Lietuviu kalbejimo tema:asmuo ir valstybe
Jei norite diskutuoti forume, turite Užsiregistruoti arba Prisijungti
Vartotojas Pasisakymas
Žinutė parašyta: 2009-04-14 20:51:03 | Nuoroda

minevra as tave myliu  labai praverte failiukas

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:00:26 | Nuoroda

:D saunu,kad padejo :) dar va neblogos informacijos cia yra -> www.mokslai.lt/referatai/analize/12534.h tml ; vsio zmogai sekmes visiem ryt pliurpiant! jei pasiseks suzinot potemes iki 9,tai sumesiu cia ,bet siaip issimiegokit ir rytoj pats liezuvis atsiris! sekmes visiems


Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:03:38 | Nuoroda

Ryt kuo anksciau pasistengsiu kuo daugiau potemiu imesti sia tema

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:19:32 | Nuoroda

Didelis prasymas,visiems kas rytoj kalba,jei jums nebutu sunku ir jei turetumet kompe savo kalba,kokius argumentus kuriuos naudojot ar bet kokia naudinga informacija jei galit idet,nes kita diena jei nelb pasikeis temos,bus galima panaudoti.As nesiruosiu zodis i zodi ta pati papasakot,bet noreciau kuo anksciau but pasiruosus tu atveju jei ketvitadieni is baimes sustigsiu ir nieko nesugalvosiu

  • Istorija / VBE 54
  • Lietuvių kalba (gimtoji) / VBE 87
  • Užsienio kalba (anglų) / VBE 96
Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:23:28 | Nuoroda
čiauškutė666 rašė:

na bet is tiesu tai daug proto nereikia,kad idetum visu praejusiu metu potemes ir paskelbtum,jog tai ,,galimos potemes''.neklaidink zmoniu.mes laukiam tu,kurie is tiesu paskelbtu tikras potemes.

 ir parasyta kad potemes galimos zmonem daviau orentuotis ben i kazka ,as nesakiau kad tokios potemes ir bus ar tu skaityt nemoki

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:24:56 | Nuoroda

o daug bus kalbanciu 16d?zinau,jog potemes nlb is tiesu keisis,bet galbut kazkas kokiais tai nors keliais galetu ir antrosios dienos kalbetojams pagelbeti?pamenu 10kl tai potemes 2dienos jau is vakaro zinojome.

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:27:07 | Nuoroda

tuomet vietoj zodzio ,,galimos'' reikejo pavartoti kita,nes sis klaidina.

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:29:28 | Nuoroda

tai tiesiok ka man atsiunte lt mokytoja as cia idejau

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:49:54 | Nuoroda

as irgi tik tokias potemes turiu. as visai neiskalbinga, mano skiniai nerislus, esu visiska beraste gal galetumet man padeti? jei galit atsiuskit bet izanga ar ka panasaus, nes net neisivaizduoju kaip pradeti ta iskaita. mano adresas: labai jus myleciau jei atsiustumet

Žinutė parašyta: 2009-04-14 21:52:51 | Nuoroda

ai, be to as kalbu rytoj jau, tai butu labai malonu jeigu informacijos gauciau iki rytojaus 14val. labai aciu

Žinutė parašyta: 2009-04-14 22:01:50 | Nuoroda

Cia kazkuriam  kitam forume buvau radus sita medziaga, man padejo pasirasyt pradziai ir pabaiga, be to filosofu ideju daug yra. Tikiuosi jums pades kaip ir man :)

