Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 396 rezultatai

Finansinės analizės uždaviniai ir jų skaičiavimai. Apskaičiuota:apyvartinio kapitalo poreikis,apyvartinio kapitalo pasikeitimai,mokumo rodikliai,pabaigta pelno (nuostolio) ataskaita,įvertintas imonės pelningumas, vienai akcijai tenkantis pelnas,finansinis ir bendrasis svertai,įvertinta įmonės veiklos efektyvumo būklė,vienos paprastosios akcijos pelnas.
Apskaita  Uždaviniai   (11 psl., 46,93 kB)
Darbo tikslas – įvertinti kredito suteikimo galimybę. Darbo uždaviniai: Apibūdinti kreditų kainos dedamasias dalys; Apibūdinti ir įvertinti įmonės istoriją, akcininkus, išanalizuoti konkurencinę aplinką, įmonės pirkėjus bei tiekėjus; Sudaryti pinigų srautų ataskaitą; Atlikti vertikalią ir horizontalią įmonės pelno/nuostolio ir balanso analizę; Įvertinti įmonės finansinės būklės rodiklius; Priimti sprendimą dėl lizingo suteikimo galimybės; Pateikti išvadas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (51 psl., 177,92 kB)
Darbe pateikta verslo idėjos investicijos ir finansavimas, skaičiavimai ir pan.
Ekonomika  Ataskaitos   (12 psl., 168,67 kB)
Tarptautiniai finansai ir jų vaidmuo ekonomikoje- detali analizė. ĮVADAS 3 1. TARPTAUTINIAI FINANSAI 4 1.1 Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas 5 1.2. Tarptautinės finansų institucijos 7 2. TARPTAUTINĖ PREKYBA 9 3. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA EKONOMIKOJE 13 4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS PRIEMONĖS 14 IŠVADOS 17
Finansai  Referatai   (18 psl., 38,01 kB)
Šveicarija pirmiausia asocijuojasi su pasakišku gamtos grožiu, žmonių darbštumu, taupumu ir turtingumu. Darbštumo ir taupumo dėka sukaupti turtai Šveicarijoje naudojami saugiai ir protingai. Tam tarnauja puikiai išvystyta, visam pasauliui gerai žinoma bankų sistema. Bankai siūlo savo paslaugas nuo pat pirmos žmogaus atėjimo į šį pasaulį dienos iki paskutinės. Mūsų darbo tikslas papasakoti apie Šveicarijos bankus, jų struktūrą. Darbo uždaviniai: o išdėstyti Šveicarijos bankų istoriją, o apibūdinti Šveicarijos bankų sistemos struktūrą, o papasakoti apie šiuolaikinius Šveicarijos bankus, o palyginti Šveicarijos ir Anglijos bankus, o aptarti nacionalinio banko tikslus, funkcijas, o apžvelgti Šveicarijos bankų veiklos bruožus.
Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 27,74 kB)
Įvadas 3 TEORINĖ DARBO DALIS 4 Bankininkysčių pradžia ir raida Lietuvoje ir užsienyje 4 Pagrindiniai bankų veiklos principai 7 Bankų sistemos institucijų klasifikavimas 9 Bankinės institucijos 9 Nebankinės institucijos 11 Centrinis bankas. Jo kilmė, tikslai bei funkcijos 11 Centrinių bankų kilmė 11 Centrinio banko tikslai ir funkcijos 12 Anglijos bankas 13 Lietuvos centrinis bankas 14 PRAKTINĖ DARBO DALIS 18 Anglijos komercinių bankų apžvalga 18 Lietuvos komercinių bankų apžvalga 20 Išvados 23 Pasiūlymai 24 Santrauka užsienio (rusų) kalba 25 Naudota literatūra 26
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 216,66 kB)
Apskaitos organizavimo įmonėje ataskaita.
Finansai  Ataskaitos   (13 psl., 34,28 kB)
1. ĮMONĖS PRISTATYMAS 3 2. SANTRAUKA 4 3. VERSLO APRAŠYMAS 5 4. GAMYBINĖ VEIKLA 6 5. RINKODARA 7 6. VADYBA 10 7. RIZIKOS ĮVERTINIMAS 11 8. FINANSINĖ DALIS 12 8.1 Finansavimo poreikis ir šaltiniai 12 8.2 Savikainos prognozė 14 8.3 Pelno (nuostolių) prognozė 23 8.4 PVM prognozė 24 8.5 Mokesčių prognozė 25 8.6 Pinigų srautų prognozė 25 8.7 Prognozuojamas balansas 26 8.8 Ekonominiai finansiniai rodikliai 27 LITERATŪRA 31 PRIEDAI 32
Apskaita  Kursiniai darbai   (42 psl., 138,5 kB)
snoras
2012-02-26
Banko SNORAS bankrotas neigiamai paveikė šalies apdirbamąją pramonę, tačiau sisteminės rizikos sektoriui nesukėlė. Tokias išvadas padarė Lietuvos pramonininkų konfederacija, tirdama pirmojo šių metų ketvirčio pramonės lūkesčių indeksą (PLI). Dėl bankroto nukentėjo 14 proc. didžiųjų Lietuvos gamintojų, tuo tarpu 86 proc. respondentų teigia, kad jis neturėjo jokios įtakos įmonių veiklai.
Ekonomika  Namų darbai   (6 psl., 12,27 kB)
SANTRAUKA Individuali automobilių galvučių remonto įmonė užsiima variklių galvučių šlifavimo, suvirinimo ir vožtuvų pritrynimo darbais. Joje dirba keturi žmonės: direktorius, buhalteris ir du šaltalviai- remontinikai. Įmonės pagrindinis tikslas – teikti lengvųjų automobilių variklių galvučių remonto paslaugas ir įsitvirtinti rinkoje. Šis verslo planas yra sudarytas trims metams: 2012; 2013; 2014 m. Prognozuojamos pajamos per tris metus bus vienodos. Jos sieks 93600 Lt. per metus. Grynasis pelnas 2012 metais sieks 6641,2 Lt; 2013 metais- 88,73 Lt; 2014 metais- 1057,75 Lt. Šiai įmonei reikalingas 60000 Lt pradinis kapitalas. Nuosavos lėšos siekia 23289,46 Lt, kitos lėšos skolinamos iš banko. Įmonės steigėjas prašo 36701,54 Lt ilgalaikės banko paskolos, taikant 10 % metines palūkanas. Paskola bus gražinta per 3 metus. Suteikęs paskolą, bankas gaus 51171,15 Lt palūkanų. Ši paskola panaudota naujų irengimų, skirtų atlikti pasirinktą veiklą, įsigijimui.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 150,36 kB)
Apskaičiuoti naujai statomo vėjo elektrinių parko ekonominius rodiklius: 1. Sumines vėjo elektrinių parko kapitalines investicijas K. 2. Metines vėjo elektrinių parko techninės priežiūros išlaidas. 3. Metinį vėjo elektrinių parko nusidėvėjimą. 4. Suminius metinius kaštus. 5. Metinę elektros energijos gamybą. 6. Metines pajamas už parduotą elektros energiją. 7. Metinį pelną. 8. Metinį pelno mokestį. 9. Paskolos grąžinimo grafiką (grąžinimas pastovus): paskolos ir palūkanų dalies pasiskirstymą kiekvienais metais (pateikti ir grafiškai). 10. Grynųjų pinigų srautą. 11. Vėjo elektrinių parko nediskontuotą ir diskontuotą atsipirkimo laiką. 12. Projekto grynąją diskontuotą (esamąją) vertę. 13. Vidinę pelno normą. 14. Sudaryti projekto balansą. 16. Apskaičiuoti ribinę elektros energijos supirkimo kainą, kuriai esant projektą yra tikslinga įgyvendinti. 17. Atlikti projekto jautrumo analizę, apskaičiuojant grynąją esamąją vertę, kai: - ±2 % keičiasi banko palūkanų norma; - ±10 % keičiasi pagamintos elektros energijos kiekis; - ±10 % keičiasi kapitalinės investicijos. Padaryti išvadas apie vėjo elektrinių parko statymo tikslingumą
Kita  Uždaviniai   (7 psl., 90,31 kB)
Makro aplinkos analize
Administravimas  Referatai   (9 psl., 13,73 kB)
TURINYS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS...........................................................................................2 ĮVADAS..............................................................................................................................................3 1. Įmonės veiklos finansinės analizės teorinės prielaidos...................................................................4 1.1 Įmonės veiklos finansinės analizės esmė bei reikšmė įmonės valdymui................................4 1.2. Įmonės veiklos finansinės analizės tikslai ir uždaviniai.........................................................8 2. Įmonės veiklos finansinės analizės būdai ir metodai.....................................................................16 2.1. Įmonės veiklos finansinės atskaitomybės analizė.................................................................16 2.2. Santykinių rodiklių analizė...................................................................................................30 3. UAB „Transpa“ įmonės veikos finansinė analizė..........................................................................43 3.1. UAB „Transpa“ įmonės finansinės atskaitomybės analizė...................................................43 3.2. UAB „Transpa“ įmonės santykinių rodiklių analizė............................................................50 IŠVADOS..........................................................................................................................................56 LITERATŪRA..................................................................................................................................59
Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (77 psl., 162,43 kB)
Referatas tema "Elektroninis parašas" arba "Kaip pasirašomi dokumentai elektroniniu būdu?". 10 dėstymo puslapių. Darbas įvertintas l. gerai.
Aplinka  Referatai   (14 psl., 305,1 kB)
Makroekonomikos namų darbas (referatas)"Kainų rodikliai ir infliacija"
Vadyba  Referatai   (13 psl., 104,17 kB)
Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)
UAB Statybos veikla
2011-05-01
UAB „Statybos“ veiklos finansinės analizės pirmoje dalyje pateikiama informacija apie įmonės veiklą, konkurencinę aplinką bei analizuojami šakos pagrindiniai finansiniai rodikliai. Antroje dalyje atliekama horizontali ir vertikali finansinė analizė, nagrinėjami pelningumo, mokumo, apyvartumo rodikliai.
Finansai  Referatai   (42 psl., 118,88 kB)
Audito darbas apie ilgalaikio materialiojo turto audita.
Finansai  Referatai   (13 psl., 34,34 kB)
Įmonės finansinė analizė: imonės horizontali ir vertikali analizė, pelno analizė
Finansai  Kursiniai darbai   (42 psl., 118,85 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
Darbas apie didziasias Vilniaus bibliotekas, naudingas istorijos fakulteto, 1 kurso studentams. *Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Lietuvos Mokslų akademijos biblioteką ir, žinoma, Centrinę Vilniaus Universiteto biblioteką. Šios trys bibliotekos pasižymi plačiu knygų asortimentu, ir kitomis istorijos specialybės studentui naudingomis paslaugomis***Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) įkurta 1919 m. Tai pagrindinė šalies viešo naudojimo mokslinė biblioteka, atliekanti taip pat ir parlamentinės bibliotekos funkcijas***Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Biblioteka yra valstybinės reikšmės mokslinė biblioteka, mokslo, kultūros ir edukacijos institucija, Tado Vrublevskio dovanota Vilniaus visuomenei 1926 m. ***Vilniaus universiteto biblioteka (VUB) - seniausia Lietuvos akademinė biblioteka. Ją 1570 m. įkūrė jėzuitai. VU biblioteka yra 9 metais senesnė už Vilniaus universitetą. Viena iš nedaugelio Europos bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė***
Istorija  Referatai   (10 psl., 16,23 kB)
nedarbas ir jo priežastys lietuvoje
Ekonomika  Kursiniai darbai   (23 psl., 107,05 kB)
VERSLO ĮMONIŲ VEKSELIAI, JŲ FUNKCIONAVIMO YPATUMAI IR REIKŠMĖĮVADAS1.Vekselio sąvoka2. Vekselių rūšys 3. Atsiskaitymo vekseliais mechanizmas 4.Vekselio turinys ir mokėjimo terminai 5. Vekselių inkasavimas, diskontavimas ir kreditavimas 6. Antrinės rinkos vekseliai. PRAKTINĖ DALIS IŠVADOS
Administravimas  Analizės   (15 psl., 37,04 kB)
ĮVADAS. Vertybinių popierių rinka. Skolos vertybiniai popieriai.Obligacijos. Obligacijų vertės nustatytmas ir pelningumas.
Finansai  Referatai   (15 psl., 32,71 kB)
Pinigų vertės problemos.
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)
Gimnazijoje atsiranda vis daugiau linkusių nusikalsti paauglių ir dar daugiau, nors nepadariusių rimtų nusikaltimų, bet esančių policijos akiratyje. Dalis jų auga socialiai apleistose, nepilnose šeimose, kiti - šeimose, kur tėvai dirba ir neturi laiko rūpintis savo vaikais. Tokie jaunuoliai buriasi į grupes, pradeda prastai lankyti gimnaziją, kyla problemų bendraujant su bendraamžiais, tėvais ir mokytojais. Jiems trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, bendravimo įgūdžių, informacijos, kur galima kreiptis pagalbos įvairiais kriziniais gyvenimo atvejais. Jie kaip ir suaugusieji savo problemas bando išspręsti vartodami alkoholį, narkotikus, darydami nusikaltimus, demonstruodami jėgą. Jaunuoliai, kurie savo šeimose mato smurtą, prievartą ir išnaudojimą, tarsi yra užprogramuojami ateityje kurti tokias pat šeimas. Šiuo projektu bus siekiama padidinti Svėdasų gimnazijos rizikos grupės paauglių galimybę tapti pilnaverčiais visuomenės nariais; skatinti jų aktyvumą prevencinėje narkomanijos ir nusikalstamumo jaunimo tarpe problemų sprendimo veikloje.
Komunikacijos  Projektai   (7 psl., 20,43 kB)
Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“. Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtas Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministro įsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimo programos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu, teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybės gebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).
ĮVADAS PAUKŠČIŲ GRIPAS REKOMENDUOJAMOS PROFILAKTINĖS PRIEMONĖS PAUKŠČIŲ GRIPAS PASAULYJE PAUKŠČIŲ GRIPAS LIETUVOJE KIAULIŲ GRIPAS KAIP UŽSIKREČIAMA KIAULIŲ GRIPU SIMPTOMAI KIAULIŲ GRIPO PAVOJUS GRIPO DIAGNOZAVIMAS KAIP APSISAUGOTI NUO KIAULIŲ GRIPO KIAULIŲ GRIPO GYDIMAS KIAULIŲ GRIPAS LIETUVOJE NUMATYTOS PREVENCINĖS PRIEMONĖS PANDEMIJA: PROGNOZĖS IR PREVENCIJA KIAULIŲ GRIPO UŽKRATAS PALEISTAS TYČIA IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 32,36 kB)
Tai UAB “Karys” verslo planas. Įmonė veiklos pobūdis: karate treniruotės. Taip pat klientams bus teikiamos nemokamos konsultacijos mitybos klausimais.
Administravimas  Kita   (28 psl., 72,08 kB)
paklausa
2011-03-27
paklausa
Ekonomika  Referatai   (14 psl., 31,62 kB)
Vilniaus degtynes analize
Ekonomika  Analizės   (18 psl., 80,49 kB)
ĮVADAS 1. Konkurencinis pranašumas 1.1. Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, jų įvairovė 1.2. M.Porter‘io penkių konkurencinių jėgų modelis 1.3. Konkurencinių strateginių grupių žemėlapis ir jo teikiama nauda 1.4. Konkurencingumo analizė 2. UAB „Kosmelita“ veiklos tyrimas ir vertinimas 2.1. Bendrovės veiklos apibūdinimas 2.2. Bendrovės veiklą įtakojantys veiksniai 2.3. Rinkos tyrimas 2.3.1. Parduotuvės „Eurokos“ užimama padėtis kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotų parduotuvių rinkoje 20 2.3.2. Konkurentų analizė pagal strategines grupes 2.3.3. Parduotuvės konkurencingumo analizė 2.3.4. Konkurentų analizė pagal M. Porter‘io modelį 2.4. Vartotojų nuomonės tyrimas 2.4.1. Tyrimo apibūdinimas 2.4.2. Tyrimo rezultatų analizė 2.5. Konkurencinio pranašumo didinimo pagrindinės sritys ir galimybės IŠVADOS IR PASIŪLYMAI LITERATŪRA 1 priedas- Anketa Temos aktualumas. Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbant apie įsikuriančias naujas įmones, bankrutuojančias senas ir, žinoma, konkurenciją tarp esančių. Šiandien plačiai vystantis verslui atsirandanti vis didesnė įmonių įvairovė sąlygoja didėjančią tarpusavio konkurenciją. Tai skatina ieškoti naujų būdų atlaikyti konkurenciją. Geras pirkėjo aptarnavimas yra vienas iš veiksnių, garantuojančių įmonės sėkmę, be to jis padeda įgyti tvirtą konkurencinį pranašumą, užtikrinti pelningumą ir sėkmę ateityje. Svarbiausias kokybės vertintojas yra vartotojas ir įmonės tikslas yra jį patenkinti. Tai įmanoma tik gerai pažinus savo klientus ir išsiaiškinus jų poreikius. Vartotojų poreikių žinojimas įgalina įmonę efektyviau juos patenkinti, todėl visi procesai turi vykti taip, kad vartotojas būtų laimingas ir sugrįžtų.
Vadyba  Diplominiai darbai   (43 psl., 401,53 kB)
Mikro - makro ekonomikos kursinis darbas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (29 psl., 49,07 kB)
Įmonės organizavimo darbas
Vadyba  Namų darbai   (33 psl., 95,27 kB)
Daugelį metų atgal, bankų veikla tapo labai svarbiu akcentu kiekvienos šalies ekonomikoje, taip pat žmonių gyvenime ir versle. 2006-2008 metų laikotarpis buvo labai permainingas. 2006-aisiais Lietuvos ūkis, nežymiai, bet augo, o 2007 metais pasiekė didžiausią ekonomikos augimo tempą, daugelis įmonių uždirbo didžiulius pelnus ir bankai nebuvo išimtis. Pagal Lietuvos banko duomenis visi Lietuvoje, veikiantys komerciniai bankai dirbo pelningai, išaugo žmonių pasitikėjimas, didėjo klientų skaičius. Tačiau prasidėjusi ekonominė krizė 2008 metų pabaigoje, labai paveikė Lietuvos ekonomikos augimą, bankams šis laikotarpis buvo gana įtemptas, kurio metu, prieš tai nors ir nežymiai, tačiau augę, indėliai ir bankų turtas – sumažėjo. 2008 metais bankų turto ir paskolų augimo tempai buvo mažiausi per pastaruosius kelerius metus, o šalies bankuose laikomi indėliai taip pat sumažėjo.
Finansai  Analizės   (21 psl., 73,6 kB)
darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.
Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
Danija
2011-02-02
Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).
Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)
Steigiant naują įmonę svarbu įvertinti ją supančią aplinką. Labai svarbu numatyti būsimos prekybos įmonės ateitį, nuspręsti ar verta rizikuoti. Kuo didesnis bus vaikų gimstamumas, tuo didesnė tikimybė, kad steigiamą įmonę aplankys vis daugiau šeimų. Šiuo metu Lietuvos ekonominė padėtis nėra stabili, bet aš tikiuosi, kad finansinė padėtis pagerės.
Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 60,02 kB)
Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.
Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)
Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.
Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)
Lengvųjų automobilių kėbulų restauravimo įmonės šiais laikais turi labai didelę paklausą Lietuvoje ir užsienyje, daugelis automobilių yra senesni nei dešimties metų, todėl kėbulai būna paveikti korozijos, išblunka spalva, kėbulo nelygumų ar pabraižymų. Kaip žinome, avaringumas tik didėja, iš užsienio atvežti automobiliai dauguma yra daužti, o kėbulų remonto įmonėse labai didelės eilės, o ypač trūksta kvalifikuotų darbuotojų, todėl automobilio kėbulams reikalingas restauravimas. Reklamuoti kėbulų remonto paslaugas nėra įprasta. Didelė dalis automobilių į kėbulų remontą atvažiuoja po autoįvykių.
Inžinerija  Kursiniai darbai   (23 psl., 61,56 kB)
UAB “Šiltukas” teiks langų sandarinimo, įvairaus remonto ir apdailos (plytelių, metlako klijavimas, pakabinamų lubų montavimas, parketo klijavimas, kalmias dailylentėmis, tapetavimas ir pan.) paslaugas.Ši veikla yra perspektyvi, nes Mažeikių mieste vis daugiau namų yra renovuojami, o visi gyventojai nori turėti šiltus, tvarkingai ir kokybiškai suremontuotus namus.Įmonė savo veiklą pradės tik tada, kai bus ištirta rinka, išanalizuotos vartojo savybės, nustačius potencialią rinką, paskaičiavus prognozuojamą savikainą ir prognozuojamą pelną, bei įvertinus galimus rizikos faktorius. Tikimasi gauti iš banko paskolą, už kurią bus pirkti reikalingi įrankiai, įrenginiai. Jau yra numatytos patalpos išsinuomojimui strategiškai patogioje vietoje – Gamyklos gatvėje. Ši vieta patogi, nes yra geras privažiavimas, patogi vieta efektyviai reklamai, nes ši gatvė yra ganėtinai judri, todėl bus matoma daugeliui potencialių klientų. Paskolą tikimasi atiduoti dalimis kiekvienais metais, mokant palūkanas.
Finansai  Referatai   (21 psl., 65,4 kB)
Demo versija gali naudotis kiekvienas vartotojas neatsižvelgiant į naršyklę. Užtikrinant saugumą bankas prašo kliento identifikavimo, patvirtinančio PIN kodo bei slaptažodžio.
Administravimas  Pateiktys   (8 psl., 26,97 kB)
Teises teorija
2010-12-09
Ši tema yra aktuali visame pasaulyje. Tiek iš darbdavių pusės, tiek iš darbuotojų. Norint sužinoti konkrečias elektroninio pašto skaitymo priežastis reikia lysti giliau į įmonės veiklą, darbuotojo ir darbdavio santykius, bei darbo sąlygas. Viena iš problemų gali būti asmeninio gyvenimo kolizija su darbu ir pareigomis. Yra begalės darbų, skirtingų darbų, kuriuose galioja skirtinga tvarka bei reikalavimai. Sudaromos skirtingos darbo sutartys ir sąlygos vykdyti pareigas. Jei klausimas yra „ar galima skaityti darbuotojo elektroninį paštą ?“ jis nei kiek nesiskiria nuo klausimo „ar galima šnipinėti darbuotoja ?“ Ši tema yra svarbi tiek verslo vadybos tiek teisės klausimais. Kalbant apie privatų asmens gyvenimą, jo neliečiamumą męs prieiname prie galimybės ginti darbuotojo interesus nuo darbdavio ar įmonės.
Teisė  Kursiniai darbai   (10 psl., 15,42 kB)
Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.
Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)
1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.
Finansai  Referatai   (13 psl., 16,14 kB)
Pastaruoju metu bankai pradėjo aktyviau konkuruoti dėl klientų ir bando juos prisivilioti iš konkurentų, siūlo mažesnes banko maržas ir kitas kuo palankesnes sąlygas. Esant tokiai situacijai, bankai turės susitaikyti su mažesniais pelnais. Dėl didelės konkurencijos paprastai daugiausiai laimi klientai, o bankai turi daug dėmesio skirti veiklos efektyvumui didinti. Nors pernelyg didelė konkurencija, ypač tada kai įsiveliama į kainų karą, gali pakenkti. Konkurencija gali sukelti tam tikrų problemų, pavyzdžiui, siekiant padidinti rinkos dalį, galima pradėti pernelyg liberaliai teikti paskolas, tinkamai neįvertinus su tuo susijusių rizikų arba taikyti palūkanų maržą, kuri nebeatspindi realios skolinimo rizikos. Bankai, būdami labai svarbia šalies ekonomikos dalimi, yra verslo institucijos, kurioms niekas nenurodinėja, kokios strategijos laikydamiesi jie turi siekti pelno. Bankai stebi rinkos poreikius ir sprendžia, už kiek jie gali skolintis, už kiek nori skolinti patys. Centrinio banko skelbiamos bazinės palūkanų normos yra tik nuoroda, nereiškianti, kad už tokias palūkanų normas bus skolinamasi ir skolinama. Centrinis bankas negali tiesiogiai įtakoti bankų sprendimų. Vyriausybė ir centrinis bankas koordinuotais veiksmais gali mažinti atsiradusią riziką ir taip didinti pasitikėjimą bankais bei vienų bankų kitais. Tačiau bankas vykdo verslą ir palūkanų norma čia atsiranda, kaip ir bet kurios kitos prekės kaina.
Ekonomika  Ataskaitos   (9 psl., 39,13 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Stipri šalies bankų sistema yra teigiamo investicinio klimato, palankių skolinimosi sąlygų, užtikrinančių įmonių sėkmingą plėtrą, šalies piliečių galimybių gauti visas šiuolaikinės bankininkystės paslaugas, garantas. Lizingas, arba išperkamoji nuoma — tai finansinė paslauga, leidžianti Jums naudotis norima preke sumokėjus tik dalį jos vertės. Likusią sumą sumokate "SNORO lizingui" dalimis pagal nustatytą grafiką. Prekės nuosavybės teisė lizingo sutarties galiojimo metu priklauso "SNORO lizingui". Prekė tampa Jūsų nuosavybe, kai visiškai atsiskaitote su "SNORO lizingu".
Administravimas  Referatai   (23 psl., 47,22 kB)
Krizė Japonijoje
2010-12-03
Šiandien daug kalbama apie pasaulinę ekonominę krizę, kas ją sukėlė, ieškoma kaltų. Tačiau pasaulis matė ne vieną tokią krizę – didesnę ar mažesnę. Dažnai krizės priežastys būna tos pačios: nepagrįstas skolinimas(-is) ir per didelis vartojimas. Pasaulio ekonominė krizė, kuri prasidėjo 2008 m. ir pasireiškė BVP mažėjimu. Krizę sukėlė ilgalaikių pokyčių naftos rinkos kainodaroje bei su ja susijusiose sferose. Japonijoje staigus ekonomikos nuosmukis 2008 m. pabaigoje daug kam buvo didelė ir nemaloni staigmena, sumažėjus eksporto apimtims ir vartojimui.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 114,89 kB)
Jaunimas – tai socialinė grupe, kuri užtikrina perimamumą ir raidą visuomenėje. Jaunimas (16-29 metų amžiaus) sudaro 22% visų Lietuvos gyventojų. Daugelis savrbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai nėra labai paprastas uždavinys jaunam žmogui. Todėl, vis daugiau jaunimo palieka Lietuvą ir vyksta dirbti į užsienį. Šiame savo referate apžvelgsiu problemas iškylusias jaunimui siekiant integruotis į Lietuvos darbo rinką. T.y. nedarbas, maži atlyginimai ir t.t..
Administravimas  Referatai   (17 psl., 624,46 kB)
Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.
Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)
Ateities sandoriai
2010-11-24
Išvestiniai instrumentai šiuo metu yra modernių finansų rinkų paskutinis mados žodis. Išvystytų, brandžių vertybinių popierių rinkų patirtis liudija, kad išvestiniai vertybiniai popieriai labai pagyvina visą vertybinių popierių rinką, suteikia jai daugiau mobilumo, įvairumo, lankstumo. Sandoriai su išvestiniais vertybiniais popieriais suteikia daugiau galimybių manevruoti nei sandoriai su tikraisiais vertybiniais popieriais, suteikia galimybę smarkiai sumažinti investuotojo riziką ir padidinti rinkos likvidumą. Pagal Lietuvos banko apibrėžimą, išvestiniai finansiniai instrumentai – sandoriai, sudaromi vieno ar daugiau pirminių finansinių instrumentų (akcijos, jų paketai, akcijų indeksai, fiksuotos palūkanų normos vertybiniai popieriai, nacionalinė ir užsienio valiuta, palūkanas kaupiantys instrumentai (indėliai ar paskolos)) pagrindu, kai išvestinių finansinių instrumentų objekto ateities kaina išvedama iš pirminių instrumentų objekto kainos, esančios rinkoje sandorio sudarymo metu priklausomai nuo pinigų laiko vertės (palūkanų normos) ir opcionų atveju, numatomo kainų pokyčio (angl. volatility).
Finansai  Referatai   (19 psl., 141,26 kB)
Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)
Dangoraižiai
2010-11-17
Šiame referate aš apžvelgsiu kada ir dėl kokių priežasčių atsirado pirmieji dangoraižiai skirtinguose pasaulio vietose, bei trumpai aprašysiu kaip juose vystėsi dangoraižių statybos iki mūsų dienų. Taip pat trumpai paminėsiu pirmuosius ir pačius aukščiausius dangoraižius. Referate aprašyti pasirinkau jau seniai pripažintus „dangoraižių miestus“ – Niujorką, Čikagą, Hong Kongą, Tokio, San Paulą, bei tik neseniai išgarsėjusiuos – Šanchajų, Dubai, Maskvą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 4,41 MB)
SEB bankas
2010-11-16
Pirmaujančios Šiaurės Europos finansų grupės SEB narys SEB bankas yra didžiausias komercinis bankas Lietuvoje, teikiantis visas bankininkystės paslaugas privatiems, verslo klientams ir finansų įstaigoms. SEB bankas pirmauja svarbiausiose šalies bankų paslaugų rinkose ir aptarnauja daugiau negu milijoną klientų visoje Lietuvoje. Banko grupę Lietuvoje sudaro AB SEB bankas ir keturios bendrovės: UAB „SEB Enskilda“, UAB „SEB investicijų valdymas“, AB „SEB lizingas“, UAB „SEB Venture Capital“. Lietuvoje taip pat veikia tiesiogiai SEB grupei priklausanti UAB „SEB gyvybės draudimas“, teikianti šalyje gyvybės draudimo paslaugas, UAB „Litectus“ – specializuota nekilnojamojo turto valdymo bendrovė, kurios paskirtis yra užtikrinti grupei priklausančio nekilnojamojo turto valdymą, plėtrą ir realizavimą, bei „Skandinaviska Enskilda Banken AB“ Vilniaus filialas, įkurtas 2008 m. spalio 6 dieną ir vykdantis dalies SEB klientų Švedijoje sąskaitų tvarkymo operacijas.
Finansai  Ataskaitos   (20 psl., 311,12 kB)
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Finansai  Kursiniai darbai   (15 psl., 28,1 kB)
Pensijos kaupimas – įpatingos svarbos procesas kiekvienam žmogui. Senstanti visuomenė, vis labiau mažėjantis gimstamumas, didėjanti emigracija, lėmė pensijų kaupimo sistemos įdiegimą, kurioje žmogus pats galėtų kaupti lėšas savo pensijai. Pervesdami įmokas į pensijų fondus, kiekvienas kaupiame savo senatvei – pensija bus mokama iš mūsų asmeninėje sąskaitoje sukauptų lėšų. Šiame darbe bus analizuojama pensijų sistema Lietuvoje, pensijų kaupimo fondai, jų peikiama nauda bei rizika. Taip pat sulyginsime dviejų, laikomų didžiausiais Lietuvoje, “SEB banko“ ir „Swedbank“ teikiamas pensijų fondų kaupimo paslaugas, išnagrinėsime panašumus ir skirtumus.
Administravimas  Analizės   (17 psl., 121,2 kB)
Pasaulyje visur, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių. Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Vadyba  Referatai   (29 psl., 349,13 kB)
Jurgucio gyvenimas. Visa jo biografija, svarbiausi darbai...problemos ir pan. Lito sukurimas bei ivedimas Lietuvoje... Pirmieji Vlado Jurgučio žingsniai. Lietuvos Banko bei lito raida. V.Jurgučio pedagoginė veikla. V.Jurgučio veikalai. Taip pat cia rasite jurgucio poziuri i moksla bei mokslininkus. Na zodziu jei kam reiks referato apie v.jurguti - tai pats tas. Uz referata gavau 10 balu.
Ekonomika  Referatai   (21,4 kB)
Buhalterinis ir ekonominis banko veiklos įvertinimo metodas. Rinkos vertė = Akcijos rinkos kaina x išleistų akcijų skaičius. Ekonominis banko veiklos įvertinimo metodas Banko įvertinimas investuotojo požiūriu. (APIMTIS 7PSL)
Ekonomika  Konspektai   (20,72 kB)
Buhalterinis ir ekonominis banko veiklos įvertinimo metodas. Rinkos vertė = Akcijos rinkos kaina x išleistų akcijų skaičius. Ekonominis banko veiklos įvertinimo metodas Banko įvertinimas investuotojo požiūriu. (APIMTIS 7PSL)
Ekonomika  Konspektai   (20,72 kB)
Bendrovė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais bei bendrovės įstatais. AB “Klaipėdos laivų remontas” priklauso Klaipėdos jūrų krovos kompanijų asociacijai, Klaipėdos pramonės ir amatų rūmams. Trumpa įmonės istorija. Įmonė buvo įsteigta 1857 m. ir tada vadinosi Lindenau ir Co. Tai buvo pirmoji laivų remonto ir statybos įmonė Lietuvos teritorijoje. Nuo XIX a. pabaigos iki 1944 metų įmonė statė ir remontavo mažus ir vidutinio dydžio laivus.
Finansai  Ataskaitos   (25 psl., 82,14 kB)
Įmonės veiklos efektyvumas vertinamas apskaičiuojant ir įvertinant atskirus įmonės ekonominius rodiklius. Veikla taip pat vertinama pagal tai, kiek ir kokiu būdu ji pasiekia savo pagrindinius tikslus: pelno siekimo, jo augimą ir kt. Pagrindinis veiklos vertinimo kriterijus yra ekonomiškumo principas, kurį atspindi bendrovės veiklos rodiklių analizė.
Statistika  Analizės   (26 psl., 125,57 kB)
Pastarojo meto informacinių technologijų raida sudarė sąlygas milžiniškam informacijos srautų padidėjimui. Šiandien informacijos reikšmė sparčiai didėja, informacija ir idėjos tampa savarankiška vertybe, strateginiu kiekvienos organizacijos ištekliumi, veiklos pagrindu. Šalia tradicinių informacijos srautų vis reikšmingesnė kompiuterinė informacija. Kompiuterinė informacija kuriama, valdoma, perduodama ir saugoma naudojant greitai kintančias informacinių technologijų priemones.
Informatika  Referatai   (12 psl., 26,67 kB)
Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.
Istorija  Referatai   (22,5 kB)
Jonas Smilgevičius
2010-06-03
Jonas Smilgevičius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Jis buvo ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas. Iki 1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899m. Studijų metais bendravo su J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje. Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leista¬me laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietu¬vių kalba „Vilniaus žinios“. Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, pasirašinėdamas savo pavarde ir slapyvardžiais. 1895m. išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobe¬lio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugi¬jai. Apie 1912 m. grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus P. Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietu¬viais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 m. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku. 1913 m. talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, kuriame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vil¬niuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tary¬bos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Lietuvos kredito banko (1921 m.) steigėjas. Mirė 1942 m.(nacių okupacijos metais) rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.
Istorija  Rašiniai   (132,54 kB)
Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.
Istorija  Referatai   (22,5 kB)
Jonas Smilgevičius
2010-06-03
Jonas Smilgevičius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Jis buvo ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas. Iki 1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899m. Studijų metais bendravo su J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje. Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leista¬me laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietu¬vių kalba „Vilniaus žinios“. Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, pasirašinėdamas savo pavarde ir slapyvardžiais. 1895m. išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobe¬lio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugi¬jai. Apie 1912 m. grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus P. Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietu¬viais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 m. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku. 1913 m. talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, kuriame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vil¬niuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tary¬bos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Lietuvos kredito banko (1921 m.) steigėjas. Mirė 1942 m.(nacių okupacijos metais) rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.
Istorija  Rašiniai   (132,54 kB)
Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.
Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)
Finansų ištekliai visame pasaulyje yra neatsiejama dalis nuo žmogaus, pinigai niekada nestovi vietoje, jie pastoviai cirkuliuoja pasaulyje. Lietuvos bankininkystė dar labai jauna, palyginti su išsivysčiusiomis finansų rinkos šalimis, kurios jau turi šimtmetines bankininkystės tradicijas. Lietuvai žengiant rinkos ekonomikos keliu, vis kūrėsi ir žlugo komerciniai bankai, išliko tik stipriausieji. Rinkos ekonomika atmetė tuos, kurie nesugebėjo žaisti pagal jos taisykles. Stipriausieji bankai užima jiems skirtą vietą rinkos ekonomikoje – stipriausieji bankai labiau bendradarbiauja su stambesniais klijentais, o silpnesni bankai orentuojasi tarp silpnesnių klijentų rinkos. Lietuvoje dabar vienas didžiausių ekonomistų rūpesčių - stabili ir patikima bankų sistema, nes iš to, kaip ji funkcionuoja, galima spręsti apie visos šalies ekonomikos būklę.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 36,18 kB)
Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.
Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)
Infliacija yra laikoma viena opiausių makroekonomikos problemų. Norint išnagrinėti šią problemą, visų pirma reikia išsiaiškinti daugelį dalykų. Šio mano darbo objektas yra ‘Infliacija, jos priežastys, atmainos ir antiinfliacinė politika Lietuvoje”, todėl iš pradžių šioje mano temoje bus nagrinėjama infliacijos esmė, jos tempai, formos, matavimo būdai. Toliau aptariamos infliacijos priežastys ir pereinama prie infliacijos ir nedarbo ryšio bei infliacijos pasekmių aiškinimo. Ir galiausiai pereinama prie infliacijos mažinimo būdų. Kyla klausimas, ar infliaciją galima “pažaboti” ir kontroliuoti? Kadangi infliacija yra laikoma problema, turi būti ir jos sprendimo būdai ir kaip bandoma ją įveikti ir su ja kovoti.
Ekonomika  Referatai   (26 psl., 130,03 kB)
Didėjantys aukštesnės kokybės ir įvairesnių paslaugų poreikiai, išaugusi konkurencija, esami ir galimi paslaugų teikimo ir valdymo pranašumai lemia būtinybę ieškoti efektyvesnių būdų bankui dirbti ir tobulėti. Elektroninės komercijos populiarumas, sparti informacinių ir nuotolinių ryšių technologijų raida, įstatymų bazės kūrimas skatina vis daugiau bankų teikti atsiskaitymo per internetą paslaugas. Lietuvos bankuose elektronines paslaugas pradėtos teikti neseniai (2000 m.). Jos tobulėja, nuolat randasi naujų paslaugų, todėl dar nėra tiksliai apibrėžta elektroninės bankininkystės samprata.
Vadyba  Pateiktys   (13 psl., 626,01 kB)
Šiuo metu dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be transporto priemonių. Tačiau, atsižvelgus į Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį bei atlyginimus, galima pastebėti, jog gatvėmis važinėja nebenauji automobiliai. Tai visiškai suprantama. Kadangi didesniąją Lietuvos gyventojų sudaro vidurinioji klasė, pajamų neužtenka įsigyti ir išlaikyti naujesnėm transporto priemonėm. Būten dėl šios priežasties, automobilų dalių bei remonto paslagų sferoje galima pasiekti neblogų rezultatų. Todėl ir steigiama ši uždaroji akcinė bendrovė.
Vadyba  Referatai   (26 psl., 32,28 kB)
Baltarusija
2010-04-21
Svarbiausios Baltarusijos pramonės šakos: automobilių ir traktorių gamyba, staklių gamyba, prietaisų gamyba, cheminė ir naftocheminė pramonė; kalio, fosforo ir azoto trąšos, sintetiniai pluoštai ir dirbtinio pluošto siūlai, padangos, naftos perdirbimas ir lengvoji pramonė. Išsivysčiusios maisto (mėsos, pieno, sviesto, sūrio gamyba, konservų ir t.t.), medienos apdirbimo pramonė, miltelių metalurgija. Kalio druskos gavimas (Soligorskas), naftos gavimas ( daugiausiai respublikos pietryčiuose). Žemės ūkis užėmė 9,3 mln. ha (1992). Pasėlių plotas 6126 tūkst. ha, (1992), bulvių 8,0 mln.t. Augina liną, cukrinius runkelius. Nusausintos žemės plotas 3229 tūkst.ha (1990). Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra paukštininkystė, kiaulių auginimas. Eksploatacinis geležinkelių ilgis 5,75 tūkst.km (1990), bendrasis automobilinių kelių naudojimas sudaro 48,9 tūkst.km. Vamzdyninis transportas. Laivyba per Dnieprą, Bereziną, Sožą ir t.t. Piniginis vienetas – Baltarusijos rublis.
