Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 507 rezultatai

8 skaidrės anglų kalba apie Queen Elizabeth namus.
Anglų kalba  Projektai   (8 psl., 1,29 MB)
Tai 9 kl. referatas apie higieną XIX a. Europoje. 6 skaidrės.
Etika  Pateiktys   (6 psl., 118,99 kB)
Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų. Per visą savo gyvavimo istoriją, Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose. Klausimas, kokia yra antikinės kultūros , kartu ir kūno kultūros, reikšmė dabarties žmogaus dvasios ir kūno kultūros pasauliui, jo ugdymui iš naujo kyla kiekvienai, ypač europiečių kartai. Atsakymai į jį priklauso nuo to, kiek toji karta pažįsta antikinę kultūrą, kiek sugeba užčiuopti ir įvertinti antikos poveikį savo tautos kultūrai.vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skiatmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiabučius namus, turėjo ligonines, viešąsias pirtis, pašto, ugniagesių tarnybas, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. (Kleras D. Džonas, 1995, p. 6.) Roma yra miestas, kurio paeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, kad kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu. Istorikai nuo senų senovės klausia: „Kuo ypatinga buvo romėnų visuomenės ir valstybės santvarka, nulėmusi tokios didelės ir galingos valstybės atsiradimą?" Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kaktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti. Bet arklo laimėjimai yra nežlungantys..." Paprasta žemdirbių tauta sukūrė pavyzdinę kariuomenę, tobulus įstatymus, padedančius valdyti už¬kariautas tautas ir panaudoti jų laimėjimus (Šetkus B., 1998, p. 180).
Istorija  Referatai   (17 psl., 567,26 kB)
Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, bažnyčių ir gyvenamųjų namų architektūroje (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Zapyškio bažnyčia, Perkūno namas Kaune).
Etika  Referatai   (23 psl., 6,23 MB)
Poreikių analizė
Vadyba  Kursiniai darbai   (33 psl., 188,9 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Darbo uždaviniai: 1. Pagal žmonių gebėjimą įsileisti ir valdyti šviesą pastatuose, išskirti ir apžvelgti atskiras architektūros epochas ir stilius. 2. Aptarti, kodėl projektuojant privalu atsižvelgti į pasaulio šalis. 3. Susipažinti su alternatyviais natūralaus apšvietimo būdais. 4. Akcentuoti šviesos svarbą architektūros meninėje raiškoje.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 2,83 MB)
Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)
darbas apie svietimo finansavima
Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)
Faustas
2011-04-28
Gyvenimo kelias “FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA . FAUSTO TEMA . SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS .“FAUSTO” ŽANRAS Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas Pagrindinės kūrinio problemos Pagrindinė kūrinio tema Pagrindinė I dalies idėja .Laikas Fausto” įžangos “Prologas Danguje Fausto nusivylimai ir ieškojimai TARP ŽMONIŲ PER VELYKAS .FAUSTAS IR MEFISTOFELIS Apibendrinimas: APIBENDRINIMAS FAUSTAS IR MARGARITA
Filologija  Referatai   (9 psl., 23,04 kB)
Fortūnos duktė Manau knygos nagrinėjimą reikėtų pradėti autorės netiesioginiais žodžiais. Ji sakė, kad Eliza, gali gerai atstovauti autorę kitame gyvenime. Allende praleido septynerius metus moksliniams tyrimams ir parašė savo penktąjį romaną, kuriame ji aprašo, jaunos moters ieškojimą savęs, pažinimo istoriją. Allende taip pat mano, kad knygoje ji išreiškė savo kovą apibrėžti feminizmo vaidmenį savo gyvenime. Knygoje, Eliza keliauja psichologinę kelionę per laiką ir erdvę, taip kaip ji keliauja iš Čilės į Aukso karštinę Kalifornijoje. Ši kelionė taip pat yra dvasinis ieškojimas. Eliza, pažadina save į žmogaus pasaulio nuotykius ir agresiją, tobulina save ir sugrįžta į naują apibrėžimą: būti laisvai ir nepriklausomai moteriai.
Filologija  Referatai   (5 psl., 21,67 kB)
Paslaugos
2011-04-20
puikus darbas :)
Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 41,4 kB)
Išeivijos rašytojo patirtis yra unikali. Kai prarandamas ryšys su gimtąja žeme, istoriją turinčiais namais, pagaliau netgi su įprastu peizažu, lieka vienintelė tikrovė – žmogus. Pagrįskite šį teiginį, remdamiesi pasirinktų išeivijos poetų kūryba
Kita  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,75 kB)
kukucio balades
2011-04-17
Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"
Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)
„Vizija” pradedama erdvės pristatymu: tai „pavasario laukų ir žemės laiminimo” šventė. Laiminimo motyvas sakralizuoja erdvę. Tikriausiai protėviai nedalyvautų šventėj, jeigu jų maitintoja- žemė- nebūtų laiminama. Protėviai sugrįžta tik sakralioje erdvėje.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 7,54 kB)
Darbas apie Nijole Miliauskaitę
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)
Filosofas Algis Mickūnas teigia: „Senovės lietuviai apskritai buvo kitokie – linksmi, laimingi, bet ir mąslūs, gilūs, filosofiški… Iš liaudies dainų matyti, kokie mes esame.“ Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir argumentuokite savo požiūrį.
H. Radausko „Dainos gimimas“ trumpa analizė
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 11,49 kB)
Žmogus – tai sutvėrimas, kuris visada būna kažkuo užsiėmęs. Dažniausiai tai būna kažkokia privaloma veikla: profesinis darbas, namų ruoša, mokymasis. Tačiau visada atsiranda laiko, kai žmogus gali atsikvėpti nuo savo privalomos veiklos ir pasinerti į mėgstamą veiklą. Tas laikas vadinamas laisvalaikiu. Laisvalaikio praleidimo būdai gali būti dviejų rūšių: aktyvus laisvalaikis - siekiant kaip nors panaudoti savo energiją. Tai aktyvios atostogos, kelionės, aktyvūs žaidimai toki kaip orientavimasis, krepšinis, futbolas, tenisas, tinklinis, bei sportas savo malonumui. Pasyvus laisvalaikis - vengiant aktyvios veiklos. Tai gali būti knygų, laikraščių skaitymas, muzikos klausymas, kompiuterinių žaidimų žaidimas. Pasyvus laisvalaikis yra geras atsipalaidavimo būdas nuo aktyvios veiklos. Vienas iš laisvalaikio praleidimo būdas yra filmų žiūrėjimas.
Daug informacijos, kuri padės pasiruošti kalbėjimo temai: "kaip kinta lietuvių kalba keičiantis komunikacinėms reikšmėms?"
ĮVADAS PAUKŠČIŲ GRIPAS REKOMENDUOJAMOS PROFILAKTINĖS PRIEMONĖS PAUKŠČIŲ GRIPAS PASAULYJE PAUKŠČIŲ GRIPAS LIETUVOJE KIAULIŲ GRIPAS KAIP UŽSIKREČIAMA KIAULIŲ GRIPU SIMPTOMAI KIAULIŲ GRIPO PAVOJUS GRIPO DIAGNOZAVIMAS KAIP APSISAUGOTI NUO KIAULIŲ GRIPO KIAULIŲ GRIPO GYDIMAS KIAULIŲ GRIPAS LIETUVOJE NUMATYTOS PREVENCINĖS PRIEMONĖS PANDEMIJA: PROGNOZĖS IR PREVENCIJA KIAULIŲ GRIPO UŽKRATAS PALEISTAS TYČIA IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 32,36 kB)
Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją
Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)
lietuviu kalbos kalbejimas 10 klasei.tema literatura. poteme- sudarykite knygu paaugliams penketuka ir pagriskite savo pasirinkim1
Muziejai suteikia galimybę nukeliauti į praeitį, pamatyti sukauptus kultūros turtus: namus, įrankius, paveikslus, keramiką. Tai ne tiesog daiktai, tai paveldas, kurį pažinęs, jaunimas suvoks ir tuometinių žmonių mąstymą, kasdieninio gyvenimo rūpesčius.
Tristamas ir Izolda
2011-03-29
Knygos "Tristasnas ir Izolda" aprašymas
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 12,25 kB)
Finansų teisės savarankiškas darbas PENSIJŲ SOCIALINIS DRAUDIMAS LIETUVOJE IR VOKIETIJOJE
Teisė  Referatai   (17 psl., 66,66 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)
Stalo irankiai ir ju serviravimas
Streso samprata. Stresas, jo įtaka sveikatai. Stresų priežastys, požymiai, įveikimas. Metodų parinkimas priklausomai nuo temos, besimokančiųjų amžiaus, žinių, gebėjimų, vertybinių nuostatų. Praktikinė pamoka.Pamoka skirta labiau atsipalaidavimui ir streso įveikimui. Kovai su juo.
Etika  Paruoštukės   (6 psl., 28,05 kB)
Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.
Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)
Turinys 2 Įvadas 3 1. Žiedų efektas 3 1.1. Kambarinės gėlės kvepiančiais žiedais 4 1.2. Ilgai žydinčios kambarinė gėlės 5 1.3. Kambarinės gėlės ryškiaspalviais žiedais 5 1.4. Dėl žiedų ir lapų auginamos gėlės 5 1.5. Žiemą arba pavasarį žydinčios gėlės 6 1.6. Vasarą žydinčios kambarinės gėlės 6 2. Lapų efektas 6 2.1. Smulkialapiai augalai 7 2.2. Didžialapiai kambariniai augalai 7 2.3. Kambariniai augalai siaurais ir kardiškais lapais 8 2.4. Kambariniai augalai faktūriniais lapais 8 2.5. Kvapialapiai kambariniai augalai 8 2.6. Augalai raudonais, rausvais ar purpuriniais lapais 9 2.7. Augalai aukso spalva ir geltonai išmargintais lapais 9 2.8. Augalai baltai arba kremiškai išmargintais lapais 10 2.9. Augalai sidabriškais arba pilkais lapais 10 2.10. Neįprastų lapų kambariniai augalai 10 3. Išdėstymas 11 3.1. Augalai svetainėje ir valgomajame 11 3.2. Augalai miegamajame 12 3.3. Augalai vonios kambaryje 13 3.4. Augalai virtuvėje 14 3.5. Augalai laiptinėje ir koridoriuje 16 3.6. Augalai žiemos sode 16 Išvados 17 Literatūra 18
Aplinka  Referatai   (17 psl., 461,96 kB)
Įvadas, Kelionės organizavimas į Helsinkį, Apgyvendinimo galimybės, Maitinimosi galimybės, Lankytinos vietos, Išvados
Kita  Referatai   (15 psl., 85,65 kB)
Viena iš daugelio žmogaus poilsio formų – turizmas bei kelionės. Keliaudami žmonės siekia naujų įspūdžių, žinių, nori pažinti kraštą. Vandens turizmas visame pasaulyje yra viena populiariausių sporto ir aktyvaus poilsio rūšių. Vandens turizmas reikalauja fizinių ir dvasinių jėgų, greitos reakcijos, ištvermės, sugebėjimo prisitaikyti prie greitai besikeičiančios situacijos, siejasi su didesne ar mažesne rizika, nuotykiais ir aišku suteikia galimybę žavėtis gamta. Vandens turizmas mūsų šalyje yra nepakankamai populiari turizmo rūšis. Lietuva tūkstančio ežerų ir upių kraštas, bet šiandien tai – dar neišnaudoti gamtos ištekliai. Nedidele valtele arba baidare galima apkeliauti visą respubliką, nes daigeis ežerų jungiami pertarais bei upėmis vienas su kitu. Nors visame pasaulyje vandens turizmas sparčiai populiarėja, Lietuvos vandens turizmas yra menkai išplėtotas. Buvo perplaukta Šešupės upe, per visą Marijampolės apskritį nuo Lenkijos – Lietuvos iki Kaliningrado – Lietuvos pasienio. Buvo fiksuojama plaukimo trukmė, kilometražas, kliūtys, fotografuojamos apylinkės, aplankomi paupyje esantys lankomi objektai. Maršruto ilgis: 97m. Trukmė 4dienos. Darbo tikslas: Parengti maršrutą Šešupės upe Uždaviniai: • Pristatyti kaip lankytiną objektą • Parengti maršrutą • Organizuoti laisvalaikį Objektas: Vandens maršrutas – Šešupės vingiais Metodai: Literatūros šaltinių anali
Geografija  Namų darbai   (22 psl., 212,02 kB)
1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.
Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)
darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.
Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.
Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)
Danija
2011-02-02
Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).
Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)
Šiaulių miesto Globos namai buvo įkurti 1993 m. liepos 1 dieną buvusioje vaikų infekcinėje ligoninėje Trakų gatvėje Nr. 14, kaip katalikiškos pakraipos senelių namai. Įstaigos steigėjais buvo Šiaulių vyskupija ir katalikių moterų organizacija „Caritas“. Ekonominiai šalies pokyčiai ir kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys įtakojo, kad steigėjai nebesugebėjo materialiai išlaikyti įsteigtų Globos namų, jie buvo priskirti Šiaulių miesto savivaldybei. O 1999 05 18 Šiaulių miesto valdyba pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės „Caritas“ globos namų pavadinimą į Šiaulių miesto savivaldybės Globos namus.
Socialinis darbas  Ataskaitos   (14 psl., 22,07 kB)
Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.
Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)
Pasirinkau šią organizaciją, nes UAB „Selita“ ir Ko prekinis ženklas „Selita“ yra seniausiai žinomas vaisvandenių prekinis vardas Lietuvoje. Be to, UAB „Selita“ ir Ko turi vieną iš moderniausių gamybos bazių Lietuvoje. Produkcijos gamybos linijos nuolat tobulinamos, perkami papildomi gamybos įrengimai, skirti naujoms produkcijos rūšims pagaminti ir t.t. Šio darbo tikslas- susipažinti su konkretaus produkto gamybos proceso technologinėmis operacijomis, darbo priemonėmis, organizacijos valdymo struktūra. Darbo uždavinys – išanalizuoti gamybos procesą, darbuotojų pasiskirstymą pagal profesijas, darbo planavimo ypatumus, aptarti darbuotojų skatinimą bei kontrolę. Mano pasirinktos įmonės asortimentą sudaro 9 gėrimų grupės. Tai energetiniai, gaivieji (gazuoti ir negazuoti) gėrimai, izotoniniai gėrimai, near water kategorijos gėrimai, kolos skonio gėrimai, šaltos arbatos skonio gėrimai, sultys ir nektarai, sirupai. Aš pasirinkau kolos skonio gėrimą „Just Cola“. Tai klasikinės kolos skonio gazuotas ir pasaldintas gaivusis gėrimas, skirtas troškuliui numalšinti. Šis produktas gaminamas iš vandens, fruktozės- gliukozės sirupo, angliarūgštės, koncentrato,dirbtinių saldiklių ir konservantų.
Vadyba  Namų darbai   (8 psl., 63,55 kB)
Henrikas Nagys
2011-01-11
Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“ gimtajame krašte.
Literatūra  Referatai   (11 psl., 13,71 kB)
Šiandien pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei pieš mus gyvenusios kartos, tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoto – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau. Pastaruoju metu vis dažniau girdime faktus apie vaikų teisių pažeidimus, vis daugiau vaikų išgyvena psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizininis smurtas, emocinė nepriežiūra, seksualinė prievarta – vaikams skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą, ar išgyventi krizę. Vieniems patirtą nuoskaudą užgydis laikas, kitus tai persekios visą gyvenimą, palikdama nusivylimą suaugusiųju pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti džiaugsmingas, įdomus ir geras.
Sociologija  Analizės   (5 psl., 9,68 kB)
UAB “Šiltukas” teiks langų sandarinimo, įvairaus remonto ir apdailos (plytelių, metlako klijavimas, pakabinamų lubų montavimas, parketo klijavimas, kalmias dailylentėmis, tapetavimas ir pan.) paslaugas.Ši veikla yra perspektyvi, nes Mažeikių mieste vis daugiau namų yra renovuojami, o visi gyventojai nori turėti šiltus, tvarkingai ir kokybiškai suremontuotus namus.Įmonė savo veiklą pradės tik tada, kai bus ištirta rinka, išanalizuotos vartojo savybės, nustačius potencialią rinką, paskaičiavus prognozuojamą savikainą ir prognozuojamą pelną, bei įvertinus galimus rizikos faktorius. Tikimasi gauti iš banko paskolą, už kurią bus pirkti reikalingi įrankiai, įrenginiai. Jau yra numatytos patalpos išsinuomojimui strategiškai patogioje vietoje – Gamyklos gatvėje. Ši vieta patogi, nes yra geras privažiavimas, patogi vieta efektyviai reklamai, nes ši gatvė yra ganėtinai judri, todėl bus matoma daugeliui potencialių klientų. Paskolą tikimasi atiduoti dalimis kiekvienais metais, mokant palūkanas.
Finansai  Referatai   (21 psl., 65,4 kB)
Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)
Viduramžiai
2010-12-16
Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.
Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)
Indijos architektūra yra tokia pat sena kaip ir pačios civilizacijos istorija.Ne veltui sakoma, kad Indijos pradžia – Himalajai. Iš Himalajų kalnų išteka vandeningiausios Indijos upės – Indas, Gangas, Bramaputra. Šiauriausios jų, Indo, slėnyje užtikti pirmieji civilizacijos pėdsakai. Ilgą laiką Indijos istorija buvo skaičiuojama nuo 1500 m. pr. Kr. Tačiau kasinėjimai Indo upės slėnyje parodė, kad civilizacijos pradžią reikia nukelti tūkstantmečiu atgal, kad ją galima lyginti su Egipto, Šumero – Akado civilizacijomis.
Kita  Referatai   (7 psl., 475,15 kB)
Nusprendžiau įkurti Individualią įmonę “DF” angliško vertinio sutrumpinimas (Digital Future), tai reikštų - skaitmeninė ateitis. Kadangi žvelgiant į ateitį, matomas vis didesnis poreikis informacijos paieškai skaitmeniniuose kanaluose ir didėjant kompiuterinių žaidimų populiarumui, ši įmonė teiks interneto ir žaidimų paslaugas. Vartotojai galės susirasti čia reikalinga informacija, o jaunimas galės žaisti žaidimus. Toks pavadinimas pasirinktas, todėl, kad jis yra aiškus, išsamus ir puikiai atitinka veiklos pobūdį. Įmonė tikisi įsitvirtinti šioje rinkoje, todėl nusprendė išsinuomoti patalpas Vilniaus g. 32-12. Tai yra Šiaulių miesto centre.
Apskaita  Kursiniai darbai   (18 psl., 43,8 kB)
Žemės drebėjimas
2010-12-13
Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimo, spinduliuojamo seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyksta tol, kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta. Energija kaupiama iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai paplinta. Kasdien įvyksta šimtai tokių žemės drebėjimų, tačiau silpnesniųjų žmonės net nejaučia. Žemės drebėjimus sukelia ir ugnikalnių išsiveržimai ar žmogaus veiklos padariniai (pvz., aktyvios kalnakasybos rajonuose). Galingi žemės drebėjimai gali sukelti milžiniškas katastrofas.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (14 psl., 19,34 kB)
Kas yra prekė? Literatūroje pateikiami tokie prekės apibrėžimai: „Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu; Prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui; Prekė yra produktas skirtas mainams. Marketinge apibrėžiant prekę, akcentuojamas vartotojų poreikių patenkinimas, todėl išsamiausią prekės apibrėžimą marketinge pateikia Ph. Kotleris: Prekė yra visa tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius, ir tai, kas siūloma rinkai, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas.“ [3,p.21].
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 74,46 kB)
Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?
Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)
Apklausa. Fizinis tyrimas. Socialinės būklės vertinimas. Nortono skalė pragulų prognozavimui. Barthel indeksas. Mažasis protinės būklės vertinimas. Mitybos greitojo tyrimo anketa. Senų žmonių gydymosi vaistais įvertinimas.
Medicina  Analizės   (11 psl., 32,55 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Dangoraižiai
2010-11-17
Šiame referate aš apžvelgsiu kada ir dėl kokių priežasčių atsirado pirmieji dangoraižiai skirtinguose pasaulio vietose, bei trumpai aprašysiu kaip juose vystėsi dangoraižių statybos iki mūsų dienų. Taip pat trumpai paminėsiu pirmuosius ir pačius aukščiausius dangoraižius. Referate aprašyti pasirinkau jau seniai pripažintus „dangoraižių miestus“ – Niujorką, Čikagą, Hong Kongą, Tokio, San Paulą, bei tik neseniai išgarsėjusiuos – Šanchajų, Dubai, Maskvą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 4,41 MB)
Kaimo turizmas gali buti apibūdinamas kaip turizmas kaimo vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių. Galima teigti, kad kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina, kodėl tokios turizmo formos kaip agroturizmas, ekoturizmas, tapo tokiomis populiariomis ir šiandieniniame pasaulyje. Kaimo turizmas yra vienas iš daugelio turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Ši veikla apima kelias turizmo rūšis: gamtinį, kultūrinį, etninį kaimo turizmą. Kaimo turizmas turėtų pabrėžti ir atspindėti aplinką, remtis šios aplinkos savybėmis, vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu. Vyrauja įvairių kaimo turizmo sampratų. Galima sutikti su pateiktu kaimo turizmo apibrėžimu: Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę i kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose.
Vadyba  Kursiniai darbai   (38 psl., 1,44 MB)
"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)
Mokslininkai yra nustatę, jog blogai vėdinamų patalpų oras yra kenksmingesnis už atmosferos orą. Taip yra todėl, kad patalpoje yra daug taršos šaltinių, tai - higienos aerozoliai, buities chemikalai, naminiai gyvūnai. Be to, patalpose orą teigiamais jonais teršia televizoriai bei kompiuterių monitoriai. Žinoma, yra ir „žemiškesnių“ priežasčių dėl ko verta namuose įsirengti vėdinimo sistemas, tada - ir nerūkanti žmona nepriekaištaus, ir sutuoktinis galės komfortiškai save nuodyti. Galima teigti, kad darni šeima – šiuolaikiškai vėdinamuose namuose. Praktiką atlikau UAB „Oro kaita“, kuri yra Panevėžio mieste ir prekiauja kondicionavimo, vėdinimo bei namų šiltinimo medžiagomis. Darbo tikslas: susipažinti su įmone, jos veikla, pobūdžiu.
Pramonė  Ataskaitos   (19 psl., 223 kB)
Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija. Kažkada pirtis buvo kone vienintelė prieinama prausimosi ir gydymosi vieta. Dabar ji tarnauja intensyviam poilsiui, prasmingam bendravimui, moko sveiko gyvenimo būdo, ir net suteikia paguodą sunkiomis gyvenimo minutėmis.
Etika  Referatai   (22 psl., 35,34 kB)
Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)
PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.
Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)
Energetikos valdymas. Energetikos valdymo sistema. Energetikos valdymo institucijos, jų uždaviniai, funkcijos. Energetikos įmonės, jų rūšys. Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinės nuostatos. Administraciniai teisiniai legitimus režimai energetikoje. ES vaidmuo objektyvuojant energetikos teisę.
Pramonė  Pateiktys   (108 psl., 2,2 MB)
Sidabras
2010-09-23
Sidabras (Argentum, Ag), periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Atomų skaičius 47, atominė masė 107,868. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, labai retai +2 , +3. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai Ag107 (51,35%) ir Ag109 (48,65%) ; jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės.
