Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 402 rezultatai

Atmosferos tarša
2012-11-29
VGTU 3 semestras. Atmosferos teršimas, fotocheminis smogas, pagrindiniai cheminiai teršalai, oro užterštumas Lietuvoje, žemės tarša, ozono sluoksnis, šiltnamio efektas, rūgštūs lietūs, transporto priemonių tarša, pramonės įmonės, buitinė tarša, priemonės prieš pramonės taršą, oro valymo įrenginiai, jų klasifikacija, veikimo principai.
Inžinerija  Referatai   (15 psl., 949,93 kB)
ĮVADAS 3 1. TRANSPORTO PASLAUGŲ RINKOS ANALIZĖ ŠALYJE 4 1.1. ŠALIES VERSLO APLINKA IR IŠORINIŲ VEIKSNIŲ POVEIKIS 4 1.2. ŠALIES POLITIKOS KRYPTYS IR GALIMOS VEIKLOS STRATEGINĖ APLINKA 4 1.3. PASIŪLOS IR PAKLAUSOS SUGRETINIMAS 5 1.4. PASIŪLOS SUBJEKTAI IR KONKURENCINGUMAS 6 1.4.1. IĮ „X“ KONKURENTAI 6 1.5. NAUJŲ TRANSPORTO PASLAUGŲ ĮSITERPIMO Į RINKĄ GALIMYBĖS 7 2. TRANSPORTO ĮMONĖS IR JOS VEIKLOS EKONOMINĖ ANALIZĖ 8 2.1. TRANSPORTO ĮMONĖS STEIGĖJAI 8 2.2. ĮMONĖS STRUKTŪRA IR FUNKCIJŲ PASKIRSTYMAS 9 2.3. ĮMONĖS TURTAS 9 2.4. ĮMONĖS VEIKLA 10
Vadyba  Kursiniai darbai   (37 psl., 141,53 kB)
Apskaita ir auditas
2012-04-24
Apskaita ir auditas. Sampratos
Apskaita  Konspektai   (7 psl., 16,88 kB)
Žinių vadybos įtaka darniam organizacijos vystymuisi
Ekologija
2011-05-23
ekologijos referatas apie vandens tarsa, irasyti veiksniai, vandens svaros normos, bendra informacija apie vandens tarsa.
Aplinka  Kita   (16 psl., 34,17 kB)
TURINYS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS...........................................................................................2 ĮVADAS..............................................................................................................................................3 1. Įmonės veiklos finansinės analizės teorinės prielaidos...................................................................4 1.1 Įmonės veiklos finansinės analizės esmė bei reikšmė įmonės valdymui................................4 1.2. Įmonės veiklos finansinės analizės tikslai ir uždaviniai.........................................................8 2. Įmonės veiklos finansinės analizės būdai ir metodai.....................................................................16 2.1. Įmonės veiklos finansinės atskaitomybės analizė.................................................................16 2.2. Santykinių rodiklių analizė...................................................................................................30 3. UAB „Transpa“ įmonės veikos finansinė analizė..........................................................................43 3.1. UAB „Transpa“ įmonės finansinės atskaitomybės analizė...................................................43 3.2. UAB „Transpa“ įmonės santykinių rodiklių analizė............................................................50 IŠVADOS..........................................................................................................................................56 LITERATŪRA..................................................................................................................................59
Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (77 psl., 162,43 kB)
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.
Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)
Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)
Kiekvienos įmonės vadovas norėdamas savo klientams garantuoti aukštą paslaugų kokybę, pilną aptarnavimą, savalaikį užsakymų vykdymą bei lanksčią kainų sistemą ir nuolaidas, privalo nuodugniai apsvarstyti savo įmonės kūrimo scenarijų. Tik nuo marketingo aplinkos poveikio įmonei, priklauso įmonės veiklos rezultatai, bei pelnas, todėl įmonės vadovas taip pat privalo nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Kad įmonė sėkmingai vystytų ir plėstų savo veiklą, pirmiausia reikia stengtis nustatyti vartotojų poreikius ir kurti tokias prekes bei paslaugas, kurios tenkintų vartotojų poreikius bei norus. Įmonės veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti turi būti skiriamos visos įmonės pastangos.
Rinkodara  Namų darbai   (13 psl., 25,68 kB)
Verslo pardavimas
2011-04-30
Darbas apie Verslo pardavima.
Teisė  Referatai   (9 psl., 42,18 kB)
darbas apie svietimo finansavima
Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)
Lotynų priesagos
2011-04-28
Graikiškos priesagos Acefalija [gr. a - ne + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - begalvystė - įgimtas galvos nebuvimas. Akrocefalija [gr. akros - smailus + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - smailiagalvystė - įgimta bokšto formos kaukolė. Brachicefalija [gr. brachys - trumpas + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - trumpagalvystė (kaukolės pločio ir ilgio santykis didesnis kaip 80%). Dolichocefalija [gr. dolichos - ilgas + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - ilgagalvystė (kaukolės pločio ir ilgio santykis mažesnis kaip 75%). Velodromas [lot. velox (kilm. velocis) - greitas, skubus + gr. dromos - bėgimo takas, aikštė] - specialiai įrengta dviratininkų varžybų vieta. Tankodromas [angl. tank - cisterna, bakas + gr. dromos - bėgimo vieta] - vieta, kur mokomasi važiuoti ir kovoti tankais, šarvuočiais, kitomis kovos mašinomis. Lotyniškos priesagos Psichologija - mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, vystymąsi, reiškimosi formas ir mechanizmus. Aerariumas [gr. aer - oras] - nuo saulės ir vėjo apsaugota oro vonių aikštelė. Delfinariumas - baseinas, įrenginys delfinams laikyti, tirti ir demonstruoti. Absintizmas [pranc. absinthe - pelynų degtinė] - lėtinis apsinuodijimas pelynu, sukeltas ilgalaikio absento vartojimo. Alkoholizmas - dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija. Algicidai [lot. alga - dumblis + caedo - žudau] - pesticidai dumblių veisimuisi stabdyti.
Kitos kalbos  Namų darbai   (3 psl., 11,11 kB)
Audito darbas apie ilgalaikio materialiojo turto audita.
Finansai  Referatai   (13 psl., 34,34 kB)
Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Darbo tikslas – išanalizuoti darbo užmekesčio apskaitos tvarkymą. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti literatūrą. 2. Išanalizuoti kaip organizuojama darbo apskaita UAB „ Kortuva“. 3. Išanalizuoti kaip pildomi UAB „ Kortuva“ darbo laiko ir darbo užmokesčio žiniaraščiai. Šio darbo objektas - darbo užmokesčio apskaita UAB „Kortuva“.
Apskaita  Kursiniai darbai   (22 psl., 34,13 kB)
optikos paslaugos
2011-04-21
optikos paslaugos slapto pirkejo tyrimai ir daug visko
Sociologija  Kursiniai darbai   (50 psl., 166,21 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
Paslaugos
2011-04-20
puikus darbas :)
Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 41,4 kB)
nedarbas ir jo priežastys lietuvoje
Ekonomika  Kursiniai darbai   (23 psl., 107,05 kB)
Pinigų vertės problemos.
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)
Kultūra Potemė : Tradiciniai amatai tampa gyva tautos kultūros dalimi. Kodėl svarbu neprarasti šio lietuvių kultūros klodo? Atgimstantys tradiciniai amatai Lietuvoje Ekonomikai spraudžiant į kampą kaimuose ieškoma verslo alternatyvų - prisimenami tradiciniai amatai. Plojama rankomis, kad gaivinant tradicijas bus sukurta papildomų darbo vietų, o kaimo žmonės galės užsidirbti duonai. Vis daugiau žmonių bando įsitvirtinti tradicinių amatų srityje. Taip pat daugėja paveldo produktų pirkėjų, didėja ir tradicinių gaminių paklausa, nes žmonės vis dažniau renkasi namų darbo gaminius. Tai rodo pardavimai mugėse, ūkininkų turgeliuose.
Nedarbas regione
2011-03-29
Kaip pasireiškia nedarbas? Kas sukelia nedarbo lygio pakitimus? Kodėl 2008-2009 metais nedarbo lygis taip išaugo? Pastaruoju metu nedarbas yra labai aktuali tema mūsų gyvenime. Tai ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių ir pasirinkau šią temą. Aukštas nedarbo lygis - viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų visoje Lietuvoje. Nedarbo lygis vis auga ir auga. Nedarbas stabdo žmogaus socialinę raidą, mažina jo galimybes, aktyvumą, didina izoliavimąsi nuo visuomenės. Kaip išvengti šių pasėkmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai nelabai neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įgyti stažą labai sunku ir taip jis įstoja į bedarbių gretas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (13 psl., 48,79 kB)
Pagrindinis kompanijos logistikos tikslas - efektyviai ir ekonomiškai užtikrinti reikiamą klientų aptarnavimo lygį. Klientų aptarnavimas - klientų poreikių tenkinimo sistema, garantuoti balansą tarp sąnaudų ir norimo aptarnavimo lygio. Reikiamas produktas, reikiamoje vietoje, reikiamam vartotojui, reikiamu laiku, reikiamo kiekio. Siekiant išlaikyti turimus ir pritraukti naujus klientus būtina užtikrinti jų aptarnavimą ir atlikus užsakymą. Taigi privalu garantuoti klientams pagalbą, kad produktas funkcionuotų, kaip tikimasi, kai vartotojas pradeda jį naudoti. Firma turi užtikrinti, kad būtų gerai organizuoti remonto darbai, galimybę gauti atsargines dalis, aprūpinimą reikalinga technika ir ekonomine dokumentacija, kad būtų vykdomos visos firmos garantijos ir įsipareigojimai, organizuojamas produkcijos atšaukimas ir pakeitimas kai dėl jo kyla problemų.
Logistika  Kursiniai darbai   (13 psl., 23,21 kB)
Tai UAB “Karys” verslo planas. Įmonė veiklos pobūdis: karate treniruotės. Taip pat klientams bus teikiamos nemokamos konsultacijos mitybos klausimais.
Administravimas  Kita   (28 psl., 72,08 kB)
paklausa
2011-03-27
paklausa
Ekonomika  Referatai   (14 psl., 31,62 kB)
Viešojo sektoriaus ekonomikos disciplinos namų darbas. įvertintas labai gerai
Ekonomika  Namų darbai   (14 psl., 198,82 kB)
Praktikos darbo ataskaita. Praktikos darbas truko dvi savaites. Uždaviniai, įvadas, darbe pateikiami darbų aprašymai, pateikiamos nuotraukos, lentelės, išvados.
Kita  Ataskaitos   (9 psl., 648,39 kB)
Vilniaus degtynes analize
Ekonomika  Analizės   (18 psl., 80,49 kB)
ĮVADAS 1. Konkurencinis pranašumas 1.1. Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, jų įvairovė 1.2. M.Porter‘io penkių konkurencinių jėgų modelis 1.3. Konkurencinių strateginių grupių žemėlapis ir jo teikiama nauda 1.4. Konkurencingumo analizė 2. UAB „Kosmelita“ veiklos tyrimas ir vertinimas 2.1. Bendrovės veiklos apibūdinimas 2.2. Bendrovės veiklą įtakojantys veiksniai 2.3. Rinkos tyrimas 2.3.1. Parduotuvės „Eurokos“ užimama padėtis kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotų parduotuvių rinkoje 20 2.3.2. Konkurentų analizė pagal strategines grupes 2.3.3. Parduotuvės konkurencingumo analizė 2.3.4. Konkurentų analizė pagal M. Porter‘io modelį 2.4. Vartotojų nuomonės tyrimas 2.4.1. Tyrimo apibūdinimas 2.4.2. Tyrimo rezultatų analizė 2.5. Konkurencinio pranašumo didinimo pagrindinės sritys ir galimybės IŠVADOS IR PASIŪLYMAI LITERATŪRA 1 priedas- Anketa Temos aktualumas. Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbant apie įsikuriančias naujas įmones, bankrutuojančias senas ir, žinoma, konkurenciją tarp esančių. Šiandien plačiai vystantis verslui atsirandanti vis didesnė įmonių įvairovė sąlygoja didėjančią tarpusavio konkurenciją. Tai skatina ieškoti naujų būdų atlaikyti konkurenciją. Geras pirkėjo aptarnavimas yra vienas iš veiksnių, garantuojančių įmonės sėkmę, be to jis padeda įgyti tvirtą konkurencinį pranašumą, užtikrinti pelningumą ir sėkmę ateityje. Svarbiausias kokybės vertintojas yra vartotojas ir įmonės tikslas yra jį patenkinti. Tai įmanoma tik gerai pažinus savo klientus ir išsiaiškinus jų poreikius. Vartotojų poreikių žinojimas įgalina įmonę efektyviau juos patenkinti, todėl visi procesai turi vykti taip, kad vartotojas būtų laimingas ir sugrįžtų.
Vadyba  Diplominiai darbai   (43 psl., 401,53 kB)
UAB "Platinum"
2011-03-19
ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ
Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)
Bakalauro darbas
2011-03-10
prekes zenklas
Administravimas  Diplominiai darbai   (27 psl., 49,92 kB)
Įvadas,Reikšme,Uždaviniai,Klientų Logistinio Aptarnavimo Planavimas,Vartotojų aptarnavimo prioritetai,Aptarnavimo standartu nustatymas,Strategijos nustatymas,Medžiagų aprūpinimo strategijos nustatymas,Aprūpinimo strategijos nustatymas,Koncepcija „Kaip tik laiku“,Išvados,Literatūra ir informaciniai šaltiniai
Logistika  Referatai   (18 psl., 29,2 kB)
Ekonomikos dalyko referatas apie smulkaus ir vidutinio verslo pletra Lietuvoje.
Ekonomika  Referatai   (9 psl., 21 kB)
ĮVADAS 3 1. KORUPCIJOS APIBRĖŽIMO PROBLEMATIKA 4 2. KORUPCIJOS KLASIFIKAVIMAS 8 2.1. „Didžioji“ ir „mažoji“ korupcija 8 2.1.1. Korupcija privatizacijos procese 10 2.1.2. Viešųjų pirkimų korupcijos formos 12 2.2. Tarnybinė, politinė, komercinė(ekonominė) korupcija. 12 2.3. Korupcija pagal kiekybinį kriterijų 14 2.4. Korupcija hierarchijose 15 2.5. Korupcijos skirstymas pagal korupcijos pasmerkimą visuomenėje 16 2.5.1. Korupcijos rūšys pagal J. Heidenheimerį: 17 2.6. Korupcija pagal laiko kriterijų 17 2.7. Korupcijos formos pagal G.E. Caiden 21 2.8. Pasyvioji ir aktyvioji korupcija 22 2.9. LR STT korupcijos skirstymas 22 2.10. Korupcijos formos nustatytos LR Baudžiamąjame kodekse 23 2.11. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veiklos apibūdinimas „Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme“ 25 2.12. Korupcijos skirstymas pagal pasireiškimo sritis 26 3. KORUPCIJOS, TEISĖS IR MORALĖS SANTYKIS KAIP VISUOMENĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMO PRIEMONĖ 27 IŠVADOS 30 LITERATŪRA 31
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (31 psl., 50,23 kB)
Sudaryti įmonės veiklos metinį planą, apskaičiuojant šias plano dalis: 1. Įmonės ekonominių rodiklių apskaičiavimas 1.1. Produkcijos gamybos programos apskaičiavimas 1.2. Materialinių ir energetinių išteklių poreikio ir išlaidų nustatymas 1.3. Personalo poreikio ir darbo kaštų apskaičiavimas 1.4. Parduodamos produkcijos gamybos kaštų apskaičiavimas 1.5. Veiklos sąnaudų apskaičiavimas 1.6. Įmonės pajamų ir pelno apskaičiavimas 1.7. Pinigų srautų nustatymas 1.8. Balanso sudarymas 2. Įmonės veiklos rodiklių analizė 2.1. Įmonės pagrindiniai ekonominiai rodikliai ir jų apibendrinimas Literatūra
Ekonomika  Kursiniai darbai   (33 psl., 107,99 kB)
Šalies plėtrą sąlygoja daug veiksnių. Kai kurie iš jų yra specifiniai šaliai, kai kurie - bendri visoms šalims. Visų šalių ekonominę raidą lemia užsienio investicijos. Besivystančiose šalyse, kur žemas darbo našumas, atsilikusios gamybos technologijos ir technika, tik užsienio kapitalas gali sudaryti galimybes pagreitinti šalies ekonominį augimą, pakelti darbo našumą, investuojant į gamybos priemones. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse dėl aukštų gamybos sąnaudų investicijos neduoda pelno, ir verslininkai ieško būdų kapitalui išvežti į atsilikusias šalis, kur žemesnis gyvenimo lygis, o kartu ir pigi darbo jėga. Tiesioginis užsienio investicijų pritraukimas yra svarus šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, verslo infrastruktūros, politinių sprendimų, apmokestinimo, privatizavimo ir kt.
Ekonomika  Referatai   (12 psl., 230,71 kB)
Lietuvos įmonės dabar išgyvena labai daug įvykių, turinčių įtakos jų finansinei būklei, veiklos rezultatams, stabilumui ir plėtrai. Neigiamą įtaką jų veiklai daro šalies ekonominiai ir politiniai pokyčiai, infliacijos svyravimai, nestabili finansų ir mokesčių sistema, bankų krizė ir kiti veiksniai. Labai pasikeitė išorės aplinka (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu), daugelis įmonių nesugebėjo prie jos prisiderinti, priimti reikalingus sprendimus pertvarkant įmonės organizacinę valdymo struktūrą, numatant svarbiausius tikslus ir strategijas. Tai, savo ruožtu, privedė tokias įmones prie žlugimo.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 31,67 kB)
Žmonių sauga
2010-12-21
Šių metodinių nurodymų tikslas – supažindinti būsimuosius specialistus su pagrindiniais darbuotojų saugos ir sveikatos profesinės rizikos vertinimo aktais, instrukcijų rengimo bendraisiais reikalavimais, asmeninių apsaugos priemonių parinkimo tvarka, nelaimingų atsitikimų tyrimo aktų pildymu ir profesinių ligų tyrimo dokumentacija bei išmokyti atlikti rizikos veiksnių analizę, parengti instrukcijas tam tikrų profesijų darbuotojams.
Statyba  Referatai   (11 psl., 23,66 kB)
Verslo planas
2010-12-20
AB „Autoverslas“ buvo įkurta 2004 m. Šiandien tai žinoma logistikos (su kompleksinių paslaugų teikimo sistema) įmonė. Bendrovė įsikūrusi 4,3 ha teritorijoje, strategiškai patogioje vietoje: Vilniaus miesto pakraštyje, šalia pagrindinių kelių, jungiančių Baltijos šalių, Rusijos bei Europos magistrales. AB „Autoverslas“ klientai – daugiau kaip 700 įmonių (nuo smulkios individualios įmonės Lietuvoje iki stambaus tarptautinio koncerno užsienyje) ir kelios dešimtys fizinių asmenų. Vienu iš esminių bendrovės sėkmės garantų buvo ir ateityje išliks partnerių ir klientų pasitikėjimas vykdant bendrus projektus. Palanki kainų politika ir griežtesni reikalavimai sau yra tik dalis įmonės pastangų tenkinant augančius vartotojų poreikius.
Vadyba  Referatai   (14 psl., 31,44 kB)
Nusprendžiau įkurti Individualią įmonę “DF” angliško vertinio sutrumpinimas (Digital Future), tai reikštų - skaitmeninė ateitis. Kadangi žvelgiant į ateitį, matomas vis didesnis poreikis informacijos paieškai skaitmeniniuose kanaluose ir didėjant kompiuterinių žaidimų populiarumui, ši įmonė teiks interneto ir žaidimų paslaugas. Vartotojai galės susirasti čia reikalinga informacija, o jaunimas galės žaisti žaidimus. Toks pavadinimas pasirinktas, todėl, kad jis yra aiškus, išsamus ir puikiai atitinka veiklos pobūdį. Įmonė tikisi įsitvirtinti šioje rinkoje, todėl nusprendė išsinuomoti patalpas Vilniaus g. 32-12. Tai yra Šiaulių miesto centre.
Apskaita  Kursiniai darbai   (18 psl., 43,8 kB)
Bet kuri veikla pagal savo pobūdį gali būti įvairiapusė, daugialypė. Ji gali jungi daugelio sričių veiklą arba būti labai siaura, specializuota tik vienai konkrečiai veiklai. Norint sklandžiai organizuoti gamybinę veiklą, būtina numatyti keletą labi svarbių kuriant naują veiklą aspektų. Svarbiausi iš jų: kokią naują veiklą (produktą, paslaugą) kursime, koks tai produktas (paslauga), kiek reikės įdėti laiko (koks kūrimo darbo imlumas), jei jį patys kursime savo jėgomis (paruošime jo projektinę dokumentaciją ir pagal ją pradėsime naujo produkto ar paslaugų vykdymo technologiją), kiek reikės projektuotojų ir kokių; kokie konkretūs siekiai, tikslai (ko siekiama, kokiais mąstais, apimtimi); galimi veiklos variantai; veiklos organizavimui reikalingus pagrindinius elementus, ko ir kiek mums reikia: mašinų, įrengimų, pastatų, žmonių, medžiagų, ir kt.; kaip organizuosime pačią veiklą, kur, kada ir kiek, veiklos gamybinės ir valdymo struktūros.
Pramonė  Kursiniai darbai   (32 psl., 470,38 kB)
Atliekų gabenimas
2010-12-10
Atliekų susidarymas ir tvarkymas – viena svarbiausių aplinkosaugos problemų, atsiradusi vos įsikūrus pirmosioms gyvenvietėms ir tapusi ypač aktuali mūsų šimtmetyje. Daug jų susidaro iš maisto, miško, metalų apdirbimo, chemijos, žemės ūkio šakose, buityje ir kitur. Atliekos teršia aplinką, užima daug vietos, dalis jų yra pavojingos aplinkai. Per paskutiniuosius dešimtmečius didesnis dėmesys skiriamas pastangoms sumažinti atliekų poveikį gamtai ir natūraliai aplinkai. Todėl visuomėnėje būtinas strateginis atliekų tvarkymas, kuris susideda iš šių dalių : atliekų rūšiavimo, rinkimo, pervežimo.
Logistika  Namų darbai   (11 psl., 185,41 kB)
Kas yra prekė? Literatūroje pateikiami tokie prekės apibrėžimai: „Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu; Prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui; Prekė yra produktas skirtas mainams. Marketinge apibrėžiant prekę, akcentuojamas vartotojų poreikių patenkinimas, todėl išsamiausią prekės apibrėžimą marketinge pateikia Ph. Kotleris: Prekė yra visa tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius, ir tai, kas siūloma rinkai, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas.“ [3,p.21].
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 74,46 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Stipri šalies bankų sistema yra teigiamo investicinio klimato, palankių skolinimosi sąlygų, užtikrinančių įmonių sėkmingą plėtrą, šalies piliečių galimybių gauti visas šiuolaikinės bankininkystės paslaugas, garantas. Lizingas, arba išperkamoji nuoma — tai finansinė paslauga, leidžianti Jums naudotis norima preke sumokėjus tik dalį jos vertės. Likusią sumą sumokate "SNORO lizingui" dalimis pagal nustatytą grafiką. Prekės nuosavybės teisė lizingo sutarties galiojimo metu priklauso "SNORO lizingui". Prekė tampa Jūsų nuosavybe, kai visiškai atsiskaitote su "SNORO lizingu".
Administravimas  Referatai   (23 psl., 47,22 kB)
IĮ „Saugūs kompiuterių tinklai“ įkurta 2008 rugsėjo 4 dieną. Įmonė nėra didelė, todėl ši įmonės rūšis jai tinka labiausiai. Šiaulių miestas yra didelis, o įmonių, tokių kaip „Saugūs kompiuterių tinklai“ yra tik 3, tačiau jos orientuotos nevien į tinklų projektavimą, serverių konfigūravimą. Mūsų įmonės dėmesys telkiamas vien į kompiuterių tinklus, o tai leidžia tam skirti daugiau dėmesio ir atlikti savo siūlomas paslaugas kurkas geriau nei konkurentai gali atlikti. Taip pat ir pigiau. Šios įmonės vadovas baigęs magistrantūros studijas, įgijo vadybos kvalifikaciją. Šioje srityje turi 3 metus darbo stažo bei tinklų projektavime, ir serverių konfigūravime – daugiau nei 6 metus. Nereikia nei abejoti, kad mūsų įmonė pajėgs Jums suprojektuoti ir eksploatuoti kompiuterių tinklą pačiu Jums optimaliausiu variantu. Įmonė „Saugūs kompiuterių tinklai“ gali apmokyti klientus kaip naudotis mūsų sukonfigūruota programine įranga, kad darbas vyktų sklandžiai, patogiai bei greitai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (30 psl., 247,6 kB)
Pažangios organizacijos, siekdamos išlaikyti konkurencingumą rinkoje, vis daugiau dėmesio skiria žmogiškiesiems ištekliams. Tinkamas personalo valdymas padeda organizacijai siekti jos tikslų ir užimti pirmaujančias pozicijas rinkoje. Šiuolaikinė verslo aplinka skatina įmones ir organizacijas atsisakyti nepagrindinių veiklų, mažinti kaštus, plėtoti pagrindinį jų verslą, ir siekti konkurencinio pranašumo. Akivaizdu, kad pastaruoju metu vis labiau konkurencinį įmonių ir organizacijų pranašumą įtakoja jose dirbantys žmonės. Personalo valdymas tampa ypač aktualia ir reikšminga verslo valdymo dalimi.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 36,69 kB)
Krizė Japonijoje
2010-12-03
Šiandien daug kalbama apie pasaulinę ekonominę krizę, kas ją sukėlė, ieškoma kaltų. Tačiau pasaulis matė ne vieną tokią krizę – didesnę ar mažesnę. Dažnai krizės priežastys būna tos pačios: nepagrįstas skolinimas(-is) ir per didelis vartojimas. Pasaulio ekonominė krizė, kuri prasidėjo 2008 m. ir pasireiškė BVP mažėjimu. Krizę sukėlė ilgalaikių pokyčių naftos rinkos kainodaroje bei su ja susijusiose sferose. Japonijoje staigus ekonomikos nuosmukis 2008 m. pabaigoje daug kam buvo didelė ir nemaloni staigmena, sumažėjus eksporto apimtims ir vartojimui.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 114,89 kB)
Šiuo metu mūsų pasaulis labai ištobulėjęs. Pramonė, ekonomika viskas sparčiai plečiasi. Nuolatinis ekonomikos augimas užtikrina žmonių gėrovę, tačiau dėl didėjančių žmonijos poreikių vis sparčiau naudojami gamtiniai ištekliai ir susidaro vis daugiau atliekų. Šie procesai vyksta taip greitai, kad aplinka nebesugeba atnaujinti išteklių ir sutvarkyti atliekų. Tai kelia šaliai aplinkosaugos problemas.
Aplinka  Referatai   (11 psl., 74,4 kB)
Draudimas
2010-11-30
Draudiko teisės ir pereigos, sudarant draudimo sutartį.Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vėžėjai.Draudimo objektas, sudarant nekilnojamojo turto draudimo sutartis.IŠVADOS.Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos etapais labai svarbią reikšmę turi siekimas būti saugiam ir apsaugoti savo artimuosius, turtą. Tik saugus žmogus gali būti laimingas. Savo turtu žmonės rūpinasi įvairiai: vieni butuose įsirengia signalizaciją, kiti deda šarvuotas duris, dar kiti grotas languose. Bet šie įrenginiai gali apsaugoti nuo vagių, bet nuo gaisro neapsaugo. Dėl šios priežasties žmonės nuo senų laikų ėmė taikyti įvairias draudimo priemones. Draudimo reikšmė
Vadyba  Referatai   (12 psl., 27,61 kB)
Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.
Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)
Daugelyje pasaulio šalių mokesčių sistemas sudaro įvairūs mokesčiai, tačiau labiausiai paplitęs yra pridėtinės vertės mokestis. Valstybėje, kurioje yra įvestas šis mokestis, jį moka kiekvienas. Juk PVM yra vartojimo mokestis, jį sumoka galutinis vartotojas, nesvarbu, ar jis yra fizinis ar juridinis asmuo. Šiam mokesčiui yra skiriama daug dėmesio, įvairių šalių ekspertai mėgina išsiaiškinti PVM taikymo privalumus ir trūkumus. Tačiau siekiant vien pastebėti juos, reikia itin gerai žinoti šio mokesčio elementus. Šiame darbe mes ir aptarsime du pagrindinius PVM mokesčio elementus: apmokestinamąjį momentą ir apmokestinamąją vertę.
Finansai  Referatai   (24 psl., 35,15 kB)
Teisinės darbo tarybos egzistavimo prielaidos įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekse ( toliau – Darbo kodekse), patvirtintame 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926.Darbo kodekso 19 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Tačiau tuo atveju, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime.
Komunikacijos  Referatai   (10 psl., 20,24 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)
Ilgalaikiu paprastai laikomas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Jis beveik kiekvienoje įmonėje vaidina reikšmingą vaidmenį. Tai pastatai, mašinos, specialūs įrengimai, be kurių dažniausiai apskritai neįmanoma sėkminga kokia nors veikla. Šios sąlygos reikšmingos prekiaujant ir teikiant paslaugas, jos dar reikšmingesnės perdirbimo atveju.
Finansai  Kursiniai darbai   (21 psl., 71,9 kB)
Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų marketingui, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių ir labiausiai besiplečiančių ūkio (ekonomikos) sferų. Palyginti su gamybinėmis įmonėmis čia reikia mažiau pradinio kapitalo Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Paslauga yra specifinė prekė. Tai nėra pirmojo būtinumo prekė - poreikių tenkinimo piramidėje paslaugos yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.
Rinkodara  Analizės   (10 psl., 13,77 kB)
Rinkodara
2010-11-16
Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų marketingui, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių ir labiausiai besiplečiančių ūkio (ekonomikos) sferų. Palyginti su gamybinėmis įmonėmis čia reikia mažiau pradinio kapitalo Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Paslauga yra specifinė prekė. Tai nėra pirmojo būtinumo prekė - poreikių tenkinimo piramidėje paslaugos yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.
Rinkodara  Referatai   (9 psl., 13,77 kB)
Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairių gamtos procesų. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikrą tvarką. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemės organizmai daro didžiulę įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamtą, supratęs visa tos sistemos tvarką ar esmę, jis galėtų suprasti ir tai, kaip jis galėtų jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija. Ekologijos sąvoka:Ekologija - tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Čia analizuojamas ne tik aplinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos, bet ir žmo¬gaus veiklos poveikis aplinkai.
Biologija  Referatai   (9 psl., 12,44 kB)
Kaimo turizmas gali buti apibūdinamas kaip turizmas kaimo vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių. Galima teigti, kad kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina, kodėl tokios turizmo formos kaip agroturizmas, ekoturizmas, tapo tokiomis populiariomis ir šiandieniniame pasaulyje. Kaimo turizmas yra vienas iš daugelio turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Ši veikla apima kelias turizmo rūšis: gamtinį, kultūrinį, etninį kaimo turizmą. Kaimo turizmas turėtų pabrėžti ir atspindėti aplinką, remtis šios aplinkos savybėmis, vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu. Vyrauja įvairių kaimo turizmo sampratų. Galima sutikti su pateiktu kaimo turizmo apibrėžimu: Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę i kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose.
Vadyba  Kursiniai darbai   (38 psl., 1,44 MB)
"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)
Mokslininkai yra nustatę, jog blogai vėdinamų patalpų oras yra kenksmingesnis už atmosferos orą. Taip yra todėl, kad patalpoje yra daug taršos šaltinių, tai - higienos aerozoliai, buities chemikalai, naminiai gyvūnai. Be to, patalpose orą teigiamais jonais teršia televizoriai bei kompiuterių monitoriai. Žinoma, yra ir „žemiškesnių“ priežasčių dėl ko verta namuose įsirengti vėdinimo sistemas, tada - ir nerūkanti žmona nepriekaištaus, ir sutuoktinis galės komfortiškai save nuodyti. Galima teigti, kad darni šeima – šiuolaikiškai vėdinamuose namuose. Praktiką atlikau UAB „Oro kaita“, kuri yra Panevėžio mieste ir prekiauja kondicionavimo, vėdinimo bei namų šiltinimo medžiagomis. Darbo tikslas: susipažinti su įmone, jos veikla, pobūdžiu.
Pramonė  Ataskaitos   (19 psl., 223 kB)
Įmonės istorija, veiklos kryptys. Firma pradėjo veikti 1997m. tuo metu pradėjo dirbti skerdykla, buvo prekiaujama žalia mėsa. Vėliau, 2002m. įmonė buvo reorganizuota, perkelta į didesnes patalpas. Buvo pradėta rūkytų gaminių gamyba ir prekyba. Šiuo metu įmonėje dirba daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. Per visą savo gyvavimo laikotarpį įmonė nuolat plėtėsi, didėjo patalpų plotai, gausėjo gaminių asortimentas. Viena po kitos atidaromos firminės parduotuvės.
Maistas, sveikata, higiena  Ataskaitos   (20 psl., 32,89 kB)
Dabar smarkiai pasikeitė transporto vaidmuo ekonominiame šalies vystymesi. Praeityje transportas tiktai padėdavo gamybinių šalies ūkio šakų veikloje,o dabar jis tapo pagrindiniu jų vystymosi ir augimo veiksniu. Tai yra visiškai nauja transporto funkcija visų išsivysčiusių šalių ekonominiame gyvenime. Lietuvoje transportas sukuria maždaug 8 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, šalies transporto įmonės sėkmingai pasinaudoja turimais pranašumais bei geografine šalies padėtimi. Didžiulę reikšmę ekonominiame vystymesi lemia nuolat dedėjantis pasaulyje darbo pasiskirstimas, kurio rezultatas yra kooperacijos didėjimas kiekvienoje ekonominės veiklos sferoje ir tarp šių sferų. Ši kooperacija nenutrūkstamai siejasi su transporto darbu. (APIMTIS 11PSL)
Ekonomika  Referatai   (12,19 kB)
Dabar smarkiai pasikeitė transporto vaidmuo ekonominiame šalies vystymesi. Praeityje transportas tiktai padėdavo gamybinių šalies ūkio šakų veikloje,o dabar jis tapo pagrindiniu jų vystymosi ir augimo veiksniu. Tai yra visiškai nauja transporto funkcija visų išsivysčiusių šalių ekonominiame gyvenime. Lietuvoje transportas sukuria maždaug 8 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, šalies transporto įmonės sėkmingai pasinaudoja turimais pranašumais bei geografine šalies padėtimi. Didžiulę reikšmę ekonominiame vystymesi lemia nuolat dedėjantis pasaulyje darbo pasiskirstimas, kurio rezultatas yra kooperacijos didėjimas kiekvienoje ekonominės veiklos sferoje ir tarp šių sferų. Ši kooperacija nenutrūkstamai siejasi su transporto darbu. (APIMTIS 11PSL)
Ekonomika  Referatai   (12,19 kB)
Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)
Energetikos valdymas. Energetikos valdymo sistema. Energetikos valdymo institucijos, jų uždaviniai, funkcijos. Energetikos įmonės, jų rūšys. Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinės nuostatos. Administraciniai teisiniai legitimus režimai energetikoje. ES vaidmuo objektyvuojant energetikos teisę.
Pramonė  Pateiktys   (108 psl., 2,2 MB)
Bendrovė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais bei bendrovės įstatais. AB “Klaipėdos laivų remontas” priklauso Klaipėdos jūrų krovos kompanijų asociacijai, Klaipėdos pramonės ir amatų rūmams. Trumpa įmonės istorija. Įmonė buvo įsteigta 1857 m. ir tada vadinosi Lindenau ir Co. Tai buvo pirmoji laivų remonto ir statybos įmonė Lietuvos teritorijoje. Nuo XIX a. pabaigos iki 1944 metų įmonė statė ir remontavo mažus ir vidutinio dydžio laivus.
Finansai  Ataskaitos   (25 psl., 82,14 kB)
Asocialiu žmogumi, ko gero, šiandien esame linkę laikyti “tarpuvarčių ir šiluminių mazgų gyventojus”, dar – girtuokliaujančias motinas, atsisakančias auginti savo vaikus, dar – jų pamestinukus, kuriems nepasisekė papulti į Vaikų globos namus... Atrodo, kad tokius asmenis sugrąžinti į normalų gyvenimą dėl juos ištikusių socialinių ar psichologinių problemų, o dar dažniau - dėl jų pačių nenoro beveik neįmanoma. Kadangi šio referato tikslas – aptarti psichologinę asocialaus elgesio profilaktiką, mėginsime susipažinti su asocialaus elgesio samprata, nukrypimo kriterijais, formomis ir pasiaiškinti, kaip užkirsti kelią asocialios asmenybės formavimuisi bei padėti asocialiems asmenims sugrįžti į normalų gyvenimą. Taip pat aptarsime, ką reiktų daryti norint apsisaugoti nuo asocialaus elgesio, kokios organizacijos galetų padėti. Referato pabaigoje apžvelgsime padėtį Lietuvoje,augančio skurdo ir nedarbo problemas didinančias asocialių asmenų skaičių.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 72,4 kB)
Įmonės veiklos efektyvumas vertinamas apskaičiuojant ir įvertinant atskirus įmonės ekonominius rodiklius. Veikla taip pat vertinama pagal tai, kiek ir kokiu būdu ji pasiekia savo pagrindinius tikslus: pelno siekimo, jo augimą ir kt. Pagrindinis veiklos vertinimo kriterijus yra ekonomiškumo principas, kurį atspindi bendrovės veiklos rodiklių analizė.