Geografija  Referatai   (9 psl., 521,49 kB)
Augantis tarptautinis bendradarbiavimas lemia didėjančias ūkinių ir finansinių operacijų tarp šalių apimtis. Bet kuri verslo operacija, vykstanti už savo šalies ribų, paprastai reikalauja vienos valiutos keitimo (konversijos) į kitą valiutą. Todėl tarptautinės verslo operacijos sukuria pagrindą egzistuoti valiutų rinkai. Užsienio valiuta yra kitos šalies piniginis vienetas.
Ekonomika  Referatai   (15 psl., 38,24 kB)
Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.
Ekonomika  Referatai   (10 psl., 26,48 kB)
Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės, kurioje tarpusavyje susipynę finansinės ir ūkinės veiklos analizės aspektai. Įmonių finansinė veikla organiškai susijusi su jų ūkine bei komercine veikla, kitaip tariant, jos sąlygoją vieną kitą. Finansinis rezultatas daug kuo priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos efektyvumo, vadybos lygio, racionalaus finansų ir kitų įmonės išteklių naudojimo. Savo ruožtu įmonės ūkinės veiklos sėkmė priklauso nuo jos finansų būklės. Darbo tikslas – išanalizuoti įmonės AB „Pieno žvaigždės“ balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis. Atlikti skaičiavimus ir išanalizuoti gautus rezultatus.
Ekonomika  Referatai   (37 psl., 114,74 kB)
Vokietija – viena stambiausių Europos valstybių, valdo apie 10 procentų pasaulio rinkos (pagal šį rodiklį ji yra antroje vietoje po JAV). Dabartinė Vokietijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, kuriai būdingas aukštas darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Vokietija yra išvystytos socialinės rinkos ekonomikos šalis. Ši ekonominė santvarka remiasi privačios iniciatyvos laisvės ir privačios nuosavybės principais. Rinkos veikimo prielaida yra konkurencija. Valstybė, vykdydama tvarkos palaikymo funkciją, nustato tik pagrindines sąlygas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 19,89 kB)
ES institucijos
2010-04-09
Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijos- Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus- ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Be šių institucijų ES veikia papildomos institucijos.Šios institucijos priima sprendimus, remiantis kuriais sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui.
Politologija  Referatai   (14 psl., 28,83 kB)
Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.
Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)
Savivaldybėse politinė ir vykdomoji valdžia nėra atskiros, merą renka politinių partijų "balsavimo mašina". Profesinės ir asmeninės mero, kaip vadovo, politinio lyderio, savybės tampa politikų manipuliacijų objektu, jis tampa politinės rinkiminės sistemos įkaitu. Tokioje savivaldoje sprendimus priima, juos vykdo, administruoja bei kontroliuoja tie patys žmonės. Ypatinga sistema gimdo korupciją, suinteresuotų grupių, asmenų sprendimus ir kitas ydas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 20,4 kB)
Pajamų apskaita
2010-03-31
Įmonės pajamos yra labai svarbus jos veiklos rodiklis. Pajamos didina įmonės turtą, o jų perviršis, palyginus su atitinkamomis sąnaudomis, sudaro pelną. Taigi pajamų didinimas yra reikšmingas įmonės turto gausinimo ir jos pelno didinimo veiksnys. Todėl įmonės pajamos yra labai svarbus finansinės apskaitos objektas.
Apskaita  Referatai   (33 psl., 2,01 MB)
Šio projekto tikslas - kaimo sodybos įkūrimas, pastatant naują kaimo turizmo sodybą ir pritaikant ją kaimo turizmo paslaugų teikimui Trakų rajone, prie Šamuko ežero bei Strėvos upės. Projekto idėjos iniciatorius ir jo vykdytojas Vladimiras Streckij. Šiuo projektu bus siekiama prisidėti prie Lietuvos kaimo turizmo plėtros sukuriant 23 vietų kaimo turizmo sodybą. Bus orientuojamasi į svečius - privačius asmenis bei organizacijas, rengiančias konferencijas, seminarus, sporto šventes savo darbuotojams ir klientams, pageidaujančius įvairių pramogų ir aktyvaus poilsio, pasiūlant jiems konferencijų sales, SPA poilsio zoną bei platų sportinio inventoriaus asortimentą.
Vadyba  Kursiniai darbai   (50 psl., 314,53 kB)
Istorija skolintis vyriausybės vardu prasidėjo 1694 m., kada Anglijos karalius Viljamas ( angl. King Williams) pirmą kartą išleido obligacijas karo išlaidoms su Prancūzija finansuoti. Ši data laikoma Didžiosios Britanijos vyriausybės obligacijų rinkos ( angl. UK Gilt Market) pradžia. Pirmosios obligacijos valstybės vardu JAV išleistos 1775 metų birželį nusprendus JAV Konstituciją tvirtinusiam Kontinentinui Kongresui ir buvo denominuotos Didžiosios Britanijos svarais sterlingais. Pirmoji emisija JAV doleriais pasirodė 1776 metais spalį. Abi emisijos buvo skirtos karui su pietinių valstijų kariuomene finansuoti.
Finansai  Referatai   (22 psl., 44,95 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.
Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)
Šiuolaikinis verslas atsidūrė dinamiškoje aplinkoje, kurioje pokyčiai yra pastovus reiškinys. To pasėkoje įmonėms atsirado būtinybė nustatyti savo tikslus bei planus jiems pasiekti. Tai kiekvienoje įmonėje tapo besitęsiančius procesu. Tam, kad sėkmingai veikti toliau ir nustatyti orientaciją į ateitį reikia įvertinti esamą padėtį. Taip ir šiuo, viešbučio "Perkūno namai" atveju reikia atlikti esamos rinkos tyrimą. Vienas iš informacijos šaltinių tai marketingo tyrimas.
Administravimas  Kursiniai darbai   (18 psl., 61,24 kB)
Šio verslo plano tikslas – naujo, neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinio asmens, individualios įmonės „Siuvėjas“, įsteigimas. Didelę darbo patirtį turinti įmonės steigėja steigs įmonę, kuri vartotojams siūlys drabužių siuvimo ir taisymo paslaugas. Potencialūs įmonės klientai pagrinde moterys iki 45 m. amžiaus, kuri karts nuo karto perka patinkančio modelio, bet ne visai tinkamo dydžio rūbus. Taip pat pas siuvėjas lankosi ypatingą tvarkingumą mėgstančios moterys, kurioms nepatinka nešioti per ilgas rūbus, dažniausiai džinsus, taip pat asmenys, kurių kūno sudėjimas yra specifinis. Tie klientai, kurie visgi nueina pas profesionalų siuvimo amato meistrą nori, kad gaunat siuvimo paslaugas būtų subalansuotas kainos ir kokybės santykis.
Finansai  Analizės   (26 psl., 1,65 MB)
Draudimo brokeriai
2010-03-04
Draudimo rinkoje veikia ne tik draudimo kompanijos, bet ir draudimo brokeriai, kuri atstovauja norinčio apsidrausti interesams. Draudimo brokeriai gali būti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, kurie parduoda klientams gyvybės ir ne gyvybės draudimo produktus. Lietuva yra viena iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Jos draudimo brokerių veiklą galima pasižiūrėti draudimo priežiūros komisijos tinklalapyje. Šiame tinklalapyje galima pasižiūrėti, kaip vykdoma draudimo brokerių draudimo veikla. Tačiau taip pat svarbu yra žinoti, kaip vykdoma draudimo veikla ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Ekonomika  Referatai   (32 psl., 186,54 kB)
Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (11 psl., 33,94 kB)
Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.
Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)
Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)
Paslaugos, kaip ir prekės, paklūsta bendriesiems rinkos dėsniams, o paslaugų organizacijos veiklą galima sėkmingai plėtoti remiantis tradiciniais vadybos, organizavimo ir rinkodaros principais. Draudimo paslaugos esmė – sukauptų lėšų, gautų iš draudimo įmokų, paskirstymas, atlyginant galimus nuostolius skirtingu laiku ir įvairiose vietose. Draudimo paslaugų tendenciją didėti lemia didėjantis gamybos proceso ir išorinės aplinkos sudėtingumas, dėl kurio auga netikrumas ir rizika, taip pat privačios nuosavybės ir nekilnojamojo turto didėjimas.
Vadyba  Referatai   (16 psl., 26,04 kB)
Remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu, akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę. Suprantama, kad ir akcijos, kaip turtas, ir bendrovė netektų savo vertės ir prasmės, jei jų nebūtų galima perleisti kitiems asmenims ar ūkio subjektams. Sudarant sandorius dėl akcijų perleidimo, būtina laikytis teisės aktų reikalavimų, kuriuos pravartu išmanyti kiekvienam aktyviai tokioje rinkoje veikiančiam asmeniui.
Ekonomika  Referatai   (17 psl., 16,2 kB)
Lietuvoje jau yra daug tokių įmonių, kurios teikia tokias paslaugas, bet manęs tai visai neišgąsdino. Bus steigiama nauja individuali įmonė – kirpykla ,,Saulė“, įmonei pavadinimas parinktas toks pagal šio žodžio suprantama prasmę, kuri asocijuojasi su šviesa, atsinaujinimu. Teiksime vartotojams plaukų kirpimo ir kitas plaukų gražinimo paslaugas. Kad ir kaip besusiklostytų situacija, žmonės nenustos gražintis, tai yra kirptis. Plaukų kirpimas šiais laikais yra ne tik mados, bet ir patogumo dalykas.
Administravimas  Projektai   (9 psl., 20,07 kB)
Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.
Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)
Didžiausios pajamos buvo gautos pirmaisiais metais. Antrieji metai tapo nepalankiausi mūsų įmonei, tačiau 3-5 metais pajamos tolygiai didėjo. Tai įtakojo per metus gautos palūkanos iš banko (už jame saugomus įmonės pinigus) ir palūkanos iš pirkėjų už suteiktus kreditus.
Finansai  Ataskaitos   (7 psl., 48,85 kB)
Eksportas Lietuvoje
2010-01-21
Pagrindinis užsienio prekybos plėtros aspektas yra eksportas - mažiausiai rizikinga tarptautinio verslo forma (nes rizikuojama mažesnėmis finansinėmis lėšomis). Jis turi daug privalumų ir yra pirmasis svarbus žingsnis vykdant tarptautinę prekybą bei pirmasis žingsnis link firmos plėtimosi ir internacionalizmo. Eksportas kaip tik ir yra paranki ir pakankamai paprasta forma mūsų nedaug patirties tarptautinėje rinkoje turintiems verslininkams. Eksportas- tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus.
Ekonomika  Referatai   (13 psl., 27,01 kB)
Grožio salonas kūrybinių ir verslo idėjų mišinys. Kuo tu idėjų daugiau, tuo jos labiau išskirtinės, tuo ir grožio salono sėkmė didesnė. Naujovių pasiilgusiems, gegužės 10d. Kaune duris atvėrė „Eridei“. Salonas naujas, tačiau jo projektas buvo ilgai kuriamas, bet ji pavyko įgyvendinti tik šiemet.
Aplinka  Referatai   (12 psl., 29,4 kB)
Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.
Informatika  Referatai   (17,5 kB)
Kelionė Kaune
2010-01-19
Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Geografija  Referatai   (15,06 kB)
Markas Polas (1254 m. rugsėjo 15 d. - 1324 m. sausio 8 d.) - Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didijį chaną - Kublajų (Čingis Chano anūkas). Marko Polo kelionės aprašytos knygoje „Marko Polo kelionės“. Dauguma istorikų tiki, kad Markas Polas apsilankė Kinijoje, tačiau knygoje nepaminėta daug svarbių dalykų (arbata, kinų raštas, valgymo lazdelės, Didžioji kinų siena), taip pat nerasta jokių įrodymų, kad Polai susitiko su Kublajumi, todėl gali būti, kad Markas Polas neapkeliavo visų aprašytų kraštų, o tik perpasakojo kitų keliautojų įspūdžius. Kristupas Kolumbas (1451.08.25 ar 10.31 – 1506.05.20) Italų keliautojas ir pirklys, gimęs Italijoje, Genujoje, pirklių šeimoje. 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu tikėjo, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, o vėlau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą (dabartinį Haitį). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu ir vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų. Kolumbo ekspedicijos sąlygojo ilgalaikius Senojo ir Naujojo pasaulio santykius, apsikeitimą rūšimis (žalingais virusais bei bakterijomis, naudingais - bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais), taip pat Amerikos kolonizavimą. Amerigas Vespučis (1454 m. kovo 9 d.—1512 m. vasario 22 d.) Italų pirlys, gimęs Florencijoje, įsikūręs Ispanijoje kaip Medici’ų banko patikėtinis. Jis aprūpindavo reikiamomis atsargomis Kristupo Kolumbo ekspedicijas. Vėliau sudarinėjo Kolumbo ir kitų keliautojų atrastų kraštų žemėlapius. Galiausiai 1499 m. Vespucci ir pats leidosi Kolumbo pėdomis. Perplaukė Atlanto vandenyna ir 1501 – 1502 m. tyrė Pietų Amerikos krantus iki pat La Platos įlankos. Tik tada apsižiūrėjo, kad tai visai naujo žemyno, o ne Azijos dalis, kaip manė Kolumbas. Ši žemė buvo pavadinta jo vardu. Ferdinandas Magelanas (1480 pavasaris –1521.04.27) Portugalų jūrų keliautojas. Magelanas ieškojo vakarų kelio į “indijas”. 1519 m. Magelanas su penkiais laivais išplaukė į vakarus Pietų Amerikos link. 1520 m. spalio 21 d. Jis rado sasiaurį, pro kurį išplaukė į naują vandenyną. Šis vandenynas Magelanui atrodė ramus, todėl buvo pavadintas Ramiuoju. Apiplaukęs Pietų Ameriką iš pietų, Magelanas pasuko į šiaurės vakarus ir pasiekė Guamo salą. 1521 m. balandžio 7 d. pasiekė Filipinus. Balandžio 27 d. Magelaną užmušė aborigenai. Taigi, jo suorganizuota ekspedicija pirmą kartą apiplaukė pasaulį.
Geografija  Pateiktys   (892,7 kB)
Neoklasikinė sintezė. Po kelerių metų „Bendrosios teorijos" teiginiai pakeitė makroekonomiką. Ne visi ekonomistai atsivertė į naująjį tikėjimą, tik keli sutiko su visomis naujomis idėjomis, tačiau dauguma diskusijų sukosi apie tuos klausimus, kuriuos iškėlė Keynesas. Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai Keyneso naujoves pavyko sujungti su ankstesnių ekonomistų idėjomis, sutarimas iš esmės buvo pasiektas. Sis sutarimas pavadintas neoklasikine sinteze.
Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 69,91 kB)
Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)
Verslo praktinio mokymo firmos (toliau - PMF) - tai įmonės, kurios imituoja tikrų bendrovių veiklą, prekiauja tarpusavyje ir atspindi kitus tikroje bendrovėje vykstančius procesus. Praktinio mokymo firmos veikia Lietuvos mokymo institucijose, (valstybinėse ir privačiose kolegijose, profesinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir pan.), kurios rengia būsimuosius ekonominio ir verslo vadybos profilio specialistus. Užsienyje tokios firmos veikia ne tik mokymo institucijose bet ir darbo biržose, neįgaliųjų organizacijose, įvairiose moterų asociacijose, kuriamos prie stambių įmonių, kur mokomi savi darbuotojai. PMF tikslas - moksleivių ir studentų žinių įgijimas, įgūdžių formavimas bei įtvirtinimas verslo srityje. Kitaip tariant, tai teorinių žinių (marketingo, personalo vadybos, finansų, buhalterijos, pardavimų, darbo su tiekėjais, užsienio kalbos, informacinių technologijų naudojimo) pritaikymas praktikoje. 1. SIMULITH CENTO VEIKLA SimuLith centras yra Lietuvos verslo praktinio mokymo firmų centras, įsteigtas Lietuvoje 1994 m. kovo mėn. Danijos koledžų konsorciumo bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. SimuLith centras priklauso tarptautinei EUROPEN asociacijai, kurios būstinė įsikūrusi Vokietijoje, Eseno mieste.Lietuvos SimuLith centras palaiko ryšius su įvairių šalių praktininio mokymo firmomis. SimuLith centre registruojamos visos lietuvos praktinio mokymo firmos. SimuLith centro adresas: Didlaukio 45-114, Vilnius 2057; slinfo@viko.lt; www.sl.viko.lt SimuLith Bankas Praktinės mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito per SimuLith Banką. SimuLith Banke kiekviena praktinio mokymo firma gali pervesti pinigus bet kuriai Lietuvos praktinio mokymo firmai, užsiregistravusiai centre arba bet kuriai užsienio praktinio mokymo firmai. Per SimuLith Banką PM firmos atsiskaito už komunalines paslaugas, telefoną, moka įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, moka baudas ir mokesčius. Kai praktinio mokymo firma nori atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą ar gauti banko paskolą SimuLith Banke, ji turi pateikti verslo planą, kuris pateisintų prašomą kreditą. Steigiant praktinio mokymo firmą, rekomenduojama atidaryti 3 tipų sąskaitas: 1. Atsiskaitomoji sąskaita. 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita. 3. Kreditinė sąskaita. PM firma užpildo prašymą banko sąskaitai atidaryti. Atidarius sąskaitą, firma gauna pranešimą apie atidarytas sąskaitas, jų numerius. Lietuvos praktinio mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito mokėjimo pavedimais, kurie registruojami SimuLith Banke. Bankinės operacijos apskaitomos kompiuterine programa. PM firmos už kiekvieną mėnesį gauna banko išrašus, taip pat kas mėnesį skelbiami SimuLith Banko valiutų kursai. Lietuvos praktinio mokymo firmų mugių metu yra naudojamas specialus mugės čekis, kurio pagalba visi mugės svečiai gali nusipirkti jiems patikusią prekę. Visa tai - fiktyvūs pinigai, kurie, pagal pareiškimą gryniesiems pinigams įnešti, gali būti įnešti į tos firmos atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo metu SimuLith Bankas palaiko ryšius su 25 simuliaciniais bankais 24-ose pasaulio šalyse. Tarptautiniams atsiskaitymams naudojamas pareiškimas tarptautiniam pavedimui, kurį pildo pačios firmos, taip pat SimuLith Banko atsiskaitomieji čekiai. SimuLith Banke naudojami dokumentai: 1. Prašymas banko sąskaitai atidaryti 2. Pranešimas apie sąskaitų atidarymą 3. Mokėjimo pavedimas 4. Pareiškimas tarptautiniam pavedimui 5. Pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti 6. Mugės čekis 7. Atsiskaitomasis banko čekis 8. Banko ataskaita SimuLith Registras SimuLith Registras imituoja įmonių registrą. Kai įsteigiama praktinio mokymo firma, ji turi užsiregistruoti SimuLith Registre. Tuomet ji užpildo paraišką firmos registravimui, o SimuLith Registras, užregistravęs firmą, išduoda pažymėjimą. Užsiregistravusi firma gauna sąskaitą už firmos registraciją. Organizacijos tipas, labiausiai tinkantis praktinei mokymo firmai yra uždara akcinė bendrovė, turinti 10-20 darbuotojų. Šiuo metu SimuLith registre užsiregistravusi 43 uždarosios akcinės bendrovės, 5 akcinės bendrovės ir viena individuali įmonė. SimuLith Registras konsultuoja praktinių mokymo firmų steigimo, registravimo ir perregistravimo klausimais, išduoda įvairius pažymėjimus, turi teisę leisti arba neleisti keisti veiklos pobūdį. SimuLith Registre naudojami dokumentai: 1. Paraiška firmos registravimui. 2. Įmonės registravimo pažymėjimas. 3. Sąskaita už firmos registraciją SimuLith Mokesčiai SimuLith Mokesčiai imituoja mokesčių inspekcijos bei kitų valstybinių institucijų funkcijas. Fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, kelių mokestis, įmokos į garantinį fondą, valstybinės rinkliavos turi būti pervedamos į SimuLith Mokesčių skyrių, įmonės kodas 5555222, atsiskaitomoji sąskaita 222 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Mokesčiai skelbia įmokų kodus, skelbia delspinigių normos procentą visiems uždelstiems mokėjimams. SimuLith Mokesčiuose naudojami dokumentai: 1. PVM mokėtojo įregistravimo pareiškimas. 2. PVM mokėtojo pažymėjimas. 3. PVM deklaracija. 4. Prašymas grąžinti ( įskaityti ) mokesčio permoką. 5. Įmokų SimuLith mokesčiams kodų sąrašas. 6. Informacija apie SimuLith mokesčiams mokamus mokesčius ir kt. SimuLith SoDra SimuLith SoDra imituoja Valstybinio socialinio draudimo sistemą. Priima Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. 2003 metams patvirtinti tarifai: • draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - 31%; • apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - SimuLith SoDroje naudojami dokumentai: 1. Apdraustojo priėmimą į darbą forma; 2. Apdraustojo atleidimą iš darbo forma; 3. Forma, pagal kurią kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos; 4. Finansinės ataskaitos forma; 5. Nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo) apdraustiesiems forma. Įmokos pervedamos į SimuLith SoDros atsiskaitomąją sąskaitą Nr 777 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Paštas SimuLith Paštas imituoja komunikacijų pasaulį. Tai bendravimas tarp firmų laiškais, elektroniniu paštu, internetu, faksu. Praktinio mokymo firma surenka savo laiškus kitų šalių praktinėms firmoms bei SimuLith centro padaliniams ir siunčia juos į SimuLith Paštą. SimuLith Paštas rūšiuoja ir išsiunčia gautą korespondenciją kartą per savaitę. Kadangi visa tai - fiktyvūs užsakymai, prekės ir pinigai, visi tarptautiniai laiškai tarp praktinių mokymo firmų turi būti siunčiami uždaru SimuLith Pašto tinklu. Su kiekviena pašto siunta praktinio mokymo firma užpildo pašto paslaugų tarifų blanką, kuriame nurodo, kiek ir už kokią sumą siunčiama laiškų į užsienį bei į Lietuvos praktinio mokymo firmas, ir siunčia šį dokumentą į SimuLith Paštą. Pagal šį dokumentą SimuLith Paštas išrašo sąskaitą, kurią PM firma apmoka mokėjimo pavedimu. Kiekviena PM firma už SimuLith Pašto teikiamas paslaugas moka pagal galiojančius Lietuvoje pašto siuntų ir paslaugų tarifus ir perveda pinigus į SimuLith Pašto sąskaitą Nr. 111 SimuLith banke. Šiuo metu SimuLith Paštas aptarnauja 24 įvairias Lietuvos mokyklas, 10 Lietuvos miestų, kuriuose yra praktinio mokymo firmos, taip pat siunčia korespondenciją į 28 pasaulio šalis. Daugiausia laiškų tenka išsiųsti į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Daniją, Čekiją, Austriją, Olandiją, Belgiją. SimuLith Pašte naudojami dokumentai: 1. SimuLith Pašto paslaugų tarifai. 2. SimuLith Pašto sąskaita už pašto paslaugas. SimuLith Mugė SimuLith Mugė imituoja rinką, kuri susideda iš vietinių ir užsienio praktinio mokymo firmų. Lietuvos praktinio mokymo firmų rinka šiuo metu susideda iš 49 tokių firmų, kurios parduoda įvairias prekes: suvenyrus ir dailės gaminius, aksesuarus ir įvairią galanteriją, maisto prekes bei gėrimus, įvairią techniką ir baldus, drabužius ir avalynę, sporto ir poilsio prekes, ir kt. Taip pat teikia turizmo ir poilsio, transporto bei pervežimų, viešbučių paslaugas, be to dekoruoja aplinką bei gėlių puokštes. SimuLith Mugė gali pirkti iš praktinio mokymo firmų prekių perteklių ir pardavinėti joms prekes, kurių negalima nusipirkti kitose praktinio mokymo firmose. SimuLith Mugės pagalba Lietuvos praktinio mokymo firmos išvengia bankrotų, nes šiai mugei galima parduoti ir iš jos nusipirkti būtent pačiai PM firmai palankiausiomis sąlygomis. Firma gali parduoti SimuLith Mugei užsigulėjusias prekes. SimuLith Mugė - tai praktinės mokymo firmos tiekėjai, o taip pat ir pirkėjai. SimuLith Mugei PM firmos moka mokesčius, pvz.: už biuro, sandėlio ar parduotuvės nuomą, mokestį už draudimą, taip pat mokestį už vandenį, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekviena praktinio mokymo firma, pagal SimuLith Mugės pateiktą formą, užpildo ir atsiunčia į SimuLith Mugę apskaičiavimus už komunalines paslaugas. Tuomet SimuLith Mugė išrašo sąskaitą, kurią praktinio mokymo mokymo firma apmoka mokėjimo pavedimu ir pinigus perveda į SimuLith Mugės atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 333. SimuLith Mugėje naudojami dokumentai: 1. Apskaičiavimai už komunalines ir kitas paslaugas. 2. Sąskaita. SimuLith Info SimuLith Info du kartus per mėnesį leidžia laikraštį “SimuLith Žinios”, kuriame skelbiama naujausia ir aktualiausia SimuLith centro, praktinio mokymo firmų bei iš užsienio centrų ir užsienio praktinio mokymo firmų gaunama informacija, taip pat teikia reklamos paslaugas, atnaujina interneto svetainę. SimuLith Info kiekvienų mokslo metų pradžioje tikslina praktinio mokymo firmų adresus, telefonus, darbo grafikus, vadovų sąrašus, kitus rekvizitus. Apie visus pasikeitimus siunčia informaciją į visas Lietuvos praktinio mokymo firmas, taip pat į visus užsienio šalių centrus. Šio padalinio tikslas aprūpinti praktinio mokymo firmų tinklą išsamia informacija, reikalinga PMF veikloje. Viena iš laikraščio “SimuLith Žinios” teikiamų paslaugų – tai reklama. Reklama bus išspausdinta "SimuLith Žiniose" mėnesio laikotarpyje. Atsiųsti tekstai nėra koreguojami ar perrinkinėjami kompiuteriu. Todėl maloniai prašome paruošti estetiškus, aiškius, be klaidų ir geros kokybės tekstus ir piešinius. O geriausia reklamai paruoštą medžiagą siųsti elektroniniu paštu slinfo@viko.lt. SimuLith Info, leidžianti “SimuLith Žinias”, turi atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 888, įmonės kodas 5555888, banko kodas 10001. Praktinio mokymo firmos turi teisę skelbtis, reklamuotis "SimuLith Žiniose", pagal paskelbtą skelbimų bei reklamos kainoraštį, pinigus pervedant į nurodytą sąskaitą pagal pateiktas sąskaitas-faktūras. SimuLith Info naudojami dokumentai: 1. Reklamos “SimuLith žiniose” kainoraštis. 2. Sąskaita-faktūra. 2. KAS YRA PRAKTINIO MOKYMO FIRMA Praktinio mokymo firmos (PMF) - tai įmonės, kurios simuliuoja tikrų bendrovių veiklą ir . prekiauja tarpusavyje per SimuLith centrą Lietuvoje ir EUROPEN tinkle pasaulyje. Taip pat verslo praktinio mokymo firma vadinama mokymo įstaiga, ,kurioje verslo praktinius įgūdžius gilina studentai. Praktinio mokymo firmoje gali dirbti ne tik studentai, bet ir bedarbiai, moterys, kurios nori po dekretinių atostogų vėl grįžti į profesinę veiklą, žmonės norintys pakeisti kvalifikaciją. Praktinio mokymo firmų nauda yra ta, kad jų pagalba moksleiviai ir studentai įgyja darbo verslo bendrovėje praktikos. Pagal individualias mokyklų mokymo programas studentai PM firmose dirba tam tikrą numatytą akademinių valandų skaičių per metus. Vienur studentams tai užskaitoma kaip atlikta praktika, kitur, moksleiviams - kaip fakultatyvas. PM firmų veiklai vadovauja kvalifikuoti pedagogai, kuriuos samdo mokymo institucijos. Praktinio mokymo firmos veikla labai artima tikrai verslo įmonei. Joje veikia trys tipiniai skyriai: personalo, marketingo ir finansų, bei priima ir atleidžia iš darbo darbuotojus, tvarko korespondenciją, veda susirinkimus, tiria rinką,ruošia katalogus, perka ir parduoda prekes ir paslaugas kitoms tokio tipo firmoms Lietuvoje bei užsienyje PM firmose viskas yra tikra (finansiniai dokumentai, sutartys, mokesčių tarifai, dirbama pagal g_liojančius LR.. įstatymus, Vyriausybės nutarimus, realius valiutų kursus ir pan.). Skirtumas tik toks, kad nėra tikrų materialių prekių (egzistuoja tik dokumentuose) ir pinigai yra netikri (jie vėl gi egzistuoja tik SimuLith banko įrašuose ir PMF buhalterinėse knygose). SimuLith tinklui priklauso 28 mokymo institucijos, kuriose veikia 48 PM firmų. 3. PMF “RAŠTMENA”APRAŠYMAS Viena iš SimuLith centre įregistruotų praktinio mokymo firmų yra 2001 m. įsteigta firma”Raštmena”. Ji 2001-12-19 buvo įregistruota “SimuLith” tinklo rejestre vadovaujantis LR įmonių rejestro įstatymu. Įmonės adresas puodžių g. 11, LT-3000 Kaunas. UAB “Raštmenai” buvo suteiktas įmonės kodas (5555556), taip patSimuLith identifikavimo kodas (LT-RAS) kuriuo “Raštmena” gali naudotis SimuLith tinkle. 2002 m. balandžio mėn. 1 d. UAB "Raštmena" tapo PVM mokėtoja ir jai buvo suteiktas PVM mokėtojos kodas (900005613). Tapus PVM mokėtoja UAB "Raštmenai” leidžiama nuo 2002-04-01 sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose išskirti PVM ir iš apskaičiuotos prekių ir paslaugų pardavimo PVM sumos atskaityti prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumą, o suteiktas PVM kodas turi būti nurodomas PVM deklaracijose, muitinės formose, išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų PVM sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose. Firmos rūšis yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis akcijas. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi LR Akcinių bendrovių įstatymu, kitais LR įstatymais bei norminiais aktais, regJamentuojančiais įmonių veiklą, o taip pat UAB “Raštmena" įstatais. Bendrovė yra juridinis asmuo turintis ūkinį. finansinį. teisinį ir organizacinį savarankiškumą, turi savo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose ir savarankišką finansinę atsakomybę. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo veiklos prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovė turi savo antspaudą, kuriame įrdyta: Lietuvos Respublika. Uždaroji akcinė bendrovė" Raštmena". Bendrovės jstatinis kapitalas yra 60 000 Lt, kuris yra padalintas į 600 paprastųjų vardinių akcijų ir vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. UAB" RaŠ1:mena" 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. atidarytos šios sąskaitos: 1. Firmos atsiskaitomoJi sąskaita Nr. 12345056 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita Nr. 22345056 3. Kreditinė sąskaita Nr. 92345056 Studentai praktinio mokymo firmoje Raštmenatt dirba trijuose skyriuose t.y., finansų, marketingo ir personalo skyriuose. Studentai firmoje dirba, kaip atitinkamų skyrių darbuotojai, studijų programoje numatytą laiką. Jiems sudaroma galimybė susipažinti su pagrindinėmis verslo operacijomis. realiais dokumentais, naudojamais Lietuvoje ir tarptautinėje rinkoje, suprasti imonės tvarkymo procesų kompleksiškumą. PMF "Raštmena" veiklos pobūdis: gamyba, prekyba, paslaugos. Pagrindinės veiklos rūšys yra šios: Spausdinimas ir su juo susijusi paslaugų veikla; Raštinės reikmenų mažmeninė (didmeninė) prekyba; Vizitinių kortelių gamyba; Reklamos kūrimas ir jos išdėstymas PMF "Raštmena" kaip ir kiekviena firma turi savo tikslus ir strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. PMF “Raštmena” pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų, plėtojant savo veiklos rūšių sąrašą, parduodant kokybiškai pagamintas prekes ir teikiant profesionalias, nebrangias paslaugas. Siekiant i.gyvendinti šiuos tikslus mūsų firma taiko lanksčias nuolaidų sistemas. Svarbus tikslas dirbti kokybiškai, kruopščiai ir atsakingai, stengiantis ne tik neprarast esamų klientų, bet ir įgyti naujų, kurie pritaikę mūsų prekes savo reikmėms nenusiviltų ir liktų ištikimais mūsų firmos klientais 4.PMF 'RAŠTMENA" ANALIZĖ Stipriosios pusės: 1. kolektyvinis bendradarbiavimas; 2. jaunas, veržlus, energingas, draugiškas siekiantis tobulėti kole_ 3. mažai konkurentų; 4. pasirašyta daug pirkimo-pardavimo sutarčių; 5. efektyviai vykdoma veikla: a) efektyvi reklama; b) b) geros darbo sąlygos; c) bendravimas ir bendradarbiavimas su partneriais; Galimybės: 1. plėsti veiklą; 2. naujų klientų ieškojimas; 3. naujų investicijų ieškojimas; 4. rinkos užkariavimas; Silpnosios pusės: 1. mažai patyrę darbuotojai; 2. mažai laiko realizuoti visus sumanymus; 3. veiklos pradžioje netvarkinga dokumentacija; 4. dirba per daug darbuotojų - per maža apyvarta; Grėsmės: 1. ateitį dėmesio nekreipimas į nuostolį; 2. per dažnas darbo kolektyvo keitimąsis; 3. veiklos neplėtimas; 4. personalo neįsijautimas; 5. mažai reklamos; 6. nenaudingų sutarčių sudarymas; 5. MARKETINGO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ Marketingo skyrius formuoja vartotojų nuomonę apie firmą ir jos prekę (paslaugą), organizuoja reklamos darbą. Taip pat marketingo skyrius atlieka rinkos tyrimus ir sudaro marketingo' planus, vadovauja kainų politikai, apskaičiuoja kainas, ruošia kainoraščius, sudaro pirkimo - pardavimo sutartis. Šis skyrius sujungia vientisą įmonės ir partnerių gamybinės, kanceliarinės veiklos valdymo startegiją ir taktiką, tenkinant tam tikrus vartotojų poreikius, organizuojant prekybą kanceliarinėmis prekėmis. Marketingo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vadovui, t.y. vyr. vadybininkui, kuris tiesiogiai pavaldus firmos vadovui. Marketingo skyriaus struktūra pavaizduota. 5.1 paveikslėlyje. 5.1 pav. Marketingo skyriaus struktūra. 5.1 lentelėje aprašysiu kuo vadovaujasi, kokias teises turi ir ką privalo mokėti marketingo skyriaus darbuotojai. 5.1 lentelė MARKETINGO SKYRIAUS DRABUOTOJAI SAVO VEIKLOJE VADOVAUJASI: PRIVALO MOKĖTI: TURI TEISĘ: Nuostatais Raštvedybos taisykles Tikrinti kainasbuhalteriniuose dokumentuose Vidaus darbo taisyklėmis Naudotis kompiuteriu Teikti vadovui pasiūlymus ir rekomendacijas komesciniais klausimais Lietuvos Respublikos įsytymais  Marketingo, įmonių ekonomikos pagrindus Pareiginiai nuostatai - tai darbuotojo veiklą organizacijoje reglamentuojantis normatyvinis dokumentas, apibūdinantis valdančiojo darbuotojo statusą, jo ryšius su kitais darbuotojais, sąlygojantis jo savarankiškumą, padedantis įvertinti asmeninį indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir garantuojantis interesų apsaugą. VYR. VADYBININKĖ: o Savo darbe vadovaujasi LR įstatymais, vidaus darbo taisyklėmis, marketingo skyriaus nuostatais ir pareiginėmis instrukcijomis o Sudarinėja marketingo planus; o Atlieka rinkos tyrimus; o Koordinuoja, planuoja ir kontroliuoja marketingo skyriaus veiklą ir pateikia ataskaitas apie šio skyriaus veiklą firmos direktoriui; o Turi teisė tikrinti skyriaus darbą, gauti iš skyrių reikalingą darbui informaciją; o Atsakinga už šio skyriaus darbo organizavimą, komercinės informacijos slaptumą, už savo skyriaus dokumentų perdavimą, už galutinius firmos veiklos rezultatus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė : tiria firmai reikalingų žaliavų, įrangos, o taip pat firmos darbuotojams reikalingų prekių (paslaugų) poreikį, prekių atsargų kiekius ir vykdo užsakymus. Ji tiesiogiai pavaldi vyr. Vadybininkei. Pirkimų-pardavimų vadybininkė užsakinėja kitų firmų katalogus, registruoja pasiūlymus ir tvarko pirkimų dokumentus: registruoja visus pirkimus registracijos žurnale, sudaro su kitomis firmomis pirkimo-pardavimo sutartis ir jas registruoja žurnaluose. Taip pat organizuoja paslaugų ir prekių pirkimus, priima ir vykdo PMF ir fizinių asmenų užsakymus, darbuotojų užsakymus, taip pat juos užregistruoja atitinkamuose žurnaluose atlieka visas atsargų kontrolės operacijas; atsakinėja į gautus prekybinius laiškus; kontroliuoja gaunamas prekes; pildo muitinės importo dokumentus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė pateikia vyr. Vadybininkei ataskaitą apie veiklos rezultatus, atlieka rinkos tyrimus, nustato konkurentus ir juos analizuoja. Pirkimų-pardavimų vadybininkė turi mokėti dirbti kompiuteriu ir kita orgtechnika, žinoti užsienio kalbą, raštvedybos taisykles, marketingo, vadybos, įmonių ekonomikos pagrindus. Jos pareiga organizuoti paslaugų ir gaminių pardavimus, sudaryti sutartis dėl gaminių realizavimo. Taip pat pirkimų-pardavimų vadybininkė atsako už komercinės informacijos slaptumą, už savo pareigų nevykdymą. Vadybininkė sudarinėja kainininką, tvarko pirkimų - pardavimų dokumentus, nustatinėja rinkos kainas, registruoja ir analizuoja pirkėjų skundus, kuria firmos įvaizdį ir pateikia jį rinkai, planuoja ir analizuoja reklamą. Kiekviena firma turi konkurentų. PMF "Raštmena" konkurentai - tai v isos firmos prekiaujančios raštinės reikmenimis. Firma stengiasi išsilaikyti konkurencinėje rinkoje taikydama įvairias nuolaidas, vykdydama akcijas. Gautus užsakymus iš klientų marketingo skyrius sega juos į klientų užsakymų priėmimo bylą. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis vyksta nuolat, kartais yra atsiunčiami įvairūs pasiūlymai su katalogais. Įsigyti jų prekes ir naudotis jų paslaugomis gali ne tik PMF "Raštmena", bet ir jos darbuotojai. Tokiu atveju skyrius siunčia užsakymą, o gautą PVM sąskaitą faktūrą, kaip sutikimą parduoti, registruoja pirkimų r.egistracijos žurnale. Taip pat priiminėjo ir darbuotojų asmeninius užsakymus, tuo pačiu glaudžiai bendradarbiaudama su finansų skyriumi. Šiame skyriuje buvo atlikta pirkimo ir pardavimo funkcijos. Visi pardavimo dokumentai buvo segami į dokumentą ir registruojami, pvz.: sąskaitų - faktūrų registarcija, užsakymų registracija. Buvo gauta keletas užsakymų vizitinių kortekių gamybai. Buvome sudarę anketą ir išsiuntę įvairioms firmoms, kad sužinotume jų nuomonė apie mūsų firmos siūlomas prekes bei paslaugas. Tačiau ilgą laiką iš jų negavome jokių žinių ir anketa buvo atnaujinta. Marketingo skyriuje yra reklamos organizavimo dokumentų byla. Į šią bylą segama viskas, kas susiję su reklama: marketingo skyriaus darbuotojų pagaminti lankstinukai, vizitinės kortelės, koreguotas katalogas, skelbimai ir pan. Skyriaus darbuotojų iniciatyva buvo sukurta reklama (stendas) apie PMF firmą, kuris pritraukė klientus. Todėl galima teigti, kad firmos gyvavimas labai priklauso nuo marketingo skyriaus. 