio mikromechanizmus.
Chemija  Referatai   (138,38 kB)
Deguonis
2010-01-04
„Deguonis“ Įžanga: • Iš periodinės lentelės [inga] • Paplitimas gamtoje [aš] • Svarbiausi junginiai [inga] • Ryšys su žmogum, panaudijimas, užteršumas [aš] Paplitimas gamtoje : Labiausiai Žemės plutoje paplitęs elementas, palaiko gyvybę, degimą, tirpsta vandenyje, sudarydamas neutrąlųjį tirpalą. Gyvybė žemėje neįmanoma be deguonies. Jo yra visuose gamtiniuose junginiuose [ baltymuose, angliavandeniuose, riebaluose]. Nė viena saulės sistemos planeta netiktų gyventi žmogui, nes atmosferą turinčiose planetose [veneroj, marse] išskyrus žemę, nėra deguonies. Kai trūksta deguonies, tenka naudotis kvėpavimo aparatais. Kartu su oru įkvėptas deguonis patenka į plaučius ir kraujas išnešioja jį po visą organizmą. Ląstelėse deguonis dalyvauja sudėtingose oksidacinėse reakcijose, kuriose susidaro anglies dioksidas. Maistas, patekęs į organizmą, oksiduojasi, o dėl oksidacijos išsiskyrusi energija palaiko kūno temperatūrą, leidžia judėti. Žuvys vandenyje taip pat kvėpuoja ištirpusiu deguonim, žiaunomis filtruodamos ištirpusį vandenį. Panaudojimas: o Diazoto oksidas[N2O], dar vadinamas linksminančiosiomis dujomis. Jis kaip anestetikas naudojamas medicinoje. o Angies dioksidas [CO2] putojantiems gėrimams gaminti. Gesintuvams užpildyti. o Anglies monoksidas [CO] naudojamas metalams redukuoti iš rūdų. Su kitomis dujomis sumaišytas, naudojamas kurui pvz: jo mišinys su vandeniliu vadinamas vandens dujomis, su azotu – generatorinėmis dujomis, su 50% vandeniliu – metanu ar kitomis dujomis – kokso dujomis. o Azoto rūgštis [HNO3] naudojama trąšų ir sprokstamųjų medžiagų gamyboje. Koncentruotos azoto ir druskos mišinys vadinamas „karališkuoju vandeniu“. Jis tirpina auksą. o Natrio nitratas [NaNO3] naudojamas dūminiam parakui gaminti. o Natrio nitritas [NaNO2] naudojamas mėsai koncervuoti. Užterštumas : Kenksmingų medžiagų, kurios suardo natūralius žemės procesus, išmetimas į atmosferą, žemę, upes ir vandenynus, vadinamas užterštumu, o medžiagos –teršalais. Pagrindiniai užterštumo šaltiniai ir tipai: • Smogas. Ūkana, susidariusi iš dulkių ir suodžių mišinio. Jis yra rūgštinis dėl sieros dioksido, kuris išsiskiria pramonės miestuose deginant kurą. • Rūgštūs lietūs. Lietaus vanduo, kuris rūgštesnis negu įprasta. Lietaus vandens pH dėl ištirpusio anglies dioksido, kuris iš dalies virsta praskiesta anglies rūgštimi, paprastai yra tarp 5 ir 6. Sieros dioksidas ir azoto oksidai, susidarę sudeginus kurą, atmosferoje reaguoja su deguonimi ir vandeniliu; susidaro sieros ir azoto rūgštys, lietaus ph tampa lygus 3, • Eutrofikacija. Spartesnis vandens augalų augimas, susijęs su nitratų, nitritų ir fosfatų, atsiradusių dėl trąšų pertekliaus upėse. Dėl to vandenyje sumažėja deguonies, nugaišta žuvys. • Šiltnamio efektas. Saulės energijos sulaikymas atmosferoje, atsirandantis padaugėjus anglies dioksido. Dėl to pakyla oro temperatūra. Deginant kurą daugėja anglies dioksido, atmosferos būklė blogėja. • Šiluminis teršimas. Efektas, susijęs su gamyklų ir elektrinių šilto vandens išleidimu į upes ir ežerus. Dėl to vandenyje sumažėja ištirpusio deguonies, o tai veikia vandens gyvybę.
Chemija  Konspektai   (5,22 kB)
Cinkas yra svarbus organizmo atsparumui prieš infekcines ligas. Maisto praturtinimas šiuo svarbiu mitybos elementu gali būti naudingas sveikatai, tačiau cinko perviršis gali neigiamai sąveikauti su kitų mineralų metabolizmu. Subalansuota mityba - geriausias būdas užtikrinti tinkamą cinko suvartojimą. Cinko paskirtis: Cinkas svarbus daugeliui gyvybinių funkcijų, įskaitant augimą, apetito reguliavimą, virškinimą, baltymų sintezę, žaizdų gijimą. Mažina strijų susidarymą, didina imunitetinės sistemos atsparumą. Padeda greičiau užgyti žaizdoms, kovoti su sloga ir uždegimais. Cinkas atsako už vyrų vaisingumą ir reguliaru jo hormonų pasigaminimą. Be to, Cinkas stimuliuoja prostatos darbą. Kai trūksta: veda prie imuniteto mažėjimo, odos ligų ir potencijos silpnėjimo. Cinko trūkumas gali sukelti persileidimą, toksikozes, pernešiojimą ir užsitęsusį gimdymą. Trūkumo požymiai: sausa šiurkšti oda bei apetito praradimas, . Dėl šio mikroelemento trūkumo vaikai praranda apetitą, sulėtėja jų augimas ir vystymasis. Trūkstant cinko, žmonėms lūžinėja nagai, susilpnėja plaukai, padažnėja odos ligos, atsiranda nuovargis, susilpnėja regėjimas, lėčiau gyja įvairios žaizdos ir kaulų lūžiai, sutrinka kraujo gamyba ir metabolizmas, atsiranda prostatos sutrikimų. Perdozavimas: Cinko perdozavimas praktiškai neįgyvendinamas uždavinys, nebent leistis jį į save kaip injekcijas. Labai retais atvejais perdozavimas sukelia žarnyno ligas ir problemas su raumenų koordinacija. Kur gauti: mėsa, sūris, kiaušiniai, krevetės, grybai, saulėgrąžos , pienas ,austrės, šiek tiek kepenyse, jautienoje, krabų mėsoje, kviečių gemaluose šie produktai yra pagrindinis cinko šaltinis mityboje. Dienos dozė: 15mg. Cinko kiekis maiste tiesiogiai proporcingas jo kiekiui dirvožemyje, o pastaruoju metu, padidėjus gamtos užterštumui, cinko kiekis dirvožemyje mažėja. Dėl šios priežasties cinko maisto produktuose yra nepakankamai, todėl būtina papildyti organizmo cinko atsargas Cinko savybės: - kartu su vitaminu C stiprina organizmo imunitetą, saugo nuo ligų, - gerina plaukų, nagų ir kaulų augimą, - saugo nuo aterosklerozės, stiprina atmintį, - pagreitina įvairių žaizdų ir nudegimų gijimą, - palaiko normalią prostatos funkciją, - padeda apsisaugoti nuo aknės, egzemos ir kitų odos ligų. Maisto produktuose, be baltymų, riebalų, angliavandenių, turi būti pakankamas kiekis ir mineralinių medžiagų, nes jos dalyvauja visuose organizmo procesuose. Mūsų organizme mineralines medžiagas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus. Makroelementais laikomos tokios medžiagos, kurių organizme yra didesni kiekiai; tai -kalcis, kalis, magnis, natris, fosforas, chloras, geležis ir kt. Mikroelementai - medžiagos, randamos organizme mažais kiekiais (miligramais); prie jų priklauso jodas, fluoras, varis, cinkas, arsenas, manganas, bromas, kobaltas, aliuminis, silicis, nikelis ir kt. Ultramikroelementai - medžiagos, aptinkamos organizme gamaprocentais (milijoninės gramo dalis), pavyzdžiui, auksas, švinas, gyvsidabris ir kt. Ne visų mineralinių medžiagų žmogui reikia vienodo kiekio. Nustatyta, kad žmogus per parą su maistu turi gauti 4 - 6 g natrio, 2 - 4 g chloro, 2 - 3 g kalio, 0,7 - 0,8 g fosforo, 0,015 - 0,02 g geležies ir kt. Jeigu organizmas negauna pakankamai mineralinių medžiagų, sutrinka įvairių audinių ir organų veikla, gali išsivystyti avitaminozė. Labai svarbūs žmogaus organizmui b grupės vitaminai kurie būtini normaliam žmogaus gyvenimui palaikyti. Šie vitaminai būtini fermentų sudėčiai palaikyti, svarbūs azoto riebalų apytakai, fermentų atnaujinimui jų veiklai. Be jų sutrinka kraujodara, fermentų veikla. Aderminas: piridoksolis, piridoksalis,piridoksinas.Tai kiti vitamino B6 pavadinimai. Vitaminas B6 (piridoksinas) yra svarbus baltymų apykaitai, fermentiniams procesams, vykstantiems galvos smegenyse, dalyvauja hemoglobino sintezėje, svarbus polinesočiųjų riebalų rūgščių, steroidinių hormonų veiklai. Piridoksino daug turi kiaušiniai, žuvis, mėsa, kruopos, ankštiniai augalai, daržovės. Virškinamajame trakte šį vitaminą sintetina žarnyno bakterijos. Šis vitaminas taip pat svarbus baltymų sintezės procesams ir nukleorūgščių susidarymui. Jau vien dėl to jis būtinas organizmo apsauginei sistemai. Trūkstant vitamino B6 atsiranda pokyčių limfoidinių organų ląstelėse, susilpnėja humoralinis poveikis antigenams ir apskritai menksta imuninės reakcijos,sutrinka centrinės nervų sistemos veikla ,pažeidžiama oda. Eksperimentinių gyvūnų organizme trūkstant vitamino B6 nyksta limfoidiniai organai, lėčiau gaminami antikūnai, silpniau veši ir darosi mažiau jautrūs limfocitai. Pastebėta, kad dažniau vitamino B6 stinga vyresnio amžiaus žmonėms. Trūkstant maiste vitamino b6 sutrinka baltymų ir lipidų apykaita. Dėl to susergama ateroskleroze, įvairiais dermatitais, sutrinka kraujo gaminimasis. Kai kurios vitamino b6 savybės : Neleistina viename švirkšte maišyti vitaminų Bl, B6 ir B12 tirpalų. Kobaltas, kurio yra vitamino B12 sudėtyje, ardo vitaminus Bi ir B6. Vitaminas B6 stiprina vitamino B1 alergizuojančias savybes.
Chemija  Konspektai   (6,36 kB)
Chemijos pramonė
2010-01-04
Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: “Lifosa” Kėdainiuose ir “Achema” Jonavoje, kurios gamina trąšas, Akmenės cementas ir Mažeikių nafta, Panevėžio stiklas bei farmacijos įmonės “Sanitas” ir “Endokrininiai preparatai” Kaune. Smulkioji buitinė chemija Alytuje viena seniausių Lietuvos chemijos pramonės įmonių. Maisto perdirbimo pramonės įmonės irgi priskirtinos chemijai, nes jose vieni produktai verčiami kitais arba chemiškai gryninami, keičiami. Į klausimą, kiek dar mums reikia tokios pramonės, galima būtų atsakyti, kad tai priklauso nuo mūsų sugebėjimų ją organizuoti ir valdyti bei parduoti jos produkciją tarptautinėje rinkoje. Žaliavų ištekliai nėra patys svarbiausi, nes brangiausi gaminiai dabar yra labai maži (deimantai, silicio lustai, ypač grynos medžiagos, fermentai, vaistai, etalonai). Tai daug darbo ir ypatingų įgūdžių bei įrangos reikalaujantys dirbiniai. Taigi, kad gerai dirbtume ir uždirbtume, reikia tik žinojimo ir mokėjimo juo naudotis. Kol kas dauguma verslo įmonių užsiima importu ir tik viena kita – eksportu. Tik mokslininkai dirba eksportui užsieniuose publikuodami straipsnius užsienio kalbomis. Toks savotiškas išminties eksportas, kurio dėka gautus gaminius importuojame, nėra sveikos valstybės požymis. Dalį proto pastangų reikėtų panaudoti šalies ūkyje ir eksportuoti savo triūso vaisius. Jeigu tokią ūkininkavimo sistemą pavyktų mums įgyvendinti, tai ne tik pinigų, bet ir pagarbos nusipelnytume. Chemijos pramonės žalingumas aplinkai nė kiek nėra didesnis nei kitų veiksmingų gamybų. Viską, ką darome, reikia daryti atsargiai. Su ugnimi nežaidžiama. Šią taisyklę žmonija sužinojo prieš tūkstančius metu. Gerai tvarkoma chemijos gamykla mažiau pavojinga aplinkai ir aplinkiniams nei blogai tvarkoma ligoninė ar mokykla. Tokiam nežalingam aplinkai ir žmogui gamybos ir vartojimo tvarkymui taip pat reikia išsilavinusių, tvarkingų ir atsakingų žmonių. Kadangi chemija gali labai daug, tai ir chemiškai raštingų žmonių reikia daug. Vieno kito, kad ir labai aukštos klasės specialisto, nepakanka. Veiksmingam medžiaginiam verslui visa tauta turi pakankamai suprasti chemiją. Net ir geriausias dirigentas, be gerų muzikantų orkestro, nieko nepagros. Įvairios paslaugos (skalbimas, drabužių valymas, kosmetika, sandėliavimas) irgi reikalauja gero chemijos dėsnių bei veikimo galimybių suvokimo. O paslaugos yra plačiausia verslo sritis. Šiuo metu sparčiai auga nauja chemijos (ir visos pramonės) šaka vadinamoji žalioji chemija (žalioji gamyba). Ši sąvoka atsirado 1990 m. JAV ir nuo 1993 m. buvo remiama Nacionalinio mokslo fondo bei Aplinkos apsaugos agentūros. Pagal Prezidentinę žaliosios chemijos pažangos premijavimo programą, pagal kurią skiriamos kasmetinės premijos, ji apibrėžiama kaip sritis, apimanti visus cheminių procesų aspektus ir rūšis įskaitant sintezę, katalizę, analizę, monitoringą, atskyrimus ir reakcijų vykdymus, kurie mažina poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai kiek tai leidžia dabartinis profesinis meistriškumas. Žalioji chemija iš Amerikos jau persimetė į Europą, kuri stengiasi neatsilikti pažangių technologijų srityje, taupydama žaliavas ir mažindama žalingą poveikį aplinkai. Tačiau didesnę istorinę patirtį turintys europiečiai žaliosios chemijos judėjimą vertina ne kaip naują mokslinę paradigmą, bet kaip tam tikrą saugaus verslo skatinimo priemonę. Bet kokiam veiksmingam darymui reikia ir veiksmingos saugos sistemos. Tam irgi reikia chemikų, kurie pajėgtų numatyti galimus pavojus, parinktų apsaugos priemones, sudarytų leistinų ir neleistinų veiksmų sąvadus, rengtų išsigelbėjimo iš nelaimės būdus.
Chemija  Rašiniai   (4,55 kB)
Pagr. Grupėse oksidų bazinės savybės stiprėja einant žemyn, nes ta kryptimi stiprėja elementų metalinės savybės. Nors atvirkščia tendencija stebima sekančiose d elementų grupėse. d elementai, kuriems būdingas kintamas valentingumas dažnai sudaro kintamos sudėties oksidus, sulfidus, kurie vadinami nestecheometriniais junginiais. Šios oksidų fazės labai reikšmingos fizikinėmis savybėmis ir elgiasi kaip puslaidininkai, selektyvūs katalizatoriai, fotoelek- trikai, termoelektrikai.
