Aš manau, kad šiuolaikiškiausias J.V Getės kūrinio „Faustas“ herojus yra pats daktaras Faustas. Kuris jau senai tapo simboliniu personažu. Jis teigė, kad svarbiausia gyvenime – veikti. Gal tokia ir yra būties esmė? Pats Getė rašė: „Nesiilsėk! Gyvenimas šuoliuoja tolyn; eik ir išdrįsk kol dar esi gyvas. Po savęs palik tai, kas galinga ir didinga, kas įveiktų laiką“. Veikla įprasmina laisvo ir išdidaus žmogaus buvimą. Tik siekiantis ir klystantis gali jaustis teisus. Faustas ir buvo apdovanotas siekimo valia. Dabartinės mūsų visuomenės žmogus tam tikra prasme „faustiškas“. Pirmiausia todėl, kad dažnai linkęs rizikuoti, klupti ir vėl praregėti. Faustas buvo įsitikinęs, jog žemiškame gyvenime nėra daiktų, galinčių jį patenkinti. Jis jau pradžioje klausė Metistofelio: „Ką tu, kipšeli, duoti man žadi?“. Jam reikia viršūnių, pavojų, jis trokšta susilyginti su Dievybe. Todėl nepagalvojęs priima Metistofelio pasiūlymą ir pats sau nusibrėžia lemtingas sąlygas: nenurimti, nenustoti, siekti. Gaila tik, kad nenumaldomi siekiai vėliau jam tampa savotiška kančia. Dabartiniam žmogui taip pat dažnai rūpi kraštutinumai. Jis stengiasi greitai praturtėti, užimti aukštus postus, atlikti daug darbų ir bet kokia kaina būti pripažintas, įvertintas, trokšta, kaip ir Faustas, kuo greičiau patirti visus gyvenimo malonumus. Bet pasaulis pernelyg ydingas, neretai lengvai pasiduodantis demoniškiems kerams.

Lietuvių kalba  Referatai   (3 psl., 10,57 kB)

Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"

Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)

Kokia meiles esme lietuviu literaturoje.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 12,49 kB)

Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją

Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)

lietuviu kalbos kalbejimas 10 klasei.tema literatura. poteme- sudarykite knygu paaugliams penketuka ir pagriskite savo pasirinkim1

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 10,89 kB)

Socialogijos temos darbas

Sociologija  Referatai   (10 psl., 23,7 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Laisvė – svarbiausia žmogaus vertybė, kurios kartais patys žmonės nemoka suprasti. Kiekvienas trokštame laisvės, ją turėdami galime laisvai kurti, reikštis ir pan. Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštyje „Vergas“ laisvė tampa didžiausia vertybe.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,81 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)

Kai visoms Lietuvos nacionalinėms jaunimo organizacijoms valstybė skiria tik apie 600 tūkst. litų, sunku manyti, kad jaunimas yra „valstybės dėdžių“ prioritetas. Viena vidutinė Lietuvos partija už savo veiklą gauna gerokai daugiau. Ar taip teisinga? Matyt, ne. Dar viena opi problema – jaunų žmonių gyvenimo kokybės neatitikimas tarp gyvenančių provincijoje ir didmiesčiuose. Kitais žodžiais tariant, regioninės jaunimo politikos nebuvimas yra priežastis to, kodėl toliau nuo didmiesčių gyvenantys jauni žmonės turi daugiau stengtis vykdydami kokį nors projektą. Palyginkime jauno vilniškio ar kauniečio ir, tarkim, Balbieriškio vidurinės mokyklos auklėtinio galimybes, ir viskas taps aišku. Ar taip gerai? Ko gero, ne.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (5 psl., 11,45 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.

Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)

