Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimas, kuris spinduliuojamas seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyskta tol kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta.

Geografija  Pateiktys   (11 psl., 1,79 MB)

Dviejų visame pasaulyje gerai žinomų įmonių trumpas pristatymas su svarbiausiais kriterijais ir gaminių pavyzdžiais.

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 458,7 kB)

Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)

Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.

Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Kodėl, mano manymu, šios trys šalys (Islandija, Norvegija, Australija) pagal žmogaus raidos rodiklį yra būtent pirmos ir kodėl kitos trys (Bisau Gvinėja, Burkina Fasas, Siera Leonė) yra paskutinės. Žmogaus Raidos Rodiklis apima tris aspektus: gyvenimo trukmę, žinias, raštingumo lygį ir pragyvenimo lygį. Šis indeksas leidžia nustatyti socialines pragyvenimo sąlygas valstybėje, todėl pagal šį rodiklį pirmaujančios valstybės neretai yra vadinamos geriausiomis vietomis gyventi žemėje. Ir išties - šalys lyderės yra reto grožio valstybės, kuriose gausu gamtinių išteklių. Tačiau tai ne vienintelė priežastis lemianti jų pirmavimą. Pasaulyje yra tiek valstybių kurių gamtiniai ištekliai didesni, tačiau jos nepirmauja. Pavyzdžiui: valstybė Siera Leonė, kuri pagal ŽRR yra paskutinė, jos rodiklis siekia vos 0,336, turi palyginti daug gamtinių išteklių ir jos kasybos verslas yra stiprus, tačiau valdomas užsienio valstybių. Kai tuo tarpu Norvegija, viena pirmaujančių valstybių, kurios ŽRR yra 0,968, savo gamtinius išteklius valdo pati. Norvegijos vyriausybė dalyvauja šalies ekonomikoje, ji turi akcijų visose stambiose naftos ir dujų įmonėse. Šalys lyderės nėra ekonominių sąjungų narės, nei Norvegija, nei Islandija nepriklauso Europos Sąjungai, priežastis – ekonominio poreikio nebuvimas. Šių šalių ekonomika yra stabili. Norvegijos eksportas yra didesnis už importą, ji eksportuoja apie 90 proc. pagautų žuvų, vietos žemės ūkis visiškai patenkina, pieno, sūrio ir mėsos poreikius šalyje. Islandija pasigamina 99 proc. šalies energijos hidro ir geoterminėse elektrinėse, ji taip pat yra viena didžiausių žuvies eksportuotojų pasaulyje. Australija taip pat turtinga gamtinių išteklių: anglis, geležies rūda, ji yra viena svarbiausių žemės ūkio produktų eksportuotoja pasaulyje. Tuo tarpu Bisau Gvinėja, kurios ŽRR – 0,374, Burkina Fasas (ŽRR – 0,370) ir Siera Leonė yra sąrašo apačioje, kodėl? Pirmiausia šiose šalyse pramonė apsiriboja žemės ūkio produktų apdorojimu. Taip pat importas didesnis už eksportą. Šalyse žemas raštingumo lygis ir neišvystyta sveikatos apsaugos sistema. Nors šalims nuolat teikiama finansinė pagalba gerėjimas vyksta labai lėtai. Norvegija, Islandija (ŽRR – 0,968) ir Australija (ŽRR – 0,962) yra puikūs pavyzdžiai kaip turėtų būti vystoma valstybė. Visos šios šalys yra palyginti jaunos, tik Norvegija senesnė, tačiau pradėjusi klestėti vos prieš šešis dešimtmečius. Ekonominį stabilumą lemia ne tik gamtinių išteklių gausa ar jų teisingas panaudojimas, bet ir griežta ir tvirta politikos sistema. Šiose šalyse stengiamasi mažinti skirtumus tarp socialinių grupių, Norvegijoje tam skiriama ypač didelis dėmesys. Vyriausybė didžiąją dalį pajamų, gaunamų už naftą ir dujas atideda į fondą ateities kartoms, taip užtikrindama stabilią valstybės padėtį. Islandijoje bedarbystė sudaro vos 1,8 proc. tai mažiausia Europoje. Australija gali pasigirti gerai išvystyta susisiekimo infrastruktūra bei visapusiška ekonomika, joje vyrauja paslaugų sektorius, tačiau svarbūs kalnakasybos bei žemės ūkio sektoriai. Taigi – todėl šios šalys tokios viliojančios gyventi.

Geografija  Rašiniai   (3,88 kB)

Vandenynai jungiasi tarpusavyje ir visi kartu sudaro vieną Pasaulio vandenyną. Didžiausias ir giliausias yra Didysis (Ramusis) vandenynas. Jis vienas yra didesnis už visą Žemės rutulio sausumą. Antras pagal didumą — Atlanto vandenynas; jis du kartus mažesnis už Didįjį. Už Atlanto vandenyną nedaug ką mažesnis Indijos vandenynas. Žymiai mažesnis už kitus — Arkties vandenynas, kurio centrinėje dalyje yra Šiaurės ašigalis.. Plati sritis aplink ašigalį ne tik vandenyne, bet ir jo pakrantėse vadinama Arktimi (nuo graikiško žodžio „arktos"— lokys; taip senovės graikai vadino Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, esantį šiaurinėje dangaus pusėje). Dideli sausumos plotai, apsupti vandenynų ir jūrų, vadinami žemynais, arba kontinentais. Iš viso yra šeši žemynai: didžiulė Eurazija (Europa ir Azija kartu), užimanti daugiau kaip 1/3 visos sausumos, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Antarktidoje yra Pietų ašigalis. Be žemynų teritorijos, pasaulio dalims priklauso dar ir gretimos salos. Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai kartu su gretimomis salomis sudaro vieną pasaulio dalį—Ameriką; o Eurazijos žemynas dalijamas į dvi pasaulio dalis — Europą ir Aziją. Pasaulio dalys taip pat šešios. Didžiausia pasaulio dalis yra Azija, kiek mažesnė už ją — Amerika. Pagal didumą po jų eina Afrika, Antarktida, Europa ir Australija. Australijai priklauso Didžiojo vandenyno vidurinės dalies salos, kurių yra labai daug. Visos šios salos drauge vadinamos Okeanija. Žemės rutulio gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas Gyventojų skaičius. Žemės rutulyje iš viso gyvena daugiau kaip 5 mlrd. žmonių. Vidutiniškai per metus žmonių gimsta daugiau, negu miršta, ir Žemės rutulio gyventojų skaičius tolydžiai didėja (maždaug 120 mln. žmonių per metus). Šiuo metu žmonės gyvena beveik visoje žemės rutulio sausumoje. Iš pasaulio dalių tiktai vienoje Antarktidoje nėra nuolatinių gyventojų; ten tik laikinai įsikūrusios mokslinės stotys ir ekspedicijos, kurių sudėtis kasmet keičiasi. Gyventojų tankumas. Gyventojų tankumas paprastai nustatomas pagal žmonių skaičių, tenkantį vidutiniškai. vienam kvadratiniam kilometrui ploto. Norėdami apskaičiuoti kurios nors šalies gyventojų tankumą, turime jos gyventojų skaičių padalyti iš jos kvadratinių kilometrų skaičiaus. Taip sužinosime, kiek žmonių tenka 1 km2. Jeigu padalysime 5 mlrd.— viso Žemės rutulio gyventojų skaičių — iš 149 mln.— visos sausumos ploto, tai gausime vidutinį Žemės rutulio sausumos gyventojų tankumą — 40 žmonių 1 km2. Didžiausias gyventojų tankumas yra Europoje (vidutiniškai 120 žmonių 1 km2), paskui Azijoje (80 žmonių). Žymiai rečiau gyvenama Amerika (daugiau kaip 20 žmonių 1 km2) ir Afrika (apie 11 žmonių). Mažiausias gyventojų tankumas yra Australijoje su Okeanija (apie 4 žmonės 1 km2). Atminkite, jog šie skaičiai labai dažnai keičiasi ir juos reikia tikslinti iš naujo. Kiekvienos pasaulio dalies teritorijoje gyventojai pasiskirstę nevienodai. Vienos vietovės gyvenamos tankiai, ir jose yra daug didelių miestų bei gyvenviečių. Kitose gyventojų reta, ir dešimtis, o kartais netgi šimtus kilometrų visai nėra gyvenamų vietų. Gyventojų tankumas ir jų pasiskirstymas teritorijoje daugiausia priklauso nuo pagrindinio žmonių verslo, nuo to, kaip gyventojai panaudoja gamtą ir kokiu būdu gaminasi visa, kas reikalinga gyvenimui (maistą, drabužius, darbo įrankius ir t.t.). Rečiausiai gyvenami, medžioklės verslų rajonai, kur žmonės daugiausia verčiasi laukinių gyvulių medžiokle. Labai reta gyventojų ir klajoklinės gyvulininkystės rajonuose, kur žmonės ištisus metus kartu su bandomis kilnojasi iš vienos ganyklos į kitą. Tankiau gyvenamos vietos, kuriose gyventojai yra sėslūs ir verčiasi žemdirbyste; labai tanku gyventojų drėkinamųjų žemių rajonuose, kur vanduo iš upių atiteka kanalais. Ypač daug gyventojų tose vietovėse, kur daug didelių miestų su stambiomis gamyklomis ir fabrikais, kur dirba dešimtys ir šimtai tūkstančių darbininkų bei tarnautojų. Gyventojų pasiskirstymui nemaža įtakos turi tai, kaip seniai gyvenamos vietos: ten, kur žmonės gyvena nuo senų laikų, tankumas paprastai yra didesnis, negu tose vietose, kurios apgyventos neseniai. Rasės Pagrindinės rasės ir jų pasiskirstymas pasaulio dalyse. Žmonės skiriasi vieni nuo kitų išorinėmis ypatybėmis — ūgiu, odos, akių, plaukų spalva, veido bruožais ir t.t. Pagal šias išorines skirtybes visi Žemės rutulio gyventojai skirstomi į kelias rases. Paprastai skiriamos trys pagrindinės rasės: juodoji, geltonoji ir baltoji. Juodosios (arba negridų australoidų) rasės žmonės pasižymi tamsia odos spalva, garbanotais plaukais, plačia nosimi ir storomis lūpomis. Juodajai rasei priklauso didžioji dalis Afrikos gyventojų, dalis Pietų Azijos (Indostano pietų) gyventojų, o taip pat senieji Australijos ir kai kurių gretimų Okeanijos salų gyventojai. Be to, gana daug juodosios rasės atstovų — negrų — gyvena rytinėse Amerikos dalyse, kur jų protėviai buvo atgabenti iš Afrikos kaip vergai. Juodajai rasei tenka kiek daugiau negu 1/10 visų Žemės gyventojų. Gausesnė yra geltonoji (arba mongoloidų) rasė, sudaranti daugiau kaip 2/5 visų Žemės rutulio gyventojų. Šios rasės žmonių oda gelsva, akys siauros, lygūs juodi plaukai. Geltonosios rasės atstovai gyvena daugiausia Azijoje, (kinai, japonai, mongolai ir kt.). Šiai rasei priklauso malajiečiai (Pietryčių Azijoje), dalis Okeanijos gyventojų, o taip pat senieji Amerikos gyventojai — indėnai. Gausiausia — baltoji (arba europeoidų) rasė: jai priklauso beveik pusė visos žmonijos. Baltosios rasės žmonių odos spalva yra šviesi (šviesiai rausva) arba rusva ir švelnūs banguoti plaukai. Jie gyvena daugiausia Europoje (rusai, ukrainiečiai, be Europos, gyvena ir Šiaurės Azijoje). Paskutiniaisiais šimtmečiais iš Europos persikėlę žmonės beveik ištisai apgyveno Australiją, Šiaurės Ameriką ir kai kurias Pietų Amerikos dalis. Jie apsigyvena taip pat pačioje Afrikos šiaurėje ir pačiuose pietuose. Be europiečių, baltajai rasei priklauso daugumas Pietų bei Pietvakarių. Azijos (didžioji dalis indų, iraniečių, arabų ir kt.) ir Šiaurės Afrikos (berberai, arabai) gyventojų. Rasių lygiavertiškumas. Žmonija yra vienos kilmės, ir žmonių skirstymas rasėmis turi tik sąlyginę, neesminę reikšmę. Išoriniai žmonių skirtumai yra labai įvairus ir į juos visus, skirstant rasėmis, netgi neįmanoma atsižvelgti. Rasės nuolat bendrauja ir maišosi viena su kita. Vienoje tautoje, kalbančioje ta ar kita kalba, gali būti žmonių su labai skirtingais išoriniais požymiais. Visi rasių atstovai sugeba savarankiškai vystytis ūkiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Dar senovės laikais daugelis Azijos, Afrikos, Amerikos tautų turėjo aukštą kultūrą. Tačiau ilgai trukęs užsienio kapitalistų jungas stabdė jų kultūros ir ūkio vystimąsi. Dabar daugelis šių tautų, išsikovojusių nepriklausomybę, sėkmingai vysto savo ūkį ir kultūrą. Visų rasių atstovų tarpe yra įžymių mokslininkų, inžinierių, rašytojų, artistų.