Chemija  Paruoštukės   (91,57 kB)
Chemija (3)
2010-01-04
5a grupės elementams būdingesnis teig. oks. laips. Perioduose oks. savybės stiprėja iš kairės į dešinę, didėjant elektro neigiamumui. AZOTAS Tai įnertiška vieninė medž. Molekulinis atomų ryšys koval. nepol. Ore 78% tūrio. Azotas reaguoja labai sunkiomis sąlygomis. 1. Aukštoje t reaguoja su metalais. 3Ca + N - Ca N 2. Žaibo metu , kai t = 2000 , jungiasi su deguonimi. N + O - 2NO Nuod. rudos sp. dujos : 2NO + O - 2NO 4NO + O +2H O - 4HNO 3. Esant dideliam slėgiui ir t , +kat. , jungiasi su vand. N + 3H - NH - amoniakas. 4. Ozono sl. gadinimas NO + O - NO + O Didėjant azoto oks. laipsniui azoto junginių oks. savybės stiprėja , red. silpnėja. AMONIAKAS Gaunamas Jonavos "Achemoje" . Pramonėje N + 3H - 2NH ( sàlygos ) Lab. NH Cl + NaOH - NaCl + NH OH Tai yra amonio drus. kokybinė reakcija !!! 1. Stiprus red. Įrodome su oksidatoriais : 4NH + 3O - 2N + 6H O - be kat. 4NH + 5O - 4NO + 6H O - su kat. 2. Pasižymi bazinėmis savybėmis. NH + HCl - NH Cl - balti dūmai. MAISTINIO ELEMENTO APSK. N - N (skaičiuoti atomus) P - P O (pagal oks.) K - K O ( pagal oks.) Medžiagos, kurių molekulėse yra viena ar kelios nitrogrupės, tiesiogiai susijusios su angliavandenilio radikalu, vadinamos nitrojunginiais. Aminai Amonio dariniai, kurių molekulėse vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti angliavandenilių radikalais, vadinami aminais: CH3-NH2 metilaminas. Grupė NH2 vadinama aminogrupe. Cheminės savybės. Amino molekulių sandara primena amoniako molekulės sandarą, todėl šių medžiagų savybės panašios. Aminai turi stiprių bazinių savybių. Anilinas C6H5-NH2 Gavimas Fe + 2HCl  FeCl2 + 2H(atominis deguonis) C6H5-NO2 + 6H  C6H5-NH2 + 2H2O Fizikinės s. Anilinas - bespalvis aliejaus pavidalo skystis, mažai tirpus vandenyje. Cheminės s. Anilinas reaguoja su rūgštimis ir sudaro druskas. Priklausomai nuo aminogrupės: reaguoja su rūgštimis, sudarydamas druskas: C6H5-NH2 + HCl  C6H5-NH3Cl (fenilamonio chloridas) gautos druskos reakcijoje su šarmais gaunamas anilinas C6H5-NH3Cl + NaOH  C6H5-NH2 NaCl + H2O; Priklausomai nuo benzeno žiedo lengvai dalyvauja pavadavimo reakcijose. C6H5-NH2 + 3Br2 C6H5-NH2Br3 3HBr Naudojimas. Dažų gamyboje, sintetinami vaistai Aminorūgštys. Aminor. - tai organiniai junginiai, kurių molekulėse yra aminogrupės - NH2 ir karboksigrupės - COOH. Gavimas. Cl-CH2COOH + NH3  NH2CH2COOH + HCl Fizkinės s. Aminor. - bespalvės kristalinės medžiagos, gerai tirpios vandenyje. Cheminės s. Karboksigrupė suteikia rūgštines savybes, o aminogrupė suteikia bazinių s. 1. Amino r. Reaguoja tiek su bazėmis, tiek su rūgštimis, jos yra amfoteriniai junginiai NH2CH2COOH + NaOH  NH2CH2COONa + H2O NH2CH2COOH + HCl  NH3Cl-CH2COOH 2. Amino r. Reaguoja su alkoh., sudarydamos esterius: NH2CH2COOH +ROH  NH2CH2COOR + H2O 3. Dažnai aminor. molekulėse yra vienodas skaičius aminogrp. ir karboksigrp., jos neutralizuoja viena kitą ir susidaro vidinės druskos 4. Aminor. reaguoja tarpusavyje: NH2CH2COOH + NH2CH2COOH  susidaro peptidinė jungtis -C-N-(ties C 2guba jung. su O, o virš N papr. jung. H) Naudojimas Būtinos baltimų sinetzei organizme. Baltymai - sudėtingi aminor. stambiamolekuliai junginiai, randami gyvuosiuose organizmuose. Linijinės polipeptido grandinės aminor. grandžių eilė vadinama baltymo molekulės pirmine struktūra. Baltymo molekulės erdvinė konfiguracija, primenanti spiralę, susidaro daugelio vandenilinių ryšių tarp grupių -CO- ir -NH- dėka. Tokia baltymo struktūra vadinama antrine.//Susisukusi į spiralę polipeptidinėgrandinė erdvėje įgija tretinę baltymo struktūrą. Ji įtvirtinama įvairių polipeptidinės grandinės funkcinių grupių sąveika. Pvz.: tarp karboksir. ir hidroksilo grupės - esterinis tiltelis, tarp sieros atomų dažnai susidaro disulfidinis tiltelis, o tarp karboksigrupės ir amonio grp. gali atsirasti druskos tiltelis. Sutvirtina struktūrą ir atsiradę vandeniliniai ryšiai. Tretinė baltymo struktūra lemia jo specifinį biologinį aktyvumą.//Dariniai iš kelių baltymų molekulių vadinami ketvirtinėmis struktūromis. Fizikinės s. Yra vand. Tirpių ir netirpių baltymų. Kai kurie baltymai vand. sudaro koloidinius tirpalus. Cheminės s. 1. Baltymai, veikiami daugeliu cheminių reagentų, iškrinta nuosėdomis(apie denatūraciją grįžtamą ir negrįžtamą) Baltymai su lengvųjų metalų ir amonio druskomis sudaro nuosėdas, kurias vėliau galima vėl ištirpinti. Sunkiųjų metalų druskos, priešingai, - baltymus denatūruoja. Tas pats vyksta, veikiant juos koncentruota sieros r. ar kaitinant. 2. Spalvinės baltymų reakcijos: 1.su konc. Sieros r. azoto r. sudaro geltonas nuosėdas 2. Su Na šarmu ir Cu sulfatu susidaro violetinės nuosėdos. 3. Baltymai hidrolizuojasi kaitinant su šarmais ar su rūgštimis. Reakcijos metu gaunamos dvi ar daugiau amino r. Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties tūkstančių iki milijonų. Polimerų gigantiškos molekulės sudarytos iš atomų grupių, chemiškai sujungtų į ilgas grandines. Vieno iš struktūriniu požiūriu paprastesnių ir labai paplitusių polimerų polietileno struktūrinė formulė: [ -CH2-CH2-]n Polietilenas susidaro jungiantis etileno CH2=CH2 molekukulėms. Tam tikromis sąlygomis ir vartojant katalizatorių, dviguboji jungtis suįra, ir gaunama grandinė, sudaryta iš –CH2-CH2- grupių. Pradinė molekulė, iš kurios susidaro polimeras, vadinama monomeru. Polimerų grandinę sudarančių monomerų skaičius vadinamas polimerizacijos laipsniu. Iš maisto produktams tinkamų polimerų labai svarbūs grandininiai poliesteriai, kurių grandyse yra aromatinių ir alifatinių grupių, pavyzdžiui, polietilentereftalatas arba polietilenglikoltereftalatas: [ -OCH2-CH2OOC-  -CO ]n Polimerinės medžiagos, kurios tiesiogiai liečia maisto produktus, turi būti chemiškai patvarios, turėti tam tikras fizikines, chemines, mechanines bei technologines savybes, patenkinti higieninius reikalavimus. Polimerai gaunami ne tik cheminiais būdais. Jų apstu gamtoje. Tai celiuliozė, krakmolas, natūralusis kaučiukas, šilkas, įvairios dervos. Cheminiu būdu galima pagaminti ne tik įvairius natūralius polimerus (sintetinis kaučiukas), bet ir sukurti naujas, liaudies ūkiui reikalingas medžiagas. Cheminiais būdais galima pakeisti gamtinius polimerus, pavyzdžiui, celiuliozę, t. y. suteikti jiems naujų savybių. Trumpai panagrinėsime plačiausiai polimerams gaminti vartojamų medžiagų (monomerų, katalizatorių, iniciatorių, stabilizatorių, plastifikatorių) biologinį aktyvumą. Monomerai. Polistirolas gaunamas iš stirolo (vinilbenzolo). Tai savito kvapo skystis, verdąs 146 0C temperatūroje. Epichlorhidrinas – bespalvis, skaidrus, erzinančio savito kvapo skystis. Biologiškai aktyvus. Šį aktyvumą lemia molekulėje esantis chloras. Vinilo chloridas – bespalvės, bekvapės dujos. Verda 13,8 0C temperatūroje. Katalizatoriai, iniciatoriai. Daugelis polimerizacijos katalizatorių pasilieka produkte. Neorganinių medžiagų kiekį polimere nusako pelenai. Net ir nedidelis katalizatoriaus kiekis gatavame dirbinyje spartina polimero senėjimą. Iniciatoriai kaitinami skyla ir sudaro laisvuosius radikalus. Iniciatoriais vartojami organiniai ir neorganiniai peroksidai, hidroperoksidai ir diazojunginiai. Plastifikatoriai. Iš viso žinoma apie 2000 plastifikatorių, bet plastmasių maisto pramonei gamyboje jų vartojama labai nedaug: glicerinas, parafino aliejus, etanolaminai, ftalio, sebacino, adipino ir citrinos rūgšties esteriai bei mažamolekuliai poliesteriai. Užpildai. Tai daugiausia nenuodingos medžiagos: silicio dioksidas, kreida, celiuliozė, mediena, titano dioksidas ir kt. Tirpikliai. Polimerizacijai ar polikondensacijai tirpale vartojami organiniai tirpikliai: toluolas, benzolas, etilo acetatas, heksanas, benzinas, metileno chloridas ir kt. Pasibaigus reakcijai, blogai išdžiovintoje gautoje medžiagoje lieka tam tikra dalis šių tirpiklių: chloro organinių, aromatinių junginių, alkoholių. Tirpiklių dalelės, migravusios į maisto produktus, gali pakeisti jų skonį, kvapą, padaryti juos nuodingus. Polimerinės medžiagos ilgainiui sensta, t. y. keičiasi jų fizikinės, cheminės ir mechaninės savybės. Polimerų senėjimas priklauso nuo destrukcijos reakcijų. Vykstant šioms reakcijoms, polimero makromolekulės skyla, todėl dirbiniai deformuojasi, skilinėja, kol pagaliau suyra. Kai kurių destrukcijos reakcijų metu kinta dirbinių išvaizda: jie pageltonuoja, susidrumsčia, atsiranda tamsių dėmių, susiraukšlėja ir kt.
Chemija  Konspektai   (94,53 kB)
Chemija (2)
2010-01-04
1. Gaminamo produkto savybės M= 122,13, Tlyd- 122,4, tankis- 1,265g/cm3, labai gerai tirpi alkoholyje, šarmuose, eteryje, tirpsta- rūgštyje, mažai tirpi vandenyje. 2. Reakcijos, kurios vyksta sintezės metu 5. Sintezės proceso aprašymas Apvaliadugnėje kolboje su grižtamuoju šaldyvutvu, šildoma apie 4 valandas, kalio permanganatas ir 120ml vandens. Reakcijai pasibaigus, tirpalas netenka violetinės spalvos. Jei jis yra rusvo atspalvio, įpilama 2ml etanolio ir įberiama 1g oksalo rūgšties. 6. Reakcijos produktų atskyrimas ir valymas Dar karštas filtruojamas Biuchnerio piltuvu, mangano dioksidas perplaunamas du kartus užpilant po 10ml karšto vandens. Filtratas garinamas vandens vonioje iki 100ml tūrio ir parūgštinamas koncentruota druskos rūgštimi iki rūgščios reakcijos. Iškritę kristalai filtruojami, perplaunami mažu šalto vandens kiekiu, džiovinami. 7. Išeigos apskaičiavimas
Chemija
2010-01-04
Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandara tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos). Elektronai išsidėstę aplink atomo branduolį. Nuo elektronų išsidėstymo priklauso elementų cheminės savybės, o nuo jų - atomų jungties pobūdis molekulėse. Atomo branduolį sudaro protonai ir neutronai. Abi dalelės kartu vadinamos nuklonais. Atomų branduoliai kinta ir naujų elementų atomai susidaro, vykstant branduolinėms reakcijoms. Šių reakcijų metu kartais atsiranda α, β, γ dalelių; taigi jos susidaro skylant branduoliams. Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios). Elektronai. Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius. Jie sklinda iš katodo tiesiai šviesiu ruožu ir pro stiklą nepraeina. Elektriniame lauke katodiniai spinduliai pakrypsta į teigiamą polių. Tai rodo, kad šie spinduliai yra neigiamų dalelių srautas; šios neigiamos dalelės buvo pavadintos elektronais. Elektronai gaunami, imant katodu bet kurį metalą ir vamzdelį užpilant bet kuriomis dujomis. Elektronų išspinduliuoja ir kai kurie įkaitinti metalai. Šis reiškinys vadinamas elektronų termine emisija. Elektronai lengvai atsiskiria, tiriant kai kurias medžiagas, pavyzdžiui, gintarą. Iš to padaryta išvada, kad elektronų turi visų medžiagų atomai. Elektrono krūvis yra mažiausias, koks tik gali būti elektros krūvis. Jis vadinamas elementariuoju krūviu ir žymimas -1. Praktiškai elektrono masė lygi nuliui. Elektronai žymimi e raide. Protonai. Katodinių spindulių vamzdelyje, įtaisius skylėtą katodą, be katodinių spindulių, buvo aptikti ir teigiamai elektringi spinduliai. Jie sklinda priešinga katodiniams spinduliams kryptimi ir praeina pro katodo skyles, kanalus, todėl protonai yra dar vadinami kanaliniais spinduliais. Kanaliniai spinduliai atsiranda, kai katodinių spindulių dalelės (greiti elektronai), lėkdamos dideliu greičiu, išmuša iš dujų atomų dalį elektronų ir atomus jonizuoja. Šios dalelės krūvis yra +1 ir žymimos p raide. Neutronai. Bombarduojant α dalelėmis berilio ir aliuminio atomus, iš jų išmušamos neelektringos dalelės, vadinamos neutronais. Neutrono masė yra artima protono masei. Neutronai yra žymimi n raide. Laisvi neutronai nepatvarūs – jie skyla į protonus ir elektronus. Atomų branduoliuose esantys neutronai yra patvarūs. Kadangi neutronai neturi krūvio, tai jų skaičiaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo masei, bet nepakeičia branduolio krūvio, kartu ir atomo cheminių savybių. Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai.
