Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 708 rezultatai

S. Nėries biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Analizės   (16 psl., 26,59 kB)
Romantizmas
2013-02-12
Trumpa santrauka apie romantizmą, esminiai bruožai.
Literatūra  Pristatymas   (1 psl., 11,61 kB)
Referatas. Įvadas 1. Disfunkcinių šeimų samprata 2. Disfunkcinių šeimų bruožai 3. Disfunkcinės šeimos įtaka vaiko asmenybei 4. Vaiko asmenybės formavimasis ir poreikiai augant disfunkcinėje šeimoje 5. Vaikų, augančių disfunkcinėse šeimose, socialinių įgūdžių ugdymo metodai Išvados Literatūros sąrašas
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (24 psl., 49,67 kB)
Įvadas.Dalykiniai laiškai. Jų formavimo bruožai.Išvados
Lietuvių kalba  Straipsniai   (7 psl., 22,74 kB)
Pedagogo asmenybė – visuma psichologinių ir socialinių asmenybės savybių, lemiančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Pedagogo asmenybės teigiamieji bruožai: domėjimasis šiuolaikine kultūra (filosofija, mokslu, technika, menu); bendravimo su augančiąja karta poreikis; sieki perteikti jaunimui kultūros vertybes, ugdyti visapusiškai brandžią asmenybę; remtis šiuolaikinės kultūros aukščiausiais laimėjimais, būti pavyzdžiu; gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui.
Pedagogika  Referatai   (21 psl., 39 kB)
santrauka temos ir kartu analizė. A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ - vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,45 kB)
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. Terminas kilęs iš ispanų žodžio romance — tautosakos žanro, kuriuo buvo lyriškai apdainuojami senovės karžygių žygdarbiai. Romantizmas kaip reiškinys laikomas atsakomąja reakcija į Švietimo epochos proto kultą. Romantikai idealizuoja praeitį, pradedama daugiau dėmesio kreipti į savo tautos praeitį, ypač Viduramžius, todėl romantikų kūryboje atgyja riterysės idėjos, ginklo broliškumas, tarnavimas moteriai, ideali meilė, kelionės, nuotykiai. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti dėl laisvės. Iš A. Mickevičiaus parašytų kūrinių, kuriuose vaizduojamos lietuvių kovos dėl laisvės, ypač svarbią vietą užima poemos „Gražina" ir „Konradas Valenrodas". Abi poemos priklauso prie romantinių Mickevičiaus kūrinių. Poemos „Gražina" veiksmo vieta Naugardukas. Jau nuo pat poemos pradžios rašytojas įveda mus į paslaptingą aplinką.
Literatūra  Namų darbai   (4 psl., 68,74 kB)
simbolizmas
2011-05-18
viskas apie simbolizma
Lietuvių kalba  Dokumentai   (21 psl., 42,27 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Donatello ir Verrocchio skulptūrų analizė Šie didieji meistrai įdomus savo ieškojimais ir pasiekimais, jų indėlis į pasaulio meno istorijos lobyną iš ties didžiulis. Taigi pradžioje apžvelgsiu to laikotarpio istorinio–kultūrinio gyvenimo terpę, paliesiu Renesanso naujoves skulptūroje išraiškos priemonių paiešką ir būdingiausius bruožus. Analizuosiu atskirai Donatello ir Verrocchio kūrinius, o vėliau pabandysiu palyginti juos tarpusavyje atskleidžiant autorių savitumą, stilistinius bruožus ir kūrybos idėjas.
Dailė  Namų darbai   (17 psl., 3,79 MB)
Hepatitas C
2011-04-27
referatas apie hepatita C
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (11 psl., 24,2 kB)
Šis darbas yra geras, su paveikslėliais , pagal reikalavimus padarytas.
Vadyba  Projektai   (21 psl., 80,92 kB)
Šiame darbe teorines žinias bandysime pritaikyti analizuodami AB „Umega“ marketingo makroaplinką. Makroaplinkos planas turėtų padėti išspręsti įmonės plėtros ir pelno didinimo problemas. Atsižvelgdami į įmonės specifiką, bandysime analizuoti jos veiklą, tikslus, makro ir mikro aplinkas, atliksime stipriųjų ir silpnųjų pusių analizę, parinksime išvadas ir pasiūlymus.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (20 psl., 79 kB)
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Daug informacijos, kuri padės pasiruošti kalbėjimo temai: "kaip kinta lietuvių kalba keičiantis komunikacinėms reikšmėms?"
Kalbu kontaktai
2011-04-08
Turinys Įvadas.........................................................................................................................................3 1. Kalbų kontaktai......................................................................................................................4 2. Kalbų kontaktų tipai ir rūšys..................................................................................................6 3. Kalbų kontaktų rezultatai.......................................................................................................9 3. 1. Skoliniai...........................................................................................................................10 3. 2. Interferencija....................................................................................................................10 3. 3. Mišrios kalbos..................................................................................................................12 3. 4. Kalbų ir dialektų išstūmimas...........................................................................................14 Išvados.....................................................................................................................................16 Literatūra ir šaltiniai.................................................................................................................17
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (18 psl., 27,98 kB)
medicina
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (21 psl., 779,17 kB)
Kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, pereinamos nuostatos ir temos, - jas antrapologai laiko stiliumi, - atspindi vidinę kultūros struktūrą, panašiai kaip asmenybė – žmogų. Įvairių kultūros sferų stiliuje: socialinėse ir politinėse institucijose, religijoje, mene, filosofijoje, literatūroje ir sykiu vyraujančiose idėjose, tikėjimuose ir individualiuose nuostatose regėti vidinė kultūros raida. Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančio kultūros paskirties klausimas, meno, literatūros tradicija, paties rašytojo pasaulėžiūra.
Filologija  Analizės   (9 psl., 25,86 kB)
Darbas apie pasakų veikėjus, tų veikėjų charakterio savybes, padedančias jiems pasiekti tikslą. yra įžanga apie pasaką, jos pobūdžius.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (5 psl., 12,52 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
Mikro - makro ekonomikos kursinis darbas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (29 psl., 49,07 kB)
Dauno sindromas
2011-03-13
apie dauno sindroma
Komunikacijos  Referatai   (11 psl., 19,55 kB)
Įmonės organizavimo darbas
Vadyba  Namų darbai   (33 psl., 95,27 kB)
Salomėja Nėris – žymiausia Lietuvos poetė, neoromantizmo atstovė, už eilėraščių rinkinį“Diedmežių žydėsiu“ gavusi valstybinę premiją. Jos moderniai kūrybai būdinga paprasta, jausmų jūroje paskendusi mintis. Daug menininkės išgyvenimų bei troškimų atsiskleidzia rinkinyje „Pėdos smėly“. Jame galima rasti eilėraštį“Tu taip toli“, puikiai parodantį poetės kūrybos ypatumus.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,94 kB)
ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)
Egipto meno bruožai
Lietuvių kalba  Kita   (3 psl., 167,15 kB)
Darbas apie mirtį LDK.
Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)
1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.
Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)
Lietuvos įmonės dabar išgyvena labai daug įvykių, turinčių įtakos jų finansinei būklei, veiklos rezultatams, stabilumui ir plėtrai. Neigiamą įtaką jų veiklai daro šalies ekonominiai ir politiniai pokyčiai, infliacijos svyravimai, nestabili finansų ir mokesčių sistema, bankų krizė ir kiti veiksniai. Labai pasikeitė išorės aplinka (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu), daugelis įmonių nesugebėjo prie jos prisiderinti, priimti reikalingus sprendimus pertvarkant įmonės organizacinę valdymo struktūrą, numatant svarbiausius tikslus ir strategijas. Tai, savo ruožtu, privedė tokias įmones prie žlugimo.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 31,67 kB)
Adomas Mickevičius – XVIII a. pabaigos – XX a. vidurio lenkų – lietuvių kilmės poetas, vienas žymiausių romantizmo srovės atstovų visuotinėje lituratūroje. Mokėsi Naugarduko mokykloje, Vilniaus universitete studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Baigęs universitetą, buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą
Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,05 MB)
Antikos teatras
2011-01-17
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)
Tikslas: Trumpai aptarti Lotynų Amerikos šalių kultūrines ypatybes bei jose gyvenančių žmonių asmenines savybes. Pristatomos šalys: Argentina, Meksika, Brazilija ir Čilė.
Komunikacijos  Pateiktys   (22 psl., 930,51 kB)
Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.
Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)
Homeras
2011-01-10
Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.
Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)
Filosofija
2010-12-09
Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Stipri šalies bankų sistema yra teigiamo investicinio klimato, palankių skolinimosi sąlygų, užtikrinančių įmonių sėkmingą plėtrą, šalies piliečių galimybių gauti visas šiuolaikinės bankininkystės paslaugas, garantas. Lizingas, arba išperkamoji nuoma — tai finansinė paslauga, leidžianti Jums naudotis norima preke sumokėjus tik dalį jos vertės. Likusią sumą sumokate "SNORO lizingui" dalimis pagal nustatytą grafiką. Prekės nuosavybės teisė lizingo sutarties galiojimo metu priklauso "SNORO lizingui". Prekė tampa Jūsų nuosavybe, kai visiškai atsiskaitote su "SNORO lizingu".
Administravimas  Referatai   (23 psl., 47,22 kB)
Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 13,1 kB)
Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius. Mums visiems būdinga santykių su aplinka įvairovė, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Svarbiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį - vieninga visuma, kuri vadinama žmogaus charakteriu. Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja ir originalu, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 19,17 kB)
Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?
Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Šiame darbe aiškinama kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Juridinis_asmuo). Nagrinėjama kokie yra juridiniai asmenys pagal tipus. Juridiniai asmenys yra skirstomi į privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. (V. Mikelėnas, G. Bartkus, V. Mizaras, Š. Keserauskas, 2002, p. 96). Taip pat kalbama kad steigiant juridinį asmenį yra svarbu žinoti, kad turi būti išreikšta steigėjų valia ir būtinos tam tikros pastangos.
Teisė  Referatai   (19 psl., 30,57 kB)
Darbo problema - lyderiavimas yra svarbi tema vadovams, nes lyderiai vaidina lemiamą vaidmenį, užtikrindami grupės ir organizacijos darbo efektyvumą. Nemažai mokslinių darbų autorių yra nagrinėję įvairias lyderiavimo teorijas bei bandę sudaryti svarbiausių lyderiams būdingų asmeninių bruožų sąrašą. Tačiau iki šiol vis dar nėra aišku, kokia lyderiavimo teorija yra efektyviausia konkrečioje situacijoje, kokie lyderio asmeniniai bruožai turėtų būti svarbiausi jam vadovaujantis viena ar kita lyderiavimo teorija. Darbo tikslas - nurodyti vadovo lyderystės raiškos sąsajas su organizacijos veiklos kokybe.
Psichologija  Kursiniai darbai   (20 psl., 97,49 kB)
Impresionizmas
2010-10-19
Impresionizmo terminas (pranc.impression – „įspūdis”) atsirado 1874 m. ir apibūdino prancūzų tapybą atvirame ore (plenerą). Apie 1890 m. Prancūzijoje atsirado muzikos kryptis, kaip pasipriešinimas Richardo Wagne¬rio ir vokiečių romantizmui. Ji buvo pavadinta impresionizmu. Tačiau iš dailės perimtas termi¬nas muzikai tiko nevisiškai: muzikinis impresio¬nizmas buvo artimesnis literatūros simbolizmui, o ne dailės impresionizmui.
Muzika  Referatai   (7 psl., 296,06 kB)
Vyro ir moters stereotipinį vaizdavimą, atpažįstamą žemesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių ir skaitinių tekstuose, galima įvardinti taip: 1. Moterys vaizduojamos tik namų aplinkoje. 2. Tekstuose teigiami vyro ir moters vaidmenį atitinkantys vadinamieji vyriškumo ir moteriškumo bruožai. Iškalbingos iliustracijos, kuriose regime ir stereotipinį šeimos modelį (abu tėvai ir du vaikai), ir kiekvieną šeimos narį, atitinkantį vyro ir moters vaidmens stereotipą: vyras skaito laikraštyje apie krizę Europoje, o moteris, pasirišusi prijuostę, lūkuriuoja su pyragu rankose (R. Dominauskaitė, R. Juodišiūtė. Lietuvių kalba V klasei (163 psl.).
Sociologija  Analizės   (9 psl., 18,1 kB)
"Džonas Bunjanas gimė 1628 m. Anglijoje, mažame Elstono miestelyje netoli Bedfordo. Jo tėvas dirbo katilus, dėl to dažnai buvo niekinamas ir išjuokiamas. Paauglystėje Džonas pasirinko tėvo amatą ir gyvenimo būdą - daug laiko praleisdavo lošdamas azartinius žaidimus ir šokdamas, be to, mėgo keiktis. Nors jų šeima gyveno tokiame Anglijos rajone, kuriame smarkiai plito kalvinistinės doktrinos, o puritonizmas buvo įsitvirtinęs tiek, kad keldavo nepasitenkinimą propaguojančiųjų palaidą gyvenimą, tačiau Džonas nesidomėjo religija ir nelankė bažnyčios.
Teologija  Referatai   (28,41 kB)
PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.
Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)
Viduramžių epochos bruožai: Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga. Viduramžių epochos bruožai: 1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas); 2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija; 3) Susidarė Europos tautos; 4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas; 5) Luominis susiskirstymas; 6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais; 7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda); 8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai). Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius: a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.); b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.); c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.). Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų. Bizantija (395 – 1453 m.) V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos: • Bandymas atkuri Romos imperijos galybę; • Sukūrė centralizuotą administraciją; • Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą; • Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.). Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną. Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:  Pakirsta prekybinė galia;  Suiro temų sistema;  Kariuomenėje daugėjo samdinių;  Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai. Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.
Istorija  Konspektai   (20,9 kB)
Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.
Istorija  Referatai   (20,08 kB)
Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.
Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)
Lietuvos pilys
2010-06-03
Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.
Istorija  Referatai   (31,68 kB)
Kretos civilizacija pirminė, tačiau susikūrė vėliau negu kitos (Egipto, Šumero civilizacijos). Bruožai: 1) Kretos civilizacija atsirado kaip atsakas į jūros išūkį (pg. Toynbee). Kretos miestai buvo neįtvirtinti. Sala maža, kalnuota, todėl sąlygos žemdirbystei nepalankios. Augino avis, alyvmedžius. 2) II tūkts. pr.Kr.pab. Kretoje atsirado pirmi valstybingumo požymiai. Susikūrė mažos valstybės, kurių centrai: Knosas, Mali, Kato Lakras. Galėjo būti centralizuota vieninga valstybė. 3) Kretos c-ja apibūdinama kaip rūmų c-ja, buvo rūmų ūkis, panašus į Mesopotamijos. Neveikė rinkos mechanizmas, gėrybės patekusios į rūmus buvo paskirstomos natūra. Kretos c-joje skiriamos 2-rūmų civilizacijos epochos: 1) I – senoji (tęsėsi iki 1700 m.pr.Kr) 2) II – oji (tęsėsi  300 m.). Pirmuosius rūmus, matyt, nugriovė gamtos stichija. Buvo pastatyti kiti puošnūs rūmai. Geriausiai ištirinėti Knoso rūmai: 1 ha ploto, 300 patalpų, 2-3 aukštų, daug kolonų, balkonų, ložių, verandų, raižinių, atviros erdvės, didžiulis kiemas, kuriame vyko religinės apeigos, buvo natūralus apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis. Tyrinėtojus nustebino rūmų freskos – sienos spalvingai ištapytos, puikaus meninio skonio ir aukšto lygio; nėra žiaurių scenų, vaizduojami augalai, gyvūnai, žmonės. Freskos sudarė įspūdį, kad Kreta buvo klestinti civilizacija su grožio kultu. 4) Ypatinga soc. Struktūra – Kretoje buvo priveligijuota moterų padėtis: vyrai buvo vaizduojami nuošaliai arba jų visai nėra, moterys pirmame plane. Jos – tarpininkės tarp dievų ir žmonių pasaulio. Potnija – gamtos deivė. Jai skirtas sostas rastas Knoso rūmuose. Moterys vaizduojamos kaip dvasininkės ir valdovės. Jos dėvi ilgus drabužius, pabrėžiančius moteriškumą. Jaunuoliai – nuogi su juostomis. Jie prekiautojai, darbininkai. Moterys priversdavo vyrus paklusti. Kretos c-ja išlaikė senosios Europos c-jos bruožus. 5) Kretos c-ja turėjo raštą. Jis buvo kelių tipų: 1) Kretos hieroglifų raštas (nuo XXI a.pr.Kr.) 2) Linijinis raštas. Kretos c-ja smuko staiga. Priežastys iki šiol nėra iki galom išaiškintos. Yra keletas hipotezių: 1) žuvo dėl ugnikalnio išsiveržimo kitoje saloje 2) graikų gentys įsiveržė į salą iš šiaurės. Kretos c-ja tapo gr. Achajų provincija. Persikėlė į žemyną, kur buvo įsikūrę gr. miestai. MIKĖNŲ CIVILIZACIJA. Gyvavo iki 12-13 a.pr.Kr. ribos. Ankstyvosios Mikėnų kultūros paminklai – šachtiniai kapai, iškalti olose. Rastą ginklų, dramblio kaulo, aukso, sidabro dirbinių kapuose. Mikėnų civilizacija – rūmų civilizacija. Žemė priklausė rūmams. Apie verslus žinoma nedaug. Gamino iš aukso, sidabro, vario ir bronzos – durklus ir juos eksportuodavo. Iš Ispanijos, Kipro atsiveždavo žaliavų. Minimi linai, kitos grūdinės kultūros. Tyrinėjant rūmus, aptikta freskų: piešiama karo temomis (akrobatas ant jaučio). Kitokios nuotaikos – patriarchatas. Labiausiai ištirinėti miestai: Tirintas, Atėnai, Pilas. Buvo rasta kanalizacijos sistema, sienos išplanavimas (Kretoje buvo labirintas), nežinoma ar buvo vieninga valstybė. Achajai buvo karingi, ruošė užjūrio žygius (Trojos puolimas XII a.pr.Kr. pab). 1870 m. buvo atrastas Trojos miestas. Buvo žinomas linijinis B raštas. Balkanuose c-ja smuko, kai dorėnai juos užgrobė. Graikų miestai (poliai) atsirado traukiantis achajams į M.Aziją. Tarpinis laikotarpis –Homero. XI-IX a.pr.m.e. vystėsi amatai, ypač geležies metalurgija, plėtojama žemdirbystė, vynuogių auginimas.
Istorija  Konspektai   (6,45 kB)
Helenizmo epocha
2010-06-03
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.
Istorija  Konspektai   (6,34 kB)
Viduramžių epochos bruožai: Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga. Viduramžių epochos bruožai: 1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas); 2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija; 3) Susidarė Europos tautos; 4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas; 5) Luominis susiskirstymas; 6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais; 7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda); 8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai). Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius: a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.); b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.); c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.). Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų. Bizantija (395 – 1453 m.) V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos: • Bandymas atkuri Romos imperijos galybę; • Sukūrė centralizuotą administraciją; • Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą; • Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.). Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną. Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:  Pakirsta prekybinė galia;  Suiro temų sistema;  Kariuomenėje daugėjo samdinių;  Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai. Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.
Istorija  Konspektai   (20,9 kB)
Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.
Istorija  Referatai   (20,08 kB)
Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.
Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)
Lietuvos pilys
2010-06-03
Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.
Istorija  Referatai   (31,68 kB)
Kretos civilizacija pirminė, tačiau susikūrė vėliau negu kitos (Egipto, Šumero civilizacijos). Bruožai: 1) Kretos civilizacija atsirado kaip atsakas į jūros išūkį (pg. Toynbee). Kretos miestai buvo neįtvirtinti. Sala maža, kalnuota, todėl sąlygos žemdirbystei nepalankios. Augino avis, alyvmedžius. 2) II tūkts. pr.Kr.pab. Kretoje atsirado pirmi valstybingumo požymiai. Susikūrė mažos valstybės, kurių centrai: Knosas, Mali, Kato Lakras. Galėjo būti centralizuota vieninga valstybė. 3) Kretos c-ja apibūdinama kaip rūmų c-ja, buvo rūmų ūkis, panašus į Mesopotamijos. Neveikė rinkos mechanizmas, gėrybės patekusios į rūmus buvo paskirstomos natūra. Kretos c-joje skiriamos 2-rūmų civilizacijos epochos: 1) I – senoji (tęsėsi iki 1700 m.pr.Kr) 2) II – oji (tęsėsi  300 m.). Pirmuosius rūmus, matyt, nugriovė gamtos stichija. Buvo pastatyti kiti puošnūs rūmai. Geriausiai ištirinėti Knoso rūmai: 1 ha ploto, 300 patalpų, 2-3 aukštų, daug kolonų, balkonų, ložių, verandų, raižinių, atviros erdvės, didžiulis kiemas, kuriame vyko religinės apeigos, buvo natūralus apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis. Tyrinėtojus nustebino rūmų freskos – sienos spalvingai ištapytos, puikaus meninio skonio ir aukšto lygio; nėra žiaurių scenų, vaizduojami augalai, gyvūnai, žmonės. Freskos sudarė įspūdį, kad Kreta buvo klestinti civilizacija su grožio kultu. 4) Ypatinga soc. Struktūra – Kretoje buvo priveligijuota moterų padėtis: vyrai buvo vaizduojami nuošaliai arba jų visai nėra, moterys pirmame plane. Jos – tarpininkės tarp dievų ir žmonių pasaulio. Potnija – gamtos deivė. Jai skirtas sostas rastas Knoso rūmuose. Moterys vaizduojamos kaip dvasininkės ir valdovės. Jos dėvi ilgus drabužius, pabrėžiančius moteriškumą. Jaunuoliai – nuogi su juostomis. Jie prekiautojai, darbininkai. Moterys priversdavo vyrus paklusti. Kretos c-ja išlaikė senosios Europos c-jos bruožus. 5) Kretos c-ja turėjo raštą. Jis buvo kelių tipų: 1) Kretos hieroglifų raštas (nuo XXI a.pr.Kr.) 2) Linijinis raštas. Kretos c-ja smuko staiga. Priežastys iki šiol nėra iki galom išaiškintos. Yra keletas hipotezių: 1) žuvo dėl ugnikalnio išsiveržimo kitoje saloje 2) graikų gentys įsiveržė į salą iš šiaurės. Kretos c-ja tapo gr. Achajų provincija. Persikėlė į žemyną, kur buvo įsikūrę gr. miestai. MIKĖNŲ CIVILIZACIJA. Gyvavo iki 12-13 a.pr.Kr. ribos. Ankstyvosios Mikėnų kultūros paminklai – šachtiniai kapai, iškalti olose. Rastą ginklų, dramblio kaulo, aukso, sidabro dirbinių kapuose. Mikėnų civilizacija – rūmų civilizacija. Žemė priklausė rūmams. Apie verslus žinoma nedaug. Gamino iš aukso, sidabro, vario ir bronzos – durklus ir juos eksportuodavo. Iš Ispanijos, Kipro atsiveždavo žaliavų. Minimi linai, kitos grūdinės kultūros. Tyrinėjant rūmus, aptikta freskų: piešiama karo temomis (akrobatas ant jaučio). Kitokios nuotaikos – patriarchatas. Labiausiai ištirinėti miestai: Tirintas, Atėnai, Pilas. Buvo rasta kanalizacijos sistema, sienos išplanavimas (Kretoje buvo labirintas), nežinoma ar buvo vieninga valstybė. Achajai buvo karingi, ruošė užjūrio žygius (Trojos puolimas XII a.pr.Kr. pab). 1870 m. buvo atrastas Trojos miestas. Buvo žinomas linijinis B raštas. Balkanuose c-ja smuko, kai dorėnai juos užgrobė. Graikų miestai (poliai) atsirado traukiantis achajams į M.Aziją. Tarpinis laikotarpis –Homero. XI-IX a.pr.m.e. vystėsi amatai, ypač geležies metalurgija, plėtojama žemdirbystė, vynuogių auginimas.
