Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 526 rezultatai

Kultūros paveldas Etninės kultūros paveldas. Atpažinimas ir pripažinimas: Valakinio kaimo paveldas 2. Atpažinimas ir pripažinimas 2.1 Etninė kultūra ir bendruomenės 2.2 Etninė kultūra ir modernizacija 2.3 Etninė kultūra ir naujosios technologijos 3. Etninės kultūros apsauga 3.1 Tarptautiniai teisės aktai 3.2 Lietuvos teisės aktai 4. Lietuvos kaimo raidos etapai 5. Valakų reforma 6. Valakiniai (gatviniai) 6.1 Valakinio kaimo paveldas 7. Kultūros vertybių registro duomenys 8. Gatvinių kaimų pavyzdžiai
Architektūra ir dizainas  Referatai   (24 psl., 2,15 MB)
Visi eiliuoti literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė [eiliuotų ir epinių draminių kūrinių]. Lyrika- poezijos dalis . Lyrika tai kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas jo vidinio pasaulio atsivėrimas, būsenos atsiskleidimas. Lyrikoje atsiverianti žmogaus būsena vadinama lyriniu išgyvenimu, o asmenybė vadinama lyriniu subjektu . taigi visi lyrikoje perteikiami išgyvenimai, apmąstymai, būties klausymai , žmogaus sąžinė pavyzdžiui Mikalojaus Daukšos ,V. Kudirkos, Maironio poezijoje privertė žmonės vienytis ir imtis veiklos dėl savo tėvynės.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,72 kB)
Kurį Lietuvos literatūros autorių pristatytumėte Nobelio literatūros premijai ir kodėl? Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais.
Darbas apie Lieuvos kultūros raidą.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (13 psl., 19,66 kB)
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) - poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrėjas, vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėjų ir filosofų. Nors Vincas Mykolaitis-Putinas labiausiai Lietuvoje yra žinomas kaip XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, garsus simbolistiniais eilėraščiais ir ypač savo garsiuoju romanu „Altorių šešėly“, tačiau jis taip pat buvo ir vienas žymiausių Lietuvos filosofų, kurio didelę kūrybinio palikimo dalį sudaro įvairios filosofinės studijos, straipsniai, pasisakymai. V. Mykolaitis-Putinas buvo katalikiškosios pakraipos inteligentų sluoksnių atstovas, daug nagrinėjęs tautiškumo, tautinės valstybės idėjas, tyrinėjęs Lietuvos istorinius aspektus, istorinę tautos sąmonę. 1959–1969 metais buvo išleisti net dešimt V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ tomų. V. Mykolaičio-Putino filosofinėje mąstysenoje ypač svarbi individo, tautos ir žmonijos samprata bei glaudūs ryšiai tarp jų, vieninga jų dermė. V. Mykolaičiui-Putinui svarbiausia yra individas, individualumas, individo teisės ir tik paskui eina tauta. Pačios svarbiausios jo tautiškumo, tautinės sąmonės, tautos gyvasties ir ypač tautinės kultūros idėjos yra paremtos istorinėmis interpretacijomis ir, anot jo, geriausiai atsiskleidžia būtent per tautos kūrybą.
Politologija  Namų darbai   (6 psl., 27,44 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA
Socialinis darbas  Referatai   (13 psl., 35,58 kB)
ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA
Komunikacijos  Projektai   (13 psl., 35,57 kB)
A.Škėmos gyvenimo faktai ir kūrybos ypatybės.Užduotys ir testai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 9,19 kB)
Klabos tema. 6 potemė.
darbas apie svietimo finansavima
Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)
Lietuviu kalbos iskaitos poteme apie anglu kalbos plitima pasaulyje, gautas ivertinimas-10
Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
Išeivijos rašytojo patirtis yra unikali. Kai prarandamas ryšys su gimtąja žeme, istoriją turinčiais namais, pagaliau netgi su įprastu peizažu, lieka vienintelė tikrovė – žmogus. Pagrįskite šį teiginį, remdamiesi pasirinktų išeivijos poetų kūryba
Kita  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,75 kB)
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Lietuvių kalbos įskaita. Kultūros antra potemė."Ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus? Pagrįsdami savo nuomonę remkitės konkrečiais jūsų aplinkos pavyzdžiais." Darbas geras patikrintas.
Pagindinės istorijos datos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)
H. Radausko „Dainos gimimas“ trumpa analizė
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 11,49 kB)
Trumpai supažindinsim su elektros rinka, tarptautine prekyba, Nord Pool Spot, elektros birža ir kitais dalykais su kuriais susiduriame kasdien nedgi to patys nežinodami.
Ekonomika  Referatai   (10 psl., 43,91 kB)
2011m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai. Tai 10kl. kalbėjimo potemė, iš šio darbo gavau gerą pažimį. Kadangi 2011 metai paskelbti tarmių metais, nusprendžiau kalbėti apie tarmes. Dabar mano pagrindinė užduotis atskleisti tarmių svarbą ir kaip jos yra tyrinėjamos. Šie metai turbūt neatsitiktinai paskelbti tarmių metais – žmonės pradėjo domėtis lietuvių kalbos istorija ir tarmėmis, todėl atsirado būtinybė jas tyrinėti ir aprašinėti. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės, ne visi kalba vienodai. Skirtingose Lietuvos vietose galime pastebėti daug visokių nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų – tai tarmiškas kalbėjimas.
Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)
Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją
Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)
Gana daug informacijos apie lietuvių įskaitos potemę: Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmės? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 12,36 kB)
Kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, pereinamos nuostatos ir temos, - jas antrapologai laiko stiliumi, - atspindi vidinę kultūros struktūrą, panašiai kaip asmenybė – žmogų. Įvairių kultūros sferų stiliuje: socialinėse ir politinėse institucijose, religijoje, mene, filosofijoje, literatūroje ir sykiu vyraujančiose idėjose, tikėjimuose ir individualiuose nuostatose regėti vidinė kultūros raida. Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančio kultūros paskirties klausimas, meno, literatūros tradicija, paties rašytojo pasaulėžiūra.
Filologija  Analizės   (9 psl., 25,86 kB)
kalba
2011-04-02
Lietuviu poteme apie dvarus. Ar reikia issaugoti dvarus ir senamiescius.
Motinos diena
2011-03-28
Motinos diena, iškur kilusi, paprociai įvairiose šalyse.
Kita  Pristatymas   (11 psl., 502,42 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)
Kursainis darbas apie seimos , kaip artimiausios socialines aplinkos itaka moksleiviu fiziniam aktyvumui
Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (25 psl., 81,98 kB)
Lietuvos paveldas
2011-03-19
Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos.
Kita  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,55 kB)
ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)
1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.
Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
1. Filosofijos kilme ir šaltiniai / būsenos ir ypatumai Filosofijai atsirasti padėjo mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairių mitų. Filosofijai svarbiausi tie, kurie aiškina pasaulio kilmę ir jo dalių santykius, pasakoja apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Mitologiniam pasauliui ir žmogaus vietos jame aiškinimui būdinga: ▪ mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai; ▪ mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais; ▪ mitas yra paprastas pasakojimas; ▪ mitas remiasi tradicija. Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko. Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti. Mitai rėmėsi tradicijomis, o jos tapo nebe tokios svarbios, kai plėtojantis amatams ir prekybai, augant miestams ir dėl įvairių priežasčių maišantis gyventojams, kraujo giminystės ryšių reikšmė žmonių gyvenime ėmė mažėti. Be tradicijos mitas netenka savo natūralaus pagrindo. Todėl atsiranda visiškai kitoks – teorinis aiškinimo būdas. Kas jį skiria nuo mitologinio? ▪ Dievus ir herojus keičia beasmenės jėgos, stichijos. Kalbama apie vandenį. ▪ Vartojamos tikslios sąvokos. ▪ Laisvą pasakojimą keičia teorija (loginiai teiginiai). ▪ Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.
Filologija  Paruoštukės   (3 psl., 45,29 kB)
„Krikščionys yra žmonės, Krikštu tapę Kristaus kūno nariais; suburti į Dievo tautą ir dėl to būdami tam tikra prasme Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, jie yra pašaukti - kiekvienas pagal savo padėtį - į pasiuntinybę, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“ Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.
Politologija  Referatai   (12 psl., 21,9 kB)
Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.
Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)
UNESCO
2011-01-22
UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 8,86 kB)
Antikos teatras
2011-01-17
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)
Temos aktualumas. Socialinei ir ūkiniai raidai vis didesnę reikšmę turi šiuolaikinė kultūros politika, kryptingiau orientuota į visuomenės kūrybiškumo puoselėjimą, tautos bei krašto tapatybės kūrimą ir išsaugojimą. Kultūra atlieka įvairias socialines funkcijas, kurias skatina pagrindiniai pilietinės visuomenės poreikiai: pirmiausia būtinybė spręsti konkrečias žmonių socializacijos, jų integracijos ir konsolidacijos problemas; tenkinti individualių ir grupės žmonių interesus; sudaryti sąlygas žmogaus kūrybinių galių ir veiklos formų sklaidai.
Sociologija  Referatai   (12 psl., 22,58 kB)
Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853-1856 m.).Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A. Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A. Baranauską stoti į Varnių seminariją.
Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 1016,73 kB)
Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.
Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)
Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Filosofija
2010-12-09
Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)
Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 13,1 kB)
Alija
2010-11-29
Izraelis yra ta šalis, į kurią atvažiavęs žydas iškarto gauna pilietybę. Nemanau, kad dar galima būtų surasti daug tokių šalių. Būtent dėl šitos priežasties, didžiąją Izraelio gyventojų dalį sudaro repatriantai, kurie atvažiavo į pažadėtąją žemę.
