Dumbliai, jų sandara, dauginimasis ir ekologija.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 14,32 kB)

Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų vandens garų. Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo, adatos). Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.

Aplinka  Kursiniai darbai   (13 psl., 32,25 kB)

Trąšos tai - medžiagos, kurios įterptos į dirvą, gerina augalų augimą ir vystymąsi. Trąšos veikia dviem būdais - tiekdamos augalų paimamas mineralines medžiagas ir gerindamos dirvožemio struktūrą.

Chemija  Pristatymas   (14 psl., 76,79 kB)

Tai yra svetimos maistui medžiagos, atsitiktiniu arba kitokiu būdu patekę į maistą. Šioje maisto teršalų grupėje yra sunkieji metalai, cheminės medžiagos, augalinės ir gyvūninės kilmės toksinai, grybų ir grybelių toksinai, atskirai aptariama nitratai, nitritai ir nitrozaminai.


Biologija  Pateiktys   (14 psl., 11,89 kB)

Nutukimas - organizmo būsena, arba liga, kai žmogaus kūne yra pernelyg didelis riebalinio audinio kiekis, imantis trukdyti normaliam organizmo funkcionavimui. Didelis nutukimas gali sukelti ar sukelia pavojų sveikatai ar gyvybei. Tik 1-2 proc. žmonių nutunka dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, visi kiti dėl netinkamos mitybos ,mažo fizinio aktyvumo, dažniausiai dėl persivalgymo.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (13 psl., 26,62 kB)

Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.

Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)

Tai gamtos sukeliami pavojai (pvz., ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai , nuošliaužos), kurie suaktyvėję gali pakenkti žmoniu veiklai. Žmonijos silpnoji vieta, apsunkinanti išgyvenimą užklupus gamtos stichijai yra nesugebėjimas planuoti ateitį arba neturėjimas priemoniu padėsiančių apsisaugoti užklupus gamtos stichijai. Visa tai atsiliepia finansų, pastatų ir žmonių netektimi. Praradimų rezultatai priklauso nuo to kaip visuomenė reguos į katastrofą. Tai galima suprasti kaip formuluotę: stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu. Gamtos pavojai niekada nepavirs į gamtos stichiją jei vietovė yra nepažeidžiama (pvz., stiprūs žemės drebėjimai neapgyvendintose vietovėse). Terminas gamtos yra gynčitinas, nes pavojai ir katastrofos dažniausiai nenutinka be žmogaus įsikišimo. Stichijos poveikio stiprumas taip pat priklauso nuo stichijos dydžio, prigimties (pvz., žaibas gasdina tik mažą vietovę, o smūginiai įvykiai gali sunaikinti civilizaciją).

Darbo ir civilinė sauga  Projektai   (30 psl., 497,91 kB)

Ekvatorinis klimatas yra abipus pusiaujo ir iki 10 laipsnių šiaurės ir pietų platumos. Jame vyrauja pusiaujo oro masės ir nėra skirtumų tarp metų laikų. Karšta ir drėgna ištisus metus, būdingas žemas slėgis. Vidutinė oro temperatūra - nuo 24 iki 28 laipsnių šilumos. Nėra sausojo sezono - visais metų mėnesiais kritulių kiekis siekia 3000 ml. Pusiaujo klimate daugiausiai gyvena negridų rasės atstovai.

Komunikacijos  Projektai   (11 psl., 3,02 MB)

Aplinkos apsauga – natūralios ir žmogaus paveiktos ar sukurtos aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ar programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius. Visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje reguliuoja, pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą valstybėje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje nustato Aplinkos apsaugos įstatymas.

Geografija  Referatai   (16 psl., 31,16 kB)

ŽEMĖ – tai Žemės plutos (litosferos) dalis, apimanti sausumos plotus bei paviršinius vidaus ir teritorinius vandenis, ir apibrėžiama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Vertinant žemę kaip teisinių santykių objektą, ji suprantama kaip konkreti teritorija, naudojama žmogaus ir valstybės bei savivaldybės institucijų veiklai. Ši veikla skirtinga saugomose teritorijose, žemės ūkio ir miškų ūkio produkciją išauginančiose teritorijose, plotuose, kur eksploatuojamos naudingosios iškasenos, durpynai ir vandens telkiniai, taip pat plotuose, kur žemė reikalinga ne jos gamtinėms ir ūkinėms savybėms panaudoti, o tik kaip teritorija statiniams ir įrenginiams išdėstyti.

