Glausta, bet koncentruota informacija apie galingiausią egzistuojantį teleskopą. 17 skaidrių, daug vaizdinių pavyzdžių.

Astronomija  Pateiktys   (17 psl., 753,42 kB)

Saturno puikiai paruostos skaidres

Astronomija  Kita   (10 psl., 344,98 kB)

pristatymas yra apie "zvaigzdziu evoliucija" Jis yra skyrtas fizikos pamokai, astronomijos skyriui (galas knygos).

Astronomija  Pateiktys   (15 psl., 1,52 MB)

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Ši planeta kartais yra vadinama Žemės seserimi. Planeta yra šiek tiek mažesnė už Žemę. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje. Palydovų neturi.

Astronomija  Projektai   (12 psl., 867,48 kB)

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita. Saulės apšviestas paviršius įkaista iki 700 K (430 °C) perihelyje ir iki 560 K afelyje. Planeta susiformavo maždaug prieš 4 milijardus metų.

Astronomija  Pateiktys   (14 psl., 1,13 MB)

Venera žinoma nuo senovės. Planeta pavadinta romėnų meilės deivės Veneros vardu. Kadaise mūsų senoliai Venerą vadino Aušrine (prieš patekant Saulei) arba Vakarine (Saulei nusileidus). Jie dainose dainavo apie dvejetą žvaigždžių: "Aušrinė ugnį pakūrė, Vakarinė patalą klojo". Tokią pat klaidą darė ir senovės graikai. Vakare jie Venerą vadindavo Hesperiu, o ryte Fosforu (šviesos nešėju). Jos astronominis simbolis ♀(moteriškumo ypatybių emblema – Veneros veidrodis). Įvertinimas 9 balai (APIMTIS 5PSL)

Astronomija  Referatai   (14,67 kB)

Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. ...(APIMTIS 3PSL)

Astronomija  Konspektai   (7,48 kB)

Mėnulis - vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje... (APIMTIS 6 PSL)

Astronomija  Referatai   (780,44 kB)

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 milijardų žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Saulė nėra nei itin šviesi, nei labai silpna žvaigždė. Saulė, be abejonės, senesnė už Žemę. Galaktika tikriausiai yra dar senesnė, nors konkrečių žinių apie jos ankstyvąją istoriją neturima. Galaktika yra plokščia sistema. Žiūrint iš skirtingų erdvės taškų, mūsų Galaktika atrodytų nevienodai. Jei būtų žiūrima iš šono, ji būtų panaši į diską su branduoliu viduryje. Žiūrint į Galaktiką kampu, disko forma išliktų, bet matytųsi plačiai išskleistos spiralinės vijos....(APIMTIS 3PSL)

Astronomija  Referatai   (11,58 kB)

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) - apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos.....(APIMTIS 2PSL)

Astronomija  Konspektai   (8,43 kB)

Artimiausios Žemėi kaimynės Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 mln. km (Žemės – 150 mln. km). Iš visų planetų Veneros orbita mažiausiai skiriasi nuo apskritiminės, todėl jos nuotolis nuo Saulės kinta labai mažai. Saulę Venera apskrieja per 225 Žemės paras. Žemės stebėtojui dangaus skliaute Venera nuo Saulės nenutolsta toliau negu 48°, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarine žvaigždė) arba rytais (Aušrinė žvaigždė). Planeta labai gerai atspindi Saulės spindulius. Už Venerą mūsų padangėje ryškiau spindi tik Saulė ir Mėnulis. Kadaise mūsų senoliai Venerą vadino Aušrine (prieš patekant Saulei) arba Vakarine .Jos astronominis simbolis ♀(moteriškumo ypatybių emblema – Veneros veidrodis). Neveltui senovės žmonės davė jai gražuolės romėnų meilės deivės Veneros vardą.