Kita  Referatai   (9 psl., 847,76 kB)
Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?
Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)
Švietimo politika- terminas, palyginti nesenai atsiradęs mūsų edukologijos terminijoje.Vargu ar reikia tuo stebėtis: tarybiniais metais švietimo politiką formavo ne šios srities profesionalai,bet vadovaujantys ideologiniai darbuotojai.Švietimo politikos kurso nebuvo pedagogikos fakultetų studijų programose;apie ją nebuvo rašoma monografijų ar vadovėlių.Taigi išsamesnių švietimo politikos tradicijų nėra.tačiau dabar padėtis sparčiai keičiasi.Šiandienos ir būsimi švietimo vadovai turi išmanyti švietimo politikos pagrindus.Ši sritis šiandien jau nebėra Seimo, Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos prerogatyva: vis dažniau kalame apie regioninę bei ugdymas įstaigų švietimo politiką.Tai ir paskatino parengti išsamesnę teorinę šios srities apžvalgą.
Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 58 kB)
Baltai
2010-11-18
Baltų kalbų grupė sudaro indoeuropiečių kalbų šeimą. Baltų kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios - prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mln. žmonių. 3,5 milijono lietuvių ir 1,5 – latvių. Bendravimo kalba. Kuria kalba susišnekėdavo mūsų protėviai? Lietuviai su kuršiais? Su prūsais? Su jotvingiais? Žiemgaliais? Galit paklaust, ar apskritai su jais šnekėdavo? Ir dar kaip šnekėdavo! Savaime aišku, kad tarpusavyje bendrauta baltų kalbomis. Baltus jungė prekybos saitai, jungė ir skyrė karo reikalai, žygiai į kaimynų žemes.
Istorija  Pateiktys   (14 psl., 870,16 kB)
Kaimo turizmas gali buti apibūdinamas kaip turizmas kaimo vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių. Galima teigti, kad kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina, kodėl tokios turizmo formos kaip agroturizmas, ekoturizmas, tapo tokiomis populiariomis ir šiandieniniame pasaulyje. Kaimo turizmas yra vienas iš daugelio turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Ši veikla apima kelias turizmo rūšis: gamtinį, kultūrinį, etninį kaimo turizmą. Kaimo turizmas turėtų pabrėžti ir atspindėti aplinką, remtis šios aplinkos savybėmis, vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu. Vyrauja įvairių kaimo turizmo sampratų. Galima sutikti su pateiktu kaimo turizmo apibrėžimu: Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę i kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose.
Vadyba  Kursiniai darbai   (38 psl., 1,44 MB)
Senovės Graikija
2010-11-12
Trumpas Senovės Graikijos datų ir terminų konspektas.
Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,32 kB)
Žmogus ir akmuo
2010-11-04
Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.
Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)
Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)
Pasaulyje visur, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių. Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Vadyba  Referatai   (29 psl., 349,13 kB)
Apie tarpukario Lietuvos kariuomenę rašyta palyginti nedaug. Didžiausi nuopelnai šioje srityje tenka išeivijos bei mūsų dienų Lietuvos kariuomenės istorijos tyrinėtojams. Tuometinės kariuomenės logistikai, kaip atskirai karinei disciplinai, skirtas gana mažas dėmesys. Apie logistinės sistemos veikimą to meto kariuomenėje dažniausiai užsimenama atskiromis detalėmis, neišskiriant jos iš visos kariuomenės sistemos, todėl ši sritis yra tarsi savotiška ,,baltoji dėmė“ tarpukario Lietuvos kariuomenės istorijoje. Lietuvos valstybė kūrėsi veikiama didžiųjų savo kaimynų – Rusijos ir Vokietijos – karinės, politinės bei ekonominės įtakos. Šioms valstybėms kariaujant tarpusavyje, Pirmojo pasaulinio karo metu išmoktos pamokos, taip pat nepriklausomybės kovų metu įgyta patirtis ir nulėmė logistikos sistemos susiformavimą bei funkcionavimą Lietuvos kariuomenėje. Žinoma, didelės įtakos tam turėjo ir pačios Lietuvos ekonominis pajėgumas.
Kita  Referatai   (21 psl., 4,9 MB)
Temos aktualumas. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos politinės valios išraiška. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” . Taigi, rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas.
Teisė  Kursiniai darbai   (27 psl., 34,08 kB)
Architektūra bene pati kūniškiausia iš meno formų, ir jos kūniškumas atrodo nesuderinamas su metafiziška meno prigimtimi. Romanai, eilės užima vietą tik mūsų sąmonėje, o pastatai mūsų kūnui yra faktiškos, realios kliūtys iš akmens, plieno ar stiklo. Žmogaus kūnas gali tik apeiti sienas ir kolonas, o mūsų sąmonė tekstą gali pereiti kiaurai. Kitaip nei akmens pavergtas kūnas, ji turi pasirinkimą: bet kada gali atsiriboti, pasukti į šalį ar atsigręžti į save. Tuo tarpu kūnui, kurio planai žlunga dėl architektūrinių kliūčių, trukdančių eiti toliau, telieka paklusti. Taip jau yra: netgi mažiausioje kalėjimo kameroje knygos puslapis suteikia jausmams įsivaizduojamą laisvę. Tuo tarpu siena, ką ir kalbėti apie gatvę ar namo labirintus, paverčia mus įkaitais, erdvės belaisviais.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 28,81 kB)
Sirijos Civilizacija: Sirija buvo viena is pirminiu civilizacijų. Jordano upes slenyje rastas seniausias miestas.Šiame regione apie X tūkstantmeti.pr.kr.buvo įkurtas Jerichonas.Tame pačiame tūkstantmetyje pr.kr. jau bivo pradeti statyti apskriti i palapines panšus namai.,o VII tūkstantmetyje pr.kr. pradeti statyti keturkampiai namai.Jerichno žmones gerbe mirusiuosius,ju palaikus koncervuodavo. Po keliu dešimtmečiu kasinejimų bivo rastos Eblos miesto liekanos(sienu likuciai,vandentiekio dalys,švemtyklų griuvesiai)[Sirijos šiaures vakaru lygumoje] Apie XXIIIa.pr.kr.viduri buvo rasta daugiau kaip penkiolika tūkstančiu moliniu dantiraščio lentelių archyva.Iš amžiu glūdumos išliko nauja kultūra, nauja kalba,šiek tiek panaši į senoves žydu ir finikiečiu. Iš Eblos archyvo sprendžiama kad jau IIItūktantmetyje pr.kt. miestas bivo megapolis. Mieste gyveno ~ 30tūkst.gyventojų.Jis intensyviai prekiavo su egiptu.tai rodo skulptūros,architektūros paminklai.Miestas varžesi su Akado valdovais kol 2000m.pr.kr.neišnyko nuo žemes paviršiaus.Taip pat yra zimona Ugaritas-tambus prekybos centras ir nepriklausoma valstybe. Finikija: Kai žlugo Ugaritas iškilo kita nauja tauta_Finikiečiai. Finikijos istorijos pradžia laikomi 1200m.pr.kr.Gamtos salygos nuleme pagrindinius finikiečiu užsiemimus,jų kasdienį gyvenimą.Jie veise vynuogiu,alyvmedžiu,figu ir datuliu plantacijas. Jie daug prekiavo,keitesi produkcija su kitomis salimis.Finikiečiu koloniju miestai atsirado tada kai jie eme plaukioti ieškodami nauju uostu. Žymiausia Finikijos kolonija-kartagina.Finikiečiai itvirtino abecelini rašta Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abeceles: 1. Datuijama 1300-1000m.pr.kr. Rasta Buble,ja sidare 80ženklu. 2. Analogiska abecele aptikta sugriautame Ugarite apie 1400m.pr.kr. 3. 22 raidžiu abecele taip pat rasta Bible,ji datuojama Itūkstantmecio pr.kr.pradzioje. Drauge su finikiečiu pirkliais kelevo ir ju abecele.Ji skverbesi i kitas kulturas.Finikiečiu abeceles pagrindu atsirado senoves arameju rastas, veliau išsurituliojo ir kitos rašto sistemos: indų,persų,arabų ir žydu.Vakaruose ja pereme graikai.Turejo itaka ir slavų krilicai,ir net lotyniskajai rašto sistemai. Senoves Žydai: Ju tauta buvio nedidele bet labai reikšminga.Ji isikūre pirma is triju pasaulio kutūros istorijoje zinomu monoteistines religijos sistemu-judaizma, senoves žydų religija..(vien sios religijos atsiradimas buvo pradoksas) Monoteizmo ideja pereme ir ispletojo senoves žydu pusiau klajoklines gentys. Senoves žydi ir ju religijos formavimosi istorijos pagrindisnis šaltinis – Biblija.-tiksliau Senasis Testamentas. Žydai buvo klajokliu gentis,kilusi is semitu tautos,jie pagrinde buvo piemenys.. Ju religija Senasis Testamentas vadino Baalu ir Aštarčiu garbinimu.Buvo tikima kad derlingumo jegos Baalas(vyriskoji) ir Aštarte(moteriskoji)-veike gamtoje.Pasak religijos zeme yra dieviskuju jegu santykiu laukas. Legentunis žydi protevis Abraomas apgyvendino tauta Mesopotamijos siares vakaru dalyje, o jo anukas Jokubas(tapes Izraeliu, ir daves pvadinima visai tautai) isitvirtino Palestinoje. Apie 1600m.pr.kr prasidejo nauja žydu migracija.Biblijoje teigema kad žydai iskeliavo I egipta kur jau buvo isikures ir faraono inistru tapes vienas is jokubo sunu Juozapas. Bet zydu padetis blogejo, faraonas bijodamas zydu liepe iszudyti visus vyriskos lyties naujagimius, bet vienas issigelbejo tai buvo Moze kuris tapo zydu tautos vadu ir mesiju.Moze dievo palepimu turejas nuvesti žydis I pazadetaja zeme ten rado jau apsygyvenusius filistiniecius su jais kariavo bet karo pabaigos jis nesulauke.(jis paigesi apie 1250m.pr.kr) Moze yra laikomas žydi religijos Tevu.Jis nustate kaip garbinti dieva kokiu kam auku reiek, jis parenge istatymus surasydamas juos pagal Dievo nurodymus. Zydai pazatetoje zemeje noredami islikti turejo daug kariauti todel turejo tapti vieningi ir laikytis Mozes istatymu ir tikybos.Žydai turejo karine sajunga vadovaujama Teiseju. Jie ir isrinko naujiu karaliumi Sauliu. Bet nei Sauliui,nei Dovydui,nei Saliamonui nepavyko sukurti tvirtesniu valstybes pagrindu. Biblijoje yra aptasoma tik geri valdovu darbai kaip: Dovydas ikure sostine Jeruzale. Ja paverte tikybos ir valstybinio gyvenimo centru.pastate sventyklas, ir žydi sventenybe –Sandoros skrynia. Saliamonas- pagyvino santykius su kaimynasi, nukreipe per Kanaana didziuosiu prekybos kelius.Kiekvienas zydu valdovas vede tauta sekmes keliu. Bet zydu valdovai netorijo morales normu.Saliamono valdymo metu dalis zydu nepatenkinti juo atsiskyre, ir ikure Samarijos arba Izraelio valstybe.(siaureje) o Saliamono ipediniams liko pietine dalis Judeja.Abi valstybes kariavo tarpusavyje.Veliau Samarija sunaikino Sargonas.O Judeja atiteko Babilonui. Kai žydu valstybe silpo jo dvasia stiprejo.Jie issigelbejima siejo su Dievo vardu.Žydai atgavo nepriklausomybe tik persu valdovo Kiro deka, bet veliau juos vel paverge Makabeju(palestina) o juos Naujojo Romos imperija uzeme.