1. Valstybės tikslas - žmonių saugumas
Žmonių, kurie iš prigimties myli laisvę ir nori viešpatauti kitiems, jungimosi galutinė
priežastis, tikslas ar ketinimas taip save pačius apriboti (matome, kaip jie save suvaržę gyvena valstybėje) yra jų pačių savisauga ir patogesnio gyvenimo numatytas, t.y. išsivadavimas iš tos apgailėtinos karo padėties, kuri yra neišvengiama dėl žmonių prigimtinių jausmų ir aistrų, kai nėra regimos valdžios, kuri laikytų juos baimėje ir grasindama bausme, verstų vykdyti susitarimus ir laikytis prigimtinių įstatymų.
Nors ir labai daug būtų žmonių, jeigu jie savo veikloje vadovaujasi individualiais sprendimais ir individualiais potraukiais, negali tikėtis apsiginti ir apsisaugoti nuo bendro priešo, nei nuo vienas kitam daromų skriaudų. Todėl žmogus siekdamas apsaugos nuo senų senovės būrėsi į bendruomenes, vėliau pradėjo kurti valstybes, kurių pagrindinis tikslas yra apsaugoti savo piliečius. Todėl galima sakyti, kad valstybė yra savieji tautos namai, nes tauta neturi kitos savisaugos priemonės, išskyrus politinę nepriklausomybę.
Pamatinis valstybės valdžios tikslas yra duoti piliečiams žemiškojo gyvenimo gerovę. Valstybė neturi trukdyti žmogui siekti aukščiausių gėrybių, todėl turi būti parūpinta laisvė ta prasme, kad asmuo galėtų laisvai siekti gėrio vengdamas blogio, o kas yra teisinga ir dora, valstybėje turi būti skleidžiama laisvai, o melas ir nedorybės slopinami. Daugelis piliečių sunkiai gaudosi dialektinėse vingrybėse, ypač jei jos pataikauja aistroms. Todėl žodžio ir spaudos laisvė gali būti įgyvendinama tik slopinant melą ir nedorybes. Johonas Lockas plėtoja visuomenės sutarties teoriją, kurią gana savitai aiškino Thomas Hobbesas. "Pasak Locko" valstybė yra sudaroma laisvu jos narių susitarimu tam, kad būtų apsaugotos bendros žmonių teisės. Perėjimo iš prigimtos būklės į pilietinę priežastis - nepatikimos teisės prigimtoje būklėje. Kadangi valdžia privalo saugoti žmogaus teises, ji negali būti absoliuti. Vertindamas žmonių tarpusavio santykius, Lockas kitaip nei Hobbesas supranta ir valstybės paskirtis yra išsaugoti žmonių veikimo laisvę ir ginti privatinę nuosavybę, valstybės uždaviniai - leisti įstatymus, bausti už jų nesilaikymą bei ginti piliečius nuo išorės priešų. 2.Valstybės uždaviniai ir atsiradimo priežastys
Valstybės pagrindinei uždaviniai, krikščionių nuomone, yra dorų papročių išsaugojimas, šeimos tvarkos palaikymas, religinio gyvenimo ir teisės apsauga, pagrįstas mokesčių bei jų paskirstymo nustatymas, rūpinimasis verslo ir prekybos pažanga. Valstybės svarbiausias rūpestis yra jos narių gerovė. Ji turi rūpintis dirbančiais valstybinį darbą, nes jie dirba bendrai gerovei. Valstybė privalo rūpintis darbininkais, nes nuo jų pridera valstybės turtingumas. Valstybės privalo saugoti šeimą, dorą, teisę, religiją, kultūrą, ginti individualią nuosavybę.
Vieningos valstybės kilmės teorijos nėra. Tačiau neabejotina, kad valstybė atsiranda ten ir tada, kada ir kur žmonės nelegali geruoju susitarti dėl dviejų pagrindinių - vidaus ir išorės - priežasčių. Taip pat yra vidinės ir išorinės priežastys dėl ko susikūrė valstybė.
Vidinės priežastys - tai kai dėl turtinės nelygybės ir visuomenės suskilimo į klases prireikia jėgos, kuri tramdytų pastarųjų antagonizmą (gr. - priešiškumas, nesutaikomumas, prieštaravimas).
Išorinės priežastys - valstybės kūrimą, jos atsiradimą iššaukia tautos savigynos poreikis. Būtinybė apsiginti nuo stipresnio kaimyno agresijos ir taip apsaugoti normalią tautos raidą. 3. Filosofų samprata apie valstybės ir žmogaus ryšį
Aristotelis žmogų vadina politiniu gyvūnu. Tuo jis nori pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo (autokratijos) būklę, sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Šiuo požiūriu valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas - piliečių visuotinė gerovė. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia, kurią ji vykdo įstatymų leidimu, valdymu ir teismo sprendimais. Galima skirti tris valstybės uždavinių sritis:
Ų Teisė: valstybė visų pirma yra "daugelio žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus" (Immanuel Kanta). Savo viduje ji, kaip teisinė valstybė, turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Drauge ji privalo veiksmingai įvertinti (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu (savo nepriklausomybę). Valstybė privalo savo piliečiams garantuoti socialines, kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas. Tai daroma atitinkamai formujant socialinę, kultūrinę ir ūkinę politiką. Todėl jos veikla yra subsidiška (teikiant pagalbą), t.y. ji remia ir palaiko šeimos bei visuomenės jėgas.
