Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 68 rezultatai

ĮVADAS Mielės yra vienas iš seniausiai žmogaus vartojamų mikroorganizmų. Pramoniniu požiūriu mielės svarbios tuo, kad sugeba skaidyti angliavandenius, susidarant etilo alkoholiui ir anglies dioksidui. Ši jų savybė taikoma duonos, vyno, alaus, raugintų pieno produktų, kulinarijos gamyboje. Šiuo metu žinoma daugiau nei 1000 mielių rūšių, bet praktikoje vartojama daug mažiau. Gamtoje mielės aptinkamos vandenyje, ore, dirvoje, randamos ant vaisių, uogų, daržovių ir kt. augalinės žaliavos, o taip pat naminiuose rauguose, ant maisto gamybos įrenginių. Mielės, patekusios iš aplinkos į tinkamą terpę, gali sukelti spontanišką fermentaciją. Kadangi mielės gerai auga žemoje temperatūroje ir rūgščioje terpėje, joms būdingas metabolitinis aktyvumas, atsparumas fiziniams ir cheminiams veiksniams, šie mikroorganizmai taip pat gali būti potencialūs maisto produktų gadintojai. Darbo tikslas: Išanalizuoti mielių rūšis ir reikšmę maisto įmonėse. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti mielių rūšis, 2. Išsiaiškinti mielių reikšme maisto įmonėse. TURINYS TURINYS................................................................................................................................................2 ĮVADAS...................................................................................................................................................3 1. MIELĖS...............................................................................................................................................4 1.1 Mielių forma ir sandara.......................................................................................................4 1.2. Mielių dauginimasis.............................................................................................................4 2. PLAČIAUSIAI ŽINOMOS MIELIŲ RŪŠYS.................................................................................5 2.1. Alaus mieliagrybis (Saccharomyces cerevisiae)..............................................................5-7 2.2 Kepimo mielės....................................................................................................................7-8 3. MIELIŲ REIKŠMĖ MAISTO PRAMONĖJE................................................................................9 3.1 Alaus mieliagrybio reikšmė..................................................................................................9 3.2 Kepimo mielių reikšmė...................................................................................................9-10 IŠVADOS...............................................................................................................................................11 LITERATŪROS SĄRAŠAS................................................................................................................12 PRIEDAI..........................................................................................................................................13-14
Kita  Referatai   (14 psl., 305,65 kB)
Duobagyviai (Cnidaria): Hidrų (Hydra) biologinė charakteristika Duobagyviuose išsivystė pirma nervinė sistema gyvūnų istorijoje. Hidra. Dydis iki 7 mm. Sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių – ektodermos ir endodermos. Endoderma sudaryta iš epidermio (išorinio sluoksnio) ir gastrodermio (vidinio sluoksnio). Šie du sluoksniai atskirti mezoglėja. Išoriniame sluoksnyje yra daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Gasatrodermis. Gilavandenes hidros. Paprastoji hidra (Hydra vulgaris) Morfologija. Judėjimas. Kvėpavimas ir šalinimas vyksta difuzijos būdu per epidermį. Dauginimasis. Gonados. Regeneracija.
Biologija  Referatai   (9 psl., 116,28 kB)
Nelytinio dauginimosi reikšmė Vegetatyvinis dauginimasis Vegetatyvinio dauginimosi būdai Vegetatyvinio dauginimosi pranašumai ir trūkumai
Biologija  Pristatymas   (16 psl., 615,08 kB)
Dumbliai, jų sandara, dauginimasis ir ekologija.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 14,32 kB)
Mieles
2011-04-06
Mieles Mieliu sistematika,svarbios mieliu gentys, forma ir sandara, dauginimasis,mieliu naudojimas buityje,mieline tesla
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 28,84 kB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Jie yra užkrečiamų ligų sukėlėjai, galintys užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Virusai yra dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 8,83 kB)
Įrengti veją - ilgas ir sunkus darbas. Dar didesnis darbas - ją prižiūrėti. Nuo to priklausys ar veja žaliuos, ar merdės. Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Kraštovaizdžio architektai laikosi nuomonės, kad daugiau nei pusę sodybos aplinkos grožio lemia veja. Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos žaliosios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai – ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti.
Aplinka  Namų darbai   (7 psl., 27,97 kB)
Virusai
2010-11-21
Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Jie yra užkrečiamų ligų sukėlėjai, galintys užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Virusai yra dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai.
Biologija  Pateiktys   (15 psl., 465,14 kB)
Spygliuočiai
2010-10-06
Spygliuočių sandara, dauginimasis, oro tašos poveikis spygliuočių ir lapuočių miškams.>> Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys... (APIMTIS 1PSL)
Įvadas. Audiniai. Sėkla. Augalų dauginimasis. Dauginimasis sėklomis. Žiedynai. Žiedinio augalo vystymasis. Žiediniai, arba gaubtasėkliai, augalai ir jų klasifikacija. Žiedinių augalų kartų kaita. Išvados. Naudota literatūra
Biologija  Referatai   (15,77 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Bakterijos
2010-04-28
Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.
Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)
Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.
Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)
Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos.
Geografija  Referatai   (6 psl., 176,6 kB)
Dumbliai
2010-01-12
Dumbliai – fotoautotrofai, gniužuliniai vandenų gyventojai, turintys chlorofilą a ir nesudėtingą dauginimosi sistemą, pasižyminčia vienaląstėmis lytinio dauginimosi struktūromis. Kai kurie dumbliais vadinami oragnizmai yra heterotrofai, praradę chloroplastus. Dumbliams priskiriami prokariotiniai, mezokariotiniai ir eukariotiniai organizmai. Tai įvairios sandaros, biologijos ir ekologijos organizmai.
Aplinka  Referatai   (3 psl., 11,32 kB)
ŽIV / AIDS
2010-01-09
ŽIV tai - žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui (BIV). ŽIV – retrovirusų šeimos atstovas, kuriems būdinga atvirkštinė transkripcija.
Istorija  Projektai   (10 psl., 35,02 kB)
Žinduolių klasė
2010-01-04
Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).
