Nepatvirtinti rašto darbai

Fenomenologija išsamiai

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-10-25
Trumpas aprašymas
Fenomeenologijos egzamino klausimai (GALUTINIS VARIANTAS) Pastabos apie husserliškojo fenomenologijos projekto ypatumus 1. Bendras fenomenologinės filosofijos...
Aprašymas


Fenomeenologijos egzamino klausimai
(GALUTINIS VARIANTAS)

Pastabos apie husserliškojo fenomenologijos projekto ypatumus

1. Bendras fenomenologinės filosofijos tikslų apibūdinimas (tie, kuriems apskritai rūpi, kas yra filosofija ir kokią vietą jos kontekste galėtų įgyti fenomenologija, rekomenduočiau G.Deleuze ir F.Guattari darbą „qu`est-ce que la philosophie?“, Paris, 1991.
a) pamatinė Husserlio idėja – absoliučios, filosofiškai = metodiškai išgrynintos „dabarties“ (t.y.Husserlio epochos) „įkonceptualizavimo“, t.y. epochos filosofinio „įrėminimo“ galimybių atskleidimas
b) adekvataus, relevantiško tai epochai, grynojo, teorinio požiūrio, arba, grynosios imanencijos plane įgyvendinamas „grįžimas prie pačių daiktų“
c) „imanentiškumo“ ir „erdviškumo“ matmens išgryninimas ir jo preferavimas transcendentiškumo bei laiko dimensijų atžvilgiu (prisiminkime Husserlio kritiką Heideggerio atžvilgiu dėl to, kad šis pateikė laiko ir žmogiškosios būties apriorinį projektą)
d) Husserlis formuluoja griežtai individualios filosofijos projektą, tad nepagrįstai , deja, pakankamai dažnai kritikuojamas dėl tariamai dialogiškumo ar komunikacijos reikšmės sumenkinim – „Ar ne Sokratas pavertė filosofiją vieta draugiškai diskusijai?..............Iš tikrųjų Sokratas jeigu ir darė ką nors, tai įtvirtino bet kurios diskusijos negalimybę“ (Deleuze, Guattari, aukščiau minėtas darbas)
e) filosofijos kaip epochiškai įmanomo pirmapradžio atvirumo būčiai, t.y. „patiems daiktams“ (orientuojamasi į pagrindą, fenomenologiškai atskleidžiamą anksčiau negu formuluojamos bei praktikuojamos humanitarinės, gamtamokslinės ir t.t. būties specifikacijos) samprata
f) filosofijoje praktikuojama ypatinga laikysena pasaulio atžvilgiu, t.y. atmetama ne tik kiekviena pasaulio „pasauliškumą“ natūralistiškai neigianti filosofija, pavyzdžiui, Descarteso (abejonė kaip nepakankamai patikimas pažinimo pagrindas), bet ir kiekviena šio pasaulio būvį nekritiškai teigianti ar epochos ontologinę situaciją įtvirtinanti filosofija (Heideggerio kritika avansu, šiam dar nepaskelbus „Būties ir laiko“), t.y. fenomenologija nesitenkina mūsų įprastinių, dažniausia istoriškai paveldėtų, samprotavimų pasaulio atžvilgiu ar mūsų buvimo jame atžvilgiu universalumu bei savaiminiu patikimumu, kurie neretai paverčiame pagrindu objektyviam žinojimui pagrįsti, ir, kas blogiausia, paverčiama medžiaga filosofinių konceptų plėtrai
g) filosofijoje siekiama tokio santykio su pasauliu, kuris nepažeistų „pačių daiktų“ būties, t.y. siekiama atskleisti grynosios imanencijos sferą kaip „pačių daiktų“ būties sferą ir leistų jiems būti tokiems, kokie jie ir tegali būti kaip realūs filosofiškai ir konceptualizuojami filosofiškai
h) suvokiamas aktualumas klausimo apie filosofinės ir ne-filosofinės realybių ryšį, tad Husserlio fenomenologija, tartum siekdama būti vienintele bei unikalia, paradoksaliu būdu „paleidžia laisvėn“, palieka ne tik kitų filosofijų,
Kiti darbai