Įvadas Mano šio referato tikslas yra palyginti dviejų, skirtingų epochų veikėjų – filosofų – Tomo Akviniečio(viduramžiai) ir Aristotelio(antika) dorybių teorijas, kokias dorybes jie laikė svarbiausiomis, kaip vienas ar kitas iš jų...

Įvadas
Mano šio referato tikslas yra palyginti dviejų, skirtingų epochų veikėjų – filosofų – Tomo Akviniečio(viduramžiai) ir Aristotelio(antika) dorybių teorijas, kokias dorybes jie laikė svarbiausiomis, kaip vienas ar kitas iš jų skirstė tas dorybes, ir kas pasak jų yra žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas. Nors šie veikėjai skirtingų epochų, tačiau tarp jų filosofijos, o jei konkrečiau tarp jų etikos, randame nemažai panašumų ir, aišku, skirtumų. Reikėtų paminėti nors mano nagrinėjami veikėjai skirtingų epochų, tačiau ne maža dalis antikos ir viduramžių filosofų, skyrė tikrai nemažai dėmesio etikos problemoms, tokiom kaip: galutinio tikslo, moralės normų, dorybių suskirstymo, dorybių prigimties ir kt. Todėl savo referate ir pamėginsiu palyginti Aristotelio ir Tomo Akviniečio požiūrius į šiuos, mano anksčiau paminėtas problemas.Visų pirma pradėkime nuo Aristotelio.
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui – visų pirma bendruomenės narys. Valstybės gėrį Aristotelis laiko svarbesniu ir tobulesniu už individo gėrį.
Aristotelis, kitaip nei Platonas, teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos. Gėris visada pasireiškia per atskirybę. Neužtenka žinoti būdo dorybės apibrėžimą. Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Kai norima tapti santūriam, tiesiog reikia elgtis santūriai, kai norima tapti drąsiam – elgtis drąsiai. Abstraktus dorybės apibrėžimo žinojimas čia nepadės. Aristotelis pakoregavo Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tačiau neatsisakė šių filosofų esminių įžvalgų. Jis tęsė antikos intelektualizmo tradiciją. Aristotelis, kaip ir bet kuris kitas antikos mąstytojas, neabejoja, kad žmogus yra pajėgus protu suvaldyti savaip jausminę prigimtį.
Išsiaiškinę dorybės sąvoką, Aristotelis pabando ją pritaikyti konkrečių jau žinomų dorybių analizei. Aristotelis dorybių nesieja taip aiškiai ir griežtai su žmogaus sielos struktūra, kaip tai darė Platonas savo ,,Valstybėje”, nes jam čia rūpi ne filosofinė sistema, o siauresnis ir specialesnis dalykas – doras elgesys. Todėl jis analizuoja gerokai daugiau dorybių, įveda naują dorybių klasifikaciją, skirstydamas jas į proto ir į būdo.
Taigi referate susipažinsime su pagrindinėmis Aristotelio pateiktomis dorybėmis: saikingumas,drąsa, išmintis, teisingumas. Bei ne ką mažiau svarbesnes – dosnumą ir iškilnumą, didybė, draugiškumas ir sąmojingumas. Taip patTačiau prieš tai susipažinkim su jų skirstymu.
DORYBIŲ LENTELĖ ARISTOTELIO TEORIJOJE
Nors Aristotelis perima iš Platono svarbiausių dorybių teorijų pagrindines mintis, tačiau savo ruožtu Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes, tam kad geriau apibrėžtų specifinį sielos gėrį. Todėl ,,dorybę” jis suvokia platesne prasme kaip vertingos žmogiškos veiklos habituaciją.
Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime. Šios dorybės