Geografija  Konspektai   (6,64 kB)

Geografine padetis Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Senamiesčio pastatai – jų apie 1,5 tūkstančio – yra išlikę iš pačių įvairiausių amžių, čia persipina visi Europos architektūros stiliai. Nors Vilnius vadinamas baroko miestu, rasite pastatų ir iš gotikos, renesanso, klasicizmo bei jugendstiliaus epochų. Pagrindiniai miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie lyg vartai į istorinį sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Lietuviškiausias Panevėžio miestas (95,7 % gyventojų lietuviai), toliau seka Kaunas ir Šiauliai, kuriuose lietuvių lyginamoji dalis beveik vienoda – 92,9 ir 92,8 % atitinkamai. Margiausia tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %. Antras pagal tautinės sudėties margumą yra Klaipėdos miestas, kuriame lietuviai sudaro 71,3 %, rusai – 21,3 %, maždaug po 2 % ukrainiečiai ir baltarusiai. Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.

Geografija  Referatai   (522,17 kB)

Žmogaus organizme yra 65 - 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei - tu pats esi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei organuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, - vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens. Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams. Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt. Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų - jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”. Vanduo iš geografinės pusės Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 - 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 - 500 l per parą žmogui). Cheminio vandens užterštumo padariniai. Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.

Geografija  Referatai   (12,79 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Dėl užsitęsusių derybų su Danijos firmomis užsitęsė Ukmergės valymo įrenginių statyba, todėl jie buvo pabaigti ir pradėti eksploatuoti 1998 spalio mėnesį. Ukmergės nutekamojo vandens valymo įrenginiams statyti paskolą 2.5 milijonų JAV dolerių skyrė Danija. Iki šiol veikę mechaniniai valymo įrengimai buvo pasenę. Dabar mieste yra apie 40 kilometrų fekalinės kanalizacijos tinklų ir apie 30 kilometrų vandentiekio tinklų. Visas šių tinklų vanduo patenka į naujuosius Ukmergės valymo įrengimus, kur yra biologiškai apvalomas ir išleidžiamas į Šventosios upę. Valymo įrengimai pašalina šviną, fosforą iki leistino kiekio. Ukmergės valymo įrengimų pajėgumas sausros metu yra 9000 kubinių metrų per parą, o lietaus metu 12000 kubinių metrų per parą. Jau 500 metrų žemiau valymo įrengimų Šventosios vanduo praktiškai tokios pat kokybės kaip ir prieš Ukmergę. Dar prieš porą metų vietos gyventojų pilamos šiukšlės smarkiai teršė Vilkmergės upelį, kuris Ukmergėje įteka į Šventają. Šiuo metu ši tarša yra žymiai sumažėjusi, nes Vilkmergės krantai mieste visi pilnai išbetonuoti. Teršiančiųjų medžiagų krūvis iš buitinių ir pramoninių nuotekų Lietuvos upių baseinuose, kg kvadratiniame kilometre 1990 m. Kaip matyti iš lentelės Šventosios BDS 5-is kartus mažesnis už vidurkį, neorganinio azoto kiekis net 7-is kartus. Ukmergė turi problemų su lietaus vandeniu, kadangi lietaus kanalizacijos vanduo tiesiai patenka į Šventają per 12 išleidžiamūjų vamzdžių. Šiuo metu Ukmergėje dar veikia apie 40 įmonių. Dauguma jų turi purvo naftos gaudytuvus, dėl to į lietaus kanalizaciją patenkantis vanduo yra maksimaliai išvalomas. Vis dėlto dalis teršalų vis vien gali patekti tiesiai į Šventają. Šiuo metu naujai pastatytos degalinės iš savo teritorijos susemtą vandenį taip pat išvalo. Miestas šiuo metu naudoja dviejų vandenviečių vandenį. Viena jų yra pačiame mieste, kita Pašilėje. Arteziniai šaltiniai yra spūdiniai t.y. fontanuojantys. Esminis gėlojo spūdinio vandens cheminės sudėties skirtumas nuo gruntinio ir pusiau spūdinio tas, kad jame praktiškai nėra nitratų. Tačiau amonio jame daugiau, nei minėtuose vandeninguose horizontuose: plotai, kuriuose amonio koncentracija siekia ar viršija 1 mg/l, sudaro apie 20% respublikos teritorijos (3.25 pav.). Be to, jis telkiasi daugiausia vandeninguose horizontuose, palyginti gerai izoliuotose nuo žemės paviršiaus. Ten pat spūdiniame vandenyje didėja ir neoksiduotos organikos kiekis. Be to įmonė “Linai” turi atskirą gręžinį ir naudoja vandenį savo reikmėms. Lietaus vandens rūgštingumas Ukmergėje yra panašus kaip ir kituose miestuose (ph-4.7). (Jonava ph-5.1, Neringa ph-4.1) Oras Pastovus oro kokybės monitoringas atliekamas tik didžiuosiuose pramoniniuose miestuose. Ukmergė savo stacionarios monitoringo stoties neturi, todėl stebėjimai nėra atliekami dažnai. Pagal galiojančias nuostatas kiekvienai įmonei yra apskaičiuojamas leistinas išmetamų medžiagų kiekis, kurio įmonės neturi viršyti. Ukmergės mieste yra ta pati problema kaip ir daugelyje Lietuvos miestų – pramonės rajonas yra vakarinėje miesto dalyje, o tai reiškia, kad pučiant vėjui iš vakarų, (kuris Lietuvoje vyrauja), visi į orą išmesti teršalai kaliauja per miestą. Šiuo metu oro tarša mieste žymiai sumažėjusi dėl pramonės stagnacijos: daugelis įmonių bankrutuoja arba mažina gamybos apimtį. “Vienybės” išmetamų taršalų kiekis šiuo metu 5 kartus mažesnis negu 1989 metais. Ši gamykla be to turi galvaninius valymo įrengimus. Didžiausias Ukmergės oro teršėjas šiuo metu yra lengvieji automobiliai per metus išmetantys apie 250 tonų teršalų. Nedaug atsilieka Autobusų parkas – 201 tonų ,katilinė 177 tonos, “Gelžbetonis” 104 tonos, “Keliai” 87 tonos. “Ukmergės baldai”, ”Ukmergės statyba”, “Asfaltbetonis”, “Krumpliaratis” mažiau nei 100 tonų teršalų per metus. Šiuo metu Ukmergės įmonės į orą išmeta apie 20 procentų teršalų, palyginus su 1989 metais. Tiriant Ukmergės karinio miestelio teritoriją buvo užfiksuotas gyvsidabrio židinys, kuris buvo likviduotas. Palyginus su kitais didmiesčiais mieste automobilių skaičius dar nėra labai didelis, tačiau piko valandomis čia taip pat susidaro kamščiai, ypač miesto centre. Panevėžio – Vilniaus automagistralė ukmergiškių laimei nutiesta 3 kilometrai nuo miesto ribos, todėl labai didelės įtakos nedaro. Atšaka į Anykščius ir Uteną taip pat pasiekiama neįvažiavus į miestą. Kelias į Kauną eina per miesto centrą, tačiau yra padarytas apvažiavimas, kuris privalomas krovininiams automobiliams. Taip pat yra plentas į Kėdainius. “Ukmergės autobusų parkas” dabar turi 40 autobusų, kurie yra pakankamai seni. Pagal išmetamų teršalų kiekį matyti, kad parkas išmeta vos ne tiek pat teršalų, kiek kitos mobiliosios transporto priemonės (lengvieji automobiliai). Ukmergėje jaučiamas ne tik miestų įmonių taršos poveikis. Pučiant dažnam vakarų vėjui čia atnešami teršalai iš Jonavos “Azoto”. Miestas eksploatuoja sąvartyną, esantį 25 kilometrai nuo miesto. Dirvožemis Dažniausiai mažesni sunkiųjų metalų kiekiai pastebimi lengvesnės granulometrinės sudėties dirvožemiuose. Ukmergės rajone vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški priesmėlio dirvožemiai.

Geografija  Konspektai   (44,92 kB)

TURIZMO ŽENKLAI Šie turizmo ženklai žymi ivairias paslaugas, vietoves. Šie ženklai yra skirstomi į keletą rušių, tai: a)Apgyvendinimo ženklai b)Kelionės ženklai c)Maitinimas d)Informacija e)Transportas f)Aktyvaus poilsio ženklai g)Laisvalaikio ženklai h)Kitos paslaugos i)Kultūros ištekliai j)Kiti ženklai Visos šios rušys turi savo konkrečius ženklus ,kurių yra tikrai nemažai. Apgyvendinimas Sudaro 20 ženklų, tai: Atokvepio vieta Kambarių nuoma Kaimo turizmas Turistinė stovykla Taip pat yra ir : Jaunimo nakvynės namai, kaimo turizmas/ūkininko sodyba, Kelta apgyvendinimui, Kempingas, Konferencijų centras, Laivas apgyvendinimui, Laužavietė, Motelis, Nakvynė ir pusryčiai, Poilsiavietė, Poilsio namai, Sanatorija, Stovyklavietė, Svečių namai, Turizmo centras, Viešbutis.

