Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 17 rezultatų

Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Sutartinės
2011-04-05
Čia pagalba ruošiantis egzaminams. Potemei apie sutartines pagalbinė informacija
Nuoseklus muzikinis auklėjimas bendrojo lavinimo mokyklose, neatsiejant jo nuo dorinio ir estetinio lavinimo. Vaiko gebėjimų atskleidimas, kūrybinių galių ugdymas, individualybės formavimas, – tai svarbiausia kiekvieno mokytojo darbe[1]. Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Šiame darbe atskleidžiami psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Muzika  Kursiniai darbai   (45 psl., 94,14 kB)
Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.
Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Čiurlionio tapyba
2010-01-04
Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė” gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12) Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo, “kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu, kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis. Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius, kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą. M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko kūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas jau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią meninių principų programą.. Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį - 1906 antroji pusė - 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai; brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė dailė. Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex” paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą. Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame nuoseklios vaizdų sekos. Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” ( šviesi figūra laivelyje), “Naktis - sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”, “Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ), “Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis “Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala - būtybė su dviem slėpiningais žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m. vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais, bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtos slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos. Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”, “Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis. Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis anaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį meistriškumą. Gal trejų - trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Antrajame - individualaus stiliaus formavimosi - laikotarpyje ( 1906 - 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo, pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką. Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom - piešė pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos ir guašo technika. “Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų - augalų, medžių gėlių - dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas. Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako: “Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180) Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”, “Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimais nubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo, grožio. Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės - tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos. Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų - medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio - pavidalus, akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet visuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip triptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikos kūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriau pažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementus kūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis ir ritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvai rausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios nakties tylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingas piešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsų liaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilni švelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos ir liūdesio.” (6;p.66) Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtų sustoti ties triptiku “Raigardas”. Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjo puikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiek eiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomis dekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtai tekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais. Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis. Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė įvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni, belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomis liepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuose tą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgos siautulys. “Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaip poetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primena tuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami į apšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, o tik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu ir nuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą. Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiais potėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliai apibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas, sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66) “Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora - aukšta, liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesų plaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai. Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti ir apie kitus šio ciklo paveikslus - vaizdelį su kriokliu ir peizažą su kylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiama stilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionis netraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs “savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199) “Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumu pasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams ( “Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintų ir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus - žemę, vandenį, dangų - tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonus sukelia nenutolstančios erdvės įspūdį. “Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą, iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį - kasmetinį mūsų planetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves. “Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio bei tapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštas dangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnų figūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija, dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgi kuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69) Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio - kūrinių grupė - muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusi nauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininko kūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninė interpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių, debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuose tapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi ir Čiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos ir banguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai ir rutuliukų virtinės. Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tam tikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara, menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimo procesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”, “Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių” - nepilnas. “Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labai skirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos, pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės. Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra toji sąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos bei lako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego, upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus, menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį. Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiu alegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiai išskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daug kartų. Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Pro fantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžių būrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklo paveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės, menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvės platybėse. “Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotas vartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslo komozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara. Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūros analogijų. Kompozicija - fantastinė - simbolinė. Svarbiausias paveikslo motyvas - tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kurią smelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos. Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) - vienas žymiausių dailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniais nutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formų tiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudona saule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylaus vakaro vaizdą. Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinis vaizdas. Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” - tai peizažų ciklai, kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius, pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškio jų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluose menininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiems kosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio. Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m. Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jų viliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmą kartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jų viršūnėse. Antroji sonatos dalis ( “Andante” ) dvelkia rimtimi, ramybe ir slėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jau vaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžia ir pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia ar laiko žmogaus ranka. Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki pat paveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis ir purslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejų laivelius. “ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuoti gamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmis dėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame ir trečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyro ranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmis ir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžia fantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas - bendresnė M.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimą lėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77) Dvi paskutinės tapytinės sonatos - “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir “Piramidžių” - nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas “Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę, “Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį. Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu, dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieni ant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijų judėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijų dinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperos sluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą. Vaizdų ornamentiškumą didina taip pat ryškus grafikos elementų - linijų, taškučių, brukšnių, siluetų - akcentavimas. Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimą paveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduose ir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” ( 2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadinti preliudais - “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifinių muzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika. “Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikų kompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai. “Fugos” motyvas - ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matome egles, krūmus, fantastiškus bokštus. Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jo paveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena ar užtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvara tarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro jos angas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linija asocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi į aukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jų metaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žavumas ir kartėlis. Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionis pritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė 1909m. pradžioje. Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačioje pačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti iš jūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į tolumas driekiasi kalnų grandinės. Rutulio viršuje - sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatos valdovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli. Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jų susiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia koloritui tauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslo struktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavo kosmoso didybę ir sudėtingumą Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kiti vėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelo preliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiška tiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis ir nuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes, į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė. Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juos išdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir plataus judėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškina šiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių, rausvų spalvų ir jų niuansų. Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūs įvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laiko momentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujus kelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklų semantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipo kūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtos gaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymus. IŠVADOS M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio. Savo visuotinumu ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulio meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris ne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laiko kontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kai kuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferoje ir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę, sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidė naujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąs savyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtino asociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamo pasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūryba išplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinės minties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūros apyvartoje.