Chemija  Referatai   (9 psl., 32,91 kB)
Architektūra bene pati kūniškiausia iš meno formų, ir jos kūniškumas atrodo nesuderinamas su metafiziška meno prigimtimi. Romanai, eilės užima vietą tik mūsų sąmonėje, o pastatai mūsų kūnui yra faktiškos, realios kliūtys iš akmens, plieno ar stiklo. Žmogaus kūnas gali tik apeiti sienas ir kolonas, o mūsų sąmonė tekstą gali pereiti kiaurai. Kitaip nei akmens pavergtas kūnas, ji turi pasirinkimą: bet kada gali atsiriboti, pasukti į šalį ar atsigręžti į save. Tuo tarpu kūnui, kurio planai žlunga dėl architektūrinių kliūčių, trukdančių eiti toliau, telieka paklusti. Taip jau yra: netgi mažiausioje kalėjimo kameroje knygos puslapis suteikia jausmams įsivaizduojamą laisvę. Tuo tarpu siena, ką ir kalbėti apie gatvę ar namo labirintus, paverčia mus įkaitais, erdvės belaisviais.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 28,81 kB)
Asocialiu žmogumi, ko gero, šiandien esame linkę laikyti “tarpuvarčių ir šiluminių mazgų gyventojus”, dar – girtuokliaujančias motinas, atsisakančias auginti savo vaikus, dar – jų pamestinukus, kuriems nepasisekė papulti į Vaikų globos namus... Atrodo, kad tokius asmenis sugrąžinti į normalų gyvenimą dėl juos ištikusių socialinių ar psichologinių problemų, o dar dažniau - dėl jų pačių nenoro beveik neįmanoma. Kadangi šio referato tikslas – aptarti psichologinę asocialaus elgesio profilaktiką, mėginsime susipažinti su asocialaus elgesio samprata, nukrypimo kriterijais, formomis ir pasiaiškinti, kaip užkirsti kelią asocialios asmenybės formavimuisi bei padėti asocialiems asmenims sugrįžti į normalų gyvenimą. Taip pat aptarsime, ką reiktų daryti norint apsisaugoti nuo asocialaus elgesio, kokios organizacijos galetų padėti. Referato pabaigoje apžvelgsime padėtį Lietuvoje,augančio skurdo ir nedarbo problemas didinančias asocialių asmenų skaičių.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 72,4 kB)
Socialinio pedagogo(auklėtojo) pagarindiniai tikslai ir uždaviniai yra sukurti vaikui gerą ir saugę emocinę, bei psichologinę atmosferą. Patenkinti dvasinius, fiziologinius ir ugduomuosius vaiko poreikius, užtikrinti dvasinį ir emocinį saugumą, kartais net nuo pačių artimųjų. Pedagogai rūpinasi, kad vaikas mažintų atsilikimą moksle, ugdytų savo gebėjimus, stiprėtų dvasiškai ir emociškai, nes taip vaikas yra socialiai ugdomas, kad nesijaustų esą prastesnis. Socialiniai pedagogai suteikdami vaikui socialinę – pedagoginę pagalba, rūpindamiesi vaiko dvasine ir emocine būsena, skatina jo saviraiška, padeda vaikui atsiskleisti kaip asmebybei.
Socialinis darbas  Ataskaitos   (7 psl., 15,53 kB)
Nepilnavertiškumo kompleksą, ko gero, patyrė visi. Nepatiko nupieštas piešinys, netenkino blogas pažymys. Stengiamės kuo greičiau pamiršti užklupusią nesėkmę – suplėšome kontrolinio lapelį, suglamžome piešinį. Juokaujant galima teigti, kad tai – genas, paveldėtas iš protėvių baltų. Jie kryžiuočiams, XIV a. puolusiems Pilėnų tvirtovę, pasidavė, nes nebetikėjo savo jėgomis, susidegino pilies kieme, kad nepatektų į nelaisvę. Esu įsitikinus, jei baltai būtų kovoję, dabar mūsų šalies istorijoje puikuotųsi dar viena pergalė arba bent jau garbingas pralaimėjimas. Tad kodėl verta atsikratyti ištisus šimtmečius persekiojančio „Pilėnų geno“ ?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 10 kB)
Žydų istorija
2010-06-03
Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.
Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)
Žydai lietuvoje
2010-06-03
Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.
Istorija  Referatai   (84,27 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų
Istorija  Referatai   (10,74 kB)
Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.
Istorija  Referatai   (38,7 kB)
Šumero-Akado civilizacija: Yra zinoma kad IV tukstantmecio pirmojoje puseje Pietu Mesopotamijoje apsugyveno Šumerai.Per keleta simtmeciu cia susikure imperija, kuria sudare 12 miestu valstybiu,glaudziai susijusiu politiniais, prekybiniais,ideologiniais rysiais.Miestu valstybiu sudetingi tarpusavio rysiai ir issugde ,,Sumero civilizacija”tuo paciu metu mesopotamijos siaureje apsigyveno akadu gentys.tarp sumeru ir akadu gyvenamu zonu atsirado platus ruozas,kureme gyveno abieju genciu zmones. Seniausias sumeru miestu valstybiu arba nomu kulturos centras buvo Nipūras.jame stovejo vyriausiojo dievo Enlilio sventykla.Urukas-sumero politinis centras ir pirmoji sostine.tai miestas kuris pusiau legendiniu valdovu Enmerkaros, Gilgameso laikais sujunge pietu Mesopotamijos miestu valstybes.Šumero sventykla- zikuratas. Vyriausioji uruko miesto dievybe buvo deive Inanna.Uruke atsirado Raštas.Jie raše Piktografiniu raštu. Piktogramos-tai savotiški ,,daiktu paveiksleliai” .Veliau buvo sikurti ženklai reiškentis kalbos garsus.Raštas virto fonetiniu, rašydavo ant molio lenteliu. Veliau raštas buvo pavadintas – dantiraščiu- nes ženklai buvo sudelioti is horizontaliu ir vertikaliu brūkšnelių. Šumerai turejo rašta ir buvo linke viska užrašyti, todel juos pradeta vadinti ,,Biuriokratų” tauta. Šumero civilizacijos klestejimo laikotarpiu buvo sukurta rašytine teise. Stiprejant karaliu valdžiai,isakai eme reglamentuoti vis daugiau kasdienio gyvenimo sričiu.Išsaugo teisine mastysena,sisteminimo igudžiai.Isakai pradeti atskirti nuo eiliniu pasakojamu apie valdovu valdzia.Taip atsirado istatymu kodeksai. Pirmasis kuriam pavyko sukurti imperija, apimančia visa mesopotamija buvo Sargonas.(jis nebuvo Šumeras,tai jo isigalejimas buvo kaip semitu pergale.Sargonas buvo semitas(akadas) Sargonas nebuvo originalus,-ji tik igyvendino paskutinio tikrojo Šumero valdovo planus.Jis sukele savo gentainius,uzkariavo Uruka,sugriove jo mūrus.Pakui jis ikūre Akado miesta,kuris tapo valstybes sostine.(valde apie 200metu)šumerai be paliovos kovojo su užkariautojais,kraste vilnijo sukilimo bangos.Akadu ir Šumeru priestaravimu draskoma salis,tapo Gutu(klajokliai, kaukazietiskos kilmes) lengvai pasiekemu grobiu.Nes Šumerai noredami atsikratyti Akadu buvo pasirenge deretis net su ,,kalnu slininais” (gutais) Gutai Šumera valde olgiau nei šimtmeti.Kai juos išvijo 270m.pr.kr ivyko paskutinis civilizacijos pakilimas, i valdzia atejo,vadinamojo trecioji Uro dinastija.kuri buvo šumeru kilmes. III tukstanmeti pr.kr Uro miesta valde didiku dinastija,jie sudare pirmaja Uro dinastija.II dinastijoje Ura su pertraukomis valde gretimi miestai. Bet reiksmingiausia buvi III dinastija, jai valdant (XXI a pr kr)Uras tapo ,,Šumero Akado’ karalystes sostine.Jos pradininkas Urnamu.Gutis nugalejo-Utuchengalas. Nurodoma kad jis grazino Šumerui karalyste ir savarankiskuma, po 7 metu sukilo Uro valdovas Urnamu paverze valdzia ir pasiskelve valdovu.Sumeru zlugimo kaltininke bivo saile del kurios simtmeti trukusi sausra sukele bada ir nualino sumerus.Kai i Sali uzpludo elamitu ur vakariiu semitu gentys,daugelis provinciju jim pasidave.Visos mazos valstybes pradejo rungtis del ,,šumero ur akado karaliaus” titulo. Šumeras zlugo ir 1955m.pr.kr prasidejoamoritu dinastija kuri valde beveik visa mesopotamija. Kiekvienas šumero žlugimas-nebuvi sios civilizacijos zlugimas,nes Šumeru dvasia,jos kulrtūros laimejimai, religija isliko. Ir net buvo primesta uzkariautojams. Urnamu emese reformas atstatinejo ir state naujus dievu namus,sitaip subure to krasto gyventojus apie senuosius dievus.Šumerai buvo iasmenine savo dievus. Pirmiausia Šumerai iasmenino gamtos jegas-dangu,jūra,menuli,saule,veja. Veliau is ju atsirado daugiau dievu,atsakungu uz zmogaus gimima ir gyvenima. Sie antriniai dievai zmonems byvo artimesni. • Vyriausias dievas Anas- dangaus karalius,iasmenino vyriskaji prada. • Deive Ki – (Ano zmona) zeme, moteriskasis pradas. • Enlilis- (Ano ir Ki sunus) jis figuravo kaip visagale butybe nesikisanti i zmoniu gyvenima.jis buvo visu garbinamas,visu zmoniu kūrybiniu uzmoju iniciatorius, jis buvi gyvenimo valdovas šumerams. • Karalius nebu vienas is žyniu, todel odel zyniai ismane visas taisykles, buvo vieninteliai valdovo patarejai. • Zyniai zinojo astrologija,matematika,jie buvo ivalde ir muzika. • Ivairoms kitoms deivems(Inanai,babai,ningal,Ninlilei) tarnavo zynes,kurios net tarnaudavo dievams savo kūnu –sventyklos prostitutes. • Urnamu deka suklestejo teisine mintis.Jo paskelbtas seniausias pasaulyje kodeksas (2065-2046m.pr.kr) pranoko kitas teisines nuostatas.Ju nuostatos artimesnes mūsu dienų tesingumo principam.Urnamu kodekse ryski tradicija-is ankstesniu kartu paveldetas teisingumo principas,veliau buvo pamirstas.
Istorija  Konspektai   (7,14 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris... išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos... ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?
Istorija  Rašiniai   (4,27 kB)
1. Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo? pav. 1 2. LEONARDO DA VINČI PORTRETAS Verokjo dirbtuvėje Leonardas praleido 12 metų, buvo supažindintas su daug dalykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. Neilgai trukus Leonardas tapo vienu mylimiausių Verokjo mokinių, vėliau pralenkusiu savo mokytoją. 1472 metais, būdamas 20 metų, jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verokjo asistentu. Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „Šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476 jis nutapo paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 metais Leonardas tapo nepriklausomu meistru. Tais pačiais metais gavo užsakymą švento Bernardo koplyčios altoriui Florencijoje. Nors buvo sumokėta iš anksto, dėl neaiškių priežasčių darbas niekad nebuvo pristatytas užsakovui. Šiais metais sukurta vadinamoji „Madona Lita“. Jo pirmas didelis piešinys – “Išminčių pagarbinimas” (pradėtas 1481), likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 metais Florencijos San Donato a Scopeto vienuolynui. Tačiau Medičių rūmai tinkamai neįvertino Leonardo da Vinčio, kuris buvo pernelyg ankstyvas Brandžiojo Renesanso pirmtakas. Tada buvo dar pats kvatročento stiliaus klestėjimas, ir didžiulį pasisekimą Florencijoje turėjo Botičelis – vyresnysis Leonardo da Vinčio draugas, niekuo į jį nepanašus. Yra išlikę liudijimų, kad Vincentas buvo itin gražus jaunuolis ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gyvenimo malonumams patirti.
Istorija  Referatai   (724,66 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.
Istorija  Referatai   (19,96 kB)
Žydų istorija
2010-06-03
Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.
Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)
Žydai lietuvoje
2010-06-03
Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.
Istorija  Referatai   (84,27 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų
Istorija  Referatai   (10,74 kB)
Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.
Istorija  Referatai   (38,7 kB)
Šumero-Akado civilizacija: Yra zinoma kad IV tukstantmecio pirmojoje puseje Pietu Mesopotamijoje apsugyveno Šumerai.Per keleta simtmeciu cia susikure imperija, kuria sudare 12 miestu valstybiu,glaudziai susijusiu politiniais, prekybiniais,ideologiniais rysiais.Miestu valstybiu sudetingi tarpusavio rysiai ir issugde ,,Sumero civilizacija”tuo paciu metu mesopotamijos siaureje apsigyveno akadu gentys.tarp sumeru ir akadu gyvenamu zonu atsirado platus ruozas,kureme gyveno abieju genciu zmones. Seniausias sumeru miestu valstybiu arba nomu kulturos centras buvo Nipūras.jame stovejo vyriausiojo dievo Enlilio sventykla.Urukas-sumero politinis centras ir pirmoji sostine.tai miestas kuris pusiau legendiniu valdovu Enmerkaros, Gilgameso laikais sujunge pietu Mesopotamijos miestu valstybes.Šumero sventykla- zikuratas. Vyriausioji uruko miesto dievybe buvo deive Inanna.Uruke atsirado Raštas.Jie raše Piktografiniu raštu. Piktogramos-tai savotiški ,,daiktu paveiksleliai” .Veliau buvo sikurti ženklai reiškentis kalbos garsus.Raštas virto fonetiniu, rašydavo ant molio lenteliu. Veliau raštas buvo pavadintas – dantiraščiu- nes ženklai buvo sudelioti is horizontaliu ir vertikaliu brūkšnelių. Šumerai turejo rašta ir buvo linke viska užrašyti, todel juos pradeta vadinti ,,Biuriokratų” tauta. Šumero civilizacijos klestejimo laikotarpiu buvo sukurta rašytine teise. Stiprejant karaliu valdžiai,isakai eme reglamentuoti vis daugiau kasdienio gyvenimo sričiu.Išsaugo teisine mastysena,sisteminimo igudžiai.Isakai pradeti atskirti nuo eiliniu pasakojamu apie valdovu valdzia.Taip atsirado istatymu kodeksai. Pirmasis kuriam pavyko sukurti imperija, apimančia visa mesopotamija buvo Sargonas.(jis nebuvo Šumeras,tai jo isigalejimas buvo kaip semitu pergale.Sargonas buvo semitas(akadas) Sargonas nebuvo originalus,-ji tik igyvendino paskutinio tikrojo Šumero valdovo planus.Jis sukele savo gentainius,uzkariavo Uruka,sugriove jo mūrus.Pakui jis ikūre Akado miesta,kuris tapo valstybes sostine.(valde apie 200metu)šumerai be paliovos kovojo su užkariautojais,kraste vilnijo sukilimo bangos.Akadu ir Šumeru priestaravimu draskoma salis,tapo Gutu(klajokliai, kaukazietiskos kilmes) lengvai pasiekemu grobiu.Nes Šumerai noredami atsikratyti Akadu buvo pasirenge deretis net su ,,kalnu slininais” (gutais) Gutai Šumera valde olgiau nei šimtmeti.Kai juos išvijo 270m.pr.kr ivyko paskutinis civilizacijos pakilimas, i valdzia atejo,vadinamojo trecioji Uro dinastija.kuri buvo šumeru kilmes. III tukstanmeti pr.kr Uro miesta valde didiku dinastija,jie sudare pirmaja Uro dinastija.II dinastijoje Ura su pertraukomis valde gretimi miestai. Bet reiksmingiausia buvi III dinastija, jai valdant (XXI a pr kr)Uras tapo ,,Šumero Akado’ karalystes sostine.Jos pradininkas Urnamu.Gutis nugalejo-Utuchengalas. Nurodoma kad jis grazino Šumerui karalyste ir savarankiskuma, po 7 metu sukilo Uro valdovas Urnamu paverze valdzia ir pasiskelve valdovu.Sumeru zlugimo kaltininke bivo saile del kurios simtmeti trukusi sausra sukele bada ir nualino sumerus.Kai i Sali uzpludo elamitu ur vakariiu semitu gentys,daugelis provinciju jim pasidave.Visos mazos valstybes pradejo rungtis del ,,šumero ur akado karaliaus” titulo. Šumeras zlugo ir 1955m.pr.kr prasidejoamoritu dinastija kuri valde beveik visa mesopotamija. Kiekvienas šumero žlugimas-nebuvi sios civilizacijos zlugimas,nes Šumeru dvasia,jos kulrtūros laimejimai, religija isliko. Ir net buvo primesta uzkariautojams. Urnamu emese reformas atstatinejo ir state naujus dievu namus,sitaip subure to krasto gyventojus apie senuosius dievus.Šumerai buvo iasmenine savo dievus. Pirmiausia Šumerai iasmenino gamtos jegas-dangu,jūra,menuli,saule,veja. Veliau is ju atsirado daugiau dievu,atsakungu uz zmogaus gimima ir gyvenima. Sie antriniai dievai zmonems byvo artimesni. • Vyriausias dievas Anas- dangaus karalius,iasmenino vyriskaji prada. • Deive Ki – (Ano zmona) zeme, moteriskasis pradas. • Enlilis- (Ano ir Ki sunus) jis figuravo kaip visagale butybe nesikisanti i zmoniu gyvenima.jis buvo visu garbinamas,visu zmoniu kūrybiniu uzmoju iniciatorius, jis buvi gyvenimo valdovas šumerams. • Karalius nebu vienas is žyniu, todel odel zyniai ismane visas taisykles, buvo vieninteliai valdovo patarejai. • Zyniai zinojo astrologija,matematika,jie buvo ivalde ir muzika. • Ivairoms kitoms deivems(Inanai,babai,ningal,Ninlilei) tarnavo zynes,kurios net tarnaudavo dievams savo kūnu –sventyklos prostitutes. • Urnamu deka suklestejo teisine mintis.Jo paskelbtas seniausias pasaulyje kodeksas (2065-2046m.pr.kr) pranoko kitas teisines nuostatas.Ju nuostatos artimesnes mūsu dienų tesingumo principam.Urnamu kodekse ryski tradicija-is ankstesniu kartu paveldetas teisingumo principas,veliau buvo pamirstas.
Istorija  Konspektai   (7,14 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris... išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos... ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?
Istorija  Rašiniai   (4,27 kB)
1. Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo? pav. 1 2. LEONARDO DA VINČI PORTRETAS Verokjo dirbtuvėje Leonardas praleido 12 metų, buvo supažindintas su daug dalykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. Neilgai trukus Leonardas tapo vienu mylimiausių Verokjo mokinių, vėliau pralenkusiu savo mokytoją. 1472 metais, būdamas 20 metų, jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verokjo asistentu. Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „Šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476 jis nutapo paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 metais Leonardas tapo nepriklausomu meistru. Tais pačiais metais gavo užsakymą švento Bernardo koplyčios altoriui Florencijoje. Nors buvo sumokėta iš anksto, dėl neaiškių priežasčių darbas niekad nebuvo pristatytas užsakovui. Šiais metais sukurta vadinamoji „Madona Lita“. Jo pirmas didelis piešinys – “Išminčių pagarbinimas” (pradėtas 1481), likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 metais Florencijos San Donato a Scopeto vienuolynui. Tačiau Medičių rūmai tinkamai neįvertino Leonardo da Vinčio, kuris buvo pernelyg ankstyvas Brandžiojo Renesanso pirmtakas. Tada buvo dar pats kvatročento stiliaus klestėjimas, ir didžiulį pasisekimą Florencijoje turėjo Botičelis – vyresnysis Leonardo da Vinčio draugas, niekuo į jį nepanašus. Yra išlikę liudijimų, kad Vincentas buvo itin gražus jaunuolis ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gyvenimo malonumams patirti.
Istorija  Referatai   (724,66 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Prostitucijos priežastys: Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų. Pasak Anthony Giddens (2001) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ir Vakarų Vokietijoje atlikti vaikų prostitucijos tyrimai parodė, jog prostitucijos griebiasi daugiausia iš namų pabėgę vaikai, kurie, neturėdami jokių pajamų, imasi šio „verslo“, kad išgyventų.
Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 16,12 kB)
Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.
Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)
Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.
Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)
Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.
Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)
Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.
Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)
Indija
2010-05-13
Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.
Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)
Lietuvos rinkoje šokolado asortimentas yra labai platus. Šokolado gamintojai siūlo įvairių rūšių šokoladus: juodąjį, pienišką, baltąjį. Tokia plati šokolado pasiūla rinkoje sudaro didelė konkurenciją tarp gamintojų, todėl tokiomis sąlygomis naujam produktui sunku įsitvirtini rinkoje. Populiariausia šokolado rūšis Lietuvoje – juodasis šokoladas, kurį renkasi beveik pusė Lietuvos vartotojų. Pieniškas šokoladas nedaug atsilieka nuo juodojo – jį renkasi daugiau nei 40 procentų vartotojų.
Rinkodara  Tyrimai   (21 psl., 93,33 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)
Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija. Tačiau naujų žemių jis nevyko ieškoti į Rytus, nes čia visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų kryptį. Jis buvo įsitikinęs, kad žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui, jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės. Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją. Kolumbas taip ir mirė nesužinojęs, kad atrado naują žemyną.
Geografija  Referatai   (12 psl., 181,1 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Novelė kuriama pagal biliūniškąjį konfliktą, dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten amžinai užmiega, taigi – reikalingumo - nereikalingumo konfliktas, iškylantis, kaip ir J.Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“, bet ji savita savo stiliumi. Šioje novelėje vaizduojamos senutės Teresės paskutinės gyvenimo akimirkos. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių, dukters kurią savo kūne ji nešiojo ir dukters dėl kurios gimdydama ji kentė. Vėjas drąskosi dar rūstesnis.
Humanitariniai mokslai  Analizės   (4 psl., 11,06 kB)
Savo kalbą norėčiau pradėti J.Jablonskio žodžiais: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemone, be jos negali būti visuominės, pažangos, kultūros. Nėra buvę laikų, kuriais visuominė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuominės egzistavimo sąlyga. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri dydina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“- teigė Mikalojus Daukša. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtu svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 5,11 kB)
Viešbutis įsikūręs gražioje vietoje, ant Jūros upės kranto.Čia galėsite puikiai pailsėti jaukiai įrengtuose kambariuose, pasivaišinti čia pat esančiame restorane.Restorano virtuvės darbuotojai suteiks Jums galimybę paskanauti sveiko ir natūralaus skonio patiekalų.Ruošiame tradicinius lietuviškus patiekalus. Sezono metu kviečiame pailsėti restorano kiemelyje.Papildomos paslaugos: organizuojame įvairius renginius, verslo pietus, konferencijas, turime baseino ir pirčių kompleksas.
