Nepatvirtinti rašto darbai

Aristotelis. Sielos samprata

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-10-25
Trumpas aprašymas
Planas 1. Senovės filosofų pažiūros į sielą 3 2. Sielos samprata pagal Aristotelį 4 2.1. Trys sielos pakopos 5 2.2. Sielos ir proto santykis 5 2.3. Sielos apibrėžtumas 6 3. Proto...
Aprašymas
Planas
1. Senovės filosofų pažiūros į sielą 3
2. Sielos samprata pagal Aristotelį 4
2.1. Trys sielos pakopos 5
2.2. Sielos ir proto santykis 5
2.3. Sielos apibrėžtumas 6
3. Proto objektai 9
Išvados 10
Naudota literatūra 11

Įvadas

Aristotelis (384 – 324 m.pr.Kr.) gimė Stageiroje ir dvidešimt metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr.Kr. jis tapo Aleksandro didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo – peripatetikų - mokyklą.Daugelis dabarties filosofų mokslininkų kalba taip: “palyginti su filosofais, buvusiais iki jo, Aristotelio nuopelnai filosofijai milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti visus 2000 metų. Jo autoritetas buvo toks didelis , kad filosofo sekėjai viską priėmė nekritikuodami. Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas. Aristotelis – plačių užmojų tyrėjas, kolekcionierius, stebėtojas ir sistematikas – tobuliausiai įkūnija tą tikrąjį mokslininko tipą, kuris graikų dvasinio gyvenimo pasaulyje iškilo su Anaksagoru ir Demokritu.

1. Senovės filosofų pažiūros į sielą

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą "Apie sielą", randame tokius žodžius: "Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – Ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste". Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: "Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis". Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela, ir ji, būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.
Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela
Kiti darbai