Steponas Darius Steponas Jucevičius, dabar mums žinomas kaip Steponas Darius, gimė 1897 m. ir augo Judrėnuose (dabar priklauso Klaipėdos rajonui). Stepono tėvai Jonas ir Augustina susilaukė 4 vaikų. Turėjo žemės ūkį ir iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo. Vaikai klausė tėvų ir mokėjo draugiškai bendrauti su kaimynų vaikais. Mažas Steponukas, užgrūdintas darbe, visada buvo energingas berniukas ir viskuo domėjosi. Visi šeimoje vieni kitus labai mylėjo, vaikai buvo draugiški. Ne visada ir ne visų gyvenimas būna laimingas. Mirė Stepono tėvas, kai berniukui buvo vos 8 metukai. Mirus tėvui, motina sunkiai viena ūkininkavo. Spaudė skolos, tad pardavė truputį ūkio - mišką. 1906 m. ji ištekėjo už Kazio Degučio, gyvenusio tame pačiame kaime. Ūkininkauti jam nesisekė, tad prikalbėjo savo naują žmoną išvykti į Ameriką. Kaip sumanė, taip ir padarė, - 1907 m. visi išvyko į tą naują šalį. Galutinai apsistojo Čikagoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių. Čikagoje Stepono tėvai atidarė valgyklą. Vaikai lankė amerikietišką mokyklą. Steponas baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą. Besimokydamas domėjosi aviacija, pasižymėjo sportiniais gabumais. Visi broliai ir seserys savo pavardę buvo sulietuvinę iš Jucevičiaus į Jucius. Steponas, atminęs, jog antroji tėvo pavardė buvo Darašius, ją sutrumpino ir pasivadino Dariumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 metų pavasarį Darius stojo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Atsidūrė Prancūzijoje. Buvo pirmosiose fronto linijose. Buvo telefonininkas. Keletą kartų vos išvengė mirties. Rugpjūčio 1 d. fronte jis buvo sužeistas į dešinįjį šoną, sulaužyti 4 šonkauliai, dar apnuodytas kenksmingomis dujomis. Išsigydęs žaizdas jis dar kartą grįžo į frontą, tiesdamas telefono linijas vos nežuvo. Už kautynėse parodytą narsą buvo apdovanotas dviem medaliais. Toliau studijavo Čikagos universitete ir lankė atsargos karininkų kursus prie universiteto, tikėdamasis, kad šis mokslas ateityje, grįžus į Lietuvą, bus naudingas tėvynei. S.Darius su visa energija įsijungė į Amerikos lietuvių savanorių rinkimą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, o 1920 m. birželio 3 d. pats savo lėšomis išvyko į Lietuvą su kitais Amerikos lietuviais savanoriais. Grįžęs į tėvynę iškart ėmėsi darbų: aktyviai dalyvavo kariuomenės gyvenime, taip pat Klaipėdos krašto išvadavime, gavo karo lakūno, bei vyr. leitenanto laipsnius. 1924 metais vedė Jaunutę Škėmaitę, kitais metais jiems gimė dukra. S.Darius prisidėjo prie Lietuvos sporto populiarinimo, jo pastangomis pastatytas sporto kmpleksas Kaune, Ąžuolyne (dbr. Vadinamas S.Dariaus ir S.Girėno stadionu). Dirbti Lietuvai jam buvo malonumas. 1926 metais S.Darius su savo kolegomis karo aviacijos karininkais dalyvavo gruodžio 17 dienos valstybės perversme. 1927 metais gegužę S.Dariui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tada jis pasiprašė atostogų, norėdamas aplankyti gimines, likusius JAV. Bičiuliams sakėsi į Lietuvą grįšiąs lėktuvu.

Istorija  Referatai   (62,17 kB)

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.

Istorija  Referatai   (10 kB)

Steponas Darius Steponas Jucevičius, dabar mums žinomas kaip Steponas Darius, gimė 1897 m. ir augo Judrėnuose (dabar priklauso Klaipėdos rajonui). Stepono tėvai Jonas ir Augustina susilaukė 4 vaikų. Turėjo žemės ūkį ir iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo. Vaikai klausė tėvų ir mokėjo draugiškai bendrauti su kaimynų vaikais. Mažas Steponukas, užgrūdintas darbe, visada buvo energingas berniukas ir viskuo domėjosi. Visi šeimoje vieni kitus labai mylėjo, vaikai buvo draugiški. Ne visada ir ne visų gyvenimas būna laimingas. Mirė Stepono tėvas, kai berniukui buvo vos 8 metukai. Mirus tėvui, motina sunkiai viena ūkininkavo. Spaudė skolos, tad pardavė truputį ūkio - mišką. 1906 m. ji ištekėjo už Kazio Degučio, gyvenusio tame pačiame kaime. Ūkininkauti jam nesisekė, tad prikalbėjo savo naują žmoną išvykti į Ameriką. Kaip sumanė, taip ir padarė, - 1907 m. visi išvyko į tą naują šalį. Galutinai apsistojo Čikagoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių. Čikagoje Stepono tėvai atidarė valgyklą. Vaikai lankė amerikietišką mokyklą. Steponas baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą. Besimokydamas domėjosi aviacija, pasižymėjo sportiniais gabumais. Visi broliai ir seserys savo pavardę buvo sulietuvinę iš Jucevičiaus į Jucius. Steponas, atminęs, jog antroji tėvo pavardė buvo Darašius, ją sutrumpino ir pasivadino Dariumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 metų pavasarį Darius stojo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Atsidūrė Prancūzijoje. Buvo pirmosiose fronto linijose. Buvo telefonininkas. Keletą kartų vos išvengė mirties. Rugpjūčio 1 d. fronte jis buvo sužeistas į dešinįjį šoną, sulaužyti 4 šonkauliai, dar apnuodytas kenksmingomis dujomis. Išsigydęs žaizdas jis dar kartą grįžo į frontą, tiesdamas telefono linijas vos nežuvo. Už kautynėse parodytą narsą buvo apdovanotas dviem medaliais. Toliau studijavo Čikagos universitete ir lankė atsargos karininkų kursus prie universiteto, tikėdamasis, kad šis mokslas ateityje, grįžus į Lietuvą, bus naudingas tėvynei. S.Darius su visa energija įsijungė į Amerikos lietuvių savanorių rinkimą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, o 1920 m. birželio 3 d. pats savo lėšomis išvyko į Lietuvą su kitais Amerikos lietuviais savanoriais. Grįžęs į tėvynę iškart ėmėsi darbų: aktyviai dalyvavo kariuomenės gyvenime, taip pat Klaipėdos krašto išvadavime, gavo karo lakūno, bei vyr. leitenanto laipsnius. 1924 metais vedė Jaunutę Škėmaitę, kitais metais jiems gimė dukra. S.Darius prisidėjo prie Lietuvos sporto populiarinimo, jo pastangomis pastatytas sporto kmpleksas Kaune, Ąžuolyne (dbr. Vadinamas S.Dariaus ir S.Girėno stadionu). Dirbti Lietuvai jam buvo malonumas. 1926 metais S.Darius su savo kolegomis karo aviacijos karininkais dalyvavo gruodžio 17 dienos valstybės perversme. 1927 metais gegužę S.Dariui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tada jis pasiprašė atostogų, norėdamas aplankyti gimines, likusius JAV. Bičiuliams sakėsi į Lietuvą grįšiąs lėktuvu.