Biologija  Konspektai   (9,16 kB)
1.Įžanga Pagrindinis šio darbo tikslas – supažindinti su žieduotojų kirmėlių vystymų. Šiame darbe stengiamasi aptarti polichetų lervos vystias, jai būdingas ypatybes. Iš ko išsivysto lerva, iš ko metatrochofora. Koks dalijimasis. 2. žieduotųjų kirmėlių vystymasis (Polichetų dauginimasis ir vystymasis) 2.1 Lytiniai organai Didžioji polichefų dauguma yra skirtalyčiai. Jų lytiniai organai, skirtingai nuo plokščiųjų ir net apvaliųjų kirmėlių, yra labai paprastos sandaros. Vienų polichetų lytinės liaukos išsivysto visuose kūno segmentuose, kitų — tiktai priekinės arba dažniau tiktai užpakalinės kūno dalies segmentuose. Lytinės liaukos išsivysto peritoneiniame epitelyje. Segmento sienelės ir iš pradžių būna pridengtos iš viršaus šiuo epiteliu. Po to, susidarant lytinėms ląstelėms (kiaušiniams arba spermatozoidams), epitelis plyšta ir lytinės ląstelės iškrinta į kūno ertmę" Daugumos polichetų apvaisinimas yra išorinis ir kopuliacijos nebūna. Kopuliacija pasitaiko tiktai kai kuriuose polichetuose, ir tokiu atveju lytinio, aparato sandara būna šiek tiek sudėtingesnė, nes patelės turi sėklų maišelius, o patinai- kopuliacinį organą, pvz.: Saccocirus. Lytiniai produktai- kiaušiniai ir spermatozoidai — į vandenį patenka įvairiais būdais. Daugelio tiesiog plyšta subrendusių lytinių produktų prisipildžiusio segmento sienelės. Kitais atvejais būna lytiniai piltuvėliai — celomoduktai. Labai dažnai, kaip jau buvo pažymėta, lytiniai produktai išteka nefromiksijomis. Labai įdomus yra daugelyje polichetų stebimas epitokijos reiškinys. Pavyzdžiui, Nereis įprastinė dugninė forma, kai subręsta lytiškai, labai smarkiai pakinta. Kirmėlės kūnas diferencijuojasi į dvi dalis: priekinę — atokinę, nesudarančią lytinių produktų, ir užpakalinę — epitokinę, kurios nareliuose vystosi lytinės liaukos. Šios dvi kirmėlės kūno dalys ir išore griežtai skiriasi viena nuo kitos. Labiausiai pakinta epitokinės dalies nareliai. Dėl šerelių skaičiaus padidėjimo ir plėvelių išsivystymo epitokinės dalies parapodijos virsta plaukomomis galūnėmis. Šiuose segmentuose žarnynas degeneruojasi. Raumenys taip pat redukuojasi. Tokios nerašomos kaip atskira polichetų „rūšis“ gavusi Heteronereis pavadinimą.
Biologija  Referatai   (90,09 kB)
Viruso sandara: Virusai yra neląsteliniai organizmai, o bakterijos- laisvai gyvenantys ląsteliniai organizmai, Visi virusai susideda iš mažiausiai dviejų dalių: išorinės kapsidės, sudarytos iš baltymo dalelių ir vidinės šerdies - nukleorūgšties (DNR arba RNR, bet ne iš abiejų kartu). Kai kurie turi išorinį membraninį apvalkalą, kapsidė (sudaryta iš baltymo) fermentai RNR ar DNR DNR būna tik augaliniuose virusuose, o RNR – gyvūniniuose. Bakteriofagai – virusai parazituojantys bakterijose. Du vystymosi ciklai (augalų virusai): 1. Lizės ciklas (5 stadijos): a. Prisitvirtinimas (prie šeimininko ląstelės); b. Įsiskverbimas (DNR patenka į kitos ląstelės vidų); c. Biosintezė (gaminasi viruso dalys); d. Brendimas (viruso dalių surinkimas); e. Atsiskyrimas; 2. Lizogeninis – virusas kurį laiką gali nesidauginti, tai latentinė būsena, vėliau dauginasi su šeimininko DNR ir jo kopijų randama visose pasidauginusiose ląstelėse (jos vadinamos lizogeninėmis) Retrovirusai – gyvūnų virusai, sudėtyje turintys RNR. Esminis skirtumas – dažniausiai patenka visas virusas į šeimininko ląstelę, o ne atskiros jo dalys. Virusai sukelia užkrečiamas augalų, gyvūnų, taip pat ir žmogaus ligas. Tūkstančių įvairių virusų sukeltas ligas atpažinti yra sunku. Dažnai pasekmės dėl virusinio užkrato ir reikiamų medžiagų stokos yra panašios. Daugelis žmonių virusinių ligų yra kontroliuojamos, t.y. stabdomas jų plitimas iki žmogaus ir pačiame žmoguje: skiepijama vakcinomis ir vartojami antivirusiniai vaistai. Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai, kurie gali augti tik gyvų ląstelių viduje, pavyzdžiui, viščiuko embrione arba ląstelių (audinių) kultūroje. Bakteriofago lizės ciklo stadijos yra prisitvirtinimas, įsiskverbimas, biosintezė, subrendimas ir atsiskyrimas. Bakteriofago lizogeninio ciklo metu viruso DNR neapibrėžtam laikui įsijungia į bakterinę DNR, tačiau esant tinkamomis sąlygomis gali pereiti į lizės ciklą. Membraninį apvalkalą turintiems gyvūnų virusams yra būdingas skirtingas dauginimosi ciklas. Apvalkalo pašalinimas išlaisvina viruso genomą, o viruso dalelės iš ląstelės pasišalina pumpuravimu. RNR retrovirusai turi fermentą, atvirkštinę transkriptazę, kuri atlieka genetinės informacijos perrašymą(transkripciją). Ji pagaminaa DNR (RNR kopiją), kuri įsiterpia į šeimininko DNR. AIDS sukelia virusas, priklausantis retrovirusams. Dažniausios virusų sukeltos ligos: 1. Lytiškai plintantis virusai: a) Sifilis išryškėja praėjus 2-3 savaitėms po užsikrėtimo. Yra aktyviosios sifilio formos, kurios pasireiškia bėrimais lyties organų srityje. Vėliau bėrimai atsiranda apie išeinamąją angą, burnos gleivinėje, kitose kūno vietose, delnuose, paduose, padidėja limfmazgiai, gali nuslinkti plaukai. Išbertų vietų neniežti, neskauda, po kurio laiko jie išnyksta. Sifilis gali prasidėti slapta, be požymių, pvz., kai ligonis gydomas nuo vienos iš lytiškai plintančių ligos, neatlikus tyrimų dėl sifilio. Slapta sifilio forma diagnozuojama atlikus kraujo tyrimą. Toks ligonis, nežinodamas, kad serga sifiliu, užkrečia ir savo lytinius partnerius. Negydomas arba blogai gydomas sifilis pakenkia vidaus organams, regėjimui, klausai, nervų sistemai. Serganti ir negydoma nėščia moteris sifiliu gali užkrėsti vaisių. Gimęs kūdikis lieka invalidas visą gyvenimą. Sifilis - pagydoma liga. Svarbu kuo anksčiau jį diagnozuoti ir pradėti gydyti. b)Gonorėja pasireiškia 3-5- ąją dieną po užsikrėtimo. Moterys gali nepastebėti pirmųjų gonorėjos požymių, todėl praeina ilgesnis laiko tarpas iki ligos. Gonokokai gali pažeisti ne tik lyties organus, bet ir gerklę, akis, išeinamosios angos gleivinę. Tipiškiausias simptomas – atsiradusios pūlingos išskyros vyrams - iš šlapimkanalio, moterims - iš makšties, skausmingas šlapinimasis. Dažnai moterims sutrinka mėnesinių ciklas. Esant vangioms ligos formoms, simptomų gali nebūti arba jie yra neryškūs. Kai ligonis pats bando gydytis, pakinta ligos požymiai. Negydant ar neteisingai gydant gonorėją kyla komplikacijos – lėtinis šlapimo