Statistika  Analizės   (26 psl., 125,57 kB)
Internetas- pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus [1] 1. Milijonai prie jo prijungtų kompiuterių kimšte prikimšti programų, dokumentų, knygų, piešinių ar kitokios informacijos, kuri specialiųjų technologijų dėka yra lengvai pasiekiama bet kuriam vartotojui. Internetas prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų bei sujungia mus vienus su kitais.
Ekonomika  Analizės   (24 psl., 208,33 kB)
Automobilius pradėta gaminti maždaug prieš 110 metų. Tiesa, pirmasis garinis triratis pasirodė šiek tiek anksčiau – 1769 metais. Skystu kuru varomi ratuoti savaeigiai ne tik pakeitė arklių traukiamas karietas bei vežimus, bet ir daugumos žmonių gyvenseną – padidėjo mobilumas, daugiau buvo pervežama krovinių, vyrai ir moterys patyrė vairavimo malonumą, sukurtas auto- ir motosportas.
Logistika  Diplominiai darbai   (45 psl., 59,73 kB)
Atmosferos oras – tai vienas iš aplinkos komponentų, turintis esminės įtakos visos aplinkos ir žmonijos egzistavimui. Jis saugo žemę nuo neigiamo poveikio iš kosmoso, nuo atšalimo ir staigių temperatūros svyravimų, sąlygoja klimatą konkrečioje vietovėje ir žemėje apskritai. Įstatymai naudojimo ir apsaugos objektu pripažįsta atmosferos orą-dujų mišinį, esantį žmogų supančioje išorinėje aplinkoje (atmosferoje) ir atliekantį svarbias ekologines, ekonomines bei sveikatos apsaugos funkcijas. Skirtinai nuo kitų gamtos objektų, atmosferos oras negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektas. Kaip natūralus dujų (azoto, deguonies, argono, anglies dvideginio, helio, metano, neono) ir jose esančių kietų bei skystų dalelių (aerozolių) mišinys, atmosferos oras laikytinas materialiniu objektu, daiktu. Atmosferos oras yra priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams.
Aplinka  Referatai   (15 psl., 34,2 kB)
Japonija
2010-05-11
Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)
Nuo senų laikų Kauno Laisvės alėja buvo ir tebėra kaip viena gražiausių, įspūdingiausių gatvių ne vien Kaune, bet ir, ne vieno specialisto nuomone, visoje šalyje. Praėjusiame amžiuje, keliasdešimt metų, čia veikė dviejų krypčių transporto eismas. Žymioji alėja jungia miesto Senamiestį su Nepriklausomybės aikšte, Vytauto parku, iš jos šakojasi gatvės į lygiagrečias Kęstučio ir S.Donelaičio gatves. Vidurinę alėjos gatvę puošia kuplios liepos – vienas išskirtinių jos elementų. Dar – fontanas, įdomūs šviestuvai, abipus išsirikiavusios senos ir naujesnės parduotuvės, kavinės, kavinukės, daug prieškariu ir dar anksčiau statytų namų. Tikriausiai visi gidai miesto svečius būtinai atveda į šią Kauno širdį. Turistams (ir ne tik jiems) patinka fotografuotis prie fontano, pasidairyti į parduotuvių vitrinas, pasėdėti kavinėse.
Kalbos kultūra  Analizės   (7 psl., 16,76 kB)
Vartotojo elgsena yra viena iš marketingo krypčių, kuri padeda pažinti vartotoją, pirkėją, klientą ir tuo pačiu padeda įmonei efektingiau dirbti, ypatingai siekiant paveikti vartotoją arba bandyti jo elgesį keisti įmonės naudai. Vartotojas yra kiekvienos įmonės egzistavimo pagrindas. Todėl moksliniuose vartotojo elgsenos tyrimuose siekiama suprasti ir numatyti vartotojo elgseną. Vartotojo elgsena yra sudedamoji žmogaus elgesio dalis. Priimant visus įmonės sprendimus, pirmiausia reikia galvoti, kaip į tai reaguos jos klientai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 185,48 kB)
Atsargų apskaita
2010-05-05
Pagrindinės sąvokos. Atsargų įvertinimas. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte. Atsargų klasifikavimas. Atsargų priėmimo tvarka ir užpajamavimas (pirminiai dokumentai). Atsargų įkainojimas. Atsargų apskaitos būdai. Atsargų priėmimo tvarka Atsargų inventorizacija. Atsargų nurašymas. Žaliavų išdavimo operacijos nuolat apskaitomų atsargų būdu. Žaliavų išdavimo operacijos periodiškai apskaitomų atsargų būdu. Atsargų atsivežimo išlaidos. Atsargų pirkimo diskontų apskaita. Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai. Prekių nukainojimai. Prekių atsivežimo išlaidos.
Apskaita  Kursiniai darbai   (24 psl., 38,28 kB)
Šiuo metu dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be transporto priemonių. Tačiau, atsižvelgus į Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį bei atlyginimus, galima pastebėti, jog gatvėmis važinėja nebenauji automobiliai. Tai visiškai suprantama. Kadangi didesniąją Lietuvos gyventojų sudaro vidurinioji klasė, pajamų neužtenka įsigyti ir išlaikyti naujesnėm transporto priemonėm. Būten dėl šios priežasties, automobilų dalių bei remonto paslagų sferoje galima pasiekti neblogų rezultatų. Todėl ir steigiama ši uždaroji akcinė bendrovė.
Vadyba  Referatai   (26 psl., 32,28 kB)
Žmogiškųjų išteklių valdymas – organizacijai reikalingų žmogiškųjų išteklių numatymas ir užtikrinimas. Žmogiškieji ištekliai – dirbančiųjų žinios, įgūdžiai bei pastangos, kurias jie panaudoja dirbdami organizacijoje. Dirbantieji – organizacijoje dirbantys asmenys, kuriems už darbą mokamas atlyginimas, bei savanoriai. Tikslas. Kryptingai panaudoti ir ugdyti organizacijos darbuotojų potencialą tam, kad siekdama užsibrėžtų tikslų organizacija užtikrintų efektyvų darbą.
Vadyba  Referatai   (33 psl., 104,61 kB)
Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.
Aplinka  Referatai   (3 psl., 16,08 kB)
Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.
Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)
Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokia produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Ekonomika  Pateiktys   (21 psl., 216,33 kB)
Kokybės vadyba
2010-04-21
Verslo įmonės gamina tūkstančių pavadinimų produktus.Jų asortimentas priklausomai nuo įmonės yra labai įvairus. Jeigu jis nebūtų kaip nors susistemintas ir sugrupuotas, jį būtų sunku suprasti. Taip pat labai svarbu yra prekės brūkšninis kodas, nes jo buvimas ant prekės leidžia atskirti šalį, importuotoją, firmą – gamintoją, taip pat konkretų prekės numerį, kas sudaro galimybę pareikšti pretenzijas gamintojui.
Administravimas  Referatai   (18 psl., 25,73 kB)
Baltarusija
2010-04-21
Svarbiausios Baltarusijos pramonės šakos: automobilių ir traktorių gamyba, staklių gamyba, prietaisų gamyba, cheminė ir naftocheminė pramonė; kalio, fosforo ir azoto trąšos, sintetiniai pluoštai ir dirbtinio pluošto siūlai, padangos, naftos perdirbimas ir lengvoji pramonė. Išsivysčiusios maisto (mėsos, pieno, sviesto, sūrio gamyba, konservų ir t.t.), medienos apdirbimo pramonė, miltelių metalurgija. Kalio druskos gavimas (Soligorskas), naftos gavimas ( daugiausiai respublikos pietryčiuose). Žemės ūkis užėmė 9,3 mln. ha (1992). Pasėlių plotas 6126 tūkst. ha, (1992), bulvių 8,0 mln.t. Augina liną, cukrinius runkelius. Nusausintos žemės plotas 3229 tūkst.ha (1990). Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra paukštininkystė, kiaulių auginimas. Eksploatacinis geležinkelių ilgis 5,75 tūkst.km (1990), bendrasis automobilinių kelių naudojimas sudaro 48,9 tūkst.km. Vamzdyninis transportas. Laivyba per Dnieprą, Bereziną, Sožą ir t.t. Piniginis vienetas – Baltarusijos rublis.
Geografija  Referatai   (9 psl., 521,49 kB)
Dažnai žmonės intuityviai priima moralinius, gerus sprendimus, nežinodami, kad tokių sprendimų prėmimas, kaip ir geros derybos, yra išmokstamas menas. Net ir sudėtingose situacijose žmonės linkę pasitikėti paprastu sprendimo būdu.Praktiškas apskaičiavimas (elementari logika, patyrimas, naudingumas, teisingumas ir kt.) padeda apsispręsti, kokį žingsnį reikėtų žengti konkrečioje situacijoje.Kartais, akcentuojant sprendimo racionalumą, universalumą, remiasi auksinės taisyklės principu:”Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavim būtų elgiamasi”.
Administravimas  Referatai   (11 psl., 68,65 kB)
Pavojingų krovinių samprata. Pavojingų krovinių vežimo dalyviai, jų atsakomybė. Pagrindiniai pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Kiti pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Pavojingų krovinių vežimo saugos specialistas. Vairuotojas, vežantis pavojingus krovinius. Pavojingų krovinių pakavimas. Dokumentai. Saugaus pavojingų krovinių vežimo užtikrinimas. Pavojingų krovinių vežimas kelių transportu Lietuvos Respublikos (LR). Pavojingų krovinių vežimas geležinkeliu. Pavojingų krovinių vežimas jūrų transportu. Pavojingų krovinių vežimas oro transportu. Pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Dalinė pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Išsami pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Įmonės veiklos kontrolė.
Logistika  Referatai   (22 psl., 28,01 kB)
Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės, kurioje tarpusavyje susipynę finansinės ir ūkinės veiklos analizės aspektai. Įmonių finansinė veikla organiškai susijusi su jų ūkine bei komercine veikla, kitaip tariant, jos sąlygoją vieną kitą. Finansinis rezultatas daug kuo priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos efektyvumo, vadybos lygio, racionalaus finansų ir kitų įmonės išteklių naudojimo. Savo ruožtu įmonės ūkinės veiklos sėkmė priklauso nuo jos finansų būklės. Darbo tikslas – išanalizuoti įmonės AB „Pieno žvaigždės“ balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis. Atlikti skaičiavimus ir išanalizuoti gautus rezultatus.
Ekonomika  Referatai   (37 psl., 114,74 kB)
Triukšmas yra viena iš didžiausių problemų, kuri gali sukelti ne tik trumpalaikį poveikį klausai, bet ir rimtas ligas. Labiausiai pažeidžiama nervų sistema – atsiranda nuovargis, silpnumas, irzlumas, nemiga, padidėja nervinis jautrumas, gali atsirasti kiti nerviniai ir psichiniai sutrikimai. Triukšmas labai erzina, trikdo darbingumą, ypač kūrybinę veiklą, protinį darbą. Padažnėja širdies susitraukimai, ligonis jaučia širdies plakimą ar skausmą. Padidėja kraujospūdis. Pablogėja galūnių kraujotaka. Todėl bandoma įvairiais būdais spręsti šią problemą. Įvairiose įmonėse, tam tikrose teritorijose yra nustatoma tam tikri leistini garso dažniai, kurie dar nesukelia sveikatos sutrikimų. Jei garsas yra didesnis yra taikomos tam tikros baudos tam, kad žmonės laikytųsi tam tikrų nustatytų, pagal įstatymą, taisyklių. Europoje ši problema yra aktualesnė nei Lietuvoje.
Aplinka  Kursiniai darbai   (18 psl., 34,21 kB)
Vokietija – viena stambiausių Europos valstybių, valdo apie 10 procentų pasaulio rinkos (pagal šį rodiklį ji yra antroje vietoje po JAV). Dabartinė Vokietijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, kuriai būdingas aukštas darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Vokietija yra išvystytos socialinės rinkos ekonomikos šalis. Ši ekonominė santvarka remiasi privačios iniciatyvos laisvės ir privačios nuosavybės principais. Rinkos veikimo prielaida yra konkurencija. Valstybė, vykdydama tvarkos palaikymo funkciją, nustato tik pagrindines sąlygas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 19,89 kB)
Transporto geografija suprantama kaip plati transporto veiklos, bei su transportu susijusių faktorių visuma.Ją galima suprasti ir įvertinti kaip geografinių vietovių parinkimą optimaliems vežimams, oro įtaką krovinių vežimams, transporto parinkimą, transporto vystymąsi ir jo panaudojimą, ir multimodalinius vežimus. Transporto geografija glaudžiai susijusi su transporto politika, marketingu, logistika, draudimu, bei ekspedicija, vežimo įvairiomis kryptimis dokumentacija, muitinėmis, ekologija, bei tarptautinėmis transporto organizacijomis.
Logistika  Referatai   (14 psl., 36,69 kB)
Išvertus iš anglų kalbos, marketingas reiškia rinką – „market“. Iš pradžių dėmesys buvo kreipiamas tik į prekę, jos išvaizdą, bet ne į varotojo norus. Vėliau prieita prie marketingo koncepcijos ir pradėta galvoti kaip prekę pagaminti ne tik pigiai, bet ir vartotojui naudingai. Kiekvienos įmonės siekis, taikant marketingą, gauti kuo didesnį pelną, išplėsti prekių ar paslaugų spektrą.
Rinkodara  Konspektai   (3 psl., 11,33 kB)
Įmonė „Rasa“, 2007 m. pradžioje įvertinusi prognozuojamą tų metų veiklos rezultatą, numatė, kad 2007 m. ji sumokės 30 000 Lt pelno mokesčio. Įmonė „Rasa“ 2007 m. sausio 15 d. pateikė avansinio pelno mokesčio deklaraciją, kurioje už kiekvieną 2007 m. ketvirtį apskaičiavo po 7500 Lt (30000/4) avansinio pelno mokesčio. 2007 m. gruodžio pabaigoje įmonė „Rasa“ preliminariai apskaičiavo, kad faktiška 2007 m. pelno mokesčio suma sudarys 32564 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad apskaičiuotas avansinis pelno mokestis sudaro mažiau negu . apskaičiuotos faktiškos pelno mokesčio sumos, įmonė „Rasa“ 2007 m. gruodžio pabaigoje patikslino avansinio pelno mokesčio deklaraciją, kiekvieną ketvirtį deklaruodama po 8141 Lt avansinio pelno mokesčio (32564/4).
Finansai  Namų darbai   (14 psl., 30,12 kB)
Pajamų apskaita
2010-03-31
Įmonės pajamos yra labai svarbus jos veiklos rodiklis. Pajamos didina įmonės turtą, o jų perviršis, palyginus su atitinkamomis sąnaudomis, sudaro pelną. Taigi pajamų didinimas yra reikšmingas įmonės turto gausinimo ir jos pelno didinimo veiksnys. Todėl įmonės pajamos yra labai svarbus finansinės apskaitos objektas.
Apskaita  Referatai   (33 psl., 2,01 MB)
Įvairių valstybių, šalių ir visuomenių vystymesi būna politinių- ekonominių krizių, o po jų seka mokslinės- techninės bei ekonominės revoliucijos. Toks banguotas vystymasis būdingas ir technikos raidai. Kiekvienos rūšies technikos istorijoje galima išskirti tam tikrus vystymosi etapus.
Inžinerija  Referatai   (14 psl., 76,84 kB)
Įmonės veikla orientuosis į įmones norinčias turėti savo puslapį, talpinti reklamas, kurti elektroninius paštus, bei gauti išsamią konsultaciją. Taipogi bus orientuota ir į pavienius klientus norinčius turėti savo svetainę, ją patalpinti ar gauti visapusišką konsultaciją. Įmonė pranašesnė už kitas tuo, kad jos kainos bus daug patrauklesnės klientui, bei teikti kokybiškesnes paslaugas kiekvienam klientui.
Vadyba  Projektai   (21 psl., 52,75 kB)
Transportui tenka svarbus vaidmuo pervežant keleivius, kuriant materialines vertybes, tinkamai bei racionaliai išdėstant geografinėse vietovėse gamybines jėgas, įsisavinant gamtos turtus ir stiprinant gamybą. Nemažą vaidmenį pasaulyje vaidina ir oro transportas kuris pastaraisiais dešimtmečiais gana sparčiai vystosi.. Organizaciniams klausimams spręsti ir konkrečioms transporto problemoms nagrinėti sudaryti specializuoti darbo komitetai ir grupės, į kurių sudėtį įeina ekspertai iš visų šalių.
Administravimas  Referatai   (9 psl., 753,57 kB)
Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.
Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)
Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.
Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)
Miestas traktuojamas ne kaip demografinė ar ekonominė, bet labiau kaip visuomeninė, socialinė kategorija. Miestas tai specifinė teritorinė visuomenės forma, atliekanti tam tikras, visuomeninio darbo pasidalinimo apibrėžtas, funkcijas ir formuojanti savo užimtą erdvę taip, kad ji leistų kuo palankiau vykdyti tas funkcijas ir kuo nuodugniau tenkinti savo bendrus poreikius. Miestas – tai visuomenės kūrinys, tai santykinai didelis, tankiai apgyvendintas įvairiasluoksnis teritorinis derinys. Miestiečių kasdieniai oficialieji tarpusavio kontaktai (darbe, aptarnavimo sferoje, viešajame transporte), daugiausia paviršutiniški, trumpalaikiai, anonimiški.
Sociologija  Referatai   (7 psl., 19,06 kB)
Kovojant su teisės pažeidimais ir stiprinant teisėtvarką, plačiai taikomos visų rūšių teisinės atsakomybės priemonės. Labai svarbus administracinės atsakomybės vaidmuo. Administracinė atsakomybė yra teisinės atsakomybės rūšis, jai būdingi visi bendrieji teisinės atsakomybės požymiai. Tačiau be bendrųjų požymių, administracinė atsakomybė pasižymi tik jai būdingais, specifiniais bruožais. Asmuo padaręs administracinį pažeidimą privalo už šią veiką atsakyti, jam skiriama administracinės nuobaudos, kurios yra daug švelnesnės negu kriminalinės bausmės ir neužtraukia teistumo.
Ekonomika  Referatai   (13 psl., 18,01 kB)
Brangstantis kuras – viena aktualiausių šiandienos problemų. Ji reikšminga kiekvienam – pradedant eiliniu Lietuvos darbininku ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, ragindamas ruoštis degalų kainų kilimui, tai apibūdino kaip natūralų ekonominį procesą, tačiau kasmet vis didėjant įvairaus transporto srautams, tuo pačiu didėja sunaudojamų degalų bei išmetamų į atmosferą teršalų kiekiai. Tai jau tampa globaline problema, skatinanti mokslininkus ieškoti naujų alternatyvų šios problemos sprendimui.
Vadyba  Referatai   (36 psl., 69,97 kB)
Gyvulių skerdimas
2010-03-16
Gyvulių skerdimo egzaminui.
Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)
Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).
Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)
Šio verslo plano tikslas – naujo, neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinio asmens, individualios įmonės „Siuvėjas“, įsteigimas. Didelę darbo patirtį turinti įmonės steigėja steigs įmonę, kuri vartotojams siūlys drabužių siuvimo ir taisymo paslaugas. Potencialūs įmonės klientai pagrinde moterys iki 45 m. amžiaus, kuri karts nuo karto perka patinkančio modelio, bet ne visai tinkamo dydžio rūbus. Taip pat pas siuvėjas lankosi ypatingą tvarkingumą mėgstančios moterys, kurioms nepatinka nešioti per ilgas rūbus, dažniausiai džinsus, taip pat asmenys, kurių kūno sudėjimas yra specifinis. Tie klientai, kurie visgi nueina pas profesionalų siuvimo amato meistrą nori, kad gaunat siuvimo paslaugas būtų subalansuotas kainos ir kokybės santykis.
Finansai  Analizės   (26 psl., 1,65 MB)
Mokslo pažanga
2010-03-14
Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?
Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)
Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.
Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)
Apskaitininkai savo darbe vartoja daug terminų, suprantamų tik jiems patiems. Dėl apskaitos informacijos visuotinio reikšmingumo, todėl ir plataus jos rodiklių vartojimo, nemažai bendrinės kalbos žodžių finansinėje apskaitoje įgyja kitą reikšmę. Pvz.: žodis “kasa”, bendrinėje kalboje dažniausiai reiškiantis tam tikrą šukuoseną, įmonėse pirmiausia asocijuojasi su vieta, kurioje saugomi, priimami ir išmokami pinigai. Todėl kiekvieną kartą būtina labai dėmesingai išsiaiškinti konkrečias ekonomikos terminų reikšmes.
Apskaita  Konspektai   (10 psl., 25,64 kB)
Canon & Yamaha
2010-03-04
Dviejų visame pasaulyje gerai žinomų įmonių trumpas pristatymas su svarbiausiais kriterijais ir gaminių pavyzdžiais.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 458,7 kB)
Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.
Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)
Tarptautinės logistikos paslaugos. Logistikos paslaugų teikėjai. Ekspeditoriaus veiklos sritys. Ekspedicijų rūšys. Transporto rūšies parinkimas. Kelių transportas. Geležinkelių transportas. Vidaus vandens keliai. Jūrų transportas. Oro transportas. Transporto rūšies parinkimą įtakojantys faktoriai. Transporto priemonės parinkimas. Ekspedijavimo paslaugos. MARŠRUTO PARINKIMAS. KROVINIO PAKUOTĖ. LAIKO SĄNAUDŲ MARŠRUTE SKAIČIAVIMAS. VAIRUOTOJO DARBO IR POILSIO LAIKAS. IŠLAIDOS MARŠRUTE. DOKUMENTAI. Krovinio dokumentai. CMR važtaraštis. TIR knygelė.
Logistika  Referatai   (18 psl., 36,64 kB)
Tyrimo duomenys. Statistinė analizė. Tikimybinių skirstinių charakteristikos. Tikimybiniai skirstiniai. Lognormalinis tikimybinis skirstinys. Geriausiai tikusio skirstinio aprašymas. Weibull‘o tikimybinis skirstinys. Gama tikimybinis skirstinys. Eksponentinis tikimybinis skirstinys.
Vadyba  Analizės   (28 psl., 1,05 MB)
Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)
Paslaugos, kaip ir prekės, paklūsta bendriesiems rinkos dėsniams, o paslaugų organizacijos veiklą galima sėkmingai plėtoti remiantis tradiciniais vadybos, organizavimo ir rinkodaros principais. Draudimo paslaugos esmė – sukauptų lėšų, gautų iš draudimo įmokų, paskirstymas, atlyginant galimus nuostolius skirtingu laiku ir įvairiose vietose. Draudimo paslaugų tendenciją didėti lemia didėjantis gamybos proceso ir išorinės aplinkos sudėtingumas, dėl kurio auga netikrumas ir rizika, taip pat privačios nuosavybės ir nekilnojamojo turto didėjimas.
Vadyba  Referatai   (16 psl., 26,04 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Medžioklė
2010-02-09
Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.
Aplinka  Referatai   (16 psl., 308,92 kB)
Senais laikais žmonės, kad padidinti savo saugumą ir sumažinti galimas rizikas ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas. Todėl stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, kai kurie Lietuvos bankai įkūrė draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą. Draudimo įmonės (draudiko) gaminamos draudiminės apsaugos realizacija reikalauja artimo bendravimo su klientais. Be to, kiekvienas draudėjas dalyvauja draudiminės apsaugos gamybos procese, teikdamas draudikui informaciją, tiek draudimo sutarties sudarymo, tiek ir draudimo sutarties galiojimo metu bei draudiminio įvykio metu.
Vadyba  Analizės   (13,39 kB)
Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)
Apgyvendinimo paslaugos užima svarbią vietą tarptautiniuose santykiuose. Turistų skaičius metais iš metų vis didėja. Kiekvienais metais žmonės aplanko užsienio šalis, todėl vienaip ar kitaip veikia santykius tarp kultūrų, šalies įvaizdį kitos šalyse ir pan. Kad kuo plačiau susipažinti su apgyvendinimo paslaugomis, jų klasifikavimu, savybėmis, įtaka šalių vystymuisi, padės turizmo ir viešbučių administratoriai, kurie nemažai prisideda prie šalyje vykdomų turizmo ir viešbučių administravimo.
Administravimas  Namų darbai   (16 psl., 558,46 kB)
Išorinė reklama
2010-01-21
Gyvename pasaulyje, kuriame kur pažvelgsime matome reklamą. Reklama yra labai svarbi šiandieniniame gyvenime, ji skatina pardavimus, informuoja, neatsiejama nuo mūsų kasdienybės. Reklama gali būti įvairi. Šiame darbe aptartos išorinės (lauko) reklamos savybės, ypatumai, trukūmai, formos. Išorinė (lauko) reklama - visa reklama, kurią matome gatvėse, miesto aikštėse, gyvenamuosiuose rajonuose: įvairūs reklaminiai skydai, afišos, šviečiančios iškabos, transparantai, elektroninės švieslentės.
Kita  Referatai   (12 psl., 276,36 kB)
Eksportas Lietuvoje
2010-01-21
Pagrindinis užsienio prekybos plėtros aspektas yra eksportas - mažiausiai rizikinga tarptautinio verslo forma (nes rizikuojama mažesnėmis finansinėmis lėšomis). Jis turi daug privalumų ir yra pirmasis svarbus žingsnis vykdant tarptautinę prekybą bei pirmasis žingsnis link firmos plėtimosi ir internacionalizmo. Eksportas kaip tik ir yra paranki ir pakankamai paprasta forma mūsų nedaug patirties tarptautinėje rinkoje turintiems verslininkams. Eksportas- tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus.
Ekonomika  Referatai   (13 psl., 27,01 kB)
Nafta yra neatsinaujinantis išteklius, susidaręs iš senųjų augalų ir mikroorganizmų liekanų sankaupų. Nafta yra iškasamasis kuras, glūdintis žemėje. Ją žmonės atrado jau seniausiais laikais, nes tam tikromis sąlygomis ji iškyla į žemės paviršių. Šiais laikais nafta iš Žemės plutos išgaunama daugiausiai gręžinių pagalba. Nafta yra vienas svarbiausių gamtinių išteklių. Jos žmonijai užteks maždaug 60-čiai metų. Nafta ir jos produktai pasaulio pirminės energijos balanse šiuo metu tebeužima reikšmingiausią vietą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (23 psl., 113,62 kB)
Dėl užsitęsusių derybų su Danijos firmomis užsitęsė Ukmergės valymo įrenginių statyba, todėl jie buvo pabaigti ir pradėti eksploatuoti 1998 spalio mėnesį. Ukmergės nutekamojo vandens valymo įrenginiams statyti paskolą 2.5 milijonų JAV dolerių skyrė Danija. Iki šiol veikę mechaniniai valymo įrengimai buvo pasenę. Dabar mieste yra apie 40 kilometrų fekalinės kanalizacijos tinklų ir apie 30 kilometrų vandentiekio tinklų. Visas šių tinklų vanduo patenka į naujuosius Ukmergės valymo įrengimus, kur yra biologiškai apvalomas ir išleidžiamas į Šventosios upę. Valymo įrengimai pašalina šviną, fosforą iki leistino kiekio. Ukmergės valymo įrengimų pajėgumas sausros metu yra 9000 kubinių metrų per parą, o lietaus metu 12000 kubinių metrų per parą. Jau 500 metrų žemiau valymo įrengimų Šventosios vanduo praktiškai tokios pat kokybės kaip ir prieš Ukmergę. Dar prieš porą metų vietos gyventojų pilamos šiukšlės smarkiai teršė Vilkmergės upelį, kuris Ukmergėje įteka į Šventają. Šiuo metu ši tarša yra žymiai sumažėjusi, nes Vilkmergės krantai mieste visi pilnai išbetonuoti. Teršiančiųjų medžiagų krūvis iš buitinių ir pramoninių nuotekų Lietuvos upių baseinuose, kg kvadratiniame kilometre 1990 m. Kaip matyti iš lentelės Šventosios BDS 5-is kartus mažesnis už vidurkį, neorganinio azoto kiekis net 7-is kartus. Ukmergė turi problemų su lietaus vandeniu, kadangi lietaus kanalizacijos vanduo tiesiai patenka į Šventają per 12 išleidžiamūjų vamzdžių. Šiuo metu Ukmergėje dar veikia apie 40 įmonių. Dauguma jų turi purvo naftos gaudytuvus, dėl to į lietaus kanalizaciją patenkantis vanduo yra maksimaliai išvalomas. Vis dėlto dalis teršalų vis vien gali patekti tiesiai į Šventają. Šiuo metu naujai pastatytos degalinės iš savo teritorijos susemtą vandenį taip pat išvalo. Miestas šiuo metu naudoja dviejų vandenviečių vandenį. Viena jų yra pačiame mieste, kita Pašilėje. Arteziniai šaltiniai yra spūdiniai t.y. fontanuojantys. Esminis gėlojo spūdinio vandens cheminės sudėties skirtumas nuo gruntinio ir pusiau spūdinio tas, kad jame praktiškai nėra nitratų. Tačiau amonio jame daugiau, nei minėtuose vandeninguose horizontuose: plotai, kuriuose amonio koncentracija siekia ar viršija 1 mg/l, sudaro apie 20% respublikos teritorijos (3.25 pav.). Be to, jis telkiasi daugiausia vandeninguose horizontuose, palyginti gerai izoliuotose nuo žemės paviršiaus. Ten pat spūdiniame vandenyje didėja ir neoksiduotos organikos kiekis. Be to įmonė “Linai” turi atskirą gręžinį ir naudoja vandenį savo reikmėms. Lietaus vandens rūgštingumas Ukmergėje yra panašus kaip ir kituose miestuose (ph-4.7). (Jonava ph-5.1, Neringa ph-4.1) Oras Pastovus oro kokybės monitoringas atliekamas tik didžiuosiuose pramoniniuose miestuose. Ukmergė savo stacionarios monitoringo stoties neturi, todėl stebėjimai nėra atliekami dažnai. Pagal galiojančias nuostatas kiekvienai įmonei yra apskaičiuojamas leistinas išmetamų medžiagų kiekis, kurio įmonės neturi viršyti. Ukmergės mieste yra ta pati problema kaip ir daugelyje Lietuvos miestų – pramonės rajonas yra vakarinėje miesto dalyje, o tai reiškia, kad pučiant vėjui iš vakarų, (kuris Lietuvoje vyrauja), visi į orą išmesti teršalai kaliauja per miestą. Šiuo metu oro tarša mieste žymiai sumažėjusi dėl pramonės stagnacijos: daugelis įmonių bankrutuoja arba mažina gamybos apimtį. “Vienybės” išmetamų taršalų kiekis šiuo metu 5 kartus mažesnis negu 1989 metais. Ši gamykla be to turi galvaninius valymo įrengimus. Didžiausias Ukmergės oro teršėjas šiuo metu yra lengvieji automobiliai per metus išmetantys apie 250 tonų teršalų. Nedaug atsilieka Autobusų parkas – 201 tonų ,katilinė 177 tonos, “Gelžbetonis” 104 tonos, “Keliai” 87 tonos. “Ukmergės baldai”, ”Ukmergės statyba”, “Asfaltbetonis”, “Krumpliaratis” mažiau nei 100 tonų teršalų per metus. Šiuo metu Ukmergės įmonės į orą išmeta apie 20 procentų teršalų, palyginus su 1989 metais. Tiriant Ukmergės karinio miestelio teritoriją buvo užfiksuotas gyvsidabrio židinys, kuris buvo likviduotas. Palyginus su kitais didmiesčiais mieste automobilių skaičius dar nėra labai didelis, tačiau piko valandomis čia taip pat susidaro kamščiai, ypač miesto centre. Panevėžio – Vilniaus automagistralė ukmergiškių laimei nutiesta 3 kilometrai nuo miesto ribos, todėl labai didelės įtakos nedaro. Atšaka į Anykščius ir Uteną taip pat pasiekiama neįvažiavus į miestą. Kelias į Kauną eina per miesto centrą, tačiau yra padarytas apvažiavimas, kuris privalomas krovininiams automobiliams. Taip pat yra plentas į Kėdainius. “Ukmergės autobusų parkas” dabar turi 40 autobusų, kurie yra pakankamai seni. Pagal išmetamų teršalų kiekį matyti, kad parkas išmeta vos ne tiek pat teršalų, kiek kitos mobiliosios transporto priemonės (lengvieji automobiliai). Ukmergėje jaučiamas ne tik miestų įmonių taršos poveikis. Pučiant dažnam vakarų vėjui čia atnešami teršalai iš Jonavos “Azoto”. Miestas eksploatuoja sąvartyną, esantį 25 kilometrai nuo miesto. Dirvožemis Dažniausiai mažesni sunkiųjų metalų kiekiai pastebimi lengvesnės granulometrinės sudėties dirvožemiuose. Ukmergės rajone vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški priesmėlio dirvožemiai.
Geografija  Konspektai   (44,92 kB)
Lietuvos geografija
2010-01-19
Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.
Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)
Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.
Geografija  Referatai   (14,93 kB)
Maisto pramonė Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų. Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse. Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse. Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje - 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama. Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje. Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas. Lengvoji pramonė Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% - Utenoje, 19% - Vilniuje ir 4% - Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%). Medienos pramonė Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius. Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai. Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai. Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje - 18%, Vilniuje - 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune. Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius. Chemijos pramonė Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų. Statybinių medžiagų pramonė Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.
Geografija  Konspektai   (12,15 kB)
Įmonės charakteristika. Įmonės situacijos analizė. Įmonės mikroaplinkos analizė. Rinkos segmentavimas. Tiekėjai. Makroaplinkos analizė. SWOT. Tikslų nustatymas. Marketingo strategijų formulavimas. Marketingo veiksmų planas. Išvados ir rekomendacijos.
Vadyba  Analizės   (30 psl., 76,24 kB)
Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.
Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)
Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.
Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)
Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)
Galime teigti jog teisingumas yra pagrindas valstybėje, o teisė - viena iš svarbiausių priemonių valstybės uždaviniams vykdyti. Teisė susideda iš tam tikrų taisyklių (normų), nustatytų ar sankcionuotų valstybės, ir reguliuojančių visuomenės santykius, siekiant įtvirtinti, apsaugoti bei vystyti visuomeninę tvarką. Šių taisyklių laikymasis, esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi viena iš teisės šakų - administracinė teisė.
Teisė  Referatai   (27 psl., 44,95 kB)
Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)
Oro tarša
2010-01-04
Darbo tikslas: Kuo daugiau sužinoti apie oro taršą; Kokie yra didžiausi oro teršėjai; Sužinoti kas yra rūgštūs lietūs; Kokia yra ozono problema; Sprendimo būdai. Oro tarša Normalia atmosferos sudėtimi laikoma tokia, kai čia esama apie 78% azoto, 21% deguonies, kiek mažiau kaip 1% argono ir šiek tiek helio, neono, kriptono. Degant kurui, j aplinką išsiskiria anglies monoksidas (80%), angliavandeniliai (15%), azoto oksidas (5%), nedideli kiekiai švino, benzpireno ir kt. nuodingų medžiagų. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrė apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus. Lietuvoje teršėjai pagrindiniai būtų šie: “Ignalinos atominė elektrinė”, “Zarasų šilumos tinklai”,gamykla “Achema”, “Mažeikių nafta” ir kt...