Ų Mastas, kuriuo valstybė teise, saugo, socialine, kultūrine ir ūkine politika garantuoja visuomenės žmogiškumą, priklauso nuo to, kiek ji, remdamasi visuomene, gali realizuoti dorovinę idėją. Valstybės, kaip dorovinės idėjos, sąvokoje yra tarpusavyje susieti ir kiti uždaviniai. Aristotelis pagrindiniu valstybės uždaviniu laiko tai, kad ji teisingais įstatymais įgalintų visais atžvilgiais gerą piliečių gyvenimą. Valstybės kilmę siejo ne su žmonių susitarimu, o su žmogaus prigimtimi. Aristotelis nekalba apie žmogų prigimtinėje būklėje ir kartu apie valstybę kaip apie visuomenės sutarties išraišką. Individo ir valstybės harmonija Aristoteliui nekėlė jokių abejonių. Todėl tarp moralės ir politikos jis neįžvelgė skirtumo. Moralinis tobulėjimas, ugdant dorybes, yra kelias į laimę. Būtent jis "pasak Aristotelio", yra politinės veiklos tikslas..
Georgas Hegelis teigia, kad valstybė, kaip "dorovinės idėjos realybė", priešingai negu save varantis visuomeninis procesas, yra "tai, kas protinga savaime", kai valstybės proto ir etoso natūralias šaknis sudaro šeima ir korporacijos. Iš šių šaknų, kildama iš apačios, išauga dorovinė valstybė, kaip protingas piliečių vienybės, idėja.. Žmogaus subjektyvi dvasia autentiškai save realizuoja valstybėje, tautos dvasioje.
Immanuelis Kantas priešingai, manė kad valstybė turi apsiriboti vidiniu teisinės valstybės vaidmenų: kiekvienam piliečiui ji suteikia savirealizacijos erdvę, pati nevirsdama dorovine idėja.
Karlas Marxas teigė, kad valstybė (o su ja ir teisė) iš esmės tėra valdančios klasės instrumentas. Jis manė, kad proletarinė revoliucija padarysianti valstybę nereikalingą, nes jeigu revoliucija pakeis visuomeninius santykius, tai socialinis procesas savaime virsiąs geru ir valstybės daugiau nebereiksią. Marxo nuomone, valstybė yra prievartos aparatas klasei, kuri neturi gamybos priemonių.
Laisvės įsisaoninimo pažanga padarė, kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik jei
ji yra laisva demokratija, vadinasi, Lincolnas A. yra pasakęs: " tauta valdo tautos pagalba ir tautos labui" (4,pl. 3.1. Platonas "Valstybė"
Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė", sukurtas apie 360 m.p.m.e. Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones - tobulus, dorus piliečius. Valstybė, "pasak Platono", turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija.
Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė - gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai - valdo, kariai - kariauja, žemdirbiai - dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
Visą valstybinę valdžią Plotonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Plotonas pavadino oligarchija - "valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja". Tačiau šią santvarką gali sužlugdyti patys valdantieji, kovodami dėl vietos valdžioje, garbindami turtus. Tai labai smukdo jų dorovę. Nusikaltimai, vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau priveda prie sukilimo. Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri "pasak Platono" atrodo artima anarchijai. Šį teiginį panaudodavo ir vėlesni sociologai, kurie buvo nusiteikę prieš demokratinę santvarką. "Pasak Platona", per didelė laisvė ne tik atskiria žmogų, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes tuo pat metu ruošiama palankidirva tironijai. Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį. Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai, kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Platono koncepcijoje filosofo tikslas - įžvelgti tobulos valstybės idėją, transendencenduojančią esamybės ribas. Platonas savo veikale "Valstybė" rašė, kad žmonės iš prigimties gimsta nelygūs: vieni su aukso priemaiša širdyje (filosofai - valdovai), kiti - su sidabro (kariai), treti - su vario (amatininkai, žemdirbiai). Platonas teigė, kad valstybės jėga - visuomeninio teisingumo garantas, išskyrė tik vieną klasę, galinčią valdyti visuomenę - filosofas. Platono sukurtas idealios valstybės modelis nėra siūlomas įgyvendinti socialinis projektas. Pati utopinė valstybės idėja priveda prie sukilimo. Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri "pasak Platono" atrodo artima anarchijai. Šį teiginį panaudodavo ir vėlesni sociologai, kurie buvo nusiteikę prieš demokratinę santvarką. "Pasak Platona", per didelė laisvė ne tik atskiria žmogų, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes tuo pat metu ruošiama palanki. 3.2. Niccolo Machivellio ir Thomo Hobbeso požiūris į valstybę ir žmogų
Pereinant iš viduramžių į naujuosius laikus iškilo tautinis valstybės konsolidavimo teorinis įprasminimo poreikis. Susiskaldžiusiai ir svetimšalių pavergtai Italijai atgimti Machiavellis pasiūlė apibrėžtą socialinį idealą - valdovo stiprybę. Machiavellis tuo pasireiškė kaip naujųjų laikų žmogus. Jis tikėjo žmogaus (valdovo) galia pakeisti įvykių eigą. Tai, kas nutinka, anot Machivellio, priklauso pusiau nuo likimo, bet