Istorija  Konspektai   (6,45 kB)
Helenizmo epocha
2010-06-03
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.
Istorija  Konspektai   (6,34 kB)
Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)
Henrikas Radauskas -
 poetas, kurio kūryba autentiška, žavinti skaitytoją savo meniškumu, estetiškumu. Jo eilėraščiuose kuriami vaizdai kerintys, traukiantys akį. Eilėraščių vaizdai dažnai būna nutolę nuo realybės, tuo primena pasaką, skaitydamas šio poeto kūrinius nejučia pats atsiduri toli nuo realybės...
Lietuvių kalba  Pateiktys   (15 psl., 2,54 MB)
Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.
Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Visi žinome, kas yra muzika iki tol, kol nemėginame išreikšti žodžiais. Pamėginę suprantame jog vieningos nuomonės nėra. Nes tai, kas vienam- muzika, kitam yra tik garsų kratinys. Muzika, tai menas, kuris perteikia formos grožį bei išreiškia mintis ar jausmus garsų junginiais. Tačiau čia apibrėžimas nepilnas, nes atskiro garso nelaiko muzika. Daugeliui žmonių tiek Vakaruose tiek Rytuose iš muzikos tikisi daugiau. Jiems neužtenka kontempliuoti, klausantis tik vieno garso, nors ir labai gražius jausmus jis žadintų.
Muzika  Namų darbai   (9 psl., 18,86 kB)
Vartotojo elgsena yra viena iš marketingo krypčių, kuri padeda pažinti vartotoją, pirkėją, klientą ir tuo pačiu padeda įmonei efektingiau dirbti, ypatingai siekiant paveikti vartotoją arba bandyti jo elgesį keisti įmonės naudai. Vartotojas yra kiekvienos įmonės egzistavimo pagrindas. Todėl moksliniuose vartotojo elgsenos tyrimuose siekiama suprasti ir numatyti vartotojo elgseną. Vartotojo elgsena yra sudedamoji žmogaus elgesio dalis. Priimant visus įmonės sprendimus, pirmiausia reikia galvoti, kaip į tai reaguos jos klientai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 185,48 kB)
Interesų grupės
2010-05-05
Paradoksalu, tačiau interesų grupes apibrėžti yra lengviau, nei suprasti, ar šis apibrėžimas yra tikslus. Dėl interesų grupių vaidmens ir atliekamų funkcijų šiuolaikinėje valstybėje praktiškai neįmanoma atskirti jų veiklos ribų. Kur interesų grupių interesai prasideda ir kaip jie susiję su valstybės ar nacionaliniais interesais? Nepaisant šio klausimo problematiškumo, visiškai aišku, kad kiekviena interesų grupė deklaruoja savo tikslų, veiklos, funkcijų “visuomeniškumą”. Interesų grupės yra ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupių veikla yra svarbi veikla stabiliam politinės sistemos finkcionavimui.
Politologija  Referatai   (12 psl., 22,24 kB)
Žmogiškųjų išteklių valdymas – organizacijai reikalingų žmogiškųjų išteklių numatymas ir užtikrinimas. Žmogiškieji ištekliai – dirbančiųjų žinios, įgūdžiai bei pastangos, kurias jie panaudoja dirbdami organizacijoje. Dirbantieji – organizacijoje dirbantys asmenys, kuriems už darbą mokamas atlyginimas, bei savanoriai. Tikslas. Kryptingai panaudoti ir ugdyti organizacijos darbuotojų potencialą tam, kad siekdama užsibrėžtų tikslų organizacija užtikrintų efektyvų darbą.
Vadyba  Referatai   (33 psl., 104,61 kB)
Lyderiavimas – tai vadovavimo būdas. Lyderio veiksmai skiria padėti grupei pasiekti savo uždavinius bei vadovo gebėjimas paveikti darbuotoju entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams. Dar lyderiavimas reiškia , kad kad lyderis prisiima atsakomybę dėl grupės uždavinių įgyvendinimo, todėl būtina, kad abi pusės nuolat pasitikėtų ir norėtų bedradarbiauti vienas su kitu. teigė R.Appleby (2003).
Administravimas  Referatai   (16 psl., 1,95 MB)
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Auklėjimas darbu
2010-04-23
Šeima-svarbiausia socialinė institucija, kurioje jaunoji karta gauna pirmuosius dorovinius ir darbo įgudžius bei įpročius. Pastaruoju metu ypač sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes jis yra vienas iš svarbiausių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių. Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai, neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo. “Bendrųjų programų” skyriuje “Darbai ir buities kultūra” taip apibūdinama svarbiausia darbų ir buities kultūros mokymo “misija”: “…ugdyti mąstantį, nebijantį problemų žmogų, atsakingą už savo tautos, jos kultūros raidą ir integravimąsi į pasaulinę kultūrą; žmogų, gebantį racionaliai, remiantis tautos kultūros tradicijomis bei šiuolaikine Europos patirtimi, organizuoti ir prižiūrėti buitį, susivokti ekonomikoje ir gamyboje, darbo organizavimo principuose, pajėgų savo intelektu ir rankomis kurti ir keisti aplinką, gebantį spręsti gyvenimo, buities problemas, orientuotis renkantis profesiją”.
Pedagogika  Referatai   (7 psl., 9,23 kB)
B. Vilimaitė - lakoniškos prozos kūrėja. Rašytojai svarbu ne modernistinė saviraiška, bet objektyvus gyvenimo stebėjimas ir skvarbi socialinės tikrovės ir žmogaus vidinių būsenų analizė. Jai nerūpi gamtos grožio paslaptys bei tautinės kultūros formos, svarbiausia jai – žmogus. Į žmogaus gyvenimą B. Vilimaitė žvelgia paprastai ir aiškiai, stengdamasi kuo teisingiau aprašyti jo šviesiąją ir tamsiąją pusę, vengiant perdėto dramatizmo ir nepagrįsto idealizavimo.
Literatūra  Konspektai   (1 psl., 314,77 kB)
Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m.) – poetė. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, spaudoje. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). Vėliau išleido dar kelias poezijos knygas („Namai, kuriuose negyvensim“ ( 1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), „Širdies labirintas“ (1999)). 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 10,4 kB)
Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)
Jauni žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems - pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti - paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai - jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime - jaunimo grupuotės. Gotai. Tektonistai. Metalistai. Skinai. Pankai. Emo. Hiphopo atstovai. Forsai.
Psichologija  Rašiniai   (12 psl., 17,06 kB)
Gerai žinoma eseistė, prozininkė, dramaturgė Vanda Juknaitė dar visiškai neseniai išleido savo naująją ilgai ir sunkiai rašytą knygą „ Tariamas iš tamsos / pokalbiai su vaikais“. Jau vien paėmus šią knygą į rankas galime susidaryti įspūdį, kad ši knyga kitokia ne tik savo netradicine išvaizda, bet ir rašymo struktūra. Knygos nugarėlėje esančioje anotacijoje rašoma: „ Ši knyga unikali. Nėra su kuo lyginti. V. Juknaitė čia kalbasi su vaikais. Su ypatingų likimų vaikais. Nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto ar šiaip sudėtingesnio gyvenimo. Sukrečianti autentika, vaikų noras ir gebėjimas kalbėtis egzistenciniais klausimais, stokojančiųjų nusiteikimas patirti būties pilnatvę – tokie bendriausi šių skirtingų pokalbių bruožai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 6,38 kB)
Savivaldybėse politinė ir vykdomoji valdžia nėra atskiros, merą renka politinių partijų "balsavimo mašina". Profesinės ir asmeninės mero, kaip vadovo, politinio lyderio, savybės tampa politikų manipuliacijų objektu, jis tampa politinės rinkiminės sistemos įkaitu. Tokioje savivaldoje sprendimus priima, juos vykdo, administruoja bei kontroliuoja tie patys žmonės. Ypatinga sistema gimdo korupciją, suinteresuotų grupių, asmenų sprendimus ir kitas ydas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 20,4 kB)
Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.
Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (7 psl., 7,7 kB)
Temos aktualumas. Tapimas savarankišku ir suaugusiu – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų sąlygotas procesas, kuris vieniems paaugliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems- sunkus, ilgas ir ypatingai daug pastangų reikalaujantis vyksmas. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie augantiems vaikų globos namuose, tapimas savarankišku ir suaugusiu yra dar sudėtingesnis procesas. Gyvenant globos namuose, paauglystės laikotarpiui būdingos fiziologinio, psichologinio, pedagoginio, socialinio pobūdžio problemos, ypač jos išryškėja, kai sukakus pilnametystei paaugliams reikia juos palikti (Samašonok, Gudonis, (2006, 2007), Samašonok, Žukauskienė, (2004), B.Kairienė (2002), A.Juodaitytės (2002); V.Vaitekonienės (2001), R.Žukauskienė, O.Leiputė ir O.Malinauskienė (2001)).
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (72 psl., 129,78 kB)
Penki požiūriai į informacinę visuomenę. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai. Informacinė visuomenės svarbiausios kryptys. Aktyviosios informacinės visuomenės kūrimosi dalies sandara. Informacinės visuomenės samprata
Informatika  Pateiktys   (8 psl., 24,86 kB)
Realizmas
2010-02-18
Realizmo atsiradimo veiksniai. Svarbesnieji realizmo bruožai. Realizmo stiliaus bruožai. Realizmo raidos etapai. Svarbesnieji realistinės literatūros žanrai. Garsiausi pasaulio realistai. Garsiausi lietuvių realistai.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (17 psl., 290,5 kB)
Filosofijos teorija
2010-02-12
Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)
Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. Fiskalinė politika – valstybės veiksmai, darantys įtaką biudžeto formavimui, mokesčių koregavimui ar reguliuojantys valstybės skolą. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 30,2 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Pasirinkta tema yra labai aktuali ir įdomi mūsų visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Jauno žmogaus branda, jo klystkeliai, nuosmukiai ir kilimas kartais priverčia praeiti ne vieną ,,gatvės universitetą,. Žodis ,,subkultūra,, daugeliui iš mūsų beveik nieko nesako ir gal būt mes net nesuprantame jo reikšmės ir prasmės. Bet ,,subkultūra,, egzistuoja mūsų kasdienybėje, tarp mūsų pačių, čia ir dabar.
Psichologija  Referatai   (16 psl., 41,17 kB)
Biografija. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r .). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.
Lietuvių kalba  Projektai   (34 psl., 938,85 kB)
XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.
Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)
Sociologija
2010-01-22
Sociologija - t.y mokslas, nagrinejantis socialiniu sistemu saveika visuomeneje.Sociologija yra vienintelis is socialiniu ir humanitariniu mokslu, tiriantis visuomene kaip visuma. Visumene - tai visu santykiu egzistuojanciu konkrecioje teritorijoje socialine visuma. Socialine vaizduote - turi buti trimate: istorinis,antropologinis ir kritinis socialines tikroves suvokimas.
Sociologija  Paruoštukės   (6 psl., 28,72 kB)
Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.
Socialinis darbas  Analizės   (13 psl., 17,96 kB)
Profesinė etika
2010-01-13
Vienos profesijos žmonėms būdingi panašūs asmeniniai bruožai, savybės, išskiriancios juos iš kitų profesijų atstovų, jie yra savito charakterio tipo (pvz., jautrūs kitų skausmui ir nelaimėms, kitais besirūpinantys asmenys neretai renkasi socialinio darbuotojo profesiją). Profesijos reprezentatinai išsiskiria savo profesinėmis žiniomis, turi specifinių įgūdžių. Juos sieja formali organizacija, užtikrinanti jų interesus, jiems galioja nustatyti etikos standartai.
Socialinis darbas  Referatai   (5 psl., 12,06 kB)
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (6 psl., 9,71 kB)
Lietuvių tapyba
2010-01-04
Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.
Dailė  Referatai   (13,47 kB)
Gotika
2010-01-04
Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė  Konspektai   (8,16 kB)
Klasicizmas pagrįstas estetiniais principais – aiškumu, harmonija, simetrija, nuoseklumu. Meninis kūrinys turi būti kuriamas pagal griežtus kanonus, tuo pačiu išlaikomas pasaulėžiūros statiškumas ir logiškumas. Klasicizmui įdomu tik tai, kas amžina, nekintama, kiekviename reiškinyje jis nori pažinti tik esminius, tipinius bruožus, atmesdamas atsitiktinius individualius požymius.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (4,66 kB)
Politiniai režimai
2010-01-04
Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.
Politologija  Referatai   (11 psl., 12,84 kB)
ĮVADAS Šių dienų versle reikia ypatingai gerai išmanyti rinkos subtilybes. Nėra nė vieno verslininko, kuris tobulai padarytų savo darbą, nesinaudodamas rinkos tyrimais. Norėdami kuo geriau pažinti painų konkurentų pasaulį, turime pirmiausiai susipažinti su rinka. Juk labai svarbu visada stebėti savo konkurentus, o dar geriau juos perprasti ir stengtis vienu žingsniu juos aplenkti, tik tada yra didelė garantija, kad verslas gerai seksis ir bus gaunamas didesnis pelnas. Norint tai pasiekti, reikia ypatingai gerai išmanyti rinką, kurioje vystai savo veiklą. Šiame darbe aptarsiu Tobulos konkurencijos rinką. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis ir jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Todel ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl, kaip jau tapo įprasta, norint lengviau suprasti rinkos dėsnius negrinėjamas šis modelis, kuris taip pat yra patogus tirti ūkinę tikrovę. Darbo problema: kodėl tobulos konkurencijos rinkoje įmonei gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno? Šio darbo tikslas: išanalizuoti tobulos konkurencijos rinkos sudedamąsias dalis, bei išsiaiškinti veiklos mechanizmą. Darbo uždaviniai: 1. Apibūdinti tobulos konkurencijos rinką; 2. Išsiaiškinti šios rinkos privalumus ir trūkumus; 3. Nustatyti ar efektyviai funkcionuoja ši rinka; 4. Išsiaiškinti tobulos konkurencijos rinkos organizavimo formą. Tyrimo metodas: literatūros šaltinių analizė. TOBULOS KONKURENCIJOS SAMPRATA IR BRUOŽAI Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis patogus tirti ūkinę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliavimo dėsniais pagristą ekonomikos sistemą, pradėjo kurti ekonominių teorijų klasikas A. Smitas, 1776m.parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“.Vėliau šią sąvoką išplėtojo:J.S.Mill., A.Marshall., J.M.Keynes ir kiti neoklasikai. Tobulos konkurencijos rinkai yra būdingi tokie bruožai (sąlygos): 1. Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų; 2. Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba; 3. Visiškas gamybos išteklių mobilumas; 4. Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.
Ekonomika  Referatai   (39,23 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai
Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)
Jonas Biliūnas gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Nuo mažens buvo silpnos sveikatos, jautrus vaikas. Būdamas 14 metų neteko tėvų, o atsisakęs stoti į kunigų seminariją, prašo brolių paramos.
Darbo ir civilinė sauga  Rašiniai   (1 psl., 3,98 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.
Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)
Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Romantinis stilius
2009-11-06
Romanika – (pranc. Romanesque, it. Romanico,vok. Romanik, lot. Romanum – romėniškas), viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI – XII a. (kai kur – ir XIII a.). Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju vientisu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Darbo tikslas: išsiaiškinti kas yra romaninis stilius.
Istorija  Pateiktys   (26 psl., 403,89 kB)
Makroekonomika
2009-11-01
SVARBIAUSIOS MIKROEKONOMIKOS PROBLEMOS. MAKROEKONOMIKOS RODIKLIAI. EKONOMIKOS PUSIAUSVYROS PAGRINDAI. VYRIAUSYBĖS IR TARPTAUTINIŲ EKONOMINIŲ RYŠIŲ ĮTAKA EKONOMIKOS PUSIAUSVYRAI.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (14 psl., 32,82 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
Šis žymiausias V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinys siejamas su simbolizmu. Putino simbolistinei poezijai būdingi du ryškūs bruožai: Pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas. Bet tuo pačiu nuolat seka ir niekad nesibaigianti disharmonija ir konfliktas; Kaip ir ankstesnėje kūryboje poetui svarbi gamta. „Lyrinis aš“ čia žvelgia į didžiules panoramines erdves, padedančias pajusti būties visumą.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (7 psl., 704,01 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Filologija  Referatai   (9 psl., 24,59 kB)
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 15,35 kB)
Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)
Epas-pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota arba prozinė literatūros rūšis. Lyrika-paprastai eiliuoti kūriniai perteikiantis vidinius individo išgyvenimus. Drama-eiliuoto ar prozinio pobūdžio pasikalbėjimo forma parašytas kūrinys. Epas-kuriame autorius pasakoja apie įvykius, žvelgdamas tarsi iš šalies. Lyrika-tai asmeninės nuomonės ir jausmų išreiškimas pirmuoju asmeniu. Drama-tai dialogas, antrasis asmuo, drama kurioje autorius slepiasi už veikiančiųjų asmenų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,21 kB)
Jonas Biliūnas savo apsakyme „Kliudžiau“ norėjo pavaizduoti svarbiausius humanizmo trūkumus: nesupratingumą ir šaltakraujiškumą kitai būtybei. Šie trūkumai ypač išryškėja šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame laikui bėgant jau neliko tolerancijos, pagarbos ir užuojautos vienas kitam. Jono Biliūno personažą mes galime sutapatinti su dabartiniu jaunimu. Juk jau nuo mažų dienų formuojasi žmogaus charakteris, jausmai būdo bruožai. Mūsų dabartinis jaunimas nenori domėtis nekuo, nenori mokytis, tobulėti.
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 3,51 kB)
Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Makroekonomika
2009-09-10
Svarbiausios makroekonomikos problemos. Makroekonomikos rodikliai. Ekonomikos pusiausvyros pagrindai. Bendrosios paklausos ir pasiūlos modelis. Makroekonomikos pusiausvyros ir nepusiausvyros atvejai. Prielaidos ekonomikos pusiausvyrai tirti: vartojimas ir investicijos, jų kitimo padariniai. Vyriausybės ir tarptautinių ekonominių ryšių įtaka ekonomikos pusiausvyrai. Iždo (fiskalinės) politikos teoriniai bruožai. Valstybės biudžiato deficito problema ir valstybės skola bei jos aptarnavimas. Grynojo exporto kitimų įtaka ekonomikos pusiausvyrai.
Ekonomika  Konspektai   (16 psl., 31,31 kB)
Psichodermatologija
2009-09-10
Psichodermatologija – psichosomatinės medicinos sritis, tirianti odos ir psichikos sąveika. Jos objektas – odos ligomis sergančiųjų psichologinės problemos (intrapsichinės ir tarpasmeninės) bei psichosocialiniai faktoriai, galintys būti tiek ligos priežastimi, tiek pasekme. Odos ligos visada turi neigiamos įtakos pacientų gyvenimo kokybei, psichosocialinei adaptacijai. Visuomet yra ryšys tarp odos ligos ir psichologinio distreso. Kuo geriau suprasime odos ligų ir psichologinių sutrikimų tarpusavio sąveiką, tuo efektyvesnis bus gydymas, gerės ligonių gyvenimo kokybė.
Medicina  Konspektai   (5 psl., 11,64 kB)
Jungiamųjų audinių pavadinimas gerai atspindi jų esmę. Jų tarpląstelinės medžiagos baltyminės gijos suteikia didelį tvirtumą, todėl jungiamieji audiniai gali mechaniškai tvirtai sujungti kitus audinius. O Itin tvirti jungiamieji audiniai – kaulinis, kremzlinis ir kai kurie kiti– tinka atraminei ir šarvinei funkcijoms. Jungiamųjų audinių sandara labai įvairi, tačiau jiems būdingi kai kurie bendri bruožai: daug tarpląstelinės medžiagos, tarpląstelinė medžiaga turi baltyminių skaidulų, paprastai daug ląstelių tipų.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,34 kB)
Genetikai organizmus apibūdina dviem terminais – genotipu ir fenotipu. Genotipas - tai organizmo (ląstelės) genetinės informacijos (genų) visuma. Fenotipas – visų organizmo ar ląstelės požymių visuma. Fenotipas yra realizuota, įgyvendinta genetinė informacija. Organizmo požymiai yra organizmo ypatumai, kuriuos galima įvertinti (išsiaiškinti), suskaičiuoti ar išmatuoti. Kiekvienas organizmas turi labai daug požymių, nes kiekvienas organizmas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš daugelio dalių, kuriose vyksta sudėtingi reiškiniai.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 21,78 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio mėn. 23 d. Didžiųjų Šelvių kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties, gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. 1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio” gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai , prancūziškai , angliškai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,45 kB)
Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)
Žmonės dažnai dalijami į fizikus ir lyrikus. Fizikais vadinami tie, kurie labiau pasikliauja tikrove, lyrikai- svajonėmis, įsivaizdavimais. Literatūroje pirmieji vadinami realistais, antrieji- romantikais. Ir meno istorijoje skiriamas realistinis (tikroviškas) ir romantinis (vaizduotės) tipai. Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Kas yra menas romantikams. Romantinės literatūros bruožai. Garsiausi romantizmo atstovai. Krypties ribos
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 8,53 kB)
Rinkodara
2009-09-07
Kas yra rinkodara? Kokios yra išskiriamos rinkodaros kryptys? Gaminio gyvybinis ciklas ir šio ciklo raidos fazės. Pagrindinės dalys gaminio rinkodaros koncepcijoje. Aspektai, kuriais yra įvertinama gamybinės programos struktūros analizė. Augimo ir rinkos dalies metodo ypatybės. Rinkos dalies ir augimo (Portfolio) metodas. Konkurencijos formos įmonės atžvilgiu. Įmonės rinkodaros tikslai. Rinkos paklausos diferenciacija. Vartojimo rinkos paklausos tyrimas. Rinkos segmentavimas. Vartotojų poreikių motyvai. Nepatenkintų poreikių dydis.
Rinkodara  Paruoštukės   (5 psl., 17,78 kB)
Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.
Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)
Ekonomikos teorija
2009-09-07
Ekonomikos sąvoka. Ekonomika ir ekonominis elgesys. Tobulosios konurencijos ekonomikos bruožai ir sandara. Paklausos dėsnis ir paklausos kreivė. Ekonominių srautų judėjimas ratu. Mikro ir makroekonomika. Ekonomikos modeliai ir praktika. Ceteris paribus. Grafikai ir indeksai. Pozityvioji ir normuojančioji ekonomika. Rinkos subalansavimas ir kainos. Sandorio kaštai. Rinkos klaida. Paklausa ir jos veiksniai. Rinkos paklausa. Pasiūlos dėsnis ir jos kreivė.
Ekonomika  Paruoštukės   (3 psl., 19,5 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Finansinės apskaitos esmė, paskirtis ir reglamentavimas. Turto ir nuosavybės esmė apskaitoje. Sąskaitos ir dvejybinis įrašas. Sąskaitų planas. Apskaitos proceso organizavimas. Piniginių lėšų ir skolų įmonei apskaita. Ilgalaikio turto apskaita. Atsargų apskaita. Pirkimų ir pardavimų apskaita. Darbo užmokesčio apskaita. Apskaitos ciklo užbaigimas ir finansinės atskaitomybės parengimas. Kapitalo ir finansinių rezultatų apskaita. Valdymo sistema ir valdymo apskaita. Išlaidos ir jų elgesys. Savikainos esmė ir jos kalkuliavimo metodai. Išlaidų paskirstymas.
Apskaita  Konspektai   (75 psl., 459,84 kB)
Ankstyvoji dailė
2009-09-04
Baltijos pakrantėse įsikūrę gyventojai iš Europos atsinešė jau beveik 16 tūkstantmečių senumo kūrybinės veiklos tradicijas. Jas toliau puoselėjo ir, veikiami naujos aplinkos, palengva ėmė kurti savitą (ilgainiui taip pat pradėjusį kisti) stilių. Geriausiai šią raidą atskleidžia skulptūros, dirbiniai iš molio, grafiniai piešiniai ir įraižos ant rago-kaulo, molio, akmens ir gintaro. Deja, paleolito stovyklų smėlyje Nemuno, Merkio, Neries ar Dauguvos pakrantėse neišliko šio laikotarpio meno pavyzdžių.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,81 kB)
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Dailė  Konspektai   (2 psl., 4,92 kB)
Sovietizuojant ūkį buvo galutinai panaikinta privati nuosavybė, likviduotas ūkio savarankiškumas bei jo tradiciniai bruožai. 1944–1946 m. galutinai nacionalizuota privati gamyba, prekyba bei pramonės įmones. Ilgiau truko privataus žemės ūkio likvidavimas. 1944 m. pabaigoje sovietų valdžia pradėjo imti į valstybės fondą visą be šeimininkų likusią žemę (ištremtųjų, išvykusių į Vakarus, į Lenkiją, partizanų). „Buožėms“ buvo palikta iki 30 ha, o „hitlerininkų talkininkams“ tik 5 ha žemės.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,52 kB)
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,26 kB)
Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. viduryje.
Istorija  Konspektai   (5 psl., 11,64 kB)
J. Biliūno kūryba
2009-09-01
Atskleidė socialinę skriaudą ir nelygybę, kėlė egzistencijos problemas: jaunystės ir senatvės kontrastą, kaltės ir atsakomybės santykį, žmogaus laimės trapumą, pasiaukojimo už kitus rgožį ir prasmę. Ne alegorinės šmėklos, o Rusijos carinė priespauda, nelygybė, žmonių tamsumas ir artimųjų egoizmas pasmerkė žmogų skurdui, ligai, ankstyvai mirčiai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,13 kB)
Visuomenės struktūra. kunigaikščiai, didžiūnai, žemieji visuomenės sluoksniai.Tiek mokykliniuose vadovėliuose, tiek istorikų darbuose neaptinkame skyriaus tokiu pavadinimu (aišku neskaitant Gedimino laikų). Laikotarpiai dažniausiai išskiriami pagal kunigaikščių valdymo laikotarpius ir tik iš paskirų detalių galima bent šiek tiek įsivaizduoti tuometę Lietuvos visuomenę. Galų gale šią temą užgožia kitos, susijusios su valstybingumo pradžia, teritoriniu plėtimusi ir pan.
Istorija  Referatai   (11 psl., 18,37 kB)
Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti jaunimą nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi, nuo klaidų meilėje, lytiniame gyvenime. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Neplanuotai pastoti moteris gali bet kuriuo reprodukcinio amžiaus metu, bet tikimybė yra gerokai didesnė jaunystėje, ypač kai dar nėra kontracepcijos patirties. Sekso draudimas dabar paprasčiausiai neveikia, o melaginga informacija tik dar labiau pablogina situaciją.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 36,62 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)
Dorovinio ugdymas prioritetinė Japonijos bendrojo lavinimo sritis. Dorovinis ugdymas kaip savarankiška disciplina. Uždaviniai. Dorovinis ugdymas per kitus mokomuosius dalykus. Dorovinis mokinių ugdymas specialiųjų užsiėmimų metu. Dorovinis mokinių ugdymas kasdieninėje veikloje. Doroviniai japonų visuomenės bruožai. Religijos ir dorovės ryšys Japonijoje.
Pedagogika  Referatai   (17 psl., 31,02 kB)
Žinduoliai
2009-08-20
Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos. Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis.
Biologija  Referatai   (15 psl., 15,14 kB)
Briedis
2009-08-20
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukšta gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,35 kB)
Asmenybės problema ir asmenybės mokslas. Asmenybės samprata: Individas. Asmuo. Asmenybė. Prielaidos apie žmogaus prigimtį (dichotomijos). Asmenybės vystymosi supratimas. Asmenybės vystymosi fazės (pagal S.Freud’ą). Asmenybės struktūra pagal K. G. Jung’ą. Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai. Mokslo funkcijos: numatymas, kontrolė, valdymas, keitimas. Mokslo paskirtis nustatyti objektą arba tariamą tiesą remiantis objektyvumu. Turi savo teorijas, tyrimo metodus, sąvokas, kategorijas, hipotezes.
Psichologija  Paruoštukės   (2 psl., 27,47 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.
Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.
Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)
Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo metodologinis ir metodinis pagrindimas. Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus teorinis pagrindimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų tyrimas. Tiriamos organizacijos bendroji charakteristika ir tyrimo pravedimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų vertinimas. Šio kursinio darbo tyrimo tikslas - remiantis mokslinės literatūros studijavimu ir diplominio darbo - “Modernios organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus problema” - kritine analize, teoriškai pagrįsti instrumentarijų bei klausimyną ir jo pagalba nustatyti tiriamos dabartinės Lietuvos organizacijos elgsenos bruožus.
Psichologija  Kursiniai darbai   (24 psl., 88,78 kB)
Klasicizmo atsiradimas ir bruožai. Kryptys: romėniška ir graikiška. Italų (Romos) mokyklos. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos. Rusų mokyklos. Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai). L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas. Paminklai. Kauno rotušė. Paežerių dvaro rūmai. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai). Vilniaus katedra. Paminklai. Mielagėnų bažnyčia. Onuškio bažnyčia. Čiobičkio bažnyčia. Leipalingio bažnyčia. Ampyras Lietuvoje. Pamiklai. Chodkevičių rūmai. Vilniaus Tiškevičių rūmai. Jašiūnų dvaro rūmai. Kraštutinis racionalizmas. Ryšys su romatizmu. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu.
Architektūra ir dizainas  Rašiniai   (15 psl., 24,3 kB)
Egzistencializmas
2009-08-10
Egzistencializmo filosofijos istorija. Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai. Egzistencializmo priešybės ir įvairovė. Filosofinė egzistencijos plotmė. Žmogaus būtis ir egzistencija. Egzistencializmo santykis su visuomene. Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv. Augustinas ir šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 11,53 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Būtent tik šių poetų eilėraščius gali duoti analizuoti - interpretuoti per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą (oficialus sąrašas iš 2009 m. NEC). Įžangos originalios, universalios (tinka bet kuriam poeto eilėraščiui) ir tokio ilgio, kokio ir reikia 400-450 žd. interpretacijai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 9,92 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Nuo senų laikų bandoma išsiaiškinti, kas yra mikčiojimas, kaip atsiranda, kokios priežastys jį sukelia. Įvairių autorių duomenimis, pasaulyje mikčioja 2-3 % žmonių. Lietuvoje tai siekia iki 4-5 %. Daugiausia mikčioja vaikai, ikimokyklinio amžiaus. Ir dažniausiai mikčioja berniukai ir vyrai. Pati sąvoka mikčiojimas apibrėžiama kaip sunkus ir komplikuotas sutrikimas. Tačiau tai ne tik sunkus sutrikimas – tai ir labai sudėtinga problema, reikalaujanti daug pastangų. Mikčiojimą gali sukelti įvairios priežastys – vienas labai jaudinantis įvykis arba besitęsiantis stresas – gali sutrikdyti daugelio iš mūsų šneką.
Pedagogika  Referatai   (9,27 kB)
Fizinis krūvis
2009-07-09
Kūno kultūra yra puiki visuomenės fizinio ugdymo priemonė, skatinanti dirbti, mokytis. Kūno kultūros dėka sustipriname savo sveikatą, ilgai išliekame jauni ir energingi. Rūpintis savo kūnu, ugdyti judesių koordinaciją, jėgą, ištverme, stiprinti funkcines organizmo galias reikia visą gyvenimą. Fizinis ugdymas yra viena sudedamųjų visapusiškos asmenybės formavimo dalių. Jis neatsiejamas nuo dorovinio, estetinio, protinio ir darbinio lavinimo. Atskirai fizinis lavinimas gali būti analizuojamas tik teoriškai, o iš tikrųjų jis yra susijęs su visu vaiko gyvenimu, veikla, darbu, mityba, aplinka ir kitais veiksniais.
Sportas  Referatai   (4,87 kB)
Civilinis teisinis santykis - tai toks visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų leidžiamas subjektines teises ir pareigas. Civilinis teisinis santykis yra valinis santykis. Valia pasireiškia pirmiausiai pačia teisės norma, reguliuojančia tą visuomeninį santykį. Civ.t.santykis susideda iš trijų elementų: 1) subjektų 2) turinio 3) objekto Bendri civ.t santykių bruožai: 1) tai yra visuomeninis santykis, sureguliuotas civ.t normų.
Istorija  Rašiniai   (1,98 kB)
Kalba ir raštas turėjo didelę reikšmę žmonių pasaulyje. Be kalbos ir rašto mes sunkiai įsivaizduotume vieni kitų bendravimą, pažinimą ir daugelį kitų su kalba ir raštu susijusių dalykų. Jau nuo senovės laikų, kuo daugiau buvo išsimokslinęs, apsiskaitęs žmogus, tuo labiau jis buvo vertinamas ir gerbiamas. Šiandieniniame gyvenime raštas ir kalba yra vieni iš svarbiausių žmogaus išsilavinimo bruožų. Todėl šie du bruožai yra ganėtinai svarbūs žmogaus raidai, jo vystymuisi ir išsimokslinimui.
Istorija  Referatai   (2,87 kB)
Atėnai buvo valstybės centras, todėl, kaip sakė Periklis jie turėjo tapti nuostabos vertu miestu. Jau 479-431 m. pr. Kr. Atėnuose labai suklestėjo menai ir Atėnai buvo vadinami Graikijos kultūros centru.Po 450 m. pr. Kr. Buvo pastyta daug nuostabių, didingų, puikių statinių.Pvz: Akropolis, Deivės Nikės šventykla, deivės Atėnės šventykla-Partenonas, bet dar atėniečiai pastatė ir odėjoną (koncertų salę) bei keletą stojų. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš baltojo marmuro. Pabaigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui nudažomi:dažniausiai jie buvo dažomi auksine, raudona, žalia, mėlyna spalva.
Istorija  Referatai   (9,51 kB)
Šiame referate mes aptarsime keturias potemes: a) Priešpriešos. Trys baltų arealai. b) Mitologija regioniniu aspektu c) Lietuvių tautosakos skirtumai d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis. Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus: • Priešpriešos • Arealuose vyraujančios priešpriešos • Dievų panteonai • Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės • Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas
Istorija  Referatai   (22,23 kB)
Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose pasigaminti geležies vietoje dar nemokėta. Ilgą laiką geležiniai dirbiniai buvo tik atvežtiniai. Todėl sunku apčiuopti ryškesnę chronologinę ribą tarp bronzos ir geležies amžių. Istoriografijoje šių epochų sandūra nusistovėjo ties sąlygine 550 - 500 m. pr. Kr. data . kultūriniai pokyčiai tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus taip pat nėra dideli brūkšniuotosios keramikos kultūroje šie laikotarpiai net neišskirti, kiek ryškesni pasikeitimai matomi vakarinėje Lietuvos dalyje, tačiau ir juos galima aiškinti natūralia kultūros raida.
Istorija  Referatai   (9,09 kB)
Keltai
2009-07-09
Seniausi mus pasiekę liudijimai apie keltus labai trumpi ir visiškai atsitiktiniai. V a.pr. Kr juos mini istorijos tėvu laikomas Herodotas, aprašinėjes Dunojaus ištakas, o truputį anksčiau pamini Hekatajas Milietis ( apie 540-475 m.pr.Kr; jo darbai žinomi tik iš vėlesnių autorių citatų) aprašė Masalijos ( dabar Marselis) graikų koloniją, įsteigtą ligūrų žemėje, netoli keltų krašto. Tai vėlyvosios Holštato kultūros laikotarpis. Ši kultūra išsivystė apie 750 m.pr.Kr. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus kultūrų.
Istorija  Referatai   (10,84 kB)
Labai svarbu atsekti egzistuojančių valstybės ir teisės institutų ištakas ir raidą nuo jų užuomazgos iki įsitvirtinant dabar tiniame valstybės modelyje. Vertinant bendriausias bruožais, dabartinės pažangios valstybės samprata ir įvaizdis yra jos tapatinamas su teisės teorijoje formuotu ir valstybių politinėse institucijose įtvirtinimu teisinės valstybės modeliu, kurio būdingiausi bruožai yra įst.l., įst.v.ir t. funkcijų atribojimas.
Istorija  Namų darbai   (4,16 kB)
Feodalizmas – visuomeninė santvarka, kurios pagrindas – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai. feodalas turi žemės nuosavybę ir gali ribotai disponuoti nuo jo priklausomais valstiečiais. Feodalizmo bruožai: imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių įbaudžiavinimas, stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas. feodalizmo pradžia datuojama VIII a.
Istorija  Konspektai   (1,88 kB)
Dailė
2009-07-09
Lietuvos mokyklose pastaruoju metu populiarėja projektų metodas. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau bene svarbiausia – tarptautiniai ryšiai. Mokytojai ir moksleiviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, palaiko tiesioginius ryšius su užsienio mokyklomis, per tarptautinius seminarus, konferencijas įgyja projektinio darbo patirties. Deja, teorinis šio metodo pagrindimas vėluoja – praktika gerokai lenkia šio metodo plėtotės, perspektyvų aptarimą Lietuvoje.
Dailė  Referatai   (4,8 kB)
Didžiausias italų koncerto meistras vėlyvojo baroko epochoje buvo Antonijus Vivaldis, gimęs 1678- 1741m. Venecijoje (Italija). Šv. Morkaus katedros smuikininko sūnus, savo gyvenimą susiejęs su bažnyčia ir muzika, gavo tais laikais nebūdingą dvigubą išsilavinimą - dvasininko ir muziko. Jis pradėjo savo kunigo pareigas 1703, bet dėl savo nuolatinių ligų buvo atleistas nuo mišių vedimo ir nuo tada jis atsidavė muzikai.
Muzika  Referatai   (4,49 kB)
Turtingiausia, savičiausia (tai yra,nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab. - XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą - turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Muzika  Referatai   (11,26 kB)
Klasicizmas mene
2009-07-09
"Žmogus yra gimęs laisvas" (Ž. Ž. Ruso). Tikslas: Supažindinti vaikus su klasicizmo epochos pagrindiniais bruožais bei meno raida. Gilinti laisvės – tiek asmeninės, tiek pilietinės – suvokimą bei troškimą. Pamokos konspektas Muzikos klausymas: W. A. Mocartas. Uvertiura iš operos "Figaro vedybos" (fragmentas). Kokiu žodžiu galėtumėte apibūdinti skambančią muziką? (veržli, lengva, energinga, skambi, harmoninga...) Tokiais žodžiais galėtume apibūdinti klasicizmo epochos meną. Naujos medžiagos dėstymas: Klasicizmas (lot. Classicus – pavyzdinis), kaip meno stilius susiformavo jau 17a. Prancūzijoje.
Muzika  Referatai   (8,72 kB)
Opera
2009-07-09
Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas didžiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi namuose rinkdavosieruditai – poetai, muzikai. Filosofai.Šis būrelis buvo vadinamas Florencijos kamerata. Jie studijavo senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinama, kad graikų tragedija buvo tokia įspūdingatodėl, kad ji buvo dainuojama, - muzikos uždavinys esąs išreikšti, pabrėžti poetinio teksto prasmes. 1581 m. Vinčenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios graikų kultūros žinovas, kompozitorius teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.
Muzika  Konspektai   (4,68 kB)
Kodai
2009-07-09
Kodas, kaip procesas, yra užkodavimas (kodavimas) ir dekodavimas. Tai tiesioginis ir atvirkštinis procesai. Kodavimui dažniausiai naudojami skaičiai, kodiniai pažymėjimai. Iš tikrųjų kodai yra organizuotų zenklų sistemos. Šios sistemos paklusta taisyklems, kurias pripazįsta visi kodą vartojancios bendruomenes nariai. Tai reiskia, kad tiriant kodus daznai pabreziamas socialinis komunikacijos matmuo.
Komunikacijos  Referatai   (5,19 kB)
Arabijos pusiasalis
2009-07-09
Pačius Azijos pietvakarius užima didžiausias Žemės rutulyje Arabijos pusiasalis. Plotu (3 mln. km²) jis beveik lygus trečdaliui Europos. Arabijos pusiasalis, arba Arabija, - tarpinė šalis tarp Azijos ir Afrikos. Visoje Azijoje jam labiausiai būdingi Afrikos gamtos bruožai. Arabijos pusiasalio, kaip ir Afrikos, pagrindą sudaro senovinės kristalinės uolienos platforma. Visa vidinė pusiasalio dalis – didelis akmenuotas dykumų plokščiakalnis su senais ugnikalniais ir daugybe įdubų. Apie trečdalį paviršiaus užima smėlio dykumos, iš kurių didžiausios – Didysis Nefudas šiaurėje ir Rub el Chalis pietuose.
Geografija  Rašiniai   (3,89 kB)
Visuomeninė geografija – m-kslų sistema, nagrinėjanti visuomeninių objektų teritorinę sklaidą. Susideda iš gamtinių išteklių geogr. ir teorinės geogr.(per gamtos populiaciją išeiti į teorinius apmąstymus). Skirstoma į: ekonominę, politinę, socialinę, gyventojų ir t.t. geografiją. Geografija visą laiką susijusi su kokia nors teritorija. Teritoriškumas – svarbiausia savybė. Nagrinėjamos mikro ir makro teritorijos. Visuomeninės geogr.
Geografija  Konspektai   (5,19 kB)
Ekonominė geografija – tai mokslas, tiriantis teritorinių, socialinių, ekonominių sistemų formavimąsi, plėtotę ir funkcionavimą. Teritorinės ūkio sistemos tyrinėjamos: • makro lygiu (pasauliniu mastu); • Mezo lygiu (regioninis lygis); • mikro lygiu (lokalinis). Pasaulinį ūkį sudaro: • Nacionaliniai ūkiai • Transnacionalinės korporacijos • Ekonominės sąjungos Pasaulinio ūkio sektoriai: 1. pirminis sektorius (žemės ūkis, miškų ūkis, žuvininkystė, gavybinė pramonė)
Geografija  Konspektai   (5,25 kB)
Viena iš naujesnių ir vis didesnį populiarumą įgaunančių kreditavimo formų yra faktoringas, todėl šiame darbe bus aptarta faktoringo esmė, rūšys, faktoringo pagrindiniai bruožai. Istorikai teigia, kad tokio tipo operacijos buvo vykdomos net prieš 4000 metų ir nedaug tepasikeitė iki šiol. Amerikoje faktoringas pirmiausia buvo naudojamas kolonijoms finansuoti.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Valstybės biudžetas yra visuma biudžetinių santykių, kurie atsiranda formuojant ir panaudojant šalies biudžetinį fondą. Ekonominiu požiūriu valstybės biudžetas - tai piniginiai santykiai, kylantys tarp valstybės ir juridinių bei fizinių asmenų dėl nacionalinių pajamų paskirstymo, ryšium su biudžetinio fondo sudarymu ir panaudojimu finansuojant socialines - ekonomines, gynybos, valstybės valdymo ir kitus poreikius. Taigi valstybės biudžetas yra centralizuotas finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir perpaskirstoma dalis respublikos nacionalinių pajamų.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,01 kB)
Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Pinigų vystimosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė. Šiuolaikinėje ekonomikoje grynieji pinigai atlieka pagalbinį, nereikšmingą vaidmenį – tik apie 1% pirkimų apmokama grynaisiais.
Finansai  Referatai   (11,44 kB)
Fiskalinė politika - tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų.
Finansai  Konspektai   (4,84 kB)
Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miesto gyvenimu.
Etika  Referatai   (7,02 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (22,02 kB)
Kiekvienos įmonės apskaitos politika tūrėtų būti grindžiama bendraisiais apskaitos principais ir nustatyti pripažinimo kriterijus, įvertinimo būdus, grupavimą ir kitus specifinius principus ir jų taikymo procedūras. Reikšminga apskaitos dalis yra apskaitos procedūrų išrašai, kuriuose rodomas ūkinių operacijų apskaitos ir kontrolės algoritmas nuo jų užregistravimo iki atskleidimo metinėje finansinėje atskaitomybėje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (17,79 kB)
Infliacija
2009-07-09
Infliacija, infliacija, infliacija, ir dar kartą – infliacija... Per dieną kiekvienas musu šitą žodį išgirstam tikrai ne kartą, ir ne du. Dabar tai viena iš aktualiausių temų informacinėms technologijoms: laikraščiams, žurnalams, bulvarinei spaudai, televizijai ir kt. Praėjo jau daug laiko, kai infliacija tapdavo rimta centrinių bankų ir JAV, Japonijos ir kitų didžiųjų Europos valstybių vyriausybės problema.
Ekonomika  Referatai   (7,89 kB)
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,15 kB)
Mikroekonomika
2009-07-09
Ekonomika – tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes ir tiekiant paslaugas. Ekonomikos subjektas – tai santykinai apribotas vienetas, nes su turtu, kurį jis valdo yra susietas nuosavybe. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.
Ekonomika  Konspektai   (4,95 kB)
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pinigų sampratą, apžvelgti pinigų atsiradimą, raidą, pagrindines jų savybes. Taipogi išanalizuoti kaip ir kokiomis formomis pinigai yra kaupiami, ir kaip jie atlieka savąsias funkcijas (tokias, kaip tarpininkavimą mainuose, mokėjimą). Ir po to peržvelgti pinigų formas egzistuojančias JAV ir Anglijoje. Pirma dalis bus skirta pinigų apibrėžimui, pinigų raidai, kredi­ti­nių pinigų atsiradimui.