Kita  Pagalbinė medžiaga   (14 psl., 32,28 kB)

Bakterijos. Klasifikacija. Sandara. Reikšmė.

Biologija  Pateiktys   (16 psl., 114,26 kB)

Žiemą ar ankstyvą pavasarį su maistu žmogaus organizmas gauna mažesnį vitaminų kiekį, kadangi vartojama daugiau konservuotų produktų. Net ir šviežiose daržovėse, jas laikant per žiemą, po truputį mažėja vitaminų. Vitaminai yra biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Organizmas vitaminų beveik negamina, beveik nekaupia, todėl jų reikia nuolat gauti su maistu.Norint, kad organizmas gautų pakankamą kiekį vitaminų, būtina laikytis sveikos mitybos reikalavimo ne mažiau kaip penkis kartus per dieną valgyti šviežių vaisių, uogų, žalumynų ir daržovių.

Biologija  Namų darbai   (4 psl., 31,42 kB)

Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.

Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)

Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)

Rūkymas –labiausiai paplitusi buitinė narkomanija,žalojanti žmonių sveikatą.Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių,kurie išsiskiria į aplinką.Iš jų 40-nuodingų,tarp jų ir sukeliančių vėžį koncerageninių medžiagų.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (12 psl., 340,48 kB)

Rūgštusis lietus – lietus, kurio lašuose padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis; paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5. Toks lietus iškrinta tada, kai sieros ir azoto oksidai, kuriuos į orą išskiria jėgainės ir transporto priemonės, reaguoja su ore esančia drėgme. Šios dujos patenka į vandens apytakos ratą ir gali būti toli nuneštos vėjo, o tada iškristi rūgštaus lietaus arba sniegopavidalu. Toks lietus apnuodija arba pražudo ežerų, upių ir miškų gyvūnus, sunaikina aplinkinius augalus. 90% rūgščiojo lietaus sukelia žmonės.

Chemija  Referatai   (5 psl., 535,52 kB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

Geografinė padėtis Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose - Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose - Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka. Istorija 2000-1000 pr. Kr. - italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. - etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. - legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. - trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. - Julijus Cezaris - karaliaus, „imperatoriaus" sinonimas; 27 m. pr. Kr. - Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 - Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 - germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 - arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 - vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 - Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 - Leonardo da Vinčio „Mona Liza". 1600 - Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 - inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 - Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 - Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 - Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra - Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 - paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 - respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė - švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už" respubliką balsavo 54, „už" monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 - grąžintas Triestas; 1960 - Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 - „Raudonosios brigados" nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 - septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 - rinkimų reforma; 1994 sausis - šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba). Klimatas didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis - atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas). Vidaus vandenys Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios - vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas - aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis - 400 m, kai kurių dugnas yra žemiau jūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai - smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.Margas Italijos dirvožemio žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų - kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose - gėlės ir rododendrų krūmai. Augalija ir gyvūnija Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrųnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Èirèėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.

Geografija  Rašiniai   (207,42 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.

Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)

Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Biologija  Konspektai   (9,16 kB)

