Medžioklė – seniausias žmonijos verslas.Apie tai byloja akmenyse iškaltos arba nupieštos senovės medžioklės scenos.Ankstyvajame paleolite buvo medžiojama pačiais primityviausiais įrankiais – mažomis, bet aštriomis akmens nuolaužomis, smailiais pagaliais ir.t.t.Perversmą medžioklėje padarė ugnis.Sparčiai tobulėjo medžioklės įrankių – strėlių, antgalių, peilių, durklų, iečių, kirvių – gamybos technika.Mezolite medžioklės ginklai dar labiau ištobulėjo – atsirado primityvūs lankai ir strėlės.Šiuo laikotarpiu žmogus prisijaukino sumanų laukinį žvėrį – šunį. Šiuolaikiniai įrankiai, naudojami laukinių žvėrių medžioklėje, skirstomi į dvi grupės: aktyvius ir pasyvius.Pirmajai priklauso medžiokliniai lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šautuvai su optiniais taikikliais ar be jų, lankai ir arbaletai su optiniais taikikliais ar be jų, ir tinklai, o antrajai – selektyvieji spąstai, kilpos, duobės, gaudyklės, venteriai. Šautuvas, kuriuo medžiojami paukščiai ir žvėrys, vadinamas medžiokliniu.Tai lygiavamzdis šautuvas.Jais šaudoma šratais, kulkomis ir karteče.Šaudant šratais galima nušauti bet kokį, net patį mikliausį paukštį.Išsisklaidę šratai pažeidžia didelį plotą, nekeliant kitiems pavojaus – šratai toli nelekia. Lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu galima šaudyti ir specialiomis kulkomis.Iš 95-110 metrų atstumo 12 ar 16 kalibro kulkomis galima nušauti bet kokį žvėrį: šerną, briedį, elnią. Medžiokliniai lygiavamzdžiai šautuvai užtaisomi pro uoksą šoviniu, kurio tūtelės (gilzės) centre yra kapsulė. Medžiokliniai šautuvai yra vienvamzdžiai, dvivamzdžiai ir trivamzdžiai (kombinuoti), taip pat užtaisomi vienu šoviniu, su dėtuvu, kuriame telpa keletas šovinių ir automatiniai. Medžiokliniai šautuvai vienas nuo kito skiriasi kalibru, gamybos būdu, vazdžių skaičiumi ir paskirtimi – sportiniai, medžiokliniai, pramoniniai, stendiniai. Vienvamzdis medžioklinis šautuvas – paprasčiausias, pigiusias ir labiausiai paplitęs.Gaminami 12,16,20,28 ir 32 kalibro.Lietuvoje labiausiai paplitę šautuvai, pagaminti buvusioje Sovietų Sąjungoje: IŽ -17,IŽ -18.Šautuvo vamzdis gale truputį susiaurėja, o sienelės plonėja.Šautuvo masė yra 2,4-2,7 kg.Svarbiausias trūkumas – lėtas šaudymas, nes negalima neužtaisius šauti antrą kartą.Šio trūkumo neturi šautuvai su dėtuvu ir automatiniai. Medžiokliniai šautuvai su dėtuvu – gaminami Vakarų šalyse.Jie labai patogūs, nes užtaisomas vieną kartą galima greitai šauti 5-6 kartus. Dažniausias Vinčesterio tipo 6 šovinių greitašaudis.Juo galima taikliai šaudyti toli esančius žvėris arba aukštai skrendančius paukščius. Automatiniai medžiokliniai šautuvai – tai labiausiais paplitę ir medžiotojų mėgstami šautuvai.Lietuvoje naudojami Brauningo sistemos penkiašūvių šautuvai.Gaminami 87 šautuvo modeliai.Tai puikus, labai taiklus šautuvas, šaunantis iki 65 metrų.Brauningo pavyzdžiu gaminamas Tuloje TOZ-MC-21. Šautuvo pagrindinės detalės chruomotos.Trūkumas šių šautuvų – jie blogai apsaugoti nuo drėgmės, dulkių ir todėl juos dažnai reikia išardyti ir valyti.Be to jie labai netaiklūs ir gana sunkūs. Dvivamzdžiai uoksiniai medžiokliniai šautuvai – tai senos , bet patikimos konstrukcijos (centrinio taikymo) šautuvai.Nusileisdami automatiniams šautuvams greitošaudoje, jie patogesni, paprastesni, saugesni. Šautuvas užtaisomas dviem šoviniais .Iš jo galima šauti iš eilės arba kartu abiem šoviniais, naudojant skirtingo numerio šratus.Tai labai praktiškas šautuvas, nes, sugedus vienam vamzdžiui (tiksliau – mechanizmui), galima šaudyti iš kito.Žinomi modeliai IŽ-27, TOZ- 34.Tarp Lietuvos medžiotojų labiausiai paplitę įvairių tipų buvusioje Sovietų Sąjungoje gaminami šratiniai dvivamzdžiai medžiokliniai šautuvai. Kombinuotas (trivamzdis) medžioklinis šautuvas -šio tipo šautuvuose įtaisyti du lygūs ir vienas graižtvinis vamzdžiai. Tinka medžioti kalnuose ir stambius žvėris.Šaudoma trivamzdžiais šautuvais, kaip ir dvivamzdžiais.Tačiau trivamzdis šautuvas yra sukesnis, nes yra dar vienas vamzdis. Tačiau trivamzdžiais šautuvais šaudyti į tolį esančius objektus gerokai sunkiau, negu paprastu karišku karabinu arba šautuvu.Iš jo galima pataikyti į objektą, esantį už 80-150 m., bet ne toliau.Paplitę TOZ-28 ir aukščiausios klasės MC-30-09, kurio vamzdžiai uždaromi dvigubomis spynomis.

Istorija  Rašiniai   (13,42 kB)