Apskaita  Referatai   (4,99 kB)
Alkoholis
2009-07-09
Alkoholis yra cheminė m-ga, narkotikas, kuras, nuodas, konservantas ir tirpiklis. Alkoholio gėrimas keičia žmogaus organų veiklą ir daro trumpalaikį bei ilgalaikį poveikį. Tai, kad žmonės vartoja alkoholį, visiškai nereiškia, kad jis yra nepavojingas. Alkoholio kiekis įvairiuose gėrimuose: Alus ir sidras – (4-7%) Vynas- (10-12%) Spirituotas vynas(pvz.portveinas) – (15-22%) Džinas, viskis, romas, degtinė, brendis – (40-55%) Kodėl žmonės geria alkoholį?
Kita  Referatai   (5,96 kB)
Globalizacija - procesas, reiškinys, tam tikras fenomenas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų (socialinių) darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Politologija  Referatai   (16,55 kB)
Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais. XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė "pažangiečiai" reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos.
Politologija  Referatai   (13,24 kB)
Įdėmiau panagrinėjus šiuolaikinės politiškai aktyvios visuomenės žodyną, galima būtų konstatuoti, kad vienas iš dažniausiai kalboje pasitaikančių žodžių yra demokratija. Mūsų aplinkoje tapo įprasta girdėti tokius išsireiškimus kaip: nedemokratiškas valdymo būdas, demokratiška visuomenė ir pan. Tačiau detaliai įsigilinus į vartojamų žodžių prasmę kalboje, iškyla klausimas, ar visuomenė iš tikrųjų žino žodžio "Demokratija" reikšmę.
Politologija  Referatai   (11,22 kB)
Šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje be valdžios institucijų valstybės valdymą netiesiogiai turi koordinuoti piliečiai (tai tikrosios demokratijos esmė), kurie aktyviai dalyvaudami valstybės politiniame gyvenime (rinkimuose, referendumuose ir t.t.) t.y. suvokdami savo vaidmenį politiniuose procesuose stengiasi išsikovoti sau palankių sprendimų priėmimą. Dėl paprasto naudos siekimo jie nori būti išgirsti, pastebimi, o jų prašymai tinkamai apsvarstomi ir įvertinami.
Politologija  Referatai   (8,18 kB)
Izidorius Tamošaitis (1889-1943) – lietuvių filosofas, visuomeninkas ir spaudos darbuotojas. Profesoriavo Kauno universitete. Pagrindinė darbų tema buvo kultūros ir socialinio gyvenimo krizė. Rėmėsi Platonu, Šv. Augustinu ir Maksu Šėleriu. Plačiai rašė apie antropologiją ir vertybių filosofiją. Redagavo "Vairą" ir "Eranus". Pagrindinis veikalas yra "Įvadas į filosofiją" (1926). Petras Leonas (1864 m. lapkričio 16 d. Leskavoje (Prienų raj.) – 1938 m. gegužės 12 d. Kaune) – vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologų, įvertintas mokslų daktaro honoris causa laipsniu, advokatas, profesorius, visuomenės ir politinis veikėjas, Valstybės dūmos narys.
Politologija  Referatai   (6,8 kB)
Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis).
Politologija  Referatai   (13,74 kB)
Jau pats žodis "tarptautinis" pasufleruoja, kad tai santykiai tarp tautų (valstybių), prasidėję susikūrus pirmosioms valstybėms bei nustačius jų sienas. Savaime suprantama, jog kintant valstybių sienoms (kas buvo labai aktualu pirmosioms bei iki naujausių laikų susiformavusioms valstybėms) kinta ir santykiai tarp jų. Tarptautinius santykius galime suprasti ir įvardinti kaip įvairius veiksmus, kuriuos tarpusavyje vykdo tautos (valstybės).
Politologija  Referatai   (10,91 kB)
Gimimas yra gyvenimo šioje žemėje pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tačiau priešingai negu gimimo atveju, prieš mirtį, jeigu ji nėra netikėta ir nelaukta, vyksta mirimo procesas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį. Nors mirties faktas geriausiai žinomas, realiame gyvenime mažai galvojama apie mirtį. Amžių bėgyje keitėsi ne tik mirties samprata, bet ir jos prasmė.
Medicina  Referatai   (16,64 kB)
Plungės rajonas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Žemaičių akuštumos vakariniame pakraštyje. Plotu Plungės rajonas – devintasis Lietuvoje ( po Varėnos, Šilutės, Vilniaus, Panevėžio, Rokiškio, Šiaulių, Kelmės ir Anykščių). Jis užima 1699 km2 teritoriją. Plungės rajono padėtis tokia pat, kaip ir visos Lietuvos. Rajonas tėra bendrų darbų bei žemėlapių sudedamoji dalis.
Medicina  Referatai   (8,38 kB)
Alkoholizmas – psichikos liga, kuria serga piktnaudžiaują alkoholiu asmenys, pasireiškianti asmens fizinės ir psichinės priklausomybės nuo alkoholio sindromu bei turinti kitų neigiamų medicininių ir socialinių pasekmių (Medicinos enciklopedija, I tomas. – Vilnius, 1991, p.38). Šiais laikais alkoholizmas Lietuvoje plinta tarsi epidemija. Buvo atlikti sociologiniai tyrimai, kurių duomenimis, 1994 m. pabaigoje žmonių sergančių alkoholizmu, buvo 71,7 tūkst. Vartoti alkoholį ir sirgti alkoholizmu tai yra du skirtingi dalykai.
Medicina  Referatai   (6,59 kB)
ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas. Dauginasi tik žmogaus organizmo ląstelėse. ŽIV - retrovirusų (lot. retro - atgal) šeimos atstovas. Šios grupės virusams būdinga atvirkštinė transkripcija. Retrovirusų sintezės seka: RNR DNR RNR baltymas. ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į ląstelę šeimininkę, viruso fermentas - atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR (kaip pagal matricą), sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę.
Medicina  Referatai   (10,4 kB)
Psichiatrija
2009-07-09
Siekiant išvengti psichikos ligų reikia žinoti jų priežastis, aplinkos poveikį, atsparumą ligai, ligos eigą ir galimą jos išeitį ar baigtį. Psichikos ligų metu sutrinka žmogaus psichika, kas pasunkina galimybę prisitaikyti gyvenime, nes liga trukdo logiškai mąstyti, kritiškai įvertinti savo ligą.
Medicina  Konspektai   (5,56 kB)
Čia viskas aiškiai, detaliai išdėstyta, paaiškinta kaip ir kodėl, puiki priemonė ruošiantis egzaminams, ar šiaip besimokantiems, kurie tingi ieškoti krūvos knygų. Epas – plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus).
Antika
2009-07-09
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą "Metai". Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirsto", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai". Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė.
Antanas Vaičiulaitis- vienas žymiausių lietuvių rašytojų, novelistų, priklausantis ir teigiantis neorealistinę literatūrą. Jo kūrybai būdinga realaus ir mistinio, magiško pasaulio paralelė, puošnus stilius, rėmimasis pasaulinės kultūros šaltiniais, stilizacija. Žinomiausias jo noveles - "Rogės", "Pelkių takas", "Tavo veido šviesa"- nedvejojant galima priskirti neorealistinei literatūrai. Pats žinomiausias A. Vaičiulaičio kūrinys - poetinis romanas "Valentina".
Simbolizmas
2009-07-09
XIX a. pabaigoje kaip romantizmo laikais bandyta bėgti nuo pilkos kasadienybės į dvasinę jausmų, fantazijų ir paslapčių sritį. Savo paveikslams, pilniems slaptų prasmių, tapytojai suteikdavo simbolinį turinį. Simbolizmas nesudarė vientisos meno krypties. Tai ne naujų plastikos principų paieškos, o XIX a. pabaigoje sustiprėjusio jausmingumo ir pesimizmo išraiška.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,13 kB)
Rengimasis kalbai
2009-07-09
Rengimasis kalbai prasideda nuo temos pasirinkimo. Labai svarbu, kad gerai išmanytume tą dalyką, apie kurį kalbėsime. Jis turi būti įdomus mums patiems: tik apie tai, kas mums svarbu, kas mus jaudina, galima kalbėti įdomiai, patraukiant klausytoją. Kaip pasirinkti tema? Geriems oratoriams, įdomiems žmonėms temą paprastai pasiūlo kokio nors renginio organizatoriai: jie žino to žmogaus gebėjimus, kompetenciją, jaučia, kas būtų įdomu susitikimo dalyviams.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,47 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Feminizmas
2009-07-09
Feminizmą galima apibrėžti įvairiai. Kiekvienas žmogus jį supranta skirtingai. Feministes kai kurie keikia (dažniausiai vyrai), tačiau ištikrųjų net nežino, ką reiškia būti feministe. Čia pateikiami įvairūs feminizmo apibūdinimai trumpai, kad galėtumėte susipažinti su šiuo judėjimu: Feminizmas, kaip visuomeninis judėjimas, kovojo dėl moterų emancipacijos ir siekė įtvirtinti moterų veiklą.
Lietuvių kalba  Referatai   (20,95 kB)
Auklėjimas
2009-07-09
Auklėjimas – tai procesas, kurio tikslas ugdyti dorovines asmenybės savybes. Dorovinis vaiko auklėjimas, tai formavimas tokių vidinių asmenybės savybių, kuriuos padeda apspręsti, priimti teisingus sprendimus ir pasireiškia vaiko veiksmuose bei elgesyje.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (4,22 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Mikalojus Daukša – ryški asmenybė pradiniame lietuvių raštijos formavimosi etape ( žr. priedas Nr.1). Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI a. Gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jis iškili ir didelė asmenybė Lietuvos istorijoje. Nagrinėjama asmenybė įsipina į Renesanso epochos visumą. Tuo laikotarpiu didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – M. Daukša.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (17,26 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus - rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (11,79 kB)
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,8 kB)
Aristotelis gimė 384 metais Stageiroje, trakiškajame Chalkidikės pusisalyje.Jo protėviai buvo gydytojai.Šeimos tradicijos ir auklėjimas skatina jį stebėti gamtą netgi anksčiau, kol jis susidomi sokratikų etika ir dialektika bei Platono metafizika. Daugiausisi dmėsio jis skyrė biologijos mokslo sričiai pagal ją modeliavo savo filosofijos sąvoką. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje – matematika ir matematinė gamtotyra, kuria Aristotelis išmanė prasčiau ir į kuias mažiaus atsižvelgia. Aristotelis buvo Platono mokinys ir iš jo perėmė nepaprastai daug minčių. Aristoletis, moklo istorikas ir neeilinis eruditas, geriau nei kas nors kitas pažino senąsias ir davartines filosofines ir mokslines pažiūras. Jo pasaulėžiūros pamatas buvo dvejopas: iš Platonos jis išmoko idealizmo, o polinkių požiūriu buvo realistas.
Filosofija  Rašiniai   (2,2 kB)
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas - gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.
Filosofija  Rašiniai   (4,21 kB)
Šiame darbe rašoma apie helenizmo laikotarpį kuris prasidėjo nuo III amžiaus prieš mūsų erą ir baigėsi I amžiuje prieš mūsų erą. Per šį laikotarpi išryškėjo keturios jo kryptis – stoicizmas, epikūrizmas, skepticizmas ir eklektizmas. Šias kryptis aš aprašysiu savo darbe – kiekvienos jų pradininkus, siekėjus, mokyklas, jų etines pažiūras ir esmę. Darbo tikslas išnagrinėti ir aprašyti helenizmo etikos kryptis.
Filosofija  Referatai   (5,55 kB)
Sokrato gyvenimas
2009-07-09
Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion).
Filosofija  Referatai   (7,24 kB)
Visus islamiškosios kultūros tyrinėtojus stebina staigus šios civilizacijos suklestėjimas . Atsirado VIIa. pr. ir greta Indijos ir Kinijos ėmė vyrauti pasaulinės kultūros istorijoje. Nedidelė arabų tauta sugeba ne tik primesti didžioms tautoms savo kalba, tačiau ir perima didžias kultūrines tradicijas . Perkėlus sostinę į Damaską ima inmtensyviai sąveikauti graikų, egiptiečių, žydų, bizantiečių ir kitų tautų kultūrinės tradicijos. Kalifatas aktyviai stelbia vietines tradicijas.
Filosofija  Konspektai   (5,34 kB)
Ekstrateoriniai kultūros nusakymo būdai ir vaizdiniai; kultūros įvardinimo problema. Cultura (lot.) kilo iš Colio, labai daug reikšmių turinčio žodžio. Colio reiškia įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos bei daugybės kitų dalykų), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, gerbimą. Visos šios reikšmės galimos paimti, apibrėžiant kultūrą. Tai žmonių pastangų vaisius, didžiulė vertybė.
Filosofija  Konspektai   (5,08 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra. Filosofija ir specialieji mokslai. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Heraklitas. Pitagoro socialinė veikla, jo...
Filosofija  Konspektai   (5,36 kB)
Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos. Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus.
Kita  Referatai   (17,82 kB)
Organizavija – tai grupė asmenų, kurių veikla yra sąmoningai kordinuojama siekiant tikslo. Organizacija yra socialinė-ekonominė sistema. Organizacija – tai bendradarbiavimo ryšiais susieta žmonių grupė. Kiekviena organizacija kuriama, kad kurti prekę, teikti paslaugas.
Žemės ūkis  Referatai   (5 kB)
Sušauktas Tridento susirinkimas sieke pašalinti iš Bažnyčios jos konkrečias negales. Buvo vaisingas naujais įstatymais, ir reforma senųjų. Bet to neužteko kad Bažnyčioje būtų padarytą daug esminiu pakeitimu veikimo struktūrose. Todėl pasikeitimams turėjo svarba popiežius. Bet tokio susirinkimo būtinybes nesuprato popiežius Leonas X, kuris buvo ką tik uždaręs 1517 Laterano V susirinkimas ir nematę būtinybes kitam. Susirinkimo būtinybe suprato popiežius Adrijanas VI, bet susirinkimo sušaukimą jam sutrukdė mirtis.
Teologija  Referatai   (6,62 kB)
"Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto stabmeldiško proto?" - rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje "Kristaus problema". Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu.
Teologija  Referatai   (5,49 kB)
Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime - mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas. Prieš 10 metų, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nutarė, kad 1994 metai bus paskelbti Šeimos metais, taigi šiais metais mes švenčiame Šeimos metų dešimtmetį. Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima.
Sociologija  Kursiniai darbai   (5,12 kB)
Lietuvoje ir visoje Europoje pastarajame dešimtmetyje vykstant sudėtingiems socialiniams ekonominiams procesams, grėsmingu faktoriumi tapo narkomanijos reiškinys. Narkomanijos problema paaštrėjo 70-ojo XX a. dešimtmečio viduryje. Sveikatos apsaugos organizacijos ir policija nelaikė tai aktualia problema, todėl 90-aisias XX a. metais prasidėjo didelis narkomanų skaičiaus augimas, kuriam niekas nebuvo pasiruošęs.
Sociologija  Kursiniai darbai   (18,5 kB)
Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos.
Sociologija  Referatai   (8,73 kB)
Iš visų modernios elektroninės žiniasklaidos priemonių radijas buvo globalizuojamas lengviausiai. Ištakos glūdi dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, kai radijas buvo plėtojamas kaip telegrafo alternatyva stengiantis išvengti brangių povandeninių kabelių ar tarpžemyninių linijų, kurių kiekviena buvo nukreipta į užsienio pavojų ir atakų prevenciją. Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą radijo pagrindu pradėjo konstruoti imperinius ryšių tinklus. Sukūrus trumpųjų bangų dažnius, radijo technologija tapo paprastesnė ir dėl to atpigo transliacijos tinklai ir radijo imtuvai.
Sociologija  Namų darbai   (4,26 kB)
Vaikai - mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie užaugtu pilnaverčiais žmonėmis, piliečiais. Visa kiek vieno vaiko gyvenimo periodą, ji lydime mes, suaugusieji: tėvai, globėjai, mokytojai, auklėtojai ir t.t. todėl nuo mūsų priklauso, ar teisingai užauginsime vaikus, ar tinkamai paruosime juos gyvenimui. Nepilnamečiu nusikalstamumas negatyvus reiškinys, su kurio susiduria kiekviena visuomene.
Sociologija  Referatai   (20,49 kB)
Netektis, skyrybos
2009-07-09
Šeima iš esmės yra doras tvarinys: ji gimsta iš meilės ir tol gyvuoja, kol jos narius sieja dvasinis ryšys – rūpinimasis kitu, jam rodoma pagarba ir pasitikėjimas. Užtat šeima žmogui yra viena pačių didžiausių vertybių. Juk pirmiausia artimiausioje socialinėje aplinkoje įgyjama nepakartojamos gyvenimo patirties. Viena iš pagrindinių šeimos etikos ir pedagogikos problemų – dorinis asmenybės tapsmas.
Sociologija  Namų darbai   (4,69 kB)
Norai neturi ribų, daugina patys save. Kiekviena visuomenė ribas nustato pati. Žmogaus priklausomybė nuo kito žmogaus yra iki 5 metų, po to žmogus palaipsniui įgauną pasitikėjimą savimi. NORMA yra standartizuota taisyklė, kuri nurodo ką daryti ar nedaryti. Žmonęs skiria nuo gyvūnų religija ir moralė. Žydai į Europą įnešė gailestingumo. NORMOS priklauso nuo laiko ir teritorijos.
Sociologija  Konspektai   (7,29 kB)
Sociologija
2009-07-09
Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą visuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tam mokslui dėsnius ir dėsningumus. Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma.
Sociologija  Konspektai   (4,75 kB)
Jaunimo tarpe, visuomenėje ir valstybėje vykstantys pokyčiai kelia naujus iššūkius jaunimo veiklai. Tai – jaunimo emigracija į užsienį, nepakankamos galimybėmis naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, jaunimo pasyvumas, informacijos trūkumas apie jaunimo veiklą bei jaunų žmonių galimybes, mažėjančios galimybės sulaukti paramos jaunimo iniciatyvoms ir kt. Lietuvos studentai ir jauni mokslininkai išvyksta į Vakarų universitetus ir aukštųjų technologijų įmones ir ten įgyja išsilavinimą ir patirtį, kurios nebūtų galėję gauti Lietuvoje.
Sociologija  Analizės   (5,06 kB)
Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi gaminti ir vartotojams pateikti tokių prekių, kurios tenkintų jų poreikius ir jie norėtų, ir galėtų jų įsigyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas, jo poreikiams tenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Taip pat marketingas suteikia svarbią informaciją, kuri padeda atpažinti patrauklias rinkos galimybes ir nustatyti firmos potensialą šiomis galimybėms pasinaudoti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (3,92 kB)
Marketingo žinių ir patirties šiandien reikia įvairiuose verslo įmonės valdymo lygiuose dirbantiems vadovams, nepriklausomai nuo to, ar tai prekes gaminanti ir parduodanti ar paslaugas siūlanti įmonė. Šiandien didžioji pasaulio įmonių dauguma veikia ne tik šalies rinkoje, bet ir tarptautinėje. Tokiu būdu ji vykdo tarptautinį marketingą. Aktyvus ir kryptingas įsijungimas į tarptautines rinkas didina ne tik pačios įmonės, bet ir jos atstovaujamos šalies gerovę.
Rinkodara  Referatai   (4,66 kB)
Plėtojantis rinkos santykiams įvairiose pasaulio šalyse atsiranda galimybė ir ūkio subjektams plėsti savo veiklą ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Tos įmonės, kurios jau pradėjo internacionalizuoti savo veiklą, pastebėjo, kad užsienio rinkos ne tik atveria naujas galimybes, bet ir kelia gana griežtus reikalavimus. Užsienio rinkoje pasisekimą garantuoja pirmiausia gera prekių kokybė, greitas ir pigus aptarnavimas, veiksmingas marketingas.
Rinkodara  Referatai   (5,2 kB)
XX amžiaus viduryje į alkoholio, narkotikų vartojimą ir azartinį lošimą žiūrėta kaip į skirtingas problemas. Psichologai ir psichiatrai specializuodavosi spręsti kurią nors vieną iš jų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais požiūris smarkiai pasikeitė. Dabar pripažįstama, kad alkoholio, narkotikų vartojimas, azartinis lošimas - tai priklausomybė. Tarp jų esama daug bendro – panašios atsiradimo priežastys, sutrikimo raida ir pan.
Verslo etika
2009-07-09
Verslo etika – viena iš jauniausių ir sparčiausiai besiplėtojančių mokslo sričių. Verslo etika kelia gana opius klausimus, susijusius su specifine verslo praktika ir veikla bei jos priimtinumu visuomenei. Pavyzdžiui, ar verslas privalo laikytis tam tikrų moralinių reikalavimų, kurių laikosi visuomenė ar tam tikros grupės, jeigu jis savo veikla daro poveikį jų interesams? Ar gali didelė organizacija savo elgesį grįsti teisingumo principais?
Psichologija  Referatai   (17,84 kB)
Mano savarankiško darbo tema yra „Asmenybės psichologiniai testai“. Išrinkau ją todėl, kad mane visada domino psichologija, kodėl žmogus elgėsi taip, o ne kitaip. Vienas iš būdų suprasti žmogaus elgesį yra psichologiniai testai. Su testų pagalba psichologai gali sužinoti ne tik žmogaus savybes, nusakyti asmens veiksmus, bet ir sužinoti priežastį, kodėl žmogus taip elgesį.
Psichologija  Referatai   (9,91 kB)
Vaiko raida
2009-07-09
Kiekvienas vaikas- asmenybė. Neretai apie tos pačios šeimos vaikus yra sakoma: „Vienas vaikas kaip vaikas, o kitas...“. Kodėl taip yra? Anot psichologų kaltas vienodas požiūris į vaikus. Kiekvienas vaikas- asmenybė. Tai nepakartojamo temperamento ir charakterio savybių visuma bei skirtumai, vyraujančių interesų glaudus ryšys su psichologinėmis savybėmis, tai protinės veiklos, polinkių ir fiziniai skirtumai. Įvairios išvaizdos ypatybės, pavyzdžiui, mažas ūgis, nutukimas, liesumas, veido bruožai, fizinis grožis ir kt.
Psichologija  Referatai   (9,34 kB)
Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus savęs suvokimas, savojo įvaizdžio formavimasis, gyvenimo tikslų ieškojimas, vertybių sistemos formavimasis. Paauglių savęs vertinimas yra nepastovus, nuolat kintantis ir susijęs su jų egocentriškumu bei dažnais emocijų svyravimais. Be to, pasak S.Harter, metų paaugliai patiria didelį distresą dėl sumišimo savęs suvokimo procese, o tai mažina jų atsparumą stresui.