Biologija  Pateiktys   (171,07 kB)
Verslo praktinio mokymo firmos (toliau - PMF) - tai įmonės, kurios imituoja tikrų bendrovių veiklą, prekiauja tarpusavyje ir atspindi kitus tikroje bendrovėje vykstančius procesus. Praktinio mokymo firmos veikia Lietuvos mokymo institucijose, (valstybinėse ir privačiose kolegijose, profesinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir pan.), kurios rengia būsimuosius ekonominio ir verslo vadybos profilio specialistus. Užsienyje tokios firmos veikia ne tik mokymo institucijose bet ir darbo biržose, neįgaliųjų organizacijose, įvairiose moterų asociacijose, kuriamos prie stambių įmonių, kur mokomi savi darbuotojai. PMF tikslas - moksleivių ir studentų žinių įgijimas, įgūdžių formavimas bei įtvirtinimas verslo srityje. Kitaip tariant, tai teorinių žinių (marketingo, personalo vadybos, finansų, buhalterijos, pardavimų, darbo su tiekėjais, užsienio kalbos, informacinių technologijų naudojimo) pritaikymas praktikoje. 1. SIMULITH CENTO VEIKLA SimuLith centras yra Lietuvos verslo praktinio mokymo firmų centras, įsteigtas Lietuvoje 1994 m. kovo mėn. Danijos koledžų konsorciumo bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. SimuLith centras priklauso tarptautinei EUROPEN asociacijai, kurios būstinė įsikūrusi Vokietijoje, Eseno mieste.Lietuvos SimuLith centras palaiko ryšius su įvairių šalių praktininio mokymo firmomis. SimuLith centre registruojamos visos lietuvos praktinio mokymo firmos. SimuLith centro adresas: Didlaukio 45-114, Vilnius 2057; slinfo@viko.lt; www.sl.viko.lt SimuLith Bankas Praktinės mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito per SimuLith Banką. SimuLith Banke kiekviena praktinio mokymo firma gali pervesti pinigus bet kuriai Lietuvos praktinio mokymo firmai, užsiregistravusiai centre arba bet kuriai užsienio praktinio mokymo firmai. Per SimuLith Banką PM firmos atsiskaito už komunalines paslaugas, telefoną, moka įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, moka baudas ir mokesčius. Kai praktinio mokymo firma nori atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą ar gauti banko paskolą SimuLith Banke, ji turi pateikti verslo planą, kuris pateisintų prašomą kreditą. Steigiant praktinio mokymo firmą, rekomenduojama atidaryti 3 tipų sąskaitas: 1. Atsiskaitomoji sąskaita. 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita. 3. Kreditinė sąskaita. PM firma užpildo prašymą banko sąskaitai atidaryti. Atidarius sąskaitą, firma gauna pranešimą apie atidarytas sąskaitas, jų numerius. Lietuvos praktinio mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito mokėjimo pavedimais, kurie registruojami SimuLith Banke. Bankinės operacijos apskaitomos kompiuterine programa. PM firmos už kiekvieną mėnesį gauna banko išrašus, taip pat kas mėnesį skelbiami SimuLith Banko valiutų kursai. Lietuvos praktinio mokymo firmų mugių metu yra naudojamas specialus mugės čekis, kurio pagalba visi mugės svečiai gali nusipirkti jiems patikusią prekę. Visa tai - fiktyvūs pinigai, kurie, pagal pareiškimą gryniesiems pinigams įnešti, gali būti įnešti į tos firmos atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo metu SimuLith Bankas palaiko ryšius su 25 simuliaciniais bankais 24-ose pasaulio šalyse. Tarptautiniams atsiskaitymams naudojamas pareiškimas tarptautiniam pavedimui, kurį pildo pačios firmos, taip pat SimuLith Banko atsiskaitomieji čekiai. SimuLith Banke naudojami dokumentai: 1. Prašymas banko sąskaitai atidaryti 2. Pranešimas apie sąskaitų atidarymą 3. Mokėjimo pavedimas 4. Pareiškimas tarptautiniam pavedimui 5. Pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti 6. Mugės čekis 7. Atsiskaitomasis banko čekis 8. Banko ataskaita SimuLith Registras SimuLith Registras imituoja įmonių registrą. Kai įsteigiama praktinio mokymo firma, ji turi užsiregistruoti SimuLith Registre. Tuomet ji užpildo paraišką firmos registravimui, o SimuLith Registras, užregistravęs firmą, išduoda pažymėjimą. Užsiregistravusi firma gauna sąskaitą už firmos registraciją. Organizacijos tipas, labiausiai tinkantis praktinei mokymo firmai yra uždara akcinė bendrovė, turinti 10-20 darbuotojų. Šiuo metu SimuLith registre užsiregistravusi 43 uždarosios akcinės bendrovės, 5 akcinės bendrovės ir viena individuali įmonė. SimuLith Registras konsultuoja praktinių mokymo firmų steigimo, registravimo ir perregistravimo klausimais, išduoda įvairius pažymėjimus, turi teisę leisti arba neleisti keisti veiklos pobūdį. SimuLith Registre naudojami dokumentai: 1. Paraiška firmos registravimui. 2. Įmonės registravimo pažymėjimas. 3. Sąskaita už firmos registraciją SimuLith Mokesčiai SimuLith Mokesčiai imituoja mokesčių inspekcijos bei kitų valstybinių institucijų funkcijas. Fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, kelių mokestis, įmokos į garantinį fondą, valstybinės rinkliavos turi būti pervedamos į SimuLith Mokesčių skyrių, įmonės kodas 5555222, atsiskaitomoji sąskaita 222 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Mokesčiai skelbia įmokų kodus, skelbia delspinigių normos procentą visiems uždelstiems mokėjimams. SimuLith Mokesčiuose naudojami dokumentai: 1. PVM mokėtojo įregistravimo pareiškimas. 2. PVM mokėtojo pažymėjimas. 3. PVM deklaracija. 4. Prašymas grąžinti ( įskaityti ) mokesčio permoką. 5. Įmokų SimuLith mokesčiams kodų sąrašas. 6. Informacija apie SimuLith mokesčiams mokamus mokesčius ir kt. SimuLith SoDra SimuLith SoDra imituoja Valstybinio socialinio draudimo sistemą. Priima Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. 2003 metams patvirtinti tarifai: • draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - 31%; • apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - SimuLith SoDroje naudojami dokumentai: 1. Apdraustojo priėmimą į darbą forma; 2. Apdraustojo atleidimą iš darbo forma; 3. Forma, pagal kurią kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos; 4. Finansinės ataskaitos forma; 5. Nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo) apdraustiesiems forma. Įmokos pervedamos į SimuLith SoDros atsiskaitomąją sąskaitą Nr 777 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Paštas SimuLith Paštas imituoja komunikacijų pasaulį. Tai bendravimas tarp firmų laiškais, elektroniniu paštu, internetu, faksu. Praktinio mokymo firma surenka savo laiškus kitų šalių praktinėms firmoms bei SimuLith centro padaliniams ir siunčia juos į SimuLith Paštą. SimuLith Paštas rūšiuoja ir išsiunčia gautą korespondenciją kartą per savaitę. Kadangi visa tai - fiktyvūs užsakymai, prekės ir pinigai, visi tarptautiniai laiškai tarp praktinių mokymo firmų turi būti siunčiami uždaru SimuLith Pašto tinklu. Su kiekviena pašto siunta praktinio mokymo firma užpildo pašto paslaugų tarifų blanką, kuriame nurodo, kiek ir už kokią sumą siunčiama laiškų į užsienį bei į Lietuvos praktinio mokymo firmas, ir siunčia šį dokumentą į SimuLith Paštą. Pagal šį dokumentą SimuLith Paštas išrašo sąskaitą, kurią PM firma apmoka mokėjimo pavedimu. Kiekviena PM firma už SimuLith Pašto teikiamas paslaugas moka pagal galiojančius Lietuvoje pašto siuntų ir paslaugų tarifus ir perveda pinigus į SimuLith Pašto sąskaitą Nr. 111 SimuLith banke. Šiuo metu SimuLith Paštas aptarnauja 24 įvairias Lietuvos mokyklas, 10 Lietuvos miestų, kuriuose yra praktinio mokymo firmos, taip pat siunčia korespondenciją į 28 pasaulio šalis. Daugiausia laiškų tenka išsiųsti į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Daniją, Čekiją, Austriją, Olandiją, Belgiją. SimuLith Pašte naudojami dokumentai: 1. SimuLith Pašto paslaugų tarifai. 2. SimuLith Pašto sąskaita už pašto paslaugas. SimuLith Mugė SimuLith Mugė imituoja rinką, kuri susideda iš vietinių ir užsienio praktinio mokymo firmų. Lietuvos praktinio mokymo firmų rinka šiuo metu susideda iš 49 tokių firmų, kurios parduoda įvairias prekes: suvenyrus ir dailės gaminius, aksesuarus ir įvairią galanteriją, maisto prekes bei gėrimus, įvairią techniką ir baldus, drabužius ir avalynę, sporto ir poilsio prekes, ir kt. Taip pat teikia turizmo ir poilsio, transporto bei pervežimų, viešbučių paslaugas, be to dekoruoja aplinką bei gėlių puokštes. SimuLith Mugė gali pirkti iš praktinio mokymo firmų prekių perteklių ir pardavinėti joms prekes, kurių negalima nusipirkti kitose praktinio mokymo firmose. SimuLith Mugės pagalba Lietuvos praktinio mokymo firmos išvengia bankrotų, nes šiai mugei galima parduoti ir iš jos nusipirkti būtent pačiai PM firmai palankiausiomis sąlygomis. Firma gali parduoti SimuLith Mugei užsigulėjusias prekes. SimuLith Mugė - tai praktinės mokymo firmos tiekėjai, o taip pat ir pirkėjai. SimuLith Mugei PM firmos moka mokesčius, pvz.: už biuro, sandėlio ar parduotuvės nuomą, mokestį už draudimą, taip pat mokestį už vandenį, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekviena praktinio mokymo firma, pagal SimuLith Mugės pateiktą formą, užpildo ir atsiunčia į SimuLith Mugę apskaičiavimus už komunalines paslaugas. Tuomet SimuLith Mugė išrašo sąskaitą, kurią praktinio mokymo mokymo firma apmoka mokėjimo pavedimu ir pinigus perveda į SimuLith Mugės atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 333. SimuLith Mugėje naudojami dokumentai: 1. Apskaičiavimai už komunalines ir kitas paslaugas. 2. Sąskaita. SimuLith Info SimuLith Info du kartus per mėnesį leidžia laikraštį “SimuLith Žinios”, kuriame skelbiama naujausia ir aktualiausia SimuLith centro, praktinio mokymo firmų bei iš užsienio centrų ir užsienio praktinio mokymo firmų gaunama informacija, taip pat teikia reklamos paslaugas, atnaujina interneto svetainę. SimuLith Info kiekvienų mokslo metų pradžioje tikslina praktinio mokymo firmų adresus, telefonus, darbo grafikus, vadovų sąrašus, kitus rekvizitus. Apie visus pasikeitimus siunčia informaciją į visas Lietuvos praktinio mokymo firmas, taip pat į visus užsienio šalių centrus. Šio padalinio tikslas aprūpinti praktinio mokymo firmų tinklą išsamia informacija, reikalinga PMF veikloje. Viena iš laikraščio “SimuLith Žinios” teikiamų paslaugų – tai reklama. Reklama bus išspausdinta "SimuLith Žiniose" mėnesio laikotarpyje. Atsiųsti tekstai nėra koreguojami ar perrinkinėjami kompiuteriu. Todėl maloniai prašome paruošti estetiškus, aiškius, be klaidų ir geros kokybės tekstus ir piešinius. O geriausia reklamai paruoštą medžiagą siųsti elektroniniu paštu slinfo@viko.lt. SimuLith Info, leidžianti “SimuLith Žinias”, turi atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 888, įmonės kodas 5555888, banko kodas 10001. Praktinio mokymo firmos turi teisę skelbtis, reklamuotis "SimuLith Žiniose", pagal paskelbtą skelbimų bei reklamos kainoraštį, pinigus pervedant į nurodytą sąskaitą pagal pateiktas sąskaitas-faktūras. SimuLith Info naudojami dokumentai: 1. Reklamos “SimuLith žiniose” kainoraštis. 2. Sąskaita-faktūra. 2. KAS YRA PRAKTINIO MOKYMO FIRMA Praktinio mokymo firmos (PMF) - tai įmonės, kurios simuliuoja tikrų bendrovių veiklą ir . prekiauja tarpusavyje per SimuLith centrą Lietuvoje ir EUROPEN tinkle pasaulyje. Taip pat verslo praktinio mokymo firma vadinama mokymo įstaiga, ,kurioje verslo praktinius įgūdžius gilina studentai. Praktinio mokymo firmoje gali dirbti ne tik studentai, bet ir bedarbiai, moterys, kurios nori po dekretinių atostogų vėl grįžti į profesinę veiklą, žmonės norintys pakeisti kvalifikaciją. Praktinio mokymo firmų nauda yra ta, kad jų pagalba moksleiviai ir studentai įgyja darbo verslo bendrovėje praktikos. Pagal individualias mokyklų mokymo programas studentai PM firmose dirba tam tikrą numatytą akademinių valandų skaičių per metus. Vienur studentams tai užskaitoma kaip atlikta praktika, kitur, moksleiviams - kaip fakultatyvas. PM firmų veiklai vadovauja kvalifikuoti pedagogai, kuriuos samdo mokymo institucijos. Praktinio mokymo firmos veikla labai artima tikrai verslo įmonei. Joje veikia trys tipiniai skyriai: personalo, marketingo ir finansų, bei priima ir atleidžia iš darbo darbuotojus, tvarko korespondenciją, veda susirinkimus, tiria rinką,ruošia katalogus, perka ir parduoda prekes ir paslaugas kitoms tokio tipo firmoms Lietuvoje bei užsienyje PM firmose viskas yra tikra (finansiniai dokumentai, sutartys, mokesčių tarifai, dirbama pagal g_liojančius LR.. įstatymus, Vyriausybės nutarimus, realius valiutų kursus ir pan.). Skirtumas tik toks, kad nėra tikrų materialių prekių (egzistuoja tik dokumentuose) ir pinigai yra netikri (jie vėl gi egzistuoja tik SimuLith banko įrašuose ir PMF buhalterinėse knygose). SimuLith tinklui priklauso 28 mokymo institucijos, kuriose veikia 48 PM firmų. 3. PMF “RAŠTMENA”APRAŠYMAS Viena iš SimuLith centre įregistruotų praktinio mokymo firmų yra 2001 m. įsteigta firma”Raštmena”. Ji 2001-12-19 buvo įregistruota “SimuLith” tinklo rejestre vadovaujantis LR įmonių rejestro įstatymu. Įmonės adresas puodžių g. 11, LT-3000 Kaunas. UAB “Raštmenai” buvo suteiktas įmonės kodas (5555556), taip patSimuLith identifikavimo kodas (LT-RAS) kuriuo “Raštmena” gali naudotis SimuLith tinkle. 2002 m. balandžio mėn. 1 d. UAB "Raštmena" tapo PVM mokėtoja ir jai buvo suteiktas PVM mokėtojos kodas (900005613). Tapus PVM mokėtoja UAB "Raštmenai” leidžiama nuo 2002-04-01 sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose išskirti PVM ir iš apskaičiuotos prekių ir paslaugų pardavimo PVM sumos atskaityti prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumą, o suteiktas PVM kodas turi būti nurodomas PVM deklaracijose, muitinės formose, išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų PVM sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose. Firmos rūšis yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis akcijas. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi LR Akcinių bendrovių įstatymu, kitais LR įstatymais bei norminiais aktais, regJamentuojančiais įmonių veiklą, o taip pat UAB “Raštmena" įstatais. Bendrovė yra juridinis asmuo turintis ūkinį. finansinį. teisinį ir organizacinį savarankiškumą, turi savo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose ir savarankišką finansinę atsakomybę. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo veiklos prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovė turi savo antspaudą, kuriame įrdyta: Lietuvos Respublika. Uždaroji akcinė bendrovė" Raštmena". Bendrovės jstatinis kapitalas yra 60 000 Lt, kuris yra padalintas į 600 paprastųjų vardinių akcijų ir vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. UAB" RaŠ1:mena" 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. atidarytos šios sąskaitos: 1. Firmos atsiskaitomoJi sąskaita Nr. 12345056 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita Nr. 22345056 3. Kreditinė sąskaita Nr. 92345056 Studentai praktinio mokymo firmoje Raštmenatt dirba trijuose skyriuose t.y., finansų, marketingo ir personalo skyriuose. Studentai firmoje dirba, kaip atitinkamų skyrių darbuotojai, studijų programoje numatytą laiką. Jiems sudaroma galimybė susipažinti su pagrindinėmis verslo operacijomis. realiais dokumentais, naudojamais Lietuvoje ir tarptautinėje rinkoje, suprasti imonės tvarkymo procesų kompleksiškumą. PMF "Raštmena" veiklos pobūdis: gamyba, prekyba, paslaugos. Pagrindinės veiklos rūšys yra šios: Spausdinimas ir su juo susijusi paslaugų veikla; Raštinės reikmenų mažmeninė (didmeninė) prekyba; Vizitinių kortelių gamyba; Reklamos kūrimas ir jos išdėstymas PMF "Raštmena" kaip ir kiekviena firma turi savo tikslus ir strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. PMF “Raštmena” pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų, plėtojant savo veiklos rūšių sąrašą, parduodant kokybiškai pagamintas prekes ir teikiant profesionalias, nebrangias paslaugas. Siekiant i.gyvendinti šiuos tikslus mūsų firma taiko lanksčias nuolaidų sistemas. Svarbus tikslas dirbti kokybiškai, kruopščiai ir atsakingai, stengiantis ne tik neprarast esamų klientų, bet ir įgyti naujų, kurie pritaikę mūsų prekes savo reikmėms nenusiviltų ir liktų ištikimais mūsų firmos klientais 4.PMF 'RAŠTMENA" ANALIZĖ Stipriosios pusės: 1. kolektyvinis bendradarbiavimas; 2. jaunas, veržlus, energingas, draugiškas siekiantis tobulėti kole_ 3. mažai konkurentų; 4. pasirašyta daug pirkimo-pardavimo sutarčių; 5. efektyviai vykdoma veikla: a) efektyvi reklama; b) b) geros darbo sąlygos; c) bendravimas ir bendradarbiavimas su partneriais; Galimybės: 1. plėsti veiklą; 2. naujų klientų ieškojimas; 3. naujų investicijų ieškojimas; 4. rinkos užkariavimas; Silpnosios pusės: 1. mažai patyrę darbuotojai; 2. mažai laiko realizuoti visus sumanymus; 3. veiklos pradžioje netvarkinga dokumentacija; 4. dirba per daug darbuotojų - per maža apyvarta; Grėsmės: 1. ateitį dėmesio nekreipimas į nuostolį; 2. per dažnas darbo kolektyvo keitimąsis; 3. veiklos neplėtimas; 4. personalo neįsijautimas; 5. mažai reklamos; 6. nenaudingų sutarčių sudarymas; 5. MARKETINGO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ Marketingo skyrius formuoja vartotojų nuomonę apie firmą ir jos prekę (paslaugą), organizuoja reklamos darbą. Taip pat marketingo skyrius atlieka rinkos tyrimus ir sudaro marketingo' planus, vadovauja kainų politikai, apskaičiuoja kainas, ruošia kainoraščius, sudaro pirkimo - pardavimo sutartis. Šis skyrius sujungia vientisą įmonės ir partnerių gamybinės, kanceliarinės veiklos valdymo startegiją ir taktiką, tenkinant tam tikrus vartotojų poreikius, organizuojant prekybą kanceliarinėmis prekėmis. Marketingo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vadovui, t.y. vyr. vadybininkui, kuris tiesiogiai pavaldus firmos vadovui. Marketingo skyriaus struktūra pavaizduota. 5.1 paveikslėlyje. 5.1 pav. Marketingo skyriaus struktūra. 5.1 lentelėje aprašysiu kuo vadovaujasi, kokias teises turi ir ką privalo mokėti marketingo skyriaus darbuotojai. 5.1 lentelė MARKETINGO SKYRIAUS DRABUOTOJAI SAVO VEIKLOJE VADOVAUJASI: PRIVALO MOKĖTI: TURI TEISĘ: Nuostatais Raštvedybos taisykles Tikrinti kainasbuhalteriniuose dokumentuose Vidaus darbo taisyklėmis Naudotis kompiuteriu Teikti vadovui pasiūlymus ir rekomendacijas komesciniais klausimais Lietuvos Respublikos įsytymais  Marketingo, įmonių ekonomikos pagrindus Pareiginiai nuostatai - tai darbuotojo veiklą organizacijoje reglamentuojantis normatyvinis dokumentas, apibūdinantis valdančiojo darbuotojo statusą, jo ryšius su kitais darbuotojais, sąlygojantis jo savarankiškumą, padedantis įvertinti asmeninį indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir garantuojantis interesų apsaugą. VYR. VADYBININKĖ: o Savo darbe vadovaujasi LR įstatymais, vidaus darbo taisyklėmis, marketingo skyriaus nuostatais ir pareiginėmis instrukcijomis o Sudarinėja marketingo planus; o Atlieka rinkos tyrimus; o Koordinuoja, planuoja ir kontroliuoja marketingo skyriaus veiklą ir pateikia ataskaitas apie šio skyriaus veiklą firmos direktoriui; o Turi teisė tikrinti skyriaus darbą, gauti iš skyrių reikalingą darbui informaciją; o Atsakinga už šio skyriaus darbo organizavimą, komercinės informacijos slaptumą, už savo skyriaus dokumentų perdavimą, už galutinius firmos veiklos rezultatus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė : tiria firmai reikalingų žaliavų, įrangos, o taip pat firmos darbuotojams reikalingų prekių (paslaugų) poreikį, prekių atsargų kiekius ir vykdo užsakymus. Ji tiesiogiai pavaldi vyr. Vadybininkei. Pirkimų-pardavimų vadybininkė užsakinėja kitų firmų katalogus, registruoja pasiūlymus ir tvarko pirkimų dokumentus: registruoja visus pirkimus registracijos žurnale, sudaro su kitomis firmomis pirkimo-pardavimo sutartis ir jas registruoja žurnaluose. Taip pat organizuoja paslaugų ir prekių pirkimus, priima ir vykdo PMF ir fizinių asmenų užsakymus, darbuotojų užsakymus, taip pat juos užregistruoja atitinkamuose žurnaluose atlieka visas atsargų kontrolės operacijas; atsakinėja į gautus prekybinius laiškus; kontroliuoja gaunamas prekes; pildo muitinės importo dokumentus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė pateikia vyr. Vadybininkei ataskaitą apie veiklos rezultatus, atlieka rinkos tyrimus, nustato konkurentus ir juos analizuoja. Pirkimų-pardavimų vadybininkė turi mokėti dirbti kompiuteriu ir kita orgtechnika, žinoti užsienio kalbą, raštvedybos taisykles, marketingo, vadybos, įmonių ekonomikos pagrindus. Jos pareiga organizuoti paslaugų ir gaminių pardavimus, sudaryti sutartis dėl gaminių realizavimo. Taip pat pirkimų-pardavimų vadybininkė atsako už komercinės informacijos slaptumą, už savo pareigų nevykdymą. Vadybininkė sudarinėja kainininką, tvarko pirkimų - pardavimų dokumentus, nustatinėja rinkos kainas, registruoja ir analizuoja pirkėjų skundus, kuria firmos įvaizdį ir pateikia jį rinkai, planuoja ir analizuoja reklamą. Kiekviena firma turi konkurentų. PMF "Raštmena" konkurentai - tai v isos firmos prekiaujančios raštinės reikmenimis. Firma stengiasi išsilaikyti konkurencinėje rinkoje taikydama įvairias nuolaidas, vykdydama akcijas. Gautus užsakymus iš klientų marketingo skyrius sega juos į klientų užsakymų priėmimo bylą. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis vyksta nuolat, kartais yra atsiunčiami įvairūs pasiūlymai su katalogais. Įsigyti jų prekes ir naudotis jų paslaugomis gali ne tik PMF "Raštmena", bet ir jos darbuotojai. Tokiu atveju skyrius siunčia užsakymą, o gautą PVM sąskaitą faktūrą, kaip sutikimą parduoti, registruoja pirkimų r.egistracijos žurnale. Taip pat priiminėjo ir darbuotojų asmeninius užsakymus, tuo pačiu glaudžiai bendradarbiaudama su finansų skyriumi. Šiame skyriuje buvo atlikta pirkimo ir pardavimo funkcijos. Visi pardavimo dokumentai buvo segami į dokumentą ir registruojami, pvz.: sąskaitų - faktūrų registarcija, užsakymų registracija. Buvo gauta keletas užsakymų vizitinių kortekių gamybai. Buvome sudarę anketą ir išsiuntę įvairioms firmoms, kad sužinotume jų nuomonė apie mūsų firmos siūlomas prekes bei paslaugas. Tačiau ilgą laiką iš jų negavome jokių žinių ir anketa buvo atnaujinta. Marketingo skyriuje yra reklamos organizavimo dokumentų byla. Į šią bylą segama viskas, kas susiję su reklama: marketingo skyriaus darbuotojų pagaminti lankstinukai, vizitinės kortelės, koreguotas katalogas, skelbimai ir pan. Skyriaus darbuotojų iniciatyva buvo sukurta reklama (stendas) apie PMF firmą, kuris pritraukė klientus. Todėl galima teigti, kad firmos gyvavimas labai priklauso nuo marketingo skyriaus. 5.2 paveikslėlyje pateiksiu organizacijos įvaizdį: 5.2 pav. Organizacijos įvaizdis 6. FINANSŲ SKYRIAUS ANALIZĖ Finansų apskaitą tvarko savarankiška apskaitos tarnyba - finansų skyrius. Finansų skyriaus darbuotojai vadovaujasi finan_ų skyriaus nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės, Finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Finansų skyrius tvarko firmos apskaitą, remiantis teisingais, turinčiais juridinę galią dokumentais apskaitos srityse: pirkimų - pardavimų apskaita, darbo užmokesčio apskaita, ilgalaikio turto apskaita, atsiskaitymų apskaita. Finansų skyrius apskaičiuoja firmos veiklos rezultatus, sudaro tarpinę atskaitomybę ir pateikia duomenis vadovui, taip pat kontroliuoja firmos mokestinę drausmę. Finansų skyriaus darbuotojai privalo mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Finansų skyrius: • seka LR Vyriausybės nutarimus finansiniais klausimais; • tvarko didžiąją knygą ir apyvartos žurnalus; • fiksuoja ūkines operacijas pagrįstas pirminiais dokumentais; • veda skolų įmonei ir įmonės skolų korteles; • kontroliuoja mokėjimo terminus; • analizuoja pardavimus; • tikrina banko sąskaitas; • veda atsargų apskaitą; • tvarko ilgalaikio turto apskaitą; • pildo kasos pirminius dokumentus ir kasos knygą; • atlieka inventorizaciją. Finansų skyriuje visi dokumentai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiai dokumentai tai: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, ilgalaikio turto perdavimo - priėmimo aktas, ilgalaikio turto likvidavimo aktas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis, atsargų apskaitos kortelė, medžiagų nurašymo aktas, skolų įmonei apskaitos kortelė, avanso apyskaita, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraštis, kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis, kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas, mokėjimo pavedimai, tarptautiniai mokėjimo pavedimai, banko išrašai, įmonės skolų apskaitos kortelė, PVM sąskaita faktūra, asmens sąskaita, darbo užmokesčio žiniaraštis, pažyma ligos pašalpai skaičiuoti, krovinio važtaraštis, buhalterinės pažymos. Visi kiti dokumentai priskiriami antriniams dokumentams, pvz: bendrasis žurnalas, PMF "Raštmena" didžioji knyga ir pan. Finansų skyrius dirba su kompiuterine programa "STEKAS - apskaita". Buhalterinės apskaitos programa "STEKAS- apskaita" - tai lengvai įsisavinama programa, kurią naudojant galima pildyti pagrindinius buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir gauti įvairias finansinių rodiklių ataskaitas, reikalingas įmonės finansinei veiklai atspindėti. Bendrasis žurnalas yra pildomas automatiškai įvedant pirminius duomenis. Tik reikia pasirūpinti, kad įvedami pirkimo dokumentai, išrašomi pardavimo dokumentai, kasos išlaidų orderiai bei kiti dokumentai būtų teisingai užpildyti. Labai svarbų vaidmenį programoje vaidina žodynai. Žodynai - tai pastovi įvairaus pobūdžio informacija, kuri įvedama vieną kartą ir pastoviai naudojama vedant pirminius dokumentus. Paprasčiausias pavyzdys - įmonės klientų sąrašas. Būtų didžiausias nepatogumas kiekvieną kartą į faktūrą, pavedimą vesti pilną kliento pavadinimą, banko rekvizitus. Vieną kartą yra suvedamas klientų sąrašas (žodynas). Darbo metu, reikalui esant, jis išsikviečiamas surandamas norimas klientas, ir visi reikiami jo rekvizitai automatiškai patenka į dokumentą. Žodyną galimą bet kada papildyti, ištrinti nereikalingus įrašus. Programa suskirstyta į atskirus modulius pagal darbo, vartotojo poreikių pobūdį. Didžiosios knygos modulis yra pagrindinis. Į jį "suplaukia" visos operacijos, užregistruotos kituose moduliuose. Didžiojoje knygoje gaunami patys svarbiausi įmonės finansinės veiklos duomenys: balansas, pelnas, sąskaitų apyvartos, likučiai, kiti rodikliai. Finansų skyriuje buvo vykdoma pinigų gavimo ir naudojimo apskaita, pildomi mokėjimo pavedimai, išrašinėjamos sąskaitos faktūros, fiksuojamas atsargų pasikeitimas atsargų apskaitos kortelėse. Vyriausioji finansininkė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui, taip pat ji turi turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Vyr. finansininkė organizuoja buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai; užtikrina, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Taip pat ji turi teisę reikalauti, kad įmonės, filialų, padalinių, tarnybų vadovai ir atskiri darbuotojai pateiktų laiku ir kokybiškai pirminius ataskaitinius duomenis. Turi teisę nepriimti iš įmonės padalinių ar užsakovų klaidingų buhalterinių ir apskaitos dokumentų, nevykdyti ir neįforminti operacijų, neatitinkančių reikalavimus ir pažeidžiančių įstatymus. Vyr. finansininkė atsako: už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos slaptumą ir teisingumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, debitoriais, kreditoriais taip pat su įmonės darbuotojais. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė yra pavaldžios vyr. finansininkei. Jos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Finansininkė - kasininkė ir finansininkė skiriama ir atleidžiama įmonės direktoriaus. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia bei saugo buhalterinius duomenis ir informaciją, 1varko įmonės finansų apskaitą, darbq užmokesčio apskaitą, pirkimo - pardavimo apskaitą. Buhalterė privalo vykdyti: 1. Pagrindinių priemonių, prekių, materialinių vertybių, gamybos, sąnaudų, ir darbų realizacijos, ūkio bei finansų veiklos, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais 2. Griežtos atskaitomybės blankų apskaitą; 3. Sudaryti pajamų - sąnaudų suvestines; 4. Tvarkyti darbuotojų asmenines sąskaitas, nedarbingumo pažymėjimus draudimo Kasininkė yra tiesiogiai pavaldi vyr. finansininkei. Savo darbe kasininkė vadovaujasi firmos nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų istatymu, finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Kasininkė tvarko pirkimo - pardavimo apskaitą, darbo užmokesčio apskaitą, vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia ir saugo buhalterinius duomenis, tvarko finansų skyriaus darbą. Kasininkė atsako už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos teisingumą ir slaptumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu ir t. t. Visų pirma, perimant firmos veiklą, naujųjų. finansų skyriaus darbuotojų užduotis buvo susipažinti su visais buhalterinės apskaitos dokumentais, paliktais ankstesniųjų darbuotojų. Finansų skyrius, kaip ir kiti du skyriai - personalo ir marketingo - turi savo nuostatus, 0 darbuotojai pareigines instrukcijas, todėl pirmiausiai mes ir susipažinome su finansų skyriaus nuostatais ir darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose. Apibendrintai firmos veikloje galima išskirti du pagrindinius ciklus: pirkimų ir pardavimų. Visų pirkimų operacijai vesti, skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Pirkimų skolon žurnalas yra skirtas atsargų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti ir kito turto pirkimams, kreditams apskaityti. Jame pirkimų operacijos fiksuojamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, kurių pagrindu tos operacijos buvo atliktos. Visi pirkimai segami i pirkimų dokumentų bylas. Kai firma perka prekes ir sumoka iš karto, finansų skyrius tai užregistruoja pinigų mokėjimo žurnale. Jei firma perka prekes skolon, tai užregistruojama imonės skolų apskaitos kortelėse. Taip pat ši operacija užregistruojama pi rkimų skolon žurnale. Finansų skyriaus darbuotojai rašo mokėjimo pavedimus. Mokėjimo pavedimas - tai pirminis dokumentas, kuriuo bankui pavedama pervesti nurodytą sumą iš firmos sąskaitos banke i kitos firmos sąskaitą. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami ir segami i bylą. Parduodant prekes, finansų skyrius klientui išrašo PVM šąskaitą faktūrą. PVM sąskaita faktūra rašoma dviem egzemplioriais, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui (šiuo atveju PMF "Raštmena") ir išsiunčia klientui, kad apmokėtų. Visi dokumentai, gaunami iš klientų, segami i atsiskaitymų su klientais dokumentų bylas. Visi dokumentai yra užregistruojami. Jei klientas perka skolon, tokia operacija registruojama pardavimų skolon žurnale ir skolos surašomos i skolų imonei apskaitos korteles. Skolų imonei analitinėse kortelėse, kurios detalizuoja Didžiosios knygos pirmosios ir antrosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam firmos skolininkui vedama atskira kortelė. Pardavimų skolon žurnalas skirtas prekių, žaliavų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti, pardavimams skolon apskaityti. Pardavimų skolon žurnale fiksuojamos pačių pagamintos produkcijos bei perparduoti skirtų prekių pardavimo ir ilgalaikio turto perleidimo skolon, taip pat paslaugų suteikimo skolon operacijos. Klientai kartais atsi skaito iš karto ir tai užregistruojama pinigų gavimo žurnale. Reikia išrašyti ir kasos pajamų orderi. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka firmoje, 0 jo kvitas atiduodamas asmeniui, kuris sumoka pinigus. Kasos išlaidų orderis - pirminis dokumentas, kiekvieną kartą išrašomas išmokant iš įmonės kasos grynuosius pinigus, nesvarbu, ar yra šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Kasos išlaidų ir pajamų orderiams yra atskira kasos dokumentų byla. Finansų skyriuje yra kasos knyga ir kasos pajamų bei išlaidų registracijos žurnalas. PMF "Raštmena" dirbantys darbuotojai turi savo asmenines sąskaitas. Jiems yra sudarytos atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis analitinės kortelės, kurios detalizuoja didžiosios knygos antros ir ketvirtos sąskaitų plano klasės sąskaitas. Šios kortelės yra skirtos apskaityti firmos darbuotojams išmokėtoms pinigų sumoms, už kurias šie vėliau privalės atsiskaityti. Dažniausiai tai komandiruočių avansai bei kitais tikslais išduotos pinigų sumos. Kiekvienam atskaitingam asmeniui skiriama viena kortelė. Šie dokumentai yra segami ijiems skirtus segtuvus. Taip pat darbuotojai turi asmenines sąskaitas, i kurias jiems yra pervedami pinigai, už kuriuos darbuotoj ai turi užsisakyti prekių iš kitų firmų. Šios sąskaitos yra finansų skyriuje. Mėnesio pabaigoje finansų skyrius išmoka atlyginimus. Tam yra skirtas darbo užmokesčio apskaitos dokumentų segtuvas. Šiame segtuve yra apmokėjimo už darbąžiniaraštis. Skaičiuojant atlyginimą, pirmiausia paskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis jis skaičiuojamas taip: pareiginis atlyginimas - neapmokestinamas pajamų dydis (pagrindinis NPD yra 290Lt) *33%=gyventojų pajamų mokestis. Taip pat skaičiuojamas socialinis draudimas - 3%, nuo pareiginio atlyginimo. Kai paskaičiuojami visi mokesčiai, iš pareiginio atlyginimo jie atimami ir išmokama darbuotojui suma, kuri lieka atskaičiavus visus mokesčius. Siunčiant mokėjimo pav.edimus ar kitus dokumentus, reikalingi vokai, pašto ženklai. PMF "Raštmena" fiansų skyrius veda ir turto apskaitą. Tam skyrius turi segtuvą, kuriame yra ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Šios kortelės detalizuoja konkrečias didžiosios knygos pirmosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam ilgalaikio turto vienetui užvedama atskira kortelė, kurioje rašomas kiekvieno mėnesio turto nusidėvėjimas. Apskaitos žurnaluose sukaupti duomenys apie ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas sisteminami sąskaitose. Sąskaita atlieka pagrindinę duomenų klasifikavimo požymio funkciją. Didžiosios knygos sąskaitos yra sisteminiai registrai, kuriuose kaupiami duomenys apie imonės turtą, savininkų ir skolintą nuosavybę, pajamas ir sąnaudas per ataskaitinį laikotarpį. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daromi koreguojantys ir uždaromieji irašai. Šiems irašams pagristi surašomos buha1terinės pažymas. Tai laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma atliekamos korespondencijos turinys, priežastys bei irašo vertinė išraiška. Mėnesio pabaigoje PMF "Raštmena" daro inventorizaciją. Visi inventorizacijos dokumentai segami i bylą "inventorizacijos dokumentai", pvz: atsargų inventorizacijos aprašas. Pats svarbiausias finansų skyriaus segtuvas yra finansų atskaitomybės dokumentų segtuvas. Jame dedama darbinė atskaitomybės lentelė, balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. Visa tai vadinama finansinės atskaitomybės rengimas - baigiamasis viso apskaitos ciklo etapas. PERSONALO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ PMF "Raštmena" personalo skyrius, vienas iš trijų firmos skyrių. Personalo skyrius atsako už darbuotojų asmeninių dokumentų pildymo teisingumą ir už patikėtos informacijos slaptumą. . PERSONALO SKYRIUS TURI TEISĘ: o Tikrinti, kaip vykdomi firmos vadovo įsakymai; o Kontroliuoti, kaip laikomasi vidaus darbo tvarkos; o Teikti firmos vadovui pasiūlymus personalo klausimais; o Koreguoti bendrovės individualią bylų nomenklatūrą; o Tvarkyti priėmimo į darbą dokumentus; o Dirbti su kompiuterine programa "Stekas - Personalas"; o Vesti darbo laiko apskaitą, atvaizduojant dokumentuose; o Suformuluoti ir tvarkyti darbuotojų bylas; o Kurti verslo įmonės įvaizdį; o Organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, o Tvarkyti gaunamą ir siunčiamą korespondenciją; o Tvarkyti atleidimo iš darbo dokumentus; o Parengti dokumentus archyviniam saugojimui. Atliekant praktiką personalo skyriuje dirbo: o Personalo vadovė; o Dvi inspektorės; o Administratorė. Darbo pradžioje susipažinome su reikalingais dokumentais ir darbo tvarka. Pradėdami darbą darbuotojai vadovavosi personalo skyriaus veiklos planu, nuostatais bei darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Nuostatai - tai dokumentas, kuris nustato įstaigos ir jos struktūrinių padalinių steigimo ir darbo organizavimo tvarką, funkcijas, teises. Personalo skyriaus vadovė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui ir privalo vykdyti jo nurodymus. Ją skiria ir atleidžia įmonės vadovas. Personalo vadovė privalo: mokėti dirbti kompiuteriu, kompiuterine programa "Stekas - Personalas", mokėti užsienio kalbą, organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, žinoti raštvedybos taisykles bei vadybos pagrindus taip pat turi išmanyti profesinį etiketą. Personalo vadovė turi teisę teikti pasiūlymus firmos direktoriui, susijusius su firmos veikla taip pat teikti pasiūlymus darbo sąlygų gerinimo klausimais. Ji atsako už savo pareigų nevykdymą, už skyriaus veiklą ir veiklos rezultatus, už tvarką ir discipliną savo skyriuje. Administratorė yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ją skiria ir atleidžia arba perkelia i kitas pareigas direktoriaus isakymu ir personalo vadovės siūlymu. Administratorė privalo: vykdyti personalo vadovės nurodymus, dirbti kompiuterine programa "Stekas - personalas" , tvarkyti darbuotojų asmens bylas. Ji taip pat gali teikti pasiūlymus imonės vadovui, susijusius su firmos veikla arba kanceliarijos tobulinimo kalusimais. Administratorė taip pat yra atsakinga už savo pareigų nevykdymą už skyriaus veiklą, veiklos rezultatus. Inspektorė kaip ir kiti personalo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ši darbuotoja turi mokėti dvi ar daugiau užsienio kalbas, žinoti raštvedybos pagrindus ir mokėti dirbti kompiuteriu. Inspektorė turi būti geranoriška, veikIi, dalykiška, punktuali. Inspektorė pildo ir išsiunčia socialinio draudimo dokumentus, parengia bylų nomenklatūrą, parengia dokumentus archyviniam saugojimui, atlieka darbo korespondencijos vertimus. Personalo skyriaus darbuotojai buvo atsakingi už darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri buvo registruojama darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Šis žiniaraštis buvo pildomas kiekvieną darbo dieną. Pagal ši žinairašti buvo skaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis. Dirbdama personalo skyriuje susipažinau su daug naujų dokumentų. Išmokau užpildyti darbo sutartis bei kitus dokumentus. Supratau, kaip svarbu yra dirbti ir bendradarbiauti draugiškoje, komunikabilioje komandoje. Išmokau tvarkyti firmos dokumentus, sistemingai juos suskirstyti imonės viduje. Personalo skyriuje darbuotojai registruoja prašymus dėl priėmimo i darbą, perkėlimo į kitą skyrių personalo veiklos klausimų žurnale. Taip pat kūrė darbuotojų darbo pažymėjimus. Personalo skyriuję esantys dokumentai yra suskirstyti i dvi grupes: personalo valdymo dokumentai bei raštvedybos ir dokumentų saugojimo. Valdymo veiklos dokumentavimas - tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors valdymo funkcija, rengimas. Dokumentai pildomi, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį kaupti, perduoti, naudoti ir saugoti informaciją tam tikrą laiką. Raštvedyba ir dokumentų saugojimas - šioje dalyje yra isakymų veiklos klausimais registracijos žurnalas, kuriame užregistruojami ivairūs su firmos veikla susiję įsakymai.\ Darbas personalo skyriuje man tikrai patiko. Šiame skyriuje dirbau administartore. Kiekvieną dieną tikrinome paštą ir gaunamą korespondenciją registravome gaunamų raštų registracijos žurnale, o siunčiama korespondencija registruojama siunčiamų raštų registracijos žurnale. Susirašinėjome su partneriais,iš Lietuvos ir segėme i susirašinėjimo su Lietuvos partneriais segtuvą. Iš užsienio partnerių taip pat gavome laiškų. Pildėme bylų perėmimo aktus. Personalo skyrius rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, turėtų visus reikiamus rekvizitus, kad būtų sudėti i atitinkamas jiems skirtas bylas. Tai labai idomus, atsakingas, kruopštus, stiprios valios ir atidumo reikalaujantis darbas. IŠV ADOS Darbas PMF "Raštmena" man iš tiesų patiko ir buvo labai naudingas. Tai atsakingas, daug kruopštumo, kantrybės, punktualumo reikalaujantis darbas. Žinoma pati pradžia, kaip ir visiems pradedantiesiems buvo gan sunki, tačiau įdomi. Stengiausi kuo daugiau sužinoti apie firmą, kurioje dirbsiu, kuo ji užsiima ir ką gali pasiūlyti vartotojams bei klientams. Ir supratau, kad labai svarbu yra pasitikėti savimi ir savo kolegomis. Praktika padėjo įgyti organizavimo įgūdžių ir galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai. Tapau komunikabilesnė. Laikas praleistas atliekant praktiką padėjo man artimiau susipažinti su grupiokais, pasidarėme draugiškesni. Supratau, kad įmonės tikslas yra stengtis ne tik neprarasti esamų klientų, tačiau ir įgyti naujų. Todėl ji turi dirbti sąžiningai ir atsakingai.