Administravimas  Referatai   (4 psl., 292,92 kB)
Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 86,22 kB)
B. Vilimaitė - lakoniškos prozos kūrėja. Rašytojai svarbu ne modernistinė saviraiška, bet objektyvus gyvenimo stebėjimas ir skvarbi socialinės tikrovės ir žmogaus vidinių būsenų analizė. Jai nerūpi gamtos grožio paslaptys bei tautinės kultūros formos, svarbiausia jai – žmogus. Į žmogaus gyvenimą B. Vilimaitė žvelgia paprastai ir aiškiai, stengdamasi kuo teisingiau aprašyti jo šviesiąją ir tamsiąją pusę, vengiant perdėto dramatizmo ir nepagrįsto idealizavimo.
Literatūra  Konspektai   (1 psl., 314,77 kB)
Civilinė sauga
2010-04-19
Civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, savivaldybių vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (7 psl., 12,44 kB)
Skaitymo nauda yra neišmatuojama, skaitymas ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, skatina protinę veiklą, kalbos įgūdžius, padeda ugdyti demėsio koncentraciją. Knygos praturtina ir teikia gausybę informacijos. Dabar galime rasti daug įvairiu rušių bei žanrų literatūros kūrinių. Kiekvienas iš jų yra savitas ir ypatingas. Tad norėčiau aptarti savo asmeninį knygų dešimtuką.
Literatūra  Kalbėjimo temos   (2 psl., 7,16 kB)
Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos. Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.
Kita  Referatai   (14 psl., 115,91 kB)
Dainų įvairovė
2010-04-13
TAUTOSAKA – viena reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių. Ji padeda geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pačią žmoniją. Tautosaka - tai žodžio menas, teikiantis pažintinę, auklėjamąją, meninę reikšmę. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos suvokimo būdų klodai, susiklostę per auklėjimą, bendravimą.
Literatūra  Referatai   (5 psl., 14,03 kB)
Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m.) – poetė. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, spaudoje. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). Vėliau išleido dar kelias poezijos knygas („Namai, kuriuose negyvensim“ ( 1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), „Širdies labirintas“ (1999)). 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 10,4 kB)
Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Literatūra  Konspektai   (2 psl., 7,48 kB)
Žemėje yra šimtai ugnikalnių, kurie įtakoja ne tik daugelio žmonių gyvenimą, bet ir namus, pastatus, miestus ir miestelius, visa tai gali dingti akimirksniu, su vienu Lavos is- siliejimu ir paskęsti perkaitintame dujų ir pelenų debesyje. Dešimtys jų yra aktyvūs ugnikalniai ir jų gyvenimas yra labai skirtingas. Vieni ugnikalniai gyvena ilgai - ne kartą atnaujina savo aktyvų veikimą. Per šimtus tūkstančių metų jie supila milžiniškus kūgius, iškylančius kelis kilometrus viršum jūros lygio. Tokių ilgaamžių ugnikalnių pavyzdžių gali būti: "Etna", Vezuvijus - Italijoje, Santorinio - Graikijoje, Fudžijama – Japonijoje, Kilauea, Havajai, Gekla – Islandijoje.
Geografija  Namų darbai   (16 psl., 297,77 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Vienas žymiausias Lietuvos _ Lenkijos Romantizmo epochos poetų Adomas Mickevičius parašė nemažai garsių kūrinių, kaip „Vėlinės“, „Gražina“. Šie kūriniai žymi Mickevičiaus romantizmo pradžią Lietuvoje. Poetas, būdamas kitoje šalyje, iš tėvynės ilgesio parašė poemą „Ponas tadas“.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,56 kB)
Šeimos parama
2010-04-03
Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojama gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį - pasikeitimas.
Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,75 kB)
Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę. 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (16 psl., 35,26 kB)
Samprotaujamo pobūdžio rašinys. Remiamasi J.Apučio novelėm "Vakarėjant gražios dobilienos" ir "Erčia,kur gaivus vanduo" bei E. M.Remarque romanu "Vakarų fronte nieko naujo" Darbas įvertintas 8.
Literatūra  Rašiniai   (2 psl., 5,11 kB)
Šio projekto tikslas - kaimo sodybos įkūrimas, pastatant naują kaimo turizmo sodybą ir pritaikant ją kaimo turizmo paslaugų teikimui Trakų rajone, prie Šamuko ežero bei Strėvos upės. Projekto idėjos iniciatorius ir jo vykdytojas Vladimiras Streckij. Šiuo projektu bus siekiama prisidėti prie Lietuvos kaimo turizmo plėtros sukuriant 23 vietų kaimo turizmo sodybą. Bus orientuojamasi į svečius - privačius asmenis bei organizacijas, rengiančias konferencijas, seminarus, sporto šventes savo darbuotojams ir klientams, pageidaujančius įvairių pramogų ir aktyvaus poilsio, pasiūlant jiems konferencijų sales, SPA poilsio zoną bei platų sportinio inventoriaus asortimentą.
Vadyba  Kursiniai darbai   (50 psl., 314,53 kB)
Paauglių agresija
2010-03-25
Pasikeitus šalies ekonominei bei socialinei situacijai, dar labiau didėjant bedarbystei, didelė dalis tėvų nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų. Šios problemos nėra naujos. Statistiniai duomenys liūdija, kad Lietuvoje egresyvūs vaikai tampa opia šiandienos problema. Šio diplominio darbo tema aktuali tuo, kad, atlikdama pagrindinę praktiką Didžiasalio laikinos vaikų globos centre (DLVGC), darbo autorė pastebėjo, jog darbas su egresyviais vaikais yra aktuali problema.
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (39 psl., 99,66 kB)
Gyvenimas per trumpas, kad gyventume taip, kaip mums liepia, todėl kiekvienas renkames priimtiniausią gyvenimo kelią. Vieni atsiriboja nuo visuomeninių problemų, mąsto tik apie savo gerovę, o kiti stengiasi visą gyvenimą padėti aplinkiniams. Kokiu žmogumi geriau būti?
Filosofija  Rašiniai   (1 psl., 7,48 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Dzūkė mergaitė
2010-03-18
Bitė Vilimaitė – XXa. II pusės lietuvių rašytoja, ryškiausia lakoniškos novelės kūrėja. Svarbiausios temos – šiuolaikinės šeimos byrėjimas, vienatvė, nykstantis meilės jausmas. Namai neberodomi kaip vertybių saugykla, ramybės uostas. Rašytojos dėmesio centre moters(motinos ir vaiko, žmonos, dukters) kasdienybės pasaulis, neišsipildęs, keistas, trapus. Novelė ,,Dzūkė mergaitė“ taip pat ne išimtis.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)
Temos aktualumas. Tapimas savarankišku ir suaugusiu – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų sąlygotas procesas, kuris vieniems paaugliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems- sunkus, ilgas ir ypatingai daug pastangų reikalaujantis vyksmas. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie augantiems vaikų globos namuose, tapimas savarankišku ir suaugusiu yra dar sudėtingesnis procesas. Gyvenant globos namuose, paauglystės laikotarpiui būdingos fiziologinio, psichologinio, pedagoginio, socialinio pobūdžio problemos, ypač jos išryškėja, kai sukakus pilnametystei paaugliams reikia juos palikti (Samašonok, Gudonis, (2006, 2007), Samašonok, Žukauskienė, (2004), B.Kairienė (2002), A.Juodaitytės (2002); V.Vaitekonienės (2001), R.Žukauskienė, O.Leiputė ir O.Malinauskienė (2001)).
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (72 psl., 129,78 kB)
Technologijos yra skirtomos į daug šakų: Šviesos technologijos; Biotechnologijos; Aplinkos technologijos; Nanotechnologija; Informacinės technologijos; Energija ir energetika; Elektronikos ir kt.
Kita  Pateiktys   (12 psl., 368,64 kB)
Gamta ir žmogus
2010-03-14
Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.
Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Lietuvoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių. Dažnai tai vadinama visuomenės senėjimo procesu. Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Pagyvenusių, senyvo amžiaus žmonių socialinė grupė dažniausiai sutapatinama su senatvės pensijos amžiaus žmonių grupe.
Komunikacijos  Referatai   (7 psl., 22,95 kB)
Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (11 psl., 33,94 kB)
Valentino Garavani
2010-02-17
Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.
Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)
Dabartineje visuomeneje, kai žinių reikšmė tampa vis aktualesnė, o laikas brangesnis, matoma vis didejanti tendencija skirti šeimai kuo daugiau vis mažėjančio laiko. Atsižvelgiant i užsienio patirtį, kai verslo centruose darbuotojų vaikams yra įkūriami priežiūros ir žaidimų kambariai ir panašios paslaugos, padedančios išlaikyti kuo stipresnį ryšį ir būti kuo arčiau savo vaikų, kartu taupyti laiką ir tikslingai jį panaudoti – tai mus sudomino. Kadangi mūsų grupėje yra jauna mamytė, kuriai toks vaikų priežiūros kambarys būtų galimybė suderinti studijas su motinystę, pradėjome svarstyti šią galimą verslo idėją atidžiau.
Vadyba  Projektai   (26 psl., 113,62 kB)
Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas.Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}. “Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos - tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija - tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.
Kodėl domimasi sutrikusios psichikos žmonėmis?Turbūt dažnai juose matome kažką panašaus į save.Mes visi tam tikromis akimirkomis jaučiame,mąstome ar elgiames taip,kaip visą laiką jaučia,mąsto ar elgiasi sutrikusios psichikos žmonės.Mes taip pat galime būti nerimastingi, prislėgti, uždari, įtarūs, klaidingi kuo nors įsitikinę ar net antisocialūs,nors tai pasireiškia silpniau ir trumpiau.Kartais,tyrinėdami psichikos sutrikimus,galime atpažinti save,tai išryškina mūsų pačių asmenybės varomąsias jėgas.,, Geriausias būdas suprasti tai,kas normalu – tyrinėti nenormalumus, “ – teigė Williamas Jamesas.
Socialinis darbas  Referatai   (17 psl., 27,14 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.
Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)
Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.
Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)
Reptilija
2010-01-31
Drama reptilija, vaidinimui.
Teatras, kinas  Projektai   (9 psl., 34,91 kB)
Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).
Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)
Sociologija
2010-01-22
Sociologija - t.y mokslas, nagrinejantis socialiniu sistemu saveika visuomeneje.Sociologija yra vienintelis is socialiniu ir humanitariniu mokslu, tiriantis visuomene kaip visuma. Visumene - tai visu santykiu egzistuojanciu konkrecioje teritorijoje socialine visuma. Socialine vaizduote - turi buti trimate: istorinis,antropologinis ir kritinis socialines tikroves suvokimas.
Sociologija  Paruoštukės   (6 psl., 28,72 kB)
Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.
Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)
Telekomunikacijos
2010-01-19
• Bendras resursų naudojimas. Toli vienas nuo kito esantys kompanijos kompiuteriai apjungti į tinklą. Informacija nuo vartotojo gali būti labai toli. Ją gali naudoti daug darbuotojų tuo pačiu metu. • Didelis patikimumas. Duomenų failai turi po keletą kopijų skirtinguose kompiuteriuose. Kai vienas sugenda, galima naudotis kitais, neprarandant duomenų. • Pinigų taupymas. Vienas didelis kompiuteris (mainframe) yra brangesnis už daug mažų, sujungtų į tinklą ir atliekančių tą patį darbą. Duomenys saugomi viename arba keliuose bendro naudojimo failų serveriuose. Vartotojai - klientai. Kliento - serverio modelis, užklausa - atsakymas. • Galimybė nesunkiai plėsti tinklą, pajungiant naujus vartotojus ir naujus serverius pagal poreikius. • Galinga toli esančių darbuotojų bendravimo priemonė, atliekant bendrą darbą. Kartais tai yra svarbiau už anksčiau minėtus privalumus. Pradedant nuo 1990 m. kompiuteriniai tinklai pradėjo teikti paslaugas privatiems asmenims į namus. Pagrindinės priežastys: • Priėjimas prie nutolusios informacijos. Finansinės institucijos. Parduotuvės. Vaizdi informacija apie prekes. Elektroniniai laikraščiai. Mokslo žurnalai, bibliotekos. Pasaulio voratinklis (World Wide Web), kur galima rasti informacijos beveik apie viską. Visa tai - asmens ir nutolusios duomenų bazės sąveika. • Asmenų bendravimas. Tai 21-mojo amžiaus atsakas į 19-tojo telefoną. Elektroninis paštas - naudojasi milijonai žmonių. Galima pasiųsti beveik viską : tekstus, vaizdus, garsus, failus. Trūksta tik kvapo. Toli vienas nuo kito esančių žmonių virtualūs susirinkimai - videokonferencijos. Nuotolinis mokymas, medicininė pagalba. Pasaulinės naujienų grupės. • Interaktyvios pramogos. Video pagal pareikalavimą. Bet kokį bet kur padarytą filmą galima gauti tuoj pat. Interaktyvūs filmai (pasirenkant kokią nori siužeto kryptį). Interaktyvios televizijos laidos. Žaidimai. Trimatė virtuali realybė. Transliaciniai. Turi vieną ryšio kanalą, kurį bendrai naudoja visi kompiuteriai tinkle. Kompiuteriai siunčia trumpus pranešimus, vadinamus paketais (packets). Siunčia vienas, gauna visi. Adreso laukas pakete nurodo, kam paketas adresuotas. Gavęs paketą, kompiuteris patikrina adreso lauką ir apdoroja paketą, jei jis yra skirtas minėtam kompiuteriui. Yra galimybė paketą adresuoti visiems adresatams, nurodant specialų kodą adreso lauke. Kai kurios sistemos palaiko perdavimą tik tam tikram kompiuterių poaibiui. Taškas - taškas. Sudaryti iš daugelio sujungimų tarp individualių kompiuterių porų. Paketai nueina adresatui per keletą tarpinių stočių. Kadangi paketui yra skirtingo ilgio keliai, tai reikalingi maršrutizacijos algoritmai, kurie yra labai svarbūs taškas - taškas tinkluose. Dažniausiai maži, geografiškai lokalizuoti tinklai yra transliaciniai, o dideli - taškas - taškas tipo. Dažniausiai įrengiami viename pastate. Dydis - iki kelių kilometrų. Plačiai naudojami asmeninių kompiuterių ir darbo stočių sujungimui kompanijų, įstaigų kontorose bendram resursų naudojimui ir apsikeitimui informacija. Skiriasi nuo kitų tinklų dydžiu, perdavimo technologija, topologija. Vietiniai tinklai riboto dydžio. Perdavimo laikas yra ribotas ir žinomas. Tai leidžia panaudoti tam tikrus metodus, kurie negalimi kitomis sąlygomis. Dažnai naudojamas vienas kabelis, prie kurio prijungti visi kompiuteriai. Duomenų perdavimo sparta 10 - 100 Mb/s, mažas vėlinimas (dešimtys s), nedaug klaidų. Tuo pačiu metu duomenis gali siųsti tik vienas kompiuteris. Reikalingas tam tikras konfliktus sprendžiantis mechanizmas, kai tuo pačiu metu duomenis nori siųsti keletas kompiuterių. Mechanizmas centralizuotas arba paskirstytas. Ethernet su magistraline topologija - tinklo su decentralizuotu valdymu pavyzdys. Kitas transliacinio tinklo topologijos pavyzdys - žiedas. IBM token ring - populiarus žiedo pavidalo vietinis tinklas. Sparta 4 ir 16 Mb/s. Transliaciniai tinklai toliau skirstomi į statinius ir dinaminius, priklausomai nuo to, kaip skiriamas kanalas. Statiniai, kai kiekvienam kompiuteriui yra skiriamas tam tikras laiko intervalas, kada jis gali siųsti (slot). Neproduktyviai panaudojamas kanalas, kai ne visos stotys turi ką siųsti. Dėl to dažniau naudojamos dinaminės sistemos, kai kanalas skiriamas dinamiškai pagal pareikalavimą. Yra centralizuoti ir decentralizuoti kanalo skyrimo metodai. Pirmuoju atveju yra vienas arbitražo įrenginys, kuris nusprendžia, kas perduos sekantis. Tai galima daryti priimant užklausas ir sprendžiant pagal tam tikrą algoritmą. Decentralizuotu atveju kiekviena stotis turi nuspręsti pati - siųsti ar ne. Yra įvairūs algoritmai kaip šiuo atveju išvengti chaoso.
Informatika  Paruoštukės   (92,77 kB)
• Bendras resursų naudojimas. Toli vienas nuo kito esantys kompanijos kompiuteriai apjungti į tinklą. Informacija nuo vartotojo gali būti labai toli. Ją gali naudoti daug darbuotojų tuo pačiu metu. • Didelis patikimumas. Duomenų failai turi po keletą kopijų skirtinguose kompiuteriuose. Kai vienas sugenda, galima naudotis kitais, neprarandant duomenų. • Pinigų taupymas. Vienas didelis kompiuteris (mainframe) yra brangesnis už daug mažų, sujungtų į tinklą ir atliekančių tą patį darbą. Duomenys saugomi viename arba keliuose bendro naudojimo failų serveriuose. Vartotojai - klientai. Kliento - serverio modelis, užklausa - atsakymas. • Galimybė nesunkiai plėsti tinklą, pajungiant naujus vartotojus ir naujus serverius pagal poreikius. • Galinga toli esančių darbuotojų bendravimo priemonė, atliekant bendrą darbą. Kartais tai yra svarbiau už anksčiau minėtus privalumus. Pradedant nuo 1990 m. kompiuteriniai tinklai pradėjo teikti paslaugas privatiems asmenims į namus. Pagrindinės priežastys: • Priėjimas prie nutolusios informacijos. Finansinės institucijos. Parduotuvės. Vaizdi informacija apie prekes. Elektroniniai laikraščiai. Mokslo žurnalai, bibliotekos. Pasaulio voratinklis (World Wide Web), kur galima rasti informacijos beveik apie viską. Visa tai - asmens ir nutolusios duomenų bazės sąveika. • Asmenų bendravimas. Tai 21-mojo amžiaus atsakas į 19-tojo telefoną. Elektroninis paštas - naudojasi milijonai žmonių. Galima pasiųsti beveik viską : tekstus, vaizdus, garsus, failus. Trūksta tik kvapo. Toli vienas nuo kito esančių žmonių virtualūs susirinkimai - videokonferencijos. Nuotolinis mokymas, medicininė pagalba. Pasaulinės naujienų grupės. • Interaktyvios pramogos. Video pagal pareikalavimą. Bet kokį bet kur padarytą filmą galima gauti tuoj pat. Interaktyvūs filmai (pasirenkant kokią nori siužeto kryptį). Interaktyvios televizijos laidos. Žaidimai. Trimatė virtuali realybė. Transliaciniai. Turi vieną ryšio kanalą, kurį bendrai naudoja visi kompiuteriai tinkle. Kompiuteriai siunčia trumpus pranešimus, vadinamus paketais (packets). Siunčia vienas, gauna visi. Adreso laukas pakete nurodo, kam paketas adresuotas. Gavęs paketą, kompiuteris patikrina adreso lauką ir apdoroja paketą, jei jis yra skirtas minėtam kompiuteriui. Yra galimybė paketą adresuoti visiems adresatams, nurodant specialų kodą adreso lauke. Kai kurios sistemos palaiko perdavimą tik tam tikram kompiuterių poaibiui. Taškas - taškas. Sudaryti iš daugelio sujungimų tarp individualių kompiuterių porų. Paketai nueina adresatui per keletą tarpinių stočių. Kadangi paketui yra skirtingo ilgio keliai, tai reikalingi maršrutizacijos algoritmai, kurie yra labai svarbūs taškas - taškas tinkluose. Dažniausiai maži, geografiškai lokalizuoti tinklai yra transliaciniai, o dideli - taškas - taškas tipo. Dažniausiai įrengiami viename pastate. Dydis - iki kelių kilometrų. Plačiai naudojami asmeninių kompiuterių ir darbo stočių sujungimui kompanijų, įstaigų kontorose bendram resursų naudojimui ir apsikeitimui informacija. Skiriasi nuo kitų tinklų dydžiu, perdavimo technologija, topologija. Vietiniai tinklai riboto dydžio. Perdavimo laikas yra ribotas ir žinomas. Tai leidžia panaudoti tam tikrus metodus, kurie negalimi kitomis sąlygomis. Dažnai naudojamas vienas kabelis, prie kurio prijungti visi kompiuteriai. Duomenų perdavimo sparta 10 - 100 Mb/s, mažas vėlinimas (dešimtys s), nedaug klaidų. Tuo pačiu metu duomenis gali siųsti tik vienas kompiuteris. Reikalingas tam tikras konfliktus sprendžiantis mechanizmas, kai tuo pačiu metu duomenis nori siųsti keletas kompiuterių. Mechanizmas centralizuotas arba paskirstytas. Ethernet su magistraline topologija - tinklo su decentralizuotu valdymu pavyzdys. Kitas transliacinio tinklo topologijos pavyzdys - žiedas. IBM token ring - populiarus žiedo pavidalo vietinis tinklas. Sparta 4 ir 16 Mb/s. Transliaciniai tinklai toliau skirstomi į statinius ir dinaminius, priklausomai nuo to, kaip skiriamas kanalas. Statiniai, kai kiekvienam kompiuteriui yra skiriamas tam tikras laiko intervalas, kada jis gali siųsti (slot). Neproduktyviai panaudojamas kanalas, kai ne visos stotys turi ką siųsti. Dėl to dažniau naudojamos dinaminės sistemos, kai kanalas skiriamas dinamiškai pagal pareikalavimą. Yra centralizuoti ir decentralizuoti kanalo skyrimo metodai. Pirmuoju atveju yra vienas arbitražo įrenginys, kuris nusprendžia, kas perduos sekantis. Tai galima daryti priimant užklausas ir sprendžiant pagal tam tikrą algoritmą. Decentralizuotu atveju kiekviena stotis turi nuspręsti pati - siųsti ar ne. Yra įvairūs algoritmai kaip šiuo atveju išvengti chaoso.