Chemija  Referatai   (350,1 kB)
Cementas
2010-01-04
Cementas – tai bet kuri medžiaga, turinti tvirtinimo savybių. Dažnai cementu vadinamos ir specifinės birios medžiagos, naudojamos maišant su vandeniu. Teisingesnis šių medžiagų pavadinimas – hidrauliniai cementai, dažniau statyboje naudojami – gipsas, kalkės, svarbiausia statybinė medžiaga lietuviškai vadinama tiesiog cementu. Cementas yra padarytas, kaitindamas klintį su mažais kitų medžiagų kiekiais, tokiais kaip molis, 1450°C degimo krosnyje. Portlando cementas yra pagrindinė betono, cemento skiedinio ir daugumos nespecialaus skiedinio sudedamoji dalis. Jis yra labiausiai naudojamas bei populiariausias visame pasaulyje statybų pramonėje, gali būti pilkas arba baltas. Įmonės, gaminančios cementą, turi reikšmingus teigiamus ir neigiamus poveikius vietiniame lygmenyje. Teigiama pusė - cemento pramonė gali sukurti darbą ir verslo galimybes vietiniams gyventojams, ypatingai tolimose vietose besivystančiose šalyse, kur yra nedaug kitų galimybių ekonomikos plėtrai. Neigiami poveikiai trikdo peizažą, kelia dulkes ir triukšmą, žlugdo vietinę biologinę įvairovę nuo klinties karjero darbų. Cemento gamyba išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir tiesiogiai per anglies dvideginio gamybą, kai kalcio karbonatas yra įkaitintas, gamindamas kalkes ir anglies dvideginį išmeta jas į aplinką. Geriausi trys gamintojai yra Kinija su 704, Indija su 100, ir Jungtinės Amerikos Valstijos su 91 milijonais metrinių tonų cemento.
Chemija  Rašiniai   (8,9 kB)
Lietuvoje biodujų energetika plėtojama nuo 1994 metų ir šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą (Kauno ir Utenos), maisto pramonės atliekas (AB “SEMA” ir AB “Rokiškio sūris”) ir gyvulių mėšlą (ŽŪB Vyčia ir UAB Lekėčiai). Pastarosiose dviejose jėgainėse kartu su mėšlu perdirbamos maisto pramonės įmonių atliekos. UAB Lekėčiai savo veiklą pradejo 2003 m. Biodujų jėgainė pastatyta, naudojant nuosavas lėšas ir pasitelkus Lietuvos specialistus bei projektuotojus. Jėgainėje perdirbamas kiaulių mėšlas, tiekiamas iš šalia esančiųfermų, ir maisto bei pašarų įmonių. Įmonė turi gyvūninės kilmės atliekų perdirbėjo statusą. Joje rengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Šių atliekų perdirbimas yra komplikuotas – dėl nestabilios ir didelės baltymų arba riebalų koncentracijos, būna biologinio proceso sutrikimų. Biodujos. Anaerobinio apdorojimo technologijos yra viena efektyviausių organinių atliekų utilizavimo priemonių, kuri tiesiogiai susijusi su aplinkos teršimo mažinimu. Greta svarbiausios biodujų jėgainės paskirties – mažinti aplinkos teršimą skystomis organinėmis atliekomis,yra labai svarbu tai, kad jos naudojimas prisideda prie kitų ES Parlamento ir Tarybos direktyvų rekomendacijų vykdymo pagaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojant organines atliekas ( skystą mėšlą, maisto pramonės atliekas). Biodujų reaktorius susideda: 1. Srutų surinkimo saugykla. 2. Skysto mešlo bei organinių atliekų maišymo talpykla. 3. Autoklavas. 4. Masės pašildymo talpykla. 5. Vrtikalus cilindrinis reaktorius. 6. Dujų surinkimo talpykla. Biodujų reaktoriaus veikimo principas Pirmame paveiksle pavaizduota technologinė biodujų gamybos scema. Skystas mėšlas bei kitos organinės atliekos maišyklėmis sumaišomas talpykloje ir siurbliais periodiškai tiekiamos į bioreaktorių. Prieš patektama visa sumaišyta masė yra pašildoma. Biodujų reaktoriuje įrengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Pagrindinė autoklavo paskirtis sterilizuoti organines maisto medžiagas kuriomis bus maitinamas biodujų reaktorius. Reaktorius kasdien papildomas po 15-20 m šviežios masės. Reaktoriuje įrengtos mechaninės maišyklės, kurios palaiko masę ir neleidžia jai sluoksniuotis. Gerai maišant sunkiosios nuosėdos nesikaupia reaktoriaus dugne, o slenka prie šalinimo angų. Anaerobinio proceso metu išsiskyrusios biodujos kaupiasi viršutinėje reaktoriaus dalyje ir veikiant slėgiui, patenka į dujų saugyklą. Dujos valomos nuo priemaišų ir sieros junginių. Biodujų atsarga kaupiama saugykloje, kuri pagaminta iš uždaro ant vandens plaukiančio metalinio cilindro.
Chemija  Analizės   (315,23 kB)
Azotas
2010-01-04
Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas - t.y. labai nereaktingas - žemose temperatūrose. Azotas yra nedegus bei malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną prie -196°C. Azoto savybės reikalauja laikytis specifinių darbo saugos reikalavimų (pagal saugos duomenų lapą). Azoto oksidai ir smogas Žodis smogas pradėtas vartoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke - “dūmai” ir fog - “rūkas”. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas (net mirtinas). Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai nuo smogo kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių, juose susidarantis smogas vadinamas pramoniniu smogu. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas reiškinys. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis reakcijomis, o tokių reakcijų sukeltas smogas - fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO(d) susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose. Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO(d), bet ir nesudegusio, bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono (tai viena iš deguonies vieninių medžiagų, kurios molekules sudaro trys deguonies atomai O3), įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Kai kurie žmonės dėl užterštame ore esančio ozono pradeda dusti. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Aašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Užterštas oras mažina kultūrinių augalų derlių, gadina gumos dirbinius. Vienas iš pirmųjų smogo požymių - oro padūmavimas, dėl kurio blogai matomi tolimi daiktai. Azoto gamyba ir panaudojimas Daugiausiai azoto randama atmosferoje. Jo masės dalis Žemės plutoje tesudaro 0,002%. Svarbiausieji azoto mineralai yra KNO3 (kalio nitratas, kalio salietra) ir NaNO3 (natrio nitratas, natrio salietra, Čilės salietra), randami dykumų regionuose. Kitus gamtinius azoto junginius sudaro iškasenose (daugiausiai akmens anglyse) susikaupęs augalinių ir gyvulinių baltymų azotas. Prieš šimtą metų žmogui prienamos gryno azoto ir jo junginių atsargos buvo gana ribotos. 1895 m. sukūrus oro skystinimo technologiją, o 1908 m. - amoniako gamybos iš oro azoto būdą, reikalai pasikeitė. Iš amoniako galima pagaminti daug azoto junginių. Tuo tarpu grynas azotas šiuo metu daugiausiai išskiriamas distiliuojant suskystintą orą. Tiek grynas azotas, tiek jo junginiai, labai plačiai vartojami įvairiose srityse: inertinei atmosferai sudaryti (gaminant įvairias chemines medžiagas, mikroelektronikos gaminius); naftos gavyboje (į gręžinį pumpuojant suslėgtą azotą, galima padidinti naftos išeigą); metalurgijoje; šaldymui (greitam maisto užšaldymui). Pagal gamybos apimtį azotas yra antras po sieros rūgšties (JAV 1990 m. gauta 26×106 tonų azoto). Daugiausiai naudojamas amoniako gamyboje, kuris vėliau naudojamas trąšų ir azoto rūgšties gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias elektrotechnikos detales, pavyzdžiui tranzistorius, diodus, integrines schemas bei nerudijančio plieno gamyboje. Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.
Chemija  Rašiniai   (7,73 kB)
Atomo sandara
2010-01-04
Atomą sudaro branduolys ir aplink skriejantys elektronai. Branduolį sudaro protonai ir neutronai. Protono krūvis yra teigiamas, o neutronas krūvio neturi. Branduolį sudarantys elektronai visada neigiami. Atomas gali būti neutralus, tada kai elektronų skaičius yra lygus protonų skaičiui. Pvz. branduolys yra visada teigiamas, nes ji sudaro protonai kurių krūvis teigiamas, o neutronai krūvio neturi. Kai aplink branduolį skrieja 8 neigiami elektronai ( - ) o branduolyje yra 8 teigiami protonai ( + ) tada atomas tampa neutralus, nes teigiamo ir neigiamo krūvio yra po lygiai. Dėl elektronų skaičiaus kitimo atomas gali virsti teigiamu jonu arba neigiamu jonu. Neutralus atomas netekęs vieno arba daugiau elektronų virsta teigiamu jonu. Atomas prisijungęs vieną arba daugiau elektronų tampa neigiamu jonu. ATOMAS: Atomas yra mažiausia cheminio elemento dalelė.
Chemija  Analizės   (10,21 kB)
Angliavandeniliai
2010-01-04
1. Į visų organinių junginių sudėtį įeina: a) vandenilis; b) vandenilis ir anglis; c) anglis. 2. Reiškinys, kai egzistuoja kelios medžiagos, turinčios vienodą sudėtį ir tą pačią molekulinę masę, bet skirtingą molekulinę struktūrą, vadinamas: a) hibridizacija; b) izomerija; c) radikaliniu mechanizmu. 3. Visi organiniai junginiai, sudaryti tik iš dviejų elementų - anglies ir vandenilio, vadinami: a) sočiaisiais angliavandeniliais; b) alkenais; c) angliavandeniliais. 4. Bendrą formulę C¬nH2n+2 turi: a) alkanai; b) alkinai ir alkadienai; c) aromatiniai angliavandeniliai. 5. Hibridizacija, kurioje dalyvauja vienas s elektronas ir trys p elektronai, yra sutinkama: a) ten, kur tarp anglies atomų yra tik viengubos jungtys; b) tik alkadienuose; c) ten, kur yra nors viena vienguba jungtis tarp anglies atomų. 6. Sudarant angliavandenilio pavadinimą, pirmiausia reikia: a) formulėje surasti pačią trumpiausią anglies atomų grandinę; b) formulėje surasti pačią ilgiausią anglies atomų grandinę; c) a ir b atsakymai klaidingi. Visai nereikia nieko ieškoti, bet žymėti iš kairės į dešinę. 7. Reakcija CH4 + Cl2  CH3Cl + HCl vadinama: a) mainų; b) pavadavimo; c) tokia reakcija negalima. 8. Vandenilio atskėlimo reakcijos dar vadinamos: a) dehidrinimo reakcijomis; b) oksidacijos reakcijomis; c) dehidratacijos reakcijomis. 9. Dega: a) viskas, kas yra chemijos kabinete; b) tik visi sotieji angliavandeniliai; c) visi angliavandeniliai. 10. Chlormetanas yra: a) CH3Cl b) CH4Cl c) Cl-CH2-Cl 11. Reakcijos, kurių metu vyksta nuoseklių pakitimų seka, vadinamos: a) nuosekliosiomis; b) grandininėmis; c) polimerizacijos. 12. Cikloheksanas ir metilciklopentanas yra: a) nesotieji angliavandeniliai; b) izomerai; c) ta pati medžiaga. 13. Etileno homologinei eilei priklausantys angliavandeniliai išreiškiami bendra formule: a) C2H4 b) CnH2n c) kitokia formule. 14.  ryšys yra ten, kur yra: a) anglis ir vandenilis ir jokio deguonies; b) nors viena dviguba jungtis; c) mažiausiai dvi dvigubos jungtys. 15. Kuris teiginys teisingas (etileno eilės angliavandeniliams reaguojant su vandenilio halogenidais): a) Mažiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o labiausiai hidrintas - halogeno atomą. b) Labiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o mažiausiai hidrintas - halogeno atomą. c) Prie to anglies atomo, kur daugiausiai vandenilių, nieko neprisijungia, o kur mažiausiai - prisijungia halogeno atomas. 25. Parašykite, kaip acetilenas išblukina bromo vandenį. 16. cisizomeru vadinamas: a) geometrinis arba erdvinis izomeras; b) transizomeras; c) erdvinis arba vietos izomeras. 17. Izopreninis kaučiukas gaunamas polimerizuojant: a) CH2=CH—CH=CH2 b) CH2=C—CH=CH2 | CH3 c) CH2=C—CH=CH2 | Cl 18. Acetilenas yra: 26. Kiek litrų ir kiek kilogramų anglies dioksido susidarytų, sudeginus 5 molius oktano? a) C2H2 b) CnH2n-2 c) dieninis angliavandenilis. 19. Visiems aromatiniams angliavandeniliams būdinga: a) malonus kvapas; b) ciklinė molekulių sandara; c) sp3 hibridizacija. 20. Fenilo radikalu vadinama: a) atomų grupė C5H6 b) tolueno grupė c) C6H5 atomų grupė. 21. Krekingas - tai: a) toks žaidimas; b) ilgos grandinės angliavandenilių skaidymas į mažesnius, trumpesnius; c) sinonimas polimerizacijai. 22. Pirolizė - tai: a) organinių junginių skilimas aukštoje temperatūroje be oro; b) aukštesniųjų naftos frakcijų skaldymas; c) naftos degimas, kai reikia gauti aromatinius angliavandenilius. 23. Vulkanizacija - tai: a) prisijungimo reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; b) mainų reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; c) kaučiuko gavimo būdas. 24. Gamtinio kaučiuko erdvinė sandara vadinama: a) stereonereguliaria; b) geometriškai nepastovia; c) stereoreguliaria.
Chemija  Testai   (11,86 kB)
Alkoholis. Jo žala
2010-01-04
Alkoholiai ( arab. al kuhl - stibio milteliai ): 1.– angliavandenilių dariniai, organiniai junginiai, turintys molekulėje vieną arba kelis hidroksilus ( OH ), prijungtus prie sočiųjų anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etilo alkoholis C2H5OH. Pagal hidroksilų skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius ( glikolius ), trihidroksilius ( pvz.: glicerinas) ir polihidroksilius ( poliolius, pvz.: sorbitas ). Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas ( kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įv. skystosioms vaistų formoms ir odą dirdinantiems linimentams gaminti ) etilo alkoholis, arba etanolis. Kur kas nuodingesni už jį metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik tech. tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais apsinuodijama. Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami tik tech. tikslams medicinoje. Monohidroksiliai alkoholiai nepasižymi nei bazinėmis, nei rūgštinėmis stipriomis savybėmis. Alkoholių vandeniniai tirpalai spalvos nekeičia. ALKOHOLIŲ CHEMINĖS SAVYBĖS: Alkoholiai, kaip ir vanduo reaguoja su aktyviaisiais metalais ( pvz.: reaguojant natriui su etanoliu susidaro natrio etilatas ir išsiskiria vandenilis ): 2CH3 – CH2 – OH + 2Na 2CH3 – CH2 – O Na + H2 Esant koncentruotos sieros rūgšties, alkoholiai reaguoja su vandenilio halogenidų rūgštimis susidarant angliavandenilių halogenų dariniams: H2SO4 CH3 – OH + HCl CH3 Cl +H2O Aukštoje temperatūroje ir esant dehidratuojančių medžiagų nuo alkoholio molekulių atskyla vanduo susidarant nesotiesiems angliavandeniams: t>140°C,H2SO4 (konc.) H3C – CH2 – OH H2C ═ CH2 + H2O ŽEMESNĖJE TEMPERATŪROJE SUSIDARO ETERIAI. Monohidroksiliai pirminiai alkoholiai gana lengvai oksiduojasi. Susidaro aldehidai. Pvz.: į etanolį įleista įkaitinta varinė vario ( II ) oksidu padengta viela pradeda blizgėti ir jaučiamas specifinis nemalonus acetaldehido kvapas: H H t O H – C – C – O – H +Cu O CH3 – C + Cu + H2O H H H Alkoholius galima dehidrinti ir hidratuoti. Jie taip pat reaguoja su rūgštimis susidarant esteriams.