Ekonomika  Ataskaitos   (32,25 kB)
Vengrijos ekonomika
2009-12-29
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)
Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Pagrindinės sąvokos Investicijos - piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Strateginis investuotojas - investuotojas, su kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka sudaro investicijų sutartį. Tiesioginės investicijos - investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; užsienio investicijos - užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. kapitalo investicijos - investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti; finansinės investicijos - visos investicijos, išskyrus: 1) steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį; 2) įsigydami visų rūšių vertybinius popierius; 3) sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę; 4) skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; 5) vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Investuotojų teisės 1. Lietuvos ir užsienio investuotojams pagal šį ir kitus įstatymus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Investuotojų teises ir teisėtus interesus gina Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. 3. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėjęs mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų. 4. Užsienio investuotojas piniginį įnašą į formuojamą ūkio subjekto kapitalą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta. Investuotojų teisių garantijos 1. Valstybės ir savivaldos institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir juo disponuoti. Žala, padaryta investuotojui neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų bei jų pareigūnų veiksmais, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. 3. Investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Investavimo sritys 1. Investicijos Lietuvos Respublikoje leidžiamos į visas teisėtas komercines-ūkines veiklas, atsižvelgiant į šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus apribojimus. 1) valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba); 2) loterijų organizavimo. 2 dalies redakcija nuo 2004 m. sausio 1 d.: 2. Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo veiklą (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių ūkio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba). 3. Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenciją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tarptautinės sutartys 1. Užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublikos investuotojų investicijas užsienyje taip pat reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei kitos tarptautinės sutartys. 2. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje sąlygas negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties normos. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu. Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus. Investitorius LR atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje. Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; • juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus. Investicijų ekonominė esmė Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai - kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lė?oms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”. Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą. Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančiasavo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus. Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000 lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25 000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt. Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų. Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu. Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio. Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5). Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms. Investicijų formos Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius. Pagal investicijų objektus investijos būna: • daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis. • nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama. • finasinės investicijos – tai investicijos į įvairius finasinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius. Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna: • tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą. • netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finasines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams. Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna: • trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. • ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas. Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna: • privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo. • valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis. • užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų. • bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų. Pagal teritoriją investicijos būna: • investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje. • investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. Pastaba: tai negalutinė ir nevienintelė galima investicijų klasifikacija. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas: Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą. Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje galiojantys teisės aktai kartu su investitorių teisėmis nustato ir tam tikras jų pareigas. Investitorius privalo: • teikti finansiniams organams deklaracijas apie vykdomų investicijų apimtis ir šaltinius; • gauti būtiną leidimą ar suderinimą norint atlikti statybą (plačiaja prasme) iš atitinkamų valstybinių organų ir tarnybų (siekiama proporcingai skatinti visų ūkio šakų plėtojimą); • gauti investicinių objektų dalies, kurioje numatomas technologinių, sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių ir architektūrinių reikalavimų atlikimas, normas bei ekspertizių išvadas; • gauti lizenziją specialių rūšių darbams, kurie reikalauja atitinkamos vykdytojo atestacijos, atlikti. Be to, investicinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų valstybinių normų ir standartų, teikti nustatyta tvarka buhalterinę ir statistinę atskaitomybę, neleisti nesąžiningos konkurencijos bei vykdyti antimonopolinio reguliavimo reikalavimus. Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką. Investicinės veiklos valstybinio reguliavimo normos: 1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais. Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: • žemės ūkio; • kuro ir energetinio komplekso; • ryšių; • lengvosios pramonės; • mašinų gamybos; • medicinos pramonės; • transporto infrastruktūros; • chemijos pramonės; • socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse. Atskiriems instituciniams investitoriams (dabar vadinamiems strateginiams investitoriams) nustatytas tam tikras objektų sąrašas. 2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje. 3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paparastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką. Paskutiniais metais ji buvo pritaikyta tik žemės ūkiui subsidijuoti bei socialiai remtinoms ir jaunoms šeimoms būstui įsigyti. 4. Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas (amortizacija) yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas (šias normas nusistato pati įmonė, tačiau jos turi būti ne didesnės negu valstybinės) amortizacines normas, galima iš vienos pusės sumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui. 5. Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės suaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus. 6. Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato: • vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams; • atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje; • valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą. 7. Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje. 8. Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą. Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija. 9. Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas: LR Investicijų įstatymas LR Investicinių bendrovių įstatymas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas Tiesioginės užsienio investicijos 1 dalis Lietuvoje yra keli užsienio kapitalo investavimo būdai: tiesioginės investicijos steigiant įmones, perkant veikiančių įmonių akcijas bei suteikiant šioms įmonėms ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas ir netiesioginės investicijos – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikos restruktūrizacijai bei gamybos modernizavimui. Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Tiesioginės užsienio investicijos Kauno mieste. Kauno mieste veikia bendros su užsienio kompanijomis įmonės bei užsienio kapitalo įmonės. 2003 01 01 duomenimis didžiausias investicijas Kaune pritraukė apdirbamoji pramonė (49,2 %) ir didmeninė, mažmeninė prekyba (34,1 %). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota lengvojoje pramonėje (40,2 %) ir maisto produktų bei gėrimų gamyboje (38,9 %). Į Kauno miesto ekonominę veiklą daugiausiai investavo JAV, Suomija ir Vokietija, jų investicijos 2003 metų pradžioje atitinkamai sudarė 24 %, 15,2 % ir 12,4 % visų tiesioginių užsienio investicijų Kauno mieste.
Ekonomika  Referatai   (270,03 kB)
Švedijos ekonomika
2009-12-29
Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).
Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Nuo senųjų laikų nuolat vyko tarptautinė prekyba. Tarptautinė prekyba (international trade) – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. Tad kiekviena šalis stengėsi ir stengiasi tobulinti savo užsienio prekybos poliką, tuo siekant gauti kuo daugiau naudos. Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystimo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliais ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis. Tuo tikslu buvo bandoma visaip suvienyti šalis, lengvinant tarptautinės prekybos sąlygas. Iki praėjusio amžiaus vidurio Europą bandyta suvienyti jėga. Po II pasaulinio karo pabandyta tą padaryti taikiai ir tai puikiai pavyko : šiuo metu ES vienyja 15 narių, dar 13 laukia būti priimtos. Po šios didžiosios plėtros ES taps dar didesniu ūkiniu vienetu. Tai bus didžiausia pasaulyje bendroji rinka , kurioje gyvens apie 500 mln. gyventojų. Europos sąjungoje nustatytos sąziningos konkurencijos taisyklės, įvesta bendra valiuta, panaikinti arba sumažinti muitai, sukurtas ir toliau tobulinamas bendros ekonomikos planas ir t.t. Kiekvienos sąjungos, bendrijos ir šalys nuolat kuria ir tobulina savos ekonomikos plėtros planus ir tikslus. Šiame darbe apžvelgsiu Lietuvos ir užsienio šaliu šiuolaikines ekonomikos plėtros tikslus. Europos sąjungos ekonomikos plėtros tikslai Europos Sąjunga buvo sukurta politiniams tikslams pasiekti, bet jos dinamizmą ir sėkmę nulemia jos ekonominiai pamatai - visų ES valstybių narių sukurta bendroji rinka ir 12-oje iš jų naudojama bendra valiuta. ES valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl, norėdami užtikrinti ekonominį augimą ir konkuruoti pasaulyje su stambiausiomis pasaulio ekonomikomis, jie turi vis labiau susitelkti. Ne viena ES valstybė nėra pakankamai stipri savarankiškai rungtis pasaulio prekyboje. Europos bendrovės, norėdamos susirasti naujų klientų, turi veikti didesnėje nei savo valstybės rinkoje. Būtent todėl ES taip stengiasi sukurti bendrą Europos rinką - pašalinti senąsias prekybos kliūtis ir ūkio subjektus varžancią biurokratiją. Visą žemyną apimanti 450 mln. vartotojų rinka turi duoti naudą kuo daugiau žmonių. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių ir regioninių institucijų pastangas šalinti ivairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto ir Europos investicijų banko surinkti pinigai naudojami Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų pletrai), susisiekimui su nuošalesniais regionais ir prekybai Europoje gerinti. Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą pletotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerejimą ir glaudesnius valstybių narių santykius. Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politika leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 m. ES regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000-2006 m. laikotarpiui skirti 213 mlrd. eurų. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms. Šie pinigai išmokami per konkrecius fondus - Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, ES nustatė tris prioritetinius tikslus: • "1 tikslas": pagalba regioninei plėtrai ten, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. eurų siekianti pagalba sudaro du trecdalius visų regioninei politikai skirtų pinigų 2000-2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas i vietos verslą. • "2 tikslu" siekiama suteikti pagalba sunkumų turintiems regionams. Tai gali buti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai. • "3 tikslu" siekiama iveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas. Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sajunga taps ivairesnė, todel reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami ivairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti "Phare" programa. 2000-2006 m. jos gaus 10,9 mlrd. eurų pagalbą rengiantis stojimui. Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7,2 mlrd. euru. Trečioji yra "Sapard" (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3,6 mlrd. euru. Po pletros, t.y. istojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas. ES siekia pagerinti Europos socialines salygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai prikauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos. ES daugiausia pajamų gauna iš paslaugų sektoriaus, kuris yra liberalizuojamas, nors vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems - lėčiau.  Telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas jau leido labai sumažinti kainas. 2001 m. pabaigoje tarpmiestiniai pokalbiai, lyginant su 2000 m., atpigo vidutiniškai 11%, o lyginant su 1998 m. - 45%.  Nors energijos prekyba yra subtilus dalykas, imtasi žingsnių bendrai gamtinių dujų ir elektros rinkai sukurti. Rinka turi užtikrinti, kad visi vartotojai galės prieinamomis kainomis isigyti patikimai tiekiamos energijos.  2000 m. lapkriti Komisija paskelbė diskusijų dokumentą (žaliąją knygą), kuriame pateikė gaires dėl bendros Europos energetikos politikos, numatančios ivairių energijos šaltinių naudojimą ir tiekimo pastovumo garantavimą. Jei ES neįgyvendins šios politikos, po 20-30 metų ji turės importuoti jau nebe 50%, o 70% energijos išteklių. Dabar Artimieji Rytai jai teikia 45% naftos, o Rusija - 40% gamtinių dujų.  Vienas iš ES tikslų yra sukurti naujus ir atsinaujinančius energijos išteklius (iskaitant biokurą), kad iki 2010 m. tokie "švarūs" ištekliai sudarytų jau nebe 6%, o 12%.  Vienas iš pagrindinių ES energijos taupymo ir aplinkos gerinimo būdų yra vykdoma transporto politika. Dabar apie 50% visų transportuojamų prekių Europoje gabenamos keliais, kuriais taip pat keliauja 80% visų keleivių. Tam reikia daug energijos, susidaro grūstys ir daroma žala aplinkai. Kai kuriose miestų zonose susidaro transporto spūstys, ypač užteršiamas oras. Bandydama išspręsti šią problemą, ES planuoja, kad kuo daugiau krovinių būtų vežama ne keliais, o geležinkeliais ir vidaus vandens keliais.  ES reikia tokios transporto politikos, kuri užtikrintų kiek imanoma didesnį žmonių ir prekių judėjimą visoje sienų neturinčioje bendroje rinkoje. Būtent todėl reikia liberalizuoti Europos geležinkelių transportą, suderinti naudojimosi Europos geležinkeliais techninius standartus ir leisti konkuruojantiems operatoriams naudotis nacionaliniais geležinkelių tinklais. Siekiant užbaigti bendros rinkos kūrimą, reikia sutelkti dėmesį i paslaugų sektorių, kuris kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo nacionalinių tiekėjų monopolis. Atvėrus jį konkurencijai, būtų galima sukurti daugiau darbo vietų ir sustiprinti Europos ekonomiką. Nuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos piliecių kasdien naudojasi euru. Euras pakeite valiutas, kurios daugelyje Europos valstybių šimtmečiais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonėmis. Naujosios valiutos įvedimas paspartino Europos ekonominės sąjungos kūrimasį. Mažos ir vidutinės įmonės (MVI) sudaro Europos ekonomikos stuburą. Pernelyg dažnai jų konkurencingumą ir dinamiškumą stabdo įvairiose šalyse skirtingi ir sudėtingi įstatymai bei taisyklės. Viena iš užduocių yra parengti smulkaus verslo įmonių statutą ir suteikti verslininkams reikalingą kapitalą modernių technologijų verslui pradėti. Čia paminėjau nedidelę dalį Europos Sąjungos ekonomikos vienijimo, plėtimo ir gerinimo tiklsų. Jų, kaip ir kitų tikslų siekinat pagerint gyvenimo sąlygas ir kt. yra labia daug. Taip pat norečiau apžvelgt Lietuvos ekonomikos tikslus ir strateginį planą sudarytą 2001-2015 metams.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,3 kB)
Italijoje per pastaruosius dešimt metų ženkliai išaugo prekybos įmonių skaičius. Ypač daug investicijų buvo skirta Pietų Italijos ekonomikai vystyti. Tai šiek tiek pristabdė visos Italijos ūkio plėtrą. Jeigu 1995 metais šalyje buvo 50900 įmonių, tai 1997 metais tik 43456 įmonės. 1996 – 1997 metais padidėjus kitomis veiklomis užsiimančių įmonių skaičiui, prekybos įmonių skaičius žymiai sumažėjo (nuo 44.6 % 1995 metais iki 20.4% 1997 metais). Tai ypač būdinga buvo mažmeninėje prekyboje. Nepaisant prekybos įmonių skaičiaus ir parduotuvių tinklo mažėjimo, prekybos apimtys augo, vidaus prekyba stiprėjo. Svarbiausias prekybos rodiklis – mažmeninė prekių apyvarta – 1997 metais viršijo 70.8 mlrd. italijos lyrų. Mažmeninės prekių apyvartos struktūroje pastoviai didėjo nemaisto prekių dalis. Ypač sparčiai didėjo ilgalaikio vartojimo prekių ( baldai, kilimai, elektros buitiniai prietaisai, televizoriai, videoaparatūra bei radijo prekės, automobiliai) pardavimas. Vien per pastaruosius metus minėtų prekių lyginamasis svoris šalies mažmeninėje prekių apyvartoje padidėjo 6.2 punktais (nuo 9.6 % iki 15.8 %). Ši tendencija liudija apie gyventojų pajamų didėjimą, kylantį gyvenimo lygį. Pastaraisiais metais Italijos prekyboje toliau mažėjo valstybinės prekybos vaidmuo. 1995 metais valstybinei prekybai teko 12.7%, privačiai prekybai – 70.5% visos mažmeninės prekių apyvartos. Jei valstybinės prekybos vaidmens mažėjimą iš dalies galima paaiškinti privatizacija, tai vartotojų kooperacijos nuosmukis daugiausia sietinas su nesugebėjimu dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis. Užsienio prekyba Italijos užsienio prekybos apyvarta 2002 m. siekė 516,3 mlrd. EUR. Italijos importas 2002 m. sudarė 249,36 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 1). Italijos eksportas 2002 m. sudarė 266,94 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 3%). Italija daugiausiai prekiauja su ES šalimis, importas iš ES sudarė 57% viso Italijos importo 2002 m., eksportas – 53%. pagrindiniai Italijos importo partneriai: Vokietija (18% viso šalies importo), Prancūzija (11%), Nyderlandai (6%), Jungtinė kralystė (5%), JAV (5%), Belgija (4%), Ispanija (4%), Šveicarija (4%), Rusija (3%), Kinija (3%), Austrija (2%), Japonija (2%), Libija (2%), Alžyras (2%). Eksporto partneriai: Vokietija (15% viso šalies eksporto), Prancūzija (12%), JAV (10%), Jungtinė Karalystė (7%), Ispanija (6%), Šveicarija (4%), Belgija (3%), Nyderlandai (3%), Austrija (2%), Graikija (2%), Japonija (2%), Lenkija (2%), Turkija (2%), Portugalija (2%), Rusija (1%). Italija daugiausia importuoja transporto priemonių, įrengimų ir jų dalių (14% viso šalies importo), telekomunikacijų įrengimų, elektroninių prietaisų ir aparatų (14%), energetinių produktų (10%), metalų ir gaminių iš metalų (10%), mašinų ir mechaninių įrengimų (8%), maisto produktų, gėmų, tabako gaminių (7%). Italijos eksporto struktūroje vyrauja mašinos ir mechaniniai įrengimai (20%), transporto priemonės, įrengimai ir jų dalys (11%), tekstilė ir trikotažas (7%), avalynė ir dirbiniai iš odos (5%), maisto produktai, gėrimai, tabakas (5%), baldai (4%), plastikai ir jų dirbiniai (4%). Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Lietuvos prekyba su Italija Italija – viena pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių. 2002 m. prekybos apyvarta su šia šalimi siekė 565,3 mlrd. EUR. Lietuvos eksportas į Italiją 2002 m. sudarė 163,9 mlrd. EUR (3% viso Lietuvos eksporto). Lietuvos eksporto į Italiją apimtys didėja: per 2000 – 2002 m. laikotarpį išaugo 59. Lietuvos importas iš Italijos 2002 m. sudarė 401,4 mlrd. EUR (5 viso Lietuvos importo). Per 2000 – 2002 m. laikotarpį importas iš Italijos išaugo 76%. Lietuvos prekybos su Italija balansas yra neigiamas. Prekybos deficitas 2002 m. sudarė 237,5 mlrd. EUR. Pagrindiniai eksportuoti lietuviški produktai: tekstilė ir tekstilės dirbiniai (37% viso Lietuvos eksporto į Italiją), transporto priemonės ir jų įrengimai (26%), žaliaminės odos ir išdirbta oda (12%), gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmes produktai (5%), mediena ir medienos dirbiniai (4%), mineralinis kuras, alyvos (2%), Lietuvos importo iš Italijos struktūroje vyrauja: mašinos ir mechaniniai įrangimai (17%), chemijos pramonės produkcija (8%), plastikai, kaučiukas, jų dirbiniai (7%), baldai (4%), avalynė (3%), švietuvai (3%), augalinės kilmės produktai (2%), popierius, kartonas, jų dirbiniai (1%).
Ekonomika  Konspektai   (9,17 kB)
Pramonės ekonomika
2009-12-29
13.Pramonės išsidėstymą lemiančių veiksnių įtaka.1)Žaliavos-šiuolaikinė pramonės šalių plėtotė nelabai priklauso nuo žaliavų artumo.Šalia žaliavų plėtojamos tos pramonės šakos,kurios naudoja sunkias ir daug vietos užimančias medžiagas.,greitai gendančias medžiagas ir tokias medžiagas,kurias perdirbus gaunama mažeznė produkciją.Ištobulinus transporto sistemą,tecnologijos pramonės šakos tapo nepriklausomos nuo žaliavų.2)Transportas-ištobulėjus keliams,atsiradus traukiniams,lėktuvams,įv.vamzdynams prekes galima gabenti į tolimas teritorijas nepatirian nuostolių.3)Rinkasvarbi tada kai:perdirbus žaliavą gaunamas didesnės masės gaminys,trumpas produkcijos arba vartojimo laikas,rinka didelė ir turtinga.4)Darbo jėga-šiais laikais aukštos kvalifikacijos darbininkų yra daugiau,nei žemos.Darbo jėgos kaina vis didėja,todėl dauguma įmonių stengiasi mažinti darbo jėgos sąnaudas ir naudoja naujausius mechanizmus.Plėtoti kai kurias pramonės šakas kur nėra kvalifikuotų darbininkų netikslinga.,bet didėjant įmonių automatizavimui,tobulėjant susisiekimui,įmonės tampa mažiau priklausomos nuo darbo jėgos.4)Žemė-dabar įmonės statomas užmiesčiuose,kur žemė yra pigesnė.XX a.pab.dėl ekologinių sumetimų pradėta skatinti įmones kurtis senuose pramonės rajonuose,atnaujinti jau pastatytus pastatus. 14.Pramonės ryšiai ir multiplikacijos reiškinys. Vėberis savo pramonėsišsidėstymo teorijoje teigia,kad įmonės kurdamosis šalia viena kitos sutaupo pinigų.Įmones kurtis viena šakia kitos gali paskatinti panašios įmonės sėkmė toje teritorijoje.Pramonės ryšiai būna dvejopi:su žaliavų tiekėjais ir produkcijos naudotojais.Pramonės įmonių ryšių nauda:sutaupoma energijos,mažesnės transporto išlaidos,vienos įmonės atliekos gali būti žaliava kitai įmonei ir kt.Multiplikacija tai įmonių daugėjimo reiškinys.Kokiam nors rajone ar regione pelningai dirbanti įmonė gali pritraukti kitas įmones kurtis-tai multiplikacijos reiškinys. 15.Pramonė ekonomiškai silpnose šalyse. Silpnose šalyse yra didelis darbo vietų trūkumas.Dauga žmonių dirbančių neoficialiame ūkio sektoriuje.Šiuo metu vis daugiau tarptautinių bendrovių kuriasi silpnuose regionuose.Tarptautinės bendrovės sukuria darbo vietų,stiprina šalies ekonomiką,padidina eksportą.Neoficialusis ūkio sektorius. Jis aima įv ūkinę veiklą.;tai mažos įmonės,prekiautojai,vežėjai, statybininkai, gėlių pardavėjai ir pan. 16.Kylančios ekonomikos šakos. Kylančios ekonomikos šalys savo gyvenimo lygį pakėlė;skatindamos pirminių produktų apdorojimą,plėtodamos apdirbamąją pramonę,pritraukdamos užsienio investicijas. 17.Tiūneno modelis ir jo kritika. Išnagrinėjęs kodėl ir kaip žemės ūkio naudmenų paskirtis kinta keičiantis atstumui iki prekyvietės,padarė išvadą,kad pelningiausias yra tas ūkis,kurio intensyvumas geriausiai atitinka iki prekyvietės.Tiūnenas savo modelyje parodė kaip didėjant atstumui iki prekyvietės mažėja gamybos intensyvumas.Jis siūlė:sunkius ir stambius augalus auginti šalia prekyvietės,kad nebūtų didelių transporto išlaidų(bulvės);taip pat arti auginti greitai gendančius augalus;o didelį plotą užimančias kultūras auginti toliau.Modelio trūkumai;1)paprastumas-mažai kur pasaulyje yra lygus paviršius,beto daukur yra ne po vieną prekyvietę.2)Senumas-patobulėjo technologijos,atsirado naujų transporto priemonių,atsirado šaldymo įrenginiai;3)neįvertinta valstybės reikšmė ir žmogiškasis veiksnys.
Ekonomika  Paruoštukės   (4,53 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. 2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. 3. PASAULIO BANKO VALDYMAS Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus: • Ameriką, • Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis, • Pietų Aziją, • Europą ir Centrinę Aziją, • Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, • Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis. Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos. 4. LĖŠŲ FORMAVIMAS Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. 5. PASKOLOS GAVIMAS 5.1 Paskolos gavimo būdai Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas. Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan. Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms. Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų. 5.2 Šalys - konkursinių mugių dalyvės Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos. Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas). Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės). Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų. 5.3 Projektas - būtina paskolos gavimo sąlyga Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas "šešių pakopų metodika". Oficialiai ši metodika vadinama "Projekto įgyvendinimo ciklu": Pirmasis darbo etapas - projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą. Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas. Trečias darbo etapas - atestacija - yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą. Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai. Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas - tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus. Ir paskutinis etapas - galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui. 6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis - apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas - 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys: 1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus. 2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus. 3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu. Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų - vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais. PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus - ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams. Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai. Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą - 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus. PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių: a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti; b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą; c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas; d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas. Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atlikus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose. IŠVADOS PB - tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką. Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. • Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. • PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. • Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. • Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. • Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.
Ekonomika  Referatai   (34,56 kB)
Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.
Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)
Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.
Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)
2004 metų antrojo ketvirčio pabaigoje šalyje buvo 3436,5 tūkst. gyventojų. Per ketvirtį jų skaičius sumažėjo 4,2 tūkst. Po stojimo į ES buvo prognozuojamas tarptautinės migracijos suaktyvėjimas, tačiau neigiamas migracijos saldo antrąjį ketvirtį padidėjo tik 2,7 proc. ( palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu.). 2004 metų antrąjį ketvirtį išliko pastarojo laikotarpio aukšto ekonomikos augimo tendencija. Atlikus šalies ekonomikos vertinimą pagal turimus statistinius duomenis 70 dieną ketvirčiui pasibaigus buvo patikslinti bendrojo vidaus produkto įverčiai. 2004 metų antrąjį ketvirtį šalies bendrasis vidaus produktas ( BVP) sudarė 15287 mln. Lt, o augimas – 7,3 proc., palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu. Didžiausias pakilimas buvo su gamyba ir vartojimu susijusiose veiklos rūšyse: pramonėje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Paklausa vidaus rinkoje išliko aukšta ir mažmeninė prekių apyvarta išaugo 11,1 proc. Apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos apimtis padidėjo 20,2 proc. Visos pramonės produkcijos parduota 17,4 proc. Daugiau, palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu. Vienas iš kylančios ekonomikos rodiklių yra 4,0 proc. ( šalies teritorijoje – 4,3 proc.) išaugusi statybos darbų apimtis, skaičiuojant palyginamosiomis 2000 metų kainomis. Reikia pastebėti, kad antrąjį ketvirtį reikšmingai padidėjo statybų kainos ( 5,3 proc.), o tai turėjo įtakos augimo tempui. Išankstiniais duomenimis, 2004 metų antrąjį ketvirtį šalies teritorijoje investuota 2236,3 mln. Lt , t. y. 4,9 proc. daugiau , palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, skaičiuojant palyginamosiomis kainomis. Prekių eksportas augo lėčiau ( 9,8 proc.) nei importas ( 16,2 proc.), o neigiamas užsienio prekybos balansas , palyginti su metų pirmuoju ketvirčiu, padidėjo beveik 26 proc. Darbo biržos duomenimis, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis pastoviai mažėjo – nuo 7,4 proc. 2003 metų birželio mėnesį iki 6,6 proc. 2004 metų birželio mėnesį Šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 5,0 proc., o realusis darbo užmokestis dėl infliacijos augo lėčiau – 3,9 proc. Gyventojų indėliai sparčiai didėjo ir 2004 metų antrojo ketvirčio pabaigoje siekė 8,7 mlrd. Lt. Bendrasis vidaus produktas Antrąjį 2004 m. ketvirtį buvo pasiektas 7,3 proc. BVP augimas. BVP sparčiai didėja jau kelerius metus. Nuo 2000 metų BVP vidutiniškai auga 1,8 proc. per ketvirtį. Įvertinus bendrą BVP kilimo tendenciją, galime laukti kiek lėtesnio BVP artimiausiais ketvirčiais. Patikslinus 2003 metų BVP įverčius, remiantis naujausiais statistiniais duomenimis, metinis BVP prieaugis padidėjo 0,7 procentinio punkto. Bendrosios pridėtinės vertės augimą antrąjį ketvirtį daugiausia lėmė su gamyba susijusios veiklos: pramonės – 13,5 proc. augimas, prekybos, viešbučių, transporto ir ryšių veiklų bendrai – 9,6 proc., statybos – 4,4 proc. Žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veikloje, palyginti su antruoju 2003 metų ketvirčiu, bendrosios pridėtinės vertės sukurta 3,9 proc. mažiau. Kaip ir ankstesniais ketvirčiais, daugiausiai pridėtinės vertės sukurta veiklose, susijusiose su galutiniu vartojimu: didmeninės ir mažmeninės prekybos, viešbučių ir restorano, transporto, sandėliavimo ir ryšių veiklų grupėje. Apdirbamojoje gamyboje sukurta 20,6 proc. bendrosios pridėtinės vertės ( augimas – 16,3 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos ir asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo veiklos rūšyje – 18,1 proc. ( augimas – 13,1). Vartojimo didėjimui antrąjį šių metų ketvirtį turėjo įtakos taip pat darbo užmokesčio ir užimtųjų skaičiaus augimas, didėjančios pajamos iš užsienio. Tarp BVP išlaidų komponentų dominuoja namų ūkio vartojimo išlaidos ( 65,5 proc.) ir bendrojo kapitalo formavimas ( 23,0 proc.), kurių atitinkamai augimas buvo 9,2 proc. ir 23,9 proc. (palyginti su ankstesnių metų antruoju ketvirčiu). Tokį bendrojo kapitalo formavimo augimą lėmė investicijų į mašinas ir įrengimus ir transporto priemones didėjimas. Antrąjį 2004 metų ketvirtį vienam šalies gyventojui teko 4437 litai bendrojo vidaus produkto ( veikusiomis kainomis). Tai 7,8 procento daugiau nei ankstesniais metais per tą patį laikotarpį ( skaičiuojant palyginamosiomis kainomis). PRAMONĖ Pramonėje sukuriama pridėtinės vertės dalis: 2004 metų antrąjį ketvirtį, išankstiniais vertinimais, ji sudarė 24,8 proc. 2004 metų antrąjį ketvirtį parduotos pramonės produkcijos apimtis veikusiomis kainomis siekė 8233 mln. litų. Šį ketvirtį pramonės produkcijos parduota 17,4 proc. daugiau nei ankstesnių metų atitinkamą ketvirtį, o skaičiuojant be rafinuotų naftos produktų gamybos veiklos – 10,7 proc. daugiau. Kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonės produkcijos apimčiai būdingas sezoniškumas. Palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu, ypač padidėjo durpių ( 22,7 proc.) smėlio ir molio ( 30,6 proc.) pardavimas. Suaktyvėjus statyboms ir kelių tiesimui ypač padidėjo šios gamybos ( palyginti su 2003 metų antruoju ketvirčiu): žvyro ( 2,3 karto), skaldos ( beveik 25 proc.), dolomitinės skaldos ( 28 proc.). Apdirbamosios pramonės parduota produkcija sudarė 86,4 proc. visos pramonės produkcijos. Antrąjį ketvirtį joje sukurta 20,6 proc. visos pridėtinės vertės ( apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės dalis metų ketvirčiais svyruoja nuo 19 iki 21 proc.). Apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos apimtis antrąjį ketvirtį padidėjo, palyginti su pirmuoju metu ketvirčiu ( 7,2 proc.), o palyginti su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, žymiai išaugo ( 20,2 proc.). Rafinuotų naftos produktų pardavimo apimtis, palyginti su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, žymiai išaugo net 60,5 proc. Kitose apdirbamosios pramonės veiklos rūšyse taip pat buvo žymių pokyčių. Tarp medienos ir medienos dirbinių ( išskyrus baldus) didėjo medienos drožlių plokščių gamyba ( 2,2 karto). Tarp statybinių medžiagų ir konstrukcijų didėjo stogo čerpių gamyba ( 59,0 proc.), betono nearmuotų gaminių ( 49,8 proc.), cemento gamyba ( 38,2 proc.). Baldų gamybos veikloje ypač išaugo sekcijų gamyba ( 3,6 karto), sofų, kušečių ir tachtų gamyba (2,8 karto), virtuvinių stalų gamyba ( 2,2 karto). Tarp mašinų ir įrangos gaminių išaugo šienavarčių gamyba ( 3 kartus), medžio apdirbimo staklių ( 1,3 karto), metalo apdirbimo staklių ( 75,8 proc.), autokompresorių gamyba ( 89,2 proc.). Ir toliau sparčiai auga radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba. Iš metalo gaminių vinių pagaminta 8 kartus daugiau, vielos – 5 kartus daugiau. Tarp maisto produktų ypač išaugo šios gamybos: žuvies konservų ( 2,1 karto), kondensuoto pieno be cukraus ( 2 kartus), rūkytų mėsos gaminių ( 39 proc.), šokoladinės konditerijos ( 31,2 proc.). Antrąjį ketvirtį odos ir jos dirbinių pardavimas sumažėjo 55,7 proc., palyginti su ankstesniais metais. Apdirbamosios pramonės struktūroje antrąjį metų ketvirtį ryškiai dominavo naftos produktų ( 21,3 proc.) ir maisto produktų ir gėrimų ( 20,7 proc.) pardavimas. Antrąjį 2004 metų ketvirtį eksportuota 58,1 proc. visos pramonės produkcijos. Eksportui buvo skirta 79,3 proc. radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros, 87,4 proc. elektros mašinų ir aparatūros, 76,8 proc. tekstilės gaminių, 77,7 proc. drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo gaminių, 74,9 proc. chemikalų ir chemijos pramonės gaminių, 75,6 proc. rafinuotų naftos produktų, 65,9 proc. medienos ir medienos dirbinių. Nors maisto produktų ir gėrimų gamyba sudaro beveik 21 proc. visos apdirbamosios pramonės apimties, bet šių gaminių buvo eksportuota tik 33,1 proc. Maisto produktų eksportuotos produkcijos dalis, palyginti su pirmuoju metų ketvirčių, padidėjo 6,4 proc. VIDAUS PREKYBA Ir toliau augant vidaus paklausai 2004 metų antrąjį ketvirtį mažmeninės prekybos įmonių apyvarta sudarė 4,9 mlrd. Lt ir, palyginti su praėjusių metų antru ketvirčiu, padidėjo 11,1 proc. Mažmeninės prekybos apyvartos augimas buvo spartesnis, palyginti su visos ekonomikos augimu. Įmonių, prekiaujančių ne maisto prekėmis ( neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų), apyvarta antrąjį ketvirtį buvo 1316,5 mln. Lt ( išaugo 14,3 proc.), o prekiaujančių maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais – 1811,7 mln. Lt ( išaugo 11,3 proc.). Mažmeninės prekybos maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais apyvartos dalis yra gana stabili ir sudaro apie 58 proc. visos mažmeninės prekybos apyvartos, neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų. Antrąjį ketvirtį variklinių transporto priemonių prekybos, remonto ir degalų mažmeninė prekyba išaugo 8,5 proc. Restoranų, barų ir kitų maitinimo įmonių apyvarta ( be PVM) 2004 metų antrąjį ketvirtį sudarė 143,6 mln. Lt ir, palyginti su 2003 metų atitinkamu ketvirčiu, palyginamosiomis kainomis padidėjo 11,5 proc. Žymiai išaugusią paklausą parodo spartus tekstilės, drabužių, avalynės, baldų, kitų buities reikmenų prekybos augimas. Didmeninės prekybos įmonių apyvarta siekė 6537,8 mln. Lt, palyginti su praeitų metų atitinkamu ketvirčiu padidėjo 20,7 proc., o su praeitu ketvirčiu padidėjo 22,0 proc. MATERIALINĖS INVESTICIJOS IR STATYBA Materialinių vidaus investicijų pokyčiams yra būdinga tendencija, kad mažiausiai investuojama pirmąjį metų ketvirtį, o vėliau su kiekvienu ketvirčiu investicinis intensyvumas auga. Tai akivaizdžiai pastebima pagal grafike pateikiamas faktines investicijų reikšmes metų ketvirčiais nuo 1997 metų pradžios. Todėl analizuojant investicijų pokyčius tikslingesnis yra palyginimas su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, o ne su praėjusiu ketvirčiu. 2004 metų antrąjį ketvirtį, palyginti su 2003 metų atitinkamu laikotarpiu, materialinės investicijos išaugo 4,9 proc. Didžiausią visų investicijų dalį ( 23,3 proc.) investavo nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos įmonės, o apdirbamosios pramonės investavo 17,6 proc. visų investicijų. Palyginti su praėjusių metų antru ketvirčiu sparčiausiai investicijas didino sekančių ekonominių veiklų įmonės ir įstaigos: švietimo – 109,4 proc., sveikatos ir socialinio darbo – 60,1 proc., nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos – 29,5 proc., transporto ir sandėliavimo – 27,2 proc. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investavo maisto ir gėrimų pramonės įmonės – 115,3 mln. Lt ( 11 proc. daugiau, nei 2003 metų antrąjį ketvirtį). Analizuojant metų ketvirčiais pastebimi sekantys bendros investicijų struktūros pokyčiai. Palyginti su 2003 metų antru ketvirčiu mažėjo apdirbamosios pramonės ( nuo 21,2 iki 17,6 proc.), elektros, dujų ir vandens tiekimo ( nuo 9,1 iki 7,6 proc.), prekybos ( nuo 10,6 iki 9,9 proc.), valstybės valdymo ( nuo 16,0 iki 14,4 proc.) įmonių investicijų lyginamosios dalys. Didėjo statybos ( nuo 3,2 iki 3,4 proc.), transporto ir sandėliavimo ( nuo 6,8 iki 8,2 proc.), nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos ( nuo 18,9 iki 23,3 proc.), švietimo ( nuo 0,4 iki 0,9 proc.), sveikatos apsaugos ( nuo 0,8 iki 1,2 proc.) įmonių investicijos. Statybos darbų apimties didėjimą lėmė didėjanti naujos statybos ir rekonstravimo darbų sparta. Statybos įmonės ir ne statybos įmonių padaliniai antrąjį ketvirtį atliko darbų šalies teritorijoje už 1160,5 mln. Lt, tai apie 10 proc. daugiau nei 2003 metų antrąjį ketvirtį. Didžiausią statybos darbų dalį sudarė nauja statyba ( 41 proc.), rekonstravimo darbai sudarė 24 proc., remonto – 31 proc. visų atliktų darbų. Pastaruoju metu pastebimas rekonstravimo darbų svorio didėjimas remonto darbų sąskaita. Naujos statybos ir remonto darbai turi priešingus sezoniškumus ir kompensuoja vienas kitą. Per antrąjį šių metų ketvirtį buvo pastatyti 1957 nauji butai ( beveik tiek pat palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu) ir 455 negyvenamieji pastatai ( 44,4 proc. daugiau). Pagal padidėjusį skaičių leidimų statyti gyvenamuosius namus ( 39 proc.) ir negyvenamuosius pastatus ( 44 proc.), galima spręsti, kad ir toliau statybos darbų apimtis didės. Tiesioginės užsienio investicijos TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS Tiesioginės užsienio investicijos ( TUI) 2004 metų antrojo ketvirčio pradžioje sudarė 14210,9 mln. Lt ir, palyginti su 2003 metų antro ketvirčio pradžia, padidėjo tik 3,6 proc. Daugiausia dabartiniu metu investuota į apdirbamąją pramonę - 29,8 proc., prekybą – 17,3 proc., transporto ir ryšių paslaugas – 17,6 proc., finansinį tarpininkavimą – 15,6 proc. visų TUI. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyboje – 36,8 proc., rafinuotų naftos produktų ir chemijos gaminių gamyboje – 20,2 proc. ir tekstilės gaminių gamyboje – 6,3 proc. visų apdirbamosios pramonės TUI. Palyginti su prieš metus buvusia situacija daugiausiai TUI išaugo odos ir odos dirbinių gamyboje – 159 proc., baldų gamyboje – 107 proc., įstaigos įrangos ir kompiuterių bei elektros mašinų ir aparatūros gamyboje – 79,6 proc., mokslinėje veikloje – 71,3 proc. 2004 metų antrojo ketvirčio pradžioje didžiausios šalys investuotojos buvo Danija – jai teko 16,6 proc. visų TUI, Švedija – 15,4 proc., Vokietija – 9,6 proc., JAV – 8,6 proc., Estija – 8,5 proc., Suomija – 8,4 proc.