Astronomija  Referatai   (9 psl., 206,95 kB)

Marsas (sen. lietuvių pavadinimas Žiezdrė) - ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta. Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama "raudonąja planeta". Planetos pavadinimas kilęs nuo romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo). Atitinkamai pavadinti ir Marso palydovai Fobas ir Deimas, kurie graikų mitologijoje yra Arėjo sūnūs, lydintys jį mūšyje. Panašiai kaip priešdėlis geo- kalbant apie dalykus, susijusius su Žeme, Marso atžvilgiu naudojamas priešdėlis areo-, pvz., areologija kaip geologijos atitikmuo.

Astronomija  Pateiktys   (13 psl., 589,68 kB)

Be devynių didžiųjų planetų, aplink Saulę skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes.

Astronomija  Referatai   (14 psl., 180,22 kB)

Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Sandara. Kampinis skersmuo kinta tarp 14.5″ ir 20″. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (96.3% tūrio), helio (3.25%), metano, amoniako, etano ir kitų dujų. Pa­viršių ištisai dengia amoniako, vandens ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių.

Astronomija  Pateiktys   (11 psl., 293,02 kB)

Saulė simbolizuoja visa ko motiną, tiesos šviesą, dienos valdovę, didybę, auksą. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę žemėje. Ji teikia žemei šilumą ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Saulėje vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis.

Astronomija  Pateiktys   (8 psl., 849,48 kB)