Makedonų imperatorių dinastija užkariauja plačią teritoriją, ir rytinis Viduržemio jūros regionas vėl atgauna buvusią valdžią. Bazilijaus II mirties metais (1014) Konstantinopolis nepaprastai turtingas; čia sutiksi įvairiausių tautų pirklių, čia vyksta didžiausi pasaulio turgūs. Auksinė Konstantinopolio moneta, nomisma, vakariečių vadinama bezantu, laikoma etalonu nuo Baltijos iki Raudonosios jūros. Bet XI a. imperijai vėl iškyla grėsmė. Prekyba ima garsėti ir Venecija. Iš Vakarų atkeliavę kryžiuočiai, užuot palaikę bizantiečius prieš turkus, žiūri vien savo naudos. Dar blogiau! Apakinti Konstantinopolio turtų ir stumiami venecijiečių, 1204 m. balandžio 13 d. jie Konstantinopolį užgrobia ir ima žudyti bei plėšti miesto gyventojus. Norėdamas išsigelbėti, imperatorius traukiasi į Mažają Aziją, į Nikėją. 1261 m. jis susigrąžina Konstantinopolį. Tačiau neilgam. Arabai ir vakariečiai pakerta prekybinę Bizantijos galią. Be to, atkakliai į Bizantijos imperiją veržiasi tiurkai, ir netrukus jų spaudimas pasidaro neatlaikomas; būdami Mažosios Azijos šeimininkai, 1348 m. turkai pereina Dardenelų sąsiaurį, paima Balkanus, vėliau galutinai užgrobia Konstantinopolį, ir mažutė, apkarpyta Bizantijos imperija 1453 m. nustoja egzistavusi. Bizantijos valdymas Bizantijos imperatorius, išrinktas liaudies senato ir kariuomenės, naudojasi didele valdžia, kurią tariasi gavęs iš Dievo. Jo vieta žemėje – Dievo vietos dangiškojoje valstybėje atspindys. Imperatorius griežtai valdo Bažnyčią, vadovauja jos galvai patriarchui, pirmininkauja pasitarimuose ir kišasi į religinius ginčus, gindamas tikrąjį – ortodoksų – tikėjimą. Bizantijoje nežinomos kovos, Vakaruose supriešinusios imperatorių ir popiežių, su kuriuo, beje, Rytų krikščionys 1054 m. nutraukia santykius. Rytų ir Vakarų Bažnyčios atsiskiria: tai graikų schizma. Imperatoriaus dvariškiai paklūsta griežtam ceremonialui. Per didžiąsias šventes imperatorius kaip Kristus kviečia prie savo stalo dvylika svečių, nuplauna keliems iš anksto parinktiems vargšams kojas. Atėjęs pas jį svetimos šalies ambasadorius irgi turi laikytis neįprasto ritualo. Administracija puikiai sutvarkyta, padalyta į finansų, pašto ir užsienio reikalų bei karo padalinius, kurie vadinasi sekreta. Imperatoriaus kanceliarija – jos vedėjo pareigos pačios garbingiausios – viršesnė už visus. Valstybės pajamas sudaro prekių mokestis (10 proc.) ir žemės mokestis, priklausantis nuo žemės vertės. Jį moka valstiečiai – pagrindinė gyventojų dalis. Kariuomenėje tarnauja valstiečiai, per tarnybos laiką aprūpinami iš mokesčių, ir samdiniai, kurių vis daugėja: tai bizantiečiai, turkai, variagai, frankai, normanai. Imperatorius save laiko ir visuotiniu suverenu, krikščioniškojo pasaulio valdovu. Tautų vadas ir tėvas, jis skirsto jas į seseris, dukteris arba drauges, nelygu kokį rangą joms pats suteikia. Kaip imperatorius priima svetimšalį "Svetimšalių" svečių priėmimas puikiai parodo, kas tai yra visuotinė krikščioniškosios imperijos valdžia. Ilgai laukęs ir perėjes begalinius koridorius, svetimos šalies ambasadorius, sargybinių lydimas, atsiduria priešais imperatorių. Kaip ir valdiniai, imperatiškojo asmens pagarbos ženklan jis turi visu ilgiu išsitiesti prieš valdovą ant žemės, taip jį pagarbindamas. Po to gali atsistoti. Tada jam atsiveria įspūdingas reginys: imperatoriaus postas, mechanizmų veikiamas, pakyla, sujuda liūtai, grifonai ir auksiniai paukščiai; imperatorius vilki baltais ir purpuriniais drabužiais, kadaise angelo atneštais Konstantinui; jo purpurinis apavas papuoštas auksiniais ereliais. Išvydęs tokį vizdą, lankytojas, be abejonės, praranda amą, bet juk jis vis vien neturi teisės kreiptis į imperatorių, kuris jam kalba per tarpininką. Konstantinopolis Imperijos sostinė Konstantinopolis naudojasi ypatinga padėtimi; pastatyta prie Bosforo sąsiaurio, ji yra jūros ir sausumos kelių, jungiančių Aziją su Vakarais, kryžkelė. Į šį miestą iš visų keturių pasaulio šalių plūsta žmonės ir prekės. Jūros supamą miestą lengva ginti: tiek iš jūros, tiek iš sausumos pusės jį saugo tvirta siena su bokštais. Be gyvenamųjų namų, mieste yra viešųjų pastatų, rūmų, hipodromas ir keli šimtai bažnyčių; tarp jų pati didžiausia Šventosios Sofijos: jos kupolas siekia 61 m. aukščio. Konstantinopolio gyventojai aistringai mėgsta arklių lenktynes, vykstančias hipodrome. Hipodromas pastatytas pagal Romos didžiojo cirko (Cirkus Maximus) planą ir gali sutalpinti 30 000 – 50 000 žiūrovų. Imperatorius dalyvauja lenktynėse ir įvairiuose pasirodymuose; čia jis kartais kreipiasi į savo liaudį. Sirgaliai pasidalija į keturias, vėliau į dvi grupuotes – mėlynuosius ir žaliuosius, kurių kiekviena atstovauja politiniai srovei; kartais hipodromas tampa jų susidūrimų vieta. Kelios didelės portikais apstatytos gatvės jungia įvairius forumus; šalutinės, neaiškios krypties gatvelės siauros ir nelabai patogios. Turtingieji gyvena prabangiuose rūmuose su kolonadomis puoštais vidiniais kiemais, vargšai – tamsiuose ankštuose būstuose virš krautuvių ir dirbtuvių. Kelių butų gyvenamieji namai gana reti. Miestas aprūpinamas vandeniu akvedukais ir didžiulėmis cisternomis, tačiau vandens vis tiek neužtenka, ir vandens nešėjas – įprastas reginys gatvėje. XII a. mieste gyvena 400 000 gyventojų; tai pats didžiausias krikščioniškas miestas; bet jo erdvė užstatyta ne visa: čia plyti daugybė sodų ir keletas laukų. Mieste šimtai krautuvių ir šilko audimo dirbtuvių. Šilko audėjo amatas pats garbingiausias. Amatininkų bendrijos apskritai yra gerai organizuotos ir gamina prabangos dalykus, kurie žavi gausiai į sostinę plūstančius užsieniečius, daugiausia pirklius: sirus, egiptiečius, rusus, italus; mat jie, kaip buvę Bizantijos valdiniai, turi teisę įsikurti mieste. Aristokratai ir stambūs žemvaldžiai Konstantinopolyje užima privilegijuotą padėtį. Jie be galo niekina pirklius ir amatininkus, kurie, nors dažnai ir turtingi, tenkinasi veikiau kuklia vieta visuomenėje. Mieste taip pat glaudžiasi skurdžių ir plėšikų, bet policija dirba gerai: svetimšalui Konstantinopolyje gyvenimas atrodo malonus ir ramus. Konstantinopolis garsėja aukštųjų mokyklų lygiu; jam teko svarbus vaidmuo perduodant graikų ir romėnų kultūrą, kurios kūriniai saugomi, kopijuojami ir platinami iš pradžių arabiškame musulmoniškajame, o vėliau ir krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Bizantijos meno spindesys Bizantijos meno spindesys pasireiškia bažnyčiose ir kai kuriuose viešuosiuose pastatuose. Krikščionys, iškentę persekiojimus ir katakombas, triumfuoja, Bažnyčia susijungia su imperatoriaus valdžia. Prireikia naujų kulto vietų. Senųjų šventyklų panaudoti neįmanoma: jų vidus buvo skirtas tik dievų statuloms, o visos apeigos ir šventės vyko lauke, aikštėje. Krikščionių bažnyčiose turi tilpti visi tikintieji, todėl jie pasirenka senąją baziliką, keturkampį pastatą su apside. Lyg tol bazilika buvo kartu ir turgavietė, ir teismas. Ji pasirodė besanti ideali Dievo tarnybai; krikščionys bazilikomis ir toliau vadina tokio plano pastatus. Taip pat jie perima ir graikiško kryžiaus formos planą su kupolu susikirtimo taške; joje koncepcija atėjusi iš Rytų. Abu bažnyčių tipai turi bendrų grynai bizantiškų bruožų: medinę laikančią konstrukciją, įgalinančią statyti labai aukštus pastatus su plačiais langais, ir santūrią išorę: plytų sienos be jokios puošybos ir be skulptūrų, nebent su viena kita arkatūra. Užtat koks spindesys viduje: marmuro kolonos, spalvotas tinkas (stiukas), žėrinčios freskos, spindinčios mozaikos auksiniame fone. Tačiau jokių statulų: reikia nutraukti ryšį su pagoniška tradicija ir Biblijos pasmerktais jos stabais. Nuomonės išsiskiria dėl tapybos, kurią popiežius Grigalius Didysis vadino "spalvota knyga" apie šventuosius Evangelijos epizodus (VI a. pabaiga); jis sakė: "Tapyba beraščiams gali būti tuo, kuo Biblija yra mokantiems skaityti". Kai kurie Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Jonas Damaskietis, eina dar toliau ir kalba apie paveikslo šventumą, tvirtina randą tapyboje dangiškojo pasaulio atspindį. Paraidžui suprasti, šie tvirtinimai plačiuose sluoksniuose virsta griežtomis taisyklėmis; reikalaujama laikytis tradicijos ir atsižvelgti į kai kurias normas: nustatoma tam tikra personažų žvilgsnio kryptis, poza, tinkamos spalvos; pavyzdžui, mėlyna gama skiriama Šv. Mergelei. Tačiau menininkai, nors jų kūrybinė fantazija egiptiečių pavyzdžiu ir labai varžoma, ikonose išreiškia visą savo talentą. Bizantijos menas turi įtakos slavų pasaului bei vakarinėms teritorijoms, ilgai išbuvusioms imperijos priklausomybėje: Venecijai, Ravenai, Pietų Italijai.