Informatika  Referatai   (188,03 kB)
Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos. Tačiau techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Vyksta permainos rinkose, darbo vietų, namų ūkio, laisvalaikio aplinkoje. Žmonių veiklą vis mažiau riboja atstumas ir laikas. Veikla globalėja, auga specializacija. Didėja bendradarbiavimo konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos aplinkoje, svarba. Atsiranda naujos verslo, viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros galimybės. Ypatingą reikšmę įgyja informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios sugebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Kompiuteriai ir skaitmeninės ryšio priemonės darosi vis mobilesni, mažesni ir galingesni (pradėta kalbėti apie „nykstantį kompiuterį“), jie integruojami praktiškai į visus įrenginius, naudojamus tiek pramonėje, tiek ir buityje, plinta biometriniai įrenginiai ir pritaikymai. Kadangi Moore dėsnis vis dar galioja tai iki 2010 metų procesorių greitis turėtų išaugti 6 kartus. Vyrauja nuomonė, kad 2010-2012 m. tradicinė miniatiūrizacija pasieks savo galimybių ribas ir mikroelementinę sistemų bazę ims keisti nauja, pvz.: nanoelementinė arba kvantinė bazė. Toliau didėja interneto, kompiuterių ir mobilių telefonų skverbtis pasaulyje. 2001 metais interneto vartotojų pasaulyje buvo (kompanijos eMarketer duomenys, http://www.emarketer.com) 445.9 milijonų, planuojama kad 2004 metais šis skaičius pasieks 709.1 milijonų. ES šalyse internetu naudojosi 40 % gyventojų, prognozuojama, kad 2010 m. šis skaičius išaugs iki 70 %. Išsivysčiusiose šalyse jau pastebimos prisisotinimo tendencijos, ir ši skverbtis kai kuriose šalyse jau didėja „skaitmeninės atskirties“ mažėjimo sąskaita (pvz.: JAV vis labiau internetą naudoja ir mažas pajamas turintys gyventojai). Prisisotinimo tendencijos ir skverbties sulėtėjimas pastebimi ir tose ES valstybėse, kuriose namų ūkio „įtinklinimas” jau pasiekė 60 %. Tačiau iki įsisotinimo tendencijų dar toli Azijoje, Pietų Amerikoje, Rytų ir Centrinėje Europoje, Afrikoje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje kompiuterius namie turi 22 proc. namų ūkių, o ES kandidatėse šis rodiklis siekia vidutiniškai 34 procentus. Kompiuterių, prijungtų prie interneto, kiekis 2001 m. liepos mėn. (kompanijos Network Wizards duomenys, http://www.nw.com), buvo 126 milijonai ir paaugo per metus 35 %. Kompanijos Yankee Group (http://www.yankeegroup.com) atliktos analizės duomenimis per ateinančius 5 metus interneto skvarba Centrinės ir Rytų Europos namų ūkiuose sparčiai augs – prognozuojamas jos padidėjimas nuo dabartinių 5 % iki 21 % 2005 m., tačiau liks gerokai mažesnė, nei Vakarų Europoje. Palyginimui - ES šalyse 2001 m. gruodį prie interneto buvo prisijungę 38 % namų ūkių (Europos Komisijos ataskaita). Pereinama prie plačiajuosčių skaitmeninių kanalų ir plačiajuosčio interneto. JAV per metus plačiajuosčio interneto skverbtis padidėjo nuo 9 % iki 20 % visų JAV interneto vartotojų (JAV Prekybos departamentas). Kai kurios šalys, pvz. Didžioji Britanija jau ruošia plačiajuosčio interneto plėtros strategijas valstybiniu mastu. Toliau aktyviai plečiamos ir gerinamos palydovinio interneto ryšio paslaugos. Nors šiuo metu palydovinis interneto ryšys nėra dar pakankamai pigus ir kokybiškas, jis gali šiame dešimtmetyje tapti gera alternatyva antžeminiam ryšiui. Taip pat sparčiai plinta bevielis ryšys, ypač pastatų viduje. Sparčiai plinta ir vis didesnę svarbą įgyja ne tiek skaitmeninė įranga, kiek elektroninės media produktai ir paslaugos. Prognozuojama, kad dėl plačiajuosčio interneto plėtros, paplis kol kas mažai naudojami interneto nenutrūkstamo duomenų srauto (stream line) taikymai, kaip pavyzdžiui norimos muzikos arba video užsakymai į namus (music on demand, video on demand), konferencijos, paskaitos ir konsultacijos internetu, taip pat numatoma greita internetinės filmų mainų rinkos plėtra. Vis daugiau įvairios informacijos ir paslaugų bus teikiama per mobilius telefonus, kurie aprūpinami vis galingesne kompiuterine įranga. Numatomas spartus šnekos technologijų plitimas kompiuteriuose. Bus galima gauti informaciją iš interneto teikiant užklausas balsu (voice web). Dėl spartaus informacijos kiekio didėjimo internete didelę perspektyvą turi interneto „pakavimo“ paslaugos, pateikiančios klientui koncentruotą informaciją pagal jo pageidavimus. Toliau vyksta media įskaitmeninimo ir konvergencijos procesai. Radijas ir televizija pereina prie skaitmeninių laidų paruošimo ir transliavimo būdų, laidų transliavimo žiūrovams sąveikaujant su transliuotojais per kompiuterių tinklus. Prekyba per internetą, nepaisant pastarojo meto krizių ir nors netolygiai, plinta. Per visus 2000 m. JAV interneto parduotuvėse parduota prekių už 42.4 mlrd. USD, per 2001 m. – už 47.6 mlrd. USD. Kaip prognozuoja kompanija IDC (http://www.idc.com ), komercijos internete Europoje apimtys turėtų išaugti nuo 154 milijardų 2001 m. iki 1518 milijardų 2005 m. Informacinės technologijos ir telekomunikacijos vis labiau naudojamas ne tik prekybai, bet ir ryšiui su klientais palaikyti. Vis labiau vertinamas ir reikalingas žinojimas, kaip panaudojant informacines technologijas (IT) galima pagerinti informacijos surinkimą, apdorojimą ir panaudojimą, ir tuo pačiu padaryti efektyvesnę organizacijų (verslo, valdžios bei visuomeninių) veiklą. Specialistų šioje srityje poreikis labai didelis ir artimiausiu metu prognozuojamas šio poreikio tolesnis didėjimas. Kaip rodo Amerikos informacinių technologijų asociacijos tyrimas, atliktas JAV 2001 metų pradžioje, Interneto verslo įmonių krizė 2000-2001 m. specialistų trūkumo problemą sušvelnino tik laikinai ir padidino reikalavimus jų kvalifikacijai. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užima dominuojančią vietą Lietuvos ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Telekomunikacijų ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai veiklai skaitmeninėje erdvėje yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai. Nuo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusio spartaus kompiuterinės įrangos ir paslaugų plitimo ir populiarėjimo pradėjo augti ir informacijos apsaugos poreikis. To pasekoje paplito informacijos apsaugos sistemos, kurias pradėjo naudoti tiek profesionalai, tiek ir eiliniai vartotojai savo vienai ar kitai bylai užkoduoti. Visa to priežastis yra viena – vis didėjanti informacijos reikšmė šiandieniniame gyvenime. Nuolat tobulėjant informacijos apdorojimo ir perdavimo priemonėms, kiekvienos organizacijos ar įmonės veikla vis labiau priklauso nuo informacijos saugumo. Informacijai gali kilti įvairaus pobūdžio grėsmė – svarbi informacija gali patekti konkurentams, ji gali būti nepageidaujamai modifikuota arba tiesiog sunaikinta. Visa tai gali sutrikdyti organizacijos veiklą ir pridaryti nemažų nuostolių. XXI amžiuje sparčiai didėja įsilaužimų į kompiuterines sistemas per internetą skaičius. Organizacija CERT/CC (http://www.cert.org) 2000 m. užregistravo 21756 incidentų (įsilaužimai arba rimtos klaidos). 2001 m. tokių incidentų jau užregistruota 52658, t.y. 2,4 kartų daugiau. Taigi informacija yra tokia materialinė vertybė, kuri gali būti lengvai perduodama ir gaunama. Dėl to ir atsirado didesnis poreikis apsaugoti informaciją nuo nesankcionuoto priėjimo, panaudojimo, peržiūrėjimo ir platinimo.
Informatika  Kursiniai darbai   (47,03 kB)
Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3) Asmeniniai kompiuteriai Istorija Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7) Asmeniniai kompiuteriai dabar Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8) Asmeninio kompiuterio priedai CD ROM įrenginys Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8) Vaizdo plokštė Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9) Spausdintuvas Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas. Fotoskeneris Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8) Radijo imtuvas-adapteris Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8) Televizinis imtuvas-adapteris Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu. Telefonai Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4) Videotelefonai Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4) Videokonferencijų įranga Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8) Telefono pokalbių registravimo priemonė Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14) Radijo ieška Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius. Toninis gaviklis Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.). Balso gaviklis Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas. Numerinis gaviklis Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų. Tekstinis gaviklis Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų. Radijo ieškos sistema Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15) Skeneriai Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas. Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo” Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika. JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms. ,,Protingesni” skeneriai Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16) Modemai Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja. Modemų suteikimos galimybės Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4) Faksas-modemas Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti. MP3 grotuvai Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17) Skaitmeniai fotoaparatai Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus. Skaitmeninės vaizdo kameros Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14) ,,Keli viename” ,,Interneto” telefonija Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5) Mažieji kompiuteriai Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6) Skaitmeninė užrašų knygelė Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10) Telekompiuteris KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12) Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5) Informacijos technologijų naujovės ,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną. Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5) Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12) Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.
Informatika  Referatai   (26,49 kB)
Kelionė Kaune
2010-01-19
Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Geografija  Referatai   (15,06 kB)
Japonija
2010-01-19
KYOTO- Harmonijos miestas Japonijos miestas Kyoto pelnytai pripažintas vienu gražiausiu pasaulyje. Be to, galintis didžiuotis kultūriniu palikimu. Kyoto puikiai atskleidžia visą japonų praeitį, dabartį ir ateitį, atveria duris į jų tradicijų, kultūros, architektūros bei religijos lobynus. Tai miestas, kuris traukte traukia harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Šinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija, ilga arbatos gėrimo ceremonija ir labai galinga modernia technika. Tai miestas, per stebuklą nepaliestas Antrojo pasaulinio karo negandų. Kyoto yra vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis slepiamą japonų dvasią. Tai miestas, kur ir vėl norėtųsi sugrįžti… Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km2 ploto. Keturios salos sudaro 99,37proc. šalies teritorijos. Tai Hokaido, Honšiu, Šikoku ir Kiušiu. Žmonės ir tradicijos Visus Kyoto gyventojus jungia meilė savo miestui. Išties, jie labai didžiuojasi savo šalimi, miestais, produkcija ir gaminiais, savo tradicijomis ir papročiais. Žodžiu, viskas, kas yra japoniška, yra pirmoje vietoje, ir tik po to pripažįstama tai, kas užsienietiška. Tarp visų japonų egzistuoja labai stiprus ir aiškiai jaučiamas ryšys, jungiantis visus į vieną unikalią visuomenę, mums nesuprantamą ir uždarą. Galima sakyti, kad visi japonai kilę iš Azijos. Kyoto gyventojai yra labai mandagūs, malonūs ir paslaugūs. Bendraudami jie visada nusilenkia, nusišypso, vartoja tik malonius žodžius. Savo mintis išreiškia labai aiškiai ir konkrečiai. Mėgsta bendrauti su turistais, visada pasakoja apie savo miestą ir šalį. Smalsiai klausinėja turistų apie jų kraštus. Japonų kalba kilusi iš kinų kalbos, tačiau laikui bėgant pasikeitė. Daugelis rašytinių simbolių iki šiol atitinka kiniškus, tačiau jų reikšmė pakitusi. Tradicinė japonų šeima Kyoto mieste vis dar labai archaiška. Vyriausias vaikas šeimoje privalo rūpintis senais tėvais ir paprastai paveldi visą nekilnojamą turtą. Moterims vis dar sunkiai pasiekiamos aukštos pareigos įstaigose. Ištekėjusios moterys dažniausiai privalo apleisti darbą ir pamiršti karjerą. Moterys užsiima namų ruoša ir vaikų auklėjimu. Skyrybų nedaug. Bet kokiu atveju tik moteris yra kalta dėl skyrybų. Dieną gatvėse, ypač parduotuvėse, pilna moterų ir vaikų. Vyrai pasirodo tik darbo dienai pasibaigus. Po darbo jie neskuba į namus, o su kolegomis ir su sekretorėmis ( jokiu būdu ne su žmonomis ) eina valgyti į restoranus, po to gerti sakės į barus. Ir taip iki paskutinio naktinio traukinio. Tie, kurie nesuspėja į paskutinį traukinį eina miegoti į viešbučius. Žmonės labai mėgsta tvarką ir discipliną. Metro niekas nesistumdo ir nesibrauna prie traukinio, visi gražiai išsirikiuoja eilutėje ir lipa į vagoną po vieną. Neatskiriama disciplinos dalis yra uniforma. Uniformuoti netik mokiniai ir studentai, bet ir įstaigų darbuotojai. Žiemą visi dėvi juodus kostiumus, o vasarą – pilkus. Jaunimas, veikiamas vakarietiškos kultūros, vis dažniau laikosi ne senūjų griežtų tradicijų, o renkasi laisvę, demokratiją ir madą.
Geografija  Referatai   (16,12 kB)
Indija
2010-01-19
Indija Indija-valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,1 milijardo žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. Beveik 70% indų gyvena kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Religija Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. Archeologijos duomenimis, III – II t-metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu. Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t-mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. . Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą. Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia Brahmanu. Vyriausieji dievai – Brahma, Višnus, Šyva – sudarė trejybę. Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos – budizmas ir džainizmas. Budizmo pavadinimas kilęs nuo jos įkūrėjo Sidhartos Gautamos, praminto Buda. Ankstyvasis budizmas neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro “keturios kilniosios tiesos”: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budistai medituodamiesi, eidami “kilniuoju aštuongubu keliu” siekia įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Taip jie panaikins savyje kančią – pasieks nirvaną. Džainizmo pavadinimas irgi kilo nuo įkūrėjo – Vardamanos, praminto Džina (nugalėtoju). Džainizmas nepripažįsta nei dievų, nei demonų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones – titankarus. Kaip ir budistai, džainistai siekia nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną. Tačiau platieji liaudies sluoksniai nesuprato šių sudėtingų religijų ir susiformavo induizmas – svarbiausia Indijos religija. Induizmas turi dvi pagrindines kryptis – šyvaizmą ir višnuizmą. Induizmas kritiškai žiūrėjo į budizmą ir džainizmą, pripažino Vedų autoritetą, kastas, reinkarnaciją ir karmos dėsnį. Šalia Višnaus ir Šyvos, garbinama ir daugybė vietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir panašiai. Nuo XIII a. arabų užkariautojai pradėjo skleisti Indijoje islamą, kuris iš dalies išstūmė budizmą, susiaurino džainizmo įtaką, iš dalies reformavo induizmą, siekė net sujungti šias dvi religijas. Dabar 85% Indijos gyventojų yra induistai, 10% musulmonų, 2,3% krikščionių, likusieji budistai, džainistai. Vestuvės Indija didelė, ir vestuvių papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams… Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu… Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti.
Geografija  Rašiniai   (8,13 kB)
Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.
Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)
Marketingo tyrimai padeda organizacijai pažinti aplinką, surasti tinkamą regavimo į šią aplinką derinį, parengti sprendimų, priemonių ir veiklos variantų kompleksą. Atliekant marketingo tyrimus gaunama informacija padeda nustatyti veiklos rinkoje galimybes, strategijas ir problemas, ja remdamasi įmonė ne tik kuria, tobulina ir vertina marketingo programas, kontroliuoja marketingo veiklą, bet taip pat sprendžia investicijų, personalą, mokslinių tyrimų bei projektavimo klausimus.
Vadyba  Tyrimai   (13 psl., 230,19 kB)
Pasaulio medis
2010-01-07
Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)
S. Nėris
2010-01-05
Salomėja Nėris – XIX a.vid. žymiausia lietuvių poetė neoromantikė. Tai didelio talento ir sudėtingo likimo asmenybė, parašiusi penkis eilėraščių rinkinius. Poetės kūriniuose gana dažnai sutinkamas motyvas – karšta meilė tėvynei, gimtajam kraštui, palikęs didelį pėdsaką lietuvių poezijoje.
Literatūra  Interpretacijos   (1 psl., 5,35 kB)
Ticianas
2010-01-04
Iki šiol tiksliai nežinome, kiek Ticianas gyveno. Mirė jis 1576 metais, o gimė, pagal vieną versiją, gale devintojo, pagal kitą — gale aštuntojo XV amžiaus dešimtmečio ar netgi anksčiau. Visai tikrai tegalima pasakyti, kad Ticianas išgyveno ne mažiau kaip aštuoniasdešimt aštuonerius metus ir ne daugiau kaip šimtą trejus, be to, mirė, atrodo, ne nuo senatvės, o maru. Kaip ir Mikelandželui, Ticianui buvo lemta per jo ilgą gyvenimą skausmingai stebėti aukštų Renesanso idealų ir tikrovės nesutapimą. Kaip ir Mikelandželas, jis pasiliko iki galo ištikimas šiems idealams, neišsižadėjo humanizmo. Ticianas Večelas gimė kariškio šeimoje, kalnų miestelyje Pieve di Kadorėje, Venecijos valdų ribose. Jo giminė buvo sena ir įtakinga. Parodęs jau ankstyvoje vaikystėje potraukį prie tapybos, jis devynerių metų buvo tėvo atiduotas mokytis į žinomo Venecijos mozaikininko dirbtuvę. Tačiau ten jis išbuvo neilgai ir mokėsi vėliau iš eilės pas Džentilę Belinį ir Džovanį Belinį. Suartėjo su Džordžone ir patyrė jo įtaką. O pastarajam be laiko mirus, tapo Venecijos mokyklos visų pripažintu pirmuoju dailininku. Ticiano šlovė greitai paplito po visą Italiją, o vėliau ir po visą Vakarų Europą. Popiežius Povilas III pasišaukia Ticianą į Romą, kur jis, būdamas jau subrendęs meistras, pirmukart susipažįsta su Rafaelio ir Mikelandželo kūriniais. Visų galingiausias iš tuometinių monarchų — vokiečių imperatorius Karolis V — kviečiasi jį į Augsburgą, suteikia jam grafo titulą ir, puozuodamas Ticianui, pagal legendą, net pakelia nukritusį dailininko teptuką. Karolio V sūnus, žiaurusis ispanų karalius Pilypas II, prancūzų karalius Pranciškus I ir daugelis italų valdovų taipogi buvo Ticiano, užimančio oficialų Venecijos respublikos dailininko postą, užsakovai. Rafaelio draugas garsusis humanistas kardinolas Bembas buvo ir Ticiano draugas. Pamfletistas Aretinas, kovojęs dėl „dialekto", tai yra italų kalbos įsivyravimo, irgi pastoviai bendravo su Ticianu, kuris, atrodo, labai vertino jo patarimus. Venecijos dailės teoretiko Dolčės liudijimu, Ticianas buvęs „puikus, protingas pašnekovas, gebėjęs spręsti apie viską pasaulyje". Galima spėti, kad „Dialogo apie tapybą" — svarbiausio Dolčės rašinio — turinys buvęs daugelyje vietų Ticiano padiktuotas. Yra išlikęs privatus humanisto Prišanezės laiškas, leidžiantis ir mums akimirką įkelti koją į Ticiano namus pajūryje, kur jis gyveno po karštai mylimos žmonos mirties, persikelti į anos epochos atmosferą, akivaizdžiai pajusti XVI amžiaus pirmosios pusės Venecijos gyvenimo prabangą. „Aš buvau pakviestas. — rašo šis humanistas, — ... į puikųjį mesero Ticiano Večelo, kaip visi žino, pranašių pranašiausio dailininko, sodą... Panašus visada ieško panašaus, taigi ir meseras Ticianas pakvietė vieną kitą labiausiai rinktinių protų, tuo metu buvusių šiame mieste, tai visų pirma — meserą Pietrą Aretiną, tikrą gamtos stebuklą, be jo dar meserą Jakopą Tatį, pravarde Sansoviną, tokį pat didelį gamtos pamėgdžiotoją kaltu kaip puotos šeimininkas — teptuku, taip pat Jakopą Nardį1 ir mane... Kadangi saulė, nors vieta buvo ir ūksminga, dar labai smarkiai kaitino, mes, prieš sėsdami už stalo, dideliam kiekvieno pasitenkinimui, praleidome laiką, apžiūrėdami įstabiausius paveikslus, kurių buvo pilni namai, ir šnekučiuodamiesi apie sodo grožį. Šis sodas yra Venecijos galumiestyje, prie jūros kranto, taigi iš ten matyti žavi Murano salelė ir kitos gražios vietos. Šitoji jūros dalis, saulei nusileidus, suknibždo daugybe gondolų, prisėdusių gražių moterų, ir iki pusiaunakčio iš ten sklido muzika ir dainos, skambėjo melodijos ir įvairūs instrumentai, tarsi akompanavę mūsų linksmai vakarienei... Tuomet sėdome vakarienės, kuri buvo tokia pat gausi, kaip ir puikiai serviruota, su rinktiniais patiekalais ir brangiausiais vynais... Jau buvo paduoti vaisiai, kai atnešė jūsų laiškus, ir kadangi ten buvo giriama lotynų kalba ir peikiamas dialektas, Arėtinas įsiuto, įdūkęs pareikalavo popieriaus ir rašalo ir, jeigu jo nebūtų sulaikę, jis būtų sukūręs vieną pačių pikčiausių pasaulyje pamfletų. Jis vis dėlto nepraleido progos išsakyti visa tai žodžiu." Taigi ilgas, laimingas, prabangus gyvenimas rinktinių, išsilavinusių žmonių tarpe, gyvenimas, sklidinas gėrėjimosi pasaulio grožiu ir to grožio garsinimo didžiajame tapybos mene. Ticiano kūryba labai plati: savo kiekiu ji prašoka Leonardo da Vinčio, Rafaelio ir Mikelandželo kūrybą, drauge sudėtą,— ir todėl šioje trumpoje apybraižoje ji bus apžvelgta labai bendrais bruožais. Koks gi šios kūrybos turinys? Ticianas buvo ilgokai jo padėjėju ir, Džordžonei mirus, baigė tapyti kai kuriuos jo neužbaigtus paveikslus. Džordžonės „Miegančios Veneros" peizažo dešinioji dalis, taip puikiai harmonuojanti su jos figūra, nutapyta veikiausiai Ticiano. Tačiau apskritai Ticianas ir Džordžonė labai skiriasi vienas nuo kito. Ticianas, atrodo, buvo ne tokia subtili ir lyriška natūra, kaip Džordžonė, bet užtat sveikesnė, galingesnė, pilnakraujiškesnė ir labiau visa apimanti. Ten, kur Džordžonė neišsako iki galo ir palieka mįslę, Ticiano paveiksluose triumfuoja pergalingas grožis. Ypač gerai šį skirtumą suformulavo Aleksandras Benua, palyginęs Džordžonės „Miegančią Venerą" su labai panašia į ją savo kompozicija garsiąja Ticiano „Urbino Venera", kuri kartais vadinama ir „Florencijos Venera" — dėl jos dabartinės buvimo vietos (Uficįų galerijoje): „Jis (tai yra Ticianas) savo Florencijos „Veneroje" atmerkė akis Džordžonės „Venerai"... ir mes pamatėme vilgšną įsimylėjusios moters žvilgsnį, žadantį didelę ir sveiką laimę." Šituo laimės pažadu švyti visi Ticiano sukurti moterų paveikslai. Mes jau kalbėjome, kad po Senovės Graikijos meistrų niekas nemokėjo taip apdainuoti moters žavesio, gracijos ir švelnumo, kaip Koredžas. Dabar taip pat tvirtai galime teigti, kad nei prieš Ticianą, nei po jo nebuvo kito menininko, taip įkvėptai pavaizdavusio spinduliuojantį ir pavergiantį moters grožį, brandų vidurdienio grožį, sakytum, simbolizuojantį ir skaistų Venecijos žavesį, ir visą būties džiaugsmą, ir žemiškąją laimę. „Žemiškoji meilė ir dangiškoji meilė" (Roma, Borgezių galerija)—alegorinis paveikslas, kupinas šviesaus, svaiginančio gyvenimo džiaugsmo, vienas pirmųjų Ticiano darbų, teigiantis tokios skaidrios ir dosnios laimės galimybę. Tuo pačiu metu sukurta „Flora" (Florencija, Uficiai) išreiškia tą patį aukštą idealą, tą patį skaistų jaunystės džiaugsmą. Kokiu švelnumu dvelkia šiltas rožinis apnuoginto gėlių deivės peties tonas, koks tikrai dieviškas „tapybos gabalas" — jos ranka šalia permatomo marškinių baltumo ir sunkaus drabužio šviesaus aksomo. „Bakchanalija" ir „Veneros šventė" (abu paveikslai Madrido Prado muziejuje) — nuostabūs to paties vėrinio perlai. Aukščiausias šio idealo apvainikavimas — paveikslas „Venera prieš veidrodį" (Vašingtonas, Nacionalinė galerija), kurį Ticianas nutapė jau senatvėje. To, tur būt, dar nebuvo pasiekęs jo teptukas. Prieš mus tikrai karališkas moteriškumas visoje jo neprilygstamoje šlovėje. Meilės deivė, ta auksaplaukė Venecijos gražuolė, — tai tarsi tobuliausias pačios meilės, pačios palaimos įkūnijimas. Šiame vaizde nėra nieko nedorovingo, kaip nėra nieko nedorovingo laimės pilnatvėje. Koks malonus, myluojantis deivės žvilgsnis, kiek džiaugsmo teikia mums šis veidas ir visas šis nepakartojamas tapybos sukurtas grožis. Kitas moters paveikslas, sukurtas Ticiano taip pat senatvėje,— „Mergina su vaisiais" (Berlynas, Dalemas, Valstybinis muziejus), galimas daiktas, jo dukters Lavinijos portretas. Moters grožis ir gamtos turtai, dangaus auksas ir brokato auksas — ir kaip išdidžiai pasukta galva, kokia didinga visa šios žydinčios venecijietės išorė. Kokia džiugia ir iškilnia ramybe, jėgos ir gyvenimo džiaugsmo ramybe alsuoja šis paveikslas. Laimės pažadai, viltis laimę pasiekti ir gyvenimo džiaugsmas yra vienas Ticiano kūrybos pagrindų. Ir vis dėlto, nors Mikelandželo tapyba ir Ticiano tapyba — tai tezė ir antitezė, abiem šiems titanams gimininga kažkas itin svarbaus: tik vieni jiedu italų dailėje pasižymėjo tokiu pasaulėjautos didingumu. „Marijos dangun paėmimas", garsioji „Assunta", kaip ją vadina Italijoje, — didžiulis Ticiano altoriaus paveikslas Venecijos Frari bažnyčioje. Įkvėptas Marijos paveikslas savo vidine jėga, savo patosu, savo karštu ir iškilniu polėkiu nenusileidžia didingiausiems Siksto koplyčios vaizdams. Kokio grožio, kilnaus ir įkvėpto, sklidinas pakeltas į dausas Marijos žvilgsnis! „Galinga,— rašo apie šį paveikslą Bernsonas,— pakyla dievo motina viršum nusilenkusio jai pasaulio... Rodosi, visame pasaulyje nėra jėgos, kuri galėtų pasipriešinti jos laisvam skridimui j dangų. Angelai ne prilaiko ją, o gieda žmogaus būties laimėjimą prieš mirtingumą, — ir jų triumfuojantis džiaugsmas veikia mus panašiai j džiūgaujantį orkestro protrūkį Vagnerio „Parsifalio" finale." Šis pasaulėjautos didingumas, šis aukštas ir džiugus, į orkestro trenksmą panėšintis iškilmingumas savo švytėjimu ženklina net ir anaiptol nedžiugaus siužeto Ticiano kompozicijas, jo sukurtas pačiais geriausiais, šviesiausiais gyvenimo metais, kai jis visas buvo atsidavęs grožio kultui kaip absoliučiam gėriui, turinčiam įsiviešpatauti pasaulyje... Mes tai ypač aiškiai matome tokiame šedevrų šedevre, kaip „Guldymas į grabą" (Paryžius, Luvras). Tai yra neabejotinai vienas didžiausiųjų, neprilygstamų tapybos kūrinių, nes šiame paveiksle — viskas tobula: ir negyvo svyrančio Kristaus kūno kontrastas su vyriškomis, jėga dvelkiančiomis apaštalų figūromis, ir visos kompozicijos tragizmas, keliantis mūsų dvasią, nes sielvartas čia skęsta bendroje palaimingoje harmonijoje ir grožyje, ir dangus, tarsi atskiestas vynu, ir koloritas tokio skambumo, tokios jėgos, kad, rodosi, nėra ir negali būti gamtoje nuostabesnių tonų, negu tie, kuriuos surado šiam paveikslui Ticianas: šiltai baltų, žydrų, auksinių, rožinių, tamsiai įdegusio kūno atspalvio, čia liepsnojančių, čia perpus nykstančių tamsoje... Bet ar nederėtų pasakyti tiksliau: negu tie, iš kurių jis sutvėrė šį paveikslą...