Žiemą ar ankstyvą pavasarį su maistu žmogaus organizmas gauna mažesnį vitaminų kiekį, kadangi vartojama daugiau konservuotų produktų. Net ir šviežiose daržovėse, jas laikant per žiemą, po truputį mažėja vitaminų. Vitaminai yra biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Organizmas vitaminų beveik negamina, beveik nekaupia, todėl jų reikia nuolat gauti su maistu.Norint, kad organizmas gautų pakankamą kiekį vitaminų, būtina laikytis sveikos mitybos reikalavimo ne mažiau kaip penkis kartus per dieną valgyti šviežių vaisių, uogų, žalumynų ir daržovių. Riebaluose tirpiais vitaminais (pvz., A, D, E) organizmas aprūpinamas, jei racione nestinga pieno produktų, rupaus malimo grūdų gaminių, riebios žuvies, augalinio aliejaus. Neginčytina, kad subalansuota mityba yra geriausias būdas patenkinti organizmo poreikius vitaminams. Kita vertus, net ir racionaliai maitinantis yra gana sunku įvertinti, ar mityba iš ties yra pilnavertė. Dėl nualinto dirvožemio daržovėse, vaisiuose, grūdinėse kultūrose gali stigti biologiškai aktyvių medžiagų. Vitaminų kiekis gali labai sumažėti dėl netinkamo maisto produktų laikymo, patiekalų paruošimo. Be to, vis daugiau vartojama perdirbtų, konservuotų, rafinuotų produktų, įvairių pusfabrikačių, kuriuose vitaminų, mineralų bei kitų žmogaus organizmui būtinų medžiagų kiekiai yra labai sumažinti.Puiki galimybė aprūpinti organizmą reikalingomis biologiškai aktyviomis medžiagomis – papildomai vartoti vitaminų preparatų. Geriausia rinktis ne pavienius vitaminus, bet kompleksinius jų preparatus. Be to, vartojant vieno vitamino preparatus, organizme gali sutrikti kitų vitaminų pusiausvyra. Būtina pastebėti, kad geriamus vitaminus organizmas įsisavina geriausiai.

Biologija  Rašiniai   (4,28 kB)

Samanos- nedideli zali augaulai megstantys Pauksme.Zalia spalva jiems kaip ir zaliadum- Bliams suteikia pigmentas clorofilas.Chloro- Filo turinciose lastelese vyksta fotosinteze Todel samanos pacios apsirupina oraganinemis Medziagomis.Samanos turi stiebus,lapus ir Netikras saknis rizoidus tdl yra priskiriamos Augalams. - visus zemeje augancius augalus galima suskir styti i dvi grupes. 1. augalai kurie turi retinius indus ir vandens indus (laidziuosius audinius.) 