5.2 paveikslėlyje pateiksiu organizacijos įvaizdį: 5.2 pav. Organizacijos įvaizdis 6. FINANSŲ SKYRIAUS ANALIZĖ Finansų apskaitą tvarko savarankiška apskaitos tarnyba - finansų skyrius. Finansų skyriaus darbuotojai vadovaujasi finan_ų skyriaus nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės, Finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Finansų skyrius tvarko firmos apskaitą, remiantis teisingais, turinčiais juridinę galią dokumentais apskaitos srityse: pirkimų - pardavimų apskaita, darbo užmokesčio apskaita, ilgalaikio turto apskaita, atsiskaitymų apskaita. Finansų skyrius apskaičiuoja firmos veiklos rezultatus, sudaro tarpinę atskaitomybę ir pateikia duomenis vadovui, taip pat kontroliuoja firmos mokestinę drausmę. Finansų skyriaus darbuotojai privalo mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Finansų skyrius: • seka LR Vyriausybės nutarimus finansiniais klausimais; • tvarko didžiąją knygą ir apyvartos žurnalus; • fiksuoja ūkines operacijas pagrįstas pirminiais dokumentais; • veda skolų įmonei ir įmonės skolų korteles; • kontroliuoja mokėjimo terminus; • analizuoja pardavimus; • tikrina banko sąskaitas; • veda atsargų apskaitą; • tvarko ilgalaikio turto apskaitą; • pildo kasos pirminius dokumentus ir kasos knygą; • atlieka inventorizaciją. Finansų skyriuje visi dokumentai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiai dokumentai tai: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, ilgalaikio turto perdavimo - priėmimo aktas, ilgalaikio turto likvidavimo aktas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis, atsargų apskaitos kortelė, medžiagų nurašymo aktas, skolų įmonei apskaitos kortelė, avanso apyskaita, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraštis, kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis, kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas, mokėjimo pavedimai, tarptautiniai mokėjimo pavedimai, banko išrašai, įmonės skolų apskaitos kortelė, PVM sąskaita faktūra, asmens sąskaita, darbo užmokesčio žiniaraštis, pažyma ligos pašalpai skaičiuoti, krovinio važtaraštis, buhalterinės pažymos. Visi kiti dokumentai priskiriami antriniams dokumentams, pvz: bendrasis žurnalas, PMF "Raštmena" didžioji knyga ir pan. Finansų skyrius dirba su kompiuterine programa "STEKAS - apskaita". Buhalterinės apskaitos programa "STEKAS- apskaita" - tai lengvai įsisavinama programa, kurią naudojant galima pildyti pagrindinius buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir gauti įvairias finansinių rodiklių ataskaitas, reikalingas įmonės finansinei veiklai atspindėti. Bendrasis žurnalas yra pildomas automatiškai įvedant pirminius duomenis. Tik reikia pasirūpinti, kad įvedami pirkimo dokumentai, išrašomi pardavimo dokumentai, kasos išlaidų orderiai bei kiti dokumentai būtų teisingai užpildyti. Labai svarbų vaidmenį programoje vaidina žodynai. Žodynai - tai pastovi įvairaus pobūdžio informacija, kuri įvedama vieną kartą ir pastoviai naudojama vedant pirminius dokumentus. Paprasčiausias pavyzdys - įmonės klientų sąrašas. Būtų didžiausias nepatogumas kiekvieną kartą į faktūrą, pavedimą vesti pilną kliento pavadinimą, banko rekvizitus. Vieną kartą yra suvedamas klientų sąrašas (žodynas). Darbo metu, reikalui esant, jis išsikviečiamas surandamas norimas klientas, ir visi reikiami jo rekvizitai automatiškai patenka į dokumentą. Žodyną galimą bet kada papildyti, ištrinti nereikalingus įrašus. Programa suskirstyta į atskirus modulius pagal darbo, vartotojo poreikių pobūdį. Didžiosios knygos modulis yra pagrindinis. Į jį "suplaukia" visos operacijos, užregistruotos kituose moduliuose. Didžiojoje knygoje gaunami patys svarbiausi įmonės finansinės veiklos duomenys: balansas, pelnas, sąskaitų apyvartos, likučiai, kiti rodikliai. Finansų skyriuje buvo vykdoma pinigų gavimo ir naudojimo apskaita, pildomi mokėjimo pavedimai, išrašinėjamos sąskaitos faktūros, fiksuojamas atsargų pasikeitimas atsargų apskaitos kortelėse. Vyriausioji finansininkė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui, taip pat ji turi turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Vyr. finansininkė organizuoja buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai; užtikrina, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Taip pat ji turi teisę reikalauti, kad įmonės, filialų, padalinių, tarnybų vadovai ir atskiri darbuotojai pateiktų laiku ir kokybiškai pirminius ataskaitinius duomenis. Turi teisę nepriimti iš įmonės padalinių ar užsakovų klaidingų buhalterinių ir apskaitos dokumentų, nevykdyti ir neįforminti operacijų, neatitinkančių reikalavimus ir pažeidžiančių įstatymus. Vyr. finansininkė atsako: už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos slaptumą ir teisingumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, debitoriais, kreditoriais taip pat su įmonės darbuotojais. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė yra pavaldžios vyr. finansininkei. Jos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Finansininkė - kasininkė ir finansininkė skiriama ir atleidžiama įmonės direktoriaus. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia bei saugo buhalterinius duomenis ir informaciją, 1varko įmonės finansų apskaitą, darbq užmokesčio apskaitą, pirkimo - pardavimo apskaitą. Buhalterė privalo vykdyti: 1. Pagrindinių priemonių, prekių, materialinių vertybių, gamybos, sąnaudų, ir darbų realizacijos, ūkio bei finansų veiklos, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais 2. Griežtos atskaitomybės blankų apskaitą; 3. Sudaryti pajamų - sąnaudų suvestines; 4. Tvarkyti darbuotojų asmenines sąskaitas, nedarbingumo pažymėjimus draudimo Kasininkė yra tiesiogiai pavaldi vyr. finansininkei. Savo darbe kasininkė vadovaujasi firmos nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų istatymu, finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Kasininkė tvarko pirkimo - pardavimo apskaitą, darbo užmokesčio apskaitą, vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia ir saugo buhalterinius duomenis, tvarko finansų skyriaus darbą. Kasininkė atsako už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos teisingumą ir slaptumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu ir t. t. Visų pirma, perimant firmos veiklą, naujųjų. finansų skyriaus darbuotojų užduotis buvo susipažinti su visais buhalterinės apskaitos dokumentais, paliktais ankstesniųjų darbuotojų. Finansų skyrius, kaip ir kiti du skyriai - personalo ir marketingo - turi savo nuostatus, 0 darbuotojai pareigines instrukcijas, todėl pirmiausiai mes ir susipažinome su finansų skyriaus nuostatais ir darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose. Apibendrintai firmos veikloje galima išskirti du pagrindinius ciklus: pirkimų ir pardavimų. Visų pirkimų operacijai vesti, skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Pirkimų skolon žurnalas yra skirtas atsargų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti ir kito turto pirkimams, kreditams apskaityti. Jame pirkimų operacijos fiksuojamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, kurių pagrindu tos operacijos buvo atliktos. Visi pirkimai segami i pirkimų dokumentų bylas. Kai firma perka prekes ir sumoka iš karto, finansų skyrius tai užregistruoja pinigų mokėjimo žurnale. Jei firma perka prekes skolon, tai užregistruojama imonės skolų apskaitos kortelėse. Taip pat ši operacija užregistruojama pi rkimų skolon žurnale. Finansų skyriaus darbuotojai rašo mokėjimo pavedimus. Mokėjimo pavedimas - tai pirminis dokumentas, kuriuo bankui pavedama pervesti nurodytą sumą iš firmos sąskaitos banke i kitos firmos sąskaitą. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami ir segami i bylą. Parduodant prekes, finansų skyrius klientui išrašo PVM šąskaitą faktūrą. PVM sąskaita faktūra rašoma dviem egzemplioriais, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui (šiuo atveju PMF "Raštmena") ir išsiunčia klientui, kad apmokėtų. Visi dokumentai, gaunami iš klientų, segami i atsiskaitymų su klientais dokumentų bylas. Visi dokumentai yra užregistruojami. Jei klientas perka skolon, tokia operacija registruojama pardavimų skolon žurnale ir skolos surašomos i skolų imonei apskaitos korteles. Skolų imonei analitinėse kortelėse, kurios detalizuoja Didžiosios knygos pirmosios ir antrosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam firmos skolininkui vedama atskira kortelė. Pardavimų skolon žurnalas skirtas prekių, žaliavų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti, pardavimams skolon apskaityti. Pardavimų skolon žurnale fiksuojamos pačių pagamintos produkcijos bei perparduoti skirtų prekių pardavimo ir ilgalaikio turto perleidimo skolon, taip pat paslaugų suteikimo skolon operacijos. Klientai kartais atsi skaito iš karto ir tai užregistruojama pinigų gavimo žurnale. Reikia išrašyti ir kasos pajamų orderi. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka firmoje, 0 jo kvitas atiduodamas asmeniui, kuris sumoka pinigus. Kasos išlaidų orderis - pirminis dokumentas, kiekvieną kartą išrašomas išmokant iš įmonės kasos grynuosius pinigus, nesvarbu, ar yra šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Kasos išlaidų ir pajamų orderiams yra atskira kasos dokumentų byla. Finansų skyriuje yra kasos knyga ir kasos pajamų bei išlaidų registracijos žurnalas. PMF "Raštmena" dirbantys darbuotojai turi savo asmenines sąskaitas. Jiems yra sudarytos atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis analitinės kortelės, kurios detalizuoja didžiosios knygos antros ir ketvirtos sąskaitų plano klasės sąskaitas. Šios kortelės yra skirtos apskaityti firmos darbuotojams išmokėtoms pinigų sumoms, už kurias šie vėliau privalės atsiskaityti. Dažniausiai tai komandiruočių avansai bei kitais tikslais išduotos pinigų sumos. Kiekvienam atskaitingam asmeniui skiriama viena kortelė. Šie dokumentai yra segami ijiems skirtus segtuvus. Taip pat darbuotojai turi asmenines sąskaitas, i kurias jiems yra pervedami pinigai, už kuriuos darbuotoj ai turi užsisakyti prekių iš kitų firmų. Šios sąskaitos yra finansų skyriuje. Mėnesio pabaigoje finansų skyrius išmoka atlyginimus. Tam yra skirtas darbo užmokesčio apskaitos dokumentų segtuvas. Šiame segtuve yra apmokėjimo už darbąžiniaraštis. Skaičiuojant atlyginimą, pirmiausia paskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis jis skaičiuojamas taip: pareiginis atlyginimas - neapmokestinamas pajamų dydis (pagrindinis NPD yra 290Lt) *33%=gyventojų pajamų mokestis. Taip pat skaičiuojamas socialinis draudimas - 3%, nuo pareiginio atlyginimo. Kai paskaičiuojami visi mokesčiai, iš pareiginio atlyginimo jie atimami ir išmokama darbuotojui suma, kuri lieka atskaičiavus visus mokesčius. Siunčiant mokėjimo pav.edimus ar kitus dokumentus, reikalingi vokai, pašto ženklai. PMF "Raštmena" fiansų skyrius veda ir turto apskaitą. Tam skyrius turi segtuvą, kuriame yra ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Šios kortelės detalizuoja konkrečias didžiosios knygos pirmosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam ilgalaikio turto vienetui užvedama atskira kortelė, kurioje rašomas kiekvieno mėnesio turto nusidėvėjimas. Apskaitos žurnaluose sukaupti duomenys apie ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas sisteminami sąskaitose. Sąskaita atlieka pagrindinę duomenų klasifikavimo požymio funkciją. Didžiosios knygos sąskaitos yra sisteminiai registrai, kuriuose kaupiami duomenys apie imonės turtą, savininkų ir skolintą nuosavybę, pajamas ir sąnaudas per ataskaitinį laikotarpį. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daromi koreguojantys ir uždaromieji irašai. Šiems irašams pagristi surašomos buha1terinės pažymas. Tai laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma atliekamos korespondencijos turinys, priežastys bei irašo vertinė išraiška. Mėnesio pabaigoje PMF "Raštmena" daro inventorizaciją. Visi inventorizacijos dokumentai segami i bylą "inventorizacijos dokumentai", pvz: atsargų inventorizacijos aprašas. Pats svarbiausias finansų skyriaus segtuvas yra finansų atskaitomybės dokumentų segtuvas. Jame dedama darbinė atskaitomybės lentelė, balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. Visa tai vadinama finansinės atskaitomybės rengimas - baigiamasis viso apskaitos ciklo etapas. PERSONALO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ PMF "Raštmena" personalo skyrius, vienas iš trijų firmos skyrių. Personalo skyrius atsako už darbuotojų asmeninių dokumentų pildymo teisingumą ir už patikėtos informacijos slaptumą. . PERSONALO SKYRIUS TURI TEISĘ: o Tikrinti, kaip vykdomi firmos vadovo įsakymai; o Kontroliuoti, kaip laikomasi vidaus darbo tvarkos; o Teikti firmos vadovui pasiūlymus personalo klausimais; o Koreguoti bendrovės individualią bylų nomenklatūrą; o Tvarkyti priėmimo į darbą dokumentus; o Dirbti su kompiuterine programa "Stekas - Personalas"; o Vesti darbo laiko apskaitą, atvaizduojant dokumentuose; o Suformuluoti ir tvarkyti darbuotojų bylas; o Kurti verslo įmonės įvaizdį; o Organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, o Tvarkyti gaunamą ir siunčiamą korespondenciją; o Tvarkyti atleidimo iš darbo dokumentus; o Parengti dokumentus archyviniam saugojimui. Atliekant praktiką personalo skyriuje dirbo: o Personalo vadovė; o Dvi inspektorės; o Administratorė. Darbo pradžioje susipažinome su reikalingais dokumentais ir darbo tvarka. Pradėdami darbą darbuotojai vadovavosi personalo skyriaus veiklos planu, nuostatais bei darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Nuostatai - tai dokumentas, kuris nustato įstaigos ir jos struktūrinių padalinių steigimo ir darbo organizavimo tvarką, funkcijas, teises. Personalo skyriaus vadovė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui ir privalo vykdyti jo nurodymus. Ją skiria ir atleidžia įmonės vadovas. Personalo vadovė privalo: mokėti dirbti kompiuteriu, kompiuterine programa "Stekas - Personalas", mokėti užsienio kalbą, organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, žinoti raštvedybos taisykles bei vadybos pagrindus taip pat turi išmanyti profesinį etiketą. Personalo vadovė turi teisę teikti pasiūlymus firmos direktoriui, susijusius su firmos veikla taip pat teikti pasiūlymus darbo sąlygų gerinimo klausimais. Ji atsako už savo pareigų nevykdymą, už skyriaus veiklą ir veiklos rezultatus, už tvarką ir discipliną savo skyriuje. Administratorė yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ją skiria ir atleidžia arba perkelia i kitas pareigas direktoriaus isakymu ir personalo vadovės siūlymu. Administratorė privalo: vykdyti personalo vadovės nurodymus, dirbti kompiuterine programa "Stekas - personalas" , tvarkyti darbuotojų asmens bylas. Ji taip pat gali teikti pasiūlymus imonės vadovui, susijusius su firmos veikla arba kanceliarijos tobulinimo kalusimais. Administratorė taip pat yra atsakinga už savo pareigų nevykdymą už skyriaus veiklą, veiklos rezultatus. Inspektorė kaip ir kiti personalo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ši darbuotoja turi mokėti dvi ar daugiau užsienio kalbas, žinoti raštvedybos pagrindus ir mokėti dirbti kompiuteriu. Inspektorė turi būti geranoriška, veikIi, dalykiška, punktuali. Inspektorė pildo ir išsiunčia socialinio draudimo dokumentus, parengia bylų nomenklatūrą, parengia dokumentus archyviniam saugojimui, atlieka darbo korespondencijos vertimus. Personalo skyriaus darbuotojai buvo atsakingi už darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri buvo registruojama darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Šis žiniaraštis buvo pildomas kiekvieną darbo dieną. Pagal ši žinairašti buvo skaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis. Dirbdama personalo skyriuje susipažinau su daug naujų dokumentų. Išmokau užpildyti darbo sutartis bei kitus dokumentus. Supratau, kaip svarbu yra dirbti ir bendradarbiauti draugiškoje, komunikabilioje komandoje. Išmokau tvarkyti firmos dokumentus, sistemingai juos suskirstyti imonės viduje. Personalo skyriuje darbuotojai registruoja prašymus dėl priėmimo i darbą, perkėlimo į kitą skyrių personalo veiklos klausimų žurnale. Taip pat kūrė darbuotojų darbo pažymėjimus. Personalo skyriuję esantys dokumentai yra suskirstyti i dvi grupes: personalo valdymo dokumentai bei raštvedybos ir dokumentų saugojimo. Valdymo veiklos dokumentavimas - tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors valdymo funkcija, rengimas. Dokumentai pildomi, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį kaupti, perduoti, naudoti ir saugoti informaciją tam tikrą laiką. Raštvedyba ir dokumentų saugojimas - šioje dalyje yra isakymų veiklos klausimais registracijos žurnalas, kuriame užregistruojami ivairūs su firmos veikla susiję įsakymai.\ Darbas personalo skyriuje man tikrai patiko. Šiame skyriuje dirbau administartore. Kiekvieną dieną tikrinome paštą ir gaunamą korespondenciją registravome gaunamų raštų registracijos žurnale, o siunčiama korespondencija registruojama siunčiamų raštų registracijos žurnale. Susirašinėjome su partneriais,iš Lietuvos ir segėme i susirašinėjimo su Lietuvos partneriais segtuvą. Iš užsienio partnerių taip pat gavome laiškų. Pildėme bylų perėmimo aktus. Personalo skyrius rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, turėtų visus reikiamus rekvizitus, kad būtų sudėti i atitinkamas jiems skirtas bylas. Tai labai idomus, atsakingas, kruopštus, stiprios valios ir atidumo reikalaujantis darbas. IŠV ADOS Darbas PMF "Raštmena" man iš tiesų patiko ir buvo labai naudingas. Tai atsakingas, daug kruopštumo, kantrybės, punktualumo reikalaujantis darbas. Žinoma pati pradžia, kaip ir visiems pradedantiesiems buvo gan sunki, tačiau įdomi. Stengiausi kuo daugiau sužinoti apie firmą, kurioje dirbsiu, kuo ji užsiima ir ką gali pasiūlyti vartotojams bei klientams. Ir supratau, kad labai svarbu yra pasitikėti savimi ir savo kolegomis. Praktika padėjo įgyti organizavimo įgūdžių ir galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai. Tapau komunikabilesnė. Laikas praleistas atliekant praktiką padėjo man artimiau susipažinti su grupiokais, pasidarėme draugiškesni. Supratau, kad įmonės tikslas yra stengtis ne tik neprarasti esamų klientų, tačiau ir įgyti naujų. Todėl ji turi dirbti sąžiningai ir atsakingai.
Ekonomika  Ataskaitos   (32,25 kB)
Švedijos ekonomika
2009-12-29
Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).
Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Nuo senųjų laikų nuolat vyko tarptautinė prekyba. Tarptautinė prekyba (international trade) – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. Tad kiekviena šalis stengėsi ir stengiasi tobulinti savo užsienio prekybos poliką, tuo siekant gauti kuo daugiau naudos. Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystimo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliais ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis. Tuo tikslu buvo bandoma visaip suvienyti šalis, lengvinant tarptautinės prekybos sąlygas. Iki praėjusio amžiaus vidurio Europą bandyta suvienyti jėga. Po II pasaulinio karo pabandyta tą padaryti taikiai ir tai puikiai pavyko : šiuo metu ES vienyja 15 narių, dar 13 laukia būti priimtos. Po šios didžiosios plėtros ES taps dar didesniu ūkiniu vienetu. Tai bus didžiausia pasaulyje bendroji rinka , kurioje gyvens apie 500 mln. gyventojų. Europos sąjungoje nustatytos sąziningos konkurencijos taisyklės, įvesta bendra valiuta, panaikinti arba sumažinti muitai, sukurtas ir toliau tobulinamas bendros ekonomikos planas ir t.t. Kiekvienos sąjungos, bendrijos ir šalys nuolat kuria ir tobulina savos ekonomikos plėtros planus ir tikslus. Šiame darbe apžvelgsiu Lietuvos ir užsienio šaliu šiuolaikines ekonomikos plėtros tikslus. Europos sąjungos ekonomikos plėtros tikslai Europos Sąjunga buvo sukurta politiniams tikslams pasiekti, bet jos dinamizmą ir sėkmę nulemia jos ekonominiai pamatai - visų ES valstybių narių sukurta bendroji rinka ir 12-oje iš jų naudojama bendra valiuta. ES valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl, norėdami užtikrinti ekonominį augimą ir konkuruoti pasaulyje su stambiausiomis pasaulio ekonomikomis, jie turi vis labiau susitelkti. Ne viena ES valstybė nėra pakankamai stipri savarankiškai rungtis pasaulio prekyboje. Europos bendrovės, norėdamos susirasti naujų klientų, turi veikti didesnėje nei savo valstybės rinkoje. Būtent todėl ES taip stengiasi sukurti bendrą Europos rinką - pašalinti senąsias prekybos kliūtis ir ūkio subjektus varžancią biurokratiją. Visą žemyną apimanti 450 mln. vartotojų rinka turi duoti naudą kuo daugiau žmonių. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių ir regioninių institucijų pastangas šalinti ivairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto ir Europos investicijų banko surinkti pinigai naudojami Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų pletrai), susisiekimui su nuošalesniais regionais ir prekybai Europoje gerinti. Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą pletotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerejimą ir glaudesnius valstybių narių santykius. Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politika leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 m. ES regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000-2006 m. laikotarpiui skirti 213 mlrd. eurų. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms. Šie pinigai išmokami per konkrecius fondus - Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, ES nustatė tris prioritetinius tikslus: • "1 tikslas": pagalba regioninei plėtrai ten, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. eurų siekianti pagalba sudaro du trecdalius visų regioninei politikai skirtų pinigų 2000-2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas i vietos verslą. • "2 tikslu" siekiama suteikti pagalba sunkumų turintiems regionams. Tai gali buti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai. • "3 tikslu" siekiama iveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas. Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sajunga taps ivairesnė, todel reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami ivairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti "Phare" programa. 2000-2006 m. jos gaus 10,9 mlrd. eurų pagalbą rengiantis stojimui. Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7,2 mlrd. euru. Trečioji yra "Sapard" (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3,6 mlrd. euru. Po pletros, t.y. istojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas. ES siekia pagerinti Europos socialines salygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai prikauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos. ES daugiausia pajamų gauna iš paslaugų sektoriaus, kuris yra liberalizuojamas, nors vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems - lėčiau.  Telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas jau leido labai sumažinti kainas. 2001 m. pabaigoje tarpmiestiniai pokalbiai, lyginant su 2000 m., atpigo vidutiniškai 11%, o lyginant su 1998 m. - 45%.  Nors energijos prekyba yra subtilus dalykas, imtasi žingsnių bendrai gamtinių dujų ir elektros rinkai sukurti. Rinka turi užtikrinti, kad visi vartotojai galės prieinamomis kainomis isigyti patikimai tiekiamos energijos.  2000 m. lapkriti Komisija paskelbė diskusijų dokumentą (žaliąją knygą), kuriame pateikė gaires dėl bendros Europos energetikos politikos, numatančios ivairių energijos šaltinių naudojimą ir tiekimo pastovumo garantavimą. Jei ES neįgyvendins šios politikos, po 20-30 metų ji turės importuoti jau nebe 50%, o 70% energijos išteklių. Dabar Artimieji Rytai jai teikia 45% naftos, o Rusija - 40% gamtinių dujų.  Vienas iš ES tikslų yra sukurti naujus ir atsinaujinančius energijos išteklius (iskaitant biokurą), kad iki 2010 m. tokie "švarūs" ištekliai sudarytų jau nebe 6%, o 12%.  Vienas iš pagrindinių ES energijos taupymo ir aplinkos gerinimo būdų yra vykdoma transporto politika. Dabar apie 50% visų transportuojamų prekių Europoje gabenamos keliais, kuriais taip pat keliauja 80% visų keleivių. Tam reikia daug energijos, susidaro grūstys ir daroma žala aplinkai. Kai kuriose miestų zonose susidaro transporto spūstys, ypač užteršiamas oras. Bandydama išspręsti šią problemą, ES planuoja, kad kuo daugiau krovinių būtų vežama ne keliais, o geležinkeliais ir vidaus vandens keliais.  ES reikia tokios transporto politikos, kuri užtikrintų kiek imanoma didesnį žmonių ir prekių judėjimą visoje sienų neturinčioje bendroje rinkoje. Būtent todėl reikia liberalizuoti Europos geležinkelių transportą, suderinti naudojimosi Europos geležinkeliais techninius standartus ir leisti konkuruojantiems operatoriams naudotis nacionaliniais geležinkelių tinklais. Siekiant užbaigti bendros rinkos kūrimą, reikia sutelkti dėmesį i paslaugų sektorių, kuris kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo nacionalinių tiekėjų monopolis. Atvėrus jį konkurencijai, būtų galima sukurti daugiau darbo vietų ir sustiprinti Europos ekonomiką. Nuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos piliecių kasdien naudojasi euru. Euras pakeite valiutas, kurios daugelyje Europos valstybių šimtmečiais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonėmis. Naujosios valiutos įvedimas paspartino Europos ekonominės sąjungos kūrimasį. Mažos ir vidutinės įmonės (MVI) sudaro Europos ekonomikos stuburą. Pernelyg dažnai jų konkurencingumą ir dinamiškumą stabdo įvairiose šalyse skirtingi ir sudėtingi įstatymai bei taisyklės. Viena iš užduocių yra parengti smulkaus verslo įmonių statutą ir suteikti verslininkams reikalingą kapitalą modernių technologijų verslui pradėti. Čia paminėjau nedidelę dalį Europos Sąjungos ekonomikos vienijimo, plėtimo ir gerinimo tiklsų. Jų, kaip ir kitų tikslų siekinat pagerint gyvenimo sąlygas ir kt. yra labia daug. Taip pat norečiau apžvelgt Lietuvos ekonomikos tikslus ir strateginį planą sudarytą 2001-2015 metams.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,3 kB)
1. Ūkinė būklė lietuviškose carinės Rusijos gubernijose XX a.pr. Pramonės raida sparti , tačiau atsilikimas nuo kitų Rusijos gubernijų pastebimas • Užsienio kapitalas sparčiai auga • Gamybos monopolizavimas • Žemės ūkio raida stabdė 1900-1903 m. Krizė (ekstensyvus žemės ūkis) • Vyraujančios pramonės šakos –maisto pramonė, metalo apdirbimas. • Didėlė gamybos konkurencija. 2. Lietuvos ekonomikos vystymosi sąlygos atkūrus nepriklausomybę Sąlygos išradžių buvo labai sunkios. Jau 1918m. spalį Vilniuje buvo įkurta Lietuvos komunistų partija, kuri iškėlė šūkį sukurti tarybų valdžią Lietuvoje.Bolševikai norėjo nacionalizuoti žemę 1919m. Lietuvos ekonomikos vystymuisi neigiama įtaką darė Vilniaus praradimas ( okupacija tesėsi iki 1939 m. ) Vilnius buvo stambus ne tik kultūros bet ir pramonės miestas. Klaipėdos prijungimas 1923 m. atvėrė palankias galimybes LT plėsti ekonominius ryšius su užsienio valstybėmis. Šiek tiek pagerino ekonomine padėti paskalos, 1918m. LT gavo paskola iš Vokietijos (100 mln.) .Taip pat LT gavo 3 Mln. Auksinių rublių iš tarybų sąjungos už padarytus nuostolius karo metu.Ši didžiulė suma įėjo į 1922 m. įsteigto emisinio Lietuvos banko kapitalą.Taip pat LT ekonominį vystymąsi sąlygojo silpnai išvystyta pramonė. 3. Lietuvos pramonė 1918-1940m Nemažą pramonę turėjo Klaipėdos kraštas .Čia vyravo miško medžiagų apdirbimas , maisto pramonė , popieriaus ir poligrafijos pramonė. LT pramonės raida taipogi skatino Lietuvos Banko veikla , nors šis bankas , turėdamas nepakankamai lėšų, gal;ėjo patenkinti tik dalį kredito paklausos, o privatūs kreditai buvo labai brangūs- palūkanos siekdavo 36 proc. Lt buvo agrarinė šalis dėl to pirmiausiai imta plėtoti žemės ūkio produktus bei žaliavas perdirbančia bei eksportui paruošiančią pramonę. Lietuvos pramonės raidai neigiamai atsiliepė ekonominė krizė, kuri LT prasidėjo 1931 m. (sumažėjo pramonės produkcijos gamyba, daug įmonių bankrutavo, krito kainos, nedarbas, didėjo įmonių įsiskolinimas). Atgavus LT nepriklausomybę, pramonė stipriai užaugo laikotarpiu nuo 1926 iki 1939 m. Pramonė sparčiai augo toliau. LT vyriausybė siekdama palengvinti pramonės plėtrą ir apriboti prekių įvežimą, įvedė gana didelius muitus. Užsienio prekyba 1918-1940m politika ir struktūriniai geografiniai pokyčiai LT eksporto vertė nuo 1923 m. ėmė smarkiai kilti, tačiau ekonominė krizė 1930 m. privertė eksportą sumažėti. Nuo pat nepriklausomybės pradžios labai didelę dalį, net 60 proc. Sudarydavo eksportas su Vokietija. Tai buvo dėl geografinio artumo. Panašiai buvo ir su importu. LT daugiausiai buvo įsigalėjusi pasaulio rinkoje maisto produktais, gyvomis kiaulėmis ir miško gaminiais. Užsienio prekybai sureguliuoti panaudota tradicinė priemonė muitų, LT banko kredito politika, bandyta tobulinti susisiekimą. Mokesčių ir biudžeto politika 1918-1940m.Valstybės skolinimosi politika Finansų politika, o ypač mokesčių sistema, lietuvoje nebuvo originali. Lietuvos valstybės neretai orientavosi i centrinėje rusijoje veikusius įstatymus. Lietuvos finansų politika nebuvo stabili(nepriklausomybės metu) tai lėmė: nepastovus gamybos šakų ir visos ekonomikos vystymasis, ūkio sukrėtimai krizių metais. Lietuvos biudžeto pajamų struktūroje, ypač tautininkų valdymo metu) svarbią vietą užėmė mokesčiai ir rinkliavos.1924-1939m. mokesčiai ir rinkliavos sudarė vidutiniškai 59proc. visų biudžeto pajamų, o mokesčių struktūroje vyraujančią poziciją sudarė netiesioginės pajamos. Netiesioginių pajamų aukštą lygį lėmė nedidelės pajamos, gaunamos iš tiesioginių mokesčių, taip pat pajamos iš suvalstybinto turto bei valstybinių it pusiau valstybinių įmonių veiklos. Todėl lietuva, būdama nepakankamai ekonomiškai išsivysčiusi šalis, pagrindiniu biudžeto pajamų šaltiniu turėjo laikyti, kas duoda netiesiogines pajamas. O tiesioginiai mokesčiai buvo: žemės mokestis, verslo mokestis, nekilnojamo turto mokestis ir įvairios rinkliavos. Lietuvos valstybės įsiskolinimą užsienio valstybėmis pagal skolų pobūdį galime suskirstyti į 2 etapus. I etapas-paskolos, atsiradę, atkūrus LT nepriklausomybę. 2-paskolos gautos 1930-1939m. Pirmajame etape svarbiausią skolos dalį sudarė kreditai ginklams, šaudmenims, karinei aprangai. Pagrindinis kreditorius buvo JAV. Antrajame skolų etape daugiausia jų atsirado dėl 1929¬1933m. krizės. Tada lietuvai buvo sunku išsilaikyti pasaulinėje rinkoje realizuojant pagamintą produkciją, 0 be to, reikėjo atsiskaityti už gana didelius ginklavimuisi skiriamas išlaidas. Didžiausią personalinilĮ išlaidų dalį biudžete sudarė kasmet atlyginimai. 6.Lietuvos bankai ir pinigai 1918-1940m Iki 1922m. lietuvoje kursavo ne lietuviški pinigai. Tai buvo: rubliai, vokiečių markės, ostpinigiai. Rusiški pinigai lietuvoje cirkuliavo: jų apyvartą didino ir SSRS begrįžtą piliečiai. Kaip mokėjimo priemonė egzistavo ir doleris. Tam geros sąlygos susiformavo, nes daug dolerių atsivežė sugrįžę emigrantai(iš JA V sugrįžo apie20000emigrantų) . Be minėtų pinigų trumpą laiką kursavo Lenkijos markės, latvijos ir Liepojos miesto rubliai, bermontininkų armijos markės. l-mieji Lenkijos nacionaliniai pinigai- markės- cirkuliavo kariuomenės atnešti jos užgrobtose Lietuvos teritorijose. Be to buvo išleisti vietiniai pinigai-Vilniaus Banko pinigai. Pirmą sykį savų pinigų klausimas pradėtas svarstyti 1919m, tačiau tik nuo 1922m. pradėjo cirkuliuoti savi pinigai-litai, nors buvo daug kitų pinigų sukūrimo projektų.(lito vardas sudarytas iš trijų lietuvos pavadinimo raidžių svetimose kalbose pridedant lietuvišką galūnę-as, vardo autorius - Vaidotas. Buvo pasiūlymas finansų ministro (l919m.) pinigus pavadinti muštiniais. (litą įvesti reikėjo taip pat dėl užsienio paskolų gavimo. Nuo 1923m. birželio litas buvo vienintelė teisėta mokėjimo priemonė karšte.1925m. - monetų išleidimas.
Ekonomika  Paruoštukės   (28,33 kB)
Rizikos - nesėkmės tikimybės ,galimų praradimų pavojus – valdymas dėl savo svarbos tapo atskira bankų veiklos sritis. Žodis „ rizika“ dažniausiai turi neigiamą reikšmę, ši sąvoka reiškia galimą pavojų, žalą ir nuostolius. Rizika suprantama kaip galimybė patirti nuostolių, prarasti pajamas arba tai, kad siekiant numatyto tikslo prireiks papildomų išteklių. Šiame darbe apžvelgiama labai aktuali Lietuvos bankams tema - kredito (kreditinė) rizika. Darbe yra aprašyta kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymai kaip šią riziką sumažinti. Pirmoje darbo dalyje Jūs sužinosite kas yra rizika, susipažinsite su rizikos rūšimis. Taip pat sužinosite kaip įvertinti kredito riziką ir pagal ką bei kaip kredito riziką įvertina NORD/LB Lietuva kredito specialistai. Antroje dalyje yra išdėstyti pasiūlymai kaip mažinti kreditinę riziką, taip pat pateikti alternatyvūs kreditavimo būdai. Darbo pabaigoje išdėstomos išvados ir darbo priedai bei literatūros šaltiniai, kuriais naudotasi rašant darbą. Temos aktualumas. Rizika yra labai nepageidaujama, tačiau banko veikloje ji yra neišvengiama. Tikriausiai nėra ne vieno banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Blogos paskolos ir nuostoliai dėl jų šiaip sau iš niekur nieko neatsiranda, tai priklauso nuo daugelio dalykų, tokių kaip skolininko galimybės apmokėti skolą, banko aplaidumo ir pan. Todėl kiekvienas iš bankų ieško įvairiausių būdų kaip apsidrausti nuo nepageidaujamų įvykių, kurie bankui atneša nuostolius. Šie nepageidaujami įvykiai bei galimas nuostolis dar yra kitaip vadinami rizika, o jeigu tie nuostoliai yra negrąžintos paskolos, tai - kreditine rizika. Deja, rizika kaip ir su visomis verslo formomis, taip ir su banko veikla yra glaudžiai susijusi ir jos visiškai panaikinti neįmanoma, tačiau ji turi ir teigiamą pusę - rizika skatina veiklą. Tai, kad rizikos panaikinti neįmanoma dar nereiškia, kad su ja negalima “kovoti”. Verslo žmonės nuo seno stengėsi riziką minimizuoti ir numatyti galimus savo veiklos posūkius. Aišku, visko numatyti neįmanoma, bet stengiamasi bent jau nekartoti senų klaidų. Būsimų įvykių numatymą galima dar kitaip pavadinti rizikos įvertinimu. Gerai įvertinus galimą riziką, galima ją minimizuoti, bent jau tiek kiek leidžia savo jėgos. Darbo objektas: NORD/LB Lietuva kredito rizika. Darbo tikslas: Aprašyti kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymus kaip šią riziką sumažinti. Darbo uždaviniai: 1. Išnagrinėti kas yra rizika, susipažinti su rizikos rūšimis. 2. Atlikti esamos kredito rizikos NORD/LB Lietuva padėties analizę. 3. Išreikšti svarbiausius pasiūlymus ir pateikti alternatyvius kredito būdus. Literatūra: Darbe rėmiausi įvairia moksline-metodine literatūra bei internetu. Rizika. Rizika yra nuolatinė bet kokios žmogaus veiklos dalis. Galima iš anksto nuspręsti ką ir kaip darysi, bet visiškai išvengti rizikos neįmanoma. Rizika be kita ko skatina ūkinę ir finansinę veiklą. Ir užsienio ir lietuviškuose šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai: rizika - tai pavojus, nuostolių bei netekimų galimybė; rizika - tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu; rizika - nepageidaujamo įvykio, nepasisekimo tikimybė, galimybė. Websterio žodyne - rizika traktuojama kaip pavojus, nuostolio galimybė. Iš visų apibūdinimų galima suprasti, kad rizika nėra malonus dalykas ir trumpiausiai galima apibūdinti taip: rizika - tai galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui. Žmogus negali tiksliai numatyti būsimų įvykių. Daugiau dėmesio skiriama tiems tikimiems įvykiams, su kuriais dažniau susiduriama, o likusiais domimasi mažiau
Ekonomika  Kursiniai darbai   (56,27 kB)
Italijoje per pastaruosius dešimt metų ženkliai išaugo prekybos įmonių skaičius. Ypač daug investicijų buvo skirta Pietų Italijos ekonomikai vystyti. Tai šiek tiek pristabdė visos Italijos ūkio plėtrą. Jeigu 1995 metais šalyje buvo 50900 įmonių, tai 1997 metais tik 43456 įmonės. 1996 – 1997 metais padidėjus kitomis veiklomis užsiimančių įmonių skaičiui, prekybos įmonių skaičius žymiai sumažėjo (nuo 44.6 % 1995 metais iki 20.4% 1997 metais). Tai ypač būdinga buvo mažmeninėje prekyboje. Nepaisant prekybos įmonių skaičiaus ir parduotuvių tinklo mažėjimo, prekybos apimtys augo, vidaus prekyba stiprėjo. Svarbiausias prekybos rodiklis – mažmeninė prekių apyvarta – 1997 metais viršijo 70.8 mlrd. italijos lyrų. Mažmeninės prekių apyvartos struktūroje pastoviai didėjo nemaisto prekių dalis. Ypač sparčiai didėjo ilgalaikio vartojimo prekių ( baldai, kilimai, elektros buitiniai prietaisai, televizoriai, videoaparatūra bei radijo prekės, automobiliai) pardavimas. Vien per pastaruosius metus minėtų prekių lyginamasis svoris šalies mažmeninėje prekių apyvartoje padidėjo 6.2 punktais (nuo 9.6 % iki 15.8 %). Ši tendencija liudija apie gyventojų pajamų didėjimą, kylantį gyvenimo lygį. Pastaraisiais metais Italijos prekyboje toliau mažėjo valstybinės prekybos vaidmuo. 1995 metais valstybinei prekybai teko 12.7%, privačiai prekybai – 70.5% visos mažmeninės prekių apyvartos. Jei valstybinės prekybos vaidmens mažėjimą iš dalies galima paaiškinti privatizacija, tai vartotojų kooperacijos nuosmukis daugiausia sietinas su nesugebėjimu dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis. Užsienio prekyba Italijos užsienio prekybos apyvarta 2002 m. siekė 516,3 mlrd. EUR. Italijos importas 2002 m. sudarė 249,36 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 1). Italijos eksportas 2002 m. sudarė 266,94 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 3%). Italija daugiausiai prekiauja su ES šalimis, importas iš ES sudarė 57% viso Italijos importo 2002 m., eksportas – 53%. pagrindiniai Italijos importo partneriai: Vokietija (18% viso šalies importo), Prancūzija (11%), Nyderlandai (6%), Jungtinė kralystė (5%), JAV (5%), Belgija (4%), Ispanija (4%), Šveicarija (4%), Rusija (3%), Kinija (3%), Austrija (2%), Japonija (2%), Libija (2%), Alžyras (2%). Eksporto partneriai: Vokietija (15% viso šalies eksporto), Prancūzija (12%), JAV (10%), Jungtinė Karalystė (7%), Ispanija (6%), Šveicarija (4%), Belgija (3%), Nyderlandai (3%), Austrija (2%), Graikija (2%), Japonija (2%), Lenkija (2%), Turkija (2%), Portugalija (2%), Rusija (1%). Italija daugiausia importuoja transporto priemonių, įrengimų ir jų dalių (14% viso šalies importo), telekomunikacijų įrengimų, elektroninių prietaisų ir aparatų (14%), energetinių produktų (10%), metalų ir gaminių iš metalų (10%), mašinų ir mechaninių įrengimų (8%), maisto produktų, gėmų, tabako gaminių (7%). Italijos eksporto struktūroje vyrauja mašinos ir mechaniniai įrengimai (20%), transporto priemonės, įrengimai ir jų dalys (11%), tekstilė ir trikotažas (7%), avalynė ir dirbiniai iš odos (5%), maisto produktai, gėrimai, tabakas (5%), baldai (4%), plastikai ir jų dirbiniai (4%). Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Lietuvos prekyba su Italija Italija – viena pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių. 2002 m. prekybos apyvarta su šia šalimi siekė 565,3 mlrd. EUR. Lietuvos eksportas į Italiją 2002 m. sudarė 163,9 mlrd. EUR (3% viso Lietuvos eksporto). Lietuvos eksporto į Italiją apimtys didėja: per 2000 – 2002 m. laikotarpį išaugo 59. Lietuvos importas iš Italijos 2002 m. sudarė 401,4 mlrd. EUR (5 viso Lietuvos importo). Per 2000 – 2002 m. laikotarpį importas iš Italijos išaugo 76%. Lietuvos prekybos su Italija balansas yra neigiamas. Prekybos deficitas 2002 m. sudarė 237,5 mlrd. EUR. Pagrindiniai eksportuoti lietuviški produktai: tekstilė ir tekstilės dirbiniai (37% viso Lietuvos eksporto į Italiją), transporto priemonės ir jų įrengimai (26%), žaliaminės odos ir išdirbta oda (12%), gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmes produktai (5%), mediena ir medienos dirbiniai (4%), mineralinis kuras, alyvos (2%), Lietuvos importo iš Italijos struktūroje vyrauja: mašinos ir mechaniniai įrangimai (17%), chemijos pramonės produkcija (8%), plastikai, kaučiukas, jų dirbiniai (7%), baldai (4%), avalynė (3%), švietuvai (3%), augalinės kilmės produktai (2%), popierius, kartonas, jų dirbiniai (1%).
