Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.

Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)

Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.

Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)

Trumpi 16 rašytojų aprašymai ruošiantis rašyti interpretaciją.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,56 kB)

Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.

Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)

Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.

Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)

Žmogus yra sukurtas savo Kūrėjo, kuris apdovanojo žmogų galinga mąstymo galia. Dėka to, sukurtasis Dievo kūrinys gali mąstyti, mąstyti laisvai. Žodis “filosofija” išvertus iš graikų kalbos reiškia “išminties meilė” arba “meilė išminčiai”. Žmogus mąstydamas prisiliečia prie gražiai skambančių (lietuvio ausiai) sąvokų, kurios tarpusavyje turi bendrą kamieną: mąstymas, mąstyti, išmintis, mintis. O kas yra mintis, žmogaus mintis? Įdomu būtų išgirsti atsakymą į šį klausimą iš skirtingų žmonių, kalbančių iš savo gyvenimo patirties, apmąstymų. O ką žmogus mąsto apie gyvenimą, apie visatos priežastį, apie Dievą, apie save? Kiek toli gali jis mąstyti? Ką žmogus gali mąstyti apie mąstymą? Ar gali vien protu įžvelgti žmogaus gyvenimo prasmę?

Filosofija  Referatai   (10 psl., 17,72 kB)

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys. Europos šalių siekimas prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų. Tiek sausumos, tiek vandens prekybos kelius su Rytų šalimis tuomet kontroliavo musulmonai. Po Bizantijos žlugimo, 1453 m., turkams užėmus Konstantinopolį, europiečiai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Vakarų Europoje buvo nepaprastai vertinami iš Rytų šalių gabenami prieskoniai. Keliones į Rytus skatino ir troškimas pažinti naujas šalis.

Geografija  Referatai   (11 psl., 32,04 kB)

Jonas Biliūnas XIXa. pabaigos – XXa. pradžios realistinės literatūros pradininkas Lietuvoje. Jis rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, sonetus, tačiau pačią svarbiausią vietą jo kūryboje užėmė proza. J.Biliūnas laikomas garsiausiu ano meto lietuvių psichologinės prozos atstovu. Rašytojas per savo trumpą gyvenimą parašė nedaug, tačiau įsomintinų kūrinių. Pati gražiausia ir garsiausia apysaka parašyta paskutiniais gyvenimo metais – „Liūdna pasaka“. Apysakoje atskleidžiami pagrindinio veikėjo išgyvenimai, jausmai, kuriuos paveikė istorinis laikas (1863m. sukilimas).

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,98 kB)

Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.

Literatūra  Konspektai   (2 psl., 7,48 kB)

Žmonija per tūkstančius karų sukūrė labai daug įvairių priemonių bei prietaisų priešams naikinti ar kitaip jiems pakenkti. Juos vadiname ginklais. Jie būna dvejopi: tai naikinimo priemonės bei jų gabenimo iki tikslo priemonės. Pagal naikinimo pobūdį skiriami įprastiniai, įprastiniai padidinto galingumo bei masinio naikinimo ginklai. Pastaraisiais tradiciškai vadinami cheminiai, biologiniai ir branduoliniai ginklai. Padegamieji šaudmenys ir mišiniai naudojami priešo karių ir ugnies priemonių, esančių atviroje vietovėje ir ilgalaikiuose ugnies bei kituose fortifikaciniuose statiniuose, tai pat jo ginkluotės, technikos ir kitų objektų pažeidimui.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (13 psl., 31,22 kB)

Dantys, jų pagalbinis aparatas ir burna sudaro sudėtingą, vieningai funkcionuojančią sistemą. Dažniausiai pasitaikančios dantų ir jų pagalbinio aparato ligos ir sindromai bei jų komplikacijos yra dantų kariesas ir akmenys, chroniniai pulpos pokyčiai, pulpitas, periodontitas, parodontitas bei odontogeniniai navikai. Burnos ertmėje visada yra daug įvairių mikroorganizmų, kurie sudaro įprastinę burnos mikroflorą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 92,88 kB)

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K.

Astronomija  Referatai   (7 psl., 132,8 kB)

Gyvulių skerdimo egzaminui.

Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)

Nukleorūgštys yra svarbiausias gyvosios gamtos komponentas, perduodantis paveldimą informaciją. Nukleorūgščių tyrimai prasidėjo po to, kai Šveicarų mokslininkas F. Myšeris 1869 metais iš ląstelių branduolių išskyrė rūgštinių savybių medžiagą ir pavadino ją nukleinu. Vėliau ši medžiaga buvo pavadinta nukleorūgštimi. Nukleorūgštys – stambiamolekuliai junginiai, sudaryti iš monomerinių vienetų, vadinamų nukleotidais. Kitaip nukleorūgštys dar galima vadinti polinukleotidais.