2.Paprastos sandaros auglai,kurie tokiu indu neuti.Siai augalu grupei priklauso samanos. Vanduo ir jame istirpe junginiai samanu stiebuose ir Lapuose juda ne tik indais bet ir skverbiasi ir lasteles I lastele.Toks skysciu judejimas yra letas tdl lasteles Gali buti nepakankamai aprupinamos vandeniu del Soios priezasties samanos niekuomet neuzauga dideles. Misko samanos. Spygliuosciu miskuose ir pelkiu pakras- Ciuose auga samanos geguzliniai.Siu samanu stiebai status Tankiai apauge mazais lapais.Apatineje stiebu dalyje yra Siuliskos ataugos rizoidai. Jais geguzliniai tik isitvirtina Dirvoje.Vandeni sios samanos siurbia stiebais ir lapais. Vasaros viduryje geguzlinio virsuneje uzauge dezutes. Jose subresta sporos, kuriomis samanos dauginasi.Sporos Yra labai smulkios ir lengvos, tdl isbyrejusias jas isnesioja Vejas.Patekus i palankias salygas sporos sudygsta.Jai Pakanka dregmes samanos padengia zemes pavirsiu istisiniu Zaliu kilimu.Be geguzliniu musus miskuose yra silsmanes Plunkses ir kt samanos.Visu savo pavirsiumi siurbdamos Vandeni samanos nemaziai jo sukaupia.Sukaupta dregme Jos garina po truputi tdl misko paklote yra dregna net per Sausras. Pelkese istisinius kilimus sudaro kitos samanos Kiminai.Sios samanos neturi rizoidu.Ju nedidlei Stiebai issisakoje ir apauge smulkiais zalsvais Lapeliais.per mikroskopa galima pastebeti,kad Lapeliai sudaryti is dvieju skirtingu lasteliu. 1. zalios spalvos lasteles yra siauros ir ilgos.Jos susijungusios galais ir sudaro tinkla.siu lasteliu cita- plazmoje yra hloroplastu kuriuose vyksta fotosinteze. Zaliosiomis lastelemis organiniai junginiai pasiekia Kimino stieba. 2.tarp zaliuju lastele issidesciusiios dideles ir skaidrios Lasteles.Jos yra megyvos.siu lasteliu citoplazma suirusi Likusios tik sieneles su angelemis per kurias lastele siurbia Vandeni.sukauptu vandeniu skaidriosios lasteles aprupina Zaliasias lasteles o karstomis dienomis garindamos vandeni Vesina augala.negyvos lasteles mazdaug sudaro 2/3 lapo turio. Panasios sandaros lasteliu yra ir kiminu stiebuose, Del tokios sandaros kiminai sugeria lb daug vandens(20-25 Kartus daugiau negu patys sveria,) kiminu virsunes auga Aukstyn o apatines dalys atmirsta.Sios samanos isskiria organi- Niu rugsciu kurios neleidzia vystytis puvimo bakterijoms.Mazai Deguonies turincioje aplinkoje atmirusios kiminu dalys visiskai Nesuskaidomos ir pamazu slugsta.ilgainiui susidaro pusiaus suirusi Mase durpes kurias zmogus naudoja kurui zmes ukyj ir kt, 1.samanos ir kerpes ardo kietas uolienas todel yra svarbios Dirvozemio susidarymui. 2.miskuose samanos sulaiko dregme saugo nuo issdziuvimo grybiena. 3.smulkkus gyvunai samanose suranda prieglobsti,is jus lizdus suka Voveres ir misko pauksciai. 4.kiminines pelkes kaip milzinisa kempine pavasari sugeria dregma O atejus vasaros karsciams ja po truputi atiduoda.