Chemija  Referatai   (10 kB)
Alkoholiai
2010-01-04
Alkoholiai (arabiškai al kuhl-stibio milteliai), angliavandenilių dariniai, kurių molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti hidroksilo grupėmis. Hidroksilo grupė –OH yra alkoholių funkcinė grupė. Pagal hidroksilių skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius (glikolius), trihidroksilius (pvz., glicerinas) ir polihidroksilius (poliolius, pvz., sorbitas).Bendra monohidroksilinių alkoholių formulė CnH2n+1OH. Alkoholių pavadinimai sudaromi iš atitinkamų angliavandenilių pavadinimų pridedant priesagą –ol-. Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas (kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įvairioms skystosioms vaistų formoms ir odą dirginantiems linimentams gaminti) etilo alkoholis, arba etanolis. Etilo alkoholis (C2H5OH)su vandeniu maišosi bet kokiais santykiais ir yra geras tirpiklis daugeliui medžiagų. Jis lengvai užsidega ir dega silpnai melsvos spalvos liepsna. Šiuolaikinėje gamyboje etanolis gaunamas etileną hidratuojant vandens garais, taip pat etanolis pradėtas gauti iš krakmolo turinčių medžiagų (grūdų, bulvių), nemaži etanolio kiekiai gaunami iš medienos- hidrolizuojant celiuliozę ir rauginant susidariusią gliukozę. Iš 1 tono sausų medžio pjuvenų galima gauti maždaug 200 litrų etanolio, toks pat jo kiekis gaunamas iš 0,7 tono grūdų arba 1,5 tono bulvių. Etanolį galima paversti drebučiais, kuriuos galima pjaustyti peiliu. Į porcelianinį indelį įpylus 20 mililitrų etanolio ir pridėjus 5 gramus muilo drožlių, susidaro drebučių pavidalo masė, kurią lengvai galima uždegti. Etilo alkoholis naudojamas alkoholinių gėrimų gamybai. Kur kas už etilo alkoholį nuodingesni metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik techniniams tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais kartais apsinuodijama. Metanolis (CH3OH) labai nuodingas! Net nedidėlis jo kiekis gali sukelti apakimą arba būti mirtinas. Metilo alkoholis yra bespalvis skystis. Su vandeniu jis maišosi bet kokiais santykiais, dega silpnai mėlynos spalvos liepsna. Anksčiau jis buvo gaunamas kaip šalutinis produktas, sausai distiliuojant medį, todėl kartais jis vadinamas madžio spiritu. Metilo alkoholis sintetinamas iš anglies monoksido ir vandenilio, dalyvaujant katalizatoriams. Jų mišinys smarkiai šildomas, ir dideliame slėgyje vyksta reakcija. CO+2H2CH3OH Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami medicinoje, vien techniniams tikslams. Etanolis, metanolis, 1-propanolis turi specifinį alkoholių kvapą, tolesnių jį homologų kvapas stiprus, kai kurių- nemalonus. Aukštesnieji alkoholiai nekvepia. ALKOHOLINĖS MEDŽIAGOS Augalų grūduose, vaisiuose ir uogose susikaupia maistingos medžiagos- krakmolas ir įvairūs cukrūs. Bendra visų cukrinių medžiagų savybė yra tai, kad jos rūgsta ir virsta etilo alkoholiu ir kitomis svarbiomis medžiagomis. Alumi vadinamas gėrimas, gaunamas iš salyklo, apynių ir vandens. Dvieilių miežių salyklas yra tinkamiausias alui gaminti. Orasausuose miežiuose esti daugiau kaip 50% krakmolo, kurį diastazė, kartu su kitais fermentais, ištirpdo ir paverčia cukrūmi. Tokio selyklo tirpalas vadinamas ekstraktu (misa). Kadangi alus yra maistingas ir jo maistingosios medžiagos yra lengvai virškinamos, tai šis gėrimas yra žmogui naudingas. Jame esantis anglies dioksidas (CO2) skatina virškinimą ir sukelia apetitą. Žinoma vartojant saikingai. Vynas gaunamas, rūgstant uogų ir vaisių sultims. Kadangi vynuogių sultys cukringiausios, tai jos yra svarbiausios vyno gamyboje. Iš vynuogių sulčių be jokių priedų gaunamas geras stiprus vynas. Rauginant kitokių uogų ir vaisių sultis, beveik visada pridedama cukraus, todėl tokie vynai laikomi ne natūraliais. Natūralus vynas gaunamas tik iš vynuogių sulčių. Iškasenos rodo, kad vyną mokėta gaminti jau prieš 7000 metų. Vynas geriamas, pripylus ne daugiau kaip pusę stikliuko, nes atsipalaiduojančios kvapniosios medžiagos turi likt stiklelyje. Šampanas pradėtas gaminti Prancūzijoje, Šampanės provincijoje 1718m. tai nestiprus, anglies dioksido turintis vynas, paskanintas likeriu ar saldžiuoju vynu. Šampanas vertinamas dėl anglies dioksido gaivinančio veikimo. Anglies dioksidas lieka šampane dėl savotiško jo rauginimo būdo. Iki 1930metų šampanas būdavo rauginamas atskiruose buteliuose, nupilant jį nuo išsiskyrusių mielių. Dabar rauginama didelėse statinėse. Kadangi šampanas nearomatingas, tai jį galima ir staiga atšaldyti ledu (prieš gėrimą). Vermutas pradėtas gaminti 1786 metais Turine. Jame tik trys ketvirtadaliai vyno, o likusią dalį sudaro priemaišos- citrinos rūgšties, cukraus, alkoholio, pelynų ir kitų žolių ekstraktai, sukeliantieji apetitą. Todėl jis ir geriamas prieš valgį apetitui pagerinti (aperityvas). Svarbių alkoholinių gėrimų tarpesvarbią vietą užima konjakas- išlaikytas ir paskanintas vyno distiliatas. Jo tėvynė- Prancūzijos miestas Konjakas( Cognac, Šarantos depart.). dabar daug kojako gamina visos vynuoges auginančios šalys. Kai kur konjakas vadinamas “brandy”. Išspaustos vynuogių sultys surauginamos mielėmis (šiltai). Gautas vynas distiliuojamas. Distiliatas, laikomas ąžuolinėse statinėse 3-10metų, virsta konjaku. Čia vyksta įvairūs pakitimai: iš ąžuolinių statinių ištraukiamos įvairios medžiagos, dalis alkoholio susijungia su rūgštimis, susidarant kvapniems esteriams, pro statinės šonus iš dalies prasiskverbęs oro deguonis oksiduoja ir pakeičia įvairias medžiagas. Dėl to konjakas nusidažo geltonai raudona spalva. Jo skonis ir kvapnumas priklauso nuo vynuogių, distiliavimo būdo, statinės medžio ir išlaikymo. Kartais į konjaką pridedama įvairių prieskonių. Senas konjakas būna tamsesnis, dargi juosvas. Grūdų konjakas gaminamas iš rūgių, kviečių, miežių ir avižų. Jų miltai paverčiami kleisteriu, maišant su vandeniu ir trupučiu sieros rūgšties. Kleisteris, naudojamas krakmolui sucukrinti, maišomas su salyklo miltais ir šildomas. Gautoji misa rauginama mielėmis ir pakartotinai distiliuojama. Distiliatas turi būdingą grūdų aromatą. Romas (kai kur vadinamas “Ron”) yra konjakas, gaunamas surauginus ir išdistiliavus cukrinių švendrių sultis. Sultys praskiedžiamos vandeniu ir rauginamos mielėmis 5-6 paras. Jų distiliatas laikomas ąžuolinėse statinėse, net iki 10 metų. Romas yra aromatingesnis už kitų rūšių konjaką. Šis gėralas kartais nudažomas degintu cukrumi. Žinomas ir mažai aromatingas (beveik bespalvis) romas, vartojamas vietoje degtinės. Viski yra amerikoje labai plačiai vartojamas išlaikytas grūdų konjakas. Sumaišytas su mineraliniu vandeniu. Viski prieskoniui didelią reikšmę turi pelkių vandens mikroorganizmai. Nesant pelkių vandens, į misą pridedama durpių arba distiliatas laikomas iš vidaus apdegintose statinėse. To paties pasiekiama, džiovinant žaliavą virš degančių durpių. Alkoholis žmogaus organizme.Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvairių tyrinėtojų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03%. Jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai ir dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Girtumas - fiziologinių organizmo funkcijų, ypač centrinės nervų sistemos, sutrikimas nuo alkoholio ar narkotiko. Yra trys girtumo stadijos. 1)Lengvo girtumo stadija būna į organizmą patekus 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). 2)Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina. 3)Sunkaus girtumo stadiją sukelia 100 - 300 g alkoholio; prarandama orientacija, atsiranda mieguistumas, po to - visiška amnezija (žmogus neprisimena, kas buvo išgėrus). Gali sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas. Alkoholio koncentracijai kraujyje dar padidėjus, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse; alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir miršta. Mirštama alkoholio dozė suaugusiajam 4 - 8 gramai vienam kilogramui kūno masės, vaikui - 3 gramai vienam kg kūno masės. POŽYMIAI SUSIJĘ SU ALKOHOLIO KONCENTRACIJA KRAUJYJE • 0,02 - 0,03%: dar neprarasta koordinacija, nežymi euforija ir drovumo, bailumo praradimas. Slopinamųjų efektų nėra. • 0,04 - 0,06%: “gero buvimo” jausmas, atsipalaidavimas, šilumos įspūdis. Euforija. Truputį nusilpus atmintis, logika. Sumažėjęs atsargumo jausmas. • 0,07 - 0,09%: silpnas pusiausvyros, kalbos, regos, reakcijos greičio ir klausos nusilpimas. Euforija. Pablogėjusi savikontrolė, atsargumas, atmintis. • 0,10 - 0,125%: žymus sveiko proto bei koordinacijos nusilpimas. Kalba gali kirstis, nusilpęs reakcijos greitis, rega. Euforija. Prie šio intoksikacijos lygio neleidžiama vairuoti transporto priemonių. • 0,13 - 0,15%: judesių nekoordinavimas ir fizinės kontrolės praradimas. Aptemęs regėjimas, prasta pusiausvyra. Euforija išnyksta ir atsiranda disforija. • 0,16 - 0,20%: disforija (susirūpinimas, nerimas) pradeda dominuoti, gali atsirasti šleikštulys. • 0,25%: reikia pagalbos vaikščiojant; visiška proto sumaištis. Disforija, šleikštumas ir vėmimas. • 0,30%: sąmonės netekimas. • 0,40% ir daugiau: koma, galima mirtis dėl kvėpavimo nepakankamumo. ALKOHOLIŲ ŽALA Nesaikingai vartojant alkoholį susergama įvairiomis ligomis tai-alkoholizmas, alkoholinė psichozė, alkoholinis polineuritas. Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad 95 % alkoholikų serga gastritu, skrandžio opomis, kepenų ciroze, virškinamojo trakto organų vėžiu. Alkoholizmas liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas, reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausiai serga 20-40 metų vyrai, rečiau, bet sunkiau moterys bei paaugliai. Alkoholizmui turi reikšmės asmenybės psichologinės įpatybės, organizmo medžiagų apykaitos ypatumai, tradicijos, auklėjimas, aplinka, paveldėjimas, psichiką traumuojančios aplinkybės. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tada jau ligonis geria vienas, slapta ir bet kokio alkoholio. Sergančiojo organizme vis daugėja liguistų pakitimų. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais-norkologiniuose ligoninių skyriuose. Alkoholinė psichozė, psichikos liga kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Sergantis alkoholine psichoze guldomas į narkologinę arba pschiatrinę ligoninę. Po alkoholinės psichozės dar gydoma nuo alkoholizmo, nes svarbu, kad ligonis visiškai liautųsi gerti. Alkoholinis polineuritas išsivysto ilgą laiką vartojant alkoholį, nes tada atsiranda B1 avitaminozė, audiniuose susikaupia daug pieno bei pirovynuogių rūgščių. Šį polineuritą dažniausiai predisponuoja peršalimas, gripas: plaučių uždegimas ir kitos ligos. Ligos pradžioje būna parestezijos, nugaros, galūnių skausmai. Vėliau atsiranda paralyžiai. Pirma nukenčia kojos, po to - rankos. Kartais sutrinka ir jutimas. Dėl gana didelio raumenų ir sąnarių pažeidimo vystosi ataksija. Liga trunka ilgai. Jos prognozė priklauso nuo to, ar sergantysis vartoja alkoholį. Jei taip, liga progresuoja ir jį gali labai suluošinti. Maždaug penktadalis tokių ligonių miršta. Kai sergantieji nustoja vartoti alkoholį, ligos prognozė būna palanki. Alkoholis labai kenkia nėščioms moterims jų vaisiaus vystymuisi, jų kūdikiams. Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų krūtimi. Geriančios moterys dažniau gimdo negyvus vaikus, dažniau persileidžia. Jei vaikas būna pradėtas tėvams esant girtiems ar neseniai gėrusiems, yra didelė tikimybė, jog jis gims protiškai apsigimęs, bus protiškai atsilikęs, turės fizinių nepakankamumų. Tačiau alkoholizmas genetiškai nepaveldimas, jį gali sąlygoti tik auklėjimas ir aplinka. NAUJAS POŽIŪRIS Į ALKOHOLĮ Naujausi tyrimai rodo, kad saikingas alkoholio kiekis gali sumažinti širdies smūgio riziką. Nustatyta, kad alkoholis padidina “gerojo” cholesterolio kiekį. “Gerasis” cholesterolis padeda atsikratyti riebalinių arterijų sienelių nuosėdų ir sumažina “blogojo” cholesterolio kiekį organizme. Jis taip pat sumažina širdies smūgio riziką, neleisdamas kraujo dalelėms, atsakingoms už kraujo krešėjimą, sulipti. Bet vartojant alkoholį reikia būti labai atsargiems. Jei truputį padauginsite, jis pradės jums kenkti. Saikingas alkoholio vartojimas sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis tik tam tikrai grupei žmonių - vyrams, kurių amžius daugiau kaip 40 metų, moterims po klimakterinio periodo. “Optimalus alkoholio kiekis, galintis duoti naudos sveikatai, yra vienas-du vienetai per dieną, -aiškina Markas Bennetas iš “Alcohol Concern”. - Jei viršysite šią normą, naudos nebus”. Alkoholis nėra vaistai, ir tikriausiai gydytojai nepatars pacientams eiti namo ir išgerti taurelę. Bet jei jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie retkarčiais mėgsta išgerti, žinokite, jog galima tai daryti neviršijant nurodytos dozės. ALKOHOLIŲ NAUDA IR PANAUDOJIMAS Kaip alkoholis pasitarnauja medicinoje? Medicinoje vartojamas etilo alkoholis, arba spiritas. Vietiškai vartojamas odos dezinfekcijai (70%), trynimams ir kompresams, kai reikia sukelti hiperemiją - kraujo priplūdimą į tam tikrą vietą (40 - 70%), džiovinimui arba sutraukimui (96%), tinktūroms ir ekstraktams gaminti (70%). Spiritas įeina ir į prieššokinių skysčių sudėtį. Į vidų spiritas skiriamas labai sušalusiems asmenims, nes jis išplečia kraujagysles, sukelia šilumos jausmą. Į veną jis (30%) kartais leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis. Spiritas į veną taip pat leidžiamas, esant plaučio abscesui ar gangrenai. Kai alkoholiu stipriai apsinuodijama, nusigeriama, būtina išplauti skrandį, duoti vaistų, jaudinančių centrinę nervų sistemą (kofeino, stiprios arbatos arba kavos, amoniako, kuris refleksiškai sužadina kvėpavimą ir kraujo apytaką), atlikti vandens procedūras. Metilo alkoholis gali būti žmogaus apakimo, kepenų sutrikimų ir net mirties priežastis. Alkoholizacija - spirito įvedimas į audinius su tikslu sukelti nervų laidumo sutrikimą arba kad išsivystytų sklerotinis (nekrotizuojantis) procesas. Naudojama neurochirurgijoje - trišakio, veidinio ir kt. nervų blokadai. Spirito - novokaino blokada naudojama anesteziologijoje nerviniams mazgams paveikti. Alkoholis mediciniškais tikslais taip pat naudojamas chirurgijoje, onkologijoje, kardiologijoje, taip pat - kaip aseptikas ir antiseptikas dezinfekcijoje. Alkoholių panaudojimas. Etilo alkoholis naudojamas žiemą, pilamas į automobilių langų valymo bakelius, nes jis esant minusinei temperatūrai neužšąla.Taip pat spiritas naudojamas: degalinėje užsipilus benzino sumaišyto su vandeniu, automobilis gęsta, tada reikia į automobilio degalų baką įpilti spirito, jis atsiskiedžia su vandeniu ir sudega kartu su benzinu. Dar spiritas naudojamas, jei automobilis senas ir jo variklis susidėvėjęs tai per duslintuvą išmetamas anglies dioksido (CO2) kiekis viršija leistinas normas ir tachnikinės apžiūros praeiti neįmanoma. Todėl vairuotojai prieš važiuojant į technikinių apžiūrų stotį į automobilio degalų baką įpila spirito, kurio pagalba variklyje geriau sudega benzinas ir sumažėja į orą išmetamas anglies dioksido kiekis. Kai kuriose šalyse etanolis naudojamas kaip degalai vidaus degimo varikliams. Technikoje naudojamas denatūruotas alkoholis, t. y. jis paverčiamas netinkamu gėrimui (į jį pridedama nemalonaus skonio medžiagų ir dažų). Dar teko girdėti, kad spiritas būna tarp didėlių lėktuvų(“Buingų”)stiklų, kad jie (stiklai) neužšaltų, nes pasikėlus į tarkim 11 kilometrų aukštį ir vasarą ten būna minusinė temperatūra. Taip pat etilo alkoholis plačiai vartojamas radiotechnikoje, įvairioms schemoms valyti. Metanolis daugiausia naudojamas formaldehido, kai kurių vaistų gamybai, taip pat- kaip lakų ir dažų tirpiklis. Iš pentanolių gaunami esteriai, kurie naudojami parfumerijoje. Aukštesnieji alkoholiai naudojami įvairiose šakose, pavyzdžiui: C14-C20- greitina vulkanizaciją, C18-C20—medicininiai preparatai, C8, C12-C20-parfumerijoje ir kosmetikoje, C16-C20-antikoroziniai tepalai. Taigi alkoholiai naudojami daug kur ir įvairiems tikslams. Alkoholį vartojant kaip svaiginimosi priemonę jo žala žmogaus organizmui yra labai didelė, o kaip medikamentą medicinoje didelė nauda. Nors alkoholis naudojamas ir geriems tikslams, norime mes tai pripažinti ar ne, vyksta vis greitėjanti tautos savižudybė, jos išsigimimas. Girtuokliavimas klupdo tautą prisikėlimo kelyje.