Istorija  Referatai   (9,92 kB)

Medžioklė – seniausias žmonijos verslas.Apie tai byloja akmenyse iškaltos arba nupieštos senovės medžioklės scenos.Ankstyvajame paleolite buvo medžiojama pačiais primityviausiais įrankiais – mažomis, bet aštriomis akmens nuolaužomis, smailiais pagaliais ir.t.t.Perversmą medžioklėje padarė ugnis.Sparčiai tobulėjo medžioklės įrankių – strėlių, antgalių, peilių, durklų, iečių, kirvių – gamybos technika.Mezolite medžioklės ginklai dar labiau ištobulėjo – atsirado primityvūs lankai ir strėlės.Šiuo laikotarpiu žmogus prisijaukino sumanų laukinį žvėrį – šunį. Šiuolaikiniai įrankiai, naudojami laukinių žvėrių medžioklėje, skirstomi į dvi grupės: aktyvius ir pasyvius.Pirmajai priklauso medžiokliniai lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šautuvai su optiniais taikikliais ar be jų, lankai ir arbaletai su optiniais taikikliais ar be jų, ir tinklai, o antrajai – selektyvieji spąstai, kilpos, duobės, gaudyklės, venteriai. Šautuvas, kuriuo medžiojami paukščiai ir žvėrys, vadinamas medžiokliniu.Tai lygiavamzdis šautuvas.Jais šaudoma šratais, kulkomis ir karteče.Šaudant šratais galima nušauti bet kokį, net patį mikliausį paukštį.Išsisklaidę šratai pažeidžia didelį plotą, nekeliant kitiems pavojaus – šratai toli nelekia. Lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu galima šaudyti ir specialiomis kulkomis.Iš 95-110 metrų atstumo 12 ar 16 kalibro kulkomis galima nušauti bet kokį žvėrį: šerną, briedį, elnią. Medžiokliniai lygiavamzdžiai šautuvai užtaisomi pro uoksą šoviniu, kurio tūtelės (gilzės) centre yra kapsulė. Medžiokliniai šautuvai yra vienvamzdžiai, dvivamzdžiai ir trivamzdžiai (kombinuoti), taip pat užtaisomi vienu šoviniu, su dėtuvu, kuriame telpa keletas šovinių ir automatiniai. Medžiokliniai šautuvai vienas nuo kito skiriasi kalibru, gamybos būdu, vazdžių skaičiumi ir paskirtimi – sportiniai, medžiokliniai, pramoniniai, stendiniai. Vienvamzdis medžioklinis šautuvas – paprasčiausias, pigiusias ir labiausiai paplitęs.Gaminami 12,16,20,28 ir 32 kalibro.Lietuvoje labiausiai paplitę šautuvai, pagaminti buvusioje Sovietų Sąjungoje: IŽ -17,IŽ -18.Šautuvo vamzdis gale truputį susiaurėja, o sienelės plonėja.Šautuvo masė yra 2,4-2,7 kg.Svarbiausias trūkumas – lėtas šaudymas, nes negalima neužtaisius šauti antrą kartą.Šio trūkumo neturi šautuvai su dėtuvu ir automatiniai. Medžiokliniai šautuvai su dėtuvu – gaminami Vakarų šalyse.Jie labai patogūs, nes užtaisomas vieną kartą galima greitai šauti 5-6 kartus. Dažniausias Vinčesterio tipo 6 šovinių greitašaudis.Juo galima taikliai šaudyti toli esančius žvėris arba aukštai skrendančius paukščius. Automatiniai medžiokliniai šautuvai – tai labiausiais paplitę ir medžiotojų mėgstami šautuvai.Lietuvoje naudojami Brauningo sistemos penkiašūvių šautuvai.Gaminami 87 šautuvo modeliai.Tai puikus, labai taiklus šautuvas, šaunantis iki 65 metrų.Brauningo pavyzdžiu gaminamas Tuloje TOZ-MC-21. Šautuvo pagrindinės detalės chruomotos.Trūkumas šių šautuvų – jie blogai apsaugoti nuo drėgmės, dulkių ir todėl juos dažnai reikia išardyti ir valyti.Be to jie labai netaiklūs ir gana sunkūs. Dvivamzdžiai uoksiniai medžiokliniai šautuvai – tai senos , bet patikimos konstrukcijos (centrinio taikymo) šautuvai.Nusileisdami automatiniams šautuvams greitošaudoje, jie patogesni, paprastesni, saugesni. Šautuvas užtaisomas dviem šoviniais .Iš jo galima šauti iš eilės arba kartu abiem šoviniais, naudojant skirtingo numerio šratus.Tai labai praktiškas šautuvas, nes, sugedus vienam vamzdžiui (tiksliau – mechanizmui), galima šaudyti iš kito.Žinomi modeliai IŽ-27, TOZ- 34.Tarp Lietuvos medžiotojų labiausiai paplitę įvairių tipų buvusioje Sovietų Sąjungoje gaminami šratiniai dvivamzdžiai medžiokliniai šautuvai. Kombinuotas (trivamzdis) medžioklinis šautuvas -šio tipo šautuvuose įtaisyti du lygūs ir vienas graižtvinis vamzdžiai. Tinka medžioti kalnuose ir stambius žvėris.Šaudoma trivamzdžiais šautuvais, kaip ir dvivamzdžiais.Tačiau trivamzdis šautuvas yra sukesnis, nes yra dar vienas vamzdis. Tačiau trivamzdžiais šautuvais šaudyti į tolį esančius objektus gerokai sunkiau, negu paprastu karišku karabinu arba šautuvu.Iš jo galima pataikyti į objektą, esantį už 80-150 m., bet ne toliau.Paplitę TOZ-28 ir aukščiausios klasės MC-30-09, kurio vamzdžiai uždaromi dvigubomis spynomis.

Istorija  Rašiniai   (13,42 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 508,42 kB)

Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.

Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)

TAUTOSAKA – viena reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių. Ji padeda geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pačią žmoniją. Tautosaka - tai žodžio menas, teikiantis pažintinę, auklėjamąją, meninę reikšmę. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos suvokimo būdų klodai, susiklostę per auklėjimą, bendravimą.

Literatūra  Referatai   (5 psl., 14,03 kB)

Dykuma – tai aukšto slėgio sritys, paplitusios vidurio, subtropinio ir tropinio klimato juostose, kur dangus beveik visada giedras, lyja retai. Dykumose nuolat arba periodiškai karšta. Temperatūra šilčiausiu metu siekia iki 38 - 42°C. Šalčiausiu metu vis tiek teigiama. Pučia smarkūs vidutiniškai 10m/s ir dažnai pastovios krypties vėjai. Per metus iškrinta ne daugiau kaip 250mm kritulių.

Biologija  Referatai   (2 psl., 7,61 kB)

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)

Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.

Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)

Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.

Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.

Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)