Geografija  Referatai   (284,59 kB)

Įvadas Šiame darbe rašiau apie turistinius kruizus. Darbą pradėjau nuo keleto įdomių faktų apie jūras Europoje, jūrų ekonomiką, jūrinę aplinką. Kodėl Europoje? Todėl, kad manau pirmiausia reikia susipažint su savo aplinka. Toliau rašiau apie Lietuvos kruizų programą, kaip Lietuvoje plėtojami kruizai. Ir trumpai parašiau apie Klaipėdą, nes tai sparčiai besivystantis Lietuvos uostamiestis. 6-7 psl. Įdėjau įdomų Andriaus Juškevičiaus straipsnį „Didžioji regata skatins jūrinio turizmo plėtrą Lietuvoje“. Manau jis labai tinkamas mano referato temai. Šiame straipsnyje rašoma, kad „Klaipėda intensyviai ruošiasi svarbiausiam 2009 metų įvykiui: Lietuvos tūkstantmečio metais uostamiestį pirmą kartą aplankys didžiųjų pasaulio burlaivių regata “The Tall Ships‘ Races“. Paskutiniuose lapuose rašiau apie populiariausių Lietuvoje kelionių agentūrų siūlomus kruizus. Aišku, paėmiau tik naujausius ir mano nuomone įdomiausius. Nes pasiūla kruizų yra gana didelė. Dar pastebėjau, kruizai yra gana brangus malonumas ir ne kiekvienas gali jį sau leisti. Beto manau, kad kol kas Lietuvoj yra populiaresni skrydžiai lėktuvu, negu kruizai. Norėdama galbūt paskatinti žmones rinktis kruizus, parašiau 10 priežasčių, kodėl verta juos rinktis. Šias priežastis radau estravel tinklapyje. Estravel – tai yra oficialus kruizinių laivų kompanijų atstovas Lietuvoje. Šio darbo tikslas susipažinti supažindinau kaip Lietuvai sekasi plėtoti kruizų verslą. Kadangi jie dar nėra labai populiarūs pas mus, tad šis darbas buvo naudingas ir man, ir manau įdomus paskaityti kitiem. Šis darbas apima 14 puslapių. Įdėjau 13 iliustracijų. Iliustracijas dėjau ne darbo gale, o pačiame darbe, nes manau taip įdomiau skaityti darbą. Aiškiai matosi, kodėl iliustracija panaudota ir kokia jos paskirtis. Tai nėra tik bet kokių paveikslėlių kratinys. Rašydama šį darbą, naudojausi 9 internetiniais šaltiniais. Jūriniai faktai Europoje PAKRANČIŲ REGIONAI Kadangi pakrančių regionai tampa vis patrauklesni, reikia skirti daugiau dėmesio su tuo susijusiai taršos, potvynių ir pakrančių erozijos rizikai ir priemonėms jai išvengti. Reikalingi prevenciniai metodai ir novatoriškas planavimas. Ar žinote, kad: • Pakrančių regionai sukuria daugiau kaip 40 proc. Europos bendrojo vidaus produkto (BVP). • Europoje yra apie 8-10 milijonų žmonių, užsiimančių sportine žūkle ar žvejojančių savo malonumui jūroje, ir su tuo susijusi pramonė uždirbanti 8-10 milijardų eurų.

Geografija  Referatai   (1,2 MB)

Tibetiečių kilmė Labai mažai žinoma apie tibetiečių kilmę. Esama nuomonės, jog tibetiečiai genetiškai giminingi mongolams, tačiau akivaizdi ir kitų tautų įtaka (atsižvelgiant į geografinę Tibeto padėtį, tai turėtų būti Centrinės arba Pietryčių Azijos tautos. Tokias prielaidas patvirtina ir genetiniai tibetiečių tyrimai, kuriuos 2000 m. atliko Su, Bing ir kiti: nustatyta, jog tibetiečių Y chromosomos yra daugialypės kilmės -tiek iš Centrinės Azijos, tiek ir iš Rytų Azijos. Tibetiečių bruožai Tibetiečiai paprastai yra rudos odos, juodų, šiek tiek banguotų ar garbanotų plaukų, gana aukštų skruostikaulių ir rudų akių, tačiau kai kurie tibetiečiai yra šviesiai rudų ar žalių akių (paveldėtų iš mongolų). Vyrai paprastai augina vešlius ūsus, tačiau retą barzdą. Tradiciškai jie pešioja savo barzdą pincetu. Klajokliai – avių ir jakų augintojai – pina ilgus plaukus. Tibetiečiai pasižymi gebėjimu išgyventi didžiausiose aukštumose ir atsparumu šalčiui. Toks gebėjimas, be abejonės, yra sąlygotas nepaprastos Tibeto plokščiakalnio aplinkos. Pastaruoju metu mokslininkai stengiasi atskirti kultūrinį ir genetinį šio prisitaikymo faktorius. Jie atrado geną, kuris pagerina hemoglobino prisotinimą deguonį; taip pat įrodė, jog iki penkerių metų tibetiečių vaikai auga greičiau nei kiti vaikai. Kalba Tibetiečių kalba (tibet. བོད་སྐད) priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių pogrupiui. Tibetiečių kalbą vartoja apie 6 mln. gyventojų Kinijoje (Tibetas (Xīzàng, 西藏自治区), Činghi (Qīnghǎi, 青海), Gansu (Gānsù, 甘肃), Sičuanas (Sìchuān, 四川) ir Junnanas (Yúnnán, 云南), Indijoje, Butane, Sikime, Kašmyre, Ladake ir Nepale. Mongolijoje tibetiečių kalba yra laikoma klasikine budizmo kalba ir buvo plačiai vartojama iki dabar. Botijų kalba (dzongkha, རྫོང་ཁ) kalba apie 500 000 žmonių Butane (valstybinė kalba), Indijoje ir Nepale. Botijų kalba taip pat priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai ir yra labai artima tibetiečių kalbai. VII a. pirmasis Tibeto imperatorius Songtsan Gampo pasiuntė vieną iš savo pasiuntinių Tonmi Sambota į Indiją, kad sukauptų žinių apie budizmą. Tuomet pasiuntinys, visų manymu, sukūrė tibetiečių raštą, paremtą devanagari (sanskrito kalba: देवनागरी) rašto sistema. Taip pat Tomni Sambota parašė tibetiečių kalbos gramatiką, besiremiančią sanskrito (sanskrito kalba: संस्कृतम्) kalbos gramatika. Dabartinė kalba (vartojama nuo IX a.) buvo naudojama išversti slaptus budistų tekstus, gabenamus iš Indijos į Tibetą. Rašto sistema buvo skirta VII a. kalbai, kuri nuo dabartinės kalbos skyrėsi įvairiais aspektais. VIII a. pr. budistų tekstai, parašyti sanskrito kalba, buvo gabenami per Himalajus ir raštingi žmonės juos kruopščiai vertė į tibetiečių kalbą. Tekstų antplūdis baigėsi XI a., kai indų originalūs tekstai buvo naikinami per musulmonų antplūdį. Vis dėlto, budizmo tekstai, meno, meditacijų ir filosofijos tradicijos buvo beveik galutinai perduotos Tibetui. Kinų invazija į Tibetą ir jų bandymai sunaikinti budizmo vienuolynų įtaką privertė daug pažengusių meditacijos mokytojų ir mokinių pabėgti į vakarus. Kartu jie pasiėmė pačius svarbiausius dharma tekstus ir šventus meno kūrinius. Šie darbai yra saugomi įvairiose Vakarų šalyse, daugiausia Tibeto budistų centruose, o jų kopijos yra prieinamos didžiausiose bibliotekose. Šie tekstai yra parašyti klasikine tibetiečių kalba. Pirmasis sanskrito-tibetiečių kalbų žodynas (Mahavyutpatti) pasirodė IX amžiuje. Ksilografija, kilusi iš Kinijos, buvo naudojama ir Tibete bei vis dar naudojama kai kuriuose Tibeto vienuolynuose. Tibetiečių literatūra yra daugiausia susijusi su budizmu. Literatūrą sudaro vertimai iš sanskrito, kinų kalbų bei originalūs tibetiečių darbai. Taip pat yra literatūros darbų apie bon religiją – seniausius Tibeto dvasinius papročius. Ypač nepaprastas tibetiečių literatūros žanras yra gter-ma (tibet. གཏེར་མ་) – tai tekstai, kurie parašyti senovės mokytojų ir manoma, jog keletą šimtmečių slėpti atokiose olose. Kalba, kuria šiuo metu kalbama, yra vadinama šnekamoji tibetiečių kalba. Dėl kalbos dialektų žmonės iš plačiai nutolusių regionų sunkiai supranta vienas kitą. Yra keturi tibetiečių kalbos dialektai, o pagrindinis tibetiečių kalbos dialektas yra sostinės Lhasa regione.

Geografija  Referatai   (193,83 kB)

Introduction Enduring several border changes, Soviet deportations, a massacre of its Jewish population, and German and Polish repatriations during and after World War II, Lithuania has maintained a fairly stable percentage of ethnic Lithuanians (from 79.3% in 1959 to 83.5% in 2002). Lithuania's citizenship law and the Constitution meet international and OSCE standards, guaranteeing universal human and civil rights. In Lithuania like in other East and Central European countries, the demographic development during the last 10 years has been highly specific. During the last 10 years (1997-2007) Lithuania has lost 7.5% of its population. During every of these years, the number of emigrants exceeded the number immigrating and the number of deaths exceeded the births. At the start of year 2004, Lithuania’s population numbered 3,445,900. The population losses are only partially offset by immigrants, principally from Russia, Belarus and Ukraine. In 1992 – 1998, population of Lithuania dropped by 45 000 reaching 3 702 000 in early 1999. During this period emigration was responsible for the decrease by 40 700 people. The average of people per 1 square kilometer is 51.8 (2007). The highest population per 1 square km. is in centre of republic – it reaches 50 or more. Also in West and in Vilnius municipality same situation. In East population reaches less or more than 20 people. Population by sex and age Since the early 1990s, the new trends of all demographic processes – fertility, mortality, and migration – have significantly altered the age structure of the population. Since 1992, the proportion of elderly people has been clearly on the rise. During 1992–1999, the share of population aged 65 and over increased from 11.3% to 13.4%, while the share of children aged 0–14 dropped from 22.6% to 19.8%. The 15–64 age group experienced minor changes over the period, and in 1999, comprised 67% Due to the country’s swift industrialization and urbanization, the demographic transition had been proceeding at a high speed culminating in its final stage, and had resulted in a rapid population ageing. From the table we can see that in 2006 were more people than in 2007. It depends of people emigration and less immigration. Also we can see that always it was more females than males. In total, males - ~158 0000 females - ~180 0000. Population by ethnic groups During the Soviet period Lithuania, in contrast to the neighboring Baltic countries, preserved its ethnic homogeneity. According to 1989 census data, shortly before the regaining of independence, Lithuanians constituted 79.6%, Russians 9.4% and Poles 7.0% of the population. The emigration of Slavic population, notably Russians, to the East, of the Jewish population to the West, and return of Lithuanians from the former USSR in the early 1990s have further increased the share of ethnic Lithuanians, who accounted for 81.6% of the total population at the beginning of 1997. Among the Baltic States, Lithuania has the most homogeneous population. According to the census conducted in 2001, 83.45% of the population identified themselves as Lithuanians, 6.74% as Poles, 6.31% as Russians, 1.23% as Belarusian's, and 2.27% as members of other ethnic groups. Such a high percentage of ethnic Lithuanians might be influenced by the fact that in the early 1990s, the newly established government of Lithuania decided to grant citizenship to anyone who lived in Lithuania and who wished to have Lithuanian citizenship. Thus a number of people might have been assimilated