Ekonomika  Konspektai   (9,17 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio Bankas yra viena iš stiprtiausių pasaulio finansiniu organizacijų, kuri teikia finansinę ir techninę pagalbą, viso pasaulio šalims. Pasaulio bankas susidaro iš dviejų plėtros institucijų, kurios priklauso 184 šalims –narėms. Viena iš tų institucijų yra Tarptautinis Plėtros ir Rekonstrukcijos Bankas (International Bank for Reconstruction and Development (IBRD)), kita Tarptautinė Plėtros Asociacija (International Development Association (IDA)). Kiekviena iš institucijų vaidina skirtingą, bet palaikomą rolę Pasaulio Banko pasaulinio skurdo mažinimo ir gyvenimo standartų pagerinimo misijoje. IBRD pirmoji institucija koncentruojasi ties vargingų šalių rėmimu po Antrojo Pasaulinio karo, o kita ties skurdo ribą peržengusiomis valstybėmis. Pasaulio Bankas teikia paskolas ir kreditus, ir pašalpas švietimui, sveikatai, infrasrtuktūrai, komunikacijoms ir kitiems šalies interesams remti. Trumpai Pasaulio Banko misija – sumažinti pasaulio skurdą. Taip pat organizacija rūpinasi žmogaus teisėmis, lyčių ir bendruomenių lygybe. Per praėjusius metus 5 procentais padidinta vargstančių šalių švietimo, maisto tiekimo, pencijų KRITIKA Tačiau skolinimas vargingoms valstybėms remiasi struktūriniu reguliavimu, kuris buvo aštriai kritikuojamas kitų valstybių dėl finansinių projektų, kurie pažeidžia žmogaus teises ir natūralią jo gyvenimo erdvę. Kartu su tarptautiniu Valiutos fondu (International Monetary Fund) formuoja ir palaiko didžiausios ekonominės politikos sprendimus, daugiau nei 75 labiausiai vargstančiose pasaulio šalyse. Šios dvi organizacijos yra nekonkuruojanti jėga, todėl kad kitos valstybės ir vyriausybės, norinčios teikti kreditus ir remti vargstančias šalis, negali to daryti, nors ir prieštarauja priverstinei Pasaulio Banko priežiūrai. 1944m. įsteigtas Pasaulio bankas . Dabar pasaulio bankas organizuoja daugiau nei 180 projektų viso pasaulio šalima remti. Praėjusiais metais įvairiems projektams Pasaulio Bankas skyrė daugiau nei 20 bilijonų dolerių. Pasaulio Banko organizacijos biudžetui 75% lėšų skiria JAV.
Ekonomika  Rašiniai   (7,69 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. 2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. 3. PASAULIO BANKO VALDYMAS Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus: • Ameriką, • Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis, • Pietų Aziją, • Europą ir Centrinę Aziją, • Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, • Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis. Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos. 4. LĖŠŲ FORMAVIMAS Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. 5. PASKOLOS GAVIMAS 5.1 Paskolos gavimo būdai Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas. Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan. Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms. Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų. 5.2 Šalys - konkursinių mugių dalyvės Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos. Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas). Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės). Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų. 5.3 Projektas - būtina paskolos gavimo sąlyga Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas "šešių pakopų metodika". Oficialiai ši metodika vadinama "Projekto įgyvendinimo ciklu": Pirmasis darbo etapas - projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą. Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas. Trečias darbo etapas - atestacija - yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą. Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai. Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas - tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus. Ir paskutinis etapas - galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui. 6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis - apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas - 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys: 1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus. 2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus. 3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu. Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų - vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais. PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus - ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams. Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai. Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą - 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus. PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių: a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti; b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą; c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas; d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas. Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atlikus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose. IŠVADOS PB - tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką. Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. • Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. • PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. • Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. • Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. • Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.
Ekonomika  Referatai   (34,56 kB)
Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.
Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)
Mokesčiai
2009-12-29
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, administruojamus mokesčius, mokesčius administruojančias struktūras, mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas išleistas 1995 m. birželio 28 d., išskyrus skyrius VI, VII, VIII ir IX skyrius, įsigaliojusius nuo 1996m. liepos 1d. Ir vėlesni jo pakeitimai. Šiame referate aptarsiu šio įstatymo bendruosius nuostatus, valstybinės mokesčiu inspekcijos funkcijas, reglamentuojamus mokesčius, mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo taisykles, mokesčio mokėtojo vedamą apskaitą ir kitas šiame įstatyme numatytas taisykles. BENDROSIOS NUOSTATOS Šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką . Mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nesnustato kitaip: Moketis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savyvaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka; Mokesčio įstatymas- Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savyvaldybės) biudžetą bei fondus; Mokesčio mokėtojas- asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; Mokesčio administratorius- už mokesčio administravimą atsakinga institucija; Mokesčio administravimas- mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybėsužnetinkamą mokesčio apskaičiavimąir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijosmokesčių mokėtojams teikimas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose ir šios sutartys yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. MOKESČIAI Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai: 1) Pridėtinės vertės mokestis; 2) Akcizas; 3) Fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) Juridinių asmenų pelno mokestis; 5) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) Žemės mokestis; 7) Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) Naftos ir dujų išteklių mokesti; 9) Mokestis už aplinkos teršimą; 10) Konsulinis mokestis; 11) Žyminis mokestis; 12) Prekyviečių mokestis; 13) Atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondovandens telkinių nuomos mokestis. Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat ir šį įstatymą įgyvendima Lietuvos Respublikos vyriausybė, o kai yra jos pavedimas- Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama mokesčių įstatymus, nustato atitinkamus metodus bei taisykles, užtikrinančias mokesčio administravimą, arba paveda tai padaryti Finansų ministerijai. Lietuvos Respublikos mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos muitinė (tačiau tik tiek, kiek muitinei pavesta pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus) ir Aplinkos apsaugos ministerija (tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčių už aplinkos teršimą bei Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymus). VALSTYBINĖ MOKESČIŲ INSPEKCIJA Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstibinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais. MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio administratorius: 1) Tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; 2) Kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas; 3) Vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo; 4) Paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus; 5) Organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldito, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaita, įkainojimą bei realizavimą; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijospavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstaymams įgyvendinti; 7) Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais; 8) Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo; 9) Pagal savo kompetensiją atlieka kvotą; 10) Atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę: 1) Gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie juridinio, fizinio asmens ir neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; 2) Pateikęs tarnybinįpažymėjimą, norėdamas nustatyti, kad asmuo vykdo mokestines prievoles, be išankstinio įspėjimo įeiti į asmens gamybines patalpas arba teritoriją, tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją. 3) Paimti laikinai- iki 30 dienų- iš mokesčio mokėtojo dokumentus, reikalingus mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, palikus dokumentų paėmimo aktą, užantspauduoti dokumentų,vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus, daryti žymas ant mokesčio mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo; 4) Duoti mokesčio mokėtojui privalomus vykdytinurodymus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 5) Surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčio administratoriaus kompetencijai; 6) Gauti mokesčio mokėtojo deklaracijas irpaaiškinimus apie turto įsigijimo šaltinius; 7) Įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat apskaičiuoti delspinigius; 8) Areštuoti mokesčiomokėtojo turtą šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka; 9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laikyti, nešioti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą; 10) Nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, pasirinkdami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus metodus 11) Naudotis kitų įstatymų, teisės aktų bei Lietuvios Respublikos Vyriausybėsnutarimų mokesčio administratoriaus pareigūnui suteiktomis teisėmis. MOKESČIO MOKĖTOJO IR MOKESTĮ IŠSKAIČIUOJANČIO ASMENS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją laiko paslaptyje taip pat nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS, SUMOKĖJIMAS, IŠIEŠKOJIMAS IR GRĄŽINIMAS Kiekviena mokesčio mokėtojo deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracijapateikiama nustatytu laiku ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio subjektais už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, privalopateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamąlito ir užsienio valiutos santykį. Komerciniai bankai privalo iki kiekvieno mėnesio 5 dienos pateikti centriniam mokesčio administratoriui informaciją apie praėjusį mėnesį ūkio subjektų atutarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas. Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose. Jeigu nėra nurodyta, kur kaupiami mokesčiai ar kitos biudžetams priklausančios sumos, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas. Mokesčio administratoriaus patikrinimo metu išaiškintos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o baudos- ne vėliau kaip per 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčio mokėtojas gavo patikrinimo aktą. Apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė prievlė yra pripažįstama beviltiška. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtijo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Išieškojimo atveju, jei turto neužtenka visoms piniginėms prievolėms įskaityti, jos įskaitomos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio administratorius, prieš pasinaudodamas savo teise priverstine tvarka išieškoti nesumokėtą mokestį, delspinigius, baudas ir ir kitas įmokas (išskyrus deklaruotą mokestį ir šio mokesčio delspinigius), nusiunčia mokesčio mokėtojui raginimą geruoju sumokėti mokestį, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Raginime nurodytas sumas mokesčio administratorius sumokėti leidžia per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. Teisė išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto įgyjama kitą dienąpo to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas nurodytas terminas. Turto areštas- šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių- valdymo, naudojimosi, disponavimo- priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengtisu turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojant turtą, mokesčio mokėtojas turi teisę pareikšti mokesčio administratoriui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia, tačiau mokesčio administratorius neprivalo tenkinti tokio prašymo, jei tai gali kliudyti tinkamai užtikrinti mokestines nepriemokas bei su tuo susijusių išlaidų išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, ejigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam prikllausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribojamos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio okėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto areštuoto būdas ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Sprendimas areštuoti turtą įforminamas turto arešto aktu. Tais atvejais, kai turtas areštuojamas apribojant visas nuosavybės teises į turtą ir turtas perduodamas kitiems asmenims saugoti ar administruoti, taip pat tais tvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruotas kilnojamasis turtas, turi būti sudarytas šio turto apyrašas, kurį pasirašo jį surašęs pareigūnas ir asmenys, dalyvavę aprašant turtą. Areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą. Areštuotas turtas perduodamas saugoti arba administruoti šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas dėl išieškų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus perduodamas teismo antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Mokesčio sumos, kurias mokesčio administratorius mokesčio mokėtojui, išmokamos iš to valstybės (savivaldybės) biudžeto arba biudžetų bei fondų, į kuriuos jos buvo įmokėtos, ir tomis pačiomis proporcijomis, kuriomis buvo sumokėtos. Kitos su mokesčio grąžinimu susijusios sumos grąžinamios ta pačia tvarka kaip ir mokestis. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo sumokėtas. Prašymas turi būti pateiktas raštu tam pačiam mokesčio administratoriui, kuriam kuriam buvo sumokėtas per didelis mokestis. Prašyme nurodoma permokėta suma ir grąžinimo pagrindas. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Mokesčio permokos arba mokesčio skirtumo grąžinimą galima sustabdyti, jei yra pagrindo manyti, kad mokesčio mokėtojo pateikti duomenys yra neteisingi, dokumentai suklastoti.
Ekonomika  Referatai   (15,29 kB)
KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)
Pagal ją klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai pirmoji klasikinė kreditinų kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų. Kiek vėliau tarp kliento ir komercinės kompanijos siūlančios ne tik prekes bet ir paslaugas atsiranda organizacija tarpininkė, kuri imasi tvarkyti atsiskaitymo reikalus. Klasikinis pavyzdys yra “Diners Club” atsiradęs JAV apie 1949m. Alfred Bliumingdeil stambių univermagų tinnlo įkūrėjo anūkas ir Frencis Maknamara, vienos financinės kompanijos vadovas iškėlė idėją, kad galima sukurti kompaniją, kuri už tam tikrą mokestį, galėtų kredituoti smulkius pirkimus bei paslaugas tam tikrame Niujorko rajone. Jie paklausė vieno restorano savininko kiek jis mokėtų už naujų klientų pritraukimą, jei kitais keliais jis pats šių klientų neprisiviliotų, jis atsakė: 7 procentai. Ir šis skaičius apie 2 dešimtmečius dominavo kreditinių kortelių rinkoje. Žymiai vėliau restorano savininkas buvo paklaustas iš kur jis ištraukė šį skaičių. Jis paaiškino: kelionų agentūros agentas už naujų klientų priviliojimą būtų paprašęs 10. Prie šių žmonių prisijungė Maknamaros juristas Sneiders, ir kadangi jų ofisas buvo Empire State Bilding jie pradėjo platinti reklaminius lapelius aplinkiniuose ofisuose, kviesdami su jų kreditinėmis kortelėmis papietauti aplinkiniuose 10-12 restoranų. Mokestis už kreditinę kortelę nebuvo imamas, o klientų finansinę būklė nebuvo tikrinama. Užteko padoriai atrodyti ir patvirtinti, kad jis dirba šitame pastate. Per pirmą mėnesį apyvarta pasiekė 2000 dolerių, o pelnas 140 dolerių. Vėliau apyvarta pradėjo sparčiai augti todėl Bliumingdeil Los Angele pradėjo tokia pat veiklą pagal analogišką schemą, pavadintą “Dine and Sign”, jam pavyko pritraukti 25 restoranus ir mėnesio apyvartą padidinti iki 150 tukstančių, o jo kompanionai Niujorke pasiekė 250 tukst. men. apyvartą. Vėliau apjungus Los Angelo ir Niujorko padalinių veiklą atsirado nauja kompanija pavadinta “Diners Club”. Po metų ši kompanija turėjo kontraktus su 285 komerciniais taškais ir buvo išleidusi 35 tukst. kreditinių kortelių. Kiekvienas kortelės turėtojas klubui per metus mokėjo 3 dolerius. 1951 m. “Diners Club” apyvarta siekė 6,2 mljn. dolerių, o grynas pelnas 61 tukstantį. Ilgus metus “Diners Club” buvo monopolistas šioje kreditinų kortelių rinkoje. 1958 metais buvo sukurta Kart Blanš sistema kuri prieš tai buvo Hilton viešbučių korporacijos privati kortelė. 1958 metų spalio 1 dieną buvo išleista pirmoji “American Express”. Po metų ji įsigijo “Universal Travel Card”, kurias leido JAV viešbučių asociacija. Dėl išvystyto tarptautinio kortelių aptarnavimo tinklo ir didelių finansinių išteklių, skirtų klientų kreditavimui, jau 1960 metų pradžioje “American Express” turėjo sudariusi sutartis su 32 000 komercinių taškų ir išleidusi virš 475 000 kortelių. Tuo pat metu daugiau kaip 100 JAV bankų pradėjo realizuoti savas kreditinių kortelių programas. Tačiau greitai bankai susidūrė su problema - per siauros savų kortelių aptarnavimo rinkos. Todėl 1966 metais Bank of America, kuris leido BankAmericCard korteles pradėjo išdavinėti licenzijas kitiems bankams, šių kortelių leidimui. Bank of America konkurentai 1969 metais susijungė į asocijaciją ICA (Interbank Card Association) ir nusipirko teisę iš vakarinių valstijų bankų leisti “Master Charge” korteles. Bankai kurie leido “BankAmericCard” 1970 metais susijungė į NBI (National BankAmericCard Incorporation). Tuo būdu 1970 metų pradžioje universalių banko kortelių rinkoje atsirado 2 stambūs konkurentai. Tuo pat metu universaliosios kortelės buvo skirstomos į korteles skirtas kelionėms ir pramogoms (Travel & Entertainment) kurias leido “Diners Club”, “American Express”, ”Cart Blansh” ir kurios buvo skirtos apmokėti už paslaugas viešbučiuose, restoranuose ir grynai bankines korteles. Dabartiniu metu šis skirtumas beveik išnykęs ir šis suskirstymas yra gana sąliginis. Apie 1976 metus prasidėjo atskirų NBI ir ICA padalinių susijungimas. Apie 1951 metus Britanijos viešbučių ir restoranų asociacija pradėjo leisti Europoje universalias BHR kreditines korteles. 1965 metais ji susijungė su savo Švedijos konkurentu “Rikskort”, kurios savininkai buvo Valenbergų šeima, ir įkūrė kompaniją “Eurocard International”. Septinto dešimtmečio pradžioje ICA ir NBI pradėjo skverbtis į Europos rinką, dėl šios priežasties 1976 metais NBI pakeitė savo kortelės “BankAmericard” pavadinimą į europiečiams labiau priimtiną “Visa”, o ICA į “Master Charge” į “Master Card”. 1992 metais susiliejo Eurocard International su mokėjimų sistema Euro Check, ko pasekoje gimė “Europay International”. Japonijos rinkoje dominuoja JCB kortelės. Funkcionavimo principai. Pats paprasčiausias kreditinės kortelės funkcionavimo pavyzdys yra kai ją išleidžia 1 firma. Tokioje sistemoje atsiskaitymas negrynais vyksta tarp 3 dalyvių: kortelės eminento, kortelės savininko ir aptarnavimo punkto. Aptarnavimo punktu gali būti ne tik viešbutis ir parduotuvė, bet ir banko skyrius išduodantis kortelės sąvininkui pinigus grynais. Klientas pateikęs kortelę gauna prekę arba paslaugą, mainais į kvitą vadinamą slipu. Kuriame fiksuojamas kortelės numeris aptarnavimo punkto kodas ir koordinatės, paslaugos arba prekės suma, operacijos data. Slipą pasirašo kortelės sąvininkas bei pardavėjas. Aptarnavimo punktas slipą pateikia kortelės eminentui, o pastarasis perveda pinigus į nurodytą sąskaitą. Eminetas pateikia kortelės sąvininkui sąskaitą ir jį kredituoja, po kurio laiko gaudamas šias lėšas atgal iš kortelės savininko. Daugelyje apmokėjimo schemų eminentas automatiškai nurašo nuo kortelės savininko sąskaitos reikalingą sumą, pagal išankstinį susitarimą. Tačiau šiuolaikinėje kreditinių kortelių sistemoje visas mechanizmas veikia žymiai sudėtingiau, dėl sekančių priežasčių: 1.Kortelių biznis susideda iš 2 tarpusavyje susietų dalių: kortelių savininkų ir komercinio tinklo, kuriame šios kortelės funkcionuoja. Šioje situacijoje naudingesnėje padėtyje atsiduria bankai, kurie turi ir viena ir kitą. 2.Net ir labai stambūs bankai nepajėgūs sukurti didelės konkurentiškos sistemos. Todėl jiem naudingiau jungtis tarpusavyje. Šitoje bankų asociacijoje atsiranda reikalas turėti jungiamąją grandį, kuri atliktų atsiskaitymus tarp atskirų eminentų, nes vieno banko klientas su kreditine kortele gali ateiti į parduotuvę, kurią aptarnauja kitas bankas. Todėl ir reikalingas centras apdorojantis operacijas, t. y. atliekantis procesingą. Šita centrinė procesinginė kompanija gali atlikti ir kitas funkcijas: autorizacija (aptarnavimo punktas gali užklausti ar klientas yra pajėgus apsimokėti už paslaugas arba prekes). Paprastai autorizacijos centras patvirtina arba nepatvirtina kliento mokumą, nenurodydamas jo sąskaitos dydžio, kliento pavardės. Tuo būdu šiuolaikinę atsiskaitymų sistemą sudaro: 1. Kortelių bankai - eminentai; 2. Bankai - ekvaireriai (bankai valdantys komercinį tinklą, t. y. tiesiogiai aptarnaujantys viešbučius parduotuves ir panašiai); 3. Parduotuvės ir kiti komerciniai taškai; 4. Atsiskaitomieji bankai; 5. Procesingo kompanijos, kurios apdoroja finansines operacijas; Kortelės savininkas iš parduotuvės ar kito komercinio taško gauna prekę arba paslaugą kreditan, komercinis taškas pateikęs slipą gauna nuo savo banko ekvairerio piniginę kompensaciją už kortelės savininko pirkinį. Bankas ekvaireris šiuos pinigus atsiima kreipdamasis į banką eminentą, tiesiogiai arba per tarpinį atsiskaitomąji banką. Ir pagaliau bankas eminentas atsiskaito su klientu per jo saskaitą. Praktikoje bankas ekvaireris gauto iš komercinio taško slipo duomenis paverčia į elektroninę formą (failą) kuris siunčiamas į procesingo kompaniją. Ši kompanija per dieną gautus failus kaupia, rūšiuoja ir persiunčia bankui eminentui. Šitas sumarinis dokumentas yra pagrindas bankui ekvaireriui gauti iš banko eminento išeikvotas lėšas, o pastarasis šių elektroninių duomenų pagrindu vykdo kortelės savininko sąskaitos kreditavimą arba debitavimą. Pagal šitą schemą vyksta netik kliento lėšų judėjimas bet juda ir komisiniai pinigai, kuriuos išsidalina šioje grandinėlėje dalyvaujančios įstaigos, nes jų darbas paremtas komercijos pagrindais. Komisinių pinigų išskaičiavimas yra visiškai skirtingas kai kortelės savininkas perka prekę parduotuvėje ir kai jis nori paimti pinigus grynais jį aptarnaujančiame banke. Bankas išduodantis kortelės savininkui grynus pinigus faktiškai jį kredituoja, ir tarptautinėse sistemose ši operacija vadinama”kasos avansu”. Todėl kortelės savininkas gaudamas pinigus grynais turi papildomai apmokėti komisinius už kreditavimą (Lentelė Nr.2). Jei kortelės savininkas perka prekę, į šią parduotuvėję atliekamą operaciją įtraukiamas mokestis už mainus (Interchange fee). Jos tikslas kompensuoti bankui eminentui išlaidas, kol iš kortelės savininko kreditinės sąskaitos pervesti pinigai į parduotuvę sugrįš atgal bankui eminentui. Šiuo atveju komisinius apmoka parduotuvė. Kai kuriuose Rytų Europos šalyse tame tarpe ir Lietuvoje gali būti nukrypimų nuo šitos pasaulyje pripažintos schemos (Lentelė Nr.3). Smart cart Viskas kas buvo paminėta tinka kortelėms su magnetine juosta, kurios sudaro daugumą kortelių funkcionuojančių šiandieną pasaulio rinkoje. Kortelėms su įmontuotomis mikroschemomis arba Smart-kortelėmis taikomi kitokie funkcionavimo principai. Patentą išleisti pirmas korteles su mikroschema 1974 metais gavo prancūzų inžinierius Rolan Moreno, tam tikslui sukūręs firmą “INNOVATRON INGENIERIE”. Pagrindinis smart kortelių pranašumas lyginant su kortelėmis magnetinės juostos pagrindu yra jų daugiafunkcionalumas, saugumas ir patikimumas, o taip pat ir autorizacijos galimybė režime Off-line. Dažniausia smart kortelės panaudojamos organizacijoms atsiskaitymui negrynais, telefonų kortelėms, korporacijoms ir įstaigoms, atsiskaitymams konkretaus subjekto viduje. Visos Smart kortelės yra apsaugotos PIN-kodu (personal indentification number). Šios kortelės turi dvigubą apsaugos sistemą: kiekvienoje atsiskaitymų negrynais sistemoje dalyvauja 3 subjektai-kortelės savininkas, bankas išdavęs kortelę ir komercinis taškas. Informaciją kortelėje gali keisti arba banko tarnautojas arba prekybos taško darbuotojas. T.y. kredito srytyje turi dirbti banko atstovas, o debito prekybininkas, jei kortelė turi tik 1 atminties apsaugos zoną su debito ir kredito srytimis gali dirbti tiek prekybininkas tiek bankininkas, o tai sudaro sąlygas nesąžiningumui ir sukčiavimui. Smart - kortelėse yra 2 atminties apsaugos lygiai ir joje realizuojamos specialio komandos tokios kaip “atidaryti sąskaitą”, “kredituoti sąskaitą”, “nuskaityti likutį” ir pan. Pvz.: prekybininkui prieinama tik komanda debituoti saskaitą. Priimant mokėjimus pagal smart korteles naudojami 2 tipų įrenginiai: mokėjimo terminalai arba kasos registratoriai. Mokėjimo terminalas tai specilizuotas mikrokompiuteris. Dėl nedidelės operatyvinės atminties, šitie terminalai negali sukaupti daug informacijos ir dažniausia naudojami vieno eminento klientams aptarnauti. Kasos registratoriai sukurti ir dirba IBM PC bazėje. Jie leidžia priimti visas mokėjimo rūšis ir turi visus kasos aparato atributus. Programinės įrangos išplėtimo galimybė leidžia sukurti daugiaeminentines sistemas, šitos kasos yra aprūpintos Cart reader su PIN klaviatūra. Universali elektroninė mokėjimo sistema (U.E.P.S.). Ji skirta atlikti atsiskaitymus ne grynais pagal mikroprocesorines korteles U.E.P.S. Ji sukurta pranzūzų firmos NET1 International ir nuo 1991 metų įdiegta eilėje šalių. (jau taikoma ir Vilniaus banke). Pagrindinis šios sistemos privalumas yra tas, kad visas mokėjimos TRANZAKCIJAS galima atlikti režime Off-line betarpiškai bendraujant 2 kortelėm, daugialaipsnė kortelių emisijos sistema ir visiškai nėra slaptos informacijos prekybinių terminalų atmintyje. Kortelės savininko gauti pinigai randasi banke atskiroje sąskaitoje (Holding Account) ir banko panaudojami kaip laisvos kreditinės lėšos. Parduotuvės terminalas turi 2 readerius smart kortelėms. Darbo pradžioje į vieną iš jų įstatoma parduotuvės kortelė. Į laisva readerį įstatoma pirkėjo smart kortelė atsiskaitant už prekes. Tuo metu pirkinio kaina nuskaitoma nuo kliento kortelės į parduotuvės kortelę, kartu su kortelės numeriu, data ir kita reikalinga informacija. Visa šita informacija užrašoma į terminalo atmintį. Pasibaigus darbui parduotuvės terminalas inkasuojamas ir duomenis pervedami į banko eminento einamąją sąskaitą. Panašiai darbas vyksta jei kortelės savininkas nori gauti grynus pinigus bankomate. Vykstant dialogui tarp 2 kortelių visa informacija yra šifruojama specialiais raktais ir yra unikali kiekvienam ryšio seansui. Bankas eminentas gavęs informaciją iš komercinio taško dešifruoja informaciją savais raktais. Jeigu klientas kortelę gavęs šiame banke nuo jo sąskaitos nurašoma reikiama suma ir atitinkama suma pervedama į parduotuvės sąskaitą. Jeigu klientas gavo kortelę kitame banke formuojamas mokėjimo pranešimas ir siunčiamas per emisijos centrą reikąlingam bankui. Šis bankas gavęs pranešimą atlieka ankščiau minėtas operacijas. Kortelių rūšys Egzistuoja daug kortelių klasifikavimo rūšių: 1. Pagal medžiagą iš kurios ji padaryta: a)popierinės, b)plastikinės, c)metalinės. Pastaruoju metu daugiausia naudojama plastikinės kortelės. Kai kur dar naudojamos popierinės (kartoninės) laminuotos kortelės, kurios yra pigios tačiau nepatikimos padirbimo požiūriu. 2. Pagal informacijos užrašymo pobūdį a)grafinis užrašas, b)embosiravimas (įspaudimas), c)šrich-kodavimas, d)kodavimas magnetinėje juostoje, e)kodavimas čipsuose, f)lazeriniai įrašai. Grafiniai užrašai buvo naudojami pirmosiose kortelėse, tačiau ir dabar kiekviena kortelė turi grafinius vaizdus pagal kuriuos identifikuojamas bankas ar kompanija išleidusi konkrečią kortelę. Kartais kreditinėse kortelėse yra įspaudžiami (embosiruojami) kortelės sąvininko duomenys (vardas, pavardė). Štrich kodavimas buvo naudojamas iki tol, kol neatsirado įrašai magnetinėse juostose. Štrich kodai buvo panašūs į tuos kurie yra ant prekių. Jie buvo populiarūs dėl savo pigumo, kiek vėliau štrich kodai buvo dengiami nepermatomo plastiko sluoksniu ir nuskaitomi infra raudonaisiais spinduliais. Kredito kortelių sistemoje įvyko revoliucija 6 dešimtmetyje, kai ant kortelės pradėta klijuoti magnetinė juosta ir joje užkoduotu būdu buvo įrašomas kortelės numeris jos galiojimo laikas ir kita informacija. Šios kortelės ir šiandien yra pačios populiariausios pasaulyje, bet praėjus 20 metų nuo jų panaudojimo pradžios tapo aišku, kad jos negali užtikrinti pakankamos informacijos apsaugos. Todėl 1974 Moreno pasiūlė tam tikslui panaudoti čipą arba mikroschemą. O tokias korteles pavadino Smart - card. Kortelės paplito Prancūzijoje, PAR ir kitose šalyse, tačiau pilną išplitimą pasaulyję stabdo palyginti aukšta šių kortelių gamybos kaina. Tik paskutiniais metais, kai pasaulinėje atsiskaitymų sistemoje kortelėmis su magnetine juosta pastebima vis daugiau sukčiavimo atvejų, Smart kortelės pradėtos dažniau diegti į praktiką. 1981 metais John Dreksler išrado optinę kortelę kur įrašas lazeriniu prietaisu daroma į specialų lazerinį diską, įlietą į kortelę ir atitinkamai lazerio pagalba jis nuskaitomas. Šių kortelių privalumas tas, kad galima įrašyti didelės apimties informaciją. Nežiūrint to bankiniuose atsiskaitymuose šios kortelės nėra plačiai taikomos. 3. Pagal eminentus a)bankines(universalios) kortelės, kurias leidžia bankai ir finansinės kompanijos; b)kortelės, kurias išleidžia komercinės kompanijos atsiskaitymams šios kompanijos tinkle; 4. Pagal aptarnaujamų klientų kategoriją: a)paprasta kortelė; b)sidabrinė kortelė; c)auksinė kortelė; d)elektroninė kortelė. Paprasta kortelė yra skirta eiliniam klientui. Tai “Classic Visa” ir “Mass (Standard) Eurocard / Master Card”. Sidabrinė kortelė, dar vadinama “Busisness Card” skirta organizacijų, kompanijų darbuotojams, kurie yra įgalioti tam tikrose ribose naudotis savo kompanijos lėšomis. Auksinė kortelė skirta garbingiems ir labai turtingiems klientams. Be viso to “Visa” ir “Europay” turi korteles, kurios skirtos tik bankomatams, gauti grynus pinigus specialiuose elektroniniuose terminaluose “Electron Visa”, “Cirrus / Maestro”. 5. Pagal mokėjimo schemą: a)kreditinės, b)atsiskaitomosios, c)debitinės. Kreditinė schema numato nulinį išeitinį likutį kredito sąskaitoje. Visos operacijos užrašomos kreditan, o kortelės savininkas privalo atsiskaityti pagal aptartas sąlygas. Pateikiama pavyzdinė vakaruose priimta schema. Pirmų 25 kalendorinių dienų laikotarpyje, nuo kredito sumos bankai neskaičiuoja procentų, bet kortelės savininkas turi sumokėti 10 procentų skolos. Praėjus šiam laikotarpiui nuo likusios neapmokėtos skolos dalies bankai kiekvieną dieną skaičiuoja 20 procentų metinių palūkanų. Apmokant prekių ir paslaugų kainą, kortelės sąvininkas komisinių nemoka. Išimant grynus pinigus klientas moka 2 procentus nuo išgrynintos sumos. Už pačią kortelę klientas moka 25 dolerių metinį mokestį. Paprastai kredito dydis yra limituojamas atsižvelgiant į kliento turtingumą, jo kasmėnesinių pajamų dydį. JAV “Visa” ir”Master Card” dirba pagal kreditinę schemą ir procentai gaunami už kreditavimą sudaro didžiausią pajamų dalį. Kaip rašo spec. leidiniai nemažai klientų stengiasi atsiskaityti per 25 dienas su banku. Ir pastarasis negauna numatytų pajamų. Tuo būdu mes turime reikalą faktiškai su atsiskaitomąja schema, kuri numato atsiskaityti per mėnesį visą išleistą pinigų sumą per numatytą laikotarpį. Todėl “American Express” korteles, kurios turi vieną emitentą, daug kas vadina atsiskaitomosiomis. Principiniai nuo kreditinių skiriasi debitinės kortelės. Atsiskaitant pagal debitines kortele nurodyta suma tą pačią dieną nurašoma (debetuojama) nuo kliento banko sąskaitos. Jeigu suma viršija kliento saskaitos likutį tai atsiskaitymo operacija blokuojama. Debitinėm kortelėm reikalinga autorizacija atliekant kiekvieną operaciją. Paprastai siekiant apsaugoti kliento kortelę nuo vagystės pametimo atveju, klientas gauna PIN kodą, kurį žino jis vienas. Tam pačiam tikslui skirtas ir susitarimas tarp kliento ir banko, kuris limituoja panaudojamų pinigų sumą per dieną.
Ekonomika  Konspektai   (15,01 kB)
Kreditas
2009-12-29
Kreditas – tai ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir grąžinimu. Kredito būtinumą lemia: 1. prekyba ir mainai 2. pinigai, kaip mokėjimo priemonė Kredito funkcijos : 1. perskirstomoji (kai laisvi pinigai laikinai parduodami iš vienų ūkio veiklos sričių į kitas) 2. trumpalaikio ūkio apyvartumo pagreitinimo (pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, padidinamas ir jo naudojimo efektyvumą) 3. kapitalo koncentracijos pagreitinimo (suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno) 4. prekių apyvartos aptarnavimo ( įtakoja prekių ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus, jis supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose, kai nėra naudojami grynieji pinigai) 5. kontrolinė funkcija (kontroliuoja kredito įstaigos ar verslo subjektai , kurie suteikia komercinius kreditus. Padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku) Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir gražinimu, įvairių metodų ir formų visuma. Kredito formos: 1. piniginė 2. prekinė Kredito klasifikavimo kriterijai: 1. susitarimo būdas 2. apdraudimo būdas 3. kreditų terminai 4. palūkanų rūšys 5. gavėjas ir skolinimosi tikslai 6. susidarymo vieta Piniginio kredito rūšys: 1. tiesioginis banko kreditas – tipinė banko paskola gyventojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti; 2. kreditinė linija (palankumo kreditas) – suteikiamas įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti; suteikiamas klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas; 3. overdraftas (sąskaitos kreditavimas) – taikomas bankų tarpusavyje atsiskaitymams. Gali būti suteikiamaskai trūksta pinigų atsiskaitomojoje sąskaitoje, apmokant klientų mokamus dokumentus, išmokant grynais pinigais. Suteikiamas neterminuotai, palūkanos didesnės nei kredito. Gali būti nutrauktas banko be išankstinio įspėjimo 4. banko kortelė – debetinė – neįmanoma viršyti sąskaitos likučio; - kreditinė – banko suteikiama teisė naudoti banko paskolą prekėms ir paslaugoms apmokėti. 5. vekseliai – skolos vertybiniai popieriai, tai pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Gali būti superkami faktoringo ir forfeitingo institucijų. 6. obligacijos – vertybiniai popieriai 7. faktoringas – tai trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ir paslaugų pardavimas, pardavimas kredito institucijai.tai pirkėjų skolos superkimas. 8. forfeitingas – prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga superka iš tiekėjo garantiją turinčius vekselius ar kitus mokestinius reikalavimus. Bankui – tai įprastas vekselių pirkimas, kurio efektyvumas priklauso nuo diskonto formos ir vekselių skaičiaus.