Poindustrinė epocha pirmą sykį informaciją įvardijo kaip vieną iš svarbiausių išteklių, pagrindinį gamybos produktą ir pagrindinę prekę. Per šimtmečius nusistovėję visuomenėje procesai radikaliai kinta – jie tapo orientuoti į informaciją, jos panaudojimą. Žmonija įžengė į informacini amžių kuriame žinios darys vis didesnę įtaką visoms gyvenimo sritims. Sparčiai plečiantis informacinių sistemų kūrimo galimybėms keičiasi daugelio žmogaus veiklos sričių darbo aplinka. Technologijų plėtra turi įtakos programinės įrangos kūrimo procesams, naujų metodų paieškai, skirtai informacijai ir žinioms kaupti, skleisti, valdyti. Informacijos supratimas siejamas su veiklos kompiuterizavimo procesais, naujomis technikos rūšimis, informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Tačiau norint suprasti ir išsiaiškinti informacinių technologijų svarbą reikia suprasti paties apibrėžimo reikšmę ir informacinių technologijų evoliuciją. Būtent šiuos klausimus aš ir bandysiu apžvelgti savo darbe. Informacinių technologijų samprata Nėra universalaus informacinių technologijų apibrėžimo, nes jų turinys ir netgi esmė nuolat kinta priklausomai nuo epochos ir pačios ir pačios technologijos ar technologijų sudedamųjų dalių. Informacinės technologijos apima įrangą bei taisykles, kuriomis remiantis informacija gaunama, apdorojama, saugoma bei perduodama. Trumpai galima apibrėžti, jog IT yra informacijos įrašymo, saugojimo bei pateikimo techninės galimybės bei tvarka. IT neišvengiamai taikomos vykdant sandėrius, aprūpinant vadovus informacija, fiksuojant duomenis, darant sprendimus ir atliekant vis daugiau įvairių užduočių biuruose, gamyklose, bankuose, prekybos centruose, namuose ir daugelyje kitų vietų. Tačiau šiais laikais informacijos apdorojimo neįsivaizduojame be kompiuterių, taigi kalbant apie šiuolaikines IT paprastai turima omenyje kompiuterines informacines technologijas Informacinių technologijų raida Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana keblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padarytiiš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicijaatitkdavo tam tikrą skaičių. Vienas iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą”Paskalina”, sudarė ratukai,ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.Paskalio taikytas surištųjų ratukų metodas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per vėlesnius 3 šimtmečius pagrindu . Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėti, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritmetikos veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis G.V.Leibnicas . Šis mechaninis kalkuliatorius sudėtį atlikdavo kaip ir “Paskalina”, tačiau jo konstrukcijoje Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį (karunėlę). Vis dėlto jį išgarsino ne jo sukurtas kalkuliatorius, o diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. Leibnicas taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose. Anglų matematikas Č.Babidžas, sugalvojęs 2 reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas. Pirmąją mašiną , skirtą matematinių lentelių sudarimui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), sukūrė 1822m.Ji vadinosi skirtumine mašina. 1830m. pradžioje Babidžas atskleidė didiulį šios mašinos trūkumą:mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mechanizmą. Todėl 1833m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina . Ją turėjo sudaryti aritmetinis įrenginys ir atmintis, tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Babidžo nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti 5 pagrindiniai komponentai: 1) įvesties įrenginys informacijai įvesti; 2) atmintis skaičiams ir programinėms komandoms saugoti ; 3) aritmetinis įrenginys,vykdantis skaičiavimo procesą; 4) valdymo įrenginys programos vykdymui kontroliuoti ; 5) išvesties įrenginys skaičiavimo rezultatams išvesti . Holeritas 1890 metais laimėjęs efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdorojimo konkursą. Jis naudojo perfokortas . Kiekvienos jų dvylikoje eilių buvo galima pramušti po 20 skylučių , apibūdinančių tam tikrus asmens duomenis . Skaitant perfokortas ,pro jos skylutes pralysdavo metaliniai strypeliai, kurie liesdavo į vonelę supiltą gyvsidabrį . Strypeliams kaskart prisilietus, buvo sužadinama elektros srovė ir atitinkamas skaitiklis padidinamas vienetu . Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, ir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius . Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (Internacional Business Machines) . 1934 metais Cūzė ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną . Paeksperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, Cūzė vis dėlto pasirinko dvejetainę. 1936m. sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Bulio algebros principai (leidžią atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais). Vėlesniame modelyje Z-2 vietoj mechaninių jungiklių jis panaudojo elektromechanines rėles, o informacijai įvesti pritaikė fotojuostą . 1944m. IBM firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark-1”, turintį apie 750 tukst.detalių . 1943m. pab. Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus-1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti. 1945m. Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elektroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). 1947m. Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. 1948m. Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”. 1952m. Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus. 1965m. T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ). 1976m. JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. 1979– 1980 m. IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. Kompiuterių tobulėjimo procesus galima būtų suskirstyti į kartas: 1 karta (1950m. ENIAC , EDSAC )-didelių matmenų ,menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios ,todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta naudoti programinė įranga ,saugoma mašinos atmintyje,pvz:operacinė sistema. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis iki kelių dešimčių tūkst. operacijų per sekundę (op./s.) . 2 karta (1960m. IBM 1401)-tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis –iki 1 milij. Op./s. 3 karta (1964-1965m. IBM S/360 ,B2500)-mašinos , kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius “Intel 4004” ,mikrokompiuteris PDP-8 ,pirmasis asmeninis kompiuteris "K“nbak" ” Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė, darbo greitis-iki šimtų milij. op./s. 4 karta (1980m. CRAY1)- kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuose naudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypėsterpės –multimedija . 5karta (1990m. bendras JAV ir Japonijos projektas)-nauja architektūra, kuri pereina prie duomenų srauto principo ,manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių;labai aukšto lygio programavimo kalbų naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s. Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971m. , kai du amerikieciai Džobsas ir Vozniakas garaže surinko kompiuterį , kurį pavadino “Apple” .Vaikinai įkūrė firmą , ir jau 1976m. rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple-2” . populiariausi yra IBM Pcasmeniniai kompiuteriai .1981m. išleido asmeninį kompiuterį IBM PC ,kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu . Pletojantis mokslui ir technikai , firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti , tobulesni , modeliai:IBM PC/XT ,kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10MB atminties diskas ;IBM PC/AT, PS/2serijos modeliai 30 , 60 , 70 , 80 . Nuo 1993m. gaminamas kompiuteris su “Pentium”procesoriumi (AT/586).Pentiumsugeba vienu metu vykdyti keletą instrukcijų . Juos lengva sujungti lygiagrečiam darbui . 1995m.INTEL jau gamino Pentium ir Pentium Pro ,sudarytą iš maždaug 5,5 milijono tranzistorių ir turintįdviejų lugių vidinę spartinančiąją atmintį . Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštąjam dešimtmečiui . Jie buvolempiniai labai dideli ,nepatikimi ,be to sudėtinga ir brangi jų eksplotacija . 1954-1958m. Vilniauselektros skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiavimo mašinėles “Vilnius” su elektromagnetinėmis rėlėmis , 1963m. Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute ėmė veikti kompiuteriai “Minsk-14” ,o nuo 1971m. –“Minsk-22” . 1964 Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius “Rūta” . Vieni pirmųjų kompiuterius pradėjo naudoti mokymo tikslams 13 Šiaulių vidurinės mokytojai . 1986m. “Nuklonas “ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklinius mikrokompiuterius BK 0010Š.Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris “Santaka” . Šiuo metu galima nusipirkti įvairių kompiuterių .Pagal dydį kompiuteriai skirstomi į kišeninius , nešiojamuosius ir stalinius arba kabinetinius . Kišeniniaikompiuteriai paprastai naudojami kokiai nors vienai programai vykdyti . Pvz. ,vieni kišeniniai kompiuteriai turi skaičiuotuvus su grafikų braižymo primonėmis ,kiti užrašų knygutės ar žodynelis . Nešiojamieji ir staliniai kompiuteriai išesmės skirisi vieni nuo kitų kaina ir displėjais (nešiojamųjų –plokščias , stalinių – vamzdinis ). Tobulinant dizainą , pastarasis skirtumas nyksta , tik lieka kainos skirtumas. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (pasaulinio voratinklio) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. . Jau dabar kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvados Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (16,64 kB)

Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Uoloje iškalta piramidės statyba: 1 Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana kėblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. Priėmėjas Siuntėjas mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. 1945 m. JAV sukurta pirmoji elektroninė mašina, skirta balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC. Ilgainiui tokio tipo mašinos tobulėjo, jų taikymo sritis nuolat plėtėsi, jos pradėjo apdoroti vis įvairesnę ir įvairesnę informaciją. O 1976 m. JAV buvo sukurtas ir pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Iš pradžių jie buvo labai brangūs, griozdiški, dažnai gesdavo. Dėl to juos naudojo daugiausia mokslininkai. Ištobulėjus elektronikai kompiuteriai labai atpigo ir smarkiai padidėjo jų galimybės. Šiuo metu jie gali apdoroti tekstinę, vaizdinę, grafinę, garsinę ir kitą informaciją. Jie įsikišo į viso pasaulio žmonių gyvenimą. Didžiųjų pasaulio bankų, gamyklų darbą iš dalies valdo kompiuteriai. Jie patys gali kontroliuoja kitų įrenginių darbą, parduotuvėse skaičiuoja pirkinių kainas. Taigi daug darbo iš žmonių perima kompiuteris. Mes jau nebegalime savo rankomis padaryti tokių kokybiškų daiktų, kuriuos padaro kompiuterinės technologijos. Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ir daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas kompiuteryje virsta 1 ir 0 rinkiniu, vaizdas ir kita informacija taip pat perteikiama dvejetaine sistema. Kad ir ką galvotume – elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Ateityje juo naudotis reikės išmokti taip kaip skaityti ar rašyti. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (“pasaulinio voratinklio”) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Jau dabar, kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvada Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (32,84 kB)