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K. Žvaigždės spektras vaivorykštės pavidalo juostelė - gaunama spektrografu išsklaidžius jos skleidžiamą šviesą pagal bangų ilgį. Ištisiniame spektre matyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios - M spektrinės klasės žvaigždės. Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro dvi žvaigždės, o daugianarę nuo 3-7 žvaigždžių. Dvinarės arba daugianarės sistemos būna fizinės ir optinės. Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą , optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokių gravitacinių ryšių ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žvaigždės skirstomos į vizualiąsias, spektrines, užtemdomąsias, astrometrines. Žvaigždžių masę galima apskaičiuoti pagal 3-ąjį Keplerio dėsnį, tik reikia žinoti dvinarių žvaigždžių orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Pačių karščiausių pagrindinės sekos žvaigždžių masė lygi 50Mo, o vėsiausių - 0.1Mo, supermilžinių - nuo 10Mo iki 50Mo. Žvaigždžių dydį (skersmenį) galima apskaičiuoti remiantis Stefano or bolcmano dėsniu, kai žinoma žvaigždės paviršiaus temperatūra ir šviesis. Didžiausios žvaigždės yra raudonosios M spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu saulės iki 1000 kartų. Mažiausios - baltosios nykštukės, kurios savo dydžiu kartais prilygsta žemei ar net mėnuliui. Žvaigždžių išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7%) ir helis (23.7%). kitų elementų - deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6%. be normaliųjų yra keletas rūšių anomaliųjų žvaigždžių. Jų spektruose matyti ryškios anglies, geležies, silicio, chromo ir kitų elementų linijos. Tai rodo, kad tos žvaigždės turi šių elementų dešimtis ar net šimtą kartų daugiau negu normaliose. Nemetalingų Žvaigždžių atmosferose sunkiųjų elementų yra šimtus ir tūkstančius kartų mažiau negu saulės atmosferoje. Žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintamosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį - į pulsuojančias ir sproginėjančias. Pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia, tuo metu kinta jų spindesys, temperatūra ir spektrinė klasė. Yra kelių rūšių pulsuojančios žvaigždės: cefeidės, virginidės, lyridės ir kitos. sproginėjančių žvaigždžių spindesys per labai trumpą laiką padidėja daugybę kartų: novų - nuo 9 iki 19 ryškių, supernovų - daugiau negu 20 ryškių. Staiga sužibusių novų spindesys po to mažėja laipsniškai kelerius metus, kol pasiekia pradinį. Sprogusios supernovos vietoje lieka maža neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė. Saulė - vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Šerdį supa 3 sluoksniai: pirmuoju - energija pernešama į išorę spinduliais, antruoju - dujų konvekcija, o trečiasis sluoksnis - atmosfera, kurią galima suskirstyti į fotosferą, chromosferą ir vainiką. Saulės paviršiuje maždaug kas 11.2 metų vyksta reiškiniai, susiję su jos aktyvumo kitimu. Tai saulės fotosferos dėmės, žibintai, chromosferos flokuliai ir žybsniai, vainiko protuberantai. Saulės dėmėmis vadinamos tamsios fotosferos sritys, apsiaustos šviesosnio pusšešėlio. Dažniausiai jos atsiranda poromis ar grupėmis. Aplink dėmes susidaro trumpalaikiai šviesūs dariniai - žibintai, o virš jų, chromosferoje, - flokulai, protuberantai ir žybsniai. Protuberantais vadinamos saulės disko pakraštyje matomos į vainiką besiveržiančios dujų masės. Chromosferos žybsniai trunka keletą valandų. Jie sukelia radijo ryšio trukdymus, polines pašvaistes, magnetines audras. Šie reiškiniai veikia žemės klimatą, gyvūniją, augmeniją, žmones. Žvaigždžių evoliucija XX amžiaus pradžioje daugelis astronomų manė, kad žvaigždės evoliucionuoja taip, kaip rodo Hercšprungo ir Raselo diagrama (Raktas), t. y. evoliucijos pradžioje jos yra baltos ir spindulingos, o pabaigoje — raudonos ir silpnos. Pagal šią teoriją, žvaigždė atsiranda, kondensuojantis tarpžvaigždinėms dujoms ir dulkėms. Veikiant gravitacijai, šis dulkių ir dujų gumulas traukiasi, jo gelmės kaista. Žvaigždė pradeda šviesti kaip didžiulė labai išsiplėtusi M spektrinės klasės raudonoji milžinė. Ji traukiasi ir kaista tol, kol pasiekia pagrindinės žvaigždžių sekos viršų, o po to vėsta, kol virsta blyškia M nykštuke. Galiausiai ji visai atšąla. Saulės masės žvaigždės evoliucija Dabar žinoma, kad ši iš pažiūros gan įtaigi žvaigždžių evoliucijos teorija yra visiškai neteisinga. Raudonosios milžinės, tokios kaip Betelgeizė, nėra jaunos. Priešingai, jos labai senos, išeikvojusios energijos atsargas; tai yra jau paskutiniųjų evoliucijos stadijų. Žinant, kad žvaigždės spinduliuoja energiją, gautą jų gelmėse vykstančių branduolinių reakcijų metu, o evoliuciją lemia pradinė iš kosminio ūko susidariusios žvaigždės masė, didelės ir mažos masės žvaigždžių evoliucija skiriasi. Vienintelis bendras jų evoliucijos bruožas yra tas, kad visos žvaigždės susidaro iš dujų ir dulkių debesų, tarp kurių geriausiai žinomas Didysis Oriono (liet. Šienpjovių) ūkas.

Astronomija  Referatai   (133,56 kB)

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos, jų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždės spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždių gelmių į paviršių skverbiasi dviem būdais – konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link.

Astronomija  Pateiktys   (864,61 kB)

