Kas tai? Bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų. Piežastys: Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija, kuri gali komplikuotis bakterine infekcija... 7 skaidrės

Biologija  Pristatymas   (7 psl., 72,72 kB)

Tai tvarkingos pateiktys apie trijų tipų ląsteles ir jų organoidų atliekamas funkcijas. 28 skaidrės.

Biologija  Pateiktys   (28 psl., 2,97 MB)

Kursinis darbas apie strucius, is ju gaunama produkcija.

Maistas, sveikata, higiena  Kursiniai darbai   (21 psl., 696,24 kB)

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje.

Chemija  Namų darbai   (2 psl., 8,4 kB)

ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ

Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)

Svarbiausia problema, šiuo metu jaudinanti visuomenę, susijusi su mus supančios aplinkos kokybės blogėjimu. Visais savo evoliucijos laikais žmogus buvo glaudžiai susijęs su aplinka. Kasdien naudojami dideli vandens kiekiai ne tik buityje, bet ir pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje, gamybos technologiniuose procesuose. Lietuvoje kasmet susidaro apie 250 mln. m3 nuotekų, kurias prieš išleidžiant į vandens telkinius būtina išvalyti. Šiuo metu Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje yra 703 valymo įrenginiai. 90% iš jų yra kaimo vietovėse ir nedidelio našumo. Apie 50% nevalytų vandenų išleidžiama iš mažų nuotekų valyklų. Toks neatsakingas elgesys padaro daug žalos aplinkai t.y. vyksta eutrofikacijos procesai , o tuo pačiu blogina geriamo vandens kokybę ir sukelia nemažai kitų neigiamų veiksnių (padidėja gyventojų sergamumas, blogėja produkcijos kokybė, išauga išlaidos vandens objektų priežiūrai. Keičiasi landšafto sąlygos ir pan.). Nevalytos nuotekos išleidžiamos į atvirus vandenis, kur egzistuoja daug sudėtingų gyvųjų organizmų sistemų. Kintant aplinkai šios organizmų sistemos gali kisti, o kartais natūralių gamtinių sistemų pokyčiai gali būti negrįžtami. Todėl nutekamųjų vandenų valymo tikslas yra išvalyti nuotekas, atitekančias į valymo įmonę taip, kad jos neužterštų priimančiųjų vandens telkinių. Šio darbo tikslas – apskaičiuoti atitekančiu į valymo įmonę nuotekų užterštumus ir suprojektuoti nuotekų valymo įrenginius, kuriame gyvena 150000 gyventojų.

Chemija  Kursiniai darbai   (37 psl., 1,51 MB)

„Aš egzistuoju, reiškia aš teršiu“. Šis priežodis gali būti taikomas bet kuriai medžiagai, bet kokiam procesui. Aplinkos tarša nėra naujas fenomenas. Praeityje atskirais atvejais buvo priimami aplinkos ir gyvosios gamtos apsaugos įstatymai. Gamtą teršė dar pirmykštis žmogus, o visuomenės gyvenamoji aplinka niekada nebuvo idealiai švari. Tais laikais pagrindiniai gamtos teršėjai buvo patys gamtos procesai. Vulkanų išsiveržimai, savaimingi miškų gaisrai, žemės drebėjimai ir kitos stichinės nelaimės sudarydavo daugiau ar mažiau vienokių ar kitokių teršalų. Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėjo ir žmonių ūkinės veiklos poveikis gamtai, aplinkai. Kai žmogus dar ganė gyvulius ir primityviais įrankiais dirbo žemę, jo naudojimosi gamta atliekos buvo lengvai absorbuojamos natūralaus gamtos ciklo metu.

Darbo ir civilinė sauga  Kita   (17 psl., 103,62 kB)

Tai, kad sveikata - turtas, žino visi, tačiau ne visi žino, kaip ja rūpintis. Lietuvoje nuo kraujo apytakos sistemos ligų miršta tris kartus daugiau žmonių negu nuo vėžio. Nustatant širdies ir kraujagyslių ligų rizikos laipsnį visada turi būti įvertinami rizikos veiksniai, t.y. amžius, lytis, rūkymas, netaisyklinga mityba, fizinis aktyvumas, padidėjusio cholesterolio ir kitų lipidų kiekiui kraujyje paveldimumas ir kt. Širdis, kaip ir kiekvienas raumuo, gali būti geriau ar blogiau išsivysčiusi. Yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to, treniruodami ir vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį (miokardą). Pirmasis į tai atkreipė dėmesį žinomas anglų gydytojas ir fiziologas Viljamas Harvėjus. Jis konstatavo, kad sunkiai dirbančių žmonių, kurių raumenynas gerai išvystytas, širdis yra stipresnė, masyvesnė.