Chemija  Referatai   (14,82 kB)
Viskas apie nemetalus. Teorinė medžiaga apie atskiras nemetalų grupes: paplitimas, savybės, gavybos būdai. Uždaviniai.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 34,85 kB)
Išmok chemijos
2010-01-04
Oksidacijos laipsnis. Valentingumas. Jonų atpažinimo reakcijos. Dujų nustatymas. Organinių medžiagų nustatymas. Kai kurios cheminės medžiagos. Cheminių elementų lentelės.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 29,8 kB)
Alkoholiai
2009-12-15
PowerPoint pristatymas. Alkoholiai. Alkoholių skirstymas. Alkoholių cheminės savybės. Etilo alkoholis. Etilo alkoholio panaudojimas. Etilo alkoholio gavimas. Metilo ir propilo alkoholiai. Alkoholių sukeliama žala. Alkoholis ir vaikai. Alkoholio nauda. Alkoholio vartojimas. Išvados.
Chemija  Referatai   (16 psl., 549,87 kB)
Elemento oksidacijos laipsniui didėjant, stiprėja junginio, kurio sudėtyje yra tas elementas, oksidacinės ir silpnėja redukcinės savybės. Tą rodo pavyzdžiui, elementinio mangano Mn0 ir jo junginių- Mn+2SO4, Mn+4O2, K2Mn+6O4, KMn+7O4- savybės. Mn0, kaip ir visi metalai, gali būti tik reduktorius. Mn+2 jonui būdingos redukcinės savybės. Oksidacinės jo savybės reiškiasi tik metalinio Mn0 gavimo procesuose. Mangano (IV) oksidui būdingos ir redukcinės, ir oksidacinės savybės, bet pastarosios yra ryškesnės.
Chemija  Tyrimai   (2 psl., 9,4 kB)
Oras. Atmosfera
2009-09-28
Senovėje oras buvo laikomas vienu iš pasaulį sudarančių elementų. Jau antikinio pasaulio išminčiai suvokė, kad oras, nors ir nematomas, yra tiek pat reali medžiaga kaip vanduo arba žemė. Iki XVIII a. manyta, jog oras – vientisa medžiaga, o šio amžiaus pabaigoje buvo teigiama, kad jis yra nevienalytis. Pirmiausia ore buvo rasta deguonies, vėliau – azoto ir kitų medžiagų. Svarbus įvykis žmonėms, suvokusiems oro meterialumą, buvo jo svarumo atradimas.
Chemija  Referatai   (7 psl., 17,77 kB)
Natrio nitritas
2009-09-21
NaNo2 - Natrio nitritas: Fizikinės savybės, panaudojimas maisto pramonėje, poveikis žmogaus organizmui
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,94 kB)
Žmogus ir vanduo
2009-09-17
"Žmogus ir vanduo" - tai darbas, aprašytas apie vandenį Lietuvoje ir pasaulyje iš cheminės, geografinės, biologinės, medicininės pusių, jo tarša, ciklas ir kita svarbi informacija.
Chemija  Pateiktys   (10 psl., 20,71 kB)
Akmens anglys
2009-09-10
Energijos ištekliai, kuriais šiandien naudojasi žmogus, kūrėsi milijonus metų. Anglys, nafta ir gamtinės dujos – visos iškastinio kuro rūšys – sukaupė Saulės energiją, pasiekusią Žemę galbūt prieš 500 milijonų metų. Jos susidarė iš augalinės kilmės medžiagos, kuri kito milijonus metų. Anglys – pirmoji iškastinio kuro rūšis, kurios buvo daug kasama ir naudojama. Visa Vakarų visuomenės industrializacija buvo glaudžiai susijusi su anglių gavyba. XVIII a. pagal naują technologiją pradėta kasti anglis iš giliau.
Chemija  Referatai   (5 psl., 12,32 kB)
Organinių junginių struktūros ir reaktingumo teoriniai pagrindai. Alifatiniai ir aromatiniai angliavandeniliai. Alkoholiai, fenoliai, eteriai, tioliai ir sulfidai. Aldehidai, ketonai ir jų dariniai. Karboksirūgštys ir jų funkciniai dariniai. Lipidai. Aminorūgštys, peptidai ir baltymai. Angliavandeniai (sacharidai). Biologiškai svarbūs azoto junginiai.
Chemija  Konspektai   (202 psl., 1,56 MB)
Miltelinės elektrokontaktinės ir elektromagnetinės medžiagos. Angliniai plienai. Legiruotieji plienai. Legiruojantys elementai ir jų įtaka plienų savybėms. Legiruotų plienų klasifikacija. Plieno suvirinimas. Al ir jo lydiniai. Lydiniai su g ir Ti pagrindu. Cu ir jo lydiniai. Korozija, jos esmė ir rūšys. Kovos su metalų korozija priemonės. Polimerai. Užpildai ir plastifikatoriai. Grandininė polimerizacija. Angliavandenilių polimerai ir kitos polimerinės plastmasės. Plastmasės pagamintos iš polikondensacijos ir pakopinės kondensacijos produktų. Guma ir jos gaminiai. Lakai, tepalai, dažai.
Chemija  Konspektai   (15 psl., 35,09 kB)
Cocaine (Kokainas)
2009-09-01
Cocaine's recent notoriety belies the fact that the drug has been used as a stimulant by people for thousands of years. Its properties as a stimulant have led people in the past to use it in a number of patent medicines and even in soft drinks. But cocaine's highly addictive nature and addicts' willingness to pay a high price for the drug have propelled it into the public eye. The crime and violence associated with its transportation and sale, and the celebrity nature of some of its victims has kept cocaine in the news.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,9 kB)
Geležis
2009-08-31
Daugelyje senųjų kalbų žodis “geležis” reiškia ,,metalas iš dangaus”. Matyt, todėl, kad pirmoji geležis darbo įrankiams ir ginklams gaminti buvo meteoritinė – iš meteorų, nukritusių ant žemės. Geležies amžius, žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II tūkst. pr.m.e. pabaigoje, atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus.
Chemija  Referatai   (14 psl., 137,15 kB)
Chemijos teorija
2009-08-31
CHEMIJA: oksidacijos laipsnis, valentingumas, jonų atpažinimo reakcijos, dujų nustatymas, organinių medžiagų nustatymas, kai kurios cheminės medžiagos, cheminių elementų lentelės.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 33,28 kB)
Elektrolitų vandeniniuose tirpaluose ir lydaluose laisvieji elektros krūviai atsiranda suskilus neutralioms molekulėms į teigiamuosius ir neigiamuosius jonus. Jonams judant elektriniame lauke, pernešama medžiaga. Šis procesas plačiai taikomas praktikoje. Elektrolizė daugiausia taikoma technikoje įvairiems tikslams. Elektrolizės būdu vieno metalo paviršius padengiamas plonu kito metalo sluoksniu (nikeliavimas , chromavimas , variavimas ir kt. ). Ši tvirta danga apsaugo paviršių nuo korozijos.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,75 kB)
Elektrolizės dėsnis. Faradėjaus dėsnis. Elektros krūvio nustatymas. Elektros "atomų" atradimas. Vykstant elektrolizei, ant elektrodų nusėda medžiaga. Nuo ko priklauso per tam tikrą laiką nusėdusios medžiagos masė atsako elektrolizės dėsnis.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,88 kB)
Geležis
2009-08-24
Geležies gavimas. Geležies cheminės savybės. Geležies oksidai ir hidroksidai. Istorinė apžvalga. Geležis yra ketvirtasis pagal paplitimą Žemės plutos elementas – Žemės plutoje jos yra 4,7% masės. Gryna geležis sutinkama labai retai. Kai kurie meteoritai sudaryti iš geležies. Grynos geležies aptikta Mėnulio grunte. Manoma, kad daugiausiai geležies (kartu su nikeliu) yra Žemės branduolyje.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 14,18 kB)
Cheminės rūgštys
2009-08-20
Mainų reakcijų vykimo sąlygos. Reakcijos vyksta iki galo trim atvejais: kai susidaro mažai oksiduojanti medžiaga (pvz. H2O); kai susidaro netirpi medžiaga (netirpus hidroksidas, netirpi druska); kai išsiskiria dujos. Medžiagos, kurios išlydytos arba ištirpintos sudaro jonus, vadinamos elektrolitais. Jų tirpalai ir lydalai yra laidūs elektros srovei. Skirstomi į stipriuosius ir silpnuosius. Stiprieji - visiškai disocijuoja į jonus. Stipriųjų klasei priklauso druskos, šarminių ir šarminių žemės metalų hidroksidai bei stirpios rūgštys. Silpnieji - menkai jonizuojasi.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,3 kB)
Jonai
2009-08-17
Vieno atomo elektronai gali pereiti kitam atomui. Tuomet susidaro teigiamieji ir neigiamieji jonai. Elektrostatinės traukos jėgos tarp susidariusių jonų vadinamos joniniu ryšiu. Priešingo ženklo jonai traukia, o tokio pat stumia vieni kitus. Kad traukos ir atostūmio jėgos kompensuotų vienos kitas, jonai išsidėsto tam tikra sistema, vadinama joniniu kristalu. Susidaręs junginys vadinamas joniniu junginiu.
Chemija  Konspektai   (2 psl., 3,55 kB)
Atomai
2009-08-17
Erdvės dalis, kurioje rasti elektroną yra didžiausia tikimybė, vadinama elektrono orbitale. Valentiniai elektronai - elektronai, orbitalėse turintys didžiausią energiją. Periodai - periodinės elementų lentelės horizontalios eilės, grupės - vertikalūs stulpeliai. Periodo numeris sutampa su elektronų sluoksnių skaičiumi. Bendros metalų savybės: metalai linkę atiduoti valentinius elektronus ir virsti teigiamais jonais. Dauguma metalų reaguoja su rūgštimis, o metalų oksidai ir hidroksidai - su rūgštimis arba rūgštiniais oksidais ir sudaro druskas.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,74 kB)
Naftoje ir gamtinėse dujose nesočių angliavandenilių praktiškai nėra. Jie atsiranda naftos ir naftos produktų perdirbimo metu. Nesotūs angliavandeniliai yra labai svarbi žaliava organinei sintezei. Skiriamos dvi procesų grupės, kurių metu atsiranda nesotūs junginiai: procesai, kuriuose nesotūs angliavandeniliai gaunami kaip šalutiniai produktai; specialūs procesai alkenams, alkinams ir polienams gauti.
Chemija  Laboratoriniai darbai   (1 psl., 6,91 kB)
Nustatyta, kad n-struktūros alkanai su karbamidu sudaro kristalinius prisijungimo produktus, kurie vadinami aduktais ar kompleksais. Izoalkanai, cikloalkanai, arenai tokių ryšių nesudaro. Funkcinių grupių buvimas n-alkano grandinėje nekliudo komplekso susidarymui, todėl atitinkami karbamidiniai kompleksai gali būti su n-struktūros karboninėmis rūgštimis, esteriais, halogenidais, ketonais, alkoholiais, ir kt. n-alkanų dariniais.
Chemija  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 7,33 kB)
Vykdant daugelį cheminių technologinių procesų, reaguojančios medžiagos yra skirtingų fazių. Tokie procesai vadinami heterogeniniais. Kiekvienam heterogeniniam procesui būdingos kelios stadijos – greta viena kitos ar kelių cheminių reakcijų – cheminių stadijų – yra fizikinės stadijos, pvz., difuzija. Stadija, kurios greitis žymiai mažesnis už kitų stadijų greitį, vadinama limituojančia. Žinant limituojančią stadiją, labiausiai efektyvūs tokie pakeitimai, kurie pagreitina šią proceso stadiją.