Didysis Barjerinis Rifas Didysis Barjerinis Rifas yra pats didžiausias pasaulyje Koralinis Rifas. Jis yra įsikūręs Australijoje, o jo ilgis siekia daugiau nei 2000 kilometrų. Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. Didysis barjerinis rifas nėra vientisas, skirtingose vietose nuo krantų nutolęs nuo 15 iki 200 km ir užima daugiau kaip 200 000 km. Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsų planetos vietų. (žr. Priedą nr.1) Pagrindinė rifo dalis jungia daugiau kaip 2100 pavienių rifų, apsuptų beveik 540 barjerų, sudarančių pakrantės salas. Vidurinėje dalyje rifai labiau išsibarstę, šiaurėje ir pietuose – vienas šalia kito. Tarp Didžiojo barjerinio rifo ir pakrantės yra lagūna. Čia mažai kur yra giliau nei 100 m., dugną dengia drumstas sluoksnis. Nepaprastą Didįjį Barjerinį rifą sudaro apie 3000 atskirų koralinių rifų, salų, seklumų ir lagūnų, ir visi šie dariniai išgyvena skirtingus evoliucijos etapus. Tai 10 000 metų trukusio darbo rezultatas. Metų, per kuriuos vandenyno lygis po paskutiniojo ledynmečio pakilo iki šiandieninio lygio. Barjerinio Rifo susidarymas Didysis barjerinis rifas pradėjo kurtis dar prieš 18 mln. metų. Barjeriniai rifai yra kolonijinių koralų statiniai. Jie sudaryti iš tūkstančių polipų. Šie sluoksnis po sluoksnio tvirtai gula vienas ant kito, sudarydami kalkių skeletus. Jie susijungia su kaimyniniais polipais, taip sutvirtindami rifą. Jį dar sutvirtina ir kalkiniai dumbliai, gaminantys kalkes, taip pat kiti dumbliai, gaminantys kitą, pamatą sutvirtinančią medžiagą. Polipų dauginimosi metu rifai plečiasi. Rifas labiausiai veikiamas bangų ir vėjų nuo jūros pusės – ten šlaitai staiga ima leistis tūkstančius metrų gilyn. Šioje vietoje koralai auga sparčiausiai. Daugiausiai statybinių medžiagų rifai netenka ten, kur aukšta vandens temperatūra ir ypač didelės bangos.Rifą pamažu ardo koralais mintančios pintys, kriauklės, jūrų ežiai ir sraigės. Rife yra apie 400 rūšių koralų. Visi jie yra skirtingi, įvairių spalvų, nors dažniausiai jie būna balti, ir didžioji barjerinio rifo dalis yra balta. Tai medžiaga, iš kurios suformuotas rifo skeletas, sudarytas iš negyvų polipų. Gyvi polipai būna įvairių spalvų ir formų. Čia gausu pačių įvairiausių koralų, pinčių, kitų spalvingų būtybių. Čia taip pat gyvena daugiau kaip 3000 gyvūnų rūšių.(žr. Priede nr.2-4) Ypač gausu aktinijų, krevečių, jūros žvaigždžių, krabų, bežiaunių moliuskų, holoturijų, jūrų sraigių. Niekur kitur nėra tiek daug jūrų vėžlių. Sekliame vandenyje grobio ieško vandens paukščiai. Yra apie 200 rūšių moliuskų, daugiau kaip 2000 žuvų (Maždaug dešimtadalis visų žinomų rūšių). Šios minta koralais, yra plėšrūnų. Rife daug simbiozės (įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos) pavyzdžiui - smulkios žuvelės valo nuo stambiųjų parazitus ir negyvus audinius. Taip smulkios žuvys pasimaitina, o didžiosios būna švarios ir sveikos. Krabų pora gyvena urve kartu su gerai matančiais gružliais, kurie prastą regą turinčius krabus perspėja apie pavojų.

Geografija  Referatai   (196,58 kB)

GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija - mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą.Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų. Didžiausios salos Zelandijos (7 000 km²), Fiūno (3 000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurį.Krantai labai raižyti. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala - Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. PAVIRŠIUS Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Jį suformavo slinkdami ledynai. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30- 50 m aukščio virš jūros lygio. Tarp banguojančių kalvų plyti lygumos, išraižytos erozinių įdubų, kuriose teka upės, telkšo ežerai ar pelkės. Rytinė pakrantė statoka, pilna smulkių įlankėlių, o vakarinis Jutlandijos pusiasalio krantas lėkštesnis, priekrantėje daug srovės suneštų smėlio seklumų, pakrantėje yra supustytos kopos. ISTORIJA Danijos teritorija nuo seno tankiai gyvenama. Visą laiką ji buvo ir yra Europos kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų, Pietų ir Šiaurės. Krašto pavadinimas (daniškai Danmark) tikriausiai kilęs iš žodžių derinio "miškų šalis" (dan reiškia mišką). IX-XI a. Danija buvo didelė valstybė, užkariavusi gretimas teritorijas - dabartines Švedijos, Norvegijos, Anglijos žemes. Danų vikingai laivais pasiekdavo Viduržemio jūrą ir Afrikos krantus. Danijos kariuomenė puldinėjo prūsų, kuršių žemes, pasiekdavo net Estijos šiaurę. Jogaila ir Vytautas buvo sudarę su Danijos karaliumi sutartį prieš Kryžiuočių ordiną. Šiaurės karų metu (1655 - 1721 m.) Danija buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės pusėje. 1660 m. Danijoje įvesta karaliaus valdžia yra išlikusi iki šiol. Danų pirkliai keliavo po visą pasaulį, ir Kopenhaga tapo dideliu uostu. 1814 m. Danija pirmoji Europoje įvedė privalomą vaikų iki 14 metų mokymą mokyklose. 1849 m. buvo priimta krašto konstitucija. Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija laikėsi neutraliteto. 1921 m. ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo sudariusi su Lietuva didžiausio abipusio palankumo ryšių sutartį. Antrojo pasaulinio karo metais Pasipriešinimo judėjimas aktyviai kovojo su okupantais. KLIMATAS Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą. VIDAUS VANDENYS Danijoje daug ramiai tekančių vingiuotų upių. Visos jos trumpos, ilgiausia – Gudenas – tik 158 km ilgio. Didžiausi potvyniai, kuriuos sukelia lietūs, būna žiemą. Krašte daug ir ežerų, bet jie maži, negilūs, dauguma – pratakūs. Pajūryje gausu didelių nerijų, nuo jūros atitvertų, seklių įlankų. Anksčiau krašte buvo nemažai pelkių, bet dabar beveik visos jos nusausintos, dirbamos. Liko tik paskelbtosios draustiniais. AUGALIJA IR GYVŪNIJA Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių. Dėl aktyvios žmonių ūkinės veiklos labai pasikeitė gyvūnijos sudėtis. Išnyko ar sumažėjo daug paukščių ir stambių žinduolių, gyvenusių lapuočių miškuose (stirnų, tauriųjų elnių, pelkinių vėžlių). Į spygliuočių miškus įvežta dėmėtųjų elnių, lapių, voverių, kiškių. Išplito laukų paukščiai - kurapkos, vyturiai. Danijoje jau seniai daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Dar 1805 m. Hamelmoseno pelkėse buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje rezervatas. Dabar Danijoje daugiau kaip 300 saugomų teritorijų.

Geografija  Rašiniai   (189,62 kB)

Daugelį šimtmečių Skandinavijos regione danai, ko gero, buvo didžiausia jėga; kovodama su Švedija dėl įtakos, Danija buvo sudariusi sąjungą su galingomis Hanzos, Vokietijos, Balkanų, lenkų, rusų ir net anglų valdžiomis.Todėl danai, nors vertina skandinaviškąsias savo šaknis, save laiko didesniais europiečiais už skandinaviškuosius giminaičius. Danai pasižymi tam tikra elegancija ir subtilumu, suteikiančiu jų gyvenimo būdui paprastumo bei malonaus ramumo. Be to, Danija palanki Jungtinėms Valstijoms ir visam tam, kas amerikietiška:danai netgi švenčia liepos 4-amerikiečių Nepriklausomybės dieną ! Iš visų skandinavų danai, ko gero, mažiausiai oficialūs ir jų humoro jausmas labai panašus į kitų europiečių. Jie negarsėja tyliu mąslumu, santūria kūno, emocine ir žodine išraiška, paprastai siejama su kitomis Šiaurės kultūromis. BENDROS ŽINIOS GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija yra valstybė V.Europoje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų.(Pav.Žem). Įsikūrusi Jutlandijos p-lyje ir salose Danijos salyne. Jutlandijos p-lio pietuose ribojasi su Vokietija (vienintelė sausumos siena). Kategato ir Zundo sąsiauriai skiria nuo Švedijos, Skagerako sąs. – nuo Norvegijos. Danijai priklauso Grenlandija ), kuri yra 7 kartus didesnė nei pati Danija (2.18 mln. km; 56000gyv. 2003) ir Farerų salos. Pav.Danijos Žemėlapis GAMTA Reljefas Danija - daugiausia lygumų (zandrinių, moreninių) kraštas. Jutlandijos šiaurėje ir rytuose reljefas kalvotas (iki 172 m aukščio), ežeringas. Reljefą suformavo paskutinysis apledėjimas. Bornholmo saloje - kietos kristalinės uolienos, daugiausia granitai (Baltijos skydo pakraščio). Klimatas Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą.Sninga retai, sniego danga nesilaiko. Vidaus vandenys Upės trumpos, bet vandeningos. Ilgiausia (158 km) - Gudeno upė Jutlandijos pusiasalyje, didžiausias ežeras Aresė (37 kv.km); aukščiuasia kalva Yding Skovhėjus (173 m.). Taip pat yra daug nedidelių ledyninės kilmės ežerų. Dirvožemiai,augalija, gyvūnija Jutlandijos pusiasalio vakaruose jauriniai ir durpžeminiai, rytuose ir salose - miškų rusvieji, žemose pakrantėse - pievų aliuviniai. Jutlandijos vakaruose ir šiaurėje daug pelkėtų plotų. Zelandijos saloje vyrauja derlingi priemolio dirvožemiai.Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių.Gausu vandens ir pelkių paukščių( kormoranų, garnių, ibių, ančių, žąsų, gulbių );daugelio rūšių paukščiai atskrenda iš šiaurės žiemoti. Apie 5% teritorijos saugoma gamtos rezervatuose.

