Nepatvirtinti rašto darbai

Būties problema Kamiu "Sizifo mite"

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-10-25
Trumpas aprašymas
ABSURDAS ALBERTO KAMIU ESĖJE „SIZIFO MITAS“ PROBLEMA Filosofinis esė — „Sizifo mitas"—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės...
Aprašymas
ABSURDAS ALBERTO KAMIU ESĖJE „SIZIFO MITAS“
PROBLEMA

Filosofinis esė — „Sizifo mitas"—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite", pagrįstos kasdieninės patirties faktais.
Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite" yra absurdas, maištas, laisvė, aistra, savižudybė ir kt. A. Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema.
„Sizifo mite" dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus", „absurdo pasaulis", „absurdo filosofija“ ir kt. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas" reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas" turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas — tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus — tai ne beprotis, priešingai — tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas — tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje".
DĖSTYMAS

Niekas žmogaus neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau: kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką buvimą. Žmogus pasijunta tarsi kažkieno apgautas ir sako: mano gyvenimas beprasmiškas.
Dar blogiau jei jis to nesako, nes sunkiausia pakelti ne tą mintį apie beprasmybę, o patį beprasmybės jausmą, kuris tave graužia. Dažnai beprasmybės jausmą patiria jei ne visi, tai daugelis iš mūsų. Tik jis užklumpa retai , o po to vėl sugrįžta į rutiną. Kamiu absurdą apibrėžia labai paprastai: absurdas atsiranda žmogaus ir pasaulio sandūroje; savaime žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas – dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu. Būtent šita nedarna su pasauliu ir sukelia absurdo jausmą, o savižudybė tampa
Kiti darbai