Istorija  Konspektai   (9,93 kB)
Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…
Istorija  Referatai   (13,8 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Achilo kulnas - žmogaus silpnybė, pažeidžiamiausia vieta. Frazeologizmas atsirado iš pasakojimo apie Trojos karo graikų karžygį, Homero "Iliados" personažą. Jo kūne buvo tik viena sužeidžiama vieta - kulnas. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną( tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti) Aukso amžius – Senovės žmonės tikėjo, kad laikas nuo pasaulio pradžios iki gali būti skirstomas į tris amžius. Esamasis laikotarpis — "geležies amžius" — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvęs "vario amžius" — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo "aukso amžius". Tuomet žmonės gyvenę nerūpestingai, jiems nieko netrūkę, jie buvę laimingi. Anot senovės poetų graiko Hesiodo, romėno Ovidijaus, tuomet nebuvę nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Žodžius „aukso amžius“ mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t. t.). Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Reiškia išeitį iš sunkios padėties. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas - nuolat gresiantis pavojus; pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Pagal sen. graikų mitą, mediniame arklyje, kurį trojiečiams padovanojo danajai (graikai), slėpėsi kariai, kurie atidarė saviškiams Trojos vartus, ir ji buvo nugalėta. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino ožka Amaltėja. Mat tėvas Kronas norėjo praryti sūnų Dzeusą kaip ir kitus savo vaikus. Vėliau Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, atsidėkodamas paėmė Amaltėją į dangų. O auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Jis buvo pavadintas gausybės ragu. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Pagal gr. mitą, Frigijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra, drąsūs rizikingi ieškojimai. Ilsėtis ant laurų –Anot graikų mito, negalėdama pabėgti nuo persekiotojo dievo Apolono, nimfa Dafnė pavirto lauro medžiu. Nuo to laiko šis medis Apolonui svarbiausias augalas. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti poezijos, muzikos, vėliau ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. „Ilsėtis ant laurų“ – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas „Herostrato laurai“ – piktadariška šlovė. Nesantaikos obuolys – Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, nepakvietė į savo vestuves nesantaikos deivės Eridės. Ši labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta: „Gražiausiai“. Trys deivės Hera, Atėnė ir Afroditė susiginčijo, kuri gražiausia, ir tą jų ginčą buvo pavesta išspręsti Pariui, Trojos karaliaus Priamo sūnui. Paris atidavė obuolį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Helenę pamilti jaunuolį. Ši pametė vyrą ir išvyko į Troją. Dėl to graikai pradėjo ilgametį Trojos karą. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar „nesantaikos obuolys“ reiškia bet kokią ginčų priežastį.
Istorija  Konspektai   (22,47 kB)
Patys graikai galvojo iš kur eina idėjos tokiems pasiekimams. Daugelis manė, kad daug kas perimta iš Egipto, Rytų. Kita vertus patys graikai pastebėjo, kad jų vystymasis eina kita linkme, nei likusio civilizuoto pasaulio. Pvz.: pradeda skirtis nuo filipiniečių (nors tas pats raštas ir t.t.). Graikijos iškilimas buvo esminis posūkis pasaulio civilizacijos istorijoje. Jų pranašumas jau išriškėjo jau karų su Perisja metu (privertė ją pereiti prie gynybos). Jėga vienybėje, o ne teritorijoje. Aleksandras Makedonietis visiškai sugriovė Persų valstybę ir užėmė jos teritoriją. Jų pasirodymas artimuosiuose rytuose reiškė Artimųjų Rytų civilizacijos pabaigą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų, Europos, Indijos ir Kinijos c-jos pradėjo vystyti kultūrinę sąveiką. Tuo laiku nusistovėjo.Tuo laikotarpiu nusistovėjo tam tikra pusiausvyra tarp šių civilizuotų visuomenių, kuri egzistavo iki 1500 m. Šią pusiausvyrą pažeidė Europa – ji pradėjo užkariauti pasaulį. Graikus civilizacija buvo dalijimosi į Rytus ir Vakarus pradžia. Tikrasis Graikijos civilizacijos gimimas vyko Archaikos laikotarpiu. (8-6 a.pr.m.e). Tada atsirado nauji socialiniai, ekonominiai, kultūriniai bei politiniai reiškiniai, kurie skyrė graikų civilizacija nuo kitų. Esminis dalykas suformavęs graikų civilizacijos ypatumus – graikijos poliai. Nauji reiškiniai: pinigų ir rinkos sitema; klasinė vergovė, liaudies suvereniteto idėja; polio tapimas pagrindine politinės organizacijos forma, demokratinė santvarka. Archaikos laikotarpiu susiformavo pagr. Moralės principai ir estetikos idealai, kurie viešpatavo iki krikščionybės atsiradimo. Atsirado mokslas ir filosofija, pagrindiniai literatūros žanrai, teatras, sportas. T.y. sukurti antikinės kultūros pagrindai Plintant geležiniems įrankiams, vystėsi žemdirbystė, nuo jos atsiskyrė amatai. Naudota moneta. Nebuvo vieningos piniginės sistemos. Kelios sistemos. Tuo laikotarpiuGraikijoje formavosi etninė sąvimonė. Graikai pasivadino bendru helenų vardu. Etninės sąvimonės apraiška – olimpinės žaidinės (nuo 776 pr.m.e.). Į jas rinkdavosi tik helenai. Pagrindinis to meto graikų etikos bruožas – kolektyvizmo ir sąmoningumo suvienijimas. Graikai gyvenimo neįsivaizdavo be bendruomenės, be polio. Sąmoningumas suprantamas kaip aukojimasis ir ištikimybė poliui. 8-6 a.pr.m.e.atsirado orderinė architektūra. Orderis – architektūrinės kompozicijos tipas. Pagrindinis akcentas – kolonos. Pagrindiniai orderiai: jonėnų ir dorėnų. Atsirado monumentalioji skulptūra. Vyravo 2 tipai: nuogo vyro (kurosas); drapiruotu drabužiu apvilktas moters kūnas (Kora). Didelę reikšmę skyrė visuomeninių statinių (ypač šventyklų) statybai: šventykla statoma polio dievams - globėjams. Bendragraikišką reikšmę turėjo dvi šventyklos: Delfų ir Olimpijos. Delfuose veikė orakulas. Į šventyklas nešdavo aukas, dovanas, todėl jū teritorijos tapo savotiškais muziejais. Graikų šventyklos buvo ne maldos namais, o dievų buveine. Apeigos vykdavo lauke. 