pusiau ir nuo žmogaus. Valstybė yra valdovo kūrinys. Tuo paaiškinamas aistringas jo veikalo "Valdovas"
stilius. Machiavellis formuoja patarimus valdovui, kaip jam geriau valdyti valstybę. Stiprią valstybę Machiavellis siejo tik su stipriu valdovu. Machiavellio politinę teoriją galima vertinti kaip absoliutizmo teorinį pagrindimą. Valdovo valdžia, anot jo, - tai priemonė valstybei įkurti ir išsaugoti. Valstybė remiasi ne teise, bet jėga. Machiavellis neturėjo galvoje vien tik fizinės jėgos. Machiavellio koncepcijoje, Weberio terminais tariant, daug svarbiau valdovo charizmatinė galia, - sugebėjimas paveikti valdomuosius. Todėl išmintingas ir gudrus valdovas turi gerai pažinti žmones ir jų prigimtį.
"Pasak Hobbeso", svarbiausia žmogaus problema - savęs ieškojimas. "Išlik gyvas" - toks būtų gyvenimo orientyras. Mirtis yra didžiausias blogis. Prigimtinėje būklėje žmonės priešiški vieni kitiems. Paliktas vienas žmogus yra asocialus ir nesaugus. Žmogus, siekdamas išvengti šios būsenos, įkuria valstybę. Todėl valstybė yra žmonių visuomeninės sutarties rezultatas.
Į bendrinį gyvenimą, Hobbeso nuomone, pereinama taip: negalėdamas ištverti kovos su visais, nes karas neleidžia tenkinti ir apsaugoti poreikių, žmogus ėmė ieškoti taikos ir jungtis į bendriją. Ta sąjunga vyksta sudarant sutartį. Ja visi žmonės atsisako savo neribotų teisių ir perduoda jas visumai, kad ši gintų bendrijos narius nuo užpuolikų. Bendrija, gavusi visų asmenų teises, yra valstybė. Tik valstybė teikia teises ir skiria pareigas. Valstybė Hobbesui yra ir doros šaltinis (lygiai kaip ir Aristoteliui). Skirtumą tarp gera ir bloga nulemia valstybės įstatymai. Bloga yra tai, ką valstybė laiko blogu. 4. Minimali maksimali valstybė ir žmogus
Minimali valstybė kyla iš Johno Locke'o socialinio kontrakto koncepcijos, kurioje teigiama, kad valstybė turi būti labai stipriai orientuota į ją sukūrusius žmones. Valstybės pamatai remiasi jos piliečių sutikimu, kad juos valdytų, ir valstybės veiksmai gali būti vertinami pagal jų poveikį piliečių interesams. Šiuo požiūriu yra ne kažkas daugiau, tik jos sudėtinių dalių suma, ir turi būti vengiama rimtų susidūrimų tarp valstybės ir piliečių. P.A. Reynoldsas aiškiai teigia, kad individų vertybės yra ar turėtų būti pirminis veiksnys, pagal kurį būtų vertinamas valstybės elgesys. Robertas Nozikas pateikia gilią ir plačią argumentaciją už minimalią valstybę, kurioje poreikis kolektyvinėms struktūroms yra subordinuotas pirminiai žmogaus teisų vertybei. Jeigu priimtume šį požiūrį, jis būtinai vestų prie tokios nacionalinio saugumo interpretacijos, kur daugiausia dėmesio skiriama vertybėms, kylančioms tiesiogiai iš atskirų piliečių interesų. Pagal šią nuostatą turėtų būti tokia vyriausybės forma, kurioje valdomųjų sutikimas yra toks svarbus, kad valstybės ir piliečių interesų susidūrimas neįgauna didelių mastų. Jean Jacques Rousseau savo garsųjį veikalą "Visuomeninės sutartis" pradeda žodžiais: "Žmogus gimsta laisvas, tačiau visur jis yra supančiotas" (1,pl.
Maksimalios valstybės koncepcija remiasi prielaida, kad valstybė yra ar tūrėtų būti kažkas daugiau negu tik paprasta jos dalių suma ir kad ji turi savo interesų. Šie interesai gali kilti iš daugelio šaltinių. Marksistai interpretuoja juos kaip dominuojančio elito interesus, kuriais siekiama įtvirtinti ir pagerinti savo poziciją. Realistai konstruoja valstybę kaip būtiną vienetą bet kokios žmonių grupės išgyvenimui ir gerovei anarchinėje tarptautinėje aplinkoje užtikrinti
Taip jie aukščiausiu valstybės tikslu paverčia kovos už galią ir saugumą imperatyvą. Viena kraštutinė tokio požiūrio versija yra Hegelio valstybės "sudievinimu", jis tvirtina, kad valstybė yra "pirmapradė ir būtina", kad ji egzistuoja kaip "nepriklausoma jėga" ir kad "jai nerėeikia nuomonės, jai reikia paklusnumo". Šiuo požiūriu valstybė, kaip kolektyvinis darinys, apimantis tautą, pakyla virš ją sudarančių individų. Čia, priešingai negu socialinio kontrakto koncepcijoje, valstybė nėra kažkas, kas sukurta individų.
Maksimalios valstybės koncepciją galima pagrįsti nuosekliai plėtojant ir socialinio kontrakto doktriną. Čia argumentas būtų toks - valstybė įgyja nepriklausomą nuo piliečių poziciją dėl esminio vaidmens, kurį ji vaidina realizuodama individų interesus. Prigimtinėje būklėje chaoso sąlygos trukdo efektyviam individų vertybių siekimui, kuris, galijma sakyti,neturi prasmės už valstybės ribų. Kadangi į valstybę turi būti žiūrima kaip į visų vertybių šaltinį, arba, mažų mažiausiai, kaip į būtiną sąlygą realizuoti bet kokią vertybę, tai valstybės išsaugojimas ir jos interesų siekimas pakyla aukščiau už paskirų individų interesus. Bet kuriuo atveju maksimalios valstybės koncepcija kitaip negu minimalistinė interpretuoja individuolų saugumą. Kiek valsybė yra traktuojama kaip kažkas daugiau negu jos dalių suma, tiek ji gali būti atskirta nuo individualių saugumo reikmių ir visai teisėtai į jas nereguoti.
