Maironio eilėraščio "Nuo Birutės kalno" analizė 13 skaidrių. Pavadinimo reikšmė, vieta, tema, laikas ir kt.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (13 psl., 1,16 MB)

Salomėja Nėris- didelio talento lyrikė, lietuvių tautos pasididžiavimas, ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja. Kurti pradėjo labai jauna ir išleido penkis gražius eilėraščių rinkinius: „Pėdos smėly“, „Diemedžiu žydėsiu“ ir kitus ir taip įsitvirtino geriausių gretose. Eilėraštis „Troškulys“- tai vienas gražiausių poetės kūrinių, kuriame atspindi lyrinio subjekto ir tėvynės ryšys. Eilėraščio pavadinimas „ Troškulys“- tai tarsi raktas į kūrinį. Šiame kūrinyje troškulys turi kiek kitokią-perkeltinę reikšmę.Tai –ne noras atsigerti vandens ir taip numalšinti troškulį, tai- dvasios troškulys, kada žmogus neturi to, ko ilgisi-gimtinės, ko trokšta jo širdis. Tokį troškulį sunku numalšinti. Jis praeitų tik tada, kai dvasia gautų to, ko trokšta. Eilėraštis pradedamas lyrinio subjekto dvasine būsena. Sieloje žaizda, išdeginta žarijomis. Tai reiškia, kad jos dvasinis pasaulis sužeistas, kenčiantis. Krūtinę maudžia skausmas- tai prarastos tėvynės ilgesys, liūdesys ir begalinis skausmas. Visa tai eilėraščio žmogui trukdo gyventi, būti tikru, pilnaverčiu žmogumi. Antroje strofoje įterpiamas pasakos motyvas apie avinėlio pėdą, iš kurios atsigėręs Joniukas pavirto avinėliu. Kaip tik to trokšta lyrinis subjektas: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą/ Gimtajame takelyje išmintą...“. Tada lyrinis subjektas galėtų numalšinti troškulį, kuris maudžia jo krūtinėj, nes jis „atsigertų“ iš pėdos, esančios jo gimtinėje. Tėvynė yra vaistas žmogaus sielai, tik ji gali ją išgydyti „Troškulį galėčiau nuraminti“. Eilėraštyje aprašomas gimtinės vaizdas, kurį prisimena lyrinis subjektas. Tai – kalneliai, pievos, miškai. Viskas gražu ir miela ne tik akiai, bet ir širdžiai. Šie vaizdai- tai tarsi prarastos, bet mylimos tėvynės simboliai. Eilėraščio žmogus prisimena vandens šaltinį žalią, kada sėmė vandenį būdamas gimtinėje. Atmintyje iškyla margas ruduo, krintančiais geltonais beržo lapais. Kalbant apie tėvynę išryškėja žalia ir geltona spalva. Tai galėtų simbolizuoti ramybę, šviesą ir šilumą. Šios spalvos paryškina lyrinio subjekto jausmus ir prisiminimus apie gimtinę. Bet visa, kas gražu ir miela, visus malonius išgyvenimus užgožia juodoji širdgėla. Tai- tėvynės praradimas, skausmas, ilgesys. Juoda spalva dar labiau visa tai pabrėžia, nes juk ji simbolizuoja mirtį, vienatvę, netekimą. Bet apie šią nelaimę lyrinis subjektas net nežinojo, tai jam buvo netikėta ir kartu labai skausminga, nes juk nėra nieko baisiau ir skaudžiau, kaip būti atskirtam toli nuo tėvynės. Eilėraščio žmogus išgyvena ilgesį dėl tėvynės, bet jaučia, kad ir tėvynėje jo ilgisi „Dūsauja saulėlydžiu motulė...“. Nors lyrinis subjektas toli nuo Lietuvos, tačiau jis ne tik prisimena tėvynės vaizdus, jo atmintyje išlikę ir paukščių, gervių skridimo garsai. Tai tik patvirtina, koks stiprus ryšys sieja jį su gimtąja žeme. Jo atmintyje išlikę vaizdai apie rytmečio šalną, kuri būna ankstyvą rudenį, kada visa žolė baltuoja. Visi šie vaizdai- tai rudenio motyvai, kurie jungia lyrinį „aš“ su gimtine, jos gamta. Kaip ir visas eilėraštis, taip ir jo pabaiga liūdna. Lietuvoje likęs berželis liūdi, verkia šaltomis ašaromis. Tai reiškia, kad kenčia ne tik žmogus, netekęs tėvynė, bet ir visa gamta tai išgyvena. Ji – tarsi žmogus, ji turi jausmus, sielą ir širdį. Todėl galime sakyti, jog gamtą ir žmogų jungia stiprus ryšys, nes kai žmogus jaučiasi gerai, yra laimingas, tada ir gamta yra gyva, tarsi džiaugtųsi kartu su žmogumi, o jeigu žmogus liūdnas, vienišas, gamta tarsi apmirusi, jaučiamas liūdesys, vyrauja tamsios spalvos. Šiame eilėraštyje yra daug meninių priemonių. Labai gražios metaforos „maudžia troškulys krūtinėj“, „Dūsauja saulėlydžiu motulė“. Yra ir daugybė vaizdingų veiksmažodžių: maudžia, dūsauja, byra. Visa tai eilėraščiui suteikia vaizdingumo, labiau išryškinami jausmai ir išgyvenimai. Tėvynė- didžiausias kiekvieno žmogaus turtas, o ypač to, kuris jos neteko. Šis eilėraštis yra tarsi lyrinio subjekto monologas, kuriuo jis iškalba savo jausmus, troškimus ir išgyvenimus dėl prarastos tėvynės. Tačiau gimtinė visada gyvuos lyrinio subjekto širdyje, nors jis yra toli nuo Lietuvos. Eilėraščio veikėjas patriotas, mylintis ir gerbiantis savo tėvynę.