Aplinka  Kursiniai darbai   (19 psl., 1,28 MB)

Viena iš socialinio darbo krypčių – tai darbas su neįgaliais žmonėmis. Negalia egzistuoja nuo pačių seniausių laikų visose tautose bei bendruomenėse (Varžinskienė, 2003). Tad žmonių, turinčių negalią, gerovė ir gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo toje visuomenėje vyraujančio požiūrio į negalią, nes šie žmonės dažniausiai negali patys kovoti už savo gyvenimą ir gyvybę, yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos. Taigi socialinių darbuotojų, dirbančių su neįgaliaisiais svarbiausias uždavinys ir tikslas – sėkmingai integruoti juos į visuomenę.

Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (20 psl., 29,7 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Sostinė: Helsinkis Santvarka: respublika Gyventojų skaičius: 5,1 mln. Plotas: 337 100 km2 Valstybinė kalba: suomių, švedų ir samių ES narė nuo: 1995 m. Valiuta: euras (Suomijos markė iki 2002 m.) Prezidentas: Tarja Halonen Helsinkis - Suomijos sostinė ir didžiausias miestas. Miestas įkurtas 1550 šalia Vantos (Vantaa) upės, o sostine tapo tik 1812, Rusijai okupavus Suomiją ir nusprendus perkelti sostinę iš Turku į arčiau Rusijos esantį miestą. 1952 metais Helsinkyje vyko vasaros olimpinės žaidynės. Miestas išsidėstęs šalia daugybės įlankų ir salų. Žymiausios salos: Seurasaari, Lauttasaari ir Korkeasaari, kurioje yra didžiausias šalies zoologijos sodas, taip pat sala-tvirtovė Suomenlinna (Sveaborg). Miestas savo architektūra labai panašus į Sankt Peterburgą, galbūt todėl, kad abu jie pastatyti Rusijos caro liepimu. Suomio stereotipinis įvaizdis: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus. Suomijos vėliava pradėta naudoti XXa. pradžioje, o sukurta Danijos vėliavos pagrindu. Suomija yra švariausia nepriklausoma valstybė. Suomijos himnas - odė šalies gamtai. Vėliavoje naudojama mėlyna spalva simbolizuoja ežerus ir dangų, o balta - sniegą. Vėliava yra stačiakampė ir vaizduoja mėlyną kryžių baltame fone. Suomijos istorija Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8000 m.pr.m.e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Nuo maždaug 5300 m.pr.m.e. randame keramiką. Archeologiniai radiniai rodo dar geležies amžiuje buvusius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat pietų Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai. Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

Geografija  Referatai   (62,97 kB)

