„Galima mokyti matematikos, fizikos ar sociologijos, tačiau galima mokyti studentą.
Dėstytojui atsigręžus į studentą, jį lengviau sudominti savo dėstomu dalyku“, –
teigia Nijolė Putrienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Edukacinės
kompetencijos centro „EDU_Lab“ vadovė. Jos teigimu, nemotyvuotų studentų nėra, yra
tik tokie, kuriems siūloma veikla atrodo neįdomi. Būtent dėl to būtina mokytis ir
patiems dėstytojams.

 Tyrimai rodo, jog šalyse, kuriose dėstytojai privalo įgyti pedagoginių žinių,
aukštojo mokslo kokybė vertinama kur kas aukščiau, nei tose, kuriose tai yra
neprivaloma. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įkurta „EDU_Lab“
– unikali Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytojams skirta erdvė, kurioje bus
ugdomos jų didaktinės kompetencijos, siekiant, kad studentams paskaitos taptų ne
nuobodžia, o įdomia veikla.
N. Putrienė dėstymą prilygina menui – kaip kad kūrinys turi kaskart atrasti savo
vertintoją, taip ir dėstytojas turi atrasti studentus. Šį tikslą padės pasiekti KTU
Edukacinės kompetencijos centro „EDU_Lab“ tarpdalykinės specialistų komandos
rengiamos konsultacijos ir praktiniai mokymai dėstytojams, paskaitų stebėjimas,
pateikiant atgalinį ryšį, susitikimai su tarptautiniais ekspertais, dalinimasis
profesine literatūra.
– Gyvename pokyčių laikais – žaibiškai besivystančios technologijos neišvengiamai
keičia ir visuomenę, jos poreikius. Keičiasi ir studentų bei dėstytojų santykiai,
bendravimas, informacijos pateikimo būdas. Koks yra šiandieninis Y kartos studentas,
kuo jis skiriasi nuo studijavusių prieš 10 ar 20 metų? – paklausėme N. Putrienės.
– Šiandieninis Y kartos studentas yra drąsus, pasitikintis savimi, kartais netgi
arogantiškas. Jis nepasitiki autoritetais. Studentui yra natūralu, kad bet kokią jam
reikalingą informaciją jis gali gauti čia ir dabar. Jis nebijo neužtikrintumo, jam
svarbi savirealizacija.
Y karta taip pat apibūdinama kaip greito rezultato siekianti karta. Kartais susidaro
įspūdis, kad šios kartos žmonės yra visiška priešingybė ankstesniosios, X kartos,
žmonėms. Šie yra atsargūs, jiems rūpi saugumas, ypač svarbi autoritetų nuomonė. Jie
linkę ilgai ieškoti teisingo atsakymo.
– Kaip dėstytojas turi keisti savo dėstymo įgūdžius, įpročius? Kaip reikia pateikti
informaciją, kad ji sudomintų ir pasiektų dabartinius studentus?
– Kaip jau minėjau, šiandieninis studentas nori greito rezultato, jis turi matyti
savo įgyjamų žinių naudą čia ir dabar. Tai turėtų suprasti ir dėstytojas. Jeigu
dėstytojas save matys tik taip informacijos pateikėją, jis tikrai nebus įdomus
studentams.
Šiandieninis dėstytojas turi būti studentų vedlys, mentorius ir patarėjas tam, kad
studentai nepasiklystų informacijos vandenyne. Studentams reikia labai konkrečių
pavyzdžių iš kasdieninio gyvenimo ir to, kas jiems aktualu. Jeigu dėstytojas mokės
žinias pateikti studentams būtent tokiu būdu, tikimybė, kad jis bus labiau mėgiamas
studentų ženkliai padidės.
– Kaip su jaunąją technologijas įvaldžiusia karta turi bendrauti dėstytojas?
– Nebūčiau linkusi vienareikšmiai kalbėti apie technologijų įtaką. Kiekviena karta
turi savo ypatumus: tiek privalumus, tiek trūkumus. Žmogiškoji prigimtis taip
greitai nesikeičia. Studentai ir prieš dvidešimt metų, ir dabar siekia tų pačių
dalykų: tiek tada, tiek dabar studentai nori, kad juos pastebėtų, priimtų kaip
asmenybes. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai studentai yra drąsesni ir šį norą
išsako atvirai ir garsiai. Problema ta, kad kartais dėstytojai to neišgirsta.
Edukologijos moksle kalbama apie mokymą, orientuotą į dalyką, ir mokymą, orientuotą
į besimokantįjį. Pirmuoju atveju kalbama apie matematikos, fizikos ar sociologijos
mokymą, antruoju – apie studentų mokymą. Dėstytojui atsigręžus į studentą, lengviau
jį sudominti savo dėstomu dalyku.
– Ką gali padaryti Universitetas, siekdamas padėti tobulėti, geriau atliepti
studentų poreikius dėstytojams? Kokia šiandien yra didaktikos reikšmė?
– Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Universitetas gali padaryti daug.
Visų pirma, išsiaiškinti tikruosius studentų poreikius, o vėliau veiklas kreipti
taip, kad pagelbėtų dėstytojams šiuos poreikius atliepti.
Vienas iš šios pagalbos „įrankių“ yra ir „EDU_Lab“ projektas, kurio pagrindinė
užduotis – kaupti naujausias žinias apie dėstymą Universitete ir šias žinias
perteikti dėstytojams.
Didaktikos reikšmė visuomet buvo ta pati. Neretai sakoma, kad didaktika – tai mokymo
ar dėstymo menas. Kaip meno kūrinys kas kartą turi atrasti savo žiūrovą, klausytoją,
skaitytoją, taip ir dėstytojas turi kas kartą atrasti savo studentus.
– Kokie yra dažniausi studentų nusiskundimai dėstytojais? Kokių priekaištų
studentams turi patys dėstytojai?
– Negalėčiau pasakyti, kokie nusiskundimai dažniausi. Mano žiniomis, studentai
skundžiasi, kad dėstytojai neįdomiai dėsto, nemato, kas vyksta aplinkui, neduoda
reikiamų žinių ir neugdo reikiamų gebėjimų.
Tuo tarpu dėstytojai skundžiasi, kad studentai yra nemotyvuoti mokytis, t.y. nenori
atlikti užduodamų užduočių, ateina į užsiėmimus nepasiruošę, nepasiieškoję
papildomos medžiagos, nepaskaitę privalomos literatūros. Tačiau tenka pripažinti,
kad nėra nemotyvuotų žmonių – yra tik veikla, kuri jiems neįdomi, nesuprantama,
neaktuali.
Įdomus paradoksas: kuomet dėstytojai yra pastatomi į besimokančiųjų vietą, jie
elgiasi lygiai taip pat, kaip jų studentai – ateina nepasiruošę, nepasiskaitę,
norintys gauti paruoštus atsakymus.
– Studentai raginami pasinaudoti puikiomis galimybėmis studijų metais išvykti
semestrui ar dviem į užsienio universitetus. Ar dėstytojams tarptautinė patirtis
tokia pati svarbi, keliant jų dėstymo lygį?
– Tarptautinė patirtis naudinga visiems, tačiau KTU ir kitose Lietuvos aukštosiose
mokyklose taip pat turime puikių dėstytojų, kurių vedamų užsiėmimų susirenka
paklausyti ne tik į juos užsirašę studentai, bet ir kolegos. Užsienyje neretai
pasitaiko ir jokio pedagoginio talento neturinčių dėstytojų.
Kita vertus, tarptautinė patirtis praplečia turimas žinias, leidžia pamatyti, kokias
mokslines idėjas kelia kolegos užsienio universitetuose.