6 a.pr.m.e. Graikijoje atsirado filosofija. Esminis mąsrtymo pasikeitimas – bandymas atsisakyti mitinio pasaulėvaizdžio. Bandymas pasaulį suvokti remiantis priotu ir patyrimu. Pradedama analizuoti. Žmogus galėjo bandyti suvokti savo būtį. Pimasis žinomas graikų filosofas – Talis. Pirmieji filosofai – natūrfilosofai (Demokritas, Herakleitas). Jie bandė aiškinti gamtą ja pačia. Jų išvados buvo svarbios mokslui. Nuo 5.a.pr.m.e. filosofijos kryptis keitėsi. Svarbiausią vietą užėmė žmogus (Aristotelis, Sokratas) Atsirado tragedija ir komedija, teatras. Jo pražia susijusi su religija – su dievo Dionizo kultu. Jo garbiai buvo giedama ditirambais. pagr. Daininkas chorifėjas ir choras. Dioniso kultas Atėnuose tapo valstybiniu kultu, todėl apiegoms buvo parinkta lygi vieta – teatras. Graikų pomėgis vaidinimams, varžymoms buvo labai didelis. Mėgo kultūrines varžybas. Sukūrė alfabetinį raštą. Graikų visuomenė daug raštingesnė nei Rytų. Jie į raštą žiūrėjo kaip į amatą, ne kaip į šventą dalyką. Vergija buvo įprastinė institucija. Vergų atikoje buvo 113. Antikoje galiojo nelygybės principas. Tai atrodė normalu. Nelygybės principas pasireiškė vergų ir laisvųjų atskyrimu. Vergas – tarpinė būtybė tarp žmogaus ir daikto. (“kalbantis daiktas”). Nedaug vergų gimusių vergystėje. Jais tampama už skolas, kaip karo belaisviai, arba perkami. Moterų diskriminacija. Moteris neturėjo pilietybės teisių, negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime, negalėdavo paveldėti. Patriarchalinė visuomenė. Toks požiūris, moteris negalėjo prilygti kariams (iš čia žemesnė padėtis). Vėliau moteris tapo naudingų vedybinių sandorių priemone. Moteris buvo laikomos psichologiškai silpnesnėmis. Spartos moterys buvo pranašesnės už Atėnų. Jos turėjo teisę ištekėti už kelių brolių, nesantuokiniai vaikai buvo sulyginami su santuokiniais. Nelygybė tarp laisvųjų žmonių (piliečių ir nepilieičų). Rašto sistemos atskiruose poliuose šiek tiek skyrėsi. Tiktai 403 m.pr.m.e. Euklido buvo įvesta bendra rašto sistema visuose poliuose. Suklestėjimas klasikos laikotarpiu – 6/5 a.pr.Kr.Polių ekonominio, kultūrinio, politinio klestėjimo metai. Polis – piliečių bendruomenė. Polio pagr. – antikinė nuosavybės forma.JI bubo dvilypė – kartu ir kolektyvinė ir individuali. Aukšč. žemės savininkas – bendruomenė; individualiu savininku – 1) politinis kolektyvas sutapo žemės savininku kolektyvu. Netenki žemės – nesi pilietis. 2)Politinė ir karinė polio organizacija. Pilietis, žemės savininkas kartu yra ir karys. 3) Polių autarkija – ekonominis savarankiškumas, poreikiai tenkinami iš vidinių resursų. Tai garantuoja laisvę. 4) Respublikinė valdymo forma. Graikų poliai – pirmosios respublikos. 5) mažumos paklusimas daugumai. Ostrakizmas (šukių teismas) – tautos susirinkime buvo balsuojama ar iškelti pilietį iš šalies ar ne. SOLONO REFORMOS: 1)Panaikinama skolinė vergovė – užtikrinama asmens laisvė. 2)cenzinė reforma – politinės teisės priklausė nuo turto dydžio, atsižvelgiama ne tik į žemę, bet ir pinigines pajamas iš amatų, prekybos. Turtingi nariai galėjo eiti į valdžią (plečiama demokratijos bazė). 3)Testamentas – svarbus privatinei nuosavybei 4) Tautos susirinkimo vaidmuo. Galima apeliacinė teisė. 5)Amatų stiprinimas: įstatymas dėl dykinėjimo. (atima pilietybė); įstatymas suteikiantis pilietybę užsieniečiams amatininkams; tėvai įpareigoti mokyti vaikus amato, o vaikai globoja tėvus senatvėje. Po Solono reformų politinių teisių apimtis priklausė ne nuo kilmės, o nuo turto. Graikijoje atsirado privačios nuosavybės santykiai. Graikai pradėjo skirtis nuo finikiečių, Indijos, Kinijos. Tai paskatino politinių, teisinių institucijų kūrimąsi. Suformuota demokratinė savivaldos sistema. Kiekvienas pilnateisis pilietis turėjo dalyvauti valstybės valdyme. Gerbiamas žmogaus orumas. Sukurti pilietinės visuomenės pagrindai. Solono reformos sudarė platesnes sąlygas Atėnuose atsirasti demokratijai. Atėnų pasiekimai siejami su stratego Periklio vardu. “Strategas” gr. reiškia ne tik karo vadą. Jų žodis buvo svarbus tautos susirinkime. Įtaka pasiekima įtikinimo būdu. Puikus oratorius. Strategų pareigos – lyg ministro pimininko. Tautos susirinkimo nutarimai – įstatymas. Periklis buvo gabus, išsilavinęs, protingas, patriotiškas. Pasiekė politinio lyderio postą ir buvo įtakingas. Tautos susirinkimas aukščiausias organas. Dalyvavo pilieičiai vyrai nuo 20 m. Vyko kas 10 dienų. Sprendžiami visi svarbūs klausimai. Visiems piliečiams garantuojamos lygios teisės. Tai – didelis laimėjimas. Demokratija ribota, bet plati lyginat su Rytais, kur klausimus spręsdavo monarchas, valdovas. 1) 6 a.pr.Kr. atsirado laisvė (abstrakčia prasme) /nuo prievolių/kariuomenės/drėkinimo kanalų. Atėnuose: mąstymo laisvė, polio laisvė – Graikų polyje yra įžvelgiamos šiuolaikinės vakarų demokratijos ištakos. Tačiau ji ir skiriasi nuo šių laikų demokratijos: ankščiau – tiesioginė, dabar – atstovaujama. 2) nebuvo asmens ir visuomenės atskirumo. Suplakti dalykai. 3) Nebuvo atskirumo tarp valstybės ir visuomenės; 4) Nebuvo individo autonomijos, ir ją ginančių įstatymų. Turėjo įtakos kultūros raidai. JI klesti. Teatras, atsiradęs ankščiau, suklestėjo, tapo masiniu. Teatrai atsirado ir kituose graikų poliuose. Didelės salės – 44 – 170 tūkst. žm. Atėniečiams tai buvo pramoga, laisvalaikio leidimo forma.Vyravo varžytuvių dvasia. Ji padarė c-ją tokia, kokią ją mes matome dabar. Galimybės ir norai neriboti. Kuo daugiau patirta, tuo žmogus laimingesnis. Pagr. Teatro bruožus lėmė didelės salės. Aktoriai avėjo batus storais padais. Svarbų vaidmenį atliko choras, nes aktoriaus balso nesigirdėdavo. Daromos kaukės. Galima šaipytis iš poltinių veikėjų, gyvenimo negerovių. 5 a/prm.e. Atėnų teatras pasiekia viršūnę.(Atėnai tapo iškiliausiu vso civilizuoto pasaulio miestu). Nemėgo vaidinti smurtinių scenų. Mirtis – už scenos. Atsirado pastatai chorui, aktoriams, bet teatras liko atvira erdve po dangumi. Polio santvarkos pranašumas išryškėjo karuose su persais. Bendros graikų valstybės nebuvo, bet kai iškilo grėsmė, poliai – susivienijo ir įveikė didžiulę Persiją. Tai įrodo, kad polio santvarka, pilietinės teisės padėjo pasiekti tai, ko nepasiekė didelė monarchinė Persija.
Istorija  Konspektai   (8,44 kB)
Adolfas Hitleris
2010-06-03
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.
Istorija  Referatai   (15,45 kB)
Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.