Didysis Barjerinis Rifas Didysis Barjerinis Rifas yra pats didžiausias pasaulyje Koralinis Rifas. Jis yra įsikūręs Australijoje, o jo ilgis siekia daugiau nei 2000 kilometrų. Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. Didysis barjerinis rifas nėra vientisas, skirtingose vietose nuo krantų nutolęs nuo 15 iki 200 km ir užima daugiau kaip 200 000 km. Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsų planetos vietų. (žr. Priedą nr.1) Pagrindinė rifo dalis jungia daugiau kaip 2100 pavienių rifų, apsuptų beveik 540 barjerų, sudarančių pakrantės salas. Vidurinėje dalyje rifai labiau išsibarstę, šiaurėje ir pietuose – vienas šalia kito. Tarp Didžiojo barjerinio rifo ir pakrantės yra lagūna. Čia mažai kur yra giliau nei 100 m., dugną dengia drumstas sluoksnis. Nepaprastą Didįjį Barjerinį rifą sudaro apie 3000 atskirų koralinių rifų, salų, seklumų ir lagūnų, ir visi šie dariniai išgyvena skirtingus evoliucijos etapus. Tai 10 000 metų trukusio darbo rezultatas. Metų, per kuriuos vandenyno lygis po paskutiniojo ledynmečio pakilo iki šiandieninio lygio. Barjerinio Rifo susidarymas Didysis barjerinis rifas pradėjo kurtis dar prieš 18 mln. metų. Barjeriniai rifai yra kolonijinių koralų statiniai. Jie sudaryti iš tūkstančių polipų. Šie sluoksnis po sluoksnio tvirtai gula vienas ant kito, sudarydami kalkių skeletus. Jie susijungia su kaimyniniais polipais, taip sutvirtindami rifą. Jį dar sutvirtina ir kalkiniai dumbliai, gaminantys kalkes, taip pat kiti dumbliai, gaminantys kitą, pamatą sutvirtinančią medžiagą. Polipų dauginimosi metu rifai plečiasi. Rifas labiausiai veikiamas bangų ir vėjų nuo jūros pusės – ten šlaitai staiga ima leistis tūkstančius metrų gilyn. Šioje vietoje koralai auga sparčiausiai. Daugiausiai statybinių medžiagų rifai netenka ten, kur aukšta vandens temperatūra ir ypač didelės bangos.Rifą pamažu ardo koralais mintančios pintys, kriauklės, jūrų ežiai ir sraigės. Rife yra apie 400 rūšių koralų. Visi jie yra skirtingi, įvairių spalvų, nors dažniausiai jie būna balti, ir didžioji barjerinio rifo dalis yra balta. Tai medžiaga, iš kurios suformuotas rifo skeletas, sudarytas iš negyvų polipų. Gyvi polipai būna įvairių spalvų ir formų. Čia gausu pačių įvairiausių koralų, pinčių, kitų spalvingų būtybių. Čia taip pat gyvena daugiau kaip 3000 gyvūnų rūšių.(žr. Priede nr.2-4) Ypač gausu aktinijų, krevečių, jūros žvaigždžių, krabų, bežiaunių moliuskų, holoturijų, jūrų sraigių. Niekur kitur nėra tiek daug jūrų vėžlių. Sekliame vandenyje grobio ieško vandens paukščiai. Yra apie 200 rūšių moliuskų, daugiau kaip 2000 žuvų (Maždaug dešimtadalis visų žinomų rūšių). Šios minta koralais, yra plėšrūnų. Rife daug simbiozės (įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos) pavyzdžiui - smulkios žuvelės valo nuo stambiųjų parazitus ir negyvus audinius. Taip smulkios žuvys pasimaitina, o didžiosios būna švarios ir sveikos. Krabų pora gyvena urve kartu su gerai matančiais gružliais, kurie prastą regą turinčius krabus perspėja apie pavojų.

Geografija  Referatai   (196,58 kB)

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime.

Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 14,09 kB)

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (6 psl., 9,71 kB)

Skydinės vidinės durys. Skydinės, atsparios atmosferos poveikiams lauko durys. Faneruotos vidinės durys. Dažytos vidinės durys. Dažytos, skydinės lauko durys. Įsprūdinės medžio masyvo vidinės durys. Plieninės "šarvuotos" durys.

Statyba  Analizės   (14 psl., 197,53 kB)

1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.

Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)