Geografija  Referatai   (1,07 MB)

Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas. Jis yra antras pagal dydį po Azijos. Afrikos plotas – 30,3 mln.km2, gyventojų skaičius – 703 mln. Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių. Afriką kerta pusiaujas, pradinis dienovidinis, bei šiaurės ir pietų atogrąžos. Jos krantus skalauja Indijos ir Atlanto vandenynai. Didžiausios Afrikos valstybės – Alžyras, Libija, Egiptas, Mauritanija, Malis, Nigeris, Čadas, Sudanas, Nigerija, Centrinės Afrikos Respublika (CAR), Etiopija, Zairas, Angola, Pietų Afrikos respublika (PAR). Afrikos įdomybės. Tai vienintelis žemynas, kurį kerta pusiaujas ir pradinis dienovidinis. Kilimandžaro kalną, kurio aukštis 5895 m. ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas. Jame yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras. Jame gyvena didžiausias ir aukščiausias sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa. Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas žemėje. Seniausių žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje. Kai kurios Afrikos gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje: medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Afrika – tai ,,juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos odos spalvos. Afrika – negandų žemynas, nes: daugiausia atsiliekančių šalių, sparčiausiai daugėja gyventojų, daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų, dažnos epidemijos, pražūtingos sausros.

Geografija  Referatai   (817,74 kB)

Afrika yra antras žemynas pagal plotą.Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių.Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių. Afrika yra : „juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos; įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas; „karštasis žemynas“- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos. Afrikoje yra : didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė; gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų; didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai. Afrika – negandų žemynas : daugiausia atsiliekančių šalių; sparčiausiai daugėja gyventojų; daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų; dažnos epidemijos, pražūtingos sausros. Afrikos įdomybės : vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis; Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas; yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras; gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa; Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje; seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje; kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Apie naudingąsias Afrikos iškasenas Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Skylanti Afrika Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų. Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols. Karštasis žemynas : Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių. Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai. Pusiaujo klimatas ir miškai: Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara. Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus. Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis. Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju: Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis. Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies. Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos“. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė. Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų. Savanų tipai : Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip jos nutolusios nuo pusiaujo. Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei. Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį. Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą.Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos.Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų.Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė. Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa.Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.Pavyzdžiui žirafos ir drambliai gali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių.Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja.Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių gyvūnų. Dykumų įvairovė : Kur plyti atogražų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai.Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos.Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų.Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės.Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro plyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos.Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta.Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens.Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis.Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės.Jie oazėje plėtoja žemdirbystę.Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai.Antrą ardą sudaro šešėlį metantys vaismedžiai ir krūmai.Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami.

Geografija  Referatai   (81,79 kB)

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai.

Istorija  Projektai   (29 psl., 1,09 MB)

Salomėja Nėris – XIX a.vid. žymiausia lietuvių poetė neoromantikė. Tai didelio talento ir sudėtingo likimo asmenybė, parašiusi penkis eilėraščių rinkinius. Poetės kūriniuose gana dažnai sutinkamas motyvas – karšta meilė tėvynei, gimtajam kraštui, palikęs didelį pėdsaką lietuvių poezijoje.

Literatūra  Interpretacijos   (1 psl., 5,35 kB)

Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Dailė  Referatai   (10,67 kB)

Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Biologija  Konspektai   (9,16 kB)

BIOLOGIJOS DARBAS Gyvūnų įvairovė HIPOTEZĖ. Vilkas labiau prisitaikęs gyvūnas prie aplinkos sąlygų ir labiau išsivystęs plėšrūnas, negu rudoji lapė. VILKAS Canis lupus Proporcingi kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės, pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo giliai įkritusios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat yra apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas šuoliais, pakelia ją iki nugaros lygio, tačiau neužriečia. Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juodas. Tamsiausia yra nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių galai pridengia šviesius vilnaplaukius.Vilko kaukuolei būdinga masyvi veidinė dalis ir palyginti nedidelė ir siaura smegeninė dalis. Žandikauliai ir dantys gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs, plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros masyvios. Dantų formulė: I 3/3 C1/1 P 4/4 M 2/3=42. Dantys stiprūs, ypač stambūs galūdiniai. Iltys vidutinio aukščio. Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu yra naktiniai gyvūnai. Medžioja dažniausiai temstant, o jei medžioklė nesekminga užsitesia ir naktį. Po sekmingos medžioklės vilkai ilsisi saugioje vietoje, tačiau medžioja ir dieną, jei esa alkani. Su jaunikliais žvėrys pasidaro sėslūs, tačiau paaugus vilkiukams, juos pasiima kartu į medžioklę, taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo teritoriją, kurią žymi šlapimu, o jos dydis priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių. Medžiodami daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Ypatingai pasižymi rega, negu kiti šuninių šeimos atstovai. Gerai girdi ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką. Vilkai dažniausiai badauja žiemos metu, esa labai ištvermingi, neėdę gali išbūti iki savaitės ir daugiau, tačiau progai stengiasi kuo daugiau prisiėsti. Plėšrūnai minta stambiais gyvūnais, nes medžioja ne pavieniui, o užpuldami auką būriais. Vilkai su partnerėmis nesiskiria visą gyvenimą. Šių gyvūnų pavojingiausia liga yra pasiutligė. Mitybinių konkurentų vilkai turi, tai: lūšis, lapė, usūrinis šuo ir kiti. RUDOJI LAPĖ Vulpes vulpes Jos liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės nei usūrinio šunies. Snukis ištisęs ir smailus. Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas yra balkšvai ar juosvai pilki. Uodega atrodo tamsesnė už gyvūno nugarą (uodegos galiukas visuomet baltos spalvos), nes akuotplaukių viršūnės juodos. Lapės kaukuolė ilga, žema, o žiūrint iš profilio, jos viršutinė linija beveik horozantali. Viršugalvio keteros ryškesnė tiktai užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai išsivysčiuse pakaušio ketera. Dantų formulė: I 3/3 C 1/1 P 4/4 M 2/3=42. Lapės dantys didesni, negu usūrinių šunų, galūdiniai gerai išsivystę, o iltys ilgos. Kai kaukuolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės prasikiša gerokai žemiau apatinio žandikaulio viršutinio krašto, o paskutinis apatinis krūminis dantis visiškai mažas. Lapė sėslus gyvūnas urvus kasa pati dirvožemį, kartais apsigyvena kartu su barsukais, nes nėra tinkamų vietų kast urvams. Žveries paros aktyvumas priklauso nuo mitybos sąlygų ir saugumo, medžioja dieną, jei aplinkui ramu. Medžioja viena, ne būriais, laimikis nėra įspūdigas – gyvūnas tenkinasi įvairiais graužikais, vabzdžiais, paukščiais, stirnų jaunikliais, kiškiais. Savo jauniklius veda ir prižiūri, kol subręsta, manoma, jog patinas neprižiūri savo jauniklių. Lapės mitybinių konkurentų turi daug – tai visi plėšrieji žvėreliai, paukščiai, kurie minta smulkiais gyvūnais. IŠVADOS. Rudoji lapė ir vilkas yra labai gerai išsivystę kaip plėšrūnai – pasižymi aštriais jutimo organais, ištverme, tobulais dantimis (ilgi iltiniai dantys leidžia lengvai sugriebti ir sudraskyti auką), laibos, stiprios kojos padeda gyvūnui gretai judėti, tyliai sėlinti, maskuojanti spalva leidžia plėšrūnui nepastebimam priartėti prie aukos, tad beveik nėra didelio skirtumo tarp lapės ir vilko – prisitaikę medžioti abi gyvūnų rūšys vienodai, tačiau tarpusavio dvikovoje nugalėtų vilkas, nes jis stambesnis ir stipresnis, tačiau lapė yra daugiau dinamiškesnė, nei pastarasis grobuonis, juk ji medžioja daug smulkesnius gyvūnus ir jos judėjimas yra daugiau manivringesnis. Kadangi vilkai medžioja būriais, išstumtas iš grupės vilkas greičiausiai žūtų, o lapė medžioja viena, tiktaise mokydama jauniklius nelieka medžioklėje vieniša. Vilkai nėra sėslūs gyvūnai, tai reiškia prastai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, nes toje pačioje teritorijoje nesugeba išsimaitinti esant ėdesio stygiui. Lapei taip pat sunku prasimaitinti, nes ji turi daugiau mitybinių konkurentų, negu vilkai. Nors ir kokie šie gyvūnai būtų išsivystę, tačiau abėji turi vienokių ar kitokių trūkumų, tai nepatvirtina mano hipotezės, nes, pavyzdžiui, vilkas atsiskyręs ar išvytas iš bandos negali pragyventi ir greičiausiai žūva, o tuo tarpu lapė, nors ir gerai sekasi medžioti vienai, tačiau turi daugiau konkurentų negu vilkas, kurie mažina gyvūno išlikimo tikimybę.

