Šiukšlynėlis

Baroko menas

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-09-03
Trumpas aprašymas
Johanas Kepleris 1609 m. paskelbė pirmuosius du dangaus kūno judėjimo dėsnius. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad visata - tai kažkas harmoninga, pastovu ir protingai sutvarkyta, o žmogus - jos centras. Renesanse žmogus prilygo Dievui. Dabar...
Aprašymas
Johanas Kepleris 1609 m. paskelbė pirmuosius du dangaus kūno judėjimo dėsnius. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad visata - tai kažkas harmoninga, pastovu ir protingai sutvarkyta, o žmogus - jos centras. Renesanse žmogus prilygo Dievui. Dabar paaiškėjo, kad viskas kinta, nuolat juda, ir žmogus nelemia savo egzistacijos. Baroko laikais Dievas tapo "mano dievu" - atsirado asmeninis žmogaus santykis su dievybe. Pasak Šv. Augustino, dėl nepaliaujamo tapsmo "pasaulis virto teatru, o Dievas - žiūrovu".
Nors daugelis istorikų teigia, jog broko epochą pradėjo Romos architektai, panorę sulaužyti klasikines paprastumo bei vienodumo taisykles ir statyti prašmatnesnius pastatus, tačiau atsiranda ir tokių kurie neigia tokį požiūrį ir teigia, kad baroko lopšys - Il de Frans, kitaip tariant, Paryžiaus apylinkės. Lūžį Europos dailės raidoje reiškė reformacija (nuo 1517 m.), sukėlusi bažnytinės dailės kūrinių naikinimo bangas, nes tik kūriniai laikyti pagoniško stabų garbinimo ženklais (šiuo periodu kalbama apie ikonoklazmą - paveikslų naikinimą). Kaip priešinga reakcija drauge su kontrreformacija (maždaug apie 1550 m.) katalikiškuose kraštuose pradėjo formuotis baroko stilius. Vardas paimtas iš juvelyrų amato - barocco yra portugalų kalbos žodis netaisyklingam perlui nustatyti, vėliau pradėtas vartoti perdėto puošnumo prasme. Baroko klestėjimas siejamas su jėzuitų ordino veikla. Šis ordinas gavo misiją po reformacijos sugrąžinti katalikybę. Labiau susirūpinta Dievo Motinos kultu, prisiminta daugybė šventųjų. Ekstazės - jausmų pakilimo - poza paveiksluose, skulptūrose jie užtvindė bažnyčias. Vėl atsigavo vertikali linija - kylantis į dangų barokinės bažnyčios fasadas simbolizavo artėjimą prie Dievo.
Skiriami trys baroko etapai: ankstyvasis (1585 - 1625 m.), brandusis (1625 - 1675 m.) ir vėlyvasis (1675 - 1715 m.).
Baroko meno laikais (XVII - XVIII a.) įsigalėjo lenkta, banguota linija. Ji - baroko pagrindas. Perimtos iš renesanso architektūrinės detalės buvo savaip pritaikytos naujam stiliui: kolonos, piliastrai - dekoratyvių kolonų arba stulpų pavidalo sienos kyšuliai - sutrejinami, tad atrodo virpantys, karnizai - banguoti, laužyti, trikampis frontonas įgauna keisčiausias apybraižas, tarsi iškarpomas, voliutos - spiralės pavidalo užraitai su apskritimu - suplojamos. Visos orderinės detalės virsta dekoru.
Pastatai dinamiško plano, plastiško tūrio. Dinamiška ir tapybiška skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Tapyba optiškai pralaužia sienų plokštumas, kuria vientisos begalinės erdvės įspūdį.
Ankstyvojo baroko (1585 - 1625 m.) bažnyčių prototipu tapo Romos Jėzaus bažnyčia (Il Gesù, skaityti: Il Džezu), pastatyta ką tik įsteigtam jėzuitų ordinui. Ją pagal Džakomo da Vinjolos (G. da Vignola; 1507 - 1573 m.) projektą statė Džakomas dela Porta ( G. della Porta; 1541? - 1604 m.). Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, su didingu kupolu. Abipus centrinės navos - koplytėlės eilės (nava - išilginės kulto pastato vidaus erdvės dalis).
Kiti darbai