Ekonomika  Paruoštukės   (7,4 kB)
Kreditai
2009-12-29
Kadangi kreditas grąžinamas su procentiniais pinigais ir terminuotai, tai galima kredituoti tik laikinus poreikius. Laikinas laisvų lėšų kaupimas, jų paskirstymas, bei perskirstymas sudaro galimybes laksčiau ir ekonomiškai tikslingiau naudoti piniginius išteklius. Pereinamajame į rinką laikotarpyję Lietuvos respublikoje vyko daug pakitimų, vykdant kreditines operacijas. Pažymėtina, kad lyginant su rinkos ekonomikos šalimis, Lietuvoje kreditas dar neturi efektyvios įtakos ūkio subjektų finansinei veiklai ir bendriems krašto ekonominiams procesams. Remiantis Lietuvos respublikos kreditavimo sąlygomis ir užsienio praktika, kreditas gali būti skirstomas į šiais rūšis: trumpalaikis ir ilgalaikis. Lietuvoje paplitusi trumpalaikio ir ilgalaikio kredito atmaina – lengvatinis kreditas. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti pagal sustambintus kreditavimo objektus. Trumpalaikis kreditas leidžia racionaliau ir efektyviau bei operatyviai perskirstyti ir naudoti piniginias lėšas Lietuvos ūkyje, užtikrinant produkcijos gamybos ar paslaugų teikimo bei jų realizavimo nepertraukiamumą, ūkio subjektų finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą, taip pat svarbus jų formavimo šaltinis. Be to, teikiant kreditą bankams, kontroliuojama įmonės finansinė veikla bei jos rezultatai. Trumpalaikio kredito objektais gali būti apyvartinio kapitalo elementai, gamybos kaštų elementai: atsargos, gatavi gaminiai kelyje, išsiųsti dokumentai, gamybos kaštai pagal ekonominius elementus, iš jų darbo užmokesčiui mokėti ir kiti objektai. Pavyzdžiui, sutrikus tarpvalstybiniams atsiskaitymams su buvusios rublio zonos valstybėmis įvedus Lietuvos respublikoje laikinuosius pinigus talonus. Įmonėms ir organizacijoms buvo suteikiamas darbo užmokesčiui mokėti lengvatinis, trumpalaikis kreditas. Nuo 1992m spalio 8d. iki 1992 spalio 28d. imant palūkanas banko išlaidoms padengti, bet nedidesnes kaip 5% metinių palūkanų. Ilgalaikis kreditas teikiamas juridiniams ir fiziniams asmenims, jų ūkinės veiklos ir socialiniam vystimui pagal ilgalaikes investicines programas. Pažymėtina, kad dabartiniu metu Lietuvoje dėl infliacijos ir ekonominio nestabilumo ilgaaikio kredito apimtis santikinai mažėja. Dėl minėtų priežasčių komerciniai bankai suinteresuoti teikti ūkio subjektamas trumpalaikius kreditus. Užsienio šalyse, paplitusi specifinė bankinio kredito forma, taip vadinama “Kredito linija”. Pagal “Kredito linija” kreditas gali būti teikiamas šalies viduje ir užsienio valstybėms. “Kredito linija” yra juridiškai iformintas finansinių kreditinių įstaigų isipareigojimas teikti per tam tikrą laiką kredito subjektui kreditinius išteklius suderinto limito ribose, pavyzdžiui 1992m Lietuva galėjo, bet dėl atskirų valdininkų nerūpestingumo negavo 40 milijonų dolerių “Kredito linijos”. Ją atidaryti sutiko JAV eksporto importo bankas. Tai valstybinis bankas, kurio prezidentą paskyrė JAV prezidentas. Esant atidarytai “Kredito linijai” su minėta banko sankcija galima lengvai gauti tam tikros apimties kreditą iš bet kurio užsienio banko, nes eksporto importo bankas veikia kaip valstybinis garantas. Be to šie kreditai naudingi ir tuo, kad pasirašyta sutartis dėl kredito linijos neįpareigoja imti kreditą, tai yra nesant poreikio galima jo ir neimti. Už teikiamą kreditą kreditoriui yra mokamos palūkanos. Palūkanų norma yra atlyginimo už kreditą dydis, išreikštas procentais. Tai kredito kaina. Kredito kaina didina juridinių ir fizinių asmenų atsakomybę kuo efektyviau skolintas lėšas panaudoti. Palūkanų dydis priklauso nuo kredito rūšies, apinties ir termino, skolinamo kapitalo pasiūlos ir paklausos. Jei skolinamo kapitalo paklausa didėja, didėja ir pelno norma, nes šiuo atveju skolinamasis kapitalas yra kaip prekė. Palūkanų norma yra susijusi su pelno norma, o pastaroji dažnai apsprendžia skolinamo kapitalo pasiūlos bei paskolos santykį. Be to skolinamojo kapitalo palūkanų norma susijusi su pelnu ta prasme, kad skolinamojo kapitalo turėtoja atsisako jį pats sunaudotiir perleidžia kitam. Todėl kreditorius gali pretenduoti į skolinamojo gaunamą pelną. Šiuo atveju pelnas yra kreditos kainos ekonominis pagrindas. Rinkos ekonomikos sąlygomis palakūnos negali būti didesnės nei gaunamas pelnas skolinamąjį kapitalą investavus į ūkio šaką ir mažesnės nei vidutinė pelno norma. Tokiu būdu susiformuoja ekonomiškai pagrįstos palūkanų normos. Šis mechanizmas pilnai neveikia Lietuvos Respublikoje. Iki 1992m. rugsėjo 04d. Lietuvoje veikė Vyriausybės nutarimais griežtai reglamentuotos palūkanų normos. Pakeitus Lietuvos banko įstatymą, visos Lietuvos Respublikos kredito įstaigos palūkanų normas nustato savo nuožiura, įvertinant trumpalaikių ir ilgalaikių depozitų pasiūlą ir šių kreditų paklausą. Lietuvos bankas respublikos kredito įstaigoms nustato tik minimalias ir maksimalias palūkanų normas. Nepilnai veikiant rinkos santykiams, kredito įstaigų nustatomos kredito palūkanų normos didžia dalimi priklauso nuo šių įstaigų darbuotojų kompetencijos, patirties. Esant ekonominiam nestabilumui ir vis didėjant infliacijai net ir trumpam laikotarpiui sunku prognozuoti kreditinių santykių pakitimus. Laisvos rinkos šalyseskolinamo kapitalo palūkanų normos pilniau įvertinamos rinkos santykių dėsningumas. Pvz. JAV palūkanų normos sudedamosios dalys: 1. Reali be rizikos palūkanų norma; 2. Infliacijos priedas; 3. Lominali be rizikos palūkanų norma; 4. Įsipareigojimų nevykdymo rizikos priedas (priklauso nuo koorporacijos financinės padėties) ; 5. Likvidumo priedas (dažniausiai taikoma teikiant kreditą nelividžiam turtui įsigyti); 6. Mokėjimo termino rizikos priedas (taikomas teikiant ilgalaikius kreditus, nes kuo ilgesnės kredito grąžinimo laikotarpis tuo didesnė rizika, vyksta kainų svyravimai). Finansinės – kreditinės operacijos pagrindinai vykdomos bankuose, užsienio šalyse esant išvystitai bankų sistemai, bankai turi didelę įtaką kredituojamoms įmonėms bei jų finansinei veiklai. Bankai atidžiai seka klientų ekonominę padėtį ir atsiradus jų įmonėse problemoms, pavyzdžiui, tapus nemokiais, sustabdo naujų kreditų išdavimą, informuoja apie tai savo partnerius, kad šis imtusi priemonių mokėjimų išjieškojimui arba norėdami susigrąžinti išduotus kreditus, bankai gali patys paskelbti įmonių bankrotą. Įmonės, žinodamos bankų reikalavimus, iš anksto vertina savo veiksmus ir imasi skubių priemonių finansiniems sunkumams bei nemokumui šalinti. Kompanijoms su kuriomis bankai neturi pastovių ryšių arba kurių finansinė padėtis nestabili, užsienio bankai atsargiai išduoda kreditus. Šiuo atveju patys bankai labai kruopščiai atlieka paraiškų ir projektų ekspertizę ir reikalauja, kad nepriklausomi ekspertai atliktų komercinį bei techninį projektų pagrindimą. Kartu bankas reikalauja visiško kredito padengimo greitai- realizuojamu turtu, taip pat gali būti įkeičiamas nejudamas turtas. Bankams taip pat svarbu nesubankrutuoti. Bankų bankrotai šalies ekonomikai daro didesnę žalą, nei kredituojamų kompanijų bankrotai. Bankai bankrutavus nuostolius patiria ne tik akcininkai, bet ir indėlininkai, klientai. Taigi, teikiant kreditą, kreditoriui svarbu turėti garantiją, kad kreditas bus grąžinamas. Šis kredito dengimas plačiai taikomas ir Lietuvos praktikoje. Pvz, privati įmonė, norėdama gauti lengvatinį kreditą, smulkiam verslui, pateikia Finansų Ministerijai dokumentus, liudijančius , kad įregistruotas (apmokėtas) nuosavas kapitalas ar kitas nekilnojamas turtas, kuris gali būti užstatytas, yra didesnis už norimo gauti kredito dydį arba kredito grąžinimą garantuoja kita nevalstybinė įmonė turimu turtu. Teikiant lengvatinius kreditus Lietuvos gyventojams gyvenamiesiems namams ar butams statyti paskola apdraudžiama kredito gavėjo turtu, įskaitant kredituojamą objektą arba už jį laidavusio asmens turtu. Bankams lengvatinius kreditus iš bendrųjų kredito lėšų garantuoja Lietuvos Respublikos vyriausybė. Praktikoje paplitusios šios kredito dengimo formos: 1. Laidavimas. Vienpusiškoje sutartyje nurodoma, kad laiduotojas įsiparegoja apmokėti bankui skolintojo įsiskolinimą, jeigu jis negalės grąžinti kredito. 2. Garantija. Tai juridinio ar fizinio asmens įsipareigojimas laiku apmokėti paskolos dalį arba palūkanas (tam tikrą sumą skolintų lėšų). Garantijos dažniausiai išduoda savo klientams bankai. 3. Užstatas. Užstatu gali būti kilnojamas ir nekilnojamas turtas, kaip atsargos, pastatai, žemė ir kiti. Taip pat gali būti teisė gauti kompensaciją pardavus užstatytą turtą. Nuo 1992m spalio 06 dienos Lietuvoje veikia hipotekos įstatymas. Hipoteka – tai esamo ar busimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Kai skola laiku negrąžinam hipotekinis kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų, sumokėta jam priklausanti suma. Įkeistas turtas negali būti perleistas hipoteksinio kretitoriaus nuosavybėn, taip pat negalima įkeisti valstybinį turtą. Hipotekos įstatymas tik privačiajam turtui. Turto įkeitimui sudaroma sutartis tarp kreditoriaus ir įkeičiamo turto savininko arba vietoje sutarties surašomas hipotekos lakštas. Turto įkeitimo iforminimu bei kitas hipotekos operacijas vykdo hipotekos įstaigos, kurių funkcijos yra registruoti hipotekas, išieškoti skolą kreditoriaus naudai, kaupti ir saugoti informaciją apie hipotekas, bei teikti ją suinteresuotiems asmenims. Įregistruotą hipotekoje informacija yra vieša ir ją gali gauti kiekvienas asmuo. Hipotekos įstaigos steigiamos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu ir yra pavaldžios teisingumo ministerijai. Hipotekos įstaigoms gali vadovauti hipotekos teisėjai. Teisėjus skiria teisingumo ministras ir hipotekos teisėjai privalo turėti teisinį išsilavinimą. Šiuo metu bankai Lietuvoje vykdo aktyvias kreditavimo programas. Teikia paskolas gyventojams ir ūkio subjektams. Bankai remia kai kurias socialines valstybės programas, teikia paslaugas, reikalingas žmonių socialiniams poreikiams tenkinti. Viena iš programų - studentų kreditavimas. Studentai, besimokantys Lietuvos ar užsienio aukštosiose mokyklose, gali gauti ilgalaikę paskolą visam mokymosi laikotarpiui už labai nedideles palūkanas - 5 proc. Lietuvoje bankai suteikia įvairių rūšių paskolas lengvatinėmis sąlygomis: paskola būstui pirkti, lizingas, vartojiška paskola. PASKOLŲ SUTEIKIMO TVARKA Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: • asmens pasą; • jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; • pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.). Juose turi būti nurodomos grynosios pajamos (atskaičius visus mokesčius ir privalomus mokėjimus: socialinio daudimo, pajamų mokesčius, alimentus ir t.t.). Jei paskolą ketinate dengti, pardavę turimą turtą, reikia pateikti šio turto vertę patvirtinančius dokumentus, nurodytus kreditų eksperto; • jei esate įmonės akcininkas ir Jūsų pajamų šaltinis – dividendai, reikia pateikti šios įmonės paskutinių keturių laikotarpių finansines ataskaitas, patvirtintas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje: balansą, pelno/nuostolio ataskaitą, finansinių rezultatų, pelno/nuostolio paskirstymo ataskaitas; taipogi gerą šios įmonės veiklos perspektyvą patvirtinančius dokumentus: kontraktus, ketinimų protokolus, verslo planą ir kitus. Reikalingų dokumentų sąrašą nurodys kreditų ekspertas; • įkeičiamo turto savininko sutuoktinio notariškai patvirtintą sutikimą įkeisti turtą, jei turtas yra privataus asmens nuosavybė. Jei turtas priklauso juridiniam asmeniui – akcininkų susirinkimo, kuriame buvo nutarta įkeisti turtą, garantuojant už Jūsų paskolą, protokolą. Akcininkų susirinkimo protokolas turi būti pasirašytas trijų asmenų: pirmininko, sekretoriaus ir įgalioto akcininko. Protokolas turi turėti priedą - dalyvavusių akcininkų sąrašą su jų turimų akcijų skaičiumi bei šių akcininkų parašais; • nuosavybės teisę į užstatą liudijančius dokumentus: įsigijimo sutartį, inventorinę bylą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto registro ir kadastro valstybės įmonės išduotus pažymėjimus ir/arba kitus kreditų eksperto nurodytus dokumentus.; • turto draudimo polisus; • užpildytas banko kreditų eksperto duotas formas: paraišką paskolai gauti ir kt.; • visas galiojančias Jūsų gautų paskolų ir išduotų laidavimų sutartis (raštus), turto įkeitimo dokumentus ir visus jų priedus; • kasos pajamų orderio kvitą (mokėjimo pavedimą), kad bankui sumokėti banko tarifuose numatyti mokesčiai už dokumentų analizę ir paruošimą paskolai ar garantijai gauti; • visus kitus bankui būtinus dokumentus, kuriuos Jums nurodys kreditų ekspertas. Atsakymas dėl paskolos (garantijos) suteikimo (nesuteikimo) duodamas per 14 kalendorinių dienų po visų banko nurodytų dokumentų pristatymo ir bankui reikalingos informacijos pateikimo. Sprendimą dėl paskolos (garantijos) suteikimo priima banko Paskolų komitetas. Norint, kad klausimas būtų svarstomas, turi būti sumokėti visi banko tarifuose numatyti mokesčiai. Nagrinėjant pateiktus dokumentus, iškilus papildomiems klausimams ar neaiškumams, bankas pasilieka teisę Kliento prašyti papildomų dokumentų ar informacijos. Pastaba. Gaunant paskolą (garantiją), kurios užstatas yra lėšos, esančios banke, procedūros yra paprastesnės. Gaunant paskolą (garantiją), reikia sumokėti mokesčius. 2. Bankas įvertina kliento finansinę būklę bei pateiktą verslo planą ir priima sprendimą dėl paskolos suteikimo. 3. Klientas sumoka bankui administravimo mokestį, sudarantį 0.3 - 1,5 % nuo suteikiamo kredito dydžio. 4. Prašant ilgalaikės paskolos klientas taip suderina su banku pirkimo/pardavimo kontrakto sąlygas, kad šios atitiktų finansavimo sąlygas. 5. Bankas su klientu sudaro paskolos ir turto įkeitimo sutartis. 6. Apmokant už importuojamas prekes akredityvu, klientas akredityvo išleidimui turi užpildyti prašymą, kuriame nurodoma suma išmokama užsienio eksportuotojui, nurodant apmokėjimo sąlygas. PASKOLOS BŪSTUI PIRKTI PASKOLOS SĄLYGOS : Paskola gyvenamajam būstui pirkti teikiama ir grąžinama JAV doleriais, kurie keičiami į litus taikant oficialų Lietuvos banko kursą keitimo operacijoms. Minimali paskolos suma - 15 tūkst. Lt ekvivalentas. Paskola suteikiama iki 70 procentų perkamo būsto vertės, kurią nustato banko turto vertintojai. Maksimali paskolos suma priklauso nuo Jūsų gaunamų pajamų. Maksimali paskolos trukmė - 10 metų. Palūkanos už paskolą nustatomos pagal paskolos sutarties pasirašymo dieną nustatytą vienerių metų Londono tarpbankinę vidutinę palūkanų normą (LIBOR) JAV doleriui, prie jos pridedant banko maržą. Banko marža, įvertinus riziką ir paskolos terminą, svyruoja nuo 3,5 iki 7,5 procentų. Palūkanos kintamos. Jos keisis kiekvienų metų kovo 1 d. priklausomai nuo LIBOR'o pasikeitimo. Prievolėms pagal paskolos sutartį užtikrinti, Bankas priima pirkto iš Banko paskolos būsto įkeitimą. Jeigu perkamas būstas negali būti įkeistas iki paskolos išdavimo, Bankas gali paprašyti laikinai užtikrinti prievolių įvykdymą, įkeičiant kitą turtą ar pateikti darbdavio laidavimą. KAIP PRADĖTI Jūs turite finansuoti ne mažiau 30 procentų perkamo būsto vertės. Apskaičiavę, kad mėnesio įmokos dydis (paskolos grąžinimas ir palūkanos) neviršija 40 procentų Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (-ės) gaunamų pajamų, kreipkitės į Banko filialą. Gavę paraiškos paskolai gauti formą, atidžiai ją užpildykite atsakydami į visus pateiktus klausimus. Užpildytą formą pateikite Banko filialo kredito darbuotojui, kuris per savaitę informuos apie galimybę Jums suteikti paskolą. DOKUMENTŲ PATEIKIMAS Gavę pranešimą, kad paskola Jums gali būti suteikta, pateikite šiuos dokumentus: • savo ir savo sutuoktinio(-ės) pasų kopijas; • pažymas apie savo ir savo sutuoktinio(-ės) paskutinių 12 mėnesių gautą darbo užmokestį ant firminių darbdavių blankų arba kitas pajamas įrodančius dokumentus; • notariškai patvirtintą savo ir savo sutuoktinio sutikimą įkeisti iš Banko paskolos perkamą būstą; • jei turite finansinių įsipareigojimų kitoms finansų institucijoms, šių sutarčių kopijas; • jeigu turite vaikų iki 18 metų - pažymą iš vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei prievolėms užtikrinti laikinai įkeičiamas turimas būstas, papildomai pateikite: • notariškai patvirtintą būsto savininko ir jo sutuoktinio sutikimą laikinai įkeisti turimą būstą; • dokumentus, patvirtinančius įkeičiamo būsto nuosavybę (Inventorizavimo pažyma, kt.). Banko darbuotojai gali paprašyti pateikti ir papildomos informacijos. Pateikus visus reikalaujamus dokumentus, sprendimas dėl paskolos išdavimo bus priimtas per 7 dienas, išnagrinėjus Jūsų paraišką Banko filialo Paskolų komitete. Apie priimtą sprendimą būsite informuoti. Esant teigiamam sprendimui Jūs turėsite: • Banko naudai apdrausti savo gyvybę paskolos terminui ir sumai Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą; • atsidaryti Banke sąskaitą, į kurią bus pervedamas Jūsų darbo užmokestis; • pasirašyti trišalę būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti paskolos sutartį; • įregistruoti būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti pirkto būsto įkeitimo Bankui sutartį; • Banko naudai apdrausti įkeistą būstą sumai, ne mažesnei kaip 135 procentai paskolos vertės Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą. Jeigu iki perkamo būsto įkeitimo, prievolių vykdymui įkeičiamas turimas būstas ar kitas turtas, pasirašant paskolos sutartį kartu pasirašoma ir turto įkeitimo sutartis. PAPILDOMOS IŠLAIDOS Būtina įvertinti papildomas išlaidas, kurios padidins paskolos kainą: • gyvybės draudimo išlaidos; • įkeičiamo nekilnojamo turto draudimo išlaidas; • iš paskolos įsigyto būsto ar kito įkeičiamo turto įkeitimo sutarties tvirtinimo notariato kontoroje išlaidas; • per 30 dienų po paskolos išmokėjimo dienos, Jums reikės sumokėti vienkartinį paskolos administravimo mokestį, kuris sudaro 0,5 procento nuo paskolos sumos. PASKOLOS IŠDAVIMAS Pasirašius paskolos sutartį ir užtikrinus prievolės vykdymą įkeitimu, Bankas perveda paskolos lėšas į būsto pardavėjo sąskaitą. PASKOLOS GRĄŽINIMAS Paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimas prasideda kitą mėnesį po paskolos išdavimo. Mokėjimai vykdomi lygiomis įmokomis kas mėnesį (anuitetas). Bankas kas mėnesį nurašys įmokos dydžio sumą nuo Jūsų sąskaitos Banke, į kurią pervedinėsite savo atlyginimą. Jūs turite užtikrinti, kad sutartyje nustatytą paskolos ir palūkanų mokėjimo dieną sąskaitoje būtų reikiama suma.
Ekonomika  Referatai   (22,76 kB)
Ekspertų nuomone, amerikiečių automobilių pramonės atsilikimą lėmė ne žemas gamybos organizavimo lygis ar produkcijos kokybė, o tai, kad jų automobiliams trūksta kai kurių vartotojiškų charakteristikų, kurias turi jų konkurentų mašinos. Ypač ryškus atsilikimas išryškėjo kuriant ateities automobilį. Jo konstravime žymiai daugiau nei ankščiau dalyvauja radioelektronikos pramonė. Pvz., iš japoniško automobilio galima palaikyti ryšį tiek su vairuotojo namais, tiek ir su ofisu. Radioelektroniniai prietaisai nustato automobilio buvimo vietą, leidžia iš automobilio valdyti elektroninius įrengimus namuose: reguliuoti patalpų temperatūrą, įjungti ar išjungti pavojaus signalizaciją, vartus, turėti mašinoje videomagnetofoną ir t.t. Japonijoje šių radioelektroninių priemonių sukomplektavimas automobilyje nesudaro sunkumų dėl to, kad kompanijos tampriai bendrauja tarpusavyje stambiuose firmų susivienijimuose, vadinamuose “kairietsu”, kurie grindžiami bendradarbiavimo susitarimais. Amerikoje įgyvendinti tokią komplektaciją praktiškai neįmanoma, nes pagrindinė firma radioelektroninės aparatūros paprasčiausiai negamina. Japonai savo ruožtu nesuinteresuoti pateikti konkurentabilią elektroninę aparatūrą, nes jie žymiu laipsniu integruoti su nacionalinėmis automobilių kompanijomis. Taip, aukštą japoniškų kompanijų konkurentabilumą, daugelį atvejų, apsprendžia jų kompanijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai yra ilgalaikio pobūdžio todėl susikuria kompanijų grupės, pavadintos kairietsu. Iš 100 stambių Japonijos firmų net 70 yra vieno ar kito kairietsu nariu. 2. Kaitietsu atsiradimo istorija Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonijos pramonės vystymasis buvo grindžiamas ne laisva konkurencija, o valstybiniais užsakymais. Imperatoriaus Meiji vyriausybė pardavė valstybines įmones kelių stambių verslininkų ir feodalu šeimoms žemiausiomis kainomis. Korporacijos, pavaldžios šioms šeimoms buvo pavadintos zaibatsu. Iš pradžių Japonijoje buvo tik 4 zaibatsu, kurios tapusios holdingo kompanijomis, kontroliavo visą Japonijos ekonomiką, nes turėjo kontrolinį akcijų paketą ar žymią dalį kitų kompanijos akcijų dalį. Zaibatsu priklausantis bankas finansavo šias kompanijas, o zaibatsu prekybos kompanija realizuodavo jo produkciją. Iki 1945 m. 4 stambiausios zaibatsu (Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo ir Yassuda) dominavo Japonijos ekonomikoje. Po antrojo pasaulinio karo zaibatsu buvo sunaikinta ir jų nuosavybė buvo perduota daugeliui naujų kompanijų. Taip, pvz., zaibatsu Mitsui nuosavybė buvo paskirstyta tarp 180 kompanijų. Buvo uždrausta holdingo kompanijų veikla, valdyti kitų kompanijų akcijas ir dalyvauti kitos kompanijos direktorių tarybose. Tokiu būdu, buvo paskelbtas neteisėtu zaibatsu pagrindinis veikimo mechanizmas (jis kaip tik tokia forma ir veikė kitas priklausomas kompanijas). Tačiau zaibatsu bankai nebuvo reorganizuoti ir jie tapo atskirų kairietsu pagrindu. Kairietsu yra šiuolaikiniai japonų firmų susivienijimai, turintys daug zaibatsu bruožų. Firmos, įeinančios į kairietsu sudėtį, priklauso įvairioms pramonės šakoms. Tarp jų palaikomi tamprūs ryšiai, kurie pasižymi: * Akcijų valdymas tarpusavyje ( vieni-kitų); * Nuosava finansų sistema ir tarpusavio finansinių santykių įsipareigojimai, bendras stambių projektų finansavimas; * Kairietsų firmų-narių apjungimas realizuojant stambius ir perspektyvius projektus; * Tarpusavio įsipareigojimai tarp kompanijų, kairietsų narių medžiagų ir komplektuojamų gaminių bendram tiekimui; * Bendros universalios prekybos firmos organizavimas; * Pastovus kompanijų įeinančių į kaireitsų sudėtį, prezidentų pasitarimų pravedimas; * Darbuotojų tarpusavio pasikeitimas (taip pat ir įvairaus lygio vadovais); * Bendras kompanijos atstovų dalyvavimas kitų kompanijų-kairietsų narių direktorių tarybose. Kairietsu pradėjo kurtis, kai baigėsi pokariniai draudimai zaibatsu. Dalis kairietsu įsikūrė senųjų zaibatsų pagrindu, kurie buvo likviduoti 1945 m. Likviduojant zaibatsu, jų savininkai-šeimyniniai klanai buvo išvaikyti, tačiau ekonominiai ryšiai tarp firmų liko išsaugoti. Naujomis sąlygomis veiklą pradėjo kontroliuoti stipriausieji iš jų, kaip taisyklė tai buvo bankai ir prekybos firmos. Be šių kairietsų, sukurtų zaibatsų bazėje, pasirodė ir nauji kairietsu, kurių amžius skaičiuojamas apie 40-50 metų. Tai po 1945 m. iškilusios nepriklausomos firmos, pradėjusios kurti tradicines pramonės grupes iš firmų-bendraminčių, apjungdamos savo tiesioginius tiekėjus, subrangovus, bankus, prekybos firmas, mažmeninius prekybos tinklus. Šios firmų grupės taip pat įgijo kairietsų pavadinimą. 3. Kairietsu rinkos monopolizavimo įrankis Visuose kairietsu susivienijimuose yra branduolys – keletas stambiausių firmų, kurias firmos tiekėjos aprūpina medžiagomis ir komplektuojamais dirbiniais, kurių kainas nustato stambiosios firmos. Firmos, įeinančios į kairietsu tiekimo tinklą, privalo prekiauti firmos gamintojos produkcija jos nustatytomis kainomis, o tai padeda išlaikyti jos monopolinę padėti rinkoje. Skirtingai nei zaibatsu, kuriose holdingo kompanija tiesiogiai kontroliavo ar valdė priklausomas kompanijas, kairietsu kontrolė ir valdymas yra decentralizuotas. Kairietsu nėra matomo valdymo centro, kas neleidžia jų apkaltinti pažeidžiant antimonopolinius įstatymus. Kairietsu egzistuoja kaip tinklas tarpusavyje susijusių kompanijų, kurių centre yra bankas, prekybos kompanija ar didelė pramonės firma. Iš šalies ryšiai tarp kaireitsų kompanijų-narių yra labai silpni. Praktiškai, kompanijų veikla ženkliai koordinuojama grupinio konsensiumo dėka, o ne tiesiog kontroliuojant savininkus kaip buvo zaibatsu. Faktiškai kairietsu yra kompanijų susivienijimas, kai jame nėra holdingo kompanijos. Skirtingai nuo holdingo kompanijos, kuri kontroliuoja ir koordinuoja valdydama didžiąją dalį akcijų, kairietsu holdingo kompanija pakeičiama į kompanijų-dalyvių prezidentų tarybą, kuri ir vykdo kontrolę ir koordinavimą, dažnai nesiskaitydama su akcininkų nuomone, nes didžioji akcijų dalis priklauso smulkiems akcininkams. Finansinė ir techninė-ekonominė kompanijų, įeinančių į kairietsų, tarpusavio priklausomybė šią kontrolę ir koordinaciją padaro ypač būtina norint efektyviai veikti. Kairietsu kompanijos-nariai retai valdo kompanijų, įeinančių į jų sudėtį akcijų paketą. Kompanijų tarpusavio priklausomybė atsiranda tik dėl to, kad jos turi viena kitos akcijų (nors ir ne lemiamą kiekį). Kairietsu akcinės kompanijos-nariai faktiškai yra privačios, nes jų akcijos nepatenka į laisvą pardavimą, o keičiamos tarp kairietsu kompanijų-narių tarpusavyje. Praktiškai akcijos tampa ne kapitalo mobilizavimo įrankiu, o politinėm akcijom, kurios yra kaip priemonė kontroliuoti kitų kairietsu kompanijų-narių veiklą. Tuo atveju, jei daugiau kaip puse kompanijos akcijų apsikeista, pašalinis akcijų pirkėjas negali įsigyti kontrolinį akcijų paketą. Tai ir užtikrina kairietsu sudėties dalyvių ir jų veiklos stabilumą. Tokią veiklą draudžia JAV ir Vakarų Europos šalių įstatymai. Apie akcijų tarpusavio pasikeitimo apimtį rodo ir tai, kad apie 70% visų akcijų priklauso kompanijoms, o tik 30% – fiziniams asmenims. JAV įstatymai draudžia komerciniams bankams valdyti korporacijų akcijas. Japonijos bankai, kurie įeina į kairietsu sudėtį turi tokią teisę, jie suinteresuoti suteikti kreditus kairietsu nariams-kompanijoms. Tai jiems padeda koordinuoti jų finansinę veiklą. Kairietsu ribose keičiamasi finansine ir ekonomine informacija. Kompanijos-nariai jungiasi apie banką, kuris yra jų pagrindinis kreditorius. Kairietsu prezidentų tarybos nariai susitinka reguliariai, kad aptarti: * ekonominę ir finansinę padėtį; * vystymosi perspektyvas; * mokslinių – tiriamųjų ir konstruktorinių – bandymo darbų padėtį; * kaip padėti kompanijoms-nariams, kurios yra sunkioje finansinėje padėtyje; * suderinti aukštesnio lygio tarnautojų paskyrimą; * išspręsti darbo konfliktus. Šiuo metu daugelis kairietsu kuria savo filialus už Japonijos ribų. Tačiau ir jose filialai jungiami į susivienijimus, dirbančius pagal kairietsu principą. Kairietsu privalumai akivaizdūs: * firmų, įeinančių į jį tarpusavio palaikymas ir sustiprinimas, o tai didina jų ekonominį pajėgumą; * kairietsu struktūra, jos vertikali ir horizontali integracija padaro beveik nekonkurencingomis pašalines firmas, lyginant jas su kairietsu firmomis-nariais; * kairietsu žymiai skaitlingesnės, nei ikikarinės zaibatsu. Žymiai didesnis jų diversifikacijos laipsnis ir jų integravimasis į palankesnę ekonominę sistemą; * kairietsu yra galingas rinkos monopolizavimo įrankis. Jų veikla blokuoja užsienio kapitalo skverbimąsi į Japoniją ir apriboja konkurenciją užsienio rinkose, kur prasiskverbia japoniškas kapitalas. 4 Horizontaliai ir vertikaliai integruoti kairietsu Kairietsu egzistuoja tiek horizontaliai integruotose konglomeratuose, tiek vertikaliai integruotose susivienijimuose. Į konglomerato sudėtį įeina kompanijos, funkcionuojančios skirtingose ekonomikos srityse, o jų veiklą koordinuoja bankai ar prekybos kompanijos. Taip pvz., plačiai žinoma konglomerato grupė “Mitsubishi Group”yra koordinuojama prekybos kompanijos “Mitsubishi Corporation”ir “Mitsubishi Bank”. Į grupės sudėtį įeina 35 kompanijos, veikiančios draudimo, statybos, maisto pramonės, mašinų gamybos, elektroninės pramonės, transporto mašinų, optinių prietaisų, laivų statybos, nekilnojamo turto ir sandelių ūkio srityje. Ryšys tarp kompanijų, įeinančių į konglomeratą “Mitsubishi”, palaikomas: * bendru tarpusavio akcijų valdymu. Bendrai valdomų akcijų dalis sudaro nuo 14% iki 22% kompanijos kapitalo vertės; * bendru vieno banko kairietsu dalyvių-narių finansavimu; * bendra kairietsu prakybos kompanija, kuri padeda realizuoti visų dalyvių-narių marketinginius tikslus; * bendru projektų vykdymu; * bendrais kapitalo indėliais į naujas technologijas. Japonijoje vidutiniškai apie 60% viso šalies akcinio kapitalo priklauso kairietsu. Bankas – koordinatorius kairietsu kompanijoms-nariams suteikia iki 30% joms būtinų mainų, o krizių laikotarpiu suteikia lengvatinį kreditą.Savo ruožtu, kompanijos savo laisvas lėšas laiko šiame banke ir visas operacijas vykdo tik per šį banką-koordinatorių. Kairietsu turi dideles galimybes finansuoti mokslinius-tiriamuosius ir bandymo konstruktorinius (MTBK) darbus ir tose kompanijose, kurios duotu momentu atsiliko nuo konkurentų.Šių kompanijų mokslininkams sudaroma galimybė gauti informaciją apie mokslininkus, dirbančius kitose kairietsu kompanijose-narėse. Vertikaliai integruotos kairietsu turi aiškų pirmumą prieš kitas kompanijas, kai kalbama apie MTBK darbus ir jų realizavimą. Taip, pvz., “Sony” kompanijos prezidento nuomone, naujos integralinės schemos suprojektavimas ir pagaminimas nedidelėms pavienėms kompanijoms-projektuotojoms yra labai brangus dalykas, nuo kurio priklauso jos likimas. Vertikaliai integruotos kompanijos, panašios į “Sony” firmą gali skirti milžiniškas lėšas į schemų projektavimą, nes parduoda ne projektinę schemų dokumentaciją, o pagal jas (naujai suprojektuotas schemas) gamina ir parduoda įvairią buitinę ir radioelektroninę aparatūrą. Schemos suprojektavimas kainuoja 50 mln. dolerių, o nauda, pardavus pagal jas pagamintus magnetofonus, sudaro, 100mln. ir daugiau. Sąlyginai kairietsu skirstomi į 3 pagrindinius tipus: * finansiniai; * gamybiniai; * prekybiniai. Pažymėtina, kad jų daugiaprofiliškumas dažnai neleidžia nustatyti griežtas ribas tarp jų. 5 Gamybiniai ir prekybiniai kairietsu Gamybiniams kairietsu būdinga vertikali stambių pramonės firmų su firmomis tiekėjomis integracija. Be to, kaip ir pagrindiniai tiekėjai, tiek ir jų subnariai įtraukiami į pagrindinės firmos gamybinį procesą (nes jos gauna konkrečias užduotis tiekimų apimčiai, terminams ir užsakomų komplektuojamų gaminių kiekiams). Tuo pat metu centrinė firma palaiko tiekėjus finansiškai, padeda jiems sprendžiant organizacines ir technines problemas. Šio tipo kairietsu labiausiai paplitę automobilių pramonėje. Taip “Toyota Motors” bendradarbiauja su 178 komplektuojamų gaminių tiekėjais, valdo 14 iš jų akcijomis (o tos akcijos jose sudaro nuo 10% iki 49% ). Prekybiniai kairietsu – vienas iš pagrindinių japonų firmų susivienijimų tipų į pastovias pramonės-finansų grupes. Prekybiniams kairietsu būdinga vertikalioji kokios nors produkcijos firmų-gamintojų su tiekimo firmomis kvazintegracija. Kvazintegracija – tai negamybinė integracija, kai nepriklausomos firmos integruotoje firmų grupėje kontroliuojamos vedančiosios firmos. Vedančiosios kompanijos gamybos skyrius suteikia eilę paslaugų, perduoda technologiją, valdymo metodus ir gamybos organizavimo patirtį integruojamom firmom. Tiekimo skyrius tą patį daro prekybos firmom. Paslaugų ir patirties perdavimas yra vedančiosios kompanijos valdžios šaltinis. Valdžia pasireiškia kontroliuojant resursus ir nevienodomis sąlygomis jais naudojantis (sau palankesnėm). Ilgalaikių prekybinių susitarimų užtikrinimas ir valdymo patyrimo perdavimas – du pagrindiniai valdžios šaltiniai. Akcijų valdymas ir komandavimas savo direktoriams, kurie vadovauja integruotose firmose, yra kontrolės sustiprinimo priemonė integruotose firmose. Integruotoji kompanija gali gauti iš kontroliuojančios firmos daugelį paslaugų, gerindamos kokybę ir mažindamos savo gamybos kaštus gaminant gaminius, kurie vedančiajai firmai pateikiami kaip komplektuojamos detalės ar mazgai. Daugelis prekybinių kairietsu yra kito tipo kairietsu sudėtine dalimi, bet pirmiausiai aptarnauja tą grupę firmų, kurios formuoja prekybinę kairietsu. Taip finansinėse kairietsu “Mitsubishi”, “Mitsui” ir “Sumitomo” parduodamos produkcijos apimtis, realizuojama per savo prekybos firmas, sudaro apie 30% visos kairietsu pardavimo apimties, o kitoje finansinėje kairietsu “Matsushita” – siekia 60% . Būdamos dalimi kairietsu, prekybos firmos vykdo komercines operacijas pagal gan plačią gaminių nomenklatūrą, gali išlaikyti daug marketingo specialistų, o esant reikalui – tikėtis centrinės firmos finansinio palaikymo. Plačiausiai paplitę yra prekybos kairietsu buitinės radioelektronikos srityje. Jie kontroliuoja apie 50% visos šios japonų aparatūros rinkos. Į prekybinę kairietsu “Matsushita” priskaičiuojama apie 25 tūkst. mažmeninės prekybos parduotuvių, “Toshiba”- 12,5 tūkst., “Hitachi” – 10 tūkst., “Sanyo” – 6 tūkst. Konkuruodamos tarp savęs, šios kairietsu pateikia gan aukštos kokybės gaminius ir paslaugas. Be to, monopolinė padėtis rinkoje, leidžia joms nustatyti ir palaikyti kažkiek padidintas kainas. 6 Kai kurių kairietsu principų panaudojimas Amerikos pramonėje Pastaruoju metu Amerikos pramonės įmonių veikloje pastebimi bendri bruožai su japonišku požiūriu, kuris vadinamas kairietsu - firmų apjungimas į patvarias pramonės finansų grupes. Taip daugelis firmų (pradedant IBM gigantu, baigiant mažomis firmomis) nusprendė sudaryti kooperatyvinius ryšius tiek: * vertikaliai su savo tiekėjais ir vartotojais; * tiek ir horizontaliai su universitetais, tyrimo laboratorijomis, kitomis firmomis, kurios gali būti ir tiesioginiais konkurentais. Japonijoje skiriami horizontalaus ir vertikalaus tipo kairietsu: * horizontalus kairietsu – tai kelių pramonės šakų dešimčių stambių kompanijų susivienijimas, susijęs bendru kapitalo valdymu bei bendrais tarpusavio tiekimais. Tokio horizontalaus tipo kairietsu priekyje yra bankai,kurie garantuoja savo kairietsu firmoms mažiausius paskolų procentus; * vertikalus kairietsu – tai firmų grupė, kuri aptarnauja vieną stambų gamintoją. Šis gamintojas diktuoja šimtui tiekėjų tiekimo sąlygas ir komplektuojamų gaminių kainas.Šis kairietsu draudžia jos dalyviams tiekti savo paslaugas už jos ribų be jo žinios. Ne vienas iš šių kairietsu tipo (horizontalaus ir vertikalaus) gryna išraiška nepriimtinas Amerikos pramonei. Tačiau daug ką iš japoniško kairietsu perima Amerikos pramonės firmos, nes tai pažangi organizavimo forma. Iš tikrųjų, horizontali kairietsu forma, užtikrina pastovumą ir stabilumą, kuris būtinas ir ilgalaikėms investicijoms. Susijungus tyrimo laboratorijoms ir gamybinėms įmonėms į kairietsu , kairietsu nariai žymiai greičiau pateikia produkciją vartotojui, nei pavienės firmos. Pvz., “Tojota Motors” firma, viena iš 24 firmų, kurios įeina į “Mitsui” grupę, suprojektuoja ir pagamina naują automobilio modelį per 4 metus, kai tuo tarpu stambiausios Amerikos ir Europos automobilių firmos tam sugaišta 5-7 metus. Daugelis JAV gamybininkų (tame tarpe ir “Fordo” firma) kaip ir ankščiau, siekdami sumažinti tiekinių kaštus, pastoviai keičia tiekėjus. Tokia politika tiesiogiai finansiškai veikia tiekėjus, nes jie negali modernizuoti savo gamybos. To pasekoje, JAV pramonės įmonėse dominuoja žymiai senesni technologiniai įrengimai, nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Skaitoma, kad vidutinis JAV technologinių įrengimų amžius dabar sudaro 14 metų, o Japonijoje ir išsivysčiusiose Europos šalyse – perpus trumpesnis. Kairietsu patirtį JAV pirmiausiai perima IBM firma. Daugelis JAV specialistų ir kompanijų gan skeptiškai vertina kairietsu patirtį. Tačiau JAV IBM firma neignoruoja šios patirties, ji aiškiai jaučia konkurenciją iš Japonijos firmų pusės, jaučia baimę netekti tiekėjų ir būtinybę padengti didėjančias tyrimų išlaidas. Partnerystė su IBM firma garantuoja sėkmę pradedančioms firmoms. Skirtingai nuo kitų rizikos fondų, IBM firma nereikalauja skubaus įdėto kapitalo grąžinimo. Perėjimas prie partneriškų tarpusavio santykių su tiekėjais neišvengiamai mažina jų skaičių. Taip, radioelektroninių sistemų “Harris” firmos skyriai sumažino savo tiekėjų skaičių nuo 2500 1989 metais iki 270 tiekėjų 1990 metais. Sumažinus tiekėjų skaičių, o su jais sudarius ilgalaikes sutartis, firma išleidžia nemažai pinigų, tų likusių tiekėjų apmokymui, kad jie tiektų tik kokybišką produkciją, “tiksliai laiku” ir panašiai.Tarp firmos ir jos tiekėjų pastoviai keičiamasi informacija, išauga tarpusavio pasitikėjimas. Nors firma-užsakovas yra pagrindinė santykiuose su tiekėju, tačiau padidėjusi jos priklausomybė nuo tiekėjų, verčia ją su tiekėjais elgtis kaip su partneriais ir sąjungininkais. Už ilgalaikės tiekimo sutarties garantiją firma-užsakovas pasilieka sau teisę kontroliuoti tiekėjų pajamas. Esant tokiems tarpusavio ryšiams laimi abi pusės. Visumoje, JAV pramonėje galima pastebėti visą eilę organizacinių priemonių, perimtų iš japoniškų kairietsu: * Tyrimų srityje, pradedant 1980 metais, daugelyje pramonės šakų tarpusavyje konkuruojančios firmos pradėjo bendrai finansuoti tiriamuosius darbus. Buvo įkurta daugiau kaip 250 mokslinio tyrimo konsorciumų; * Projektuojant, kuriant naujus gaminius, gamintojai į naujos savo produkcijos kūrimo grupes įjungia ir pagrindinius savo tiekėjus. Toks projektavimo principas JAV pavadintas lygiagrečiu projektavimu, nes jis trumpina visą naujo gaminio kūrimo ir įsisavinimo laikotarpi; * Labiausiai patikimi tiekėjai, turi teisę savarankiškai projektuoti ir gaminti detales ir posistemes; * Finansų srityje, dažnai firmos (pvz., Novelus) suteikia tiekėjams kreditus, norint įsigyti įrengimus, ar net juos nuperka jiems; * Kartais firmos tiekėjams moka į priekį (pvz., firma IBM), o ne pagal faktiškus tiekimus. Tokiu būdu finansuojami vykdomi tiriamieji darbai; * Gamybos srityje, galutinės produkcijos gamintojai ir jos tiekėjai tampa partneriais. Daugelis gamintojų sudaro sutartis su vienu strategiškai pasirinktu tiekėju. Tokioje sutartyje aptariama tiekiamos produkcijos kokybė, jos vertė, tiekimo sąlygos (nepamirštant “tiksliai laiku” principo).