Biologija  Rašiniai   (6,37 kB)

Samanos- nedideli zali augaulai megstantys Pauksme.Zalia spalva jiems kaip ir zaliadum- Bliams suteikia pigmentas clorofilas.Chloro- Filo turinciose lastelese vyksta fotosinteze Todel samanos pacios apsirupina oraganinemis Medziagomis.Samanos turi stiebus,lapus ir Netikras saknis rizoidus tdl yra priskiriamos Augalams. - visus zemeje augancius augalus galima suskir styti i dvi grupes. 1. augalai kurie turi retinius indus ir vandens indus (laidziuosius audinius.) 2.Paprastos sandaros auglai,kurie tokiu indu neuti.Siai augalu grupei priklauso samanos. Vanduo ir jame istirpe junginiai samanu stiebuose ir Lapuose juda ne tik indais bet ir skverbiasi ir lasteles I lastele.Toks skysciu judejimas yra letas tdl lasteles Gali buti nepakankamai aprupinamos vandeniu del Soios priezasties samanos niekuomet neuzauga dideles. Misko samanos. Spygliuosciu miskuose ir pelkiu pakras- Ciuose auga samanos geguzliniai.Siu samanu stiebai status Tankiai apauge mazais lapais.Apatineje stiebu dalyje yra Siuliskos ataugos rizoidai. Jais geguzliniai tik isitvirtina Dirvoje.Vandeni sios samanos siurbia stiebais ir lapais. Vasaros viduryje geguzlinio virsuneje uzauge dezutes. Jose subresta sporos, kuriomis samanos dauginasi.Sporos Yra labai smulkios ir lengvos, tdl isbyrejusias jas isnesioja Vejas.Patekus i palankias salygas sporos sudygsta.Jai Pakanka dregmes samanos padengia zemes pavirsiu istisiniu Zaliu kilimu.Be geguzliniu musus miskuose yra silsmanes Plunkses ir kt samanos.Visu savo pavirsiumi siurbdamos Vandeni samanos nemaziai jo sukaupia.Sukaupta dregme Jos garina po truputi tdl misko paklote yra dregna net per Sausras. Pelkese istisinius kilimus sudaro kitos samanos Kiminai.Sios samanos neturi rizoidu.Ju nedidlei Stiebai issisakoje ir apauge smulkiais zalsvais Lapeliais.per mikroskopa galima pastebeti,kad Lapeliai sudaryti is dvieju skirtingu lasteliu. 1. zalios spalvos lasteles yra siauros ir ilgos.Jos susijungusios galais ir sudaro tinkla.siu lasteliu cita- plazmoje yra hloroplastu kuriuose vyksta fotosinteze. Zaliosiomis lastelemis organiniai junginiai pasiekia Kimino stieba. 2.tarp zaliuju lastele issidesciusiios dideles ir skaidrios Lasteles.Jos yra megyvos.siu lasteliu citoplazma suirusi Likusios tik sieneles su angelemis per kurias lastele siurbia Vandeni.sukauptu vandeniu skaidriosios lasteles aprupina Zaliasias lasteles o karstomis dienomis garindamos vandeni Vesina augala.negyvos lasteles mazdaug sudaro 2/3 lapo turio. Panasios sandaros lasteliu yra ir kiminu stiebuose, Del tokios sandaros kiminai sugeria lb daug vandens(20-25 Kartus daugiau negu patys sveria,) kiminu virsunes auga Aukstyn o apatines dalys atmirsta.Sios samanos isskiria organi- Niu rugsciu kurios neleidzia vystytis puvimo bakterijoms.Mazai Deguonies turincioje aplinkoje atmirusios kiminu dalys visiskai Nesuskaidomos ir pamazu slugsta.ilgainiui susidaro pusiaus suirusi Mase durpes kurias zmogus naudoja kurui zmes ukyj ir kt, 1.samanos ir kerpes ardo kietas uolienas todel yra svarbios Dirvozemio susidarymui. 2.miskuose samanos sulaiko dregme saugo nuo issdziuvimo grybiena. 3.smulkkus gyvunai samanose suranda prieglobsti,is jus lizdus suka Voveres ir misko pauksciai. 4.kiminines pelkes kaip milzinisa kempine pavasari sugeria dregma O atejus vasaros karsciams ja po truputi atiduoda.

Biologija  Paruoštukės   (4,97 kB)

Išorine sandara driežai primena uodeguotuosius varliagyvius, tik jų kūnas grakštesnis. Priekyje nusmailėjusi galva su liemeniu jungiasi trumpu storu kaklu. Snukio gale yra pora šnervių. Driežų uosle geriau išvystyta, negu varliagyvių. Akis kaip ir visu sausumos stuburinių, saugo vokai. Driežai turi trečiąjį voką-pusiau skaidrią mirksėjimo plėvelę, kuri visą laiką drėkina akies paviršių. Už akių yra apvalus būgnelis. Driežo klausa labai jautri:menkiausias šlamesys, sukeltas ropojančio vabzdžio, patraukia driežo dėmesį. Driežas kartkartėmis iškiša iš burnos ilgą, ploną dvišaką liežuvį – lytėjimo organą. Driežo galūnės sudarytos iš tų pačiu dalių, kaip ir varlės galūnės. Kiekviena koja turi po penkis pirštus, plėvelių tarp jų nėra. Visą driežo kūną dengia sausa oda su raginiais žvyneliais, kurie ant snukio ir pilvo panašūs į gana stambius skydelius. Pirštų galuose iš raginio sluoksnio susidarę nagai. Nagais driežas kabinasi laipiodamas. Raginė danga trukdo gyvūnui augti, todėl driežas 4-5 kartus per vasara išsineria. Vidinė sandara-Daug kuo panaši į varliagyvių, nors kai kurios organų sistemos iš esmės skiriasi. Driežas turi 8 kaklo slankstelius, todėl gali judinti galvą. Prie krūtinės slankstelių iš abiejų pusių jungiasi po šonkaulį. Kitas šonkaulio galas kremzle suaugęs su neporiniu krūtinkauliu. Susidaro krūtinės ląsta, sauganti gyvūno plaučius ir širdį. Driežai Kvėpuoja tik plaučiais, o ne oda. Plaučiu sandara sudėtingesnė, negu varlės: jie karėti, todėl jų duju apykaitos paviršius yra didesnis. Širdis trijų skyrių: Ją sudaro du prieširdžiai ir skilvelis. Kitaip nei varliagyviu, driežo skilvelis turi nepilną vidinę pertvarėlę, dalijančią jį į dešiniąją, veninę dalį ir kairiąja, arterine dalį. Driežo plaučiai ir širdis gana sudėtingos sandaros, medžiagų apykaita jo organizme vis tiktai gana lėta ir priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl šiltu oru driežas būna aktyvūs, o jam atvėsus, pasidaro nepaslankūs. Driežo virškinimo, šalinimo ir nervų sistemos sandaros panašios, kaip ir varliagyvių atitinkamos sistemos. Galvos smegenų smegenėlės, reguliuojančios pusiausvyrą ir judesius, šiek tiek labiau išsivysčiusios, negu varliagyvių, nes driežas yra judresnis ir jo judesiai daug įvairesni. Ropliai veisiasi sausumoje, ir spermatozoidus patinėliai įleidžia pateliai į koalą. Spermatozoidai pasislenka kiaušintakiu ir įsiskverbia I kiaušialąstes. Roplių kiaušialąstės apvaisinamos patelės organizmo viduje. (vidinis apvaisinimas būdingas visiems sausumos gyvūnams). Gegužes ar birželio mėnesį vikriojo driežo patelė padeda nuo 5 iki 15 apvaisintu kiaušinėlių, kuriuos užkasa negilioje duobutėje arba palieka toje slėptuvėje, kur praleido naktį. Roplių kiaušiniai gana dideli. Vikriojo driežo jie apvalaini, iki 1,5 cm ilgio. Kiaušinyje yra trynys, kurio maisto medžiagų atsargomis minta ir vystosi gemalas. Kiaušinis aptrauktas odine plėvele, apsaugančia jį nuo išdžiuvimo. Išsirita mažas panašus į suaugusį driežiukas. Driežais minta įvairus paukščiai, žinduoliai ir gyvatės. Jeigu persekiotojui pavyksta pačiupti driežą už uodegos, jos dalis nulūžta, ir tai driežą išgelbsti. Uodegos numetimas-refleksas I skausmą. Ji numeta, lūžus per vidurį vienam slanksteliui. Raumenys apie žaizda susitraukia, ir kraujas neteka. Paskui uodega vėl atauga, regeneruoja. Prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų: Dauguma roplių –tipiški sausumos gyvūnai. Kitaip nei varliagyviu, jų gerai išsivystę plaučiai. Ropliai nekvėpuoja oda. Todėl jiems nereikia reguliaria drėkinti odos. Ropliai veisiasi sausumoje. Todėl jie dažnai apsigyvena toli nuo vandens telkinių. kai kurie ropliai gyvena vandenyje, visi vandens ropliai kvėpuoja atmosferos oru, o veistis išropoja I sausumo, kur deda kiaušinius. Žinoma apie 6000 rūšių dabartiniu roplių, be to, rasta daugybė senoviniu išnykusiu šios klasės atstovų liekanų. Žvynaroplių būrys. Jų kūną dengia žvynai. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Gyvatės turi geluoni tai yra pakitusios seilių liaukos. Gyvatė turi plona ilga dvišakį liežuvį (jutimo organą). Taip pat „nuodingąjį dantį‘ per kuri suteka nuodai.

