Šiukšlynėlis

Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
A. Žmuidzinavičius priklauso tiems dailininkams, kurie savo kūrybos šaknimis remiasi į gimtąjį kraštą, liaudies tradicijas folklorą. Jo kūrinių kalba labai paprasta, kaip paprastos ir meninės išraiškos priemonės. Už tat dailininkas...
Aprašymas


A. Žmuidzinavičius priklauso tiems dailininkams, kurie savo kūrybos šaknimis remiasi į gimtąjį kraštą, liaudies tradicijas folklorą. Jo kūrinių kalba labai paprasta, kaip paprastos ir meninės išraiškos priemonės. Už tat dailininkas išliko nuošalyje audringo įvairių stilių – impresionizmo ir kitų. Izmo judėjimų Europos dailės persiformavimo ir minėtų stilių aktyvios raidos laikotarpiu nors gilino žinias 2 - iuose stambiuose meno centruose paryžiuje ir Miunchene, lankesi įvairių šalių muziejuose ir galerijose. A. Žmuidzinavičių traukė xx a. pabaigoje dar kartą visu savo grožiu sušvites vėlyvasis romantizmas, kuris ir atsispindėjo jo kūryboje.Didelę įtaką jam atspindėjo žymus lenkų istorinio žanro puoselėtojas V. Gersonas, pas kurį Varšuvoje dailininkas studijavo tapybą. Tačiau ir čia A.Žmuidzinavičius išliko nuoseklus ir tvirtas Dzūkijos valstietis, kuris kaip kalboje ir dainose , taip ir visur, viską supoetina sumaloniną.JO tapyboje ir gamtos vaizdai, ir netgi niūrios nuotaikos pazenklintos gilia lyrine kalba, suminkštintos, sušvelnintos glotnių potėpių:”Negyvoji gamta”(1900), “Gavo laišką”(1904), “Rudaraistis”(1904), “Per kiaurą naktį”(1906), “Dzūkų kaimelis”(1906), “Bulviakasis”(1906), “Sielvartas”(1906).
Atidžiau ir giliau pažvelgia tapytojo to meto kūryba, nerandame kokio nors pastovesnio dėmesio kuriam žanrui. Dailininkas aktyviai reiškiasi portrete, bando savo jėgas tematinėse kompozicijose ir sėkmingai tapo peizažus. Tai tesiasi beveik iki 1-ojo pasaulinio karo. Tik jau pastebimas didesnis meistriškumas, gilesni apibendrinimai:”Miunchenas naktį”(1908), “Archeologo Tado Daugirdo portretas”(1910), “Nelaiminga šalis”(1910), “Sielininkai”(1911), “Nemunas prieš audrą”(1917). Ypč meistriškas pastarasis darbas.
Toky spartų tapytojo brendimą nulėmė daugelis veiksmų:jo kūrybinės studijos Vakarų Europos ir JAV muziejuose bei galerijose, kurias jis lankė, ir bendras tos meto lietuvių dailės vystymasis, kūrybinių jegų susitelkimas ir jų brendimas. Šiam meniniam judėjimui didelę ytaką turėjo pirmosios dailės parodos, kuriose dalyvavo M.K.Čiurlionis, P.Kalpokas,J.Šileika ir kt.
Taigi vystantis lietuvių dailei, sparčiai brendo ir A.Žmuidzinavičiaus talents, jo meistriškumas, intelektas, formavosi savitas stilius.Vis daugiau vietos jo tapyboje pradėjo užimti peizažai, kurie ilgainiui sudarė tartum Lietuvos gamtos portretą, atspindintį įvairias nuotaikas, metų laikus, geografines zonas, etnografines sritis.Vienuose iš jų tapytojas į mus prakalba epine kalba, ramiai, giliai, su etnografiniais krašto vaizdais:”Neris ties Vilnium”(1916), “Ežeras”(1918), “Linų kūlimo talka”(1926, “Senuose kirtimuose”(1927), “Paukščių kaimas”(1927), Neris”(1929), “Vakarop”(1930), “Dvi pušys”(1931), “Rondžės tiltelis”(1931), “Žvejai rengiasi žvejoti”(1932), “Piliakalnis temstant”(1939). Kituose jis čiulba kaip įsimylėjas dzūkelis:”Senas sodas”(1913), “Paskutinis spindulys”(1913), “Kirtimuose”(1922), “Rytmetis”(1927), “Žiema”(1939) ir kiti.Šie darbai
Kiti darbai