Nepatvirtinti rašto darbai

Laisvės samprata filosofijoje

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-10-25
Trumpas aprašymas
1. ĮVADAS Laisvės vykdymas yra santykis. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Todėl toliau natūralu atskirai aptarti dvi laisvės vykdymo erdves – būtinumo erdvę ir laisvės erdvę. Erdvė, kurioje mes vykdome savo...
Aprašymas


1. ĮVADAS

Laisvės vykdymas yra santykis. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Todėl toliau natūralu atskirai aptarti dvi laisvės vykdymo erdves – būtinumo erdvę ir laisvės erdvę.
Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Gali pasirodyti, kad būti pasaulyje ir būti laisvam yra priešingybė. Ne vienas mano, kad laisvė išskiria būtinybę. Juk būtinas įvykis yra sąlygotas išorinių priežasčių, kurios, nors ir būdamos vidinės, yra mūsų neapsprendžiamos (pavyzdžiui, mes negalime sulaikyti savo senėjimo), o laisvas asmuo yra savo principų kūrėjas ir savęs paties priežastis.
Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas. Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats.
Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui reiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas. Galima sutikti su Hėgeliu, kad gamta, būdama dialektine dvasios priešybe, neturi pažįstančios sąmonės, todėl yra akla ir tuo pačiu nelaisva.
Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas gamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Dar daugiau, gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Jei gamtos daiktai elgtųsi laisvai, mes negalėtume numatyti savo veiklos padarinių ir vykdyti savo laisvės.
Vadinasi, ir būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi. Iš tikrųjų, kaip nurodė Plechanovas, laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri. Veiklos rezultatais būsime tikri tik tada, kai juos iš anksto numatysime. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai įvykio eigą nulemia būtinumas. Laisvė būtinybės toli gražu nenuneigia, priešingai, ja remiasi.


2. LAISVĖS PROBLEMA

Istorija liudija, kad žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Laisvės turėtojas, nešiotojas ir subjektas yra pats individas, žmogus. Bet kartu jis yra tautos (visuomenės) dalis ir tai, kad pačios tautos yra žmonijos dalis. Todėl individo laisvės dydis priklauso nuo tautos (visuomenės) ir žmonijos pasiekto laisvumo lygio. Vadinasi, kuo laisvesnė tauta (visuomenė) ir žmonija, tuo ir tiek laisvesnis kiekvienas jų narys.
Šitoks laisvėjimas, t.y. individo ir visos visuomenės tarpusavio reikalavimai (siekiai ir troškimai) yra teisingi. Todėl egzistuoja abipusių reikalavimų objektyvumo, pagrįstumo klausimas.
Pati laisvė, visų pirma, yra reikalinga kaip būtina sąlyga kūrybiniam žmogaus ir visuomenės aktyvumui
Kiti darbai