Šiukšlynėlis

Lietuvių liaudies menas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautos pasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija su savo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transporto komunikacijomis,...
Aprašymas


LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS


Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuviškas stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.

M. K. Čiurlionis


LIAUDIES MENO KILMĖ IR REIKŠMĖ
Liaudies menas mus lydi nuo pat gimimo iki mirties. Persunktas giliausių žmogaus sielos jausmų jis gimsta ir auga stipriai veikiant aplinkai, socialinio gyvenimo reiškiniams bei techninėms priemonėms. Žmogus nuo seniausių laikų jaučia ritmą gamtoje: ritmingai plaka širdis, ritmingai keičiasi diena ir naktis, metų laikai... Todėl ritmingai pinasi prymityvus ornamentas, ritmingai derinasi architektūrinės formos.
Kokią reikšmę liaudies menas turi žmonijos ir tautos gyvenime? Prieš atsakydami į šį klausimą, užduokime sau keletą klausimų: kuo gyva tauta? Kas sudaro jos esmę? Kuo ji stipriausiai atsispiria prieš išnykimą ir nutautėjimą? Ir kuo viena tauta skiriasi nuo kitos? P. Galaunė, žymus menotyrininkas ir muziejininkas, atsako trumpai: “savo vidaus turiniu”. O šis turinys – tai tautos kuriamoji galia ir jos padariniai, dvasinės bei materialinės kultūros paminklai, kurie aiškiausiai išreiškiami meno formomis. Tautos dvasinės kultūros paminklai yra kalba, tautosaka – dainos, pasakos, patarlės, mįslės, padavimai – ir liaudies menas.
Tauta liaudies menu įneša savo indėlį į bendrą žmonijos kultūros lobyną. Būtent liaudies menas yra vienas reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių ir dailininkams profesionalams.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pradėtas moksliškai tyrinėti mūsų liaudies menas.
Lietuvių tautos menas turi senas tradicijas. Per daugelį šimtmečių vystėsi įvairios jo rūšys, tobulėjo formos, pagražinimo elementai. Iš kartos į kartą ėjo šios tradicijos, meistriškai įkūnytos audiniuose, medžio ir geležies dirbiniuose, keramikoje, pastatuose. Mūsų liaudies kultūroje kryžiuojasi Rytų ir Vakarų Europos tautų kultūros elementai, taip pat ryškūs ir vietiniai regionų (Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija) savitumai.

Pagrindinės lietuvių liaudies meno sritys: gyvenamoji ir sakralinė architektūra, smulkieji memorialiniai ir sakraliniai statiniai, sakralinė tapyba, skulptūra, grafika. Buvo gaminami keramikos, tekstilės, metalo, medžio dirbiniai, baldai, marginami margučiai, daromos verbos ir kt. Visus liaudies dailės dirbinius galima suskirstyti į visos liaudies – tuos, kuriuos kiekvienas žmogus turėdavo pasigaminti (audimas, pynimas, nėrimas, mezgimas) ir į amatininkiškus (keramika, grafika, skulptūra).

Lietuvių liaudies ornamentai. Ornamentas (lot. ornamentum – papuošalas) – raštas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų. Su ornamentu susiduriame kiekvienoje liaudies meno srityje. Juo yra papuoštos gyvenamojo medinio namo dalys, moliniai indai, medžio gaminiai, visi audiniai, tapybos kraitinės skrynios ir kiti baldai, geležies dirbiniai, margučiai.
Kiti darbai