Istorija  Referatai   (62,17 kB)

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.

Istorija  Referatai   (10 kB)

Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Kūrybiškumas, tai asmens sugebėjimas atrasti kažką nauja, priversti save stengtis perlipti per save patį ieškant naujų idėjų, kuriant genialias mintis, sumąstymus, darbus ar sprendžiant užklupusias problemas... Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Siekiant rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma. Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ar panašiai.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 64,77 kB)

Balys Sruoga – savita, dramatiško likimo asmenybė, šakoto stiliaus rašytojas. Jis poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, apskritai – šviesus žmogus, skelbęs pozityvistines bendro darbo, tėvynės meilės idėjas. Balys Sruoga rašė įvairaus stiliaus kūrinius, taip pat, dramas. Jo istorinė drama (jam tokia labiausiai rūpėjo) – tradicinė drama: ryškus žmogaus egzistencijos tragizmas. Tokioje dramoje remiamasi tikrais faktais. „Milžino paunksmėje“ viskas tikra: Jogaila iš tiesų buvo ir Lietuvos, ir Lenkijos karalius, tiesa, kad tuomet vyko daug nesutarimų. Balio Sruogos dramų charakteriai realistiniai, natūralūs. Tokia ir jo drama „Milžino paunksmė“.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 5,16 kB)

Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.

Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)

Jack Canfield yra vienas iš „Chicken Soup for the Soul®“ serijos kūrėjų. 40 šios serijos knygų buvo patekę į New York Times bestselerių sąrašą, iš jų 11 buvo atsidūrusios to sąrašo pirmoje vietoje. Jis yra žymiausias Amerikos specialistas, išmanantis, kaip maksimaliai padidinti verslininkų, korporacijų vadovų, vadovų, profesionalių pardavėjų, darbuotojų ir pedagogų veiklos efektyvumą.

Psichologija  Referatai   (3 psl., 10,05 kB)

Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.

Literatūra  Konspektai   (2 psl., 7,48 kB)

Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę. 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (16 psl., 35,26 kB)

Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausių egzistencinių situacijų pastovumą: moteris per meilę ieško savo vietos Dieve, jos teisės į Dievo malonę yra ne mažesnės nei kunigo ar vienuolio, kurie taip pat yra nuodėmingi. Romanas prisodrintas ir posovietinių realijų, ir kūniškumo (net ir homoseksualių santykių). Pateikiamos istorinės variacijos ta pačia meilės tema: dabartyje jauna moteris (Viktorija, toliau Vika), kankinama aistros kunigui Pauliui, kuris ruošiasi duoti vienuolio įžadus, ieško psichoterapeutės Normos pagalbos.

Literatūra  Analizės   (3 psl., 17,76 kB)

Bronius Radzevičius gyveno pokario laikotarpiu. Jis anksti neteko tėvų. Jo novelėms būdinga paslėpta mintis, kurioje atsispindi jo gyvenimo įvykiai ir laikotarpio įvykiai, kada buvo rašomas kūrinys. Mintys kūriniuose būna paslėptos. Daugiausiai dėmesio skiriama vidiniam pasauliui, o ne išorei. Taip pat ir šioje ištraukoje, tik keletą kartų įdėmiai perskaičius pradeda suprasti, ką autorius nori pasakyti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 7,78 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.

Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)

Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (11 psl., 33,94 kB)

Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)