Dailė  Referatai   (19,98 kB)
Polka
2009-10-04
Polka - tai dar nesenai lietuvių šoktas ir mylimas šokis. Neapsieidavo be jos pasilinksminimai, gegužinės, bet šiandien ji vis labiau pamirštama. Dabar šventėse retas dalykas pamatyti šokant polką. Gal kas iš mūsų ir norėtų ją pašokti, bet retas jaunas žmogus moka ją šokti, juk dažnam tai asocijuojasi su kaimu ir vadinama nemadingu, kaimišku šokiu. Šokant polką galima pamatyti nebent šventėse į kurias susirenka senyvo amžiaus žmonės. Mūsų senelių polka buvo taip pamėgta, kad buvo pradėta ją vadinti "lietuvišku šokiu".
Muzika  Referatai   (7 psl., 4,14 kB)
Liaudies menas – tai valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių: kaimo dailidžių, kalvių, stalių, puodžių ir audėjų meninė kūryba. Ji pagrįsta tradicijomis ir prigimtiniu originaliu kūrėjų grožio pajautimu (šiuo terminu ne tik apibrėžiami plastiniai menai, bet ir įvardijama liaudies muzika bei šokis). Liaudies meno kūrėjas yra savamokslis, neturintis meninio išsilavinimo, tačiau pasižymintis savita individualia pasaulėjauta ir mąstysena. Lietuvių liaudies menas vystėsi kartu su tauta.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,05 kB)
Muzika ir dailė
2009-07-09
Muzika yra meno šaka. Kiekviena meno šaka tarpusavyje turi vienokią ar kitokią sąveiką. Muzika ir judesys – tai šokis, muzika ir žodis – daina, giesmė. Meno istorija žino daug dailės kūrinių, kurie pagrįsti muzika. Tapant ar piešiant skambanti muzika sukuria atitinkamą nuotaiką, sužadina kūrybingumą, dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu. Tai užsiėmimas, kurio metu galima klausytis ir stambios apimties kūrinius ir juos geriau pažinti. Kalbant apie muzikos ir dailės sąvoką reikėtų paminėti M. K. Čiurlionį. Jam talentingai pasisekė suvienyti muziką su daile. Knygoje apie Čiurlionį rašoma, "ieškodamas naujų išraiškos priemonių savo laikotarpio fortepijoninėje muzikoje, Čiurlionis ieškojo jų ir tapyboje.
Muzika  Referatai   (6,4 kB)
Neįgaliam žmogui kaip niekam kitam reikia džiaugsmo valandėlių. Nepaisant to, kad esame kitokie – kam kojos neklauso, kam akys prastai mato – mes nenorime sveikųjų akyse matyti vien siaubo ir gailesčio. Pasidžiaukime mūsų didvyriškumu, kai gyvename kasdien nugalėdami ne vien skausmą ir negalią, bet rasdami gyvenimo prasmę, užsidirbdami duoną, sugebėdami džiaugtis paukščio giesme, pirmu pavasario žiedu, muzikos garsu, saulės zuikučio mirgėjimu ar kvapnios kavos puodeliu... Pabūkime kartu.
Sociologija  Analizės   (5,11 kB)
Atgimstančios tautos tikslas – asmenybė. Pagrindinė asmenybės (išsilavinusio, apsišvietusio, mokyto, kultūringo žmogaus) formavimosi sąlyga yra laikas, kurį žmogus turi, kuriuo gali laisvai naudotis. Laisvo laiko reikšmę būtina pabrėžti todėl, kad, viena, “laikas, esantis žmogaus nuosavybėje”, kartais pamirštamas, kai kalbama apie asmenybės ugdymą, antra, į “žmogiškąjį turtą” – žinias, meistriškumą, išsilavinimą, - kurio pagrindas laikas, kurį žmogus turi, nepakankamai kreipia dėmesio, kai skaičiuojamas nacionalinis materialinis turtas.
Socialinis darbas  Referatai   (13,75 kB)
Meninė kompozicija. Žogaus ir medžių ryšys, su tautiniais elementais, laisvalaikio dalykui. Soc.pedagogikos fakultete įvertintas 9 balais. FORMA: meninė kompozicija AUDITORIJA: scena, aktų salė. TEMA: Žmonių ir medžių ryšys TEMOS MOTYVAVIMAS: nykstant mūsų žaliąjąm pasauliui, priminti apie jį nuolat, kad mokėtume saugoti ir tausoti gamtą. TIKSLAS: neleisti žmogui užmiršti gamtos ir ją mylėti. UŽDAVINIAI: perteikti gyvosios gamtos grožį, jo subtilumą ir svarbą.
Pedagogika  Namų darbai   (5,75 kB)
Kultūra ir menas
2009-07-09
Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žemę, audė, verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis. Užsiiminėjo taip pat ir namų puošyda. Dirbdami dainavo dainas, vakarais sekė pasakas, sakmes, kūrė įvairias istorijas.
Istorija  Referatai   (13,32 kB)
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuodamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 32,5 kB)
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.
Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)