Medicina  Referatai   (30 psl., 39,88 kB)

Šių metodinių nurodymų tikslas – supažindinti būsimuosius specialistus su pagrindiniais darbuotojų saugos ir sveikatos profesinės rizikos vertinimo aktais, instrukcijų rengimo bendraisiais reikalavimais, asmeninių apsaugos priemonių parinkimo tvarka, nelaimingų atsitikimų tyrimo aktų pildymu ir profesinių ligų tyrimo dokumentacija bei išmokyti atlikti rizikos veiksnių analizę, parengti instrukcijas tam tikrų profesijų darbuotojams.

Statyba  Referatai   (11 psl., 23,66 kB)

Vitaminai – Pagal tirpumą vitaminai skirstomi j riebaluose tirpius (A, D, E ir K). Tirpumas suteikia vitaminams daugelį savybių ir lemia, kaip jie įsiurbiami ir transportuojami kraujo apytakoje, kur ir kaip jie kaupiami organizme ir kaip lengvai iš jo pašalinami. Riebaluose tirpūs vitaminai absorbuojami visada pasyviai ir turi būti pernešami maistinių lipidų. Riebaluose tirpūs vitaminai, kaip ir lipidai, gali būti kaupiami riebaliniuose audiniuose, o kadangi jie kaupiami, tai gali pasiekti toksinę koncentraciją. Riebaluose tirpūs vitaminai pašalinami su išmatomis enterohepatinės cirkuliacijos būdu.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (16 psl., 30,63 kB)

Žemė, panašiai kaip svogūnas, susideda iš kelių apvalkalų. Kiekvieno jų savybės yra skirtingos ir savitos. Vidinę Žemės sandarą galima palyginti su obuolio sandara: branduolį atitinka obuolio branduolys, mantiją - obuolio minkštimas, o plutą - obuolio žievė. Žemės pluta. Žemės pluta – išorinis tvirtas Žemės apvalkalas. Palyginus su visa Žeme ji yra labai plona – tarsi kiaušinio lukštas ir sudaro vos 1,5% Žemės tūrio (0,8% masės). Pluta, esanti po vandenynais ir žemynais, skiriasi. Plutos storis po žemynais siekia 35 km gylį, o po vandenynais – tik 10 km.

Geografija  Pateiktys   (20 psl., 1,2 MB)

Augalų augimo paslaptys nuo seno domino mokslo žmones. Antikinės Graikijos filosofai aiškino, kad augalams reikia vandens, žemės ir ugnies. O 16-ojo amžiaus pradžioje patirta, kad augalams reikia druskų, tačiau kokių, liko neaišku. 18-ojo amžiaus pabaigoje ir 19-ojo amžiaus pradžioje jau daugiau mokslininkų pradėjo aiškinti augalų augimo sąlygas. Pradėta rengti tyrimo stotis, kur prasidėjo sistemingi tyrimai. Lietuvoje agrochemijos mokslo pradžia tenka laikyti 1924 metus, kai buvo įkurta dirvožemio-agrochemijos katedra Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje. Katedrai vadovavo prof. V. Ruokis. Ypač sparčiai agrochemijos mokslas pradėjo vystytis po antrojo pasaulinio karo. Šioje srityje dirbo V. Vazalinskas, K. Plesevičius, V. Zalys, B. Baginskas ir daugelis kitų.

Chemija  Referatai   (9 psl., 16,67 kB)

Vanduo iš cheminės pusės. Vanduo iš geografinės pusės. Vanduo iš biologinės pusės. Vanduo iš medicininės pusės. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai. Vandens tarša. Lietuvos vandenys. Būklė. Upės. Ežerai. Kuršių marios ir Baltijos jūra. Požeminiai vandenys. Vandens ciklas.

Aplinka  Referatai   (17 psl., 30,29 kB)

Sviestas – seniausias pieno produktas, kuriame vyrauja pieno riebalai. Pirmieji dokumentiniai, sviesto gamybos liudijimai rasti 1,5–2 tūkst. m. pr. Kr.. Sviesto gamyba yra sudėtingas technologinis procesas, reikalaujantis ne tik teorinių žinių bet ir patirties. Parenkant technologinius režimus, reikia įvertinti žaliavos kokybę, jos cheminę sudėtį, turimus įrenginius. Todėl, gamintojai tūri nuolat ieškoti naujovių, konsultuotis ir bendradarbiauti tik su patikimais žaliavų tiekėjais, kad pagaminti aukštos kokybės saugius pieno produktus, plėsti gaminamos produkcijos pardavimus, užtikrinti ir nuolat gerinti produktų kokybę, kurie užtikrintu vartotojų poreikius.

