Šiukšlynėlis

Abstrakcionizmas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
Abstrakcionizmas (lot. abstractio – nutolimas), kitaip bedaiktis, nefigūrinis menas, galutinai susiformavo jau XX a. pirmąjame dešimtmetyje ir plačiausiai reiškėsi tapyboje bei skulptūroje. Tai labiausiai prasymanymais apipainiota, beveik...
Aprašymas


Abstrakcionizmas (lot. abstractio – nutolimas), kitaip bedaiktis, nefigūrinis menas, galutinai susiformavo jau XX a. pirmąjame dešimtmetyje ir plačiausiai reiškėsi tapyboje bei skulptūroje.
Tai labiausiai prasymanymais apipainiota, beveik biblinėmis legendomis grindžiama meno srovė. Keistai, paradoksaliai atsiradęs ir pats pirmasis abstrakčiosios dailės paveikslas. Kartą Miunchene iš pasivaikščiojimo grįžęs Vasilijus Kandinskis (1860 - 1944) savo ateljė pamatęs įspūdingą, nuostabiai spalvingų dėmių paveikslą. Pasirodo, tai buvo ant šono pavirtęs, pro langą krentančių spindulių apšviestas paties Kandinskio sukurtas visai realių formų darbas. Tačiau dėl paveikslo nenatūralios padėties tų formų visiškai nesimatė. Nuo tada Kandinskis ir padaręs išvadą, kad realumas, daiktiškumas jo paveikslams žalingas. Taip gimęs abstraktusis menas.
Sunku pasakyti, kiek čia yra istorinės tiesos, greičiausiai tai tik graži legenda. Tačiau su Kandinskiu abstrakcionizmo kilmė yra glaudžiai susijusi. Faktas, kad jis pirmasis sąmoningai pradėjo kurti visiškai abstrakčiai, kad pirmasis teoriškai pagrindė savo kūrybą. Dėl to ir laikomas abstrakcionizmo tėvu.
Istorinė abstrakcionizmo tiesa yra žymiai sudėtingesnė ir mažiau idiliška. 1910m. Kandinskio nulieta pirmoji abstrakti akvarelė yra dar gerokai sukaustyta, dirbtinė. Tai rodo, kad dailininkas kūrė ją ne impulsyviai, „ne vienu ypu“, o stropiai vykdydamas išankstinę užduotį, sudėtingą estetinę programą.
Nors Kandinskio asmenybė formavosi vokiškos kultūros įtakoje (laiške savo pirmąjai žmonai Gabrielei Miunter, jis rašė, kad išaugo pusiau vokiečiu; pirmoji kalba, pirmosios knygos buvo vokiškos; 1900 m. baigė Karališkąją akademiją Miunchene), bet pats teigia, jog pirmą impulsą nefigūriniam menui gavo ringdamas Vologdos gubernijoje etnografinę medžiagą. Esą, šių vietovių liaudies dailė, architektūra priminė tapybą, kuri atrodė bedaiktė, visiškai abstrakti ir nieko konkretaus nepasakojo. Matyti, rusų liaudies menas negalėjo nedaryti įspūdžio jautriai menininko akiai.
Tačiau liaudies menas negalėjo stumti Kandinskio į bedaiktiškumą, nes jis yra pats turtingiausias ir „daiktiškiausias“ menas. Lygiai taip pat abejotinos reikšmės yra jo rėmimąsis praeitų epochų dailininkais: D. Rosečiu, A. Biokliu, Dž. Segantinu, kurie ieškoję „išorėję vidaus“, tai yra stengėsi abstrakuotis nuo išorės poreikio. Kaip žinoma, kiekvienas dailininkas vengia antraeilių reiškinių poveikio. Svarbu, tik kokiu būdu, dėl ko? Atrodo, Kandinskiui nueinant abstrakcionizmo keliu, žymiai esmingesnė aplinkybė yra ta, kad nuo 30 metų amžiaus jis gyveno užsienyje.
Kandinskis žavėjosi vokiečių subjektyviojo idealizmo filosofija, visomis ankstesnėmis modernistinėmis kryptimis tapyboje, literatūroje, muzikoje. Jis stengėsi tapyboje pritaikyti muzikos principus. Polinkis atitolti nuo realios tikrovės irgi vaidino tam tikrą vaidmenį dailininko kelyje į abstrakčią dailę. Jau 1912m. kitas menininkas, čekas F.Kupka, bandė nutapyti
Kiti darbai