kanalo, sėklidžių ir jų priedų, prostatos, gimdos priedų uždegimas, sąnarių pakenkimas, nevaisingumas. Be komplikacijų gonorėja išgydoma lengvai ir greitai. Būtina nustatyti, ištirti ir gydyti lytinius partnerius. c)Chlamidioze užsikrečiama lytiniu būdu. Nėščios moterys gali užkrėsti kūdikius gimdymo metu. Buityje - per patalynę, rankšluosčius neužsikrečiama. Apie 30 proc. užsikrėtusiųjų ligos simptomų nėra. Praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo vyrams atsiranda negausios skaidrios išskyros iš šlapimkanalio, nemalonus jutimas šlapinantis. Jei liga negydoma, moterims gali komplikuotis į mažojo dubens organų uždegimą, nevaisingumą, priešlaikinį gimdymą. Vyrams negydoma chlamidiozė gali komplikuotis sėklidžių ir jų priedų uždegimu, prostatos uždegimu, nevaisingumu. Vyrams ir moterims gali atsirasti akies gleivinės, sąnarių uždegimas, Reiterio sindromas, kai pakenkiami sąnariai, akys ir šlapimo takai, kuris dažniausiai išsivysto vyrams. Nustačius pacientui chlamidiozę, jo lytinis partneris turi būti patikrinamas ir profilaktiškai gydomas. d)Trichomonozė pasireiškia praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Ši infekcija vyrams dažniausiai jokių nemalonių pojūčių nesukelia, nors jie yra infekcijos nešiotojai ir gali ligą platinti, patys to nežinodami. Ligos simptomai vyrams gali pasireikšti nemaloniais pojūčiais šlapinantis, paraudimu apie išorinę šlapimkanalio angą, negausiomis išskyromis, o moterims - gausiomis išskyromis, išorinių lytinių organų perštėjimu. Liga pagydoma, bet būtina gydyti lytinius partnerius. e)Herpeso viruso infekciją (herpesas) sukelia 2 tipų virusai. Pirmojo tipo virusas pažeidžia lūpas, burnos gleivinę, veido odą. Peršalus dažnai paūmėja šio viruso infekcija. Antrojo tipo virusas dažniau pažeidžia genitalijas: varpą, apyvarpę, makštį, gimdos kaklelį, šlapimo takus. Šio tipo virusas perduodamas dažniausiai lytinių santykių metu. Patekęs į sveiką gleivinę virusas po 2 valandų pradeda daugintis, po 10 – 15 valandų žmogus jau gali užkrėsti kitą, nors pats dar nejaučia jokių ligos simptomų. Herpeso virusu užsikrečiama visam gyvenimui. Nesukeldamas jokių požymių, jis tūno nervų ląstelėse. Lytinio Herpeso viruso sukelti simptomai atsiranda nusilpus žmogaus imuninei sistemai. Praėjus 3-6 dienoms po užsikrėtimo atsiranda bėrimas ant išorinių lyties organų, gali padidėti kirkšnių limfmazgiai. Tyrimų pagalba būtina pirmiausia ištirti dėl sifilio ir ŽIV infekcijos (žmogaus imunodeficito viruso). Liga kartojasi. Tai priklauso nuo imuninės sistemos stiprumo. Kai kraujo serume nustatomi Herpeso viruso antikūnai, skiriamas specifinis gydymas, kuris padeda greičiau pašalinti varginančius ligos požymius, pailgėja intervalai tarp ligos pasikartojimo. Pastebėję lyties organų išbėrimus turite kreiptis tik pas dermatovenerologą. f) Lytinių organų karpas sukelia virusas. Yra žinomos kelios dešimtys šio viruso tipų. Naujausių tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie papilomos viruso tipai gali sukelti tiesiosios žarnos ir gimdos kaklelio vėžį. Virusai, sukeliantys gimdos kaklelio vėžį, nustatomi naujais nukleininių rūgščių tyrimo metodais, gimdos kaklelio epitelio pakitimai pastebimi atlikus citologinius tyrimus. Po užsikrėtimo lytinių organų aštriagalvėmis karpomis dažniausiai po 2-3 mėn., o kartais 8 mėn., ant lyties organų gleivinės ir odos atsiranda plokščių darinių arba smailiagalvių išaugų. Negydant karpų daugėja, jos išauga didelės, nuo menkiausių traumų kraujuoja, jose kaupiasi bakterijos, pradeda niežėti, atsiranda deginimo jausmas, nemalonus kvapas. Pastebėjus reikėtų kreiptis pas gydytoją dermatovenerologą. Dermatovenerologas nustatys, ar tai yra virusinė aštriagalvė, ar sifilinė plokščioji kondiloma. Sergančio žmogaus partneris (ė) visada turi pasitikrinti. Gydymas nesunaikina viruso, todėl pacientas privalo tikrintis kartą per 3 metus. g)Hepatitą B sukelia virusas, kuris pažeidžia kepenis. Užsikrečiama naudojant nesterilius švirkštus, medicinos instrumentus. Dažnai užsikrečiama lytinių santykių metu, kai pažeidžiama gleivinė. Virusas randamas seilėse, sėkloje, makšties išskyrose. Būna viruso nešiotojai, kurie neserga, bet gali lytinių santykių metu užkrėsti kitus asmenis. Diagnozė patvirtinama atliekant specifinius tyrimus. Nuo hepatito B viruso yra vakcina, kuri pakankamai efektyvi. Todėl lytiškai aktyviems asmenims - narkomanams, gaunantiems daug injekcijų, ir jų lytiniams partneriams rekomenduojama skiepytis nuo hepatito. h)Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir AIDS. ŽIV sukelia virusas. AIDS yra paskutinė ligos stadija. ŽIV virusas sugriauna žmogaus imuninę sistemą, todėl organizmas nebegali priešintis bet kokiai infekcijai. Užsikrečiama lytinių santykių metu, naudojant nesterilius švirkštus, adatas, darant tatuiruotes. Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, gali jaustis gerai keletą metų. Tai priklauso nuo organizmo atsparumo. Tyrimai apie ligą rodo praėjus 2-3 mėn. po užsikrėtimo. AIDS specifinių simptomų taip pat nėra, gali būti tik bendri: nuovargis, prakaitavimas naktimis, temperatūra, krinta svoris, padidėja limfmazgiai, atsiranda viduriavimas, sausas kosulys, odos pleiskanojimas, bėrimas, panašus į herpeso. Šiems simptomams ilgai nepraeinant, reikia patikrinti kraują dėl ŽIV. Specifinio gydymo nėra. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, pradedamos taikyti profilaktinės priemonės nuo kitų infekcijų, reguliuojama mityba, darbo ir poilsio režimas, tuo didesnė tikimybė, kad AIDS nepasireikš ilgesnį laiką. 