Apie aukštąjį mokslą bei jo kokybę pastaruoju metu diskutuota daug. Paradoksalu, bet dažniausiai apie tai garsiai kalba žmonės, kurie, ko gero, jau sunkiai pamena, ką reiškia studentiškas gyvenimas bei eilinį studentą kamuojančios problemos. Nors aukštosios mokyklos rengia įvairias apklausas, norėdamos išsiaiškinti studentų pasitenkinimą esama studijų kokybe, vargu, ar tos ganėtinai abstrakčios anketos gali padėti atspindėti realią situaciją.

O dar mažiau tikėtina, kad kam nors iš tiesų rūpi, kaip studentas jaučiasi galų gale pasiekęs aukštąjį mokslą, įstojęs į taip svajotą universitetą, į pasirinktą specialybę.

Ne kiekvienam abiturientui lengva apsispręsti, kokį kelią rinktis toliau. Žinoma, yra tokių, kurie jau nuo pat mažens įsivaizdavo save su baltu chalatu prie operacinės stalo ar stovintį prieš pilną klasę mokinukų ir aiškinantį pamoką. Tokiems pasirinkti daug lengviau nei tiems, kurie net neįsivaizduoja, ko iš savo gyvenimo nori. Tačiau pasirinkti reikia visiems. Vieniems tai padaryti padeda tėvai, kitiems draugai, dar kitiems galbūt pakanka perversti žurnalą „Kur stoti“. Ir štai jau stovi prie savo aukštosios mokyklos durų.

Retas kuris pirmakursis, vos įstojęs į universitetą ar kolegiją, ima analizuoti savo pasirinkimą, svarstyti ar tikrai pasirinko tai, ko nori, ar studijų programa pateisina lūkesčius. Tačiau mokslams po truputį įsibėgėjant, tokie klausimai, ko gero, iškyla ne retam studentui. Kokia tų abejonių priežastis? Nesėkminga adaptacija naujoje aplinkoje? Staiga atėjęs suvokimas, jog tavo kelias visai kitur? Lūkesčių nepateisinančios studijų programos, kompetencijos stokojantys dėstytojai, nekokybiškas aukštasis mokslas?

Sėkmingai adaptuotis naujoje aplinkoje iš tiesų svarbu. Ypač studentams, atvykusiems iš kitų miestų. Dauguma galbūt visai nesureikšmina tokių dalykų, kadangi yra komunikabilūs, nesunkiai pristaikantys prie gyvenimo pokyčių. Tačiau yra tokių, kuriems sunku pakeisti aplinką, bendrauti su visai nepažįstamais žmonėmis. Ir jeigu tokiems jaunuoliams niekas nepadeda įveikti šios problemos, jie jaučiasi blogai ir netgi gali atrodyti, kad nėra patenkinti savo studijomis, nors problema slypi visai kitur.

Nepasitenkinimo savo studijomis priežastimi gali būti neteisingas pasirinkimas. Galbūt tam turėjo įtakos stiprus spaudimas iš tėvų pusės ar noras paklusti madai – studijuoti tai, ką studijuoja dauguma. Neabejotina, kad žmogus, pajutęs, jog studijuoja tai, kas visiškai jo netraukia, negali jaustis gerai.

Lūkesčių nepateisinanti studijų programa, prasta studijų kokybė gali būti bene pagrindine nepasitenkinimo priežastimi. Apie tai, kad Lietuvos universitetuose studentai pasigenda praktinių įgūdžių ugdymo yra žinoma. Tačiau diskutuotina, kad tai yra pagrindinė problema, kadangi praktiniams įgūdžiams reikia tvirto teorinio pagrindo, kurį ir stengiasi suteikti aukštosios mokyklos. Ir visgi teorija nelygu teorijai. Sausa teorija studentui yra kur kas mažiau primtina, mažiau įsisavinama nei teorija, grįsta praktiniais pavyzdžiais. Sakoma, kad gabus studentas kuo puikiausiai gali mokytis ir savarankiškai, tačiau sunkiai nuginčytinas faktas, kad su kompetetingo dėstytojo pagalba kiekvienas studentas gali pasiimti kur kas daugiau žinių.

Tai, kaip jaučiasi studentas, įstojęs į aukštąją mokyką, kaip vertina savo studijas, lemia įvairūs veiksniai. Kai kuriuos iš jų kontroliuoja aukštosios mokyklos, o kiti priklauso nuo paties studento.

Taigi, kartais reikia gerai pasukti galvą, kas kaltas, kad imuabejoti savo studijomis: universitetas ar aš pats? „ “

Akvilė Žiūkaitė