Chemija  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 7,14 kB)
Kaučiukas
2009-08-06
Kaučiuko, kuris yra pagrindinė gumos sudedamoji dalis, reikšmė liaudies ūkyje labai didelė. Labai didelių ir vis didėjančių kaučiuko kiekių reikia automobilių, aviacinei ir traktorių pramonei. Didelis jo kiekis sunaudojamas pavariniams diržams ir transporterių juostoms, guminėms žarnoms, elektroizoliaciniams dirbiniams, gumuotiems audiniams, plataus vartojimo reikmenims, sanitarijos bei higienos ir daugeliui kitų dirbinių gaminti.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,38 kB)
IA ir IIA grupių metalų elektroninė sandara yra tokia, kad norėdami įgyti artimiausių intertinį dujų elektroninį apvalkalą, jie turi atiduoti savo valentinius elektronus. Vykstant oksidacijos, redukcijos reakcijoms, šie metalai būna tik reduktoriais. IA grupės metalai yra gana minkšti. Lydymosi temperatūros tankiai maži. Temperatūros grupėse kylant aukštyn didėja, tankiai - mažėja. IIA grupės metalų fizikinės savybės: kietesni už šarminius metalus, lydymosi temperatūra aukštesnė, tankiai didesni.
Chemija  Konspektai   (2 psl., 7,29 kB)
Nukleorūgštys. DNR struktūra. Angliavandeniai. Baltymai. Peptidinė jungtis. Baltymo struktūros. Lipidai.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 467,07 kB)
Druskų hidrolizė
2009-07-16
Druskų hidrolizės pokytis. Temperatūros įtaka druskų hidrolizei. Atlikau sekančių druskų hidrolizės reakcijas: NaCl, AlCl3, CuSO4, Al2(SO4)3, Na2CO3, CH3OONa, Na3PO4. Į mėgintuvėlį įbėriau 0.5 g druskos ir ją tirpinau 1 ml distiliuoto vandens. Druskai ištirpus patikrinau raudonu ir mėlynu lakmusu tirpalo reakciją (ant švarios baltos plokštelės paklojau suvilgdytus distiliuotame vandenyje lakmuso gabalėlius dviem eilėm, ir stikline lazdele užlašinau po lašą druskos tirpalo).
Chemija  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 10,76 kB)
Druskų hidrolizė
2009-07-16
Druskų hidrolizės pokytis. Temperatūros įtaka druskų hidrolizei. Atlikau sekančių druskų hidrolizės reakcijas: NaCl, AlCl3, CuSO4, Al2(SO4)3, Na2CO3, CH3OONa, Na3PO4. Į mėgintuvėlį įbėriau 0.5 g druskos ir ją tirpinau 1 ml distiliuoto vandens. Druskai ištirpus patikrinau raudonu ir mėlynu lakmusu tirpalo reakciją (ant švarios baltos plokštelės paklojau suvilgdytus distiliuotame vandenyje lakmuso gabalėlius dviem eilėm, ir stikline lazdele užlašinau po lašą druskos tirpalo).
Chemija  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 10,76 kB)
Atrandant naujus elementus ir tiriant jų bei jų junginių savybes, buvo sukaupta daug faktų, kuriuos būtinai reikėjo susisteminti. Pirmaisiais elementų sisteminimo bandymais galima laikyti elementų grupavimą pagal bendras jų savybes. Štai buvo nustatyta, jog ryškiausiomis bazinėmis savybėmis pasižymi elementų, pavadintų šarminiais, junginiai, o rūgštinėmis - halogenų junginiai. Nė vienas cheminių elementų klasifikavimo bandymas neišaiškino jų išsidėstymo svarbiausio dėsningumo, ir todėl vis nebuvo natūralios sistemos, apimančios visus cheminius elementus bei rodančios jų panašumų ar skirtumų esmę. Tą uždavinį išsprendė D. Mendelejevas.
Chemija  Referatai   (26 psl., 17,46 kB)
Vandenilis
2009-07-13
Vandenilio gavimas. Vandenilio fizikinės ir fiziologinės savybės. Vandenilio cheminės savybės. Vandenilis gamtoje. Vandenilio naudojimas. Vandenilis kaip Litis, Natris, Kalis, Rubidis, Cezis ir Francis yra 1A grupės elementas. Visi 1A grupės elementai yra metalai išskyrus vandenilį. Vandenilis yra nemetalas. Geriausiai žinomas ir labiausiai paplitęs junginys yra vanduo HO. Vandenilis - pačios lengviausios, bet gana sunkiai suskystinamos dujos.
Chemija  Konspektai   (3 psl., 9,23 kB)
Stambiamolekuliniai junginiai. Svarbiausi fenoplastai. Svarbiausių polimerų apžvalga. Sintetiniai kaučiukai. Pagrindinės sintetinių kaučiukų rūšys. Vykstant polimerizacijos reakcijoms, susidaro stambiamolekuliniai junginiai, vadinami polimerais. Medžiagos, iš kurių gaunami polimerai, vadinamos monomerais, o polimerų molekulės - makromolekulėmis.
Chemija  Konspektai   (2 psl., 5,55 kB)
Tirpalo samprata. Skysčių bei dujų tirpalai. Kietieji tirpalai. Kaip užšąla tirpalai. Tirpalų virimas. Pasūdytą sultinį išmaišius šaukštu, druskos neliks nė pėdsako. Nereikia galvoti, kad jos kruopelės paprasčiausiai nematomos plika akimi. Druskos kristalėlių jokiais būdais nepavyks rasti, nes jie ištirpo. Įbėrę į sultinį pipirų, tirpalo negausime. Nors ir parą maišytume, mažytės juodos kruopelytės neišnyks.
Chemija  Referatai   (6 psl., 8,3 kB)
Azotas
2009-07-09
Azotas yra leidžiamas į krūtinės ląstą. Kartais pumpuojamas į automobilio padangas. Apsaugo nuo gumos susidėvėjimo. Naudojamas bendzino saugyklose. Naudojamas paveikslų saugyklose dėl oro poveikio. Daugiausia naudojama amoniako gamyboje.
Chemija  Paruoštukės   (1 psl., 3,06 kB)
Vystantis pramonei ir tobulėjant technologijoms, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, atsiranda vis daugiau ir daugiau įvairiausiu gamyklų ir fabrikų. Tobulėjant technikai, didėja ir žmonių poreikiai. Siekiant visus juos patenkinti yra pagaminama įvairiausių gaminių, prekių, technikos. Tokiai gamybai dažnai yra naudojamos kenksmingos medžiagos. Taigi, šiandien tai yra labai aktuali tema. Naudojant tokias medžiagas ne tik yra sukuriami pramoniniai daiktai, bet iškyla ir didžiulė grėsmė žmonių sveikatai.
Chemija  Referatai   (5,03 kB)
Branduolinės elektrinės Europoje pagamina 35 % elektros energijos: saugiai, patikimai ir neteršdamos atmosferos. Jos sumažina priklausomumą nuo importinio kuro, ypač netikėtų tiekimo trikdžių arba kainų augimo atvejais. Neskleidžia šiltnamio efektą ir rūgščius lietus sukeliančių dujų. Vaidina lemiamą vaidmenį tarptautinėse pastangose ribojant anglies dvideginio emisiją ir kovojant su globaliniu atšilimu. Europos Sąjungoje branduolinės energijos sektoriuje dirba per 400.000 aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
Chemija  Referatai   (2,8 kB)
Nafta
2009-07-09
Nafta (gr. ναφθα, turkų kalba – neft; kilmė siejama su akadų napatum – užsiliepsnoti, užsižiebti) – Žemės plutoje susidaręs degus skystis, aliejaus konsistencijos. Randama nuosėdinės kilmės akytose uolienuose, įsisunkusi į smėlį, smiltainį, klintį. Vienas iš svarbiausių gamtinių išteklių. Naftos spalva pasitaiko labai įvairi. Gamtoje labiausiai paplitusi tamsiai rudos ir juodos spalvos su žalsvu atspalviu (tokios spalvos būna beveik visų kontinentų) nafta. Rečiau pasitaiko šviesiai rudos ir geltonos spalvos nafta. Tankis yra svarbus naftos fizikinis rodiklis.
Chemija  Referatai   (4,54 kB)
Joninės jungtys
2009-07-09
Joninės jungties susidarymas aiškinamas, remiantis 1915 m. paskelbta Koselio teorija. Elementai linkę įgyti tokį išorinį elektronų sluoksnį, kokį turi artimiausios inertinės dujos. Todėl tol, kol susiformuoja stabilusis aštuonių elektronų išorinis sluoksnis, vieni atomai atiduoda elektronus, virsdami teigiamais jonais, kiti atomai prisijungia elektronus, virsdami neigiamais jonais. Teigiami ir neigiami jonai vienas kitą traukia ir susidaro neutralios molekulės.
Chemija  Referatai   (2,64 kB)
Kuriant sruktūrų algebrą kaip sistemotyros dalį svarbu ją sukurti taip, kad galėtume ją taikyti realiai egzistuojačių struktūrų aprašymui bei nagrinėjimui. Labai plačią ir svarbią struktūrų klasę sudaro cheminių junginių struktūros, o cheminės reakcijos pateikia labai plačią operacijų su struktūromis aibę. Tokių struktūrų ir operacijų nagrinėjimas yra svarbi sudedamoji struktūrų algebros kūrimo empiriniu indukciniu būdu dalis ir vienas pagrindinių šio mano referato tikslų.
Chemija  Referatai   (13,73 kB)
4A grupės elementų savybės didėjant atominiam numeriui keičiasi labai stipriai. Du paskutinieji grupės nariai - alavas ir švinas - yra metalai. Germanį kartais vadina pusmetaliu. Pirmieji grupės nariai - anglis ir silicis - yra nemetalai. Germanis ir silicis yra puslaidininkiai. Panagrinėję duomenis lentelėje 15-1 pastebėsite, kad alavas ir švinas yra labai panašūs vienas į kitą.
Chemija  Referatai   (3,88 kB)
Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: „Lifosa” Kėdainiuose ir "Achema" Jonavoje, kurios gamina trąšas, "Akmenės cementas" ir "Mažeikių nafta", "Panevėžio stiklas" bei farmacijos įmonės "Sanitas" ir "Endokrininiai preparatai" Kaune. Tačiau būtent didžiausios ir pavojingiausios chemijos įmonės labiausiai ir rūpinasi savo saugumu, norėdamos išsaugoti gerą reputaciją.
Chemija  Referatai   (7,17 kB)
Atmosferos tarša
2009-07-09
Kadaise, prieš keletą šimtų metų Žemę galima buvo pavadinti švaria ir gyvybei tinkama planeta. Čia buvo stabili ir „žmogiška“ atmosferos sudėtis (78.08% azoto dujų, 20.95% deguonies, 0.934% argono, šiek tiek CH4 , O3 , H2S, CO, SOx , NOx, nuo 1 iki 4% vandens garų ir tik apie 0.02% anglies dioksido), vientisas ir proporcingas ozono sluoksnis, buvęs maždaug 25 km aukštyje nuo paviršiaus patikimai sulaikydavo ultravioletinę saulės spinduliuotę, o vidutinė planetos temperatūra tebuvo apie 15 laipsnių Celsijaus...
Chemija  Referatai   (9,56 kB)
Metalai
2009-07-09
Cheminėse reakcijose metalai tik atiduoda elektronus ir oksiduojasi, kitaip tariant, jie yra reduktoriai. Metalų redukcinės savybės skirtingos. Kuo mažesnis metalo standartinis potencialas, tuo metalas aktyvesnis ir stipresnis reduktorius. Metalų aktyvumas nustatomas įvairiomis reakcijomis, tarp jų metalų išstūmimo kitais iš jų druskų tirpalų reakcijomis. Pavyzdžiui, įmetus Zn gabaliuką į tirpalą, vyksta reakcija: Įmetus Pb gabalėlį į druskos tirpalą, reakcija nevyksta.
Chemija  Referatai   (1,78 kB)
Maisto medžiagos
2009-07-09
Maisto medžiagas galima skirstyti į penkias pagrindines grupes: Riebalus, angliavandenius, baltymus, mineralines medžiagas, vitaminus. Riebalai - labai koncentruotos energijos šaltinis, jie dalyvauja daugelyje organizmo cheminių reakcijų. Jie yra glicerolio ir karboksirūgščių esteriai. Riebalų šaltinis angliavandeniai. Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis.
Chemija  Referatai   (1,54 kB)
Nanotechnologija yra vadinama ateities technologija, tai turbūt labiausiai šiai dienai pažengusi technologija, nes pasiekia teorinį tikslumo lygį, kuris yra molekulės ar atomo dydžio. Gamybos pramonėje galėtume išskirti dvi tarpusavyje susijusias atšakas: miniatiūrizavimo linkme ir labai tikslios gamybos linkme.
Chemija  Referatai   (6,51 kB)
Aliuminis - lengvas metalas. Gryno gamtoje nerandama, nes jis chemiškai labai aktyvus. Aliuminis jau nuo senovės yra naudojamas įvairiai. Prieš 2000 egiptiečiai ši metalą pradėjo naudoti papuošalams gaminti, nes jis buvo lengvai lydomas, ir lengvai apdirbamas. Tai labiausiai Žemės plutoje paplitęs metalas, sudaro 8,05% jos masės. Aliuminis vienas lengviausių metalų, plastiškas, lydus, gerai praleidžia elektra ir šilumą, yra geras laidininkas, todėl jis yra labai dažnai naudojamas laiduose.
Chemija  Referatai   (1,37 kB)
Sidabras
2009-07-09
Sidabras – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų ir jos vertinamų metalų. Žmonės nuolat domisi prieš juos gyvenusių žmonių materialiąja kultūra, nes tai yra neišsenkamas išminties šaltinis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės jau prieš daugelį amžių išmoko naudotis metalais – auksu, sidabru, variu ir jų lydiniais. Auksas ir sidabras žmonijos materialiosios kultūros istorijoje daugelį amžių keliavo greta, kaip valiutiniai bei juvelyrikos metalai.
Chemija  Referatai   (6,57 kB)
Maisto medžiagos
2009-07-09
Maistas teikia žmogui energijos, reikalingos augti, fiziniam aktyvumui (darbui) ir gyvybinėms organizmo funkcijoms (kvėpavimui, kraujo cirkuliacijai, virškinimui, nuolatinei kūno temperatūrai palaikyti, mąstyti). Be to, maistas aprūpina organizmą statybinėmis medžiagomis.
Chemija  Referatai   (9,29 kB)
Angliavandeniai
2009-07-09
Biologinių membranų struktūra membr. struktūros yra įvairios, bet visom budingi struktur. elementai: lipidai (sud. 50% ir > membr. m) ir baltymai. Dar yra angliavandeniu, sujungtu su L ir B. L ir B jungiasi nekovalentiniais rysiais. Membr.- skystos, asimetrines (vidinis pavirsius skiriasi L ir B sudėtimi nuo išorinio), elektriškai įkrautos (vidine puse turi – krūvio.
Chemija  Konspektai   (4,91 kB)
Chemija
2009-07-09
Aktivacijos energija – dalelėms suteikta energija, kurios reikia reakcijai prasidėti. Atominis masės vienetas – dydis, lygus 1/12 anglies izotopo ¹²C atomo masės. Atominis skaičius – protonų skaičius atomo branduolyje. Atomo branduolys – centrinė atomo dalis, susidedanti iš protonų ir neutronų. Atomo modelis – atomo samprata pagal atomo sandaros teoriją. Atomo sandara – atomą sudarančių dalelių visuma.
Chemija  Konspektai   (2,83 kB)
Cetano kiekis įvertina dyzelinio kuro užsidegimo savybes suspausto uždegimo varikliuose. Cetano kiekio (toliau CN) skalė laikoma nuo 0 iki 100, bet tipinis bandymas atliekamas nuo 30 CN iki 65 CN. Dyzelino cetano kiekis nustatomas lyginant jo užsidegimo savybes bandymo variklyje su žinomo cetano kiekio etaloninio kuro mišinio savybėmis esant standartinėms veikimo salygoms.