2. Ore plintantis virusai: a)Gripas yra oro lašeliniu keliu plintanti ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, kuria kiekvienais metais suserga ir nuo kurios visame pasaulyje miršta daug žmonių. Tipiški gripo požymiai yra staiga pakilusi temperatūra, šaltkrėtis, silpnumas, stiprus galvos ir raumenų skausmas, kartais - varginantis sausas kosulys. Epidemijos registruojamos kiekvieną žiemą kurių metu paprastai nukenčia apie 5-15 proc. gyventojų. Įprastinių epidemijų metu gripas kelia rimtą grėsmę sveikatai, ypač labai jaunų ir labai senų žmonių sveikatai, taip pat gali grėsti lėtinėmis ligomis sergančių ir pagyvenusių žmonių gyvybei. Apie 80 proc. mirčių nuo gripo tenka vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių grupei. Gripo epidemija kyla beveik kasmet gruodžio – kovo mėnesiais ir trunka keletą savaičių. Kasmet Lietuvoje gripas pagal kliniką diagnozuojamas vidutiniškai 100 tūkst. žmonių dar 350- 480 tūkst. nustatomos ūmios virusinės kvėpavimo takų infekcijos. Kiekvieną sezoną registruojami 1-4 mirčių nuo gripo atvejai. Statistiniai duomenys dėl laboratorinės diagnostikos nepakankamumo ir ligonių gydymosi nesikreipiant į gydytojus nėra tikslūs todėl manoma kad sergančiųjų ir komplikacijų skaičius turėtų būti nepalyginimai didesnis. b)Vėjerupiai. Varicella zoster virusinė infekcija – tai ūmi virusinė liga, sukeliama varicella zoster viruso, pasižyminti dideliu užkrečiamumu ir pasireiškianti dviem klinikinėmis formomis: vėjaraupiais ir juostine pūsleline (herpes zoster). Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu per kvėpavimo takus, kai sergantysis kosti ir čiaudo. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai: per odą, liečiant bėrimus.Pirmą kartą užsikrėtus Varicella zoster virusu (VZV) susergama vėjaraupiais. Dažniausiai serga vaikai. Vėjaraupių inkubacinis periodas trunka 11-21 dieną. Vėliau pakyla temperatūra, ir odą bei gleivines išberia niežtinčiomis pūslelėmis. Vidutiniškai bėrimas turi 200-300 elementų, sunkesniais atvejais jų skaičius gali siekti 500. Beria apie 5 dienas. Gali kamuoti ir pykinimas bei vėmimas. Vėjaraupių eiga dažnai būna lengvos formos. Tačiau kartais liga gali būti sunki, komplikuota ir mirtinai pavojinga, jei pažeidžiami vidaus organai (plaučiai, kepenys), smegenų dangalai, prisidėjus antrinei bakterinei infekcijai, jei liga komplikuojasi odos ir minkštųjų audinių pūlingais susirgimais (dėl to vėliau lieka randai odoje). Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra 25 kartus didesnė nei vaikams. VZV infekcija itin pavojinga asmenims, kurių imuninės sistemos funkcija yra sutrikusi. Vėjaraupiai nėštumo metu gali būti persileidimo, priešlaikinio gimdymo, negyvo vaisiaus gimimo, apsigimimų, pvz., galūnių deformacijos, akių ir centrinės nervų sistemos vystymosi sutrikimų priežastis. Dėl to ir vos gimęs kūdikis gali susirgti vėjaraupiais. c) Peršalimas Mūsų kraštui būdingi permainingi orai, tai vėjuotos, tai šaltos dienos. Taigi, dažniausiai sakome, jog “peršalome” – varva nosis, skauda gerklę, galvą, prasideda kosulys. Dažniausia šių negalavimų priežastis – virusai, kurie sukelia viršutinių kvėpavimo takų ligas. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio žmogaus, galime net nežinoti nuo ko, nes ore sklaido daugybė smulkių lašelių su virusinės ligos sukėlėjais. Taip pat jie nusėda ant daiktų. Įtakos susirgti turi ir bendra organizmo būklė – nuovargis, neigiamos emocijos, netinkama mityba, nusilpęs imunitetas, organizmo vietinis peršalimas (pvz., kojų), vaikų, senyvas amžius. d) Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.Priežastys Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan BAKTERIJOS Bakterijos - tai ląstelės. Bakterijos sandara: Išorė: plazminė membrana, fibrijos, žiuželiai, sienelė, kapsulė (pilna gleivių);Vidus: citozolis, nukleotidas (DNR grandinė), plazminė (papildomi DNR žiedai), ribosomos.Bakterijos dauginasi skildamos pusiau.Paveiktos nepalankių sąlygų bakterijos sudaro endosporas.Anaerobinės bakterijos – negali augti aplinkoje su O2 (deguonimi), aerobinės – atvirkščiai.Autotrofai – sintetina organines medžiagas iš neorganinių. Svarbiausi žemės autotrofai – augalai.Heterotrofai – nesintetina organinių medžiagų, jiems reikia gatavų organinių junginių (pvz.: angliavandenių, baltymų ir t.t.). Pagal formą bakterijos skirstomos: 1. Rutuliai _ kokai. Jai rutuliai išsidėstę po du _ diplokokai ( gonorėja ). Jai rutuliai išsidėsto vynuogių kekės forma _ stafilokokai. Jai grandinėle _ streptokokai. 2. Lazdelės _ bacilos ( tuberkuliozės, žarnyno ). 3. Spirilos formos ( sifilio ). 4. Išlenktos formos. Bakterijų dauginimasis: 1. Dalijimasis pusiau. Pirmiausia dalijasi nukleoidas, o po to citoplazma. Dauginimosi greitis priklauso nuo išorinių sąlygų. Palankiausiomis sąlygomis dalijasi kas 20 _ 30 min. 2. Lytinis. Taip dažniausiai dauginasi žarnyno lazdelės. Lytinio dauginimosi metu DNR fragmentai gali mutuoti: Bakterijų mityba: 1. Autotrofinis _ kai iš mineralinių medžiagų gamina organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) fototrofinis ( kai organines medžiagas sintetina gaudamos šviesą, pvz.: melsvabakterės, purpurinės bakterijos ); b) chemotrofinis ( kai energiją gauna iš cheminių reakcijų, pvz.: azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, sierosbakterės, gelžbakterės ). 2. Heterotrofinis _ kai naudoja organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) saprofitinis _ kai minta negyvomis organinėmis medžiagomis. Tai _ puvimo bakterijos, rūgimo bakterijos, acto rūgšties bakterijos; b) parazitai _ kai minta gyva organine medžiaga. Tai augalų ir gyvūnų ligų sukėlėjai. Bakterijų gyvenamoji aplinka: 1. Ore. Bakterijos gali patekti net į biosferą. Ore randama skarlatinos, tuberkuliozės, anginos ir k.t. bakterijų; 2. Dirvožemyje. Azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, puvimo bakterijos, stabligės bakterijos. Stabligės bakterijos gyvena simbiozėje su kai kuriais gyvūnais. Jos gyvena karvės, arklio, avies, slieko žarnyne. Užsikrėtus stablige stabligės lazdelės dauginasi kraujyje ir smegenyse. Stabligės lazdelės išskiria labai stiprius toksinus ( vienus iš pačių stipriausių pasaulyje ). Stabligė yra nepagydoma, nuo jos kasmet Lietuvoje miršta apie penkis žmones. Tačiau yra sukurtos vakcinos nuo stabligės; 3. Vandenyje. Jame randama choleros vibrionų, dizenterijos, vidurių šiltinės lazdelės, bruceliozės sukėlėjai; 4. Gyvūnų organizme. Žarnyno lazdelės, kurios skaido celiulioze ir gamina B grupės vitaminus, ypač vitaminą B12 . Ir dar gali gyventi žmogaus ligas sukeliančios bakterijos. Kokai _ pūlingi susirgimai, angina. Bakterijų nauda: 1. Skaido negyvas organines medžiagas; 2. Šaknų gumbeliuose fiksuoja azotą; 3. Padeda žolėdžiams suvirškinti maistą (celiuliozę); 4. Žmogaus žarnyne išskiria tam tikrus vitaminus ir fermentus. Melsvabakterės pirmosios išskyrė O2 į pirmykštę atmosferą ir pirmosios prisitaikė gyventi sausumoje. Bakterijos - tai ląstelės. Monerų karalystei priklauso bakterijos, tarp jų ir melsvabakterės. Bakterijos ląstelėje nėra branduolio ir kitu membraninių organoidų, randamų eukariotinėje ląstelėje. Ląstelės sienelėje yra glikopeptido. Bakterijos dauginasi nelytiškai - skildamos pusiau; genetinės medžiagos rekombinacija gali vykti dėl konjugacijos, transformacijos ar transdukcijos. Tačiau pagrindinė genetinės įvairovės atsiradimo priežastis yra mutacijos. Kai kurios bakterijos sudaro endosporas, kurios ypač atsparios ardymui, ir todėl genetinė medžiaga gali išlikti nepalankiausiomis sąlygomis. Bakterijų poreikis (ir pakantumas) deguoniui yra nevienodas. Egzistuoja obligatiniai (visiški) anaerobai, fakultatyviniai (daliniai) anaerobai ir aerobinės bakterijos. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę arba chemosintezę. Vienos fotosintetinančios bakterijos (melsvabakterės) deguonį išskiria, kitos (purpurinės ir žaliosios sierabakterės) - ne. Chemosintetinančios bakterijos oksiduoja neorganinius junginius, pavyzdžiui, vandenilio sulfidą, kad gautų reikalingas energijos maisto medžiagoms gaminti. Šių bakterijų daugiausia aptinkama karštosiose versmėse. Paveiktos nepalankių aplinkos sąlygų, kai kurios bakterijos sudaro endosporas (gr. endon - viduįe + spora - sėkla). Citoplazmos dalis ir chromosomos kopija netenka vandens (išdžiūva), ją apgaubia trys stori apsauginiai sporos dangalai. Likusi bakterijos ląstelės dalis suyra, ir spora patenka į aplinka. Sporos išgyvena pačiomis atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis - dykumos karštyje ir sausroje, virimo temperatūroje, ašigaliu ledynuose ir veikiant ultravioletine spinduliuote. Jos išlieka gyvos labai ilgai. Kai 1300 metu senumo juodligės spora sudygsta, ji dar gali sukelti stiprią infekciją (dažniausiai tarp galvijų ir avių). Dygdama spora sugeria vandenį ir išauga iš sporos dangalų. Per keletą valandų ji tampa bakterijos ląstele, kuri toliau gali daugintis skildama pusiau. Žmonėms ypač pavojingas apsinuodijimas maistu, kuriame yra botulino, išsiskiriančio dygstant endosporoms maisto konservuose. Ši liga, vadinama botulizmu, yra mirtina, nors pasitaiko retai. Sporų susidarymas nėra dauginimosi būdas, bet jis leidžia išgyventi ir išplisti naujose vietose. Kai kurios bakterijos plinta judėdamos žiuželiais. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai ir saprofitiniai skaidytojai, todėl jos būtinos maisto medžiagų apykaitai ekosistemose. Jų medžiagų apykaita yra tokia intensyvi, kad žmonės jas naudoja įvairioms nereikalingoms medžiagoms skaidyti ir naujoms gaminti. Daug heterotrofiniu bakterijų yra simbiontai. Mutualinės azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. Tačiau kai kurie simbiontai parazituoja ir gali sukelti augalų ir gyvūnų ligas. Archėjų ir bakterijų palyginimas Pagal molekulinius duomenis skiriami trys evoliuciniai domenai: bakterijos (Bacteria), archėjos (Archaea) ir eukarijai (Eukarya). Be to atrodo, kad archėjos labiau giminingos eukarijams nei bakterijoms. Visos, ir bakterijos, ir archėjos yra prokariotai (neturi branduolio). Archėjų ląstelių sienelėse nerandama glikopeptido, o bakterijų ląstelių sienelėse jo randama, be to, jos turi vienodų genų su eukarijais. Trijų tipų archėjos gyvena atšiauriomis aplinkos sąlygomis: bedeguonėse pelkėse (metaną išskiriančios archėjos), sūriuose ežeruose (halofilai) bei karštose siera turtingose versmėse (termoacidofilai). Bakterijų sukeltos ligos: a) Reumatas – bakterijų (streptokokų) išprovokuota alerginė uždegiminė liga, pažeidžianti širdį, sąnarius, smegenis, odą bei kitus organus. Šia liga gali susirgti įvairaus amžiaus, bet dažniausiai jauni (7-15 metų) žmonės. Užsienyje ši liga vadinama reumatine karštine. Šią ligą gali sukelti: 1) A grupės β hemolizinis streptokokas – tai bakterija, kuri dažniausiai sukelia anginą, bet gali sukelti prienosinių ančių uždegimą (sinusitą), ausies uždegimą ar kitą infekcinę ligą. 2) Paveldimumas (dažnai reumatu serga keli šeimoms nariai). 3) Pakitęs žmogaus atsparumas dėl, pavyzdžiui, blogų buities sąlygų (ankštas, šaltas, drėgnas butas, didelis žmonių susitelkimas), peršalimo, nepakankamos mitybos. Persirgus angina ar kita streptokoko sukelta liga, organizmas prieš bakteriją pradeda gaminti specialias ją žudančias medžiagas (antikūnus). Tačiau dėl tam tikrų paveldėtų žmogaus genetinių ypatybių, šios medžiagos pradeda žaloti ne tik bakteriją, bet ir paties žmogaus audinius (širdies raumenį ir vožtuvus, sąnarius, poodį, odą, smegenis), sukeldamas šių organų uždegimą ir pažeidimą. Tai vadinama imuninėmis alerginėmis reakcijomis. Reumatas pažeidžia širdies vožtuvus ir sukelia širdies ydas! b) Infekcinis endokarditas – vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga. Ligą gali sukelti įvairios bakterijos (streptokokas,stafilokokas)argrybeliai. Mūsų organizme (burnoje, žarnyne, ant odos) gyvena daug bakterijų, kurios paprastai nekenksmingos. Kai kurių medicininių procedūrų metu (pvz., traukiant dantį, atliekant burnos, stemplės operacijas, tiriant skrandį ar žarnyną endoskopu, atveriant įvairius pūlinius ir pan.), į kraują patenka bakterijos, kurios per kelias minutes sunaikina žmogaus gynybinės sistemos. Tačiau, jei žmogus jau turi pažeistus širdies vožtuvus (serga širdies yda) arba organizmo atsparumas yra sumažėjęs (tai būdinga narkomanams, badaujantiems, ligų išsekintiems žmonėms ir kt.), šios bakterijos apsigyvena širdies vožtuvuose arba endokarde ir sukelią kraujo užkrėtimą.
Biologija  Konspektai   (140,08 kB)
Virusai
2010-01-04
Virusas Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Virusai yra dar mažesni už bakterijas,todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai Viruso sandara Virusai negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie vadinami neląsteline gyvybės forma. Virusas sudarytas iš nukleorūgšties, kurią supa baltyminis apvalkalas. Nukleorūgštyje slypi genai, kurie svarbūs virusui dauginantis.Virusai dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Viruso dauginimasis Virusas artinasi prie ląstelės. Virusas prisitvirtina prie ląstelės membranos irpro ją įleidžia savo nukleorūgštį. Ląstelės viduje virusas gamina savo nukleorūgštis. Ląstelėje aplink kiekvieną nukleorūgštį susidaro baltyminis apvalkalas. Ląstelės membrana plyšta, išėję nauji virusai puola kitas ląsteles.