Japonija... Traukiniai su magnetinėmis pagalvėmis, visiškai automatizuotos surinkimo linijos automobilių gamyklose, robotai, gaminantys robotus, pageidavimų koncertas per kompiuterį- tokią Japoniją mes pažįstame, ja stebimės ir žavimės. Tačiau egzotiškose salose įsikūrusi šalis garsėja ne tik technika, bet ir menais. Ikebana, bonsajai, bonsekis, osibana, origamis- tai ne burtažodžiai, o vis plačiau po pasaulį plintantys japonų menai. Ikebana-savitas gėlių aranžavimo menas- mums ne naujiena. Apie bonsajus (nykštukinius medžius) galbūt esame skaitę žurnale ar laikraštyje. Na, o apie bonsekį (miniatiūrinį sodą ant padėklo), osibaną (džiovintų augalų kompozicija) ir origamį Lietuvoje turbūt vienas kitas yra girdėjęs. Tačiau dabar mes susipažinsime su origamiu. Taigi „origamis“- sudėtinis japonų kalbos žodis, rašomas dviem hieroglifais, kurie reiškia „ori“- lankstyti, „kami“- popierius. Origamis ne šiaip sau lankstyba. Tai sena liaudies meno šaka, turinti gilias tradicijas. Origamio istorija prasidėjo VI amžiuje, kai budistų šventikai iš Kinijos per Korėja į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros. Čia vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės, žmonės iš jų darė specialų origamį, skirtą apeigoms. Dar iš XII amžiaus yra išlikęs toks paprotys: kam nors siunčiamą dovaną įpakuoti į baltą popierių. Dabar išlankstyta skiautelė popieriaus, pridėta prie dovanos yra seno papročio atgarsis. Tai reiškia, kad davėjas linki gavėjui geros kloties. Tokie origamiai Japonijoje yra labai populiarūs. Tik 1871 metais popieriaus gamintojų rankinį darbą palengvino mechanizmai. Popierius atpigo ir jo galėjo įsigyti ne tik aristokratija, bet ir žemesnieji gyventojų visuomenės sluoksniai.Kartu populiarėjo lankstyba. Atsirado nauja origamio rūšis- laisvalaikio origamis. Pats populiariausias origamis yra gervė. Japonijoje gervė- ilgo gyvenimo simbolis. Viena legenda pasakoja, kad gervės gyvena 1000 metų. Manoma, kad įteikus sergančiam žmogui tūkstantį išlankstytų ir ant siūlo suvertas gerves, jis greičiau pasveiksta. Sunku tiksliai pasakyti, ką japonui reiškia origamis, tačiau labai gerai žinome, kaip mes patys vertiname visokius niekučius, išlankstytus iš popieriaus. Europietis žavisi keramika, mediena, oda, o popieriaus lankstiniai- tai vaikų žaidimas. O japonai labiausiai vertina ne dirbinio medžiagą, bet rankų darbą. Tai galime pajusti ir iš šio nutikimo. Esą garsią pasaulyje japonų perlų firmą aplankė užsienio delegacija. Firmos valdytojas, pagerbdamas svečius, įteikė delegacijos vadovui dovanėlę. Galime įsivaizduoti, koks buvo visų nusivylimas, kai atidarę mažytę dėžutę, vietoj laukto perlo visi pamatė iš žalio popieriaus išlankstytą miniatiūrinę varlytę.

Dailė  Rašiniai   (59,54 kB)

Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Biologija  Konspektai   (9,16 kB)

