Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 2 rezultatai

Rambyno kalnas
2010-01-19
Rambyno kalnas - intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr.Valdemaras Šimėnas. Tyrimų metu ištirtas 150 kv.m. plotas ir nors archeologijos paminklo požymių materialinės kultūros prasme nerasta, tai nesumenkina Rambyno kalno kaip mitologinio ir istorinio objekto vertės. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Šie darbai baigti šiemet. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos.Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų. Pagoniškoje lietuvių liaudies religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiajai nakčiai ir ilgiausiajai dienai buvo suteikiama ypatinga reikšmė- ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiomis, gėris su blogiu. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiškoje.Ipatijaus kronikoje paminėtas žodis kupale. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iškart pripažino šią pagonių lietuvių švenčiamą šventę. Tačiau nebuvo galima sustabdyti upės bėgimo, tad bažnyčia, ilgokai priešinusis priėmė Rasas ar Kupoles, sutapatin- dama ją su šv. Jono Krikštytojo diena. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septinto dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, ko gero , buvo švenčiamos visą Suvažiavęs jaunimas švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles ( kupoliaudavo) , pindavo vainikėlius, kuriuos mesdavo medin ( iš kelinto karto užsikabins už šakos- po tiek metų ištekės...), plukdydavo upėn ar ežeran - jei susilies su bernelio vainikėliu - už jo ištekės...Degino laužus, ėjo ratelius, dainuodavo kupolėms skirtas dainas, poromis susikibę šokinėdavo per ugnį ( jei pavykdavo peršokti nepaleidus rankų, vadinasi, tais metais laukti vestuvių), vidurnaktį maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgos . Vidurnaktį eidavo ieškoti paparčio žiedo, sudegindavo ant ilgos aukštos karties iškeltą stebulę, kaip amžino gyvenimo rato simbolį... Tada nebuvo komercijos -gėrybėmis lūžtančių prekystalių, nebuvo prekeivių, buvo tik saugumo agentų , įdėmiai stebinčių iš už medžių ar krūmų, tarpais, bandančių ir prisijungti bendron dainon, susidraugauti su atvykusiais, kad po to nunešti į dantis įsikandus pranešimus kas kur ką šnekėjo, dainavo ir t.t. Viena iš Leituvos saugomų teritorijų, esanti Europos sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi. Žymi Rambyno kalno alkvietėmis, Vydūno, bei M. Jankus kapais, Šereitlaukio kaimo kultūros paveldu bei gilia von Dressler giminė istorija.Vilkyškių kalvagūbrio piliakalniai ne mažiau idomūs nei Vilkyškių, Opstainių, Bitėnų, Bardėnų gyvenvietės esančios parke.Aplankyk! Prieš 14 tūkst. metų pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės - klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis - t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas - lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios kryžiuočių Ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau dėl nelygių jėgų ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, o vėliau susiliejo su greta gyvenusiomis vokiečių ir lietuvių gentimis. Vydūnas – žymus lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės rajone. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vidūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: “Visatos sąranga“, “Mirtis ir kas toliau“, “Mūsų uždavinys“, “Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, “didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų - Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. 1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno.
Geografija  Referatai   (48,58 kB)
Žemės paviršių sudaro du trečdaliai vandens ir tik trečdalis sausumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulyje yra apie 2 000 000 mlrd. tonų vandens (1390 mln. km3). Gėlas vanduo sudaro tik 3 (36 mln. km3) viso šio kiekio. Tačiau ir gėlas vanduo ne visas tinka vartojimui. Daugiau nei pusė gėlo vandens yra susikaupę ledynų pavidalu, o kiti tiesiog netinka vartojimui. Dėl to tik 1/3 pasaulio gyventojų geria tinkamą vandenį, 1/3 turi jo nepakankamai, o 1/3 vartoja netinkamą.
Chemija  Konspektai   (4,33 kB)