Ekonomika  Referatai   (30,85 kB)
KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)
Ekspertų nuomone, amerikiečių automobilių pramonės atsilikimą lėmė ne žemas gamybos organizavimo lygis ar produkcijos kokybė, o tai, kad jų automobiliams trūksta kai kurių vartotojiškų charakteristikų, kurias turi jų konkurentų mašinos. Ypač ryškus atsilikimas išryškėjo kuriant ateities automobilį. Jo konstravime žymiai daugiau nei ankščiau dalyvauja radioelektronikos pramonė. Pvz., iš japoniško automobilio galima palaikyti ryšį tiek su vairuotojo namais, tiek ir su ofisu. Radioelektroniniai prietaisai nustato automobilio buvimo vietą, leidžia iš automobilio valdyti elektroninius įrengimus namuose: reguliuoti patalpų temperatūrą, įjungti ar išjungti pavojaus signalizaciją, vartus, turėti mašinoje videomagnetofoną ir t.t. Japonijoje šių radioelektroninių priemonių sukomplektavimas automobilyje nesudaro sunkumų dėl to, kad kompanijos tampriai bendrauja tarpusavyje stambiuose firmų susivienijimuose, vadinamuose “kairietsu”, kurie grindžiami bendradarbiavimo susitarimais. Amerikoje įgyvendinti tokią komplektaciją praktiškai neįmanoma, nes pagrindinė firma radioelektroninės aparatūros paprasčiausiai negamina. Japonai savo ruožtu nesuinteresuoti pateikti konkurentabilią elektroninę aparatūrą, nes jie žymiu laipsniu integruoti su nacionalinėmis automobilių kompanijomis. Taip, aukštą japoniškų kompanijų konkurentabilumą, daugelį atvejų, apsprendžia jų kompanijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai yra ilgalaikio pobūdžio todėl susikuria kompanijų grupės, pavadintos kairietsu. Iš 100 stambių Japonijos firmų net 70 yra vieno ar kito kairietsu nariu. 2. Kaitietsu atsiradimo istorija Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonijos pramonės vystymasis buvo grindžiamas ne laisva konkurencija, o valstybiniais užsakymais. Imperatoriaus Meiji vyriausybė pardavė valstybines įmones kelių stambių verslininkų ir feodalu šeimoms žemiausiomis kainomis. Korporacijos, pavaldžios šioms šeimoms buvo pavadintos zaibatsu. Iš pradžių Japonijoje buvo tik 4 zaibatsu, kurios tapusios holdingo kompanijomis, kontroliavo visą Japonijos ekonomiką, nes turėjo kontrolinį akcijų paketą ar žymią dalį kitų kompanijos akcijų dalį. Zaibatsu priklausantis bankas finansavo šias kompanijas, o zaibatsu prekybos kompanija realizuodavo jo produkciją. Iki 1945 m. 4 stambiausios zaibatsu (Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo ir Yassuda) dominavo Japonijos ekonomikoje. Po antrojo pasaulinio karo zaibatsu buvo sunaikinta ir jų nuosavybė buvo perduota daugeliui naujų kompanijų. Taip, pvz., zaibatsu Mitsui nuosavybė buvo paskirstyta tarp 180 kompanijų. Buvo uždrausta holdingo kompanijų veikla, valdyti kitų kompanijų akcijas ir dalyvauti kitos kompanijos direktorių tarybose. Tokiu būdu, buvo paskelbtas neteisėtu zaibatsu pagrindinis veikimo mechanizmas (jis kaip tik tokia forma ir veikė kitas priklausomas kompanijas). Tačiau zaibatsu bankai nebuvo reorganizuoti ir jie tapo atskirų kairietsu pagrindu. Kairietsu yra šiuolaikiniai japonų firmų susivienijimai, turintys daug zaibatsu bruožų. Firmos, įeinančios į kairietsu sudėtį, priklauso įvairioms pramonės šakoms. Tarp jų palaikomi tamprūs ryšiai, kurie pasižymi: * Akcijų valdymas tarpusavyje ( vieni-kitų); * Nuosava finansų sistema ir tarpusavio finansinių santykių įsipareigojimai, bendras stambių projektų finansavimas; * Kairietsų firmų-narių apjungimas realizuojant stambius ir perspektyvius projektus; * Tarpusavio įsipareigojimai tarp kompanijų, kairietsų narių medžiagų ir komplektuojamų gaminių bendram tiekimui; * Bendros universalios prekybos firmos organizavimas; * Pastovus kompanijų įeinančių į kaireitsų sudėtį, prezidentų pasitarimų pravedimas; * Darbuotojų tarpusavio pasikeitimas (taip pat ir įvairaus lygio vadovais); * Bendras kompanijos atstovų dalyvavimas kitų kompanijų-kairietsų narių direktorių tarybose. Kairietsu pradėjo kurtis, kai baigėsi pokariniai draudimai zaibatsu. Dalis kairietsu įsikūrė senųjų zaibatsų pagrindu, kurie buvo likviduoti 1945 m. Likviduojant zaibatsu, jų savininkai-šeimyniniai klanai buvo išvaikyti, tačiau ekonominiai ryšiai tarp firmų liko išsaugoti. Naujomis sąlygomis veiklą pradėjo kontroliuoti stipriausieji iš jų, kaip taisyklė tai buvo bankai ir prekybos firmos. Be šių kairietsų, sukurtų zaibatsų bazėje, pasirodė ir nauji kairietsu, kurių amžius skaičiuojamas apie 40-50 metų. Tai po 1945 m. iškilusios nepriklausomos firmos, pradėjusios kurti tradicines pramonės grupes iš firmų-bendraminčių, apjungdamos savo tiesioginius tiekėjus, subrangovus, bankus, prekybos firmas, mažmeninius prekybos tinklus. Šios firmų grupės taip pat įgijo kairietsų pavadinimą. 3. Kairietsu rinkos monopolizavimo įrankis Visuose kairietsu susivienijimuose yra branduolys – keletas stambiausių firmų, kurias firmos tiekėjos aprūpina medžiagomis ir komplektuojamais dirbiniais, kurių kainas nustato stambiosios firmos. Firmos, įeinančios į kairietsu tiekimo tinklą, privalo prekiauti firmos gamintojos produkcija jos nustatytomis kainomis, o tai padeda išlaikyti jos monopolinę padėti rinkoje. Skirtingai nei zaibatsu, kuriose holdingo kompanija tiesiogiai kontroliavo ar valdė priklausomas kompanijas, kairietsu kontrolė ir valdymas yra decentralizuotas. Kairietsu nėra matomo valdymo centro, kas neleidžia jų apkaltinti pažeidžiant antimonopolinius įstatymus. Kairietsu egzistuoja kaip tinklas tarpusavyje susijusių kompanijų, kurių centre yra bankas, prekybos kompanija ar didelė pramonės firma. Iš šalies ryšiai tarp kaireitsų kompanijų-narių yra labai silpni. Praktiškai, kompanijų veikla ženkliai koordinuojama grupinio konsensiumo dėka, o ne tiesiog kontroliuojant savininkus kaip buvo zaibatsu. Faktiškai kairietsu yra kompanijų susivienijimas, kai jame nėra holdingo kompanijos. Skirtingai nuo holdingo kompanijos, kuri kontroliuoja ir koordinuoja valdydama didžiąją dalį akcijų, kairietsu holdingo kompanija pakeičiama į kompanijų-dalyvių prezidentų tarybą, kuri ir vykdo kontrolę ir koordinavimą, dažnai nesiskaitydama su akcininkų nuomone, nes didžioji akcijų dalis priklauso smulkiems akcininkams. Finansinė ir techninė-ekonominė kompanijų, įeinančių į kairietsų, tarpusavio priklausomybė šią kontrolę ir koordinaciją padaro ypač būtina norint efektyviai veikti. Kairietsu kompanijos-nariai retai valdo kompanijų, įeinančių į jų sudėtį akcijų paketą. Kompanijų tarpusavio priklausomybė atsiranda tik dėl to, kad jos turi viena kitos akcijų (nors ir ne lemiamą kiekį). Kairietsu akcinės kompanijos-nariai faktiškai yra privačios, nes jų akcijos nepatenka į laisvą pardavimą, o keičiamos tarp kairietsu kompanijų-narių tarpusavyje. Praktiškai akcijos tampa ne kapitalo mobilizavimo įrankiu, o politinėm akcijom, kurios yra kaip priemonė kontroliuoti kitų kairietsu kompanijų-narių veiklą. Tuo atveju, jei daugiau kaip puse kompanijos akcijų apsikeista, pašalinis akcijų pirkėjas negali įsigyti kontrolinį akcijų paketą. Tai ir užtikrina kairietsu sudėties dalyvių ir jų veiklos stabilumą. Tokią veiklą draudžia JAV ir Vakarų Europos šalių įstatymai. Apie akcijų tarpusavio pasikeitimo apimtį rodo ir tai, kad apie 70% visų akcijų priklauso kompanijoms, o tik 30% – fiziniams asmenims. JAV įstatymai draudžia komerciniams bankams valdyti korporacijų akcijas. Japonijos bankai, kurie įeina į kairietsu sudėtį turi tokią teisę, jie suinteresuoti suteikti kreditus kairietsu nariams-kompanijoms. Tai jiems padeda koordinuoti jų finansinę veiklą. Kairietsu ribose keičiamasi finansine ir ekonomine informacija. Kompanijos-nariai jungiasi apie banką, kuris yra jų pagrindinis kreditorius. Kairietsu prezidentų tarybos nariai susitinka reguliariai, kad aptarti: * ekonominę ir finansinę padėtį; * vystymosi perspektyvas; * mokslinių – tiriamųjų ir konstruktorinių – bandymo darbų padėtį; * kaip padėti kompanijoms-nariams, kurios yra sunkioje finansinėje padėtyje; * suderinti aukštesnio lygio tarnautojų paskyrimą; * išspręsti darbo konfliktus. Šiuo metu daugelis kairietsu kuria savo filialus už Japonijos ribų. Tačiau ir jose filialai jungiami į susivienijimus, dirbančius pagal kairietsu principą. Kairietsu privalumai akivaizdūs: * firmų, įeinančių į jį tarpusavio palaikymas ir sustiprinimas, o tai didina jų ekonominį pajėgumą; * kairietsu struktūra, jos vertikali ir horizontali integracija padaro beveik nekonkurencingomis pašalines firmas, lyginant jas su kairietsu firmomis-nariais; * kairietsu žymiai skaitlingesnės, nei ikikarinės zaibatsu. Žymiai didesnis jų diversifikacijos laipsnis ir jų integravimasis į palankesnę ekonominę sistemą; * kairietsu yra galingas rinkos monopolizavimo įrankis. Jų veikla blokuoja užsienio kapitalo skverbimąsi į Japoniją ir apriboja konkurenciją užsienio rinkose, kur prasiskverbia japoniškas kapitalas. 4 Horizontaliai ir vertikaliai integruoti kairietsu Kairietsu egzistuoja tiek horizontaliai integruotose konglomeratuose, tiek vertikaliai integruotose susivienijimuose. Į konglomerato sudėtį įeina kompanijos, funkcionuojančios skirtingose ekonomikos srityse, o jų veiklą koordinuoja bankai ar prekybos kompanijos. Taip pvz., plačiai žinoma konglomerato grupė “Mitsubishi Group”yra koordinuojama prekybos kompanijos “Mitsubishi Corporation”ir “Mitsubishi Bank”. Į grupės sudėtį įeina 35 kompanijos, veikiančios draudimo, statybos, maisto pramonės, mašinų gamybos, elektroninės pramonės, transporto mašinų, optinių prietaisų, laivų statybos, nekilnojamo turto ir sandelių ūkio srityje. Ryšys tarp kompanijų, įeinančių į konglomeratą “Mitsubishi”, palaikomas: * bendru tarpusavio akcijų valdymu. Bendrai valdomų akcijų dalis sudaro nuo 14% iki 22% kompanijos kapitalo vertės; * bendru vieno banko kairietsu dalyvių-narių finansavimu; * bendra kairietsu prakybos kompanija, kuri padeda realizuoti visų dalyvių-narių marketinginius tikslus; * bendru projektų vykdymu; * bendrais kapitalo indėliais į naujas technologijas. Japonijoje vidutiniškai apie 60% viso šalies akcinio kapitalo priklauso kairietsu. Bankas – koordinatorius kairietsu kompanijoms-nariams suteikia iki 30% joms būtinų mainų, o krizių laikotarpiu suteikia lengvatinį kreditą.Savo ruožtu, kompanijos savo laisvas lėšas laiko šiame banke ir visas operacijas vykdo tik per šį banką-koordinatorių. Kairietsu turi dideles galimybes finansuoti mokslinius-tiriamuosius ir bandymo konstruktorinius (MTBK) darbus ir tose kompanijose, kurios duotu momentu atsiliko nuo konkurentų.Šių kompanijų mokslininkams sudaroma galimybė gauti informaciją apie mokslininkus, dirbančius kitose kairietsu kompanijose-narėse. Vertikaliai integruotos kairietsu turi aiškų pirmumą prieš kitas kompanijas, kai kalbama apie MTBK darbus ir jų realizavimą. Taip, pvz., “Sony” kompanijos prezidento nuomone, naujos integralinės schemos suprojektavimas ir pagaminimas nedidelėms pavienėms kompanijoms-projektuotojoms yra labai brangus dalykas, nuo kurio priklauso jos likimas. Vertikaliai integruotos kompanijos, panašios į “Sony” firmą gali skirti milžiniškas lėšas į schemų projektavimą, nes parduoda ne projektinę schemų dokumentaciją, o pagal jas (naujai suprojektuotas schemas) gamina ir parduoda įvairią buitinę ir radioelektroninę aparatūrą. Schemos suprojektavimas kainuoja 50 mln. dolerių, o nauda, pardavus pagal jas pagamintus magnetofonus, sudaro, 100mln. ir daugiau. Sąlyginai kairietsu skirstomi į 3 pagrindinius tipus: * finansiniai; * gamybiniai; * prekybiniai. Pažymėtina, kad jų daugiaprofiliškumas dažnai neleidžia nustatyti griežtas ribas tarp jų. 5 Gamybiniai ir prekybiniai kairietsu Gamybiniams kairietsu būdinga vertikali stambių pramonės firmų su firmomis tiekėjomis integracija. Be to, kaip ir pagrindiniai tiekėjai, tiek ir jų subnariai įtraukiami į pagrindinės firmos gamybinį procesą (nes jos gauna konkrečias užduotis tiekimų apimčiai, terminams ir užsakomų komplektuojamų gaminių kiekiams). Tuo pat metu centrinė firma palaiko tiekėjus finansiškai, padeda jiems sprendžiant organizacines ir technines problemas. Šio tipo kairietsu labiausiai paplitę automobilių pramonėje. Taip “Toyota Motors” bendradarbiauja su 178 komplektuojamų gaminių tiekėjais, valdo 14 iš jų akcijomis (o tos akcijos jose sudaro nuo 10% iki 49% ). Prekybiniai kairietsu – vienas iš pagrindinių japonų firmų susivienijimų tipų į pastovias pramonės-finansų grupes. Prekybiniams kairietsu būdinga vertikalioji kokios nors produkcijos firmų-gamintojų su tiekimo firmomis kvazintegracija. Kvazintegracija – tai negamybinė integracija, kai nepriklausomos firmos integruotoje firmų grupėje kontroliuojamos vedančiosios firmos. Vedančiosios kompanijos gamybos skyrius suteikia eilę paslaugų, perduoda technologiją, valdymo metodus ir gamybos organizavimo patirtį integruojamom firmom. Tiekimo skyrius tą patį daro prekybos firmom. Paslaugų ir patirties perdavimas yra vedančiosios kompanijos valdžios šaltinis. Valdžia pasireiškia kontroliuojant resursus ir nevienodomis sąlygomis jais naudojantis (sau palankesnėm). Ilgalaikių prekybinių susitarimų užtikrinimas ir valdymo patyrimo perdavimas – du pagrindiniai valdžios šaltiniai. Akcijų valdymas ir komandavimas savo direktoriams, kurie vadovauja integruotose firmose, yra kontrolės sustiprinimo priemonė integruotose firmose. Integruotoji kompanija gali gauti iš kontroliuojančios firmos daugelį paslaugų, gerindamos kokybę ir mažindamos savo gamybos kaštus gaminant gaminius, kurie vedančiajai firmai pateikiami kaip komplektuojamos detalės ar mazgai. Daugelis prekybinių kairietsu yra kito tipo kairietsu sudėtine dalimi, bet pirmiausiai aptarnauja tą grupę firmų, kurios formuoja prekybinę kairietsu. Taip finansinėse kairietsu “Mitsubishi”, “Mitsui” ir “Sumitomo” parduodamos produkcijos apimtis, realizuojama per savo prekybos firmas, sudaro apie 30% visos kairietsu pardavimo apimties, o kitoje finansinėje kairietsu “Matsushita” – siekia 60% . Būdamos dalimi kairietsu, prekybos firmos vykdo komercines operacijas pagal gan plačią gaminių nomenklatūrą, gali išlaikyti daug marketingo specialistų, o esant reikalui – tikėtis centrinės firmos finansinio palaikymo. Plačiausiai paplitę yra prekybos kairietsu buitinės radioelektronikos srityje. Jie kontroliuoja apie 50% visos šios japonų aparatūros rinkos. Į prekybinę kairietsu “Matsushita” priskaičiuojama apie 25 tūkst. mažmeninės prekybos parduotuvių, “Toshiba”- 12,5 tūkst., “Hitachi” – 10 tūkst., “Sanyo” – 6 tūkst. Konkuruodamos tarp savęs, šios kairietsu pateikia gan aukštos kokybės gaminius ir paslaugas. Be to, monopolinė padėtis rinkoje, leidžia joms nustatyti ir palaikyti kažkiek padidintas kainas. 6 Kai kurių kairietsu principų panaudojimas Amerikos pramonėje Pastaruoju metu Amerikos pramonės įmonių veikloje pastebimi bendri bruožai su japonišku požiūriu, kuris vadinamas kairietsu - firmų apjungimas į patvarias pramonės finansų grupes. Taip daugelis firmų (pradedant IBM gigantu, baigiant mažomis firmomis) nusprendė sudaryti kooperatyvinius ryšius tiek: * vertikaliai su savo tiekėjais ir vartotojais; * tiek ir horizontaliai su universitetais, tyrimo laboratorijomis, kitomis firmomis, kurios gali būti ir tiesioginiais konkurentais. Japonijoje skiriami horizontalaus ir vertikalaus tipo kairietsu: * horizontalus kairietsu – tai kelių pramonės šakų dešimčių stambių kompanijų susivienijimas, susijęs bendru kapitalo valdymu bei bendrais tarpusavio tiekimais. Tokio horizontalaus tipo kairietsu priekyje yra bankai,kurie garantuoja savo kairietsu firmoms mažiausius paskolų procentus; * vertikalus kairietsu – tai firmų grupė, kuri aptarnauja vieną stambų gamintoją. Šis gamintojas diktuoja šimtui tiekėjų tiekimo sąlygas ir komplektuojamų gaminių kainas.Šis kairietsu draudžia jos dalyviams tiekti savo paslaugas už jos ribų be jo žinios. Ne vienas iš šių kairietsu tipo (horizontalaus ir vertikalaus) gryna išraiška nepriimtinas Amerikos pramonei. Tačiau daug ką iš japoniško kairietsu perima Amerikos pramonės firmos, nes tai pažangi organizavimo forma. Iš tikrųjų, horizontali kairietsu forma, užtikrina pastovumą ir stabilumą, kuris būtinas ir ilgalaikėms investicijoms. Susijungus tyrimo laboratorijoms ir gamybinėms įmonėms į kairietsu , kairietsu nariai žymiai greičiau pateikia produkciją vartotojui, nei pavienės firmos. Pvz., “Tojota Motors” firma, viena iš 24 firmų, kurios įeina į “Mitsui” grupę, suprojektuoja ir pagamina naują automobilio modelį per 4 metus, kai tuo tarpu stambiausios Amerikos ir Europos automobilių firmos tam sugaišta 5-7 metus. Daugelis JAV gamybininkų (tame tarpe ir “Fordo” firma) kaip ir ankščiau, siekdami sumažinti tiekinių kaštus, pastoviai keičia tiekėjus. Tokia politika tiesiogiai finansiškai veikia tiekėjus, nes jie negali modernizuoti savo gamybos. To pasekoje, JAV pramonės įmonėse dominuoja žymiai senesni technologiniai įrengimai, nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Skaitoma, kad vidutinis JAV technologinių įrengimų amžius dabar sudaro 14 metų, o Japonijoje ir išsivysčiusiose Europos šalyse – perpus trumpesnis. Kairietsu patirtį JAV pirmiausiai perima IBM firma. Daugelis JAV specialistų ir kompanijų gan skeptiškai vertina kairietsu patirtį. Tačiau JAV IBM firma neignoruoja šios patirties, ji aiškiai jaučia konkurenciją iš Japonijos firmų pusės, jaučia baimę netekti tiekėjų ir būtinybę padengti didėjančias tyrimų išlaidas. Partnerystė su IBM firma garantuoja sėkmę pradedančioms firmoms. Skirtingai nuo kitų rizikos fondų, IBM firma nereikalauja skubaus įdėto kapitalo grąžinimo. Perėjimas prie partneriškų tarpusavio santykių su tiekėjais neišvengiamai mažina jų skaičių. Taip, radioelektroninių sistemų “Harris” firmos skyriai sumažino savo tiekėjų skaičių nuo 2500 1989 metais iki 270 tiekėjų 1990 metais. Sumažinus tiekėjų skaičių, o su jais sudarius ilgalaikes sutartis, firma išleidžia nemažai pinigų, tų likusių tiekėjų apmokymui, kad jie tiektų tik kokybišką produkciją, “tiksliai laiku” ir panašiai.Tarp firmos ir jos tiekėjų pastoviai keičiamasi informacija, išauga tarpusavio pasitikėjimas. Nors firma-užsakovas yra pagrindinė santykiuose su tiekėju, tačiau padidėjusi jos priklausomybė nuo tiekėjų, verčia ją su tiekėjais elgtis kaip su partneriais ir sąjungininkais. Už ilgalaikės tiekimo sutarties garantiją firma-užsakovas pasilieka sau teisę kontroliuoti tiekėjų pajamas. Esant tokiems tarpusavio ryšiams laimi abi pusės. Visumoje, JAV pramonėje galima pastebėti visą eilę organizacinių priemonių, perimtų iš japoniškų kairietsu: * Tyrimų srityje, pradedant 1980 metais, daugelyje pramonės šakų tarpusavyje konkuruojančios firmos pradėjo bendrai finansuoti tiriamuosius darbus. Buvo įkurta daugiau kaip 250 mokslinio tyrimo konsorciumų; * Projektuojant, kuriant naujus gaminius, gamintojai į naujos savo produkcijos kūrimo grupes įjungia ir pagrindinius savo tiekėjus. Toks projektavimo principas JAV pavadintas lygiagrečiu projektavimu, nes jis trumpina visą naujo gaminio kūrimo ir įsisavinimo laikotarpi; * Labiausiai patikimi tiekėjai, turi teisę savarankiškai projektuoti ir gaminti detales ir posistemes; * Finansų srityje, dažnai firmos (pvz., Novelus) suteikia tiekėjams kreditus, norint įsigyti įrengimus, ar net juos nuperka jiems; * Kartais firmos tiekėjams moka į priekį (pvz., firma IBM), o ne pagal faktiškus tiekimus. Tokiu būdu finansuojami vykdomi tiriamieji darbai; * Gamybos srityje, galutinės produkcijos gamintojai ir jos tiekėjai tampa partneriais. Daugelis gamintojų sudaro sutartis su vienu strategiškai pasirinktu tiekėju. Tokioje sutartyje aptariama tiekiamos produkcijos kokybė, jos vertė, tiekimo sąlygos (nepamirštant “tiksliai laiku” principo).
