Šiukšlynėlis

Renesanso menas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
Turinys Įžanga / p.2 Renesanso samprata ir raida. Istorinis fonas / p. 3 Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys / p. 9 Tipologiniai Renesanso estetikos bruožai / p. 10 Italų renesansinė estetika ir menas / p. 13 Išvada / p...
Aprašymas

Turinys
Įžanga / p.2
Renesanso samprata ir raida. Istorinis fonas / p. 3
Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys / p. 9
Tipologiniai Renesanso estetikos bruožai / p. 10
Italų renesansinė estetika ir menas / p. 13
Išvada / p. 16
Bibliografinė nuoroda / p.18

Zodis renesansas paprastai suprantamas nesunkiai, tačiau nedaugelis stengiasi jį tiksliai apibrėžti. Sakydami "XVIII amžiaus menas", turime galvoje tikslią chronologiją, "viduramžių meną" siejame su neapibrėžtesniu, platesniu, vėliau taip pavadintu periodu. "Baroko menas" sakome, atsižvelgdami į dar neužgesusius ginčus. Kalbėti apie Renesanso meną - visų pirma reiškia kalbėti apie platesnį už Renesansą kultūrinį reiškinį. Šiandien niekas daugiau nemano, kad viduramžiai buvo vienoda tamsybių epocha, po kurios atėjo spindinti Renesanso aušra. Renesansas labai greitai suprato esąs revoliucinė epocha: net galima pritarti teiginiui (Andrė Šastelio), kad tai buvusi vienintelė meno istorijos epocha, taip gerai suvokusi savo tikroviškumą, galimybes, savo "norą egzistuoti". Bet šitą tendencija neseniai pakeitė priešingas perdėtas teiginys: kai kas sakė, kad Renesansas iš tiesų tebuvo "viduramžių saulėlydis". Įvairiomis išraiškomis Renesansas pasirodė kaip neryškus slėnis tarp didingų viduramžių, kitaip tariant, feodalizmo, scholastikos pastatų ir "Dekarto racionalizmo". Tai, kas pirmiausia buvo taikoma mokslinei pažangai, lygiai taip pat (arba veikiau nelygiai taip pat) lietė ir meną. Prie šio pozityvinio Renesanso nuvertinimo prisidėjo kitas, puritoniškos kilmės, pasireiškęs tarp nazaretiečių ir prerafaelitų tapytojų, jam pritarė net ir toks išgirtas kritikas kaip anglas Džonas Raskinas. Renesansas - tai globalinis minties ir praktikos istorijos reiškinys. Kitaip sakant, jo apraiškos maišėsi vienos su kitomis ir vienos kitas uždengė, o jo veikėjai sąmoningai skatino šią integraciją: daugybė menininkų, kurie, kaip pamatysime, buvo taip pat ir rašytojai, inžinieriai, mokslininkai, taigi daugybė menininkų, dirbusių tapybos, skulptūros, architektūros srityse, pateiktų ilgą informacijos sąrašą.[2, p.6]
Paprastai manoma, kad šis laikotarpis anksčiau negu kitur prasidėjęs Italijoje, XV a. arba tam tikru XIV a. momentu, galbūt pradžia sutampantis su Giotto (m. 1337) veikla ir pasibaigęs XVI a., jau mirus Raffaello (1520), bet tikrai anksčiau negu mirė Tintoretto (1594). ,,Renesansas" reiškia ,,atgimimas", ir galima neabejoti, jog XV ir XVI a. italai manė, kad jų laikai nepalyginti pranašesni už visus praėjusius amžius nuo pat Romos imperijos žlugimo (prieš tūkstantmetį); tam pritarė ir daugelis vėlesnių kartų. Literatūros ir meno atbudimo iš tūkstantmečio miego idėja priklauso italams, ir tai puikiai paliudija Marsilio Ficino, 1492 m. laiške Pauliui iš Midelburgo (Middelburg) svarstęs: ,,Šis šimtmetis, nelyginant aukso amžius, iškėlė į dienos šviesą jau beveik visai sunykusius laisvuosius menus: gramatiką, poeziją, skulptūrą, architektūrą,
Kiti darbai