Literatūra  Analizės   (2 psl., 7,94 kB)

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"

Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)

Samprotaujamasis rašinys.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,96 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 5,96 kB)

Darbas apie Nijole Miliauskaitę

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)

Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.

Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)

Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja.... Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur.

Lietuvių kalba  Kita   (1 psl., 8,31 kB)

Kiekvienas tiek Lietuvos, tiek kitos šalies pilietis privalo turėti pavardę. Tik tuomet jis yra įtraukiamas į visuomenę.Na , o pavardę vaikas tiesiog paveldi iš savo tėvo arba motinos. Ji rodo jo priklausomybę šeimai. . Galbūt nustebsite, bet Lietuvoje pavardėmis buvo pradėta vadinti tik XV amžiuje. Manoma, kad Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Iš pradžių pavardes turėjo tik didikai, o vėliau jos priskirtos ir visiems kitiems gyventojams : miestų gyventojams, valstiečiams ir beturčiams. Lietuvoje didikų ir kilmingųjų pavardės įsitvirtino XVI – XVII amžiuje, nes turint turto, dvarų ir kuriant herbą reikėjo ir asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą ar giminę.

Kalbos ir literatūra  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 14,51 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

Emocinė sveikata mokykloje. Mokinio emocinė sveikta. Emocinės sveikatos problemos ir jų įveikimo galimybės.

Pedagogika  Paruoštukės   (5 psl., 12,98 kB)

Kritikų smekiamas, bet milijonų skaitytojų garbinamas, geriausiai nūnai pasaulyje perkamų knygų rašytojas P.C. tikina, jog šis jo romanas „ minučių“ geriau nei kitos jo knygos atskleidžia žmogaus ir likimo ryšį.. Romanas „ Vienuolika minučių“ iš kitų jo romanų išsiskiria sandara: tai lyg ir įprastas siužetas, susijęs su pagrindinės veikėjos, Marijos apmąstymais ir jos „darbu Šveicarijoje, kuris gretinamas su jos dienoraščiu. Ir prasideda ir baigiasi romanas kiek neįprastai, gerai žinomu pasakos elementu: „ Vieną kartą gyveno...“

Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 23,65 kB)

Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853-1856 m.).Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A. Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A. Baranauską stoti į Varnių seminariją.

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 1016,73 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)