Ekonomika  Konspektai   (8,04 kB)
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago. LIETUVA PRITRAUKIA VIS DAUGIAU INVESTICIJŲ Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, pastaruoju metu pritraukia daugiau užsienio investicijų. Praėjusiais metais į Lietuvą investuota 880 mln.litų, Estiją -552 mln. litų, Latviją -400 mln. litų užsienio investicijų. Iki šių metų balandžio visos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė beveik 2,8 mlrd. litų. “Investicijų bumas į Lietuvą tęsiasi šiais metais ir turėtų dar didėti ateityje”, -teigia Lietuvos investicijų agentūros vadybininkas su visuomene Davidas Burgessas. Pasak jo, didelių strateginių objektų privatizavimas sudarys galimybių pritraukti į Lietuvą milijardus dolerių, ir Lietuva, palyginti su Baltijos kaimynėmis, pirmaus ir investicijų mastais, ir jų kiekiu vienam gyventojui. Pernai daugiausia tiesioginių investicijų teko vienam estui- iš viso 368 litai. Vienam Lietuvos gyventojui teko 240 litų, latviui- 160 litų tiesioginių užsienio investicijų. Į Lietuvą JAV investavo -662,6 mln. litų, Vokietija -300,76 mln., Švedija -275,08 mln. litų. Bendrų įmonių kūrimas Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 1997 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1996 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1995 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1996 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1994 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1995 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 1997 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 1997 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1996 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1996 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1996 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 1997 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. Investicinių fondų būtinybė Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno investicinio fondo, nors Estijoje tokie fondai jau veikia nuo 1993 m. Kol lietuviai delsia dėl mokesčių politikos trūkumų ir kitų apribojimų, gyventojai, organizacijos bei užsienio investuotojai praranda progą pelningai panaudoti turimas lėšas. Įstatymiškos galimybės uždariesiems ir atviriesiems investiciniams fondams kurtis buvo sudarytos jau nuo 1996 m. vidurio. Investiciniai fondai kaupia smulkių investuotojų llėšas, ir tie iš jų, kurie gali investuoti į vertybinius popierius yra neatsiejama rinkos dalis, be jų neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos plėtra. Jie seniai įkurti ir sėkmingai veikia visose pirmaujančiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Kol kas Lietuvoje nėra nei vieno investicinio fondo, nors egzistuoja investicinės akcinės bendrovės, iki liepos 1 d. turėjusios persiregistruoti į Kontroliuojančiąsias, arba į uždarąsias, arba į atvirąsias investicines bendroves. Pasak specialistų, investicinio fondo steigėjas paprastai būna finansinė institucija, nes ji turi kapitalo užsiimti investicine veikla. Atvirasis investicinis fondas išleidžia savo akcijas, kurias išperka suinteresuoti asmenys, o gautus pinigus investuoja į vertybinius popierius. Tuo tarpu uždarojo investicinio fondo akcijomis prekiaujama tik biržoje ir parduoti jas galima tik tuomet, kai atsiranda pirkėjas. Šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijos smarkiai atpigo ir jas reikia pirkti. Šios investicijos bus pelningos, nes akcijos pigo ne dėl priežasčių, susijusių suLietuvos ekonominėmis, politinėmis ar k.t. priežastimis. Tačiau smulkūs pirkėjai negali veikti rinkos, o stambių- investicinių, pensijų- fondų Lietuvoje dar nėra. Nesant Lietuvoje investicinių fondų, nesuteikiama galimybė gyventojams daryti smulkias investicijas, taip pat nepritraukiamos investicijos iš vietinių bei užsienio organizacijų. Svarbiausios priežastys, dėl kurių Lietuvoje neveikia investiciniai fondai (IF), yra dvigubas apmokestinimas bei iki galo neapgalvotas su IF susijusių asmenų savarankiškos veiklos ribojimas, dėl kurio gali būti pažeidžiami asmens privatūs interesai, konfidencialumas ir realiai pakenkta IF ir jo akcininkams, nurodo Iniciatyvinė grupė. Jei fizinis asmuo investuotų į investicinį fondą, iš jo pajamų būtų atskaitoma juridinio asmens (fondo) pelno mokestis, kelių mokestis nuo apyvartos, valdymo mokestis, fondo veiklos organizavimo išlaidos. Jei juridinis asmuo investuotų į IF, kurio veikla yra investavimas į akcijas, tai jo gautos pajamos būtų apmokestinamos du kartus- pirmą kartą fondo lygmenyje, antrą- investuotojo lygmenyje. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ Naftos pramonė Spalio pabaigoje dvi dienas Klaipėdoje vykusi tarptautinė konferencija “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” užkulisiuose buvo vadinama įtakingiausių Rytų Europos naftininkų susitikimu. Tarp konferencijos dalyvių- naftos kompanijų “Jukos”, “Lukoil Baltia Group”, “Woodison Trading Ltd”, “Osman Trading”, “Neft”, “Statoil”, “Komi Arktik Oil”, “Rosneft”, “Rockfeller & Co” atstovai bei žymių tarptautinių bankų, audito firmų, konsultacinių firmų darbuotojai. Gausus svečių būrys akivaizdžiai rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų verslininkai susidomėję Lietuvos naftos verslu, jos tranzito galimybėmis ir siekia kol ne vėlu įsitvirtinti mūsų šalyje. Rusijos nafta per Lietuvą keliauja į Vakarų šalis, kur už ją mokama 3-4 kartus daugiau nei pačioje Rusijoje. Tačiau Rusijos nafta svarbi ir Lietuvos ekonomikai, todel Rusijos kuro ministerijos informacinio centro “Infotec Consult” vadovo Rustamo Tankajevo žodžiai, kad Lietuva turės pakankamai naftos, visai konferencijai suteikė optimizmo. -Šiemet Rusijos kuro rinkoje atsirado tendencija didinti ne tik eksporto apimtį, bet ir pačios žaliavos gamybą,- pateikė duomenis apie Rusijos naftą žurnalo “Neft i kapital” atstovė Ana Podniek.- Šių metų sausio- rugpjūčio mėnesiais Rusijoje išgauta 203 mln. tonų naftos ir suskystintųjų dujų- vienu procetu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Beveik 40 procentų visos naftos išgavo trys stambiausios rusų naftos bendrovės- “LUKoil”, “Jukos” ir “Surgutneftgez”. Kas mėnesį Rusijos bendrovės pateikia vidaus rinkai perdirbti 14.4 mln. tonų naftos, kurios 96 procentai transportuojama naftotiekių vamzdynais. Šių metų vasarą įvyko esminių Rusijos naftos eksporto pakitimų. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1997 metų liepos 8 dieną pasirašė įsaką, kurį įgyvendinant prekybinės bendrovės netenka galimybių eksportuoti naftą pagal Rusijos Federacijos Vyriausybės potvarkius. Eksportu turi rūpintis naftos gavybos bendrovės, atsižvelgdamos į savo kvotą naudojantis eksporto magistralėmis. Tam tikras laisvų žaliavų kiekis bus paskirstytas ir Rusijai, ir naujoms rinkoms už šalies ribų. AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. AB “Mažeikių nafta” AB “Mažeikių nafta” yra vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė, šioje rinkoje iki 1990 metų būdavo suvartojama po 12 mln. tonų naftos produktų per metus.Tačiau dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų mažeikiškių benzinas gali prarasti rinką, todėl įmonė, bendradarbiaudama su bendra įmone “Hytech” ir “Foster Wheller USA Corporation” bei “Grozgiproneftechim” parengė įmonės modernizavimo programą. Pirmasis etapas, kuriam reikia 105 mln. dolerių, bus skirtas benzino kokybei gerinti. 223 mln. dolerių kainuojantis antrasis etapas padidins mazuto konversiją. Įmonė planuoja modernizavimo programą įgyvendinti iki 2002 metų, o jau 1999 metais pasiekti 8 mln. tonų metų perdirbimo apimtis. Rusijos naftos rinkos lyderis koncernas “LUKoil turi rimtų ketinimų investuoti Lietuvoje, bet nuo realių žingsnių jį sulaiko Lietuvos valdžios blaškymasis. “Dalyvautume privatizuojant Lietuvos naftos bendroves, bet prieš tai jūs turite patys apsispręsti, kaip vyks privatizacija”,- sako V.Fedotovas, “LUKoil” viceprezidentas. Iš dabartinių valstybės kontruoliuojamų Lietuvos naftos įmonių “LUKoilui” patraukliausia yra AB “Mažeikių nafta” (MN). Rusijos koncernas nedvejodamas įsigytų MN akcijų, jei tik sužinotų, kad gaus nusipirkti jį tenkinantį paketą. Bet kuriuo atveju dalį MN akcijų, matyt, pirks “LUKoil Baltija”, kuriai “LUKoil” parūpintų garantinių kreditų. “Būtingės naftos” akcijos “LUKoilo” dabar nedomina. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1994 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Bendrai... Lietuvos prezidentas A.Brazauskas, dalyvavęs tarptautinėje konferencijoje “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” ,sakė, kad naftos verslą norima padaryti dar efektyvesnį ir paskatinti valstybės biudžeto pajamų dalies didėjimą, todėl neseniai parinktas tarptautinis konsultantų konsorciumas, padėsiantis Vyriausybei parengti AB “Mažeikių nafta” privatizuoti. Prezidentas laidavo, kad privatizavimo procesas bus viešas, bus remiamasi tarptautiniu mastu pripažinta patirtimi, privatizavimo sąlygos bei kita informacija bus prieinama visiems partneriams. Europos ir Rusijos naftos kompanijos domisi “Mažeikių naftos” privatizavimu. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos- į naftos prekybos infrastruktūrą.Lietuvoje jau ne vieni metai dirba pasaulyje garsios kompanijos: Norvegijos “Statoil”, JAV “Texaco” ir “Mobil”, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos “Shell”, Suomijos “Neste”, Rusijos “LUKoil”, “Jukos” ir “Transneft”. Iš 659 šiuo metu Lietuvoje veikiančių degalinių 10 procentų- užsienio kapitali įmonių degalinės. “Mažeikių naftos” akcijos sustiprintų jų pozicijas, nes Lietuvą degalais aprūpina bųtent ši įmonė. 1996 metais benzino importas sudarė 30 proc., o dyzelinio kuro- 20 proc. AB “Mažeikių nafta” 1996 metais Lietuvoje pardavė 55.5 proc. savo produkcijos. Kita dalis produkcijos keliauja į Lenkiją, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Ukrainą. Išskirtume “Lukoil Baltiją”, kuri nori turėti degalinių tinklą visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose. Ji yra užsibrėžusi pastatyti savas degalines visuose miestuose ir miesteliuose, kur gyvena ne mažiau kaip 10.000 žmonių. “Lukoil Baltija” Lietuvoje jau valdo apie 30 proc. automobilių degalų rinkos. Jai priklauso 27 stacionarios ir 3 konteinerinės degalinės. Iki 2000-ųjų kompanija planuoja valdyti ne mažesnį kaip 50 degalinių tinklą. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 1997 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 3 mln. tonų perkrauti 5 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. 1998 metų antrąjį pusmetį numatyta terminalo darbo pradžia. Vyriausybės programoje numatyta KLASCO privatizuoti. Prieš privatizaciją nutarta atlikti tam tikrus darbus, gerinančius kompanijos finansinę, ekonominę padėtį ir didinančius akcijų vertę. Investiciniai projektai dėl metalo terminalo galimybių didinimo, konteinerių terminalo statymo, uosto krantinių gilinimo leis daugiau perkrauti krovinių ir išsikovoti dar geresnę vietą tarp Baltijos uostų.Krovinių srautą siekiama ne tik išlaikyti, bet ir padidinti, todėl plečiama įmonės teritorija, efektyviau naudojama esama teritorija. Be to, vykdoma intensyvirinkodaros politika: kelerius pastaruosius metus nekeičiami krovos darbų įkainiai, kompanija dalyvauja konferencijose ir parodose, skiria lėšų reklamai vietos ir užsienio leidiniuose. Šios priemonės leidžia įmonei, net ir mažėjant visam krovinių srautui, nemažinti pastovių darbų. Norint padidinti veiklos efektyvumą bei pritraukti būtinų investicijų, buvo nutarta KLASCO privatizuoti tarptautinio viešojo konkurso būdu. Šiuo metu KLASCO nėra kitų akcininkų, kurių turimų akcijų bendra nominali vertė viršytų 5 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, išskyrus valstybę. Siekint gauti kuo daugiau naudos iš KLASCO privatizavimo, buvo nutarta samdyti nepriklausomą patarėją privatizavimo programai rengti. Galimiems patarėjams buvo išsiuntinėti kvietimo laiškai ir techninė užduotis. Kandidatai savo techninius pasiūlymus turėjo pristatyti iki 1997 metų rugpjūčio 25 dienos. Savo pasiūlymus pateikė 7 konsorsiumai. Komisija, įvertinusi techninius ir finansinius pasiūlymus, išrinko nugalėtoją- Vokietijos firmą “Rogge Marine Consulting G.M.B.H.” Šiuo metu su būsimu patarėju jau yra parengta sutartis, jai pritarė Lietuvos Vyriausybė. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kauniškė alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1997 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1995 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1996 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. Bendrai... Grėsmingi konkurentai įsikūrę kaimyninėse šalyse. Prie Gdansko (Lenkija) įsikūrusi Australijos kapitalo įmonė “Elblag Brewery” (verda EB alų) pagamina 2 kartus daugiau alaus nei visos Lietuvos alaus daryklos kartu. Estijos aludariai, nelikus importo mokesčių įvežamam alui, jau pajuto galingų Europos aludarių kvėpavimą į pakaušį. Kai neliks muitų barjerų alaus importui, Lietuvoje prasidės tikroji konkurencija, ir nemodernios šalies alaus daryklos bus pasmerktos žlugti Bankai “Litimpeks” “Litimpeks” bankas, liepos mėn. sėkmingai baigė platinti naują akcijų emisiją, ir iki 64.1 mln. litų padidino akcinį kapitalą, kurį per mėnesį užregistravo Lietuvos banke. “Litimpeks” banko valdybos pirmininkas teigia, kad užsienio kapitalas dabar valdys apie 76 proc. “Litimpeks” banko akcijų, tačiau tik vienas akcininkas- Šveicarijoje įregistruotas “Uber See Bank”- turės daugiau kaip 10 proc. akcijų paketą. Šiam bankui priklauso 10.7 proc. “Litimpeks” akcijų. Akcijų turi Skandinavijos kompanijos, 12 proc.- Estijos ir apie 8 proc. vietiniai investuotojai. Didžiausių naujųjų “Litimpeks” banko akcininkų sąraše- Estijos prekybos bendrovė “Bregot”, Norvegijos “Skeie Groppen”, valdanti naftos gręžinius, naftos bendrovė “Norvegian Oil Trading” ir kitos Skandinavijos šalių bendrovės bei privatūs verslininkai. Lietuvos investuotojai įsigijo 16 mln. litų nominalios vertės akcijų. Didžiausius akcijų paketus pirko bendrovės “Alna”, “Viti” ir “Lietuvos geležinkeliai”. Iki šių metų pabaigos numatoma dar didinti “Litimpeks” bako akcinį kapitalą, bet dabartiniame akcijų emisijos projekte dalyvavusios bendrovės “Balticum Management”- “Litimpeks” banko finansinės patarėjos- valdybos pirmininkas Magneas Reme sako, kad apie tai šnekėti dar anksti. Lenkijos “Kredyt Bank” taip pat buvo minimas kaip vienas realiausių galimų “Litimpeks” banko akcininkų. “Kredyt Bank” kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (EBRD) ketino valdyti 51 proc. “Litimpeks”akcijų. Tačiau dėl biurokratinių EBRD procedūrų investicijų buvo galima tikėtis ne anksčiau kaip rugsėjį, o “Litimpeks” banko tokie terminai nepatenkino. P moratoriumo paskelbimo 1995 gruodį “Litimpeks” bankas visavrtę veiklą atnaujino tik po pusmečio. Pernai banko nuos639582*1toliai sudarė 6.4 mln. litų. J.Bobelis “Litimpeks” valdybos pirmininko patarėjas, teigia, jog po to, kai į “Litimpeks” kapitalą naujieji savininkai dar investuos apie 40 mln. USD, jis bus pajėgus konkuruoti ne tik su Lietuvos bankais, bet ir su kolegomis Baltijos valstybėse. Pasak jo, sustiprėjus tikimasi aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. “Litimpeks siekiamybė- investicinė bankininkystė”,- sako J.Bobelis ir aiškina, kad bankas ketina tolti nuo mažmeninės bankininkystės laipsniškai. Banko struktūra tvarkoma nuo viršaus iki apačios. Užsienio bankai Nors finansų ekspertai ir neprognozuoja užsienio bankų filialų bumo Lietuvoje, ledus pralaužusio kaimynų lenkų “Kredyt Bank PBI S.A.” pavyzdžiu Vilniuje ketina žvalgytis svečių šalių bankai. Prancūzijos bankas “Societe Generale” jau įteikė ofocialų prašymą steigti savo skyrių Lietuvoje ir laukia Lietuvos banko (LB) pritarimo bei licencijos, o “Norddeutsche Landesbank” apsisprendė dėl atstovybės Vilniuje atidarymo. Tik šiemet apsisprendęs kurti Lietuvoje “Societe Generale” pirmąjį žingsnį į Baltijos valstybes žengė dar prieš tris metus. “Kredyt Bank PBI S.A.” skyriaus Vilniuje direktoriaus pavaduotojas V.Galvelė sako, kad spalį pradėjusiame veikti skyriuje jau atidaryta 41 sąskaita. Bankas dar nesuteikė nei vieno kredito, tačiau turi projektų ir juos svarsto. Tikimasi jog pirmoji paskola bus suteikta dar šiemet. Šis bankas orientuotas į Lietuvos ir Lenkijos prekybos finansavimą bei kartu su vietiniais bankais norėtų kredituoti stambius investicinius projektus “Deutsche Bank” į Lietuvą neketina ateiti. Jam nereikia atstovybės, mat jie ir taip puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Nepaisant to,kad Vilniuje nėra banko atstovybės, aktyviai bendradarbiaujama su lietuviškais bankais, dalyvaujama privatizavimo procese. Į Lietuvos rinką koją keliavienas didžiausių Suomijos komercinių bankų “Merita Ltd.”, ketinantis čia plėsti savo veiklą. “Lietuva- viena iš prioritetinių valstybių, kuriose mes ketiname artimiausiu metu investuoti daugiau”,- sako “Merita Ltd.” pirmasis viceprezidentas. Žvalgybą Lietuvoje suomiai pradėjo rugsėjo 23 d. suteikdami trumpalaikę 4.4 mln. USD paskolą telekomunikacijų UAB “Omnitel”, kuri rengiasi už šiuos pinigus įsigyti “Nokia” komunikacijų stotį. Paskola “Omnitel”- tik pirmasis “Merita Ltd.” žingsnis Lietuvoje. Estijos “Hansapank” nusprendė steigti Lietuvoje savo banką, nes veikiantys Lietuvos bankai estams atrodo nepakankamai perspektyvūs. “Hansapank” vadovai prognozuoja, kad bankas Lietuvoje pradės veikti kitąmet. “Hansapank” taryba pritarė valdybos siūlymui išleisti 7 mln. naujų akcijų, kurios bus parduodamos rinkos kaina, o dalis lėšų investuota į naują banką Lietuvoje. Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Pvz.: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. LT pajamos per 1996 m. padvigubėjo iki 135 mln. dolerių, bendrovė gavo apie 20 mln. dolerių pelno. Jos mobiliojo ryšio GSM tinklo vartotojai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų. Vidutiniškai 100 gyventojų Lietuvoje tenka 27 telefono linijos. “Balandžio 1 d. gersime šampaną”,- žadėjo ryšių ir informatikos ministras R.Pleikys, kai rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta sutartis su LT privatizavimo konsultantu- Šveicarijos banku “Union bank of Switzerland” (UBS). Suradę LT pirkėją šveicarai už savo paslaugas iš Lietuvos Vyriausybės gaus apie 10 mln. dolerių- tai daug mažiau, nei uųdirbo kiti konsultantai, privatizuodami kitų Rytų Europos šalių kompanijas. Privatizuoti LT šveicarai sudarė konsorciumą su Kanados investiciniu banku “CIBS Wood Gundy” bei tarptautinėmis bendrovėmis “Debevoise and Plimpton”, “McDermott, Will and Emery”. Konsultantų techninė užduotis numato darbų atlikimo grafiką: per tris mėn. parengti privatizavimo programą, o vėlų rudenį turi būti parengtas informacinis memorandumas. Šiemet jis turi būti išsiuntinėtas potencialiems pirkėjams. LT privatizavimo programą rengiąs Šveicarijos bankas UBS ir konsorciumas jau baigė pirmąjį parengimo etapą ir atliko įmonės auditą. Pasak Europos reikalų ministerijos (ERM) vadovų, viskas trunka ilgiau nei tikėtasi. Po truputį aiškėja, kas dalyvaus LT privatizavime. LT jau susidomėjo 8 investuotojai: Prancūzijos bei Graikijos telekomai, Švedijos kompanija “Telia”, Danijos “Tele Denmark” bei kitos telekomunikacijų kompanijos. “Tele Denmark” vadovai Reuters sakė bandysią įsigyti kuo daugiau siūlomų LT akcijų. LT patrauklus pirkėjams dėl gana spartaus ekonominio šalies augimo, geros geografinės padėties ir galimybių plėstis. “Telia” Švedijos telekomunikacijų kompanija “Telia” 1998 m. atidaro savo antrinės įmonės “Lietelija” biurą Vilniuje. Kompanija sudarys konkurenciją didmeniniams “Internet” tiekėjams ir “Lietuvos telekomui”. Švedų milžino- tikslas privatizuoti LT. Į duomenų perdavimo verslą kompanija Lietuvoje ketina investuoti 80 mln. USD. Pirmasis “Telia” investicijų vaisius- telefoninius pokalbius ir įvairiausią informaciją (vaizdo, garso, telefono, kompiuterio duomenų) galintis perduoti optinis kabelis nuo Gotlando salos Švedijoje iki Šventosios. “Lietelia” iš RIM 1997 m. pavasarį gavo licenciją. Joje, be duomenų perdavimo paslaugų, “Lietelia” gavo teisę ir kurti nuosavą duomenų perdavimo tinklą. Iki šiol didmena “Internet” paslaugas teikė UAB “Omnitel” ir UAB “Taidė”. Jos prie pasaulinių “Internet” centrų jungėsi palydoviniu ryšiu, kuris yra lėtesnis už šviesolaidinį. Kartu “Lietelija” teiks kitas duomenų perdavimo paslaugas- nutolusių kompiuterinių tinklų jungimą ir X.25 protokolo ryšį. “Telia” jau rengia biurą Kaune, planuoja juos atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose. “Bitė GSM” Iš UAB “Mobilios telekomunikacijos” (Bitė GSM) akcininkų gretų pasitraukė dvi lietuviškos kompanijos- UAB “Elsis” ir UAB “Dobilas”. Daugiau kaip pusę “Bitės GSM” akcijų valdo užsienio kompanijos. Po 35.8 proc. jų yra Danijos kompanijos “TeleDenmark International” (TDI) ir Liuksemburgo “Cellular Millicom International” (MIC) portfeliuose. “Bitės GSM” tinklą kurinti UAB “Mobilios telekomunikacijo” įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Tuomet didžioji akcijų dalis priklausė lituviškoms kompanijoms- kauniškė BĮ “Lintel” valdė 33.5 proc. akcijų, “Dobilas”- 25.5 proc., o “Elsis”- 24 proc. Daniškoji TDI “Bitės GSM” veiklos pradžioje turėjo 17 proc. akcijų, MIC akcijų oficialiai neturėjo, bet jau veikė po TDI vėliava.Laipsniškai, kelis kartus persiskirstant akcijas, užsienio kompanijų įtaka “Bitėje GSM” padidėjo. Paskutines turimas akcijas “Elsis” (2 proc.) ir “Dobilas” (1.5 proc.) sumanė parduoti 1996 m. gruodį. Joms iškritus iš akcininkų sąrašo, į užsieniečių portfelius pateko po 35.8 proc. “Bitės GSM” akcijų. Kompanija iki 1998 m. numato investuoti dar 20 mln. USD. Kompanijos generalinė linija ir toliau lieka kokybė. “Comliet” NMT 450 standarto mobiliojo ryšio paslaugas teikianti UAB “Comliet” turi į Daniją išeinantį nuo “Lietuvos telekomo” nepriklausantį kanalą. Pirmoji Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugas pradėjusi teikti UAB “Comliet” įregistruota 1991 m., o jos tinklas pradėjo veikti 1992-ųjų pavasarį. Danų indėlis į “Comliet” yra ne tik investicijos, bet ir darbo bei rinkodaros patirtis. Didžioji dalis “Comliet” akcijų priklauso VĮ LT (41 proc.). Po 24.5 proc. turi Danijos TDI ir liuksemburgo MIC, o 10 proc. valdo UAB “Antena”. KITOS INVESTICIJOS Žemės ūkis Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (72,39 kB)
Investicijos
2009-12-29
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)
Gamybos procesas
2009-12-29
Technologiniai pokyčiai: a) Našumo ir lankstumo galimybių didinimo susiformavimas; b) Žmonių pašalinimas iš technologinių procesų automatizuojant gamybą. Žmogus prižiūri automatus; c) galimybė varijuoti įmonės dydžiu; d) galimybė siekti efektyvumo ne tik masinėse gamybos įmonėse. Rinkos pokyčiai: a) Rinkos prisotinimas; b) kokybės augimo būtinumas; c) rinkos internacionalizavimas; Vadybos pokyčiai: a) Žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas; b) gamybos humanizavimas; c) orientacija į kolektyvinį grupių darbą. 1.2 GAMYBOS PROCESO ESMĖ Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus. Visame gamybos procese galima išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) Darbas; 2) Darbo priemonės; 3) Darbo objektas. Darbas – tikslinga žmonių veikla. OPERACIJA – elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas ar jų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje tiems patiems objektams. DARBO VIETA – gamybinio ploto dalis, aprūpinta būtinais įrengimais, įrangos kontrolės priemonėmis, kurie reikalingi planuojamai operacijai atlikti. Operacijos skirstomos į: 1) gamybines (pagrindines); 2) pagalbines; 3) transportines; 4) kontrolės; 5) sandėliavimo. Gamybos Operacijos: 1) rankinės; 2) mašininės; 3) mašininės rankinės (mišriosios); 4) automatinės; 5) operatinės; Natūralios operacijos vyksta gamtos energijos saskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, o tik kontroliujant. Gamybinių operacijų metu vyksta tiklingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus. Kartais gamybiniame procese gali vykti kelios operacijos vienu metu. Praėjimas, kurie skirstomi į veiksmus, o pastarieji – į judesius. Gamybos Procesas - sudėtinga struktūros visuma, kurią nagrinėjant, galima išskirti tarpusavyje saveikaujančius tam tikrus procesus. Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese skiriami 3 rūšių procesai: 1) pagrindiniai; 2) pagalbiniai; 3) aptarnavimo. Pagrindiniai procesai - tokie procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, cheminės savybės; atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Rezultatas – gatavi gaminiai ir patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Produkcija nerealizuojama, tačiau naudojama įmonės vidaus reikalams: įrankių gamyba, staklių, įrengimų remontui. Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnaujant: kokybės kontrolė, transporto sandėliavimo, darbo vietų aptarnavimas. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš 3 fazių: 1) paruošimo; 2) apdirbimo; 3) surinkimo. Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai tokie, kad jie savo forma ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims, tuomet vėlesniuose procesuose gaunama mažiau atliekų ir mažiau įdedama darbo (liejimas, štampavimas). Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, tuomet surinkimo procese mažėja darbo imlumas. Surinkimo fazėje iš detalių gabalų gaminami surinkimo vienetai (mazgai). Gaminių išbandymas apdaila, ipakavimas. Jei įmonėje yra visos trys fazės – įmonė yra pilnos gamybos struktūros, jei bent bent vienos trūksta, tai nepilnos gamybos struktūros (ketaus liejykla). Gamybos proceso organizavimas – sistema priemonių, racionaliausiai derinančių gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Šių priemonių sistema turi atsakyti: Kas? Ką? Kada? Kaip? Turi daryti, kad būtų įvykdyti įmonės uždaviniai (kuo didesnis pelnas ir kuo geresni veiklos rezultatai, kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius.Gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės veilkos etapus ir visas veiklos sritis. 1.3 Gamybos proceso organizavimo principai Sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių laikomasi, organizuojant gamybos procesą. Tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) gamybos proceso lankstumas, 7) gamybos integravimas. Proporcingumas reikalauja, kad kiekviename gamybiniame bare, kur vyksta tam tikra pagrindinio proceso dalis, įrengimų kiekis, gamybinis plotas, darbininkų skaičius, būtų tarpusavyje suderinti ir atitiktų reikalaujamą darbo imlumą, taip pat užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai (dažniausiai aparatiniuose procesuose). Jei negalima pasiekti visiško nenutrūkstamumo, gamybos procese atsiranda pertraukos. Pertraukos turi būti kuo trumpesnės, nes tuomet sutrumpėja gamybos ciklo trukmė ir nebaigtos gamybos likučiai. Ritmingumas. Jis pasiekiamas tada, kai kiekvienoje darbo vietoje bet kuriuo laikotarpiu pagaminamas vienodas, arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas leidžia vienodai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, sudaro sąlygas produkcijos kokybei ir broko išvengimui. Gamybos specializavimas įmonės viduje priklauso nuo įmonės bendro specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės padaliniams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, skiriamos įvairios specializavimo formos: 1) daiktinė (jai būdinga tai, kad atskiri padaliniai specializuojami įvairiais įrengimais ir technologiniais procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus (gaminius, agregatus). Privalumai: a) supaprastina operacijų valdymą, padidina atskirų padalinių vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Čia nereikia daugelio transporto operacijų, todėl sutrumpėja gamybos ciklas. Padidėjęs darbo našumas sąlygoja prekių savikainos sumažėjimą. Trūkumai : tinka tik masinėje ir ir daugiaserijinėje gamyboje, o smulkiaserijinėje ir vienetinėje gamyboje negalima maksimaliai apkrauti įrengimų.. Technologinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad kad atskiri padaliniai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros panašios operacijos (liejyklos, kalvės). Ši forma naudojama vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Sroviškumas. Reikalauja, kad visi darbo objektai gamybiniame procese judėtų nuosekliai ir trumpiausiu keliu bei viena kryptimi. Pasiekiamas teisingai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Užtikrina mažesnes transportavimo sąnaudas tarp atskirų darbo vietų ir prisideda prie savikainos mažinimo. Mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybinius procesus naudojama automatinė mašinų sistema, kai žaliavos ir medžiagos paverčiamos gatavais gaminiais, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Užtikrinamas didesnis darbo našumas, dėl to mažėja gaminių savikaina. Lankstumas. Su minimaliomis darbo sąnaudomis galima greitai performuoti darbo vietas, pertvarkant į naujų gaminių gamybą. Integravimas. Šiandien dar labai retai pasiekiamas, todėl prie jo stengiamasi pereiti palaipsniui (atskirais etapais automatizuojant atskirus gamybos procesus ir jungiant juos į vieną sistemą, valdomą ESM. 1.4 GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKOS Kiekvieną įmonę, galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo: 1) vienetinė, 2) serijinė (daugiaserijine, vidutiniaserijinė, stambiaserijinė), 3) masinė gamyba. Masinė gamyba – kai pastoviai ilgą laiką vienu metu dideliais kiekiais gaminamas vienas gaminys. Masinėje gamyboje laikas nuo gaminių įleidimo ir išleidimo vad ritmu. Ritmas labai mažas ir sudaro valandos dalį. Gamybos tempas didelis ir siekia 10 iki 1000 vienetų per 1 val. Serijinė gamyba – platesnė nomenklatūra, gaminiai gaminami periodiškai (serijomis). Tam tikras vienodas dirbinių kiekis pradedama gaminti vienu metu ir pereina visus gamybos procesus ir baigiamas gaminti (sudaro partiją). Serijinė gamybą yra tarp vienetinės ir masinės. Vienetinė gamyba – gaminama labai daug skirtingo tipo gaminių ir gamybos apimtys bei kiekiai yra nedideli. Šios gamybos gaminiai per metus nesikartoja, o jei kartojasi, tai neperiodiškai. Naudojami universalūs įrengimai. 1.5 gamybos procesų organizavimas laike Gamybos ciklas – laikotarpis, nuo tam tikro gaminio ar detalės gamybos pradžios iki pabaigos Pagrindinė charakteristika – jo trukmė, kuri išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis (arba valandomis). Ciklo trukmė turi ypatingą vaidmenį. Sudėtingo proceso gamybos ciklą skirstome į tam tikrus elementus, kurie pavaizduoti schemoje Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o labiausiai nuo gamybos tipo.Gaminio arba detalių ir jų partijos gamybos ciklą nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai parodo detalių arba gaminių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą Operaciujų derinimo būdai:1) nuoseklusis, 2) lygiagretusis, 3) mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Gaminant N detalių partiją, nuoseklių operacijų derinimo būdu pirmiausia visoms detalėms atliekama pirma operacija, o vėliau visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją, atliekančią darbo vietą, kurioje, atlikus technologinį procesą, detalių partija pargabenama į trečią ir kitas operacijas. Taikant nuoseklų operacijų derinimo būdą, atskiros detalės ilgai užsiguli kiekvienoje operacijoje, laukdamos bendros apdorojimo pabaigos. Partijos apdirbimo trukmė gali būti apskaičiuojama pagal formulę : n – operacijų skaičius, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius Lygiagretus operacijų derinimo būdas. Derinant šiuo būdu, atlikus eilinę operaciją detalė iš karto, palaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, kartu su visa partija perduodamos iš operacijos į operaciją taip vadinamomis transportinėmis partijomios. Tai leidžia sumažinti ar visiškai limituoti detalių užsigulėjimo laiką ir dėl to ciklo trukmė yra mažiausia. TLYGIAG=pni=1ti/si+(N-p)*( ti/si)max p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius , N – apdirbamų detalių skaičius. Mišrusis operacijų derinimo būdas. Apjungia minėtų būdų gerasias savybes t.y. gauname nepertraukiamumą ir lygiagretumą. Tmišr=N pni=1ti/si-(N-p) ni=1 ( ti/si)min p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius, N – apdirbamų detalių skaičius. Jei po trumpesnės operacijos seka ilgesnė operacija, tai antrosios operacijos darbo pradžia yra užsibaigus pirmos operacijos pirmos transportinės partijos apdirbimu. Jei po ilgesnės operacijos seka trumpesnė operacija, tai fiksacijos laikas yra trumpesnės operacijos paskutinės partijos apdirbimo pradžia ir turi sutapti su ilgesnės operacijos paskutinės partijos užbaigimo trukme. Privalumai: užtikrinamas operacijų nepertraukiamumas, lengvai valdomas gamybos procesas ir lengva gamybos apskaita. Trūkumas: priklausomai nuo operacijų trukmių pailgėja bendra ciklo trukmė, lyginant su su lygiagrečiu operacijų derinimo būdu. Šis būdas taikomas serijinėje gamyboje. Parenkant transportinės partijos dydį, turi įtakos: 1)detalės svoris, 2) detalės gabaritai. Transportinės partijos dydis parenkamas kaip visos partijos racionalus dalmuo, suformuojant ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 7 transportines partijas. Efektyvios operacijų trukmės gali būti išsidėsčiusios taip: 1) idealiausia – visos operacijų trkumės vienodos, 2) pirma operacija ilgiausia, o kitos trumpėja, 3) pirma operacija trumpiausia, paskutinė ilgiausia, 4) vidurinė operacija ilgiausia, kitos trumpėja kitos trumpėja nuo jos į šalis, 5) išorinės ilgos, vidurinė trumpa. Išeinant iš gamybinio ciklo trukmės Optimalios sąlygos būtų: Rodikliai Oper.derinimo būdai Nuoseklus Lygiagr Mišrus Gamybinio ciklo max min vid trukmė Nenutrūkstamum max min max Lygiagretumas min max vid 1.6 Gamybos Ciklo Trukmės Apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galime apskaičiuoti dviem būdais: 1) analitiniu, 2) grafoanalitinis. Analitinis -jis taikomas tik preliminariuose gamybos ciklo trukmės apskaičiavimuose. Šiuo būdu apskaičiuojama pirmiausia apytiksliai parenkami keli gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. mazgai (surinkimo elementai) ar partijų detalės, kurių gamybos ciklai yra ilgiausi. Apskaičiuojant šių objektų gamybos ciklus tolimesniam skaičiavimui paliekami tik tie objektai, kurių ciklai yra ilgiausi. Visų gaminių gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas ir bendrojo surinkimo ciklas Grafoanalitinis.Jo pagrindas – gaminio surinkimo schemos (technologinis dokumentas) su kai kuriais papildymais, kurie remiasi anksčiau atliktais analitiniais skaičiavimais. Gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma. Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus, o galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie nulemia bendrą ciklo trukmę.Gamybinio ciklo trukmei apskaičiuoti ir sąnaudoms minimizuoti yra panaudojami tinklinio planavimo ir valdymo metodai , panaudojant ESM. 1.7 Gamybos Ciklo Trumpinimo Būdai Ciklo trumpinimo labai didelė ekonominė reikšmė, nes kai gamybos ciklas sutrumpinamas: 1) padidėja finansinio kapitalo apyvartumas (galima gauti didesnį pelną), 2) sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos (sumažėja apyvartinių lėšų poreikis), 3) pagerėja gamybos organizavimas, o tai atsiliepia dirbančiųjų psichologijai, o per ją ir ekonomikai. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas trumpinamas šiais būdais: 1) ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologinių operacijų darbo imlumą. 2) natūralūs procesai būna ilgi, todėl jų negalima trumpinti. Jei leidžia sąlygos, juos reikia pakeisti dirbtiniais procesais. 3) Kontrolinės operacijos jei galima, turi būti atliekamos per technologinį procesą. 4) Transporto operacijos turi būti atliekamos be sutrikimų ir tik specialios įrangos pagalba. 5) Pamainingumo didinimas ir pertraukų trumpinimas: šioje srityje padeda geresnis valdymas ir savalaikis darbo vietos aprūpinimas medžiagomis, įranga, įrankiais ir gera įrenginių priežiūra. 1.8 srovinės gamybos organizavimas Bendriausios prielaidos srovinei gamybai organizuoti serijinėje ir vienetinėje gamyboje: 1) didelė gamybos apimtis 2) stabili produkcijos nomenklatūra 3) stabili gaminio konstrukcija ir mazgų bei detalių pakeičiamumas, 4) stabili ir pažangi technologija, 5) tobulas gamybos ir darbo organizavimas. Srovinės gamybos metodas pats pažangiausias. Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti be pertraukų. Šiai gamybai būdinga: 1) kiekviena darbo vieta organizuojama tam tikrai darbo operacijai ar ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų. 2) Kiekvienam gaminiui ar panašių gaminių grupei pagaminti, skiriama tam tikras darbo vietų skaičius. 