Biologija  Pateiktys   (45,19 kB)
Vandens augalai
2010-01-04
Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.
Biologija  Referatai   (12,76 kB)
Lapai susideda iš vieno ląstelių sluoksnio, yra bekočiai, su menka gysla. Neturi nei kutikulos, nei apytakinių audinių, HOH ir min.m. siurbia visu paviršiumi arba rizoidais, o kyla jis kapiliarais, kurie susidaro lapeliams prigludus prie stiebo. Auga prisitvirtinusios rizoidais, bet jie neatlieka šaknų vaidmens. Daugelis samanų - hidrofitai. Be to, jų lapeliuose yra chloroplastų su chlrofilu, lapelių sienelės - celiulioidinės. Nelytinis dauginimasis: vegetatyviškai dauginasi gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, kurie susidaro lapo viršūnėse, pažastyse. Taip pat sporomis. Sporai sudygus, išauga pirminis podaigis. Jame susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Lytinis dauginimasis: būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas (lyt. karta) - tai yra pati samana. Anteridžiai - vyr. lyt. org., kur vystosi spermatozoidai, ir archegonės - mot. lyt. org., jose po apvaisinimo (tik HOH padedant) kurį laiką vystosi zigota. Iš jos išauga belapis kotelis - sporangijakotis, ant kurio viršūnės susiformuoja sporangė. Ten bręsta sporos. Sporofitas (kojele įaugęs į gametofitą) - (nelytinė karta) - pusiau parazitas, nes maisto medžiagas jam tiekia moteriškas gametofitas. Sporiniai induočiai Sudėtingesnės sandaros už samanas augalai. Visi jie stuomeniniai - medžiai, krūmai, žolės. Visi turi stiebą, lapus, šaknis. Stiebuose yra iš HOH indų sudarytas savitas apytakinis audinys. Tai - daugiamečiai augalai. Stiebas ir lapai padengti epidermiu su žiotelėmis, po kuriuo išsidėstę asimiliaciniai, ramstiniai ir apytakos audiniai. Pirmą kartą augalų pasaulyje čia aptinkami tikrieji indų kūleliai, sudaryti iš medienos su tracheidėmis, o kai kurių paparčių - ir tikraisiais indais - trachėjomis. Karnieną sudaro labai įvairios sandaros rėtiniai indai. Lapų ląstelėse yra chlorofilo. Nelytinis dauginimasis: vegetatyvinis - specialiais vegetatyvinio dauginimosi pumpurais, atskirų augalo dalių atsiskyrimu. Lytinis dauginimasis - kartų kaita: Sporofitas (nelytinė karta) išaugina sporanges su sporomis. Pačių primityviausių sp. ind. sporangės išauga ūglių viršūnėse, labiau išsivysčiusių - ant lapų, vadinamų sporofilais. Sporangės gerai apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų nepalankių sąlygų. Jų viduje išsivysto sporos - izosporos arba heterosporos. Vienų sp. ind. sporangėse subręsta visos vienodos sporos (izosporos), kitų skirtingos (heterosporos). Sporofitas visada vienanamis. Iš sporų išauga gametofitas (lytinė karta). Sporinių induočių gametofitas vadinamas polaiškiu. Polaiškyje susiformuoja anteridžiai ir archegonės. Iš izosporų išauga dvilyčiai gametofitai. Iš heterosporų išauga vienalyčiai gametofitai: iš mikrosporų - vyriškieji, su anteridžiais, iš makrosporų - moteriškieji, su archegonėmis. Polaiškiai būna labai nedideli, žali arba bespalviai, niekuomet nebūna suskirstyti į stiebą, lapus, šaknis. Sp. ind. archegonės ir anteridžiai paprastesni negu samanų, nugrimzdę į gametofito audinį. Polaiškis sulaiko lietaus ar rasos vandens lašus. Spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių (archegonių) ir jas apvaisina. Susidaro zigota, kuri greitai sudygsta, ir iš jos išauga sporofitas, t.y. pats augalas. Panašu į samanų kartų kaitą, tik archegonės ir anteridžiai paprastesni. Lietuvoje paplitę sporiniai induočiai: Pataisas šarkakojis, pataisas varinčius, pelkinis atgirinis, dirvinis asiūklis, pievinis asiūklis, miškinis asiūklis, balinis asiūklis, kelminis papartis, pelkinis papartis, smailialapis papartis, paprastasis blužniapapartis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis, ežerinė slepišerė. Į Raudonąją knygą įrašyti šie sporiniai induočiai: statusis atgiris, patvankinis pataisiukas, ežerinė slepišerė, didysis asiūklis, šakotasis varpenis, daugiaskiltis varpenis, mažasis varpenis, virgininis varpenis, šerinė kalnarūtė, miškinis spyglainis.
Biologija  Konspektai   (5,14 kB)
Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.
Biologija  Konspektai   (7,35 kB)
Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.
Biologija  Referatai   (176,61 kB)
Dauginimasis
2010-01-04
AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais
Biologija  Konspektai   (5,71 kB)
Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau pralaidi plėvelė - reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi. Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja), chemosintezės funkcijas. Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos. Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos (purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas. Daugelis bakterijų turi iš citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius - judėjimo skystyje organoidus. Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki 100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų - fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų. Bakterijos citoplazma sudaryta iš H2O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas - tai bakterijos chromosoma. Nukleoide yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu, jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš dviejų dalelių - didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje. Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie vartojami, kai aplinkoje nėra maisto. Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu - dalijimosi. Pirmiausia replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų (maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.). Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas), transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos - tai bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė. Bakterijos turi įtakos azoto apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos, kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai, kurie tai daro - azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai - tai gumbelinės bakterijos, gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.