Istorija  Referatai   (17,46 kB)
Sirijos Civilizacija: Sirija buvo viena is pirminiu civilizacijų. Jordano upes slenyje rastas seniausias miestas.Šiame regione apie X tūkstantmeti.pr.kr.buvo įkurtas Jerichonas.Tame pačiame tūkstantmetyje pr.kr. jau bivo pradeti statyti apskriti i palapines panšus namai.,o VII tūkstantmetyje pr.kr. pradeti statyti keturkampiai namai.Jerichno žmones gerbe mirusiuosius,ju palaikus koncervuodavo. Po keliu dešimtmečiu kasinejimų bivo rastos Eblos miesto liekanos(sienu likuciai,vandentiekio dalys,švemtyklų griuvesiai)[Sirijos šiaures vakaru lygumoje] Apie XXIIIa.pr.kr.viduri buvo rasta daugiau kaip penkiolika tūkstančiu moliniu dantiraščio lentelių archyva.Iš amžiu glūdumos išliko nauja kultūra, nauja kalba,šiek tiek panaši į senoves žydu ir finikiečiu. Iš Eblos archyvo sprendžiama kad jau IIItūktantmetyje pr.kt. miestas bivo megapolis. Mieste gyveno ~ 30tūkst.gyventojų.Jis intensyviai prekiavo su egiptu.tai rodo skulptūros,architektūros paminklai.Miestas varžesi su Akado valdovais kol 2000m.pr.kr.neišnyko nuo žemes paviršiaus.Taip pat yra zimona Ugaritas-tambus prekybos centras ir nepriklausoma valstybe. Finikija: Kai žlugo Ugaritas iškilo kita nauja tauta_Finikiečiai. Finikijos istorijos pradžia laikomi 1200m.pr.kr.Gamtos salygos nuleme pagrindinius finikiečiu užsiemimus,jų kasdienį gyvenimą.Jie veise vynuogiu,alyvmedžiu,figu ir datuliu plantacijas. Jie daug prekiavo,keitesi produkcija su kitomis salimis.Finikiečiu koloniju miestai atsirado tada kai jie eme plaukioti ieškodami nauju uostu. Žymiausia Finikijos kolonija-kartagina.Finikiečiai itvirtino abecelini rašta Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abeceles: 1. Datuijama 1300-1000m.pr.kr. Rasta Buble,ja sidare 80ženklu. 2. Analogiska abecele aptikta sugriautame Ugarite apie 1400m.pr.kr. 3. 22 raidžiu abecele taip pat rasta Bible,ji datuojama Itūkstantmecio pr.kr.pradzioje. Drauge su finikiečiu pirkliais kelevo ir ju abecele.Ji skverbesi i kitas kulturas.Finikiečiu abeceles pagrindu atsirado senoves arameju rastas, veliau išsurituliojo ir kitos rašto sistemos: indų,persų,arabų ir žydu.Vakaruose ja pereme graikai.Turejo itaka ir slavų krilicai,ir net lotyniskajai rašto sistemai. Senoves Žydai: Ju tauta buvio nedidele bet labai reikšminga.Ji isikūre pirma is triju pasaulio kutūros istorijoje zinomu monoteistines religijos sistemu-judaizma, senoves žydų religija..(vien sios religijos atsiradimas buvo pradoksas) Monoteizmo ideja pereme ir ispletojo senoves žydu pusiau klajoklines gentys. Senoves žydi ir ju religijos formavimosi istorijos pagrindisnis šaltinis – Biblija.-tiksliau Senasis Testamentas. Žydai buvo klajokliu gentis,kilusi is semitu tautos,jie pagrinde buvo piemenys.. Ju religija Senasis Testamentas vadino Baalu ir Aštarčiu garbinimu.Buvo tikima kad derlingumo jegos Baalas(vyriskoji) ir Aštarte(moteriskoji)-veike gamtoje.Pasak religijos zeme yra dieviskuju jegu santykiu laukas. Legentunis žydi protevis Abraomas apgyvendino tauta Mesopotamijos siares vakaru dalyje, o jo anukas Jokubas(tapes Izraeliu, ir daves pvadinima visai tautai) isitvirtino Palestinoje. Apie 1600m.pr.kr prasidejo nauja žydu migracija.Biblijoje teigema kad žydai iskeliavo I egipta kur jau buvo isikures ir faraono inistru tapes vienas is jokubo sunu Juozapas. Bet zydu padetis blogejo, faraonas bijodamas zydu liepe iszudyti visus vyriskos lyties naujagimius, bet vienas issigelbejo tai buvo Moze kuris tapo zydu tautos vadu ir mesiju.Moze dievo palepimu turejas nuvesti žydis I pazadetaja zeme ten rado jau apsygyvenusius filistiniecius su jais kariavo bet karo pabaigos jis nesulauke.(jis paigesi apie 1250m.pr.kr) Moze yra laikomas žydi religijos Tevu.Jis nustate kaip garbinti dieva kokiu kam auku reiek, jis parenge istatymus surasydamas juos pagal Dievo nurodymus. Zydai pazatetoje zemeje noredami islikti turejo daug kariauti todel turejo tapti vieningi ir laikytis Mozes istatymu ir tikybos.Žydai turejo karine sajunga vadovaujama Teiseju. Jie ir isrinko naujiu karaliumi Sauliu. Bet nei Sauliui,nei Dovydui,nei Saliamonui nepavyko sukurti tvirtesniu valstybes pagrindu. Biblijoje yra aptasoma tik geri valdovu darbai kaip: Dovydas ikure sostine Jeruzale. Ja paverte tikybos ir valstybinio gyvenimo centru.pastate sventyklas, ir žydi sventenybe –Sandoros skrynia. Saliamonas- pagyvino santykius su kaimynasi, nukreipe per Kanaana didziuosiu prekybos kelius.Kiekvienas zydu valdovas vede tauta sekmes keliu. Bet zydu valdovai netorijo morales normu.Saliamono valdymo metu dalis zydu nepatenkinti juo atsiskyre, ir ikure Samarijos arba Izraelio valstybe.(siaureje) o Saliamono ipediniams liko pietine dalis Judeja.Abi valstybes kariavo tarpusavyje.Veliau Samarija sunaikino Sargonas.O Judeja atiteko Babilonui. Kai žydu valstybe silpo jo dvasia stiprejo.Jie issigelbejima siejo su Dievo vardu.Žydai atgavo nepriklausomybe tik persu valdovo Kiro deka, bet veliau juos vel paverge Makabeju(palestina) o juos Naujojo Romos imperija uzeme.
Istorija  Konspektai   (9,93 kB)
Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…
Istorija  Referatai   (13,8 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Helenizmo epocha
2010-06-03
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.
Istorija  Konspektai   (6,34 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)
Viešųjų kalbų paskirtis, turinys ir forma lėmė kalbų klasifikavimą. Vienose kalbose aptariamos politinio gyvenimo sritys, kitose dominuoja buities, moralinės problemos, trečiųjų paskirtis- teisiniai svarstymai. Vienų kalbų tikslas priimti sprendimus ir juos praktiškai įgyvendinti, kitos kalbos turi grynai pažintinį pobūdį, siekia teorinių apibendrinimų, dar kitais atvejais kalbėtojui svarbu tik informuoti, paliekant klausytojui galimybę rinktis sprendimus: priimti nutartis ir jas vykdyti arba nepriimti, daryti teorinius apibendrinimus arba ne.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 21,53 kB)
Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.
Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)
Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.
Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)
F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.
Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)
Indija
2010-05-13
Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.
Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Japonija
2010-05-11
Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)
Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška. Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose. Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (22 psl., 40,69 kB)
Kiekvienai tautai didelė garbė, kai jos istorijos, kultūros ar gamtos vertybės įtraukiamos į pasaulio paveldo sąrašą. UNESCO organizacija savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms. Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šie Lietuvos objektai.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 6,62 kB)
Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)
Visiems gerai žinomas lietuvių rašytojas, Mikalojus Daukša, yra pasakęs: „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Ši rašytojo trumpa mintis mum daug ką pasako. Kalba yra valstybės pamatas. Kiekvienos šalies pilietis privalo mokėti savo gimtąją kalbą, kad ir kur būtų.. Manau, kad ir lietuvių emigrantai turėtų savo vaikus mokyti lietuvių kalbos. Nesvarbu, ar jie Norvegijoje, ar Anglijoje, ar kitoje pasaulio šalyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,82 kB)
Darbo tikslas - išanalizuoti AB „Rokiškio sūris“ įmonės ūkinę veiklą. Darbo objektas – AB „Rokiškio sūris“ įmonės ūkinė veikla. Darbo uždaviniai: 1. Teoriniu požiūriu apibūdinti ūkinę veiklą. 2. Apibūdinti AB „Rokiškio sūris“ įmonės veiklą. 3. Išanalizuoti ūkinę veiklą AB „Rokiškio sūris“ įmonėje. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, AB „Rokiškio sūris“ įmonės duomenų analizė.
Vadyba, ekonomika, rinkodara  Referatai   (20 psl., 49,03 kB)
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)
Trumpi 16 rašytojų aprašymai ruošiantis rašyti interpretaciją.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,56 kB)
Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.
Sociologija  Rašiniai   (10 psl., 15,75 kB)
Savo kalbą norėčiau pradėti J.Jablonskio žodžiais: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemone, be jos negali būti visuominės, pažangos, kultūros. Nėra buvę laikų, kuriais visuominė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuominės egzistavimo sąlyga. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri dydina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“- teigė Mikalojus Daukša. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtu svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 5,11 kB)
Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,73 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 86,22 kB)
Mao Dzedunas
2010-04-23
Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.
Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)
Prozininkas Juozas Aputis, gimęs 1936 metais,- psichologinės novelės tradicijų tęsėjas lietuvių literatūroje. Rašytojo proza atspindi okupuotos tautos būseną, yra persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. Kūrinyje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ menininkas netiesiogiai vaizduoja per amžius susiklosčiusių kaimo tradicijų ir vertybių griūtį Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.
Kita  Interpretacijos   (3 psl., 5,76 kB)
Kultūra visuomet buvo svarbi žmogui. Jau nuo senų laikų ji augo, plėtėsi ir šaknijosi žmogaus mąstyme ir gyvenime. Lietuviai – skaitanti ir apsiskaičiusi tauta. Pasaulyje yra daug žymių ir garsių lietuvių menininkų, kurie yra pasižymėję teatro, kino, dailės, muzikos srityse. Europa atranda Lietuvą per kultūra – lietuvių menininkai pelno vis didesnį pripažinimą užsienyje. Tai 20a.pabaigos 21a.pradžios, šių dienų lietuvių menininkai.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 5,19 kB)
Patriotizmas
2010-04-13
Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)
Patriotizmo potemė su įžanga, dėstymu ir pabaiga. Patriotizmas šaliai kai stengiamasi išlaikyti lietuviškas tradicijas švenčių metu – tokių kaip Kalėdos, Velykos, Joninės, krikštynos, santuokos, taipogi išsaugoti papročius. Patriotizmas ugdomas per švietimo sistema, žiniasklaidą,ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenciu metu, patriotinės organizacijas - Skautai, Ateitininkai, Šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šukiu - „Dievui ir Tevynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 5,7 kB)
Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)
Žemėje yra šimtai ugnikalnių, kurie įtakoja ne tik daugelio žmonių gyvenimą, bet ir namus, pastatus, miestus ir miestelius, visa tai gali dingti akimirksniu, su vienu Lavos is- siliejimu ir paskęsti perkaitintame dujų ir pelenų debesyje. Dešimtys jų yra aktyvūs ugnikalniai ir jų gyvenimas yra labai skirtingas. Vieni ugnikalniai gyvena ilgai - ne kartą atnaujina savo aktyvų veikimą. Per šimtus tūkstančių metų jie supila milžiniškus kūgius, iškylančius kelis kilometrus viršum jūros lygio. Tokių ilgaamžių ugnikalnių pavyzdžių gali būti: "Etna", Vezuvijus - Italijoje, Santorinio - Graikijoje, Fudžijama – Japonijoje, Kilauea, Havajai, Gekla – Islandijoje.