Strazdas Giesmininkas (turdus philomelos) Pasirinkau rašyti darbą apie strazdą giesmininką, todėl, kad turėjau nuo senų laikų nufotografavus nuotrauką jo kiaušinėlių. Kiaušiniai man atrodė labai įdomūs, gražūs, nebuvau ankščiau tokių mačiusi, todėl nusprendžiau jais pasidomėti. Tik neseniai sužinojau, kad tai — strazdo giesmininko kiaušiniai. Šiuos kiaušinius radau ir nufotografavau 2006m birželio vidury Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajone esančiame kaime — Puvočiuose. Lizdas su kiaušiniais rastas miške po pušimi ant žemės, prie pat pušies kamieno. Manau, kad šis darbas man yra svarbus ir naudingas tuo, kad tiesiog įgysiu daug daugiau žinių apie paukščius, ar bent jau apie vieną jų, nes anksčiau nėra tekę jais domėtis. Strazdas giesmininkas priklauso gyvūnų (animalia) karalystei, chordinių (chordata) tipui, paukščių (aves) klasei, žvirblinių (passeriformes) būriui, strazdinių (turdidae) šeimai, strazdų (turdus) genčiai, o jo rūšis — strazdas giesmininkas (turdus philommelos). Strazdo giesmininko viršutinė kūno pusė pilka, žalsvo atspalvio, apatinė balta tik kaklas ir krūtinė gelsvi, išmarginti retomis juosvomis dėmelėmis, snapelis rusvas, o kojos šviesiai rudos. Patelė ir patinėlis atrodo vienodai. Šie paukščiai paprastai sveria 65-100g, jų kūno ilgis kartu su uodega yra 23cm, o sparnelių plotis 33-36cm. Strazdas giesmininkas turi puikų ir gražų balsą lyginant su kitais paukščiais. Jo balsas skamba lyg trumpos melodijos frazės ,viena jo frazė susideda iš trijų cyptelėjimų, tokias frazes dažnai kartoja. Strazdai giesmininkai — trumpai gyvenantys paukščiai. Jie gyvena apie 3-4 metus, tačiau kai kurie nugyvena ir ilgiau .Seniausias strazdas giesmininkas laisvėje nugyveno 13 metų ir 9 mėnesius. Strazdas giesmininkas dažnas paukštis. Dažniausiai gyvena miškuose arba netoli jų. Dažnai įsikuria ir mieste, parkuose, soduose. Aktyvus dieną. Lengvai pastebimas paukštis beveik visais metų laikais, tačiau žmogaus arti neprisileidžia. Mėgsta tupėti aukštuose medžiuose, iš kur gerai matyti vietovė ir galima lengvai pastebėti artėjantį pavojų. Giesmininkams ypač patinka spygliuočiai medžiai ir miškai, ypač eglynai. Kadangi strazdas giesmininkas priklauso žvirblinių būriui, nenuostabu, kad maisto dažnai ieško ant žemės grakščiai judėdamas didokais šuoliais. Staigiais snapo judesiais į šalis drabsto senus lapus ar pernykštę žolę ir iš po jų renka įvairius dirvožemių bestuburius. Purioje žemėje renka vabzdžius, vikšrus, sliekus, minkštakūnius, gaudo žiogus. Lesa mėlynių uogas, soduose nokstančius serbentus, medlievas, vyšnias, šaltekšnius, šermukšnius bei obuolius. Veisimosi periodu minta sliekais. Sausringais metais maistas įvairesnis- tai įvairūs vabalai (dažniausiai karkvabaliai), drugių vikšrai, sparvos, rečiau laumžirgių lervos, smulkūs moliuskai. Antroje vasaros pusėje didelę maisto dalį sudaro uogos- žemuogės, avietės, mėlynės, ievų vaisiai. Spanguolės ir kt. Uogomis maitina ir vėlesnių vadų jauniklius. Rudenį minta šermukšnių, mėlynių, bruknių uogomis. Tačiau ir žiemą, ir rudenį svarbiausias maistas yra šermukšnių uogos. Nuo jų derliaus priklauso kaip ilgai strazdai užsibus rudenį ir pasiliks žiemoti. Strazdai giesmininkai yra labai jautrūs šalčiui ir ypač atšiaurioms žiemoms. Rudeninį traukimą į šiltus kraštus strazdai giesmininkai pradeda rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Strazdų giesmininkų patelės per metus peri du kartus. Peri laikotarpiuose nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio. Strazdai labai aktyviai gina savo lizdus. Kai kurie tik garsiai rėkia. Lizdus suka ant žemės jei būna tinkama paklotė, dažnai po medžiais, pastatų vijokliuose arba krūmynuose. Lizdą krauna tik patelė. Lizdas būna labai tvarkingai susuktas iš medžio šakelių įvairių žolių ir samanų. Tada sutvirtinamas purvu. Purvas tolygiai paskirstomas ant vidinių lizdo sienelių ir sumaišomas su sutrūnijusių medžių skiedrelėmis ir lapais. Paprastai strazdų patelės vieno perėjimo periodu padeda 4-5 kiaušinius, tai yra, kasdien po vieną. Vos padėjusi pirmą kiaušinį jį jau pradeda perėti. Perėjimas trunka 13-14 dienų. Išsiritus jaunikliams juos maitina abu tėvai. Dažniausiai jie būna maitinami kirmėlėmis, vikšrais, o nepalankiomis sąlygomis ir rečiau — vaisiais ir uogomis. Po savaitės jaunikliai jau moka puikiai skraidyti o po dviejų savaičių jaunikliai palieka lizdą. Tačiau visiškai savarankiški tampa tik po trijų savaičių po to kai palieka lizdą. Strazdas yra naudingas girių giesmininkas. Naikina kenksmingus vabzdžius, platina uoginius krūmus ir medžius. Žalos žmogui beveik nedaro, na tik galbūt, kaip ir visi paukščiai, mėgsta užklysti į daržą ar soda palesti obuolių ar tiesiog nurinkti nuo jūsų derliaus įvairius smulkius šliužus kenkėjus. Keletas faktų apie strazdus:  Strazdai labai gudrūs paukščiai. Kai nori valgyti jie minta net sraigėmis: sudaužo i akmenis kiautą o tada sulesa.  Patinėliai strazdai gieda net būdami vandenyje.  Strazdai yra nemažai valstybių ir valstijų nacionaliniai paukščiai, pavyzdžiui, Kosta Rika — rusvasis strazdas, Turkija — baltabruvis strazdas, Švedija — juodasis strazdas, Norvegija — vandeninis strazdas.  Strazdas giesmininkas – viena iš Lietuvoje leidžiamų gaudyti paukščių rūšių.

Biologija  Rašiniai   (521,84 kB)

Oksidacijos laipsnis. Valentingumas. Jonų atpažinimo reakcijos. Dujų nustatymas. Organinių medžiagų nustatymas. Kai kurios cheminės medžiagos. Cheminių elementų lentelės.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 29,8 kB)

Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.

Astronomija  Referatai   (12,44 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

Vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (19 psl., 162,39 kB)