Geografija  Referatai   (11,86 kB)

Introduction Enduring several border changes, Soviet deportations, a massacre of its Jewish population, and German and Polish repatriations during and after World War II, Lithuania has maintained a fairly stable percentage of ethnic Lithuanians (from 79.3% in 1959 to 83.5% in 2002). Lithuania's citizenship law and the Constitution meet international and OSCE standards, guaranteeing universal human and civil rights. In Lithuania like in other East and Central European countries, the demographic development during the last 10 years has been highly specific. During the last 10 years (1997-2007) Lithuania has lost 7.5% of its population. During every of these years, the number of emigrants exceeded the number immigrating and the number of deaths exceeded the births. At the start of year 2004, Lithuania's population numbered 3,445,900. The population losses are only partially offset by immigrants, principally from Russia, Belarus and Ukraine. Population by age and sex Since the early 1990s, the new trends of all demographic processes – fertility, mortality, and migration – have significantly altered the age structure of the population. Since 1992, the proportion of elderly people has been clearly on the rise. During 1992–1999, the share of population aged 65 and over increased from 11.3% to 13.4%, while the share of children aged 0–14 dropped from 22.6% to 19.8%. The 15–64 age group experienced minor changes over the period, and in 1999, comprised 67%

Geografija  Pateiktys   (391,83 kB)

Tauragė (28,5 tūkst. gyv.) – miestas Lietuvos vakaruose, įsikūręs Nemuno žemupio lygumoje, per kurią teka Jūros upė. Tauragės miesto vardas kildinamas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas, nes senovėje žmonės grybaudami neva čia radę tauro ragų. Šiandien žinoma tiek, kad jau 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūrio dvaras. 1507 m. Tauragėje pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia, kartu įsteigta prieglauda ir mokykla. Nuo 1567 m. čia, kaip pasienio mieste, pradėjo veikti muitinė. XIX a. viduryje pro Tauragę nutiesus Tilžės – Šiaulių traktą, pagyvėjo prekyba, miestas pradėjo augti. Lietuviškos spaudos draudimo metais Tauragė buvo stambus tarpinis lietuviškų knygų gabenimo punktas. Nepriklausomybės metai paskatino Tauragės plėtrą – pastatyta nemaža administracinių statinių (dabar – architektūros paminklai), daug švietimo įstaigų. Reikšmingiausi architektūros paminklai yra miesto ištakas menanti XV a. Tauragės dvaro sodyba bei XIX a. muitinės poreikiams pastatytas Tauragės pilies ansamblis. Ant Jūros upės kranto stovinčius dvaro pastatus supa didžiulis peizažinis parkas. Visam pilies ansambliui statytojai suteikė „romantinį“ renesansinės pilies charakterį. Pilyje veikia Tauragės istorijos muziejus su gausiais eksponatų rinkiniais. Buvusioje Sovietinio saugumo būstinėje įrengtas Tremties muziejus. Paveldo vertybės yra Martyno Mažvydo evangelikų ir Švč. Trejybės bažnyčios katalikų bažnyčios. Jūros upės krantinę puošia skulptūrų ansamblis. Birželio 24–26 d. į Tauragę švęsti gimtojo miesto 500 – metų jubiliejų buvo raginami atvykti visi – Lietuvoje ir išeivijoje esantys kraštiečiai. „Laukiame ne vien Rusijos milijardieriaus Romano Abramovičiaus, –svetingai pasitiksime visus kada nors čia gyvenusius tauragiškius, netgi tolimiausius jų giminaičius. Nors pusės tūkstančio metų jubiliejų šventėme tik tris dienas, tikėjosi, jog parengta programa įtiks visiems: seneliams, tėvams ar jų atžaloms, netgi tiems, kurie žvalgosi naujų verslo teritorijų...“ – sakė Tauragės miesto meras Robertas Piečia.

Geografija  Pateiktys   (106,74 kB)

Įvadas Kai kas mano, kad šveicarai yra šalti ir nuobodūs, domisi tik indėliais ir bankų procentais, bet tai viso labo stereotipas. Iš tikrųjų šveicarai karšti ir azartiški. Šveicarija tai Alpių viršūnės ir žalios pievos, švarutėliai miestai ir bažnyčios smailais bokštais, patikimi bankai ir nepaprastai skanūs sūriai, viliojančios šokolado plytelės ir įmitusios karvės. Ši mažutė šalis neturi naudingųjų iškasenų ir kitų gėrybių, tačiau nepaisydami visų ekonominių dėsnių šveicarai klesti bei turtėja. Tai dar sunkiau suprasti žinant, kad valstybė padalyta į 23 kantonus ir kiekvienas jų turi savo suverenią vyriausybę, biudžetą, įstatymus, teismus. Šveicarijoje nėra nei ministro pirmininko, nei ilgiems metams renkamo prezidento. Šalies valdymo funkcijas atlieka vienas iš Federalinės tarybos narių, bet nors valstybei vadovauja „budintis“ politikas, gaunantis įgaliojimus vos metams, Šveicarijos politinė sistema laikoma viena stabiliausių pasaulyje. Tai vienintelė Europos šalis, kur net keturios kalbos turi valstybinės kalbos statusą: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Ir nors pastarąją (keistą lotynų, italų ir vokiečių kalbų mišinį) vartoja vos du procentai gyventojų, ji taip pat dėstoma mokyklose. Šveicarus vienija noras nebūti panašiems į tuos, kurie gyvena kitose pasaulio šalyse ir miestuose. Trokšdama išlikti nepakartojama, Šveicarija neskuba nei į Jungtines Tautas, nei į NATO, nei į Europos Sąjungą. Tai atitinka dar 1815 metais paskelbtą neutraliteto politiką. Šalis nesikiša į kitų valstybių konfliktus. Kiekvienam šveicarui garantuota politinių pažiūrų, sąžinės ir tikybos, prekybos ir verslo laisvė. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija ir Austrija, rytuose – Lichtenšteinu, pietuose – Italija ir vakaruose – Prancūzija. Tai reiškia, kad trys svarbios Europos kultūros susitinka Šveicarijoje (to pasekmė vokiškai, prancūziškai ir itališkai kalbantys regionai). Šveicarijos plotas – 41,285kv.km. Pagal atlikta surašymą 2001 metais viso Šveicarijoje gyvena 7 261 200 gyventojų. Valiuta: sutartinis vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas - Šveicarijos frankas (CHF) Šveicarijos istorija 1291 metais trijų kantonų atstovai pasirašė laišką, kuriuo suformavo sąjungą. Tai suvienijo juos priešintis valdžiausiems Habsburgams, kurie tuo metu užėmė Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus sostą. 1315m. Morgarteno mūšyje šveicarai nugalėjo Habsburgus taip užtikrindami nepriklausomybę. Po 1648 metų Vestfalijos taikos Europos šalys pripažino Šveicarijos nepriklausomybę nuo Šventosios Romos imperijos ir jos neutralumą. 1798m. prancūzų revoliucionierių armija užėmė Šveicariją, bet 1815 metų Vienos kongresas atstatė Šveicarijos nepriklausomybę. 1848m. Šveicarija priėmė federacinę konstituciją, kuri stipriai pakeista 1874m. pagal ją federacinės valdžios žinioje yra teisės sistema, gynyba ir prekyba. Šveicarija visą laiką laikėsi neutralios pozicijos, taip pat ir abiejuose pasauliniuose karuose, kuriuose nedalyvavo.

Geografija  Rašiniai   (23,83 kB)

