Šiukšlynėlis

Ekspresionizmas, fovizmas, kubizmas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
EKSPRESIONIZMAS Pirmoji stambi kryptis XX a. pradžios dailėje yra ekspresionizmas. Ryškiai prieštaraudamas impresionizmui, ekspresionizmas supriešino „nenatūralias“ spalvas ir deformuotas formas su įprastinėmis, versdamas suabejoti viskuo,...
Aprašymas


EKSPRESIONIZMAS
Pirmoji stambi kryptis XX a. pradžios dailėje yra ekspresionizmas. Ryškiai prieštaraudamas impresionizmui, ekspresionizmas supriešino „nenatūralias“ spalvas ir deformuotas formas su įprastinėmis, versdamas suabejoti viskuo, kas įprasta.
Jei impresionistai siekė įamžinti unikalius išorinio pasaulio sukeltus įspūdžius, tai ekspresionistai – perteikti individualius jausmus bei išgyvenimus. Skiriamasis ekspresionizmo bruožas – subjektyvių emocijų raiška. Šios meno krypties ištakų galime ieškoti simbolizme, V. Van Gogho darbuose. Ekspresionizmas turėjo polinkį į hiperbolizaciją, buvo „apnuoginamos“ tamsiosios žmogaus egzistencijos pusės, iškeliami socialiniai skauduliai. Dailininkai troško žvelgti tiesiai į plikus gyvenimo faktus, reikšti užuojautą atstumtiesiems ir bjauriesiems, juos jaudino žmonių skurdas, kančios, stiprūs jausmai, smurtas, aistros.
Ši kryptis susiformavo Vokietijoje. Dvi grupuotės „Tiltas“ (Drezdene) ir „Mėlynasis raitelis“ (Miunchene) buvo pagrindinės Vokiečių ekspresionizmo atstovės.
1905 m. birželio 7 dieną Drezdene keturi architektūros studentai vokiečiai Fritzas Bleylas (1880–1966), Erichas Heckelis (1883–1970), Ernstas Ludwigas Kirchneris (1880–1938) ir Karlas Schmidtas-Rottluffas (1884–1976) įsteigė menininkų grupuotę „Tiltas“. Šie menininkai buvo kupini tikėjimo, kad per paveikslus galima kurti visiems geresnį pasaulį. Jie laikė save revoliucionieriais ar net pranašais, bet tik ne tradicijų saugotojais. Jie išplėtojo socialinę ideologiją, aprėpiančią ne tik meną, bet ir visą gyvenimą. Pirmasis jų manifestas „Programa“, išspausdintas kaip laikraštis, – tai Kirchnerio kvietimas į kovą: „Kviečiame visą jaunimą susiburti, nes mes, kaip jaunimas, ateitį siejantis su mumis, norime iš pasenusių, viskuo patenkintų autoritetų išsikovoti laisvę savo veiksmams ir gyvenimams.“
Nepaisant jų utopinių siekių, grupuotės narius iš esmės vienijo aiški meninė programa ir tai, kas jiems nepatiko juos supančiame pasaulyje – anekdotinis realizmas ir impresionizmas. Daugelis šios grupės narių savo paveiksluose perteikė aiškią, dažnai net šiurpią tuometinio pasaulio viziją. Jie aiškiau nei fovistai pabrėždavo dvasinius ir psichinius momentus. Jie norėjo supurtyti visuomenę, sukelti nerimą ir jiems tai pavyko. Jie to pasiekė keisdami formą, supriešindami spalvas, deformuodami paveikslo erdvę. Okeanijos salų ir Afrikos meno įtakoje žmonių veidai jų paveiksluose atrodo kaip kaukės.
1913 m. išsiskyrus grupės narių požiūriams į meną, „Tilto“ grupė iširo.

FOVIZMAS
Prancūziškoji ekspresionizmo kryptis įgavo fovizmo pavadinimą. Jos atstovus (Henrį Matisse`ą, M. de Vlamincką) labiau jaudino kompozicijos forma ir struktūra, tuo tarpu vokiškojo arealo dailininkai (E. L. Kirchneris, E. Nolde, K. Schmidtas-Rotlufas) paniro į komplikuotų psichologinių būsenų ir intensyvių jausmų perteikimą.
1905 m. Paryžiaus Rudens salone pasirodžius jaunų tapytojų grupei vėl kilo aistros,
Kiti darbai