Pradžioje Žemė buvo plokščia. Bet tada ji kažkur turėjo baigtis, nebent manytume ją nusitęsusią iki begalybės. Tačiau begalybė yra dar neaiškesnė koncepcija – ir iki pat Viduramžių žmonės baiminosi, kad Žemės pakraščiai gali nukristi. Kas yra už tų pakraščių, buvo nežinoma. Dangus stebino ir įkvėpdavo. Žydų, krikščionių ir islamo religijos laikosi požiūrio, kad Visata gana jauna. Vyskupas Usher paskaičiavo Visatos amžių esant 4004 m. pr.m.e. - sudėdamas ST žmonių metus. Šį požiūrį palaiko ir tai, kad žmonijos kultūra ir technologija tebesivysto (ir gana sparčiai). Jei pradžia būtų anksčiau, mes būtume daug labiau išsivystę. Prieš 6 tūkst. metų šumerai Žemę padėjo Visatos centre. Vėliau šį Visatos įvaizdį perėmė babiloniečiai ir graikai. Bet graikai buvo pirmieji, išsakė mintį, kad Žemė yra rutulys. Apie 340 m.pr.m.e. Aristotelis (Apie dangaus kūnus) aprašė, kaip iš tolumos atplaukia laivai. Be to jis nustatė, kad Mėnulio užtemimus sukelia Žemės šešėlis. Trečia, keliautojai liudijo, kad šiauresniuose kraštuose Šiaurinė yra pakilusi aukščiau. Graikų filosofai, kaip Aristotelis, laikė Visatą neturint pradžios. Ji buvo, yra ir bus amžinai. Va tik katastrofos nuolat nubloškia žmoniją į jos pradžią... Pitagoriečiai ir Aristarchas iš Samos (apie 270 m.pr.m.e.) buvo pasiūlę heliocentrinį Visatos modelį. Apie 150 m. Klaudijus Ptolomėjus (Ptolomaeus) pasiūlė savo geocentrinės Visatos (panašios į svogūną) modelį. Planetų orbitų nuokrypius bandė paaiškinti jų sukimusi apie savo centrus. Ši sistema dominavo iki pat 16 a. Tačiau 1514 m. lenkų astronomas N.Kopernikas vėl pasiūlė heliocentrinį modelį. Saulė juda dangumi dėl Žemės sukimosi apie savo ašį. Vėliau G.Galilėjus (1564-1642) sukūrė teleskopą ir atrado 4 Jupiterio palydovus. 1594 m. vokiečių astronomas Johanas Kepleris nurodė, kad planetos juda ne apskritimais, o elipsėmis. Vokiečių fizikas Boltzmann atrado dėsnį, vadinamą Antruoju termodinamikos - entropijos kiekis Visatoje nuolat didėja. Tai veda prie išvados, kad Visata turi pradžią, nes kitaip joje tvyrotų visiškas chaosas. Keplerio modelis įsigalėjo 17 a. Niutonas nustatė gravitacijos dėsnius. Bet, pagal visuotinį traukos dėsnį, žvaigždės traukia viena kitą ir visos turėtų sukristi į vieną tašką. Todėl visata buvo laikoma begaline su tolygiai pasiskirsčiusiomis žvaigždėmis. Tačiau stebėjimai tai neigė, nes egzistuoja galaktikos ir žvaigždžių spiečiai. Tad Einšteinas specialiojoje reliatyvumo teorijoje įvedė "kosmologinę konstantą", anuliuojančią tą trauką. Bet vėliau jis sakė, kad tai buvo jo didžiausia gyvenimo klaida. Ptolomėjaus Visata Koperniko sistema Ar Visata begalinė? Kas už jos ribų? Kas buvo iki jos? Ar tada buvo laikas ir erdvė? Šiuos klausimus kėlė ir svarstė I.Kantas (1724-1804), padaręs išvadą, kad atsakymai yra anapus žmogiškojo pažinimo. Šiuolaikinėje astronomijoje stebima Visata yra baigtinė, susikūrusi kažkur prieš 12-15 mlrd. Metų "Didžiojo sprogimo" metu, kai ji pradėjo plėstis (tai 3-me dešimtmetyje nustatė E.Hubble (1889-1953), atradęs raudonąjį poslinkį). Tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų - kuo tolimesnės, tuo greičiau. Atstumas tarp galaktikų didėja. Iki sprogimo, erdvės ir laiko sąvokos yra beprasmės.

Astronomija  Rašiniai   (65,37 kB)