Švedijos jūrinės sienos ilgis apie 6700km. Švedijos Plotas - 410929km², iš jo iki 100m aukščio - 25, 100 - 200m - 17. Iš pietų į šiaurę driekiasi plokščia Skonės lyguma, Smolando aukštuma, raižyta ežeringa Svealando žemuma, Norlando plato, Skandinavijos kalnai. Pakrantėje yra daug salų, šcherų ir fiordų . Didžiausios salos: Gotlandas- “Baltijos perlas”- 3001km², Elandas -1344km², Orustas - 346km². Miškai užima 53% viso Švedijos ploto, kalnai ir glečeriai 16%, pelkės 11%, ežerai 8%, o dirbama žemė bei pievos ir ganyklostik 9% šalies teritorijos. Švedija užima pirma vieta Europoje pagal hidroenergetinius resursus. Ilgiausia jos upė Tornelvas -570km, didžiausi ežerai: Venernas - 5585km², Veternas - 1912km², Melarenas - 1140 km², aukščiausias kalnas Kebnekaizė - 2111m. Ilgiausias laivybinis kanalas Dalslando -255km su 28 šliuzais. Klimatas jūrinis su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir centre; vidutinių platumų klimatas yra žemyninis su atšiauria žiema ir šalta vasara šiaurėje.Vidutinė daugiametė temperatūra sausio mėnėsį šalies centre ir pietuose 0-5 laipsniai šalčio, Liepos mėnėsį Šiaurėje būna 10-11, centre ir pietuose 15-17 lapsniį šilumos. Kritulių kiekis kalnuose 1500-2000, lygumose 300mm, sniego danga išsilaiko 5-7 mėn. Gamtosauga. Šalyje 20 nacionalinių parkų: Serek, Stora, Sjofallet, Padjelanta ir kt., 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių rezervatų ir apie 1000 draustinių .Visi draustiniai ir rezervatai užema 5% šalies ploto. Gyventojų skaičius pirmąjį milijoną pasiekė 1620m. , antrą - 1767m., trečią - 1809m., penktą - 1896m., septintą - 1950m., aštuntą - 1969m., Gyventojų sakičius 1985m. buvo 8360000, 1990 - 8527000, dabar gyvena apie 8.64mln. žmonių. Gyventojų tankumas - 21žm/1km². Vidutinis metinis gyventojų prieaugis yra +0.3%. 1000 gyventojų gimstamumas 13.6, mirtingumas 10.8.Nemažas kūdikių mirtingumas 5.8. Švedijoje žmonės gyvena gana ilgai, Vidutinis sulaukiamas amžius metais: vyrų - 74.2, moterų - 80.6. Abu užima 2 vietą Europoje, pagal ilgaamžiškumą .Šalyje gyvena daugiau moterų negu vyrų. Deja, Švedija užema pirma vieta pasaulyje pagal senų žmonių, per 60m. - skaičių, neįskaitant mikrovalstybių. Dėl to, kad šalyje daug senų žmonių, bijoma, kad švedai neišnyktų . .Pasaulyje gyvena apie 9mln. švedų, iš jų 86% Švedijoj, 9% JAV, 3% Suomijoje, 1% Kanadoje. Švedijoje gyvena apie 1mln. imigrantų, iš jų 420 tūkst. kitų šalių piliečių, 350 tūkst. gavusių Švedijos pilietybę ir 280 tūkst. imigrantų, gimusių Švedijoje, palikuonys. Didėja gimstamumas daugiausia dėl jaunesnio gimdančiųjų amžiaus, taip pat mažesnio laikotarpio tarp gimdymų. Šeimos idealas du vaikai - berniukas ir mergaitė. Nemažėja vedybų, nedaugėja skyrybų, nors 50% vaikų nesantuokiniai . 1990m. ekonominis nuosmukis pasiekė apogėjų. Bendras vidaus produktas sumažėjo 5%, nedarbo lygis net 10%. Biudžeto deficitas 14%. To priežastis dideli mokesčiai :56,8% nuo BVP bei bankų krizė - infliacija 14%. 1991metais pradėjo mažėti eksportuojamos produkcijos apimtis ir kainos, todėl firmos nedidino atlyginimų, ir dėl to infliacija pasiekė net 13%, o šių metų pabaigoje tik 2%. Infliacijos mažėjimas sužlugdė nekilnojamojo turto rinką, kainos sumažėjo. Bankai buvo ypač keblioje situacijoje, nes užstatytų pastatų kainos buvo mažesnės už apdraustų paskolų ir todėl apsimoka negrąžinti paskolos. 1993m. pradėjo taisytis ekonominė situacija. BVP pradėjo kylti, nedarbo lygis kristi. Biudžeto deficitas buvo 217mlrd. Švedijos kronų. Buvo pradeta taikyti programa: mažinti socialines išmokas ir valstybės sektoriaus finansavimą. 1993m. biudžeto deficitas 13% BVP, o 1990m. jo visiškai nebuvo. 1993m. valstybės skola sieke 71% BVP. 2/3 šalies piliečių gauna pajamų iš vyriausybės: kaip valstybės tarnautojai, kaip socialinių pašalpų gyventojai. Švedijai priklausančios užsienyje įmonės klesti. Nuo 1974 - 1993 gamyba Švedijoj padidėjo 16%, o švedų kontroliuojamų tarptautinių bendrovių 180%. Beveik 80% Švedijos darbininkų yra vienos iš dviejų centralizuotų profsąjungų nariai. Šių profsąjungų derybos su centrine darbdavių organizacija beveik 60 metų padėjo efektyviai nustatyti visų dirbančiųjų atlyginimus. Darbo užmokesčių suvienodinimo idėja būdinga tik Švedijai ir skiriasi nuo centralizuoto reguliavimo, kuris praktikuojamas kitose šalyse. Švedijos profsąjjnga pradėjo agresyvią kampaniją už tarpšakinį darbo užmokesčio suvienodinimą, neatsižvelgdami į atlikto darbo rūšį. Darbo užmokesčiai mažai Švedijoj skyrėsi. Švedijoje veikia profsąjungos ekonomistų sukurtos modelis “švediškas modelis”, kurį sudaro du modeliai: Rehn - Meidner modelis (jis pagrindinį dėmesį skiria ekonomikos struktūriniams pokyčiams bei augimui), EFO modelis (jis pabrėžia konkurentabilumo išlaikymą, kontroliuojant darbo užmokesčio augimo tempus). Rehn - Meidner modelis. Centralizuotas reguliavimo derinimas su darbo užmokesčių suvienodinimu, esant ribotai darbo pasiūlai, skatina greitą ekonomikos technologinės bazės transformaciją. Darbo užmokesčių suvienodinimas šiame modelyje turi dvigubą efektą: • Baudžiamos žemo technologinio lygio įmonės, kurios neturi teisės mokėti mažus atlyginimus. Jos turi didinti savo efektyvumą arba pasitraukti iš biznio netekę darbo darbininkai perkvalifikuojami ir nukreipiami į aukšto technologinio lygio įmones. • Aukštas technologis lygis, našiose įmonėse drbininkai negali reikalauti didesnio atlyginimo. Tokiu būdu užtikrinimas didesnės pelnas, kurį galima skirti investicijoms ir augimui. Valstybės pareiga šiame į pasiūlą orientuotame modelyje yra vykdyti kietą nonetarinę ir fiskalinę politiką, ruošti perkvalifikavimo programas, įdarbinti perkvalifikuotus darbininkus. EFO modelis. Šis modelis daugiausiai dėmesio skiria Švedijos produkcijos konkurentabilumui tarptautinėje rinkoje. Darbo užmokestis sektoriuose, gaminančiuose produkciją prekybai, turi būti toks, kad švediškų prekių kainos nesiskirtų nuo užsieninių. Darbo užmokesčio augimas nustatomas pagal tarptautinį kainų kilimą ir našumo augimą šiuose sektoriuose. Pagal atlyginimą sulyginimo politiką darbo užmokesčio augimas kituose sektoriuose turi prilygti augimui šiame sektoriuje, nors našumas pirmuosiuose auga santykinai lėčiau. Proceso svyravimai. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos modelis turėjo didelį pasisekimą. Tačiau devintame dešimtmetyje našumo augimas sulėtėjo, o darbo užmokesčio infliacija kasmet kilo vidutiniškai 8%. Iš 5-osios vietos pagal suvartojimą vienam gyventojui Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos šalyse 1970m. Švedija nukrito į 12 vietą 1990m. Šiuo metu Švedijos ekonomika patiria mažiausią paklausą per per paskutiniuosius 40 metų. Nuo 1990m. I ketvirčio iki 1993m. II ketvirčio realaus BNVP apimtis sumažėjo daugiau kaip 8%. Tuo pačiu metu nedarbas (įskaitant tuos, kurie persikvalifikuoja pagal darbo rinkos programas) išaugo nuo 3,5% iki beveik 13%. Blogėjo ir valstybės finansinė padėtis, finansiniais 1993/1994m. numatomas biudžeto deficitas viršina 18% BNVP. Pagal Ramasvamį, krizės šaknys yra Švedijos ekonomikos pagrindinėse struktūrinėse problemose (didelė darbo užmokesčio infliacija, našumo augimo sulėtėjimas). Didelė darbo užmokesčio infliacija. teoriškai, centralizuotas darbo užmokesčio reguliavimaas turėtų sulaikyti infliaciją. Ramasvamis pateikia tris priežastis, dėl kurių centralizuotas reguliavimas negali išsaugoti mažos darbo užmokesčio infliacijos: 1. Reguliavimo keliais lygiais sistema. Darbo užmokesčio didinimas nustatomas centralizuotai. Bendras nedarbo lygis stabdo nominalaus darbo užmokesčio didinimą. Tačiau žemesniame lygyje realaus darbo užmokestis vis tiek turi tendenciją kilti. Todėl centrinių profsąjungų uždavinys - nustatyti tokį nominalų atlyginimą, kad liktų erdvės realiam darbo užmokesčiui kilti neaugtų infliacija. mažos pasaulinės infliacijos ir neaugančio našumo sąlygomis gali kilti mintis nustatyti žemą ar net neigiamą nominalaus darbo užmokesčio augimo tempą. Šis sprendimas būtų ypatingai nepopuliarus, todėl devintaljame dešimtmetyje Švedijos profsąjungos susitarė dėl nominalaus darbo užmokesčio didinimo, nepagrįsto užimtumu ir našumo augimu. 2. EFO modelio atsisakymas. 1983m. darbininkai pradėjo reikalauti, kad darbo užmokestis būtų nustatomas nepriklausomai nuo švediškų prekių konkurentabilumo tarptautinėje rinkoje. Atsisakius išorinio pagrindimo, didėjantis darbo užmokestis negalėjo palaikyti produkcijos konkurentabilumo. 3. Darbo rinkos programos. Esant žemam nedarbo lygiui, kaip tai buvo Švedijoje dešimtajame dešimtmetyje, darbo rinkos progamos (ypač viešieji darbai, apmokami rinkos atlyginimais) greičiau suteikia dirbantiesiems garantijas išvengti tikro nedarbo, negu sudaro bedarbiams sąlygas konkuruoti dėl darbo. Lėtas našumo augimas. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos našumas Švedijoje augo santykinai lėtai ir buvo mažesnis už Europos sąjungos vidurkį. Ramasvamis mano, kad tarp našumo augimo ir centralizuotos darbo užmokesčių reguliavimo sistemos yra tiesioginis ryšys. Kai našumas keliamas, centralizuotai reguliuojant ir suvienodinant darbo užmokesčius, mažėja skirtumai tarp įmonių, jos negali panaudoti lankstesnių, skatinančių iniciatyvą, apmokėjimo schemų. Nuo 1960m. iki 1970m. ekonominės sąlygos buvo palankios centralizuoto reguliavimo ir darbo užmokesčių suvienodinimo politikai. Tačiau vėliau sąlygos pradėjo keistis ir ši taktika nebetiko. Pagrindiniai pasikeitimai buvo: • technologiniai pasikeitimai pramonėje. Aštuntalame dešimtmetyje baigėsi pramonės transformacijos, permetant darbininkus iš žemo technologinio lygio įmonių į aukšto technologinio lygio įmones, procesas. Tolesnis darbo našumo augimas buvo galimas tik didinant vidinį efektyvumą ir tobulinant egzistuojančių įmonių struktūrą; • darbo organizavimo pasikeitimai. Tarp 1980 ir 1990m. daugelyje industrinių šalių, tame skaičiuje ir Švedijoje, pradėta taikyti lankstaus darbo praktika. Tačiau įmonių ir darbininkų iniciatyvą didinti našumą Švedijoje stabdė darbo rinkos institucija, besistengianti apriboti darbo užmokesčių skirtumus; • apmokymas ir įgūdžiai. Naujomis sąlygomis specifiniai, su įmonės darbu susiję įgūdžiai, įgyja didesnę reikšmę už bendras žinias, suteiktas centralizuoto mokymo programų. Centralizuotas reguliavimas ir darbo užmokesčių suvienodinimo politika stabdo įmonių iniciatyvą pačioms išsiugdyti savo darbininkus, sugebančius savarankiškai priimti sprendimus ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą. Remasvamis daro išvadą, kad, norint įveikti dabartinę Švedijos ekonomikos krizę, reikia iš pagrindų pakeisti kai kurias aukščiau aptartas darbo rinkos institucijas. Švedija nuo 1997 metų bendradarbiauja su Ignalinos atomine elektrine.Švedijos vyriausybė ir parlamentas nusprendė, kad ši bendradarbiavimo programa bus tęsiama, ir tam bus teikiamas didelis dėmesys. Taigi, parama Ignalinos AE dar bus mažiausiai dvejus-trejus metus. Švedija taip pat padės koordinuoti visus Ignalinos AE saugos gerinimo darbus ir gauti jiems nacionalinę bei tarptautinę finansinę paramą. Bus tęsiami jau pradėti projektai, atsižvelgiant į įvairių analizių ataskaitas (SAR, RSR, ISP, “Barselina” - 4 fazė) bei jose pateikiamas rekomendacijas. Nauji projektai bus pasirinkti, suderinus jų prioritetus su minėtomis ataskaitomis. Tikimės, kad mūsų darbas bus efektyvus ir per trumpą laiką padės pagerinti Ignalinos AE saugą.