Psichologija  Referatai   (7,05 kB)
Visas sprendimų priėmimo procesas yra atliekamas vieno ar kelių individų, kurio metu yra pasiekimas pats geriausias ir priimtiniausias sprendimas iš daugelio alternatyvų. Daugybė psichologinių veiksnių daro įtaką žmonėms, priimantiems sprendimus, ir šie veiksniai juos veikia tiek sąmoningai, tiek pasąmoningai. Daugiausia žmogus gali padaryti, tai bandyti suvokti, išanalzuoti save, savo vidų, savo įžvalgumą, norą imtis rizikos ir rizikuoti.
Psichologija  Referatai   (11,98 kB)
Gabrielei penki metai. Ji gyvena su mama. Kiekviena karta, kai mama pabara arba sudraudžia Gabrielę, mergaitė „pridaro“ į kelnes. Nepadeda nei įkalbinėjimai, nei grasinimai. Užtenka mamai truputi pakelti toną arba paprasčiausiai pabarti Gabrielę, kai ji neužilgo pasišlapina į kelnes. Mama bendrauja su Gabrielė, aiškina, kad taip negalima daryti, kad visi jos amžiaus vaikais eina į tualetą. Gabrielė sutinka, tačiau vis tiek šlapinasi į kelnes.
Atmintis vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Jei žmogus pamirštų viską, ką jis suvokė, pergyveno, veikė, jis negalėtų psichiškai vystytis. Atmintis - paprastai yra įvairios medžiagos įsiminimas, pažinimas ir atgaminimas. Svarbų vaidmenį vaidina vaizdinė atmintis, ji yra viena iš atminties rūšių. Vaizdinė atmintis apibūdinama anksčiau suvoktų daiktų ir reiškinių konkrečių vaizdinių įsiminimu. Vaizdinė atmintis operuoja iš tikrovės gauta ar susikurta vaizdine medžiaga – vaizdiniais.
Mokiniai sueina į klasę Patalpa išvėdinta, suolai ir kėdės sutvarkyti. Viskas parengta pamokai. Ramina mokinius, ragina užimti savo vietas. Kai visi nurimsta, pasisveikina. Mokiniai kalba tarpusavyje, triukšmauja, tačiau paraginti mokytojos nurimsta, užima savo vietas, atsistoja ir pasisveikina su mokytoja. Iš kabineto išeina kita mokytoja, kuri su vedančiąja šią pamoką per pertrauką gėrė kavą.
Psichologija  Namų darbai   (5,68 kB)
Paaugliai erzina mus savo iššūkiais ir stebina savo nuoširdumu. Sugebėdami atlikti didesnę dalį viešosios tvarkos pažeidimų, jie atlieka ir didžiausią psichoterapinę funkciją vieni kitiems... Paaugliai- neteisinga socialinė grupė. Neteisinga todėl, kad anksčiau jos nebuvo. Buvo vaikai, kurie gan greitai tapdavo suaugusiais. Imkime atsitiktinę XVIII amžiaus šeimą. Rūstūs kapitalizmo laikai. Tarkime, koks nors tėvą palaidojęs vaikas trylikos metų išeina dirbti į gamyklą ir išlaiko mamą bei tris broliukus.
Psichologija  Namų darbai   (4,67 kB)
Psichologija - moksiąs apie sielą. Žodis "psichologija" kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose "psichologijos" terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu.
Psichologija  Konspektai   (22,17 kB)
Psichinė sveikata
2009-07-09
Gera psichinė sveikata sąlygoja žmogaus būtį ir yra visuomenės gerovės pagrindas. Tik psichiškai sveikas žmogus gali įgyvendinti savo tikslus, svajones ir būti naudingas visuomenei. Psichikos ligos yra labai paplitusios ir užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Mokslinė – techninė revoliucija ir su ja susiję reiškiniai didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Tai kenkia žmogaus organizmui – žaloja nervinę bei psichinę sistemą – dėl to dažniau sergama neuroze, funkcinėmis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų.
Psichologija  Konspektai   (23,06 kB)
Pagrindiniai šeimoje vykdomi ugdymo uždaviniai : Fizinis lavinimas pradedamas užtikrinant higieninį vaikų vystymąsi, grūdinant ir mankštinant organizmą.Tuo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant pasąmonę įspūdžiais, vaizdais ir žodžiais,plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Dvasinis auklėjimas šeimoje neatsiejamas nuo protinio ir religinio lavinimo.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (5,55 kB)
Daug tyrinėtojų domisi nesugebančiais bendrauti vaikais, kurie pasitraukia iš juos supančios aplinkos ir pasineria į save. Matydami tokiu vaikus, kurie vadinami autistais, dažnai susimąstome kodėl taip yra, kodėl vaikas taip užsisklendžia savyje nuo jį supančio pasaulio, kokios viso to priežastys? Tačiau iki šiol dar niekas nesugebėjo aiškiai ir tiksliai atsakyti į šį klausimą. Autizmas yra sunkiausias iš vystymosi sutrikimų.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (5,03 kB)
Paauglystė
2009-07-09
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Seniau Vakarų šalių visuomenė ( ir kai kurios šalys dabar ) paauglystę laikė pereinamuoju trumpu amžiumi tarp vaikystės, priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.
Pedagogika  Referatai   (5,01 kB)
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Ši aplinka, metams bėgant, darosi vis labiau nesaugi ir pažeidžiama. Vaikas, kuriame pasaulio krašte begyventų, susiduria su deviantinio elgesio, narkomanijos, piknaudžiavimo alkoholiu, ankstyvų lytinių santykių, gana dažnai vedančių į prostituciją, padariniais. Socialinės problemos labiausiai pažeidžia vaikus.
Pedagogika  Referatai   (4,77 kB)
Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaikome komplimentu, nors iš tiesų tai – diagnozė. Psichologijos žodynas hiperaktyvumą apibūdina kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų sistemos pažeidimų vaikų padidėjusį judrumą, neramumą. Tokie vaikai nuolat imasi vis naujos ir naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis. Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas..
Pedagogika  Referatai   (12,61 kB)
Mokyklos nelankymas
2009-07-09
Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja visus iki 16 metų vaikus lankyti mokyklą. Tačiau realybė yra kitokia. Yra duomenų, kad mokyklos nelankančiųjų skaičius apytiksliai sudaro 6-8 proc. viso bendrojo lavinimo mokyklose besimokančiųjų skaičiaus. Lietuvoje nelankančių mokyklos vaikų apskaitą reguliuoja 1997 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas “Mokyklinio amžiaus vaikų iki 16 metų apskaitos tvarka”.
Pedagogika  Namų darbai   (3,83 kB)
Būti pedagogu – sunkus ir atsakingas uždavinys. Ypač šiandien, kai yra keliami dideli reikalavimai mokymo kokybei bei jo rezultatams. Pedagogo darbas reikalauja ne vien tik profesionalaus pasiruošimo, bet ir kokybiškų žinių bei analitinio – mokslinio mąstymo. O.M.Charles knyga “Pedagoginio tyrimo įvadas” yra skirta: 1) pedagogams, siekiantiems aukštesnio mokslinio laipsnio; 2) pedagoginių mokyklų absolventams.
Pedagogika  Analizės   (4,13 kB)
Kūno kultūra - sąvoka, apimanti ne tik kūno kultūros ir sporto pratybas, bet ir kitus su sveikata susijusius veiksnius: mitybos režimą, asmens higieną, žalingus įpročius ir t.t. Be to, aktyvios kūno kultūros pratybos padeda gerokai sumažinti kitų sveikatos rizikos faktorių paplitimą. Kūno kultūros istorija. Kūno kultūra formavosi 80 000 – 8000 m. pr. Kr., kai atsirado mėtomieji medžioklės įrankiai su kauliniais antgaliais.
Sportas  Referatai   (6,24 kB)
Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveik pusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai — stipri kolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurti savąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,66 kB)
Šio darbo tema – valstybė ir teisė senovės Rytų šalyse. Jau iš temos pavadinimo yra aišku, jog darbe bus aptariama senovės Rytų civilizacijų teisės, o taip pat ir pačių valstybių bruožai. Ši tema įdomi tuo, kad smalsu susipažinti su seniausių laikų pirmosiomis valstybėmis, sužinoti, jog jau tada egzistavo ne mažai teisės normų, kurių daugelis, žinoma patobulintų, reguliuoja visuomeninius santykius ir dabar. Senovės Rytų šalys jau nuo seno garsėja savita kultūra, papročiais, tradicijomis.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,16 kB)
Valstybingumas gali būti suprantamas keleriopai. Visų pirma tai yra valstybės sinonimas; gali būti valstybės elementas jos susidarymo procese; valstybė ir visa, kas su ją susiję (valstybingumo ir visuomeninio politinio gyvenimo sritys, politinės partijos, piliečių teisės ir pareigos, teisės sistema, teisėtumas, teisėtvarka ir panašiai); visa, kas valstybiška ir skiriasi nuo visuomeninių dalykų.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,91 kB)
Mūsų nagrinėjamas laikotarpis šiais metais buvo „Naujųjų amžių istorija“ , iš kurio mes išskyrėme temą „Mokslo ir technikos pažanga XIX a.“.
Istorija  Referatai   (13,53 kB)
Savo darbe norėčiau panagrinėti šių archeologinių kultūrų bruožus: Nemuno kultūros, Narvos kultūros ir Pamarių kultūros. Šios kultūros buvo tas substratas ant kurio susiformavo lietuvių kultūra. Todėl norėdami giliau pažinti lietuviškąją kultūrą, suvokti iš kur atsiranda lietuviškas savitumas, turime pažinti ir jos prieš istoriją , nes netgi šiais laikais matome išlikusių senosios kultūros reliktu mūsų gyvenime.
Istorija  Namų darbai   (5,09 kB)
Klausimas kokia turėtu būti valstybės santvarka žmonija kamuoja nuo seno. Istorijoje matome išbandytus įvairiausius variantus. Labiausiai priimtina šiais laikais, be abejo, yra demokratija. Bet ir dabar matome įvairiausias valdymo formas. Ko gi jos skiriasi, kaip įtakoje ten gyvenančius žmonės, kaip žmones įtakoje valstybę? Kaip žinia tikrosios tiesos yra amžinos.
Istorija  Namų darbai   (5,26 kB)
Švietimo amžius
2009-07-09
Švietimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje vykęs visuomeninės minties ir kultūros raidos etapas. Tai buvo savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjai (rašytojai, filosofai, ekonomistai) daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams. Tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame procese, siekė racionaliai pažinti pasaulį, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą.
Istorija  Konspektai   (2,96 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
Napoleonas I
2009-07-09
Žmonijos ir visos Prancūzijoje istorijos įžimybė Napoleonas Bonapartas gimė 1769 rugpjūčio 15 dieną Ajačio mieste Korsikoje. Napoleono tėvas Karlas buvo advokatas,. o motina Leticijos. Šeima gyveno skurdžiai o jis šeimoje buvo antras vaikas. Napoleono tėvas mirė anksti, tačiau savo sūnus nuvežė 1778 metais į Prancūziją.
Istorija  Konspektai   (6,52 kB)
Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V.Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”.
Filologija  Referatai   (5,26 kB)
XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti. Absoliutinė santvarka Prancūzijoje. Klasicizmas buvo vyraujantis prancūzų absoliutinės monarchijos stilius, glaudžiai susijęs su jos įsigalėjimu. Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo įsigalėti jau nuo XV a. pabaigos, tačiau galutinai susiformavo Liudviko XIII ministro kardinolo Rišeljė laikais, pirmojoje XVII a. pusėje.
Dailė  Referatai   (5,17 kB)
Japonų raštas
2009-07-09
Japoniškai kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų) ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Pagal kai kuriuos skaičiavimus japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).
Filologija  Referatai   (4,53 kB)
Filosofija yra susijusi su mokslu bei religija, taip pat su menu, tačiau daugeliu požiūrių nuo jų skiriasi. Adorn šitaip apibūdina filosofijos ir meno kalbos skirtumą: “Priešingai negu menas, filosofija sąvokomis išreiškia tai, kas sąvokomis neperteikiama, arba, kitaip tariant, ji mąsto apie tai, apie ką neįmanoma mąstyti. Grumdamasi su šiuo paradoksalumu, mėgindama įveikti prieštaravimą, kuris atrodo neįveikiamas, filosofija įgalina tokį dalyką, kaip būtent savo pačios egzistavimą .
Dailė  Referatai   (5,5 kB)
Graikų menas
2009-07-09
Senovės graikų menas pradėjo formuotis II t-mečio pr. Kr. pabaigoje, nykstant Kretos – Mikėnų kultūrai. Pirmuosius kelis šimtmečius Graikijoje menas buvo grubus ir gana primityvus.Vėlesnė architektūros ir dailės raida skirstoma į archaikos, klasikos ir helenizmo laikotarpius. Pasistenkime suprasti graikų meną tokį, koks jis buvo sukurtas, nepaisydami , kaip pasikeitė jo paskirtis nuo Antikos laikų. Pirmasis “Graikų meno” leidimas parašytas 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau tik truputi papildytas, pritaikant naujas iliustracijas.
Dailė  Referatai   (5,35 kB)
Ekspresionizmas
2009-07-09
Pirmoji stambi kryptis XX a. pradžios dailėje yra ekspresionizmas. Ryškiai prieštaraudamas impresionizmui, ekspresionizmas supriešino „nenatūralias“ spalvas ir deformuotas formas su įprastinėmis, versdamas suabejoti viskuo, kas įprasta. Jei impresionistai siekė įamžinti unikalius išorinio pasaulio sukeltus įspūdžius, tai ekspresionistai – perteikti individualius jausmus bei išgyvenimus. Skiriamasis ekspresionizmo bruožas – subjektyvių emocijų raiška. Šios meno krypties ištakų galime ieškoti simbolizme, V. Van Gogho darbuose.
Dailė  Referatai   (4,21 kB)
Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje.
Dailė  Referatai   (6,46 kB)
XX a. Antrojo dešimtmečio pabaigoje (1919 m.) Lietuvoje įsigailėjo kapitalistinių valstybių remiama vietinės buržuazijos valdžia. Prasidėjo Lietuvos buržuazinės valstybės laikotarpis, kuris truko iki 1940 m. vidurio. Rūpindamasi tik savo klasės interesais, buržuazijos valdžia labai mažai dėmesio tekreipė į kultūros ir meno reikalus. Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai.
Dailė  Referatai   (12,58 kB)
Postimpresionizmas
2009-07-09
Postimpresionizmo apraiškos išryškėjo 1886 m. Paryžiuje įvykusioje paskutinėje impresionistų parodoje. Keli dailininkai, kūrę vienu metu su impresionistais, sąmoningai pasuko kita linkme, norėdami nuo jų atitrūkti. Jie atsisakė fotografiškai vaizduoti regimą tikrovę, saulės nutviekstą, nerūpestingą impresionistų pasaulį. Postimpresionistai nukreipė žvilgsnį į gamtos ir apskritai pasaulio prasmę, gilinosi į daiktų ir reiškinių esmę. Šiuos dailininkus domino subjektyvūs išgyvenimai, jie stengėsi perteikti dvasinį žmogaus pasaulį. Vienas iš svarbiausių postimpresionizmo bruožų – spalvos ir linijos ekspresyvumas.
Dailė  Referatai   (4,38 kB)
Konceptualizmas
2009-07-09
Moderniojo meno istorijoje sąvoka “konceptualus” vartojama gana dažnai. Ja gali būti apibūdinta tiek Modriano, tiek Klee, tiek Le Witto kūryba, nors jų menas atstovauja perdėm skirtingoms modernizmo kryptims. B. ir S. Myersų “XX a. meno žodyne” terminas “konceptualusis menas” apibūdinamas kaip “plati sąvoka, įtraukianti įvairovę septintojo - aštuntojo dešimtmečių meno kūrinių, kuriuose koncepcija yra svarbiau už pačią darbo realizaciją; tai menas, kuriame ryškus šuolis nuo meno kaip objekto iki meno kaip idėjos; aukščiau materialaus iškyla laikas, energija, judesys”.
Dailė  Referatai   (4,09 kB)
Verslo planas
2009-07-09
Sportas jau nuo senų senovės Lietuvoje ne tik toleruojamas, praktikuojamas, bet galima sakyti, kad netgi kultivuojamas. Šiuo metu Lietuvoje gerėjant ekonominei padėčiai, žmonės rūpinasi ne tik kaip sudurti galą su galu, bet ir pradėjo vis labiau domėtis kultūra, sportu. Dabar egzistuoja tokia padėtis, kad yra leidžiama labai mažai leidinių apie sportą, o visuomenės poreikis tam didėja. Tad UAB “Vertikalūs sporto horizontai” nutarė užpildyti šią spragą ir pradėti leisti to paties pavadinimo savaitinį, universalų žurnalą apie sportą. Tokio tipo leidinys šiuo metu būtų vienintelis Lietuvos Respublikoje.
Erdvinis žmogaus materialinės aplinkos formavimo menas – architektūra – vystosi nuo seniausių laikų, įvairiuose regionuose įgydamas savotiškų, nuo jį kuriančių žmonių pasaulėjautos, būdo, kultūros lygio ir statybinių medžiagų pobūdžio priklausančių bruožų. Į rašytinės istorijos laikus lietuvių architektūra ateina su medinėmis kunigaikščių pilimis, su papilių gyvenvietėmis – būsimų miestų užuomazgomis. Čia ryškūs nacionalinės architektūros bruožai, mūsų dienas pasiekią liaudies architektūros formomis, kurių prigimtį stengiasi paaiškinti mokslininkai.
Dailė  Referatai   (6,33 kB)
Renesansas
2009-07-09
Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai - Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas. Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas. Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.
Dailė  Referatai   (10,15 kB)
Aukštoji mada
2009-07-09
Kad ir kaip žiūrėsime, aišku, jog esminis mados tikslas – išsiskirti iš kitų. Ji kyla iš mūsų poreikio jausti ir reikšti savo individualumą, unikalumą. Tačiau mada yra ir socialinis ritualas, kuris išreiškia tam tikros žmonių grupės tam tikru metu puoselėjamas idėjas, priimtiną, toleruotiną elgesį. Nors mada yra kintanti, tačiau jos suvokimas yra nuolatos siekiamas dalykas.
Dailė  Referatai   (8,38 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Teisės teorija
2009-07-09
Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos pripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie yra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė, politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos normos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normų privalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijų ir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisės normos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.
Teisė  Konspektai   (22,15 kB)
Teisėsauga - tai tam tikrų institucijų, taikančių teisinės prievartos ir teisinės gynybos priemones veikla, kuria siekiama užtikrinti normalų teisinės sistemos funkcionavimą. Teisėsauga- tai specialių valstybės institucijų ir nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti tam tikras jai priklausančias funkcijas, veikla, užtikrinant teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą. Teisėsaugos institucijos yra specialios valstybės institucijos ir nepriklausomi asmenys, užtikrinantys teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą.
Teisė  Konspektai   (18,75 kB)
Pirmasis terminą „tarptautinė teisė" (international law) pavartojo anglų filosofas Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham) 1870 m. Bet vis dėlto iš pradžių buvo tautų teisė (jus gentium) – terminas, atsiradęs romėnų teisėje ir plačiai vartotas net iki XX a. vidurio pažymėti tam, ką mes dabar įpratę vadinti tarptautine teise. Be abejo, Senovės Romoje terminas jus gentium reiškė ką kita, būtent civilinės teisės normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais. Tiesa, jau tada terminu jus gentium buvo žymimos taip pat visoms tautoms bendros taisyklės ir institucijos.
Teisė  Konspektai   (19,42 kB)
XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme. Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.
Teisė  Konspektai   (21,95 kB)
Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.
Socialinis darbas  Referatai   (18,83 kB)
Žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje. Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomenė suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima. Šeimos stiprinimas, pagalba jai auklėjant vaikus materialinių ir buitinių sąlygų gerinimas – tai viena iš valstybės veiklos krypčių.
Socialinis darbas  Referatai   (6,34 kB)
Krikščionybė, kaip ir judaizmas yra gana aiškiai etinė religija ta prasme, kad ji nepripažįsta galutinio tarnystės Dievui ir moralinio elgesio atskyrimo. Du pagrindiniai įsakymai – mylėti Dievą ir mylėti artimą – eina kartu ir papildo vienas kitą. Apskritai religijos yra etinės minties mokyklos ir moko savo išpažinėjus gerumo ir šventumo kelių, kita vertus, jos skiriasi teologiniais pagrindais, kuriais remiantis žvelgiama į etinius klausimus, ir konkrečiais būdais, kuriais juos sprendžia. Jų teologinės prielaidos daro įtaką moraliniu normų turiniui.
Teologija  Referatai   (5,2 kB)
Konfucianizmas
2009-07-09
Konfucianizmas ("intelektualų mokykla") – Kinijoje atsiradusi ir po Rytų Aziją paplitusi etinė ir filosofinė sistema, neretai priskiriama prie religijų. Svarbiausiu autoritetu dažniausiai laikomas žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms, VI-V a. pr. m. e. gyvenęs filosofas Konfucijus. Konfucijus – tai Kong Fuce vardas, sulotynintas pirmojo europiečio sinologo Mato Rikko. Jis buvo šviesiosios aristokratų pasaulėžiūros reiškėjas.
Teologija  Referatai   (8,16 kB)
M.K. Čiurlionio asmenybė, biografijos faktai M. K. Čiurlionis gyveno neilgai – vos 35-erius metus ir savo kūrybines galias plėtojo trijose plotmėse: muzikoje, dailėje, literatūroje. Muzikos mokėsi keliolika metų, o kaip tapytojas, mažai tesimokęs, dirbo tik šešetą. Literatūros nesimokė jokioje mokykloje. Pasaulyje garsėja kaip dailininkas, tačiau labai vertingas ir jo muzikinis palikimas. Literatūrinis talentas daugeliui beveik nežinomas, o jis, nors negausus, taip pat spalvingas.
Muzika  Referatai   (20,9 kB)
Mikas Petrauskas
2009-07-09
Mikas Petrauskas (1873-1937). Kompozitorius, dainininkas (tenoras), choro dirigentas. • Muzikos mokėsi pas tėvą ir Rokiškio vargonininkų mokykloje (1898-1899). • Vargoninkavo Labanore, Obeliuose, Gervėčiuose. • Nuo 1901 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą ir privačiai muzikos teorines disciplinas. • Peterburge vadovavo lietuvių chorams, rengė vakarus, juose dainavo, sukūrė pirmąsias lietuviškas operetes. • 1906 m. baigė konservatoriją ir kartu su suaugusiųjų gimnazija, gavo laisvojo menininko diplomą. • Tais pačiais metais išvyko į Šveicariją, buvo trumpam apsigyvenęs Paryžiuje, privačiai studijavo kompoziciją.
Muzika  Referatai   (6,36 kB)
Metalo stiliai
2009-07-09
Metalo pradininkais drąsiai galima vadinti tokius roko monstrus kaip Black Sabbath. Jų sukurtos prieš 30 metu muzikos įtaka dabartiniam metalui jaučiasi iki šiol. Apie metalo stilius galima rašyti dviem būdais: chronologine tvarka ir sunkumo tvarka. Į kiekvieno stiliaus aprašymą įeis jam budingi bruožai, budingos grupės, atsiradimo priežastis, atsiradimo data, propaguojamos idėjos ir nuotaikos. Visa metalą bendrai galima nagrinėti kaip kažkokią n-matę erdvę, kur matas yra metalo stilius . Šito darbo tikslas nėra suklasifikuoti visas įmanomas grupes, uždėti ant jų stilių label’us.