3) Darbo vietos išdėstomos griežtai pagal technologinių procesų operacijų eilės tvarką ir sudaro srovinę liniją. 4) Gaminiai iš pirmos į antrą perduodami su mažesnėmis pertraukomis specialiomis transporto priemonėmis. 5) Visos darbinės operacijos laiko požiūriu turi būti tarpusavyje suderintos ir atliekamos laikantis srovinei linijai nustatyto takto arba ritmo. Svarbiausias srovinės linijos darbo parametras – taktas, kuris išreiškia darbo ritmingumą ir parodo laiką, tarp dviejų gretimų to paties gaminio paleidimo arba išleidimo gamybon. Taktas – dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. r=Fef/G[min], r – taktas, Fef – efektyvinės srovinės linijos darbo laiko fondas planuojamam laikotarpiui, G – gaminių skaičių vienetais. Remiantis srovinės linijos takto ir ritmo apskaičiavimais, nustatomas reikalingų darbo vietų ir atlikėjų skaičius kiekvienai operacijai atlikti. S=tVNT/r, tvnt- operacijos trukmė, R – ritmas, S – darbo vietų skaičius Gautoji reikšmė apvalinama didinimo kryptimi ir laikoma priimtų darbo vietų skaičiumi. Srovinės linijos apkrovimo koeficientas: KQ=Sapsk/Spriimt; Sapsk – apskaičiuotų darbo vietų skaičius, Spriimt. – realiai egzistuojančių darbo vietų skaičius Jei ka ,95, tai galima organizuoti nepertraukiamą srovinę liniją. Srovinės linijos skirstomos : 1)Vienadaiktės (gaminamas vienas gaminys), 2) daugiadaiktės Daugiadaiktės: 1.kintamosios srovinės linijos. Šiose linijose gaminami vieni gaminiai, po to, perderinus įrengimus, kiti gaminiai. 2.grupinės srovinės linijos. Jos skirisi nuo kintamųjų srovinių linijų tuo, kad joms priskirti gaminiai gaminami neperderinant įrengimų darbo vietose. Pagal objekto judėjimą tarp operacijų charakterį, srovinės linijos gali būti: 1.nepertraukiamos, 2) pertraukiamos Pagal konvejerio darbo tipą : 1) su darbo konvejeriu, 2) su paskirstymo konvejeriu, Pagal darbo vietų išsidėstymą prie konvejerio: 1)vienpusiai, 2) dvipusiai, 3) zigzaginiai (šachmatiniai), 4) ovaliniai, 5) T formos, 5)  formos, 6) apskritiminiai. Pagal mechanizacijos laipsnį: 1)rankų darbo, 2) mechanizuotos, 3) kompleksiškai mechanizuotos, 4) pusiau automatinės, 5) automatinės, Pagal darbo ritmą: 1)laisvo ritmo, 2) pulsuojančio ritmo, 3) reglamentuotos 1.9 Nepertaraukiamos Srovinės Linijos Tai tokios srovinės linijos, kuriose technologinis procesas vyksta nenutrūkstamai ir visos operacijos atliekamos vienu metu darbo arba paskirstymo konvejeriuose. Norint tinkamai organizuoti srovinę liniją, ir racionaliai planuoti jos darbą, būtina apskaičiuoti pagrindinius parametrus, tokius, kaip taktą, darbininkų ir įrengimų skaičių, konvejerio greitį, konvejerio darbinės dalies ilgį ir ciklo trukmę. Konvejerio greitis: r – taktas, l - konvejerio žingsnis Konvejerio darbinės dalies ilgis: l – konvejerio žingsnis, Konvejerio juostos ilgis: Gamybinio ciklo trukmė, apskaičiuota darbo konvejeriui: Tai pat būtina apskaičiuoti ir detalių atsargas konvejeryje, nes pagal jų dydį yra apskaičiuojamos reikalingos apyvartinės lėšos. Atsargos: 1) technologinės, 2) transportinės, 3) draustinės 2.0 PERTRAUKIAMOS SROVINĖS LINIJOS Tiesiasrovių linijų pagrindas yra nepilnas operacijų sinchronizavimas. Šias srovines linijas apibūdina: 1) siekiant užtikrinti planingą linijos darbą, tarp nesinchronizuotų operacijų sudaromi detalių ar gaminių įdirbiai t.y. tarpoperaciniai apyvartiniai įdirbiai. 2) siekiant geriau išnaudoti laiką, nepilnai užimtam darbininkui paedama atlikti keletą operacijų. 3) siekiant sudaryti gamybos procesą nenutrūkstamą, sudaromas planas – standartas, kuris reglamentuoja srovinės linijos darbo režimą per tam tikrą laikotarpį. 2.1 SROVINĖS GAMYBOS EFEKTYVUMAS IR TRŪKUMAI Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad srovinė gamyba – efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdingai nemažai ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinės linijos ekonominių efektų, kurių kiekis nustatomas pagal bendro ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. ekonominiai rodikliai: 1) sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, o taip pat sumažėjus darbo laiko nuostoliams transportuojant detales, padidėja darbo našumas, 2) sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei ir likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja gaminio gamybos ciklas, 3) sutrumpėjus gaminio gamybos ciklui, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir reikia mažiau apyvartinių lėšų, 4) perorganizuojant į srovines linijas yra tobulinama technologija bei darbo organizavimas, dėl to sumažėja atskirų operacijų ir bendras gaminio darbo imlumas, 5) patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, sumažėja broko ir pagerėja gaminio kokybė, 6) dėl šių aunksčiau minėtų veiksnių mažėja gaminių savikaina. Pertvarkant gamybą į srovinę liniją, reikalingos investicijos, kurios gana greit atsiperka. iki Gkr geriau taikyti pavienę gamybą, o po jo – srovines linijas. 2.2. LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS Būtinumas dažnai atnaujinti gamybą iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Šio šimtmečio viduryje įvairiose pramonės šakose, ypač mašinų gamyboje išryškėjo dideli prieštaravimai , būtent: automatinėse masinės gamybos linijose yra didelis našumas ir labai mažas lankstumas, o vienetinėje gamyboje atvirkščiai: didelis lankstumas, tačiau mažas našumas. Siekiant užtikrinti gamybos lankstumą ir mobilumą, teko grįžti prie universalių įrengimų mažesnio našumo sąskaita. Ilgą laiką pagrindinių procesų automatizavimui buvo skiriama daug dėmesio, o pagalbiniai procesai liko nuošalyje. Automatizuoti gamybą, išlaikant jos lankstumą ir mobilumą padėjo elektroninė skaičiavimo technika, kuri naudojama kartu su robotais ir kitais įrengimais. Tokiu būdu buvo pradėta kurti iš principo nauja gamybos organizavimo forma, turinti lanksčios gamybos sistemos pavadinimą. Ji šiuo metu labai paplitusi. LAG – lanksti automatizuota projektavimo ir gamybos sistema, apjungianti sistemiškai atskirus struktūrinius gamybos vienetus, skirtus projektuoti ir gaminti įvairius besikeičiančius darbo objektus bei technologinius procesus, valdomus kaip vieninga daugiaplanė tinklinė sistema. 1 etapas: 1712 – 1951 m. 1951 m. Pradėta srovinė gamyba. 2 etapas 1951 – 1980 m. Stadija su programiniu valdymu. 3 etapas 1980 – 2000 m. atsiranda LAGS. 4 etapas XXI a. Apims savaime atnaujinančios sistemos. Lankstus gamybinis modelis (LGM) arba automatizuotos darbo vietos (ADV) formuojasi pagal pagrindines technologines operacijas, taip pat gali būti formuojama pagal transporto, sandėliavimo ar kontrolės operacijas. Tada LGM ir ADV sujungti į kompleksą, turintį vieningą organizacinę ir valdymo sistemą, ir tampa arba LAK arba LATS (LAKS, LATYS). Valdymo tikslams naudojami mikroprocesoriai, arba ESM. Pereinant i LAG išnyksta gamybinės fazės ir proceso dalinimasį sudėtines dalis. Įvyksta esminiai pasikeitimai gamybiniame procese. Darbo vieta tampa tapatinga operacijai, nes įrengimo bendrumas ir žmogaus bendrumas išnyksta, todėl keičiasi darbo vietos apibrėžimas: ji tampa tapatinga operacijos apibrėžimui. Pagrindinio gamybinio proceso organizavimo principai: 1) lygiagretumas, 2) nepertraukiamumas, 3) standartizavimas. O 1) proporcingumas, 2) specializavimas, 3) automatiškumas, 4) tiesiasroviškumas, įvertinami projektuotojų projektuojant LAG sistemas ir priklauso nuo nuo gamybos organizavimo. Gamybinėje struktūroje pagrindinai pereinama į daiktinę, o tai reiškia, jad LGM ir ADV bus išdėstyti pagal technologinio proceso eigą. Esant LGM ir ADV operacijų derinimas lygiagretus, o pereinant į aukštesnį lygį gali būti ir mišrus. Bandymo požiūriu reikia atsisakyti apibrėžto hierarchinio valdymo. Taikomas horizontalus (nuoseklus) sprendimų priėmimas ir pereinam prie matricinės valdymo struktūros, kurioje orientuoti pagrindiniai tikslai bei platūs horizontaliniai ryšiai ir kiek įmanoma siauresni vertikaliniai ryšiai. Turi būti išlaikomas labai mažas hierarchinis valdymas su laisva horizontalia koordinacija visuose laisvės laipsniuose. Tokiai sistemai suformuoti reikia spec. ESM. Planavimo srityje įvedamas lankstus planavimas – gamybinė sistema programą detalizuojant iki darbo valandų garfikų ir atvaizduojama realiame laiko mastelyje, formuojant ištisinius grafikus. LAG efektyvumą JAV siūlo vertinti taip: 1) LAG techninės pasekmės (padidėja ar nepadidėja darbo našumas), 2) LAG organizacinės pasekmės (daugiau, greičiau, kokybiškiau), 3) LAG ekonominės pasekmės (savikaina ir kaina turi mažėti), 4) LAG socialinės pasekmės (formuojamas naujo tipo darbuotojas, kuriame nyksta fizinio darbo elementai, sumažėja darbo kenksmingumas ir pan.) Gamybos projektavimo ciklas, pereinant į LAG sistemas sutrumpėja 30 – 40 ciklų. Įrengimų išnaudojimo koeficientas pagerėja apie 2 kartus. Apdirbimo įrangos, įrankių kiekis sumažėja apie 5 – 6 kartus. Labai keičiasi gamybinės atsargos ( įdirbiai) darbo vietose ir sandėliuose. Konstravimo darbo našumas ( LAKS) išauga 2 kartus. Valdymo efektyvumas 4 kartus. Ekonominio efekto ir efektyvumo apskaičiavimams naudojamos tradicinės formulės ir gautų duomenų bazėje pagrindžiama, kada galima taikyti ir pereiti į LAG sistemas Iki 0.1 mln. vnt./ per metus – tikslinga pavienė gamyba, nuo 0.1 iki 10 – tikslinga LAG, daugiau nei 10 – tikslinga srovinė gamyba. 2.3 PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai minimaliomis sąnaudomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus siekiant didžiausio ekonominio ir socialinio efektyvumo. Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami reikalavimai: jie turi būti profilaktinio pobūdžio (numatyti galimus gamybos sutrikimus ir operatyviai juos šalinti), turi atitikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą, turi būti lankstūs, mobilūs ir turi būti pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir sudaryti geras sąlygas gaminti aukštos kokybės produkciją su minimaliomis sąnaudomis pagrindinėje gamyboje. Proporcingos gamybos plėtrai reikia: 1) maksimalizuoti pagrindinės gamybos apimtį ir kokybę minimalizuojant gamybos kaštus, kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. 2) minimalizuoti pagalbinės gamybos apimtį ir kaštus kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. Jei laiku ir tinkamai neatliekami pagalbinės gamybos ir gamybos aptranavimo darbai - sutrikdoma pagrindinės produkcijos gamybos kokybė, todėl šie darbai svarbūs ir turi prilygti pagrindinės gamybos darbams. 2.4 ĮRANKIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Įrankių ūkis – skyriai, grupės, biurai, cechai, barai, kiti padaliniai, kurie tiekia įrankius ir technologinę įrangą, visa tai projektuoja, gamina ir remontuoja bei atnaujina, o taip pat organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus ir darbo vietas bei iš jų priima atgal. Šio ūkio uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės ir reikiamos nomenklatūros įrankiais bei technologine įranga. Todėl reikia numatyti įvairių rūšių įrankių bei technologinės įrangos poreikį, stebėti, ar jis deramai tenkinamas, pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą, ją projektuoti, parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais iš kitur ir savo gamybos formas, organizuoti įrankių tiekimą, apskaitą, sandėliavimą o taip pat jų gamybą, remontą, galandimą ir kt. Kadangi įrankių – daug rūšių, todėl pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas, apskaita. Norint racionaliai organizuoti bei eksploatuoti įrankių ūkį, turima įranga ir įrankiai klasifikuojami ir indeksuojami atsižvelgiant į jų gamybinę technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus bei požymius. Klasifikavimas ir indeksavimas padeda suvienodinti įrankių ir įrangos pavadinimusir to pasekoje supaprastėja planavimas ir apskaita ir sudaromos kompiuterizavimo prielaidos. Pagal naudojimo vietą įranga skirstoma į: 1) pramoninę, 2) šakinę, 3) grupinę, 4) įmonės vidinę Pagal naudojimo pobūdį skiriami universalūs (standartiniai) ir specialūs įrankiai. Universalius įrankius tiekia specializuotos įmonės. Pagal paskirtį įrankiai skirstomi: 1) apdirbimo, 2) kontrolės, 3) matavimo 4) technologinę įranga. Kiekvieno skyriaus įrankiai gali būti skirstomi į klases, kurios skirstomos į poklases → į grupes → į pogrupius → rūšis → porūšius. Šiuo metu taikoma dešimtainė klasifikavimo sistema, kai kiekvienas klasifikavimo skyrius skirstomas į 10 grupių ir t.t. Skaitmeninės indeksavimo sistemos esmė: kiekvienam įrankiui priskiriamas konkretus numeris, susidedantis iš skaičių, rodančių kuriai klasei, poklasiui, pogrupiui, rūšiai, porūšiui jie priklauso. Indeksavimas gali būti raidinis taip pat ir mišrus, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankio bei įrangos kodas. Kiekvienoje įmonėje sudaromas klasifikatorius, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankioir įrangos kodas. Kad įrankių ūkis tinkamai funkcionuotų, reikia nustatyti optimalų įrankių ir įrangos kiekį, kurio pakaktų be pertrūkių planuojamai produkcijai pagaminti. Planuojant įrangos poreikį, nustatoma, kiek jos reikia gamybinei programai įvykdyti, o taip pat numatyti jos atsargą. Kad galima būtų be pertraukų gamybą aprūpinti įrankiais ir įranga, reikia turėti tam tikrą jų atsargą, kuri vadinama apyvartiniu įrangos fondu. Šį apyvartinės įrangos fondą sudaro atsargos (centriniam įmonės sandėlyje)ir atsargos cechiniuose sandėliuose. Atsargos nustatomos ir reguliuojamos max – min sistema, kurioje skiriami 3 įrangos atsargų lygiai: 1) minimali atsarga Nmin, 2) maksimali atsarga Nmax 3) užsakymo taškas Nuž tn – dienų skaičius, reikalingas įrankiams normaliai pristatyti ar pagaminti t.y. įrankių atsargų papildymo periodiškumas. tsk – įrankių pristatymo arba gamybos trukmė dienomis, Nmin ( minimali atsarga) – tai toks minimalus įrankių kiekis, kuris nuolat turi būti sandėlyje, kad įmonė galėtų ritmingai dirbti ir sutrikus normaliam įrankių tiekimui. Nmin =nd *tsk, nd – įrankių dienos poreikis. Ši minimali atsarga sudaro draustinę arba rezervinę įrankių atsargą. Užsakymo taškas Nuž – tai toks įrankių kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę įrankių partiją. Nuž =nd *tn. Maksimali atsarga – tai toks įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax maksimali atsarga – tai toks maksimalus įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax = Np + Nmin.. Np – gaunamų įrankių partijos dydis. Gaunamų įrankių partija – sudaro einamąją įrankių partiją, kuri normalaus tiekimo laikotarpiu nuolat mažėja nuo maksimalios atsargos iki minimalios atsargos. Cecho apyvartinių įrankių fondą sudaro įrankių atsargos cecho įrankinėje ir darbo vietose, o taip pat remontuojami bei galandami įrankiai. Įrankius iš centrinio įrankių sandėlio (CIS) gauna įrankinės, juos sandėliuoja, atlieka jų apskaitą ir išduoda į darbo vietas bei priima iš jų atgal; tikrina įrankius, netinkamus naudoti atiduoda taisyti, o sudilusius nurašo. Įrankiai gaunami pagal varžtaraščius – reikalavimus, arba pagal limitines korteles. Įrankiai ir įranga darbuotojams išduodami bei iš jų paimami atgal centralizuotai ar decentralizuotai. Centralizuotai – darbo vietos įrankiais aprūpinama masinės gamybos sąlygomis. Decentralizuotai - įrankiai išduodami įrankinėse, kada pasiima ir gražina patys darbuotojai. Naudojama vienetinėje gamyboje. 2.5 REMONTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS (RŪ) Tai visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja įrengimų remontą, bei techninį jų aptarnavimą, o taip pat numato nesavalaikius įrengimų gedimus ir imasi priemonių tiems gedimams pašalinti. Rmonto ūkio užtikrina racionalų ūkio eksploatavimą su minimaliomis sąnaudomis. Tai pasiekiama sprendžiant šiuos remonto ūkiui keliamus uždavinius: 1) planinio remonto bei techninio aptarnavimo vykdymas, 2) naujai įsigytų įrengimų montavimas, derinimas, reguliavimas, 3) eksploatuojamų įrenginių modernizavimas, 4) nesavalaikio įrengimų nusidevėjimo nustatymas, 5) techninio darbo, kuriam priskiriami techniniai ir remonto darbai planavimas ir šių darbų apskaita, 6) atsarginių mazgų detalių savalaikis užsakymas iš šalies arba jų gamyba pas save, o taip pat jų saugojimas ir tinkamas panaudojimas. Įmonės remonto ūkio sudėtis prilauso nuo daugelio veiksnių: įmonės dydžio, įrengimų kiekio, jų sudėtingumo ir panašiai. Parastai įmonės RŪ vadovauja vyr. Mechanikas. Kai įrengimus remontuoja pati įmonė, gali būti taikoma viena iš dviejų remonto sistemų: 1) vientisa įrengimų planinio – profilaktinio remonto (PPR) sistema, 2) racionalaus eksploatavimo sistema (RES). PPR – tai visuma organizacinių ir techninių priemonių, skirtų įrengimams planingai bei profilaktiškai apžiūrėti, aptarnauti ir remontuoti. Šio PPR turinį sudaro: 1) įrengimų priežiūros darbai, 2) transportinis aptarnavimas( įrengimų darbo bei būklės stebėjimas, gedimų šalinimas ir įrengimų reguliavimas. Šiuos darbus atlieka budintis personalas. Šie darbai vykdomi nestabdant gamybos proceso ( ne darbo metu)), 3) periodinės remonto operacijos ( jas atlieka įmonės remonto tarnybos darbuotojai pagal iš anksto sudarytus planus bei grafikus) po kiekvieno planinio remonto didinamas įrengimų tikslumas. Planinės abžiūros daromos tarp planinių remontų. PPR sistemoje pagal darbų turinį ir apimtį skiriami trijų rūšių remontai: 1) mažasis, 2) vidutinis, 3) kapitalinis. Pagrindiniai PPR normatyvai: remonto sudėtingumo kategorija, remonto vienetas, remonto ciklas, remonto struktūra, laikotarpio tarp remontų trukmė ir darbo bei medžiagų ir atsarginių detalių imlumo normatyvai. RES (racionalaus eksploatavimo sistema) (tipinė techninio patarnavimo ir remonto sistema – visuma susijusių nuostatų ir normatyvų, sąlygojančių įrengimų aptarnavimą ir remonto darbų organizavimą, siekiant nustatyti ir palaikyti nustatytą įrengimų darbo našumą bei kitus rodiklius, kurie numatyti techninėje įrengimo dokumentacijoje. RES skirstoma į: 1) techninį aptarnavimą, 2) remonto grupę (priskiriama visi darbai , kurie užtikrina įrengimų darbo būklę bei jų sumontavimą (įdiegimą). Įmonės įrengimų remontą vykdo atskiros remonto tarnybos ir priklausomai nuo remonto centralizavimo laipsnio, skiriami 3 remonto būdai: 1) centralizuotas (šioje formoje visi planiniai remontai vykdomi cecho viduje įmonės jėgomis), 2) decentralizuotas ( visi darbai atliekami atskirų cechų tarnybų, vadovaujant cechų mechanikams) , 3) mišrus (darbai, turintys didelį darbo imlumą atliekami remonto ceche, o visi mažesni defektai taisomi vietoje. Stengiamasi pereiti prie vakarietiškos remonto formos( perdavimo serviso forma - remontas ir aptarnavimas visiškai priklauso nuo įrengimų gamintojų. Įrengimų serviso įdiegimas turi tokius privalumus: 1) didėja specializacija, o tai atpigina patarnavimų kainą , 2) galima taikyti pažangias remonto formas, 3) užtikrina grižtamąjį ryšį su vartotoju: ištiriama rinka, nuolat žinomi poreikiai, išryškėja defektai. Jei įrengimai brangūs – jie neparduodami, o tik nuomojami (lizingo sąlygomis). Lizingas - ypatingos rūšies nuoma, finansuojanti įrengimų įsigijimą ir naudojimą. Lizingo gavėjas gauna įvairias paslaugas: 1) technines (įrengimų eksploatacija), 2) techninio aptarnavimo ir remonto, 3) konsultacijos (mokesčių mokėjimo). 2.6 ENERGETIKOS ŪKIO ORGANIZAVIMAS (EŪ) Įmonės energetinis ūkis – visuma gamybinių ir cechinių padalinių ( skyriai, cechai), kurie organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą įmonėje. EŪ tikslas kuo mažesnėmis sąnaudomis aprūpinti įmonės padaliniusvisų reikiamų rūšių energija. Siekiant šio tikslo, įmonės energetinis ūkis sprendžia tokius uždavinius: 1) nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir jos poreikį, 2) kurių rūšių energiją įmonė gamins ir organizuos jos gamybą., 3) racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošimą, gaminimą ir savalaikį pristatymą į darbo vietas, 4) organizuoti, bei planuoti tinkamą eksploatavimą. EŪ sudėtis priklauso nuo gamybos masto, produkcijos pobūdžio energijos atžvilgiu, naudojamo technologinio proceso, regiono aprūpinimo sąlygų ir pan. EŪ paprastai vadovauja įmonės energetikos skyrius. Jei įmonė didelė, į energetinę tarnybą įeina: 1) energetikos skyrius su įvairiais padaliniais, 2) šiluminis ūkis su katilinėmis ir kompresorinėmis, 3) garo ir suslėgto oro tinklas, 4) vandens tiekimas, kanalizacija, 5) naftos produktų tiekimo tinklas, 6) dujų ūkis su dujų tinklais, 7) šaldymo įrenginiai, 8) elektros stotys su pastotėmis bei elektros tinklai, 9) ryšiai. 2.7 MEDŽIAGŲ IR TRANSPORTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS Medžiagų ūkis sprendžia: 1) aprūpinti medžiagomis darbo vietas ir atlikti jų sandėliavimą bei valdymą. Šiuos uždavinius bandoma spręsti logistikos pagalba. Logistika negali būti traktuojama kaip tiekimo, gamybos bei realizavimo priedėlis, o turi būti nagrinėjama kaip vientisa medžiagų apdirbimo funkcija t.y. visas prekių apdorojimas, sandėliavimas ir judėjimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai, o turi būti susietas su įmonės informacine sistema, kuri užtikrina prekių srautų kontrolę ir valdymą. Logistikos elementai: 1) transportas ( išorinis, vidinis įmonės transportas), 2) sandėliai (visos vietos, kuriose saugomos atsargos), 3) kompiuterijos (savalaikis užsakymas) Logistikos sistemos plėtrą įtakoja: 1) prekių gamybos garantas, 2) greitumas ir lankstumas, 3) sistemos patikimumas, 4) projektavimo ir įrengimo laikas. Logistikos sistemas gali būti įvertinta tik įgyvendinus šiuos veiksnius ir tada būtų sukurta patikima, bet brangi sistema. Medžiagų ūkis gali būti organizuojamas : 1) funkcinis (užtikrinamas nustatant poreikį,sudarant sutartis, terminus ir kitas funkcijas), 2) objektinis (įgyvendinamas išskiriant gaunamus objektus). Medžiagų ūkio organizavimas apima: 1) aprūpinimas, poreikio apskaičiavimas, pirkimas ir įėjimo kontrolė, 2) valdymą (sandėlių valdymas, vidinis transportas), 3) paskirstymas (išorinis transportas, regioniniai sandėliai, pristatymo tobulinimas). Sandėliai klasifikuojami pagal tokius požymius: 1) aptarnavimų sritį (cechų ir įmonės centrinis), 2) specializacijos lygį (universalūs, specializuoti), 3) mechanizavimo ir automatizavimo lygį ( nemechanizuoti, mechanizuoti, automatizuoti), 4) vaidmenį gamybinėje ir ūkinėje veikloje (tiekimo ir realizavimo), 5) techninę sandėlių būklę (atviri, uždari, specialūs), 6) pagal saugomų objektų rūšis (medžiagų, pusfabrikačių, įrankių, įrengimų ir atsarginių dalių, tinkamos produkcijos, atliekų). Pagrindinis sandėlių valdymo uždavinys yra stebėti ir tvarkyti visas saugomas medžiagas, o tai apima: 1) atsargų valdymą, 2) atsargų papildymą, 3) medžiagų išdavimą į darbo vietas, 4) medžiagų apskaitą. 2.8 VIDAUS TRANSPORTO ORGANIZAVIMAS Įmonės transporto ūkis – visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja žaliavų, medžiagų, kuro, pusgaminių, detalių gatavos produkcijos, gamybos atliekų ir kitų krovinių gabenimą, jų pakrovimą bei iškrovimą įmonės teritorijoje ir prie jos esančiuose keliuose, panaudojant transporto bei pakrovimo ir iškrovimo priemones. Transporto ūkis turi minimaliomis sąnaudomis nenutrūkstamai ir laiku pristatyti reikiamu krovinius į cechus, barus ir darbo vietas. Šiuo tikslu įmonės transporto ūkis sprendžia šiuos uždavinius: 1) nustato gabenamų krovinių apimtį, kuri išreiškiama krovinių apyvarta, o ši nustatoma pagal krovinių srautus. Krovinio srautu vadinamas krovinių kiekis, kuris gabenamas iš vienos vietos į kitą per tam tikrą laiką. Krovinių srauto lygis paprastai išreiškiamas tonomis, kilogramais. Skiriamos išorinis ir vidinis krovinių srautas. Krovinių apyvarta – bendras krovinių kiekis, per tam tikrą laiko vienetą (pamainą, parą, mėnesį, metus), išreiškiamas natūriniais rodikliais: tonomis, m3, vienetais ir t.t. ji pagrindžia tinkamiausių transporto priemonių poreikį esamomis sąlygomis,tinkamai organizuoja krovinių transportavimą, mechanizuoja ir automatizuoja transporto operacijas bei šalina dėl transportavimo defektų pasitaikančias prastovas. Įmonės transporto ūkio sudėtis ir dydis priklauso nuo gamybos tipo, įmonės dyžio, jos gamybos struktūros, gabenamų krovinių kiekio, gaminamos produkcijos matmenų, masės ir pan. Transporto priemonės skirstomos pagal: 1) rūšis (oro, geležinkelio, vandens, nebėginiai mechanizmai), 2) aptarnavimo sritį (įmonės išorinis, idinis, tarpcechinis, cecho vidinis, tarpoperacinis, sandėlių vidinis), 3) darbo režimą (nepertraukiamo veikimo, periodinio veikimo(automobiliai, šilumvežiai)), 4) judėjimo kryptį (horizontalios, vertikalios, mišrios (liftai, elevatoriai)), 5) mechanizavimo ir automatizavimo lygį (rankinės, mechanizuotos, automatizuotos) Priklausomai nuo krovinių srautų intensyvumo, krovinių pervežimai gali būti vienkartiniai ar pastovūs. Yra praktikuojamos dvi mašrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė ir žiedinė. Parenkant vieną ar kitą sistemą, reikia atsižvelgti į transportavimo, pakrovimo, iškrovimo darbų technologiją ir pasirinkti ekonomiškiausią pagal išlaidas transporto savikainai. Švytuoklinė sistema naudojama vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Švytuoklinė sistema gali būti: 1) vienpusė, 2) dvipusė, 3) vėduoklinė: Žiedinė sistema naudojama kroviniams vežioti tarp keleto ar eilės pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai (didėjantys arba mažėjantys). Žiedinė sistema: 1) tolygi, 2) su didėjančiu krovinių srautu, 3) su mažėjančiu krovinių srautu, 4) ciklinė.
Ekonomika  Paruoštukės   (214,88 kB)
1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."
Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Pajamų auditas
2009-12-23
Komentarai: pardavimų auditas; pardavimo pajamų auditas; sąnaudų ir išlaidų auditas; mokesčių auditas. Atsižvelgiant į išsamias daugelio autorių publikacijas bei nežymius teisės aktų pokyčius pardavimų apskaitos atžvilgiu, tampa aišku, jog pasirinkta tema nėra pirmą kartą apibendrintas, anksčiau nenagrinėtas klausimas. Vis dėlto, įvertinus naujai įsigaliojusius įstatymus ar jų pakeitimus bei išstudijavus pastarųjų metų literatūrą, tema įgyja šiek tiek naujumo. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti pardavimų audito esmę, reikšmę, būtinumą, tikslus ir aplinką. Referate keliami tokie uždaviniai: 1. pristatyti pagrindines pardavimų audito operacijas; 2. išanalizuoti svarbiausius pajamų audito atlikimo aspektus; 3. aptarti pagrindinius pardavimo pajamų pripažinimo apskaitoje atvejus; 4. išsiaiškinti esminius pardavimo išlaidų ir sąnaudų sąvokų skirtumus; 5. aptarti pagrindinius pardavimo sąnaudų pripažinimo apskaitoje atvejus; 6. išanalizuoti parduotų prekių savikainos apskaičiavimo audito esmę; 7. pateikti mokesčių audito ypatumus; 8. atskleisti pasirinktų mokesčių audito eigą. Darbas suskirstytas į tris teorinius skyrius, kuriuose išsamiai analizuojami pardavimų audito klausimai, glaustai apibendrinama pateikta informacija. Visose darbo dalyse aptartos pagrindinės pardavimų audito temos: reglamentavimas, pajamų ir sąnaudų pripažinimas, mokesčių, įtraukiamų į kitos veiklos sąnaudas, auditas. Ruošiant šį referatą, buvo remiamasi įvairiais šaltiniais: knygomis, internetu, teisės aktų baze ir kita. Analizuojant literatūrą, daugiausiai aktualios informacijos pavyko rasti norminiuose teisės aktuose. Pagrindiniai apibrėžimai, pardavimų audito atlikimo eiga - pastovesnė ir rečiau besikeičianti informacija, todėl jos buvo ieškota knygose. Literatūros sąraše nurodyti tik tie šaltiniai, kurie buvo panaudoti darbe. Pardavimų auditas Pardavimų ir pirkėjų skolų ciklas Pardavimų auditas – atsakinga ir sudėtinga audito sritis, glaudžiai susijusi tiek su parduotos produkcijos uždirbtomis pajamomis, tiek su pirkėjų skolomis. Norint suprasti pardavimų audito metodiką, būtina išsiaiškinti pardavimų ir skolų ciklų esmę. Nors šie ciklai susieti su įmonių veiklos ypatybėmis, tačiau visoms įmonėms būdingi esminiai principai. Literatūroje dažniausiai nurodomi šie pagrindiniai pardavimų ir pirkėjų skolų ciklų etapai: o Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas o Pardavimų skolon patvirtinimas o Prekių išsiuntimas o Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas o Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas o Apmokėjimų registravimas o Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas o Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas Pirkėjų užsakymų gavimas ir registravimas laikomas pardavimų ciklo pradžia. Svarbu, kad užsakymai būtų laiku ir teisingai įregistruoti užsakymų žurnale ar kituose apskaitos registruose. Auditorius turi skirti pakankamai dėmesio šiam etapui, kad galėtų įsitikinti, ar įmonės vadovybė derina turimų atsargų kiekius su užsakytos produkcijos kiekiais, ar nėra neįregistruotų užsakymų. Tokie užsakymai gali sukelti pirkėjų nepasitenkinimą, kartu sumažės ir pajamos. Pardavimų skolon patvirtinimas reiškia, kad prieš išsiunčiant prekes įgaliotas darbuotojas privalo ne tik patvirtinti, bet ir įvertinti pardavimus skolon. Šio proceso silpna kontrolė dažnai lemia didelius atidėjimus abejotinoms pirkėjų skoloms ir beviltiškų skolų nuostolius. Prekių išsiuntimo etapu svarbiausia ne tik laiku išsiųsti prekes, bet ir teisingai išrašyti prekių siuntimo dokumentus. Juose turi būti pateikta informacija apie pirkėją, prekių kiekius ir fizines savybes, atsakingų asmenų parašai ir išsiuntimo data. Išsiuntimo dokumentų originalas išsiunčiamas pirkėjui, o kiti egzemplioriai – atsakingoms įmonės tarnyboms. Įmonėms patartina tam tikto laikotarpio pabaigoje rengti patvirtintų, tačiau neįvykdytų užsakymų ataskaitą. Sąskaitų pirkėjams išrašymas ir pardavimų registravimas. Išrašomos sąskaitos – pagrindinis dokumentas, kuriuo pripažįstami pardavimai ir pirkėjų įsiskolinimai. Todėl auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos išrašytos laiku ir teisingai, ar užpildyti visi rekvizitai. Svarbu, kad sąskaitos būtų išrašomos visoms išsiųstoms prekėms, kad vienai prekių siuntai nebūtų išrašyta daugiau nei viena sąskaita ir kad sąskaitoje pateikta skolos suma būtų tiksli. Įmonėms derėtų sudaryti ir pardavimų ataskaitas už tam tikrą laikotarpį, kuriose pardavimai būtų paskirstyti pagal tam tikrus požymius (prekių rūšį, pirkėjus, pardavimų agentus ir kt.). Tokia pati informacija turi būti registruojama pirkėjų skolų žiniaraštyje, kuriame ji detalizuojama pagal atskirus pirkėjus. Todėl bet kuriuo atveju galima pateikti informaciją apie pirkėjų likutį laikotarpio pradžioje, įvykdytas operacijas per laikotarpį ir likutį laikotarpio pabaigoje. Prekių grąžinimų ir nukainojimų registravimas. Šiuo etapu dažnai būna, kad pirkėjas pareiškia nepasitenkinimą gautų prekių kokybe. Prekių tiekėjas arba priima atgal parduotas prekes, arba suteikia nuolaidą pirkėjui. Svarbu, kad prekių grąžinimai ir suteiktos nuolaidos būtų laiku įregistruotos prekių grąžinimų ir nukainojimų žurnale bei pirkėjų skolų žiniaraštyje. Rekomenduojama grąžintas prekes sandėliuoti atskirai ir joms taikyti kitas kontrolės procedūras norint išaiškinti, kodėl pirkėjų nepatenkino prekės. Apmokėjimų registravimas apima grynųjų pinigų gavimą ir jų įnešimą į banką bei jų registravimą apskaitos registruose. Pasitaiko nemažai atvejų, kai ne visi gauti grynieji pinigai įregistruojami apskaitos registruose arba tam tikra suma laiku neįnešama į banką. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimas bei registravimas išskiriamas todėl, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai pirkėjas nepadengia skolų. Atidėjimai abejotinoms pirkėjų skoloms turi padengti beviltiškų skolų nuostolius, tenkančius einamųjų metų pardavimams. Beviltiškų skolų nustatymas ir registravimas taip pat labai svarbus. Įmonės vadovybė įsitikinusi, kad pirkėjas dėl įvairių priežasčių neapmokės skolų, jas nurašo. Paprastai taip atsitinka kai pirkėjas bankrutuoja, o teisminės institucijos neranda turto, kuriuo galėtų padengti skolas. Tada svarbu, kad įmonės vadovybė parengtų dokumentą, kuris buhalterijai būtų pagrindas nurašyti skolas kaip beviltiškas. Auditorius turi gerai žinoti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapus bei jų ypatybes, ypač juose vykstančių operacijų dokumentinį įforminimą. Jis turi patikrinti pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo vidaus kontrolės sistemą. Svarbiausios procedūros, kurias turi atlikti auditorius kiekvienu ciklo etapu Kiekvienu pardavimo ir pirkėjų skolų ciklo etapu auditorius turi atlikti tam tikras procedūras. Tikrindamas pirkėjų užsakymų gavimą ir registravimą, jis turi nustatyti, ar visi pirkėjų užsakymai tinkamai, tiksliai ir laiku įregistruojami užsakymų registravimo žurnaluose. Tai leidžia nustatyti neįvykdytus užsakymus. Auditorius taip pat turi patikrinti, ar užsakymų įregistravimo dokumentai buvo patvirtinti darbuotojo, kuris atsakingas už pardavimų skolon suteikimo ir prekių išsiuntimo kontrolę. Ši patikrinimo procedūra svarbi, nes padeda sumažinti abejotinų ir beviltiškų pirkėjų skolų nuostolius. Pardavimų skolon patvirtinimo etapu auditorius turi nustatyti, ar įmonėje yra atsakingas darbuotojas, turintis patvirtinti užsakymą, kad galima būtų išsiųsti prekes. Įmonėje turėtų būti nustatytos griežtos kiekvienam pirkėjui pardavimo skolon ribos. Prekių išsiuntimo etapu auditorius turi patikrinti, ar prekių gabenimo važtaraščiai buvo sunumeruoti didėjančia tvarka, ar griežtai apskaitomi. Sąskaitų pirkėjams išrašymo ir pardavimų registravimo etapu auditorius turi patikrinti, ar sąskaitos pirkėjams tiksliai ir teisingai išrašomos, ar jos tiksliai apskaitomos, be to, ar atsakingi darbuotojai jas periodiškai tikrina. Taip pat reikia įsitikinti, ar išrašomi prekių grąžinimo dokumentai, jeigu pirkėjas dėl tam tikrų priežasčių grąžino prekes. Tikrindamas prekių grąžinimus ir nukainojimus auditorius pirmiausia turi išsiaiškinti, ar prekių grąžinimai ir sąskaitos nuolaidos buvo teisingai ir laiku įregistruotos, ar įmonėje yra atsakingas asmuo, kuris nagrinėtų priežastis, kodėl pirkėjai grąžino prekes. Apmokėjimų registravimo etapo svarbiausias auditoriaus uždavinys – nustatyti, ar įmonėje buvo atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų priėmimo funkcijų. Atidėjimų abejotinoms pirkėjų skoloms įvertinimo ir registravimo etape auditorius turėtų įsitikinti, ar įmonėje nustatomi būdai abejotinoms skoloms vertinti. Naudojami du būdai: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis būdas naudojamas tada, kai žinoma kiekvieno pirkėjo finansinė būklė. Kiekvienas skolininkas atidžiai stebimas, nagrinėjami jo veiklos rezultatai. Šis būdas efektyvus kai yra nedaug skolininkų. Suprantama dažniausiai įmonės turi daug skolininkų, todėl netiesioginis būdas yra labiau rekomenduotinas. Auditorius, tikrindamas atidėjimus, turi nustatyti, ar įmonė vėluojantiems mokėti pirkėjams siunčia žodinius ir raštiškus kvietimus sumokėti skolas, ar apie tai informuoja įmonės teisininkas. Be to, norint atlikti beviltiškų pirkėjų skolų nurašymą, auditoriui privaloma žinoti įmonės vadovybės atsakomybės laipsnį tokioms skoloms nurašyti. Pardavimų vidaus kontrolės sistemos įvertinimas Auditorius, tikrindamas pardavimų vidaus kontrolės sistemą, turi įsitikinti: Įrašų pilnumu – ar visi pardavimai užregistruoti realiai egzistuojantiems pirkėjams. Įrašų tikslumu – ar teisingai užfiksuotos pardavimų datos, kainos, kiekiai, pirkėjai išrašomuose pirkėjams ir įmonės dokumentuose. Leidimais atlikti operaciją – ar visi įregistruoti pardavimai atspindi realius prekių išsiuntimus realiems pirkėjams, ar jie patvirtinti atsakingo asmens. Turto apsauga – tiktai turintys tam teisę asmenys gali prieiti prie gautinų sumų įrašų. Vienas iš svarbiausių vidaus kontrolės sistemos uždavinių pardavimų ir pirkėjų skolų cikle – užtikrinti tinkamą darbuotojų atsakomybės ir funkcijų atskyrimą. Tai padeda įmonei apsisaugoti nuo tyčinių ir atsitiktinių piktnaudžiavimų. Todėl svarbu, kad pardavimų ir pirkėjų skolų ciklo etapais atliekamas funkcijas atliktų skirtingi darbuotojai. Ypač griežtai turėtų būti atskirtos pardavimų ir grynųjų pinigų gavimo registravimo funkcijos nuo grynųjų pinigų gavimo funkcijų. Daug dėmesio reikia skirti tikėtinų ir netikėtų pardavimų nukrypimų analizei. Tikėtini nukrypimai dažniausiai būna susiję su įmonės veiklos sezoniškumu, o netikėti – dažniausiai nėra paaiškinami (pavyzdžiui, kokį mėnesį labai daug parduodama arba pardavimai tapo daug pelningesni). Auditorius turi išsiaiškinti tokių nukrypimų priežastis ir veiksnius. Siekiant įvertinti pardavimų vidaus kontrolės sistemos efektyvumą, tikslinga apskaičiuoti kai kuriuos santykinius rodiklius. Rekomenduojama apskaičiuoti tam tikrų laikotarpių pardavimus pagal atskiras prekių rūšis, gautinų sumų ir pardavimų santykį, pardavimų ir atidėjimų blogoms paskoloms santykį, pardavimų ir beviltiškų skolų skolų santykį ir kt. Praktika rodo, kad neretai ataskaitinio laikotarpio pardavimai būna įregistruoti kitame laikotarpyje arba atvirkščiai. Tai gali būti padaryta sąmoningai arba netyčia. Toks tam tikrų sumų įregistravimas gali sumažinti arba padidinti audituojamo laikotarpio pelną. Todėl auditorius turėtų nustatyti ir įvertinti įmonės vidaus kontrolės procedūras, kurios užtikrintų pardavimų ir pirkėjų priskyrimą tinkamam laikotarpiui. Jei operacijų dokumentai (sąskaitos, važtaraščiai) sunumeruoti didėjančia tvarka, šį testą atlikti nesunku. Jeigu prekių išsiuntimo dokumentai nesunumeruoti didėjančia tvarka, o prekių išsiuntimo ir sąskaitų registravimo funkcijos neatskirtos, tai patikrinti, ar pardavimai priskirti tinkamam laikotarpiui, labai sunku. Pardavimo pajamų auditas Kiekvienos įmonės veiklos tikslas – parduoti prekes ir iš to uždirbti pajamų bei pelno. Žodis “prekės” finansinėje apskaitoje suprantamas ne tik kaip prekės siaurąja prasme, t.y. anksčiau iš kitų įmonių nupirktos perparduoti skirtos vertybės, bet ir kaip klientams suteiktos paslaugos ar įmonėje pagaminta produkcija, parduota tretiesiems asmenims. Vadinasi, prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamas. Pajamos LR Buhalterinės apskaitos įstatyme apibrėžtos, kaip ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, t.y. turto padidėjimas ar įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus . Didžiausią lyginamąjį svorį bendroje pajamų sumoje sudaro pardavimų pajamos, kurioms priskiriamos visos gautos pinigų sumos, kitoks turtas, taip pat ir pirkėjų įsipareigojimai sumokėti, susiję su parduotomis per ataskaitinį laikotarpį prekėmis. Pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas patikrinimui auditorius turi skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Privaloma patikrinti šių pajamų gavimo ciklo svarbiausias operacijas: 1. prekių ir paslaugų pardavimą; 2. prekių ir paslaugų apmokėjimą; 3. prekių grąžinimą ir pirkėjų pretenzijų priėmimą. Atliekant prekių ir paslaugų pardavimo auditą, būtina ištirti klientų užsakymus, užsakymų patvirtinimus, prekių išsiuntimo sąlygas bei operacijas. Prekių išsiuntimas – svarbiausia ūkinė operacija, parodanti savų atsargų praradimą. Kadangi daugelis įmonių pardavimo apimtį apskaito pagal prekių išsiuntimą, tai svarbu įforminti tam tikru transporto dokumentu. Atliekant prekių ir paslaugų apmokėjimo auditą pirmiausia reikia patikrinti grynųjų pinigų gavimą ir jų įdėjimą į banką. Grynus pinigus gali priimti įmonės personalas arba tiesiogiai bankas. Pinigai gali patekti į įmonę paštu, čekiais, pervedimais į banko sąskaitą. Auditorius turi palyginti pervestas pinigų sumas su įregistruotomis. Tikslinga atlikti ir prekių grąžinimo bei pirkėjų pretenzijų patikrinimą. Šiam darbui auditoriai dažnai neskiria didesnio dėmesio. Tačiau akivaizdu, kad prekių grąžinimas ir pirkėjų pretenzijos ne tik didina įmonės nuostolius, bet ir formuoja neigiamą įvaizdį apie įmonės produkcijos kokybę, darbo organizavimą ir kt. Esant didelei konkurencijai, šis veiksnys labai svarbus. Todėl auditorius turi patikrinti, ar buvo prekių grąžinimo atvejų, ar pirkėjai nepareiškė pretenzijų. Svarbu išaiškinti, kokios prekės dažniausiai grąžinamos, kokias pretenzijų priežastis dažniausiai nurodo pirkėjas, ar šias pretenzijas įmonės vadovybė svarsto, ar naudoja tam tikras priemones. Patikrinus atskiras pajamų gavimo ciklo operacijas, svarbu išsiaiškinti ir patį ciklą, būtent: o pardavimų apimtį; o pirkėjų skaičių ir jų potencialias galimybes pirkti; o pardavimų sąlygas; o konkurencingumo lygį; o pajamų gavimo valdymo ir kontrolės sistemą ir kt. Auditoriams paprastai būna sunkiausia išaiškinti susietus su grynais pinigais piktnaudžiavimus, kurie kurie įvyko dar prieš įplaukas įregistruojant apskaitos registruose. Pajamų ciklas apima daug ūkinių operacijų. Pirmiausia, pirkėjų užsakymų registravimą, prekių pristatymą pirkėjams, sąskaitų klientams pateikimą, pirkėjų skolų įregistravimą, apmokėjimą už prekes, apmokėjimo ir išsiųstų prekių sumų sutikrinimą, pardavimų kreditan tvarkymą ir kt. Šių operacijų teisingas atlikimas priklauso nuo vidaus kontrolės sistemos būklės. Todėl auditorius turi kruopščiai patikrinti vidaus kontrolės funkcionavimą, atkreipdamas ypatingą dėmesį į darbuo tojų pareigų atskyrimą: dviejų ar daugiau pareigų suteikimas vienam darbuotojui sudaro palankias sąlygas atsirasti klaidoms ir apgaulėms. Audito teorija dažniausiai rekomenduoja 2 vidaus kontrolės sistemos, susietos su pajamų gavimu, patikrinimo variantus: 1. Pajamų ciklo operacijų klausimyno sudarymą. 