Geografija  Referatai   (117,69 kB)

Šiaurės Amerika Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba. Šiaurės Amerika yra Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš vakarų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln. gyv.). Didžioji Misisipė išteka Minesotoje ir neša savo vandenis į Meksikos įlanką. XX a. pradžioje iškirtus miškus ir išarus prerijas, upės baseine prasidėjo dirvožemio erozija. Kai į upę būdavo prinešama žemių, ji patvindavo. Miškų atsodinimas ir užtvankos padeda, bet labai smarkios liūtys vis tiek sukelia potvynius. Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apkėtę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Niagaros upėje, tekančioje, per Erio ir Ontarijo ežerus, yra garsusis Niagaros krioklys. Šiaurės Ameriką nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris, nuo Pietų Amerikos - Panamos kanalas. Panamos kanalas jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jį sudaro daug vandens rezervuarų, vadinamų šliuzais. Kai laivas įplaukia į šliuzą, į jį prileidžiama vandens, todėl laivas kyla kartu su vandeniu. Šliuzai gali jungti du skirtingo aukščio vandens telkinius. Kanalai ypač svarbūs jūrų transportui, ypač Sueco ir Panamos. Panamos kanalas yra trumpesnis nei Sueco kanalas. Šiaurės Ameriką sudaro: Kanada, Jungtinės Valstijos ir Meksika, taip pat didžiausia pasaulio sala Granlandija. Per paskutinį ledynmetį žemynu nuslinko didžiulis ledynas, jis nubrūžino uolienas, pagilino įdubas, kuriose dabar Didieji ežerai, o derlingą dirvožemį nustūmė į vidurio lygumas. Nuo Aliaskos iki Naujosios Meksikos eina žemyno nugurkaulis - Uoliniai kalnai. Rytuose yra Apalačiai, nuo jų į rytus ir pietus driekiasi pakrantės žemumos. Rytų Kanadoje nutįsęs Kanados skydas - senų sudūlėjusių uolienų plynaukštė, padengta plonu dirvožemio sluoksniu. Pietvakarinėje JAV dalyje prasideda dykumos, kurios eina iki pat Meksikos vidurio. Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala esanti Arkties vandenyne. Ją beveik visą dengia ledas. Jos plotas yra 2 175 600 km². Vakarų Granlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai. Atrastą žemę pavadino Gronlandu (žalia žemė). Vėliau paaiškėjo, kad tai ledo buveinė. Ilgą laiką Grenlandija priklausė Norvegijai. 1721 m. atiteko Danijai ir iki 1979 m. buvo jos kolonija. Dabar Grenlandija yra Danijos valda. Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apaačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai - vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai. Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Jų šlaitai nuolaidūs, viršūnės plokščios. Aukščiausia Apalačių viršūnė tesiekia 2000 m. Kalnuose gausu nadingųjų iškasenų. Slūgsančias paviršiuje išgauti patogu ir pigu. Gausūs akmens anglių ir geležies rūdos telkiniai praeityje paskatino atsirasti pramonę ir augti miestus. Kadaise „plieno kalve“ praminti Apalačiai dabar tapo milijonų amerikiečių poilsio vieta. Priekalnėse yra vienas ilgiausių urvų - Mamutų urvas. Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje Kordiljerus sudaro keli lygiagretūs kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno pakrante driekiasi Pakrantės kalnagūbris. Rytinė Koldiljerų Dalis giliai įsiterpia į žemyną ir vadinama Uoliniais kalnais. Plačiausiai kalnagūbriai išsišakoja vidurinėje dalyje. Čia juos skiria didelius plotus užimančios aukštai iškilusios vidinės plynaukštės: Didžiojo baseino, Kolorado ir kt. Dėl didelių temperatūros svyravimų jos sparčiai dūla, paviršiuje susidaro įmantriausių formų statinių. Kordiljerai atsirado susidūrus dviem litosferos pokštėms: žemyninei Šiaurės Amerikos ir vandenyninei Ramiojo vandenyno. Kadangi žemyninė plokštė juda į vakarus, Žemės plutą plokščių sąlyčio vietoje kerta daugybė lūžių. Kai kurie iš jų prasideda vandenyno dugne ir išnyra į paviršių. Dėl plokščių judėjimo Kordiljeruose būna stiprių žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai

Geografija  Referatai   (280,08 kB)

SUOMIŲ LITERATŪRA Pirmąja suomiškai spausdinta knyga laikoma Turku vyskupijoje Mikael Agricolos 1542m. išleista abėcėlė. Agricola išleido dar ir katekizmą, maldaknygę, visą Naująjį (1548m.) ir dalį Senojo Testamento. Per ištisus tris šimtmečius suomiškai spausdintą literatūrą sudarė ūkininkams skirta religinė literatūra. Ir tik H. G. Porthan bei jo mokiniai, ypač Adolf Ivar Arwidsson (1791-1858m.), pradėjo rimtai domėtis suomių kalba ir liaudies kūryba. Elias Lönnrot (1802-84m.), surinkęs epinio pobūdžio poeziją, ją sudėstė į garsųjį epą Kalevala (1835m.). 1850m. rusų dekretu buvo uždrausta spausdinti suomių kalba religinio, ūkinio pobūdžio knygas. Nors tos įvestos naujos tvarkos nebuvo griežtai laikomasi, ir po 10m. ji buvo atšaukta, tačiau suomių literatūrai tai labai pakenkė. Antrojoje XIX a. pusėje, atgimstant politiniam gyvenimui, pradėjo atsigauti ir suomių literatūra. Pirmieji poetai buvo August Ahlqvist-Oksanen (1826-89m.) ir Julius Krohn-Suomio (1835-88m.). Tačiau pačiu pirmuoju didelio masto rašytoju buvo Aleksis Kivi (1834-72m.), kurio humoro ir realizmo kupinas romanas -apysaka "Septyni broliai" dar ir šiandien kaip savo žanro atstovas nepralenktas suomių literatūroje. Liaudį aprašydavo Pietari Päivärinta (1827-1913m.), Minna Canth (1844-97m.) intensyviose visuomeninėse dramose ryški Ibseno įtaka. Estetiniu rūpesčiu pasižymėjo Juhani Aho (1861-1921m.), davęs suomių kalbai lankstumo ir grožio. Arvid Järnefelt (1861-1932m.) kūrė įkvėptas Tolstojaus idėjų. Realistiniu humoru pasižymėjo Joel Lehtonen (1881-1934m.). Dauguma rašytojų savo kūriniuose vaizdavo suomių liaudies gyvenimą. Tarp jų garsiausi Johannes Linnakoski (1869-1913m.) ir Nobelio premijos laureatas Frans Eemil Sillanpää (g. 1888m.). Iš lyrikų reikšmingi Einas Leinas (1878-1926m.), kuris kūrybos įdejų semėsi iš Kalevalos, ir Veikkas Anteras Koskenniemi (g. 1885m.), kuriam didelę įtaką darė prancūzų ir vokiečių poetai. Grupė moderniųjų rašytojų, kurie kūrė žurnalą Tulenkantajat ("Ugnianešiai"), yra labai skirtinga. Visus juos vienijo susižavėjimas naujomis literatūrinėmis srovėmis Europoje ir savotiškas kosmopolitizmas. Jiems turėjo įtakos švediškai rašiusieji E. Södergran, H. Olson ir E. Diktonius. Žymiausi iš šios grupės yra lyrikas Unno Kailas (1901-33m.), Katri Vala (1901 - 44m.), Elma Vaara (g. 1903), P. Mustapää (tikroji pavardė Martti Haavio; g. 1899m.). Pastarasis buvo ir mokslininkas tautosakininkas, vienas iš sumanytojų ir leidėjų Skandinavijai ir Pabaltijui skirto žurnalo "Acta Ethnologica". Nuo XXa. 30-o dešimtmečio, o ypač po II-jo Pasaulinio karo, socialiniai santykiai vis labiau atsispindėdavo suomių literatūroje. Darbininkų ir bežemių gyvenimą vaizdavo Pentti Haanpää (g. 1905m.), autodidaktas, sielininkas, Toivo Pekkanen (g. 1902m.), buvęs krovikas bei metalo darbininkas.Jis kelė darbo jaunimo problemą. Helvi Hämäläinen (g. 1907m.) vaizdavo vidurinę klasę. Kartėliu ir savo psichologinių replių brutalumu ypač pasižymėjo Iris Uurto (g. 1905m.). Daug pasisekimo susilaukė Irjos Sallos (g. 1912m.) romanai. Daug sukūręs epikas Vaino Linna (g. 1920m.), kurio romanas "Nežinomas kareivis" sulaukė pripažinimo. Ketvirtajam dešimtmečiui baigiantis, socialiai radikaliausi rašytojai susibūrė į draugiją Kiila (Kylis). Per Suomijos - Sovietų Sąjungos karą daugelis jų atsidūrė kalėjime už simpatijas komunizmui. Žymiausieji tos grupės atstovai: Arvo Turtiäinen (g. 1904m.), Jarno Pennanen (g. 1906m.) ir Elvi Sinervo (g. 1912m.). Tos pačios radikalios pasaulėžiūros buvo ir viena iš stipriausių tų dienų suomių dramaturgių Helln Wuolijoki (g. 1886m.), gimusi Estijoje, bet studentė būdama persikėlusi gyventi į Suomiją. Reikšmingas kultūros kritikas ir poetas Tatu Vaaskivi (1912-42m.).