Žemės ūkis  Referatai   (11 psl., 52,99 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

Gyvulių skerdimo egzaminui.

Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)

Rūgštusis lietus – lietus, kurio lašuose padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis; paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5. Toks lietus iškrinta tada, kai sieros ir azoto oksidai, kuriuos į orą išskiria jėgainės ir transporto priemonės, reaguoja su ore esančia drėgme. Šios dujos patenka į vandens apytakos ratą ir gali būti toli nuneštos vėjo, o tada iškristi rūgštaus lietaus arba sniegopavidalu. Toks lietus apnuodija arba pražudo ežerų, upių ir miškų gyvūnus, sunaikina aplinkinius augalus. 90% rūgščiojo lietaus sukelia žmonės.

Chemija  Referatai   (5 psl., 535,52 kB)

Fotosintezės šviesos ir tamsos fazės. Elektromagnetinis spektras. Fotosintezei naudojama regimoji šviesa. Regimoją šviesą sudaro įvairaus ilgio bangos. Fotosintezei dažniausiai naudojami mėlynieji ir raudonieji spinduliai. Skiriamos dvi žaliūjų augalų fotosintezės pigmentų grupės: chlorofilai (a ir b ) ir karotinoidai (karotinas, ksantofilas – jie sugeria mėlynuosius spindulius).

Biologija  Pateiktys   (18 psl., 825,31 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