Dailė  Konspektai   (8,43 kB)
Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.
Dailė  Referatai   (13,19 kB)
Beveik kiekvienas į namus parsivežtas augalas sukelia šeimininkams sunkumų. Kad ir kokia palanki būtų aplinka namie, ji neprilygsta toms šiltnamio sąlygoms, kuriomis augalas buvo išaugintas. Šiltnamyje aplinkos sąlygos griežtai kontroliuojamos: palaikoma atmosferos drėgmė, kai tai būtina, geras apšvietimas, augalais kasdien rūpinamasi. Jei vadovausitės šiais nurodymais prižiūrėdami kambarinius augalus, išvengsite nesėkmių. Žinovo patarimai Keletą gerų patarimų apie bendrą augalų priežiūrą gali suteikti profesionalus augintojas. Visų pirma daigyno darbuotojas imasi atsargumo priemonių, kad apsaugotų šiltnamį nuo kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Dirvožemį, kuriame sodinami daigai, jis sterilizuoja garais, o vazonus kruopščiai nušveičia arba naudoja naujus. Beveik visiems augalams, ypač žydintiems, būtinas tinkamas apšvietimas. Tada jie gerai auga. Profesionalus šiltnamio darbuotojas, sudarydamas augalams tokias apšvietimo sąlygas, kokių jiems reikia, vengia tiesioginių saulės spindulių. Esant reikalui stiklas uždengiamas medžiaga, teikiančia pavėsį. Šiltnamis visuomet šildomas, palaikoma ypatingiems augalams būtina temperatūra. Daigyno darbuotojas rūpinasi augalų būkle, todėl rūpestingai juos suvynioja ir sudeda į dėžę, kad šie pirkėjo namus pasiektų nenukentėję, puikios kokybės. Šeimininkai, norėdami, jog augalai tokie ir išliktų, turėtų juos tuoj pat išvynioti. Deja, dažnai to nepaisoma ir augalams ima trūkti šviesos. Iš daigyno išvežtiems augalams kartais tenka nukeliauti šimtus kilometrų. Per tą laiką jie gali išdžiūti, todėl nedelsdami patikrinkite, ar netrūksta vandens. Kai kurie augalai stebėtinai greitai išdžiūva. Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama pačių augalų auginimui, o ne vien jų naudojimui namams papuošti. Todėl jau tapo įprasta skirti tam visą kambarį. Kontroliuojant jame apšvietimą, temperatūrą, oro drėgmę, tinkamai laistant galima užauginti įvairiausių augalų, tiek žydinčių, tiek lapuočių. Laistymas Jei augalas išdžiūvo, iš laistytuvėlio nedideliu snapeliu pilkite vandenį tiesiai ant dirvožemio paviršiaus. Liekite tol, kol jo perteklius ims sunktis pro drenažo angeles vazono apačioje. Jei augalas perdžiūvęs, panardinkite jį į kibirą vandens. Prieš pradėdami šią procedūrą įsitikinkite, ar nykščiai liečia dirvožemio paviršių. Laikykite vazoną panardintą tol, kol nustos kilti oro burbuliukai. Augalui perdžiūvus tokią procedūrą galima kartoti per kiekvieną laistymą (galbūt du ar tris sykius per savaitę). Augalus, nemėgstančius kalkių, patartina laistyti lietaus vandeniu. Nors tai nėra taip svarbu. Gležnų augalų, tokių kaip sanpaulijos, nevalia laistyti labai šaltu vandeniu tiesiai iš čiaupo. Geriausia pripilti jo į indą ir palikti per naktį šiltame kambaryje arba kelias valandas palaikyti šalia radiatoriaus. Augalams laistyti netinka nei labai šaltas, nei karštas vanduo. Tręšimas Jūsų augalas išaugintas daigyne, kuriame buvo reguliariai tręšiamas. Tą patį reikia daryti ir namie, antraip jis nublanks ir ims nykti. Šiandien trąšų pasirinkimas yra be galo didelis, todėl dažnai sunku nuspręsti, kurios tinkamiausios jūsų augalams. Namų sąlygomis, ko gero, labiau tiktų skystosios trąšos, nes augalai jas lengviau pasisavina. Galima pirkti ir miltelius, tirpinamus vandenyje. Dar viena galimybė - naudoti palengva išsiskiriančias trąšų tabletes ar strypelius. Jie įkišami tiesiai į dirvą, kad augalai gautų reikiamų medžiagų ilgą laiką. Tai patogu, kai vazonai pastatyti sunkiai prieinamoje vietoje arba kai namų šeimininkai - užuomaršos. Augalus galima tręšti ir per lapus. Tokios trąšos nepakeičiamos jautrią šaknų sistemą turintiems augalams, pavyzdžiui, daugeliui mažesnių paparčių.
Biologija  Straipsniai   (14,98 kB)
Paslaugos internete
2009-12-29
Todėl šiek tiek stebėtina, kad iki mūsų laikų verslininkai informacijai skyrė tiek nedaug dėmesio - buvo prekiaujama materialiomis apčiuopiamomis prekėmis, kiek rečiau - taip pat beveik apčiuopiamomis paslaugomis, o apie prekybą informacija pagalvodavo nedaug kas. Tačiau mūsų amžiuje tiems laikams atėjo galas, ir galime drąsiai sakyti, kad XX amžius - informacijos amžius. Turbūt pirmieji masiškai pardavinėti informaciją pradėjo laikraščiai ir žurnalai. Pradžioje jie tiesiog teikė skaitytojams daugiau ar mažiau objektyvias žinias apie politiką, ekonomiką ar kultūrą; tokias žinias, už kurias pirkėjas buvo nusiteikęs mokėti pinigus. Po to spaudoje buvo pritaikytas nepaprastai galingas ginklas - reklama. Taigi laikraščiai jau ne tik pardavinėjo skaitytojams jų norimas žinias, bet kartu teikė jiems informaciją, kurios patys skaitytojai dažnai visai nenorėjo, tačiau už kurią sutiko mokėti tos informacijos šaltiniai. Paprasčiau tariant, spauda pardavinėjo vartotojams informaciją, o gamintojams - potencialius vartotojus. Daug naujo į informacijos verslą įnešė radijas ir televizija. Šioms masinės informacijos priemonėms įsitvirtinus vartotojų gyvenime, informacijos pateikimo galimybės labai išsiplėtė - tai jau nebebuvo vien juodos raidės ant balto fono ar spalvotos fotografijos; radijas leido pateikti informaciją panaudojant gyvą kalbą ir muziką, o televizija - dar ir judantį vaizdą. Reklamos reikšmė nepaprastai išaugo - juk jei laikraščiai iš bėdos gali išsilaikyti vien pardavinėdami savo teikiamą informaciją, tai radijas ir TV, nerinkdami abonementinio mokesčio iš savo auditorijos, dažniausiai gauna pelną tik iš reklamos. (Tiesa, yra įvairios mokamos kabelinės televizijos atmainos, tačiau ir jų tik maža dalelė išsilaiko be reklamos užsakovų.) Tačiau nors radijas ir TV išplėtė informacijos pateikimo galimybes, jie susiaurino galimybes informaciją pasirinkti. Klausytojas negali kontroliuoti to, ką transliuoja radijo ar TV stotis. Jis gali išsirinkti stotį, kurios profilis jam atrodo labiausiai tinkamas - kaip ir spauda, RTV stotys dažnai specializuojasi tam tikrose informacijos rūšyse -, tačiau tokiu būdu gaunamos informacijos pobūdį jis gali kontroliuoti tik dalinai. Taigi informacijos gavimo radijo ir TV būdą galima būtų pavadinti pasyviu, ir tai yra didžiulis jo trūkumas. Koks gi yra aktyvus informacijos rinkimo būdas? Žmogus aktyviai renka informaciją, kai ieško kokios nors įmonės telefono firmų kataloge, varto valgių receptų knygą ar rausiasi bibliotekoje bandydamas rasti straipsnį apie jį dominančią planetą. Tačiau toks informacijos rinkimo būdas yra nepatogus dėl universalumo stokos. Juk norint rasti valgio receptą, virimo knygą dažnai reikia pasiimti iš bibliotekos arba nusipirkti knygyne; o ją įsigijus ten rasi tik valgių receptus, bet ne firmų telefonus ir planetų charakteristikas. Informacijos apie firmas ir planetas vėl reikia ieškoti atskirai, taip gaištamas brangus laikas, kurį būtų galima panaudoti naudingesnei veiklai. Taigi mums reikalinga sistema, leidžianti greitai, pigiai ir be vargo gauti norimą informaciją. Čia mums į pagalbą ateina kompiuterių tinklai. Trumpa Internet tinklo apžvalga Kompiuterių tinklas - tai daugybė kompiuterių, sujungtų tarpusavyje taip, kad galėtų keistis informacija. Dabar pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė tinklų, tačiau šiame darbe nagrinėsime tik tuos tinklus, kurie yra tarptautinio Internet tinklo dalis. Internet - tai pasaulinis duomenų perdavimo tinklas, šiuo metu jungiantis dešimtis tūkstančių TCP/IP protokolu dirbančių tinklų ir daugiau nei 60 milijonų vartotojų daugiau kaip 110 šalių. Prie Internet prisijungusių kompiuterių skaičius kasmet padidėja dvigubai. Apie 10 procentų tarptautinio telefoninio srauto yra susiję su informacijos perdavimu Internet tinklu. Internet tinklas yra atviras - prie jo gali prisijungti kiekvienas norintysis. Plačiausiai naudojama Internet dalis - World Wide Web tinklas. Tai hipertekstinė sistema, kurioje informacija gali būti pateikiama panaudojant tekstą, spalvotą grafiką, nuotraukas, garsą ir videovaizdą. Šiuo metu testuojamas naujas WWW dokumentų standartas, kuris leis juose panaudoti ir trimatę grafiką. Kaip tai veikia? Vartotojas sėdi prie kompiuterio, modemo pagalba prisijungęs prie vietinio Internet providerio serverio, ir ekrane mato WWW dokumentą. Tam tikros WWW dokumento dalys (pabraukti žodžiai ar paveiksliukai) yra tartum vartai (arba nuorodos, plg. links) į kitus WWW dokumentus. Pavyzdžiui, skaitant firmos Omnitel WWW puslapį apie Lietuvą, galima rasti sakinį apie Vilniaus Universitetą. Kursoriumi (pele) pasirinkus šiuos pabrauktus žodžius, patenkama į naują dokumentą - Vilniaus Universiteto WWW puslapį su VU emblema kairiajame kampe. Čia pateikiama informacija jau vien apie VU, tačiau ir iš šio WWW puslapio per įvairius vartus galima patekti į vis naujus ir naujus WWW dokumentus. Žinoma, tai ne vienintelis būdas “keliauti” po World Wide Web. Turint galvoje, kad į WWW tinklą įeina milijonai (paskutiniais duomenimis - apie 13 mln.) serverių, kuriuose guli milijardai įvairių per WWW prieinamų dokumentų, kyla klausimas - kaipgi šioje košėje susirasti reikiamą puslapį? Lengva ir greita reikiamų dokumentų paieška yra būtina norint, kad WWW funkcionuotų ir duotų realią naudą. Todėl šiai problemai yra skiriama daug dėmesio. Rasti WWW tinkle vartotoją dominančius dokumentus galima įvairiais būdais. Vienas jų - pasinaudoti specialiais paieškos serveriais (search engines), kurie leidžia užduoti raktinius žodžius ar frazes, apibūdinančius vartotoją dominančią informaciją, ir po kelių sekundžių pateikia paieškos rezultatus - sąrašą nuorodų į WWW puslapius, susijusius su jūsų paieškos tema. Pavyzdžiui, norint rasti koordinačių matavimo prietaisais (coordinate measuring machines - CMM) prekiaujančių firmų produkcijos kainoraščius, užtenka prisijungti prie kurio nors iš daugelio paieškos serverių ir liepti jam atlikti paiešką pagal žodžius “CMM pricelist prices”. Keletą akimirkų pagalvojęs, serveris pateikia tokį ar panašų sąrašą su nuorodomis (vartais) į firmų reklaminius puslapius: MITUTOYO/MTI Corporation Mitutoyo is the world’s largest manufacturer of precision measuring instruments, including Coordinate Measuring Machines (CMM). http://www.novagate.com/~tconroy/cmm.htm Romer Inc. Romer is the worldwide leader in portable CMMs systems. http://www.romer.com FSI / Fork Standards, Inc. FSI is a leading supplier of CMMs, optical shaft encoders, photoelectric sensors, industrial counters, and controls. http://www.xnet.com/~fsi/index.html … ir t.t. Pabrauktos frazės - tai vartai, kurių pagalba pasiekiame mus dominančius dokumentus, tarp jų ir kainoraščius. Yra ir kitokių paieškos būdų - pavyzdžiui, galima pasinaudoti World Wide Web Geltonaisiais puslapiais (WWW Yellow Pages), kur WWW dokumentai klasifikuojami pagal pobūdį - prekyba, gamyba, ryšiai, transportas, mokslai, menai, laisvalaikis ir pan. Taigi, nors Internet WWW dokumentų paieškos sistemos dar nėra tobulos, jos nepaprastai palengvina vartotojo darbą. Mes trumpai susipažinome su pagrindiniais Internet WWW tinklo veikimo principais. Toliau pereisime prie šio tinklo komercinio panaudojimo temos. Paslaugos Internet tinkle Paslaugas, “pagimdytas” Internet tinklo ir ypač jo WWW dalies, galima sąlyginai suskirstyti į tris stambias kategorijas: 1. Vartotojams skirtos materialios prekės ir paslaugos, reklamuojamos per Internet tinklą; 2. Vartotojams skirtos nematerialios paslaugos, teikiamos Internet tinklo pagalba ir neišeinančios už jo ribų; 3. Internet providerių teikiamos reklamos paslaugos firmoms. Trumpai aptarsime visas tris kategorijas. Materialių produktų ir paslaugų pasiūla Internet tinkle Vis daugiau firmų naudojasi Internet World Wide Web tinklu, kad pristatyti potencialiems vartotojams save ir savo siūlomas prekes, o taip pat sudaryti vartotojams galimybę užsisakyti norimas prekes nepaliekant savo minkšto krėslo. Tai nulemia daugelis faktorių, tarp jų: 1. Milžiniškas ir sparčiai augantis Internet vartotojų skaičius; platus vartotojų amžiaus, gyvenamosios vietos, profesijos ir pomėgių spektras (nors Internet aušroje juo daugiausiai naudojosi mokslininkai ir akademinis jaunimas, dabar į tinklą įsijungia paties įvairiausio amžiaus, išsilavinimo ir profesijų žmonės - tam turėjo įtakos itin paprastų WWW dokumentų skaitymo programų atsiradimas) 2. Palyginti žema reklamos Internet tinkle kaina (daugelis Internet providers siūlo laikyti savo komercinį WWW puslapį Internet tinkle vos už 10-50 dolerių mėnesinį mokestį, o tai nėra didelė suma net smulkioms firmoms) 3. Galimybė maksimaliai efektyviai supažindinti potencialų pirkėją su savo siūloma preke ar paslauga (panaudojamas tekstas, vaizdas ir garsas) 4. Neribota reklamos trukmė (iš tiesų, juk reklama RTV kanalais transliuojama geriausiu atveju keletą kartų per dieną po keliasdešimt sekundžių; laikraštyje ji būna tol, kol laikraštis pasensta ir išmetamas - paprastai vieną ar dvi dienas, tuo tarpu WWW tinkle informacija apie firmą ir jos siūlomas prekes ir paslaugas gali būti prieinama bet kam 24 valandas per parą, 365 dienas per metus). 5. Tai, kad informaciją apie firmą susiranda būtent tie vartotojai, kurie jos ieško, taigi nešvaistomi pinigai adresato nepasiekiančiai reklamai. 6. Galimybė leisti vartotojui užsisakyti produktą nepaliekant namų ir netgi nenaudojant pašto ar telefono paslaugų (kaip rodo patirtis, iš pažiūros toks paprastas dalykas turi didžiulę reikšmę - galima drąsiai spėti, kad didelė prekių ir paslaugų dalis yra nenuperkama dėl to, kad potencialus pirkėjas pamiršo namie piniginę ar tiesiog tingi važiuoti į parduotuvę kitame miesto gale, tingi ieškoti konkrečios firmos katalogo, tingi net užsakinėti tą katalogą telefonu. Prekių užsakymui per elektroninį tinklą reikia mažiausiai laiko ir pastangų) Dėl šių ir kitų priežasčių vis daugiau firmų savo produkciją reklamuoja Internet pagalba. Tipiniu pavyzdžiu galėtų būti firmos Romer Inc., gaminančios portabilias koordinačių matavimo mašinas, WWW puslapis: trumpai pristatoma pati firma (company profile ), pateikiama detali informacija apie pačias mašinas - jų techninės charakteristikos ir kainos -, pagaliau tiesiai per kompiuterį jau turintys šias mašinas vartotojai gali gauti techninę pagalbą, o jų neturintys - išsirinkti norimą modelį ir jį užsisakyti. Tereikia įvesti pavardę, firmos pavadinimą, adresą ir kreditinės kortelės duomenis, ir, jei elektroninė bankinių atsiskaitymų sistema dirba tvarkingai, po poros savaičių prekė pristatoma vartotojui į namus. Absoliutus komfortas. Specifinės paslaugos, neišeinančios už tinklo ribų Beveik viskas, kas pasakyta prieš tai einančiame skyrelyje, tinka ir kitai Internet tinkle siūlomų paslaugų rūšiai - tai paslaugos, kurios ne tik užsakomos per Internet, bet ir suteikiamos per šį tinklą. Internet tinkle galima perduoti tik informaciją. Iš tiesų, juk kirpėjas nesušukuos jums plaukų per kompiuterį, lygiai kaip ir kepėjas neiškiš picos pro ekraną. Todėl antroji mūsų nagrinėjamų paslaugų rūšis - grynai informacinės paslaugos. Jos labai įvairios. Tai ir solidžių žurnalų elektroninės versijos (pavyzdžiui, užuot prenumeravus Wall Street Journal popieriniame pavidale, galima sumokėti tam tikrą sumą pinigų ir gauti priėjimą prie šio leidinio per Internet), ir verslo informacija, pavyzdžiui, daugelis biržų teikia paslaugas per Internet tinklą (visai nesudėtinga ne tik nagrinėti įvairių kompanijų akcijų kursų grafikus, bet ir pirkti ar parduoti tų kompanijų akcijas neatsitraukiant nuo kompiuterio), ir įvairiausio pobūdžio pramoginiai serveriai (kompiuteriniai žaidimai, didžiulės meno ir ypač erotikos kolekcijos, kurios tampa prieinamos per WWW tik daugiau ar mažiau palengvinus piniginę). Tokio tipo paslaugas siūlančios firmos dažnai naudoja try before you buy metodiką. Pavyzdžiui, prisijungus prie erotinio serverio, vartotojui parodoma keletas linksmo pobūdžio paveiksliukų, kad sužadinti susidomėjimą, o tada durys užtrenkiamos prieš pat virpančią iš susijaudinimo nosį - jei nori pamatyti daugiau, ŽYMIAI daugiau, būk malonus - pervesk nedidelę pinigų sumą į mūsų firmos sąskaitą ir galėsi mėgautis iki valiai. Lygiai ta pačia metodiką naudoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai, ir net tokios rimtos organizacijos kaip Newsweek savaitraštis ar firmos, siūlančios verslo informaciją. Kitas specifinis tokių paslaugų bruožas - didelė kategorija paslaugų teikiama nemokamai arba su žymiomis nuolaidomis vadinamiesiems nekomerciniams vartotojams. Pavyzdžiui, jei privatus asmuo nori užsisakyti naują firmos Autodesk programinį produktą, jam nurodomos dvi kainos: keli tūkstančiai dolerių, jei produktas bus naudojamas komerciniame darbe, ir kelis kartus mažesnė suma, jei pirkėjas yra studentas ir programą naudos tik mokymosi procese, kitaip tariant, jos pagalba neužsidirbs pinigų. Specifinis per Internet teikiamų paslaugų bruožas yra tas, kad jų tiekėjų įdedamas darbas nepriklauso nuo klientų skaičiaus. Iš tiesų, kai daržovių pardavėjas aptarnauja dešimt žmonių, jis gauna pinigus, bet praranda dešimt agurkų. Kita vertus, firmai, prekiaujančiai bet kokio pobūdžio informacija per kompiuterinį tinklą, nebetinka klasikinis komercijos apibrėžimas, sakantis, kad komercija iš esmės yra būdas, kuriuo rinkoje keičiasi prekės savininkai. Internet tinkle vartotojui parduodama ne pati prekė ar paslauga, o tik jos kopija. Net už šios kopijos pristatymą susimoka pats vartotojas (mokesčių telefono kompanijai pavidalu). Taigi Internet paslaugų rinkoje faktiškai neveikia masto disekonomijos principas - kuo daugiau vartotojų įsigis prekės ar paslaugos kopiją, tuo didesnį firma gaus pelną. Juk iš esmės firma sukuria tik prekės ar paslaugos originalą, o kopijos jai visiškai nieko nekainuoja. Lieka aptarti trečią su Internet susijusių paslaugų grupę. Tai Internet providers teikiamos paslaugos Internet providers atlieka panašų darbą, kaip ir laikraščių ar RTV stočių savininkai. Jie turi savo serverius - galingus kompiuterius, kurie dieną ir naktį dirba įjungti į Internet, ir yra tartum tarpininkai tarp gamintojų ir vartotojų. Daugelis Internet providers suteikia savo klientams galimybę reklamuoti savo prekes ar paslaugas WWW tinkle. Įvairių providers teikiamos paslaugos šiuo aspektu labai skiriasi: vieni jų orientuojasi į vietines firmas ir siūlosi ne tik priimti jų reklaminius WWW puslapius į savo serverius, bet ir pasirūpinti, kad tie puslapiai būtų įtraukti į solidžius Internet Geltonųjų puslapių katalogus, suprojektuoti ir meniškai apipavidalinti pačią reklaminę medžiagą, netgi parinkti geriausią tos medžiagos pateikimo stilių. Toks pilnas paslaugų paketas paprastai kainuoja nemenkus pinigus (nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių vien už reklaminės medžiagos paruošimą vartojimui tinkle), prie kurių dar prisideda mėnesinis mokestis už reklaminių puslapių palaikymą Internet tinkle, ir yra dažniausiai siūlomas solidžioms firmoms, kurioms negaila pinigų reklamai. Kiti provideriai apsiriboja tik kliento reklaminės medžiagos laikymu savo serveryje (žinoma, taip, kad dokumentas būtų prieinamas per WWW). Jie vienodai aptarnauja tiek vietines, tiek ir užjūrio firmas. Klientas pats sukuria savo reklaminį puslapį (t.y. suprogramuoja nesudėtingą HTML formato failą) ir Internet priemonėmis (paprastai ftp) nusiunčia jį į providerio serverį, kur ta reklaminė medžiaga guli tol, kol mokamas sutartas mėnesinis mokestis. Paprastai toks mokestis neviršija 10-50 dolerių per mėnesį. Klientas gali kiek norima kartų keisti reklaminę medžiagą - tai jis daro pats, ftp protokolu siųsdamas papildymus savo reklaminiam puslapiui). Klientas nebūtina netgi žinoti, kur yra jo providerio serveris - Internet tinklas nėra organizuotas teritoriniu principu ir geografinės sąvokos jame praktiškai neturi prasmės: greta galima rasti informaciją iš skirtingų pasaulio pusių. Kai kurie Internet providers taip pat teikia nuolaidas nekomerciniams vartotojams arba apskritai aptarnauja juos nemokamai, taip darydamiesi reklamą sau patiems. Šio referato autoriaus asmeninis WWW puslapis guli Geocities serveryje drauge su tūkstančiais kitų nekomercinių vartotojų puslapių. Kompanija Geocities yra stambus Internet provider ir gauna didžiulį pelną iš komercinių WWW puslapių palaikymo. Todėl ji gali sau leisti šiek tiek labdaros ir priima studentų WWW puslapius nemokamai. Išvados Kaip matome po šios trumpos apžvalgos, globaliniai kompiuterių tinklai jau vaidina nemenką vaidmenį pasaulio prekių ir paslaugų rinkose, ir ateityje tas vaidmuo ne tik ne mažės, bet didės stulbinančiu greičiu. Spėju, kad dar po dešimties metų net ir Lietuvoje bus sunku rasti namus, kuriuose nestovėtų kompiuteris, įjungtas į Internet tinklą. Plečiantis techninėms galimybėms, informacijos perdavimo greitis kils, ir kartu kils perduodamo vaizdo ir garso kokybė, taigi didės reklaminės medžiagos įtaigumas, kas tik dar labiau paskatins Internet tinklo panaudojimą prekybos tikslams. Greičiausiai plėstis turėtų antroji Internet paslaugų rūšis - čia lemiamą poveikį turės jau minėta masto disekonomija, tikriau jos nebuvimas. Atitinkamai turėtų sumažėti srautas paslaugų, siūlomų panaudojant įprastines masinės informacijos priemones - spaudą, radiją ir televiziją. Galbūt tai sukels ir daug problemų, tačiau globalinių
Ekonomika  Referatai   (17,05 kB)
Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.
Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)
2004 metų antrojo ketvirčio pabaigoje šalyje buvo 3436,5 tūkst. gyventojų. Per ketvirtį jų skaičius sumažėjo 4,2 tūkst. Po stojimo į ES buvo prognozuojamas tarptautinės migracijos suaktyvėjimas, tačiau neigiamas migracijos saldo antrąjį ketvirtį padidėjo tik 2,7 proc. ( palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu.). 2004 metų antrąjį ketvirtį išliko pastarojo laikotarpio aukšto ekonomikos augimo tendencija. Atlikus šalies ekonomikos vertinimą pagal turimus statistinius duomenis 70 dieną ketvirčiui pasibaigus buvo patikslinti bendrojo vidaus produkto įverčiai. 2004 metų antrąjį ketvirtį šalies bendrasis vidaus produktas ( BVP) sudarė 15287 mln. Lt, o augimas – 7,3 proc., palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu. Didžiausias pakilimas buvo su gamyba ir vartojimu susijusiose veiklos rūšyse: pramonėje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Paklausa vidaus rinkoje išliko aukšta ir mažmeninė prekių apyvarta išaugo 11,1 proc. Apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos apimtis padidėjo 20,2 proc. Visos pramonės produkcijos parduota 17,4 proc. Daugiau, palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu. Vienas iš kylančios ekonomikos rodiklių yra 4,0 proc. ( šalies teritorijoje – 4,3 proc.) išaugusi statybos darbų apimtis, skaičiuojant palyginamosiomis 2000 metų kainomis. Reikia pastebėti, kad antrąjį ketvirtį reikšmingai padidėjo statybų kainos ( 5,3 proc.), o tai turėjo įtakos augimo tempui. Išankstiniais duomenimis, 2004 metų antrąjį ketvirtį šalies teritorijoje investuota 2236,3 mln. Lt , t. y. 4,9 proc. daugiau , palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, skaičiuojant palyginamosiomis kainomis. Prekių eksportas augo lėčiau ( 9,8 proc.) nei importas ( 16,2 proc.), o neigiamas užsienio prekybos balansas , palyginti su metų pirmuoju ketvirčiu, padidėjo beveik 26 proc. Darbo biržos duomenimis, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis pastoviai mažėjo – nuo 7,4 proc. 2003 metų birželio mėnesį iki 6,6 proc. 2004 metų birželio mėnesį Šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 5,0 proc., o realusis darbo užmokestis dėl infliacijos augo lėčiau – 3,9 proc. Gyventojų indėliai sparčiai didėjo ir 2004 metų antrojo ketvirčio pabaigoje siekė 8,7 mlrd. Lt. Bendrasis vidaus produktas Antrąjį 2004 m. ketvirtį buvo pasiektas 7,3 proc. BVP augimas. BVP sparčiai didėja jau kelerius metus. Nuo 2000 metų BVP vidutiniškai auga 1,8 proc. per ketvirtį. Įvertinus bendrą BVP kilimo tendenciją, galime laukti kiek lėtesnio BVP artimiausiais ketvirčiais. Patikslinus 2003 metų BVP įverčius, remiantis naujausiais statistiniais duomenimis, metinis BVP prieaugis padidėjo 0,7 procentinio punkto. Bendrosios pridėtinės vertės augimą antrąjį ketvirtį daugiausia lėmė su gamyba susijusios veiklos: pramonės – 13,5 proc. augimas, prekybos, viešbučių, transporto ir ryšių veiklų bendrai – 9,6 proc., statybos – 4,4 proc. Žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veikloje, palyginti su antruoju 2003 metų ketvirčiu, bendrosios pridėtinės vertės sukurta 3,9 proc. mažiau. Kaip ir ankstesniais ketvirčiais, daugiausiai pridėtinės vertės sukurta veiklose, susijusiose su galutiniu vartojimu: didmeninės ir mažmeninės prekybos, viešbučių ir restorano, transporto, sandėliavimo ir ryšių veiklų grupėje. Apdirbamojoje gamyboje sukurta 20,6 proc. bendrosios pridėtinės vertės ( augimas – 16,3 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos ir asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo veiklos rūšyje – 18,1 proc. ( augimas – 13,1). Vartojimo didėjimui antrąjį šių metų ketvirtį turėjo įtakos taip pat darbo užmokesčio ir užimtųjų skaičiaus augimas, didėjančios pajamos iš užsienio. Tarp BVP išlaidų komponentų dominuoja namų ūkio vartojimo išlaidos ( 65,5 proc.) ir bendrojo kapitalo formavimas ( 23,0 proc.), kurių atitinkamai augimas buvo 9,2 proc. ir 23,9 proc. (palyginti su ankstesnių metų antruoju ketvirčiu). Tokį bendrojo kapitalo formavimo augimą lėmė investicijų į mašinas ir įrengimus ir transporto priemones didėjimas. Antrąjį 2004 metų ketvirtį vienam šalies gyventojui teko 4437 litai bendrojo vidaus produkto ( veikusiomis kainomis). Tai 7,8 procento daugiau nei ankstesniais metais per tą patį laikotarpį ( skaičiuojant palyginamosiomis kainomis). PRAMONĖ Pramonėje sukuriama pridėtinės vertės dalis: 2004 metų antrąjį ketvirtį, išankstiniais vertinimais, ji sudarė 24,8 proc. 2004 metų antrąjį ketvirtį parduotos pramonės produkcijos apimtis veikusiomis kainomis siekė 8233 mln. litų. Šį ketvirtį pramonės produkcijos parduota 17,4 proc. daugiau nei ankstesnių metų atitinkamą ketvirtį, o skaičiuojant be rafinuotų naftos produktų gamybos veiklos – 10,7 proc. daugiau. Kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonės produkcijos apimčiai būdingas sezoniškumas. Palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu, ypač padidėjo durpių ( 22,7 proc.) smėlio ir molio ( 30,6 proc.) pardavimas. Suaktyvėjus statyboms ir kelių tiesimui ypač padidėjo šios gamybos ( palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu): žvyro ( 2,3 karto), skaldos ( beveik 25 proc.), dolomitinės skaldos ( 28 proc.). Apdirbamosios pramonės parduota produkcija sudarė 86,4 proc. visos pramonės produkcijos. Antrąjį ketvirtį joje sukurta 20,6 proc. visos pridėtinės vertės ( apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės dalis metų ketvirčiais svyruoja nuo 19 iki 21 proc.). Apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos apimtis antrąjį ketvirtį padidėjo, palyginti su pirmuoju metu ketvirčiu ( 7,2 proc.), o palyginti su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, žymiai išaugo ( 20,2 proc.). Rafinuotų naftos produktų pardavimo apimtis, palyginti su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, žymiai išaugo net 60,5 proc. Kitose apdirbamosios pramonės veiklos rūšyse taip pat buvo žymių pokyčių. Tarp medienos ir medienos dirbinių ( išskyrus baldus) didėjo medienos drožlių plokščių gamyba ( 2,2 karto). Tarp statybinių medžiagų ir konstrukcijų didėjo stogo čerpių gamyba ( 59,0 proc.), betono nearmuotų gaminių ( 49,8 proc.), cemento gamyba ( 38,2 proc.). Baldų gamybos veikloje ypač išaugo sekcijų gamyba ( 3,6 karto), sofų, kušečių ir tachtų gamyba (2,8 karto), virtuvinių stalų gamyba ( 2,2 karto). Tarp mašinų ir įrangos gaminių išaugo šienavarčių gamyba ( 3 kartus), medžio apdirbimo staklių ( 1,3 karto), metalo apdirbimo staklių ( 75,8 proc.), autokompresorių gamyba ( 89,2 proc.). Ir toliau sparčiai auga radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba. Iš metalo gaminių vinių pagaminta 8 kartus daugiau, vielos – 5 kartus daugiau. Tarp maisto produktų ypač išaugo šios gamybos: žuvies konservų ( 2,1 karto), kondensuoto pieno be cukraus ( 2 kartus), rūkytų mėsos gaminių ( 39 proc.), šokoladinės konditerijos ( 31,2 proc.). Antrąjį ketvirtį odos ir jos dirbinių pardavimas sumažėjo 55,7 proc., palyginti su ankstesniais metais. Apdirbamosios pramonės struktūroje antrąjį metų ketvirtį ryškiai dominavo naftos produktų ( 21,3 proc.) ir maisto produktų ir gėrimų ( 20,7 proc.) pardavimas. Antrąjį 2004 metų ketvirtį eksportuota 58,1 proc. visos pramonės produkcijos. Eksportui buvo skirta 79,3 proc. radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros, 87,4 proc. elektros mašinų ir aparatūros, 76,8 proc. tekstilės gaminių, 77,7 proc. drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo gaminių, 74,9 proc. chemikalų ir chemijos pramonės gaminių, 75,6 proc. rafinuotų naftos produktų, 65,9 proc. medienos ir medienos dirbinių. Nors maisto produktų ir gėrimų gamyba sudaro beveik 21 proc. visos apdirbamosios pramonės apimties, bet šių gaminių buvo eksportuota tik 33,1 proc. Maisto produktų eksportuotos produkcijos dalis, palyginti su pirmuoju metų ketvirčių, padidėjo 6,4 proc. VIDAUS PREKYBA Ir toliau augant vidaus paklausai 2004 metų antrąjį ketvirtį mažmeninės prekybos įmonių apyvarta sudarė 4,9 mlrd. Lt ir, palyginti su praėjusių metų antru ketvirčiu, padidėjo 11,1 proc. Mažmeninės prekybos apyvartos augimas buvo spartesnis, palyginti su visos ekonomikos augimu. Įmonių, prekiaujančių ne maisto prekėmis ( neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų), apyvarta antrąjį ketvirtį buvo 1316,5 mln. Lt ( išaugo 14,3 proc.), o prekiaujančių maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais – 1811,7 mln. Lt ( išaugo 11,3 proc.). Mažmeninės prekybos maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais apyvartos dalis yra gana stabili ir sudaro apie 58 proc. visos mažmeninės prekybos apyvartos, neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų. Antrąjį ketvirtį variklinių transporto priemonių prekybos, remonto ir degalų mažmeninė prekyba išaugo 8,5 proc. Restoranų, barų ir kitų maitinimo įmonių apyvarta ( be PVM) 2004 metų antrąjį ketvirtį sudarė 143,6 mln. Lt ir, palyginti su 2003 metų atitinkamu ketvirčiu, palyginamosiomis kainomis padidėjo 11,5 proc. Žymiai išaugusią paklausą parodo spartus tekstilės, drabužių, avalynės, baldų, kitų buities reikmenų prekybos augimas. Didmeninės prekybos įmonių apyvarta siekė 6537,8 mln. Lt, palyginti su praeitų metų atitinkamu ketvirčiu padidėjo 20,7 proc., o su praeitu ketvirčiu padidėjo 22,0 proc. MATERIALINĖS INVESTICIJOS IR STATYBA Materialinių vidaus investicijų pokyčiams yra būdinga tendencija, kad mažiausiai investuojama pirmąjį metų ketvirtį, o vėliau su kiekvienu ketvirčiu investicinis intensyvumas auga. Tai akivaizdžiai pastebima pagal grafike pateikiamas faktines investicijų reikšmes metų ketvirčiais nuo 1997 metų pradžios. Todėl analizuojant investicijų pokyčius tikslingesnis yra palyginimas su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, o ne su praėjusiu ketvirčiu. 2004 metų antrąjį ketvirtį, palyginti su 2003 metų atitinkamu laikotarpiu, materialinės investicijos išaugo 4,9 proc. Didžiausią visų investicijų dalį ( 23,3 proc.) investavo nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos įmonės, o apdirbamosios pramonės investavo 17,6 proc. visų investicijų. Palyginti su praėjusių metų antru ketvirčiu sparčiausiai investicijas didino sekančių ekonominių veiklų įmonės ir įstaigos: švietimo – 109,4 proc., sveikatos ir socialinio darbo – 60,1 proc., nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos – 29,5 proc., transporto ir sandėliavimo – 27,2 proc. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investavo maisto ir gėrimų pramonės įmonės – 115,3 mln. Lt ( 11 proc. daugiau, nei 2003 metų antrąjį ketvirtį). Analizuojant metų ketvirčiais pastebimi sekantys bendros investicijų struktūros pokyčiai. Palyginti su 2003 metų antru ketvirčiu mažėjo apdirbamosios pramonės ( nuo 21,2 iki 17,6 proc.), elektros, dujų ir vandens tiekimo ( nuo 9,1 iki 7,6 proc.), prekybos ( nuo 10,6 iki 9,9 proc.), valstybės valdymo ( nuo 16,0 iki 14,4 proc.) įmonių investicijų lyginamosios dalys. Didėjo statybos ( nuo 3,2 iki 3,4 proc.), transporto ir sandėliavimo ( nuo 6,8 iki 8,2 proc.), nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos ( nuo 18,9 iki 23,3 proc.), švietimo ( nuo 0,4 iki 0,9 proc.), sveikatos apsaugos ( nuo 0,8 iki 1,2 proc.) įmonių investicijos. Statybos darbų apimties didėjimą lėmė didėjanti naujos statybos ir rekonstravimo darbų sparta. Statybos įmonės ir ne statybos įmonių padaliniai antrąjį ketvirtį atliko darbų šalies teritorijoje už 1160,5 mln. Lt, tai apie 10 proc. daugiau nei 2003 metų antrąjį ketvirtį. Didžiausią statybos darbų dalį sudarė nauja statyba ( 41 proc.), rekonstravimo darbai sudarė 24 proc., remonto – 31 proc. visų atliktų darbų. Pastaruoju metu pastebimas rekonstravimo darbų svorio didėjimas remonto darbų sąskaita. Naujos statybos ir remonto darbai turi priešingus sezoniškumus ir kompensuoja vienas kitą. Per antrąjį šių metų ketvirtį buvo pastatyti 1957 nauji butai ( beveik tiek pat palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu) ir 455 negyvenamieji pastatai ( 44,4 proc. daugiau). Pagal padidėjusį skaičių leidimų statyti gyvenamuosius namus ( 39 proc.) ir negyvenamuosius pastatus ( 44 proc.), galima spręsti, kad ir toliau statybos darbų apimtis didės. Tiesioginės užsienio investicijos TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS Tiesioginės užsienio investicijos ( TUI) 2004 metų antrojo ketvirčio pradžioje sudarė 14210,9 mln. Lt ir, palyginti su 2003 metų antro ketvirčio pradžia, padidėjo tik 3,6 proc. Daugiausia dabartiniu metu investuota į apdirbamąją pramonę - 29,8 proc., prekybą – 17,3 proc., transporto ir ryšių paslaugas – 17,6 proc., finansinį tarpininkavimą – 15,6 proc. visų TUI. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyboje – 36,8 proc., rafinuotų naftos produktų ir chemijos gaminių gamyboje – 20,2 proc. ir tekstilės gaminių gamyboje – 6,3 proc. visų apdirbamosios pramonės TUI. Palyginti su prieš metus buvusia situacija daugiausiai TUI išaugo odos ir odos dirbinių gamyboje – 159 proc., baldų gamyboje – 107 proc., įstaigos įrangos ir kompiuterių bei elektros mašinų ir aparatūros gamyboje – 79,6 proc., mokslinėje veikloje – 71,3 proc. 2004 metų antrojo ketvirčio pradžioje didžiausios šalys investuotojos buvo Danija – jai teko 16,6 proc. visų TUI, Švedija – 15,4 proc., Vokietija – 9,6 proc., JAV – 8,6 proc., Estija – 8,5 proc., Suomija – 8,4 proc.
Ekonomika  Referatai   (30,85 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai
Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)
Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Religija nėra žmogaus sudedamoji dalis, kurios jis galėtų atsisakyti; religija yra tai - iš ko jis kyla. Žmogus gali atsisakyti nebent religingumo, tačiau ne religijos. Įvairių religijų pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, meldžiasi ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 23,35 kB)
Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines vertybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.
Teisė  Namų darbai   (12 psl., 24,59 kB)
Flora ir fauna
2009-12-22
Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals
Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)
Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)
Antanas Vaičiulaitis – XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojas, vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų. Jam rūpėjo didieji būties klausimai, nekintančios dvasinės vertybės, taip pat svarbi buvo gamta.
Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)
Parduos tave kaip lėlę-tai frazė, kuri visom merginom kelia šiurpą, o kai kurioms ir pačius skaudžiausius jausmus, išgyvenimus, neviltį. Ši frazė primena mums, kad kažkur pasaulyje yra tūkstančiai verkiančių sielų, sugadintų protų, išnaudotų kūnų. Taip, kalbėsiu apie vieną iš skaudžiausių šių dienų temų-merginų pardavinėjimą bei jo priežastis.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,55 kB)
Medžiagotyra
2009-12-13
Skiautinių menas mus pasiekė iš gilios senovės. G. Kriaunevičienė knygoje „Dėk skiautę prie skiautės“ (Vilnius, 1997 m.) teigia, kad net Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Apie skiautinius senovėje žinojo kinai, o kryžiuočiai žygiuose po sunkiais šarvais užsivilkdavo kimštus ir dygsniuotus drabužius. Skiautinių pėdsakai vedė į senovės Persiją, Graikiją, Romą.
Ekonomika  Tyrimai   (9 psl., 26,25 kB)
Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859 m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.
Politologija  Referatai   (15 psl., 541,41 kB)
Civilinė teisė
2009-12-11
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)
Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. Teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali buti gamtiniai-geografiniai, kultūriniai-istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip pat regionu siūloma laikyti žemyno teritorijos tam tikrą dalį arba atskirą valstybę.
Ekonomika  Analizės   (40 psl., 199,34 kB)
Kiekvienos įmonės tikslas yra gauti kuo didesnį pelną. Siekiant šio tikslo, įmonei būtinai reikia žinoti vartotojų poreikius bei norus, kad galėtų tinkamai formuoti savo prekių asortimentą, tobulinti vienas ar kitas prekes, neperkamas prekes ir pan. Taip pat naudinga išsiaiškinti ar vartotojai yra patenkinti esamomis prekėmis, jų gausa, sužinoti ar verta įmonei plėsti asortimentą naujomis, patobulintomis prekėmis ir kaip jas geriau pateikti vartotojams.
Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 41,88 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)
Savivertė
2009-11-26
“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”. J. V. Getė. Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis. Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?
Filosofija  Straipsniai   (3 psl., 7,32 kB)
Atvejo analizė
2009-11-18
Almantui trylika metų. Jis gyvena kartu su mama. Berniukas dažnai žmonių vadinamas “sunkiu” vaiku. Jis neretai nelanko mokyklos, o būdamas joje, įžeidinėja mokytojus bei klasės draugus. Almantas visada elgiasi agresyviai ir atgrasiai, yra šiurkštus. Dažnai kaimynų pastebimas rūkant. Mama bendrauja su Almantu, aiškina, kad tai netinkamas elgesys, to negalima daryti, reikia keistis. Berniukas, galbūt, supranta, tačiau jo elgesys visiškai nesikeičia.
Socialinis darbas  Analizės   (5 psl., 11,88 kB)
Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas. Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}. “Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos - tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija - tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 7,98 kB)
Savižudybė
2009-11-15
Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.
Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)
Finansinės analizės reikšmė, tikslai ir uždaviniai. Finansinės analizės būdai. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys. Finansiniai koeficientai. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Finansinių koeficientų naudojimas. Pelningumo rodikliai. Mokumo rodikliai. Veiklos efektyvumo rodikliai. Kapitalo rinkos rodikliai. Finansinės analizės organizavimas. Trumpa įmonės charakteristika. UAB „Pušelė“ finansinė situacija. Įmonės balanso vertikalioji ir horizontalioji analizė. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. Pelningumo rodikliai. Apyvartumo rodikliai. Likvidumo rodikliai. Įmonės bankroto tikimybės analizė.
Finansai  Analizės   (57 psl., 147,45 kB)
Paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio šakų. Ši sfera yra pakankamai atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Vakarų šalyse vis daugiau verslininkų įsitraukia į paslaugų sferos veiklą. Formuojantis Lietuvos rinkos ekonomikai, daugėja žmonių, susijusių su komercine veikla. Gausėja smulkių, privačių prekes kuriančių ir paslaugas teikiančių įmonių. Gausioje prekių ir paslaugų rinkoje parduoti savo prekę darosi vis sudėtingiau. Sugebėjimas suprasti ir pakeisti kliento norus, įsiūlyti savo produktą, mokėjimas dirbti rinkai, tampa neatskiriama sėkmingos veiklos sąlyga. Lietuvoje paslaugų sfera plėtojama spartesniu tempu, palyginti su pramonės gamyba, tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu paslaugų rinkodara tik pradedama plėtoti. Naujos paslaugos plėtojamos priklausomai nuo jų paklausos, steigiamos naujos paslaugų įmonės.
Ekonomika  Referatai   (17 psl., 28,34 kB)
Ieškant įvairių iliustracijų, fotografijų, diagramų, grafikų, patentų brėžinių, prekių ženklų ar kitokios vaizdinės informacijos, neretai bendrųjų žinių apie paiešką voratinklyje nepakaks. Vaizdų paieška jame puikiai organizuota ir kasdien tobulinama. Todėl pravartu susipažinti su tokios paieškos ypatumais ir galimybėmis.
Informatika  Referatai   (10 psl., 17,1 kB)
Rasos
2009-11-09
Rasos - archaiškas šios šventės pavadinimas. Rasa senojoje tradicijoje - esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Etnografė P.Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa - vegetacijos gaivintoja.
Istorija  Referatai   (3 psl., 7,42 kB)
Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.
Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Indija
2009-11-01
Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.
Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)
Pasakos – tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jų pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai, kurie patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų, pasakos be galo. Jos skiriasi veikėjais, kompozicija, temomis, stiliumi, bet visas jungia tai, kad viskas, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,91 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
Robinzonas Kruzas
2009-10-27
Robinzonas Kruzas buvo gimęs garbingoje, padorioje, vidutinės klasės šeimoje. Tėtis jam aiškino kokia gero jo esą padėtis, kaip jis išmoks amato ir be vargo galės gyventi. Deja, Robinzonui tokios mintys nelabai patiko... juk juode nebuvo nė kruopelės nuotykių. O Robinzonas nuo pat to laiko kai jam sukako aštuoniolika svajojo ir svajojo apie nuotykius, keliones po pasauly laivais.
Lietuvių kalba  Ataskaitos   (4 psl., 9,53 kB)
Pardavimo skatinimą kaip savarankišką rėmimo įrankį pradėta išskirti tik šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jau nuo 1969 metų JAV pardavimo skatinimui skiriamos lėšos viršija lėšas, skiriamas reklamai. Pastarąjį dešimtmetį daugelyje JAV vartojimo pramonės šakų pardavimo skatinimui buvo išleidžiama 65 – 75 % bendros reklamai ir pardavimo skatinimui skirtų lėšų sumos. Panašios tendencijos pastebimos ir Vakarų Europoje.
Rinkodara  Referatai   (21 psl., 34,84 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Socialinio darbo, Globos ir slaugos pagrindų, pristatymas (namų darbas). Įvertintas puikiai (10). Kai šaldytuve atsiduria cukrus, 
kava saldinama druska, 
o mylimas tėvukas staiga dukrą pradeda vadinti gera ponia,
 bet nežino jos vardo, 
į namus ateina bėda – 
Alzheimerio liga.
Socialinis darbas  Pateiktys   (31 psl., 4,5 MB)
Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.
Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)
Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.
Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)
Hamurapio teisynas
2009-09-13
Pirmosios valstybės Mesopotamijoje. Babilonijos karalystė. Hammurabio įstatymas. Karaliaus Hammurabio įstatymas – senovės Rytų teisės paminklas. Teisės primityvumas ir modernios nuostatos. Babilono visuomeninės santvarkos savitumų teisinis įtvirtinimas. Civilinė teisė. Nuosavybės teisė. Prievolinių santykių teisinis reguliavimas. Santuoka, šeima, paveldėjimas. Baudžiamoji teisė.
Teisė  Namų darbai   (17 psl., 32,46 kB)
Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,05 kB)
Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 30,76 kB)
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 15,35 kB)
Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)
Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spreęsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,34 kB)
Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)
XV amžiuje ir vėliau Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo naminį krikštą, nors jau ir sumišusį su bažnytiniu. Bažnyčia grižtai kovojo su grynai naminiu krikštu. Už tai žmones bardavo ir bausdavo. Mažosios Lietuvos vyskupai 1425 – 1441 metais ir apie 1471 metus išleido įsakus, skirtus Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir kitų apylinkių gyventojams, kuriais draudė išsisukinėti nuo vaikų krikštijimo bažnyčiose. Pasak Pretorijaus, krikštyti atėjusius kūmus paprastai sutikdavo pribuvėja su kaušeliu rankoje. Pati jį išgėrusi, paduodavo vienam iš kūmų kūdikį.
Istorija  Referatai   (9 psl., 62,47 kB)
Lillian Moller gimė Oakland’e Kalifornijoje 1878m. gegužės 24 dieną William ir Ann Moller šeimoje. Jos tėvas buvo mažmeninės prekybos parduotuvės savininkas, o mama namų šeimininkė. Lillian buvo vyriausias vaikas 9 vaikus turinčioje šeimoje. Didžiulė šeima mėgavosi privilegijuotojų gyvenimo stiliumi. Lillian buvo labai drovus ir savyje užsisklendęs vaikas. Būtent dėl to iki devynerių metų ji buvo mokoma namuose savo tėvų ir korepetitorių. Ji mokėsi ne tik įprastinius akademinius dalykus, tačiau ir prancūzų bei vokiečių kalbų, lankė pianino pamokas.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,12 kB)
Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”. Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją".
Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 7,83 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Vytautas Mačernis, skirtingai nuo kitų to meto poetų ir rašytojų, savo mintis kreipė ne į vykstančių įvykių bei aplinkybių nagrinėjimą, aprašymą bei išaukštinimą ar pažeminimą, pasmerkimą, bet į filosofinius, tiesiogiai neatsakomus, daugiareikšmius dalykus. Jo poezija - filosofinė, ji remiasi ne socialinių tiesų nagrinėjimu, bet prasmės ieškojimu gyvenime, gamtoje, galų gale pačiame žmoguje.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 10,87 kB)
Edukologija
2009-09-07
Progresyvistinės mokyklos JAV 19a.pab.-20a.pr., jų lyginamoji analizė. Pestalocio laiško pedagoginė-psichologinė analizė. Mokykla ir pedagoginė mintis Lietuvoje 13-17a. Kelių pasirinktų užsienio šalių švietimo sistemų lyginamoji analizė. Danijos švietimo sistemos charakteristika. Fiorsterio moralinio auklėjimo pedagogika, jo patarimai pradedantiems mokytojams. Lyginamoji analizė: Lietuvos, Anglijos mokyklų bei Danijos “Bifrost” mokyklos praktinė lyginamoji analizė; pagrindiniai šių mokyklų ugdymo principai ir metodai, istorinės ištakos.
Pedagogika  Paruoštukės   (4 psl., 15,02 kB)
Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.
Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
I tūkstantmečio po Kr. pradžioje baltiškasis arealas buvo didelis: nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose, nuo Lovatės, Velikajos, Dauguvos ir Dniepro aukštupių šiaurėje iki vidurinės Padnieprės pietuose. Didžiuliame Rytų Europos plote archeologai išskiria net 12 baltiškųjų kultūrų. Tiesa, dėl kai kurių ginčijamasi. Pavyzdžiui, yra manančių, kad Djakovo ir Zarubincų kultūros priklausė praslavams. Tokiame dideliame plote pasklidusios baltų gentys nebuvo vienodai išsivysčiusios.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,73 kB)
1920 m. spalio 9 d. J. Pilsudskio slaptu įsakymu generolo L. Želigovskio vadovaujama divizija, pasivadinusi „lietuviška–baltarusiška maištininkų divizija“, įžengė į Vilnių, sulaužydama Suvalkų sutartį. Jau kitą dieną L. Želigovskis savo įsakyme Nr. 1 skelbė apie „Vidurinės Lietuvos“ valstybės organizavimą. Vykdomąją valdžią L. Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Laikinajai valdymo komisijai. Vidurinės Lietuvos teritoriją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių apskritys ir dalis Trakų apskrities (apie 13 000 kv. km ir apie 500 000 gyventojų).
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,91 kB)
Pirmojo pasaulinio karo metu sustiprėjus lietuvių siekiui atkurti valstybingumą, reikėjo spręsti daugelį klausimų. Vienas jų – apibrėžti tautinių mažumų statusą, numatyti lietuvių ir kitų Lietuvos tautų bendradarbiavimo kelius. Reikšmingas žingsnis buvo žengtas 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Jos metu pareikštas lietuvių pasiryžimas kurti savarankišką, nepriklausomą, demokratiniais principais pagrįstą Lietuvos valstybę. Konferencijos dalyviai, atsižvelgdami į tautinių mažumų siekius, nutarė priimti į išrinktą Tarybą jų atstovus.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,97 kB)
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,99 kB)
Kovoje su besitraukiančiais sovietų Raudonosios armijos daliniais vokiečiams padėjo ne tik 1941-ųjų birželio sukilėliai – lietuviai. Jau pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenės – Wermachto gretose kovėsi nemažai lietuvių ar lietuvių kilmės karių. Šitaip, Lietuvos karo istorijos tyrinėtojo Henrio L. Gaidžio duomenimis, vokiečių karinė žvalgyba – Abveras (vokiškai – Abwehr) slaptoje stovykloje šalia Karaliaučiaus parengė apie 200 buvusių Lietuvos kariškių, karo pradžioje kovojusių Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) gretose.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,94 kB)
1944 m. antroje pusėje Lietuva buvo reokupuota sovietinės kariuomenės, atkuriamos sovietų valdžios ir valdymo institucijos, represinis aparatas. Pramonės įmonės buvo atstatomos, sutvarkoma gamyba, kuri 1952 m. pasiekė ikikarinį lygį. Tačiau pramonė buvo atkuriama ne naujais, našesniais įrengimais, bet suremontavus senus, atvežant iš Vokietijos demontuotų gamyklų stakles, variklius bei mašinas. Tuo metu kito kelio ir nebuvo, bet pramonės atkūrimas 4-ojo dešimtmečio technika kūrė bazę ekstensyviai gamybai, konservavo pramonę mašininės gamybos lygyje, sunkino naujų technologijų diegimą.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,71 kB)
Mirus J. Stalinui, 1953 m. kovo 27 d. L. Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“. Pagal jį iš GULAG-o lagerių buvo paleista 1,2 mln. kalinių, daugiausia nuteistų už kriminalinius ir vadinamuosius buitinius nusikaltimus. Nors buvo numatyta paleisti ir politinius kalinius, nuteistus 5 metams laisvės atėmimo, dauguma lietuvių toliau kalėjo GULAG-o lageriuose. Kaliniai tebemirė nuo ligų, sunkaus darbo ar buvo sargybos nužudomi.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,07 kB)
SSRS niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Lietuva jau nepriklausoma valstybė, tad aukščiausioji sovietų vadovybė nusprendė griebtis atviros agresijos. 1991 m. sausio 8-ąją Sovietų Sąjungos gynybos ministras į Baltijos šalis įsakė įvesti desantininkų karinius dalinius. Į Lietuvą buvo permesti sovietų desantininkų divizijos daliniai iš Pskovo. Jau kitą dieną SSRS prezidentas M. Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą siekiais atkurti buržuazinę santvarką bei pareikalavo laikytis Sovietų Sąjungos konstitucijos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,07 kB)
Lietuva nuo LDK laikų garsėjo religine ir tautine tolerancija. Valstybės valdovai dar XIV amžiuje įkurdino Lietuvoje karaimų bei totorių tautines bendrijas, globojo jas. Iki pat II Pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo žydų bendruomenės bei jų kultūra. Lietuvoje prieglobstį atrado kitose valstybėse persekiojamos bendruomenės: Reformacijos laikais į Lietuvą kėlėsi atskiros anabaptistų grupės, o XVIII amžiuje čia nuo žiaurių persekiojimų iš Rusijos bėgo sentikiai.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,4 kB)
Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai. Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys. XIX – XX a. Europoje bei JAV nuolat kūrėsi nauji religiniai pavidalai. Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,64 kB)
Vėlyvajame neolite iš esmės baigėsi baltų kaip etnoso susidarymo procesas. Vėlesnėse epochose – žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus – nusistovi baltų gyventos teritorijos ir jų kultūros. Tai Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros. Reikia pripažinti, kad negalime nustatyti naujųjų baltų kultūrų tiesioginio ryšio su pirmąja baltiška Pamarių kultūra.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,64 kB)
Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (...) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 9,05 kB)
Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, tačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė).
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,76 kB)
Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas?Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,75 kB)
Abonentinė prieiga. Skaitmeninė linija isdn. BRA prieiga. Kitų gamintojų įrangos panaudojimas. Terpė priegoms. Apibendrinta komutacinės stoties struktūra. Kavazielektroninės stotys. Elektroninės (skaitmeninės) stotys. Pilnai skaitmeninės (lietuvoje) stotys DX200. Alcatel. EWSD. AXE -10 .Signalizacijos.Linijinių ir valdymo signalų perdavimo būdai. Signalizacija per skaitmenines perdavimo sistemas. Abonentinė signalizacijos sistema DSS1. Tinklinis lygmuo. Kviečiančiojo abonento numeriai.7 – oji signalizacijos sistema CCS7. Telefono tinklai. Tinklų signalizacijos.
Informatika  Paruoštukės   (3 psl., 198,72 kB)
20a. pradžioje lietuvių rašytojų gretas papildo garsiosios moterys: Žemaitė, G.Petkevičūtė-Bitė, Lazdynų Pelėda, M.Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana. Trys talentingos žemaitės ir panevėžietė Bitė kilusios iš bajorų šeimų, gavusios atitinkamus išsilavinimus. Moterys švietėjos.Visas jas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vingiais lydėjo Povilas Višinskis. Nors ir savo vaikystę praleidusios bajoriškoje aplinkoje, auklėjamos lenkiška dvasia, šios rašytojos turėjo didelę gyvenimišką patirtį, matė daug vargo ir skausmo. Savo kūryboje jos ypatingai daug dėmesio skyrė moterims.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 5,26 kB)
Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojus Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžina problema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje. Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.), A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas ir velnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 6,24 kB)
Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį.
Istorija  Referatai   (6 psl., 12,85 kB)
Marketingo teorija
2009-08-31
Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.
Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)
Krišna
2009-08-20
Dievas įsikūnijo žemėje Dvapara Jugoje (laikmetyje), maždaug prieš 5000 metų kaip visų galių Avataras (Pūrna Avatar) Šri Krišnos pavidalu. Jis buvo švelnumo, nepaprasto žavesio ir neprilygstamos Meilės įsikūnijimas. Trumpai papasakosime Šri Krišnos atėjimą ir gyvenimą. Tuo metu Mathura buvo vienas iš svarbiausių Indijos miestų, Jadu Dinastijos sostinė. Ją valdė karalius Ahuka. Jis turėjo du sūnus, Devaką ir Ugraseną, kurie vėliau tapo atskirų jo karalystės žemių valdovais. Devaki, Devakos duktė, buvo atiduota į žmonas Vasudevai, Jadavai (Jadu Dinastijos palikuoniui). Jaunąją sutuoktinių porą į Vasudevos rūmus vežė Ugrasenos sūnus Kamsa, kuris mylėjo Devaki kaip savo seserį.
Teologija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 12,55 kB)
Krišna
2009-08-17
Dievas įsikūnijo žemėje Dvapara Jugoje (laikmetyje), maždaug prieš 5000 metų kaip visų galių Avataras (Pūrna Avatar) Šri Krišnos Pavidalu. Jis buvo švelnumo, nepaprasto žavesio ir neprilygstamos Meilės Įsikūnijimas. Trumpai papasakosime Šri Krišnos Atėjimą ir Gyvenimą.
Teologija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 12,56 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 68,19 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.
Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)
Simbolizmas
2009-08-13
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.
Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)
Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)
Valdas Anelauskas. Katalikų Bažnyčia. Lietuvos Laisvės Lyga. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė. VLIK'as. Romas Kalanta. Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,61 kB)
“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,36 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Hierarchinės, centralizuotos valdžios institucijos, kurios buvo sukurtos 1930 – 1940 metais paprasčiausiai negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje. Ilgus metus valdžios institucijų rolė buvo vienareikšmė: rinkti mokesčius ir teikti paslaugas, tačiau dar prieš 1930 metus daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos ir valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniais Jefferson principais: valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 16,83 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
A. Baranausko poema "Anykščių šilelis". Nurodytos ištraukos skaitymas ir analizė. R. Granausko pasirinkto kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Antanas Baranauskas - žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius. A. Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,56 kB)
Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė. Pasaka - tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jos pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai - "gražus melas", kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata - tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,16 kB)
Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Egipto civilizacija
2009-07-16
Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.
Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Keletas poetinio "Aš" aspektų. Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,61 kB)
Mes žinome daug lietuvių liaudies dainų, bet galbūt nepagalvojame, kokios jos paslaptingos, atskleidžiančios mūsų protėvių gyvenimą. Šiomis dainomis žmogus išreikšdavo savo džiaugsmą, liūdesį, jausmus... Liaudies dainų yra labai daug, jos skirstomos į vaikų, jaunimo, apeigų, darbo, meilės, vestuvių, karo ir k.t. Senolių dainos mus domina todėl, kad per jas kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, netgi žmoniją, tik reikia į šias dainas pažiūrėti giliau, šiek tiek jausmingiau.
Lietuvių kalba  Referatai   (4,22 kB)
Teritoriją kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius, vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. Baltai gyveno didelėje teritorijoje. Dideliame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Pagal tai skiriamos trys baltų grupės. Dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų –dvi grupės rytų baltų. Vakarų ir rytų baltų gyvenimo būdas labai skyrėsi laidojimo papročiai, skirtinga buvo keramika.
Istorija  Rašiniai   (3,4 kB)
Praeito šimtmečio vidurys Lietuvai buvo ypač sudėtingas - okupacijos sekė viena paskui kitą, savo žiaurumu stebindamos pasaulį. Kai 1941m. birželį prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas, nuo pat pirmųjų jo akimirkų aršios kovos virė ir Lietuvos teritorijoje. Jau po šešių dienų nuo karo pradžios SSRS okupaciją Lietuvoje pakeitė Hitlerinės Vokietijos okupacija. Lietuvoje ji paženklinta žiaurumo ir kraujo ženklu.
Istorija  Rašiniai   (3,56 kB)
Kiek daug skausmo, kančių patyrė mūsų senoliai, kada Lietuvą okupavo vokiečiai. Tačiau, abejoju ar mes suprantame jų išgyvenimus, netektis ir ašaras. Mes dažnai susiduriame su literatūra apie tremtį, bet vien tik perskaitę knygą negalime teigti, jog puikiai suvokiame jų kančias. Norint labiau suvokti jų išgyvenimus reiktų išgirsti, tuo metu gyvenusio žmogaus, pasakojimą. Tą ir nusprendžiau padaryti, apklausdama savo senelį, Petrą Gegecką. Jis gimė 1932m. Zuikinėje. Šiame miestelyje prabėgo jo vaikystė, čia jis lankė mokyklą. Jų šeimoje buvo penki asmenys: mama - Ona, tėtis - Mykolas, sesė - Janina, brolis - Algimantas ir mano senelis Petras.