Geografija  Referatai   (301,1 kB)

Sostinė: Helsinkis Santvarka: respublika Gyventojų skaičius: 5,1 mln. Plotas: 337 100 km2 Valstybinė kalba: suomių, švedų ir samių ES narė nuo: 1995 m. Valiuta: euras (Suomijos markė iki 2002 m.) Prezidentas: Tarja Halonen Helsinkis - Suomijos sostinė ir didžiausias miestas. Miestas įkurtas 1550 šalia Vantos (Vantaa) upės, o sostine tapo tik 1812, Rusijai okupavus Suomiją ir nusprendus perkelti sostinę iš Turku į arčiau Rusijos esantį miestą. 1952 metais Helsinkyje vyko vasaros olimpinės žaidynės. Miestas išsidėstęs šalia daugybės įlankų ir salų. Žymiausios salos: Seurasaari, Lauttasaari ir Korkeasaari, kurioje yra didžiausias šalies zoologijos sodas, taip pat sala-tvirtovė Suomenlinna (Sveaborg). Miestas savo architektūra labai panašus į Sankt Peterburgą, galbūt todėl, kad abu jie pastatyti Rusijos caro liepimu. Suomio stereotipinis įvaizdis: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus. Suomijos vėliava pradėta naudoti XXa. pradžioje, o sukurta Danijos vėliavos pagrindu. Suomija yra švariausia nepriklausoma valstybė. Suomijos himnas - odė šalies gamtai. Vėliavoje naudojama mėlyna spalva simbolizuoja ežerus ir dangų, o balta - sniegą. Vėliava yra stačiakampė ir vaizduoja mėlyną kryžių baltame fone. Suomijos istorija Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8000 m.pr.m.e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Nuo maždaug 5300 m.pr.m.e. randame keramiką. Archeologiniai radiniai rodo dar geležies amžiuje buvusius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat pietų Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai. Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

Geografija  Referatai   (62,97 kB)

Rambyno kalnas - intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr.Valdemaras Šimėnas. Tyrimų metu ištirtas 150 kv.m. plotas ir nors archeologijos paminklo požymių materialinės kultūros prasme nerasta, tai nesumenkina Rambyno kalno kaip mitologinio ir istorinio objekto vertės. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Šie darbai baigti šiemet. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos.Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų. Pagoniškoje lietuvių liaudies religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiajai nakčiai ir ilgiausiajai dienai buvo suteikiama ypatinga reikšmė- ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiomis, gėris su blogiu. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiškoje.Ipatijaus kronikoje paminėtas žodis kupale. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iškart pripažino šią pagonių lietuvių švenčiamą šventę. Tačiau nebuvo galima sustabdyti upės bėgimo, tad bažnyčia, ilgokai priešinusis priėmė Rasas ar Kupoles, sutapatin- dama ją su šv. Jono Krikštytojo diena. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septinto dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, ko gero , buvo švenčiamos visą Suvažiavęs jaunimas švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles ( kupoliaudavo) , pindavo vainikėlius, kuriuos mesdavo medin ( iš kelinto karto užsikabins už šakos- po tiek metų ištekės...), plukdydavo upėn ar ežeran - jei susilies su bernelio vainikėliu - už jo ištekės...Degino laužus, ėjo ratelius, dainuodavo kupolėms skirtas dainas, poromis susikibę šokinėdavo per ugnį ( jei pavykdavo peršokti nepaleidus rankų, vadinasi, tais metais laukti vestuvių), vidurnaktį maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgos . Vidurnaktį eidavo ieškoti paparčio žiedo, sudegindavo ant ilgos aukštos karties iškeltą stebulę, kaip amžino gyvenimo rato simbolį... Tada nebuvo komercijos -gėrybėmis lūžtančių prekystalių, nebuvo prekeivių, buvo tik saugumo agentų , įdėmiai stebinčių iš už medžių ar krūmų, tarpais, bandančių ir prisijungti bendron dainon, susidraugauti su atvykusiais, kad po to nunešti į dantis įsikandus pranešimus kas kur ką šnekėjo, dainavo ir t.t. Viena iš Leituvos saugomų teritorijų, esanti Europos sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi. Žymi Rambyno kalno alkvietėmis, Vydūno, bei M. Jankus kapais, Šereitlaukio kaimo kultūros paveldu bei gilia von Dressler giminė istorija.Vilkyškių kalvagūbrio piliakalniai ne mažiau idomūs nei Vilkyškių, Opstainių, Bitėnų, Bardėnų gyvenvietės esančios parke.Aplankyk! Prieš 14 tūkst. metų pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės - klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis - t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas - lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios kryžiuočių Ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau dėl nelygių jėgų ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, o vėliau susiliejo su greta gyvenusiomis vokiečių ir lietuvių gentimis. Vydūnas – žymus lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės rajone. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vidūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: “Visatos sąranga“, “Mirtis ir kas toliau“, “Mūsų uždavinys“, “Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, “didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų - Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. 1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno.

Geografija  Referatai   (48,58 kB)

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržiemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržiemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala. Prancūzija suskirstyta i 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000km², o jose gyvena apie 1,5mln. žmonių. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva. ISTORINĖ PRAEITIS. Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą , o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindų, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių. XII – XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337 - 1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d' Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliau Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybe – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. GAMTA. Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdiniu uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni aukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau ne 500m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Lauros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržiemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kalnus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – Maliarija. Dabar ten poilsio ir turizmo zona. Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storybė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėjai ir Ardėnai. Vogėjai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai – prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armonikos aukštuma , kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Geografija  Rašiniai   (8,68 kB)

Prancūzijos sostinė - Paryžius, kuriame gyvena 8,7 mln. gyventojų. Valstybės plotas 544000 . Pagal plotą Prancūzija yra 45 valstybė pasaulyje. Nuo XVIIIa. respublika, dabar prezidentinė respublika. Prezidentas - Žakas Širakas. Pagal administracinį - teritorinį suskirstymą Prancūzija yra unitarinė valstybė (administraciniai valstybės vienetai neturi didesnio savarankiškumo). Teritorija skirstoma į 96 departamentus,o šie į - komunas. PRANCŪZIJOS UŽJŪRIO DEPARTAMENTAI IR TERITORIJOS. Prancūzijos Polinezija (Polinesie Francaise) - salų grupė Ramiojo vandenyno rytuose, Polinezijoje; Prancūzijos valda. Ji apima Draugijos, Markizo, Tuamotaus, Tubuajo ir kitas mažesnes salas. Plotas 4000 . 155 tūkstančiai gyventojų. Administracinis centras - Papete (Papeete). Čia esančiame Mururojaus atole yra branduolinių ginklų bandymų poligonas. Ir šiomis dienomis Prancūzija čia atlieka branduolinius bandymus, nors ir vyksta įvairūs piketai dėl bandymų nutraukimo, tačiau bandymai ir toliau tęsiami. Gviana (Guyane Francaise) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Yra Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto. Vakaruose ribojasi su Surinamu, pietuose ir pietryčiuose su Brazilija. Plotas 91000 . 73,022 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Kajenas (Cayenne). Gvadelupa (Guadeloupe) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje. Apima Gvadelupos salą, nedideles Mari Galanto, Dezirado, Šventųjų, Sen Bartelmi, Pti Tero salas, Sen Marteno salos šiaurinę dalį. Plotas 1779 . 328,4 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Bas Teras (Basse Terre). Martinika (Martinique) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje, Mažųjų Antilų salų grupėje, Martinikos saloje. Plotas 1100 . Yra 328,566 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Fort de Frans (Forte de France). Rejunjonas (Reunion) - sala Indijos vandenyne, Maskarenų salyne. Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Plotas 2500 . 515,814 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Deni (Saint Denis). Naujoji Kaledonija (Nouvelle Caledonie) - Prancūzijos valda Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Melanezijoje. Susideda iš Naujosios Kaledonijos salos (16,100 tūkst. ), Luajotė, Česterfyldo salų ir kitų mažesnių. Bendras plotas >19000 . 145,4 tūstančiai gyventojų. Administracinis centras - Numėja (Noumea). Sen Pjeras ir Mikelonas (Saint Pierre et Miquelon) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Atlanto vandenyne, prie Šiaurės Amerikos rytinių krantų, į pietus nuo Niūfaudlendo salos. Susideda iš 8 salų, didžiausios - Sen Pjero ir Mikelono. Bendras plotas 242 . Yra 6037 gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Pjeras (Saint Pierre). Volis ir Futūna (Wallis et Futuna) - salų grupė Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, tarp Fidžio ir Samojos salynų. Prancūzijos užjūrio teritorija. Plotas 274 . 12408 gyventojų. Administracinis centras - Mata Utus (Mata Utu). GAMTOS YPATUMAI. Prancūzijos krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai arba lagūniniai; Lamamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių - abraziniai neaukšti, statūs; Kontanteno ir Bretanės pusiasalių - riasiniai; Viduržiemio jūroje, į rytus nuo Liono įlankos - uolėti (Alpių atšakos). Didžiausios įlankos - Biskajos, Sen Malo, Senos (Atlanto vand.), Liono (Viduržiemio jūra). Didžiausi pusiasaliai - Bretanės ir Kontanteno. Reljefas: ~2/3 teritorijos užima kalvotos lygumos ir žemumos. ~1/7 Prancūzijos ploto užima Centrinis Masyvas, daugiausia plokščiakalnių tipo (didžiausias aukštis 1886 m., t.y. Piuji de Sansi kalnas). Prancūzijos pietryčius užima Vakarų Alpės, jose, Italijos pasienyje, yra aukščiausias Europos kalnas Monblanas (4807m.). Valstybės pietuose, pasienyje su Ispanija, yra Pirėnų kalnai (aukščiausia Vinmalio viršūnė(3298)). Vidutinio aukščio kalnų yra beveik visoje Korsikoje, aukščiausias kalnas - Mon Sentas (2710m). Klimatas pereinamojo tipo vidutinių platumų su vyraujančia vandenyno įtaka; Viduržiemio jūros pakrantėje, Ronos žemumos pietuose ir Korsikoje- mediteraninis. Alpėse ir Pirėnuose ryškios vertikalinės zonos. Sausio ir vasario mėn. vidutinė temperatūra lygumose ir neaukštuose kalnuose rytuose ir šiaurės rytuose 1-3*(būna šalčių iki -20*C); pietuose 8 - 10*C . Liepos ir rugpjūčio mėn. vidutinė temperatūra šiaurėje +16 +18*C, pietuose + 23 + 24*C. Daugiausia kritulių (1500 - 2000mm per metus) iškrinta Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai (500 - 800mm) - Ronos žemumoje, Viduržiemio jūros pakrantės rytuose. Kritulių per visus metus iškrenta maždaug tolygiai, išskyrus Viduržiemio pajūrį, kur vasara sausa. Dauguma didžiausių upių - Sena, Luara, Garona - įteka į Atlanto vandenyną, o Rona įteka į Viduržiemio jūrą. Ilgiausios Prancūzijos upės: Luara 1012km Rona* 812km Sena 776km Garona* 650km Marna 525km (* dalis teka ne per Prancūziją) Didžiausi ežerai yra Alpėse (Ženevos ežero pietinė dalis, Burže, Anesi). Miškai užima apie 20% Prancūzijos teritorijos. Daugiausia auga lapuočių (ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblų). Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 - 800m keičia bukų, eglių, kėnių, pušų miškai (iki 1600 - 1900m). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 - 2100m. Aukščiau (Alpėse ir Pirėnuose) auga subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolės pievos, o nuo 2100 - 2300m jau alpinės pievos. Gyvūnija yra gana gausi. Miškuose yra barsukų, danielių, kiškių, lapių, stirnų, šermuonėlių, tauriųjų elnių, voverių ir kitų gyvūnų. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, balėsių, kalnų ožkų. Daug paukščių: karvelių, kurapkų, strazdų, šarkų, vanagų ir kt. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių. EKONOMINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS. Dabartinė Prancūzijos geopolitinė padėtis ypač patogi, nes ji yra greta ekonominiu atžvilgiu pirmaujančių šalių, netoli svarbiausių Europos naudingųjų iškasenų telkinių. Tai yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje, turi agrokultūrinių resursų ir didžiulių modernių pramonės sektorių. Čia naudojamos modernios technologijos, o tai duoda ypač gerų rezultatų. Prancūzijai užtenka savų agrokultūrinių produktų, todėl ji eksportuoja kviečius ir pieno produktus. Po Lamanšo sąsiauriu pastatytas tunelis (1994m gegužės mėn.), kuris sujungė Prancuziją ir Didžiąją Britaniją. Tunelyje įrengtas automobilių kelias ir geležinkelis. Prancūzija yra Europos Sąjungos (European Union - 1995m) ir NATO (1949m.) aktyvi narė. Priklauso JTO (1945 m.). Valstybė priklauso didžiajai septyniukei (ketvirta pagal potencialą). Prancūzija pasaulyje labiausiai žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši valstybė yra labai svarbi ūkiniu bei politiniu atžvilgiu. Prancūzijos gaminiai užima svarbią vietą pasaulio rinkoje, o Prancūzijos diplomatija yra vertinama pasaulio politikų. Labai didelis Prancūzijos indėlis yra į europinės kultūros raidą. Lietuvos valstybės santykiai su Prancūzija visada buvo ir dabar yra draugiški. Prancūzija nebuvo pripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo, bet Lietuvos istorijoje išliko ir XIXa. pradžios Napoleono armijos užkariavimai Rusijoje, jos pragaištingas žygis per Lietuvą. GAMTINIAI IŠTEKLIAI. Prancūzijos teritorijoje yra naftos, gamtinių dujų, urano, volframo, akmens anglies, kalcio druskų, geležies, aliuminio, polimetalų išteklių. KOMUNIKACIJOS. Dabar prancūzai naudoja apie 28 100 000 telefonų, 100 -tui gyventojų tenka 48 telefonai; naudoja ~22 800 000 televizorių, 1000 - čiui gyventojų tenka 406 televizoriai; naudoja ~50 300 000 radio imtuvų, 1000 - čiui gyventojų tenka 896 radio imtuvai. Yra spausdinami 79 dienraščiai. AM radio bangomis transliuojama 41 radio stotis. GYVENTOJAI. 1994 metais Prancūzijoje gyveno 57,8 mln gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Prancūzija yra 18 - ta valstybė pasaulyje. Gyventojų tankumas 106 žmonės / . Prancūzijos gyventojai yra pasiskirstę daugmaž tolygiai po visą šalį, bet didesnis jų tankumas yra šiaurės rytų dalyje, Paryžiaus rajone. Gyventojų daugumą sudaro prancūzai (apie 90%), įvairios etninės grupės - bretonai, flamandai, katalonai, baskai, korsikiečiai. Prancūzijoje yra apie 500 000 žydų. Prancūzija yra viena iš Europos valstybių, kurią galima pavadinti pasaulio migracijos centru, nes čia daug imigrantų iš buvusių kolonijų: Alžyro, Libijos ir kitų. 1987m. kūdikių (iki metų) mirtingumas sudarė 8%.Prancūzų tauta demografiniu atžvilgiu yra pasenusi, vidutinė gyvenimo trukmė 78 metai. Vyrai vidutiniškai gyvena 74 metus, moterys - 82 metus. Gyventojų neraštingumas sudaro 1%, o Lietuvoje - 1,2%. Pagal šį rodiklį Prancūzija yra tarp 9 ir 23 vietos pasaulyje. Šalyje dirba apie 24 170 000 gyventojų; tik 9% ekonominiu atžvilgiu aktyvių gyventojų dirba žemės ūkyje, 46% - aptarnavimo sferoje, 45% pramonėje. Dauguma tikinčiųjų katalikai, apie 800 000 protestantai(daugiausia evangelikai reformatai). 74% prancūzų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: sostinė Paryžius (8,7 mln gyventojų), Marselis, Tulūza, Nica, Strasbūras. Strasbūre yra Europos Sąjungos būstinė. Urbanizacijos lygis gana aukštas, nes tik 26% gyventojų gyvena kaime. Žymūs žmonės: Napoleonas Bonapartas - karvedys. Žanas Žakas Ruso - XVIII a. rašytojas, filosofas. V.Hugo - XIXa. rašytojas. A.Diuma (tėvas ir sūnus) - parašė daug puikių literatūros klasikos šedevrų. Ž.Bize - Garsiosios operos “Karmen” autorius. Š. de Golis - vadovavo “Laisvosios Prancūzijos” judėjimui, 1944 - 46m. vyriausybės vadovas, 1959 - 69m. Prancūzijos prezidentas. Žiulis Vernas - rašytojas utopistas. Ž. Ivas Kusto - tyrinėtojas, tyrinėja jūros dugną.