5. Valstybinis garbinimas
Kadangi valstybė taip pat yra vienas asmuo, ji turi taip pat Dievą garbinti vienu būdu, o tai ji daro tada, kai įsako, kad tik šitaip viešai garbintų ir eiliniai žmonės. Tai ir yra valstybinis garbinimas, kuriam būdinga, kad visi tai darytų vienodai, nes tie veiksmai, kuriuos įvairūs žmonės atlieka skirtingai, negali pavadinti valstybiniu garbinimu.
Todėl ten, kur leidžiama daug kulto rūšių, nes skiriasi eilinių asmenų religijos, negalima sakyti, kad ten yra koks nors valstybinis kultas, ar kad valstybė apskritai turi kokią nors religiją.
Visi požymiai priklauso nuo pilietinių įstatymų. Kadangi žodžiai, vadinasi, ir Dievo požymiai, įgyja savo reikšmę žmonių susitarimu ir nuostatomis, todėl reikia manyti, kad tie požymiai parodo pagarbą, kurią ketina žmonės pareikšti; viskas, ką savo valia gali padaryti eiliniai žmonės ten, kur nėra įstatymo, išskyrus protą, gali būti padaryta valstybės valia, remiantis pilietiniais įstatymais.kadangi valstybės valia ir jos įstatymai yra tik to arba tų, kurie turi aukščiausiąją valdžią, valia ir jo išleisti įstatymai, tai iš čia išplaukia, kad tuos veiksmus, kuriuos nustato suverenas Dievui garbinti, kaip garbinimo ženklus turi priimti eiliniai žmonės ir juos atlikti valstybinėse apeigose.
6. Valstybė - naktinis sargas
Klasikinio liberalizmo valstybė kaip naktinis sargas, kurios funkcijos yra visų piliečių apsauga nuo prievartos, plėšikavimo, apgaulės, kontraktų netesėjimo ir pan., atrodo, vis dėlto yra perskirstymo valstybė. Galima įsivaizduoti bent vieną socialinę struktūrą, kuri užima tarpinę padėti tarp privačių gynybinių asociacijų sistemos ir valstybės kaip naktinio sargo. Kadangi valstybė kaip naktinis sargas dažnai vadinama minimalia valstybe, šią kitą struktūrą vadinsime ultraminimalia valstybe. Tokia valstybė išlaiko jėgos naudojimo monopolį, išskyrus atvejus, kai jėgos griebiamasi tik akivaizdžios savigynos tikslais, ir todėl draudžia privatų atpildą už asmens teisių pažeidimą ar privatų kompensacijos išieškojimą; tačiau gynybinės paslaugas ji teikia tik tiems, kurie jas perka.
Pažvelgę į praeitį mes pamatome, kad yra atsitikę ir taip, kad dėl tam tikrų priežasčių išnyko kai kurios tautos arba kai kurioms tautoms, neįstengusiems sukurti savos valstybės arba ją praradusiems, visada gresia išnykimo pavojus. Todėl tautos pirmasis troškimas bei tikslas yra savos ir suverenios valstybės sukūrimas. Nes tik nepriklausomybė, "pasak R.Ozolo" pajėgia užtikrinti kiekvienos tautos nario laivę pasaulyje, o pasiekta demokratija užtikrina kiekvieno žmogaus laivę valstybėje.
Tai objektyvus kiekvieno sąmoningo žmogaus siekinys, - būti laisvas kaip pasaulyje, taip ir laisvas savo tautoje. Tam tikslui reikalinga ir sava, ir demokratiška valstybė. Šios dvi pusės laisvės troškimas niekada negali būti numaldomas. Kartu tai esminis žmonijos istorijos ir visokios pažangos variklis bei garantas. Žmogaus išlikimo Aš sąlyga, jo būtis.
Prasmė. Esamybė. Būtis. Todėl šitokia abipusė laisvė neturi kainos. Tai liudija milžiniškos tautos aukos. Tiktai suvereni (visiškai nepriklausoma nuo kitos valstybės) ir demokratiška valstybė pajėgi garantuoti tautai ir jos žemėje nuolatos gyvenančioms tautinėms bendrijoms (mažumoms) nekliudomą vystymąsi, gerovę, jų dabartį ir ateitį, t.y. identiškumo (tapatumą) ir išliekamumą. Todėl natūralus valstybingumo pamatas yra tauta. Pasiekusi tautinę vienybę, ir iš jos išsirutuliojus tautinės sąmonės brandai, tauta visada skuba pasiimti savo prigimtinę teisę - teisę sukurti s6.1. Valstybė kaip grėsmės šaltinis
Jeigu pripažintume abipusį valstybės saugumo ir individo saugumo ryšį kaip normali žmonių gyvenimo sąlygą, tai būtų vertinga panagrinėti šio prieštaravimo pobūdį išsamiau. Individai susiduria su daugybe grėsmių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš valstybės. Jos gali užimti reikšmingą vietą žmogaus gyvenime. Tokios grėsmės gali būti sugrupuotos į keturias pagrindines kategorijas: kylančios iš įstatymų priėmimo ir taikymo; kylančios iš tiesioginio valstybinio administravimo ar politinio veiksmo prieš individą ar jų grupę; išplaukiančios iš kovos dėl valstybinės mechanizmo kontrolės ir tos, kurios kyla dėl valstybės išorinės saugumo politikos.
