Šiukšlynėlis

Riešinės, mezgimas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
TURINYS Turinys ……………………………………………………………...2 Įvadas...
Aprašymas


TURINYS

Turinys ……………………………………………………………...2
Įvadas ……………………………………………………………….3
Riešinės.......................................………………………………4-6
Mezgimas ………………………………………………................7
Mezgimo istorija………………………………..............................8
Mezgimas Lietuvoje……………………………………………......9
Mezgimo raštai…………………………………………………….10
Virbalai………………………………………………….................11
Priedai……………………………………………………..............12
Riešinės....................……………………………………………..13
Riešinių mezgimo pavyzdžiai...……………………………........14
Mezginiai………………………………………………………......15
Mano daryta riešinė.................................................................16
Naudota literatūra....................................................................17

Įvadas
Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.
Riešinės
XX a. pr. riešinės buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Šiuo metu jos vėl naujai atgimsta.

Riešinės (wrist bands) arba mankietai, rankaukos, rankovėčiai, čiurneliai- ant rankos riešo maunami megzti, dailiai siuvinėti rankogaliai.
Riešinės arba riešės – tai ant rankos riešo maunamas megztas arba vąšeliu nertas 5-15 centimetrų ilgio rankogalis. Ši aprangos detalė Europoje buvo paplitusi XIX amžiuje. Riešines nešiojo Latvijos, Estijos, Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos šalių gyventojai. Lietuvoje riešines imta nešioti XIX amžiaus pabaigoje.
Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų: tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno. Tad riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą – kad nešaltų rankų.
Kasdienai ir darbui skirtos riešinės būdavo paprastos ir neįmantrios. Jas moterys megzdavo ar nerdavo iš šiltų storų ar pusstorių vilnonių siūlų.
Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius. Šie, apmauti riešinėmis, ne taip greitai susitepdavo, taigi marškinius reikėdavo rečiau skalbti
Riešinės, skirtos kasdienai, dažnai būdavo vienspalvės, išmegztos skirtingų spalvų dryžiais. Vyraudavo nesudėtingi raštai: rombai, kryžiai, eglutės, grandinėlės.
Žemaitiškos riešės – ryškių spalvų. Dažniausiai bordinės, žalios, raudonos, juodos. Žemaitės mėgo spalvų kontrastus.
Visai kitokios būdavo šventėms, išeigai skirtos riešinės, kuriomis pasipuošdavo per šventes, eidami į bažnyčią. Jos būdavo mezgamos ir vienspalvės, ir raštuotos, tačiau moterys riešines
Kiti darbai