Geografija  Namų darbai   (16 psl., 297,77 kB)
Juozas Aputis
2010-04-10
Pagrindinės temos. Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. Lietuvių tautos likimas. Kuo J. Aputis tradiciškas kūrėjas? Jo novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (30 psl., 19,94 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas asmuo, įvairiausius požiūrius vienaip ar kitaip sujungdamas į vientisą sistemą. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, rengdamasi proto argumentais bei patyrimu. Mokslas tobulina ne tik pasaulėžiūrą, kiek pasaulėvaizdį, svarstydamas pasaulio struktūrą bei veikimą, bet ne jo reikšmę. Todėl, palyginti su mokslo pažanga, filosofijos pažanga tokia menka: pasaulėvaizdis sparčiai tobulėja, o pasaulio ir gyvenimo vertinimas kinta lėtai. Tačiau filosofija nuolat jaudina žmones, nes pasaulėžiūros formavimas rūpi kiekvienam. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš pats esu pasauliui ir pasaulyje, kas man yra kiti ir panašiai. Žinoma, pasaulėžiūra, būdama protinio pažinimo dalykas, remiasi juslinio suvokimo ir intelekto suformuotu pasaulėvaizdžiu.
Filosofija  Referatai   (10 psl., 14,17 kB)
Feminizmas
2010-04-09
Šią tema pasirinkau neatsitiktinai, mane sudomino tai, kad paklausus „ kas yra feminizmas?“ daugelis negalėjo atsakyti. Nors šiuolaikinėje visuomenėje ši sąvoka, nuolat girdima. Tačiau ją sukonkretinki man sunkiai sekėsi. Pasirinkau feminizmą, nes pati norėjau plačiau sužinoti apie šį judėjimą, jo istoriją, raidą bei kryptis. Bet labiausiai man rūpėjo sužinoti vyrų nuomonę apie moterų feminizmą. Todėl bandžiau plačiau pasidomėti, kokia vyrų nuomonė, ką jie žino apie tai.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 84,25 kB)
Patriotizmas
2010-04-08
Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, globalizacijos proceso, kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 7,88 kB)
Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.
Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)
Jaunimo kalba
2010-04-08
Kalba ko gero svarbiausia bendravimo priemonė, kuri mums labai padeda atlikti komunikacinę funkciją. Tai lyg mūsų sielos veidrodis. Ir nors kalba egzistuoja jau gana ilgai ji nuolat keičiasi. Bet ko gero mes daugiau pastebime tų pokyčių į blogąją pusę...
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,28 kB)
Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos centre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje.
Literatūra  Pateiktys   (27 psl., 213,15 kB)
Unesco organizacija
2010-04-07
UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas - visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 14,27 kB)
Vincas Krėvė
2010-04-07
Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882m. spalio 19d. Subartonių kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu.
Literatūra  Pateiktys   (14 psl., 123,19 kB)
Turbūt daugeliui žmonių yra gerai žinoma patarlė: „Sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą“. Šį pasakymą galime taikyti ir valstybės apibūdinimui bei jos įvaizdžio nusakymui. Išvaizda – tai šalies gražiausi objektai: miestai, statulos, gamtovaizdis, valstybės „protas“ – tai joje vyraujanti kultūra bei žmonių pasaulėvoka. Žinoma, Lietuva yra tokia šalis, kuri išsiskiria savo kultūra bei tradicijomis. Taigi koks turėtų būti mūsų tėvynes, Lietuvos, įvaizdis?
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,1 kB)
Romėnų religija, politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca).
Istorija  Pateiktys   (29 psl., 5,36 MB)
Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.
Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)
Temos aktualumas ir problemaiškumas: Visuomenė sparčiai keičiasi, ryškėja hedonistinis požiūris į gyvenimą. Mažėja tėvų autorotetas. Kinta moralinės vertybės. Neigiamos įtakos paauglių įsitikinimams bei moralei turi visuomenės informavimo priemonėse propaguojama „laisva meilė“ . Meilė dažnai sutapatinama su seksu, suprantama kaip fizinis malonumas. Tačiau dažniausiai per įvairias informacijos priemones tokių žinių pateikimas yra vienpusis, vieno žmogaus nuomonės išraiška, masinių informacijos priemonių konkurencija dėl reitingų. Tai tarsi informacijos kiekio nuotrupa, išmesta tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Tokias nuotrupas jaunas žmogus retai kada susieja iškarto. Sąsaja atsiranda vėliau, o noras tai kas malonu, skubėjimas gyventi skatina ankstyvus lytinius santykius, troškimą viską išbandyti pačiam. Laikydami lytinius santykius malonumo šaltiniu, paaugliai dažnai neįvertina galimų negatyvių šių santykių pasekmių: nepageidaujamo nėštumo, lytiniu keliu plintančių ligų ir kt.
Psichologija  Kursiniai darbai   (46 psl., 128,06 kB)
Šis darbas power point'u darytas apie Justiną Marcinkevičių, nurodytą apie jo gyvenimą, kūrybą, knygų išleidimą. Nurodytą iš kur paimta informaciją. ustinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, (Prienų r.) Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. 
Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (17 psl., 722,61 kB)
Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.
Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)
Patriotizmas
2010-03-22
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Kalbos kultūra  Referatai   (10 psl., 20,58 kB)
Žmogaus evoliucija
2010-03-17
Žemė per savo kelių milijardų metų amžių yra gyvenusi svarbių kokybinių permainų laikotarpius, kai rasdavosi naujos, sudėtingiau organizuotos geosferos. Vienas iš tokių kaikotarpių – planetos jaunystė, prieš 3 milijardus metų. Tada, baigiant jai augti, susikaupė daug vidinio karščio, atsirado magmos židinių, ėmė veržtis vulkanai, formuotis atmosfera ir hidrosfera, kurioje netrukus atsirado gyvybė.
Biologija  Referatai   (10 psl., 514,97 kB)
Urbanizacija - socialinis ir kultūrinis procesas - miestų augimas, jų gausėjimas; gyventojų kėlimasis į miestus, virtimas miestiečiais. Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis.
Kalbos kultūra  Kalbėjimo temos   (4 psl., 10,55 kB)
Bule - 500 piliečių taryba – sprendė įvairius Atėnų polio valdymo klausimus. vykdomoji valdžia. 10 strategų – vadovavo Atėnų gynybai, kariuomenei tvarkė tarptautinius reikalus. Strategai buvo renkami iš kiekvienos filės po vieną.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 7,17 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Graikų literatūra
2010-03-07
Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis".
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 17,5 kB)
Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, priklausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (15 psl., 205,67 kB)
Filosofijos teorija
2010-02-12
Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)
Europos kultūros istorijoje 18 a. vadinamas Šviečiamuoju. Tai laikotarpis, kai Europos šalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms feodalinėms institucijoms.Šviečiamasis amžius pirmiausia yra radikalių socialinių permainų laikas, kai ne tik svajojama apie gražesnį ir teisingesnį gyvenimą, bet ir aktyviai jo siekiama.
Literatūra  Referatai   (3 psl., 8,25 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.
Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)
Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.
Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
Alkoholizmas
2010-01-31
Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos. Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojusVisai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus...
Socialinis darbas  Tyrimai   (27 psl., 65,97 kB)
Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)
Pasirinkta tema yra labai aktuali ir įdomi mūsų visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Jauno žmogaus branda, jo klystkeliai, nuosmukiai ir kilimas kartais priverčia praeiti ne vieną ,,gatvės universitetą,. Žodis ,,subkultūra,, daugeliui iš mūsų beveik nieko nesako ir gal būt mes net nesuprantame jo reikšmės ir prasmės. Bet ,,subkultūra,, egzistuoja mūsų kasdienybėje, tarp mūsų pačių, čia ir dabar.
Psichologija  Referatai   (16 psl., 41,17 kB)
Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.
Socialinis darbas  Analizės   (13 psl., 17,96 kB)
Pasaulio gyventojai
2010-01-19
Gyventojų skaičiaus kaita Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema. Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai. XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje. Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių. Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje. XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių. Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus. Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <<demografine revoliucija>>, <<demografiniu sprogimu>>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt. Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės›› Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai. Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ . Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).
Geografija  Referatai   (46,59 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Azija
2010-01-19
Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.
Geografija  Referatai   (40,71 kB)
XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.
Socialinis darbas  Referatai   (15 psl., 34,01 kB)
Actekai
2010-01-13
Actekai (astekai) – Mezoamerikos tauta, XIV-XVI a. pr. centrinėje Meksikoje sukūrusi civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu. Svarbiausias civilizacijos miestas – Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.
Istorija  Pateiktys   (40 psl., 206,08 kB)
Pasaulio medis
2010-01-07
Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)
Vengrijos ekonomika
2009-12-29
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)
Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Nuo senų senovės pažanga ir vystymasis buvo viso pasaulio varikliai, noras siekti tobūlybės leido žmogui tapti tuo, kuo jis yra dabar. Akivaizdu, kad mūsų dienų pažangos sparta skiriasi nuo ankstesnės, tempai yra tokie, kad praėjus dešimtmečiui galima bus ir nebeatpažinti aplinkos kurioje gyvename. XXI amžiuje negalime nepastebeti milžiniško technologijų vystymosi, jis tiesiogiai arba ne visai tiesiogiai daro įtaka kiekvieno žmogaus gyvenimui. Taipogi kiekvena socialinė terpė negali likti nuošalėje ir išsaugoti pirminės būsenos.
Politologija  Referatai   (8 psl., 16,71 kB)
Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.