Muzika  Referatai   (4,72 kB)
Vienuolynų muzika
2009-07-09
Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynuose pradėtas puoselėti muzikos menas darė įtaką Europos profesionaliosios muzikos raidai. Didžiuosiuose vienuolynuose susiformavo grigališkasis choralas, vystėsi daugiabalsumas bei kompozicinės technikos ir muzikinės kalbos mintis. Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vienuolynai buvo svarbūs bažnytinės muzikos židiniai. Įkurti ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje, jie skleidė tikėjimą, o giedojimas tapo neatskiriama apmąstymų bei maldų dalis.
Muzika  Konspektai   (5,73 kB)
Visagino miestas yra jauniausias Lietuvos miestas, o jo atsiradimo istorija yra specifinė, todėl manau yra verta dėmesio. Miesto atsiradimą galima laikyti viena iš komunistinio režimo idėjų. IAE bei Visagino miesto atsiradimas ir vystymasis nebuvo planuojamas jokiame Lietuvos teritorinio vystymosi etape. Tačiau negalima paneigti šio IAE ir energetikos miesto svarbos.
Referatas yra apie Arkties vandenyną, konkrečiau nagrinejamas pjūvis esantis Arkties vandenyne su duotomis kordinatėmis. Hidrologinės savybės. Šio referato tikslas – Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje Nr. 12 (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis - Islandija) ir jų įvertinimas. Aprašyti tiriamo pjūvio geografinius, tektoninius, geomorfologinius elementus. Taip pat krantų ir dugno nuosėdų tipus, klimato veiksnius ir sezoninę oro cirkuliaciją. Pats svarbiausias šio referato tikslas kuo detaliau išsianalizuoti hidrologinę vandens storymės sezoninę kaitą: temperatūrą ir druskingumą (žiemos ir vasaros laikotarpio) bei vandens masių struktūrą.
Geografija  Referatai   (17,61 kB)
Afrikos žemynas
2009-07-09
Tai mokymosi rinkinys, aiškios ir konkrečios žinios, kiekvienos temos gale trumpas testukas ar praktinės užduotys. Aprėpta Afrikos gamta ir socialinė ekonominė padėtis.
Geografija  Konspektai   (5,34 kB)
Endemikai – augalų, gyvūnų ar grybų rūšys, gyvenančios tik tam tikrame, dažniausiai labai mažame geografiniame regione; jų daugiausiai pasitaiko arealuose, izoliuotuose nuo kitų (Kaukazinis tetervinas, sterblinis velnias, eldarinė pušis, medaus siurbikas, baltasnapis genys, Baikaliniai ruoniai). Reliktai ( = paleoendemai) – labai senos rūšys, galinčios gyventi visame pasaulyje, o endemikai tik tam tikroje, izoliuotoje teritorijoje (ginkmedis, mamutmedis, nuostabioji velvičija).
Geografija  Konspektai   (6,55 kB)
Valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse.
Finansai  Referatai   (18,13 kB)
Draudiminė veiklos formavimasis siekia pačius ankstyviausius laikus. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai ir buvo prielaidos atsirasti draudiminei veiklai. Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. Tačiau laikui bėgant augo ir draudimo kompanijų skaičius, todėl formuojantis draudiminei rinkai kompanijos buvo priverstos siūlyti naujus draudimo produktus, mažinti draudimo paslaugų kainas bei pritraukti kuo daugiau naujų vartotojų.
Finansai  Analizės   (4,42 kB)
Verslo planas - tai žodžiu ir skaičiais pateikta informacija apie įmonės būklę, struktūrą, planus ir prognozes. Dažniausiai verslo planas ruošiamas siekiant gauti banko paskolą verslo plėtrai. Bankai verslo planams kelia gana griežtus reikalavimus. Žemiau pateikiame rekomendacijas, kaip parengti daugumos Lietuvos komercinių bankų reikalavimus atitinkantį verslo planą ilgalaikei paskolai verslo plėtrai gauti.
Įmonės
2009-07-09
Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje ,,Įmonė’’ pateikiamas toks apibrėžimas: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai.Įmonę sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių ir ne materialių, aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.” Įmonės yra ir juridiniai asmenys.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (19,51 kB)
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,48 kB)
Viena iš pagrindinių viešųjų gėrybių savybių yra viešųjų gėrybių vientisumas. Tai reiškia, kad viešosios gėrybės vartotojai, vartodami viešąją gėrybę, nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu. Dėl vartojimo viešosios gėrybės prieinamumas nesumažėja. Taigi, tą patį viešosios gėrybės kiekį vienu metu gali naudoti daug asmenų, ir nuo to jos naudingumas kiekvienam iš jų nesumažėja. Kaip pavyzdį galima pateikti gatvės apšvietimą. Jei vienas asmuo naudojasi gatvės apšvietimu, tai ir kitas asmuo tuo pačiu metu gali naudotis gatvės apšvietimu. Nuo to, kad pirmas žmogus naudojasi gatvės apšvietimu, antram žmogui gaunamo gatvės apšvietimo kiekis nemažėja.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (6,66 kB)
Valiutų valdyba - tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje. Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios: • Bazinė valiuta;
Ekonomika  Referatai   (16,25 kB)
Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių. Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.
Ekonomika  Referatai   (20,97 kB)
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai. 1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje.
Ekonomika  Referatai   (5,17 kB)
Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas.
Ekonomika  Referatai   (12,33 kB)
Gamybos f-jos lygybė rodo, kad gamybos apimtis priklauso nuo darbo ir kapitalo kiekio. Gamybos f-ja rodo maksimalų produkcijos kiekį, kurį galima pagaminti, naudojant tam tikrą išteklių derinį. Q=F(K,L) Q-gamyb.apimt.; K-kapitalas; L-darbas; F-matemat.f-ja. Izokvanta - tai kreivė, rodanti įvairius išteklių derinius, kuriuos naudojant pagaminamas toks pat produkcijos kiekis. Kuo labiau izokvanta nutolusi nuo koordinačių pradžios susikirtimo taško, tuo didesnę gamybos apimtį ji rodo.
Ekonomika  Namų darbai   (20,22 kB)
Lietuvos importas
2009-07-09
Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalų šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę. Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių.
Ekonomika  Namų darbai   (7,67 kB)
XX a. 9-10 dešimtmetyje finansų sektoriuje atsiradę pokyčiai susiję su globalizacijos, konsolidacijos, technologinių naujovių procesais tiesiogiai įtakoja ir bankininkystės rinką. Lietuvos bankininkystės rinkoje paskutiniuosius penkis metus yra pastebimos tendencijos, kad bankai siaurina aptarnavimo tinklą palikdamos mažesniuose miesteliuose gyvenančius žmones be finansinių paslaugų.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (3,62 kB)
Mokesčiai – viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję ir su tapimu ES nare. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Šiuo metu Lietuvos liberali vyriausybė...
Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,62 kB)
Baigimasis darbas parašytas 2004 metais Lietuvos žemės ūkio universitete, darbas apgintas 8 balams, darbas geras, darbe atlikta bankų veiklos analizė įmonių kreditavimo srityje.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (21,28 kB)
Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais. Pensinis draudimas – svarbiausia ir reikšmingiausia Lietuvos socialinio draudimo dalis. Pensinis draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Suteikdamas žmonėms socialinį saugumą senatvėje, invalidumo bei našlystės atvejais, pensinis draudimas yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (18,54 kB)
Paslaugų ekonomika
2009-07-09
1. Kokie yra išskiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai ir jų esmė paslaugų teorijoje? 2. Kokia yra paslaugų esmė, pagrindinės paslaugų savybės bei skirtumai nuo materialios prekės? • Paslaugos – dominuojanti veikla visoje ekonomikos struktūroje, sudaranti 60-70 BNP, kurioje dirba 2/3 šalies gyventojų. Lietuvoje tuo tarpu darbuotojų paslaugų sektoriuje skaičius viršija 50 proc., tačiau nesiekia dar 2/3 visų darbo vietų.
Ekonomika  Konspektai   (21,76 kB)
Projektų valdymas - sistemos pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis biudžeto ir laiko apribojimų, procesas; tai mąstymo būdas, apimantis ir specialiąsias, ir platesnio pobūdžio, negu reikia profesijai, žinias. Projekto požymiai- unikalumas, aiškus tikslas ir kokybė, tiksliai apibrėžta trukmė ir išlaidos; pasikartojanti daug kartų veikla nelaikoma projektu. Ekonominio valdymo f-jos: 1. pagrindinės (projekto darbus nustatančios, kontroliuojančios ir reguliuojančios funkcijos);
Ekonomika  Konspektai   (21,04 kB)
Kiekvienos naujos bendrovės veikla apima materialinių vertybių, būtinų visuomenei, gamybą, paskirstymą ir vartojimą, sujungdama gamybos techninius bei technologinius elementus, žmonių gamybinius ir kitus santykius į sistemą. Šios sistemos esmę nusako tikslai, dėl kurių šis verslas buvo sukurtas. Bendrovės valdymas - tai tikslingos veiklos procesas, kuris remiasi sprendimais, priimtais išnagrinėjus gaunamą informaciją. Geram verslui svarbūs organizaciniai valdymo veiksniai.
Ekonomika  Analizės   (16,08 kB)
Svarbiausia buhalterinės apskaitos priedermė: padėti pažinti realų mus supantį pasaulį ir jį atspindėti universalia verslo kalba. Viena iš sėkmingų verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės reikšmės, įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Pirmiausia reikėtų žinoti apskaitos objektus. Todėl šio darbo tikslas - išsiaiškinti, kas yra apskaitos objektai ir kokios yra verslo organizavimo formos.
Apskaita  Referatai   (7,34 kB)
Maras
2009-07-09
Maras – sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų (iki 1967 m. vadinta Pasteurella pestis). Ši liga, kaip manoma, žmonijos istorijoje sukėlė keletą epidemijų ar pandemijų. Sukėlėjai. Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus – juodąsias ir rudąsias žiurkes.
Kita  Referatai   (3,99 kB)
Kadangi kanojų, baidarių irklavimas generuoja energiją, šis sportas tapo labai populiarus pastarąjį dešimtmetį. Netgi neprofesionalūs atletai mėgaujasi irklavimu. Tai būdas pabėgti nuo karštligiško miesto tempo. Viena iš kanojų, baidarių irklavimo rūšių – irklavimas ramiame vandenyje. Pagrindiniai šios šakos bruožai – jėga ir greitis. Kanojų irklavimo varžybose viename maršrute dalyvauja devyni individualūs varžovai arba devynios įgulos. Preliminarinių, pusfinalio ir finalo varžybų organizavimas priklauso nuo dalyvių skaičiaus.
Sportas  Referatai   (6,19 kB)
Šiame darbe nagrinėsiu su Lietuvos užsienio ir saugumo politika susijusius dokumentus ir oficialias kalbas 2004–2006 metų laikotarpyje, kurie įtvirtina Lietuvos siekį tapti „aktyviu ir patraukliu bendradarbiavimo tarp regionų centru,...
Politologija  Kursiniai darbai   (12,25 kB)
Biurokratijos terminas dažnai apima koncentracijos arba galios siekimą. Biurokratija, suvokiama kaip idealus tipas, yra organizacijos principai, kurie realizuoja didele organizacijų įvairove. Idealiojo tipo bruožai yra sprendimų darymo racionalumas, socialinių santykių nuasmeninimas, užduočių rutinizavimas, valdžios centralizavimas. Biurokratas yra pareigūnas, kuris stengiasi sutelkti administracinę galią savo įstaigoje.
Politologija  Referatai   (11,31 kB)
Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje.
Politologija  Referatai   (16,81 kB)
Konstitucinė teisė vartojama 3 aspektais: 1.Teisės šaka - tam tikrų normų, teisės institutų visuma. Susiduriama su pozityviąja teise. 2. Mokslo šaka - tam tikra mokslo kryptis, kuri tyrinėja K teisę, K teisės normų, taikymą. 3. Mokymo disciplina - gali būti apibūdinta kaip abiejų anksčiau minėtų apjungimas. Konstitucines teisės dalykas - visuomeniniai santykiai susiję su visuomenine ir valstybine santvarka; nustatant tvarką ir kuriant valstybę; santykiai susiję su valstybės institucijų formavimu, veikimu.
Politologija  Konspektai   (21,93 kB)
Lyginamoji politika
2009-07-09
Lyginamoji politika, kaip politologijos mokslo šaka, lyginamosios analizės būdu lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse. Ji siekia atskleisit, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Ši mokslo šaka taip pat koncentruoja savo dėmesį į atskirų politinių veikėjų, procesų ir struktūrų panašumus ir skirtumus savo šalies viduje. Lyginamosios politikos konspektas (8 psl.), tinka MRU VA studentams. Aptarti pagrindiniai dalykai, kurių reikės egzamine.
Politologija  Konspektai   (17,55 kB)
Politinės teorijos
2009-07-09
Politinės minties ištakos ir pradžia. Senųjų tautų politinė mintis kyla iš mitologijos.Senovės mituose vyrauja valdžios ir tvarkos, dieviškos kilmės samprata.1Senovės Egiptas.Senosios karalystės dinastijos laikais parašytas Herakliopolio karaliaus pamokymai savo sūnui.Pamokymuose daug kalbama kaip suburti šalininkus,siūloma negailestingai kovoti su priešininkais,nesigailėti neturtingųjų,pavojingiausi valdžiai yra iškalbingieji,valdant negalima veikti vien jėga,reikia laikytis teisingumo,ypač vengti bausti neteisingai.Ptachtepo pamokymai. Parašytas V dinastijos laikais.
Politologija  Konspektai   (12,14 kB)
Politologija
2009-07-09
987 m. geguzes menesi Filadelfijoje (pirmoji JAV sostine) buvo susauktas konventas naujai konstitucijai parengti. Buvo parengta konstitucija, pagal kuria JAV buvo paskelbta federaline (sajungine) valstybe, kurioje kiekviena valstija islaike savo autonomija. JAV valstybines santvarkos pagrinda sudare valdziu atskyrimo principas. Pagal si principa istatymu leidziamoji valdzia (parlamentas), vykdomoji valdzia (prezidentas ir vyriausybe) ir teismine valdzia yra atskirtos viena nuo kitos. JAV vyriausybes nariai vadinami ne ministrais, o sekretoriais.
Politologija  Konspektai   (7,33 kB)
Vaikų autizmas – vienas sunkiausių sutrikimų, su kuriais susiduria vaikų psichiatrai. Šią negalią sukelia organiniai centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimai, atsiradę dėl genetinių priežasčių, įgimtų infekcijų. Svarbu žinoti, kad psichologinės priežastys, akušerio klaidos ar prasta naujagimio priežiūra čia niekuo dėtos. 10-14 naujagimių iš 10 000 gimsta su šiuo CNS defektu. Referatas įvertintas 10 (puikiai). Darbas buvo pristatytas Klaipėdos universitete.
Medicina  Referatai   (22,29 kB)
Ligos
2009-07-09
Įvairios etiologijos dažniausiai kvėpavimo takų uždegimas, kuris dažnai pareina savaime, sukelia dažniausiai virusinė infekcija: rino, adeno, gripo, paragripo virusai. Paprastai sergama šaltu metų laiku. Ū. B. parsidėti skatina nuovargis, peršalimas kontaktas su kenksmingom medžiagom. Ankstyviausi ū. b. patomorfologiniai požymiai: bronchų epitelio hiperemija(paraudimas), virpamojo epitelio deskvamacija(paburkimas).
Medicina  Konspektai   (23,3 kB)
Šiame darbe aprašyta apie kavinę, jos patalpas interjerą, ruošiamus pobūvius ir t.t. Profesinė svečių aptarnavimo maitinimo įmonėse praktika, atliekama Lietuvos respublikos viešojo maitinimo įmonėse, išklausius specialybės dalykų teorinį kursą bei atlikus praktinius darbus. Praktikai vadovauja dėstytojas – praktikos vadovas ir įmonėje paskirtas praktikos vadovas. Praktikos vietas studentai susiranda savarankiškai ir suderina su praktikai vadovaujančiu dėstytoju. Jeigu studentai negali susirasti praktikos vietų, jiems padeda dėstytojas – praktikos vadovas.
Pramonė  Referatai   (21,41 kB)
Kazys Binkis
2009-07-09
Kazys Binkis - XX a. pradžios poetas, futuristas. Jo avangardiniuose eilėraščiuose dominuoja vėjavaikiškumas. Išsakytas jaunatviškas požiūris , kuriamas judraus pasaulio vaizdas. Minėti Binkio poezijos bruožai būdingi ir eilėraštyje "Vėjavaikis". Teksto pavadinimas nurodo kūrinio nuotaiką ir nusako tai, apie ką bus kalbama. Vėjavaikiškas- tai nerimta, nenustygstantis vietoje, padūkęs linksmas, nepastovus, smarkus. Toks turbūt bus ir eilėraščio lyrinis aš. Analizuojamas tekstas pradedamas lyrinio aš minčių išsakymu , savęs apibūdinimu.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1,62 kB)
Lietuvos rašytojai
2009-07-09
"Tyliųjų sprogdintojų" laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.
Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, turėjęs žymią reikšmę netgi Europos literatūros istorijoje. K. Donelaitis gyveno ir kūrė baudžiaviniais laikais – XVIII amžiuje. Būrai – tai baudžiauninkai. Jie, regis, nelaisvi žmonės, tačiau ir tarp jų gausu įvairiausių personažų. Šiuos charakterius autorius ir aprašo savo poemoje “Metai”.
Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių). Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones.
Ne tiek jau daug galima būtų pasakyti apie rašytojo-dramaturgo-kritiko Kosto Ostrausko gyvenimą. Patikimiausias būdas nenukrypti nuo tiesos - padaryti tai paties menininko žodžiais, pasakyti tiek, kiek jis pats nori, kad apie jį žinotume. Nuo čia ir prasideda savitas dramaturgo pasaulis: „Nors jau senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos. Taibūtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju,- tikiuos tai ne iliuzija, - jog dar šį tą galiu.)
Pagrindiniai literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniai kūriniai ar jų ištrauko ir negrožiniai kūriniai. Moksleiviams yra atskleidžiama įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologijos, filosofijos, istorijos, šiuolaikinės visuomenės) problematika bei literatūrinio kalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Literatūrinio ugdymo procese siekiama, kad moksleiviai per literatūrą patirtų savo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis ir suprastų, kad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinio prasmes, pajusti ir atskleisti kalbos raiškos galias yra asmeniškai vertingos, intriguojančios.
Lietuvos šventės
2009-07-09
Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną - Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.
Lietuvių kalba  Referatai   (24,08 kB)
Lietuvai apsisprendus tapti Europos Sąjungos nare, mums vis aktualesnis tampa mirties bausmės baudžiamuosiuose įstatymuose egzistavimo klausimas. Šiuo metu dauguma žymesnių teisininkų Lietuvos Respublikoje pritaria būtinybei panaikinti mirties bausmę. Teisininkų diskusijos, kuriose sprendžiama ar verta panaikinti šią bausmę pamažu virsta svarstymu, kaip tai geriausia padaryti.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (12,32 kB)
Literatūra, atstovaujanti bet kurį laiko tarpsnį, tradiciją, yra neatsiejama nuo kultūrinių, socialinių gyvenamosios aplinkos kontekstų, tad neabejotinai egzistuoja tamprūs ryšiai tarp kūrėjo, jo kūrinio ir bendrųjų gyvenamojo laikotarpio kultūrinių tendencijų. Anot Dominique Maingueneau, literatūrinio kūrinio gimimui svarbus kontekstas: „Literatūros kūrinys neišdygsta tiesiog apskritai visuomenėje, jis gimsta iš gryno literatūros lauko įtampos. (...)
Lietuvių kalba  Namų darbai   (12,85 kB)
Daugelio tyrinėtojų nuomone, graikų stebuklo priežastimi galėtų būti ir jų politinė santvarka. Antikinis demokratinis polis – tai nedidelė visateisių piliečių bendruomenė, kurios visi nariai galėjo prisidėti prie valstybės valdymo. Visi gyventojai turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, visi kartu gynė savo giraites, pastatus, mitus ir legendas. Polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Nors visi turėjo besąlygiškai paklusti įstatymams, bet supratimas, jog visų teisės vienodos, kad garantuotos kiekvieno piliečio turto ir asmens neliečiamumas, graikams kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus.
Lietuvių kalba  Testai   (24,75 kB)
Epika
2009-07-09
Epika – tai pasakojamoji bei aprašomoji literatūros rūšis. Joje yra įvykių, kurie jungiasi į grandinę (fabulą), dalyvauja veikėjai, kuriami jų portretai, yra aprašoma veiksmo vieta. Vaizduojamą pasaulį perteikia pasakotojas. Dažniausiai parašyta prozine kalba.
Lietuvių kalba  Konspektai   (4,23 kB)
Klasicizmas
2009-07-09
Klasicizmas (lot. classicus - ,,pavyzdingas, tobulas“) – meno ir literatūros kryptis, atsiradusi XVI a. Italijoje, ištobulinta XVII a. Prancūzijoje. Vėliau klasicizmas paplito kitose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Šios krypties apraiškos tapyboje, architektūroje, teatre išsilaikė iki XIX a. pradžios. Klasicistiniam menui būdinga simetrinė kūrinio kompozicija ir taisyklinga forma, saikingos puošybinės detalės, griežtas literatūros ar tapybos žanrų skirstymas, rėmimasis antikinėmis formomis. Klasikiniame kūrinyje išlaikomas nuotaikos vienumas, ramus paprastumas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (4,46 kB)
Reklama internete
2009-07-09
Internetas – naujausia, sparčiausiai besivystanti masinės komunikacijos priemonė, kuri reklamai atveria didžiulę rinką. Tai yra puiki galimybė pristatyti įmonę ar organizaciją bei jos prekę ar paslaugą labai dideliam potencialių klientų kiekiui. Internetinė reklama – sudėtingas informacijos perdavimo elektronika komunikaci¬nis procesas, formuojantis vartotojo sąmonėje tvirtą psichologinę būseną, kad pasiektų ekonominius, kultūrinius, socialinius ir kitus tikslus[1, p. 187].Internetas – pasaulinis kompiuterių tinklas. Jo augimo tempai milžiniški.
Informatika  Kursiniai darbai   (5,12 kB)
Be jokios abejonės, pats svarbiausias AK komponentas yra pagrindinė plokštė (dar dažnai vadinama motinine plokšte). Beveik kiekvienas vidinis AK komponentas jungiamas su pagrindine plokšte ir jos funkcionalumas didžiąja dalimi nulemia tiek jo atliekamų funkcijų įvairovę, tiek kompiuterio našumą. Nors šiame dokumente mes naudosime terminus pagrindinė plokštė ir motininė plokštė, praktikoje taip pat galima sutikti pavadinimus sisteminė plokštė ir kompiuterio plokštė.