Biologija  Paruoštukės   (4,97 kB)

Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.

Biologija  Konspektai   (7,46 kB)

Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų. Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms. Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių. Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų 1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija. 1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus. Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams. 2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose. Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose. Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose, Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas. Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.

Biologija  Konspektai   (45,74 kB)

Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Aplinka  Pagalbinė medžiaga   (6,19 kB)

Įvadas Taršos samprata Dažniausiai taršos sąvoka gali būti vartojama kalbant apie visas neigiamas žmogaus veiklos pasekmes. Tačiau tai pernelyg platus apibrėžimas. Geriau tiktų siauresnis apibrėžimas: Teršalas yra medžiaga (paprastai cheminis junginys) arba atliekos, kuri dėl žmogaus veiklos pakliūva į aplinką ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį. Žemės ūkio taršą sukelia medžiagos medžiagos, kurios: • sąmoningai paskleidžiamos aplinkoje - žemės ūkio cheminės medžiagos (pesticidai, trąšos), nuotekų dumblas ir kt.; • yra žemės ūkio gamybinių procesų atliekos (siloso arba fermų nuotėkos); • atsiranda suaktyvėjus gamtiniams procesams (azoto oksidai ariamose dirvose). Kitos pakliūvančios į aplinką medžiagos, gali būti kenksmingos, jei jos: • sudaro didelius kiekius; • pasirodo „netinkamoje vietoje netinkamu laiku”; • pavirsta kenksmingais antriniais teršalais (dėl cheminių procesų aplinkoje arba kokiame nors organizme). Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra tarša nitratais. Nitratų natūraliai yra visuose dirvožemiuose, ir jie būtini augalams. Jie tampa kenksmingais teršalais, kai: • jų kiekis aplinkoje padidėja dėl žemės ūkio veiklos (pvz., naudojant neorganines trąšas), arba kai dėl žemės dirbimo paspartėja dirvožemio organinės medžiagos mineralizacija; • jie patenka iš dirvos į aplinką. Jų, kaip kenksmingų teršalų, poveikis paaiškėja tiriant ryšį tarp padidėjusio nitratų kiekio geriamajame vandenyje ir dviejų žmogaus ligų: kūdikių methemoglobinemijos ir skrandžio vėžio (žr. 2 skyrių). Abiem atvejais ne patys nitratai sukelia ligas, bet junginiai, kurie susidaro ir veikia labai specifinėmis sąlygomis. 1.3. Žemės ūkio taršos samprata Daugelį metų žemės ūkis turėjo sąlyginai nedidelį poveikį aplinkai. Netgi aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuose, kai naujos pramoninės technologijos iš esmės pakeitė kitas žmogaus veiklos sritis, žemės ūkis vis dar rėmėsi gamtiniais procesais, nuo kurių priklausė žemės ūkio augalų derlius bei gyvulių produktyvumas. Taigi tradicinis mišrus ūkis buvo gana uždara sistema, turėjusi nedidelį neigiamą poveikį gamtinei aplinkai. Nors žemės ūkyje ir buvo siekiama ilgalaikio agrarinių ekosistemų produktyvumo, tačiau greiti žemės ūkio gamybos pokyčiai per pastaruosius 50 metų sukėlė esminę aplinkos taršą. Norint gerai suvokti taršos problemas, kylančias dėl žemės ūkio veiklos, būtina turėti žinių apie įvairių teršalų prigimtį ir būdą, kuriuo jie veikia aplinką. Taip pat reikia atsakyti į tris klausimus: • kokios yra esminės žemės ūkio taršos priežastys? • kokį poveikį aplinkai daro žemės ūkio tarša? • kokių priemonių reikia imtis žemės ūkio taršai reguliuoti? Šie esminiai klausimai kyla iš taip vadinamojo sąveikos „Poveikis – būklė – reakcija” (PBR) koncepcijos. Derinio PBR koncepcija paprastai vartojama tiriant sąsajas ir grįžtamuosius ryšius tarp ūkinės veiklos ir aplinkos. Pagal šią koncepciją ryšys tarp atitinkamos ūkinės priemonės ir aplinkos nusakomas paprasta „kilpa”, kurioje: • POVEIKIS aplinkai dėl žmonių ir ūkinės veiklos sąlygoja pokyčius; • BŪKLĖ, arba vyraujančių aplinkos išteklių sąlygos, sukeliančios reakciją; • visuomenės REAKCIJĄ, reikalaujančią pakeisti poveikį ir atkurti aplinkos būklę.

Aplinka  Referatai   (15,59 kB)