Tirdami valstybės esmę sociopolitiniu lygiu, mes galime suprasti, kaip priartėti prie nacionalinio saugumo idėjos. Jeigu valstybės šerdis yra jos idėjom objektu, kadangi valstybės idėja gali įgauti bet kokį pavidalą ir būti visai skirtingai suprantama net tų, kurie yra lojalūs tai pačiai valstybei, tai toks požiūris kelia visai kitokias problemas negu tos, kurios paprastai asocijuojasi su individualiu saugumu. Nors tai nėra neįmanoma, bet individai paprastai neapibūdinami kokia nors esmine idėja. Jeigu idėja apima kokį tikslą, tai bandoma mąstyti neatitolstant nuo fizinio individo išlikimo ir reprodukcijos, kurie per daug glaudžiai susiję su biologiniais imperatyvais, kad būtų laikomi nepriklausomai egzistuojančiomis idėjomis. Didingesnės žmogiškųjų tikslų idėjos nuo religijos, filosofinių dvasios aukštumų siekimo iki mokslo žinių aukštinimo ir naujų galaktinių civilizacijų ieškojimo nėra trumpalaikės. Tačiau šios idėjos nėra tiek svarbios atskirų individų būčiai, kiek panašios idėjos yra esmingos valstybių egzistencijai.avo valstybę. . Žmonės gali paaukoti savo gyvybę dėl idėjos, tačiau jie nenustoja egzistavę be pačių idėjų. Tuo tarpu valstybė be visus jungiančios idėjos būtų tiek nepilnavertė, kad beveik negalėtų egzistuoti konkurencinėje tarptautinėje sistemoje. Dėl šios individų ir valstybių prigimties skirtumo galima tikėtis, kad nacionalinis saugumas yra daug sudėtingesnis ir įvairesnis negu individualus saugumas. Čia turima omenyje ne tik didžiulė valstybių idėjų įvairovė, bet ir skirtumas tarp idėjos, jos institucinės išraiškos ir fizinės valstybės bazės,kas suteikia daug didesnį, labiau fragmentuotą ir potencialiai prieštaringą saugumo objektų diapazoną negu labiau integrali atskirų individų struktūra
6.2. Bausmės
Kadangi valstybė ir visuomenė tampa vis labiau neatskiriamos, tai tiek individų saugumas, tiek ir jų nesaugumas yra neatsiejami nuo valstybės. Suvereno pareiga yra teisingai taikyti bausmes ir
apdovanojimus. Turint omenyje, kad bausmės tikslas yra ne keršyti ir išlieti pyktį, o pataisyti patį nusikaltėlį
ar jo pavyzdžiu kitus, griežčiausios bausmės turi būti skiriamos už tuos nusikaltimus, kurie pavojingiausi valstybe; pavyzdžiui, už tuos, kurie padaryti iš pykčio įsteigtai valdžiai, iš paniekos teisingumui; kurie kelia minios pasipiktinimą; už tokius, už kuriuos nenubaudus, atrodo, jog jie valdžios leisti, dažniausiai tai esančių valdžioje žmonių sūnų, tarnų ar jų numylėtinių nusikaltimai. Žmonės piktinasi ne tik nusikaltimo vykdytojais ir jo įgaliotojais, bet ir visa valdžia, nes susidaro įspūdis, kad ji juos gina, pavyzdžiui, taip atsitiko su Tarkvinijumi, kai dėl vieno jo sūnaus įžūlus poelgio jis buvo išvarytas iš Romos, o pati monarchija nuversta. O dėl nusikaltimų, padaromų iš silpnumo, pavyzdžiui, kaip tie, kurie padaromi iš didelio susierzinimo ar provokacijos, iš didelės baimės, dėl didelio skurdo ar nežinojimo, kad tas poelgis yra didelis nusikaltimas, tai čia dažnai būna vietos atlaidumu be jokios žalos valstybei ir atleidimui, kai to reikalauja prigimtinis įstatymas. Maišto atveju jo vadeivų ir idėjinių mokytojų, o ne suvedžiotų vargšų žmonių, nubaudimas gali pasitarnauti valstybei kaip pavyzdys. Rūsčiai bausti paprastus žmones - tai bausti neišmanymą, dėl kurio didelė kaltė tenka suverenui, nes jis nesirūpino, kad žmonės būtų geriau išmokyti. 7. Valstybės žlugimas dėl žmonių klaidų
Nors ir nieko, ką sukuria mirtingieji, negali būti amžino, bet jei žmonės vadovautųsi protu, kuriuo jie giriasi, jų valstybės galėtų būti apsaugotos bent jau nuo mirties dėl vidaus ligų. Mat savo įsteigimo prigimtimi jos yra numatytos gyventi tol, kol gyvuos žmonija ar prigimtiniai įstatymai, ar pats teisingumas, kuris teikia joms gyvybę. Todėl, kai jos žlunga ne dėl išorinės prievartos, o dėl vidaus netvarkos, kalti yra žmonės ne kaip valstybių medžiaga, o kaip valstybių kūrėjai ir vadovai. Kai žmonės, pavargę nuo netvarkingo stumdymosi ir savitarpio pjautynių, iš visos širdies trokšta prisitaikyti vienas prie kito ir sulipdyti vieną tvirtą ir ilgalaikį pastatą, tai dėl nesugebėjimo sukurti tinkamus įstatymus, kuriais jie suderintų savo veiksmus, ir taip pat stokodami kuklumo ir kantrybės, kad susitaikytų su tuo, jog lyginamos jų lig tol buvusios didybės šiurkščios ir grubios pusės, jie negali be labai gabaus architekto pagalbos būti drauge surinkti į jokį kitokį, o vien tik į netvarų pastatą, kuris vargu ar gyvens ilgiau nei jie patys ir tikrai užgrius ant jų palikuonių galvos.Todėl prie valstybės negalių T. Hobbes'as pirmiausia priskiria tas, kuriuos atsiranda dėl netobulo įsteigimo valstybės.
