Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 1522 rezultatai

ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA
Socialinis darbas  Referatai   (13 psl., 35,58 kB)
ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA
Komunikacijos  Projektai   (13 psl., 35,57 kB)
darbas apie svietimo finansavima
Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)
Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.
Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Socialinis mokslas
2010-11-29
Iš pirmo žvilgsnio socialinis ir politikos mokslai- visiškai skirtingi- juk politika, tai sąmoninga, tikslinga ir organizuota žmonių veikla, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama paimti, išlaikyti, panaudoti valdžią, siekiant realizuoti valstybinius, nacionalinius, grupinius ar asmeninius interesus ar uždavinius. Politika yra įgyvendinama sprendimais, įstatymais, politinių bei teisinių normų priėmimu, politinių partijų ir judėjimų organizavimu ir kt. veiksmais,- o socialinis mokslas- tai mokslas, kuris teoriškai ir empyriškai tiria žmonių tarpusavio santykius visuomenėje, nagrinėja socialinių sistemų struktūrą ir jos funkcijas, taip pat šių sistemų sąveiką su atskirais individais. Nepaisant to, kad šiuos du terminus sieja žodis „žmonės“, iš pirmo žvilgsnio, jie gali pasirodyti visiškai nesusiję, tačiau taip nėra.
Politologija  Referatai   (15 psl., 23,03 kB)
Lietuvos įmonėms bei ūkininkams integruojantis į Europos Sąjungos bei pasaulio ekonominę sistemą ypatingą reikšmę įgauna įmonės ar ūkininko ūkio konkurencingumo didinimas. Sparčiai besikeičiančios rinkos sąlygos, konkuruojantiems, besistengiantiems gauti kuo daugiau pelno, ūkininkams tampa svarbiu iššūkiu, reikalaujančiu didelių išlaidų bei ypatingų žinių ir gebėjimų. Ūkininkai turi dėti daugiau pastangų, norėdami išlaikyti konkurencingą ūkį. Suintensyvėjus konkurencijai nepakanka ūkyje didinti laikomų gyvulių skaičių, ar sėjamų javų plotus. Ūkininkai savo ūkyje privalo galovti, kurti bei diegti naujoves, kurios ne tik didintų ūkio efektyvumą, pvz.: padidinti primelžiamo pieno kiekį, bet ir mažintų darbo sąnaudas.
Vadyba  Referatai   (21 psl., 36,29 kB)
Mokslo pažanga
2010-03-14
Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?
Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)
Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.
Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Ekonometrija pagal empirinius duomenis vertina ir analizuoja ekonominių objektų ir procesų sąryšius. Tam tikslui pritaikomi (adaptuojami) žinomi statistikos metodai arba kuriami specialūs. Kaip tik savų metodų vystymas išskyrė ekonometriją kaip savarankišką mokslo šaką, užimančią deramą vietą tarp dviejų mokslo krypčių gigantų: ekonomikos ir matematikos. Ekonometrija susieja ekonomikos teoriją ir ekonominę statistiką bei matematiką.
Ekonomika  Referatai   (35 psl., 96,19 kB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.
Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)
Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.
Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
Politikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: "Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?". Ir kas keisčiausia: "Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?".
Politologija  Referatai   (11,1 kB)
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)
Filosofijos temos
2009-07-09
Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas - svarbiausias Kas yra tikroji būtis, o kas tik regimybė. Atskyrus tikrą būtį nuo netikros kyla jų santykio kl. Kaip reikia gyvent arba ką aš privalau daryti. Pažinimo ir žinojimo klausimai. Klausimai ką mokslas nagrinėja vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Filosofija aiškina būties pagrindus. žmogaus santykį su pasauliu ir su pačiu savimi.
Filosofija  Konspektai   (4,78 kB)
Andragogika
2009-07-09
Lietuva kuria savąją švietimo sistemą, kuri tuo pačiu turi atitikti ir tarptautinius standartus, kad galėtų sėkmingai integruotis į pasaulio švietimo sistemą. Viena iš aktualių šiuo metu reformuojamo aukšto mokslo problemų – aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų santykis, kuris, dėl vis dar esančios įtampos tarp šių grandžių, vadinamas sandūra: aukštesniosios mokyklos siekia įteisinti savo statusą aukštojo mokslo posistemėje ir teikti aukštojo mokslo baigimo kvalifikaciją žyminčius laipsnius, Lietuvos aukštosios mokyklos su tuo nesutinka , nes įžvelgia pavojų aukštojo mokslo kokybei.
Pedagogika  Konspektai   (5,26 kB)
„Dievas žino, ką žmonės pagalvos“, – rašė Ch. Darwinas, mąstydamas apie savo knygos „Rūšių kilmė“ poveikį žmonėms. Viena vertus, paprastų žmonių nuomonė mokslininkui ne itin rūpėjo, nes jis pirmiausia troško įtikinti gamtininkus, kad tokios gausybės gyvūnų rūšių sukūrimui yra aiški alternatyva. Kita vertus, jam toji nuomonė turėjo būti svarbi, nes tais laikais sutikti, kad egzistuoja rūšių kintamumas, buvo beveik tolygu prisipažinti įvykdžius žmogžudystæ. Ką pagalvos žmonės Ch. Darwinui turėjo rūpėti dar ir dėl to, kad jo žmona priklausė tai visuomenės daliai, kurios religinius įsitikinimus tokios teorijos galėjo labai įžeisti.
Etika  Referatai   (6,97 kB)
„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka. Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui.
Politologija  Referatai   (12,94 kB)
Pasak V.Januškos “Mokslas – objektyvių žinių gamyba. Dar daugiau. Mokslas yra kultūros fenomenas (išsiskiriantis reiškinys), kurio paskirtis yra pažintinė veikla” [1; 6 psl.]. Anot jo mokslo paskirtis yra gaminti naujas žinias apie gamtą, visuomenę, mąstymą, bei atspindėti vienoje ar kitoje sferoje vykstančius kitimus. Ši mokslo funkcija atkuria tikrovę. Taip pat mokslas yra visokios pažangos (kultūros) variklis. Nėra nieko geresnio, kaip gera teorija (mokslas), kai ji tampa kompasu praktikai. Kiekvienas mokslas privalo būti atviras kritikai ir jos išmėgintas, nes svarbiausias mokslo požymis yra jo objektyvumas.
Politologija  Konspektai   (4,96 kB)
Mokslas ir pažanga
2009-07-09
Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų - Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas - genčių žudynėse Afrikoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (23,91 kB)
Švietimas - prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sistemos sandaros, švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) veiklos ir valdymo pagrindus.
Informatika  Namų darbai   (4,25 kB)
Filosofija
2009-07-09
Sąvoka „fijosofija“ ir „filosofavimas“ viename sakinyje nėra tautologija, nes jos sutampa tik iš dalies. Jų panašumas ir skirtumas reiškiasi kaip, tarkime, sąvokų „ dėsningumas“ir „dėsnis“ arba“dorovė“ ir „etika“ sąveika. Taigi „dėsningumas“ yra tai, kas pastovu, tai, kas nuolat pasikartoja tam tikromis sąlygomis anapus žmogaus sąmonės, o“dėsnis“ – tai tas pats dėsningumas, kurį aptiko žmogus ir užrašė knygose.
Filosofija  Konspektai   (22,64 kB)
Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)
Darbas buvo įvertintas 10, buvo pristatytas Dizaino ir Technologijos fakultete. Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15d. Pizos mieste, Italijoje. Čia mokėsi, nepavyuks tapti kandidatu į vienuolius, Galilėjus įstojo į Pizos universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų.
Fizika  Referatai   (10,01 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)