Šiukšlynėlis

Užgvėnių kaukė jų reikšmė

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
Įvadas Užgavėnės tai slenkstis į vis ryškėjantį pavasarį. Tai mėsiedo laikotarpio pabaiga, gavėnios išvakarės - linksma ir triukšminga šventė. (Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių...
Aprašymas


Įvadas

Užgavėnės tai slenkstis į vis ryškėjantį pavasarį. Tai mėsiedo laikotarpio pabaiga, gavėnios išvakarės - linksma ir triukšminga šventė. (Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi.). Rytojaus dieną po jų – jau priešvelykinio pasninko diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku – tarp vasario 5 ir kovo 7 d. Tačiau visada būna antradienį. Šiemet Velykos buvo švenčiamos kovo 23 d., tai Užgavėnės – vasario 5 d. ( 7 savaitės prieš Velykas ). Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina krikščioniškosios ir senosios pagoniškosios tradicijos. Jos daug kuo panašios į Vakarų Europos šalių ir Vakarų slavų tradicijas ir papročius. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dar mūsų amžiaus pradžioje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsiedo dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį (įprastąją Užgavėnių dieną). Visi kalendorinių švenčių ( ne tik Užgavėnių ) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu ir visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – pirmoje eilėje užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose.

Užgavėnių kaukės

Pati būdingiausia kaukių ir aprangos rūšis – vaizduoti gyvulius, paukščius ir žvėris arba neįprastus ir keistus žmones. Lietuviai, vakarų slavai, vokiečiai, angliškieji keltai ir kt. labai mėgo arklio siužetą. Tai arklio maketas: kaukolė ar iš medžio išdrožta galva, kurią laiko žmonės, uždengti kokia nors medžiaga. Dažniausia du vaikinai būna pasilenkę, antrasis uždėjęs rankas pirmajam ant nugaros, būdavo apdengiami balta drobule, o trečiasis sėdėdavo ant jų nugarų laikydamas rankose ant ilgos lazdos iškeltą arklio galvą – išdrožtą iš medžio ar padarytą iš šiaudų. Visų Europos tautų tradicinių švenčių papročiuose sutinkami ir kiti gyvūnai: ožys, avinas, meška, jautis, vilkas, gervė. Dažniausiai jie būna pagaminti kaukių pavidalu, bet būna ir gyvų.
Vidurio Lietuvoje buvo populiarios “ubagų” grupės. Čia be persirengėlių “ubagais” ir “ubagėmis”, būdavo dar “angelas”, “velnias”, “giltinė”. Buvo paroduojama “ubagų vestuvės”, jų giedojimas ir kt.
Ypatingą vietą karnavaluose užima milžinai: jų parengimui panaudojamos ilgos lazdos, įvairūs audiniai, dažai, sudžiovinti augalai. Paprotys vedžioti gatvėmis milžinus – daugiau miestiečių tradicija. Šis paprotys turi labai gilią senovę (net neolitą), o milžino figūra labai aiški Biblijoje. Tai ir istorinis personažas, nes milžinu vaizduojamas tai imperatorius Tiberijus, tai caras Erodas, tai imperatorius Neronas – visi žiaurieji.
Labai paplitę kaukės, vaizduojančios įvairiausius buitinius, socialinius ir krikščioniškus personažus. Jie aprengti nekasdieniškais drabužiais, išsimozoję suodžiais ar kitom
Kiti darbai