Chemija  Konspektai   (1,37 kB)
Auksas (Aurum), Au, periodinės elementų sistemos I grupės chem.elementas. Ryškiai geltonas taurusis metalas. Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai lakštai9folija). El.ir šilumos laidis ~30% mažesnis negu sidabro. Kaip ir visi taurieji metalai, atsparus oro, rūgščių ir šarmų veikimui. Jį tirpina tik karališkasis vanduo(koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinys 1:3).
Chemija  Konspektai   (3,25 kB)
Gyvsidabris su daugeliu metalų sudaro kietuosius ir skystuosius lydinius,vadinamus amalgamomis. Jis nesudaro amalgamų su kobaltu, nikeliu, geležimi, platina,paladžiu, tantalu, siliciu, reniu, vanadžiu, volframu, beriliu, titanu, manganu, molibdenu. Kai kurių amalgamų sudėtis yra pastovi. Amalgamų naudojimas: Labai lengvai amalguojami. Hg2Na lengvai skaido vanduo. Reakcijų vandeniniuose tirpaluose reduktorius.
Chemija  Konspektai   (4,35 kB)
Žemės atmosfera
2009-07-09
Žemė – nuostabi planeta. Didžiulį Žemės rutulį gaubiantis plonas atmosferos sluoksnis tarsi šydas saugo mūsų planetą nuo stingdančio kosminio šalčio, pražūtingo Saulės radiacijos poveikio ir nuo jos sklindančių ultravioletinių spindulių. Mums kvėpuoti reikia deguonies. Tačiau įpratome, kad jis būtų sumaišytas su azoto dujomis, kurios kvėpuojant nekinta. Natūraliai gamtoje nusistovėjo apytiksliai pastovus tūrinis azoto ir deguonies dujų santykis.
Chemija  Referatai   (9,33 kB)
Kvantinė chemija
2009-07-09
Energijos kvantuotumas energija perduodama tam tikrais dydžiais,t.y.kvantuota. Mechaniniai modeliai: *švytuoklė.Juda tam tikru dažniu. Jos atsilenkimo kampas priklauso kokia bus energija.Jei suteiksime per mažą energija jos paprasčiausiai gali nepriimti. E=n*h*Цn-sveikas kvantinis skaičius 0,1,2… h-plankto konstanta 6,63*10-34J*s Jei yra judanti tai ši formulė apibrėžia kokią mažiausią energiją gali gauti arba atiduoti.
Chemija  Paruoštukės   (2,73 kB)
Dirvožemio tarša
2009-07-09
Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt.
Chemija  Konspektai   (5,37 kB)
Bendroji chemija
2009-07-09
XIX a. pabaigoje dažnas mokslininkas manė, kad fizika (jau išbaigtas mokslas. Visa, ką buvo įmanoma atrasti, jau atrasta. Liko tik perkelti fizikos žinias į chemiją ir biologiją. Fizikai gėrėjosi dviejų (trijų šimtmečių darbo vaisiumi (darnia pasaulio sąrangos teorija. Idilišką fizikų pasaulį temdė tik kelios neišspręstos problemos. Dar ne visai buvo aišku, kaip įkaitinti kūnai spinduliuoja šviesą ir kaip paaiškinti fotoefektą.
Chemija  Konspektai   (5,09 kB)
Brangakmeniai
2009-07-09
Briliantas - apdirbtas deimantas, turintis ne mažiau 57 briaunų. Šiomis dienomis, briliantai naudojami kaip brangakmeniai papuošalams arba kaip talismanas, turintis mistinių galių.nkstyvoji istorijaBriliantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti maždaug prieš 3000 metų Indijoje, kur briliantai buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą.Viduramžiais briliantai kurį laiką buvo naudojami medicininiams tikslams.
Chemija  Konspektai   (5,59 kB)
Gamtoje silikatai yra labiausiai paplitę junginiai. Jie sudaro 97% Žemės plutos.Silikatai, į kurių sudėtį įena Al2O3, vadinami aliumosilikatais. Silikatų formulių pavyzdžiai: Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2 koalinas, CaO ∙ 3MgO ∙ 4SiO2 asbestas, K2O ∙ Al2O3 ∙ 6SiO2 lauko špatas. Stiklas gaunamas kaitinant iki 1400 oC baltojo smėlio SiO2, sodos Na2CO3 ir klinčių arba kreidos CaCO3 mišinį specialiose krosnyse. Soda pažemina mišinio lydymosi temperatūrą, kreida padidina stiklo tvirtumą ir sumažina tirpumą vandenyje. 6SiO2 + CaCO3+ Na2CO3→ Na2O ∙ CaO ∙ 6SiO2 + 2CO2 .
Chemija  Konspektai   (2,62 kB)
Chemija
2009-07-09
Atomas susideda iš: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, dalelių, arba iš teigiamo krūvio branduolio ir aplink jį skriejančių neigiamo krūvio elektronų. Kadangi atomas neutralus, tai suminis neigiamas elektronų krūvis yra lygus teigiamam branduolio krūviui.Apie branduolį skriejančių elektronų skaičius yra lygus elemento eilės numeriui periodinėje elementų sistemoje.
Chemija  Konspektai   (4,69 kB)
Nikelis
2009-07-09
Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize.
Chemija  Konspektai   (2,64 kB)
Auksas
2009-07-09
Auksas(Aurum) – tai IB grupės metalas.Auksas sudaro 5*10-7 procentų žemės plutos.Gamtoje randama aukso smilčių, uolienose – aukso gyslų.Mi-neralai – AuTe2, silvanitas AuAgTe4 (randamas retai). Gavimas.Seniausias aukso gavimo būdas yra hidraulinis: auksingi smė-liai ar susmulkinta rūda plaunama stipria vandens srove loviuose; auksas grimzta į dugną, o lengvesnes daleles nuneša.Kitas būdas – tai aukso tirpinimas gyvsidabryje: susmulkinta rūda veikiama gyvsidabriu, ištirpęs auk-sas sudaro amalgamą, o ši kaitinama 1070 K temperatūroje, kol gyvsidabris išgaruoja.Dažniausiai auksui gauti rūdos tirpinamos cianidų tirpaluose, paskui auksas redukuojamas cinku.
Chemija  Referatai   (3,36 kB)
Apie hologenus
2009-07-09
Halogeninė lempa (taip pat pavadintas volframo halogenine lempa, kvarco halogenine lempa, ar kvarco jodo lempa) yra kaitinamoji lempa kame, volframo siūlas yra patvirtintas į mažą vaiskų voką, užpildytą halogeno dujų tokių kaip jodas ar bromas. Halogeninė lempa gali valdyti savo siūlą aukštesnėje temperatūroje negu standartiniame vakuume, ar inertinės dujos užpildė lempą, be operacinio gyvenimo praradimo. Tai duoda jam truputį aukštesnį efektyvumą (10-20 %) negu standartinės kaitinamosios lempos.
Chemija  Referatai   (3,05 kB)
Cinkas
2009-07-09
Cinkas yra žinomas nuo seno. Manoma, kad anksčiau jis buvo gautas Rytų šalyse. Europoje cinką iš rūdų gauti išmokta žymiai vėliau. Cinkas gamtoje randamas mineralais. Svarbiausi iš jų - sfaleritas, ZnS, ir galmėjus, ZnCO3. Dažniausiai jis rūdose randamas su kitais mineralais: variu, švinu, manganu, kadmiu. Nedaug cinko junginių aptinkama augaluose bei gyvuliuose. Cinkas sudaro 8.310-3% Žemės plutos masės. 1746 metais vokiečių mokslininkas A.Margrafas sukūrė cinko gavimo technologiją.
Chemija  Referatai   (2,77 kB)
Azotas
2009-07-09
Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos.
Chemija  Referatai   (3,92 kB)
Didelė dalis ląstelių Mūsų kūne nėra Mūsų. Jos netgi apskritai nėra žmogaus ląstelės. Jos – bakterijų ląstelės. Nematomos grybų gijos tik ir laukia tinkamos progos išsikeroti tarpupirščiuose, o žarnyne gyvena kilogramai bakterijų, todėl žmogų tiksliau būtų galima vadinti vaikščiojančiu „superorganizmu“ – labai sudėtinga žmogaus, grybų, bakterijų ląstelių ir virusų sankaupa. Būtent taip mano Londono Imperatoriškojo koledžo (D.Britanija) mokslininkai, kurių darbas išspausdintas žurnale „Nature Biotechnology“. Straipsnyje mokslininkai aiškina, kaip visi šie mikrobai sąveikauja didžiojo kūno viduje.
Chemija  Referatai   (10,87 kB)
Dielektrikai
2009-07-09
Pati svarbiausia dujinė elektroizoliacinė medžiaga yra oras. Sausas oras (jūros lygyje) susideda iš 78,23% azoto, 20,81% deguonies (pagal tūrį) ir 0,96% įvairių dujų (Ar, H2, CO2, Ne, He, Kr, CH4, Xe, NH3, I, Rn). Realiai oras beveik visada turi tam tikrą kiekį vandens garų, kuris išreiškiamas absoliutine arba santykine drėgme. Vandens garai pablogina oro elektroizoliacines savybes.
Chemija  Referatai   (5,11 kB)
Maisto sudėtis
2009-07-09
Vanduo (drėgmė) yra vienas pagrindinių daugumos maisto produktų komponentas. Mėsoje drėgmė sudaro 65-75% bendro svorio, piene – 87%, vaisiuose ir daržovėse – nuo 70% iki 90%. Mažiau jos esti grūdų produktuose – 10-15%, duonoje - apie 35%. Vandens terpė yra maiste vykstančių cheminių ir mikrobiologinių procesųpagrindas, todėl norint ilgiau išlaikyti maisto produktus reikia vandenį pašalinti arba jungti, t.y. sumažinti aktyviojo vandens dalį. Dalinis maisto produkto vandens slėgis priklauso nuo vandens kiekio produkte ir nuo to, kaip tas vanduo yra sujungtas su maisto produktu.
Chemija  Referatai   (9,71 kB)
Alkanai
2009-07-09
Sotieji angliavandeniliai (alkanai). Angliavandeniliai, kurių bendra formulė C H, neprisijungiantys vandenilio ir kitų elementų, vadinami sočiaisiais angliavandeniliais, arba alkanais. Homologinė eilė: Metanas C heksanas C H Etanas C H heptanas C H Propanas C oktanas C H Butanas C nonanas C H Pentanas C H dekanas C H
Chemija  Referatai   (7,28 kB)
Aliuminis
2009-07-09
Aliuminis (lot. Aluminium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Al, eilės numeris 13. Lengvas, minkštas, plastiškas, kalus, tąsus, lengvai poliruojamas, anoduojamas, atspindintis šviesą. Elementas pirmą kartą gautas 1825 metais H. Oerstedo bei 1827 metais F. Vėlerio (Wöhler), nuo XIX a. vidurio gaminamas pramoniniu būdu. Cheminės Aliuminio savybės Paviršius apsitraukia tvirta plona oksido (Al2O3) plėvele.
Chemija  Referatai   (4,61 kB)
Atomas
2009-07-09
Atomą sudaro branduolys ir aplink skriejantys elektronai. Branduolį sudaro protonai ir neutronai. Protono krūvis yra teigiamas.. Branduolį sudarantys elektronai visada neigiami. Atomas gali būti neutralus, tada kai elektronų skaičius yra lygus protonų skaičiui.
Chemija  Referatai   (3,69 kB)
Sidabro įpatumai
2009-07-09
Sidabras (Argentum),Ag, periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Savybės: baltas, blizgantis, sunkus, minkštas, kalus, nerūdijantis metalas, pats geriausias elektros ir šilumos laidininkas, chemiškai nelabai aktyvus, gerai atspindi šviesą. Naudojamas: monetoms kalti, juvelyriniams dirbiniams, stalo reikmenims, veidrodžiams gaminti. Taip pat reikalingas fotografijoje, kine, elektroje ir medicinoje. Randamas: grynas ir junginiuose. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai 107 Ag (51,35%) ir 109 Ag (48,65%); jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Sidabro lydiniai gaminami: su Cu; Zn; Au; Ni ir kt. Skyla į AgBr; AgCl; AgI. Ag jonai naikina mikrobus.
Chemija  Referatai   (4,44 kB)
Nafta
2009-07-09
Nafta - žemės plutoje susidaręs aliejaus konsistencijos, savito kvapo, degus skystis. Sudėtingas įvairių angliavandenilių, deguonies, sieros ir azoto junginių mišinys. Didžiausią dalį sudaro skysti sotieji angliavandeniliai, arba parafinai (nuo C5H12 iki C15H32), cikliniai ir aromatiniai angliavandeniliai, kuriuose būna ištirpusių dujinių ir kietų angliavandenilių. Gausūs naftos dariniai sudaro naftos produktus.
Chemija  Referatai   (6,36 kB)
Aplinkos tarša
2009-07-09
Pasirinkau nagrinėti globalinę problemą susijusią su aplinkos tarša,nes noriu sužinoti apie jau padarytą taršos žalą Lietuvos visuomenei ,žmonių sveikatai, dirvožemiui, orui, gyviems organizmams ir kaip ją būtų galima išspręsti. Nauji išradimai,technilogijos padeda žmogui lengviau gyventi,tačiau patys nepagalvoja apie pasekmes,kurios gali būti labai liūdnos ir gali sukelti itin pavojingų sveikatai bei žmonijos gyvavimui padarinių. Ši problema aktuali mano šalyje,nes Lietuvoje darbo aplinkoje išsiskiria apie 1570 kenksmingų medžiagų .
Chemija  Referatai   (6,02 kB)
Chemija
2009-07-09
Atsakymai į chemijos egzamino teorijos klausimus. Klausimai: 1. Pagrindinės chemijos sąvokos ir dydžiai: cheminis elementas, atomas, molekulė, vieninė medžiaga, cheminis junginys, valentingumas, molis, dujų molio tūris (n.s.), ekvivalentas E, Avogadro skaičius NA, atominė A ir molekulinė M masė, atominis vienetas a.v. (unitas u). 2. Pagrindiniai chemijos dėsniai: masės tvermės dėsnis, energijos tvermės dėsnis, ekvivalentų dėsnis, sudėties pastovumo dėsnis, Avogadro dujų dėsnis (apibrėžimai).
Chemija  Konspektai   (4,57 kB)
Nafta žemėje
2009-07-09
2000 metais Lietuvoje užfiksuota 28 teršimo naftos produktais atvejų: • 1 teršimas įvyko geležinkelyje (2000 02 24 geležinkelio avarijos metu Vaidotų geležinkelio stoties Juodšilių pervažoje į aplinką pateko 184 tonos dyzelinio kuro). • 4 teršimai užregistruoti įvykus autotransporto avarijoms (2000 12 30 autostradoje ties Krikštėnais Ukmergės rajone apvirtus benzinvežiui į aplinką pateko apie 500 litrų dyzelinio kuro). • Naftos produktų išmetimai jūroje užfiksuoti 8 kartus (2000 02 16 įvykusio išmetimo metu nuo Būtingės terminalo iki Karklės surinkta 1400 kilogramų naftos produktų, 2000 05 25-31 išmetimų metu pajūryje nuo sienos su Kaliningrado sritimi iki Palangos surinkta 5360 kilogramų teršalų).
Chemija  Referatai   (17,4 kB)
Nikelis
2009-07-09
1781 metais A. Kronstetas atrado šį elementą. Nikelis yra VIII grupės cheminis elementas. Šis elementas yra metalas. Gamtoje randamas mineralų pavidalu, dažniausiai jis būna nikelio rūdose arba grynas.Atomo numeris yra 28. Oksidacijos laipsnis junginiuose nuo +1 iki +4, tačiau dažniausiai būna +2. Šis metalas sudaro 8•10 -3% Žemės plutos masės. Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 . Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį.