Ekonomika  Konspektai   (8,04 kB)
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago. LIETUVA PRITRAUKIA VIS DAUGIAU INVESTICIJŲ Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, pastaruoju metu pritraukia daugiau užsienio investicijų. Praėjusiais metais į Lietuvą investuota 880 mln.litų, Estiją -552 mln. litų, Latviją -400 mln. litų užsienio investicijų. Iki šių metų balandžio visos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė beveik 2,8 mlrd. litų. “Investicijų bumas į Lietuvą tęsiasi šiais metais ir turėtų dar didėti ateityje”, -teigia Lietuvos investicijų agentūros vadybininkas su visuomene Davidas Burgessas. Pasak jo, didelių strateginių objektų privatizavimas sudarys galimybių pritraukti į Lietuvą milijardus dolerių, ir Lietuva, palyginti su Baltijos kaimynėmis, pirmaus ir investicijų mastais, ir jų kiekiu vienam gyventojui. Pernai daugiausia tiesioginių investicijų teko vienam estui- iš viso 368 litai. Vienam Lietuvos gyventojui teko 240 litų, latviui- 160 litų tiesioginių užsienio investicijų. Į Lietuvą JAV investavo -662,6 mln. litų, Vokietija -300,76 mln., Švedija -275,08 mln. litų. Bendrų įmonių kūrimas Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 1997 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1996 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1995 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1996 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1994 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1995 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 1997 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 1997 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1996 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1996 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1996 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 1997 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. Investicinių fondų būtinybė Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno investicinio fondo, nors Estijoje tokie fondai jau veikia nuo 1993 m. Kol lietuviai delsia dėl mokesčių politikos trūkumų ir kitų apribojimų, gyventojai, organizacijos bei užsienio investuotojai praranda progą pelningai panaudoti turimas lėšas. Įstatymiškos galimybės uždariesiems ir atviriesiems investiciniams fondams kurtis buvo sudarytos jau nuo 1996 m. vidurio. Investiciniai fondai kaupia smulkių investuotojų llėšas, ir tie iš jų, kurie gali investuoti į vertybinius popierius yra neatsiejama rinkos dalis, be jų neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos plėtra. Jie seniai įkurti ir sėkmingai veikia visose pirmaujančiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Kol kas Lietuvoje nėra nei vieno investicinio fondo, nors egzistuoja investicinės akcinės bendrovės, iki liepos 1 d. turėjusios persiregistruoti į Kontroliuojančiąsias, arba į uždarąsias, arba į atvirąsias investicines bendroves. Pasak specialistų, investicinio fondo steigėjas paprastai būna finansinė institucija, nes ji turi kapitalo užsiimti investicine veikla. Atvirasis investicinis fondas išleidžia savo akcijas, kurias išperka suinteresuoti asmenys, o gautus pinigus investuoja į vertybinius popierius. Tuo tarpu uždarojo investicinio fondo akcijomis prekiaujama tik biržoje ir parduoti jas galima tik tuomet, kai atsiranda pirkėjas. Šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijos smarkiai atpigo ir jas reikia pirkti. Šios investicijos bus pelningos, nes akcijos pigo ne dėl priežasčių, susijusių suLietuvos ekonominėmis, politinėmis ar k.t. priežastimis. Tačiau smulkūs pirkėjai negali veikti rinkos, o stambių- investicinių, pensijų- fondų Lietuvoje dar nėra. Nesant Lietuvoje investicinių fondų, nesuteikiama galimybė gyventojams daryti smulkias investicijas, taip pat nepritraukiamos investicijos iš vietinių bei užsienio organizacijų. Svarbiausios priežastys, dėl kurių Lietuvoje neveikia investiciniai fondai (IF), yra dvigubas apmokestinimas bei iki galo neapgalvotas su IF susijusių asmenų savarankiškos veiklos ribojimas, dėl kurio gali būti pažeidžiami asmens privatūs interesai, konfidencialumas ir realiai pakenkta IF ir jo akcininkams, nurodo Iniciatyvinė grupė. Jei fizinis asmuo investuotų į investicinį fondą, iš jo pajamų būtų atskaitoma juridinio asmens (fondo) pelno mokestis, kelių mokestis nuo apyvartos, valdymo mokestis, fondo veiklos organizavimo išlaidos. Jei juridinis asmuo investuotų į IF, kurio veikla yra investavimas į akcijas, tai jo gautos pajamos būtų apmokestinamos du kartus- pirmą kartą fondo lygmenyje, antrą- investuotojo lygmenyje. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ Naftos pramonė Spalio pabaigoje dvi dienas Klaipėdoje vykusi tarptautinė konferencija “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” užkulisiuose buvo vadinama įtakingiausių Rytų Europos naftininkų susitikimu. Tarp konferencijos dalyvių- naftos kompanijų “Jukos”, “Lukoil Baltia Group”, “Woodison Trading Ltd”, “Osman Trading”, “Neft”, “Statoil”, “Komi Arktik Oil”, “Rosneft”, “Rockfeller & Co” atstovai bei žymių tarptautinių bankų, audito firmų, konsultacinių firmų darbuotojai. Gausus svečių būrys akivaizdžiai rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų verslininkai susidomėję Lietuvos naftos verslu, jos tranzito galimybėmis ir siekia kol ne vėlu įsitvirtinti mūsų šalyje. Rusijos nafta per Lietuvą keliauja į Vakarų šalis, kur už ją mokama 3-4 kartus daugiau nei pačioje Rusijoje. Tačiau Rusijos nafta svarbi ir Lietuvos ekonomikai, todel Rusijos kuro ministerijos informacinio centro “Infotec Consult” vadovo Rustamo Tankajevo žodžiai, kad Lietuva turės pakankamai naftos, visai konferencijai suteikė optimizmo. -Šiemet Rusijos kuro rinkoje atsirado tendencija didinti ne tik eksporto apimtį, bet ir pačios žaliavos gamybą,- pateikė duomenis apie Rusijos naftą žurnalo “Neft i kapital” atstovė Ana Podniek.- Šių metų sausio- rugpjūčio mėnesiais Rusijoje išgauta 203 mln. tonų naftos ir suskystintųjų dujų- vienu procetu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Beveik 40 procentų visos naftos išgavo trys stambiausios rusų naftos bendrovės- “LUKoil”, “Jukos” ir “Surgutneftgez”. Kas mėnesį Rusijos bendrovės pateikia vidaus rinkai perdirbti 14.4 mln. tonų naftos, kurios 96 procentai transportuojama naftotiekių vamzdynais. Šių metų vasarą įvyko esminių Rusijos naftos eksporto pakitimų. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1997 metų liepos 8 dieną pasirašė įsaką, kurį įgyvendinant prekybinės bendrovės netenka galimybių eksportuoti naftą pagal Rusijos Federacijos Vyriausybės potvarkius. Eksportu turi rūpintis naftos gavybos bendrovės, atsižvelgdamos į savo kvotą naudojantis eksporto magistralėmis. Tam tikras laisvų žaliavų kiekis bus paskirstytas ir Rusijai, ir naujoms rinkoms už šalies ribų. AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. AB “Mažeikių nafta” AB “Mažeikių nafta” yra vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė, šioje rinkoje iki 1990 metų būdavo suvartojama po 12 mln. tonų naftos produktų per metus.Tačiau dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų mažeikiškių benzinas gali prarasti rinką, todėl įmonė, bendradarbiaudama su bendra įmone “Hytech” ir “Foster Wheller USA Corporation” bei “Grozgiproneftechim” parengė įmonės modernizavimo programą. Pirmasis etapas, kuriam reikia 105 mln. dolerių, bus skirtas benzino kokybei gerinti. 223 mln. dolerių kainuojantis antrasis etapas padidins mazuto konversiją. Įmonė planuoja modernizavimo programą įgyvendinti iki 2002 metų, o jau 1999 metais pasiekti 8 mln. tonų metų perdirbimo apimtis. Rusijos naftos rinkos lyderis koncernas “LUKoil turi rimtų ketinimų investuoti Lietuvoje, bet nuo realių žingsnių jį sulaiko Lietuvos valdžios blaškymasis. “Dalyvautume privatizuojant Lietuvos naftos bendroves, bet prieš tai jūs turite patys apsispręsti, kaip vyks privatizacija”,- sako V.Fedotovas, “LUKoil” viceprezidentas. Iš dabartinių valstybės kontruoliuojamų Lietuvos naftos įmonių “LUKoilui” patraukliausia yra AB “Mažeikių nafta” (MN). Rusijos koncernas nedvejodamas įsigytų MN akcijų, jei tik sužinotų, kad gaus nusipirkti jį tenkinantį paketą. Bet kuriuo atveju dalį MN akcijų, matyt, pirks “LUKoil Baltija”, kuriai “LUKoil” parūpintų garantinių kreditų. “Būtingės naftos” akcijos “LUKoilo” dabar nedomina. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1994 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Bendrai... Lietuvos prezidentas A.Brazauskas, dalyvavęs tarptautinėje konferencijoje “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” ,sakė, kad naftos verslą norima padaryti dar efektyvesnį ir paskatinti valstybės biudžeto pajamų dalies didėjimą, todėl neseniai parinktas tarptautinis konsultantų konsorciumas, padėsiantis Vyriausybei parengti AB “Mažeikių nafta” privatizuoti. Prezidentas laidavo, kad privatizavimo procesas bus viešas, bus remiamasi tarptautiniu mastu pripažinta patirtimi, privatizavimo sąlygos bei kita informacija bus prieinama visiems partneriams. Europos ir Rusijos naftos kompanijos domisi “Mažeikių naftos” privatizavimu. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos- į naftos prekybos infrastruktūrą.Lietuvoje jau ne vieni metai dirba pasaulyje garsios kompanijos: Norvegijos “Statoil”, JAV “Texaco” ir “Mobil”, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos “Shell”, Suomijos “Neste”, Rusijos “LUKoil”, “Jukos” ir “Transneft”. Iš 659 šiuo metu Lietuvoje veikiančių degalinių 10 procentų- užsienio kapitali įmonių degalinės. “Mažeikių naftos” akcijos sustiprintų jų pozicijas, nes Lietuvą degalais aprūpina bųtent ši įmonė. 1996 metais benzino importas sudarė 30 proc., o dyzelinio kuro- 20 proc. AB “Mažeikių nafta” 1996 metais Lietuvoje pardavė 55.5 proc. savo produkcijos. Kita dalis produkcijos keliauja į Lenkiją, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Ukrainą. Išskirtume “Lukoil Baltiją”, kuri nori turėti degalinių tinklą visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose. Ji yra užsibrėžusi pastatyti savas degalines visuose miestuose ir miesteliuose, kur gyvena ne mažiau kaip 10.000 žmonių. “Lukoil Baltija” Lietuvoje jau valdo apie 30 proc. automobilių degalų rinkos. Jai priklauso 27 stacionarios ir 3 konteinerinės degalinės. Iki 2000-ųjų kompanija planuoja valdyti ne mažesnį kaip 50 degalinių tinklą. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 1997 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 3 mln. tonų perkrauti 5 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. 1998 metų antrąjį pusmetį numatyta terminalo darbo pradžia. Vyriausybės programoje numatyta KLASCO privatizuoti. Prieš privatizaciją nutarta atlikti tam tikrus darbus, gerinančius kompanijos finansinę, ekonominę padėtį ir didinančius akcijų vertę. Investiciniai projektai dėl metalo terminalo galimybių didinimo, konteinerių terminalo statymo, uosto krantinių gilinimo leis daugiau perkrauti krovinių ir išsikovoti dar geresnę vietą tarp Baltijos uostų.Krovinių srautą siekiama ne tik išlaikyti, bet ir padidinti, todėl plečiama įmonės teritorija, efektyviau naudojama esama teritorija. Be to, vykdoma intensyvirinkodaros politika: kelerius pastaruosius metus nekeičiami krovos darbų įkainiai, kompanija dalyvauja konferencijose ir parodose, skiria lėšų reklamai vietos ir užsienio leidiniuose. Šios priemonės leidžia įmonei, net ir mažėjant visam krovinių srautui, nemažinti pastovių darbų. Norint padidinti veiklos efektyvumą bei pritraukti būtinų investicijų, buvo nutarta KLASCO privatizuoti tarptautinio viešojo konkurso būdu. Šiuo metu KLASCO nėra kitų akcininkų, kurių turimų akcijų bendra nominali vertė viršytų 5 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, išskyrus valstybę. Siekint gauti kuo daugiau naudos iš KLASCO privatizavimo, buvo nutarta samdyti nepriklausomą patarėją privatizavimo programai rengti. Galimiems patarėjams buvo išsiuntinėti kvietimo laiškai ir techninė užduotis. Kandidatai savo techninius pasiūlymus turėjo pristatyti iki 1997 metų rugpjūčio 25 dienos. Savo pasiūlymus pateikė 7 konsorsiumai. Komisija, įvertinusi techninius ir finansinius pasiūlymus, išrinko nugalėtoją- Vokietijos firmą “Rogge Marine Consulting G.M.B.H.” Šiuo metu su būsimu patarėju jau yra parengta sutartis, jai pritarė Lietuvos Vyriausybė. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kauniškė alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1997 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1995 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1996 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. Bendrai... Grėsmingi konkurentai įsikūrę kaimyninėse šalyse. Prie Gdansko (Lenkija) įsikūrusi Australijos kapitalo įmonė “Elblag Brewery” (verda EB alų) pagamina 2 kartus daugiau alaus nei visos Lietuvos alaus daryklos kartu. Estijos aludariai, nelikus importo mokesčių įvežamam alui, jau pajuto galingų Europos aludarių kvėpavimą į pakaušį. Kai neliks muitų barjerų alaus importui, Lietuvoje prasidės tikroji konkurencija, ir nemodernios šalies alaus daryklos bus pasmerktos žlugti Bankai “Litimpeks” “Litimpeks” bankas, liepos mėn. sėkmingai baigė platinti naują akcijų emisiją, ir iki 64.1 mln. litų padidino akcinį kapitalą, kurį per mėnesį užregistravo Lietuvos banke. “Litimpeks” banko valdybos pirmininkas teigia, kad užsienio kapitalas dabar valdys apie 76 proc. “Litimpeks” banko akcijų, tačiau tik vienas akcininkas- Šveicarijoje įregistruotas “Uber See Bank”- turės daugiau kaip 10 proc. akcijų paketą. Šiam bankui priklauso 10.7 proc. “Litimpeks” akcijų. Akcijų turi Skandinavijos kompanijos, 12 proc.- Estijos ir apie 8 proc. vietiniai investuotojai. Didžiausių naujųjų “Litimpeks” banko akcininkų sąraše- Estijos prekybos bendrovė “Bregot”, Norvegijos “Skeie Groppen”, valdanti naftos gręžinius, naftos bendrovė “Norvegian Oil Trading” ir kitos Skandinavijos šalių bendrovės bei privatūs verslininkai. Lietuvos investuotojai įsigijo 16 mln. litų nominalios vertės akcijų. Didžiausius akcijų paketus pirko bendrovės “Alna”, “Viti” ir “Lietuvos geležinkeliai”. Iki šių metų pabaigos numatoma dar didinti “Litimpeks” bako akcinį kapitalą, bet dabartiniame akcijų emisijos projekte dalyvavusios bendrovės “Balticum Management”- “Litimpeks” banko finansinės patarėjos- valdybos pirmininkas Magneas Reme sako, kad apie tai šnekėti dar anksti. Lenkijos “Kredyt Bank” taip pat buvo minimas kaip vienas realiausių galimų “Litimpeks” banko akcininkų. “Kredyt Bank” kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (EBRD) ketino valdyti 51 proc. “Litimpeks”akcijų. Tačiau dėl biurokratinių EBRD procedūrų investicijų buvo galima tikėtis ne anksčiau kaip rugsėjį, o “Litimpeks” banko tokie terminai nepatenkino. P moratoriumo paskelbimo 1995 gruodį “Litimpeks” bankas visavrtę veiklą atnaujino tik po pusmečio. Pernai banko nuos639582*1toliai sudarė 6.4 mln. litų. J.Bobelis “Litimpeks” valdybos pirmininko patarėjas, teigia, jog po to, kai į “Litimpeks” kapitalą naujieji savininkai dar investuos apie 40 mln. USD, jis bus pajėgus konkuruoti ne tik su Lietuvos bankais, bet ir su kolegomis Baltijos valstybėse. Pasak jo, sustiprėjus tikimasi aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. “Litimpeks siekiamybė- investicinė bankininkystė”,- sako J.Bobelis ir aiškina, kad bankas ketina tolti nuo mažmeninės bankininkystės laipsniškai. Banko struktūra tvarkoma nuo viršaus iki apačios. Užsienio bankai Nors finansų ekspertai ir neprognozuoja užsienio bankų filialų bumo Lietuvoje, ledus pralaužusio kaimynų lenkų “Kredyt Bank PBI S.A.” pavyzdžiu Vilniuje ketina žvalgytis svečių šalių bankai. Prancūzijos bankas “Societe Generale” jau įteikė ofocialų prašymą steigti savo skyrių Lietuvoje ir laukia Lietuvos banko (LB) pritarimo bei licencijos, o “Norddeutsche Landesbank” apsisprendė dėl atstovybės Vilniuje atidarymo. Tik šiemet apsisprendęs kurti Lietuvoje “Societe Generale” pirmąjį žingsnį į Baltijos valstybes žengė dar prieš tris metus. “Kredyt Bank PBI S.A.” skyriaus Vilniuje direktoriaus pavaduotojas V.Galvelė sako, kad spalį pradėjusiame veikti skyriuje jau atidaryta 41 sąskaita. Bankas dar nesuteikė nei vieno kredito, tačiau turi projektų ir juos svarsto. Tikimasi jog pirmoji paskola bus suteikta dar šiemet. Šis bankas orientuotas į Lietuvos ir Lenkijos prekybos finansavimą bei kartu su vietiniais bankais norėtų kredituoti stambius investicinius projektus “Deutsche Bank” į Lietuvą neketina ateiti. Jam nereikia atstovybės, mat jie ir taip puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Nepaisant to,kad Vilniuje nėra banko atstovybės, aktyviai bendradarbiaujama su lietuviškais bankais, dalyvaujama privatizavimo procese. Į Lietuvos rinką koją keliavienas didžiausių Suomijos komercinių bankų “Merita Ltd.”, ketinantis čia plėsti savo veiklą. “Lietuva- viena iš prioritetinių valstybių, kuriose mes ketiname artimiausiu metu investuoti daugiau”,- sako “Merita Ltd.” pirmasis viceprezidentas. Žvalgybą Lietuvoje suomiai pradėjo rugsėjo 23 d. suteikdami trumpalaikę 4.4 mln. USD paskolą telekomunikacijų UAB “Omnitel”, kuri rengiasi už šiuos pinigus įsigyti “Nokia” komunikacijų stotį. Paskola “Omnitel”- tik pirmasis “Merita Ltd.” žingsnis Lietuvoje. Estijos “Hansapank” nusprendė steigti Lietuvoje savo banką, nes veikiantys Lietuvos bankai estams atrodo nepakankamai perspektyvūs. “Hansapank” vadovai prognozuoja, kad bankas Lietuvoje pradės veikti kitąmet. “Hansapank” taryba pritarė valdybos siūlymui išleisti 7 mln. naujų akcijų, kurios bus parduodamos rinkos kaina, o dalis lėšų investuota į naują banką Lietuvoje. Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Pvz.: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. LT pajamos per 1996 m. padvigubėjo iki 135 mln. dolerių, bendrovė gavo apie 20 mln. dolerių pelno. Jos mobiliojo ryšio GSM tinklo vartotojai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų. Vidutiniškai 100 gyventojų Lietuvoje tenka 27 telefono linijos. “Balandžio 1 d. gersime šampaną”,- žadėjo ryšių ir informatikos ministras R.Pleikys, kai rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta sutartis su LT privatizavimo konsultantu- Šveicarijos banku “Union bank of Switzerland” (UBS). Suradę LT pirkėją šveicarai už savo paslaugas iš Lietuvos Vyriausybės gaus apie 10 mln. dolerių- tai daug mažiau, nei uųdirbo kiti konsultantai, privatizuodami kitų Rytų Europos šalių kompanijas. Privatizuoti LT šveicarai sudarė konsorciumą su Kanados investiciniu banku “CIBS Wood Gundy” bei tarptautinėmis bendrovėmis “Debevoise and Plimpton”, “McDermott, Will and Emery”. Konsultantų techninė užduotis numato darbų atlikimo grafiką: per tris mėn. parengti privatizavimo programą, o vėlų rudenį turi būti parengtas informacinis memorandumas. Šiemet jis turi būti išsiuntinėtas potencialiems pirkėjams. LT privatizavimo programą rengiąs Šveicarijos bankas UBS ir konsorciumas jau baigė pirmąjį parengimo etapą ir atliko įmonės auditą. Pasak Europos reikalų ministerijos (ERM) vadovų, viskas trunka ilgiau nei tikėtasi. Po truputį aiškėja, kas dalyvaus LT privatizavime. LT jau susidomėjo 8 investuotojai: Prancūzijos bei Graikijos telekomai, Švedijos kompanija “Telia”, Danijos “Tele Denmark” bei kitos telekomunikacijų kompanijos. “Tele Denmark” vadovai Reuters sakė bandysią įsigyti kuo daugiau siūlomų LT akcijų. LT patrauklus pirkėjams dėl gana spartaus ekonominio šalies augimo, geros geografinės padėties ir galimybių plėstis. “Telia” Švedijos telekomunikacijų kompanija “Telia” 1998 m. atidaro savo antrinės įmonės “Lietelija” biurą Vilniuje. Kompanija sudarys konkurenciją didmeniniams “Internet” tiekėjams ir “Lietuvos telekomui”. Švedų milžino- tikslas privatizuoti LT. Į duomenų perdavimo verslą kompanija Lietuvoje ketina investuoti 80 mln. USD. Pirmasis “Telia” investicijų vaisius- telefoninius pokalbius ir įvairiausią informaciją (vaizdo, garso, telefono, kompiuterio duomenų) galintis perduoti optinis kabelis nuo Gotlando salos Švedijoje iki Šventosios. “Lietelia” iš RIM 1997 m. pavasarį gavo licenciją. Joje, be duomenų perdavimo paslaugų, “Lietelia” gavo teisę ir kurti nuosavą duomenų perdavimo tinklą. Iki šiol didmena “Internet” paslaugas teikė UAB “Omnitel” ir UAB “Taidė”. Jos prie pasaulinių “Internet” centrų jungėsi palydoviniu ryšiu, kuris yra lėtesnis už šviesolaidinį. Kartu “Lietelija” teiks kitas duomenų perdavimo paslaugas- nutolusių kompiuterinių tinklų jungimą ir X.25 protokolo ryšį. “Telia” jau rengia biurą Kaune, planuoja juos atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose. “Bitė GSM” Iš UAB “Mobilios telekomunikacijos” (Bitė GSM) akcininkų gretų pasitraukė dvi lietuviškos kompanijos- UAB “Elsis” ir UAB “Dobilas”. Daugiau kaip pusę “Bitės GSM” akcijų valdo užsienio kompanijos. Po 35.8 proc. jų yra Danijos kompanijos “TeleDenmark International” (TDI) ir Liuksemburgo “Cellular Millicom International” (MIC) portfeliuose. “Bitės GSM” tinklą kurinti UAB “Mobilios telekomunikacijo” įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Tuomet didžioji akcijų dalis priklausė lituviškoms kompanijoms- kauniškė BĮ “Lintel” valdė 33.5 proc. akcijų, “Dobilas”- 25.5 proc., o “Elsis”- 24 proc. Daniškoji TDI “Bitės GSM” veiklos pradžioje turėjo 17 proc. akcijų, MIC akcijų oficialiai neturėjo, bet jau veikė po TDI vėliava.Laipsniškai, kelis kartus persiskirstant akcijas, užsienio kompanijų įtaka “Bitėje GSM” padidėjo. Paskutines turimas akcijas “Elsis” (2 proc.) ir “Dobilas” (1.5 proc.) sumanė parduoti 1996 m. gruodį. Joms iškritus iš akcininkų sąrašo, į užsieniečių portfelius pateko po 35.8 proc. “Bitės GSM” akcijų. Kompanija iki 1998 m. numato investuoti dar 20 mln. USD. Kompanijos generalinė linija ir toliau lieka kokybė. “Comliet” NMT 450 standarto mobiliojo ryšio paslaugas teikianti UAB “Comliet” turi į Daniją išeinantį nuo “Lietuvos telekomo” nepriklausantį kanalą. Pirmoji Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugas pradėjusi teikti UAB “Comliet” įregistruota 1991 m., o jos tinklas pradėjo veikti 1992-ųjų pavasarį. Danų indėlis į “Comliet” yra ne tik investicijos, bet ir darbo bei rinkodaros patirtis. Didžioji dalis “Comliet” akcijų priklauso VĮ LT (41 proc.). Po 24.5 proc. turi Danijos TDI ir liuksemburgo MIC, o 10 proc. valdo UAB “Antena”. KITOS INVESTICIJOS Žemės ūkis Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (72,39 kB)
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)
Investicijos
2009-12-29
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)
Tuo pat metu galingą vystymosi impulsą įgauna integruota veikla, kompanijų lygyje: vis augantis tarptautinis konkurencinis lygis, verčia kompanijas ieškoti kelių, būdų jungti savo potencialus, galimybes ir bendradarbiavimą, siekiant išgyventi rinkoje. Dalykinių ryšių nustatymas tarp atskirų šalių kompanijų ir įvairaus integracijos laipsnio struktūrų sukūrimas - viena iš pagrindinių organizacinių strategijų paskutiniais dešimtmečiais. Bendradarbiaudamos tarp savęs, firmos dažniausiai kuria strateginius aljansus. Nuo 1980 metų jų pajamos vidutiniškai augo kasmet daugiau kaip 25 % . Siekis į didesnes integracijas išryškėjo paskutiniais dešimtmečiais, tarp kitko ryškiai susiliejus JAV, Europos ir Azijos firmoms ir bankams (tiek kiekio, tik ir apimties atžvilgiu). Paskutiniais pavyzdžiais galėtų būti Citibank ir Travels bankų grupių, telekomunikacinių kompanijų Word Comp ir MCI, autogigantų Daimber ir Chrysler, naftos kompanijų Bitish Petroulem ir Amoco apsijungimas. Svarbiausia tai, kad šiuose susitarimuose ir, o ypatingai stambaus mąsto, dominuoja jų tarptautinis, tarpnacionalinis pobūdis, ko pasekoje atsiranda transnacionalinės korporacijos. Čia aptarsime pagrindines tarptautinio verslo organizavimo formas – integruotas struktūras, realizuojančias strateginius verslo tikslus. PAGRINDINĖS INTEGRACIJOS TARPTAUTINIAME VERSLE FORMOS Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios, tame tarpe lanksčios tarptautinės kooperacijos formos, kurioms priklauso: • Licenzinė sutartis – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas; • Gamybos tęsimas – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų; • Kontraktas – menedžmentas, vieno kitam iš partnerių teisių menedžmento srityje perdavimas; • Frančizė – licenzijos tam tikrai veiklai išdavimas, suteikiant papildomą palaikymą valdymo, marketingo, technologijos srityse; • Strateginiai aljansai – formali arba neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t., ar tai siekiant “masės” efekto rinkoje, ar kitų tikslų; • Bendra įmonė - viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekianti sukurti naują kompaniją, kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. Tarptautiniai strateginiai aljansai Tarptautinis strateginis aljansas (TSA) – tarporganizacinis susitarimas bendradarbiauti palyginti ilgą laiką, kuris numato bendrą resursų panaudojimą ir/ arba dviejų ar daugiau savarankiškų esančių dviejose ar daugiau šalių organizacijų valdymo struktūrą, skirtą bendram uždavinių sprendimui, kurie susiję su kiekvienos organizacijos misija. Plačiąja prasme TSA priklauso funkciniai susitarimai ( pvz., bendri moksliniai tiriamieji, bandymo – konstruktoriniai darbai, gamybos vystymas, produkcijos tobulinimas ir kt.), susitarimai kuriant naujas organizacijas (pvz. bendras įmones), taip pat ir susitarimai nekuriant naujų organizacijų ( pvz. pasikeitimas akcijomis). Tokiu būdu, TSA yra funkcinės struktūros grindžiamos formaliu ar neformaliu susitarimu. Tarptautinis strateginis aljansas skiria: • Partnerių kilmę (bent jau iš dviejų šalių); • Kiekvieno partnerio strateginę reikšmę. Istoriškai tarptautiniai aljansai buvo viršesni už nacionalinius. Europos sąjungos šalyse, kai buvo kuriama bendra rinka pasireiškė tarptautinių ir nacionalinių aljansų hibridinė forma. Vedančiosios Europos nacionalinės firmos įstojo į konsorciumus, kad bendrai reaguotų į JAV ir Japonijos konkurentų mestus iššūkius. Europos vidaus tarpfirminiame bendradarbiavime buvo eilė bendrų mokslo – technikos programų, tame tarpe ESPRIT ( informacinės technologijos), BRITE ( naujos medžiagos), RACE (telekomunikacijos). Anot amerikiečių ekonomisto D. Miure[3], 1989-1992 m. iš JAV firmų buvo sukurta 778 strateginiai aljansai, kurių 61 % buvo tarptautiniai, t.y. buvo sukurti tarp Amerikos ir kitų šalių firmų. Klasifikuojant pagal šalių ir regionų skaičių apie 57 % iš bendro aljansų skaičiaus sudarė aljansai tarp Amerikos ( iš vienos pusės) ir Vakarų Europos arba Japonijos (iš kitos pusės) firmų. Strateginė aljanso reikšmė jos dalyviams pasiekiama per tarporganizacinius susitarimus, kurie: • Kompensuoja silpnąsias dalyvių puses arba jiems suteikia konkurencinę pirmenybę; • Atitinka ilgalaikius partnerių strateginius planus. Praeityje firmų sąjunga, žiūrint iš motyvacijos pozicijų, kuriant jas dažnai buvo ribota. Dažniausiai tikslu buvo tam tikrų prekių pardavimo apimčių didinimas. Tačiau pradedant 1980 m., kuriant aljansus, kompanijos vis dažniau siekia didesnių tikslų. Bendradarbiaudama firma – dalyvis gali įsiskverbti į naujas rinkas, prieiti prie naujų technologijų, gauti tam tikrą ekonomiją dėl “masės (apimties) efekto”, įveikti tarpvalstybinius ir investicinius barjerus greičiau negu veikdami savarankiškai, ar pigiau. TSA kompanijoms tapo gyvybiškai svarbia organizacine valdymo struktūra, kurios pagalba jos lengviau įgyvendina savo strateginius tikslus. Tokiu būdu geriau panaudojami savo firmų vidiniai resursai, pagerėja santykiai su bet kuriais partneriais ( ar tai būtų eiliniai dalyviai, ar atitinkamo lygio konkurentai). Nepriklausomai nuo aljanso struktūros ir formos visiems aljansams būdinga tam tikra integracija tarp partnerių. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tarptautiniai tarporganizaciniai susitarimai, kad juos būtų galima klasifikuoti kaip TSA?: • Partnerių resursų tarpusavio kombinacija turi būti nukreipta vertybių sukūrimui, kurių bendra vertė viršytų atskirų partnerių sukurtas vertes, kai jie atskirai naudos resursus. Tokia bendra veikla ypač paplitusi daugelyje šiuolaikinių veiklos sričių, o ypač aukštų technologijų pramonės šakose; • Antra savybė pasireiškia tuo, kad dvi ar daugiau organizacijų, apsijungusių norėdamos įgyvendinti suderintus tikslus, pasilieka nepriklausomomis suformavus aljansą; • Trečioji – kad firmos – partneriai bendrai pasidalija naudą, gaunamą iš aljanso veiklos ir vykdo bendrą veiklos kontrolę; • Ketvirtoji savybė – organizacijos-partnerės nuolatos remia vieną ar kelias aljanso strateginės veiklos kryptis, pvz., naujų technologijų, produkcijos gamybos ir t.t. vystymas. Pažymėtina, kad nei vienas iš aljanso partnerių negali kontroliuoti kitų partnerių priimamų verslo strateginių sprendimų. Jei taip atsitinka, aljansas tampa labiau integruota kooperavimo forma – finansų - pramonine grupe, kurioje dominuoja valdančioji, pagrindinė, vedančioji kompanija. Tarptautiniai strateginiai aljansai vaidina gana svarbų vaidmenį pagrindinėse pasaulio ekonomikos srityse. Tai akivaizdu pasižiūrėjus, kaip TSA pasiskirsto pagal šakas: • Kompiuterių gamyba – 7,3 %; • Farmacija – 6,8 %; • Gavybinė pramonė – 5,9 %; • Automobilių gamyba – 5,4 %; • Maisto produktai ir gėrimai – 4,6 %; • Aerokosminė pramonė – 4,1 %; • Metalurgija – 4,0 %; • Telekomunikacijos – 8,0 %; • Pramogų industrija – 6,2 %; • Finansai – 5,3 %; • Programinių produktų gamyba – 2,6 %; • Elektroenergetika, dujos, vandens tiekimas – 1,9 %. Palyginti didelė TSA koncentracija – kompiuterių gamyboje, farmacijos pramonėje, automobilių gamyboje, aerokosmoso pramonėje ir paslaugų sferoje aiškinama tuo, kad kompanijos ieško bendradarbiavimo norėdamos sumažinti savo veiklos kaštus, bei riziką. Daugianacionalinė kompanija Daugianacionalinė kompanija (DNK) – yra viena iš labiausiai sudėtingų tarptautinių verslo organizacijų formų. Tokia kompanija, per tarptautinius ryšius, įsiskverbia į užsienio rinkas tiek prekybos, tiek ir gamybinės veiklos srityse. Tokiu būdu, daugianacionalinė kompanija, vadovaudamasi globaline verslo filosofija, plečia savo ūkinę veiklą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. Skirtingų DNK organizavimas, formos ir struktūros ypatumai gali būti gana įvairūs. Tačiau galima išskirti šiuos pagrindinius principus, kurie yra DNK pagrindas ir atskiriantis šią tarptautinio verslo formą nuo kitų tarptautinio verslo formų, tame tarpe ir TSA: • Korporatyvinė visuma, grindžiama akcinio dalyvavimo principu; • Orientacija į vieningą DNK strateginių tikslų įgyvendinimą ir bendrų strateginių uždavinių sprendimą; • Vieningos valdymo vertikalės buvimas (su skirtingu griežtumo laipsniu) ir vieningo valdymo centro buvimas (holdingo kompanijos, banko ar susijusių kompanijų pavidalu); • Neterminuotas DNK egzistavimas. Lygiagrečiai su terminu “daugianacionalinis” verslas, dažnai naudojama sąvoka “pasaulinis” ar “globalinis” verslas. Čia globalinės kompanijos menedžmentas suprantamas: • Naudoja globalinį, integruotą požiūrį į verslą, siekia rasti naujas rinkas, įvertinti galimas konkurentų grėsmes, ieško naujų resursų, kad išplėsti savo veiklą; • Siekia įtvirtinti kompanijos buvimą esminėse šalių (regionų) rinkose; • Ieško bendrų bruožų, kurie būdingi skirtingiems geografiniams regionams. Šiuo požiūriu, daugianacionalinė kompanija – tai holdingo kompanijos variantas, kuris vykdo savo ūkinę veiklą įvairiose nacionalinėse rinkose, ir per dukterinių padalinių vadybininkus siekia adaptuoti savo produktus ir marketingo strategiją vietiniams ypatumams. Lygiagrečiai su “daugianacionaline” ir “globaline” kompanija, mokslinėje ir specialioje literatūroje naudojama ir panašių sąvokų. Tai pagal tradiciją skirtingų šalių vyriausybinės organizacijos per dešimtmečius, firmoms, vedančioms verslą daugiau nei vienoje šalyje, naudojo “transnacionalinį” (transnacionalinė korporacija TNK) terminą. Pastaruoju metu šis terminas vartojamas kai kompanija charakterizuojama kaip globali ir kaip daugianacionalinė, t.y. kompanija kuri siekia “mąsto (apimties) efekto” globalios integracijos dėka ir tuo pat metu gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai (“daugiakultūrinė” DNK). Matomai šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Verslininkai, savo ruožtu, dažnai vartoja terminą “transnacionalinė korporacija”, kai susilieja dvi panašaus dydžio kompanijos, tačiau iš skirtingų šalių. Šiuo metu daugianacionalinės kompanijos, pasireiškiančios kaip transnacionalinės gamybos, prekybos, finansų ir mokslinio – tiriamojo profilio kompanijų grupės, yra ne tik išsivysčiusių šalių ekonomikos atrama, bet ir virto viena iš pagrindinių pasaulinio ūkininkavimo varomųjų. Taigi, jei 1976 m. DNK skaičius siekė 11 tūkstančių (su daugiau kaip 86 tūkst.padalinių įvairiose srityse), tai 1990 m. pradžioje jų skaičius viršijo 35 tūkstančius (147 tūkst.užsienio filialų). Šiandien pasaulyje veikia apie 40 tūkstančių DNK, turinčių 200 tūkst.padalinių 150 šalių [101]. Pasaulinėje ekonomikoje DNK lyderiauja pagal daugelį rodiklių. 1996 m. bendra pardavimų apimtis DNK sudarė 25 % pasaulio pardavimų apimties. Iš tikrųjų daugianacionalinės kompanijos pasaulio ekonomiką pavertė į ištisinę tarptautinę gamybą, suaktyvino mokslinį-techninį progresą, padidino produkcijos techninį ir kokybinį lygį, gamybos efektyvumą.