Cinkas yra svarbus organizmo atsparumui prieš infekcines ligas. Maisto praturtinimas šiuo svarbiu mitybos elementu gali būti naudingas sveikatai, tačiau cinko perviršis gali neigiamai sąveikauti su kitų mineralų metabolizmu. Subalansuota mityba - geriausias būdas užtikrinti tinkamą cinko suvartojimą. Cinko paskirtis: Cinkas svarbus daugeliui gyvybinių funkcijų, įskaitant augimą, apetito reguliavimą, virškinimą, baltymų sintezę, žaizdų gijimą. Mažina strijų susidarymą, didina imunitetinės sistemos atsparumą. Padeda greičiau užgyti žaizdoms, kovoti su sloga ir uždegimais. Cinkas atsako už vyrų vaisingumą ir reguliaru jo hormonų pasigaminimą. Be to, Cinkas stimuliuoja prostatos darbą. Kai trūksta: veda prie imuniteto mažėjimo, odos ligų ir potencijos silpnėjimo. Cinko trūkumas gali sukelti persileidimą, toksikozes, pernešiojimą ir užsitęsusį gimdymą. Trūkumo požymiai: sausa šiurkšti oda bei apetito praradimas, . Dėl šio mikroelemento trūkumo vaikai praranda apetitą, sulėtėja jų augimas ir vystymasis. Trūkstant cinko, žmonėms lūžinėja nagai, susilpnėja plaukai, padažnėja odos ligos, atsiranda nuovargis, susilpnėja regėjimas, lėčiau gyja įvairios žaizdos ir kaulų lūžiai, sutrinka kraujo gamyba ir metabolizmas, atsiranda prostatos sutrikimų. Perdozavimas: Cinko perdozavimas praktiškai neįgyvendinamas uždavinys, nebent leistis jį į save kaip injekcijas. Labai retais atvejais perdozavimas sukelia žarnyno ligas ir problemas su raumenų koordinacija. Kur gauti: mėsa, sūris, kiaušiniai, krevetės, grybai, saulėgrąžos , pienas ,austrės, šiek tiek kepenyse, jautienoje, krabų mėsoje, kviečių gemaluose šie produktai yra pagrindinis cinko šaltinis mityboje. Dienos dozė: 15mg. Cinko kiekis maiste tiesiogiai proporcingas jo kiekiui dirvožemyje, o pastaruoju metu, padidėjus gamtos užterštumui, cinko kiekis dirvožemyje mažėja. Dėl šios priežasties cinko maisto produktuose yra nepakankamai, todėl būtina papildyti organizmo cinko atsargas Cinko savybės: - kartu su vitaminu C stiprina organizmo imunitetą, saugo nuo ligų, - gerina plaukų, nagų ir kaulų augimą, - saugo nuo aterosklerozės, stiprina atmintį, - pagreitina įvairių žaizdų ir nudegimų gijimą, - palaiko normalią prostatos funkciją, - padeda apsisaugoti nuo aknės, egzemos ir kitų odos ligų. Maisto produktuose, be baltymų, riebalų, angliavandenių, turi būti pakankamas kiekis ir mineralinių medžiagų, nes jos dalyvauja visuose organizmo procesuose. Mūsų organizme mineralines medžiagas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus. Makroelementais laikomos tokios medžiagos, kurių organizme yra didesni kiekiai; tai -kalcis, kalis, magnis, natris, fosforas, chloras, geležis ir kt. Mikroelementai - medžiagos, randamos organizme mažais kiekiais (miligramais); prie jų priklauso jodas, fluoras, varis, cinkas, arsenas, manganas, bromas, kobaltas, aliuminis, silicis, nikelis ir kt. Ultramikroelementai - medžiagos, aptinkamos organizme gamaprocentais (milijoninės gramo dalis), pavyzdžiui, auksas, švinas, gyvsidabris ir kt. Ne visų mineralinių medžiagų žmogui reikia vienodo kiekio. Nustatyta, kad žmogus per parą su maistu turi gauti 4 - 6 g natrio, 2 - 4 g chloro, 2 - 3 g kalio, 0,7 - 0,8 g fosforo, 0,015 - 0,02 g geležies ir kt. Jeigu organizmas negauna pakankamai mineralinių medžiagų, sutrinka įvairių audinių ir organų veikla, gali išsivystyti avitaminozė. Labai svarbūs žmogaus organizmui b grupės vitaminai kurie būtini normaliam žmogaus gyvenimui palaikyti. Šie vitaminai būtini fermentų sudėčiai palaikyti, svarbūs azoto riebalų apytakai, fermentų atnaujinimui jų veiklai. Be jų sutrinka kraujodara, fermentų veikla. Aderminas: piridoksolis, piridoksalis,piridoksinas.Tai kiti vitamino B6 pavadinimai. Vitaminas B6 (piridoksinas) yra svarbus baltymų apykaitai, fermentiniams procesams, vykstantiems galvos smegenyse, dalyvauja hemoglobino sintezėje, svarbus polinesočiųjų riebalų rūgščių, steroidinių hormonų veiklai. Piridoksino daug turi kiaušiniai, žuvis, mėsa, kruopos, ankštiniai augalai, daržovės. Virškinamajame trakte šį vitaminą sintetina žarnyno bakterijos. Šis vitaminas taip pat svarbus baltymų sintezės procesams ir nukleorūgščių susidarymui. Jau vien dėl to jis būtinas organizmo apsauginei sistemai. Trūkstant vitamino B6 atsiranda pokyčių limfoidinių organų ląstelėse, susilpnėja humoralinis poveikis antigenams ir apskritai menksta imuninės reakcijos,sutrinka centrinės nervų sistemos veikla ,pažeidžiama oda. Eksperimentinių gyvūnų organizme trūkstant vitamino B6 nyksta limfoidiniai organai, lėčiau gaminami antikūnai, silpniau veši ir darosi mažiau jautrūs limfocitai. Pastebėta, kad dažniau vitamino B6 stinga vyresnio amžiaus žmonėms. Trūkstant maiste vitamino b6 sutrinka baltymų ir lipidų apykaita. Dėl to susergama ateroskleroze, įvairiais dermatitais, sutrinka kraujo gaminimasis. Kai kurios vitamino b6 savybės : Neleistina viename švirkšte maišyti vitaminų Bl, B6 ir B12 tirpalų. Kobaltas, kurio yra vitamino B12 sudėtyje, ardo vitaminus Bi ir B6. Vitaminas B6 stiprina vitamino B1 alergizuojančias savybes.

Chemija  Konspektai   (6,36 kB)

Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

Biologija  Referatai   (669,28 kB)

Darbo tikslai: panagrinėti du ląstelių tipus, surasti jų panašumus ir skirtumus, pateikti konkrečių pavyzdžių, informaciją pateikti glaustai. Ląstelių skirstymas. Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys))2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)). Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara.•protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais). •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: membranos įlinkiai, tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai), mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra), plazmidės (individualūs junginiai), branduolio ekvivalentas, citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė), matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga), ribosomos (baltymų gamybos vieta), mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros), mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės), žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai), paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.), ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (107,09 kB)

Darbo tikslai •panagrinėti du ląstelių tipus •surasti jų panašumus ir skirtumus •pateikti konkrečių pavyzdžių •informaciją pateikti glaustai Ląstelių skirstymas Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. augalo ląstelė gyvūno ląstelė Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara •protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais) •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: • membranos įlinkiai •tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai) •mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra) •plazmidės (individualūs junginiai) •branduolio ekvivalentas •citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė) •matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga) •ribosomos (baltymų gamybos vieta) •mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros) •mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės) •žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai) •paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.) •ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (110,11 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)