Taršos keliamos problemos Kaip minėjome anksčiau, nemažai NO3 išsiplauna į požeminius vandenis. Tai sukelia vandens išteklių taršą nitratais. Didžiausios problemos yra: geriamojo vandens kokybė bei žmonių sveikata; paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Nitratai ir geriamojo vandens kokybė Dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali būti žalingi žmonėms (nors patys nitratai sąlyginai nėra toksiški ir greitai pasišalina iš organizmo), nes burnoje bei žarnyne gali redukuotis iki toksiškų nitritų. Pagrindinės ligos, kurias gali sukelti nitratai, esantys geriamajame vandenyje, yra kūdikių methemoglobinemija ir skrandžio vėžys. Methemoglobinemija Ši liga žinoma nuo 1940 metų, nustačius, kad dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali pakenkti kūdikių sveikatai. Nitritai, vykstant bakterinei redukcijai, susidarę iš patekusių į virškinimo sistemą nitratų, adsorbuojasi į kraujagysles, kur jie jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti deguonies. Iš viso nustatyta apie 3000 methemoglobinemijos, dar vadinamojo „kūdikių mėlynojo sindromo”, atvejų. Nors dauguma šių atvejų buvo užregistruoti iki 1965 metų ir buvo siejami su bakteriškai užterštu vandeniu, tačiau methemoglobinemijos rizika išlieka rimta problema. Jungtinės Karalystės vietovėse, kur geriamajame vandenyje dideli nitratų kiekiai, švarus vanduo kūdikiams tiekiamas buteliuose. Skrandžio vėžys Tam tikromis sąlygomis nitritai reaguoja su įvairiais aminais ir sudaro nitrozoaminus bei kitus N-nitrozo junginius. Dauguma šių junginių gyvūnams yra kancerogeniniai. Nemažai yra įrodymų, kad N-nitrozo junginiai, esantys tabake, gali sukelti burnos vėžį. Nitrozoaminai gali sukelti ir skrandžio vėžį, todėl didelis nitratų kiekis gali padidinti riziką susirgti skrandžio vėžiu, tačiau dar nėra tiesioginių eksperimentinių įrodymų. Tarptautiniai epidiomiolo¬giniai tyrimai taip pat dažnai prieštaraujantys bei neinformatyvūs. Nitratų ir vėžio ryšys vis dar yra atviras klausimas. Nesant detalių biocheminių bei histopatologinių ilgalaikio nitratų poveikio tyrimo duomenų, politikai nusprendė, kad geriau imtis atsargumo priemonių. Geriamojo vandens kokybės reguliavimas Didelio nitratų kiekio geriamajame vandenyje pavojus sveikatai dabar Europoje visiškai pripažįstamas. 1980 m. ES direktyva dėl vandens, skirto žmonių vartojimui, kokybės nustatė didžiausią leistiną koncentraciją (DLK), kuri siekia 50 mg/l nitratų, o rekomenduojama koncentracija - 25 mg/l nitratų. Išsamių nitratų monitoringo duomenų požeminiuose vandenyje nėra, todėl vandens kokybės apžvalgai Europoje tenka pasitelkti aplinkos modeliavimo duomenis. Siekiant prognozuoti nitratų išsiplovimą iš Europos žemės ūkio dirvožemių, buvo pasitelktas modelis, kuriame atsižvelgiama į dabartinį azoto panaudojimą, jo erdvinį pasiskirsty¬mą, taip pat dirvožemio tipą bei klimatą. Skaičiavimai pagal minėtą modelį rodo, kad 85% Europos žemės ūkio dirvožemių nitratų kiekis viršija 25 mg/l, o 20% viršija didžiausią leistiną koncentraciją - 50 mg/l. Detalesni tyrimai rodo, kad požeminių vandenų taršos nitratais „karšti taškai” yra: Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei Vakarų Vokietijoje; ne ES šalyse - Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje. Nitratai ir nitritai 2002m. Vilniaus mieste ir rajone buvo tirti 155 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ar šeimos, turinčios kūdikių. Buvo nustatoma nitratų koncentracija šulinių geriamajame vandenyje. Tirtų šulinių vandenį vartojo 851 suaugęs žmogus, iš jų 102 vyresnio nei 65m amžiaus, 302 vaikai iki 18 metų ir 16 kūdikių iki 4mėn. amžiaus. 11,61% tirtų šulinių nitratų koncentracija buvo iki 10mg/l, 29,03% ulinių vandenyje nitratų koncentracija buvo 10-50mg/l, 31,61% šulinių vandenyje nitratų buvo 50-100 mg/l, 16,13% šulinių vandenyje nitratų buvo 100-150mg/l, 11,61% šulinių vandenyje nitratų buvo daugiau kaip 150mg/l. Vertinant pagal HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“, 59,35% šulinių geriamajame vandenyje buvo viršyta leidžiama norma suaugusiam žmogui (50 mg/l) ir net 88,39% šulinių – kūdikiams vartoti skirtam vandeniui leidžiama norma (10 mg/l). Net 69% tirtų šulinių dislokacija neatitiko higieninių reikalavimų: neišlaikyti minimalūs higieniniai atstumai nuo taršos organinėmis medžiagomis šaltinių (tvartų, mėšlidžių, lauko tualetų, tręšiamų laukų, daržų) iki šachtinių šulinių. Didžiausios nitratų koncentracijos 280-264mg/l buvo nustatytos šachtiniuose šuliniuose, įrengtuose geležinkelio sanitarinėje apsaugos zonoje. Vilniaus apskrityje ištirti 349 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ir naudos jų kūdikiai. 232 šuliniuose (66,5%) nustatytas padidėjęs nitratų kiekis. Minimali koncentracija siekė 0,1 mg/l, didžiausia koncentracija - 690,5 mg/l.

Aplinka  Referatai   (27,76 kB)