O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų
Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)
Faktoringas
2009-12-29
Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo-pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai. Faktoringas yra vienas iš įmonės apyvartinio kapitalo finansavimo šaltinių, patrauklus mažoms ir vidutinėms įmonėms ir turintis privalumų, palyginti su kitais finansavimo šaltiniais. Išanalizavus faktoringo operacijų esmę ir pobūdį, jų finansinės apskaitos principus ir ypatumus, faktoringo paslaugos turi realią galimybę tapti patraukliu finansavimo šaltiniu. Savo ruožtu faktoringo paslaugas teikiančios įmonės taip pat yra pasirengusios detaliau paaiškinti faktoringo operacijų mechanizmą ir praktinį pritaikymą. Faktoringo paslauga efektyviausia mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms, kurios turi sunkumų dėl laiku nesumokėtų skolų. Faktoringas yra finansavimo forma, leidžianti patenkinti didėjantį apyvartinių lėšų poreikį. Naudodamasi Šiaulių banko siūloma faktoringo paslauga, įmonė neužšaldo savų resursų, įmonei nereikia kredituoti kliento, spartėja atsiskaitymai su žaliavų tiekėjais, įmonė gali pasinaudoti tiekėjo teikiamomis papildomomis nuolaidomis. Faktoringas - plačiausiai pasaulyje taikoma apyvartinio kapitalo (arba trumpalaikio) finansavimo paslauga, užtikrinanti įmonių stabilius pinigų srautus, šių srautų valdymą, leidžianti administruoti pirkėjų įsipareigojimus. Tai ypač aktualu sparčiai augančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). 1. FAKTORINGO SAMPRATA Faktoringas - piniginio reikalavimo, atsiradusio pardavus prekes ar paslaugas, perleidimas faktoringo įmonei už pinigus. Faktoringo įmonė - pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam prekių pardavėjas perleidžia reikalavimo teises į prekių pirkėjo apmokėjimus už prekes. Lietuvoje faktoringo paslaugas teikia bankai arba bankų dukterinės įmonės.
Ekonomika  Referatai   (49,18 kB)
Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.
Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)
Įvadas Žodis bankas yra kilęs iš Italų kalbos “banco”, šis žodis reikšdavo užstalė už kurio sedėdavo žmonės, vertėsi pinigų maina. Senovės Graikija pervadino savo kalba “trappeza”, o po kiek laiko ilgainiui prigijo trapezitai, lietuviškai stalininkai, o šiuolaikiškai vadinasi bankininkai. Centrinio banko pirminė užduotis buvo ne vykdyti monetarinę politiką, bet finansuoti vyriausybės išlaidas. Seniausias centrinis bankas buvo įsteigtas Švedijoje 1668m. – jis turėjo finansuoti karines išlaidas. Anglijos centrinis bankas buvo įkurtas 1694m. – taip pat šios šalies karui su Prancūzija finansuoti. XIXa. Jis pradėjo atlikti ir paskutinio skolintojo funkciją. Lietuvos Respublikos (LR) bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Lietuvos bankininkystė atsikūrė 1990m. Lietuvos bankas įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas: vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisija, sudaro mekėjimų balansą, formuoja ir vykdo pinigų politiką, atlieka valstybės iždo agento funkcijas. Šiame darbe nagrinėsiu CB atsiradimą, jų tikslus ir funkcijas, CB nepriklausomybę. Darbo objektas CB. Darbo tikslas išanalizuoti CB atsiradimą, bei jų veiklą. 1. Centrinio banko atsiradimas Pirmą kartą Centrinio banko termina pavartojo vienas Anglų žurnalistas 1873m.apibūdindamas banko monopoline teise, leisti į apyvartą banknotus. Tačiau tik per pastaruosius 50m.šis terminas tapo plačiai vartojamas.XXa.pasaulio pradžioje buvo tik 18,o pabaigoje 173 Centriniai banka(CB). CB atsirado dviem būdais. Vienas iš būdu lėtas evoliucijos procesas.Vienas iš pavyzdžių kaip atsirado Anglijos bankas (AB). Jis yra vienas iš seniausių pasaulyje centrinių bankų. Jis įkurtas 1694m.,tačiau tada jo tikslai ir funkcijos buvo visai kitokie negu dabar. Nuo pat pradžių jis buvo komercinis bankas, valstybės nuosavybei jis atiteko tik 1964m.Taciau valstybines funkcijas jis vykdė ir seniau, jos tolydžiai plėtėsi ir stiprėjo. Jis nuo seno skolina pinigus vyriausybei, leidžia banknotus(nuo1844m. tam turėdamas monopolinę teisę).Per ilga laika Komercinis bankas labai sustiprėjo, prisiėmė iš valstybės vis daugiau atsakomybės. Daugelis CB atsirado ne evoliucijos būdu, bet kaip Federalinė rezervu sistema, gavo CB funkcijas nuo pat pradžių. Šiuo būdu atsirado JAV ir Lietuvos bankas. Tokie centriniai bankai yra nuo pat pradžių valdomi vyriausybės, jie gali turėti ir privačiu akcininkų. CB veiksmus nustato remdamasi visuomene, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka jo aukštuosius pareigūnus.
Ekonomika  Analizės   (16,08 kB)
Auditas
2009-12-29
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą. Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių: Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas. Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti. AUDITO APIBRĖŽIMAS Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu: Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę: 1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas: Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius. Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą. Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą. Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima: įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi; finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą. Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis. Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Ją sudaro: pelno ir nuostolių ataskaita; piniginių srautų ataskaita; balansas. Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas. Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija. Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą. AUDITO RŪŠYS Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: pagal veiklos sferas ir funkcijas; pagal apimtį bei atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis: Finansinį arba finansų ataskaitų; Valdymo ir veiklos; Kompanijos politikos ir programos; Socialinį auditą. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: Finansinių ataskaitų; Valdymo; Veiklos auditą (žr. 1 schemą). 1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t. Valdymo ir veiklos auditas Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. 3. Kompanijos politikos ir programos auditas Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema. 4. Socialinis auditas Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu. Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į: Išorinį (viešąjį); Vidinį; Vyriausybės (valstybės). Atitinkamai auditoriai skirstomi į: Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors); Vidinius (internal auditors); Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą). Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes: veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje; veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; biurokratiniai veiksniai. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo. Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų. Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti. AUDITO BŪTINUMAS Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios: Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę. Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą). APSKAITA AUDITO PROCESE Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema. Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu. Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu. Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan. Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis. Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda: identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose; nustati veiksnius, lemiančius klaidas; numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti. Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus. AUDITO STADIJOS Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti. Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių. Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams). Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu. Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas. Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį. Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs). Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose. Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje. Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę. TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir informacijos kokybė. Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose. Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita. Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu, kapitalo struktūra ir skolų dydžiu bei skaičiumi. Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų. Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą. Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų. TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus. Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai. 1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai: 1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai. Audito raštas (laiškas). Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą. Planavimas. Kito auditoriaus darbo panaudojimas. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė. Audito kokybės kontrolė. Audito pagrindimas. Dokumentavimas. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas. Apgaulė ir klaida. Analitinės procedūros. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Audito technika naudojant kompiuterius. Susieti padaliniai. Eksperto darbo naudojimas. Atranka atliekant auditą. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas. Vadovybės pateikta informacija. Besitęsianti veikla. Audito išvados specialūs rekvizitai. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika. Įvertinimų apskaitoje auditas. Numatomos finansinės informacijos tyrimas. Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai. Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas. AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.: Konsultuoja klientus mokesčių klausimais. Teikia valdymo informacijos paslaugas. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t. Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama. Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai. TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS” Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young. Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros, Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą. Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė. TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos. “Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas. “Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas. “Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse. “KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas. Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos. AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios: Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants), Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants), Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales), Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland), Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland), Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy). Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt. Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo. Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas. DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų. Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui. JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas. Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles. Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais. Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema. IŠVADOS Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus. Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus. Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.
Ekonomika  Referatai   (58,58 kB)
Pajamų auditas
2009-12-23
Komentarai: pardavimų auditas; pardavimo pajamų auditas; sąnaudų ir išlaidų auditas; mokesčių auditas. Atsižvelgiant į išsamias daugelio autorių publikacijas bei nežymius teisės aktų pokyčius pardavimų apskaitos atžvilgiu, tampa aišku, jog pasirinkta tema nėra pirmą kartą apibendrintas, anksčiau nenagrinėtas klausimas. Vis dėlto, įvertinus naujai įsigaliojusius įstatymus ar jų pakeitimus bei išstudijavus pastarųjų metų literatūrą, tema įgyja šiek tiek naujumo. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti pardavimų audito esmę, reikšmę, būtinumą, tikslus ir aplinką. Referate keliami tokie uždaviniai: 1. pristatyti pagrindines pardavimų audito operacijas; 2. išanalizuoti svarbiausius pajamų audito atlikimo aspektus; 3. aptarti pagrindinius pardavimo pajamų pripažinimo apskaitoje atvejus; 4. išsiaiškinti esminius pardavimo išlaidų ir sąnaudų sąvokų skirtumus; 5. aptarti pagrindinius pardavimo sąnaudų pripažinimo apskaitoje atvejus; 6. išanalizuoti parduotų prekių savikainos apskaičiavimo audito esmę; 7. pateikti mokesčių audito ypatumus; 8. atskleisti pasirinktų mokesčių audito eigą. Darbas suskirstytas į tris teorinius skyrius, kuriuose išsamiai analizuojami pardavimų audito klausimai, glaustai apibendrinama pateikta informacija. Visose darbo dalyse aptartos pagrindinės pardavimų audito temos: reglamentavimas, pajamų ir sąnaudų pripažinimas, mokesčių, įtraukiamų į kitos veiklos sąnaudas, auditas. Ruošiant šį referatą, buvo remiamasi įvairiais šaltiniais: knygomis, internetu, teisės aktų baze ir kita. Analizuojant literatūrą, daugiausiai aktualios informacijos pavyko rasti norminiuose teisės aktuose. Pagrindiniai apibrėžimai, pardavimų audito atlikimo eiga - pastovesnė ir rečiau besikeičianti informacija, todėl jos buvo ieškota knygose. Literatūros sąraše nurodyti tik tie šaltiniai, kurie buvo panaudoti darbe. Pardavimų auditas Pardavimų ir pirkėjų skolų ciklas Pardavimų auditas – atsakinga ir sudėtinga audito sritis, glaudžiai susijusi tiek su parduotos produkcijos uždirbtomis pajamomis, tiek su pirkėjų skolomis. Norint suprasti pardavimų audito metodiką, būtina išsiaiškinti pardavimų ir skolų ciklų esmę. Nors šie ciklai susieti su įmonių veiklos ypatybėmis, tačiau visoms įmonėms būdingi esminiai principai. Literatūroje dažniausiai nurodomi šie pagrindiniai pardavimų ir pirkėjų skolų ciklų etapai: o Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas o Pardavimų skolon patvirtinimas o Prekių išsiuntimas o Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas o Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas o Apmokėjimų registravimas o Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas o Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas laikomas pardavimų ciklo pradžia. Svarbu, kad užsakymai būtų laiku ir teisingai įregistruoti užsakymų žurnale ar kituose apskaitos registruose. Auditorius turi skirti pakankamai dėmesio šiam etapui, kad galėtų įsitikinti, ar įmonės vadovybė derina turimų atsargų kiekius su užsakytos produkcijos kiekiais, ar nėra neįregistruotų užsakymų. Tokie užsakymai gali sukelti pirkėjų nepasitenkinimą, kartu sumažės ir pajamos. Pardavimų skolon patvirtinimas reiškia, kad prieš išsiunčiant prekes įgaliotas darbuotojas privalo ne tik patvirtinti, bet ir įvertinti pardavimus skolon. Šio proceso silpna kontrolė dažnai lemia didelius atidėjimus abejotinoms pirkėjų skoloms ir beviltiškų skolų nuostolius. Prekių išsiuntimo etapu svarbiausia ne tik laiku išsiųsti prekes, bet ir teisingai išrašyti prekių siuntimo dokumentus. Juose turi būti pateikta informacija apie pirkėją, prekių kiekius ir fizines savybes, atsakingų asmenų parašai ir išsiuntimo data. Išsiuntimo dokumentų originalas išsiunčiamas pirkėjui, o kiti egzemplioriai – atsakingoms įmonės tarnyboms. Įmonėms patartina tam tikto laikotarpio pabaigoje rengti patvirtintų, tačiau neįvykdytų užsakymų ataskaitą. Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas. Išrašomos sąskaitos – pagrindinis dokumentas, kuriuo pripažįstami pardavimai ir pirkėjų įsiskolinimai. Todėl auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos išrašytos laiku ir teisingai, ar užpildyti visi rekvizitai. Svarbu, kad sąskaitos būtų išrašomos visoms išsiųstoms prekėms, kad vienai prekių siuntai nebūtų išrašyta daugiau nei viena sąskaita ir kad sąskaitoje pateikta skolos suma būtų tiksli. Įmonėms derėtų sudaryti ir pardavimų ataskaitas už tam tikrą laikotarpį, kuriose pardavimai būtų paskirstyti pagal tam tikrus požymius (prekių rūšį, pirkėjus, pardavimų agentus ir kt.). Tokia pati informacija turi būti registruojama pirkėjų skolų žiniaraštyje, kuriame ji detalizuojama pagal atskirus pirkėjus. Todėl bet kuriuo atveju galima pateikti informaciją apie pirkėjų likutį laikotarpio pradžioje, įvykdytas operacijas per laikotarpį ir likutį laikotarpio pabaigoje. Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas. Šiuo etapu dažnai būna, kad pirkėjas pareiškia nepasitenkinimą gautų prekių kokybe. Prekių tiekėjas arba priima atgal parduotas prekes, arba suteikia nuolaidą pirkėjui. Svarbu, kad prekių grąžinimai ir suteiktos nuolaidos būtų laiku įregistruotos prekių grąžinimų ir nukainojimų žurnale bei pirkėjų skolų žiniaraštyje. Rekomenduojama grąžintas prekes sandėliuoti atskirai ir joms taikyti kitas kontrolės procedūras norint išaiškinti, kodėl pirkėjų nepatenkino prekės. Apmokėjimų registravimas apima grynųjų pinigų gavimą ir jų įnešimą į banką bei jų registravimą apskaitos registruose. Pasitaiko nemažai atvejų, kai ne visi gauti grynieji pinigai įregistruojami apskaitos registruose arba tam tikra suma laiku neįnešama į banką. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas išskiriamas todėl, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai pirkėjas nepadengia skolų. Atidėjimai abejotinoms pirkėjų skoloms turi padengti beviltiškų skolų nuostolius, tenkančius einamųjų metų pardavimams. Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas taip pat labai svarbus. Įmonės vadovybė įsitikinusi, kad pirkėjas dėl įvairių priežasčių neapmokės skolų, jas nurašo. Paprastai taip atsitinka kai pirkėjas bankrutuoja, o teisminės institucijos neranda turto, kuriuo galėtų padengti skolas. Tada svarbu, kad įmonės vadovybė parengtų dokumentą, kuris buhalterijai būtų pagrindas nurašyti skolas kaip beviltiškas. Auditorius turi gerai žinoti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapus bei jų ypatybes, ypač juose vykstančių operacijų dokumentinį įforminimą. Jis turi patikrinti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo vidaus kontrolės sistemą. Svarbiausios procedūros, kurias turi atlikti auditorius kiekvienu ciklo etapu Kiekvienu pardavimo ir pirkėjų skolų ciklo etapu auditorius turi atlikti tam tikras procedūras. Tikrindamas pirkėjų užsakymų gavimą ir registravimą, jis turi nustatyti, ar visi pirkėjų užsakymai tinkamai, tiksliai ir laiku įregistruojami užsakymų registravimo žurnaluose. Tai leidžia nustatyti neįvykdytus užsakymus. Auditorius taip pat turi patikrinti, ar užsakymų įregistravimo dokumentai buvo patvirtinti darbuotojo, kuris atsakingas už pardavimų skolon suteikimo ir prekių išsiuntimo kontrolę. Ši patikrinimo procedūra svarbi, nes padeda sumažinti abejotinų ir beviltiškų pirkėjų skolų nuostolius. Pardavimų skolon patvirtinimo etapu auditorius turi nustatyti, ar įmonėje yra atsakingas darbuotojas, turintis patvirtinti užsakymą, kad galima būtų išsiųsti prekes. Įmonėje turėtų būti nustatytos griežtos kiekvienam pirkėjui pardavimo skolon ribos. Prekių išsiuntimo etapu auditorius turi patikrinti, ar prekių gabenimo važtaraščiai buvo sunumeruoti didėjančia tvarka, ar griežtai apskaitomi. Sąskaitų pirkėjams išrašymo ir pardavimų registravimo etapu auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos pirkėjams tiksliai ir teisingai išrašomos, ar jos tiksliai apskaitomos, be to, ar atsakingi darbuotojai jas periodiškai tikrina. Taip pat reikia įsitikinti, ar išrašomi prekių grąžinimo dokumentai, jeigu pirkėjas dėl tam tikrų priežasčių grąžino prekes. Tikrindamas prekių grąžinimus ir nukainojimus auditorius pirmiausia turi išsiaiškinti, ar prekių grąžinimai ir sąskaitos nuolaidos buvo teisingai ir laiku įregistruotos, ar įmonėje yra atsakingas asmuo, kuris nagrinėtų priežastis, kodėl pirkėjai grąžino prekes. Apmokėjimų registravimo etapo svarbiausias auditoriaus uždavinys – nustatyti, ar įmonėje buvo atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų priėmimo funkcijų. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimo ir registravimo etape auditorius turėtų įsitikinti, ar įmonėje nustatomi būdai abejotinoms skoloms vertinti. Naudojami du būdai: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis būdas naudojamas tada, kai žinoma kiekvieno pirkėjo finansinė būklė. Kiekvienas skolininkas atidžiai stebimas, nagrinėjami jo veiklos rezultatai. Šis būdas efektyvus kai yra nedaug skolininkų. Suprantama dažniausiai įmonės turi daug skolininkų, todėl netiesioginis būdas yra labiau rekomenduotinas. Auditorius, tikrindamas atidėjimus, turi nustatyti, ar įmonė vėluojantiems mokėti pirkėjams siunčia žodinius ir raštiškus kvietimus sumokėti skolas, ar apie tai informuoja įmonės teisininkas. Be to, norint atlikti beviltiškų pirkėjų skolų nurašymą, auditoriui privaloma žinoti įmonės vadovybės atsakomybės laipsnį tokioms skoloms nurašyti. Pardavimų vidaus kontrolės sistemos įvertinimas Auditorius, tikrindamas pardavimų vidaus kontrolės sistemą, turi įsitikinti: Įrašų pilnumu – ar visi pardavimai užregistruoti realiai egzistuojantiems pirkėjams. Įrašų tikslumu – ar teisingai užfiksuotos pardavimų datos, kainos, kiekiai, pirkėjai išrašomuose pirkėjams ir įmonės dokumentuose. Leidimais atlikti operaciją – ar visi įregistruoti pardavimai atspindi realius prekių išsiuntimus realiems pirkėjams, ar jie patvirtinti atsakingo asmens. Turto apsauga – tiktai turintys tam teisę asmenys gali prieiti prie gautinų sumų įrašų. Vienas iš svarbiausių vidaus kontrolės sistemos uždavinių pardavimų ir pirkėjų skolų cikle – užtikrinti tinkamą darbuotojų atsakomybės ir funkcijų atskyrimą. Tai padeda įmonei apsisaugoti nuo tyčinių ir atsitiktinių piktnaudžiavimų. Todėl svarbu, kad pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapais atliekamas funkcijas atliktų skirtingi darbuotojai. Ypač griežtai turėtų būti atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų gavimo registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų gavimo funkcijų. Daug dėmesio reikia skirti tikėtinų ir netikėtų pardavimų nukrypimų analizei. Tikėtini nukrypimai dažniausiai būna susiję su įmonės veiklos sezoniškumu, o netikėti – dažniausiai nėra paaiškinami (pavyzdžiui, kokį mėnesį labai daug parduodama arba pardavimai tapo daug pelningesni). Auditorius turi išsiaiškinti tokių nukrypimų priežastis ir veiksnius. Siekiant įvertinti pardavimų vidaus kontrolės sistemos efektyvumą, tikslinga apskaičiuoti kai kuriuos santykinius rodiklius. Rekomenduojama apskaičiuoti tam tikrų laikotarpių pardavimus pagal atskiras prekių rūšis, gautinų sumų ir pardavimų santykį, pardavimų ir atidėjimų blogoms paskoloms santykį, pardavimų ir beviltiškų skolų skolų santykį ir kt. Praktika rodo, kad neretai ataskaitinio laikotarpio pardavimai būna įregistruoti kitame laikotarpyje arba atvirkščiai. Tai gali būti padaryta sąmoningai arba netyčia. Toks tam tikrų sumų įregistravimas gali sumažinti arba padidinti audituojamo laikotarpio pelną. Todėl auditorius turėtų nustatyti ir įvertinti įmonės vidaus kontrolės procedūras, kurios užtikrintų pardavimų ir pirkėjų priskyrimą tinkamam laikotarpiui. Jei operacijų dokumentai (sąskaitos, važtaraščiai) sunumeruoti didėjančia tvarka, šį testą atlikti nesunku. Jeigu prekių išsiuntimo dokumentai nesunumeruoti didėjančia tvarka, o prekių išsiuntimo ir sąskaitų registravimo funkcijos neatskirtos, tai patikrinti, ar pardavimai priskirti tinkamam laikotarpiui, labai sunku. Pardavimo pajamų auditas Kiekvienos įmonės veiklos tikslas – parduoti prekes ir iš to uždirbti pajamų bei pelno. Žodis “prekės” finansinėje apskaitoje suprantamas ne tik kaip prekės siaurąja prasme, t.y. anksčiau iš kitų įmonių nupirktos perparduoti skirtos vertybės, bet ir kaip klientams suteiktos paslaugos ar įmonėje pagaminta produkcija, parduota tretiesiems asmenims. Vadinasi, prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamas. Pajamos LR Buhalterinės apskaitos įstatyme apibrėžtos, kaip ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, t.y. turto padidėjimas ar įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus . Didžiausią lyginamąjį svorį bendroje pajamų sumoje sudaro pardavimų pajamos, kurioms priskiriamos visos gautos pinigų sumos, kitoks turtas, taip pat ir pirkėjų įsipareigojimai sumokėti, susiję su parduotomis per ataskaitinį laikotarpį prekėmis. Pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas patikrinimui auditorius turi skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Privaloma patikrinti šių pajamų gavimo ciklo svarbiausias operacijas: 1. prekių ir paslaugų pardavimą; 2. prekių ir paslaugų apmokėjimą; 3. prekių grąžinimą ir pirkėjų pretenzijų priėmimą. Atliekant prekių ir paslaugų pardavimo auditą, būtina ištirti klientų užsakymus, užsakymų patvirtinimus, prekių išsiuntimo sąlygas bei operacijas. Prekių išsiuntimas – svarbiausia ūkinė operacija, parodanti savų atsargų praradimą. Kadangi daugelis įmonių pardavimo apimtį apskaito pagal prekių išsiuntimą, tai svarbu įforminti tam tikru transporto dokumentu. Atliekant prekių ir paslaugų apmokėjimo auditą pirmiausia reikia patikrinti grynųjų pinigų gavimą ir jų įdėjimą į banką. Grynus pinigus gali priimti įmonės personalas arba tiesiogiai bankas. Pinigai gali patekti į įmonę paštu, čekiais, pervedimais į banko sąskaitą. Auditorius turi palyginti pervestas pinigų sumas su įregistruotomis. Tikslinga atlikti ir prekių grąžinimo bei pirkėjų pretenzijų patikrinimą. Šiam darbui auditoriai dažnai neskiria didesnio dėmesio. Tačiau akivaizdu, kad prekių grąžinimas ir pirkėjų pretenzijos ne tik didina įmonės nuostolius, bet ir formuoja neigiamą įvaizdį apie įmonės produkcijos kokybę, darbo organizavimą ir kt. Esant didelei konkurencijai, šis veiksnys labai svarbus. Todėl auditorius turi patikrinti, ar buvo prekių grąžinimo atvejų, ar pirkėjai nepareiškė pretenzijų. Svarbu išaiškinti, kokios prekės dažniausiai grąžinamos, kokias pretenzijų priežastis dažniausiai nurodo pirkėjas, ar šias pretenzijas įmonės vadovybė svarsto, ar naudoja tam tikras priemones. Patikrinus atskiras pajamų gavimo ciklo operacijas, svarbu išsiaiškinti ir patį ciklą, būtent: o pardavimų apimtį; o pirkėjų skaičių ir jų potencialias galimybes pirkti; o pardavimų sąlygas; o konkurencingumo lygį; o pajamų gavimo valdymo ir kontrolės sistemą ir kt. Auditoriams paprastai būna sunkiausia išaiškinti susietus su grynais pinigais piktnaudžiavimus, kurie kurie įvyko dar prieš įplaukas įregistruojant apskaitos registruose. Pajamų ciklas apima daug ūkinių operacijų. Pirmiausia, pirkėjų užsakymų registravimą, prekių pristatymą pirkėjams, sąskaitų klientams pateikimą, pirkėjų skolų įregistravimą, apmokėjimą už prekes, apmokėjimo ir išsiųstų prekių sumų sutikrinimą, pardavimų kreditan tvarkymą ir kt. Šių operacijų teisingas atlikimas priklauso nuo vidaus kontrolės sistemos būklės. Todėl auditorius turi kruopščiai patikrinti vidaus kontrolės funkcionavimą, atkreipdamas ypatingą dėmesį į darbuo tojų pareigų atskyrimą: dviejų ar daugiau pareigų suteikimas vienam darbuotojui sudaro palankias sąlygas atsirasti klaidoms ir apgaulėms. Audito teorija dažniausiai rekomenduoja 2 vidaus kontrolės sistemos, susietos su pajamų gavimu, patikrinimo variantus: 1. Pajamų ciklo operacijų klausimyno sudarymą. 2. Vienos operacijos pavyzdžio išsamų patikrinimą. Pajamų ciklo operacijų klausimyną tikslinga sudaryti taip, kad galima būtų gauti atsakymus apie pajamų buvimą, pilnumą, teises ir įsipareigojimus, įvertinimą ir pateikimą bei atskleidimą apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje. Vienos operacijos pavyzdžio pajamų cikle nagrinėjimas turi apimti pardavimo operacijos atlikimo nuo pirkėjo užsakymo gavimo, kredito suteikimo, prekių išsiuntimo, sąskaitos pateikimo, pardavimų ir pirkėjų skolų iki apmokėjimo gavimo įregistravimo patikrinimą. Nesvarbu, kuris variantas bus pasirinktas, bet svarbu, kad būtų gaunama patikima ir pakankama informacija apie pajamų gavimo vidaus kontrolės struktūrą. Tokia informacija padės parinkti konkrečias pajamų ciklo kontrolės procedūras, kurios užkirstų kelią galimoms klaidoms, padėtų jas aptikti ir ištaisyti. Pardavimo pajamų pripažinimo auditas Auditorius, atlikdamas pajamų auditą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtinta Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka. Ji nustato, kad visas įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas privaloma registruoti apskaitoje bei pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus. Reikėtų pažymėti, kad įmonių, tvarkančių apskaitą pagal kaupimo principą, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo pajamų pripažinimo bei apskaitos tvarką reglamentuoja ir nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojantis 10 – asis Verslo apskaitos standartas. Jame teigiama, jog pajamos, vadovaujantis kaupimo principu, apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Remiantis minėtais norminiais aktais, auditorius pirmiausia turi įsitikinti, ar pajamos kaupiamos teisingai. Priešingu atveju, neteisingas pajamų kaupimas gali turėti dvejopą efektą: 1. Pajamos gali būti pripažįstamos per anksti arba per vėlai, ne tuo laikotarpiu. 2. Pajamos gali būti pripažįstamos tada, kai abejojama, ar jos iš tikrųjų uždirbtos. Taip gali įvykti, kai pajamos pripažįstamos vienu laikotarpiu, bet paaiškėjus, kad jos nėra uždirbtos, apskaitomos kitu laikotarpiu. Tokiu būdu padidinamos vieno laikotarpio pajamos ir kito laikotarpio sąnaudos. Kad parduotos produkcijos ar atliktų paslaugų pajamos būtų pripažintos uždirbtomis, turi būti įvykdytos šios sąlygos: turi būti baigti visi svarbiausi produkcijos gamybos darbai; tikimybė, kad nebus apmokėta už parduotas prekes turi būti nedidelė; pardavėjas pirkėjui turi būti perdavęs visą su produkcija susijusią riziką bei esamą ir būsimą naudą iš šios produkcijos; pardavėjas privalo nebekontroliuoti parduotos produkcijos kainos, o tikimybė, kad ji bus grąžinta arba, kad ją reikės papildomai apdoroti ir patirti reikšmingų sąnaudų, yra labai menka; tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti jos dydį; sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kada pardavėjas ima nebevaldyti ir nebekontroliuoti prekių, o pirkėjas tampa atsakingas už prekes ir perima prekių nuosavybės teikiamą naudą. Šis momentas aptariamas pirkimo pardavimo sutartyje. Daugeliu atvejų rizika perduodama kartu su nuosavybės teise į parduotas prekes, tačiau rizikos perdavimas gali nesutapti su nuosavybės teisių perdavimo momentu. Jeigu įmonė neperduoda rizikos, susijusios su parduodamomis prekėmis, sandoris nelaikomas pardavimu ir pajamos nepripažįstamos. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad pardavus prekes bus gauta ekonominės naudos. Kai kuriais atvejais tokia tikimybė neatsiranda tol, kol negaunami pinigai arba kol neišnyksta abejonės. Pavyzdžiui, gali būti neaišku, ar užsienio vyriausybė suteiks leidimą pervesti sumas, uždirbtas užsienio šalyje. Jei toks leidimas gaunamas, abejonės išnyksta ir pajamos pripažįstamos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skolų suma, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos . Pagal palyginimo principą, pajamos ir sąnaudos, susijusios su tuo pačiu sandoriu, turi būti pripažįstamos tą patį ataskaitinį laikotarpį. Sąnaudos pripažįstamos tuomet, kai jos uždirba atitinkamas pajamas. Tačiau pajamos negali būti pripažintos, jeigu negalima patikimai įvertinti sąnaudų. Tokiomis aplinkybėmis visos už parduotas prekes jau gautos sumos yra pripažįstamos įsipareigojimais arba būsimų laikotarpių pajamomis. Paslaugų teikimo pajamos, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikimo rezultatas gali būti patikimai įvertintas, ar ne, pripažįstamos skirtingais būdais: 1. Kai paslaugų teikimo sandoris užbaigiamas tą patį laikotarpį, kurį buvo pradėtas, pajamos pripažįstamos tą patį laikotarpį ir įvertinamos sutartyje nurodyta suma. 2. Kai pagal paslaugų teikimo sandorį paslaugos teikiamos ilgiau negu vieną ataskaitinį laikotarpį, pajamos proporcingai paskirstomos tiems laikotarpiams, kurių metu buvo teikiamos paslaugos. 3. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad suteikus paslaugas bus gauta ekonominės naudos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skola, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos. 4. Jeigu paslaugų teikimo sandorio patikimai įvertinti negalima, tuomet pajamomis pripažįstama suma, lygi išlaidoms, kurias tikimasi atgauti. Pelnas nepripažįstamas. 5. Jei patikimai įvertinti sandorio negalima ir nėra galimybių atgauti (susigrąžinti) patirtų išlaidų, jos pripažįstamos sąnaudomis. Pajamos šiuo atveju nepripažįstamos. Sprendžiant pajamų pripažinimo tvarką, tenka atsižvelgti ir į gamybos ciklo trukmę. Įmonėse, kur jis trumpesnis nei vieneri metai, pajamų uždirbimo momentu laikytinas produkcijos pardavimo ar paslaugų suteikimo momentas. Išsiųsta produkcija jau laikoma parduota ir pajamos už ją ar suteiktas paslaugas apskaitoje ir atskaitomybėje laikomos uždirbtomis (gautomis), nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. Jei pirkėjui prašant prekių išsiuntimas atidedamas, pajamos gali būti įregistruotos iki jas išsiunčiant, tačiau tik tuo atveju, jei produkcija visiškai pagaminta ir nereikia atlikti jokių papildomų darbų norint ją parduoti. Produkcija laikoma parduota, jeigu pirkėjas sumoka už perkamas prekes iš karto arba be esminių papildomų sąlygų įsipareigoja sumokėti vėliau (abi sandorio pusės pasirašo atitinkamą dokumentą: sąskaitą-faktūrą, važtaraštį ar kt.). Jei prekių pardavimo sutartyje numatyta, kad jos turi būti nugabentos (sumontuotos, patikrintos ir pan.) pirkėjui, pardavimo momentu laikomas produkcijos pristatymo užbaigimo, kurį patvirtina pirkėjas, pasirašęs darbų perdavimo-priėmimo aktą ar kitą dokumentą, momentas. Jeigu nurodytieji papildomi darbai labai paprasti (pvz. buitinės technikos prijungimas), pajamų uždirbimo momentu gali būti laikomas produkcijos perdavimo pirkėjui momentas. O jeigu parduotos produkcijos instaliavimas neįeina į šios produkcijos kainą, pajamos, susijusios su jos montavimu, patikrinimu ar kitais darbais, laikomos uždirbtomis tik po to, kai pirkėjas patvirtina, jog šie darbai atlikti . Kai gamybos ciklas ilgesnis nei vieneri metai, pajamos pripažįstamos pagal faktiškai atliktų darbų procentą, nebūtinai pilnai pagaminus produkciją. Pajamos už suteiktas paslaugas pripažįstamos jas atlikus ir surašius atitinkamą dokumentą. Pinigai, iš anksto gauti už išsiųstiną produkciją ar suteiktinas paslaugas laikomi įplaukomis ir apskaitoje fiksuojami kaip įmonės įsipareigojimai pirkėjams. Pajamos, kaip jau buvo minėta, pripažįstamos tik nuo pardavimo momento. Prekių mainų atveju, pajamos uždirbamos, kai mainomos prekės perduodamos pirkėjui. Tuo tarpu pajamos už žemės ūkio produkciją, jeigu yra nusistovėjusios stabilios šios produkcijos kainos rinkoje, gali būti pripažįstamos, vos tik ši produkcija pagaminama. Prenumeratos atveju – išsiuntus produkciją užsakovui ar suteikus atitinkamas paslaugas. 804 LR Vyriausybės nutarime numatyta, kad jei esant didelei rizikai, pinigai nebus gauti, pajamų pripažinimą galima atidėti vėlesniam laikotarpiui, o apskaitoje fiksuoti tik pradinę įmoką ir vėlesnius mokėjimus. Į uždirbtas pajamas už parduotą produkciją neturi būti įskaitytas:  pirkėjų sumokėtas PVM;  prekybinės nuolaidos (diskontai), kuriomis pasinaudojo pirkėjai;  prekių grąžinimo bei nukainojimo sumos. Taigi pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo. Parduodant prekes išsimokėtinai, esant didelei rizikai negauti pinigų, pajamų ir sąnaudų pripažinimui taikomi du pagrindiniai būdai – sąnaudų padengimo ir eilinės įmokos. Taikant sąnaudų padengimo būdą tol, kol iš pirkėjo gauta suma nepadengia parduotos produkcijos savikainos, apskaitoje nepripažįstamas pardavimo pelnas. Tuo tarpu, pasirinkus eilinės įmokos būdą, dalis kiekvieno gauto mokėjimo laikoma pelnu iš pardavimų išsimokėtinai. Iki šiol minėti pajamų pripažinimo apskaitoje atvejai, remiantis 804-uoju LR Vyriausybės nutarimu tiko tik ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens teises turintiems ūkio subjektams. Naujasis pelno mokesčio įstatymas leidžia įmonėms pajamas pripažinti taikant pinigų apskaitos principą. Tokiu atveju pajamos pripažįstamos pagal faktišką pajamų gavimo momentą, kuriuo laikomas sumokėjimo pinigais, atsiskaitymo natūra (mainais į kitas prekes, paslaugas ar kt.), įsipareigojimų perdavimo arba kitokio atsiskaitymo už patiektas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar pan. momentas . Jeigu įmonė yra PVM mokėtoja, jos pajamos apskaitomos be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas gali būti sumokama ne visa išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma, o tik tos sumos dalis, tai šią dalį pajamoms priskirti reikia iš karto, nelaukiant kol bus sumokėta visa suma. Likusi sąskaitoje nurodytos sumos dalis pajamoms bus priskirta, kai skolininkas ją sumokės. Įmonei gavus išankstinį apmokėjimą (avansą) už numatomas patiekti prekes, suteikti paslaugas, tai gauta suma nepripažįstama pajamomis, o buhalterinėje apskaitoje parodomas įmonės įsipareigojimas (skola) pirkėjui. Ši iš anksto gauta suma pajamomis bus pripažinta tą momentą, kai pirkėjui bus suteiktos paslaugos ar patiektos prekes. Jeigu bus patiekta tik dalis prekių arba suteikta tik dalis paslaugų, tai įmonės pajamomis pripažįstama ne visa iš anksto gauta suma, o tik jos atitinkama dalis.
Apskaita  Kursiniai darbai   (43,85 kB)
Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)
Civilinė teisė
2009-12-11
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)
Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.