Geografija  Referatai   (20,74 kB)

Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusiosįlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų. Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų - Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai. Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba - siera). Jų aukštis 1000 - 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela - yra 1991 m aukštyje. Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę. Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose — kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai. Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje - 400—600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje - tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji - 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra - 19—25°.

Geografija  Referatai   (257,15 kB)

Istorija Portugalijos istorija - tai tautos iškilimas iki pasaulinės jėgos XV-XVI amžiais, po to sekantis nuosmukis ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII-XIX amžių sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 metų žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu, bei didžiausios kolonijos - Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 metais. 1910 revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 pradėtos didelės demokratinės reformos, po kurių suteikta nepriklausomybė visoms Afrikos kolonijoms, o 1986 metais prisijungta prie Europos Bendrijos (dabar ES). Geografija Portugalija - tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas - Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis - šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai - žemumos ir plynaukštės su kalvomis. Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų. Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas - Eštrelos viršukalnė (1991 m). Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 metais Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių. Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose - kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai. Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus - alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso. Klimatas - subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sneigas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Geografija  Rašiniai   (41,68 kB)

Poilsinis turizmas- tai tokia turizmo rūšis, kai žmonės vengia sudėtingos veiklos, siekia pailsėti, pakeisti aplinką.Vieni mėgsta pasivaikščioti ir pakviepuoti grynu oru, kiti mėgsta sėdėti namie ir žiūrėti televizorių, o dar kiti žmonės mėgsta keliauti. Gran Kanarija -verta keliauti būtent į Gran Kanariją - šilčiausią Kanarų salą, garsėjančią plačiais smėlio paplūdimiais, auksinėmis kopomis, įspūdinga gamta, įvykių kupina istorija, verdančiu naktiniu gyvenimu. Kanarų salynąb, autonominę Ispanijos Karalystės sritį, sudaro 7 didelės ir 6 mažos salos. Antikos laikais šias salas , esančias už Heraklio stulpų – Gibraltaro sąsiaurio, laikė legendinės Atlantidos, nugrimzdusios į vandenyną, dalimi.Gran Kanarija dažnai vadinama „mažuoju kontinentu“. Nedideliame 1533 kv. km plote telpa smėlio paplūdimiai ir dykumą primenančios kopos, tropiniai miškai ir pušynai, lygumos, kanjonai ir kalnai (43% salos teritorijos saugo valstybė, čia įkurti 8 draustiniai). Gran Kanarijoje – amžinas pavasaris, nes žiemą oro temperatūra 20°C, vasarą 30°C. Vandens temperatūra svyruoja tarp 18°C žiemą ir 22°C vasarą. Čia kiekvienas turistas gali rasti užsiėmimą pagal savo skonį: - gali mėgautis vienu iš 128 Gran Kanarijos paplūdimių ir saule, šviečiančia 2700 valandų per metus; - gali susipažinti su salos istorijos ir architektūros paminklais. - lankytis operoje, klasikinės ar roko muzikos koncertuose, meno parodose; - grožėtis salos gamtos įvairove - smagiai leisti laiką su vaikais pramogų parkuose ar jodinėjant kupranugariais. - užsiimti patinkančiu sportu – pasivaikščiojimu kalnų takais, jodinėjimu, golfu, tenisu, sklandymu, buriavimu, plaukiojimu burlentėmis ar banglentėmis, nardymu ar gilumine žvejyba; - užsiimti grožio ir sveikatos procedūromis viename iš talasoterapijos centrų;

Geografija  Namų darbai   (93,72 kB)

Priešistoriniai laikai Archeologiniai tyrimai rodo žmogaus kultūros pėdsakus dabartinės Peru teritorijoje, datuojamus maždaug 10000 m. pr. m. e. Yra rasta to laikotarpiu akmeninių įrankių ir akmeninių šventyklų likučių. Maždaug tuo metu žmonės pradėjo tobulinti audimą, žvejybą ir sodininkystę. Iš tų laikų atrastos uolų tapybos Ayacucho miesto apylinkėse ir Lauricocha olose Rio Marañón ištakose pavyzdžiai (atrasta 1957 m.). Maždaug 4000 m. pr. m. e. pradėtos kultivuoti pupelės. Panašiu metu prijaukintos lamos. Apie 900 m. pr. m. e. atsirado pirmoji geriau žinoma kultūra - Čavino kultūra. Būtent šios kultūros žmonės pastatė pirmąsias monumentalias šventyklas, tačiau jų visuomenėje tikriausiai nesusiformavo bent kiek reikšmingesnė vidurinioji klasė. Apie 300 m. pr. m. e. pietinėje pakrantėje susiformavo Parakaso kultūra, kuri pirmoji greta medvilnės audiniams pradėjo naudoti ir vikunijų vilną. Nuo 100 m. pr.m.e iki 700 m. klestėjo tokios pakrantės kultūros kaip Močės kultūra (kitaip močikų) ir Naskos kultūra. Pirmoji garsi dėl savo metalo dirbinių ir keramikos, o antroji - dėl tekstilės ir nepaaiškintos paskirties Naskos linijų dykumoje. Pakrantės kultūros ilgainiui pradėjo smukti dėl El Niño efekto sukeltų potvynių ir sausrų, todėl labiausiai išsivysčiusios kultūros nuo to laiko randamos Andų kalnuose - tokios kaip Huaris ir Tiahuanakas. Vėliau susikūrė galingi miestai-valstybės, tokie kaip Čankajus, Sipanas ir Kachamarka, bei dvi imperijos: Čimoras (įkūrė Čimu kultūros žmonės) ir Čačapojas. Čimorą, dalį Čačapojo ir daugelį miestų-valtybių užkariavo inkai, kurie ir valdė šalį iki ispanų atvykimo

Geografija  Referatai   (77,74 kB)

Šiame darbe pateiksiu keletą ilgiausių pasaulio upių, aukščiausių kaln ir kitų nuostabių pasaulio rekordų sąrašą. Bet pasaulis nuolat keičiasi, kalnai žemėja, upės keičia vagą statomi visnauji pastatai. Todėl vadovėliuose ar kituose knygose šie skačiai gali šiek tiek skirtis. Aukščiausi kalnai Everestas, Nepalas/Kinija 8850 m K 2, Pakistanas/Kinija 8611 m Kančendžanga, Indija/Nepalas 8597 m Lhodze I, Nepalas/Kinija 8511 m Makalus I, Nepalas/Kinija 8481 m Lhodze II, Nepalas/Kinija 8400 m Daulagyris, Nepalas 8172 m Manaslus I, Nepalas 8156 m Čaojus, Nepalas/Kinija 8153 m Nanga Parbatas, Pakistanas 8126 m Grenlandija 2175 600 kv. Km Naujoji gvinėja 800 000 kv. Km Borneo 751 100 kv. Km Madagaskaras 587 040 kv. Km Bafino sala 507 451 kv. Km Sumatra 437 607 kv. Km Didžioji Britanija 234 410 kv. Km Honšu 227 920 kv. Km Viktorijos sala 217 290 kv. Km Elsmyro žemė 196 236 kv. km

Geografija  Pateiktys   (211,67 kB)