Chemija  Konspektai   (2,96 kB)
Alkanai
2009-07-09
Tai C ir H junginiai, turintys bendrą formulę CnH2n+2 , o tarp C ir H atomų yra viengubi sigma ryšiai. Alkanuose C atomai yra sužadintoje būsenoje. Vyksta sp3 hibridizacija. Hibridinės orbitalės išsidėsto į tetraedro viršūnes 1090 kampais. Alkanai žymimi galūne "-anas". Gavimas : 1.Veikiant kietą Na acetatą kietu Na šarmu; 2. Viurco sintezė. Fizikinės savybės : C5-C15 - skysčiai, toliau visi angliav. -kietos medžiagos. Cheminės savybės : 1. Pavadavimo r. su halogenais (gali vykti keliais etapais); 2. Visi alkanai dega; 3. Alkanai kaitinami skyla.
Chemija  Konspektai   (3,37 kB)
Akcinė bendrovė "Achema" yra įsikūrusi Jonalaukio kaime, Jonavos rajone, šalia Neries ir Šventosios upių santakos. Šią gamyklos vietą lėmė patogi geografinė padėtis. Čia praeina svarbios šalies automagistralės ir geležinkelio linijos, jungiančios įmonę su didžiaisiais Lietuvos miestais bei neužšąlančiais Baltijos jūros uostais. AB“Achema” – didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamintoja šalyje bei didžiausia tokio pobūdžio gamykla Baltijos šalyse.
Chemija  Konspektai   (5,08 kB)
Žemės paviršių sudaro du trečdaliai vandens ir tik trečdalis sausumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulyje yra apie 2 000 000 mlrd. tonų vandens (1390 mln. km3). Gėlas vanduo sudaro tik 3 (36 mln. km3) viso šio kiekio. Tačiau ir gėlas vanduo ne visas tinka vartojimui. Daugiau nei pusė gėlo vandens yra susikaupę ledynų pavidalu, o kiti tiesiog netinka vartojimui. Dėl to tik 1/3 pasaulio gyventojų geria tinkamą vandenį, 1/3 turi jo nepakankamai, o 1/3 vartoja netinkamą.
Chemija  Konspektai   (4,33 kB)
Amoniakas
2009-07-09
Amoniakas - aštraus kvapo dujos, lengvesnės už orą. Avarijos metu išsiliejęs amoniakas išgaruoja ore per 15-20 min., jo mišinys su oru gali sprogti net nuo kibirkšties, užsidega nuo atviros liepsnos. Žmogui pavojingas įkvėpus arba prie jo prisilietus, nes: apsunkina kvėpavimą, sukelia stiprų kosulį, dusulį; jo garai stipriai erzina gleivinę, sukelia akių ašarojimą, slogą, odos paraudimą ir perštėjimą;
Chemija  Konspektai   (1,21 kB)
Rūgštys
2009-07-09
Rūgštys – tai sudėtinės medžiagos, sudarytos iš vandenilio jonų H ir rūgščių liekanų. Rūgštys yra medžiagos, kurios vandeniniuose tirpaluose atskelia H (aq) jonus, padidina vandenilio jonų koncentraciją tirpaluose, sumažina tirpalo pH, keičia indikatorių spalvą, neutralizuoja bazes, yra rūgštaus skonio.
Chemija  Konspektai   (2,12 kB)
Rūgštis (bendra forma dažnai žymima HA) tai bet koks cheminis junginys, kurį ištirpinus vandenyje tirpalo pH tampa mažesnis už 7. Plačiai žinomos rūgštys: acto rūgštis (maisto priedas), druskos rūgštis, sieros rūgštis, askorbo rūgštis (vitaminas C). Rūgšties sąvokos apibrėžimas: Ankstyvasis. Rūgšties savoką chemijoje pirmasis pavartojo Robertas Boilis dar prieš flogistono teorijos atsiradimą. Rūgštis tais laikais nustatinėjo pagal tiesioginius jų savybių stebėjimus.
Chemija  Konspektai   (1,95 kB)
Varis
2009-07-09
Varis (cuprum; Cu) – I grupės cheminis elementas. Metalas. Gamtinis varis susideda iš 2 stabilių izotopų 63Cu (69,1%) ir 65Cu (30,9%). Varis sudaro 4,7•10-3% Žemės plutos masės. Gamtoje randamas grynuolių ir junginių pavidalo. Varis – vienas iš pirmųjų žmogaus naudojamų metalų. 3500 pr. m. e. jį naudojo šumerai ir egiptiečiai. Varis yra raudonai rusvas, plona plėvelė – žalsvai melsva. Lydimosi temperatūra 1083 °C, virimo 2360 °C. Yra minkštas (kietumas pagal Brinelį HB 35), kalus. Geras šilumos ir elektros laidininkas (didesnį elektrinį laidumą turi tik sidabras).
Chemija  Konspektai   (1,33 kB)
Stiklas
2009-07-09
Stiklas – vientisa amorfinė kieta medžiaga, paprastai gaminama labai greitai užšaldant tąsią išlydytą medžiagą, neleidžiant susidaryti įprastai kristalinei formai. Šis straipsnis yra apie dažniausiai pasitaikančia stiklo formą, naudojamą statyboje, buityje (indams, dekoravimui). Grynas stiklas yra permatoma, sąlyginai tvirta, mažai susidėvinti, neveikli ir biologiškai neaktyvi medžiaga, iš kurios galima formuoti labai lygius, nelaidžius paviršius. Stiklas yra labai trapus, bet tiek trapumas, tiek ir kitos savybės gali būti visai pakeistos dedant priemaišų ar specifiškai apdorojant karščiu. Buitinis stiklas daugiausiai sudarytas iš silicio dioksido (SiO2), kaip ir kvarcas ar smėlis (polikristalinė forma).
Chemija  Konspektai   (1,31 kB)
Prietaisai, pagaminti silicio pagrindu, vyrauja mikroelektronikos pramonės gaminių tarpe dėl bazinės med.iagos pigumo. Todėl silicis yra labiausiai pageidaujama med.iaga gaminant bet kokį naują elektronikos prietaisą, kuris turėtų integruotis su esamais mikroelektroniniais lustais ar kita aparatūra. Tai galioja ir optoelektroniniams prietaisams, kurie sudaro jungiamąją grandį tarp elektronikos, fotonikos ir optinio ry.io sričių. Dauguma optoelektronikos elementų, tokių kaip .viesolaid.iai bei moduliatoriai, gali būti pagaminti i. silicio. Tačiau silicio optoelektronikos idėjos įgyvendinimui trūksta pagrindinės grandies.
Chemija  Konspektai   (2,06 kB)
Ozono sluoksniu vadinama žemes atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 2200.000 m aukštyje. Ozono sluoksnį 1913 m. atrado prancūzu fizikai Charles Fabry ir Henri Buisson. Smulkiau ozono sluoksnio charakteristikas tyrė britų meteorologas Gordon Miller Bourne Dobson, sukūręs paprastą spektrofotometrą kurio pagalba buvo galima išmatuoti stratosferos ozono kiekius nuo žemės. 1928- 1958 laikotarpyje Dobsonas įsteigė pasaulinį ozono monitoringo stočių tinklą, kuris veikia iki šiol. Jo vardu pavadintas ozono sluoksnio matavimo vienetas Dobsono vienetas. Ozono sluoksnis – tai Žemės atmosferos (virš jūros lygio) sluoksnis, kuriame yra didesnė ozono O3 koncentracija.
Chemija  Konspektai   (2,44 kB)
Švinas
2009-07-09
Švinas ir jo junginai žinomi jau nuo seniausių laikų. Šio metalo fizikinės ir cheminės savybės yra gana priimtinos taikant jį pramonei ir buvo plačiai naudojamas pradžioje nežinant apie šio elemento toksines savybes. Senovėje iš šio metalo buvo gaminama įvairūs įrankiai, indai, papuošalai, vamzdžiai.... Šiuo metu naudojamas dažų, akumuliatorių, elektros laidų gamyboje taip pat labai plačiai taikomas kaip priešdetonacinė benzino priemonė. Šiuo metu jau yra žinomas švino toksinis poveikis ir bandoma išvengti apsinuodijimo švino junginiais, tačiau dėl plataus jo vartojimo pramonėje apsinuodijimo pavojus vis dar išlieka ypač tiems žmonėms kuriems tenka su juo daugiau kontaktuoti tai švino rūdos kasimas, lydymas, litavimas ir t.t...
Chemija  Konspektai   (3,34 kB)
Halogenų gavimas
2009-06-25
Halogenų gavimas. Fluoras gaunamas elektrolizės būdu iš skysto vandenilio fluorido. Laboratorijoje chloros gaunamas stipriais oksidatoriais veikiant druskos rūgštį. Fluoras - aktyviausias nemetalas ir stipriausias oksidatorius. Jis lengvai jungiasi su kitais halogenais, oksiduoja net inertines dujas. Didėjant cheminių elementų branduolio krūviui ir mažėjant elektrodų neigiamumui, oksidacinės savybės grupėje silpnėja.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 8,63 kB)
Alfredas Nobelis
2009-06-15
Alfredas Nobelis gimė 1833 metų spalio 21d. Stokholme. Jo tėvas, Imanuelis Nobelis buvo inžinierius ir išradėjas, pastatęs daug pastatų ir tiltų Stokholme. Ryšium su tuo, kad jo darbas buvo susijęs su statyba, jis eksperimentavo, bandė įvairias statybos technikas. Alfredo motina, Andrieta Ahlsel buvo kilusi iš turtingos šeimos. Kartą atsitikus nelaimei statybose, kurios pagrindas buvo kelios paskendusios baržos su statybinėm medžiagom, Imanuelis buvo įstumtas į bankrotą ir tais pačiais metais gimė Alfredas Nobelis. 1837 metais Imanuelis Nobelis paliko savo šeimą ir išvyko kurti naujos karjeros į Rusiją ir Suomiją.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 37,53 kB)
,,Chemija - tai menas, kuris moko, kaip tirpdyti gamtinius kūnus”. Toks apibrėžimas mums atskleidžia praeitų šimtmečių chemijos ypatybes. Iš šio apibrėžimo matyti, kiek daug svarbos cheminių procesų kitimuose buvo teikiama tirpimui ir koks didelis vaidmuo ilgaamžėje cheminės gamybos istorijoje teko tirpalams. Viljamas Henris (1775 -1836) - anglų chemikas. Tyrinėjo dujų tirpumą vandenyje, esant įvairioms temperatūroms ir skirtingam slėgiui. Jis nustatė dujų tirpumo dėsnį, vadinamą Henrio dėsniu.
Chemija  Referatai   (4 psl., 6,48 kB)
Azotas
2009-06-10
Azotas. Mineralinės trąšos. Azoto trąšos. 5a grupės elementams būdingesnis teigiamas oksidacijos laipsnis. Perioduose oksido savybės stiprėja iš kairės į dešinę, didėjant elektro neigiamumui. Azotas - tai įnertiška vieninė medžiaga. Molekulinis atomų ryšys kovalentinis nepolinis. Ore 78% tūrio. Azotas reaguoja labai sunkiomis sąlygomis. Aukštoje temperatūroje reaguoja su metalais.
Chemija  Referatai   (4 psl., 5,41 kB)
Chemijos terminai
2009-05-27
Protonas – branduolio dalelė, turinti teigiamą krūvį. Neutronas – branduolio dalelė, neturinti krūvio, bet turinti 1 a.m.v. Elektronas - neigiamą krūvį turinti dalelė, kurios masė 0,00055. Erdvė, kur elektrono buvimo vieta tikimiausia, vadinama orbitale. Atomas, atidavęs ar prisijungęs sau vieną ar daugiau elektronų, įgauna krūvį ir vadinamas jonu.
Chemija  Konspektai   (2 psl., 4,99 kB)
Vanduo ir tirpalai
2009-05-27
Tik vandenilio ir deguonies junginys H2O yra grynas vanduo: 2H2+O2  2H2O. Dviejų nemetalų atomų, esančių skirtingose molekulėse, ryšys per vandenilio atomą, tiksliau per protoną, vadinamas vandeniliniu ryšiu. Tirpale jonai yra apsupti vandens molekulių – hidratuoti. Hidratacija yra polinių vandens molekulių išsidėstymas aplink dalelę.
Chemija  Konspektai   (1 psl., 4,75 kB)
Alkoholis, jo žala
2009-05-26
Alkoholiai. Metilo alkoholis, metanolis arba medžio spiritas. Alkoholiniai gėrimai. Alkoholizmas. Alkoholiai (arab. al kuhl - stibio milteliai ): 1.– angliavandenilių dariniai, organiniai junginiai, turintys molekulėje vieną arba kelis hidroksilus ( OH ), prijungtus prie sočiųjų anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etilo alkoholis C2H5OH. Pagal hidroksilų skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius ( glikolius ), trihidroksilius ( pvz.: glicerinas) ir polihidroksilius ( poliolius, pvz.: sorbitas ).
Chemija  Referatai   (8 psl., 10,3 kB)
Alkoholinės medžiagos. Metanolis. Alkoholis žmogaus organizme. Požymiai, susiję su alkoholio koncentracija kraujyje. Alkoholių žala. Alkoholizmas. Naujas požiūris į alkoholį. Alkoholių nauda ir panaudojimas. Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Padidėjusiam alkoholinių gėrimų vartojimui didelę įtaką turi ir prasta Lietuvos ekonominė padėtis. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui, mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”.
Chemija  Referatai   (8 psl., 26,62 kB)
Riebalai. Baltymai. Angliavandeniai. Mineralinės medžiagos. Kalcis. Fosforas. Geležis. Natris ir valgomoji druska. Kalis. Riebalai ir į juos panašios medžiagos, vadinami lipoidai, jie įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį. Chemiškai riebalai yra glicerino ir riebalinių rūgščių junginiai. Riebalinės rūgštys skirstomos į sočiąsias ir nesočiąsias. Sočiosios riebalinės rūgštys yra palmitininė ir stearininė, nesočiosios – oleininė, linolinė, linoleinė ir kt.
Chemija  Referatai   (5 psl., 6,71 kB)
Atmosferą sudaro azotas, deguonis, anglies dioksidas, inertinės ir kitos dujos atomų ar molekulių pavidalu. Dalis šių atomų ir molekulių turi elektros krūvius. Jie atsiranda spinduliuojant įvairioms radioaktyviosioms medžiagoms Žemės plutoje, radioaktyviosioms dujoms ore, kosminiams spinduliams veikiant oro molekules, taip pat dėl saulės radiacijos ir žaibų išlydžių. Nuo dujų molekulių arba atomų atskyla neigiamą krūvį turinčios elementariosios elektringosios dalelės – vadinamieji elektronai.
Chemija  Referatai   (5 psl., 7,96 kB)
Polimerai. Monomerai. Katalizatoriai, iniciatoriai. Plastifikatoriai. Užpildai. Tirpikliai. Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties tūkstančių iki milijonų.
Chemija  Referatai   (5 psl., 5,53 kB)
Baltymai
2009-01-25
Baltymai - stambiamolekuliniai gamtiniai junginiai, sudaryti iš aminorūgščių. Baltymai įeina į ląstelių ir audinių sudėtį, jų pagalba formuojami ląstelių ir audinių griaučiai, reguliuojama normali organizmo veikla, kovojama su infekcijomis, atliekamos sudėtingos cheminės reakcijos.
Chemija  Referatai   (8 psl., 238,29 kB)