Teisė  Referatai   (30,58 kB)
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Šis terminas iki šiol nėra tiksliai apibrėžtas ir skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi šios sąvokos apibrėžimai. Žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Politologija  Referatai   (14 psl., 25,92 kB)
Juozas Aputis
2009-12-16
Juozas Aputis (g. 1936 m.) - žymiausias 20 a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Jo kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos Jonui Biliūnui. Savo kūriniuose Juozas Aputis iškelia šias vertybes: žmogaus jautrumą, mokėjimą įsijausti į kito kančią, nenorą jį įskaudinti ar paniekinti.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 1,15 MB)
Plačiąja prasme liaudies menas apima visus dvasinės kultūros paminklus, pasireiškusius tiek žodine kūryba (tautosaka), tiek muzikos garsais, tiek matomąja, arba vaizdine, vienos ar kitos medžiagos forma – architektūrine, skulptūrine, tapybine, grafine ar ornamentine. Čia neliesdami tautosakos ir liaudies muzikos, sustosime prie trečiosios liaudies meno srities, kur liaudies menininkas savo estetinius polinkius išreiškė realioje medžiagoje, t.y. prie tautodailės.
Istorija  Referatai   (9 psl., 618,63 kB)
Šiame darbe rašydama apie graikų dievus visų pirma paminėjau mitologijos sąvoką, nes mitai yra dievų istorija ir svarbu yra tai, jog mitologijos klestėjimo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Darbe paminėjau daugelį dievų ,jų atliekamas funkcijas, taip pat dievų santykį su paprastais žmonėmis. Paminėjau ir senovės graikų religiją kuri buvo grindžiama kulto ir apeigų sistema, nes aukų aukojimas dievams ir jiems skirtos apeigos taip pat vaidino didelį vaidmenį Homero epuose.
Filologija  Referatai   (9 psl., 1004,16 kB)
Civilinė teisė
2009-12-11
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)
Plečiantis pasaulyje ekonomikai ir jos santykiams tarp įvairių valstybių, atsirado tarptautinė prekyba. Daugiau nei prieš 200 metų A. Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir panaudoti šalių ekonominius išteklius. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Komunikacijos  Referatai   (12 psl., 18,36 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)
Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)
Šeima yra visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. Pasak, Šalkausko, tai visuomenės miniatiūra, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (IIIsk. 38 str.). Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, prieglobstis žmogui nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos. Nuo pat atsiradimo šeima buvo žmonijos kultūrinių, dorovinių vertybių, žmogaus psichologinės kultūros puoselėtoja ir skleidėja. Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima.
Socialinis darbas  Referatai   (16 psl., 27,33 kB)
Visos tautos ir karaliai dėmesingai sekė dviejų stipriausių pasaulio tautų kovą. Ypač ja dėl artimos Italijos,nuo kurios skyrė tik sąsiauris,kaiminystės domėjosi Makedonijos karalius Pilypas.Kai tik jis sužinojo,kad Hanibalas perėjo Alpes,buvo patenkintas išgirdęs apie įsiliepsnojusį karą tarp romėnų ir kartaginiečių,bet nežinodamas, kas stipresnis ,dvejojo,kam linkėti pergalės.Tačiau jau trečiame mūšyje pergalė buvo palanki kartaginiečiams, todėl Pilypas irgi linko į tą pačią pusę ,kuri laimėjo, ir nusiuntė pasiuntinius pas Hanibalą.
Istorija  Testai   (4 psl., 81,72 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgiančią metodologiškai vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.
Teisė  Referatai   (10 psl., 58,54 kB)
Indija
2009-11-01
Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.
Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)
Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).
Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)
Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. pr. Kr. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris. 46 m. Pr.Kr.Pilypas (Aleksandro tėvas) buvo nužudytas. 
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą.
Istorija  Pateiktys   (13 psl., 16,95 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
iandieninėje visuomenėje, kai vyrauja egocentrizmas ir naudos sau siekimas, žygdarbiai pateikiami kaip senų laikų atgyvena, ir pasiaukojimas tarytum jau niekam nebereikalingas. Dar devyniasdešimt pirmųjų sausio tryliktąją žygdarbis buvo pagrindinis žuvusiųjų po tankais tikslas. Tad kas įtakojo tokį žmonių pasikeitimą? Kodėl net gilioje senovėje žmonės ieškojo gyvenimo prasmės ir nebijojo dėl jos pasiaukoti?
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,7 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Kazys Pakštas
2009-10-06
Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti darbus savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir daugeliui geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių.
Geografija  Referatai   (11 psl., 20,12 kB)
Tautų Pavasaris
2009-10-05
Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!
Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)
Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.
Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.
Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)
Kalba
2009-09-14
Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo galimybių, lankstumo ir kitų kokybių iš visų gyvūnų tik žmogus turi kultūrą, su kuo aš visai nesutinku, tačiau dabar kalbėsiu tik apie vieną iš penkių pagrindinių žmonių kultūros komponentų - apie kalbą.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)
Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,05 kB)
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Filologija  Referatai   (9 psl., 24,59 kB)
Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 16,65 kB)
Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.
Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Pateikiama šių autorių įžangos interpretacijoms: B. Radzevičiaus, Kazio Bradūno, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Balio Sruogos, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Janinos Degutytės, Antano Škėmos, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, Maironio, Kristijono Donelaičio, Vytauto Mačernio, Henriko Radausko
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 12,3 kB)
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,85 kB)
Šviečiamajame amžiuje: žmogus ir žmonija išsivaduoja iš nesavarankiškumo (istorija suvokiama kaip žmonijos pažangos procesas; pažangos variklis — lavėjantis ir laisvėjantis protas). Romantizmo epochoje: atsigręžiama į žmogaus ir tautos vaikystę, į pirmapradę prigimtį (istorija suvokiama kaip tautų raida; tautos savitumui išlaikyti svarbi kultūrinė ir istorinė atmintis).
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,76 kB)
Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.
Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Geri mokymo būdai ir metodai - mokytojo sėkmė. Sėkmingas darbas mokykloje. Mokytojas – pavyzdys vaikui. Mokytojo dėmesys ir teisingumas kiekvienam vaikui. Koks yra mokytojo vaidmuo mokymo sistemos reformoje? Mokytojas - ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios klasės ar grupelės vadovas. Reiketu pabrėžti, kad ugdymo ir švietimo reformą vykdo ne vadovėliai, programos ar kitos mokymo priemonės, o mokytojai. Norint reformuoti ugdymo sistemą, reikia ,,reformuoti” moktoją. Tik naujai mąstantis mokytojas gali sukurti naujus vadovėlius, naujas programas.
Pedagogika  Referatai   (8 psl., 22,66 kB)
Žmonės dažnai dalijami į fizikus ir lyrikus. Fizikais vadinami tie, kurie labiau pasikliauja tikrove, lyrikai- svajonėmis, įsivaizdavimais. Literatūroje pirmieji vadinami realistais, antrieji- romantikais. Ir meno istorijoje skiriamas realistinis (tikroviškas) ir romantinis (vaizduotės) tipai. Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Kas yra menas romantikams. Romantinės literatūros bruožai. Garsiausi romantizmo atstovai. Krypties ribos
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 8,53 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)
1773 m. liepos 21 d. popiežius Klemensas XIV panaikino Jėzuitų ordiną. Didžioji dalis Respublikos mokyklų liko be priežiūros, ir tai paskatino greičiau pradėti pertvarkyti švietimo sistemą. 1773 m. spalio 14 d. Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija. Ji tapo viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje. Edukacinės komisijos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos. Jai pavedė rūpintis ne tik mokymu, bet ir supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,15 kB)
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Žiniasklaida  Konspektai   (3 psl., 6,91 kB)
1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Pasinaudojusi Nikolajaus II 1905 m. spalio 17 d. manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus. Įvairioms lietuvių politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905 m. gruodžio 4–6 d. Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Seimas priėmė rezoliuciją, kur visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos ir seimo, kuris būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Vilniaus seimas nutarė, kad Lenkijos karalystės administracijai priklausantis Suvalkų kraštas būtų priskirtas prie visos Lietuvos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,77 kB)
Pirmojo pasaulinio karo rezultatus įvertinti ir pasaulio žemėlapį pertvarkyti turėjo tarptautinė Taikos konferencija Paryžiuje. Ji tęsėsi metus – nuo 1919 m. sausio 18 iki 1920 m. sausio 21 dienos. Svarbiausias jos tikslas – pasirašyti taiką su nugalėta Vokietija. Ryškiausią vaidmenį konferencijoje vaidino „didžioji ketveriukė“ – JAV prezidentas V. Vilsonas, Prancūzijos premjeras Ž. Klemenso, D. Britanijos premjeras Dž. L. Džordžas ir Italijos premjeras V. Orlando.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,9 kB)
Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos laikantis visų tarptautinės teisės normų, kaip nuo seno lietuvių gyvenama teritorija, kurios prisijungimo prie savo tėvynainių siekė daugiau kaip 500 metų Vokiečių ordino pavergti tautiečiai. Lietuvos atgimimo veikėjai, Lietuvos Taryba, o vėliau Lietuvos Respublikos vyriausybė savo uždaviniu kėlė visų etnografinių žemių sujungimą į vieną tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,71 kB)
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Baltijos valstybėms iškilo tiesioginis arba Vokietijos, arba SSRS pavojus. Nacistinė Vokietija, turėdama karinių planų Vakarų Europoje ir nenorėdama be laiko konfliktuoti su SSRS, garsių 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Molotovo–Ribentropo paktų pagrindu perleido Maskvos valdžios įtakai Baltijos valstybes. Bolševikai galėjo užimti jas dar 1939 m. rudenį: Lenkija buvo okupuota, su Berlynu pasirašyta sutartis, D. Britanija ir Prancūzija kilus karui jau nebeturėjo jokios įtakos įvykių eigai Rytų Europoje.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,96 kB)
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusi konferencija, J. Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais principais ir etnografinėse sienose. Tuo metu dar nebuvo galutinai aiškios Lietuvos valstybės etnografinės sienos ir jas dar reikėjo nustatyti. Bendresnio pobūdžio teritorijų suvokimas, suprantama, buvo. Jis siekė XIX a. paskutinio ketvirčio tautinio atgimimo laikmetį.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,39 kB)
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,99 kB)
Hitleris 1941 m. kovo 3 d. pageidavo, kad SS ir saugumo policijos organai galėtų veikti betarpiškai už fronto linijos ir turėtų galimybę žaibiškai likviduoti sovietų pareigūnus ir komisarus. 1941 m. kovo 13 d., atsižvelgdamas į Hitlerio pageidavimus, Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybės viršininkas V.Keitėlis pasirašė instrukciją, papildančią Hitlerio „Barbarosos“ įsakymą ypatingąja veikla („Richtlinien auf Sondergebieten zur Weisung Nr.21 (Fall Barbarossa)). Instrukcija suteikė SS ir policijos vadui Himleriui ypatingus įgaliojimus vermachto operacijų srityse.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,32 kB)
Teistinė žmogaus koncepsija. Menas. Vergovė. Feodalinė visuomenė. Mokslas. Natūralistinė žmogaus koncepsija.Žmogaus visuomeninė aplinka. Istorija. Žmogaus santykiai su gamta. Buržuazinė visuomenė. Žmogaus pasaulio vidinių ryšių prigimtis. Žmogaus techninis pasaulis. Papročiai. Paprotinės. Visuomenė. Tauta. Mitas ir magija. Dialektinė materialistinė žmogaus koncepcija. Žmogaus organizmas. Religija. Klasinė visuomenė. Gamtinė žmogaus aplinka. Techninė žmogaus aplinka. Moralė. Pirmykštės visuomenės anatomija. Žmogaus.
