Esu 11okė. Pasirinkau šiais metais A lygiu lietuvių, anglų, matematiką. biologiją ir chemiją. B lygiu fiziką, istoriją. Istoriją ėmiau dėl nesugebėjimo apsispręst.
Šiaip visą laiką galvojau, kad noriu į mediciną. Bet labai jau gąsdina ilgi mokymosi metai. Beto kiek iš vienos studijuojančios draugės girdėjau, tai esi 10metų studentas, jei dirbi tai už 800lt, kur tavo draugai bakalaurą ir magistrą pabaigę dvigubai uždirbą. O ir baigus nelabai kaip apmokama. Aišku pinigai ne svarbiausia, bet tiek metų išsimokinus, tai būtu apmaudu nedaug uždirbt. O dabar mano pačios dvejonės: šiaip noriu padėt žmonėms, patinka bendrauti. Bet labai labai mėgstu keliauti, susipažinti su naujomis vietovėmis, norėčiau, kad su tuo ir darbas būtu susijęs.
Mėgstu biologija (ypač žmogaus anatomiją, botaniką nelabai) ir visai chemija patinka, ypač tie visi bandymai, tyrimai. Ir šiaip, labiau tikslieji patinka mokslai. Nenorėčiau rutiniško darbo. Medicina mane iš tiesų traukia, bet nesu įsitikinusi ar yra tas pasiryžimas 10metų mokytis ir po to visą gyvenimą darbui ligoninėj paaukot.
Gyvenimą šiaip su biologija, labiau su ta šaka kur su žmonėmis norėčiau sieti, bet taip pat norėčiau patenkinti ir savo keliavimo, pažinimo, atradimų poreikius.
Kažkada apie turizmą buvau galvojus, bet nepatinka ant tiek istorija, kad galėčiau pasiruošt ir laikyt valstybinį egzaminą.
Šiaip visai apie farmaciją esu galvojus, nes kiek žinau, ten trumpiau mokytis, bet su visai bandymais savo poreikius atitaikyt visiškai susimaišiau. Tikiuosi, kad gana aiškiai viską išdėsčiau. Ir nepykit, kad tiek daug prirašiau. Taip pat labai prašau patarimų, ką galėtumėt pasiūlyti mano situacijoje. Būsiu labai dėkinga.:)

 Medicinoje 10 metų mokytis, sakyčiau, mažoka. Norint būt rimtu mediku, reikia visą gyvenimą mokytis.

Keliavimo poreikį gali patenkinti beveik bet kuriuoje specialybėje. Siekiant mokslo gali daug kur pakeliaut, pasimokyt kitų šalių universitetuose, o baigus studijas, gali ne vienos šalies laboratorijose ar kokiose nors įmonėse padirbėt.

Ačiū už pasisakymus. DAr kartais pagalvoju, kad gal reikia rinktis ne mediciną, o kokią psichologiją, taigi keist profilį. Bet greičiausiai neapsimoka. Nors nesu labai jau gabi biologijos ir chemijos moksluose. O kažin, baigus medicinos 6metus darbą sunku susirast? Iš kai kurių atsiliepimų esu girdėjus, kad nors ir baigęs 6metus, medicinoje vis dar esi niekas. Ar tiesa?

 Tikrai neverta apsistot ties tuo, kad tik medicinos magistrantūrą baigsi ir viskas. Jei būtų taip, kad medicina nebūtų itin prie širdies, tai tada galima stot į doktorantūrą kitų mokslų. Aišku, biomedicininių mokslų. Yra pasirinkimas. O baigus doktorantūrą, darbą tikrai galima rasti. Laboratorijose ar kur nors įmonėse, ar užsieny kur nors.

O jei konkrečiai medicinoje, tai po šešių metų tikrai esi niekas dar. Net baigus rezidentūrą nėra lengva "prasimušt" į gerą vietą. Konkurencija milžiniška. Todėl ne itin gabiems ar šiek tiek pritingintiems tenka į provincijas keliaut gydyt, o ten atlyginimai tikrai nėra viliojantys. Negalvok, kad baigus rezidentūrą (iš viso apie 11 metų prasimokius) iš karto būsi prie operacinio stalo pagrindinė persona. Kad tai pasiektai, dar ir po rezidentūros labai daug reikia ir mokslo, ir jėgų...

Pažįstu ne vieną žmogų, sėkmingai dirbantį gidu be jokio specialaus išsilavinimo. O va mediku arba mokslininku be "popieriaus" (t.y. diplomo) tikrai nebūsi. Baigęs mediciną žmones po Katedrą gali vedžiot, o baigęs turizmą operacijos nepadarysi. Kaip ir farmaciją baigęs daktaru netapsi, o baigęs mediciną vaistinėj sėdėt ar vaistus iš užsienio vežioti gali. Gali ir mokslinius darbus medicinos srityje rašyti, taip kad iš esmės gali būti ir mokslininke. Nors čia jau pati galvok, kas tau įdomiau - bandymai, tyrimai laboratorijose ar tiesioginis darbas su žmonėmis. Bet kokiu atveju, baigusi aukštąjį ir tapusi savo srities žinove, galėsi ir universitete studentams tą dalyką dėstyti (kad ir tą pačią anatomiją, pvz.), vesti įvairius mokslinius seminarus, taigi specialisto bendravimo su žmonėmis formų gali būti įvairių ir ne viena, ir galvoti, kad daktaras - tai jau būtinai palaidotas gyvas kokioj kaimo poliklinikoj, būtų neteisinga. O ir keliauti, be komandiruočių ir stažuočių, galima ir pačiam. Kas dėl ilgo mokymosi... Manau, labiau gaila turėtų būt viso gyvenimo, prašvaistyto dirbant galbūt ne tokį patrauklų darbą, negu kelių papildomų mokymosi metų, kurie veda į tai, kas tau įdomu.

Čia mano vienos draugės pasisakymas. Ar čia yra tiesos? :)

 Vien tik baikt aukštąjį, t.y. įgyt bakalauro ar magistro laipsnį, neužtenka, kad galėtai dėstyt ką nors studentams. Jei nori tapti "savo srities žinove(-u)" tai dar ne vienų metelių reikia po magistrantūros. O va po to jau ir padėstyt galima ir seminarus pravesti...

O šiaip su viskuo sutinku.

siaip baigus medicina ir bunant geru specialistu, galima uzdirbit labai didelius pinigus medikai jie niekada negyveno skurdziai.

Iš tikrųjų, pliauksht, tavo draugė labai teisingai pasakė. Dėl ilgų studijų, tai nėr jau jos tokios ilgos – 4 metai bakalauro + 2 metai magistro = 6 metai vientisųjų (pliusas tas, kad atskirai į magistrantūrą nereik stot ). Po tų šešių metų vistiek jau būsi gydytoja (nors ir rezidentė, bet visgi dirbsi gydytojo darbą), taigi nereik galvot, kad va, 10 metų prie suolo praleisiu.

Be abejo, jei visai nejauti potraukio šiam nuostabiam mokslui-menui, tai tuomet gal ir neverta gaišti laiko Bet spręsti tik tau...