Informatika  Kursiniai darbai   (4,56 kB)
Informatika – tai mokslo ir technikos sritis, nagrinėjanti informacijos kaupimo, perdavimo ir apdorojimo dėsningumus, metodus ir technines priemones.Tai mokslas apie automatinį informacijos apdorojimą. Angliškas terminas Computer sience nagrinėja informaciją, jos kūrimą, apdorojimą bei šiuos procesus, sistemas realizuojančias.
Informatika  Konspektai   (4,69 kB)
Informatika
2009-07-09
Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė.Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba taikyti šiuolaikines informacines technologijas visose savo veiklos srityse, moka naudotis šalies bei pasaulio informacijos šaltiniais,o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą.
Informatika  Konspektai   (7,29 kB)
Karlas Popperis savo filosofijoje teigė būtinumą ieškoti ir iškelti kuo drąsesnes hipotezes. Tai darė ir jis pats neigdamas indukciją kaip mokslo metodą ar teigdamas, kad vienintelis mokslo metodas yra „bandymų ir klaidų“ metodas, kurį filosofas taikė ne tik savo mokslo, bet ir socialinėje filosofijoje.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,26 kB)
Platonas
2009-07-09
Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų. Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos,psichologijos,logikos ir politikos problemas bei idėjas. Jo įtaka ir dabar tebėra tokia pat stipri ir reikšminga kaip ir Antikos laikais. Gyvenimas. Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose; čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų.
Filosofija  Referatai   (11,92 kB)
Darbe pateikti daugiau duomenų apie etnologijos ir tautosakos mokslų raidą bei supažindinti su šiais mokslais, kokiais būdais yra tiriami šie mokslai ir kokia tyrimo medžiaga yra naudojama. Etnologija (gr.: ethnos [svetima] tauta) – mokslas, tiriantis įvairias pasaulio tautas, nacijas ir tautines grupes bei jų kultūrą. Etnologijai postūmį suteikė etnografija, pateikusi daug duomenų apie atskirų tautų būtį.
Filosofija  Referatai   (6,09 kB)
Platonas – garsus Antikos filosofas, gyvenęs 427 – 347 m. pr. Kr. Platono tėvas Aristonas buvo kilęs iš senos aristokratų giminės, motina – garsiojo įstatymų leidėjo Solono giminaitė. Berniukui buvo duotas senelio Aristoklio vardas. Platonas – tai slapyvardis, kuriuo jis buvo pavadintas vėliau, dėl to, kad buvo gražiai ir tvirtai sudėtas, plačių pečių ir krutinės. Nuo pat vaikystės Platonas buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas.
Filosofija  Namų darbai   (7,31 kB)
Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.
Filosofija  Konspektai   (23,24 kB)
Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.*Mileto mokykla. Natūrfilosofija. Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“.
Filosofija  Konspektai   (23,23 kB)
Elekroninė muzika
2009-07-09
XX a. elektroninės muzikos sąvoka apibūdinamos kaip „akademinės“ muzikos, taip ir „populiariosios“ muzikos kpyptis. Kas gi yra toji elektroninė muzika, kuri Juriju Cholopovu įvardinama kaip vienas radikaliausių pasaulio muzikos istorijos atradimų? Šios muzikos susiformavimo amžiumi nominuojame praeitą šimtmetį, tačiau jos idėjos užuominų galima įžvelgti jau Renesanso epochoje.
Elektronika  Referatai   (20,98 kB)
Kokį gyvūnėlį paprastai nori auginti žmonės? Gražų ir įdomų, mielą ir draugišką, protingą ir paklusnų. Minkšto kailio žavesys, didelės nustebusios akys, mielas snukutis, meilė šeimininkui, gyvas intelektas ir nepakartojami charakterio bruožai suminkština kietaširdžius ir priverčia pamilti visam gyvenimui.
Biologija  Rašiniai   (2,31 kB)
Gyvybės įvairovė
2009-07-09
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.
Biologija  Konspektai   (17,68 kB)
Ergonomika
2009-07-09
Šiame darbe yra išnagrinėta ergonomiška darbo vieta, koks turi būti apšvietimas, kokia turi būti darbo vieta dirbant kompiuteriu. Šis darbas buvo pristatytas ŠU, gauta 9 balai. Šnekant apie darbo erdvę, visi nesunkiai įsivaizduojam, kad tai yra vieta, kur telpa visa kas reikalinga darbui – darbuotojo įrankiai, valdymo organai, prietaisai ir baldai. Darbo vietoje darbas turi būti organizuotas taip, kad visa, kas reikalinga tiesiogiai darbui būtų įprasto darbo zonoje, rečiau naudojami daiktai – atsitiktinio darbo zonoje. Ne darbo zonoje neturi būti darbo procese naudojamų daiktų. Darbo zonos.
Kita  Namų darbai   (5,09 kB)
Civilinė sauga
2009-07-09
VGTU, III kurso studentams, dėstytojas R. Šukys, yra kolokviumo ir egzamono klausimų konspektai. Civilinė sauga - tai valstybinės ginybos sistemos dalis, turinti apsaugoti civiliniuc gyventojus karo ir taikos metu.
Kita  Konspektai   (6,91 kB)
Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šio referato tema “Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika”.
Žemės ūkis  Referatai   (4,97 kB)
Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvenimo lygis.
Žemės ūkis  Referatai   (4,63 kB)
Istorijos bėgyje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.
Teologija  Referatai   (4,59 kB)
Įmonės analizė
2009-07-09
Šiuo namų darbu susipažinsime su įmonę UAB „LNK Studija“, bendrovė įregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje 2001 m. Sausio 11 d. Bendrovė veikia, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ir kitais įstatymais bei teisės aktais, reguliuojančiais įmonių veiklą, savo įstatais. Bendrovė užsiima komercine – ūkine veikla, nurodyta Bendrovės įstatuose.
Statyba  Kursiniai darbai   (5,83 kB)
Grožis - tai labiausiai nepastoviausias reiškinys pasaulyje, jis keičiasi, transformuojasi įtakojamas įvairiausiu faktorių. Grožis nuolat reikalauja pastangų ir netgi aukų. Jam reikalingas pastovus dėmesys ir puoselėjimas Tai pat jis nuolat balansuoja ant ribos, kuria peržengus grožis atgimsta bjaurumo pavidale. Jis atsiranda savaime užimdamas taip ilgai saugojama grožio vieta. Bet dažnai grožis pats užleidžia vieta bjaurumui, tam kad bjaurumo akivaizdoje žmones pradėtu iš naujo vertinti, puoselėti ir branginti groži. „Grožis susijęs su dvasine sveikata.
Sociologija  Kursiniai darbai   (24,13 kB)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitus politinei sistemai, Lietuvos ekonominė būklė patyrė daug nuosmukių. Daugeliui žmonių tampa vis sunkiau rasti darbą, kurio užmokestis, darbo sąlygos ir socialinės garantijos tenkintų jų poreikius. Todėl pastaruoju metu Lietuvoje labai opia problema tampa jaunų žmonių emigracija į užsienį.
Tam kad žmogus jaustųsi gerai, kad žinotų savo pareigas, kad turėtų viską ko reikia normaliaim žmogaus gyvenimui, turi būti sudarytos tam tikros taisyklės. O kad būtų galima sužinoti tiksliai ko būtent žmogui reikia, yra daromi statistiniai tyrimai, kurie aiškina visa tai.
Sociologija  Referatai   (6,3 kB)
Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar labai aktuali problema yra vaikų auklėjime naudojamos bausmės. Gyvenant XXI a. yra vis dažniau pastebimas liberališkesnis auklėjimas bei keičiantis visuomenės požiūriui į žmogų, stiprėjant demokratinės vertybėms, bausmės, o ypač fizinės, imamos vertinti kaip tam tikras neigiamas socialinis reiškinys, kuris ne tiek auklėja, kiek žaloja žmogų.
Sociologija  Referatai   (6,37 kB)
Prasidėjęs pavasaris atkreipė dėmesį, kad per žiemą kiemuose, aikštėse, upių pakrantėse, poilsio aikštelėse susikaupė daug šiukšlių. Šiuo metu talkas rengia įvairios įstaigos, akademinis jaunimas ir net visuomeninės organizacijos. Į talkas kviečiantys iškabinti skelbimai ir daugiabučių namų laiptinėse. Visiems norisi gyventi sveikoje, švarioje ir saugioje aplinkoje.
Sociologija  Referatai   (10,01 kB)
Šeima yra socialinė grupė (kartu ir viena iš svarbiausių socialinių institucijų), jungiama santuokos ir giminystės ryšių, jos tikslas - auklėti jaunąją kartą ir or¬ganizuoti kasdieninį jos narių gyvenimą. Šeimos formos. Šeima yra viena iš seniausių visuomenės institucijų, gyvuojanti visose visuomenėse ir įvairiomis formomis, kurias sociologai išskiria, remda¬miesi keturiais kriterijais.
Sociologija  Referatai   (8,65 kB)
Darbas rašytas VUKHF, įvertintas 9. Darbe pilnai atskleidžiami Rietavo regiono socialiniai informatikos aspektai, taip pat jį galite panaudoti rašydami darbus apie savo regionus. Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi visuomenė, nuolat besimokanti ir žiniomis savo veiklą grindžianti visuomenė, kuri naudojasi šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis (IT), kompiuterizuotais informacijos ištekliais.
Sociologija
2009-07-09
Sociologinė pozicija ir jos specifiškumo bruožai: Visi puikiai prisimename sovietinius laikus. Ir galime konstatuoti: visuomenės gyvenimas, sociumą sudarančios struktūros oficialiai buvo vaizduojamos ne taip, kaip iš tiesų visa atrodė egzistavo. Ideologinė sistema nežinojo ir nenorėjo žinoti grynosios Teisybės.
Sociologija  Konspektai   (4,23 kB)
Sociologija
2009-07-09
Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857). XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai.
Sociologija  Konspektai   (15 kB)
Šiame darbe aš nagrinėsiu kelionių organizavimo įmonę – „TEZ TOUR“. Išnagrinėsiu makroaplinką, mikroaplinką, atliksiu rinkos segmentavimą, pasirinksiu tikslinių klientų grupę, atliksiu marketingo komplekso elementų analizę. Tačiau norint atlikti gerą tyrimą visų pirmą aš išstudijuosiu teorinę medžiagą. Aš pasirinkau šią temą, norėdama geriau sužinoti apie marketingo komplekso elementų svarba, reikšmę realiame gyvenime. Taip pat labai įdomu sužinoti apie kelionių organizatoriaus veiklą, išnagrinėti šią paslaugų sferą.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,83 kB)
Tyrimo problema. Lietuva šiandien išgyvena europietiškos integracijos laikotarpį. Todėl niekas nesiginčys, kad atgavus nepriklausomybę, šalyje veikiančios įmonės išgyvena sunkų periodą. Po ilgo priklausymo Tarybų Sąjungai reikėjo pereiti nuo centralizuotos ekonomikos prie laisvos rinkos principų. Deja , ne visi sėkmingai perėjo šį etapą – daugelis firmų, netekusios Sąjungos rinkos, į kurią buvo orientuota visa ekonomika, bankrutavo.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,42 kB)
Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Įmonės vadovybė ir marketingo specialistai nuolat turi stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (19,89 kB)
UAB „Lietuviškas midus”, Lietuvoje dažnai vadinama tiesiog „Stakliškių midumi”, yra vienintelė alkoholio pramonės įmonė, kurios savininkas yra kooperatinė bendrovė “Lietuvos kooperatyvų sąjunga”, vienintelė, gaminanti alkoholinius gėrimus pagal autentišką lietuviško midaus technologiją ir savo produkciją priskirianti suvenyrams, ir vienintelė, tačiau jau ne tik alkoholio pramonėje, kurios didžiausias turtas - midaus bei midaus trauktinių gamybos būdai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (10,62 kB)
UAB „Plieninis Skydas“ yra duris, plastikinius langus gaminanti įmonė, įsikūrusi 1995m Vilniuje, kur ir yra jos centrinė būstinė, dar kelios parduotuvės Kaune ir Alytuje, tačiau aš nagrinėsiu šios įmonės padalinį Druskininkuose. Įmonė įsikūrusi UAB „Senukai“ prekybos centre, kas, manau, jai ir padeda išlaikyti ir plėsti klientų ratą, kadangi UAB „Senukai“ apima 60% miesto rinkos, jų patalpa yra idealiausia vieta potencialių klientų paieškai. Šiame prekybos centre durys yra tik parduodamos.
Rinkodara  Analizės   (7,58 kB)
Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.( Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).
VDU psichologijos katedra. Įvertintas 9. Kas yra intelektas? Lot. intellectus – supratimas, pažinimas. D. Veksleris vienoje iš savo knygų rašo, jog neįmanoma apibrėžti intelekto, jį galima įvertinti iš jo pasireiškimų. Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Pagal D. Vekslerį intelektas yra individo sugebėjimas mąstyti ir adekvačiai elgtis savo aplinkoje. Tai apima visas psichikos veiklos sritis.
Psichologija  Kursiniai darbai   (12,09 kB)
Darbe kalbama apie piešinių terapijos taikymą psichologiniame konsultavime, socialiai uždariems vaikams. Temos aktualumas. Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti.
Psichologija  Kursiniai darbai   (21,87 kB)
Visais laikais žodinis bendravimas turėjo savo vertę: jei buvo bendraujama ne dėl malonumo, tai darbo sumetimais ar siekiant naudos. Mūsų darbo tikslas: išskirti verslo partnerių bendravimo būdus ir juos paanalizuoti. Verslininkai dėl laiko stokos dažnai bendrauja ne tiesiogiai, o laiškais. Šie laiškai rašomi laikantis tam tikrų reikalavimų, kurių nedera pamiršti nei vienam geram verslininkui.
Psichologija  Referatai   (12,78 kB)
Stigma
2009-07-09
Stigmas turintys žmonės skiriasi savo elgesiu, išvaizda. Neretai kiti visuomenės nariai nenoriai, abejingai bendrauja su stigmatizuotais žmonėmis, nes šie jiems kelia baimę, nerimą. Dėl šios priežasties žmonės nepažinę stigmatizuotų vertina juos neigiamai, neretai ir blogai su jais elgiasi.
Psichologija  Referatai   (12,28 kB)
Yra žinoma, kad žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, meilės bei bendravimo. Sėkmingas žmogaus savęs realizavimas ir bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus praleidžia darbe.
Psichologija  Referatai   (12,72 kB)
Darbą galima naudoti psichologijoje. Darbas labai geras, buvo pristatytas kolegijoje. Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai.
Psichologija  Referatai   (9,36 kB)
Pirmoje XXa. pusėje psichologijoje vyravo bihevioristinė teorija. Šią teoriją plėtojo ir pritaikė agresyvaus elgesio supratimui Arnoldas Bussas ir Albertas Bandura. A. Busso teorija buvo tarpinė pereinamoji, joje daugiausia dėmesio skiriama socialiniams vaidmenims ir asmenybei kaip kintamiesiems, darantiems įtaką agresyviam elgesiui.
Psichologija  Referatai   (5,8 kB)
Šeima, tai svarbiausia visuomenės ląstelė. Vaikai turėtu augti šeimoje, kad galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis. Tik šeimos aplinkoje vaikas pajaučia rūpestį, supratimą ir meilę, tik šeima yra pajėgi užtikrinti jo teises į gyvenimą, apsaugą, aprūpinimą, maistą ir vystymąsi.
Psichologija  Namų darbai   (6,98 kB)
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimęs kūdykis jau reikalauja ne tik maisto, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis. Daugeliui profesijų, (pavyzdžiui kaip pedagogams, prekybininkams, gydytojams) gebėjimas bendrauti lemią sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių, bendravimas jiems tampa „darbo įrankis“, kurio pagalba jie įgyja klientų pasitikėjimą, profesinių įgūdžių ir kt.
Psichologija  Namų darbai   (4,87 kB)
Mūsų užduotis buvo apklausti 7-8 klasių moksleivius apie tai kaip jie supranta suaugusių žmonių gyvenimą, koks yra jų požiūris į tai. Pirmasis klausimas ir pirmiausia ką mes norėjome sužinoti iš vaikų tai kokiais asmenybės bruožais ir savybėmis suaugusieji skiriasi nuo vaikų? Ir daugelis 13-14 metų vaikų teigia, jog suaugusieji turi daugiau įsipareigojimų (apmokėti sąskaitas, eiti į darbą, rūpintis savo bei savo artimųjų ateitimi).
Psichologija  Namų darbai   (2,06 kB)
Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, todėl mes vieni nuo kitų skiriamės savo charakterio savybėmis ir elgesiu: vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius, įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima;
Psichologija  Namų darbai   (6,6 kB)
Karas keliuose
2009-07-09
Nors pastaruoju metu automobilių skaičius Lietuvoje sparčiai auga, bet kelių tinklas nesiplečia, dėl šios priežasties didėja automobilių koncentracija, eismo intensyvumas, kamščiai, o daugelis vairuotojų neatsižvelgia į pablogėjusias sąlygas. To pasekoje didėja autoavarijų, jose žuvusių ir sužeistų žmonių skaičius.
Psichologija  Namų darbai   (4,21 kB)
Žmogus, tai labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogumi domisi įvairūs mokslai; bilologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Žmones, kaip protingas būtybes apibūdiname individo, asmens ir asmenybės sąvokomis.
Psichologija  Konspektai   (17,96 kB)
Pagrindiniai Allport'o asmenybės teorijos principai. Allportas pateikė tokį asmenybės apibrėžimą: asmenybė – tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogus ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir įprasmina ją bei sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus. Dabar paaiškinsiu porą sudėtingesnių sąvokų atskirai.
Psichologija  Konspektai   (5,07 kB)
Psichologijos samprata. Psichologija – mokslas apie psichiką. (Yra faktų, dėsnių, mechanizmų). Psichika. Reiškiniai: 1. emocijos ir jausmai, tai betarpiški santykiai su tikrove ar jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais. 2. Jutimai (5). 3. Suvokimas (unikalus žmogus). 4. Kalba ir mąstymas. Mąstymas – turimos informacijos pertvarkymas. 5. Vaizduotė.
Psichologija  Konspektai   (14,07 kB)
Mąstymas
2009-07-09
Mąstymas kaip pažinimo procesas. Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais, suvokimais) negali būti pažįstami. Pvz., kodėl vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau, koks atstumas tarp kūnų. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Mąstymas - jutimais nepažįstamų tikrovės reiškinių ar daiktų bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.
Psichologija  Konspektai   (7,06 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Ekstraverto savianalizė. Galvojau, ką pradžiai parašius. Net kelių grupiokų klausiau patarimo, o gal geriau pasakius suflerio. Tačiau gavusi patarimų, tokių, kurių aš nenoriu naudoti, pradėsiu be didėlės įžangos save analizuoti.
Psichologija  Analizės   (5,3 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško kelio, kuriuo tikrai norėtų eiti ir kurio pabaigoje rastų tai apie ką svajoja. Tai yra nelengvas uždavinys. Dažnai mes klajojam klystkeliais, tačiau jeigu mes jį surandame, mums nebaisios jokios...
Psichologija  Analizės   (4,27 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Darbas rašytas Šiaulių kolegijoje, įvertinimas 9. Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško kelio, kuriuo tikrai norėtų eiti ir kurio pabaigoje rastų tai apie ką svajoja. Tai yra nelengvas uždavinys. Dažnai mes klajojam klystkeliais, tačiau jeigu mes jį surandame, mums nebaisios jokios kliūtys. Žengus pirmuosius žingsnius naujojo tikslo link, mes nežinome ar elgiamės teisingai.
Psichologija  Analizės   (5,99 kB)
Kiekvienos šalies psichologai vadovaujasi savais etikos principais, nurodytais jų šalies Etikos kodeksuose. Šie principai apibrėžia psichologo teises ir pareigas, psichologo – psichologo bei psichologo – subjekto (kliento, paciento ar kt)...
Psichologija  Analizės   (3,77 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Tai yra mano savianalizė. Šiame darbe aš apibūdinau save, savo charakterio tipą ir visą kitą, kas susiję su psechologija ir savęs pažinimu. Gavau 9 balus.
Psichologija  Analizės   (6,19 kB)
Temos aktualumas. Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (G. Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (22,81 kB)
Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11) Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23) Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (16,04 kB)
Mokymo kokybė
2009-07-09
Darbe aprašoma nuo ko priklauso mokymo kokybė: mokytojų kvalifikacija, mokinių motyvacija, mokyklų būklė, priemonės ir t. t. Ateities karta. Nuo ko priklauso kokia ji? Kas darnios, praktiškos, rezultatyvios kartos pradininkas? Dėl atsakymo į ši, klausimą, galima pasiginčyti. Tėvai? Darželis? Mokykla? Aš manau, kad tai vieno nuo kito labai priklausomos sąveikos rezultatas. Tad šiame darbe aš nagrinėsiu kaip mokinių tėvai supranta mokyklos duoklę bręstančiai asmenybei.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (22,66 kB)
Šiaulių universitetui. Edukplogijai antram kursui skirtas darbas. Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.). Tyrimai rodo, kad auklėjimo procese formuojama asmenybės pozicija turėtų būti vertinama žinių apie tinkamą elgesį, paties elgesio ir šio elgesio motyvų lygmenimis.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (21,61 kB)
Hiperaktyvus vaikas
2009-07-09
Hiperaktyvumo (veiklos ir dėmesio, hiperkinezinis) sutrikimas yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame gyvenime sutrikimas, kuris neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Tokie vaikai nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo tėvams ir mokytojams.
Pedagogika  Referatai   (18,95 kB)
Darbas buvo pristatytas Šiaulių universitete. Pedagogo profesija sena kaip visuomenė, kuri gyvuoti galėjo tik ugdydama jaunąją kartą (perduodamas patyrimas iš vyresniosios kartos). Pirmasis žymiausias pedagogas – Konfucijus VI – Va.pr.m.e. (551 – 479). Jis sistemino pedagogines idėjas, iškėlė žmogaus savitvardos reikšmę, ypač didelį dėmesį skyrė doriniam ugdymui, o svarbiausia – kėlė žinių, mokslo reikšmę žmogui.
Pedagogika  Referatai   (2,16 kB)
VDU namų darbas,įvertinimas 9 balai. Auklėjant jaunąją kartą, kuri gyvens visuomenėje, didelis vaidmuo tenka šeimai ir mokyklai. Tam vaidmeniui gerai atlikti žymią paramą gali suteikti psichologijos bei pedagogikos mokslai ir auklėtojų patirtis. Apie jaunosios kartos auklėjimą ir mokymą išleidžiama daug teorinio ir praktinio turinio knygų. Jose daugiausia yra nagrinėjamos protinis vaikų vaistymas ir lavinimas.