Vadyba  Analizės   (27,5 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Ekonomikos „kardiograma“ - nenutrūkstanti sinusiodė. Kiekviena jos viršūnė reiškia ekonomikos perkaitimą, kitais žodžiais tariant, didesnę arba mažesnę finansinę krizę. Dažniausiai krizė, arba „besiformuojantis burbulas“ prasideda kokiame nors sektoriuje, iš pradžių paliesdamas tik tiesiogiai susietas sritis, o paskui apimdamas visą šalies, regiono ar pasaulio ekonomiką. „Burbulas“ investicijų pasaulyje suprantamas kaip skirtumas tarp turto, įskaitant vertybinius popierius, kainos ir fundamentale analize pagrįstos jo vertės.
Psichologija  Referatai   (14 psl., 49,17 kB)
Ieškant įvairių iliustracijų, fotografijų, diagramų, grafikų, patentų brėžinių, prekių ženklų ar kitokios vaizdinės informacijos, neretai bendrųjų žinių apie paiešką voratinklyje nepakaks. Vaizdų paieška jame puikiai organizuota ir kasdien tobulinama. Todėl pravartu susipažinti su tokios paieškos ypatumais ir galimybėmis.
Informatika  Referatai   (10 psl., 17,1 kB)
Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.
Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia. Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001 m. lapkričio 06 d.
Apskaita  Referatai   (15 psl., 79,45 kB)
Individuali įmonė
2009-11-03
Individuali (personalinė) įmonė pagal terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys - negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).
Teisė  Referatai   (14 psl., 20,74 kB)
Žalingi įpročiai
2009-10-05
Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.
Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)
Kiekvienam teisniam ir veiksniam asmeniui neišvengiamai tenka būti civilinės teisės subjektu, t.y. dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose. Šie santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės, kuri priklauso privatinės teisės sričiai. Kad būtų užtikrintas tinkamas ir teisėtas civilinės teisės, kaip vienos svarbiausių teisės šakų, funkcionavimas Lietuvos Respublikoje yra išleistas LR Civilinis kodeksas, kuris reglamentuoja svarbiausius civilinės teisės aspektus: bendrus klausimus, fizinių ir juridinių asmenų teisės ir pareigas, paveldėjimą, šeimos, daiktinę ir prievolių teisę. Neabejotinai svarbus yra šio kodekso normų žinojimas, kuris padeda tinkamai naudotis savo teisėmis bei atlikti nustatytas pareigas. Kadangi be civilinių teisės objektų sampratos, įtvirtintos CK 1.97 straipsnyje, nebūtų įmanoma tinkamai atlikti minėtų veiksmų ir būti tinkamu civilinės teisės subjektu, šiame darbe yra siekiama supažindinti su civilinių teisių objektais, jų rūšimis, klasifikacija.
Teisė  Referatai   (9 psl., 20,5 kB)
Elektroninės komercijos samprata. E-komercijos sąvoka. E-komercijos infrastruktūra. E-komercijos tyrimo modeliai. E-komercijos paslaugų tinklų optimizavimo galimybės SANITEX įmonėje. Optimizavimo tikslas ir objektai. Reikalavimai e- komercijos. Dėl plataus pasiekiamumo ir lankstumo Internetas tapo labai svarbiu pardavimų kanalu šiandieniniame versle. Naudojant elektroninės komercijos taikomąsias programas, organizacijos gali išsiveržti į priekį stiprinant ryšį su klientais, gali sparčiai išsiplėtoti naujose rinkose, sukurti naujus pajamų srautus, ir išauginti pelningumą. Šiandienos elektroninė komercija sukuria virtualią parduotuvę, įgalina kompanijas pristatyti savo produktus ar paslaugas, užpildyti užsakymus ir transakcijų procesus 24 val. per parą. Elektroninės komercijos sprendimai taip pat leidžia organizacijoms pasiekti specialių poreikių auditorijas.
Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 135,37 kB)
Mokėjimo sąlygos nurodo: kada pardavėjas praranda nuosavybės teisę į parduodamas prekes; kada pardavėjas praranda prekių kontrolę; laiką ir būdą, kada ir kaip bus apmokėta už parduotas prekes. Mokėjimo sąlygos importuotojų ir eksportuotojų požiūriu yra skirtingos. Mokėjimo priemonės: čekis (čekių rekvizitai, čekių indosavimas, mokėjimais privačiais čekiais, mokėjimas banko trata), vekselis, tarptautinio mokėjimo pavedimai.
Finansai  Pateiktys   (80 psl., 34,39 kB)
Išankstinis mokėjimas. Avansinis mokėjimas. Mokėjimas tiekiant. Mokėjimas atvira sąskaita. Išankstinis mokėjimas reiškia visos sutartyje numatytos sumos sumokėjimą prieš gaunant prekes. Avansinis mokėjimas reiškia sutartyje numatytos sumos dalies sumokėjimą prieš gaunant prekes. Mokėjimo tiekiant sąlyga - prekė perduodama tik už ją sumokėjus. Esant mokėjimui atvira sąskaita, eksportuotojas išsiunčia prekes bei sąskaitą-faktūrą pirkėjui prieš apmokėjimą.
Finansai  Pateiktys   (39 psl., 16,35 kB)
Dokumentiniai tarptautiniai finansiniai atsiskaitymai. Dokumentinis inkaso. Dokumentų inkasavimo dalyviai. Dokumentų inkasavimo eiga. Dokumentų išdavimo tvarka. Dokumentinis akredityvas. Dokumentinio akredityvo dalyviai. Dokumentinio akredityvo išleidimo tvarka. Dokumentinių akredityvų rūšys.
Finansai  Pateiktys   (165 psl., 69,11 kB)
Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.
Ekonomika  Pateiktys   (152 psl., 202,51 kB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Biržos organizacinė˜struktūra. Rinkos institucijos ir reguliavimas. Listingo reikalavimai. Prekyba vertybiniais popieriais. Specialios procedūros. Atsiskaitymai už sandorius. Narystė biržoje. Biržos įmokos. Rinkos priežiūra. Nauja prekybos sistema. Indeksai. Baltijos šalių vertybinių popierių biržų bendradarbiavimas. Informacija apie rinkąˆ ir biržos leidiniai. Biržos nariai.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (22 psl., 625,8 kB)
Kompiuterių tinklas – tarpusavyje sujungtų savarankiškų kompiuterių aibė. Kompiuteriai tarpusavyje sujungti, jei jie gali keistis informacija. Sujungimo būdas (laidas, lazeris, mikrobangos) nėra svarbu. Nepriklausomi – jei nėra susiję master/slave sąryšiu, jei nė vienas sistemos kompiuteris negali priverstinai valdyti kito. Mainframe su terminalais nėra kompiuterių tinklas. Kompiuterių tinklas nėra paskirstyta sistema. Paskirstyta sistema yra programinė įranga, veikianti naudodama kompiuterių tinklų galimybes.
Informatika  Konspektai   (5 psl., 73,85 kB)
Finansų matematika
2009-09-11
Pelningumo indeksas. Palūkanos. Pagrindinės sąvokos. Paprastosios palūkanos. Sudėtinės palūkanos. Pagrindiniai procentų uždaviniai Kapitalo dvigubėjimas. Nominalioji ir veiksmingoji palūkanų normos. Palūkanų nuolatinis skaičiavimas. Diskontas. Funkcinė lygtis. Periodiniai mokėjimai. Finansinė renta. Finansinės rentos dabartinė vertė. Infliacija. Laipsniškas kredito gražinimas. Amžinoji renta Kreditas. Trumpalaikis kreditas. Kredito grąžinimo fondas. Lengvatinis kreditas. Vartotojiškasis kreditas. Kredito konversija. Vidinė pajamų norma. Investicijų analizė. Grynoji dabartinė vertė. Procentai. Procentai ir promilės.
Finansai  Paruoštukės   (2 psl., 26,01 kB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Šis darbas - tai pačių pagrindinių vertybinių popierių rinkos principų, būdingų tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkoms apžvalga. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Referato tikslas- panagrinėti vertybinių porpierių rinkos bruožus, jos įtaką valstybės ekonominiame gyvenime, tai pat pažvelgti, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje.
Finansai  Referatai   (31 psl., 34,58 kB)
Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.
Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)
Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.
Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.
Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)
Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.
Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)
Verslo aprašymas. Bendras sumanymo aprašymas. Verslo sferos apibūdinimas. Firmos istorija arba atsiradimas. Sumanymo uždaviniai. Sumanymo unikalumas. Marketingas. Verslo aplinkos veiksniai. Rinkos būklė, jos dydis ir tendencijos. Konkurencija rinkoje. Marketingo tikslai ir strategijos. Rinkos segmentavimas ir tikslinių rinkų parinkimas. Marketingo rinkinio elementai. Produktas rinkos požiūriu. Pasiskyrstymo kanalai. Kainų nustatymas. Reklamavimas ir stimuliavimas. Gamyba. Gamybos vykdymo vieta. Gamybos poreikiai. Reikalingos patalpos. Valdymas. Kritinė rizika. Finansai. 6. Kritinė rizika. Darbų grafikas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (28 psl., 150,79 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Finansinės apskaitos esmė, paskirtis ir reglamentavimas. Turto ir nuosavybės esmė apskaitoje. Sąskaitos ir dvejybinis įrašas. Sąskaitų planas. Apskaitos proceso organizavimas. Piniginių lėšų ir skolų įmonei apskaita. Ilgalaikio turto apskaita. Atsargų apskaita. Pirkimų ir pardavimų apskaita. Darbo užmokesčio apskaita. Apskaitos ciklo užbaigimas ir finansinės atskaitomybės parengimas. Kapitalo ir finansinių rezultatų apskaita. Valdymo sistema ir valdymo apskaita. Išlaidos ir jų elgesys. Savikainos esmė ir jos kalkuliavimo metodai. Išlaidų paskirstymas.
Apskaita  Konspektai   (75 psl., 459,84 kB)
Žemės ir žemės ūkis naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei tapo jos ekonomikos pagrindas. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos žemės ūkyje buvo užimta 76,6% visų savarankiškų gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 100 tūkst. bežemių ir 115 tūkst. mažažemių valstiečių. 1919 m. Žemės reformos komisija suorganizavo specialią apklausą išsiaiškinti, kiek jų norėtų gauti žemės. Apklausa parodė, kad 55 532 bežemiai ir 39 108 mažažemiai pageidavo žemės.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,07 kB)
Svarbi grandis žemės ūkio politikoje buvo kooperatyvai arba jų sąjungos. Tai buvo konkrečios ekonominės veiklos organizacijos, užsiimančios prekyba, gamyba arba kreditinėmis operacijomis. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,41 kB)
1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusi Lietuvos Taryba jau 1919 m. balandžio 4 dieną įsteigė Prezidento instituciją. Pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona.1920 m. birželį paskelbtoje laikinojoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Prezidentą renka Seimas. Iki 1926 m. Seimas prezidentu du kartus išrinko A. Stulginskį, bet nuo 1926-ųjų birželio trečiuoju Lietuvos Prezidentu tapo K. Grinius. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykus kariniam perversmui, į valdžią atėjo A. Smetona, kuris jau gruodžio 19 d. buvo išrinktas Respublikos Prezidentu.
Politologija  Konspektai   (1 psl., 3,3 kB)
Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)
Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė buvo suformuota 1990 m. kovo 17 d. Jos ministre pirmininke tapo Kazimiera Prunskienė. Ši vyriausybė vadinta koalicine, arba Santarvės vyriausybe – du trečdalius jos narių sudarė Sąjūdžio atstovai, vienas trečdalis – LKP. K. Prunskienės vyriausybei teko dirbti itin sunkiomis valstybės atkūrimo sąlygomis. Reikėjo sukurti naują valdymo sistemą. Įsteigtos naujos ministerijos: Susisiekimo, Energetikos, Pramonės, Statybos ir urbanistikos.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,09 kB)
Apskaita
2009-09-01
Sistemos Balansas 2005 moduliai ir jų charakterizavimas. Klientų kortelės . Prekių kortelės. Pirkimai. Vidinis judėjimas. Pardavimo kainų formavimas. Pardavimo operacija. Fifo likučių analizė Pradiniai likučiai. Ilgalaikis turtas. Balanso ataskaitos Gamyba. Atsiskaitymai. Debetinės/Kreditinės operacijos
Apskaita  Konspektai   (45 psl., 271,41 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Pasirinktos įmonės marketingo komplekso įvertinimas . Įmonės statuso apibudinimas, jos teikiamos paslaugos,asortimentas. Vartotojas (tikslinė rinka) ir vartotojų elgsena,veiksniai turintys įtakos įmonės vartotojo pirkimams sprendimai. Kainų politika. Paskirstymo politika. Rėmimo politika. Išvados ir pasiūlymai. Marketingo padalinys įmonėje. Marketingo padalinio vieta ir reikšmė įmonės organizacinėje valdymo struktūroje . Marketingo padalinio darbuotojų funkcijos. Marketingo padalinio veikla įmonėje. Rinkos tyrimas ir įvertinimas. Verslo aplinkos įvertinimas. Konkurentų analizė.
Rinkodara  Tyrimai   (40 psl., 56,14 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Palūkanų norma pinigų sumai paprastai išreiškiama kaip procentinė dalis sumos, sumokama už pinigų naudojimą vienerių metų laikotarpiu. Palūkanų normos gali būti skiriamos ir kitiems laiko tarpams, vadinamiems palūkanų laikotarpiais. Palyginkime paprastų ir sudėtinių palūkanų skaičiavimo būdus, akcentuojant pinigų vertės kitimą laike. Paprastosios palūkanos. Palūkanos, kurios mokamos paskolą grąžinant yra proporcingos laiko tarpui, kuriam pagrindinė suma yra skolinama.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 16,01 kB)
Internetas ne tik prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų. Jis sujungia mus vienus su kitais, sujungia "geriečius" su "blogiečiais", ir neteisus yra tas, kuris mano, jog naršyti po interneto platybes nėra pavojinga. Absoliuti dauguma "įsilaužimų" į kompiuterius iš pasaulinio tinklo lieka nepastebėti. Pasak JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), šiuo metu užregistruojami tik maždaug penki procentai nelegalaus landžiojimo po svetimus kompiuterius atvejų.
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,18 kB)
Euras
2009-08-17
Grynieji eurai. Euras Lietuvoje. Euras ir verslas. 1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta – euras. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis taps vienuolika valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,13 kB)
69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.
Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)
Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas. ES struktūra. Europos Sąjungos institucijų lentelė. Europos sąjungos institucijos. Europos viršūnių taryba. Taryba. Komisija. Europos Parlamentas. Teisingumo teismas. Audito rūmai. Ombudsmenas. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Regionų komitetas. Europos investicijų bankas. Europos centrinis bankas. Pirmos instancijos teismas. Bendrųjų reikalų taryba.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (29 psl., 57,6 kB)
Elektroninė komercija Internete. Bankų vaidmuo elektroniniams atsikaitymams. Atsiskaitymo būdai ir modeliai. Lietuvos elektroninė komercija. 1998 m. rugsėjo 3 d. Airijos sostinėje Dubline įvyko unikalus tarpvalstybinio komunikato aktas, kuriame dalyvavo JAV prezidentas Billas Clintonas ir Airijos premjeras Bertie Ahernas. Priešingai nei kiti JAV prezidento pasirašyti aktai, šis turės simbolinę reikšmę elektroninės komercijos istorijoje, kadangi minėtasis dokumentas Dubline buvo pasirašytas elektroniniu būdu – naudojant “Smart Card” korteles su specialiu elektroniniu kodu. Abu šalių vadovai turėjo įdėti korteles su specialiai jose išsaugotu elektroniniu kodu.
Informatika  Referatai   (9 psl., 13,57 kB)
Rusija
2009-08-10
Oficialus pavadinimas - Rusijos Federacija (Rossijskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.
Geografija  Konspektai   (9 psl., 31,38 kB)
Paskolos būstui pirkti. Paskolos sąlygos. Dokumentų pateikimas. Papildomos išlaidos. Paskolos išdavimas. Paskolos grąžinimas. Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: asmens pasą; jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.).
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 8,83 kB)
Kreditinių kortelių kilmė. Mokėjimo kortelės - sukčiavimo įrankiai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga. Pirmas kreditinės kortelės skaičius. Kreditinių kortelių formatai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga Lietuvoje. Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Jau 1914 metais, kai kurios parduotuvės pradėjo išdavinėti savo pastoviems ir turtingiems klientams specialias korteles, kad “pririšti” juos prie savęs. Dauguma specialistų mano, kad banko kreditinių kortelių įdiegimo pradininkas buvo John S. Biggins, dirbęs Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m. jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”.
Informatika  Referatai   (10 psl., 14,94 kB)
Forfeitingas
2009-08-06
Forfeitinginiai popieriai. Forfeitingo sandorio sudarymo technika. Sandorio paruošimo etapai. Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai. Dalyvių išlaidos. Pagrindinės forfeitingo operacijų charakteristikos. Naudojama valiuta. Forfeitinginio finansavimo privalumai ir trūkumai. Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas.
Finansai  Referatai   (12 psl., 18,93 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
IMPARCard atsiradimo prielaidos Lietuvoje. IMPARCard kaip naujos elektroninės atsiskaitymo Lietuvoje priemonės charakteristika. Techninė charakteristika. Įsigijimo sąlygos. Konkurencinės aplinkos analizė. Artimiausio funkcinio konkurento paligynamoji analizė. Panaudojimo galimybės. Pastaruoju metu, vykstant sparčiam mokslo progresui ir staigiam technologiniam šuoliui elektronikos bei telekomunikacijų srityje, atsiranda daug galimybių palengvinti ir supaprastinti daugelį dalykų, su kuriais kasdienybėje susiduria kiekvienas žmogus. Daugelis mokslo išradimų gana greitai pritaikomi kasdieniniame gyvenime ir tampa neatsiejama civilizuoto žmogaus gyvensenos dalimi. Juk dar visai neseniai mobilus ryšys buvo tik perspektyvi idėja, generuojama moksliniuose projektose, o dabar tai jau kasdienybė.
Finansai  Kursiniai darbai   (16 psl., 28,2 kB)
Verslo aprašymas. Verslo srities aprašymas. Verslo idėjos aprašymas. Verslo tikslai, vidinės veiklos organizavimas. Paslaugos aprašymas. Marketingas. Rinkos apžvalga. Konkurencijos analizė. Kainodaros strategija. Reklama ir rėmimas. Paslaugos teikimas. Įmonės vykdomų darbų apašymas. Verslo vietos parinkimas. Patalpos ir įrengimai. Transportas. Personalo parinkimas. Paslaugos teikimo savikaina. Vadyba. Organizacijos valdymo modelis ir stilius. Organizacinė firmos struktūra. Rizikos veiksniai. Galimos problemos ir kliūtys. Alternatyvi veikla. Finansai. Kapitaliniai įdėjimai ir jų panaudojimas. Lūžio taško įvertinimas.
Vadyba  Projektai   (29 psl., 41,31 kB)
Marketingo tyrimas. Hipotezės formulavimas. Stebėjimas. Apklausa. Eksperimentavimas. Marketingo informacijos sistema. Marketingo informacijos sistemos struktūra ir ryšiai. Marketingo tyrimo kryptys. Marketingo tyrimų metodai. Marketingo tyrimų valdymas. Norint padaryti teisingą sprendimą, reikia surinkti reikiamą informaciją. Tam ir yra daromas marketingo tyrimas. Marketingo tyrimas - tai sistemingas duomenų, susijusių su marketingo problemomis, rinkimas, kaupimas ir apdorojimas.
Rinkodara  Referatai   (14 psl., 21,2 kB)
Komercinio kontrakto samprata. Kontraktų rūšys. Kontrakto šalys. Parengiamasis kontrakto sudarymo etapas. Kontaktai pirkėjo iniciatyva. Kontaktai per paklausimą. Kontaktai per užsakymą. Pro forma. Kontaktai su partneriais tarptautiniuose renginiuose. Konkursai. Kontaktai pardavėjo iniciatyva. Kontrakto sudarymas. Kontrakto struktūra ir turinys. Pirkimo pardavimo kontrakto reguliavimas. Incoterms sąlygų apžvalga.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21 psl., 36,63 kB)
Susidomėjimas Europos monetarine sąjunga (EMU). Deloro pranešimas. Politinė EMU reikšmė. Centrinio banko nepriklausomybės svarba. EMU reikšmė visuomenės finansams. Mastrichto sutartis. Mini EMU modelis. EMU turi dvi kryptis: ekonominę ir monetarinę. Ekonominė sąjunga reiškia vieningos rinkos kūrimą be dirbtinių prekybos apribojimų, sąjunginė konkurencijos politika, įprasta vietinė politika ir makroekonomikos politikos koordinavimas. EU nariai susitarę dėl pelno ekonominės sąjungos ir daugelis reikalavimų jau išspręsti.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 21,25 kB)
Užduotis: Bankomatai. Bankas aptarnauja n klientų per k bankomatų. Kliento sąskaitoje iš pradžių yra kažkiek pinigų. Kiekvienas klientas gali: 1) paimti pinigų iš bankomato, sąskaita negali būti neigiama. Bankomatų pinigų resursai riboti ir skirtingi; 2)sužinoti balansą. Kiekvienas klientas turi savo PIN – kurį kiekvienai operacijai nurodo. Jei blogas PIN, bankas neaptarnauja. Jei PIN blogai nurodomas 3 kartus iš eilės tame pačiame bankomate – sąskaita uždaroma. Programos procesų bei procedūrų aprašymas. Programos tekstas. Programos testavimas. Rezultatai.
Informatika  Namų darbai   (9 psl., 7,71 kB)
Šio darbo paskirtis yra įsisavinti organizacijų veiklos sisteminės analizės metodą, kuris skirtas organizacijos padalinių ir darbuotojų informacinių poreikių nustatymui ir specifikavimui. Namų darbas skirtas sisteminės analizės praktiniams įgūdžiams formuoti. Pagrindiniai atliktos sisteminės analizės rezultatai pateikiami namų darbo ataskaitoje, kurią ir sudaro lentelės, schemos ir trumpi jų aprašymai.
Vadyba  Namų darbai   (31 psl., 58,81 kB)
Estija
2009-07-09
Oficialus pavdinimas. Bendrosios žinios. Geografinė padėtis. Klimatas. Demografinės žinios. Istorinės žinios. Administracinis suskirstymas. Ekonomikos rodikliai. Žemės ūkis. Oficialus pavadinimas - Estijos Respublika (Eesti Vabariik). “Eesti” kilęs iš “Aisti” (vardas, kurį germanai davė gentims, gyvenančioms į šiaurės rytus nuo Vyslos), senovės skandinavai žemes į pietus nuo Suomijos įlankos vadino “Eistland“. Sostinė - Talinas (Tallinn).
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,51 kB)
Socialinio pedagoginio darbo tobulinimas neįmanomas be efektyvių darbo metodų, būdų, priemonių, išteklių, socialinės – pedagoginės veiklos technologijų panaudojimo, nes tai ir sudaro socialinio – pedagoginio darbo tyrimo objektą. Socialinio pedagoginio darbo metodiką vertinti kaip mokslinių žinių taikomąją sistemą, įskaitant socialinės ir ugdomosios pagalbos būdų, metodų, priemonių, technologijų visumą, paramą individui, ir sunkioje gyvenimo situacijoje, nuoseklių, tarpusavyje susijusių pedagogo ir kliento veiksmų, sąlygojančių efektyvų asmeninių ir socialinių problemų sprendimų sistemą.
Pedagogika  Referatai   (16,12 kB)
Seifai
2009-07-09
Banke – patalpa (kambarys, rūsys) plieninėms arba gelžbetoninėmis sienomis, šarvuotomis durimis su slaptais užraktais, kurioje įrengtos specialios spintos arba dėžės. Įrengiama automatinė signalizacijos sistema. Pagal šį apibrėžimą gana sunku nustatyti, kuo seifas skiriasi nuo metalinės spintos ar saugyklos. Seifas – įrenginys, saugantis jame esančius daiktus nuo įsilaužiamosios vagystės arba gaisro; uždarytas jis turi bent vieną vidinę sienelę, kurios ilgis mažesnis arba lygus vienam metrui. Jeigu sienelė yra tik viena (pavyzdžiui, padaryta tik iš vientisos plieno plokštelės ir nėra papildomos vidinės gelžbetonio sienelės), toks daiktas jau bus metalinė spinta.
Mechanika  Referatai   (4,64 kB)
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai.
Istorija  Rašiniai   (5,26 kB)
Lietuvos pinigai
2009-07-09
XX a. pirmoje pusėje, praūžus Didžiojo karo (1914-1918 m.) audroms, kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Pirmasis nepriklausomybės mėnesiais ir metais savų pinigų įvedimo klausimas nė nebuvo svarstomas. Buvo daugybė kitų svarbių dalykų, kuriuos skubiai reikėjo spręsti. Krašto finansinė padėtis buvo sunki. 1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės tarybos posėdyje ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras kalbėjo: "Valdžia nei sau, nei visuomenei neslepia, kad finansinis jos stovis yra sunkus. Ar gyvenimą pradėjome su skolomis, ar ne, šiandien nė to negalime pasakyti".
Istorija  Namų darbai   (3,88 kB)
Atkūrus 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi spręsti politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių grįžimo į Lietuvą klausimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 11 d. nutarime Nr.19 "Dėl politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą bei aprūpinimo butais ir darbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos metmenų" numatytos priemonės, užtikrinančios grįžtančių asmenų gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą.
Istorija  Namų darbai   (2,76 kB)
Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis. Pasikeitus Lietuvos Respublikos ekonomikos sandarai, atsirado nauji ūkiniai-komerciniai santykiai. Tai lėmė, kad tarp ūkinių subjektų tapo populiarios paskolų sutartys, kurių įvykdymas dažniausiai užtikrinamas turto įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis.
Teisė  Analizės   (4,42 kB)
Žvelgiant į ateitį,matomas vis didesnis smurtaujančių ir prievartą prieš moteris vartojančių vyrų padaugėjimas. Nusikaltimų,tokių kaip vagysčių,plėšimo,kontrabandos ir pan.didėjimas. Moralinės žalos ir turto prievartavimas - tai paskatino sukurti tokią firmą,kuri sumažintų,o gal ir sustabdytų šiuos nusikaltimus. Nusprendėme įkurti UAB "Slaptųjų Agenčių Biuras"(UAB "SAB"),angliškas vertinys būtų- "Totally Spies".
Matematika  Referatai   (3,87 kB)
Londonas
2009-07-09
Londonas, D.Britanijos sostinė. Jame gyvena 7,4 mln gyventojų. Miestas įsikūręs Anglijos pietryčiuose, lygumoje, abipusTemzės estuarijos, 75km nuo žiočių ( š. J.). Londonas su priemiesčiais sudaro D.Londono metropolinę grafystę (1800km2). Tai miesto centras (Sitis) ir 32 sostinės apygardos. D.Londone susitelkę apie 1/8 visų, apie 1/6 ekonomiškai aktyvių D. Britanijos gyventojų, gyvena apie 0,5 mln imigrantų. Londonas - didelis transporto mazgas. 2 tarptautiniai ir 1 vietinių oro linijų aerouostas.
Geografija  Rašiniai   (4,82 kB)
Viena iš naujesnių ir vis didesnį populiarumą įgaunančių kreditavimo formų yra faktoringas, todėl šiame darbe bus aptarta faktoringo esmė, rūšys, faktoringo pagrindiniai bruožai. Istorikai teigia, kad tokio tipo operacijos buvo vykdomos net prieš 4000 metų ir nedaug tepasikeitė iki šiol. Amerikoje faktoringas pirmiausia buvo naudojamas kolonijoms finansuoti.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Pasaulio bankas
2009-07-09
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje pastebima tendencija kurtis įvairias tarptautines sąjungas, organizacijas. Tai gali būti sąlygojama to, kad stiprėja ryšiai tarp valstybių, didėja globalizacija. Valstybės nori jaustis saugios pasaulinėje arenoje ir ieško būdų, kaip tą saugumą būtų galima užtikrinti. Vienas iš priimtiniausių būdų – valstybių kooperavimasis, jungimasis į bendrų interesų turinčias grupes.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,83 kB)
Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje.
Finansai  Referatai   (4,68 kB)
Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan. Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai. Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkai ypatingą dėmesį skiria pelningumo rodiklių analizei, nes šie geriau parodo ūkio subjekto veiklos efektyvumą nei absoliuti jo pelno suma.
Finansai  Referatai   (4,52 kB)
Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Pinigų vystimosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė. Šiuolaikinėje ekonomikoje grynieji pinigai atlieka pagalbinį, nereikšmingą vaidmenį – tik apie 1% pirkimų apmokama grynaisiais.
Finansai  Referatai   (11,44 kB)
Nuo senu laikų, kai tik atsirado pinigai, žmonės skolinosi vieni iš kitų. Tenka skolintis perkant ar statantis būstą, įsigyjant vieną ar kitą brangesnį daiktą. Įmonės skolinasi verslui vystyti, bankai - kad galėtų suteikti kreditus, valstybė - ilgalaikėms ekonominėms arba socialinėms programoms vykdyti. Visus šiuos nepaliaujamai judančius pinigų srautus reguliuoja palūkanos. Palūkanos - tai mokestis už naudojimąsi pasiskolintais pinigais.
Finansai  Referatai   (5,27 kB)
1998 metų liepos 1 dieną, pereinant į trečią ekonominės ir pinigų sąjungos etapą buvo įkurtas Europos entrinis bankas (ECB), kuris perėmė iki tol vykdytasEuropos pinigų instituto funkcijas. Vykstant Europos vienijimuisi kai kurios Europos Bendrijos šalys nusprendė įsivesti bendrą valiutą, eurą. Šiuo tikslu reikėjo sukurti bendrą pinigų politiką ir valiutos politiką, kurios kūrimui buvo sukurta Europos Centrinių bankų sistema (ECBS).
Finansai  Referatai   (4,08 kB)
Bankrotas
2009-07-09
Dažnai bankrotas vadinamas socialine nelaime, siejamas su visišku finansiniu žlugimu, darbo vietų naikinimu, darbuotojų atleidimu iš darbo. Tačiau bankrotas nebūtinai reiškia ūkinės veiklos pabaigą, o priešingai, gali suteikti galimybę atgaivinti bent dalį bankrutuojančios įmonės veiklos ir iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Bankrutavusios įmonės likvidavimas tėra vienas iš variantų, o pats bankrotas yra normalus laisvosios rinkos ekonomikos reiškinys.
Finansai  Referatai   (9,77 kB)
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų poreikių, pavyzdžiui, skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, įdomiai ir linksmai leisti laisvalaikį ir t.t… Šiuos savo poreikius mes finansuojame iš savo pajamų ar santaupų, tačiau, kai jų trūksta, kreipiamės į draugus bei artimuosius arba bankus ir skolinamės trūkstamų lėšų. Panašiai elgiasi ir vyriausybė, kuri finansuoja savo išlaidas iš gaunamų pajamų (mokesčių, akcizų, įvairių rinkliavų). Bet kai jų trūksta, vyriausybė kreipiasi į finansines institucijas, firmas ar žmones, kad pasiskolintų lėšų savo poreikiams finansuoti.
Finansai  Referatai   (12 kB)
Lietuvos respublikos Valstybės iždo įstatymas priimtas 1994 m. gruodžio 20 d. Nr.I-712 (Nauja įstatymo redakcija: Nr.VIII-1110, 99.03.30, Žin., 1999, Nr.33-945 (99.04.14)) Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės iždo (toliau - Valstybės iždas) turinį, Valstybės iždo sąskaitos atidarymo, įmokų į Valstybės iždo sąskaitą ir išmokų iš jos atlikimo tvarką, Valstybės iždo bendrosios sistemos paskirtį, valdymą, funkcijas bei jų įgyvendinimą, valstybės pinigų fondų steigimą ir steigėjų bei valdytojų pareigas ir atsakomybę, valstybės biudžeto asignavimų pervedimo į valstybės pinigų fondus tvarką.
Finansai  Namų darbai   (4,87 kB)
Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, Romoje. Atsiradus mainams, patys paprasčiausi buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Mainų plitimas, o kartu su jais ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo atlikti paprastą darbą, susijusį su pinigų vartojimu. Tai buvo jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos.
Finansai  Konspektai   (3,44 kB)
Pinigų plovimas - tai procesas, su kurio pagalba pajamos, gautos iš kiekvienos nusikalstamos veiklos, pervedamos, transformuojamos, konvertuojamos arba sumaišomos su teisėtai gaunamomis pajamomis, siekiant paslėpti arba užmaskuoti jų tikrąją kilmę, šaltinį arba savininką. Pernai mokesčių policija gavo ir tyrė daugiau nei 335 tūkst. pranešimų apie atliktas operacijas su pinigais, iš jų 50 - apie įtartinas operacijas. Remiantis gauta informacija, buvo iškelta 13 baudžiamųjų bylų, iš jų 3 pagal Baudžiamojo kodekso 326 str.
Finansai  Konspektai   (3,88 kB)
Imonių finansai
2009-07-09
Mokomoji priemonė "Įmonių finansai" skirta Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto studentams. Medžiaga suskirstyta į skyrius pagal temas: "Įvadas į įmonių finansų valdymą", "Finansų valdymo elementai" "Kapitalo sudėtis, vertė ir dividendai", "Trumpalaikio turto valdymas", "Kreditavimas", "Investicijos", "Finansinio rezultato valdymas", "Finansinis prognozavimas", "Atsiskaitymų tvarkymas".
Finansai  Konspektai   (4,92 kB)
Lietuvos Respublikos bankų sistemą sudaro centrinis bankas ir komerciniai bankai. Lietuvos bankas Lietuvos bankas yra centrinis Lietuvos Respublikos bankas. Jo pagrindinis tikslas - siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas atlieka šias funkcijas: 1. Vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją. 2. Formuoja ir vykdo pinigų politiką. 3. Nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą. 4. Valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja. 5. Atlieka valstybės iždo agento funkcijas.
Finansai  Konspektai   (4,61 kB)
Finansinė analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Finansinė analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones.
Finansai  Analizės   (3,46 kB)
Bankiniai atsiskaitymai - vykdomi įvairiomis formomis Atsižvelgiant kaip teritoriniu atžvelgiu išsidėsčiusios įmonės dalyvaujančios atsiskaitymuose.Atsiskaitymai skirstomi į vietinius ir nevietinius. Vietiniai atsiskaitymai – tai atsiskaitymai per tiekėjo arba pirkėjo ir ž.ū.įmonių ,kai juos aptarnauja ta pati banko įstaiga.Nevietiniai atsiskaitymai vyksta tarp ž.ū. įmonių ir tiekėjų arba pirkėjų ,aptarnaujamų skirtingų banko įstaigų:abiejų rūšių atsiskaitymai turi keletą formų: akceptinė, akredityvinė, mokėjimo pavedimais, čekiais, mokėjimo kortelėmis, vekseliais.
Finansai  Konspektai   (4,64 kB)
Uždaroji akcinė bendrovė "ATILA" yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis - akcijas. Ji įsteigta ir veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais aktais, akcinių bendrovių įstatymu bei šiais įstatais. Uždaroji akcinė bendrovė "ATILA" (toliau vadinama Bendrovė) yra juridinis asmuo ir turi komercinį - ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą.
Finansai  Analizės   (4,9 kB)
Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.
Etika  Referatai   (11,64 kB)
Juridiniai asmenys
2009-07-09
Juridiniais asmenimis vadinami kolektyviniai žmoniu junginiai ir tam tikrais istatymais numatytas vieno asmens darinys, kurie turi atskirą turtą, gali savo vardu igyti turtines bei asmenines neturtines teises ir tureti pareigas, buti ieškovai ir atsakovai teisme, arbitraže ar trečiuju teisme. Juridiniai asmenys yra ukio subjektai, tokie kaip imones, bankai ir kredito istaigos, draudimo organizacijos, kitos istaigos (valstybines valdžios ir valdymo, mokslo ir kt.), visuomenines organizacijos, partijos.
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (22,02 kB)
Temos tikslas ir uždaviniai: išsiaiškinti pinigų sąvokos sampratą, nurodant pinigų savybes, jų funkcijas bei išnagrinėti pinigų pasiūlą ir paklausą. Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,83 kB)
Valdymas, atstovaujantis darbo funkcijų pasidalijimo sistemą ir jų koordinaciją siekiant organizacijos tikslų, yra lemiamas kiekvienos ekonomikos šakos efektyvumo veiksnys, tačiau bankų sferoje, kur piniginių lėšų pritraukimo ir jų paskirstymo veiksmai, yra labai stipriai susiję su terminais ir charakteriu, valdymo vaidmuo ir reikšmė, ženkliai išauga.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,46 kB)
Problematika: Turizmas yra didžiausia ir sparčiausiai besivystanti industrijos šaka visame pasaulyje. WTTC (Pasaulio turizmo ir kelionių tarnybos konsulas) prognozuoja, jog 2007m. turizmo industrija sukurs 10,4% pasaulio bendrojo vidaus produkto, 8,3% visų darbo vietų. Lietuvoje kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi. Mūsų šalyje ši verslo šaka 2006 metais sukūrė 8,1% BVP (bendrojo vidaus produkto) bei įdarbino net 6,5% visų šalies gyventojų.[31] Taigi turizmo verslas yra neabejotinai reikšmingas šalies ekonomikai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,34 kB)
Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinka. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Lietuvos vertybinių popierių rinka dar nėra pažengusi taip toli kaip užsienio, tačiau ji nuolat vystosi, nuolat yra tobulinama, stengiamasi pavyti užsienio šalis. Nors Lietuvoje jau yra sukurta teisinė vertybinių popierių rinkos bazė, veikia įvairios institucijos susijusios su vertybiniais popieriais (reguliuojančios bei tarpininkaujančios), tačiau dar ne visada Lietuvos emitentų vykdomos vertybinių popierių emisijos organizuojamos efektyviai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (19,43 kB)
Lietuvai integruojantis į Vakarų pasaulio ekonominę sistemą, ūkio subjektai turi tapti lygiaverčiais užsienio firmų partneriais. Todėl šiandieną jiems yra keliamas pagrindinis uždavinys- didinti konkurencingumą. Rinkas išlaikyti ir didinti galima tik sugebant taikytis prie nuolat kintančių išorinių sąlygų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (9,06 kB)
Kiekvienos įmonės apskaitos politika tūrėtų būti grindžiama bendraisiais apskaitos principais ir nustatyti pripažinimo kriterijus, įvertinimo būdus, grupavimą ir kitus specifinius principus ir jų taikymo procedūras. Reikšminga apskaitos dalis yra apskaitos procedūrų išrašai, kuriuose rodomas ūkinių operacijų apskaitos ir kontrolės algoritmas nuo jų užregistravimo iki atskleidimo metinėje finansinėje atskaitomybėje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (17,79 kB)
Būsimoji įmonė "Neries Baldai" savo veiklos sritimi pasirinko baldų kūrimą, projektavimą ir gaminimą, t.y įmonė žada dirbti pramonės sferoje – jos pagrindiniai tikslai bus kurti kokybiškus, nebrangius ir standartus atitinkančius baldus. Įmonės gaminami baldai bus pagrindinių tipų : minkšti, biuro, miegamojo, svetainės baldai, baldai pagal individualius užsakymus ir taip toliau.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (10,66 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Taigi, komerciniai bakai, veikdami sudėtingoje rinkos aplinkoje, neišvengiamai susiduria su įvairia rizika. Rizika (arab. rizq, nuo Dievo desmalonės priklausantis pragyvenimas arba apsukrumas) – tai tam tikro nepageidaujamo įvykio išsipildymo tikimybė.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,54 kB)
Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe. Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus: 1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,8 kB)
Prekiaujant su užsienio šalimis, visada reikia prisiminti, kad tarp jų egzistuoja tokie skirtumai: • politiniai, ekonominiai ir socialiniai; • kultūriniai; • psichologiniai; • pokalbių vedimo, sandorių sudarymo ir jų vykdymo. Taigi tiek eksportuotojas, tiek importuotojas, vykdydamas sandorius, susiduria su tam tikromis užsienio prekybos problemomis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,18 kB)
Kredito įstaiga - tai tokia įstaiga, kuri (paprasta