Biologija  Konspektai   (71,3 kB)
Didelė lelijažiedžių šeima, kuriai priklauso 120 genčių ir 5600 rūšių pasaulyje. Lietuvoje užregistruota šios šeimos 14 genčių ir 97 rūšys. Daugelis viksvinių rūšių auga dideliais sąžalynais, formuoja visų klimato juostų užpelkėjusių vietovių augalinę dangą. Viksvinių šeimos atstovai – daugiametės, šakniastiebinės žolės, neturi antrinio storėjimo. Kai kurie atstovai pasiekia 1,5 – 4 m aukščio. Daugelio viksvinių atstovų audiniuose nustatyti silicio junginiai, todėl jie mažai vertingi kaip pašaras.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 7,63 kB)
Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų.Tokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 13,45 kB)
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)
Grybų karalystė
2009-09-10
Tikrieji grybai (Fungi arba Mycota) skirstomi į 4 skyrius: chitridiomikotus (Chytridiomycota), zigomikotus (Zygomycota), aukšliagrybūnus (Ascomycota) ir papėdgrybūnus (Basidiomycota). Skyrius chitridiomikotai (Chytridiomycota) apjungia primityviausius grybus. Jų fosilijos, labai primenančios dabar gyvenančius grybus, datuojamos Devonu. Jie atsirado prieš 400 mln. metų. Dauguma šio skyriaus atstovų gyvena vandenyje, parazituodami vandens grybus, dumblius, aukštesniuosius vandens augalus ir bestuburius.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 17,63 kB)
Botanikos ir mikologijos mokslo šakos tiria augalus ir grybus. Augalai ir grybai yra gyvosios gamtos organizmų grupės. Šie organizmai kaupia cheminių junginių ir saulės spindulių energiją. Augalai – autotrofai, kaupia energiją, gamindami organinius junginius iš neorganinių medžiagų fotosintezės būdu. Grybai – heterotrofai, kurie gauna energiją iš gatavų organinių medžiagų, jau pagamintų autotrofų. Energija gaunama ir organinių junginių irimo procese, dažniausiai dvejopai – rūgimu ir kvėpavimu.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,83 kB)
Augalų dauginimasis kryžminimasis gali būti pavadintas būsenos tipu, kai tarpusavyje kryžminasi to paties ar dviejų taksonų augalai. INBRYDERIAI – augalai, kurie dažniausiai brandina sėklas, save apvaisindami (savidulkiai). AUTBRYDERIAI – tie augalai, kurie subrandina sėklas,įvykus kryžminiam apvaisinimui (kryžmadulkiai). Kryžminimosi dauginimosi sistema yra svarbi dėl trijų priežasčių: pirma, tarpusavio kryžminimosi mastas sąlygoja kintamumo tipą, o tuo pačiu taksonų apimtį. Antra, suvokiant dauginimosi sistemą, lengviau suprasti taksono sudėtingumą.
Biologija  Konspektai   (19 psl., 31,63 kB)
Kombinacinis kintamumas eukariotiniuose organizmuose paprastai susijęs su lytinių dauginimusi, o lytinis dauginimasis - su mejoze ir apvaisinimu. Lytinio dauginimosi kombinacinio kintamumo dėsningumus aprašė XIX amžiaus čekų vienuolis G.Mendelis. Paveldėjimo dėsningumus jis tyrė kryžmindamas žirnius. Kombinacinis kintamumas nuo XIX amž. tiriamas hibridologiniu metodu - organizmus kryžminant ir nagrinėjant kiekvienos poros palikuonis bei jų požymius.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,64 kB)
Sudėtingesnės analizės reikia nagrinėjant dihibridinį kryžminimą. Dihibridinis kryžminimas nuo monohibridinio skiriasi tuo, kad tiriamas ne vieno, o dviejų genų paveldėjimas. O tiriant dviejų genų paveldėjimą sutinkamos galimos dvi skirtingos situacijos. Vienu atveju tiriami genai yra skirtingose homologinių chromosomų porose, antruoju atveju – vienoje homologinių chromosomų poroje.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 28,29 kB)
Iš skylančios zigotos susidarančios ląstelės neprisitaikiusios jokioms specifinėms funkcijoms atlikti. Vėliau, gemalui sudėtingėjant, ląstelės ima specializuotis tam tikroms funkcijoms atlikti. Vienos ląstelės tampa epitelinėmis ląstelėmis, kitos - raumeninėmis, ir t.t. Prisitaikydamos ląstelėse ima gaminti citoskeletinius baltymus, kurie keičia ląstelės formą, suteikia reikiamą tvirtumą, sudaro viduląstelines gabenimo sistemas, reikalingus fermentus bei signalus priimančius receptorinius baltymus.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,01 kB)
Mejozė
2009-09-10
Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)
Virusai
2009-09-10
Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)
Plastidės
2009-09-10
Augalinės ląstelės turi tik joms būdingų dvimembranių organoidų - plastides. Plastidės kaip ir branduoliai bei mitochondrijos turi dvigubą membraną, DNR ir ribosomų. Plastidžių DNR žiedinė, ribosomos tokios pat, kaip prokariotinių ląstelių. Smulkios bespalvės ar blyškiai žalios proplastidės būdingos šaknų ir ūglių augimo kūgelių ląstelėms. Proplastidės yra nespecializuotos chloroplastų, leukoplastų, chromoplastų pirmtakės. Augimo kūgelio ląstelei augant ir diferencijuojantis, proplastidės didėja, jų vidinė membrana sudaro gilius įlinkimus, kurie atsiskiria ir sudaro vidinę membraninių pūslelių (tilakoidų) sistemą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 22,03 kB)
Membranos
2009-09-10
Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios. Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla , o nuo alkoholio liekanos arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,33 kB)
Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,23 kB)
Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,44 kB)
Grybai
2009-08-27
Grybai yra eukariotai, bechlorofiliai, vienaląsčiai ir daugialąsčiai, turintys vieną ar keletą branduolių, nejudrūs organizmai. Grybų hifą sudaro ląstelės sienelė (mielių sudaryta iš celiuliozės, o pelėsinių grybų – iš chitino), branduolys, maisto medžiagų sankaupos (glikogenas), plazminė membrana, citoplazma, vakuolė, mitochondrijos, ribosomos, endoplazminis tinklas.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 59,55 kB)
Atrodo, gyvybę nesunku apibrėžti: akivaizdu, kad arklys gyvas, o uolos gabalas - ne. Ilgą laiką narpliodami mįsliną gyvybęs prigimties klausimą, biologai įsitikino, kad visų organizmų skiriamasis požymis - gebėjimas, gavus reikiamą kiekį žaliavų, gaminti į save panašius.
Biologija  Referatai   (10 psl., 227,21 kB)
Virusai (lot, virus - nuodas) - įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule. Paveikslėlyje pavaizduotas DNR virusas su daugiakampės formos galvute ir spiraline uodegėle, paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200 nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas. Tačiau, jei tik bus galimybė įsiskverbti į šeimininko ląstelę, viruso kristalų dalelės taps užkrečiamos.
Biologija  Referatai   (14 psl., 209,52 kB)
Moliuskai
2009-07-10
Pagrindinės žinios apie moliuskus. Klasė. Dvigeldžiai (Bivalvija arba Lamellibranchiata). Būrys. Tikrieji plokštėtažiauniai (Eulamellibranchia). Dvigeldžių moliukų virškinimas ir dauginimasis. Dvigeldžių judėsena.
Biologija  Referatai   (8 psl., 11,99 kB)
ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas. Dauginasi tik žmogaus organizmo ląstelėse. ŽIV - retrovirusų (lot. retro - atgal) šeimos atstovas. Šios grupės virusams būdinga atvirkštinė transkripcija. Retrovirusų sintezės seka: RNR DNR RNR baltymas. ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į ląstelę šeimininkę, viruso fermentas - atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR (kaip pagal matricą), sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę.
Medicina  Referatai   (10,4 kB)
Vėžinės ligos - tai ligų grupė, kurių būdingas požymis - nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis ir šių ląstelių sugebėjimas naikinti aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas (metastazės). Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą. Pažeistos sveikos ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių žūčiai), tačiau vėžinės ląstelės išvengia apoptozės
Medicina  Konspektai   (6,54 kB)
Bakterijų tipai
2009-07-09
Bakterijos - tai vienaląsčiai prokariotai. Jie neturi pilnai suformuoto branduolio, o ląstelės viduje yra DNR grandinė _ nukleoidas. Ląstelės viduje yra tik po vieną chromosomą, todėl bakterijos mutacija visada pasireikš fenotipiškai ( fenos _ išvaizda). Paprastos ląstelės mutacija: A_ aukštas; a_ ˛emas: iki mutacijos AABBCC, po mutacijos AaBBCC _ augalas bus aukštas, nes A dominantinis.