Pedagogika  Referatai   (12,87 kB)
Šeima ir ugdymas
2009-07-09
Šeima-mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Ji yra tautos stabilumo,tęstinumo garantas,svarbi taikos ir ramybės kūrėja. Šeimos gyvenimas-tai vientisas procesas. (Z. Bojariūnas,1997:5,8.)Šeima tai-tėvas, vyras, žmona, sūnus ,brolis, sesuo,laikantysis naujų papročių bei tradicijų,gyvenantis po vienu stogu, susieti vedybomis ir krauju. Iš to matome, kad šeima dažniausiai apibūdinama kaip grupė žmonių.
Pedagogika  Referatai   (6,17 kB)
Ugdymas-asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymo sąveikos apimtis didelė; ji apima auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą, formavimą. Ugdymas vyksta derinant veiklą, bendravimą, bendradarbiavimą, santykius ir sąveiką.
Pedagogika  Referatai   (3,19 kB)
Reklaminis lankstinukas, prevencine tema, atkreipti visuomenės dėmesį į naudojamą smurtą prieš vaikus. Naudinga informacija, gražiai apipavidalintas, A4 formatas. Soc. pedagogikos prevencijai. Įvertintas 10 balų....
Pedagogika  Namų darbai   (1,99 kB)
Auklejimas
2009-07-09
Auklėjimas – „ugdomasis uždavinys, pirma, perteikti naujai kartai visuomenės dorovę, dorines tradicijas ir dorinius papročius, antra, išvystiti reikiamus dorinius jos nusiteikimus, pirmiausią tvirtą būda, besiriamentį, doriškai nusiteikusia valią,ir trečią, ijungti naująją kartą į dorinės pažangos darbą..“( S. Šalkauskis)
Pedagogika  Namų darbai   (3,61 kB)
Narkomanija - tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Psichinė priklausomybė, pasireiškusi liguistu noru vėl patirti narkotinio apsvaigimo būseną, gali susiformuoti jau po pirmojo karto narkotikų vartojimo.
Paauglių elgesio ydos mūsų visuomenėje gyvai aptarinėjama tema. Vaikai dažnai meluoja, pavydi, tingi, būna agresyvūs, šiurkščiai elgiasi, keikiasi, priešgyniauja. Tai vadinama elgesio yda. Tokia darbo tema pasirinkta, todėl, kad paauglių elgesio ydos mokykloje yra mažai tyrinėtos.
Gera pradžia – viso gyvenimo pagrindas. ( J. Pikūnas) Vaikas ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Tačiau labai greitai išaiškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas, kuris padės susipažinti su jį supančiu pasauliu. Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikams būdingi įvairūs jutimai.
Pedagogika  Diplominiai darbai   (21,86 kB)
Pedagogika
2009-07-09
Pedagogikos istorija – pedagoginė disciplina, tirianti ugdyme idėjų, mokslų, švietimo ir veikėjų darbo raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Padagoginių palikimas vertinamas pagal naujumo, oroginalumo kriterijus. Skiriamos 2 pagrindinės sritys: 1. Lietuvos mokyklos ir ugdymo minties istorija;
Pedagogika  Konspektai   (5,42 kB)
Pedagogika
2009-07-09
Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų ir kaip institucinį. Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomenini gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybė.
Pedagogika  Konspektai   (4,97 kB)
Karalius Mindaugas
2009-07-09
Prancūzijos karalius iš Burbonų dinastijos Liudvikas XIV “Saulė” yra pasakęs: “Valstybė – tai aš”. Šis garsus posakis tiktų ir pirmajam lietuvių karaliui Mindaugui. Karaliaus Mindaugo istoriografija labai plati ir kiekybine, ir dalykine prasme. Aprašyti ir įvertinti visi iki mūsų dienų išlikę ir žinomi šaltiniai, duota visapusiška jų interpretacija ir visi jie įtraukti į šiuolaikinį istorijos mokslą.
Kalbėdami šiandien apie Markizą de Sadą pirmiausia pri- simename žodį “sadizmas”, kuris asocijuojasi su žiaurumu, smurtu. Negalima tam papriešarauti tačiau tiesiogiai apkaltinti Markiza de Sadą sadizmo propaguotoju būtų neteisinga. Pats autorius Markizas de Sadas apie savo kūryba rašė: “Negali manes apkaltinti tuo, kad aš išradau kažka pavojinga, tegu nesako, kad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus.Kategoriškai pareiškiu, kad nesiekiu šito; aš tik dėstau manyje subrendusias idėjas (...).
Istorija  Kursiniai darbai   (5,55 kB)
XX amžiuje kai kuriose Europos šalyse įsitvirtino nedemokratinis režimas, kurio valdžia ir jos institucijų struktūra buvo nesubalansuota. Toks režimas nepripažįsta konstitucinių vertybių, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės narių veiklą, naudoja prievartą ir savivalę. Vienas iš nedemokratinių režimų yra totalitarizmas, atsiradęs Italijoje, po to paplitęs Vokietijoje ir kitose šalyse.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,93 kB)
Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)
Ornamentas lietuvių liaudies darbuose buvo naudojamas visur: audiniuose, balduose, kryžiuose. Pagrindinės ornamento rūšys yra šios: geometrinis, augalinis, gyvūninis ir kt. O norėdami daugiau sužinoti apie ornamento reikšmę ir kilmę,...
Istorija  Kursiniai darbai   (14,33 kB)
Šiame darbe norėčiau aptarti ir palyginti, šių dviejų skirtingų epochų literatūros atstovus: N. Makiaveli ( Renesanso atstovas) ir Žaną žaką Ruso ( švietimo epocha). Pagrindinis šio darbo tikslas iškirti N. Makiavelio ir Ž. Ž. Ruso kūrybos panašumus ir skirtumus.
Istorija  Referatai   (10,31 kB)
Barokas Lietuvoje
2009-07-09
Barokas - meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus.
Istorija  Referatai   (10,73 kB)
Partizanai
2009-07-09
Trumpas aprašymas apie "partizaninį" laikotarpį. 1944 m. vokiečiai po pralaimėjimo Baltarusijoje buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Liepos mėn. jie paliko Vilnių, rugpjūtį – Kauną. 1945 01 28 SSRS paėmė į savo rankas Klaipėdą ir įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje – prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kuri tęsėsi 45 metus. Lietuvoje buvo atkurta politinė sistema, egzistavusi iki karo, atstatytos visos valdymo institucijos.
Istorija  Namų darbai   (10,35 kB)
Tarpukaris
2009-07-09
Testas. 1.Kada susikūrė SSRS? a)1924m.sausio mėn. b)1923m.gruodžio mėn. c)1922m.gruodžio mėn. d)1922m.spalio mėn. 2.Kada sukurta Italijos fašistinė valstybė? a)1928m. b)1929m. c)1927m. d)1930m.
Istorija  Testai   (2,15 kB)
Europos gyvenime XVIII a. pabaiga – XIX a. pirma pusė buvo audringa: Prancūzijos revoliucija, Napaleono epocha, pramonės perversmas, spartus mokslo ir technikos vystymasis… Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos ir kultūros raidai. Europos visuomenė jau ne pirmą kartą nukreipė savo dėmesį į antikos meną. Tam įtakos turėjo archeologų kasinėjimai Pompėjos ir Herkulanumo miestuose.
Istorija  Konspektai   (2,28 kB)
Ši teorinė įžanga, mano nuomone, yra būtina norint atsiriboti nuo predestinacijos principo ir apžvelgti kuo objektyviau 19-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių požiūrio į žydus kategorijas, nesiejant jų su Antrojo pasaulinio karo metų ekscesais. Tokiam mano nusistatymui pritartų ir V.Berenis: "Akivaizdu, kad ši koncepcija yra pritempta.
Istorija  Analizės   (5,4 kB)
Krikščionybės atsiradimo priežastys ir padariniai. Trumpai apžvelgiami viduramžių civilizacijos bruožai ir krikščionybės įtaka jai. Šviečiamoji epocha ir jos įdėjų nulemti politiniai pokyčiai.
Istorija  Analizės   (5,29 kB)
Šis darbas pristatytas viename iš Vilniaus universitetų, darbo įvertinimas buvo aukštas. Spaudos išradimas yra vienas reikšmingiausių žmonijos kultūros laimėjimų.Pirmiausia knygų,šiek tiek vėliau žurnalų,bei kitokios poligrafijos produkcijos spausdinimas užėmė prideramą vietą ir tapo neatskiriama žmonijos buities dalimi.
Istorija  Analizės   (5,22 kB)
Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie VI a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (Stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas.
Geologija  Referatai   (5,83 kB)
Rekalmos sąvoka Lietuvoje yra plati. Jai priskiriamos parodų organizavimo priemonės, komerciniai seminarai, prekių įpakavimas, spauzdinta produkcija (prospektai, plakatai, katalogai ir pan.), suvenyrų platinimas ir kitos prekybą skatinančios priemonės. ”Reklama – tai informacijos kryptingas neasmeniškas skleidimas, apimantis tokią veiklą, kuri leidžia žodžiu, ar vizualinėmis priemonėmis informuoti apie firmą, taip pat apie siūlomas jos prekeas bei paslaugas, skatinti pirkimą pardavėjo naudai ir jo sąskaita.
Fizika  Referatai   (21,74 kB)
Šiame referate norėčiau apžvelgti specifinę šiuolaikinio jaunimo leksiką, tai yra, žargoną. Žargonas – prancūzų kalbos žodis, reiškiantis iškraipytą kalbą. Žargoninė leksika, arba žargonybės tai yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje.
Filologija  Referatai   (5,96 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)
Darbe analizuojamas S.Nėries eilėraštis. Taip pat akcentuojami pagrindiniai poetės kūrybos bruožai. Salomėja Nėris – unikalaus talento XX amžiaus lietuvių poetė, neoromantikė, gimusi būti lyrike. Ankstyvuosiuose jos kūriniuose ryškus jaunystės, gyvenimo džiaugsmo, amžinybės motyvas. Vėlesniuose, jau brandesniuose eilėraščiuose poetė kalba apie gyvenimo trumpumą, jo praeinamumą.
Filologija  Analizės   (2,54 kB)
Tai Rolan Bartes esė "Teksto malonumas" analizė. „Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo...
Filologija  Analizės   (7,54 kB)
XX amžiaus dailė
2009-07-09
Fovizmas [pranc. fauvisme – fauve – laukinis, plėšrūnas], XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles'is pavadino "laukinių žvėrių narvu".
Dailė  Referatai   (14,29 kB)
VDU menotyros studijos. Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kuriant atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai, santykis su mus supančia aplinka ir kitais žmonėmis. Tačiau tik nedaugeliui žinoma, kad kūryba - tai ne tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir efektyvus psichoterapinio gydymo metodas, galintis padėti atsikratyti daugelio sveikatos sutrikimų.
Dailė  Referatai   (12,51 kB)
Darbo tikslas-aptarti pagrindinius prancūzų romantizmo estetikos principus, atsispindinčius E. Delakrua tapyboje. Medžiagos dėstymo būdas-chroniloginis t. y. remiamasi E. Delakrua kūrybinio gyvenimo chronologija, kuri sutampa su prancūzų romantizmo gimimo, brandos ir pabaigos laikotarpiu.
Dailė  Referatai   (12,6 kB)
Įvadas.1.Lietuvių meno dailės – tapybos aspektai.2.Lietuvių tapybos raidos bruožai XX amžiaus pradžioje.Istorinės tapybos raidos sąlygos.Realistinė tapyba Lietuvoje. Neoromantinė lietuvių kūryba.3. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio...
Dailė  Referatai   (13,67 kB)
Klasicizmas
2009-07-09
Klasicizmas susiformavo 17 a. Prancūzijoje, o 18 -19 a. I pusėje paplito ir kitose šalyse. Tai Europos ir Šiaurės Amerikos meno stilius. (pranc. classicisme < Iot. classicus – pavyzdinis) Jo ištakos – antikinis menas. Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus.
Dailė  Konspektai   (1,66 kB)
Modernizmas
2009-07-09
Per pastaruosius šimtą metų meno raida įgavo naujų, daug įvairesnių formų. Tikroviškas ir artimas gamtai menas gyvavo ir toliau. Kartu su juo atsirado menas, kurio tikslas – ne teisingai vaizduoti gamtą, o meninėmis priemonėmis išreikšti jausmus ir nuotaikas. Tokiam „išraiškos menui“ pradžią davė dar postimpresionistai, tačiau jie kūrė XIX a. pabaigoje. O modernizmas prasidėjo XX a.
Dailė  Konspektai   (4,81 kB)
Barokas
2009-07-09
Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąja prasme baroku vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a.
Dailė  Konspektai   (3,66 kB)
Estetika
2009-07-09
Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi.
Dailė  Konspektai   (23 kB)
Kosmosas, visata iki šiol mums kelia beribį susidomėjimą bei nerimą. Mūsų mokslas nėra dar taip toli pažengęs, kad galėtume išsamiau išnagrinėti šią, Žemę supančią erdvę. Žinoma, įvairios technologijos taip greitai vystosi, tobulėja, kad galbūt po kurio laiko iš tiesų sugebėsime ištirti visatą, išsiaiškinti begalę dalykų, kuriuos, šiuo metu, mes vis dar laikome paslaptimis.
Astronomija  Referatai   (8,85 kB)
Požiūriai į tarptautinę politiką. Realistinis požiūris. Idealistinis požiūris. Mokslinis požiūris. Ekonominis požiūris. Individų lygio analizė. Valstybės lygio ananlizė. Tarptautinės sistemos lygio ananlizė. Daugiapoliarinė sistema. Bipoliarinė sistema. Unipoliarinė sistema. Tripoliarinė sistema. Jėgos balansas.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 7,6 kB)
Paslaugų savybės. Tradicinio ir paslaugų marketingo skirtumai pagal J. Shaw. Paslaugų ir prekių skirtumai pagal Christopher H. Lovelock. Paslaugų ir gaminių (prekių) marketingo paskirties palyginimas (iš Lietuvos ūkio žurnalo). Paslaugų ir gaminių (prekių) marketingo tyrimų skirtumai. Esminiai paslaugų ir fizinių prekių skirtumai. Paslaugų ir materialiųjų prekių skirtumai.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 25,37 kB)
Teisinės atsakomybės rūšys. Administracinės atsakomybės samprata. Administracinės atsakomybės samprata. Pagrindiniai administracinės atsakomybės bruožai. Baudžiamoji atsakomybė. Civilinė atsakomybė. Drausminė atsakomybė. Administracinės,baudžiamosios ,civilinės ir drausminės atsakomybės palyginimai. Filosofijoje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama dviem reikšmėmis: perspektyvine ir retrospektyvike. Perspektyvinė (arba į ateitį) reiškia, kad tam tikra žmonių grupė ar konkretus žmogus atsako už savo veiksmus žiūrėdamas į ateitį. Pvz.: atsakomybė už savo vaikų ateitį. Retrospektyvinė - tai atsakomybė už tai, kas yra padaryta praeityje. Teisinė atsakomybė yra paprastai retrospektyvinio pobūdžio, t.y. atsakomybė už padarytą nusikaltimą.
Teisė  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,53 kB)
Eduardas Mane
2009-06-26
Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 metais Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 m. Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją”, tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”.
Dailė  Referatai   (4 psl., 6,53 kB)
Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V. Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”. Bene išsamiausiai komizmą kaip literatūrologinį reiškinį yra tyrinėjęs ir aptaręs A.Kalėda savo studijoje “Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje”. Ši knyga skirta komizmo sampratai, komizmui literatūroje, šio reiškinio raidai lietuvių literatūroje, aptariant konkrečius kūrinius.
Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 14,83 kB)
Mikalojus Radvila Juodasis - Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vanikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 16,3 kB)
Dabartinė pinigų politika ir jos tobulinimo veiksniai. Pinigų politikos tikslai ir raidos etapai. Pinigų politikos raidos etapai. Lietuvos banko tarpiniai tikslai ir orientyrai. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas - Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas - turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 21,59 kB)
Bendrieji personalo organizavimo vakarų šalyse bruožai ir mes. Profesionalaus kliringo (profesinės veiklos rezultato) principas. Informacijos ir žinių kulto principas. Profesinio augimo principas. Darbo sąlygų komforto principas. Nauja darbo organizavimo ir jo režimo koncepcija. Autonomizacijos ir savivaldos principas. Išorinė aplinka. Vidiniai įtaką darantys asmenys. Netiesioginio poveikio aplinkos elementai. Socialinės vertybės. Sprendimų tipai.
Vadyba  Konspektai   (3 psl., 32,92 kB)
Valstybės sąvoka
2009-06-15
"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)
Teisinio precedento istorinė raida Anglijos teisėje. Teisinio precedento struktūra – ratio decidendi ir obiter dicta. Teisinio precedento aiškinimas. Teisinio precedento taikymas Anglijos teismų sistemoje. Teisinio precedento rūšys. Teisinis precedentas romanų – germanų ir Lietuvos teisinėje sistemoje. Teisinis precedentas – kaip teisės šaltinis – formavosi anglų teisinėje sistemoje daugelį amžių, buvo ir yra pirminiu teisės šaltiniu. Viduramžiais Anglijoje daug teisės institutų buvo suformuluota ne Parlamento išleistuose įstatymuose, bet teismų sprendimuose – teisiniuose precedentuose. Anglų teisė precedentinė yra ir dabar. Tose šalyse, kuriose įsišaknijo Anglijos teisinė sistema, iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą.
Teisė  Kursiniai darbai   (23 psl., 26,51 kB)
PHARE yra Europos Sąjungos ekonominės pagalbos programa, kuri finansuoja ekonomines ir socialines reformas Centrinėje ir Rytų Europoje, padėdama šio regiono šalims sukurti rinkos ekonomikas, paremtas laisva privataus sektoriaus iniaciatyva. Europos Bendrija pripažino trijų Baltijos valstybių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos - nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio mėn. Atskiros prekybos ir bendradarbiavimo sutartys tarp EB ir kiekvievos šalies buvo pasirašytos 1992 m. gegužės mėn. Šios sutartys su Lietuva ir Latvija įsigaliojo 1993 m. vasario mėn., su Estija - mėnesiu vėliau.
Politologija  Referatai   (5 psl., 12,63 kB)
Krikščionybė
2009-06-11
Krikščionybės esmė - tikėjimas Jėzumi, jo mirtis už mūsų nuodėmes, paklusimas Jo mokymui, maldai, meilei ir nuolankumui, Šventosios Dvasios darbas, kongregacinis garbinimas ir amžinos draugystės su Dievu laukimas. Todėl, krikčionybė suteikia būdą žmogui ne tik rasti prasmę pasaulyje, kuriame jis gyvena, bet taip pat suteikti tvarką ir kryptį jo gyvenime. Krikščionybė suteikia prasmę ir svarbą jo gyvenimui, nes jis žino iš kur jis atėjo, koks yra jo tikslas dabar ir kur jis eina. Tačiau, svarbiausia, krikščionybė skelbia būdą, kuriuo mes, nusidėjėliai, kurie esame svetimi Dievui, dar kartą esame atnaujinami gyvam, amžinam ryšiui su savo Kūrėju.
Teologija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 857,32 kB)
Rafaelis
2009-06-11
Rafaelis buvo iš tų menininkų – laimės kūdikių, kurių gyvenimas, dar jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus. Tačiau susiduriame su paradoksu – Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a., mūsų dienomis pasirodė pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigesta joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis “pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų”(P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,02 kB)
Kiekviena epocha ir kiekviena tauta turi nuomonę - stereotipus, koks turėtų būti žmogus. Tačiau kiekvienam žmogui būdingi bendri bruožai: jis turi būti gražus ne tik išore, bet ir vidumi, turi turėti gerą širdį. Šis Kalokagatijos idealas seniau buvęs labai aktualus ir dabar nesvetimas. Faustiškojo tipo žmogus labai intelektuali, bet ne mažiau prieštaringa asmenybė. Kiekvieno žmogaus krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios viena nuo kitos nori atsiskirti.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 3,59 kB)
Tautinės mažumos konkretaus apibrėžimo dar nėra ne tik Lietuvos įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose. 1966 metais Jungtinėje Tautų Organizacijoje (JTO) buvo priimtas “Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas”, kuriame skelbiama - “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis savo kalba”. 1992 metais JTO Generalinėje Asamblėjoje mažumoms priklausančių asmenų teisės yra išplečiamos – jiems suteikiama teisė aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, steigti savo organizacijas, palaikyti ryšius su kitais savo grupės nariais.
Istorija  Referatai   (8 psl., 14 kB)
Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)
Įmonių rūšys
2009-06-08
Įmonės apibrėžimas. Įmonių skirstymas. Įmonės, jų rūšys ir bendrieji klausimai. Fizinio asmens statuso įmonės. Individualiosios įmonės. Ūkinės bendrijos. Tikroji ūkinė bendrija. Komanditinė ūkinė bendrija. Juridinio asmens statuso įmonės. Akcinės bendrovės. Valstybinės įmonės. Žemės ūkio bendrovės. Kooperatyvai. Pervažiuokime Lietuvą skersai ir išilgai, kelionėje bandykime surasti dvi vienodas įmones. Deja, mūsų pastangos bus bergždžios – nepavyks rasti dviejų vienodų įmonių: vienos yra sostinėje Vilniuje, kitos Kėdainiuose, trečios Anykščiuose; vienos yra didelės – užima kelių hektarų plotą, kitos vos keletą kvadratinių metrų. Vienos vadinamos personalinėmis, kitos – uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, trečios – investicinėmis bendrovėmis, ketvirtos – bankais ir t.t.
Ekonomika  Referatai   (11 psl., 16,13 kB)
Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)
Transliavimo tinklai. Video signalų paskirstymas. Televizijos transliavimas. Kabelinė televizija. Palydovinė namų televizija. Duomenų transliavimas. Audio transliavimas. Ryšys taškas–taškas. Skaitmeninių paslaugų kombinavimas. Skaitmeninės telefoninio ryšio paslaugos. Videokonferencinis ryšys. WAN (wide area network) ryšys. Palydovinių tinklų plėtra suteikia galimybę įdiegti naujas paslaugas anksčiau negu analogiškų antžeminių tinklų atveju. Galbūt pats aiškiausias pavyzdys būtų televizijos signalo perdavimas dideliais atstumais, kurio buvo neįmanoma perduoti pirmosios kartos analoginiais transokeaniniais kabeliais.
Elektronika  Referatai   (8 psl., 16,05 kB)
Indijos ir Pakistano konflikte dėl Kašmyro yra dar viena, mažiau žinoma pusė - varžybos dėl vandens resursų naudojimo. Ginčijamasi dėl to, kas kontroliuos Indo, vienos didžiausių pasaulyje upių, sistemą, teikiančią gyvybiškai svarbius vandens resursus dideliems dykumų plotams. Indija grasina nutraukti senai pasirašytą su Pakistanu sutartį dėl bendro upės turtų naudojimo. Pakistano hidrologai perspėja, kad tai sukeltų didelį badą ir dar labiau paaštrintų konfliktą dėl Kašmyro.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 30,5 kB)
Komutatoriuje realizuotos apsaugos ir monitoringo sistemos. Apsaugos sistemą sudaro posistemės: prevencijos;p risijungimo administravimo; duomenų persiuntimo apsaugos; prevencijos positemė. Ši posistemė realizuojama TACACS