Filosofija  Paruoštukės   (1 psl., 9,83 kB)
Pagrindinės filosofijos sąmpratos, jų apibrėžimai.
Filologija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 25,95 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Lietuvių kalba  Analizės   (10 psl., 44,1 kB)
Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Mes gyvename anarchiškoje seksualumo visuomenėje. Ką reiškia seksualumas ir skaistybė dabartiniame pasaulyje? JAV šiuo metu pats didžiausias gimimų koeficientas (šeimai tenka 2,1 vaiko). Tačiau neturime pamiršti, kad kiekvienais metais daugiau negu milijonas imigrantų atvyksta į šią šalį. Imigrantai linkę turėti didesnes šeimas, nes jie mato ateitį vaikuose. Dabar mūsų ateitis JAV visiškai priklauso nuo užsieniečių. Europa su 44 šalimis miršta, išskyrus Albaniją, kurioje šeima turi 2,8 vaiko. Vidutinė pora Europoje (Rytų ir Vakarų) turi mažiau negu 1,4 vaiko per vedybinį gyvenimą.
Psichologija  Straipsniai   (5 psl., 7,03 kB)
Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti jaunimą nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi, nuo klaidų meilėje, lytiniame gyvenime. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Neplanuotai pastoti moteris gali bet kuriuo reprodukcinio amžiaus metu, bet tikimybė yra gerokai didesnė jaunystėje, ypač kai dar nėra kontracepcijos patirties. Sekso draudimas dabar paprasčiausiai neveikia, o melaginga informacija tik dar labiau pablogina situaciją.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 36,62 kB)
Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai. Rinkos pusiausvyros pažeidimai vyriausybei nustatant minimaliąją ir maksimaliąją kainas. Minimalioji kaina ir jos taikymas. Maksimalioji kaina ir jos taikymas. Užsienio šalių valstybinio kainų reguliavimo raida ir ypatumai. Valstybinio kainų reguliavimo problemos Lietuvoje. darbe pateikiama išsami valstybinio kainų reguliavimo įtakos rinkos pusiausvyrai analizė. Teorinėje dalyje atskleidžiamos rinkos valstybinio reguliavimo priežastys ir padariniai, pateikiama grafinė medžiaga, susieta su tiksliais ir aiškiais aprašymais; valstybės kišimosi į rinkos mechanizmą praktinė nauda iliustruojama gausiais pavyzdžiais, pagrindžiančiais šio reguliavimo būtinumą ir išryškinantį jo ydas bei neigiamą įtaką rinkos pusiausvyros susidarymui.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 55,35 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Dorovinio ugdymas prioritetinė Japonijos bendrojo lavinimo sritis. Dorovinis ugdymas kaip savarankiška disciplina. Uždaviniai. Dorovinis ugdymas per kitus mokomuosius dalykus. Dorovinis mokinių ugdymas specialiųjų užsiėmimų metu. Dorovinis mokinių ugdymas kasdieninėje veikloje. Doroviniai japonų visuomenės bruožai. Religijos ir dorovės ryšys Japonijoje.
Pedagogika  Referatai   (17 psl., 31,02 kB)
69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.
Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)
Juozas Aputis
2009-08-13
Prozininkas, novelių autorius Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčių kaime (Raseinių r.), kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, vėliau įsikūrė Dzūkijoje, vaizdingame Zervynų kaime. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“ (nuo 1980 m.) redakcijose. Nuo 1990-1994 m. buvo „Metų“ redaktorius, nuo 1995 m. – „Metų“ žurnalo prozos skyriaus redaktorius. Pirmosios novelių knygos Žydi bičių duona (1963) ir Rugsėjo paukščiai (1967) ženklino permainas prozoje – perėjimą nuo epinio objektyvaus vaizdavimo, kurio reikalavo socialistinio realizmo teorija, prie lyrinio, poetiško pasakojimo.
Lietuvių kalba  Konspektai   (86,31 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 68,19 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.
Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)
Valdas Anelauskas. Katalikų Bažnyčia. Lietuvos Laisvės Lyga. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė. VLIK'as. Romas Kalanta. Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,61 kB)
“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,36 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos. Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė.
Filosofija  Analizės   (10 psl., 16,66 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Socialdemokratija
2009-08-12
Socialdemokratija Vakarų Pasaulio istorijoje. Socialdemokratija Vakarų valstybėse. LSDP vaidmuo tarpukario Lietuvoje. Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme.
Politologija  Referatai   (14 psl., 19,2 kB)
Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 8,22 kB)
Kelias į valdžią. Napoleono politikos specifika. Kontinentinė sistema. Dauguma istorikų Napoleoną Bonapartą laiko viena didžiausių pasaulio istorijos legendų. Šaltakraujiškas strategas, naktis triūsiantis prie naujų užkariavimų planų, nenuilstantis karvedys, kovojantis kariuomenės priešakyje ir savo asmenybės galia suteikiantis kariams nenumaldomą fanatizmą ir pasitikėjimą visu tuo ką valdovas sako ir daro. Napoleonas yra nuolat lyginamas su Aleksandru Makedoniečiu, Gajumi Julijumi Cezariu, net Adolfu Hitleriu, tačiau nė vienas iš šių karvedžių nebuvo toks didingas kaip Napoleonas.
Politologija  Referatai   (11 psl., 14,6 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
Filosofinis ateizmas ir religija istorijoje: nuo antikos iki naujųjų laikų. Holbacho ateizmas. Kritiškas religinio tikrovės vaizdo tyrinėjimas. Ar religija gali būti žmogaus laimės priežastis ir gyvenimo prasmė. Religiją ir ateizmą konceptualiai įprasmina filosofija, o žmonių sąmonėje įsitvirtina per pasaulėžiūrą - religinę ar mokslinę. Pasitelkęs gamtos mokslus, ateizmas įrodinėja religijos kaip pasaulio pažinimo instrumento nepatikimumą. Išsivystę visuomenės mokslai leidžia parodyti religijos visuomeninio vaidmens prieštaringumą bei ribotumą. Jei ateizmą suprasime tik kaip argumentuotą religijos kritiką, tai religijai išnykus, jis taps nebereikalingas.
Filosofija  Referatai   (12 psl., 25,47 kB)
Romantizmo literatūros ypatybės. A. Mickevičiaus vieno kūrinio analizė. B. Sruogos asmenybė ir kūryba. Pasirinkto kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Baltų kalbos. Romantizmas - XVIII a. pab. - XIX a. pr. Vakarų Europos kryptis, kuri reiškėsi literatūroje, dailėje, mene, muzikoje. Romantizmas protestuoja prieš švietėjų racionalumą, prieš kasdienybės buitiškumą ir menkystę, socialinės tikrovės priešiškumą asmenybei. Etinis romantiko principas - būti nepaklusniam ir nepatenkintam, grumtis su priespauda, veržtis į išganingą tobulybę ar svajonę. Nerasdami idealo savo meto visuomenėje, romantikai susidomi folkloru, istorija, bibliniais mitais, tuo, kas paslaptinga, nepaprasta, žmogaus protui neprieinama, jaučiama tik intuityviai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,53 kB)
Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė. Pasaka - tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jos pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai - "gražus melas", kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata - tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,16 kB)
Istorija
2009-08-01
Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
Senovės Graikija
2009-07-16
Tai buvo jūrinė civilizacija. Geografinė padėtis - balkanų pusiasalis. Sąlygos verstis žemės ūkio nebuvo itin palankios. Beveik nėra miškų. Graikai augino ir garsėjo vynuogynais ir alyvuogėmis. Pirmosios šventyklos buvo statomos iš medžio arba nedegtų plytų, vėliau iš akmens. Graikai išrado kėlimo prietaisus t.y. skridinius ir skrysčius. Jais naudojantis galėdavo kelti 30 t sveriančius akmenis.
Istorija  Referatai   (6 psl., 727,04 kB)
Egipto civilizacija
2009-07-16
Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.
Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Patriotizmas
2009-07-10
Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.
Politologija  Referatai   (12 psl., 23,43 kB)