Biologija  Referatai   (7,23 kB)

Kvėpavimas – tai procesas, kai organiniai junginiai panaudojant O2 skaidomi iki CO2 ir H2O, o atsipalaidavusi energija naudojama darbui atlikti ir kaupiama ATP pavidalu Kaip kvėpuoja įvairūs organizmai Bakterijos Bakterijos gali gyventi anaerobinėje ir aerobinėje aplinkoje, kvėpuodamos atmosferos deguonimi, visu kūno paviršiumi. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę, kurios metu išskiria O2 Protistai PIRMUONYS: AMEBA – kvėpuoja difuzijos būdu vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu i citoplazmą pro visą kūno paviršių. Deguonis padeda suskaidyti maisto medžiagas. Išsiskiria energija, reikalinga organizmo gyvybinei veiklai. Taip pat difuzijos būdu CO2 ląstelės pašalinamas. KLUMPELĖ – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. DUMBLIAI: Visi dumbliai vykdo fotosintezę, todėl deguonimi apsirūpina pati jį pasigamindama. Grybai Pagal poreikį deguoniui grybai gali būti anaerobai ir aerobai. Grybai kvėpuoja visu paviršiumi, difuzijos būdu. Augalai Pro žioteles, pro kurias vyksta dujų mainai, paimamas atmosferos deguonis ir išskiriamas CO2. Augalų šaknys difuzijos būdu kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Gyvūnai Duobagyviai: Kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Kirmėlės: PLOKŠČIOSIOS KIRMĖLĖS – neturi specialių kvėpavimo organų, kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Parazitinės gali gyventi ir bedeguonėje terpėje, kvėpuoja rūgimo būdu. APVALIOSIOS KIRMĖELĖS – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Parazitinės kirmėlės – prisitaikusios gyventi ir bedeguoninėje terpėje. ŽIEDUOTOSIOS KIRMĖLĖS – kvėpuoja atmosferos deguonimi, per drėgną odą. VARLIAGYVIAI Kvėpuoja atmosferos deguonimi. Kvėpavimo organai- plaučiai ir oda. Plaučiai panašus į maišelius, sienelėse gausu kraujagyslių. Plaučiai silpnai išsivystę, todėl kvėpavimas per odą yra labai svarbus. Dujų apykaita gali vykti tik tada, kai oda drėgna. Vandenyje varliagyviai kvėpuoja tik drėgna oda. ROPLIAI Ropliai turi plaučius ir kvėpuoja jų pagalba. Jų plaučiai – korėti. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽUVYS Iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų plyšius, esančius ryklės sienelėse, ir skalauja kvėpavimo organus- žiaunas. Išdžiuvę žiaunų lapeliai negali praleisti deguonies ir anglies dioksido. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi. PAUKŠČIAI Skraidantiems paukščiams reikia daugiau deguonies, todėl jų kvėpavimo sistema yra sudėtingesnė. Be įprastų plaučių, paukščių organizme yra oro maišai. Jie susijungę su plaučiais. Šie oro maišai padeda paukščiui su kiekvienu įkvėpimu gauti kuo daugiau O2. Dujų apykaita juose nevyksta. Jie tėra šviežio oro saugykla. Paukščiui įkvėpus oras per plaučius patenka į oro maišus, paskui iš galinių oro maišų per plaučius pereina į priekinius ir yra iškvėpiamas. Taigi, šviežias ir O2 prisotintas oras patenka į plaučius ir iškvėpimo iš oro maišų metu. ŽINDUOLIAI Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai ir plaučiai. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽMOGUS Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai (kuriais oras patenka į plaučius) ir plaučiai, kuriuose vyksta dujų apykaita. Kvėpavimo organai: • Kvėpavimo takai: nosies ertmė, nosiaryklė, gerklos, trachėja, bronchai • Plaučiai

Biologija  Referatai   (213,49 kB)

Reta, pastoviai perinti rūšis. Atsargus, už gulbę nebylę baikštesnis paukštis. Iš tolo nuo gulbės nebylės atskiriama pagal tiesų kaklą bei geltonas dėmes snapo šonuose. Gulbės giesmininkės kliksėjimas girdimas iš toli, paukščiai kliksi skrisdami, tačiau labiausiai – poravimosi metu. Gulbė giesmininkė Lietuvoje yra besikurianti rūšis. Pradėjo perėti prieš 15 metų. Dabar kasmet peri iki 20 porų. Retai peri didesniuose ežeruose, dažnesnė žuvininkystės ūkių tvenkiniuose, pelkėtuose ežeruose bei tvenkiniuose. Pamaryje gausesnė migracijų metu. Rūšiai svarbu turėti saugias, žmonių mažai lankomas perėjimo vietas, taip pat saugias apsistojimo vietas migracijų metu. Gulbė giesmininkė (lot. Cygnus cygnus).

Biologija  Rašiniai   (14,64 kB)

BOTAURUS STELLARIS: STATUSAS. 3 kategorija. Reta specifiško biotopo rūšis, kurios tankį limituoja paukščių teritorinio elgesio ypatybės. Įrašyta į Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas.Ši rūšis skaidoma į du porūšius, iš kurių vienas, B.s. stellaris, gyvena Europoje ir Azijos vakaruose iki Irtyšiaus slėnio, kitas, B.s. orientalis, toliau į rytus. Priklauso garninių paukščių būriui. Keistiems ir nepaprastiems paukščiams priklauso baublys. Jame viskas keista, pradedant minkštomis, puriomis plunksnomis, labai gausiomis ir ilgomis kaklo priekinėje dalyje, bet retomis kaklo užpakalyje. Keistosjo jo labai didelės ilgais pirštais žalios kojos ir smailus kaip yla žalias snapas, be to, dar geltonos gyvatiškos išraiškos akys.Dėl purių gausių plunksnų jis atrodo labai didelis,nes iš priekio šios plunksnos labai ilgos ir tankios, sudaro lyg platų skydą, einantį vis platyn nou galvos iki pagurklio ir pasibaigiantį ilgoka barzda, kurią turi visi šios šeimos paukščiai. Pakaušyje auga skirtingos plačios plunksnos. Jų kūno ilgis 600-700mm; sparnų tarpugalvis 1060-1110mm; patino suglausto sparno ilgis 320-350mm; patelės 300-326mm; vidutinio riebumo patinas sveria 1100-1400 g, patelė apie 900 g. Dėl sudėtingo rašto baublio spalva aprašyti labai sunku. Aplamai vyrauja gelsvai palšai molinė spalva, įvairiu juodu raštu išmarginta. Viršugalvis yra juodas. Krūtinėje pailgos juosvos dėmės; papilvė nedėmėta šviesi. Nugaros irpečių plunksnos išmargintos juosvais dryžiais ir dėmėmis.Rainelė geltona. Jaunikiai išsirita apaugę ilgais plaukais. Prie akių, kaklo srytyje ir kūno šonuose - pliki ploteliai, mažai pūkų kūno apačioje. Kojos melsvai žalios.

Biologija  Referatai   (8,12 kB)

Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (180,2 kB)