Istorija  Rašiniai   (2,99 kB)
Civilizacija
2009-07-09
Daiktavardis civilitas iš lotynų kalbos reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir panašiai visumą. Pirmieji civilizacijos sąvoką įvedė prancūzai – švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Gizo civilizacijos apibrėžimą taikė tik Europai todėl žodžiai "civilizuotas" ir "europinis" ilgą laiką turėjo tą pačią reikšmę. Šiuo metu civilizacija – tai visuomenės sukurtų iš kartos į kartą perduodama materialinių ir dvasinių vertybių visuma.Vienas žymiausių tyrinėtojų buvo anglų istorikas, sociologas Arnoldas Džozefas Toinbis.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,76 kB)
Šiame referate mes aptarsime keturias potemes: a) Priešpriešos. Trys baltų arealai. b) Mitologija regioniniu aspektu c) Lietuvių tautosakos skirtumai d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis. Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus: • Priešpriešos • Arealuose vyraujančios priešpriešos • Dievų panteonai • Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės • Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas
Istorija  Referatai   (22,23 kB)
Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose pasigaminti geležies vietoje dar nemokėta. Ilgą laiką geležiniai dirbiniai buvo tik atvežtiniai. Todėl sunku apčiuopti ryškesnę chronologinę ribą tarp bronzos ir geležies amžių. Istoriografijoje šių epochų sandūra nusistovėjo ties sąlygine 550 - 500 m. pr. Kr. data . kultūriniai pokyčiai tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus taip pat nėra dideli brūkšniuotosios keramikos kultūroje šie laikotarpiai net neišskirti, kiek ryškesni pasikeitimai matomi vakarinėje Lietuvos dalyje, tačiau ir juos galima aiškinti natūralia kultūros raida.
Istorija  Referatai   (9,09 kB)
Keltai
2009-07-09
Seniausi mus pasiekę liudijimai apie keltus labai trumpi ir visiškai atsitiktiniai. V a.pr. Kr juos mini istorijos tėvu laikomas Herodotas, aprašinėjes Dunojaus ištakas, o truputį anksčiau pamini Hekatajas Milietis ( apie 540-475 m.pr.Kr; jo darbai žinomi tik iš vėlesnių autorių citatų) aprašė Masalijos ( dabar Marselis) graikų koloniją, įsteigtą ligūrų žemėje, netoli keltų krašto. Tai vėlyvosios Holštato kultūros laikotarpis. Ši kultūra išsivystė apie 750 m.pr.Kr. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus kultūrų.
Istorija  Referatai   (10,84 kB)
Lietuva
2009-07-09
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų - Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo.
Istorija  Referatai   (15,74 kB)
Maksas Plankas
2009-07-09
Maksas Karlas Ernestas Liūdvigas Plankas gimė 1858m. balandžio 23 d. Jo gimimo vieta – Kylis, uostas prie Baltijos jūros. Kylis priklausė Danijai, tačiau 1866 m. tapo Prūsijos dalimi. Planko tėvas buvo vokiečių kilmės ir vadinosi Johanu Juliumi Vilhelmu fon Planku (Johan Julius Wilhelm fon Planc), tai gerai žinomas konstitucinės teisės profesorius, padėjęs rašyti Prūsijos Civilinį Kodeksą; motina – Ema Pacig (Emma Patzig). Pats Plankas (Max Plank) buvo puikus muzikantas, kuriam kartais smuiku akompanuodavo A. Einšteinas. Jo gyvenime būta skaudžių tragedijų. Su pirmąja žmona Marga fon Hėslin (Marga von Hoesslin) Plankas turėjo keturis vaikus.
Fizika  Referatai   (4,05 kB)
Gamtoje ir buityje kasdien matote daugybę kitimų, arba fizikinių reiškinių: dangaus skliautu keliaujančią saulę, žaibą, lietaus lašų kritimą, tirpstantį ledą, elektros lempučių švytėjimą naktį, verdamo maisto garavimą, šliaužiančią sraigę, ir t.t. Senovės žmonės matydami šiuos reiškinius ir negalėdami jų paaiškinti kūrė įvairiausius mitus ir priskyrė šiuos stebuklus dievams. Vaivorykščių ir miražų jie taip pat nesuprato, tad šie stebuklai tapo dievų galiomis.
Fizika  Referatai   (5,8 kB)
Krišna
2009-07-09
Nepaprastai didelį poveikį sektų formavimuisi turi įvairios religijos (dažniausiai kilusios Rytuose - induizmas, budizmas ir pan.), grįžimo į pagonybę idėja (raganavimas, burtai ir t.t.), daugelis afrikietiškų religijų. Sektų problema yra pasaulinė problema. Tokius religinius susibūrimus visuomet smerkia priešingos dominuojančios religijos propaguotojai. Ypač katalikų kunigai, vyskupai ir pan.
Teologija  Referatai   (5,38 kB)
Budizmas
2009-07-09
"Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį, pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį, kuri įžvelgia irimą… Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau, žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose; į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai, kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo."
Teologija  Referatai   (5,39 kB)
Budizmas
2009-07-09
Budizmas - pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560-480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito reiškia "atbudęs, praregėjęs, nušvitęs") vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius - pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.
Teologija  Referatai   (5,47 kB)
Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos.
Teologija  Referatai   (7,42 kB)
(Tolerancija – Lotyniškai reiškia kantriai pakeliantis, iškenčiantis.) Įvadas arba kodėl rašau šita tema: Krikščionybė vyraujanti religija Lietuvoje. Esame krikščionys, todėl tai jau yra pliusas gvildenant šią temą. Tuo labiau šiandien yra labai daug kalbama, kad krikščionis visų pirma neturėtų toleruoti prostitucijos, homoseksualų ar abortų, nes tai prilyginama žmogžudystei. Tik renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė.
Teologija  Referatai   (3,67 kB)
Friderikas Šopenas
2009-07-09
Friderikas Šopenas gimė netoli Varšuvos. Galimos trys jo gimimo datos. Iki šiol tiksliai nežinoma, ar tai buvo saulėta 1810 metų kovo 1 diena, ar apsiniaukusi 1809 metų kovo 1 diena, ar pagaliau 1810 metų vasario 22 diena. Kompozitoriaus tėvas Nikolajus Šopenas – prancūzas, valstiečio sūnus, dar jaunas būdamas persikėlė į Lenkiją. Sunku pasakyti, kas privertė jį palikti Prancūziją, bet Lenkijoje jis atrado naują gimtinę ir buvo aktyvus, sprendžiantis jos likimui. Nikolajus Šopenas kartu su lenkų patriotais dalyvavo kovose už Lenkijos nepriklausomybę.
Muzika  Referatai   (8,89 kB)
Lietuvių liaudies dainos skirstomos į šiuos žanrus: lopšinė, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės – istorinės, kovos už laisvę, raudos. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio, todėl yra grupuojamos į dar kelias rūšis. Lopšinės. Lopšinės dainuojamos migdant vaikus, todėl jų melodijos turi supimo ritmą. Lopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų, liūliavimų, įvairių grožybinių žodelių, palyginimų su paukšteliais ir žvėreliais. Supdamas kūdikį mamos mąstydavo apie savo vaikų ateitį.
Muzika  Konspektai   (3,65 kB)
Lietuvių liaudies dainos skirstomos į šiuos žanrus: lopšinė, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės – istorinės, kovos už laisvę, raudos. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio, todėl yra grupuojamos į dar kelias rūšis. Lopšinės. Lopšinės dainuojamos migdant vaikus, todėl jų melodijos turi supimo ritmą.
Muzika  Konspektai   (3,65 kB)
Danija
2009-07-09
Danijos Karalystė - valstybė Europos šiaurinėje dalyje. Pietuose Danija ribojasi su Vokietija, likusią teritorijos dalį supa Šiaurės ir Baltijos jūros. Apie 1/3 šalies teritorijos yra salose, kita teritorijos dalis yra Jutlandijos pusiasalis. Danijai priklauso ir Grenlandija bei Farerų salos, kurios turi autonomiją. Politinė sistema Danija yra parlamentinė monarchija. Valstybės vadovas, turintis tik reprezentacines funkcijas yra karalius arba karalienė.
Geografija  Rašiniai   (5,78 kB)
Šios išvykos metu pabuvokime kartu Kopenhagoje bei jos apylinkėse, o tiksliau šiaurės – vakarų Zelandijoje. Susipažinsime su Danijos sostine iš arčiau, bei pabuvosime kai kuriose įžymiausiose Kopenhagos vietose, muziejuose bei pasilinksminimų parkuose. Taip pat nuvyksime į kelis netoli Kopenhagos esančius miestus ir miestelius bei pasižvalgysime po juos. Šie miestai ir miesteliai garsėja savo pilimis bei pilių sodais, kita vertus visa Danijos, o ypač Zelandijos gamta yra nuostabiai graži, ir kas svarbiausia – tolėliau nuo didelių miestų nepaliesta civilizacijos.
Geografija  Kursiniai darbai   (4,79 kB)
Tailandas
2009-07-09
Tailandą vadina šypsenų šalimi. Čia šypsosi visi – atsitiktiniai praeiviai, baltais kostiumais vilkintys viešbučių šveicoriai, policininkai, padavėjai, prekybininkai ir taksi vairuotojai. Šypsenos jus pasitiks vos atvykus į šią egzotišką šalį. Žodis "Tailandas" reiškia "laisvųjų kraštas". Tailandas per visą savo permainingą istoriją niekada nebuvo kolonija. Ši šalis, kurios kontūrai primena dramblį su nulenktu straubliu, slepia savyje daugelį paslapčių ir malonių netikėtumų.
Geografija  Kursiniai darbai   (5,81 kB)
Danija
2009-07-09
Kažkada buvusi vikingų žemė, vėliau viena iš pagrindinių šiaurės Europos valstijų Danija tapo modernia, klestinti ir turtinga valstybė, dalyvaujanti politiniame ir ekonominiam Europos gyvenime. Danija, kaip ir kiekviena šalis gali būti pristatyta skirtingai. Štai taip ji atrodo iš 36000km. aukščio. Pav. 1 Danija iš 36000km. aukščio. 2. Oficialus pavadinimas, ilgas vartojamas pavadinimas – Danijos Karalystė (Kingdom of Denmark).
Geografija  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Vokietija
2009-07-09
Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km VFR sienos ilgis 3758 km Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai Jūros iš šiaurės vakarų - Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų - Baltijos jūra Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km) Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)
Geografija  Referatai   (20,76 kB)
Centrinė Italija
2009-07-09
Italija – Pietų Europos valstybė, siekianti priešistorės laikus. Šalį juosia Apeninų kalnai, su daugybe upių ir upelių, žaliuojančių slėnių. Juose keliautojo dėmesį patraukia unikalia architektūra išsiskiriantys statiniai su įvairių formų saulėje spindinčiais šlaitiniais stogais, nedideliais langais, skendintys gėlėse, apsupti sodų, kuriuose ganosi kaimenės ožkų ar avių. Kalnų viršūnėse daug kur galima pamatyti didžiulius kryžius.
Geografija  Namų darbai   (2,87 kB)
Suomija
2009-07-09
Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, institucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų kalbos yra abi oficialiosios. 93% kalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, kalba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai). Lapiai, arba samiai, — tai tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas.
Geografija  Konspektai   (5,58 kB)
Baltai
2009-07-09
Senųjų baltų tikėjimas. Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba. 2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai indoeuropiečiai. Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo. Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 6,42 kB)
Kūčios
2009-07-09
Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė.
Etika  Referatai   (4,69 kB)
Svečiavimasis
2009-07-09
Vaišingumas – būdingas mūsų tautos bruožas. Namai, kuriuose nesilanko svečių – tušti, šalti, nuobodūs. Gyvenime niekas nesuteikia tiek džiaugsmo ir naudos, kiek bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai mums visiems kada nors yra tekę būti pakviestam į svečius arba, tekę pašiam pakviesti ką nors pasisvečiuoti. Žinoma, tai daugeliui sudaro didesnių ar mažesnių, tačiau malonių rūpesčių, pavyzdžiui kaip rengtis, kaip paruošti stalą, kuo vaišinti ir užimti svečius, kaip padaryti, kad vakaras ir tau, ir svečiams būtų malonus.
Etika  Referatai   (10,21 kB)
Pirmaisiais vertybiniais popieriais galima laikyti Babilono molines lenteles, kai, sumokėjęs įnašą, žmogus gaudavo lentelę su užrašu, kuriuo būdavo patvirtinama, kad lentelės turėtojas sumokėjo įnašą prekybinio laivo savininkui ir yra atitinkamos laivo dalies savininkas. Dalininkas prisiimdavo visą riziką ir atsakomybę (laivo sudužimo ar paėmimo į nelaisvę atveju jis neturėdavo teisės reikalauti įdėtų pinigų grąžinimo), tačiau jis besąlygiškai gaudavo jam priklausančią pelno dalį, laivui sėkmingai sugrįžus.
Ekonomika  Konspektai   (20,98 kB)
Plungės rajonas
2009-07-09
Plungės rajoną kerta automagistralė Klaipėda – Vilnius, keliai Šiauliai - Palanga, Tauragė - Mažeikiai. 60 km nuo Plungės miesto yra Klaipėdos uostas, tokiu pat atstumu – tarptautinės reikšmės Būtingės terminalas bei didžiausias Lietuvos kurortas – Palanga, turintis ir tarptautinį oro uostą. Plungės miestą ir rajoną kerta geležinkelio linija Klaipėda – Vilnius. Beveik visos stambiosios pramonės įmonės turi savo geležinkelio atšakas.
Ekonomika  Analizės   (4,19 kB)
Sidabras
2009-07-09
Sidabras – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų ir jos vertinamų metalų. Žmonės nuolat domisi prieš juos gyvenusių žmonių materialiąja kultūra, nes tai yra neišsenkamas išminties šaltinis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės jau prieš daugelį amžių išmoko naudotis metalais – auksu, sidabru, variu ir jų lydiniais. Auksas ir sidabras žmonijos materialiosios kultūros istorijoje daugelį amžių keliavo greta, kaip valiutiniai bei juvelyrikos metalai.
Chemija  Referatai   (6,57 kB)
Mokeščiai
2009-07-09
Kaip žinia, žmonės negyvena amžinai, jie miršta, o jų užgyventą turtą palieka artimiesiems ar kitiems nurodytiems asmenims, bendrijoms, bažnyčiai ir panašiai. Jei turto paveldėtojas yra fizinis asmuo (gyventojas) ir jis šį turtą paveldi Lietuvos Respublikoje, norėdami gauti paveldėjimo teisės dokumentus, privalo sumokėti paveldėto turto mokestį. Taigi, skausmingą artimųjų netektį lydi kita bloga ir finansiškai skausminga žinia, kad artimųjų palikto turto šiaip sau negausi.
Apskaita  Kursiniai darbai   (4,08 kB)
Alkoholis
2009-07-09
Alkoholis yra cheminė m-ga, narkotikas, kuras, nuodas, konservantas ir tirpiklis. Alkoholio gėrimas keičia žmogaus organų veiklą ir daro trumpalaikį bei ilgalaikį poveikį. Tai, kad žmonės vartoja alkoholį, visiškai nereiškia, kad jis yra nepavojingas. Alkoholio kiekis įvairiuose gėrimuose: Alus ir sidras – (4-7%) Vynas- (10-12%) Spirituotas vynas(pvz.portveinas) – (15-22%) Džinas, viskis, romas, degtinė, brendis – (40-55%) Kodėl žmonės geria alkoholį?
Kita  Referatai   (5,96 kB)
NATO
2009-07-09
NATO - tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse.
Politologija  Konspektai   (5,28 kB)
Pasaulyje gyvena milijardai žmonių, o aš esu vienas iš jų. Esu maža, smulki viso pasaulio dėlionės detalė. Esu pilietis kaip ir visi kiti, esu lygiavertis su visais pasaulio žmonėmis. Man galioja tos pačios taisyklės, turiu laikytis tų pačių įstatymų norint, kad būčiau geras pilietis.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2,07 kB)
Visi žmonės vienaip ar kitaip yra išpuikę. Vieni puikuojasi savo išvaizda, kiti turtais, treti taip pat nelieka nuošaly ir randa kuo pasipuikuoti prieš kitus. Žinoma, didžiuotis tuo, ką turi, galima, bet per įkyrus pranašumo rodymas ir dažnas gyrimasis perauga į puikybę. Dažnai žmonės nejaučia ribų ir rodydami savo pranašumą įskaudina kitus. Taigi, galima teigti, kad puikybė iš dalies yra nuodėmė. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės išpuiksta, yra juos supanti aplinka.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2,13 kB)
XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą "Metai". Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirsto", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai". Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė.
Vytautas Mačernis – filosofinės lyrikos kūrėjas, gyvenęs ir rašęs II-ojo pasaulinio karo metais, tačiau dėl savo ankstyvos mirties nepatyręs išeivio likimo. Didžiausias Vytauto Mačernio palikimas – "Metų sonetų" ciklas bei "Vizijos", vienintelis jo baigtas didelės apimties kūrinys. "Vizijose" V.Mačernis grįžta į savo idealizuojamą praeitį, į vaikystę, protėvių namus, kurie yra milžiniškas kontrastas jį supančiai aplinkai.
Antanas Vaičiulaitis- vienas žymiausių lietuvių rašytojų, novelistų, priklausantis ir teigiantis neorealistinę literatūrą. Jo kūrybai būdinga realaus ir mistinio, magiško pasaulio paralelė, puošnus stilius, rėmimasis pasaulinės kultūros šaltiniais, stilizacija. Žinomiausias jo noveles - "Rogės", "Pelkių takas", "Tavo veido šviesa"- nedvejojant galima priskirti neorealistinei literatūrai. Pats žinomiausias A. Vaičiulaičio kūrinys - poetinis romanas "Valentina".
Poetas Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėsto tautosaką ir literatūrą. M. Martinaitis savo gimimo metais ir kūrybos tendencijomis įsiterpia tarp dviejų poetų kartų – 30-ųjų metų gimimo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių Jono Strielkūno, Sigito Gedos.
Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas "Metus" 1818 metais, įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo K. Donelaičio asmens ir kūrybos populiarumas, kai 1964 metais buvo minimos 250-osios jo gimimo metinės.
Lietuvių kalba  Referatai   (9,7 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,8 kB)
Antanas Škėma
2009-07-09
Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas, vienas įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Jau pirmosios jo novelės liudijo, kad šis autorius pasuks kitokiu, savitu, kūrybos keliu ir įneš daug naujovių į pokario lietuvių literatūrą. Jo kūrybos kelias trumpas, tetrukiąs tik gerą dešimtmetį, o talentas skleidėsi labai nepalankiomis aplinkybėmis – Nepriklausomybės praradimo, karo, viena kitą keičiančių okupacijų metais.
Lietuvių kalba  Analizės   (3,51 kB)
Nijolė Miliauskaitė - viena iš bene pačių savičiausių moderniosios lietuvių poezijos atstovių, literatūros padangėn atsinešusi originalų kūrybos stilių ne vien raiškos, bet ir turinio požiūriu. Tie, kurie domisi autentiška šios poetės kūryba, žino ir N. Miliauskaitės biografijos - gana liūdnos, pilkos ir kasdieniškos- aspektus. Gimusi ir augusi daugiavaikėje šeimoje, vėliau, kad baigtų mokslą, buvo priversta gyventi Marijampolės mokykloje - internate. Šį laikotarpį atskirai nuo šeimos be galo skaudžiai išgyveno.
Lietuvių kalba  Analizės   (8,26 kB)
IP telefonija
2009-07-09
Telefonas jau seniai yra tapęs būtinybe, be kurios negalime įsivaizduoti savo gyvenimo. Telefonu mes bendraujame, palaikome ryšį su artimais žmonėmis, klientais, bendradarbiais. Toks bendravimas mus verčia apmokėti didžiules sąskaitas už telefoną. Galime prisimint tuos laikus, kuomet pokalbio minutės nebuvo skaičiuojamos, vietiniai pokalbiai buvo nemokami, nebuvo jokių sujungimo mokesčių. Tokie laikai IP telfonijos pagalba vėl sugrįžo į mūsų namus.
Informatika  Referatai   (5,9 kB)
Prieigos ir perdavimo sistemų sąsajos. Abonentinė prieiga tinklo operatoriui turi labai didelę reikšmę, kadangi į abonentinę prieigą investuojama apie 70%, telekomunikacijų išlaidų. Paprasčiausiu atveju iki abonentų paklojamas varinių porų kabelis. iš kurio kiekvienas abonentas gauna individualią abonentinę liniją. Naudojant optinį kabelį (FTTL), galima gauti didelį pluoštą kanalų arba įrengti plačiajuostį traktą. Tuo atveju abonentų prijungimo sistemoje brangiausiai kainuoja paskutiniai metrai iki abonento.
Informatika  Konspektai   (4,56 kB)
Kompiuteriai
2009-07-09
Dvidešimt pirmajame amžiuje spartus visuomenės vystamasis tęsiasi: vis greičiau atnaujinama technika ir technologijos, keičiasi sukuriamos ir suvartojamos energijos proporcijos, naudojamos vis tobulesnės ryšio ir susisiekimo priemonės. Nemažesniu tempu gausėja ir informacijos. Didelės apimties informacijos apdorojimas neįsivaizduojamas be kompiuterio ir atitinkamų informacinių technologijų. Todėl pastaruoju metu iškilo kompiuterinio raštingumo problema.
Informatika  Konspektai   (4,99 kB)
Erazmas Rotardamietis yra žymiausias vokiečių humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį. Šių metų Liepos mėn.12 d. sueina 471 metų ,kai Bazelyje mirė Erazmas Roterdamietis, 70 savo amžiaus metus bebaigdamas. Jo veikla paliko pėdsakus ir pedagogikos moksle, jam rūpėję ir etikiniai, moraliniai, bei religiniai dalykai, o visų pirma krikščioniškas humanizmas.
Filosofija  Referatai   (12,92 kB)
Laisvės samprata
2009-07-09
Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Naujaisiais laikais šią problemą tyrinėjo B.Spinoza, I.Kantas, G.Hegelis, A.Šopenhaueris ir kiti.
Filosofija  Referatai   (16,04 kB)
Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus.Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais.Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas,skurdėjimas.
Filosofija  Referatai   (23,66 kB)
Sokrato gyvenimas
2009-07-09
Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion).
Filosofija  Referatai   (7,24 kB)
Nuodingieji grybai
2009-07-09
Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Svarbūs yra vadinamieji mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvūnijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles reikia vertinti kaip didelį turtą.
Biologija  Referatai   (7,4 kB)
Žmogus nuo seno yra priklausomas nuo gamtos. Taip yra todėl, kad žmogaus egzistenciją gamtoje lėmė tik maksimalus žmogaus prisitaikymas prie gamtos t.y. įvairių gyvosios ir negyvosios aplinkos veiksnių. Šiais laikais,dėl įvairių technologijų plėtros, žmogus yra labai atsiribojęs nuo gamtos, tačiau civilizacijos raidai nepažengus tiek, kiek ji yra pažengus dabar žmonės labai darniai sugyveno su gamta. Šių žmonių įtaka gamtai nebuvo didelė, be to ir žmonių buvo labai nedaug.
Biologija  Analizės   (1,98 kB)
Narkotikai
2009-07-09
Tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, "Ecstasy" ? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartum, kad tai narkotikai.
Kita  Referatai   (22,84 kB)
Daugelio žmonių viena iš svajoni