Biologija  Rašiniai   (2,45 kB)
Dauginasi tik žmogaus organizmo ląstelėse. ŽIV - retrovirusų (lot. retro - atgal) šeimos atstovas. Šios grupės virusams būdinga atvirkštinė transkripcija. Retrovirusų sintezės seka: RNR DNR RNR baltymas. ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į ląstelę šeimininkę, viruso fermentas - atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR (kaip pagal matricą), sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę.
Biologija  Namų darbai   (5,2 kB)
Žmogus ir aplinka
2009-07-09
Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apykaitos dėsningumus. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tarpusavyje susiję gamtos ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos.
Kita  Konspektai   (5,1 kB)
Odos ligos
2009-07-09
Odos ligos šiandieninėje visuomenėje yra gana dažnas reiškinys, jų atsiradimui didelę įtaką turi netik paveldimumas ar silpnas imunitetas, bet ir netinkamas gyvenimo būdas. Todėl šiame referate toliau bus pateiktos dažniausiai sutinkamos odos ligos, jų atsiradimo priežastys, gydimo principai bei jų profilaktika. Atopinis dermatitas. Atopinis dermatitas (susijęs su įgimta alergija odos uždegimas) – tai lėtinė odos liga, pasireiškianti uždegimu, niežėjimu ir atsirandančiais išbėrimais.
Kita  Referatai   (9,2 kB)
Žuvų mėsa yra svarbus maisto produktas. Žvejybai natūraliuose vandenyse ir žuvivaisai dirbtiniuose bei natūraliuose vandens telkiniuose skiriama nemažai dėmesio. Lietuvoje yra daug nemažai vandens telkinių: 2900 upelių, ilgesnių kaip ¼ km 963.7 tūkst. km bendro ilgio, iš jų 722 upės, siekiančios daugiau kaip 9000 ha, 2834 ežerų didesnių kaip 9.5 ha (bendras plotas 877km2.), 13 ežerų didesnių kaip 1000 ha: Alaušas, Aviliai,, Sartai, Dusia, Žuvintas, Metelys, Lukštas.
Medicina  Konspektai   (22,91 kB)
Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.
Filosofija  Konspektai   (23,24 kB)
Filosofija
2009-07-09
Sąvoka „fijosofija“ ir „filosofavimas“ viename sakinyje nėra tautologija, nes jos sutampa tik iš dalies. Jų panašumas ir skirtumas reiškiasi kaip, tarkime, sąvokų „ dėsningumas“ir „dėsnis“ arba“dorovė“ ir „etika“ sąveika. Taigi „dėsningumas“ yra tai, kas pastovu, tai, kas nuolat pasikartoja tam tikromis sąlygomis anapus žmogaus sąmonės, o“dėsnis“ – tai tas pats dėsningumas, kurį aptiko žmogus ir užrašė knygose.
Filosofija  Konspektai   (22,64 kB)
Žuvų dauginimasis
2009-07-09
Akvariumas 10-50l talpos, priklausomai kiek žuvų norite laikyti bei stiklainis. Dvi ar tris poras patelių ir patinų vienos arba dviejų rūšių. Akvariuminis gruntas, smėlis, akmenukai. Filtras, termoreguletorius, termometras. Gyvūjų specialiai skirtų akvariumams augalų. Maistelis žuvims.
Biologija  Rašiniai   (1,86 kB)
Augalai
2009-07-09
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą.
Biologija  Referatai   (6,81 kB)
Šiandien visame pasaulyje turbūt nėra nei vieno žmogaus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie AIDS (įgytą imuniteto deficito sindromą), dažnai vadinamą „XX – XXI amžiaus maru“. Žmogaus imunodeficito viruso infekcija, kaip užkrečiamoji liga žinoma nuo 1981 metų. Pasaulio sveikatos organizacija ŽIV infekciją pavadino pirmąja žmonijos istorijoje pandemija, nes liga išplitusi visuose žemynuose ir valstybėse.
Biologija  Referatai   (19,17 kB)
Mokslininkai sugaišo nemažai metų, norėdami įsitikinti, kad kai kurias infekcines ligas sukelia ne bakterijos, o virusai. Kai pagaliau tai buvo įrodyta, reikėjo ieškoti visiškai naujo mokslinio požiūrio, norint suprasti, kaip virusas prasiskverbia į organizmą, sukelia vienokius ar kitokius simptomus ir kaip iš sergančio perduodamas sveikajam. Per šimtmečius ir netgi tūkstantmečius žmonija susidūrė su aibe virusinių ligų – ir visur paplitusių, ir retų, egzotinių, - bet nesuprato, kad jas sukelia virusai.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Manoma, kad organizmus sudarančios ląstelės dėl savo struktūros panašumo yra kilę iš vienos pirminės ląstelės – prokarioto ( bebranduolinės ląstelės ), atsiradusios Žemėje daugiau kaip prieš tris mlrd. metų. Sudėtingesnės sandaros eukariotinės ląstelės evoliucijos metu kilo iš simbiozės būdu besijungiančių prokariotinių ląstelių.
Biologija  Namų darbai   (2,29 kB)
Sudėtinga gyvų būtybių struktūra prasideda ląstele, pagrindiniu gyvybės vienetu. Ląstelės sudarytos iš molekulių, kuriose yra atomai - mažiausi medžiagos vienetai, galintys jungtis chemiškai. Daugialąsčiuose organizmuose panašios ląstelės sudaro audinį, pavyzdžiui, nervinės ląstelės sudaro nervinį audinį. Audiniai sudaro organus, tarkim, susijungę įvairūs audiniai sudaro smegenis.
Biologija  Konspektai   (15,92 kB)
Biologija
2009-07-09
Tikslas – supažindinti su šiuolaikinėmis biologinėmis problemomis ir atradimais evoliucijos, genetikos, biotechnologijos, imunologijos, ekosistemų funkcionavimo srityse ir padėti suprasti jų vaidmenį mus supančios gyvybės pokyčių kontekste bei naujausių biologijos pasiekimų praktinio taikymo galimybes.
Biologija  Konspektai   (6,7 kB)
Gyvybės įvairovė
2009-07-09
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.
Biologija  Konspektai   (17,68 kB)
Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.
Biologija  Konspektai   (22,04 kB)
Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.
Biologija  Konspektai   (1 psl., 5,16 kB)
Seniausieji jūros augalai. Augalų paplitimas sausumoje. Kelias iš jūros į sausumą. Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai. Viršutiniojo paleozojaus flora; sėkliniai augalai. Mezozojaus augalija. Gaubtasėkliai augalai. Žiedai ir vaisiai. Žolinių ir varpinių augalų vaidmuo. Svarbiausi augalijos evoliucijos momentai. Augalų evoliucija prasideda jūros dumbliais. Seniausios žinomos Žemės iškastinės liekanos (jų amžius apie 3 mlrd. metų) priklauso primityviausiems augalams - melsvadumbliams. Beveik 2 mlrd. metų tokie augalai gyveno jūroje drauge su kitais vienaląsčiais organizmais.
Biologija  Referatai   (6 psl., 8,89 kB)
Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.
Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)