§ Asmeninis sprendimas apie gėrį ir blogį. Šią valstybės "ligą" sukelia maištingų teorijų nuodai; viena iš tokių teorijų yra ta, kad kiekvienas atskiras žmogus yra teisėjas, sprendžiantis, kurie veiksmai yra geri ir kurie blogi. Tai teisinga pirmykštės būklės sąlygomis, kai nėra pilietinių įstatymų, taip pat ir esant valstybinei valdžiai tokiais atvejais, kurie yra nenumatyti įstatymo.kitais atvejais akivaizdu, kad gerų ir blogų veiksmų matas yra pilietinis įstatymas, o teisėjas yra įstatymų leidėjas, kuris visada yra valstybės atstovas. Dėl šios netikusios teorijos žmonės yra linkę tarpusavyje ginčytis ir svarstyti valstybės įstatymus ir po to jiems paklusti arba nepaklusti sumaištį ir silpnina valstybę. § Klystanti sąžinė. Kita teorija, nesuderinama su pilietine visuomene, yra tokia: visa, ką žmogus daro prieš savo sąžinę, yra nuodėmė, ir ji išplaukia iš prielaidos, kad kiekvienas žmogus pats gėrio ir blogio teisėjas. Mat žmogaus sąžinė ir jo sprendimas yra tas pat, ir tiek sprendimas, tiek sąžinė gali klysti. Todėl tas, kuris nors ir nėra pavaldus jokiam pilietiniam įstatymui, nusideda visu kuo, ką jis daro prieš savo sąžinę, nes neturi jokių kitokių taisyklių, kuriomis galėtų vadovautis, išskyrus tik savo paties protą; tačiau taip nėra tuo atveju, jei žmogus gyvena valstybėje, nes įstatymas yra valstybinė sąžinė, kuria vadovautis jis yra įsipareigojęs, priešingu atveju, esant tokiai žmonių sąžinių įvairovei, o ši įvairovė yra tik asmeninės nuomonės, valstybėje tikrai kiltų sumaištis ir kiekvienas žmogus paklustų aukščiausiajai baldžiai tik tiek, kiek jam pačiam atrodytų esant gera.
§ Populiarūs žmonės. Pavojinga liga yra ir galingo pavaldinio (jeigu valstybė nėra visai įsitikinusi jo ištikimybe) populiarumas, nes žmones, kuriuos skatinti turėtų suvereno valdžia, garbės ištroškusio žmogaus pataikavimas ir šlovė skatina nepaklusti įstatymams, ir jie seka paskui jį, nežinodami, ar jis doras ir kokie jo ketinimai. Šitai pavojingiau esant demokratijai negu monarchijai, nes armija yra tokia didelė jėga ir tokia gausi, kad ją lengva įtikinti, jog ji - tai tauta. Tokiomis priemonėmis Julijus Cezaris, kurį liaudis rėmė kovoje su senatu, įgijo armijos palankumą ir tapo liaudies bei senato valdovu. Toks populiarių ir garbės trokštančių žmonių elgesys yra akivaizdus maištas ir gali būti palygintas su užkerėjimu. § Absoliučios nuosavybės priskyrimas pavaldiniams. Penktoji teorija vedanti į valstybės žlugimą, yra ši: kiekvienas žmogus turi absoliučią savo turto nuosavybės teisę, ir ji panaikina suvereno teisę.kiekvienas žmogus iš tikrųjų turi nuosavybės teisę, kuri panaikina kiekvieno kito pavaldinio teisę. Šią teisę jis turi vien iš aukščiausios valdžios, be kurios garantijos kiekvienas kitas žmogus turėtų lygias teises į tą pačią nuosavybę. Tačiau jeigu suvereno teisė bus taip pat panaikinta, jis negalės atlikti pareigų, kurias jie jam suteikė: ginti juos tiek nuo užsienio priešų, tiek nuo tarpusavy vienas kitam daromų skriaudų, vadinasi, nebeliktų valstybės. Jeigu pavaldinių nuosavybė nepanaikina aukščiausiojo atstovo teisės į jų turtą, daug mažiau ji gali panaikinti jo teisę į jų teismų ir vykdymo pareigas, kuriomis jie atstovauja pačiam suverenui.
Valstybės žlugimas. Galiausiai, kai kare išorės ar vidaus priešai pasiekia galutinę pergalę ir ištikimų valstybei pavaldinių jau niekas negina (nes valstybės pajėgas apleido mūšio lauką), tada valstybė ŽLUNGA, ir kiekvienas žmogus yra laisvas ginti save taip, kaip jam atrodys geriausia. Mat suverenas yra valstybės siela, suteikianti valstybei gyvybę ir judėjimą, ir kai ši siela miršta, jį daugiau nebevaldo narių, kaip ir žmogaus lavono nebevaldo jį palikusi (nors ir nemirtinga) siela. Nors kito monarchinio aktas negali panaikinti suverenaus monarcho teisės, bet jis gali panaikinti narių įsipareigojimą. Tas, kuriam reikia saugumo, gali jo ieškoti kur jam patinka, bet, kai ji turi, tada privalo (be apgaulingo atsikalbinėjimo, kad paklusęs valdžiai iš baimės) ginti savo gynėją, kol galės. Bet jeigu jau nuversta susirinkimo valdžia, jo teisė visiškai dingsta, nes nebeliko paties susirinkimo, todėl jis negali vėl būti aukščiausioji valdžia.
Išvados
Pasaulyje sukurta daugybe valstybių. Vienos jos didelės, kitos mažos, pagal savo teritoriją. Vienos valstybės turtingos savo ištekliais, kitos gyvuoja "paskendusios" skurde. Bet visas jas jungia tai, kad būtent žmogus, valstybių kūrėjas, atrado prieglobstį jose.
Tarp valstybės ir žmogaus yra labai glaudus ryšis, kurį gali nutraukti tik valstybės žlugimas arba visos tautos išnykimas. Žinoma, mes tyrime, tokių pavyzdžių kai žmonių žiaurumas sunaikino ištisas valstybes pasaulyje, neužmirštame ir tai, kad daugybė valstybių buvo suskaldytos į smulkesnias kitas valstybes.
Mes kiekvienas kartais pasijaučiame supančiotas valstybės įstatymų. Žinoma, taip pat visi suprantame, kad valstybėje egzistuojantys žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje yra susaistyti privalomos teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina būtent valstybės.
Mano nuomone visuomenė turi suprasti, kad būtent kuo valstybė yra tobulesnė, tuo joje yra mažiau kuriama įstatymų. Tad mes visi turime stengtis dalyvauti tobulos valstybės kūrime dėl savo, mūsų mylimų žmonių ir visos visuomenės gerovės. Turime stengtis nedaryti tokių klaidų, kurios priverstų valstybes žlugti. Mes, žmonės, turi stengtis siekti tos ideologijos, apie kurią kalbėjo garsūs filosofai praeityje.


