Straipsniai
Atgal
Režisierius P.Ignatavičius: „vaikai suvokia daugiau nei mano suaugusieji“
2016-09-27

Režisierius Paulius Ignatavičius neabejoja, vaikai suvokia daugiau nei mano suaugusieji. Jie intuityviai jaučia, kas tikra ir kas – ne. „Klaidinga manyti, kad vaikui reikia kažko lengvesnio ir paprastesnio. Vedant vaikus į abejotinos kokybės spektaklius, galima labai lengvai atgrasyti juos nuo teatro“, – sako žinomas režisierius, kurio režisuotą spektaklį „Dostojevskis vaikams“ galima pamatyti spalio 16d., Vilniaus mažajame teatre.


„Dostojevskis vaikams“ gimė Jums laimėjus Lietuvos teatro sąjungos jaunojo režisieriaus konkursą, o vėliau šis spektaklis buvo įtrauktas į Vilniaus mažojo teatro repertuarą. Čia vaidina garsūs aktoriai: Tadas Gryn, Virginija Kuklytė bei geriausia 2015 m. aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Agnė Šataitė, kuri puikiai geba įsikūnyti į charakterinius vaidmenis, perteikti Dostojevskio veikėjų dvasią. Kaip sugalvojote pastatyti spektaklį vaikams pagal gana sudėtingą autorių, kuris labai giliai skverbiasi į žmogaus sielą?
Pirmiausia mane suintrigavo knygyne aptiktos knygos „Dostojevskis vaikams“ pavadinimas. Knygoje yra atrinktos vietos iš romanų, kur kalbama apie vaikus: „Vargo žmonės", „Netočka Nezvanovna", „Jaunuolis", „Broliai Karamazovai" bei ištraukos iš rašytojo dienoraščio. Tai – keturios istorijos ir jos sudėliotos pagal amžiaus tarpsnius: ankstyvoji ir vėlyvoji vaikystė, paauglystė ir branda. Pradėjau skaityti tas ištraukas ir supratau, kad tai yra tai, ko ieškau. Norėjosi kalbėti apie sudėtingus dalykus paprastai, o tai yra gana sudėtinga. Rašytojas labai jautrus žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms, jis paprastai ir įtaigiai kalba apie draugystę, meilę artimui, šeimą, atsakomybę vienas prieš kitą, aptaria vaikų ir tėvų santykius. Dažnai vaikai elgiasi ar pasako tokių dalykų, kurie labai skaudina tėvus, bet vaikai apie tai nesusimąsto. Norisi kalbėti vaikams apie tai, jog reikia mylėti, atjausti savo tėvus, ne tik iš
jų reikalauti.
Kurdamas spektaklį „Dostojevskis vaikams“ pirmiausia norėjosi – priartinti sudėtingą autorių prie vaikų, lakoniškai, paprastai kalbėti apie svarbius dalykus, parodyti, kad F.Dostojevskis gali būti aktualus ne tik suaugusiems. Vaikai pripratę prie lengvo, žaismingo žanro, prie lengvesnių, vėjavaikiškų spektaklių. Man norėjosi jiems pasiūlyti kitokį spektaklį. Su vaikais kalbėti intymiai ir atvirai, kaip su suaugusiais, be cirko elementų. Iš atsiliepimų suprantu, kad mums tai pavyko.
Kokių atsiliepimų sulaukėte apie šį spektaklį?
Mane labai paveikė kai kurių motinų reakcijos – jos atpažino savo vaikus ir save, įvyko dialogas, sujudėjo sielos, kai kurios apsiverkė. Tai brangiausia. Jokie pasaulio pinigai negali pakeisti pokalbio širdimis.
Kartu su scenografijos autoriumi Mantvydu Mieliausku sukūrėte atviro teatro scenografiją, kuri yra labai įdomi, jauki, žaisminga, žadinanti vaiko vaizduotę...
O spektaklį žiūrovai stebi ne iš žiūrovų salės, o sėdėdami...scenoje. Iš arti viskas kitaip matosi: namukai tarytum žaislai vaikų žaidimų kambaryje. Stalas, ant kurio žaidžiamos istorijos. Norėjome spektaklio metu žiūrovo akivaizdoje sukurti iliuziją ir čia pat ją sugriauti.
Kokius spektaklius žiūrėjote, kai pats buvote moksleivis ir ką šiandien galėtumėte parekomenduoti vyresnių klasių moksleiviams, pedagogams ar tėvams, kurie renkasi, į kokį spektaklį galėtų nueiti kartu su vaikais?
Mokiausi jėzuitų gimnazijoje Sankt Blazieno miestelyje Vokietijoje, lankydamasis Lietuvoje pamačiau O.Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, R.Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Šie spektakliai paliko labai didelį įspūdį ir jau nuo vienuoliktos klasės žinojau, kad noriu dirbti teatro arba kino srityje.
Vaikai suvokia daugiau nei suaugusieji galvoja. Galbūt jie nemoka suformuluoti savo minčių taip kaip suaugusieji, bet jie intuityviai jaučia, kas tikra ir kas - ne. Klaidinga manyti, kad vaikui reikia kažko lengvesnio ir paprastesnio. Vežant vaikus į abejotinos kokybės spektaklius, galima labai lengvai atgrasyti juos nuo teatro.
„Šiandien vyresnių klasių moksleiviams rekomenduočiau tokius spektaklius kaip: Nobelio premijos laureato S.Becketo „Belaukiant Godo“ arba A.Čechovo „Trys seserys“ (rež.Rimas Tuminas). Gal jie ir nesupras siužeto, gal negalės papasakoti visų peripetijų ar paanalizuoti, ką režisierius norėjo pasakyti. Bet jiems liks spektaklio kvapas, nuotaika, vaizdiniai, kiti dalykai“.
O kokie Jūsų artimiausi planai, į kokią premjerą pakviesite artimiausiu metu?
Vilniaus mažajame teatre jau įvyko pirmasis Aischilo antikinės tragedijos „Maldautojos“ skaitymas. Spektakliu, kurio pavadinimas „Europiečiai“, kalbėsime apie šiandienos Europos situaciją, apie pabėgėlių krizę Europoje, iššūkius, su kuriais susiduriame mes ir demokratija. Šis spektaklis reflektuos dabartį ir bus skirtas visiems, norintiems mąstyti ir keistis. Ir be jokios abejonės galėtų būti įdomus vyresniųjų klasių moksleiviams.
Dėkojame už pokalbį ir primename, jog Vilniaus mažojo teatro naujajame sezone galima pamatyti tris P.Ignatavičiaus spektaklius: „Dostojevskis vaikams“ (spalio 16d.) , F.G.Lorkos „Kruvinos vestuvės“, kuris spalio 13 d. bus dedikuojamas legendinės aktorės Dalios Overaitės 65m. jubiliejui. O nuo gruodžio mėn. – Aischilo tragedija „Europiečiai“.

Komentarai