2. Vienos operacijos pavyzdžio išsamų patikrinimą. Pajamų ciklo operacijų klausimyną tikslinga sudaryti taip, kad galima būtų gauti atsakymus apie pajamų buvimą, pilnumą, teises ir įsipareigojimus, įvertinimą ir pateikimą bei atskleidimą apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje. Vienos operacijos pavyzdžio pajamų cikle nagrinėjimas turi apimti pardavimo operacijos atlikimo nuo pirkėjo užsakymo gavimo, kredito suteikimo, prekių išsiuntimo, sąskaitos pateikimo, pardavimų ir pirkėjų skolų iki apmokėjimo gavimo įregistravimo patikrinimą. Nesvarbu, kuris variantas bus pasirinktas, bet svarbu, kad būtų gaunama patikima ir pakankama informacija apie pajamų gavimo vidaus kontrolės struktūrą. Tokia informacija padės parinkti konkrečias pajamų ciklo kontrolės procedūras, kurios užkirstų kelią galimoms klaidoms, padėtų jas aptikti ir ištaisyti. Pardavimo pajamų pripažinimo auditas Auditorius, atlikdamas pajamų auditą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtinta Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka. Ji nustato, kad visas įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas privaloma registruoti apskaitoje bei pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus. Reikėtų pažymėti, kad įmonių, tvarkančių apskaitą pagal kaupimo principą, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo pajamų pripažinimo bei apskaitos tvarką reglamentuoja ir nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojantis 10 – asis Verslo apskaitos standartas. Jame teigiama, jog pajamos, vadovaujantis kaupimo principu, apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Remiantis minėtais norminiais aktais, auditorius pirmiausia turi įsitikinti, ar pajamos kaupiamos teisingai. Priešingu atveju, neteisingas pajamų kaupimas gali turėti dvejopą efektą: 1. Pajamos gali būti pripažįstamos per anksti arba per vėlai, ne tuo laikotarpiu. 2. Pajamos gali būti pripažįstamos tada, kai abejojama, ar jos iš tikrųjų uždirbtos. Taip gali įvykti, kai pajamos pripažįstamos vienu laikotarpiu, bet paaiškėjus, kad jos nėra uždirbtos, apskaitomos kitu laikotarpiu. Tokiu būdu padidinamos vieno laikotarpio pajamos ir kito laikotarpio sąnaudos. Kad parduotos produkcijos ar atliktų paslaugų pajamos būtų pripažintos uždirbtomis, turi būti įvykdytos šios sąlygos: turi būti baigti visi svarbiausi produkcijos gamybos darbai; tikimybė, kad nebus apmokėta už parduotas prekes turi būti nedidelė; pardavėjas pirkėjui turi būti perdavęs visą su produkcija susijusią riziką bei esamą ir būsimą naudą iš šios produkcijos; pardavėjas privalo nebekontroliuoti parduotos produkcijos kainos, o tikimybė, kad ji bus grąžinta arba, kad ją reikės papildomai apdoroti ir patirti reikšmingų sąnaudų, yra labai menka; tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti jos dydį; sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kada pardavėjas ima nebevaldyti ir nebekontroliuoti prekių, o pirkėjas tampa atsakingas už prekes ir perima prekių nuosavybės teikiamą naudą. Šis momentas aptariamas pirkimo pardavimo sutartyje. Daugeliu atvejų rizika perduodama kartu su nuosavybės teise į parduotas prekes, tačiau rizikos perdavimas gali nesutapti su nuosavybės teisių perdavimo momentu. Jeigu įmonė neperduoda rizikos, susijusios su parduodamomis prekėmis, sandoris nelaikomas pardavimu ir pajamos nepripažįstamos. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad pardavus prekes bus gauta ekonominės naudos. Kai kuriais atvejais tokia tikimybė neatsiranda tol, kol negaunami pinigai arba kol neišnyksta abejonės. Pavyzdžiui, gali būti neaišku, ar užsienio vyriausybė suteiks leidimą pervesti sumas, uždirbtas užsienio šalyje. Jei toks leidimas gaunamas, abejonės išnyksta ir pajamos pripažįstamos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skolų suma, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos . Pagal palyginimo principą, pajamos ir sąnaudos, susijusios su tuo pačiu sandoriu, turi būti pripažįstamos tą patį ataskaitinį laikotarpį. Sąnaudos pripažįstamos tuomet, kai jos uždirba atitinkamas pajamas. Tačiau pajamos negali būti pripažintos, jeigu negalima patikimai įvertinti sąnaudų. Tokiomis aplinkybėmis visos už parduotas prekes jau gautos sumos yra pripažįstamos įsipareigojimais arba būsimų laikotarpių pajamomis. Paslaugų teikimo pajamos, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikimo rezultatas gali būti patikimai įvertintas, ar ne, pripažįstamos skirtingais būdais: 1. Kai paslaugų teikimo sandoris užbaigiamas tą patį laikotarpį, kurį buvo pradėtas, pajamos pripažįstamos tą patį laikotarpį ir įvertinamos sutartyje nurodyta suma. 2. Kai pagal paslaugų teikimo sandorį paslaugos teikiamos ilgiau negu vieną ataskaitinį laikotarpį, pajamos proporcingai paskirstomos tiems laikotarpiams, kurių metu buvo teikiamos paslaugos. 3. Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi, kad suteikus paslaugas bus gauta ekonominės naudos. Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tuomet skola, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos. 4. Jeigu paslaugų teikimo sandorio patikimai įvertinti negalima, tuomet pajamomis pripažįstama suma, lygi išlaidoms, kurias tikimasi atgauti. Pelnas nepripažįstamas. 5. Jei patikimai įvertinti sandorio negalima ir nėra galimybių atgauti (susigrąžinti) patirtų išlaidų, jos pripažįstamos sąnaudomis. Pajamos šiuo atveju nepripažįstamos. Sprendžiant pajamų pripažinimo tvarką, tenka atsižvelgti ir į gamybos ciklo trukmę. Įmonėse, kur jis trumpesnis nei vieneri metai, pajamų uždirbimo momentu laikytinas produkcijos pardavimo ar paslaugų suteikimo momentas. Išsiųsta produkcija jau laikoma parduota ir pajamos už ją ar suteiktas paslaugas apskaitoje ir atskaitomybėje laikomos uždirbtomis (gautomis), nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. Jei pirkėjui prašant prekių išsiuntimas atidedamas, pajamos gali būti įregistruotos iki jas išsiunčiant, tačiau tik tuo atveju, jei produkcija visiškai pagaminta ir nereikia atlikti jokių papildomų darbų norint ją parduoti. Produkcija laikoma parduota, jeigu pirkėjas sumoka už perkamas prekes iš karto arba be esminių papildomų sąlygų įsipareigoja sumokėti vėliau (abi sandorio pusės pasirašo atitinkamą dokumentą: sąskaitą-faktūrą, važtaraštį ar kt.). Jei prekių pardavimo sutartyje numatyta, kad jos turi būti nugabentos (sumontuotos, patikrintos ir pan.) pirkėjui, pardavimo momentu laikomas produkcijos pristatymo užbaigimo, kurį patvirtina pirkėjas, pasirašęs darbų perdavimo-priėmimo aktą ar kitą dokumentą, momentas. Jeigu nurodytieji papildomi darbai labai paprasti (pvz. buitinės technikos prijungimas), pajamų uždirbimo momentu gali būti laikomas produkcijos perdavimo pirkėjui momentas. O jeigu parduotos produkcijos instaliavimas neįeina į šios produkcijos kainą, pajamos, susijusios su jos montavimu, patikrinimu ar kitais darbais, laikomos uždirbtomis tik po to, kai pirkėjas patvirtina, jog šie darbai atlikti . Kai gamybos ciklas ilgesnis nei vieneri metai, pajamos pripažįstamos pagal faktiškai atliktų darbų procentą, nebūtinai pilnai pagaminus produkciją. Pajamos už suteiktas paslaugas pripažįstamos jas atlikus ir surašius atitinkamą dokumentą. Pinigai, iš anksto gauti už išsiųstiną produkciją ar suteiktinas paslaugas laikomi įplaukomis ir apskaitoje fiksuojami kaip įmonės įsipareigojimai pirkėjams. Pajamos, kaip jau buvo minėta, pripažįstamos tik nuo pardavimo momento. Prekių mainų atveju, pajamos uždirbamos, kai mainomos prekės perduodamos pirkėjui. Tuo tarpu pajamos už žemės ūkio produkciją, jeigu yra nusistovėjusios stabilios šios produkcijos kainos rinkoje, gali būti pripažįstamos, vos tik ši produkcija pagaminama. Prenumeratos atveju – išsiuntus produkciją užsakovui ar suteikus atitinkamas paslaugas. 804 LR Vyriausybės nutarime numatyta, kad jei esant didelei rizikai, pinigai nebus gauti, pajamų pripažinimą galima atidėti vėlesniam laikotarpiui, o apskaitoje fiksuoti tik pradinę įmoką ir vėlesnius mokėjimus. Į uždirbtas pajamas už parduotą produkciją neturi būti įskaitytas:  pirkėjų sumokėtas PVM;  prekybinės nuolaidos (diskontai), kuriomis pasinaudojo pirkėjai;  prekių grąžinimo bei nukainojimo sumos. Taigi pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo. Parduodant prekes išsimokėtinai, esant didelei rizikai negauti pinigų, pajamų ir sąnaudų pripažinimui taikomi du pagrindiniai būdai – sąnaudų padengimo ir eilinės įmokos. Taikant sąnaudų padengimo būdą tol, kol iš pirkėjo gauta suma nepadengia parduotos produkcijos savikainos, apskaitoje nepripažįstamas pardavimo pelnas. Tuo tarpu, pasirinkus eilinės įmokos būdą, dalis kiekvieno gauto mokėjimo laikoma pelnu iš pardavimų išsimokėtinai. Iki šiol minėti pajamų pripažinimo apskaitoje atvejai, remiantis 804-uoju LR Vyriausybės nutarimu tiko tik ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens teises turintiems ūkio subjektams. Naujasis pelno mokesčio įstatymas leidžia įmonėms pajamas pripažinti taikant pinigų apskaitos principą. Tokiu atveju pajamos pripažįstamos pagal faktišką pajamų gavimo momentą, kuriuo laikomas sumokėjimo pinigais, atsiskaitymo natūra (mainais į kitas prekes, paslaugas ar kt.), įsipareigojimų perdavimo arba kitokio atsiskaitymo už patiektas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar pan. momentas . Jeigu įmonė yra PVM mokėtoja, jos pajamos apskaitomos be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas gali būti sumokama ne visa išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma, o tik tos sumos dalis, tai šią dalį pajamoms priskirti reikia iš karto, nelaukiant kol bus sumokėta visa suma. Likusi sąskaitoje nurodytos sumos dalis pajamoms bus priskirta, kai skolininkas ją sumokės. Įmonei gavus išankstinį apmokėjimą (avansą) už numatomas patiekti prekes, suteikti paslaugas, tai gauta suma nepripažįstama pajamomis, o buhalterinėje apskaitoje parodomas įmonės įsipareigojimas (skola) pirkėjui. Ši iš anksto gauta suma pajamomis bus pripažinta tą momentą, kai pirkėjui bus suteiktos paslaugos ar patiektos prekes. Jeigu bus patiekta tik dalis prekių arba suteikta tik dalis paslaugų, tai įmonės pajamomis pripažįstama ne visa iš anksto gauta suma, o tik jos atitinkama dalis.
Apskaita  Kursiniai darbai   (43,85 kB)
Ilgalaikis turtas
2009-12-23
Kiekviena įmonė nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio valdo didesnį ar mažesnį turtą. Efektyvus jo panaudojimas lemia įmonės veiklos sėkmę. Kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atlikti didėjančius rinkos reikalavimus. Teisingai naudojamas, skirstomas, vertinamas ir nudėvimas turtas lemia kiekvienos firmos gyvavimo sekmę. Ilgalaikis turtas dėl jo santykinio brangumo ir didelės reikšmės kiekviename versle turi būti saugomas ir vertinimas. ILGALAIKIO TURTO SKIRSTYMAS Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vienų ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui, jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas). Todėl toks ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį naudojamas turtas ir vadinamas ilgalaikiu. Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga ( arba labai maža ), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo kaip, ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atsakomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą. Daug pigiau yra padaryti prielaidą, kad visas toks turtas iš karto nurašomas į sąnaudas. Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės dalį. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio. Vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į jo turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskiri ilgalaikiam, kokį – trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą. Jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Šitai daryti nelabai ir logiška, nes toks pats turtas vienai įmonei gali būti ilgalaikis, o kitai – trumpalaikis. Pirmiausia apskaitininkams svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį. Ilgalaikio turto skirstymo lentelė Nematerialusis Prekių ženklai Patentai, licencijos Autorių teisės Teisė demonstruoti kino filmus Plėtros darbai Kompiuterių programos Prestižas Kitas nematerialusis turtas Materialusis Nekilnojamasis (pasyvus) Žemė Pastatai ir statiniai Gamtiniai ištekliai Kitas nekilnojamasis turtas Kilnojamasis (aktyvus) Įrenginiai Baldai Transporto priemonės Kitas kilnojamasis turtas Finansinis Investicijos Gautinos sumos Nuosavos akcijos Kitos investicijos Nematerialusis turtas apskaitoje išskirtas siekiant parodyti, kiek įmonė turi privilegijų ir teisių. Šis turtas egzistuoja iki tol, kol egzistuoja pati įmonė. Nematerialusis turtas – patentai, licenzijos, autorinės teisės – išduodamos konkrečios įmonės vardu arba konkretaus asmens vardu. Nematerialusis turtas turi vertę tik kartu su įmonės materialiuoju turtu. Ypatinga nematerialiojo turto rūšis yra prestižas. Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius: 1 įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus; 2 įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais; 3 įmonės gali patikimai nustatyti turto įsigijimo savikainą; 4 turto įsigijimo savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nustatytą kiekvienai turto grupei; 5 įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu. Ilgalaikis materialusis turtas skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Kilnojamasis turtas – tai daiktai, kurie gali būti lengvai perkeliami iš vienos vietos į kitą ( baldai transporto priemonės ir kt. ). Nekilnojamasis turtas – tai daiktai, kurie negali būti keliami iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties bei esmės ir nesumažinus jų vertės ( žemė, pastatai ir kt. ). Įmonės už nekilnojamąjį turtą privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Finansinis turtas parodo tam tikros įmonės teisias bei privilegijas ir atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Jis teikia įmonei ekonominę naudą arba teisias ir privilegijas ilgesniu kaip vienerių metų laikotarpiu. Ilgalaikis finansinis turtas balanse išskirtas į atskirą grupę. Ji sudaro: investicijos, gautinos sumos, nuosavos akcijos, kitos investicijos. Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes: formavimo savikainą, nematerialųjį turtą, ilgalaikį materialųjį turtą, ilgalaikį finansinį turtą ir po vienerių metų gautinas sumas. Materialusis turtas – laikomas turtas, kuris turi jį nenusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas. Nematerialusis turtas – tai turtas, kurio negalima apčiuopti, todėl kartais jis dar vadinamas neapčiuopiamuoju. Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama. Formavimo savikaina įmonėse – reikšminga nematerialiojo turto sudedamoji dalis. Finansinis turtas – tai turto valdymas, jo įsigijimas, bei perleidimas. Finansiniam turtui galima priskirti pirkėjų bei kitų trečiųjų asmenų skolas įmonei. Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse. Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei.Pagal nuosavybę turtas skirstomas į visiškai įmonei priklausantį, išnuomotą ir dovanotą jai turtą. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas Įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina arba perkainuota verte. Jei įmonė pasirenka įsigijimo savikainos būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, balanse – likutine verte ( įsigijimo savikaina – nusidėvėjimas ). Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidas į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tai pat ir į to laikotarpio, per kurį ilgalaikis turtas įsigyjamas, neleidžia tęsiamos veiklos principas: apskaitininkai turi laikytis prielaidos, jog pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla nesibaigia o tęsiąsi neribotą laiką. Todėl ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nei su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O išlaidos, kurios turės uždirbti ateityje, turi būti pripažintos turtu, uždirbančiu įmonei pajamų ateityje. Todėl visos išlaidos ( jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos ), susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą. Išlaidos sudarančios ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto įsigijimo savikainą: Ilgalaikio turto įsigijimo savikainą ( pradinę vertę ) galima apskaičiuoti taip: PIRKIMO KAINA - PIRKIMO NUOLAIDA + PAPILDOMOS ĮSIGIJIMO IŠLAIDOS = ĮSIGIJIMO SAVIKAINA Papildomos įsigijimo išlaidos – tai visos išlaidos, susijusios su ilgalaikio turto atvežimu į būsimą eksploatavimo vietą, pakrovimo, iškrovimo, transportavimo komisiniai atlyginimai, mokesčiai (akcizai, muitai ) ir kt. Išlaidos, bei visos išlaidos ruošiant naudoti. Jai už tą pačią suma įsigyjami du skirtingi daiktai, juos apskaitoje būtina išskirti. Tarkime, kartu su kompiuteriu įsigyjama ir programinė įranga. Apskaitoje šie objektai turi būti užregistruoti kaip du skirtingi objektai: kompiuteris ( ilgalaikis materialusis turtas ) ir kompiuterių programos ( nematerialusis turtas ). Tokiais atvejais kiekvieną objektą reikia įvertinti rinkos kaina ir nustatyti, kokia bendros įsigijimo savikainos dalis tenka kiekvienam turtui. Į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negražinamas. Jei įmonė pasirenka perkainuotos vertės būdą, ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje parodomas perkainuota verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimo ir turto vertės sumažėjimą. Jei ilgalaikio turto apskaitos politikoje numatoma atlikti ilgalaikio materialiojo turto perkainojimą, jis turi būti atliekamas periodiškai, nerečiau kaip kas penkerius metus. Ilgalaikio turto vertė po perkainojimo gali didėti arba mažėti. Atskiroms turto grupėms gali būti taikomi skirtingi ilgalaikio turto įvertinimo būdai. Jei ilgalaikio materialiojo turto ( viso ar tam tikros jo grupės ) tikroji vertė nuolat reikšmingai kinta, tokį turtą reikia perkainoti dažniau. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaita Pradinė ilgalaikio turto vertė, kurią sudaro visų išlaidų, padarytų įsigyjant turtą suma ( ilgalaikio turto įsigijimo savikaina ) nesikeičia per visą turto naudojimo savikainą. Todėl ji yra pradinė vertė. Todėl labai svarbu žinoti, ko buvo vertas vienas ar kitas objektas iki pradedant jį naudoti, taigi ir nudėvėti. Be abejo, nudėvėtąja turto dalimi sumažėja paties turto, o ta dalis vadinama ilgalaikio turto nusidėvėjimu. Skaičiuojant nusidėvėjimą, iš turto įsigijimo vertės atimama likvidacinė vertė. Gauta suma yra nudėvimoji ilgalaikio turto vertė, kuri rodo už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru momentu. Šia suma ilgalaikis turtas atspindimas balanse. Likvidacinė vertė – tai suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas. Skaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą, svarbu teisingai pasirinkti įstatymų numatytus nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdus: • Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos, pradėjus turtą naudoti veikloje – tai kito mėnesio būdas; • Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti, atsižvelgiant į tai, kada – pirmajame ar antrajame mokestinių metų pusmetyje – ilgalaikis turtas pradėtas naudoti – tai pusmečio būdas. Nusidėvėjimas – tai riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamo naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą. Taikant tiesiogiai proporcingą skaičiavimo metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės vertės skirtumo bei nusidėvėjimo laiko (metais) santykis: V1 – V2 T N – metinė nusidėvėjimo suma, V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina, V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė, T – naudojimo laikas, išreikštas metais. Mėnesinę ( ketvirčio ) nusidėvėjimo suma skaičiuojama naudojantis formule: K – mėnesio ( ketvirčio) nusidėvėjimo suma, N – metinė ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma, A – naudojimo laikas mėnesiais ( ketvirčiais ) suma. Taikant pusmečio būdą, nusidėvėjimo suma, kurią skaičiuojant apmokestinamąjį pelną leidžiama atskaityti, priklauso nuo to kada turtas pradėtas naudot. Jai ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t.y. pirmajame mokestinių metų pusmetyje, tais mokestiniais metais leidžiama į sąnaudas įtraukti visą metinę to turto nusidėvėjimo sumą. Yra įvairių nusidėvėjimo apskaitos metodų, kurių pasirinkimas priklauso nuo įmonės ekonomikos politikos. Tai reiškia, kad įmonė gali pasirinkti skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Dėl pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo to pateis ilgalaikio turto apskaičiuotos nusidėvėjimo sumos gali skirtis per visą to turto naudojimo laikotarpį, o tai veiks ne tik nusidėvėjimo sąnaudas, bet ir apmokestinamojo bei grynojo pelno dydžius. Nustatyti, kokia ilgalaikio turto dalis sunaudojama per ataskaitinį laikotarpį ir kiek jo lieka uždirbti pajamoms ateinančiais laikotarpiais, - svarbi apskaitos problema. Kiekvienas ilgalaikis turtas nudėvimas ir naudojamas įmonėje ribotą metų skaičių. Todėl turto įsigijimo savikaina paskirstoma per visą jo naudojimo laikotarpį ir atitinkamais apskaitos laikotarpiais nurašoma kaip nusidėvėjimo sąnaudos. Ilgalaikio materialiojo nudėvėtosios sumos kaupiamos nusidėvėjimo sąskaitose visa turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai, netgi kiekvienam objektui, turi būti išskirta atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įgyjamas skirtingu laiku, todėl skirtingai nudėvimas. Kadangi nusidėvėjimo sąskaitos turi neįprasta turto sąskaitoms likutį, jose užfiksuotos sumos mažina ilgalaikio materialiojo turto pradinę vertę. Nudėvėto ilgalaikio turto dalis fiksuojama dar vienoje sąskaitoje – nusidėvėjimo sąnaudos, nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis turi būti įskaičiuota į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginta su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedant ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. Nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita, kaip ir visos sąnaudų sąskaitos turi debetinį likutį, todėl norint parodyti kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto reikia atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą. Ilgalaikio turto likutinė vertė yra ateityje nudėvėtina vertė, kuri ateinančiais laikotarpiais mažės didėjant nudėvėtajai sumai, kol galiausiai nusidėvėjimo sąskaitos likutis taps lygus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitos likučiui. Vadinasi, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina per visą jo naudojimo laikotarpį bus perkelta į sąnaudų, patirtų gaminant produkciją ar paslaugas, sudėti. IŠVADOS Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį nors darbą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, ir tik tada galima pasirinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui. Todėl labai svarbu šį turtą teisingai įkainoti ir priskirti jį tam tikroms grupėms. Efektyvus ilgalaikio turto naudojimas įmonėje lemia įmonės veiklos sėkmę, todėl įmonėms labai svarbu teisingai suskirstyti ilgalaikį turtą į nematerialųjį, materialųjį ir finansinį. Įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis turtas laipsniškai nusidėvi. Tačiau šis procesas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Joks materialus daiktas savaime nenusidėvi. PRIEDAS Atkreipiame dėmesį nudėvimas tik eksploatuojamas turtas. Jeigu turtas užkonservuojamas arba nenaudojamas dėl ilgalaikio remonto, nėra jokio pagrindo skaičiuoti nusidėvėjimo, juk toks turtas neuždirba ir pajamų. Kita vertus, remontuojant turtą, jis netik nesusidėvi, bet jo vertė netgi didėja. Kai kurios ilgalaikio turto rūšys apskritai nenudėvimos. Pirmiausia nenudėvima žemė, tačiau yra ir kitokio ilgalaikio turto, kurio vertė metams bėgant netik nemažėja, bet netgi didėja. Todėl būtų neteisinga registruoti tokio turto vertės sumažėjimą dėl nusidėvėjimo. Finansinėje apskaitoje neskaičiuojamas nusidėvėjimas: • Žemės; • Bibliotekų fondų; • Meno kūrinių; • Muziejų eksponatų; • Į kultūros registrą įtraukto materialiojo turto; • užkonservuoto ir nenaudojamo turto; • turto likvidacinės vertės. Juokinga atrodytų Leonardo Davinčio “ Mono Lizos “ nusidėvėjimas!
Apskaita  Referatai   (22,46 kB)
Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.
Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)
Konkurencijos samprata. Tobula konkurencija. Netobula konkurencija. Konkurencijos vaidmuo rinkoje. Konkurencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje. Konkurencijos įstatymo projektas. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Nesąžininga konkurencija . Konkurencijos institucija. Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Konkurencijos tarnyba.
Ekonomika  Referatai   (18 psl., 487,83 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)
Civilinė teisė
2009-12-11
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)
Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. Teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali buti gamtiniai-geografiniai, kultūriniai-istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip pat regionu siūloma laikyti žemyno teritorijos tam tikrą dalį arba atskirą valstybę.
Ekonomika  Analizės   (40 psl., 199,34 kB)
Globalizacijos veikiamų šalių ekonomikos konkurencingumas vis labiau priklauso nuo gabenimo ir paskirstymo sistemų išvystymo. Gebėjimas laiku sukaupti reikiamus išteklius ir operatyviai pateikti vartotojui gaminį ar paslaugą tampa svarbiausiu verslo sėkmės garantu. Lietuva siekia maksimaliai išnaudoti vis labiau ryškėjančias tarptautines prekybos galimybes, tačiau reikia įvertinti, kad pavieniai Lietuvos transporto mazgai, ar atskiros transporto kompanijos turi ribotaskonkurencijos galimybes globalizacijos procese.
Darbo ir civilinė sauga  Kursiniai darbai   (26 psl., 1,58 MB)
UAB „West Express“ – tai turizmo agentūra, kuri užima lyderio pozicijas Lietuvos turizmo verslo rinkoje. Tai kompanija, kurioje dirba lanksti, nuolat tobulėjanti bei nebijanti iššūkių komanda, pasižyminti savo profesionalumu, aptarnavimo kokybe bei noru būti geriausiais. Įmonė vertina savo darbuotojų žinias, sugebėjimus bei savybes, padedančias žengti į priekį bei plėtoti ilgalaikius santykius su verslo partneriais ir klientais.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (13 psl., 47,93 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Šio darbo tikslas yra atskleisti administracinės teisės pažeidimus, išvardinti jos nuobaudų rūšis, jų skyrimą ir vykdymą, taip pat kokie organai tai gali daryti. Viena iš teisės šakų - administracinė teisė. Tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, valstybės vykdomojoje ir tvarkomojoje veikloje.
Teisė  Referatai   (10 psl., 13,58 kB)
Šaltojo vandentiekio sistemų klasifikavimas, pagrindiniai elementai ir jų paskirtis. Šaltojo vandentiekio schemos. Vandens skaitiklių parinkimas, vandens apskaitos mazgai: sudėtis, tipai, įrengimo taisyklės. Uždaromosios, reguliuojamosios, apsauginės, imamosios ir pripildomosios vandentiekio armatūros tipai (čiaupai). Slėgio didinimo ir išlyginimo įrenginiai. Pastatų gaisrinio vandentiekio sistemos. Vandentiekio vamzdžiai, jungliai. Šaltojo vandentiekio skaičiavimas: debitų nustatymas. Karšto vandentiekio sistemų klasifikacija, bendra schema ir pagrindiniai elementai. Centralizuotas karštas vandentiekis. Tūriniai ir sroviniai vandens šildytuvai. Karštojo vandentiekio sistemų skaičiavimo vartojimo ir apytakos režimuose principai.
Kita  Paruoštukės   (5 psl., 718,98 kB)
Finansinės analizės reikšmė, tikslai ir uždaviniai. Finansinės analizės būdai. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys. Finansiniai koeficientai. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Finansinių koeficientų naudojimas. Pelningumo rodikliai. Mokumo rodikliai. Veiklos efektyvumo rodikliai. Kapitalo rinkos rodikliai. Finansinės analizės organizavimas. Trumpa įmonės charakteristika. UAB „Pušelė“ finansinė situacija. Įmonės balanso vertikalioji ir horizontalioji analizė. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. Pelningumo rodikliai. Apyvartumo rodikliai. Likvidumo rodikliai. Įmonės bankroto tikimybės analizė.
Finansai  Analizės   (57 psl., 147,45 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).
Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)
Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.
Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)
Šiuo metu krovinių gabenimas Lietuvoje gana pelningas ir aktualus verslas, kadangi mūsų respublikos geografinė padėtis gana patogi – rišanti dvi Europos puses... Rytų, bei vakarų pasaulius. Dabartinės rinkos sąlygomis, orientuojantis į vartotojų poreikių tenkinimą, krovinių pervežimai reikalauja tikslių skaičiavimų ir aiškaus planavimo. Todėl transportavimo procesas yra tvarkomas logistikos principais, apimant visą pervežimų nuo pradinių iki galutinio taško veiklą: užsakymo priėmimą, prekių saugojimą, rūšiavimą ir pristatymą, komplektavimą, įpakavimą, apskaitą, pervežimą, atsargų valdymą, sandėliavimą, realizavimą, keleivių bagažo pristatymo, jų maitinimo, informacines, bendravimo ir kt. paslaugas. Tuo tikslu kuriamos logistikos firmos, įvairios agentūros ir panašiai.
Logistika  Referatai   (8 psl., 172 kB)
Finansavimo poreikis ir šaltiniai, ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas, ilgalaikio turto nusidėvėjimas, tiesioginių medžiagų sunaudojamų 1 gaminiui prognozė, tiesioginio darbo užmokesčio 1 gaminiui išlaidų prognozė, tiesioginės išlaidos tenkančios vienam gaminiui, prognozuojama gamybos apimtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21 psl., 91,26 kB)
Analizuojant ilgalaikį turtą yra skaičiuojami tokie koeficientai: Atnaujinimo koeficientas = Įsigyto materialiojo ilgalaikio turto vertė / Ilgalaikio materialiojo turto vertė metų pabaigoje Nusidėvėjimo koeficientas = Ilgalaikio turto nusidėvėjimas / Turto vertė Išėmimo koeficientas = Per ataskaitini laikotarpi nurašyto arba perduoto turto vertė / Bendra ilgalaikio turto vertė periodo pradžiai Ilgalaikio turto tinkamumo koeficientas: 1 – nusidėvėjimo koeficientas.
Vadyba  Analizės   (11 psl., 151,13 kB)
Oras. Atmosfera
2009-09-28
Senovėje oras buvo laikomas vienu iš pasaulį sudarančių elementų. Jau antikinio pasaulio išminčiai suvokė, kad oras, nors ir nematomas, yra tiek pat reali medžiaga kaip vanduo arba žemė. Iki XVIII a. manyta, jog oras – vientisa medžiaga, o šio amžiaus pabaigoje buvo teigiama, kad jis yra nevienalytis. Pirmiausia ore buvo rasta deguonies, vėliau – azoto ir kitų medžiagų. Svarbus įvykis žmonėms, suvokusiems oro meterialumą, buvo jo svarumo atradimas.
Chemija  Referatai   (7 psl., 17,77 kB)
Mokėjimo sąlygos nurodo: kada pardavėjas praranda nuosavybės teisę į parduodamas prekes; kada pardavėjas praranda prekių kontrolę; laiką ir būdą, kada ir kaip bus apmokėta už parduotas prekes. Mokėjimo sąlygos importuotojų ir eksportuotojų požiūriu yra skirtingos. Mokėjimo priemonės: čekis (čekių rekvizitai, čekių indosavimas, mokėjimais privačiais čekiais, mokėjimas banko trata), vekselis, tarptautinio mokėjimo pavedimai.
Finansai  Pateiktys   (80 psl., 34,39 kB)
Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.
Ekonomika  Pateiktys   (152 psl., 202,51 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.
Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)
Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.
Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)
Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.
Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)
Marketingo samprata. Marketingo kompleksas ir jo aplinka. Rinka ir rinkos tyrimas. Prekių klasifikavimas, prekės gyvavimo ciklas, naujų prekių kūrimas, prekės identifikavimas ir įpakavimas. Kaina ir jos samprata. Prekių paskirstymas. Rėmimas ir jo samprata. Marketingo planavimas ir valdymas. Marketingo turinys. Marketingas - verslo samprata. Marketingo kompleksas. Vartotojų elgesį lemiantys faktoriai. Marketingo strategijos parengimas. Pardavimų prognozavimas.