Įvadas Nuo XII a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėse ėmė formuotis svarbus estetikos ir meno židinys - antikinės Graikijos ir Romos kultūros, vėliau nulėmusios visą Vakarų estetinės minties raidą. Keletą šimtmečių jauna graikų...

Įvadas
Nuo XII a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėse ėmė formuotis svarbus estetikos ir meno židinys - antikinės Graikijos ir Romos kultūros, vėliau nulėmusios visą Vakarų estetinės minties raidą.
Keletą šimtmečių jauna graikų kultūra plėtojosi stipriai veikiama senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų sukurtų vertybių. Egiptas, Babilonas, Finikija, Persija graikams buvo gerai pažįstami kraštai, į kuriuos nuolat krypdavo jų žvilgsniai. Graikijoje pasklinda Rytų šalių mitai, orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė meno ir mokslo laimėjimų. Iš finikiečių graikai perėmė raštą, navigacijos žinias, iš Egipto ir Babilono - matematikos, astronomijos, medicinos, architektūros ir kt. mokslo bei meno sričių paslaptis.
Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos, kuri turėjo nemaža bendrų bruožų su Rytų pasaulio mitų natūralizmu. Mitas - tikras graikų išminties šaltinis. Būdamas ne tik žmogaus pažintinės veiklos, bet ir lakios fantazijos vaisius, mitas ilgainiui nusistovėjo kaip tam tikras simbolių, reikšmių, alegorijų kupinas pasakojimas. Žmogaus gyveninio patyrimas čia apibendrinamas, susisteminamas ir pateikiamas tobula menine forma.
Graikų civilizacijos ir joje gimusios estetikos bei meno savitumui suvokti labai svarbi polio sąvoka. Polis - ne tik miestas - valstybė, administracinio ir politinio visuomeninio gyvenimo struktūra, bet pirmiausia civilizacijos židinys, kokybiškai vienijantis gyventojus, suteikiantis jiems tam tikrą socialinių laisvių visumą ir sudarantis priešpriešą už civilizuoto graiko pasaulio ribų esančiam negraikiškam barbarų pasauliui. Socialiai polio atsiradimas ženklino reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje. Polis su jam būdingais socialinio gyvenimo principais nulėmė antikos estetikos pobūdį. "Antikos estetika gimė ne abstrakčių mąstytojų kabinetuose, o palestrose ir gimnazijose, portikuose, architektūrose ir skulptūrų apsuptyje, greta antikos šventyklų ir visuomeninių pastatų. Jos prielaidos - ne tik mąstymo konstrukcijų aksiomos, kiek konkrečios antikos meno kokybės, išryškėjusios plastikos ir teatro kūriniuose, lengvai prieinamuose ir visuotinai svarstomuose". (1-p. 447.)
Antikos estetinė mintis rutuliojosi ypač intensyviai pakilimo laikotarpiu, kai per keletą dešimtmečių įvyko eilė esminių lūžių. Graikų estetinės minties užuomazgų atsirado archainės epochos pabaigoje, t.y. po dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją (XII - V a. pr. Kr.) pradėjus formuotis klasinei visuomenei. Mitologijos pagrindu gimusioje epinėje kūryboje jau galima įžvelgti graikų estetinės minties pradus, tačiau pirmosios estetinės teorijos pradeda rastis Va. pr. Kr. Iš pradžių tai buvo išimtinai graikų estetika, o nuo III a. pr. Kr. ją kūrė ir kitų, į graikų kultūros įtakos sferą pakliuvusių tautų atstovai. Antikos estetikos istoriją galima skirstyti į tris pakopas: 1) archainę, 2) klasikinę, 3) helenistinę.

1. Antikos estetikos ir jos vystymosi bruožai

1

2

3

4

...

12