 

  • Lietuvių kalba (gimtoji) / VBE 91
  • Matematika / VBE 94
  • Užsienio kalba (anglų) / VBE 81
Vartotojas neegzistuoja
Žinutė parašyta: 2009-04-14 22:17:56 | Nuoroda

Gera medziaga dekui labai :) 

Žinutė parašyta: 2009-04-14 22:22:15 | Nuoroda

na manau reikia i foruma si parasyt potemes ,nes gaves i skype oficialiai manau niekas ir nebepranes niekam daugiau labai :)

o cia parasius visi ir zinosime :)

Žinutė parašyta: 2009-04-14 22:34:11 | Nuoroda

Jei kas nors gali ar nori atsiust,pasidalint kokia info mano skype - lauryte19901

  • Istorija / VBE 54
  • Lietuvių kalba (gimtoji) / VBE 87
  • Užsienio kalba (anglų) / VBE 96
Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:07:52 | Nuoroda

sekmes visiems :) gerai issimiegokit :)

Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:13:07 | Nuoroda

sekmes visiem

Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:14:51 | Nuoroda

oj kaip cia daug visko naudingo prisiskaiciau :) na tikimes ryt is pat ryto info apie potemes ;) dekui is anksto ir sekmes visiems ;) 

Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:19:11 | Nuoroda

Sėkmės ryt visiem. ;) lauksim ryt ryte potemių šiame forume..

Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:28:42 | Nuoroda

sveiki. as taip pat kalbesiu sia tema ir tikiuosi kad bent musu tarpe yra draugisku zmoguciu kurie tik po iskaitos parasytu potemes:) as kalbeti einu tik 15.40val bet jaudulys yra ir noriu kazka mazdaug pasiruost:) gaila tu, kurie yra neiskalbus ir eina pirmieji nezinodami potemiu, bet suprasdami kitus sumestelkit potemes :)) busiu labai dekinga;)

Žinutė parašyta: 2009-04-14 23:55:44 | Nuoroda

gal kas nors noretu pasidalint savo izanga ir pabaiga?(skype  - lauryte19901)

  • Istorija / VBE 54
  • Lietuvių kalba (gimtoji) / VBE 87
  • Užsienio kalba (anglų) / VBE 96
Jei norite diskutuoti forume, turite Užsiregistruoti arba Prisijungti Mano temos | Trinti temą | Redaguoti temą